Geroji Naujiena: Stiprūs Jo malone

Tiesos.lt redakcija   2020 m. birželio 28 d. 2:31

47     

    

Geroji Naujiena: Stiprūs Jo malone

Tas vyras yra šventas Dievo žmogus

Vieną dieną Eliziejus atvyko į Šunemą. Tenai gyveno kilminga moteris, kuri jį užprašė pas save vakarienės.
Vėliau, kada bekeliavęs pro šalį, jis nuolat užsukdavo pas ją vakarienės.
O kartą jinai savo vyrui pasakė: „Žinau, jog tas vyras, kuris pas mus apsilanko, yra šventas Dievo žmogus. Išmūrykime jam viršuje kambarėlį; tenai pastatykime lovą, stalą, kėdę ir žibintą. Kada jis pas mus beužeitų, galės tenai apsistoti“.
Kartą vėl apsilankęs, Eliziejus paklausė savo tarną Gehazį, ką dėl tos moters padarius.
Tasai atsakė: „Jinai neturi sūnaus, o jos vyras – nusenęs“.
Tada jis paliepė: „Pakviesk ją!“
Tasai pavadino.
Kai ji pasirodė prie durų, ją Eliziejus patikino: „Ateinančiais metais – Dievas duos – apie šį laiką tu glamonėsi sūnelį“ (2 Kar 4, 8–10. 14–16a).

* * *

Viešpatie, tavo malones giedosiu per amžius

Aš, Viešpatie, tavo malones giedosiu per amžius,

kartų kartoms savo burna garsinsiu tavo ištikimybę.
Juk pasakyta: „Santarvės malonė užtikrinta amžiams“.
Tvirta kaip dangus tavo, Dieve, ištikimybė. –
Laiminga tauta, kuri tave garbinti moka džiaugsmingai,

tavo veido šviesos apšviesta ji gyvena.
Nuolat linksmina ją tavo vardas,
didžiuojas ji tavo teisybe. –
Jos galybę spindesys tavo puošia,

mes stiprūs tavo malone.
Juk Viešpaties rankoj yra mūsų skydas,
Visagalio žinioj ir Izraelio karalius. (Ps 88, 2–3. 16–19)

* * *

Krikštu mes esame kartu su juo palaidoti, kad pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą

Broliai! Mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje.
Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.
Jeigu mes esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo.
Mes žinome, kad prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios.
Kad jis numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena – gyvena Dievui.
Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje (Rom 6, 3–4. 8–11).

* * *

Kas neima savo kryžiaus – nevertas manęs. Kas jus priima, tas mane priima

Jėzus bylojo savo apaštalams:
„Kas myli tėvą ar motiną labiau už mane – nevertas manęs.
Kas myli sūnų ar dukterį labiau už mane – nevertas manęs.
Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – irgi nevertas manęs.
Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją.
Kas jus priima, tas mane priima.
O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs.
Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo užmokestį.
Kas priima teisųjį dėl to, kad jis teisusis, gaus teisiojo užmokestį.
Ir kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam iš šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mano mokinys, – iš tiesų sakau jums, – tasai nepraras savo užmokesčio“ (Mt 10, 37–42).

* * *

Šv. Kirilas Aleksandrietis († 444). Tas, kuris trokšta sekti Kristumi…

Panašiai kaip atletai, kurie palestrose stropiai mankštinasi, puikuodamiesi savo kūno stiprybe ir ne ką menkesniais įgūdžiais: jei, net neprasidėjus pačiam reginiui, jie pasitinka varžovą kovos lauke paniurę ir susigūžę ir, jau iš anksto nugalėti baimės, griebiasi arenos dulkių, jie tuojau pat pasiduoda dar net nepatekę į priešininko rankas, nes savo bailumu patys sau pakerta jėgas. O tie, kurie, nepatirdami nieko panašaus, palaužia priešininkų drąsą jau pačia savo laikysena, iš anksto nusiskina pergalingą teisėjo sprendimą. – Štai taip, manau, ir ne kitaip, elgiasi tie, kurie gyvena pagal dievišką įstatymą ir siekia tobulo gyvenimo būdo. Mat patirdamas vargą ryžtingasis ir kantrusis labiau džiūgauja nei sielojasi, o rungtynės jam yra turtas, net malonumas. Bet bailys ir nedrąsusis, užvaldytas bailios silpnumo ydos, dreba vien tik išgirdęs, jog norint pasiekti turto, reikia pavargti.

Todėl ir Išminčius kažkurioje vietoje grūmoja tokiais žodžiais: „Kaip ilgai tu ten tysosi, dykaduoni? Truputį pamiegi, truputį pasėdi, šiek tiek nusnūsti, šiek tiek apsikabini rankomis krūtinę. Galiausiai skurdas užklumpa tave kaip pavojingas keleivis, bei nepriteklius – kaip vikrus bėgikas“ (Pat 6, 9–11). Taigi venkime žalos, kurią daro tinginystė, maldaukime būti apsaugoti nuo dorybių stokos ir saugokimės bjauriausios iš visų ydų – turėti gerų dalykų nepriteklių. „Turėkime drąsos, ir tesustiprėja mūsų širdis“ (Ps 26 (27), 14), kaip yra parašyta. Tokios dorybės ženklą mums paliko ir pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kuris sakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs“ (Mt 10, 38). Todėl manau (ir net teigiu, kad tai yra visuotinai pripažinta), jog tas, kuris nori sekti Kristumi, turi būti stipresnis už bet kokią baimę, niekinti bet kokį išgąstį ir tarsi nuolatos nešti ant pečių savo paties kryžių.

 

* * *

Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Jei nori būti Jėzaus draugas
13 eilinis sekmadienis

„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24). Jėzus kviečia mus tapti jo sekėjais ir draugais. Kviečia, neverčia, bet primena: „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs“ (Mt 10, 38).

Visi diktatoriai naudoja prievartą ir verčia žmones elgtis pagal jų valią, tačiau Dievas sukūrė žmogų laisvą ir į šią laisvę visuomet atsižvelgia. Brangiausia, ką Dievas gali žmogui pasiūlyti, – tai savo draugystę, tačiau ir ją žmogus turi laisvai pasirinkti. Todėl Jėzus ir sako: „Jei kas nori eiti paskui mane.“ Ši Dievo žmogui padovanota laisvė labiausiai jį išaukština ir iškelia virš visos kūrinijos.

Kad taptume tikrais Jėzaus draugais, reikalingi du pamatiniai dalykai: savęs išsižadėjimas ir kryžiaus nešimas.

Išsižadėti reiškia atsisakyti savimeilės – viso to, ko netvarkingai geidžia mūsų akys ir širdis. Mūsų savimeilė pagimdo nesuskaičiuojamų troškimų ir verčia, kad juos patenkintume. Linksmi draugai, pramogos, alkoholis, erotika – visa tai skverbiasi į mūsų dėmesio centrą, kaip patys svarbiausi, tarsi jų neturėdami prarastume dalį laimės. Todėl Jėzaus kvietimas išsižadėti savęs gali mus nugąsdinti. Argi galime nemylėti savęs? Tačiau Jėzus kviečia išsižadėti tik netvarkingos savęs meilės, kuri mus apgauna, dvasiškai nuskurdina, bet laimingų niekada nepadaro.

Kalėjimai, lageriai, nepilnamečių kolonijos yra pilnos žmonių, kurie norėjo būti laimingi, bet siekė patenkinti visus savo troškimus, darydami net nusikaltimus. Dievo įstatymas yra įrašytas mūsų prigimtyje, ir sąžinė pasako, ko turime išsižadėti ir ką galime be baimės daryti. Dievas per sąžinės balsą nurodo, kokiu keliu eidami – ko išsižadėdami ir ką darydami – galime tapti tikrai laimingi.

Jėzus norintiems sekti paskui jį liepia paimti savo kryžių Apie kokį kryžių Jėzus kalba? Tai gali būti ligos ir nepasisekimo kryžius, darbo ir pareigos kryžius. Studijos kartais būna nelengvas kryžius, kurį tenka nešti ne vienerius metus. Tėvams vaikus išleisti į gyvenimą taip pat gali būti sunkus kryžius, kurį tik meilė palengvina.

Ypač sunkus gali būti pašaukimo kryžius. Jis palaimintąjį Teofilių nuvedė net į Solovkų lagerį ir Vladimiro kalėjimą. Kunigą jėzuitą Antaną Šeškevičių SJ pašaukimo kryžius tris kartus nuvedė į teisiamųjų suolą. Stalino „trojka“ atseikėjo jam 25-erius metus, antras teismas – dešimtį metų, trečias už vaikų katechizaciją dar pridėjo griežto režimo nelaisvės metų. Kunigas Juozas Zdebskis antrą kartą teisiamas už vaikų mokymą tikėjimo tiesų ir teisėjo klausiamas, kodėl nesilaikė tarybinių įstatymų, pakartojo apaštalo Petro teisme pasakytus žodžius: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29).

Šioje žemėje nėra žmogaus, kurio nepasitiktų koks nors kryžius. Tik vieni jį neša nekantriai, pykdami ant žmonių ir net ant Dievo, kiti bando Dievo padedami ramiai pakelti sutinkamus sunkumus. Dievo žodis kviečia mus ne bėgti nuo patiriamo kryžiaus, bet jį apkabinti, nes taip tampame panašūs į Jėzų, kuris už mūsų kaltes nešė kryžių į Golgotą. Su meile nešamas kryžius mus daro tikrais Jėzaus draugais. Tikintieji net nukalė skambų šūkį: Per aspera ad astra – „per sunkumus į žvaigždes!“

Išsižadėti savimeilės ir nebėgti nuo kryžiaus gali tik mylintis ir Dievu pasitikintis žmogus, nes jis žino, kad dangaus Tėvas neduos daugiau išbandymų, nei jis galėtų pakelti.

Popiežius Pranciškus primena: „Jėzaus mokiniams taip pat gresia pavojus pasijusti paliktiems likimo valiai, nejausti Dievo artumo, manyti, kad jis juos paliko ir užmiršo. Numatydamas tokį pavojų, Jėzus prašo nebijoti ir tvirtai tikėti, kad mes visada esame Dievo rankose, kad jis mus visada myli ir globoja. Tėvas mumis rūpinasi. Mes esame jam labai brangūs.“

 

* * *

Švęsdami 13-ąjį eilinio laiko sekmadienį, kartu su visa Bažnyčia meldžiamės: Dieve, Tu savo malone įsūnijai mus ir liepei būti šviesos vaikais; neleisk mums atkristi į klaidų sutemas, bet padaryk mus spindinčiais tiesos švyturiais.
Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskime ir už Lietuvą Tiesoje: Jėzau, kartą ir visiems laikams miręs nuodėmei, padėk ir mums laikyti save mirusiais nuodėmei ir gyvais Dievui, leisk išvengti žalos, kurią daro tinginystė ir baiminga širdis, apsaugok nuo dorybių stokos ir bjauriausios iš visų ydų – turėti gerų dalykų nepriteklių, suteik malonę išsižadėti savimeilės ir nebėgti nuo kryžiaus: dabar ir visados, ir per amžius. Amen.

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

kun. Deimantas Braziulis       2020-07-4 5:22

Žinote, labai pasigendu paprasto ir nuoširdaus džiaugsmo dėl Jėzaus. Ypač kai kuriose mūsų bažnytinėse bendruomenėse. Kažkaip tas džiaugsmas yra nepriimtinas dalykas. Netgi tarsi gėda džiaugtis kažkuo, o juolab bažnyčioje atrasti džiaugsmo. Bažnyčioje mieliau priimamas liūdesys. Susidaro toks įspūdis, lyg šita ar kita bažnytinė bendruomenė niekad neišgyveno Velykų džiaugsmo. Jėzus dar yra jiems miręs.
Pirmiausiai taip atsitinka ir dėl to, kad krikščionybė neretai suprantama tik kaip taisyklių, įstatymų, draudimų visuma. Bažnyčioje ir gyvenime turi elgtis taip ir taip, atrodyti taip ir taip, kalbėti apie tai ir tai. Po kurio laiko visa tai taip pabosta, taip įkyri ir išsekina, kad jei visko nemetame, tai bent sukandę dantis bandome išlaikyti išorinę formą. Todėl savaime suprantama, kad nei meilei, nei džiaugsmui, nei laisvei čia vietos nėra. Džiaugsmas kyla tada, kai žmogus patiria Dievo meilę, kai jis laisvai Jam atsiliepia, kai supranta, kad Dievas yra mano draugas o ne priešas, bandantis susidoroti su manimi. Tuomet tas džiaugsmas – kaip jaunas vynas, kuris suplėšo senus vynmaišius.
Liūdesys kyla ir iš to, kad mes perdėm užsikasę darbais ir rūpesčiais, per daug norime iš šito gyvenimo, per daug sureikšminame save, o taip pat ir antraeilius dalykus.
Su pasninku irgi kartais perlenkiame lazdą. Kai kurie žmonės pasninkauja ir per didžiąsias šventes, kurios išpuola penktadieniais net per Kalėdas ir Velykų laiku. Aišku, čia galima sakyti, kad nėra taip labai blogai, kad čia nėra nuodėmė ir dėl pamaldumo kodėl gi negalima pasninkauti. Į tai galima atsakyti Jėzaus žodžiais: „Argi gali vestuvininkai gedėti, kol su jais yra jaunikis?“
Bernardinai.lt

Evangelijos komentaras       2020-07-4 4:53

kun. Vytautas Brilius

Bažnyčia niekada nenustos skelbusi Džiaugsmingosios naujienos. Tai reiškia, kad ji nenustos džiuginusi pasaulio, taip pat tai, kad Bažnyčia niekada nėra pasakiusi visko, bet vis atskleidžia naujų, nežinomų dalykų. Bažnyčios mokymas, virstantis jos narių tikėjimu, neša viltį, meilę, tvarką ir teisingumą pasauliui. Tikėjimo gaivinamame pasaulyje saugiau gyventi, atsiranda praktikos, žinojimo, kaip eiti ir Viešpatyje rasti paguodos bei džiaugsmo. Atradus norisi sustoti ir su jais pasilikti: juk tai jau daugelį kartų yra pasiteisinę! Panašiai kaip Jono Krikštytojo mokiniai, kurie klausė: „Dabar pasninko metas, kad turėtume Dievo malonę, reikia pasninkauti!“

Tačiau Jėzus paskelbia, kad jis yra Naujiena. Jau nebebus taip, kad ateisite į Pažadėtąją žemę ir ten apsistosite. Niekada nebus viskas iki galo aišku, o visada būsite kelyje, patirsite naujus iššūkius, sutiksite naujus žmones naujose vietose ir skirtingose kultūrose. Tik skelbiama Dievo meilė pasilieka nekintama, o visa kita – nauja. Tai mums visiems kvietimas pažinti tikėjimo esmę – Dievo ir artimo meilę – ją atpažinti, pritaikyti ir skelbti vis naujose aplinkybėse.
Kasdienapmastau.lt

Mąstymas       2020-07-4 4:52

Prašyti dvasinio gyvenimo atsinaujinimo ir apsimarinimo dėl Jėzaus malonės

Ne kartą esu klausęs: „Kodėl reikia pasninkauti“? Kaip vidujai reaguoju, kai girdžiu apie pasninko reikalingumą? Jėzus šiandien man išaiškina pasninkavimo reikšmę. Kartu su Jono mokiniais prisiartinsiu prie Jėzaus, kad girdėčiau Jo paaiškinimą.

*

Pasninkas savo paaiškinimą randa ne tiek teisės kanonuose bei normose, kiek santykyje su Jėzaus asmeniu. Jo galutinė motyvacija yra meilė „jaunikiui“ – Mylimajam. Pamąstysiu apie savo motyvacijas pasninko atžvilgiu.

*

Didžiausias „pasninkas“ yra Mylimojo nebuvimas. Kiek kartų Jį prarandu savo gyvenime, tiek kartų turiu pasninkauti. Turiu išmokti savyje numarinti tuos potraukius, poreikius, troškimus, kurie ardo mano santykį su Jėzumi.

*

Paklausiu savęs, per kokią savo laikyseną, kuriuos poelgius, pasirinkimus savo gyvenime prarandu Mylimąjį. Ar noriu atsisakyti to, kas paima nuo manęs „jaunikį?“

*

Jėzus pasako man palyginimą apie „lopą“ ir „vyną“, kad padėtų man atpažinti savo apsisprendimą ir laikyseną, susijusius su pasninkavimu. Jis įspėja mane dėl negalvojimo. Sąmoningumo trūkumas religinėse praktikose naikina dvasinį gyvenimą.

*

„Senas drabužis“ ir „seni vynmaišiai“ – tai mano praktikų simboliai perimti ir išlaikyti iš Tradicijos, iš vyresniųjų. Turiu juos savyje neperstojamai atnaujinti, kad išlaikyčiau viena ir kita: tradiciją ir dvasinę jaunystę.

*

Nuoširdžiame pokalbyje su Jėzumi prisiminsiu žmones, kurie ištikimai perdavė man pasninko tradiciją ir kitas religines praktikas.

Prašysiu Jėzaus, kad nuolat manyje tai atnaujintų:

„Atnaujink manyje Dvasios veikimą“.

Kasdien apmastau.lt

XIII eilnės savaitės šeštadienio Evangelija       2020-07-4 4:51

(Mt 9, 14–17)

  Priėjo prie Jėzaus Jono mokiniai ir paklausė: „Kodėl mes ir fariziejai pasninkaujame, o tavo mokiniai nepasninkauja?“ Jėzus atsakė: „Argi gali vestuvininkai gedėti, kol jų tarpe yra jaunikis? Ateis dienos, kai jaunikis bus atskirtas nuo jų, ir tada jie pasninkaus.
  Niekas palaikio drabužio nelopo naujo milo lopu, nes toks lopinys atplėšia drabužio gabalą ir pasidaro dar didesnė skylė. Taipogi niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius, nes antraip vynmaišiai plyštų, vynas išsilietų ir vynmaišiai niekais nueitų. Bet jaunas vynas pilamas į naujus vynmaišius, ir abeji išsilaiko“.

  Katalikai.lt

XIII eilnės savaitės šeštadienio Dievo Žodis       2020-07-4 4:50

Psalmė (Ps 84, 9. 11–14)

P. – Viešpats savo žmonėms skelbia ramybę.

  Noriu išgirsti, ką Viešpats Dievas byloja:
  jis skelbia ramybę savo žmonėms – savo bičiuliams,
  visiems, kurie nuoširdžiai į jį gręžias. – P.

  Susitiks ten Gailestingumas ir Ištikimybė,
  pasibučiuos Taika su Teisybe.
  Žemėje dygs Ištikimybė,
  iš dangaus pažvelgs meiliai Teisybė. – P.

  Visokių gėrybių duos Viešpats,
  derlinga bus mūsų žemė.
  Teisybė jo akivaizdoj vaikščios,
  o josios pėdom seks Dievo palaima. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 10, 27)

P. Aleliuja. – Manosios avys klauso mano balso, – sako Viešpats; –
            aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. – P. Aleliuja.

XIII eilnės savaitės Dievo Žodis       2020-07-4 4:49

Skaitinys (Am 9, 11–15)

  Viešpats šitaip byloja: „Tą dieną aš vėl atstatysiu apgriuvusį Dovydo būstą: užtaisysiu jo įtrūkius, atstatysiu jo nuogriuvas ir viską atnaujinsiu – kaip buvo senovės dienomis, kad jie nukariautų Edomo likučius ir visas tas tautas, ant kurių bus šaukiamas mano vardas, – tai žodis Viešpaties, kuris visa tai padarys.
  Ateis štai dienos, – tai Viešpaties žodis, – kai artojas žengs paskui pjovėją ir vyno spaudėjas – paskui sėjėją; nuo vyno kalnai bus sudrėkę, paplūs visos kalvos. Tuomet aš pakreipsiu savosios tautos Izraelio likimą. Jie vėl atstatys nusiaubtuosius miestus ir juos apgyvens; užves vynuogynus ir gers vyną, užveis sodus ir valgys vaisius. Ir aš pasodinsiu juos jų šalyje, ir jie niekada nebebus išrauti iš savo žemės, kurią jiems esu atidavęs, – byloja Viešpats, tavo Dievas“.

Mąstymas       2020-07-3 4:52

Prašyti savo giliausių troškimų išsipildymo pagal Jėzaus valią

Tomas, kurio nebuvo kartu su mokiniais, jaučiasi pasimetęs. Pasakojimai apie Jėzų yra nepajėgūs pakeisti Tomo. Jam reikia asmeniškai patirti susitikimą su Jėzumi.

*

Įsijausiu į Tomo būseną. Jis prieš aštuonias dienas išgyveno įtampą dėl neišsipildžiusio troškimo. Jėzus leidžia, kad išgyventų laukimo ir ilgesio laiką. Prašysiu Jėzaus, kad išmokytų mane kantriai ilgėtis ir laukti Jo.

*

Jėzus ateina ir sako apaštalams „Ramybė jums“. Norėsiu išgirsti ir giliai išgyventi tuos žodžius. Suvoksiu, kad Jėzus taria man „Ramybė tau“, kaskart kai gyvenime man ateina abejonių akimirkos. Prašysiu gilaus įsitikinimo, jog Jėzus kasdien pasveikina mane tais žodžiais ir kviečia, kad atsiverčiau ir priimčiau Jo ramybę.

*

Kontempliuosiu Tomo susitikimą su Jėzumi. Išvysiu kaip keičiasi jo veidas, kaip pasirodo jame nustebimas ir džiaugsmas. Jėzus ragina Tomą, kad paliestų Jį. Tik tuomet Tomas pajėgia išpažinti, jog Jėzus yra jo Viešpats ir Dievas.

*

Ar savo asmeninėje maldoje, Eucharistijoje, išpažintyje ieškau ir trokštu intymaus susitikimo su Jėzumi? Ar stengiuosi Jį paliesti net iki gilaus savo širdies, troškimų ir jausmų sujudinimo? Ar galiu pasakyti su vidiniu įsitikinimu, kad Jėzus man yra labai artimas, kad yra mano Viešpats ir mano Dievas?

*

Pakviesiu į savo maldą Šv. Tomą ir kartu su juo prašysiu gilios Jėzaus artumo patirties. Prašysiu mano santykio su Jėzumi pagilinimo.


Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-07-3 4:51

kun. Vytautas Brilius

Evangelija, Džiaugsmingoji žinia, nėra tik mokslas, nors turi pažinimo turinį, tai – gyvenimas su nauja žinia, viltimi. Tos žinios kertinis akmuo ir branduolys – Kristaus prisikėlimas. Apaštalams nebuvo lengva juo patikėti, nors po žinios apie tuščią kapą ir pasirodymus tikriausiai bandė prisiminti, ką Jėzus buvo apie tai kalbėjęs. Tačiau Tomas norėjo pasilikti tvirtas ir logiškas: mirusieji neprisikelia, tad ir jis netikės tol, kol jam nebus asmeniškai parodyta. Kai kurie žmonės labai vertina tos dienos Tomo požiūrį, sakydami, kad nereikia tikėti aklai, reikia, kad kiekvienas asmeniškai ir savo patyrimu įsitikintų, kuo tikėti ir į ką remti savo gyvenimą.

Bažnyčios tikėjimo drąsa – patikėti tuo, ko niekada nebūna, tuo, kas neįmanoma. Turint tokį tikėjimą, gyvenimo džiaugsmą galima išgyventi ir mirties akivaizdoje, priimti kankinystę dėl ištikimybės Kristui arba palaipsniui sudeginti savo gyvenimą kitų tarnystėje.

Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Tai ne tik nuostabos šūksnis, bet ir džiaugsmo, vėl susitikus savo Dievą, Mokytoją ir bičiulį, kuriam nėra neįmanomo, kuris visada su tavimi. Mes esame to džiugaus tikėjimo dalyviai.
Bernardinai.lt

Šv. apaštal Tomo šventės Evangelija       2020-07-3 4:50

(Jn 20, 24–29)

  Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu,– nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs.
  Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“
  O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįdėsiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono,– netikėsiu“.
  Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais.
  Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“
  Paskui kreipėsi į Tomą: „Pridėk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“.
  Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“
  Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“
  Katalikai.lt

Šv. apaštal Tomo šventės Dievo Žodis       2020-07-3 4:49

Psalmė  (Ps 116, 1–2)

P.  Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją.

  Garbinkit Viešpatį, visos tautos,
  šlovinkite jį, visos šalys! – P.

  Jo gailestingumas tikrai begalinis,
  savo pažadams jis ištikimas per amžius. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 20, 29)

P.  Aleliuja. – Tu įtikėjai, Tomai, nes pamatei,– sako Viešpats.
                Palaiminti, kurie tiki nematę! – P. Aleliuja.

Šv. apaštal Tomo šventės Dievo Žodis       2020-07-3 4:49

Skaitinys (Ef 2, 19–22)

  Broliai!
  Jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, užstatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Jėzų Kristų, ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventove Viešpatyje, ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo būstinė Dvasioje.

Mąstymas       2020-07-2 4:56

Prašyti savo giliausių troškimų išsipildymo, sutinkant su Jėzaus valia

Mąstysiu apie dvylikametį Jėzų, kuris su Marija ir Juozapu keliauja į Jeruzalę. Žvelgsiu į jų nuo kelionės pavargusius veidus ir įsiklausysiu į jų pokalbius.

*

Apmąstysiu Jėzaus buvimą mano šeimoje ir bendruomenėje. Ar kalbamės ir kaip kalbamės su Jėzumi bendroje maldoje?  Ar pastebime Jį mūsų šeimos reikaluose ir ar kalbamės apie Jį? Kas mus jungia, kai esame kartu, ir kas mums trukdo?

*

Sugrįšiu mintimis į Evangelijos sceną ir visa širdimi įsijausiu į Marijos ir Juozapo išgyvenimą. Stebėsiu, kaip jie ieško Jėzaus. Atkreipsiu dėmesį, su kokiu rūpesčiu ir ištverme Jo ieško. Pasikalbėsiu su Marija apie nerimą, kurį ji tuo metu patyrė.

*

Kaip elgiuosi, kai savo gyvenime prarandu Jėzų? Kaip yra dabar: ar esu arti, ar toli nuo Jo? Ar trokštu Jėzaus „iki skausmo“?

*

Mąstysiu apie Marijos ir Juozapo džiaugsmą, kai surado Jėzų. Prašysiu, kad mano širdi nuolat trokštų ieškoti Jėzaus ir džiaugtųsi atradusi Jį kasdienybėje.

*

Nors Marija ir Juozapas ir atrado Jėzų, bet ne viskas jiems buvo aišku ir suprantama. Reikia taip, kaip Marija, paslėpti visus nesuprantamus kasdienybės įvykius savo širdyje ir laukti šviesos ir malonės Dievo planams suprasti.

*

Nuoširdžiame pokalbyje kreipsiuosi į Mariją ir Juozapą, kad išprašytų man nuolankumo ir pasitikėjimo Jėzumi.

Širdyje kartosiu:

„Marija, Juozapai, padėkite man būti su Jėzumi.“

Kasdienapmastau.lt

Švč. Mergelė Marija, Šeimų Karalienės šventė       2020-07-2 4:55

EVANGELIJOS komentaras
kun. Vytautas Brilius

Šventoji šeima, visų šeimų pavyzdys, yra glaudi žmonių bendruomenė. Evangelijoje aiškiai išryškėja pagarbus santykis tarp Šventosios šeimos asmenų. Jėzus ir jo tėvai atėjo į šventę, tačiau Motina ir globėjas nesiėmė griežčiausios paauglio berniuko priežiūros, o davė pakankamai laisvės, pagerbdami jo asmenį ir suvokdami, kad net vaikas turi savo laisvę bei atsakomybę.

Galima teigti, kad jie suklydo, neįsitikinę, ar Jėzus iškeliavo su jais, o gal Jėzus pasielgė paaugliškai ir neatsakingai, tačiau situaciją tėvai sprendė ne ieškodami kaltininkų, ne ką nors žemindami, o tiesiog stengdamiesi surasti išeitį. Todėl, suradę Jėzų šventykloje, jam tik parodė, kad patyrė skausmo: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs.“ Jėzus atsakė, kad tai dėl Dievo garbės, kad jis priklauso Dievui, o ne vien tėvams.

Marija su Juozapu pripažino, kad vaikas nėra tėvų nuosavybė, kad jam reikia subręsti, surasti kilnų savąjį kelią ir eiti savuoju, skirtingu nuo tėvų, keliu. Nors ir patyrė tėvų skausmą, jie suvokė, kad jų vaikas yra ir Dievo vaikas ir turi laisvę eiti savuoju Dievo keliu. Todėl žavimės asmens pagarba ir meile šventojoje šeimoje, mokydamiesi ir melsdami mūsų šeimoms tų pačių dorybių.
Bernardinai.lt

Švč. Mergelė Marija, Šeimų Karalienės šventė       2020-07-2 4:53

EVANGELIJA (Lk 2, 41–52)

Tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs

  Jėzaus gimdytojai kasmet ateidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo.
  Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų. Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę.
  Pagaliau po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais. Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo.
  Jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“.
  O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?!“ Bet jie nesuprato jo žodžių.
  Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus.
  Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje. O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse.
Katalikai.lt

Švč. Mergelė Marija, Šeimų Karalienės šventė       2020-07-2 4:51

Psalmė 1 Sam 2, 1. 4–5. 6–7. 8abcd (P.: 1a))

P. – Mano širdis džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju.

  Mano širdis džiaugiasi Viešpačiu:
  Dievas man teikia stiprybę.
  Džiūgauju, priešus nuveikęs –
  Viešpatie, tu man padėjai. – P.

  Stipriųjų galybė sudūžta,
  silpnieji jėga apsijuosia.
  Sotieji darbuojas dėl duonos,
  jos alkę jau nebeskursta.
  Kur buvo bevaikė, pagimdo septynis,
  vaikingoji štai nužydėjo. – P.

  Mirtis ir gyvybė – iš Viešpaties rankos.
  Nuvedęs mirties viešpatijon, iš jos ir grąžina.
  Tai Viešpats padaro vargšu ir turtingu,
  jis žmogų pažemina, jis ir išaukština. – P.

  Jis pakelia vargšą iš dulkių,
  neturtėlį iš pelenų jis ištraukia.
  Jam sėstis pasiūlo kartu su didžiūnais,
  garbingą jam parenka vietą. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Lk 2, 19)

P.  Aleliuja. – Laiminga Mergelė Marija, kuri dėmėjosi Dievo žodžius ir svarstė juos savo širdyje. – P. Aleliuja.

Švč. Mergelė Marija, Šeimų Karalienės šventė       2020-07-2 4:50

Skaitinys (Iz 61, 9–11)

Širdingai aš džiaugiuosi Viešpačiu

  Manosios tautos palikuonys bus žinomi gentims, jų atžalos garsės tautose. Visi, kurie juos matys, supras, jog tai padermė, kurią laimina Viešpats.
  Širdingai aš džiaugiuosi Viešpačiu, man siela džiūgaus Dievu manuoju, nes jis mane rengia išganymo rūbais, siaučia teisybės apsiaustu, kaip sužadėtinį šventiškai puošia, tarytum nuotaką vėriniais dabina. Kaip žemė augina pasėlius, kaip sodas želdina, kas jame pasodinta, taip Viešpats Dievas apreikš teisybę ir šlovę visų tautų akivaizdoje.

>> 17:46       2020-07-1 21:01

,,Kur nukreiptas tavo dėmesys, ten teka tavo energija”. Kai nuolatos kartoji ,,raguoto ir uodeguoto” vardą, tai jį ir prisišauki. Tiksliau: susikuri. Nemaitink jo savo energija, ir nesivaidens. Išnyks. O jeigu jautiesi turintis priešų, tai įsigyk veidrodį. Didžiausias tavo priešas - tu pats. Ir nepripaišinėk čia visiems ,,Kristaus išsižadėjimo”. Juk yra pasakyta: nemeluok. Taigi ir nešmeižk.

PRIEŠO KLASTA       2020-07-1 17:46

Reikia labiau bijoti šėtono, kai jis apgauna, o ne tada, kai siautėja. Persekiojimų metu vertė krikščionis išsižadėti Kristaus. Tada vertė, o dabar pamoko. Tada naudojosi smurtu, o dabar klasta. Tada jis buvo pastebimas, nes riaumojo, dabar sunku pastebėti, kaip pralenda ir kur bastosi. Anuomet jis atvirai vertė krikščionis išsižadėti Kristaus. Jie buvo mušami, kad jo išsižadėtų, bet tie, kurie jį išpažino, buvo apvainikuoti. O dabar velnias pamoko, kaip išsižadėti Kristaus, ir taip apgauna, kad žmogus pats nepastebi, jog pasitraukė nuo Kristaus.
Šv. Augustinas. Iš “Magnifikat” meditacija

> 30 21:17       2020-07-1 17:15

Gerai, kad bent kažkas iš jūsų pripažįsta, jog ,,ateities krikščionis bus mistikas”. Truputį gaila, kad krikščionys, atrodo, paskutiniai pasaulyje taps mistikais. Bet vis šiokia tokia viltis.

Evangelijos komentaras       2020-07-1 4:59

Įsivaizduok, kaip baugu turėjo būti gyvenantiems gadariečių krašte, kai aplink siautėjo demonų apsėstieji. Žmonės tikriausiai bijojo būti užpulti. Keliautojai galbūt buvo perspėti nesiartinti prie tos teritorijos. Tie du vyrai tikriausiai sutrikdė įprastinę prekybą, giminės negalėjo vieni kitų aplankyti ir, kaip užsimenama šios dienos Evangelijoje, negalėjo lankyti artimųjų kapų.

Tačiau teprireikė vieno Jėzaus žodžio ir šie du vyrai buvo išlaisvinti: jų demonai pasitraukė ir siautėjimas baigėsi. Ne tik jie buvo išlaisvinti – aplinkiniai vėl galėjo laisvai keliauti, gyvenimas grįžo į įprastas vėžes. Gal netgi tapo geresnis nei anksčiau!

Pabandykime šį įvykį pritaikyti savo mąstymui. Pagalvok, kas nutinka, kai koks nors žmogus tave įskaudina arba nuvilia. Jei nesigręži į Dievą, kyla blogos mintys ir ilgainiui jos ima virsti vidiniais pūliniais. Jei stokoji Dievo malonės, velnias gali gundyti, kad supyktum, priešintumeisi, jaustumeisi kaltas ar išsigandęs. Galiausiai pajusi, kad apie nieką kitą nepajėgi galvoti. Atrodo, kad visi tave supantys žmonės tampa tokių tavo minčių įkaitais.

Kai kitą kartą pasijusi apimtas negatyvių minčių, pamėgink žengti tokius tris žingsnius:

• Įsiklausyk į tave kamuojančią mintį ir įvardyk ją: „Ši mintis kursto nesantaiką. Ši mintis yra pilna kartėlio. Jei jų laikysiuosi, sugriausiu savo santykį su draugu.“

• Stabtelk ir pasimelsk. Prašyk Jėzaus padėti išmesti užgaulią mintį: „Viešpatie, žinau, kad ši mintis Tau nepatinka. Apsaugok mane, kad ji neužvaldytų mano mąstymo.“

• Stenkis pakeisti tas mintis pozityviomis: „Norėčiau supykti dėl to, ką tas žmogus pasakė, bet verčiau jam atleisiu. Verčiau matysiu tai, kas jame yra gera, ir taikiai bei ramiai keliausiu pirmyn.“

Neprivalai pasiduoti negatyvioms mintims. Jėzus gali tave išlaisvinti!

Viešpatie, išlaisvink mane nuo neigiamų minčių. Tegul niekas neužstoja kelio, vedančio pas Tave!

„Žodis tarp mūsų“

Evangelijos komentaras       2020-07-1 4:54

kun. Vytautas Brilius

Gadariečiai neturėjo ramybės dėl to, kad velnias buvo užvaldęs du jų kraštiečius. Kiekvieną dieną žmonės buvo varginami, negalėjo ramiai vaikščioti per kapines, tikriausiai, laidojant mirusius, būdavo žeminami ir niekinami. Atėjo Jėzus ir atnešė ramybę, išvaduodamas du vargšus iš velnio vergijos, tačiau žmonėms teko sumokėti kiaulių bandos kainą.

Jėzus neklausė žmonių sutikimo, tik atliko malonės darbą. Jei būtų paklausęs, žmonės dar būtų pasvarstę, ką jiems reiškia dviejų nelaimingųjų kančia dėl velnio apsėdimo, būtų palyginę panieką mirusiems ir jiems patiems su kiaulių bandos verte, ir visai neaišku, kaip būtų nusprendę. Šiaip ar taip, jie paprašė Jėzaus neužeiti į jų kaimą, bijodami, kad Dievo malonė jiems kainuos per daug.

Ir mums kartais Dievo malonė bei ramybė kainuoja, todėl svarstome ir renkamės, kiek už tai dar galime sumokėti, o kas jau atrodo per daug, nepakeliama. Kartais sutaupome turto ir patogumų, tačiau už tai tenka sumokėti savo nerimu, dvasiniu pažeminimu ir kaltės jausmu. Kaip gadariečių krašte, taip ir mūsų gyvenime Jėzus ateina ir praeina, jei žmogus nepriima jo malonės, neatpažįsta jos meto. Meldžiame, kad niekada nestokotume dvasios dosnumo ir būtume pasirengę už Dievo malonę sumokėti bet kokią kainą.
Bernardinai.lt

Mąstymas       2020-07-1 4:52

Prašyti gilios Jėzaus galios patirties savo silpnumuose bei surišimuose

Atsisėsiu su Jėzumi valtyje. Persikelsiu su Juo į kitą krantą, į gadariečių kraštą. Pastebėsiu atbėgančius apsėstuosius. Jie išlindo iš kapinių rūsių, yra pavojingi. Jie rėkia, gąsdina savo išvaizda. Atsistosiu šalia Jėzaus, kad pajusčiau Jo vidinę ramybę ir galią.

*

Kokią patirtį pažadina manyje blogis šiandieniniame pasaulyje? Kas vyrauja manyje: vidinė ramybė ar išgąstis, pasitikėjimas ar abejonės, saugumas ar pasimetimas?

*

Piktosios dvasios bijo Jėzaus artumo. Jo akivaizdoje jos praranda savo galią, mato, kad turi paklusti Jo valdžiai. Įsisąmoninsiu, kad kai gyvenu Jėzaus akivaizdoje, tada demonai negali man nieko padaryti. Jėzus yra didesnis už didžiausią blogį. Ar tuo tikiu?

*

Jėzus išlaisvina apsėstąjį. Piktosios dvasios įeina į kiaules – netyrumo simbolį. Kontempliuosiu Jėzų, kuris išlaisvina žmones iš demonų, atskiria tyrumą nuo netyrumo.

*

Priglusiu prie Jėzaus su kiekvienu savo nešvarumu, netyrumu, su savo bejėgiškumu. Su tikėjimu prašysiu, kad Jis išlaisvintų mane iš blogų polinkių, atitrauktų nuo to kas netyra, nešvaru. Kur labiausiai esu varginamas demonų? Tai atiduosiu Jėzui.

*

Atkreipsiu dėmesį į piemenų elgesį. Jie pabėga. Kiti persigandę prašo Jėzaus, kad pasišalintų „iš jų krašto“. Jie negali aprėpti Jėzaus slėpinio ir todėl nenori Jo priimti.

*

Kaip aš išgyvenu Jėzaus buvimą savo gyvenime? Ar Juo pasitikiu? Ar sugebu visiškai atsiduoti Jo paslaptingam veikimui ir galiai? Ar nenubrėžiu savo gyvenime Jėzui „ribų“?

Sužadinsiu savyje aktą:

„Jėzau, Tavo galia neaprėpiama. Pasitikiu Tavimi“.

Kasdienapmastau.lt

XIII eilinės savaitės trečiadienio Evangelija       2020-07-1 4:51

(Mt 8, 28–34)

  Kai Jėzus priplaukė kitą krantą gadariečių krašte, jam priešais atbėgo du demonų apsėstieji, išlindę iš kapinių rūsių. Jiedu buvo tokie pavojingi, kad niekas negalėjo ramiai praeiti anuo keliu. Ir štai jiedu ėmė šaukti: „Ko tau iš mūsų reikia, Dievo Sūnau?! Atėjai pirm laiko mūsų kankinti?“
  Truputį toliau ganėsi didelė kaimenė kiaulių. Demonai ėmė prašytis: „Jeigu mus išvarysi, tai siųsk kiaulių bandon“. Ir jis įsakė: „Nešdinkitės!“ Tuomet demonai išėjo ir apniko kiaules. Ir štai visa banda metėsi nuo skardžio į ežerą ir gavo galą vilnyse.
  Piemenys pabėgo ir, pasiekę miestą, viską išpasakojo, taipogi ir apie apsėstuosius. Tada visas miestas išėjo priešais Jėzų ir, vos jį pamatę, prašė pasišalinti iš jų krašto.

  Katalikai.lt

XIII eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2020-07-1 4:50

Psalmė (Ps 49, 7–13. 16–17)

P. – Kas tiesiai žygiuoja, tam parodysiu Dievo išganymą.

  Pasiklausyk, mano tauta, aš tau kalbėsiu,
  barsiu tave, Izraeli:
  juk Dievas tau – tai aš, tikrasai Dievas. – P.

  Ne dėl aukų aš tave barsiu:
  deginamąsias aukas visuomet man aukoji.
  Iš tavo tvarto nereikia man veršio,
  nei ožio iš tavo bandos. – P.

  Argi ne mano visi miško žvėrys
  ir kalnuose tūkstančiai laukinių gyvūnų?
  Visus dangaus sparnuočius aš pažįstu,
  ir kas laukuose juda kruta, žinau aš. – P.

  Jei alkanas būsiu, tau nesiskųsiu,
  nes mano pasaulis ir kas tik pasauly.
  Argi valgysiu aš jaučio mėsą,
  ar ožių kraują, manote, gersiu? – P.

  Kam dar tu įsakus mano skaičiuoji,
  kam dar tavo burna mano sutartį mini,
  jei tu mano tvarkos laikytis nenori,
  jei sviedi šalin mano žodį? – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jok 1, 18)

P. Aleliuja. – Savo valia Tėvas pagimdė mus tiesos žodžiu,
              kad mes būtume tarsi pirmienos tarp jo kūrinių. – P. Aleliuja.

XIII eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2020-07-1 4:50

Skaitinys (Am 5, 14–15. 21–24)

  Ieškokite gera, ne bloga, tada jūs gyvensite, ir, kaip jūs sakote, Viešpats, kareivijų Dievas, bus su jumis. Nekęskite pikta, pamėkite gera, teisme žiūrėkite teisės! Galbūt tada Viešpats, kareivijų Dievas, Juozapo likučiams bus gailestingas.
  „Aš neapkenčiu jūsų švenčių, – taip sako Viešpats, – bjauriuosi jomis – negaliu jūsų iškilmių kęsti. Kai jūs man aukojate deginamąsias aukas, nėra man malonios tos jūsų dovanos, ir jūsų riebiųjų padėkos atnašų nenoriu matyti. Nustokite savo giesmėm kėlę triukšmą! Aš tavo skambinimo arfa nenoriu klausytis. Tik teisė tarytum vanduo tesrovena, teisingumas – kaip niekad neišsenkąs upelis“.

>>> 30 18:25       2020-06-30 21:17

Suprask, žmogau, kad nebūtina atsidurti prieš 2000 metų, kad taptumei Jėzaus mokiniu. Tereikia vieno dalyko, t.y. tapti Jo mylimu mokiniu ir visi Šventosios Dvasios turtai tau atsivers. Katalikai turi “Tikėjimo išpažinimą”, kur išpažįstama apie šventųjų bendravimą. Štai tie žmonės, kurie gauna Jėzaus meilę, tai jie atsiduria Šventosios Dvasios bendrystėje su visais jais, tiek su gyvais, tiek su mirusiais. Jie pavadinti šventaisiais, nors galima būtų vadinti ir “Jėzaus mylimaisiais” ar dar kt. Pavyzdžiui, kažką tai naujo ir įdomaus garsiai pasako popiežius, o tą patį, tik kiek anksčiau, girdėjau sakant Kęstutį Kėvalą ir tai visiškai suvokiama, nes Šventoji Dvasia jungia visus ta nematoma meilės erdve, kurioje ir yra išmintis, supratimas, patarimas tvirtumas pažinimas, maldingumas ir Dievo meilė,( ne baimė, bet meilė, nes meilėje baimės nebėra.) Karlas Raneris yra pasakęs, kad ateities krikščionis bus mistikas. Tai tiesioginis Šventosios Dvasios vadovavimas, labai aiškiai suvokiamas Jos vadovavimas, nes apie tai daug kartų buvo duota suvokti. Nebėra nežinios, yra viskas logiška ir aišku.
  Visiems, kurie tai nori turėti yra prieinama, bet tik ne už pinigus, o per savojo ašššš išsižadėjimą ir savojo kryžiaus nešimą.

,,kasdienpamąstytojui"       2020-06-30 18:25

Jeigu prieš 2000 metų buvai ten, tarp Jo mokinių, tai taip ir sakyk. Pabandyk prisiminti, ką Jis dar sakė. Tavo sielos atmintyje tai turi būti išlikę. Jei nebuvai, tai nieko labai ir neišmąstysi. Blefuosi. Slysi paviršiukais.

Evangelijos komentaras       2020-06-30 5:24

Komentaro autorius – kun. Vytautas Brilius

Vandenų platybės vaizduoja žmonių gyvenimą, kartais ramų ir giedrą, o kartais audringą ir pavojingą, kai reikia didžiulių pastangų išlikti ir pasiekti savo tikslą, tarsi krantą. Tada atsiskleidžia kelionės prasmė ir vertė, iškentėti sunkumai tampa ne tokie svarbūs, o patirti malonumai ne tokie reikšmingi, pasiektas tikslas, nuveiktas darbas tampa svarbiausias. Tačiau kelionės metu patiriami sunkumai ar malonumai dažnai atrodo tokie svarbūs, kad užmirštamas ir siekiamas tikslas.

Evangelijos pasakojime matome Jėzų, kuris siekia tikslo, o kasdienius dalykus palieka Dievo valiai. Jis vykdo Tėvo valią, todėl savo gyvybę patiki į jo rankas. Tėvas nori Sūnaus darbais statyti savo Karalystę žemėje, todėl Jėzus jam reikalingas ir jį išsaugo visuose sunkumuose. Apaštalai tuo metu pamiršo, kad jie yra Dievo vaikai, kad turi kilniausius uždavinius, kad veikia Dievo vardu ir kartu su juo, bet susikoncentravo į dabarties situaciją: gresia mirtinas audros pavojus. Jėzus juos sudraudė: pasitikėkite Dievu, esate jo rankose, vykdote jo darbus ir esate jam reikalingi, todėl jumis pats Dievas pasirūpins ir išsaugos.

Mes taip pat turėtume per daug nesureikšminti mūsų akivaizdoje susiklosčiusių aplinkybių, turėtume visada prisiminti savo pašaukimo kilnumą ir siekiamą tikslą.
Bernardinai.lt

Mąstymas       2020-06-30 5:19

Prašyti gilios Jėzaus artumo patirties savo baimėse

Prisijungsiu prie Jėzaus ir Jo mokinių, kurie išplaukia valtimi. Pažvelgsiu iš arti į mokinių veidus. Jie yra pilni išgyvenimų ir įspūdžių. Neseniai prie Petro namų Jėzus išgydė sergančius. Kontempliuosiu Jėzaus, kuris pavargęs užmiega valtyje, veidą.

*

„Staiga pakilo smarki audra…“. Įsijausiu į tos scenos baisumą: griaustinis su žaibais, stiprus vėjas, bangos mėto valtį, į vidų liejasi vanduo, mokiniai nebevaldo situacijos. Girdėsiu jų šauksmą ir matysiu išgąstį, siaubą jų akyse.

*

Ar sugebu įsivaizduoti save tokioje situacijoje? Kaip dažniausiai reaguoju sunkiose situacijose, kurios mane užklumpa?

*

Įsijausiu į mokinių siaubą. Jie žadina Jėzų ir šaukia: „Viešpatie, gelbėk, žūvame!“ Atkreipsiu dėmesį į kontrastą tarp mokinių ir Jėzaus laikysenos.

*

Prisiminsiu „audringą“ savo gyvenimo momentą, kuriame išgyvenau visišką bejėgiškumą, pasimetimą. Kokie išgyvenimai tada buvo manyje? Ar atsimenu kokia buvo mano malda, žodžiai, kuriais kreipiausi į Jėzų?

*

Stebėsiuosi Jėzumi, kuris per vieną akimirką nuramina vėjus ir ežerą. Sėdėdamas su mokiniais vienoje valtyje, įsijausiu į gilią tylą, kuri staiga apgaubė ežerą.

Ilgesnį laiką būsiu tyloje ir su meile kartosiu:

„Jėzau, nuramink mano vidų ir suteik mano dvasiai ramybę“.

Kasdienapmastau.lt

XIII eilinės savaitės antradienio Evangelija       2020-06-30 5:18

(Mt 8, 23–27)

  Jėzus įlipo į valtį, ir mokiniai paskui jį.
  Ir štai ežere pakilo tokia smarki vėtra, kad bangos net sėmė valtį. Tuo tarpu jis miegojo. Mokiniai pripuolę ėmė jį žadinti, šaukdami: „Viešpatie, gelbėk, žūvame!“
  Jėzus jiems tarė: „Ko gi jūs tokie bailūs, mažatikiai?“ Paskui jis atsikėlė, sudraudė vėjus bei ežerą, ir pasidarė visiškai ramu.
  Žmonės stebėjosi ir kalbėjo: „Kas jis per vienas, kad net vėjai ir ežeras jo klauso?“
Katalikai.lt

XIII eilinės savaitės Dievo Žodis       2020-06-30 5:17

Psalmė  (Ps 5, 5–8)

P. – Viešpatie, man vadovauk su teisybe.

  Tu ne toks esi, Dieve, kuriam nedorybė patiktų.
  Nedorėlis tau – ne svečias.
  Akiplėša akivaizdoj tavo stovėti negali. – P.

  Tu nekenti visų darančių pikta.
  Melagiams pražūtį leidi.
  Žudikai ir apgavikai Viešpačiui koktūs. – P.

  O aš dėl didžio tavo gerumo
  einu į tavo buveinę;
  su baime lenkiuosi žemai prieš tavo šventovę. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Ps 129, 5)

P.  Aleliuja. – Dieve, tavy mano viltys, tavo žodžiu pasitiki mano siela. – P. Aleliuja.

XIII eilinės savaitės Dievo Žodis       2020-06-30 5:17

Skaitinys (Am 3, 1–8; 4, 11–12)

  Klausykitės žodžio, kurį Viešpats pasakė apie jus, Izraelio sūnūs, apie visą tą giminę, kurią aš išvedžiau iš Egipto! „Tik jus išsirinkau iš visų žemės giminių; todėl aš jus trauksiu atsakomybėn už jūsų nusižengimus“.
  Ar eina kas dviese vienu keliu nesusitarę? Ar liūtas riaumoja miške neturėdamas grobio? Ar liūtukas mauroja savo lindynėje nepagavęs laimikio? Ar paukštis nukrinta ant žemės į raizgus nepakliuvęs? Ar spąstai pašoka nuo žemės nieko nepagavę? Ar pučia kas ragą mieste ir žmonių neišgąsdina? Ar mieste atsitinka nelaimė nesiuntus jos Viešpačiui? Juk Viešpats Dievas nieko nedaro, neapreiškęs savo sprendimo savo tarnams pranašams. Kai liūtas riaumoja – kas nenusigąsta? Kai Viešpats Dievas prabyla – kas nepranašautų?
  „Aš leidau ant jūsų smarkų naikinimą – kaip tą, kurį skyriau kadaise Sodomai ir Gomorai; jūs buvote tartum iš ugnies ištrauktas nuodėgulys. Ir vis tiek pas mane nesugrįžote, – tai Viešpaties žodis! Todėl, Izraeli, aš visa tai tau padarysiu. Kadangi aš visa tai tau padarysiu, ruoškis pasitikt savo Dievą“

Popiežius Pranciškus       2020-06-29 19:16

Šv. Petro ir Pauliaus iškilmė. Vienybė ir pranašystė.
Vienybė. Kartu prisimename dvi labai skirtingas figūras. Petras buvo žvejas, kuris leido dienas tarp irklų ir tinklų. Paulius buvo išsilavinęs fariziejus, kuris mokė sinagogose. Kai išvyko į misiją, Petras kreipėsi į žydus, o Paulius – į pagonis. O kai jų keliai susikirto, karštai ginčijosi, kaip kad Paulius nesidrovi paminėti viename savo laiške (žr. Gal 2).
Nepaisant skirtingumo, jautėsi broliai, vieninga šeima, kurioje dažnai ginčijamasi, tačiau visada mylima. Tačiau juos jungusio ryšio pagrindas buvo ne juose, o Viešpatyje, kuris liepė mums ne įtikti vienas kitam, bet mylėti vienas kitą. Tai Jis mus suvienija, tačiau nesuvienodina. 
Pasak popiežiaus Pranciškaus, pirmasis skaitinys mums parodo tokios vienybės versmę. Jame pasakojama apie ką tik gimusios Bažnyčios kritišką padėtį, Erodo persekiojimą. Apaštalas Jokūbas buvo nužudytas, o Petras – suimtas, tas pats grėsė ir kitiems. Vis dėlto niekas nespruko, nepaliko kitų, tačiau meldėsi kartu. Maldoje pasisėmė drąsos, maldoje gimė už grasinimus didesnė vienybė.
„Petras buvo uždarytas į kalėjimą. O bendrija karštai meldėsi už jį Dievui“, – pasakoja Apaštalų Darbai. Vienybė yra principas, kuris pradeda veikti per maldą, nes ši leidžia įsiterpti Šventajai Dvasiai, atsiverti vilčiai, sumažinti atstumus, išlikti kartu sunkumuose.
Popiežius atkreipė dėmesį į dar vieną akcentą: tokiu dramatišku metu niekas nesiskundžia dėl blogio, persekiojimo, Erodo elgesio. Niekas neplūsta Erodo. Nėra prasminga, o ir nuobodu, kai krikščionys gaišta laiką skųsdamiesi pasauliu, visuomene, kažkuo, kas neveikia. Skundai nieko nekeičia.
Popiežius priminė, kaip kad sakė per Sekmines, jog skundimasis yra antrosios durys, kurias uždarome Šventajai Dvasiai. Pirmosios yra narcisizmas, o trečiosios pesimizmas. Narcisizmas yra žiūrėjimas veidrodyje vien į save patį, skundimasis atima drąsą, o pesimizmas vedą į tamsą. Šios trys nuostatos yra Šventajai Dvasiai uždarytos durys.
Pirmieji krikščionys ne kaltino, o meldėsi. Niekas nesakė: „jei Petras būtų buvęs atsargesnis, nebūtume pakliuvę į tokią situaciją“. Neapkalbėjo jo, bet meldėsi už jį. Nekalbėjo už nugaros, tačiau kreipėsi į Dievą. Ir mes šiandien galime paklausti: „saugome tarpusavio vienybę malda? Meldžiamės vieni už kitus?“
Kas įvyktų, jei būtų daugiau maldos ir mažiau murmėjimo? Tai, kas įvyko su Petru kalėjime: kaip tada, taip ir dabar atsivertų daug atskiriančių durų, nukristų daug sukaustančių grandinių. Prašykime malonės mokėti melstis vieni už kitus. Šv. Paulius ragino melstis už visus ir visų pirma už tuos, kurie valdo (žr. 1 Tim 2).
Tai mums Viešpaties palikta užduotis. Ar ją vykdome, ar apsiribojame kalbomis? Dievas tikisi, kad savo maldoje atsiminsime ir tuos, kurie galvoja kitaip, kurie mums prieš veidą užtrenkė duris, kuriems nesinori atleisti. Tik malda atrakina grandines ir atveria kelią vienybei.
Popiežius priminė, kad per šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmę yra laiminamos palijaus juostos, vėliau įteikiamos Kardinolų kolegijos dekanui ir šiais metais paskirtiems arkivyskupams metropolitams. Palijus primena vienybę tarp avelių ir ganytojo, kuris kaip Jėzus užsikelia avelę ant pečių, kad visada būtų kartu.

Šventasis Tėvas taip pat priminė, kad Petras ir apaštalas Andriejus, kurį Konstantinopolio patriarchatas laiko savo steigėju ir globėju, buvo broliai. Pagal gražią tradiciją Romos Bažnyčia ir Konstantinopolio Bažnyčia siunčia, kai įmanomą, brolišką delegaciją, kai viena iš jų švenčia savo globėjo iškilmę. Tai ne paprastas mandagumas, bet kelias link Viešpaties nurodyto bendro tikslo: visiškos vienybės. Dėl pandemijos sukeltų sunkumų šiemet Konstantinopolio delegacija negalėjo atvykti, tačiau, anot popiežiaus, kai jis nusileido pagerbti šv. Petro relikvijų, širdyje pajautė realų patriarcho Baltramiejaus artumą. „Jie čia, jie su mumis“, – sakė jis.

Popiežius Pranciškus       2020-06-29 19:15

Šv. Petro ir Pauliaus iškilmė. Vienybė ir pranašystė.
Pranašystė – kitas raktinis žodis. Pats Jėzus provokavo apaštalus: „O kuo jūs mane laikote?“ Petras suprato, kad Viešpats domisi ne bendromis nuomonėmis, tačiau jų asmeniniu pasirinkimu jį sekti. Ir Pauliaus gyvenimas pasikeitė po Jėzaus provokacijos pakeliui į Damaską: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“
Viešpats jį sukrėtė iš vidaus, išmetė ne tik iš balno, bet dar labiau iš įsivaizdavimo, jog jis yra geras ir religingas žmogus. Taip išdidusis Saulius tapo Pauliumi, kuris reiškia „mažas“. Po šių provokacijų ir gyvenimo sukrėtimų sekė pranašystės. Petrui: „tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią (Mt 16, 18)“; Pauliui: „jis yra mano rinktinis įrankis, kuris neš mano vardą tautoms“ (Apd 9, 15).
Pranašystė gimsta tada, kai leidžiamės provokuojami Dievo, o ne tada, kai rūpinamės savo ramybe ir visa ko kontrole. Kai Evangelija sudrumsčia įprastą tėkmę, tada ištrykšta ir pranašystė. Tik tas, kas atsiveria Dievo netikėtumams, tampa pranašu, kaip kad Petras ir Paulius. Petras pirmasis paskelbia, jog Jėzus yra „Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16, 16). O Paulius iš anksto nurodo, kokia bus jo gyvenimo pabaiga: „manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats“ (2 Tim 4, 8).

Ir šiandien mums reikia pranašysčių, tikrų pranašysčių. Ne daugžodžiavimo, kuris žada neįmanoma, bet liudijimo, jog Evangelija yra įmanoma. Reikia ne stebuklingų nutikimų, tačiau gyvenimų, kurie liudija Dievo meilės stebuklą. Reikia ne galios, o nuoseklumo. Ne žodžių, o maldos. Ne pareiškimų, o tarnystės. Ne svarstymų, o liudijimo. Reikalingi ne turtai, o meilė vargšams. Ne didesnis uždarbis, bet mūsų atsidavimas kitiems. Ne šio pasaulio pritarimas, tačiau džiaugsmas dėl būsimojo. Ne sielovadiniai projektai – tarsi „sakramentai“, tačiau gyvenimą dovanojantys ganytojai, įsimylėjėliai į Dievą. Taip Jėzų skelbė Petras ir Paulius – kaip įsimylėjėliai. Petras prieš nukryžiavimą galvoja ne apie save, bet apie Viešpatį ir prašo būti nukryžiuojamas žemyn galva, nes nevertas mirti kaip Viešpats. Paulius prieš nukirsdinimą galvoja apie savo gyvenimą kaip dovanojamą atnašą (žr. 2 Tim 4, 6). Tai yra pranašystės, kurios keičia istoriją. 
Jėzus išpranašavo Petrui: „tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią“. Ir mums yra skirta panaši pranašystė. Ją galima atrasti paskutinėje Biblijos knygoje, kurioje Jėzus ištikimiems sekėjams pažada „baltą akmenėlį, o ant akmenėlio bus įrašytas naujas vardas“ (Apr 2, 17). Kaip Viešpats perkeitė Simoną į Petrą, taip kviečia kiekvieną iš mūsų tapti gyvaisiais akmenimis Bažnyčios ir atnaujintos žmonijos statymui. Visada atsiranda kažkas, kas naikina vienybę ir mėginq užgniaužti pranašystę, tačiau Viešpats mumis pasitiki ir klausia tavęs: „Ar nori būti vienybės kūrėjas? Ar nori būti mano dangaus pranašas žemėje?“ „Broliai ir seserys, leiskimės provokuojami Jėzaus ir atraskime drąsos Jam pasakyti: „Taip, noriu!““, – drąsino Šventasis Tėvas. (RK / Vatican News)

 

Kas lieka?       2020-06-29 13:03

Lieka širdyje, dar gyvenant čia, žemėje,  ramybė, viltis, meilė.  O netenki baimės, nerimo, nepasitikėjimo, netikrumo, nežinomybės, pagaliau - nusirita nuo širdies slegiantis akmuo ir tampi laisvu žmogumi. Tai, lyg per skausmus ir vargus išsilukšenantis iš kokono drugelis.
  O visa kita - vaikai ir artimieji lieka, taip pat lieka nepabaigti darbai, kuriuos vis tiek reikia padaryti. Dievas mus sukūrė gyvenimui, o ne mirčiai. Tie, kurie pasirenka vegetavimą, t.y. nieko nedarymą, tai apie tokius Dievas sako - aš juos išspjaunu. Privalome, tikime ar netikime nešti savo kryžių. Tik, šalia gyvenimo turime ramią sąžinę ir Dievo visapusišką palaikymą dvasinėje plotmėje.

Kis       2020-06-29 11:47

\jeigu sitiek save atiduoti Dievui,tai kas lieka sau?Juk dievas ir dave tai moteriai sunui,kad ji turetu ir galetu gyventisu dievu ir sunumi?

Evangelijos komentaras       2020-06-29 4:55

kun. Vytautas Brilius

Šiandienos Evangelija tiesiogiai kalba apie istoriją: minima diena, kai Jėzaus pažadu buvo įsteigtas Petro Sostas, pažadėta jam žmonių istorijoje neišnyksianti valdžia Bažnyčioje. Tą žinią Bažnyčia skelbia visoms kartoms. Tačiau yra dalykų, kurie neturi istorinės prasmės, tačiau turi nesibaigiančią dvasinę prasmę:

Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų? Kuo tik nori, kiekvienas pagal savo supratimą, lūkesčius ir galimybes. Tačiau kiekvienas šventai įsitikinęs, kad yra teisus, o kai paaiškėja, kad atėjo ne tas, kurio jis laukė, kyla nusivylimas Dievu ir jo pažadu, bei tais, kurie Dievo Sūnaus atėjimą skelbė. Net Petro išpažinimas, kuris, kaip patvirtino Jėzus, yra dangaus įkvėptas, nebuvo teisingas, nes Mesijo ir Dievo Sūnaus atėjimą jis įsivaizdavo visiškai neteisingai, už tai Jėzaus tuojau pat buvo supeiktas.

Pažvelgiame į savo tikėjimą: ką išpažįstame, ko siekiame, ko laukiame ir tikimės? Ar mūsų neištiks nusivylimas? Ką daryti, kad jis neištiktų? Savo asmeninį tikėjimą reikia per Bažnyčią atiduoti į Dievo rankas, vis pasitikrinant, ar mūsų vidinis tikėjimas, praktikos, troškimai ir tikslai atitinka Bažnyčios mokymą.
Bernardinai.lt

Mąstymas       2020-06-29 4:53

Prašyti vidinio džiaugsmo ir dėkingumo už tikėjimą ir gyvenimą Bažnyčioje

Įsivaizduosiu save Jėzaus mokinių tarpe. Jau praėjo šiek tiek laiko nuo akimirkos, kai Jėzus juos pašaukė. Jie lydi Jį, patiria, kaip Jėzus su galia moko, jau buvo daugybės Jo stebuklų liudininkais. O kokia yra svarbiausia patirtis mano gyvenime su Jėzumi?

*

Išgirsiu Jėzaus, kuris žvelgia į mokinius ir į mane, klausimą: kuo mane žmonės laiko? Stabtelsiu prie asmenų, su kuriais kasdien susitinku. Kas jiems yra Jėzus?

*

„O kuo jūs mane laikote?“ Kas yra Jėzus mano šeimai? Kaip Jis priimamas mano bendruomenėje? Jėzus laukia mano asmeninio išpažinimo. „Tu esi…“. Išvardinsiu Jėzaus titulus, kurie yra man artimiausi. Kokią vertę turi Jo buvimas mano gyvenime?

*

„Palaimintas esi…“. Įsisąmoninsiu, kokia dovana yra Jėzus mano gyvenime. Kaip atrodytų mano gyvenimas be Jo, be Jo žodžių, be Eucharistijos? Šlovinsiu Tėvą už Jėzų, už tikėjimo dovaną, už dieną, kuomet Jį pažinau ir pamilau.

*

Sustosiu ties Jėzaus ir Petro pokalbiu. Paprastą, silpną žmogų Jis padaro Bažnyčios pamatu. Tai, kas trapu, Jėzus pajėgia permainyti į uolą.

*

Jėzus man paliko Bažnyčioje Atgailos sakramentą. Per trapius ir silpnus ganytojus Jis man sako: „Tesuteikia tau Viešpats atleidimą ir ramybę“. Padėkosiu Jėzui už išpažinties dovaną, už savo nuodėmklausius. Ypatingai pavesiu Jam tuos, kuriems labiausiai reikalinga mano malda.

*

Karštoje maldoje šlovinsiu Jėzų už tėvus ir kunigus, kurie mokino mane gyventi Bažnyčioje ir dėl Bažnyčios. Atiduosiu Jam kiekvieną iš jų, kartodamas:

„Jėzau, būk jiems uola ir išsigelbėjimas!“

Kasdienapmastau.lt

Šv. Petro ir Pauliaus iškilmių Evangelija       2020-06-29 4:52

(Mt 16, 13–19)

  Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: “Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?”
  Jie atsakė: “Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų”.
  Jis vėl paklausė: “O kuo jūs mane laikote?
  Tada Petras prabilo: “Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!”
  Jėzus jam tarė: “Palaimintas esi, Simonai, Jono sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje”.
  Katalikai.lt

Šv. Petro ir Pauliaus iškilmės Dievo Žodis       2020-06-29 4:51

II Skaitinys (2 Tim 4, 6–9. 17–18)

  Brangusis!
  Aš jau esu atnašaujamas, ir mano iškeliavimas arti. Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išsaugojau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas,– ir ne tik man, bet ir visiems, kurie su meile laukia jo pasirodant.
  Paskubėk veikiai atvykti pas mane.
  Viešpats buvo su manimi ir mane sustiprino, kad toliau skelbčiau Evangeliją ir visos tautos ją išgirstų; jis mane ištraukė iš liūto nasrų. Viešpats mane vėl ištrauks iš visų piktų kėslų ir išgelbės, paimdamas į savo dangiškąją karalystę. Jam garbė per amžių amžius! Amen.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 16, 18)

P.  Aleliuja. – Tu esi Petras – Uola;
                ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią,
                ir pragaro vartai jos nenugalės. – P. Aleliuja.

Šv. Petro ir Pauliaus iškilmės Dievo Žodis       2020-06-29 4:51

Psalmė (Ps 33, 2–9)

P.  Viešpats išvaduoja mane iš baisybių.

  Aš visuomet Viešpatį gerbsiu,
  mano burna šlovins jį nuolat.
  Viešpačiu mano siela didžiuojas.
  Lai nuskriaustieji tai girdi ir džiaugias. – P.

  Su manimi visi šlovinkit Viešpatį,
  aukštinkim Viešpaties vardą kaip vienas.
  Viešpaties ieškau, jis atsiliepia
  ir išvaduoja mane iš baisybių. – P.

  Žvelkit į jį, ir jums nušvis veidas,
  nebeteks rausti iš gėdos.
  Štai vargšas šaukės, ir Viešpats išgirdo,
  iš visų bėdų išvadavo. – P.

  Viešpaties angelas pylimu apjuosia
  dievobaimingus žmones,
  juos iš nelaimės vaduoja.
  Patyrinėkit ir pamatysit, koksai Viešpats geras,
  laimė tam žmogui, kuris jo parama tiki. – P.

Šv. Petro ir Pauliaus iškilmės Dievo Žodis       2020-06-29 4:50

I. Skaitinys(Apd 12, 1–11)

  Karalius Erodas pradėjo persekioti kai kuriuos Bažnyčios žmones. Jis nukirsdino Jokūbą, Jono brolį. Pamatęs, jog tai patinka žydams, įsakė suimti ir Petrą. Buvo Neraugintos Duonos dienos. Suėmęs Petrą, įmesdino jį į kalėjimą ir pavedė saugoti keturgubai sargybai po keturis kareivius. Po Velykų ketino išduoti jį miniai. Taigi Petras buvo uždarytas kalėjime. O Bažnyčia karštai meldėsi už jį Dievui.
  Paskutinę naktį prieš Erodui išduodant Petrą, tasai, sukaustytas dviem grandinėmis, miegojo tarp dviejų kareivių. Prie durų sargybiniai ėjo sargybą.
  Staiga ten atsirado Viešpaties angelas, ir kamerą nutvieskė šviesa. Jis sudavė Petrui į šoną ir žadindamas tarė: „Kelkis greičiau!“ Ir nukrito jam grandinės nuo rankų.
  Angelas kalbėjo toliau: „Susijuosk ir apsiauk sandalus!“ Jis taip ir padarė.
  Angelas tęsė: „Užsimesk apsiaustą ir eik paskui mane!“ Išėjęs Petras sekė paskui jį. Tik jis nesuvokė, ar angelo veiksmai tikri, jis tarėsi matąs regėjimą. Šitaip jiedu praėjo pro pirmą ir antrą sargybą ir prisiartino prie geležinių vartų į miestą. Vartai savaime atsidarė. Išėję pro juos, jie leidosi tolyn viena gatve. Staiga šalia ėjęs angelas išnyko.
  Petras atsipeikėjęs tarė: „Dabar tikrai žinau, kad Viešpats atsiuntė savo angelą ir išvadavo mane iš Erodo rankų ir žydų minios kėslų“.

Gintas       2020-06-28 19:54

Šios dienos “Magnificat” knygelėje radau Evangelijos komentarą, kur labai taikliai atskleidžiamas vadinama “meilė” tarp tėvų ir vaikų. Kun. Vytautas Mazirskas rašo:
    “Apsisprendus gyventi su Dievu, dažnai teks sutikti priešiškai nusiteikusių žmonių. Šio sekmadienio evangelijoje žmogus, netgi šeimos narys, įvardijamas kaip kliuvinys santykiams su Dievu. Dažnam šios vietos klausytojui ar skaitytojui kyla priešiškumas, kad Jėzus kviečia jį mylėti labiau nei šeimos narius. Deja, lietuvių kalboje turime vieną žodį “meilė”. O graikų kalboje pavartotas žodis philein .Šiuo žodžiu nusakomas savanaudiškas prisirišimas prie ko nors. Taigi, ir mes galime būti prisirišę prie šeimos narių, ir jie gali būti mus pririšę prie savęs. Ieškoti toli nereikia, visa tai vyksta mūsų šeimose ir kuriant tarpusavio santykius.”

Popiežius Pranciškus       2020-06-28 19:38

Nėra meilės be aukos
Pirmas dalykas, kurio Jėzus mus prašo šio sekmadienio Evangelijoje, – mylėti jį labiau už savo šeimos narius, meilę jam labiau branginti už jausmus, kurie mus sieja su šeimos nariais. „Kas myli tėvą ar motiną labiau už mane – nevertas manęs“ (Mt 10, 37). Žinoma, sakė Pranciškus, Jėzus nenori sumenkinti vaikų ir tėvų meilės, tačiau jis įspėja, kad jei giminystės ryšius branginsime labiau už visa kita, mums grės pavojus nuklysti nuo kelio. Visi žinome tokių pavyzdžių. O ką ir kalbėti apie tuos atvejus, kai šeimos ryšiai susipina su Evangelijai priešingais pasirinkimais. Tačiau jei vaikų ir tėvų meilę gaivina ir nuskaistina meilė Viešpačiui, tuomet ir šeimyniniai ryšiai teikia palaimą pačios šeimos nariams ir ne tik jiems.

Po to Jėzus sako: „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – irgi nevertas manęs“ (Mt 10, 38). Tai raginimas eiti tuo pačiu keliu, kuriuo jis ėjo, neieškoti trumpesnio ar lengvesnio kelio. Nėra tikros meilės be kryžiaus, be pasiryžimo aukotis. Jei kartu su Jėzumi nešame kryžių, jis mūsų nebaugina. Jėzus eina kartu su mumis, mus palaiko ir drąsina. Jausdami jo artumą mes nesiblaškome, negalvojame vien apie save. Jėzus įspėja: „Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“ (Mt 10, 39). Tai Evangelijos paradoksas, sakė popiežius. Tačiau ir šią tiesą patvirtina daugybė pavyzdžių. Gyvenimo pilnatvę ir džiaugsmą įmanoma pasiekti tik aukojantis dėl Evangelijos, dėl brolių ir seserų, pilnatvę ir džiaugsmą teikia tik atvirumas, noras padėti, gerumas. Taip darydami sulauksime Dievo dosnumo ir dėkingumo. Jėzus sako: „Ir kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam iš šitų žmonelių […] tasai nepraras savo užmokesčio“ (Mt 10, 40. 42). Dievas dosniai atsidėkoja už kiekvieną, kad ir mažiausią meilės įkvėptą patarnavimą broliams ir seserims. O kai sulaukiame kitų gerumo, sakė Pranciškus, ir mes turime būti dėkingi. Dėkingumas – tai vienas krikščionio bruožų. Tai ir Dievo karalystės vertybė, nes Dievo karalystė – tai dosniai liudijamos ir su dėkingumu priimamos meilės karalystė.

Švenčiausioji Mergelė Marija, kuri mylėjo Jėzų labiau už savo gyvybę ir kuri jį sekė iki pat kryžiaus, tepadeda mums visada turėti dosnią, tarnauti pasirengusią širdį, gyvenime visada vadovautis Dievo žodžiu, kalbėjo popiežius sekmadienio vidudienį. (JM / Vatican News)

Mons. Adolfas Grušas       2020-06-28 19:35

KURIANTI MEILĖ>
„Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs. Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs“…
Mes gerai žinome, kad visas Jėzaus paskelbtasis mokymas – tai nuolatinis kvietimas mylėti visus, todėl šis kvietimas mylėti Jį labiau už kitus atrodo kažkiek keistas. Net gali susidaryti įspūdis, kad Jėzus trumpam atsisakė savo principų ir tapo tuo, kietu ir pavydžiu, Senojo Testamento Dievu.
Iš tiesų šis reikalavimas skirtas apsaugoti mūsų vidinę laisvę, ir kaip tik taip turime žvelgti į Jėzaus posakį. Juk iš tiesų mes priklausome nuo to, ką mylime. Jei mylime Dievą labiau už viską, priklausome nuo Jo ir kur kas mažiau nuo kitų. Netgi ir elementari logika to reikalautų: žinant, jog Dievui nieko iš mūsų nereikia, tuo tarpu joks žmogus neišvengia didesnio ar mažesnio savanaudiškumo, kur kas laisviau jaučiamės, priklausydami Jam.
Žinoma, nuostabu, teisinga ir gražu mylėti gimdytojus, vaikus ir kitus artimuosius, tačiau net ir tokiu atveju suprantame, kad šie santykiai visų pirma yra Dievo dovana, o ne mūsų laimėjimas ar nuosavybė. Tiems ryšiams nutrūkus ar pasikeitus Dievo gerumas suteikia naujas galimybes ir naujus ryšius, kiek tai mums yra reikalinga, Tuo tarpu, jei mes visa tai iškeliame aukščiau Dievo, palaipsniui patenkame į vidinę tų santykių nelaisvę ir gyvename, bijodami jų netekti. Tada šių ryšių praradimas tampa absoliučia tragedija. Neveltui išminčiai tvirtina, kad geriau mylėti Dievą ir pasitikėti Juo, o ne žmonėmis.
„Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“…
Šis Jėzaus pamokymas plėtoja ankstesnę mintį: kryžius nėra kančia, kurią reikia nuolankiai priimti. Tuo labiau tai ir ne Dievo mums siunčiami išmėginimai. Toks požiūris istorijos eigoje ne vienam žmogui kainavo tikėjimo praradimą ir pasitraukimą iš Bažnyčios.
Viešpats kalba apie kryžių, kurį ir Jis pats pasirinko. Šia prasme kryžius – tai pasirinkimas mylėti visada, netgi ir tuomet, kai tai tampa sunku. Kiekvieno Jėzaus mokinio pašaukimo esmė slypi suteiktoje galimybėje tarnauti, o tai reiškia – mylėti. Taip elgtis net ir tuomet, kai susiduriame su prieštaravimais ar sunkumais, reiškia pasirinkimą likti bendrystėje su Jėzumi, nežiūrint kiek tai bekainuotų. Tai ir yra kryžius…
Jį mes nešame dažnai net ir nenujausdami. Tada, kai pasisakome už tiesą, kai mokomės atleisti, kai įsiklausome į visa, ko mokė Jėzus, ir stengiamės tai įgyvendinti, mes iš tiesų esame kartu su Juo, nešdami meilės kryžių.
„Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs… Kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam iš šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mokinys, – iš tiesų sakau jums, – tasai nepraras savo užmokesčio“,– toliau aiškina apaštalams Jėzus.
Tikras mokinys yra tas, kuris priima sąlygą būti mažu, taip kaip tas, kuris, priimdamas kryžių, įsipareigoja tarnauti kitiems. Priimdami ir padėdami vieni kitiems mes dalijamės savo pašaukimu ir tokiu būdu sueiname į tikrą bendrystę – vieni su kitais ir su Dievu.
Juk iš tiesų tai ir yra didžiausias atlygis: jausti Dievo artumą ir kurti su Juo gražesnį pasaulį, kurį Jėzus vadino Dievo Karalyste…

Kun. Vytautas Brilius       2020-06-28 19:34

Šio sekmadienio Evangelija skamba provokuojančiai, tarsi tikintysis turėtų pasirinkti: mylėti Viešpatį arba savo tėvus, artimuosius ir visa kita pasaulyje. Tame pasaulyje, kurį žmogui padovanojo Dievas, kurio gėrybės laikomos Dievo palaima. O tėvus gerbti ir mylėti, taip pat brolius ir seseris liepia Dievas, Senajame Testamente tai kartojama daugelį kartų. Pats gi Kristus yra pasakęs, kad atėjo ne pakeisti Įstatymo, bet jo įvykdyti. Ko gi taip kategoriškai jis reikalauja? Kodėl?
Jis nori, kad mylėtume vieni kitus ir pasaulį „per Jį, su Juo ir Jame“, kaip skelbiama kiekvieną kartą šv. Mišių maldoje. Gyvename šiame pasaulyje, tačiau esame aukštesni už jį: neturime nei jam tarnauti, nei jo bijoti. Gyvename su žmonėmis, tačiau ir jiems nesame nei vergai, nei šeimininkai, o vienos Dievo šeimos vaikai. Mylime save ir artimuosius, tačiau ne vien šio pasaulio matmeniu, bet Dievo šviesoje. Būtent to ir moko Išganytojas: galima mylėti tėvus, brolius ir seseris, branginti ir džiaugtis savo gyvenimu, tačiau pirmiau reikia prisiminti Viešpatį ir į pasaulį žvelgti jo akimis. Dieviškasis žvilgsnis kiekviename žmoguje regi Dievo paveikslą, jo asmens garbingumą ir kilnų pašaukimą. Dieviškasis žvilgsnis leidžia save matyti Kristaus akimis, todėl lenkia kaip jis ir kartu su juo mylėti, aukotis ir nieko nebijoti. Todėl pirmiau nei žmogų mylėdami Kristų, savo brangiuosius galime mylėti daug kilnesne ir vertingesne meile, nuo jos nušvisti patys ir su Viešpačiu būti pasaulio šviesa.
Bernardinai.lt

Jan       2020-06-28 7:24

Ką reiškia, šios dienos Evangelijoje Jėzaus pasakyti žodžiai: “Kas myli tėvą ar motiną labiau už mane – nevertas manęs”?  Tai negalima suvokti tol, kol “neparagauji” Jėzaus teikiamos AGAPĖS meilės, t.y. tikrosios meilės. Mes mylime pasaulio meile, t.y. nukreipta į save, kuri subliūkšta, kai tik ištinka bet kokia neganda, perauga į neviltį ir į visas, iš to išplaukiančias pasekmes. Jėzus mus kviečia ne į iš tėvų gaunamą meilę, bet iš jo gauti AGAPĖS meilės, kuri įmanoma tik būnant ryšyje ir susivienijus Šv. Dvasia su Jėzaus širdies teikiama meile.  Tik ši meilė perkeičia žmogaus širdį ir paverčia ją panašią į Jėzaus širdį. Tik tokia širdis gali degti artimo meile.
  Perfrazuojant kardinolo Sigito Tamkevičiaus žodžius - kad gautume Jėzaus Agapės meilę, “reikalingi du pamatiniai dalykai: savęs išsižadėjimas ir kryžiaus nešimas.” Tik su šia meile mes   nenusivilsime ir tikrai mylėsime savo mamą, tėvuą, vaikus ir visus kitus žmoness. Tik taip mylėjo savo kankintoją-tardytoją  kalėjime pal. Teofilis Matulionis, kurio kantri, Dievo teikiama meilė, padėjo budeliui-kankintojui tapti žmogumi. Štai tokią meilę nori mums dovanoti Jėzus.


Rekomenduojame

Rinkimų rezultatai ir porinkiminės replikos: Ramūnas Aušrotas, Audrius Bačiulis (papildyta)

Algimantas Rusteika. Tai buvo tiesioginė provaldiška agitacija už valdžios partijas

„XXI amžiaus“ klausimai kardinolui Sigitui Tamkevičiui apie artėjančius Seimo rinkimus

Geroji Naujiena: Ir mes visa galime Tame, kuris mus stiprina

Tariasi peliukai prieš rinkimus…

Liudvikas Jakimavičius. Rinkimų sufleriai

Vytautas Radžvilas. Susigrąžinkime savo Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Vytautai – Patirtis ir Energija, arba Už ką aš balsuosiu

Smulkieji verslininkai ir Nacionalinis susivienijimas pasirašė visuomeninį susitarimą

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Ramūnas Aušrotas. Partijų programinės nuostatos ir iniciatyvos, prieštaraujančios krikščioniškai pasaulėžiūrai

Augminas Petronis. Tokia mąstysena – ‘viskas, ką jūs apie save žinot, yra tapatybės’ – tikėjimui naikinančiai žalinga

Aleksandras Nemunaitis. Esame už žodžio laisvę ir prieš politkorektiškumą

Algimantas Rusteika. Konservatoriai nutarė reklamuotis pas savus?

Katalikiški balsavimo principai

Liudvikas Jakimavičius apie žiniasklaidą

Seimo narių balsavimų gyvybės ir šeimos klausimais apžvalga

Ar egzistuoja laisva valia? Vytauto Sinicos atsakymas

Algimantas Rusteika. Jei balsuosi už mažus, „tavo balsas prapuls“

Liudvikas Jakimavičius. Gražus rudenėlis ir rinkimų aritmetika

Ramūnas Aušrotas. Istorinės savimonės pabaiga

Neredaguota.lt. Vytautas Sinica: Kova dėl istorijos

Vytautas Radžvilas. Baltarusija: į laisvę ir demokratiją Putino glėbyje?

JT Orhuso konvencijos priežiūros komitetas pripažino: Lietuvos Respublika pažeidė Orhuso konvenciją

Mokytojai iš Kvetkų, Pandėlio, Papilio premjerui Sauliui Skverneliui: Pagal galimybes ištaisykite padarinius savo didžiosios klaidos

Spalio 6 dieną bus atidengtas antkapinis paminklas Adolfui Ramanauskui-Vanagui

Vygantas Malinauskas. Krikščioniškas pasirinkimas

Geroji Naujiena: Kad ir mes duotume vaisių

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.