Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Štai kelias, kuris į gyvenimą veda

Tiesos.lt redakcija   2018 m. lapkričio 17 d. 22:22

2     

    

Geroji Naujiena: Štai kelias, kuris į gyvenimą veda

Tavoji tauta tuo laiku bus išgelbėta

Pakils tuo laiku didysis angelų kunigaikštis Mykolas, kuris stoja už tavosios tautos sūnus. Tuomet ateis negandos laikas, kurio dar nebuvo nuo tautų atsiradimo iki to laiko. Bet tavoji tauta bus išgelbėta – kiekvienas, kuris įrašytas knygoje. Daug kas iš miegančių dulkių šalyje nubus: vieni – amžinajam gyvenimui, kiti – nešlovei, amžinai gėdai. Protingieji spindės kaip dangaus skaidrynė, ir daugelį išmokiusieji teisybės – tarsi žvaigždės visada, per amžius. (Dan 12, 1–3)

* * *

Globok mane, Dieve: prie tavęs aš glaudžiuosi

Viešpatie, mano paveldėtas turte, taure mano laimės,
tavo rankoje mano likimas.
Akyse nuolatos Viešpats man stovi,
jis mano dešinę remia, aš nedrebėsiu. –

Man džiaugias širdis, krykštauja siela,
ir mano kūnas ramiai sau ilsėsis.
Juk manęs nepaliksi numirėlių būste,
tu man, savo draugui, neleisi trūnyti. –

Man rodysi kelią, kuris į gyvenimą veda,
pilna man bus laimė prieš tavo veidą,
tavo dešinėj bus per amžius linksmybė.
(Ps 15, 5 ir 8. 9–10. 11)

 

* * *

Vienintele atnaša jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius

Kiekvienas kunigas diena iš dienos stoja tarnauti ir daug kartų atnašauja tas pačias aukas, kurios niekuomet negali panaikinti nuodėmių. O šitas, paaukojęs vienintelę auką už nuodėmes, amžiams atsisėdo dešinėje, laukdamas, „kol jo priešai bus patiesti tarsi pakojis po jo kojų“. Vienintele atnaša jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius. O kur nuodėmės atleistos, ten nebereikia aukos už nuodėmes. (Žyd 10, 11–14. 18)

 

* * *

Surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių

Jėzus aiškino savo mokiniams:

„Tomis dienomis, po didžio suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris nuo dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos.

Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove. Jis pasiųs angelus, ir tie surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo žemės pakraščių iki dangaus tolybių.

Iš figos medžio mokykitės palyginimo: kai jo šaka suminkštėja ir ima skleisti lapus, jūs suprantate arti esant vasarą. Taipogi, pamatę visa tai dedantis, supraskite, jog Žmogaus Sūnus visai arti, prie slenksčio.

Iš tiesų sakau jums: dar nepasibaigs ši karta, ir visa tai išsipildys. Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis. Tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei angelai danguje, nei Sūnus, vien Tėvas“. (Mk 13, 24–32)

 

* * *

Laukdami garbingojo Jėzaus sugrįžimo laikų pabaigoje, kai kiekvienas mūsų be jokios išimties Jame pažinsime Dievą, melskimės asmeniškai ir bendruomenėje už Lietuvą Tiesoje. Duok, Viešpatie, kad visi jos vaikai atsakingai elgtųsi su laisvės dovana – ją ne tik saugotų ir puoselėtų, bet ir augtų bendrystėje dalydamiesi Dievo dovanojama gyvenimo pilnatve. Ir budėtų, kad laikui atėjus būtų pasirengę sutikti Jo teisingumą ir priimti Jo gailestingumą.

Minėdami pasaulinę vargstančiųjų dieną, skirtą  atminti visus, kurie kenčia materialinį skurdą, neteisybę ir yra skriaudžiami, atsiliepkime ir Popiežiaus Pranciškaus raginimą atmetimo ir švaistymo kultūrai priešpastatyti susitikimo kultūrą, veiklia artimo meile ir solidarumu paliudyti, jog esame vieno Tėvo vaikai. Užtarimo maldoje prisiminkime ir visus tuos, kurie prisiėmė atsakomybę valdyti mūsų šalį ir savo rankose turi visus instrumentus, kad užtikrintų teisingumą visiems, o labiausiai – silpniausiesiems.

Viešpatie Šventoji Dvasia, pamokyk taip kalbėti su Jėzaus ieškančiais, kad ir patys taptume keliu, vedančiu pas Viešpatį, sustojantį prie vargšo, kuris stokoja ir yra reikalingas pagalbos, ar prie ligonio, kuris pristigo jėgų savo kančia šlietis prie Jėzaus, kad ir ji taptų išganinga, ar prie klaidoje pasiliekančio, nors Viešpats stovi šalia ir tiesia jam ranką. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

* * *

Meilė, kuri nužudyta prisikelia, išduota neišduoda

Su nostalgija menasi laikai, kai bažnyčioje per Sumą griausdavo vargonai ir skambėdavo sudėtingi polifoniniai kūriniai – dramatiškas Miserere, per laidotuves Dies irae. Gal dar likęs koks kunigas mohikanas, kuris prie karsto užgieda senąjį, pagaugais per odą einantį „Gelbėk mane, Viešpatie“: diena rūstybės, liepsnojantis dangus, o jo fone – teisiamas pasaulis.

Baigdami liturginius metus apmąstome panašius vaizdinius – užtemusi saulė, iš dangaus krintančios žvaigždės, sukrėstos Dangaus galybės.

Gaila, kad anie dramatiški kūriniai, labai tinkantys šiam laikui ir šios dienos Šventojo Rašto ištraukoms, pasitraukė iš liturgijos. Kur dabar žmogus gali būti sukrėstas ir pajusti savo mažumą ir menkumą? Ne kiekvienas gali atsistoti ant tarpeklio atbrailos ir žvelgti iš arti į riaumojantį krioklį, stebėti praūžiantį uraganą ar plaukti audringa jūra.

Dievas yra didis, – dažnai kartoja musulmonai. Tai ir mūsų Bažnyčios tiesa. Ji nebuvo kokio nors Bažnyčios susirinkimo atšaukta. Biblija apie Dievo artumą rašo ne tik kaip apie švelnų vėjelio dvelkimą, bet ir kaip apie visa ryjančią liepsną. Prieš Jo didybę drebėjo ne tik žydų priešai, bet ir pati išrinktoji tauta. Bet šiandienos žmogui papasakoti apie Dievo didybę nėra lengva. O kai nesuvoki Jo didybės, negali suprasti ir Jo nusižeminimo. Dėl šito nesupratimo didžiausias pasaulyje ir visatoje žmogui ima rodytis jis pats.

Vis dėlto kad ir kokius aukštus, dangų remiančius bokštus jis statytų, kad ir kokius gerus kelius tiestų, nertų į vandenynų gelmes, kiltų į kosmosą, žmogus niekada neprilygs Dievui ir netapšnos Jam per petį. „Dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pr 3, 19) – šią tiesą patirsime kiekvienas ar dangui liepsnojant ir drebant pasaulio pamatams, ar asmeniškai susitikę mirtį ir palikdami šią gražią planetą.

Supratimas, kad esu dulkė prieš Dievą, labai svarbus. Paradoksalu, bet tik dėl šio supratimo galime pažinti tikrąją savo didybę. Kol pats save teigiu, manausi esąs kažkas, bandau sau įrodyti, kad nesu dulkė, iš tokių pat kaip aš laukiu, kad tai patvirtintų. Kaip godžiai žmonės, nepažinę Dievo, ieško žmonių pripažinimo ir įvertinimo! Kad pagirtų, kad paplotų, kad užkabintų medalį ir pavadintų šaunuoliu, žmogus be Dievo aukoja ir eikvoja daugybę laiko ir jėgų. O žmogiška garbė nuvysta greitai, kaip žolė.

Prabėgo liturginiai metai, netruks prabėgti ir gyvenimas. Šiandien susimąstome apie jo ir pasaulio pabaigą.

Bet ne viskam lemta pasibaigti. „Nors kalnai gali griūt ir į dulkes pavirsti, Viešpaties meilė išlieka“, – giedame vienoje giesmėje. Meilė, kuri nužudyta prisikelia, išduota neišduoda, yra Žmogaus Sūnus. Jis, kaip pranašavo Jobas, paskutiniuoju pakils viršum dulkių ir prisimins mus, dulkes, kurias mylėjo, dėl kurių nužengė iš savo didybės – Dangaus ir tapo į mus panašia dulke. Jis mūsų nepamirš ir vesis, kur laimė tikra ir kur žmogus daugiau niekada nebebus dulkė. Jis regės Dievą, vienintele atnaša amžiams padariusį tobulus šventinamuosius (plg. Žyd 10, 14), t. y. mus, kurie ne vien vadinami, bet ir esame Dievo vaikai.

Iš figos medžio pasimokyti negalime: pas mus jis neauga. Bet kaskart, kai matome vargšą ar pakeltą Švenčiausiąjį Sakramentą, sudrebėkime, nes Žmogaus Sūnus „jau arti, prie slenksčio“ (Mk 13, 29).

                                                                                                Parengė kun. M. M.

baznycioszinios.lt

 

* * *

Arnoldas Valkauskas. Mintys pamąstymui – Jėzus yra vienintelis gyvenimo sprendimas

 

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Su šeima       2018-11-18 20:59

išklausėm kunigo A.Valkausko pamokslo.Po jo jaukus vakarinis pokalbis apie šią dieną ir kitą savaitę.Tai vienija.

Aciu.       2018-11-18 8:19

Tai vienintele vieta, kur gali pajausti Dievo didybe ir sielos ramybe.


Rekomenduojame

Per 20 organizacijų reikalauja Prezidento dėmesio istorijos politikai

Vilius Kavaliauskas. Lukiškės: Ką nutyli Vilniaus meras?

Ramūnas Aušrotas. Išlaikyti LRT gyventojams kainuoja triskart brangiau nei Vyriausybę

Nida Vasiliauskaitė. Mokslas yra dalykas didis

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (II)

Liudvikas Jakimavičius. Dočys politikuoja

Atgimstantys paminklai. Kun. Robertas Gedvydas Skrinskas: Atkurkime Gumbių kaimo koplystulpį –  išgelbėkime istorinį paminklą

Povilas Urbšys: „Vytis yra tai, kas mus gali suvienyti“

Rasa Čepaitienė. Atsisakantys keistis

Nida Vasiliauskaitė. Apie Linos Žigelytės versiją iš serijos „Kas atsitiko Nidai Vasiliauskaitei?“

Iš propagandos frontų: Dainius Pūras. Apie smėlį ir paplūdimį Lukiškių aikštėje kaip laimingoje erdvėje

Povilas Urbšys: Jei bus priimta tai, ką siūlo valdantieji, Lukiškių aikštėje stovės ne Vytis. Argi tai ne dar viena išdavystė?

Ne juokas. Politinis kompasas pagal liberalus

Andrius Švarplys. Kas gali apginti žodžio laisvę ir laisvę apskritai?

Geroji Naujiena: Stiprūs Jo malone

Vytautas Matulevičius. „270 milijonų, kurie parklupdė Lietuvą“

Raimondas Navickas. O gal tai jokie NE vandalai? Gal tai PROTESTUOTOJAI?

Pagaliau. Vygantas Malinauskas. Katalikų jaunuoliai neleido nugriauti šv. Junipero Serra statulos Kalifornijoje

Ramūnas Aušrotas. Hipsteriai, į Seimą!

Česlovas Iškauskas. Smėlis pro pirštus. Ironiškos pastabos

Iš propagandos frontų: LRT atsiskaito visuomenei: birželio 29 d. 16 h per LRT TELEVIZIJĄ ir portale LRT.lt. rengia spec. laidą, kviečia klausti

Ne juokas. Tadas Skukas vilniečių vardu: mere Š., pasitikrink sveikatą!

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (I)

Vidmantas Valiušaitis. Geopolitinė „senosios tvarkos“ griūtis ir Birželio sukilimas

Liudvikas Jakimavičius. Heraklio beieškant

Gedimino Jankaus kreipimasis į TS-LKD atstovus Vilniaus Taryboje: Kodėl jūs veidmainiaujate, kolaboruojate su mankurtais?

Algimantas Rusteika. Riba, kurią peržengus jūsų neišgelbės jokia jėga, policija ar vandens patrankos

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Nebūkime aukos

Nida Vasiliauskaitė. Miesto valdžios akimis esate infantilūs buzzwordais valdomi pampersiniai

Arūnas Bubnys. 1941 m. birželio sukilimas Vilniuje

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.