Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Sugrąžinti į Jo vynuogyną: ar pirmi, ar paskutiniai

Tiesos.lt redakcija   2020 m. rugsėjo 20 d. 7:11

48     

    

Geroji Naujiena: Sugrąžinti į Jo vynuogyną: ar pirmi, ar paskutiniai

Mano mintys – ne jūsų mintys

Ieškokite VIEŠPATIES, kai galima jį rasti,
šaukitės jo, kai jis yra arti.
Tepalieka nedorėlis savąjį kelią
ir nusidėjėlis – savuosius kėslus!
Tegrįžta jis pas VIEŠPATĮ, kad jo pasigailėtų,
pas mūsų Dievą, nes jis labai atlaidus.
„Nes mano mintys – ne jūsų mintys,
o mano keliai – ne jūsų keliai“, – VIEŠPATIES žodis.
„Kaip aukštas dangus viršum žemės,
taip mano keliai viršija jūsų kelius
ir mano mintys – jūsų mintis. (Iz 55, 6–9)

* * *

Dievas arti kiekvienam, kas Jo šaukias

Kasdien tave garbinsiu
ir šlovinsiu tavo vardą per amžių amžius.
Didis yra VIEŠPATS ir vertas didžios šlovės, –
jo didybė yra nesuvokiama.
Atlaidus ir gailestingas yra VIEŠPATS,
lėtas pykti ir pilnas gerumo.
Geras kiekvienam yra VIEŠPATS
ir gailestingas visiems savo kūriniams.
Visi VIEŠPATIES keliai yra teisūs
ir gailestingi visi jo darbai.
VIEŠPATS yra arti kiekvienam, kas jo šaukiasi –
visiems, kas jo nuoširdžiai trokšta. (Ps 145, 2–3. 8–9. 17–18).

 

* * *

Man gyvenimas – tai Kristus

Aš karštai laukiu ir turiu viltį, jog anaiptol neliksiu sugėdintas, bet kaip visuomet, taip ir dabar Kristus bus viešai išaukštintas mano kūne – nesvarbu, ar gyvenimu, ar mirtimi. Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas. Bet jei aš, gyvendamas kūne, dar galėčiau vaisingai pasidarbuoti, tuomet nebežinau, ką pasirinkti. Mane traukia ir viena, ir antra, nors verčiau man mirti ir būti su Kristumi, nes tai visų geriausia. O mano pasilikimas kūne reikalingesnis jums.

Tiktai elkitės, kaip dera besilaikantiems Kristaus Evangelijos, kad atvykęs pamatyčiau, o jei neatvyksiu – išgirsčiau, jog gyvenate viena dvasia, visi kaip vienas kovojate už Evangelijos tikėjimą (Fil 1, 20c–24. 27a).

 

* * *

Ar todėl tu šnairuoji, kad aš geras?

Jėzus pasakė savo mokiniams tokį palyginimą:

„Su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui. Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną. Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!’ Jie nuėjo. Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė.
Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir sako jiems: ‘Ko čia stovite visą dieną be darbo?’ Tie atsako: ‘Kad niekas mūsų nepasamdė’. Jis taria jiems: ‘Eikite ir jūs į vynuogyną’.
Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: ‘Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutiniųjų ir baigdamas pirmaisiais!’ Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą.
Imdami jie murmėjo prieš šeimininką ir sakė: ‘Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, kurie nešėme dienos ir kaitros naštą’. Bet jis vienam atsakė: ‘Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi?  Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniajam duoti tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia daryti su savais pinigais, kaip noriu? Ar todėl tu šnairuoji, kad aš geras?!’
 
Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai (Mt 20, 1–16a).

 

* * *

Viešpaties pakviesti darbuotis Jo vynuogyne kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje – Viešpatie, duok, kad Tavo žodžiu sustiprinti ir duona nuo dangiškojo stalo pasotinti, atsinaujintume ir dvasia, kad užsidegtų mūsų širdys ir stotume uoliai Tau tarnauti, kad gyventume viena dvasia, visi kaip vienas – džiaugdamiesi kito dovanomis ir dalydamiesi savosiomis, dėkodami už Tavo gerumą, o ne šnairuodami ar murmėdami. Prašome per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

* * *

Arnoldas Valkauskas. Mintys pamąstymui: nepažįstantiems Kristaus, gyvenimas eina veltui

 

 

* * *

Sigitas Tamkevičius. Pirmieji ir paskutiniai  
25 eilinis sekmadienis

„Paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai“ (Mt 20,16) –  tai labai brangūs, bet drauge ir gąsdinantys Jėzaus žodžiai. Brangūs tiems, kurie, galbūt, didžiąją gyvenimo dalį buvo toli nuo Dievo, kaip tas šalia Jėzaus nukryžiuotas plėšikas, kuris paskutinę gyvenimo valandą atsigręžė į Dievą ir išgirdo Jėzaus žodžius: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43). Tačiau Jėzaus žodžiai, kad pirmieji gali likti paskutiniai, verčia rimtai dėl savo dvasinės būklės susirūpinti tuos, kurie save laiko teisuoliais ir niekina kitus. 

Kristaus Evangeliją priėmusi tikinčiųjų bendruomenė yra ne vien ištikimųjų, bet ir nusidėjėlių Bažnyčia, nes jai priklauso tiek siekiantys šventumo, tiek ir nusidėjėliai –  klystantys, bet ieškantys Dievo gailestingumo.

Kodėl pirmieji gali tapti paskutiniais? Teisiai gyvenantieji būna gundomi susireikšminti ir niekinti tuos, kurie gyvenimas pilnas nuodėmių. Kristaus laikais fariziejai save laikė teisuoliais ir Viešpats jiems pasakė daug karčių žodžių. Labai pavojinga tikėti į Dievą, bet gyventi be meilės ir rūpintis tik savimi. Mąstymas apie save, jog esu labai geras ir dėl to galiu niekinti nepaisančius moralės normų, yra visiškai nesuderinamas su Kristaus Evangelija. Tikėjimas tik tuomet tampa gelbstinčia ir pašventinančia jėga, kai jis nestokoja meilės ir gailestingumo.

Tuo tarpu nusidėjėlis gali būti panašus į tą muitininką iš Kristaus palyginimo, kuris nedrįso pakelti akių į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“ (Lk 18, 13). Jėzus pasakė, jog nuteisintas tapo ne puikybės pilnas fariziejus, bet šis nuolankus muitininkas.

Pati blogiausia dvasinė būklė yra tuomet, kai žmogaus klysta, tačiau dėl savo puikybės nesugeba pripažinti savo klaidų bei nuodėmių. Tik nuolankumas tą paskutinįjį gali padaryti pirmuoju. Piktoji dvasia nepajėgia nusižeminti, todėl ji negali patirti Dievo gailestingumo. Panašiai Dievo gailestingumo nepatiria ir puikybės pilnas žmogus.

Šiandien mes esame ypač gundomi fariziejiškai su panieka žvelgti į žmones, kurie netiki Dievo, gyvena nuodėmingai ir save laiko vos ne viską žinančiais ir viską galinčiais dievais. Jų gyvenimas tikrai yra atgrasus, tačiau ir šitie žmonės Dievui yra labai brangūs; Jėzus ir už juos mirė ant kryžiaus ir nori, kad jie būtų išgelbėti. Todėl neniekinkime nė vieno žmogaus, bet visuomet į juos žvelkime gailestingojo Dievo akimis. Šiuos žmones pranašas Izaijas ragina: „Tepalieka nedorėlis savąjį kelią ir nusidėjėlis – savuosius kėslus! Tegrįžta jis pas Viešpatį, kad jo pasigailėtų, pas mūsų Dievą, nes jis labai atlaidus“ (Iz 55, 7).

Apaštalas Paulius, būdamas uolus fariziejus, ilgą laiką persekiojo pirmuosius krikščionis. Mūsų akimis žvelgiant, jis buvo paskutinis, tačiau tapo pirmas. Dievo gailestingumo paliestas tapo uoliausiu apaštalu, kuris nešė Evangeliją į pagoniškąjį pasaulį. Net suimtas ir laukdamas mirties nuosprendžio, nepaliovė rūpintis įkurtomis Bažnyčiomis; būdamas kalėjime apaštalas Paulius rašė: „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas. Bet jei aš, gyvendamas kūne, dar galėčiau vaisingai pasidarbuoti, tuomet nebežinau, ką pasirinkti. Mane traukia ir viena, ir antra, nors verčiau man mirti ir būti su Kristumi, nes tai visų geriausia. O mano pasilikimas kūne reikalingesnis jums“ (Fil 1, 21–24).

Dėkokime Dievui už jo gailestingąją meilę, už Jėzaus mirtį ant kryžiaus dėl mūsų išgelbėjimo. Dėkokime ir Dievo padedami ištikimai eikime Evangelijos – tiesos, meilės ir gailestingumo keliu.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Popiežiaus Pranciškausa kalba       2020-09-26 8:36

JTO Generalinei Asamblėjai.
JTO pašaukta būti kuo veiksmingesne taikos laboratorija.

</B>Kita popiežiaus paliesta tema – technologijų pažanga, ypač galimybės, kurias atveria dirbtinis intelektas.</B>
Nereikia pasiduoti pagundai pranokti mūsų prigimtines ribas, bet orientuoti technologijų naudojimą sveikesnio, žmoniškesnio, teisingesnio progreso labui. Tegu būna ieškoma naujų darbo formų, kurios gali išlaisvinti žmogaus potencialą ir įtvirtinti jo orumą. Panašiai būtina keisti dabartinę ekonominę paradigmą, kuri siekia vien bendrovės pelno. Darbo pasiūlymas žmonėms turėtų būti vienas iš pagrindinių verslo tikslų ir kriterijų. Technologijų pažanga naudinga ir būtina, kai užtikrina darbo saugumą, jį palengvina.

Turime visko, ko reikia krypties pakeitimui: kultūrinių ir technologinių išteklių, socialinį sąmoningumą, pabrėžė popiežius. Tačiau vis dar nesugebame įveikti išmetimo kultūros. Pastaroji neigia asmens pamatinių teisių visuotinumą, remiasi asmenį redukuojančiomis ideologijomis, absoliučios galios ir kontrolės troškimu – visa tai būdinga moderniai visuomenei. „Tai yra pasikėsinimas į žmoniją“, – sakė Pranciškus.

Skaudu matyti, jog pamatinės žmogaus teisės toliau nebaudžiamai pažeidinėjamos. Šių pažeidimų sąrašas yra ilgas, prieš akis iškyla kankinamos, sužeistos žmonijos, be orumo, laisvės ir vystymosi galimybių, vaizdinys. Taip pat ir tikintys asmenys patiria visokio pobūdžio persekiojimus, įskaitant genocidą. Tarp jų – krikščionys, kartais priversti palikti protėvių žemes, atskiriami nuo savo turtingos istorijos ir kultūros.

Deja, humanitarinės krizės tapo status quo. Jas sukeliančiuose konfliktuose paprastai kariaujama konvenciniais ginklais, tačiau taip intensyviai ir ilgai, kad jų poveikis prilygsta masinio naikinimo ginklams: sunaikinami miestai, mokyklos, ligoninės, religiniai centrai, pagrindinės visuomenės infrastruktūros ir paslaugos. Dažnai daug žmonių nemato kitos išeities, kaip tik palikti savo namus. Pabėgėliai, migrantai, vidaus pabėgėliai kenčia apleisti savo, tranzito ir atvykimo šalyse, be galimybių pagerinti savo ir savo šeimų gyvenimą. Dar blogiau, tūkstančiai sugaunami jūrose ir siunčiami į šiuolaikines koncentracijos stovyklas, daugybė tampą seksualinės vergovės ir kitokio išnaudojimo aukomis.

„Visa tai netoleruotina, bet šiandien tai yra tikrovė, į kurią daug kas sąmoningai nekreipia dėmesio“, – konstatavo popiežius. Yra daug svarbių tarptautinių iniciatyvų, kaip kad Paktai dėl migrantų ir pabėgėlių, tačiau trūksta būtinos politinės paramos. Kartais iniciatyvos žlunga dėl to, kad pavienės valstybės atmeta savo atsakomybę.

Tačiau, pakartojo popiežius, dabartinė krizė taip pat yra galimybė pradėti kurti broliškesnę visuomenę, kurioje daugiau atjautos, reaguoti į greitą nelygybės tarp ypatingai turtingų ir nuolatos vargingų žmonių augimą, reformuoti ekonomines ir finansines institucijas. Popiežius nuosekliai pabrėžė naujos etikos ir kitokio ekonominio modelio būtinybę.

Šventasis Tėvas priminė, jog prieš penkerius metus pats apsilankė JTO būstinėje. Tai buvo dinamiškas ir daug žadėjęs laikotarpis: prieš kelis mėnesius buvo pasirašytas Paryžiaus susitarimas dėl klimato, priimta vystymosi iki 2030 metų darbotvarkė. Bet šiuo metu reikia sąžiningai pripažinti, jog tarptautinei bendruomenei sunku išpildyti savo pažadus, nors dalinė pažanga ir yra. Labai svarbu neapsiriboti sąžinę nuraminančiais žodžiais, bet iš tiesų kovoti prieš socialines rykštes. Tarp jų popiežius paminėjo Amazonijos regiono ir jo gyventojų patiriamą ekologinę ir socialinę krizę. Teigiamas poslinkis tas, kad didėja integralus ekologinis jautrumas ir troškimas veikti.

Popiežiaus Pranciškausa kalba       2020-09-26 8:32

JTO Generalinei Asamblėjai.
JTO pašaukta būti kuo veiksmingesne taikos laboratorija

Pasibaisėtinos COVID-19 pasekmės vaikams, nepilnamečiams pabėgėliams, smurtas prieš vaikus, jų išnaudojimas pornografijai ir darbui buvo kitos popiežiaus įvardytos temos. Jis kalbėjo apie tai, kaip kraštai ir tarptautinės institucijos skatina abortus kaip vadinamąsias „esmines paslaugas“ ieškant humanitarinių sprendimų, prašė skirti ypatingą dėmesį vaikams, kurių orumas ir teisės pažeidžiami. Pranciškus pakartojo jaunos pakistaniečių aktyvistės Malalos Yousafzai prieš penkerius metus Generalinei Asamblėjai pasakytus žodžius: „Vaikas, mokytojas, knyga ar tik rašiklis gali pakeisti pasaulį“. Deja, per dažnai šeima tampa ideologinių kolonializmų auka, šeimos žlugimas lemia visuomenės fragmentaciją, kliudo pastangoms telkti jėgas prieš bendrą priešą. „Laikas peržvelgti ir iš naujo įsipareigoti“, – tvirtino Pranciškus.

„Dar viena – moters rėmimo sritis“, – tęsė popiežius, primindamas, jog šiemet minimos moters teisėms skirtos Pekino konferencijos 25-osios metinės. Moterys visais visuomenės lygiais vykdo svarbų vaidmenį, jų įnašas nepakartojamas, jos tarnauja su didele drąsa bendrajam gėriui, tačiau daug moterų lieka užmirštos, tampa vergovės, smurto, išnaudojimo ir žeminančio elgesio aukomis. Popiežius užtikrino brolišką artumą visoms moterims, ypač priverstoms gyventi toli nuo savo šeimų, prašė ryžtingiau kovoti su tais reiškiniais, kuriuos jis įvardijo kaip perversiškus, žeminančius ne tik moteris, bet visą žmoniją, tylėjimu ir neveiklumu tampančią bendrininke.

Paskutiniąją kalbos dalį popiežius Pranciškus skyrė tarptautinio saugumo, ypač branduolinio nusiginklavimo, temai. Jis kvietė pasvarstyti, ar didžiausias pavojus taikai ir saugumui, kaip antai skurdas, epidemijos ir terorizmas, gali būti veiksmingai sprendžiamas, kai ginklavimosi varžybos, įskaitant branduolines, toliau eikvoja svarbius resursus, kuriuos būtų galima panaudoti integraliai tautų pažangai ir aplinkos apsaugai?

„Reikia pralaužti nepasitikėjimo atmosferą“, – sakė Pranciškus. Pasak jo, daugiašališkumo erozijos pasekmės kur kas sunkesnės augančių naujų karinių technologijų kontekste. Ne mažiau reikia atsisakyti iškreipto mąstymo, pasak kurio ginklo turėjimas užtikrina asmeninį ir socialinį saugumą.

Branduoliniu atgrasinimu, kurstančiu baimės dvasią, paremta abipusio susinaikinimo grėsmė ypač nuodija tautų santykius ir kliudo dialogui, sakė popiežius, patikindamas, jog Šventasis Sostas viliasi, kad kita konferencija branduolinio ginklo neplatinimo sutarčiai peržiūrėti virs konkrečiais veiksmais, leidžiančiais kuo greičiau užbaigti branduolines varžybas ir daryti veiksmingus spendimus dėl branduolinio nusiginklavimo.

Konfliktų paženklintam pasauliui reikia, kad JTO taptų kuo veiksmingesne taikos laboratorija, o tai reikalauja, kad Saugumo tarybos nariai, ypač nuolatiniai, veiktų ryžtingiau. Taip pat svarbu mažinti tarptautines sankcijas, kurios apsunkia valstybių galimybes užtikrinti pakankamą paramą savo gyventojams.

Pandemija parodė, kad negalime gyventi vieni be kitų, dar blogiau – vieni prieš kitus. JTO sukurta, kad vienytų tautas, jas suartintų kaip tarp tautų nutiestas tiltas. Panaudokime jį, kad dabartinio meto iššūkį paverstume galimybe dar kartą kartu sukurti ateitį, kurios norime.

„Dievas telaimina visus!“ – užbaigė popiežius Pranciškus. (RK / SK / Vatican News)

Meditacija       2020-09-26 5:44

Tikrasis žmogaus paveikslas
Kaip turėtų atrodyti žmogus, kuris rodytų, koks žmogus iš tikrųjų yra? (...) Tai turėtų būti mirštančiojo paveikslas. (...) Mirštantysis turėtų kyboti tarp dangaus ir žemės; nes mes esą namie nei čia, nei ten, kadangi Dangus toli, o žemė irgi nėra tikroji tėvynė. Jis turėtų būti vienas; nes tada, kai priartėjame prie pabaigos, susidaro įspūdis, kad kiti nedrąsiai ir sutrikę pasišalina (kadangi jie dar nėra pasiruošę) ir mus palieka vienus. Žmogus paveiksle turėtų būti tarsi pririštas prie horizontalės ir vertikalės, nes viską į plotį apimti norinčios horizontalės ir stačiai į viršų besiveržiančios vertikalės susikirtimo taškas eina per pačią žmogaus širdį ir ją perplėšia. Jis turėtų būti prikaltas; nes mūsų laisvė šioje žemėje pereina į vargingą būtinumą. Jis turėtų turėti pervertą širdį; nes pabaigoje viskas pavirsta į ietį, kuri priverčia ištekėti paskutinį mūsų širdies kraujo lašą. Jis turėtų būti su erškėčių vainiku; nes paskutinieji skausmai kyla iš dvasios, o ne iš kūno. O kadangi visi žmonės yra tokie kaip šis, Viešpats dar turėtų būti apsuptas savo atvaizdų, kurie yra tiksliai tokie pat, kaip jis. Tada būtų galima vieną nupiešti nusivylusį, o kitą - pasitikintį. Nes mes niekada tiksliai nežinome, ar mūsų mirštančioje širdyje yra daugiau vilties, ar nusivylimo. Tuomet paveikslas būtų maždaug užbaigtas (...) Jis ne viską parodo apie žmogų, bet tai, ko mes nenorime pripažinti. Tai, kas čia mums parodyta priverčia sisimąstyti, kas mes esame. Dievas pastatydamas prieš akis mums šį paveikslą, pagal kurį esame sukurti, ne tik priverčia mus apmąstyti savo būtį ir duoda atsakymą į klausimą, kas mes esame. Jo amžinasis Žodis, tapęs žmogumi ir kaip žmogus miręs ant kryžiaus, pasakė atsakymą ir tuo mus padrąsino pažvelgti į paslėptą mūsų paveikslą.
Karlas Raneris “Magnificat”

Evangelijos komentaras       2020-09-26 5:15

Kard. Sigitas Tamkevičius
Raginimas klausyti reiškė nelikti ten, kur malonu ir gera, bet eiti, kur eis Jėzus, pasiryžęs pasiaukoti už mūsų nuodėmes. Sekančią dieną Jėzus aiškiai kalbės mokiniams apie tai, kas greitai įvyks: „Įsidėmėkite gerai mano žodžius: Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į žmonių rankas“ (Lk 9,44). Mokiniai, šitai girdėdami, nuliūdo, bet taip ir nesuprato kodėl jų Mokytojas turi eiti į kančią.

Mes taip pat esame gundomi likti ant Taboro kalno, tai yra, pasiimti iš tikėjimo tik tai, kas mums malonu ir daug nekainuoja. Kartais pasimelsti, kartais sekmadienį aplankyti bažnyčią, gal kartą į metus susitaikyti su Dievu. Iš tikrųjų, tokia tikėjimo praktika daug nekainuoja. Žmonės kartais eina dar toliau - jie susikuria sau patogų tikėjimą ir patys nusprendžia, kaip ir kiek jie bendraus su Dievu. Pavyzdžiui, tiki į Kristų, bet taip pat tiki į reinkarnaciją arba savo gyvenimą tvarko ne pagal Evangeliją, bet astrologines pranašystes ar horoskopus.

Daugelis nenori net girdėti, kad sekimas paskui Kristų nėra tik malonus pasivaikščiojimas; jis visuomet reikalauja tam tikros aukos, tai yra, atsisakymo viso to, kas nesuderinama su Dievo valia ir sąžine. Sekimas paskui Kristų nuolat primena Viešpaties žodžius: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras“ (Mt 16,24-25).

Sekti paskui Kristų reiškia eiti prieš srovę. Mes esame gundomi su visais plaukti pasroviui. Ši pagunda aktuali ne tik jaunimui, bet ir suaugusiems katalikams. Pasaulis diktuoja savo madas, dažnai nesuderinamas su krikščioniškais įsitikinimais, ir esame gundomi neišsiskirti iš minios – gyventi kaip visi.

Jėzus, skelbdamas Gerąją naujieną, labai aiškiai nubrėžė, koks turi būti kelias tų žmonių, kurie nors būti jo mokiniais. Todėl kasdien reikia skaityti Naująjį Testamentą, kad Jėzaus paraginimai taptų mūsų gyvenimo keliu. Popiežius Pranciškus sako, kad Naująjį Testamentą reikia taip dažnai paimti į rankas, kaip savo išmanųjį telefoną. Antraip mūsų gyvenimas bus pastatytas ne ant uolos, o ant smėlio.

Į Velykų prisikėlimą veda tik klusnumo Dievui kelias. Dėl to atsimainymo metu skambėjo balsas: „Šitas yra mano išrinktasis Sūnus,- jo klausykite!“ Klusnumas visuomet yra sujungtas su tam tikru savo valios išsižadėjimu. Šituo keliu ryžtingai ėjo Jėzus, kuris Alyvų kalne meldėsi: „Tėve, jei galima, tegu ši taurė praeina pro mane, bet tegu būna na mano, bet tavo valia“. Jėzus kviečia mus sekti paskui jį. Nesibaiminkime šio kelio, nes lengvi ir patogūs keliai veda tolyn nuo Dievo.

Evangelijos mąstymas       2020-09-26 5:13

Prašyti ištikimybės Jėzui džiaugsmuose bei skausmuose iki gyvenimo pabaigos

Jėzus kviečia mane apmąstyti žodžius, kurie žmogiškai yra nesuprantami ir sukelia pasipriešinimą. Paprašysiu Jo, kad padėtų man įsiklausyti ir gilintis į juos su tokiu pat užsidegimu, kaip ir į tuos, kurie yra suprantami ir patrauklūs.

*

Būna dienų, kai sekti Jėzumi man sekasi lengviau: kai esu pilnas susižavėjimo Juo, kai mane patraukia Jo veiksmai, kai jaučiu Jo palaikymo jėgą. Mintimis sugrįšiu į tuos momentus ir padėkosiu Jėzui už tai.

*

Įsivaizduosiu Jėzų, kuris su meile žvelgia į mane ir susirūpinęs sako: „Įsidėmėk gerai mano žodžius…“. Jis kalba apie savo kryžiaus kelią. Tokius žodžius galima priimti išimtinai tik širdimi.

*

Jėzaus kelias yra ir mano kelias. Kokius išgyvenimus sukelia man toks Jo pasakymas? Ar sutinku eiti su Juo atmetimo, pažeminimo, kančios keliu? Pasakysiu Jėzui apie savo baimes ir priešinimąsi.

*

Prisiminsiu tas patirtis, kurios man dabar yra didžiausias kryžius. Kaip jas išgyvenu? Ar matau jose prasmę? Gal ko nesuprantu?

*

Apie ką man sunkiausia kalbėtis su Jėzumi? Ar yra tokių temų, kuriomis bijau su Juo kalbėtis? Ar šiandien galėčiau apie tai Jam pasakyti?

*

Prisiminsiu Jėzaus žodžius bei Evangelijos eilutes, kurių nesuprantu, kurie yra man yra lyg paslaptis. Surasiu juos Šventajame Rašte, perskaitysiu ir kartosiu:

„Nors Tavęs nesuprantu, bet Tave labai myliu.“

Kasdienapmastau.lt

XXV eilinės savaitės šeštadienio Evangelija       2020-09-26 5:11

(Lk 9, 43b–45)
Visiems stebintis Jėzaus darbais, jis prabilo į mokinius: „Įsidėmėkite gerai mano žodžius: Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į žmonių rankas“.Mokiniai nesuprato šios kalbos; jos reikšmė liko jiems paslėpta, taip kad jie neišmanė jos ir bijojo klausinėti Jėzų apie šitą kalbą.

XXV eilinės savaitės šeštadienio Dievo Žodis       2020-09-26 5:09

Psalmė  Ps 89, 3–6. 12–14 ir 17
Viešpatie, iš kartos į kartą tu buvai mums globėjas.

Žmonėms tu liepi sugrįžti į dulkes.
„Grįžkit, žmonijos vaikai“, tu byloji.
Juk tavo akivaizdoj tūkstantis metų –
kaip diena vakarykštė, praėjus,
kaip nakties prabėgęs ketvirtis. –

Pašalini žmogų kaip rytmečio sapną,
kaip tą žaliuojančią žolę.
Ryte jinai žydi, žaliuoja,
vakare – nukirsta jau sudžiūsta. –

Išmokyki mus suskaičiuoti, kiek dienų mūsų amžiuj,
kad mūsų širdis išmintinga paliktų.
Viešpatie, grįžki! – Ar dar ilgai delsi?
Būki savo tarnams gailestingas. –

Mus atgaivinki savo malone,
ir šūkausim, džiūgausim
per dienų dienas, kol gyvuosim.
Būk, Viešpatie Dieve, mums geras,
padaryk mūsų rankų darbus sėkmingus,
mūsų rankų darbus palaimink –

XXV eilinės savaitės šeštadienio Dievo Žodis       2020-09-26 4:59

Skaitinys Koh 11 9 - 12, 8

Džiūgauk, jaunuoli, kol esi jaunas!

Leisk savo širdžiai mėgautis

savo jaunystės dienomis.

Eik, kur veda tavo širdies troškimai,

daryk, kas patinka tavo akims,

bet žinok, kad dėl viso to

tave Dievas pašauks į teismą.

10 Išmesk rūpestį iš savo širdies,

savęs neapsunkink,

nes jaunystė ir gyvenimo aušra yra rūkas!
Atsimink[i1] Kūrėją savo jaunystės dienomis,

dar skausmo dienoms neatėjus

ir tavęs dar nepasiekus metams,

apie kuriuos sakysi: „Man jie nemalonūs!“

Pirm negu užtemsta saulė –

šviesa, mėnulis, žvaigždės –

ir debesys, lietų nešdami, sugrįžta.[i2]

Tai dienai atėjus, namų sargai drebės

ir galiūnai sukniubs,

malėjos, viena po kitos, ims dykinėti,

o žvelgiantys pro langą matys tamsą.

Kai durys į gatvę bus uždaromos

ir girnų užesys prislopęs.

Kai paukščių giesmė vis silpnėja,

skambūs garsai aptyla.

Bijomasi aukštumų ir pavojų kelyje.

Kai migdolas pražysta, o žiogas vos bepasivelka

ir kapario uoga tampa bejėgė.

Kadangi žmogus eina į savo amžinuosius namus,

raudotojai būriuojasi gatvėje laukdami,

kol bus nutrauktas sidabrinis siūlas

ir sudaužytas aukso dubuo;

ąsotis sukultas prie šaltinio

ir vandens ratas sulaužytas prie talpyklos.

Dulkės sugrįš į žemę,

kaip jos kadaise buvo,

o gyvybės alsavimas sugrįš pas Dievą,

kursai jį davė.

Rūkų rūkas! – sako Koheletas.

Visa yra rūkas!

Šiaip,       2020-09-25 20:26

Kaune, Šilainiuose statoma nauja šv. Jono Pauliaus II bažnyčia. Sutinku, kad laikas statyti ne pastatus, bet šventoves žmogaus širdyse. Juk tikras krikščionis yra tas, kuris garbina Dievą tiesa ir dvasia. Šios dienos Evangelijoje, šv. apaštalas Petras, Šv. Dvasios paskatintas,  pripažįsta Jėzų esant Dievo Mesiju. Tik, kryžiaus suvokimas jam ir kitiems apaštalams atėjo, kai patys patyrė kryžiaus dalią. Taip ir mes, kai patiriame visą kryžiaus naštą, tik tada galime suvokti jo reikšmę savo gyvenime.

pagalba       2020-09-25 12:49

Kun. Artūras Jegelavičius: ...“Veltui krikščionys stato ir puošia didingas bažnyčias, jeigu jie jose nori apgyvendinti Dievą, o Jo vietą visuomenėje palikti užpildyti pačiai visuomenei. Tada bažnyčia bus tiktai pastatas, kuriame sekmadieniais susirinksime prablaivinti nuotaikos, kurią sugadinome neteisybėje ir netvarkoje skęstančioje visuomenėje, gyvenančioje aplink bažnyčią....“
  Bėda, kad net jau ir tų bažnyčių ne tik kad nestato, bet ir esamas krikščioniškoje Europoje gražias bažnyčias kavinėmis paverčia… Jeigu būtų nors toks noras Dievą apgyvendinti bažnyčioje, dar būtų galima viltis, kad ta mintis kilo visuomenėje, kuriai Dievas rūpi, bet jeigu
<bažnyčia bus tiktai pastatas, kuriame sekmadieniais susirinksime prablaivinti nuotaikos>, tai jau ir bažnyčioje Dievui vietos nėra… Tai ką darom?
<Jėzus visiems pasakė, jog garbė pasiekiama per kryžių, mūsų kalba kalbant – per darbą> Argi gali aklas vesti aklą? Gerbiamas, mielas, mylimas kunige,
juk Jėzus pasakė, kad tikėjimo darbas yra mylėti Dievą ir jo siųstąjį Sūnų Jėzų Kristų. Nesakė: labiau vystykite civilizaciją ir būsite išgelbėti. Garbė pasiekiama ne per kryžių-darbą. Pats Jėzaus kryžius yra garbė. Jėzaus mokiniai to dar nežinojo, bet mes juk žinome, kad Jėzus savo mirtimi nugalėjo pasaulio nuodėmes, savo prisikėlimu ir mums suteikė prisikėlimo ir amžino gyvenimo viltį. Jei dedame viltis į šio pasaulio begalinį tobulinimą, mes esame, anot apaštalo Pauliaus, labiausiai apgailėtini žmonės…

Kun. Artūras Jegelavičius       2020-09-25 4:59

I. Jėzaus vieta mūsų gyvenime

Broliai ir seserys, šiandien Evangelija mūsų klausia, kas mums yra Kristus? Šis klausimas užduodamas ne tik apaštalams, bet ir mums. Tai vienas pačių svarbiausių klausimų. Čia neužtenka atsakyti sukalbant „Tikiu…“ ar pateikiant atsakymą iš Katekizmo. Atsakymas turi būti mūsų širdies atsakas į mus mylinčią Jėzaus Širdį. Jėzus nėra filosofas ar mąstytojas. Jis tas, kuris nori perimti į savo nuosavybę visus mus, visą mūsų gyvenimą. Mes, norėdami jį sekti, privalome su meile nešti kasdienius kryželius. S. Kierkegaardas sakė: „Yra dvi krikščionių rūšys: vieni Jėzaus sekėjai ir kiti – pigioji to laida – Jėzaus gerbėjai.“
Šiandien Evangelija mums pateikia tris, aiškiai atskirtas dalis, kurios vis dėlto yra labai glaudžiai susijusios: Petro tikėjimo išpažinimas, Kristaus kančios paskelbimas ir sąlygos norinčiam sekti Kristumi krikščioniui.
Jeigu Jėzus Kristus netikėtai pasirodytų šioje mūsų bažnyčioje ir paklaustų mūsų, kaip anuomet klausė apaštalų: „Krikščioni, kuris kiekvieną sekmadienį ateini į Mišias, pasakyk, kas aš tau esu?“ Manau šitoks klausimas mus sujaudintų ir sutrikdytų. Ypač jeigu Jėzus tiesiai paklaustų, kokią vietą jis užima mūsų gyvenime. Gal susigėdę ir nuleidę galvas atsakytume, jog nelabai didelę ir svarbią...
Jėzus apaštalams, jį išpažinusiems esant Mesiją, išpranašavo savo mirtį ant kryžiaus, kad apaštalai nepasikeltų į puikybę, manydami, jog, būdami Mesijo bendražygiai, turės tik lengvą gyvenimą. Jėzus visiems pasakė, jog garbė pasiekiama per kryžių, mūsų kalba kalbant – per darbą. Viską, ką turime, ką matome aplinkui, yra sunkaus darbo vaisiai – tuneliai, geležinkeliai, miestai, dangoraižiai, meno kūriniai, mokslo veikalai ir kruopščiausiai sutvarkytos didžiulės bibliotekos. Visam tam būriai žmonių aukojo savo darbą. Ne vienas mokslininkas ar menininkas knygai ar paveikslui paaukojo visą savo gyvenimą. Jų darbų vaisiais šiandien mes džiaugiamės ir didžiuojamės, tokius žmones vadindami didžiais. Tačiau retas kuris, skaitydamas vertingą knygą ar žiūrėdamas į garsų meno kūrinį, pagalvoja, kiek darbo ir vargo padėjo to kūrinio kūrėjas. Tai dažnai ištisų nemiegotų naktų ir dienų kruopštaus darbo vaisiai, atsiradę nepavydėtinomis sąlygomis arba vargingoje aplinkoje.

Kun. Artūras Jegelavičius       2020-09-25 4:59

II. Jėzaus vieta mūsų gyvenime

Tačiau gyvenimas reikalauja ne tik darbo, bet ir altoriaus. Kas ant to altoriaus garbinama, priklauso nuo žmogaus. Jeigu nuo altoriaus nuverčiamas Dievas, ten tuojau atsiranda stabai. Kada žmogus atstumia Evangeliją, jo rankose atsiranda Markso „Kapitalas“. Krikščionybė yra mūsų buvimo pagrindas. Kodėl taip atsitinka? Garsus indų išminčius Tagorė apie tikinčiuosius sako: „Jų dauguma yra ateistai, nors jie patys to nežino. Vaikystėje jie įgijo šiek tiek sausų žinių apie Dievą ir Jo įsakymus. Jų katekizmo pamokos buvo sausų formulių kalimas ir todėl jų Dievo pažinimas pasiliko negyvas.“ Kitais žodžiais tariant, vietoje gyvojo Dievo jų galvose atsirado negyvo Dievo formulė, nes jie, palikę mokyklos suolą, niekada daugiau nesistengė mokykloje įgytų vaikiškų žinių apie Dievą pakelti ligi subrendusio žmogaus supratimo. Daugelis žmonių šiandien yra garsūs specialistai, tačiau religijos atžvilgiu tebėra pradinės mokyklos mokiniai. Jie daug žino, bet nepažįsta Gyvojo Dievo. Jie įsigilinę į daugelį paslapčių, bet ne į žmogaus buvimo slėpinį; jie gali kalbėti daugeliu svarbių klausimų, bet ne apie amžinąjį gyvenimą; jie išmano savo specialybę, bet ne savo tikėjimą, kurio ženklu jie yra paženklinti.
Šiandienis žmogus domisi viskuo, tiktai ne religija. Jis įvairiais klausimais perskaito storus veikalus, o apie tikėjimą – tiktai brošiūras; religiją palieka už bažnyčios sienų. Krikščioniškoji Vakarų žmonija šiandien gyvena pagoniškosios krikščionybės laikotarpį. Pats šio laikotarpio žmogus yra dvejopas. Bažnyčioje jis yra krikščionis, viešajame gyvenime – pagonis. Popiežius Leonas XIII šitaip kalbėjo: „Neleistina dvejopai elgtis: vienaip privačiame, kitaip – viešame gyvenime; gerbiant Bažnyčios autoritetą privačiai ir jį atmetant viešumoje.“
Veltui krikščionys stato ir puošia didingas bažnyčias, jeigu jie jose nori apgyvendinti Dievą, o Jo vietą visuomenėje palikti užpildyti pačiai visuomenei. Tada bažnyčia bus tiktai pastatas, kuriame sekmadieniais susirinksime prablaivinti nuotaikos, kurią sugadinome neteisybėje ir netvarkoje skęstančioje visuomenėje, gyvenančioje aplink bažnyčią. Kartą Kristus pasakė: „Kas ne su manimi, tas prieš mane…“ Yra daug būdų, kaip galima būti kartu su Viešpačiu, tačiau artimiausias – kai padedame Viešpačiui nešti kryžių. Ar turime to Viešpaties kryžiaus nešėjo ir Jo kančios meilę?

Evangelijos mąstymas       2020-09-25 4:56

„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs…ir teseka manimi“
Labai dažnai Jėzus meldžiasi nuošaliai. Paprastai Jis atsitraukia, kad susitelktų į savo Tėvą ir Jam melstųsi paslapčia. Bet kas per paslaptis, kuria Jis dalysis su savo mokiniais, susirinkusiais apie Jį!
Jis jais pasitiki, tvirtindamas, kad Jis yra Mesijas, kaip ir mumis pasitiki kiekvieną dieną, mums nepailstamai kartodamas tiek džiaugsmo, tiek liūdesio ar sunkumų valandomis: „Taip, aš Mesijas“.
Tai nereiškia, kad Jis pirma patvirtina, o paskui išsižada, nes tęsia: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs“. Iš pirmo žvilgsnio tai žodžiai, kurių nėra lengva girdėti. Bet ar ne dėlto, kad Jis per daug gerai pažįsta mūsų nepastovumą, mūsų prisirišimus ir mūsų uždarumą?
Aišku ir skaidru: kad sektum Jėzumi, sunku išsižadėti paties savęs. Tai, žinoma, jau esame patyrę. Nors ta patirtis nuostabi, nepaprasta, mus nešanti ir išnešanti iš savęs pačių, kad primtume Meilę, Meilę, kuri išplečia ir truputį labiau atveria širdį.
Nesvyruokime. Keliaukime šią savaitę mylėdami paskui Jėzų.
    Emmanuelle Huyghues Despointes, Šenaklo dvasingumo centras

Mąstymas       2020-09-25 4:54

Prašyti gilaus ryšio su Jėzumi ir ištikimybės Jam

Atsisėsiu šalia Jėzaus, kuris meldžiasi vienas nuošaliai. Kontempliuosiu Jo susikaupimą, sotinsiuos Jo vidiniu susivienijimu su Tėvu. Paprašysiu Jo, kad padėtų man atrasti tylą ir susikaupimą meditacijos metu.

*

Sugrįšiu su Jėzumi pas mokinius. Išgirsiu klausimą, kurį Jėzus netrukus užduoda: „Kuo mane laiko žmonės?“ Stebėsiu mokinių reakciją. Įsiklausysiu į jų atsakymus.

*

Įsivaizduosiu, kad Jėzus ateina pas mane ir užduoda panašų klausimą: „Kuo mane laiko žmonės, su kuriais gyveni kasdienybėje?“ Prisiminsiu artimiausius savo žmones. Kurie iš jų labiausiai mane priartina prie Jėzaus, o kurie nuo Jo atitolina?

*

Nuoširdžiai prisiglausiu prie Jėzaus. Leisiu Jam pažvelgti tiesiai man į akis, giliai į mano širdį. Išgirsiu Jo tylų, pilną meilės klausimą: „Kas AŠ esu tau?“

*

Su tuo Jėzaus klausimu pasiliksiu ilgesnį laiką. Leisiu, kad mano protas, siela ir širdis ieškotų atsakymo. Įsiklausysiu į savo vidinius išgyvenimus. Atsakysiu Jėzui, kaip iš tikrųjų yra (kas Jis yra man), o ne taip, kaip norėčiau, kad būtų.

*

Jėzus man primena, kad kelias į gyvenimo pilnatvę dažnai veda per daugybę kančių. Kokius širdies ir proto virpesius sukelia man Jėzaus kančios atskleidimas? Nuoširdžiame pokalbyje pasakysiu Jam apie savo baimes, neramybę, priešinimąsi.

*

Visa širdimi priglusiu prie Jėzaus ir kartosiu:

„Kad ir kas vyktų mano gyvenime, žinau, kad Tu esi mano Viešpats. Pasitikiu Tavimi!“

Kasdienapmastau.lt

XXV eilinės savaitės penktadienio Evangelija       2020-09-25 4:52

(Lk 9, 18–22)

  Kartą, kai Jėzus nuošaliai vienas meldėsi, su juo buvo ir mokiniai. Jis paklausė juos: „Kuo mane laiko žmonės?“
  Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, treti sako, prisikėlęs vienas iš senųjų pranašų“.
  Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“
  Petras atsakė: „Dievo Mesiju“.
  Jėzus sudraudė juos, įsakydamas niekam to nesakyti. Jis dar pridūrė: „Žmogaus Sūnui reikės daug kentėti. Jis bus seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir trečią dieną prisikels“.

  Katalikai.lt

XXV eilinės savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-09-25 4:51

Psalmė (Ps 143, 1–4)

P.  Šlovė Viešpačiui, mano tvirtovei!

  Šlovė Viešpačiui, mano tvirtovei!
  Jis – man pilis, mano meilė
  priedanga ir vaduotojas mano.
  Man jisai – prieglauda, skydas. – P.

  Viešpatie, kas yra žmonės, kad jie tau rūpi?
  Kas gi tie Adomo vaikai, kad apie juos tu galvoji?
  Kaip podvelkis vėjo yra žmogaus amžius,
  tartum šešėliai – jo dienos. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mk 10, 45)

P.  Aleliuja. – Žmogaus Sūnus atėjo, kad pats tarnautų
              ir savo gyvybės kaina daugybę išpirktų. – P. Aleliuja.

XXV eilinės savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-09-25 4:51

Skaitinys (Koh 3, 1–11)

  Viskam yra laikas, ir valandą skirtą
  įvyksta kiekvienas dalykas pasauly:
  yr laikas užgimti ir laikas numirti;
  yr laikas sodinti ir derliui nuimti;
  yr laikas marinti ir laikas išgydyt;
  yr laikas nugriauti ir laikas statyti;
  yr laikas raudoti ir laikas kvatoti;
  yr laikas gedėti ir laikas pašokti;
  yr laikas išmėtyt ir laikas surinkti;
  yr laikas apglėbti ir laikas to vengti;
  yr laikas ieškoti ir laikas pamesti;
  yr laikas tausoti ir laikas išmesti;
  yr laikas suplėšyt ir laikas susiūti;
  yr laikas tylėti ir laikas kalbėti;
  yr laikas mylėti ir laikas nekęsti;
  yr laikas kariauti ir – taikiai gyventi.
  O ką gi žmogus savo darbu pasiekia?
  Aš įsižiūrėjau į visą tą vargą,
  kurin, Dievui skyrus, žmogus įsitraukia.

  Pats Dievas visa puikiai padaro,
  tik ateitį žmogui paliko dar tamsią.
  Todėl Dievo darbus nėra žmogui lemta
  visus nuo pradžios ligi galo suprasti.

Evangelijos komentars       2020-09-24 4:57

Erodas buvo Galilėjos valdytojas, kolaborantas, bendradarbiavęs su okupacine Romos valdžia, sprendžiant iš to, kaip jis pasielgė su Jonu Krikštytoju – bailus žmogus. Šioje ištraukoje sutinkame jo norą pamatyti Jėzų. Kuo šis noras gali būti aktualus mums, o gal tai tik istorinė detalė patvirtinanti Jėzaus istoriškumą? Ne tik. Ir šiandien sutinkame žmonių, kurie nori „pamatyti Jėzų“ arba pamatyti Bažnyčią iš „vidaus“, kaip ir Erodas, tokie smalsumo vedami žmonės neieško tiesos, išganymo ar santykio su Dievu. Jie nori patenkinti savo smalsumą, patvirtinti kažkokius turimus susigalvotus, įpirštus ar stereotipinius įsivaizdavimus apie Jėzų, apie Bažnyčią, ieško pramogos. Įvairūs pseudoistoriniai romanai apie Jėzaus „slaptą“ gyvenimą, sąmokslo teorijos apie „Vatikano turtus“, žurnalistiniai tyrimai ir panašūs dalykai yra tos pačios prigimties ir kilmės kaip ir Erodo noras pamatyti Jėzų. Kaip į tai atsako ir reaguoja pats Jėzus sužinome skaitydami Evangeliją toliau. Lukas 23 skyriuje aprašo jau suimto Jėzaus susitikimą su Erodu: „Erodas, pamatęs Jėzų, labai apsidžiaugė. Mat jis jau pirmiau norėjo jį išvysti, nes buvo apie jį girdėjęs ir tikėjosi pamatysiąs jį darantį kokį nors stebuklą. Jis ėmė jį visaip klausinėti, bet Jėzus jam neatsakinėjo“ (Lk 23,8-9). Jėzus tyli. Jis nėra burtininkas ar pajacas, todėl Jis niekaip nereaguoja į Erodo užgaidas pamatyti kaip Jis daro stebuklą. Kitoje Evangelijos vietoje Jėzus yra pasakęs: „Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų“ (Mt 7,6). Taip ir mes, sekdami Jėzaus pavyzdžiu ir pamokymu turime dalintis Evangelija su nuoširdžiai ieškančiais, tačiau turime išlikti budrūs ir nemėtyti perlų kiaulėms.

Šiandien dėkosiu Jėzui už parodytą pavyzdį ir išmintį.
Šiandien prašysiu Dievo malonės atskirti ir neleisti Evangelijai tapti pajuokos objektu.
“Kasdienė duona”

Evangelijos komentaras       2020-09-24 4:55

s. Vitalija Fedaravičiūtė PAMI
Šiandien Evangelija prabyla apie žmogų, kuris stengėsi susitikti Jėzų (Lk 9,9b). Tetrarchas Erodas – romėnų pavergtos žydų tautos valdytojas, Romos valdžios marionetė, Jėzaus Įvykio dėka įėjęs į istoriją tiek, kiek bus pasaulyje skaitoma Evangelija. Tikriausiai tai nėra tik šiaip „laimingas atsitiktinumas“. Juk sudėtinga ir dramatiška jo gyvenimo istorija šiandien tokia sava ir iki skausmo pažįstama ne vienam iš mūsų: žmogus, padaręs didžiausią tuo metu įmanomą karjerą, pagaliau, kad ir neteisėtais būdais, suradęs tikrąją gyvenimo meilę, žodžiu – turintis viską, apie ką tik galėjo svajoti, tačiau už tai turėjęs sumokėti nei daug, nei mažai – paminta sąžinė, išduotos vertybės, kurios kiekvienam žydui yra jo žydiško tapatumo garantas.
Tačiau argi žmogus nėra laisvas rinktis? Argi demokratija nėra žmogui prigimtas dalykas? Juk jo galioje buvo klausytis Jono Krikštytojo priekaištų, ir jo galioje buvo jį nukirsdinti. Teisiškai viskas tvarkinga. Įdomu tik, kodėl jam panūdo sisitikti Jėzų? Gal jis norėjo pamatyti bent keletą Jėzaus daromų stebuklų, apie kuriuos girdėjo žmones kalbant, ir taip praskaidrinti monotonišką rūmų kasdienybę? O gal širdies gilumoje kirbėjo neramumas dėl Jono mirties, gal tai iš tiesų jis, prisikėlęs iš numirusių? Bet ne, tai nelogiška: juk jeigu jau nukirsdintas, vadinasi tai ne jis. Bet vis tiek reikia pamatyti, kas čia toks. O galbūt dar giliau širdyje suvirpo viltis, kad tas žmogus gali jam suteikti tą vienintelį dalyką, kurio trūko Erodo gyvenime, ir kurio neįmanoma įsigyti jokia jėga, jokia šio pasaulio valdžia – širdies ramybę. Evangelija sako, kad jis stengėsi susitikti Jėzų. Ir jis jį sutiks – kaip teisiamąjį, pakeliui į savo egzekucijos vietą, jau nebegalintį išpildyti nė vieno jo lūkesčio. Beliko tik uždėti antspaudą ant to, kas ir taip jau tautos daugumos nuspręsta – toks jo darbas, nepriekaištingai atliekamas Romos valdžios akyse. Kartu tai buvo uždėtas antspaudas ant visų iki tol jo atliktų darbų, padarytų apsisprendimų, galutinai palaidojant viltį rasti vidinę ramybę. Belieka apsimesti, kad džiaugiesi tuo, ką turi, nors iš tiesų tai jau seniai nebedžiugina… Ko vertos buvo tos pastangos susitikti Jėzų?..
Ar tai nėra mūsų istorija, kai mes stengiamės kažką pakeisti savo gyvenime ir į tas pastangas netgi ryžtamės įtraukti Dievą, ieškodami Jo, kad mums padėtų, bet nusiviliam, nes iš tiesų taip Jo ir nesusitinkam. Nesusitinkam, nes blogai ieškom, ieškom tik kaip priemonės saviems tikslams pasiekti, o ne dėl Jo paties. Ir dėl to nesam pajėgūs tam tikrajam širdžių susitikimui su Juo. Nesam pajėgūs atiduoti viso to, ką pasiekėm per gyvenimą, į Jo rankas, kad iš Jo priimtume tai, ką Jis vienintelis gali duoti – vidinę laisvę, laisvę nuo nuodėmės, ir širdies ramybę.
Bernardinai.lt

Evangelijos mąstymas       2020-09-24 4:50

Prašyti tyros sąžinės, laisvos nuo neramumo ir priekaištų

Pažvelgsiu į Erodo dvasios būseną. Jis yra pasimetęs. Gyvena amoralų gyvenimą su savo brolio žmona, nukirsdino Jonui Krikštytojui galvą. Girdėdamas apie Jėzų, Erodas jaučiasi neramus.

*

Kokia mano dvasios būklė? Ko manyje daugiau: ramybės ar neramybės, liūdesio ar džiaugsmo, vidinio tikrumo ar baimės? Ilgiau sustosiu prie savo dvasios būsenos.

*

Pabandysiu pasikalbėti su Jėzumi apie savo išgyvenimus. Kas labiausiai slegia mano širdį ir sąžinę? Kas atima iš manęs gyvenimo džiaugsmą? Pasakysiu Jėzui apie tai ir prašysiu išlaisvinimo bei išgydymo.

*

„Kas yra tas…“. Kaip aš įsivaizduoju Jėzų? Kokį Jėzaus paveikslą nešioju savo širdyje? Ką galiu pasakyti apie savo santykį su Juo? Kas Jėzuje labiausiai mane žavi, o ko bijausi? Visa tai išsakysiu Jam.

*

„Ir norėjo Jį pamatyti…“. Sugrįšiu į savo susitikimus su Jėzumi: į savo maldą, Žodžio klausymą, šventų sakramentų priėmimą, pamaldumo praktikas. Dėl ko susitinku su Jėzumi? Kokius troškimus ir motyvacijas pastebiu savo pamaldumo praktikose?

*

Prisiartinsiu prie Jėzaus, atsisėsiu netoli Jo ir kalbėsiuosi apie tai, ką apie Jį esu girdėjęs iki šio laiko, apie žmones, kurie man apie Jį kalbėjo. Prašysiu, kad padėtų man pagilinti ryšį su Juo.

*

Sąžiningai išpažinsiu savo nuodėmes ir netvarkingus prisirišimus, kurie pripildo mano širdį neramybės ir slopina gilesnio ryšio su Jėzumi troškimą.

Savo širdyje kartosiu:

„Jėzau, išmokyk mane gyventi tiesoje ir laisvėje.“

Kasdienapmastau.lt

XXV eilinės savaitės ketvirtadienio Evangelija       2020-09-24 4:49

(Lk 9, 7–9)

  Tetrarchas Erodas išgirdo apie visus tuos įvykius ir nežinojo, ką manyti, nes vieni sakė: Jonas prisikėlęs iš numirusių, kiti: pasirodęs Elijas, dar kiti: prisikėlęs vienas iš senųjų pranašų.
  Erodas tarė: „Jonui aš nukirsdinau galvą; o kas yra šitas, apie kurį girdžiu pasakojant tokius dalykus?!“ Ir jis panoro pamatyti Jėzų.

  Katalikai. lt

XXV eilinės savaitės ketvirtadienio Dievo Žodis       2020-09-24 4:48

Psalmė (Ps 89, 3–6. 12–14. 17)

P.  Tu, Viešpatie, iš kartos į kartą buvai mums globėjas.

  Žmonėms tu liepi sugrįžti į dulkes.
  „Grįžkit, žmonijos vaikai“, tu byloji.
  Juk tavo akivaizdoj tūkstantis metų –
  kaip diena vakarykštė, praėjus,
  kaip nakties prabėgęs ketvirtis. – P.

  Pašalini žmogų kaip rytmečio sapną,
  kaip tą žaliuojančią žolę.
  Ryte jinai žydi, žaliuoja,
  vakare – nukirsta jau sudžiūsta. – P.

  Išmokyki mus suskaičiuot, kiek dienų mūsų amžiuj,
  kad mūsų širdis išmintinga paliktų.
  Viešpatie, grįžki! – Ar dar ilgai delsi?
  Būki savo tarnams gailestingas. – P.

  Mus atgaivinki savo malone,
  ir šūkausim, džiūgausim per dienų dienas, kol gyvuosim.
  Būk, Viešpatie Dieve, mums geras,
  padaryk mūsų rankų darbus sėkmingus,
  mūsų rankų darbus palaimink! – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 14, 5)

P.  Aleliuja. – Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas,– sako Viešpats. –
              Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. – P. Aleliuja.

XXV eilinės savaitės ketvirtadienio Dievo Žodis       2020-09-24 4:48

Skaitinys (Koh 1, 2–11)

  Tuštybių tuštybė, – taip sako Galvočius,–
  tuštybių tuštybė, gi viskas – tuštybė.
  O kuo gi kitu visi rūpesčiai baigias,
  kuriais taip žmogus užsiėmęs po saule?
  Karta štai praeina, kita vėl ateina,
  o žemė vis lieka kaip buvusi amžiais.
  Štai saulė pakyla ir vėl nusileidžia –
  ji nuskuba vieton, iš kur patekėjus.
  Štai vėjas: jis pradeda pūsti pietuosna,
  pasisuka šiaurėn, tenai atsigręžia
  ir vėlei tą patį jis pradeda kelią.
  Štai upės: jos visos gi plaukia į jūras,
  bet jų niekada nepripildo. Jos teka
  ir teka ton pusėn, kurion vis tekėjo.
  Žmonių kalbos žodžiai labai jau riboti
  ir visko kaip reikiant negali išreikšti.
  Akies nepasotinsi tuo, ką ji mato,
  ausies nepatenkinsi tuo, ką ji girdi.
  Kas buvo, yra, tas ir vėl bus; kas vyko –
  toliau vyks. Nėra nieko nauja po saule.
  O jei apie ką pasakytum: „Tai naujas
  dalykas!“, tai būtų taip pat nebe naujas,
  o buvęs jau amžiais, kurie prieš mus ėjo.
  Senųjų dalykų neatmena niekas.
  Vėliau kas gyvens,– neminės būsimųjų.

Popiežius Pranciškus       2020-09-23 20:30

„I. Iš viršaus į apačią, iš apačios į viršų“. Subsidiarumo principas
„Kad išeitume geresni iš tokios krizės, kaip dabartinė, sveikatos ir tuo pat metu socialinės, politinės ir ekonominės krizės, kiekvienas turi prisiimti atsakomybės dalį“, – sakė Šventasis Tėvas. Į krizę turime reaguoti ne vien kaip pavieniai asmenys, bet ir kaip bendruomenės dalis, remdamiesi savo įsitikinimais ir principais, jei esame tikintys – tikėjimu į Dievą.
Deja, daug asmenų, daug bendrijų negali prisidėti prie bendrojo gėrio atkūrimo, nes yra atskirtos, nustumtos į pakraščius, ignoruojamos. Kai kurios socialinės grupės yra uždusintos ekonomiškai ir politiškai. Yra visuomenių, kuriose daugybė žmonių negali išreikšti savo tikėjimo ir savo vertybių. Dar kitur, ypač Vakarų pasaulyje, daug kas autocenzūruoja savo etinius ir religinius įsitikinimus. Tačiau tai trukdo išeiti iš krizės arba iš jos nebus išeinama geresniais.

Kad visi galėtų prisidėti prie rūpesčio savo bendrijomis ir jų regeneracijos, yra teisinga, kad kiekvienas turėtų adekvačius išteklius tai daryti. 1929 metais, po didžiosios ekonominės krizės, popiežius Pijus XI pabrėžė, kad tikrai rekonstrukcijai labai svarbu gerbti subsidiarumo principą, kuris pasižymi dvigubu dinamizmu: iš viršaus į apačią ir iš apačios į viršų.

Viena vertus, kai, ypač permainų laikais, pavieniai žmonės, šeimos, mažos asociacijos ir vietinės bendruomenės nesugeba pasiekti pirminių tikslų, tada teisinga, kad įsiterpia aukštesni socialinio kūno lygiai, kaip valstybė, ir suteikia būtinus išteklius eiti pirmyn. Pavyzdžiui, per pandemijos lemtą visuotinę izoliaciją daug žmonių, šeimų ir ekonominių veiklų atsidūrė ar dar tebėra dideliuose sunkumuose, o valstybės institucijos ieško būdu padėti.

Kita vertus, aukščiausios visuomenės struktūros turi gerbti ir remti vidutinį ar bazinį lygius. Asmenų, šeimų, asociacijų, įmonių, visų tarpinių socialinių kūnų, taip pat Bažnyčių, indėlis yra esminis. Jie, naudodami nuosavus kultūrinius, ekonominius, religinius ir pilietinius išteklius, stiprina ir gaivina visą socialinį kūną.

„Kiekvienas turi turėti galimybę prisiimti atsakomybės dalį visuomenės, kurios dalis yra, gydymo procesuose“, – sakė popiežius Pranciškus. Kai vykdomi projektai, liečiantys vieną ar kitą konkrečią grupę, jos nariai ir jų išmintis neturi būti palikti už durų.

Pasak popiežiaus, neturi būti taip: „kuo užsiimi?“ – „einu darbuotis vargšų labui“ – „kaip gražu, o ką darai?“ – „mokau vargšus ir sakau, ką jiems daryti“.

Visų pirma, pabrėžė Pranciškus, dera, kad patys vargšai papasakotų, kaip gyvena ir ko jiems reikia. Būtina leisti kalbėti visiems: taip veikia subsidiarumo principas.

Deja, dažnai atsitinka kitaip, ypač kai kalbama apie didelius ekonominius ir geopolitinius interesus, pavyzdžiui, gamtinių išteklių išgavimą kai kuriose planetos zonose. Nepaisoma čiabuvių balsų, kultūrų ir pasaulio sampratos.

Popiežius Pranciškus       2020-09-23 20:29

„II. Iš viršaus į apačią, iš apačios į viršų“. Subsidiarumo principas
„Šiandien pagarbos subsidiarumo principui trūkumas paplito tarsi virusas“, – pažymėjo Pranciškus. Jis kvietė pagalvoti apie dideles valstybių vykdomas finansinės pagalbos programas. Labiau įsiklausoma į finansines bendroves, o ne žmones ar tuos, kurie kuria realią ekonomiką. Labiau girdima, ką sako tarptautinės bendrovės, nei socialiniai judėjimai. Tokiu būdu žmonės negali būti savo pačių likimo kalviais.

Jei norime išeiti iš krizės geresni, turime gerbti subsidiarumo principą, gerbti visų autonomiją ir sugebėjimą rodyti iniciatyvą, ypač mažiausiųjų. Visi kūno nariai yra būtini ir, kaip pažymi apaštalas Paulius, tos dalys, kurios atrodo silpniausios ir mažiausiai reikalingos iš tiesų yra svarbiausios. Subsidiarumo principas leidžia kiekvienam įgyti vaidmenį rūpinimesi visuomene ir jos lemtimi. Subsidiarumo principas teikia viltį, kad ateitis bus sveikesnė ir teisingesnė, kad šią ateitį kursime kartu ir sieksime didelių dalykų.

„Arba kartu, arba neveiks. Arba stengsimės kartu, visuose visuomenės lygiuose, išeiti iš krizės, arba niekada iš jos neišeisime“, – pridūrė popiežius ir pažymėjo, kad krizės sprendimas nereiškia paprasčiausiai iš naujo perdažyti dabartinių situacijų rėmų. Reikia tikrų pokyčių, o tikri pokyčiai įvyksta, kai juose dalyvauja visi, visos bendruomenės, visos profesijos. Kitu atveju rezultatas bus neigiamas.

Iš krizės neišeisime, priminė popiežius Pranciškus vienos ankstesnės katechezės temą, be solidarumo. Tarp solidarumo ir subsidiarumo yra glaudus ryšys. Nes be visų dalyvavimo, be tarpinių socialinių kūnų – šeimų, asociacijų, kooperatyvų, mažų įmonių, pilietinių iniciatyvų indėlio nebus ir tikro solidarumo. Šis indėlis padeda užkirsti kelią kai kuriems neigiamiems globalizacijos ir valstybių veikimo aspektams ir juos koreguoti. Reikia skatinti indėlius „iš apačios“. Labai gražu, pridūrė popiežius, matyti savanorių darbą krizėje. Jie ateina iš pasiturinčių šeimų, iš neturtingų šeimų, ir dirba kartu. Tai yra solidarumas ir subsidiarumo principas.

Visuotinės izoliacijos metu spontaniškai gimė aplodismentų medikams ir slaugams gestas, padrąsinimo ir vilties ženklas. Paplokime kiekvienam socialinio kūno nariui už jo vertingą indėlį, kad ir koks mažas jis būtų. Paplokime seneliams, vaikams, žmonėms su negalia, darbininkams, savanoriams. Tačiau neapsiribokime aplodismentais. Viltis yra drąsi, todėl svajokime apie didelius dalykus, apie teisingumo ir socialinės meilės idealus, kuriuos viltis gimdo. Nebandykime atkurti praeities, ypač to, kas buvo užteršta ir jau sirgo. Kurkime ateitį, kurioje tai, kas lokalu ir tai, kas globalu abipusiai vienas kitą turtina, kur mažesnių grupių grožis ir turtingumas gali žydėti, kur turintys daugiau įsipareigoja tarnauti ir duoti daugiau tam, kuris turi mažiau. (RK / Vatican News)

Mąstymas       2020-09-23 5:08

Jėzus suteikė galią ir valdžią Dvylikai (apaštalų) tramdyti demonus ir ligonius gydyti. Apaštalai ne patys sau tokią galią bandė prisitaikyti ar išprašyti, kad būtų ypatingi, bet Viešpats jiems ją suteikė. Šios dovanos skirtos paliudyti, jog jų skelbiama Evangelija tikra, ir kad jie skelbia ne nuo savęs, o Viešpats juos siuntė. Šios dovanos skirtos jokiu būdu ne jiems patiems ir ne pasipuikavimui. Kiti nurodymai papildo liudijimą, kuriuo dalinasi su žmonėmis apaštalai apie Dievo karalystę. Jie privalo neturėti jokių gėrybių, nei maisto, pasilikti ten, kur juos priima ir tenkintis tuo, ką jiems duoda. Nieko nereikalauti mainais už pasidalijimą gautomis malonėmis. Tai nuolankumo ženklas, be nuolankumo ši apaštalų misija būtų neįmanoma. Taigi, Jėzus suteikia apaštalams, o per juos ir visai Bažnyčiai įgaliojimus ypatingu būdu skelbti Evangeliją – nuolankiai tarnaujant žmonėms. Tie, kas priima Dievo Žodį, Jo malones, tampa Dievo vaikais – Bažnyčios nariais, besidalinančiais gyvenimu vieni su kitais.

Jėzus paliepia apaštalams nieko neimti iš tų, kurie nenori priimti Dievo Žodžio, palikti jiems net jų kelio dulkes, kaip ženklą, kad jie atsisakė veltui teikiamos Dievo malonės ir Gerosios Žinios apie jų išgelbėjimą.

Šiandien dėkosiu Dievui už suteiktas malones ir už žmones, nešančius Evangelijos šviesą.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau su nuolankumu pasitarnauti kitiems ir liudyti Evangeliją.
“Kasdieninė duona”

Mąstymas       2020-09-23 5:06

Mąstymas
Prašyti gilaus suvokimo tiesos, kad Jėzui yra reikalingas mano liudijimas

Įsivaizduosiu sceną, kurią aprašo Lukas. Atsistosiu tarp Dvylikos, kuriems Jėzus suteikia savo galią. Dauguma iš jų yra paprasti žmonės. Ar tikiu, kad Jėzus savo galią gali apreikšti ir mano gyvenime? 

*

Jėzus Dvylikai suteikia galią sutramdyti piktąsias dvasias ir išgydyti sergančius. Pasinaudodamas išrinktaisiais tarnais, Jėzus jau du tūkstančius metų veikia Bažnyčioje. Šlovinsiu Jį už kunigystę, už sakramentus, už Jo Žodį.

*

Prisiminsiu įvykį iš savo gyvenimo, kai patyriau ypatingą Jėzaus veikimą: per Jo Žodį, sakramentus, per duotus man žmones. Už kokį išlaisvinimą ir išgydymą labiausiai norėčiau šiandien padėkoti?

*

„Išsiuntė juos…“. Jėzus trokšta būti pasaulyje per tuos, kuriuos Jis siunčia. Ten, kur aš gyvenu, yra Jėzaus pasaulis: mano šeimoje, bendruomenėje,  darbe… Tai Jis man duoda „mano pasaulį“ ir siunčia mane ten.

*

Jėzus atkreipia dėmesį į laisvės laikyseną. Ar trikdo mane kas nors, kas neleidžia man būti Jo liudytoju? Koks didžiausias jungas slegia mano gyvenimo liudijimą?

*

Yra vietų, kur dėl Jėzaus nebūsiu priimtas. Ar esu patyręs atmetimą dėl Jėzaus? Gal buvau izoliuotas dėl savo gyvenimo liudijimo? Kaip tai priėmiau? Kaip tai išgyvenau?

*

„Išėję jie traukė...“. Jėzus nori, kad eičiau pas tuos, kurie Jo nepažįsta ir netiki Juo. Kur dabar labiausiai reikia mano liudijimo? Pavesiu Jėzui tuos žmones ir vietas, į kurias mane siunčia.

Pavesiu Jam save:

„Jėzau, būk mano jėga.“

Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-09-23 4:58

Kun. Deimantas Braziulis
Kodėl Jėzus taip griežtai reikalauja nieko nesiimti į kelionę, o tik tai, kas yra būtiniausia ir nieko papildomo? Ar visi šitie dalykai kenkia misijai? Juk atrodytų, kad visi šitie dalykai: lazda, duona, pinigai, atsarginė palaidinė – suteikia saugumą ir garantiją. Atrodytų, kad tų dalykų turėjimas leidžia visiškai pasišvęsti misijai ir nesukti galvos dėl materialinio gerovės.

Tačiau šių dalykų stygius ugdo pasitikėjimą Viešpačiu. Dvylikos misija yra Jėzaus misijos tęsimas. Ir todėl Jėzus pats nori pasirūpinti savo mokiniais, kurie neša Gerąją Naujieną. Jėzus nori, kad būtų pasitikima vien tik Juo, ne kelionės lazda, ne duona, ne pinigais. Kad perdėm nepasitikėtumėme turimomis gėrybėmis, bet net ir žmonėmis nepasitikėtumėme taip kaip Viešpačiu. Todėl žmonėms paliekame galimybę suklysti ir taisytis, o dievas yra neklystantis ir todėl pasitikėdami Juo niekad neapsigausime.

Ir Jėzaus galios suteiktos apaštalams taip pat kyla iš pasitikėjimo Viešpačiu, kad Jis veikia, Jis visa tai daro. Ir šie ginklai: demonus tramdyti, ligas gydyti yra skirti skelbti Dievo karalystę ir liudyti Dievo artumą.

Todėl ir misijos veiksmingumas ateina irgi iš pasitikėjimo Jėzumi, iš atsidavimo Jam ir iš leidimo Jam veikti taip kaip Jis nori, o ne taip kaip aš noriu, kad Dievas veiktų. Nereiktų pamiršti, kad mes tik padedame Jėzui tęsti Jo misiją žemėje, bet ta misija ir toliau išlieka tik Jėzaus misija ir jis yra pagrindinis veikėjas ir šeimininkas.
Bernardinai.lt

Evangelijos komentaras       2020-09-23 4:57

Kun. Algirdas Petras Kanapka
Norint atlikti Jėzaus mums patikėtą užduotį, pirmiausia sąlyga – būti su Juo, perprasti Jo pasiūlyto naujo gyvenimo, naujo buvimo būdą, Jo pasirinkimus.
Kokią galią ir kokią valdžią Jėzus suteikia? Tikrai ne tą, kurią pasiūlė Jėzui dykumoje šėtonas – galią valdyti, būti aukščiau kitų. Jėzus suteikė galią valdyti netyrąsias dvasias, visa tai, kas mus nužmogina: puikybę, egoizmą ir kitokį blogį, kuris kyla iš šių pradų, t. y. neapykantą, pavydą, šykštumą, godumą, tingumą, gašlumą, nesantūrumą, nelabumą ir panašiai. Kitaip sakant, visa tai, kas priešinga gyvenimui, kas nukreipta prieš gyvybę.
Pateiktos nuorodos, ką reiktų pasiimti ir ko atsisakyti skelbiant Dievo karalystę, turi būti suprastos ne paraidžiui, bet ir nenuvertintos. Tai tarytum pirmojo palaiminimo priminimas – būti vargdieniu, vargšu ir pasitikėti Jėzumi, Jo malone, o ne savo galiomis ir priemonėmis.
Turėti vieną palaidinę – nuoširdaus gailestingumo, gerumo, nuolankumo, švelnumo ir kantrumo, t. y. naujo žmogaus, nusivilkus senojo, palaidinę. Tai reiškia atsisakyti dvigubo gyvenimo (vienoks bažnyčioje, kitoks grįžus į namus ar darbe).
Pasilikti vienuose namuose reiškia neieškoti ir nepriimti pasiūlytų patogumų, geresnių svetingumo sąlygų kituose namuose, nes tuomet nukentėtų liudijimo tikrumas.
O štai su dulkėmis lietuviškas oficialus vertimas pasielgė piktokai. Iš tiesų ne prieš tuos, kurie nepriima mokinių liudijimo Jėzus paragina nusikratyti dulkes, pritaikęs seną žydų paprotį, bet jų naudai, kaip pagarbos jų pasirinkimui ženklą. Tuo tarsi norėtų pasakyti: paliekame jums jūsų įsitikinimus, kaip šias dulkes, prilipusias prie mūsų kojų, o sau pasiliekame savo.
Kristaus mokinys turi gerbti kito žmogaus laisvę ir nebūti įkyrus, išlikti nesavanaudiškos meilės lygmeny.

XXV eilinės savaitės trečiadienio Evangelija       2020-09-23 4:55

(Lk 9, 1–6)

  Susikvietęs Dvylika, Jėzus suteikė jiems galios visiems demonams sutramdyti ir ligoms gydyti. Paskui išsiuntė Dievo karalystės skelbti, sveikatos ligoniams teikti.
  Jis pasakė jiems: „Nieko neimkite kelionei: nei lazdos, nei krepšio, nei duonos, nei pinigų. Neturėkite nė dviejų palaidinių. Jei įeisite į kokius nors namus, pasibūkite tenai ir iš ten keliaukite toliau. O kur tik žmonės jūsų nepriimtų, išeidami iš to miesto, nusikratykite nuo kojų dulkes kaip liudijimą prieš juos“.
  Taigi išėję jie traukė per aplinkinius kaimus, visur skelbdami gerąją naujieną bei gydydami sergančiuosius.

  Katalikai.lt

XXV eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2020-09-23 4:55

Psalmė (Ps 118, 29. 72. 89. 101. 104. 163)

P.  Tavasis, Viešpatie, žodis, yra mano žingsniams žibintas.

  Į klystkelius patekti neleiski,
  suteik man savo įstatymo malonę. – P.

  Man tavo paskelbtas Teisynas – didelis turtas,
  brangesnis už auksą, sidabrą. – P.

  Amžinas tavo, Viešpatie, žodis,
  tvirtas kaip dangūs. – P.

  Į pikto takus nekeliu kojos,
  kaip tavo liepta. – P.

  Per tavo įsakymus tapau supratingas,
  todėl pakęst negaliu jokio melo. – P.

  Melo pakęst negaliu, aš juo bjauriuosi,
  tavo Teisynas man mielas. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mk 1, 15)

P.  Aleliuja. – Prisiartino Dievo karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija! – P. Aleliuja.

XXV eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2020-09-23 4:54

Skaitinys (Pat 30, 5–9)

  Ką Viešpats pasako,– gryniausia teisybė.
  Jis – skydas visiems, kas tik juo pasikliauja.
  Prie Viešpaties žodžių tu nieko nedėki,
  nes taip pasielgęs tu nubaustas būsi
  ir jo akyse melagis paliksi.
  Dvejopo dalyko tave aš maldauju –
  to neatsakyk man, kol gyvas aš būsiu:
  apgaulė ir melas toli man tebūna;
  neduok man nei skursti, nei būti turtingam –
  užteks, kad kasdieną turėčiau aš duonos,
  idant prabangoj aš tavęs nepamirščiau
  ir kad neburnočiau: „O kas gi man Viešpats?!“

Evangelijos komentaras       2020-09-22 5:05

Iš pirmo žvilgsnio Jėzaus atsakymas gali mums pasirodyti kiek grubus. Tačiau visi esame visų pirma Dievo vaikai. Žmonės linkę prisirišti vieni prie kitų ir šis prisirišimas ypatingai stiprus tarp šeimos narių, tarp tėvų ir vaikų, brolių ir seserų pagal kraujo ryšį. Šis ryšis nėra nevertingas, jis yra esminis gyvenant šiame pasaulyje, vaikas be tėvų ir kitų žmonių pagalbos tiesiog neišgyventų, tai natūralus mūsų ryšys. Vis dėl to, kiekvienos gyvybės šaltinis yra Dievas ir kiekvieno žmogaus galutinis tikslas yra ryšys su Dievu, su Dangiškuoju Tėvu, kurio Meilės mums blankus atspindys yra žmonių meilė. Todėl Jėzus ir vadina savo motina ir broliais tuos, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo. Galime pastebėti, kad Jėzus nesako „visi žmonės“, bet tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo. Visi esame Dievo vaikai dėl to, kad esame Jo kūriniai. Tačiau Dievas palieka begalinę laisvę mums pasirinkti: būti Jo vaikais ar ne. Ir šis pasirinkimas yra esminė sąlyga tapti Dievo vaikais iki galo. Tapti įsūniais ir Dievo Karalystės paveldėtojais. Jėzus čia pat nurodo kokiu būdu galime tai padaryti: klausyti Dievo žodžio ir jį vykdyti. Kitaip tariant, gyventi Evangelija, priimti patį Jėzų į savo gyvenimą, nes Jis ir yra įsikūnijęs Dievo Žodis, kaip rašo šventasis apaštalas Jonas Evangelijos prologe: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 1-3).

Šiandien dėkosiu Dievui už tai, kad galiu būti Jo vaiku.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad sugebėčiau klausytis Dievo žodžio ir jį vykdyti.
“Kasdieninė duona”

XXV eilinės savaitės antradienio Evangelijos       2020-09-22 5:00

Mąstymas
Prašyti širdies, kuri gyvena Jėzaus žodžiu

Su vaikišku jautrumu prisiartinsiu prie Marijos. Paprašysiu, kad Ji būtų su manimi, kai medituosiu Jėzaus žodžius šios dienos Evangelijoje. Pavesiu jai savo maldos laiką.

*

Būsiu kartu su Marija, kuri trokšta susitikti su savo Sūnumi. Ji negali prieiti prie Jo dėl žmonių gausybės. Atkreipsiu dėmesį į Jos romumą. Prisiartinsiu prie Marijos, kad galėčiau pasikalbėti apie Jos meilę Jėzui.

*

Ką galiu pasakyti apie savo kasdieninio susitikimo su Jėzumi poreikį? Karštoje maldoje kreipsiuosi į Mariją, kad išprašytų man gilų Jėzaus troškimą ir gyvą Jo buvimo mano kasdieniniame gyvenime patirtį.

*

Jėzus parodo ypatingą vietą susitikimui su Juo. Tai yra Dievo žodis. Jo žodžio klausymas gali vesti mane į gilų ryšį su Jėzumi. Dievo žodis gali pagimdyti manyje tokį ryšį su Jėzumi, kuris praauga giliausius žmogiškus ryšius.

*

Klausydamasis Jėzaus žodžių, žvelgsiu į Mariją ir kontempliuosiu Jos gilų ryšį su Jėzumi.  Stebėsiuosi Jos nuostabia meile Jėzui, kuri užgimė  tą momentą, kai Ji pirmą kartą priėmė Dievo Žodį Nazarete.

*

Jėzus primena man, kad Jo žodžių klausymas turi vesti į jų laikymąsi. Jėzaus žodžiuose yra gyvenimas. Jis nori mano gyvenimą pripildyti taip, kaip pripildė Marijos gyvenimą. Marijos gyvenimas parodo, koks nuostabus tampa žmogus, kuris gyvena Dievo žodžiu.

*

Nuoširdžiame pokalbyje su Marija pavesiu Jai savo gyvenimą, kad išlaikytų manyje Jėzaus žodį.

Į Mariją kreipsiuosi tokiais žodžiais:

„Mano Motina, saugok manyje Jėzaus žodžius“. 

Kasdienapmastau.lt

XXV eilinės savaitės antradienio Evangelija       2020-09-22 4:58

(Lk 8, 19–21)

  Pas Jėzų atėjo motina ir broliai, bet negalėjo prasimušti iki jo per minią.
  Jam buvo pranešta: „Tavo motina ir broliai stovi lauke, nori su tavimi pasimatyti“.
  O jis atsakė: „Mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo“.
Katalikai.lt

XXV eilinės savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-09-22 4:58

Psalmė (Ps 118, 1. 27. 30. 34–35. 44.)

P.  Viešpatie, savo įsakytais takais mane veski.

  Laimingi, kurių nepeiktinas kelias,
  kurie pagal Dievo įsakymus eina. – P.

  Leisk pažint tavo priesakų kelią,
  ir nuostabius tavo darbus mąstysiu. – P.

  Esu pasiryžęs tiesos kelio laikytis,
  prie tavo įsakymų taikaus. – P.

  Suteik įžvalgumo pildyt tavo Teisyną
  ir nuoširdžiai jo laikytis. – P.

  Savo įsakytais takais mane veski,
  nes jie man malonūs. – P.

  Be paliovos aš tavo Teisyno laikysiuos –
  nuolat, per amžius. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Lk 11, 28)

P.  Aleliuja. – Palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi. – P. Aleliuja.

XXV eilinės savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-09-22 4:58

Skaitinys (Pat 21, 1–6. 10–13)

  Valdovo širdis – lyg tekėjimas upės:
  ją Viešpaties rankos pakreipia, kur nori.
  Akims jo paties žmogaus kelias atrodo
  teisus, betgi Dievas į širdį juk žiūri.
  Tiesumas, teisybė mat Viešpačiui Dievui
  patinka labiau, negu aukuro aukos.
  Akių išdidumas, širdies išpuikimas
  nedorėliui būtų tarytum šviesybė,
  tačiau iš tikrųjų – tai tik nedorybė.
  Stropumą, uolumą sėkmė vainikuoja,
  o didį skubėjimą nuostoliai lydi.
  Apgaulėm, melais susikrauti sau turtą –
  kokia tuštybė: mirties tai žabangai.
  Nedorėlio siela ištroškusi pikta:
  ji nepagailės savo artimo niekad.
  Nedoro bausmė neprotingą pamoko;
  protingas pamokytas taps protingesnis.
  Teisingasis Viešpats nedorėlius stebi:
  jis piktadarius į nelaimes gramzdina.
  Kas vargšo šaukimo girdėti nenori,
  tas, pats kada šauksis, nebus išklausytas.

Mąstymas       2020-09-21 4:57

Prašyti malonės patirti gydančią Jėzaus meilę

Įsivaizduosiu Jėzų, besiartinantį prie Mato, kuris dirba muitinėje. Kontempliuosiu Jėzaus veidą ir Jo meilės kupiną žvilgsnį nukreiptą į Matą.

*

Įsivaizduosiu netikėtai užklupto muitininko reakciją: jo gestus, nuostabą veide ir pasimetimą. Jėzaus asmuo, Jo žvilgsnis ir žodžiai turėjo labai giliai paliesti Mato širdį, nes jis pajėgė staiga palikti savo ligšiolinį pelningą darbą ir sekti paskui Jį.

*

Ar atsimenu tokią situaciją iš savo gyvenimo, kai jaučiausi šokiruotas ir giliai paliestas Jėzaus artumo? Kokiose aplinkybėse tai įvyko? Smulkmeniškai prisiminsiu šį įvykį ir su dėkingumu papasakosiu apie tai Jėzui.

*

Įsivaizduosiu sekančią sceną, kuri fariziejams buvo šokiruojanti ir piktinanti: Jėzus apsuptas muitininkų ir nusidėjėlių. Kontempliuosiu Jėzų, sėdintį tarp visuomenės atstumtųjų, pasmerktųjų.

*

Kokie jausmai kyla manyje, kai įsivaizduoju šį paveikslą? Ar galiu įsivaizduoti Jėzų, kuris susitinka ir valgo su žmonėmis, kurie visuomenės yra pasmerkti? Ką jaučiu – džiaugsmą, ar vidinį pasipriešinimą? Atvirai apie tuos jausmus pasikalbėsiu su Jėzumi.

*

Ilgiau sustosiu ties Jėzaus žodžiais: „Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“. Pagalvosiu, kad Jėzus tuos žodžius sako asmeniškai man. Ragina mane, kad pas Jį ateičiau su visišku paprastumu, būtent tada, kai esu prislėgtas nuodėmės.

*

Pakviesiu Jėzų į tas savo gyvenimo vietas, kuriose jaučiuosi labiausiai silpnas ir liguistas.

Prašysiu, kad Jis mane išgydytų.

Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-09-21 4:56

Kun. Vytautas Brilius

„Keliaudamas Jėzus pamatė muitinėje sėdintį žmogų, vardu Matą“. Jėzų sekė Jo mokiniai, smalsuoliai, taip pat ir jo priešininkai, stebintys, ar neatsitiks kažkas tokio, ką galėtų panaudoti prieš Jėzų. Tikriausiai Jėzus ir Jo sekėjai ne kartą praėjo pro tą muitinę, tačiau vien Jis pamatė, kad ten sėdi žmogus, išskyrė Matą iš „nusidėjėlių“ tarpo ir pakvietė Jį sekti. Tokiu būdu muitininkas, kurio niekas nelaikė žmogumi, tapo vienu artimiausių Jėzaus mokinių, artimesnis, nei daugelis Jį sekiojusiųjų. Ar aš įžvelgti žmogų muitininko ir kitokio „nusidėjėlio“ asmenyje, ar jie man visi iš anksto nurašyti? Ar moku prabilti, patraukti ir nuolat duoti dvasios, kad jie galėtų manimi sekti? Tai mano krikščioniška pasiuntinybė.

Fariziejai pasipiktino, kad Jėzus sėdi prie stalo su nusidėjėliais. Tačiau pasaulis platesnis nei vien tavo draugai ir bendraminčiai, su kitokiais nebendraudamas, žmogus užsidaro į savo mažą pasaulėlį, kur jam jauku. Tačiau Jėzus žvelgia plačiau, atsisėsdamas su nepalankiais žmonėmis, juos mokydamas bei gydydamas. Jie Jo klausosi, todėl gali išgirsti ir pasikeisti. Tai vėl mums pamoka, kad surastume kitokius nei mes, jų neišsigąstume, nepataikautume, pagal juos nepasikeistume, bet gydytume juos.
Bernardinai.lt

Šv. apaštalo Mato minėjimas. Evangelija.       2020-09-21 4:55

(Mt 9, 9–13)

  Keliaudamas Jėzus pamatė muitinėje sėdintį žmogų, vardu Matą, ir tarė jam: „Eik paskui mane!“ Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį.
  Kai jis Mato namuose sėdosi prie vaišių stalo, ten susirinko daug muitininkų bei nusidėjėlių, kurie susėdo šalia Jėzaus ir jo mokinių.
  Fariziejai, tai išvydę, ėmė priekaištauti jo mokiniams: „Kodėl jūsų Mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“
  Šitai girdėdamas, Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams. Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: ‘Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos’. Aš ir atėjau kviesti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“.
  Katalikai.lt

Šv. apaštalo Mato minėjimas       2020-09-21 4:54

Psalmė (Ps 18, 2–5)

P.  Per visą žemę eina jų aidas.

  Skelbia dangus Dievo garbę,
  apie jo rankų darbus žvaigždėtasis skliautas byloja.
  Šią bylą kartoja diena būsimai dienai,
  o naktis – ateinančiai nakčiai. – P.

  Čia ne tie žodžiai ir ne tos kalbos,
  kurių skambesio nebūtų girdėti.
  Per visą žemę eina jų aidas,
  jų kalbesys – ligi kraštui pasaulio. – P.

Posmelis prieš evangeliją

P.  Aleliuja. – Tave, Dieve, garbinam, tave, Viešpatie, išpažįstam.
              Tave apaštalų choras garbingas šlovina. – P. Aleliuja.

Šv. apaštalo Mato minėjimas       2020-09-21 4:53

Skaitinys (Ef 4, 1–7. 11–13)

  Broliai!
  Aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais. Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas Krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose.
  Kiekvienam mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mąstą. Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad padarytų šventuosius tinkamus tarnystės darbui, Kristaus kūno ugdymui, kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus tobulą pažinimą – vyrišką subrendimą ir Kristaus pilnatvės amžiaus saiką.

ah1       2020-09-20 20:58

vynuogynas tai sodas, o sodas tai visų pirma tvarka ir aplinkos organizavimas simetrija - net Jėzus meldėsi sode - tvarkoje ir mokinius mokino sode - tvarkoje, o ne bardake.

Kun. Rolandas Karpavičius       2020-09-20 15:23

Palyginimas kalba apie Dievo dosnumą. Šie žmonės nepadarė to paties darbo, tačiau visi jie gavo tą patį atlyginimą. Ir čia mums pateikiamos dvi svarbios pamokos.
Pirmiausia, Dievas gerbia visus patarnavimus. Svarbu yra ne tai, kiek darbo yra padaryta, kad jis būtų atliktas su meile. Koks nors asmuo gali duoti daug, ir mes būname dėkingi jam, o vaikas gali padovanoti mums gimtadienio ar Kalėdų proga kažkokį niekutį, kuriam jis kruopščiai ir su meile kaupė centus – ir ši maža dovana paliečia mūsų širdis labiau už brangesnes dovanas. Kai mes atiduodame viską, ką turime, viską, ką galime – bet kokios tarnystės, visi darbai vienodai vertingi Dievo akyse.
Antroji pamoka yra svarbesnė už pirmąją. Dievas suteikia viską iš savo malonės, iš savo gailestingumo. Negalime uždirbti Dievo dovanos, negalime jos nusipelnyti. Viskas, ką Dievas mums duoda, jis duoda iš savo širdies, iš savo dosnaus gerumo. Visa, ką Dievas mums duoda – tai dovana, o ne atlygis, ne mokestis, o gailestingumas.

Teisingumas Gerume       2020-09-20 15:19

Paprastai sakoma, kad sukurti darnią visuomenę įmanoma tik vadovaujantis teisingumu. Vis dėlto kiekviename iš mūsų tūno kažkoks demonas, raginantis elgtis, tarsi diktatoriams, nustatinėjantiems kitų elgesio principus.

Gal todėl nesugebame suvokti ir Dievo logikos, apie kurią kalba Jėzus šio sekmadienio Mišių Evangelijoje.

Pirmieji darbininkai, matydami, kad vėliausiai atėjusieji gauna po denarą, galvoja gausią daugiau, tačiau patys gavę tai, dėl ko buvo susitarta, neprašo daugiau sau, bet reikalauja, kad kiti gautų mažiau. Iš tiesų juose kalba pavydas ir menkumas. Jie nekalba apie tai, ko teisėtai gali tikėtis, bet prašo, kad šeimininkas sumažintų atlygį kitiems.

Jie nori, kad kiti gautų mažiau, negu denarą… Jėzaus laikais denaras buvo mažiausias dienos atlyginimas, už kurį buvo įmanoma išmaitinti šeimą, todėl pasipiktinimas tampa dar labiau apgailėtinas. Darbininkai, vietoje reikalavę savo teisių („Sumokėk daugiau, juk dirbome visą dieną!“), užsipuola silpnesniuosius: tegu jiems būna sumokėta mažiau. Mažiau, negu užtenka pragyvenimui…

Jie stiprūs prieš silpnuosius ir silpni prieš stipriuosius… Baisu…

Ko gero, ir mes ne kartą mąstome panašiai.

Palyginime minimas vynuogyno šeimininkas yra geras. Jis nenori duoti išmaldos tiems nelaimingiesiems, kurių, tariant jų pačių žodžiais, „niekas nepasamdė“, nenori jų žeminti, o siekia išsaugoti jų orumą, suteikti galimybę parodyti, kad ir jie yra verti kitų pagarbos, padrąsinti, ir tai daro atsargiai, mandagiai, su gailestingumu. Šeimininkas nėra kvailas ar neteisingas: jis yra geras, o su savo pinigais gali daryti tai, kas jam pačiam atrodo tinkamiausia.

Pavyzdžiui, atleisti nusidėjėliui…

Jėzus paneigia įprastinę logiką: Dievas myli mane ir man atlygina todėl, kad esu geras. Taip galvojo Jėzaus laikų pamaldieji, taip paprastai mąsto ir mūsų laikų pamaldūs žmonės.

Išganytojas nusigręžia nuo žmonių logikos, kuri teisingumą laiko vieninteliu būdu sukurti santykį tarp žmonių ir Dievo. Ne, Viešpats neneigia teisingumo, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad nuopelnų ir klaidų skaičiavimas prieštarauja Dievo požiūriui. Anot Jėzaus, kur kas svarbiau už nuopelnus yra malonė, kuria mus iš meilės apdovanoja Dievas.

Žinoma, patiriame didelį pasitenkinimą, po ilgų studijų metų gavę diplomą, tačiau ar netikėta mylimo žmogaus dovana ne ilgiau išlieka atmintyje?!

Toks yra Dievas: Jis visuomet mus stebina savo malone, kuri pranoksta teisingumą. Mums reiktų prisiminti tai, kuomet savo tikėjimą vertiname atliktų gerų darbų skaičiumi.

To nesuprato pirmą valandą pasamdytieji. Jie nesuprato, kas juos pakvietė į vynuogyną. Savo tikėjimą jie išreiškė tik sunkiu darbu ir srūvančiu prakaitu, priedo dar įtariai žvelgdami į kitus besidarbuojančius, laikydami juos savo konkurentais.

Taip neturi būti su tais žmonėmis, kurie jau yra išgirdę Evangelijos žinią. Apstulbę dėl mums parodyto šeimininko gerumo, džiaugiamės, galėdami darbuotis vynuogyne. Džiaugiamės, kad ir kiti broliai galėjo patirti perkeičiančią širdį malonę, kurią Viešpats dosniai dalija visiems.

Jei taip nėra, prašykime, kad Dievo gerumas pripildytų ir mūsų gyvenimą, taip, kad Viešpaties džiaugsmas, užpildantis mūsų širdis, leistų mums tapti to džiaugsmo liudininkais kitiems. Mūsų Dievas, švelnus ir nusižeminęs, parodęs gerumą piktadariui, tepadeda kiekvienam iš mūsų, kad sugebėtume tikėjimą suvokti ne kaip savo profesiją, o kaip užduotį ir džiaugsmą, kuriuo dalijamės su visais, kviesdami juos prisiglausti prie paties didžiausio Gėrio ir Teisingumo.

Tik nustoję skaičiuoti, ką padarėme ir kiek mums privalo duoti Dievas, suprasime, ką reiškia būti Jėzaus mokiniais.
Mon. Adolfas Grušas

 

Mąstymas       2020-09-20 15:10

Prašyti dėkingumo dvasios, kiekvieną gyvenimo akimirką atsiliepiant į gautas malones
Jėzus palygina Dievo karalystę su vynuogynu, kuriame dirba Jo pasamdyti darbininkai. Kiekvienam iš jų Jis pats paskiria darbą ir duoda atlyginimą. Įsisąmoninsiu gilią tiesą, kad pašaukimas darbuotis Viešpaties vynuogyne yra visiškai niekuo neužtarnauta malonė.
*
Prisiminsiu visas iki šiol savo gyvenime gautas malones. Pažvelgsiu į savo gyvenimo istoriją per Dievo Apvaizdos prizmę: kaip Jis mane vedė, saugojo ir budėjo prie manęs ir mano artimųjų.
*
Jėzus palygina save su rūpestingu šeimininku, kuris su kantrybe ieško darbininkų ir kviečia į savo vynuogyną, nežiūrėdamas į laiką. Įsivaizduosiu, kaip Jis daug valandų dienos kaitroje ieško „bedarbių“ ir ragina prisijungti prie Jo darbininkų.
*
Su dėkingumu pažvelgsiu į savo gyvenimą. Prisiminsiu pirmiausia tuos momentus, kai jaučiausi pasimetęs, be gyvenimo motyvacijos. Kokiame mano gyvenimo laikotarpyje Jėzus mane surado? Kaip ilgai manęs ieškojo? Prisiminsiu dieną, kurią Jis mane surado. Padėkosiu Jėzui už Jo meilę ir kantrybę, už tą dieną, kai mane pašaukė į savo vynuogyną.
*
Ar savo kasdienybėje sutinku pasimetusių, nutolusių nuo Dievo, praradusių motyvaciją ir gyvenimo prasmę žmonių? Ar yra tokių tarp mano artimųjų? Ar tikiu, kad niekada nėra per vėlu ir kad Dievo Apvaizda gali juos surasti? Ar meldžiuosi už tuos žmones?
*
Jėzus nepritaria darbininkams, kurie netoleruoja darbininkų atėjusių „paskutinę valandą“. Prašysiu Jėzaus, kad padarytų mane jautrų mažutėliams ir „paskutiniesiems“.
Maldoje prašysiu:
„Jėzau, duok man jautrią ir atvirą širdį, kad pagelbėčiau jiems“.

Kasdienapmastau.lt

Popiežius Pranciškus       2020-09-20 15:04

KAIP DIEVAS ATSILYGINA


Šis palyginimas, anot popiežiaus Pranciškaus, rodo, jog Dievui būdingos dvi elgesio nuostatos. Visų pirma, kvietimas. Penkis kartus vynuogyno šeimininkas išeina į aikštę – nuo ryto iki vėlyvos popietės, išeina ir pakviečia jam dirbti, ieško darbininkų savo vynuogynui.

„Šis šeimininkas – tai įvaizdis Dievo, kuris kviečia visus ir kviečia visada“, – sakė popiežius. Ir šiandien Dievas taip elgiasi: kviečia visus, kiekvieną valandą, darbuotis Jo karalystėje. Tokiu Dievo stiliumi turime persiimti ir mes. Dievas neužsidaro savame pasaulyje, tačiau nuolatos išeina ieškoti žmonių, nes nori visus įtraukti į savo meilės sumanymą.

Mūsų bendruomenės yra kviečiamos išeiti iš už įvairaus pobūdžio sienų ir visiems pasiūlyti išgelbėjimo žodį, kurį atnešė Jėzus, ypač esantiems egzistenciniuose pakraščiuose, niekada nepatyrusiems susitikimo su Kristumi šviesos ir jėgos, galbūt tai pamiršusiems. Bažnyčia turi elgtis kaip Dievas, visada išeiti. Dievas visada išeina, nes yra Tėvas, nes myli. Jei Bažnyčia neišeina, ją apninka įvairios ligos. Tiesa, kai išeinama, rizikuojama susižeisti. Tačiau jau geriau kelyje susižeidusi Bažnyčia, nei susirgusi nuo užsidarymo.

Kitas Dievui būdingas elgesys yra atlyginti savo darbininkams. Palyginime nurodoma, kad šeimininkas susitarė ir išmokėjo teisingą atlyginimą tiems darbininkams, kurie darbą pradėjo ryte. Tačiau ir kitiems davė tokį pat atlygį, sukeldamas pirmųjų pasipiktinimą. Tačiau šeimininkas atsako, kad nori duoti didžiausią atlyginimą visiems, taip pat ir tiems, kurie prisijungė vėliausiai.

Čia galima suprasti, kad iš tiesų Jėzus nekalba apie darbą ir teisingą atlygį, bet apie Dievo karalystę ir Tėvo gerumą. Dievas elgiasi būtent taip: Jis nežiūri į laiką ir rezultatus, bet į pasirengimą dosniai atsiliepti į Jo kvietimą. Jo elgesys yra daugiau nei teisingas ta prasme, jog peržengia teisingumo ribas ir apsireiškia malone. Dovanodamas malonę Dievas mums duoda daugiau, nei nusipelnėme. Žmogiškos logikos akimis labiausiai nusipelnę tampa paskutiniai. Tačiau tie, kurie nuolankiai priima Dievo gailestingumą, tampa pirmi. Popiežius priminė, kad pirmasis Bažnyčios šventasis, kuriam pažadėtas dangus, nebuvo kažkas, itin nusipelnęs Bažnyčiai. Tai vadinamasis gerasis plėšikas, nukryžiuotas kartu su Jėzumi. Paskutinę gyvenimo akimirką jis „pavogė“ ir dangų: tokia yra Dievo malonė, toks yra Dievas, ne vien su juo, bet su visais. 

„Švenčiausioji Dievo Motina, padėk mums kiekvieną dieną jausti džiaugsmą ir nuostabą būti pašauktiems Dievo dirbti jam, jo lauke – jo pasaulyje, Jo vynuogyne – Bažnyčioje. Ir gauti vienintelį atlygį – Jo meilę, Jėzaus draugystę, kuri mums yra viskas“, – meldė popiežius. (RK / Vatican News)

Mons. Grušas       2020-09-20 15:02

BELAUKIANT VIEŠPATIES

Ypač Artimųjų Rytų gyventojų vaizduotėje vynuogynas – tai mylimiausia dirva, laukas, į kurį žemdirbys sudeda daugiausia darbo ir aistros. Vynuogynui tenka daugiausiai pastangų ir poetinių jausmų, nes be tokios poezijos ir jausmų, vynas, išspaustas iš tų vynuogių būtų beskonis. Neveltui ir mes esame vadinami Viešpaties vynuogynu, o pastangos, puoselėjant šį vynuogyną, visuomet bus neįkainojamos.

Apie tai kalba ir palyginimas apie vynuogyno savininką, kuris nuo pat ankstaus ryto eina ieškoti darbininkų savo vynuogynui, vėl sugrįždamas kas kelias valandas, kol dar šviesu ir įmanoma darbuotis. Paskutiniai darbininkai pasamdomi, likus vienai valandai…

Šioje vietoje susidaro įspūdis, kad visame šeimininko elgesyje nėra logikos: kokia prasmė samdyti darbininkus, likus valandai iki saulės laidos? Kol jie atvyks į vynuogyną, pasiims įrankius, gaus prižiūrėtojo nurodymus, ateis vakaras, ir bus laikas baigti darbą. Todėl kyla įtarimas, kad šis pasakojimas kalba apie ką kita, kad darbininkų ieškančiam šeimininkui labiau už vynuogyną ir galimą pelną rūpi žmonės bei jų žmogiškasis orumas.

Palyginimo centras yra atlyginimo išmokėjimas. Apstulbina šeimininko sprendimas: pradėti nuo mažiausiai dirbusiųjų. Tuojau seka kitas nelogiškas poelgis: už vieną darbo valandą sumokėti, kaip už dvylika. Jau tada derėtų suvokti, kad tai ne atlyginimas, o dovana. Natūralu, kad nešusieji visą dienos ir kaitros naštą pagrįstai tikisi priedo prie sutarto atlyginimo. Juk negalima jų nuvilti!… Deja ir čia jų laukia staigmena: „Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu“. Šeimininkas nieko neatima iš pirmųjų, bet prideda kitiems. Jis nėra neteisingas, bet dosnus, sukurdamas naują vertikalę mūsų rinkos užvaldytame pasaulyje: žmogus svarbiau už rinką, o žmogaus orumas aukščiau už dirbtų valandų skaičių.

Faktiškai tai mums beveik nežinomas pasaulis, kuriame viskas tvarkoma, remiantis solidarumu, pagrįsta mokėjimu duoti ir dovanoti bei rūpesčiu silpnaisiais. Tai gyvenimas, paremtas gerumu, kai teisingumas kyla iš meilės.

Jėzaus pasakojimas apie Dievą, kurį pagarbina keturi penktadaliai darbininkų, netikėtai gavusių nepelnytą užmokestį, jaudina. Žmogiškasis teisingumas rūpinasi duoti kiekvienam tai, kas jam priklauso, tuo tarpu Dievo teisingumas duoda kiekvienam tai, kas yra geriausia. To nepadarytų joks verslininkas, tačiau Dievas nėra verslininkas. Jis neskaičiuoja nuopelnų, bet dovanoja, nesuvedinėja sąskaitų, bet visuomet nustebina.

Bene sunkiausia šiame palyginime suprasti ir priimti nuo pirmosios valandos besidarbavusiųjų situaciją. Kaip tik su jais mes paprastai mėginame sulyginti save. Kyla pagunda sakyti, jog jiems nebuvo jokios naudos, išskyrus didesnį atliktą darbą. Ar tikrai verta tiek aukotis? Vis dėlto kaip tik čia slypi didelė nauda bei garbė: padaryti gyvenimo istorijos vynuogyną gražesnį, įkvėpti daugiau gyvybės savo aplinkoje, taip tampant panašiais į Dievą. Tai jau privilegija, kurią tikrai ne kiekvienam lemta suvokti.

Nors, ko gero, dažniausiai mes esame panašūs į paskutinės valandos darbininkus, stovinčius ir laukiančius, bet žinančius, kad Viešpats tikrai ateis, galbūt, net temstant…

Tai irgi duoda drąsos…


Rekomenduojame

Ramūnas Aušrotas. Nėštumo nutraukimas įtarus vaisiaus ligą ar neįgalumą prieštarauja Lenkijos Konstitucijai

Lietuvos vyskupų konferencijos informacinis pranešimas apie Popiežiaus išsakytas mintis filme „Francesco“

Vygantas Malinauskas. Bažnyčios mokymas nėra asmeninė Popiežiaus nuosavybė

Algimantas Rusteika. Sekmadienį laukia rinkimai be tikrų pasirinkimų

Justas Mundeikis. Magiškas švietimo finansavimas 2021 m. biudžete

Ramūnas Aušrotas. LRT iškraipė tekstą – popiežius Pranciškus pasakė: „Jie turi teisę būti šeimos dalimi“

Giedrė Barčkutė. Ar konservatoriams pavyks laimėti katalikų rinkėjų balsus?

Vytautas Radžvilas. Netikėjimo kaina: juk ir mes tai galėtume

Romas Lazutka. Nebus gerovės, kol vieni kitus laikysime kvailiais (apie 13 pensiją ir ne tik)

Audrius Bačiulis. Naujienos iš Karabacho fronto

JT piktnaudžiavimas žmogaus teisėmis (I)

Vytautas Sinica. Švedija: multikultūralizmo grimasos

Algimantas Rusteika. Didvyriai ir nesuprasti genijai opozicijoje, o niekšai, kvailiai – valdžioje

Agnė Širinskienė. Kas būna, kai prišneki apie svainio partiją

Popiežius Pranciškus apie neoliberalizmą

Algimantas Rusteika. Didvyriai ir nesuprasti genijai opozicijoje, o niekšai ir kvailiai – valdžioje

Švedija keičia kursą – jungiasi prie rytų europiečių: policija prabilo apie „grėsmę sistemai“, griežtinti įstatymus reikalauja net buvęs ABBA narys

Eidamas 101-uosius metus mirė partizanas Jonas Svilainis-Liūtas

Liudvikas Jakimavičius. Papolitikuokim

Tikėjimo mokymo kongregacija: Tikintieji turi žinoti – ant kortos statoma moralinės tvarkos esmė, susijusi su visapusiška žmogaus gerove

Geroji Naujiena: būti Jo

Andrius Martinkus. 1/10, arba Mintys po rinkimų

Nacionalinis susivienijimas: dėl kandidatų parėmimo antrajame Seimo rinkimų ture

Vytautas Radžvilas. Apie valdomą ir tikrąjį antisistemiškumą

Algimantas Rusteika. Praradom balsą

Agnė Širinskienė. #MeloKojosTrumpos

Andrius Švarplys. Apie rinkimų rezultatus trumpai

Audrius Bačiulis. Geras švogeris ir už giminę geresnis

Vytautas Sinica. Apie neva politizuotą Genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbą

Andrius Švarplys. Žlunga kitas didelis mitas: kad islamas nekelia didelių problemų

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.