Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“

Tiesos.lt redakcija   2017 m. gegužės 28 d. 1:49

5     

    

Geroji Naujiena: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“

Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus.

Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo. Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“. (Mt 28, 16–20)

Minėdami Kristaus žengimą į dangų ir dalydamiesi su bendruomene Gerąja Naujiena – Žmogus, kuriame Dievas tapo kūnu, kad visas mūsų gyvenimas būtų persmelktas Jo meilės ir esmingai perkeistas, sugrįžo pas Tėvą. Davęs pažadą „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ ir pašaukęs veikti išvien „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“, Jėzus kviečia mus įsišaknyti į Jo viltį – savo mirtimi ir prisikėlimu Jis kiekvienam Dangaus vartus atvėrė.

Tad asmeniškai ar bendruomenėje melskimės už Lietuvą Tiesoje, kad laukdami Globėjo – Tiesos Dvasios, gyventume tiesia sąžine, kad matydami nuodėmės sužeistą mūsų bendruomenę – praradusią Dievo vaikų orumą ir savigarbą, nuo Jo ir artimo nusigręžusią, net nesikalbančią ir išsivaikščiojančią – atsilieptume veiklia artimo meile, kad kaskart, kai esame gundomi nusivilti, remtumės Jo artumu ir išliktume tikėjimo žmonėmis.

Viešpatie, išaugink iš mūsų bendruomenės išmintingų lyderių – kad vadovautųsi jie ne šio pasaulio galios logika ir neatmestų Kristaus, kertinio akmens, kad nepristigtų jie drąsos priimti Dievo žodį, kad šis, nužengęs į jų širdis, liktų veiksmingas.

Išklausyk ir mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, užtarimo maldą už visus tuos, kurie yra persekiojami dėl savo įsitikinimų, sloginami nevilties, vienatvės ar skurdo, piktojo puolami ar Tavęs nepažindami jaučiasi apleisti – Viešpatie, duok, kad mūsų širdys užsidegtų, kad savo gyvenimais liudytume, jog esame Jo mokiniai. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Br. Ramūnas Mizgiris OFM. Susitikimas Galilėjoje

Šiandien švenčiame Kristaus žengimo į dangų iškilmę (Šeštines). Praėjus keturiasdešimčiai dienų po prisikėlimo, Kristus sugrįžo pas savo Tėvą (plg. Apd 1, 3), iš kurio buvo atėjęs ir įsikūnijęs Mergelės Marijos įsčiose. Šiais metais skaitome Mato evangelijos ištrauką, kurioje, skirtingai negu Luko evangelijoje (24, 50–53), kalbama ne apie žengimą į dangų, bet apie naują buvimą. Tarp Prisikėlusiojo ir jo liudytojų užsimezgė nauji santykiai. Baigiasi tiesioginio Jėzaus veikimo žemėje laikas, prasideda Bažnyčios veiklos laikotarpis. Nuo šiol Jėzaus esamybė neapsiriboja laiko ir erdvės apibrėžtu kūnu. Jėzus būna per visatą apimančią Dvasią.

Evangelijos skaitinyje pateikiamas paskutinis prisikėlusio Jėzaus pasirodymas savo mokiniams. Susitikimas įvyksta Galilėjoje. Jėzus pats nurodė šią vietą per Paskutinę vakarienę: „O kai prisikelsiu, aš nueisiu pirma jūsų į Galilėją“ (Mt 26, 32). Apie šį pasimatymą primena angelas prie tuščio kapo: „Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį ir pamatysite“ (Mt 28, 7). Taip pat ir prisikėlęs Jėzus pakartoja šį kvietimą kelyje sutiktoms moterims: „Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys“ (Mt 28, 10). Evangelistas Matas pabrėžia šios vietovės svarbą nuo pat Jėzaus viešosios tarnystės pradžios: „Pagonių Galilėja! gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė“ (Mt 4, 15). Mokiniams, atvykusiems į Galilėją, teko kopti į kalną. Biblijoje kalno simbolis primena Sinajaus kalną, kur buvo sudaryta pirmoji sandora ir kur Mozė gavo dešimt Dievo įsakymų (plg. Iš 19 ir 24; 34, 1–35). Ten pat pranašas Elijas buvo pasitraukęs į vienumą, kad atrastų savo misijos prasmę (plg. 1 Kar 19, 1–18). Kalnas primena ir Atsimainymo kalną, kur Mozė ir Elijas, tai yra Įstatymas ir Pranašai, pasirodo kartu su Jėzumi, taip patvirtindami, kad jis yra pažadėtasis Mesijas (plg. Mt 17, 1–18). Pagaliau kalnas simbolizuoja ne tik išorinio, bet ir vidinio – tikėjimo – kopimo vietą.

Mokiniai, pamatę Jėzų, pagarbino jį parpuolę ant žemės (plg. Mt 28, 17). Tą patį veiksmažodį evangelistas Matas pavartoja, kai Jėzų pagarbina išminčiai (2, 11), raupsuotieji (8, 2), mokiniai valtyje (14, 33), moteris kanaanietė (15, 25). Tačiau ir užkopus ant kalno atsiranda vietos šiai neabejotinai tikrovei – abejonei: „Kai kurie dar abejojo“ (Mt 28, 17). Pirmiesiems krikščionims buvo sunku patikėti Prisikėlimo žinia. Apie tai ne kartą užsimena visi keturi evangelistai. Tikėjimas Prisikėlimu brendo pamažu, kol pagaliau tapo esminiu krikščionių įsitikinimu (plg. 1 Kor 15, 3–34).

„Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo“ (Mt 28, 18). Vienintelį kartą Matas pažymi Jėzaus prisiartinimo gestą – tai buvo po Atsimainymo ant Taboro kalno (plg. Mt 17, 7). Žmogui reikia, kad Dievas prisiartintų prie jo, nes žmogus jaučia atstumą, skiriantį jį nuo dieviš- kumo. Savyje neturime gebėjimo tikėti. Dievui reikia imtis iniciatyvos. Mes esame laisvi atsiliepti pagarba arba prisiartinimu. Jėzus drąsina savo mokinius: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mt 28, 18). Šis teiginys patvirtina Jėzaus lygybę su Dievu. Per visą Senąjį Testamentą vien tik Dievas yra dangaus ir žemės Viešpats. Kokia šios valdžios esmė? Apreiškimo knygoje Avinėlis – prisikėlęs Jėzus – gauna iš Dievo rankų knygą su septyniais antspaudais (plg. Apr 5, 7) ir tampa istorijos Viešpačiu. Jis savo galia ir valdžia nugali slibiną, blogio jėgą (plg. Apr 12, 1–9), o žvėrį ir netikrą pranašą – Romos imperijos simbolius – sugauna (plg. Apr 19, 20). Ir išpažindami savo tikėjimą sakome, o šiandien liturgiškai ir švenčiame, kad Jėzus įžengė į dangų ir atsisėdo Dievo Tėvo dešinėje, taip tapdamas gyvųjų ir mirusiųjų Teisėju.

Prisikėlimo žinia negali būti užvožta indu, bet turi būti įstatyta į žibintuvą, kad apšviestų visas tautas (plg. Mt 5, 15). „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19). Ši valanda ženklina ne tiek Jėzaus, kiek mokinių išėjimą. Pirmojo amžiaus pabaigoje įvairūs sunkumai ir persekiojimai galėjo pastūmėti krikščionių Bendriją užsidaryti savyje. Tokios tendencijos jau aptinkamos Morkaus evangelijoje (parašyta apie 45 m.), kur apaštalas Jonas įsivaizduoja, kad Jėzus skirtas tik nedidelei išrinktųjų grupei. Tačiau Jėzus jį tuoj pat pataiso: „Kas ne prieš mus, tas už mus!“ (Mk 9, 40). Todėl Mato evangelija (parašyta apie 60 m.), būdama visiškai ištikima Jėzaus atvirumui, aiškiai pabrėžia, kad bendruomenė negali likti uždara, negali prisiskirti Dievo veikimo pasaulyje monopolio. Dievas nėra Bažnyčios nuosavybė, bet Bažnyčia yra Dievo nuosavybė (plg. Iš 19, 5). Krikščionių bendruomenės svarbiausia misija – būti druska ir raugu pasaulyje (plg. Mt 5, 13; 13, 33).

Evangelija pagal Matą baigiasi Jėzaus žodžiais: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (28, 20). Jėzus kalba ne apie atsiskyrimą, bet apie visur esamybę. Kai Mozė buvo pašauktas išlaisvinti tautos iš Egipto nelaisvės, iš Dievo jis gavo vienintelę garantiją: „Aš būsiu su tavimi!“ (Iš 19, 5). Tas pat pažadėta pranašams ir kitiems Dievo pasiųstiems žmonėms, kad atliktų svarbią misiją. Taip pat ir Mergelė Marija išgirdo iš angelo tuos pačius žodžius: „Viešpats su tavimi!“ (Lk 1, 28). Jėzuje evangelisto Mato bendruomenė, kuri iš pradžių buvo stipri žydų krikščionių grupuotė, aptinka tokį patį pažado tikrumą: jo vardas – Emanuelis, Dievas su mumis (plg. Mt 1, 23). Tik ši gyva Dievo artumos patirtis galėjo suteikti pirmojo amžiaus krikščionims paramą, stiprinti jų tikėjimą, teikti jiems viltį ir subrandinti jų meilę bei savęs dovanojimą kitiems. Iš tiesų išaukštintas Jėzus dieviškoje šviesoje yra ne „paimtas iš pasaulio“, o jį viršijantis ir taip su juo susijęs. Šiapus ir anapus priartėjo, nes Jėzuje Kristuje galutinai susivienijo amžinasis Dievas ir laikinasis žmogus. Šiandien, kaip ir vakar (plg. Žyd 13, 8), Kristus nėra toli nuo mūsų, nebent mes esame toli nuo jo; bet kelias suartėti atviras.

baznycioszinios.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Marginalas: ŠAVŪ‘OT       2017-05-29 16:43

Sveikinimai švenčiantiems Šavū‘ot: HAG SAMEaH!
Apie tai, kada iš tikrųjų reikia švęsti Sekmines, kodėl D-vas nenurodė datos, bet pasiūlė ją apskaičiuoti, ir ką reiškia ši šventė eschatologiškai, siūlau paskaityti pradiniame lietuviškame puslapyje http://www.messianic.lt

Kristaus žengimo į dangų iškilmių metu        2017-05-28 23:30

Viduramžiais jau būdavo užgesinama velykinė žvakė,
kuri nuo velyknakčio simbolizavo prisikėlusio Kristaus buvimą tarp tikinčiųjų.

"...mes turime Užtarėją pas Tėvą" (1 Jn 2, 1)       2017-05-28 21:58

Šeštinės - proga atmesti veidmainišką norą atskirti Bažnyčią nuo Kristaus.
Neretai girdime: „Jėzui – taip! Bažnyčiai – ne!”. Pasaulis nesunkiai pripažįsta Jėzų kaip istorinę asmenybę, vadina jį genijumi, reformatoriumi, revoliucionieriumi, superžvaigžde, kad tik nereikėtų jo vadinti Dievo Sūnumi, Bažnyčios Galva.
Kristui bei jo apaštalams Bažnyčia ir Išganytojas buvo viena:
„Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje” (Jn 15, 4).

Dievo tarnas Teofilius Matulionis       2017-05-28 21:42

“Ražančius - laiptai į Dangų.”

Aba Evagrijus sakė:        2017-05-28 17:18

„Sėdėk savo celėje ir kaupk mintis. Atmink mirties dieną. Žiūrėk, kokia bus tavo kūno mirtis. Tegu tavo dvasia būna apsunkusi, kentėk, smerk pasaulio tuštybę, kad galėtum išsaugoti trokštamą ramybę ir nenusilpti. Atmink, kas vyksta pragare, galvok apie tai, ką ten išgyvena sielos − apie jų skausmingą tylą, karčiausias aimanas, baimę, kovas, laukimą. Galvok apie nesibaigiantį jų sielvartą, apie ašaras, kurias be paliovos lieja sielos. Bet nepamiršk ir prisikėlimo dienos, stojimo Dievo akivaizdon. Įsivaizduok siaubingą, baisų teismą. Pagalvok, koks likimas laukia nusidėjėlių, kaip jie gėdysis Dievo veido, angelų, arkangelų ir visų žmonių. Prisimink bausmes, amžinas liepsnas, nepailstančius kirminus, tamsą, dantų griežimą, baimę ir maldavimus. Pagalvok ir apie tai, kas gera laukia teisuolių: pasitikėjimas Dievo Tėvo ir jo Sūnaus akivaizdoje, angelai ir arkangelai, visi šventieji, Dangaus Karalystė ir jos dovanos, džiaugsmas ir palaima. Nepamiršk šių dviejų tikrovių. Apraudok nuteistus nusidėjėlius, teisk save, bijodamas irgi pajusti šias kančias. Bet džiaukis teisuolių dalia. Stenkis pasiekti šiuos džiaugsmus ir išvengti kančių. Būsi celėje ar lauke, neleisk atminčiai šių dalykų apleisti, kad juos prisimindamas galėtum bent jau išvengti negerų, žalingų minčių.“


Rekomenduojame

Algimantas Rusteika. Dinozauro prisiminimai apie ateitį

Vidmanto Valiušaičio replika apie Tomo Venclovos logiką ·

Vyskupas Jonas Kauneckas: Matoma neteisybė padarė kovotoju

Geroji Žolinės Naujiena: Palaiminta įtikėjusi!

Andrius Švarplys. Šiame techno-totalitariniame pasaulyje arba esi kritiškas, arba esi vergas

Vytautas Radžvilas apie Jono Noreikos atminimo lentos sunaikinimą

Vytautas Sinica. Miliūtės „Teisės žinoti“ apžvalga

Petras Plumpa. Laisvė ieško gyvenimo tikslo

Šiaulių valdininkų patyčios iš miestelėnų: iškirs ne 108, o 103 liepas ir pavadins tai „komp­ro­mi­su“

Liudvikas Jakimavičius. Patogus ir saugus diskursas

Gitanas Nausėda: sprendimus dėl istorinių asmenybių įamžinimo turi priimti ne merai

Iš propagandos frontų. Marius Ivaškevičius: „Aš asmeniškai renkuosi Tiesą“

Vladimiras Laučius. Sušimašinta Lietuva

Vytautas Radžvilas. Apie vienašališkas „dekonstrukcijas“ ir keistas Eurasia Daily bei lrt.lt sąsajas

Valdas Vasiliauskas. Ar Lietuva turi sostinę?

Linas V. Medelis. Sąmokslo teorija: kaip skęsta Lietuva

Vidmantas Valiušaitis. Kai istorikai ima bijoti faktų

Vitalijus Karakorskis: „Tai yra valstybės šantažas“

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie vieną mažą raidelę

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.