Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Silpnatikiai, neabejokime! Jis su mumis iki pasaulio pabaigos

Tiesos.lt redakcija   2020 m. rugpjūčio 9 d. 1:17

48     

    

Geroji Naujiena: Silpnatikiai, neabejokime! Jis su mumis iki pasaulio pabaigos

Stok ant kalno prieš Viešpatį

Atėjęs ligi Dievo kalno Horebo, Elijas užsuko į urvą nakvynės.
Į jį štai prabilo Viešpats: „Išeik ir stokis ant kalno prieš Viešpatį!“
Ir štai praėjo Viešpats. Pirm Viešpaties ėjo stiprus, smarkus vėjas, draskydamas kalnus ir daužydamas uolynus. Bet Viešpats nebuvo vėtroje. Po vėtros pakilo žemės drebėjimas. Bet Viešpats nebuvo žemės drebėjime. Po drebėjimo užėjo ugnis. Bet Viešpats nebuvo ugnyje. Praėjus ugniai, prasidėjo švelnus, ramus šlamėjimas.
Tatai išgirdęs, Elijas apsiaustu užsidengė veidą išėjo iš urvo ir atsistojo prie jo angos (1 Kar 19, 9a. 11–13a).

* * *

Parodyk mums, Viešpatie, savo gerumą, suteik išganingą pagalbą

Noriu išgirsti, ką Viešpats Dievas byloja:

jis skelbia ramybę savo žmonėms – savo bičiuliams.
Tikrai jis tuos netrukus išgelbės, kurie jo šventai bijo,
ir Dievo garbė sugrįš į mūs šalį. –
Susitiks ten Gailestingumas ir Ištikimybė,

pasibučiuos Taika su Teisybe.
Žemėje dygs Ištikimybė,
iš dangaus pažvelgs meiliai Teisybė. –
Visokių gėrybių duos Viešpats,

derlinga bus mūsų žemė.
Teisybė jo akivaizdoj vaikščios,
o josios pėdom seks Dievo palaima.

* * *

Man mieliau būtų pačiam būti atmestam vietoj savo brolių

Broliai! Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju, – tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje, kad labai liūdžiu ir nuolat širdį man skauda. Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių, tautiečių pagal kūną. Jie yra izraelitai, turintys įsūnystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, Dievo garbinimą ir pažadus; jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus – visiems viešpataujantis Dievas, šlovingas per amžius. Amen! (Rom 9, 1–5)

* * *
* * *

Liepk man ateiti pas tave vandeniu

Tuojau po minios pavalgydinimo Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir plaukti pirma jo kitapus ežero, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas.
Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas.
Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi.
Pamatę jį einantį virš vandens, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti.
Jėzus tuojau juos prakalbino: „Nusiraminkite, tai aš, nebijokite!“
Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“.
Jis atsakė: „Eik!“
Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“
Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“
Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo.
Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“ (Mt 14, 22–33)

* * *

Apmąstydami šio sekmadienio Gerąją Naujieną apie Dievo gelbstinčiąją ranką kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: kad išbandymų audrose ar baimės skandinami išgirstume ir Jo suraminimą, ir padrąsinimą, kad tikėjimui susvyravus būtume išvaduoti iš abejonių ir nusivylimų.

Dieve, duok atmesti visa, kas žemina Tavo vaikų vardą, suteik drąsos liudyti savo krikščioniškąjį tikėjimą veiklia artimo meile, kad įsišakniję Tavo Tiesoje neišsigąstume galios tų, kurie negali nužudyti sielos, kad net ir tamsybių ar priešiškumų slegiami su pasitikėjimu ištiestume Tau ranką ir atgavę viltį stiprintume vieni kitus ir drąsintume.

Dieve, išklausyk mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, užtarimo maldą ir už tuos, kurie yra persekiojami dėl tikėjimo ir įsitikinimų, sloginami netikėjimo nakties, vienatvės ar skurdo atskirti, piktojo puolami ar Tavęs nepažindami jaučiasi apleisti – tegul juos sustiprina palaimintojo ir kankinio Teofiliaus Matulionio nepalaužiama dvasia ir ryžtas patikėti viltimi net ir tada, kai, atrodo, nėra jokios vilties.

Viešpatie, duok mūsų Tautai išmintingų lyderių – kad vadovautųsi jie ne šio pasaulio galios logika ir siektų ne valdyti, o Tau ir artimui tarnauti. Kad rastųsi tvirto tikėjimo ganytojų, kurie palaimintojo Teofiliaus Matulionio įkvėpti, eitų savo gerojo ganytojo pareigas drąsiai skelbdami Dievo žodį ir ieškodami Jo Tiesos.

Duok, kad ir mes, Tiesos.lt bendruomenė, brangintume savo, Dievo vaikų, laisvę ir augtume Tikėjimo, Vilties ir Meilės darbais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

* * *

Sigitas Tamkevičius. Dievas budi
19 eilinis sekmadienis

Evangelijoje pagal Matą randame du pasakojimus apie Jėzų ir jo mokinius, plaukiančius per audringą Genezareto ežerą. Kartą, kai aplinkui šėlo audra ir mokiniai bijojo nuskęsti, pavargęs Jėzus valtyje miegojo (plg. Mt 8, 23–27). Kitą kartą naktį mokinių laivelį blaškė bangos, o Jėzaus valtyje nebuvo. Kai jis prisiartino, mokiniai Jėzaus neatpažino ir, palaikę šmėkla, labai išsigando (plg. Mt 14, 22–33).

Kai mūsų gyvenime šėlsta audros – ištinka didelė nelaimė, sunkiai sergame, netenkame gero darbo, miršta mums brangūs žmonės, – dažniausiai taip pat išsigąstame, kaip anuomet Jėzaus mokiniai. Atrodo, tarsi Dievo nėra su mumis arba kad mes jam nerūpime.

Kasmet rugpjūčio pirmąjį šeštadienį į sąskrydį Ariogalos slėnyje susirenka tremtiniai, politiniai kaliniai su savo vaikais ir vaikaičiais. Susirenka prisiminti dienų, kai jų gyvenime šėlo didelės audros, ir pasidžiaugti, kad didžiausi vargai jau likę tolimoje praeityje. Be jokios kaltės išplėšti iš gimtųjų namų ir gyvuliniuose vagonuose nuboginti į tolimą Sibirą, jie turėjo sunkiai dirbti, šalti, net badauti ir išgyventi mirtis artimiausių asmenų, nepajėgusių atsilaikyti prieš Sibiro negandas.

Sunkias tremties dienas ištvermingiausiai pakėlė tie, kurie tikėjo, kad jų gyvenimo laivelyje yra Dievas ir jis neleis jiems nuskęsti. Anuomet neturėti vilties buvo beveik tolygu mirčiai.

Tačiau gyventi be tikėjimo ir vilties buvo sunku ne tik Sibire, yra sunku ir laisvoje Lietuvoje. Šitai liudija aimanos mūsų tautiečių, išsigandusių dabarties audrų. Žmones daug kas gąsdina: ir atominis monstras Vilniaus pašonėje, ir COVID virusas, ir prarastas darbas, ir politinių bangų mėtomas Lietuvos laivelis, – dažniausiai net neaišku, į ką galima atsiremti.

Daugelis žmonių svarbiausią atramą yra praradę. Nors išsilaisvinome nuo sovietinės propagandos, skelbusios, kad Dievo nėra, o mūsų rojumi taps kuriama komunistinė visuomenė, tačiau per trisdešimt laisvės metų mes buvome maitinami panašia materialistine propaganda, kad žmogaus laimės viršūnė tėra sėkminga karjera ir dideli pinigai. Tame komunikavimo priemonių žinių ir nuomonių sraute daugelis negirdėjo arba net nenorėjo girdėti skelbimo, kad „žmogus yra gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4).

Todėl šiandien ir matome daugybę susvetimėjusių, piktų ir vieni kitus kaltinančių žmonių. Neatsitiktinai yra išsikerojęs alkoholizmas; kai serga žmogaus dvasia, o nerimas neleidžia jausti gyvenimo skonio, nusiraminimo ieškoma net narkotikuose.

Mišių Evangelijos žodis šį sekmadienį primena, kad Dievas visuomet yra šalia mūsų, kad jis mus labai myli ir lydi net tuomet, kai apie jį negalvojame arba abejojame jo buvimu bei veikimu. Psalmininkas primena: „Pagalba man ateina iš Viešpaties, kuris padarė dangų ir žemę. Tavo kojai suklupti jis neleis, – tas, kuris tave globoja, budi“ (Ps 121, 2–3).

Viešpatie, leisk mums sunkiomis valandomis visuomet girdėti tavo padrąsinančius žodžius: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Popiežiaus KATECHEZĖ       2020-08-14 18:25

Jei nesirūpinsime vieni kitais, nepagydysime pasaulio.


Popiežius paminėjo pagirtinas pastangas daugelio žmonių, kurie pastaraisiais mėnesiais liudijo žmogiškąją ir krikščioniškąją meilę artimui, aukojosi ligoniams, kartais net rizikuodami savo sveikata. Jie – didvyriai! Tačiau koronavirusas nėra vienintelė liga, su kuria reikia kovoti. Pandemija atskleidė didesnes socialines patologijas. Viena jų yra iškreipta žmogaus vizija, žmogaus orumo ir bendrystės su kitais nepaisymas. Mes kartais į žmones žiūrime kaip į daiktus, kuriuos galima panaudoti ir išmesti. Iš tiesų toks požiūris padaro mus aklus ir formuoja individualistinę bei agresyvią kultūrą, kuri paverčia žmogų daiktu.

Būdami tikintys mes žinome, kad Dievas į žmones žvelgia kitaip. Jis sukūrė mus ne kaip daiktus, bet kaip mylimus ir mylėti sugebančius asmenis. Mus Dievas sukūrė kaip savo paveikslą ir panašumą. Jis mums suteikė nepaprastą orumą ir pakvietė gyventi bendrystėje su juo, su savo seserimis ir broliais, gerbti visą kūriniją. Gyventi bendrytėje, harmonijoje. Kūrinija – tai harmonija. Bendrystės su Dievu dėka ir mes esame pajėgūs perduoti gyvybę ir ją saugoti, dirbti žemę ir ją prižiūrėti.

Popiežius užsiminė apie Evangelijoje minimą individualistinio požiūrio pavyzdį: jo mokinių Jokūbo ir Jono motina prašo Jėzų, kad jos vaikai būsimoje naujoje karalystėje sėdėtų Jėzaus kairėje ir dešinėje (plg. Mt 20, 20-28). Tačiau Jėzus siūlo kitą požiūrį – tarnavimą, gyvenimo aukojimą. Tad prašykime Viešpatį, sakė Pranciškus, kad duotų mums akis, kuriomis visada matytume brolius ir seseris, ypač tuos, kurie kenčia.

Popiežius priminė Vatikano II Susirinkimo mokymą apie žmogaus asmens orumą. Niekas negali paminti pagal Dievo paveikslą sukurto žmogaus orumo. Jis yra viso socialinio sambūvio pamatas ir svarbiausias visos žmonių veiklos principas. Pasaulietinėje kultūroje svarbiausias dokumentas, skelbiantis asmens orumo principą, yra Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Ją šventasis Jonas Paulius II pavadino svarbiausiu kelrodžiu ilgoje ir sunkioje žmonijos kelionėje ir viena kilniausių žmogaus sąžinės išraiškų. Žmogaus teisės yra ne tik individualios, bet ir socialinės, jos priklauso ne tik individams, bet ir tautoms. Žmogus su savo asmeniniu orumu yra socialinė būtybė, sukurta pagal Trejybėje vieno Dievo paveikslą.

Popiežius pabrėžė, kad aiškus kiekvieno žmogaus orumo suvokimas turi rimtų socialinių, ekonominių ir politinių padarinių. Jei kitus žmones ir visą kūriniją suvokiame kaip dovaną, gautą iš Tėvo meilės, vadinasi, turime būti jiems dėmesingi ir jais rūpintis. Tikintysis, suvokdamas savo artimą kaip brolį, o ne kaip nepažįstamąjį, į jį žiūri su atjauta ir empatija, o ne su panieka ar priešiškumu. Tikėjimo šviesoje kontempliuodamas pasaulį, tikintysis, padedamas malonės, stengiasi plėtoti savo kūrybingumą ir siekia spręsti istorijos dramas. Jis suvokia ir plėtoja savo sugebėjimus kaip atsakomybę, kylančią iš jo tikėjimo, kaip Dievo dovanas, gautas tam, kad tarnautų žmonijai ir kūrinijai.

Šiuo metu, kai žmonija kovoja su virusu, kuris be atodairos kenkia visiems žmonėms, tikėjimas mus ragina rimtai kovoti ir su abejingumu, dėl kurio nepastebime žmogaus orumo pažeidimų, sakė Pranciškus. Tikėjimas visada reikalauja, kad atsiverstume ir pagytume iš individualizmo, tiek asmeninio, tiek kolektyvinio. Tegul Viešpats mums sugrąžina regėjimą, kad aiškiai matytume ir suprastume, ką reiškia būti žmonių šeimos nariais ir konkrečiais darbais tarnautume kitų žmonių ir mūsų bendrų namų labui. (JM / Vatican News)

ŠVČ. M. MARIJOS ĖMIMAS Į DANGŲ (Žolinė) išvakarės       2020-08-14 18:18

Kristus turėjo Motiną, kuri Jį užaugino, Juo rūpinosi, globojo ir visą gyvenimą lydėjo savo malda ir meile. Mįslingi Jėzaus žodžiai skirti Motinai, atskleidžia svarbią tiesą: tikra motina negali laikyti vaiko savo nuosavybe, bet pagimdo ir išugdo jį pasauliui kaip dovaną. Svarbusis motinos uždavinys – tapti Dievo Žodžio klausytoja ir įgyvendintoja, tik tuomet ji sugebės savo vaikui parodyti teisingą gyvenimo kryptį, tačiau paliks laisvės tuo keliu savarankiškai eiti.

Žemiškoji motina, kuri tiki Dievo Žodžiu ir juo pasitiki, padeda savo vaikams jį atpažinti savo gyvenime ir jo laikytis. Kiek daug kunigų turi būti dėkingi savo žemiškosioms motinoms, kurios juos pagimdė, užaugino, išmokė pažinti Dievą ir Jam melstis, kurios lydėjo savo sūnus ne tik iki šventimų dienos, bet ir toliau buvo tylūs maldos angelai. Tik tos neregimos globos dėka kunigai perkopė ne vieną sunkumų kalną, įveikė ne vieną krizę.

Prisiminkime Šventojo Tėvo Pijaus X motiną, kuri sūnui tapus vyskupu, o vėliau ir Popiežiumi, rodydama savo kuklų vestuvinį žiedelį yra sakiusi: jeigu nebūtų buvę šio žiedo, tu nebūtum gavęs savo vyskupiškojo.

O šventojo Jono Bosko motina Margarita, kuri irgi paskelbta šventąja, ne tik globojo savo sūnų ir meldėsi už jį, bet ir tapo artima bendradarbe, kai kunigas Jonas ėmėsi globoti apleistus gatvės vaikus. Ji juos valgydino, prausė, apsiuvo – pulkams benamių mažųjų užteko vienos moters motiniškos meilės ir šilumos, nors dar ir kaip nelengva buvo rūpintis tokia gausia vargšų šeimyna.

Šventasis vyskupas Augustinas yra pasakęs: Mano motina pagimdė mane du kartus. Vieną kartą žemei, o antrą kartą dangui, savo maldomis ir ašaromis.
Iš kur tos motinos sėmėsi išminties, jėgų ir stiprybės? Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi. Jėzus Kristus, Dievo Žodis, buvo Jo Motinos Marijos ir visų motiniškų širdžių meilės Šaltinis.
Kardinolas Juozas Audrys Bačkis

ŠVČ. M. MARIJOS ĖMIMAS Į DANGŲ (Žolinė) išvakarės       2020-08-14 18:13

PALAIMINTOJO JURGIO MATULAIČIO KELIU

Mergelė Marija – kaip šviesi aušra, kuri sušvito žemėje po amžiais trukusios gedulo nakties. Todėl Bažnyčia, pagauta dėkingumo, šaukia Jai tokiais žodžiais: Tavo gimimas, Marija, skelbia pasauliui džiaugsmą, nes iš Tavęs užtekėjo teisingumo saulė – Kristus, kuris prisiimdamas prakeikimą, išliejo malonę, o nugalėdamas mirtį, apdovanojo mus amžinuoju gyvenimu.

Su kokiu gi dideliu ir giliu džiaugsmu turime sveikinti tą Dangiškąją Mergelę, Tą išrinktąją Sužadėtinę, tą mūsų džiaugsmo priežastį: „Sveika, Karaliene, Gailestingumo Motina, mūsų gyvybe, paguoda ir viltie, sveika.

Ir pagaliau atėjo toji Mergelė. Dievo Sūnaus Motina ir Šventosios Dvasios pamiltoji. Atėjo, kad taptų gražiausios meilės ir pamaldumo, pažinimo ir šventos vilties Motina, kad kiekvienas, kuris ją ras, atrastų gyvenimą ir pasisemtų Viešpaties gailestingumo.

Atėjo, kad atneštų pasauliui Išganytoją, Kunigą, Mokytoją, Karalių, Jėzų Kristų, Dievo Sūnų,  o Jame atleidimą nusidėjėliams, ištvermę teisingiesiems, neišmanėliams tiesą, pasiklydusiems kelią, mirusiems gyvenimą.  Atėjo, kad išskleistų virš mūsų savo motinišką globą ir kaip tarpininkė pas Sūnų rūpintųsi mūsų išganymu.

Atėjo, kad būtų mums pavyzdžiu ir išmokytų mus Dievo gyvenimo. Iš tiesų, Švč. Mergelė Marija yra mums pavyzdys ir geriausia tobulumo mokytoja.

O Švenčiausioji Motina, būk ir mums švelnia mokytoja. Juk mes vadinamės Tavo mokiniais, nors, užuot sėmę šventųjų įgūdžius iš Tavo knygų, mes paklydusio pasaulio mokykloje godžiai mokomės jo iškrypusios išminties. Užuot, sekdami Tavo pavyzdžiu, veržliai žengę Dievo keliu paskui Kristų, mes kaip tas Evangelijos žydas gulime ant žemės, plėšikų apdraskyti, aptekę nuodėmės žaizdomis, aistrų pančiais surakinti. Todėl Tu, geroji Samariete, ateik mūsų gelbėti. Aptvarstyk žaizdas, sutraukyk pančius, išprašyk pas Dievą malonės ir dorybių.

Išprašyk meilės, o meilingiausioji, išprašyk tyrumo, o tyriausioji, išprašyk gailestingumo, o Gailestingiausioji, ištvermės po Jėzaus Kryžiumi, o Kantriausioji ir tikro tobulumo – o švelniausia ir tobuliausia Mokytoja. Amen. (Pal. Jurgis Matulaitis, pamokslas Švč. M. Marijos gimimo šventės proga)

ŠVČ. M. MARIJOS ĖMIMAS Į DANGŲ (Žolinė) išvakarių       2020-08-14 18:06

Evangelija (Lk 11, 27–28)

  Jėzui bekalbant, viena moteris iš minios garsiai sušuko: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai!

  O jis atsiliepė: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“
Katalikai.lt

ŠVČ. M. MARIJOS ĖMIMAS Į DANGŲ (Žolinė) išvakarių       2020-08-14 18:05

II Skaitinys (1 Kor 15, 54–57)

  Broliai!
  Kada šis marus kūnas apsivilks nemarybe, tuomet išsipildys užrašytas žodis: „Pergalė sunaikino mirtį! Kurgi, mirtie, tavoji pergalė?! Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!“ Mirties geluonis yra nuodėmė, o nuodėmės jėga – įstatymas. Bet ačiū Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
Posmelis prieš evangeliją (Lk 11, 28)

P. Aleliuja. – Palaiminti, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi. – P. Aleliuja.

ŠVČ. M. MARIJOS ĖMIMAS Į DANGŲ (Žolinė) išvakarių       2020-08-14 18:04

Psalmė (Ps 131, 6–7. 9–10. 13–14)

P. Viešpatie, pakilk įsavo poilsio būstą,
tu, Viešpatie, ir tavo galingoji arka. – P.

  Štai išgirdom ją esant Efratoj,
  Jaaro laukuos mes ją radom.
  Eikime ten, kur jis apsistojęs,
  pulkime kniūpsti prie jo papėdės. – P.

  Tegu kunigai iškilniai pasipuošia,
  tegu tavo liaudis džiūgauja, šaukia.
  Tu dėlei Dovydo, dėl savojo tarno,
  savo pateptinio veido neniekink. – P.

  Viešpats tikrai pasirinko Sioną,
  jam čia patiko buveinę turėti.
  „Štai čia mano poilsio būstas,
  čia aš gyvensiu, – toks mano noras.“ – P.

ŠVČ. M. MARIJOS ĖMIMAS Į DANGŲ (Žolinė) išvakarių       2020-08-14 18:03

I Skaitinys (1 Kr 15, 3–4. 15–16; 16, 1–2)

  Dovydas sušaukė visą Izraelį į Jeruzalę, norėdamas nunešdinti Dievo Skrynią į vietą, kurią jai buvo parengęs. Jis pakvietė Aarono įpėdinius ir levitus.

  Levitai nešė Dievo skrynią, pakišę kartis, ant savo pečių, kaip buvo įsakęs Mozė Dievo nurodymu. Dovydas liepė levitų viršininkams aprūpinti savo giminės brolius giedotojus muzikos instrumentais – arfomis, citromis bei cimbolais, – kad skambiai jie grotų iškilmių džiaugsmui.

  Dievo skrynia buvo pernešta į palapinę, kurią jai buvo pastatęs Dovydas, padėta į savo vietą, ir pradėta aukoti Dievui deginamosios bei padėkos atnašos.

  Baigęs aukoti ddeginamąsias bei padėkos atnašas, Dovydas palaimino VIEŠPATIES vardu.

Kun. Vytautas Brilius       2020-08-14 5:11

Evangelijoje skaitomos Jėzaus mintys paliečia daugiau nei vien šeimą, jos kalba apie visą žmogaus gyvenimą. Fariziejams paklausus apie skyrybas, Jėzus prabyla apie tai, kaip buvo „iš pradžių“, tai yra, kaip yra sukurtas pats žmogus. O sukurtas jis taip, kad „vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos“. Santuoka yra daugiau nei saugaus ir švelnaus meilės prieglobsčio vieta, tokia vieta yra tėvo ir motinos namai. Santuokoje žmonės susijungia ne vien tam, kad patirtų meilės džiaugsmą: jie ten dalijasi savo gyvenimu ir vienas kitam save paaukoja. Taigi, „nuo pradžių“ yra Dievo nustatyta taip, kad žmogus, patyręs ir išmokęs meilės tėvų namuose, iš jų išeina, kad savo meilę atiduotų kitam ir kitiems, dažniausiai savo šeimoje, pakviesdamas į gyvenimą ir auklėdamas vaikus, kad per kartas būtų perduodama nesavanaudiška, pasiaukojanti meilė. Tačiau nebūtinai vien šeimoje išpildomas savo gyvenimo padovanojimas meile.
Jėzus kalba apie eunuchus – žmones, kurie valdovų būdavo sužalojami, kad netiktų šeimai, o tarnautų vien tik jiems. Kai kurie gimimo arba gyvenimo būna panašiai sužaloti, tačiau Viešpats kalba ir apie tuos, kurie savo valia atsisako šeimos gyvenimo, kad galėtų pasišvęsti Dievo karalystei.
Katalikų Bažnyčioje tai įvyksta per dvasininkų celibatą arba vienuolinius įžadus. Atkreipkime dėmesį, kad žmogaus pasišventimą šeimai Jėzus ne supriešina skaistumo įžadams, o tik parodo, kad yra įvairių pasišventimo kelių. Tačiau „nuo pradžių“ Kūrėjo yra taip nustatyta, kad žmogus turi subręsti, palikti saugią tėvų globą ir savo gyvenimą pašvęsti kitiems
Bernardinai.lt

Evangelijos komentaras       2020-08-14 5:07

kun. Kęstutis Dvareckas

Ištikimybė pašaukime

Ech, ta laisvė rinktis, spręsti, galvoti ir apsigalvoti… Tas žmogiškas solidarumas, kai viskas saulėta, giedra ir instinktas bėgti, slėptis, kai tunelinio mąstymo gale vos įžvelgiamoje šviesoje atpažįstamas kryžius… Noriu būti su Tavimi, kol patogu ir gera… ir bėgu nuo Tavęs, kai buvimas kartu dvelkia kasdiene auka…

Šiandien Dievas kviečia pasitikrinti širdžių kietumą. Ar kartais nekankinu savęs ir šalia esančiųjų išlygomis ir egoizmu pagrįstais lūkesčiais? Jėzus mėginantiems Jį primena pradžią – „Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmonės kaip vyrą ir moterį ir pasakė: todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria.“ Vienybės troškimas įrašytas mūsų žmogiškoje prigimtyje ir per šiam troškimui atsiliepiančius žmones, per besąlygišką vienybę santuokoje, Dievas kuria pasaulį ir šiandien. Didžiausias vienybės stebuklas atpažįstamas sūpuojant naujagimio lopšį. Ir ar pastebėjote – vyras palieka tėvą ir motiną ir glaudžiasi prie žmonos, bet sujungia Dievas… Dievas, kuriam nėra negalimų dalykų. Tad santuokinė vienybė ne tik kad įmanoma, bet paties Dievo laiminama. Ši vienybė – tai Kūrėjo valia pašauktiesiems santuokai. Dievo valios tapimo Kūnu paradoksališkiausias pavyzdys – Mergelės Marijos gyvenimas. Angelo sveikinime išgirdusi žmogišku protu neaprėpiamą Dievo valią, po trumpų „kaip tai įvyks?“, Marija patiki, kad Dievui nėra negalimų dalykų, žengia neatšaukiamą žingsnį nuo žinojimo prie tikėjimo ir tiki iki galo. Šis jos tikėjimas atkelia vartus Dievo įžengimui į žmogiškumo istoriją.

Kitas pašaukimas – pašaukimas žmogiškai vienatvei dėl dangaus karalystės. Atsiliepimas šiam pašaukimui taip pat nežada lengvo kelio, bet ištikimybė kiekvieno pašaukimo, ar santuokos, ar kunigystės, ar vienuolio, yra įmanoma ne dėl pašauktųjų, o dėl Dievo, kuriam nėra negalimų dalykų. Sunkumų ir išmėginimų, pagundų išsižadėti prieš Dievą vienas kitam ar Jam pačiam duotų priesaikų, neišvengsime nė vienas. Ir tik nuo mūsų priklauso, ar tie sunkumai taps griuvimo pradžia, ar tie patys sunkumai išgyventi pasitikėjime, kad Dievui nėra negalimų dalykų, pasitarnaus mus grūdindami ir stiprindami.
Bernardinai.lt

Evangelijos komentaras       2020-08-14 4:57

Tik su Jėzumi Kristumi kūrinija pasiekia savo tikslą: grįžta į buvimą, kurį numatė Dievas nuo pat pradžių. Savo Dvasios dovana Jėzus išlaisvina žmogų iš jo širdies kietumo ir naujai suteikia galimybę gyventi tuo, kas buvo nuo sukūrimo pradžios.

Taip pat ir santuokos meilė įprasminama tik Kristuje, nes anapus jo niekas neegzistuoja ir niekas neturi prasmės (Ef 1, 4; Kol 1, 16–17). Krikščionis atranda Jėzuje tikrąją žmogaus vertę: būti Dievo, kuris jį be galo myli, draugu; tad ir krikščionio gyvenimas santuokoje yra šio didingo slėpinio atvaizdas.

Beje, Jėzus savo pirmąjį stebuklą padarė Galilėjos Kanoje, kad išgelbėtų jaunavedžių džiaugsmą: pakeitė vandenį į vyną. Visi vestuvių dalyviai buvo vieningos nuomonės, jog vėliau atneštas vynas yra daug geresnis už prieš tai buvusį (Jn 2, 1–10).

Jėzus ir šiandien yra pasirengęs, jei jis pakviečiamas į šeimą, padaryti šį stebuklą, kad vėlyvasis vynas – ilgų metų subrandinta meilė ir vienybė – būtų geresnis už ankstyvąjį vyną – pirmųjų metų įsimylėjimą, – kuris yra nuostabus, bet be brandos virsmo neišliekantis.
Bernardinai.lt

Mąstymas       2020-08-14 4:56

Prašyti gilaus širdies tyrumo ir ištikimybės prisiimtuose įsipareigojimuose.

Atsistosiu šalia Jėzaus ir įsiklausysiu į Jo ir fariziejų pokalbį apie santuokos neišardomumą. Prašysiu Jėzaus, kad padėtų man pajausti meilę ir rūpestį kiekviename Jo žodyje.

*

sisąmoninsiu, kad Jėzus gina mano šeimos vienybę bei tarpusavio santykius. Jis žino kiekvieną mano šeimos kentėjimą, sunkumą, kiekvieną santuokinę krizę bei kasdieninius mūsų džiaugsmus. Ko norėčiau dabar Jo paprašyti?

*

Jėzus primena man, kad Kūrėjas trokšta, jog mano tėvų šeima, mano šeima bei kiekvieni sutuoktiniai būtų „vienas kūnas“. Kiekvieną dieną Jis laimina mano šeimą, kad joje būtų vienybė. Ar tuo tikiu?

*

Nesantaikos tarp sutuoktinių bei šeimoje priežastis yra širdies užkietėjimas. Iš jo kyla ir kitos nelaimės. Širdies užkietėjimas atveda į užsidarymą prieš Dievą, sutuoktinį bei šeimos narius.

*

Pagalvosiu apie labiausiai pasimetusius ir užsidariusius mano šeimos asmenis. Karštai melsiuosi už juos, kad Jėzus išgydytų ir atvertų jų širdis.

*

Jėzus atkreipia dėmesį į viengungystės gyvenimo vertę. Negalima rinktis viengungystės gyvenimo vien norint pabėgti nuo pasaulio, siekiant išvengti atsakomybės už jį. Visada yra pasirinkimas „dėl“ ko nors. Jėzaus akivaizdoje paklausiu savęs: kaip aš vertinu skaistybę ir celibatą?

*

Savo meditaciją užbaigsiu Jėzaus Širdies adoracija. Kontempliuosiu skaisčią ir ištikimą Jėzaus meilę. Širdyje karosiu maldą:

„Mielasis Jėzau, duok man tyrą ir ištikimą širdį“. 

Kasdienapmastau.lt

XIX eilinės savaitės penktadienio Evangelija       2020-08-14 4:54

(Mt 19, 3–12)

  Pas Jėzų atėjo fariziejai. Spęsdami pinkles, jie paklausė: „Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną?“
  Jis atsakė: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių „sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį“ ir pasakė: „Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu“. Vadinasi, jau yra nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneišskiria“.
  Tada jie klausė: „O kodėl Mozė liepė duoti skyrybų raštą, atleidžiant žmoną?“
  Jis atsakė: „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo. Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną, jei ne ištvirkavimo atveju, ir veda kitą, svetimauja“.
  Tuomet mokiniai sakė: „Jei tokie vyro ir žmonos reikalai, tai neverta vesti“.
  Jėzus atsakė: „Ne visi išmano tuos žodžius, o tik tie, kuriems duota išmanyti. Nes yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės.
  Kas pajėgia išmanyti, teišmano“.
Katalikai.lt

XIX eilinės savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-08-14 4:54

Psalmė (Iz 12, 2–6)

P. Tavo pyktis, Viešpatie, praėjo – mane tu paguodei.

  Štai mane gelbėja Dievas;
  juo pasikliausiu ir nedrebėsiu.
  Viešpats – mano jėga ir stiprybė – jis mane išgelbėjo.
  Džiaugdamies semsite vandenį
  iš versmių išganingų. – P.

  Dėkokite Viešpačiui!
  Šaukitės jo vardo!
  Skelbkit tautoms didingus jo darbus,
  aukštinkite jo kilnųjį vardą! – P.

  Šlovinkite Viešpatį: nuostabių darbų jis padarė;
  tegul visa žemė tai žino.
  Džiūgauki, krykštauki, Sione,–
  didis tavyje Izraelio Šventasis. – P.

Posmelis prieš evangeliją (1 Tes 2, 13)

P. Aleliuja. – Priimkite Dievo žodį ne kaip žmogaus žodį,
              bet kas jis iš tikro yra, – kaip Dievo žodį. – P. Aleliuja.

XIX eilinės savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-08-14 4:53

Arba norint Skaitinys iš (Ez 16, 59–63):

  Taip Viešpats Dievas kalba Jeruzalei:
  „Aš su tavim pasielgsiu, kaip tu kad pasielgei nepaisydama priesaikos ir laužydama sandorą. Vis dėlto prisiminsiu savo sandorą, kurią su tavim sudariau tavo jaunystėje, sudarysiu su tavim amžiną sandorą. Tu turėsi atsiminti savo elgesį ir gėdytis, kai aš paimsiu tavo vyresniąsias ir jaunesniąsias seseris ir tau atiduosiu į dukteris, tačiau ne todėl, kad tu būtumei laikiusis sandoros.
  Aš pats sudariau su tavim savo sandorą, idant tu pažintum, jog aš esu Viešpats. Tada turėsi atminti, turėsi gėdytis ir iš gėdos nebedrįsi atverti burnos, kai atleisiu tau visa, ką esi padariusi, – tai Viešpaties Dievo žodis“.

XIX eilinės savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-08-14 4:51

Skaitinys (Ez 16, 3–15. 60. 63)

  Taip Viešpats Dievas kalba Jeruzalei: „Tu kilusi iš kenaaniečių krašto. Tavo tėvas buvo amoritas, o motina – hetitė. Tavo gimimas buvo toksai: niekas tau gimus nenupjovė virkštelės. Niekas tavęs, kad būtum švari, vandeny neišmaudė, druska neištrynė nei vystyklais nesuvystė. Niekas į tave palankiai nepažvelgė, kad tau iš meilės suteiktų kurį iš šių patarnavimų, bet tavo gimimo dieną išmetė tave į atvirą lauką.
  Tuomet aš ėjau pro šalį, tave pamačiau spurdančią savo kraujyje ir tau, gulinčiai savo kraujyje, pasakiau: „Išlik gyva!“ Kaip gėlei atvirame lauke aš leidau tau augti. Ir tu išaugai, pasidarei didelė ir atėjai į brendimo metą. Tavo krūtys sustangrėjo; tavo plaukai išaugo vešlūs. Buvai tu nuoga – visiškai plika.
  Ir aš, eidamas pro šalį, tave pastebėjau. Štai buvo atėjęs tavo laikas, meilės metas. Tave aš apsiaučiau savo apsiaustu ir pridengiau tavo nuogumą. Aš tau prisiekiau ir sudariau su tavim sandorą, – tai Viešpaties žodis, – ir tu tapai mano. Tave aš išmaudžiau vandenyje, nuploviau nuo tavęs tavo kraują ir patepiau tave aliejumi. Tave aš aprengiau spalvotais drabužiais, apaviau geriausios odos kurpėmis, įsupau į drobę – aprengiau gerais drabužiais.
  Tave aš išpuošiau papuošalais: tau ant rankų uždėjau apyrankes, o ant kaklo – vėrinį. Tau nosin įkabinau puošiamąjį žiedą, į ausis – auskarus, o tau ant galvos aš uždėjau puošnų vainiką. Galėjai gi puoštis auksu, sidabru, drobe, brangia medžiaga, bei margai išaustu audiniu ir valgyti manus, medų bei aliejų. Tapai tu itin graži ir pasiekei karališką garbę. Tavo grožis garsėjo tautose, nes buvo tobulas dėl mano papuošalų, kuriuos tau uždėjau, – tai Viešpaties žodis.
Tačiau tu tada ėmei pasikliauti savo grožiu ir per šitą garbę tapai kekše: ėmei siūlytis kiekvienam praeiviui ir atsiduoti jo valiai. Vis dėlto aš prisiminsiu savo sandorą, kurią su tavim sudariau tavo jaunystėje: sudarysiu su tavim amžiną sandorą. Tada turėsi atminti, turėsi gydytis ir iš gėdos nebedrįsi atverti burnos, kai atleisiu tau visa, ką esi padariusi, – tai Viešpaties Dievo žodis“.

Kun. Vytautas Brilius       2020-08-13 4:58

Petras paklausė Jėzų, kiek kartų reikia atleisti savo artimui, kai šis prasikalsta, o Jėzus atsakė: bet kiek. Dievas niekada nepavargsta atleisti, o žmogus yra Dievo paveikslas. Kol žmogus atleidžia, tol jis yra Dievo atvaizdas, o kai nustoja atleisti – palieka savo žmogiškumą.
Žinoma, visada atsiranda pasiteisinimas, kodėl nenoriu priimti į širdį pas mane grįžtančio žmogaus, to, kuris prarado džiaugsmą mane išdavęs, tačiau jei neatleisiu, nustosiu būti Dievo atvaizdu – žmogumi, tuo, kuo iš tikrųjų esu, ir tapsiu sau pačiam svetimas, žmonėms nemielas ir Dievui nepriimtinas.
Kiekvienas pasiteisinimas atstumiant artimą, jo nepastebint ir juo nepasirūpinant randa tikrą pagrindą mūsų žmogiškame silpnume, tačiau Viešpats ne į ten kreipia mūsų akis, o į save patį, kviesdamas būti tokiems tobuliems, kaip jis yra tobulas. Dievo šventume visi šventieji randa stiprybės, todėl stengiamės nepamiršti, kieno esame tikrieji vaikai.
Pranašas Ezechielis susirinko tremtinio mantą, išlaužė tarsi slapčiomis namo sieną ir tarsi išvyko į tremtį, tapdamas ženklu, kad tauta nusidėjo, nusipelnė tremties. Susitaikymo trokštantis, susivienijimo siekiantis, tačiau jo nepatiriantis žmogus krikščionių aplinkoje taip pat tampa ženklu, kad toji krikščionių bendruomenė neranda savyje gailestingumo ir atvirumo, nerodo gyvenimui savo Viešpaties veido. Todėl esame kviečiami visada dosniai dalinti iš Dievo ateinantį gailestingumą ir meilę.
Bernardinai.lt

Evangelijos mąstymas       2020-08-13 4:56

Prašyti laisvos nuo priekaištų ir pykčio bei sugebančios kiekvienam atleisti širdies

Pabandysiu įsijausti į Petro dvasios stovį, kai jis klausia Jėzaus: „Kiek kartų turiu atleisti?“ Jo klausimas gali reikšti, kad jis jau daug kartų kažkam atleido, ir niekas nepasikeitė.

*

Prisiminsiu situacijas, kuriose praradęs kantrybę klausiau: „Kiek kartų dar turiu atleisti?“ Jėzus sako man: „Visada“. Pasakysiu Jam apie savo sunkiausius santykius, kuriuose bijau eilinio sužeidimo, bijausi, kad mano geri norai bus atmesti.

*

Jėzus pasako palyginimą, kad padėtų man priimti sunkius žodžius apie atleidimą. Tai pasakojimas apie mane ir mano gyvenimą, apie mano „skolas“ ir mano „skolintojus“. Prašysiu, Jėzaus, kad savo žodžiais išgydytų mane ir mano mąstyseną.

*

„Turėk man kantrybės…“. Prisiminsiu savo didžiausias klaidas, nuopuolius, nuodėmes, kurių pats sau nesugebėjau atleisti. Pamatysiu kenčiantį Jėzų, kuris kantriai laukė mano atsivertimo.

*

„Valdovas pasigailėjęs…“. Prisiminsiu situacijas, kuriose giliai patyriau Dievo kantrybę, jautrumą, atleidimą ir gailestingumą. Mintimis sugrįšiu į konkrečius įvykius. Pasakysiu apie juos Jėzui. Pašlovinsiu Jį.

*

„Argi nereikėjo ir tau pasigailėti…“. Gailestingas Jėzus žvelgia ne tik į mane, bet ir į žmones, kurie mane žeidžia. Prašysiu, kad išmokintų mane žvelgti į savo įžeidėjus Jo akimis.

*

Tėvas negali išgydyti mano širdies, jeigu atmetu troškimą atleisti kitiems. Prašysiu:

„Tėve, duok man širdį, sugebančią atleisti nežiūrint visko“.

Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-08-13 4:50

kun. Ramūnas Mizgiris, OFM

Atleidimo tema driekiasi per visą Evangeliją. Pats Dievas, žinodamas, jog žmonės jo atžvilgiu nesutaikinti, pakilo iš savo dievystės, siekdamas prisiartinti prie mūsų, susitaikinti su mumis.

Prisiminkime, kad, prieš dovanodamas Eucharistiją, jis parklupo priešais savo mokinius ir numazgojo, savo nusižeminusia meile nuvalė purvinas jų kojas.

Galiausiai ant kryžiaus girdime Jėzaus prašymą: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34). Būtent į Velykų slėpinį turėtų būti nukreiptas mūsų žvilgsnis, nes čia Viešpats sunaikino mūsų „skolos raštą“ (Kol 2, 14).

Vadinasi, įsiskolinimas Dievui yra iš anksto apmokėta skola, dėl kurios jau kažkas buvo parduotas su visa savo nuosavybe, jausmais, asmenybe, ir dėl to mums buvo leista stovėti kaip turintiems lygią vertę su Dievu: tas kažkas yra Jėzus Kristus, tikras Dievas ir tikras žmogus.

Tai turi būti pabrėžiama, nes kitaip Evangelija, kuri tik po to kviečia peržiūrėti mūsų santykį su artimu, rizikuoja tapti vien socialiniu mokymu ar skambia etika.
Bernardinai.lt

XIX eilinės savaitės ketvirtadienio Evangelija       2020-08-13 4:49

(Mt 18, 21–19, 1)

  Petras, priėjęs prie Jėzaus, paklausė: „Viešpatie, kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“
  Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.
  Todėl su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė jį parduoti kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: „turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu.“ Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą.
  Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo draugų, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: „Atiduok skolą!“ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu“. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą.
  Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: „Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!“ Užsirūstinęs valdovas pavedė jį budeliams, iki atiduos visą skolą.
  Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“.
  Pabaigęs šias kalbas, Jėzus pasitraukė iš Galilėjos ir atėjo į Judėjos sritį, anapus Jordano.
Katalikai.lt

XIX eilinės savaitės ketvirtadienio       2020-08-13 4:48

Psalmė (Ps 77, 56–59. 61–62)

P. – Neužmirškime Dievo stebuklų.

  Jie vėl Aukščiausiąjį gundė, prieš Dievą maištavo,
  nekantrauti jį vertė: įsakymų jo nesilaikė.
  Atsimetė, žergliojo, kaip ir jų protėviai,
  kaip sugadintos šaudyklės nešė į šalį. – P.

  Aukų kalneliais jį pykdė,
  stabų drožiniais šventą pavydą jam kėlė.
  Tai Dievas stebėjo ir, pykčiu užsidegęs,
  Izraelį atmetė rūsčiai. – P.

  Savo garbę, savo galybę
  atidavė į priešų rankas – į nelaisvę.
  Savo tautą atidavė žiauriam kalavijui
  ir rūstavo, savo tėvoniją stebėdamas. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Ps 118, 135)

P. Aleliuja. – Pažvelk, Viešpatie, giedru veidu į savo tarną,
              išmokyk mane savo mokslo. – P. Aleliuja.

XIX eilinės savaitės ketvirtadienio       2020-08-13 4:48

Skaitinys (Ez 12, 1–12)

  Man pasigirdo Viešpaties žodis:
  „Žmogaus sūnau, tu gyveni pas užsispyrusią tautą, kuri turi akis, kad matytų, bet nemato, turi ausis, kad girdėtų, bet negirdi, nes tai užsispyrusi tauta.
  Žmogaus sūnau, paruošk sau tremties mantą ir vidur dienos, jiems matant, išeik tarytum ištrėmiman, tarytum, jiems matant, tu būtum išvaromas iš savo gyvenamos vietos į kitą. Galbūt jie tai pamatys, nors jie – užsispyrusi tauta. Išnešk tą savo mantą tarytum tremties mantą vidur dienos, jiems matant, išeik, kaip išeina žmonės, išvykstantys į tremtį.
  Jiems matant, pramušk sau sienoje skylę ir pro ją išlįsk! Jiems matant, pasiimk ant pečių mantą! Sutemus išnešk ją ir užsigaubk sau veidą, idant nematytum nieko ant žemės. Tave aš paskyriau ženklu Izraelio namams“.
  Aš taip padariau, kaip man buvo liepta. Vidur dienos aš savo mantą išnešiau kaip tremties mantą. Vakare aš rankomis praardžiau rankomis skylę; sutemus pro ją išlindau. Tada, jiems matant, ant pečių užsikėliau mantą.
  Ryte pasigirdo man Viešpaties žodis: „Žmogaus sūnau, ar Izraelio namai, ta užsispyrusi tauta, neklausė tavęs: „Ką čia darai?“ Pranešk jiems: „Taip sako Viešpats Dievas: Šis grasinimas taikomas Jeruzalės kunigaikščiui ir visiems joje esantiems Izraelio namams. Sakyk: „Aš esu jums ženklas: kaip aš padariau, taip jums ir atsitiks: jūs vyksite į ištrėmimą – nelaisvėn. Sutemus jūsų kunigaikštis pasiims ant pečių savo mantą ir iškeliaus. Sienoje bus praardyta skylė, kad pro ją išeitų. Jis užsigaubs veidą, kad savo akimis nematytų nieko ant žemės“.

AŠ ESU       2020-08-12 5:10

Kun. Kęstutis Dvareckas.
Nė nepajuntu, kai vėl pradedu mėginti susikurti Dievą, ramiai tūnantį Altorių šešėly… Tokį patogų, saugiai užrakintą paauksuotame narvelyje. Dievą, kurį savo apsilankymu, gerais darbais ar kvapniomis aukomis galiu įpareigoti man būti palankų. Šiandien, kai viską perku, aš mėginu pirkti ir Dievą. Neretai mieliau kalbu samdinio maldą – aš Tau, Dieve, dėl Tavęs stengiausi – Tu man atlygink, Tu man skolingas, nei sūnaus ar dukros, nei Dievo vaiko: Aš iš Tavęs Dieve, Tu dėl manęs stengiesi, padėk man tikėti, priimti Meilę, Atleidimą, Gyvenimą…

Šiandienos Evangelijoje Dievas kviečia bendrystei – „kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20) ir moko teisingų santykių, nes Dievą sutinkame, patiriame, atpažįstame ne tik bažnyčių liturgijoje, bet ir kasdieniame gyvenime, tarpasmeniniuose santykiuose. „Aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20), tarp besimeldžiančiųjų, tarp susirinkusiųjų mano vardu, tarp gyvenančiųjų… Mūsų tarpusavio santykiai brangintini, puoselėtini, nes juose ir per juos nori veikti pats Dievas. „Aš esu tarp jų“ … Jau Mozei, klausiančiam Dievo vardo, Jis tarė: „Aš esu, kuris esu“, o Jėzuje mylinčio Dievo aktyvus buvimas pasaulyje dar žavingiau išsiskleidžia: Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane; Aš esu vynmedis, o jūs – šakelės; Aš esu gyvybės duona; Aš – pasaulio šviesa; Aš esu vartai. Jei kas eis pas mane, bus išgelbėtas; Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas, kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas; Aš – gerasis ganytojas… už avis aš guldau savo gyvybę; Aš esu su jumis per visas dienas, iki pasaulio pabaigos; Jeigu jūs netikėsite, kad Aš Esu, numirsite savo nuodėmėse (plg. Jn 6, 48; 8, 12, 24; 10, 9. 14-15; 11, 25; 14, 6; 15, 5; 18, 37)… Dievas atpažįstamas, kur atpažįstama, kur klesti gyvybė, kur gyvenama tiesoje, kur išties gyvenama. Net kai kalbėdamas apie save sakau, kad aš esu – skelbiu Dievą… Esu visavertis tik tada, kai esi Tu…

Evangelijos mąstymas       2020-08-12 4:55

Prašyti nuodėmingų santykių išgydymo ir sugebėjimo atleisti.

Jėzus Evangelijoje paliko svarbius žodžius, kurie gali būti man šviesa ir atrama broliškų santykių atkūrimui, ypač konfliktinėse situacijose. Jis kviečia mane, kad dėčiau pastangas sužeistų ryšių išgydymui.

*

Jėzus pastato prieš mane brolį, kuris man nusidėjo. Visas Jėzaus rūpestis yra nukreiptas į brolio susigrąžinimą. Jėzus nori, kad užsiimčiau broliu, kuris mane sužeidė, o ne žaizdomis, kurias jis man padarė.

*

Prisiminsiu asmenis, kurie mane sužeidė. Ar sugebu prisipažinti, kas man labiausiai skauda? Ar šiandien esu laisvas nuo galvojimo apie padarytas man skriaudas? Pakviesiu Jėzų į sunkiausius savo santykius. Paprašysiu Jo, kad mane išlaisvintų nuo prisirišimo prie skausmo ir nuoskaudų.

*

Jėzus moko mane, kaip duoti kitiems pastabas. Įsiklausysiu į Jo žodžius. Kokia reakcija kyla mano širdyje? Ar esu pasiruošęs pradėti kelią, kurį man rodo Jėzus?

*

Kas yra man sunkiausia, kai reikia įspėti kitus? Ar įspėdamas sugebu neįžeisti asmenų? O gal atstumiu juos nuo savęs?

*

Įsisąmoninsiu, kokią didelę dovaną gaunu Sutaikinimo sakramente. Jėzus nori išlaisvinti mane iš mano nuodėmingų santykių. Ką turiu jam atiduoti išpažinties metu?

*

Jėzus primena man apie didelę galią, kuri plaukia iš bendros maldos. Jis ragina mane, kad savo sunkiausius reikalus aš pasakyčiau savo šeimai, bendruomenei. Už ką dabar kartu su bendruomene norėčiau melstis?

Evangelijos komentaras       2020-08-12 4:51

kun. Ramūnas Mizgiris, OFM

Suklydęs brolis nėra iškart pastatomas priešais bendruomenę, bet visų pirmiausia einama į santykį aš ir tu, akis į akį, be liudytojų. Deja, dažnai nutinka, kad apie kito trūkumus pradedame pasakoti visur ir visiems. „Broliai, neapkalbinėkite vieni kitų!“ (Jok 4, 11).

Žinoma, paveikiausia, kai leidžiama broliui pačiam suprasti savo klaidą, ne daugiažodžiaujama ar teoriškai įrodinėjama, bet praktiškai ir asmeniškai parodoma užmiršta dorybė. Dažniausiai kalbame daug, nes mūsų pačių elgesys nėra iškalbus.

Jei šis pirmas prisiartinimas nesėkmingas, tik tada praplečiamas horizontas: ieškoma patikimų ir bendrauti gebančių žmonių, kuriems gali pavykti ten, kur nepavyko mums vieniems. Tik po šios nesėkmės įtraukiama visa bendruomenė.

Ir jeigu net tada nepavyko atkurti santykio su broliu, „tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas“ (Mt 18, 17), tai yra melskis už jį, pavesk jį Jėzui, kuris yra pagonių ir muitininkų draugas ir sėdasi su jais prie vieno stalo (Mt 9, 10–13).
Bernardinai.lt

XIX eilinės savaitės trečiadienio Evangelija       2020-08-12 4:49

(Mt 18, 15–20)

  Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
  „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk bendruomenei. O jei nepaklus nė bendruomenei, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas.
  Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje.
Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti bet kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę vardan manęs, ten ir aš esu tarp jų“.
Katalikai.lt

XIX eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2020-08-12 4:49

Psalmė  (Ps 112, 1–6)

P. – Viešpaties garbė aukštesnė už dangų.
Arba: Aleliuja

  Dievo tarnai, giedokit,
  garbinkite Viešpaties vardą!
  Šlovė Viešpaties vardui
  dabar ir per amžius! – P.

  Nuo pat saulėtekio iki saulėlydžio
  tebus šlovinamas Viešpaties vardas.
  Aukštai virš tautų yra Viešpats,
  garbė jo aukštesnė už dangų. – P.

  Kas toks, kaip mūsų Viešpats Dievas?
  Jis aukštybėj gyvena,
  iš ten žvelgia žemyn į dangų ir žemę. – P.

Posmelis prieš evangeliją (2 Kor 5, 19)

P. Aleliuja. – Dievas Kristuje sutaikino su savimi žmones
              ir patikėjo mums sutaikinimo žinią. – P. Aleliuja.

XIX eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2020-08-12 4:48

Skaitinys (Ez 9, 1–7; 10, 18–22)

  Viešpats garsiai šaukė man į ausis, sakydamas: „Prisiartino nuosprendžio miestui vykdymas. Kiekvienas tepasiima į savo rankas naikinimo įnagį!“ Šeši štai vyrai atėjo nuo aukštesniųjų vartų šiaurėje. Kiekvienas turėjo rankose savo naikinimo įrankį. Tarp jų buvo vyriškis, vilkintis drobe, nešiojąs prie šono rašyklę. Suėję į vidų, jie sustojo prie vario altoriaus.
  Tuomet Izraelio Dievo šlovė pakilo nuo kerubinų, virš kurių ji dunksojo, ir prisikėlė prie šventyklos slenksčio. Viešpats pašaukė vyrą, vilkinti drobe ir prie šono nešiojantį rašyklę, ir tarė: „Pereik per Jeruzalės miestą ir raide „thau“ (kryželiu) paženklink kaktas tų vyrų, kurie dejuoja ir sielvartauja dėl visų mieste pridarytų piktenybių“.
  Kitiems, aš girdėjau, pasakė: „Eikite jam iš paskos per miestą ir užmušinėkite! Užuojautos tenebus jūsų akyse, nieko nepagailėkite! Senus ir jaunus, vaikus ir moteris – užmušinėkite juos ir sutriuškinkite! Tiktai nelieskite nė vieno paženklinto. Pradėkite nuo mano šventyklos!“
  Tad jie pradėjo nuo tų seniūnų, kurie stovėjo priešais šventyklą. Jis dar aniems sakė: „Suterškite šventyklą ir pripildykite prieškiemius užmuštųjų. Paskui išeikite lauk ir užmušinėkite mieste!“
  Viešpaties šlovė, palikusi šventyklos slenkstį, sustojo viršum kerubinų. Tada kerubinai sumojo sparnais ir, traukdami pro mano akis, pakilo nuo žemės; tą patį padarė ir ratai. Jie sustojo prie rytinių Viešpaties namų vartų angos. Virš jų dunksojo Izraelio Dievo šlovė. Tai buvo būtybės, kuria buvau matęs po Izraelio Dievu prie Kebaro upės, ir aš pažinau, kad tai buvo kerubinai. Kiekvienas turėjo po keturis veidus ir po keturis sparnus, o po savo sparnais jie turėjo tarytum žmogaus rankas. Jų veidų išvaizda buvo tokia pat kaip veidų, kuriuos buvau matęs prie prie Kebaro upės. Kiekvienas jų ėjo ta kryptimi, kur rodė jo veidas.

Kun. Bernardas Verbickas OP.       2020-08-11 5:20

Nuolanki vaiko laiisvė. Biblinis nuolankumas – tai buvimas savimi.
Tai tiesa apie save, savo žmogiškas ribas ir priklausomumą nuo Dievo. „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). Ši nuolankios tiesos laisvė nevargina perdėtu susirūpinimu dėl to, kaip mus vertina, ką apie mus galvoja kiti. Čia nereikia verstis per galvą įrodinėjant, kad nusipelnome meilės. Dėl to nekyla ir perdėtų reikalavimų sau bei kitiems, kurie keltų įtampą bei nerimą. Dievas mus myli tokius, kokie esame, nepriklausomai nuo to, ką darome. Savivertė remiasi pasitikėjimu Tėvu ir iš to kylančia Dievo vaiko ramybe. Puikybėje to nėra, ji manipuliuoja maža saviverte, skatindama suspindėti, sublizgėti, nustelbiant kitus, kuriant savo vertę perdėtu aktyvizmu arba populiarumu.
Nuolankumas, kurio siekiame, Jėzaus nuolankumas, kurio Jis mokė, yra natūrali Tėvą turinčio vaiko savybė. „Aną valandą prie Jėzaus prisiartino mokiniai ir paklausė: „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“ Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje“ (Mt 18, 1–4).
Čia iniciatyva pirmiausia ateina iš Tėvo, nes malonė visada pirmesnė už bet kokį mūsų sielos polinkį Dievop. Mes negalėtume kalbėti Dievui, jeigu pirmiausia Jis nebūtų mums kalbėjęs. Netgi tikėjimo patrauklumas, bet kokios jo paieškos yra Dievo malonė. Mūsų pastangos augti dvasiniame gyvenime taip pat reiškia tik vis didesnį atsivėrimą Tėvui. Kaip Švč. Mergelės Marijos ištartas „tebūnie“ – juk šis žodis išreiškia pasyvumą. Marija visiškai atsiduoda tam, ką Dievas nori nuveikti per ją. Tai nuolanki vaiko laisvė, nes Tėvo meile gyvenantis ir jo autoritetu pasitikintis vaikas atsisako daugybės pretenzijų, maišto, baimių, jis jaučiasi saugus būtent dėl to, kad turi Tėvą. Vaikams juk nieko nereikia padaryti, kad tėvai juos mylėtų, nereikia jų meilės užsitarnauti. Būtent todėl Jėzus kalba apie nuolankumą ir rodo į vaikus. Tai ne infantilumas, bet savivertė, laisvė ir ramybė šalia Tėvo. Šį rytuose, Edene, prarastą santykį mums atkūrė Jėzus.
Žurnalas „Kelionė“

Evangelijos komentaras       2020-08-11 4:54

kun. Ramūnas Mizgiris, OFM

Visi puikiai žinome Gerojo Ganytojo su paklydusia avele ant pečių paveikslą. Šis paveikslas visuomet vaizdavo Jėzaus rūpinimąsi nusidėjėliais bei gailestingumą Dievo, nesutinkančio prarasti nė vieno žmogaus.

Bažnyčios tėvų tradicija šiame palyginime įžvelgė Įsikūnijimo vaizdinį. Palikęs devyniasdešimt devynias avis, „kurios nebuvo paklydusios“ (Mt 18, 13), kalnuose, t. y. angelus danguje, dieviškasis Žodis – Jėzus Kristus – leidosi ieškoti vienos paklydusios avies – žmonijos.

Radęs ją ten, kur ji buvo, – savo nuodėmės bruzgynuose ir purve, Jėzus Kristus užsikėlęs ją ant pečių (Lk 15, 5), per prisikėlimą, sugražino į avidę – į Tėvo namus. „Žmogaus Sūnus atėjo gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 19, 10), t. y. visų, nes „kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“ (1 Kor 15, 22).

Dievui nežinoma mūsų šiuolaikinė „išmetimo“ kultūra. Dieve jai vietos nėra. Dievas neišmeta nė vieno žmogaus. Jis myli visus ir visų ieško: vieno po kito. Jis nežino, ką reiškia „žmogų išmesti“, nes jis visas yra meilė ir gailestingumas.
Bernardinai.lt

Evangelijos mąstymas       2020-08-11 4:53

Prašyti vaiko širdies ir jautrumo mažutėliams

Įsiklausysiu į mokinių klausimą: „Kas yra didžiausias…?“ Ar manyje kyla panašūs klausimai? Ką galiu pasakyti Jėzui apie savo troškimą pripažinimo, reikšmingumo ir didybės?

*

Įsivaizduosiu Jėzų, kuris atsistoja prieš mane su mažu vaiku ir sako: „Jei neatsiversi ir nepasidarysi kaip vaikas, neįeisi į dangaus karalystę“. Kokius jausmus sukelia manyje tie žodžiai? Pasakysiu apie tai Jėzui.

*

Paprašysiu Jėzaus, kad parodytų man mano puikybę ir nesveiką didybės troškimą, kuris neleidžia man gyventi paprastume ir vaiko laisvume. Kokių pažeminimų bijau labiausiai? Ką turiu pakeisti savo gyvenime?

*

Jėzus sako man, kad „mažutėliai“ danguje turi ypatingą vietą. Prisiminsiu „mažutėlius“, su kuriais susitinku kasdienybėje. Ką galiu pasakyti apie savo jautrumą jų silpnybėms ir vargams?

*

Atkreipsiu dėmesį, su kokia meile Jėzus pasakoja apie mažutėlius. Jis ieško jų „kalnuose“ ir saugo kaip ganytojas avelę paliktą be priežiūros. Tėvas daro viską, kad „nepražūtų nė vienas iš mažutėlių“.

*

Atnešiu Jėzui ir Tėvui savo mažutėlius, su kuriais gyvenu kasdienybėje. Koks yra didžiausias jų poreikis? Ko norėčiau dėl jų paprašyti?

*

Atsistosiu prieš Jėzų su visu savo silpnumu ir mažumu. Atvirai išsakysiu Jam, ką dabar išgyvenu kaip savo didžiausią menkumą. Atiduosiu Jam save ir prašysiu:

„Nuvesk mane pas Tėvą. Neleisk man niekada pražūti“. 

Kasdienapmastau.lt

XIX eilinės savaitės antradienio Evangelija       2020-08-11 4:51

(Mt 18, 1–5. 10. 12–14)

  Aną valandą prie Jėzaus prisiartino mokiniai ir paklausė: „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“ Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė:
  „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi, kas laikys save mažu, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje. Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, tas mane priima.
Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet mato mano dangiškojo Tėvo veidą.
  Kaip jums atrodo: jeigu kas turėtų šimtą avių ir viena nuklystų, argi jis nepaliktų devyniasdešimt devynių kalnuose ir neitų ieškoti nuklydusios? Ir jei surastų,– iš tiesų sakau jums,– jis džiaugtųsi dėl jos labiau, negu dėl devyniasdešimt devynių, kurios nebuvo paklydusios. Taip ir jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas iš šitų mažutėlių“.
Katalikai.lt

XIX eilinės savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-08-11 4:51

Psalmė (Ps 118, 14. 24. 72. 103. 111. 131)

P.  Mieli man, Viešpatie, tavo žodžiai!

  Stovėdamas ant tavo įsakymų kelio, džiaugiuosi
  labiau, negu lobiais didžiausiais. – P.

  Mane tavo potvarkiai žavi.
  Visi tavo norai – man tikri patarėjai. – P.

  Man tavo paskelbtas Teisynas – didelis turtas,
  brangesnis už auksą, sidabrą. – P.

  Mieli man yra tavo žodžiai,
  saldesni mano burnai už medų. – P.

  Tavo potvarkiai man amžinas paveldas,
  jie mano širdžiai – linksmybė. – P.

  Godžiai atveriu savo lūpas,
  aš tavo įsakymų alkstu. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 11, 29)

P.  Aleliuja. – Imkite ant pečių mano jungą,– sako Viešpats,–
              ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies. – P. Aleliuja.

XIX eilinės savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-08-11 4:50

Skaitinys (Ez 2, 8–3, 4)

  Štai ką sako Viešpats:
  „Žmogaus sūnau, tu klausyk, ką aš tau sakau! Nebūk užsispyręs, kaip ši užsispyrusi tauta! Atverk savo burną ir valgyk, ką aš tau paduosiu!“ Žiūriu – į mane ištiesta štai ranka, belaikanti knygos rietimą. Jisai atvyniojo aną prieš mane, ir tas beesąs prirašytas iš vidaus ir iš lauko. Ir buvo jame surašyta skundai, dejonės ir aimanos“.
  Jis tarė man: „Žmogaus sūnau, suvalgyk, ką rasi! Suvalgyk šitą rietimą! Paskui nuėjęs kalbėk Izraelio namams!“ Ir aš atvėriau burną, o jis man davė suvalgyti tą rietimą. Jis tarė man: „Žmogaus sūnau, atiduok savo kūnui suvalgyti jį ir pripildyk sau vidų šito rietimo, kurį tau duosiu!“ Aš valgiau jį, ir jis burnoje man buvo saldus kaip medus.
  Viešpats man tarė: „Žmogaus sūnau, eik į Izraelio namus ir kalbėk jiems manaisiais žodžiais!“

Evangelijos komentaras       2020-08-10 4:58

kun. Ramūnas Mizgiris, OFM

Kviečio grūdas pirmiausia yra pats Jėzus. Kaip kviečio grūdas jis krito į žemę savo kančioje ir mirtyje bei išdygo ir davė vaisių savo prisikėlimu. „Gausūs vaisiai“, kuriuos jis atnešė, yra jo mistinis kūnas, Bažnyčia, kuri gimė iš Velykų slėpinio.

Tačiau mažojo kviečio grūdo istorija mums taip pat padeda geriau suprasti mus pačius ir mūsų egzistencijos prasmę. Pasakęs apie kviečio grūdą, Jėzus tęsia: „Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui“ (Jn 12, 25).

„Nekęsti“ – semitinis pasakymas „mylėti mažiau“ (Įst 21, 15–17). Išties, kas nori gyventi tik dėl savęs, žvelgdamas tik į save, būtent tas praranda gyvenimą. Tik atsisakant savęs, tik dovanojant save kitiems, tik ištariant „taip“ didesniam – Dievo – gyvenimui, tik tada ir mūsų gyvenimas tampa platus ir didingas.

Pagaliau, šie kviečio grūdai, kurie krinta į žemę ir miršta, esame mes patys: mūsų kūnai neišvengiamai vieną dieną sugrįš į žemę. Bet Jėzus garantuoja, kad mūsų taip pat laukia naujas pavasaris. Mes prisikelsime iš mirties, ir šį kartą tam, kad daugiau nebemirtume.
Bernardinai.lt

Mąstymas       2020-08-10 4:57

Prašyti drąsos dalintis savimi savęs išsižadėjimo kaina

Įsivaizduosiu save mokinių tarpe. Atsistosiu arti Jėzaus. Jis trokšta pasakyti man kažką svarbaus, kas liečia mano gyvenimo giliausią prasmę.

*

Jėzus palygina mano gyvenimą su grūdu. Tas pats grūdas gali duoti gausų derlių ir gali likti vienas. Viskas priklauso nuo to, ar apmirs. Apmirimas yra mano meilė kitiems, gyvenimas dėl kitų. To nebuvimas padaro mane vienišą, „sudžiovina“ mano gyvenimą egoizmo kiaute.

*

Prisiminsiu situacijas, kuriose kitų paprašytas arba savo noru degiau dėl kitų, aukojau jiems savo laiką, materialines gėrybes. Koks tada buvo mano gyvenimas? Kokia tada buvo mano dvasinė būsena?

*

Jėzus sako man, kad mano meilė mano paties gyvenimui pasireikš per tai, kad nebijosiu jo prarasti. Dar daugiau: išlaikysiu jį amžinai jeigu šiandien jo „neapkęsiu“, kas semitų kalboje reiškia: išsižadėsiu savo gyvenimo ir jį atiduosiu dėl kitų.

*

Jėzus ragina mane, kad nebijočiau eiti prieš egoistinių nusiteikimų srovę. Tik meilė yra amžina, todėl tik meile pripildytas gyvenimas tampa amžinas.

*

Prašysiu Jėzaus, kad padėtų man pažvelgti į dabartinį mano gyvenimą. Paklausiu savęs: kiek jame rūpinimosi savimi, o kiek kitais? Ko yra daugiau jame: praradimo dėl kitų, ar kaupimo dėl savęs? Ką man yra sunkiausia prarasti?

*

Paklausiu apie savo meilę Jėzui. Ar galiu pasakyti, kad Jam esu kaip tarnas: kur Jis ten ir aš? Pakviesiu šv. Lauryną į savo širdies maldą, kurią kartosiu per dieną:

„Tėve, padėk man apmirti dėl Jėzaus ir kitų žmonių“.

Kasdienapmastau.lt

Šv. Lauryno šventės Evangelija       2020-08-10 4:56

(Jn 12, 24–26)

    Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių.
    Kas myli savo gyvybę, – ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.
    Kas nori man tarnauti, tegul seka manimi: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas“.
Katalikai.lt

Šv. Lauryno šventė       2020-08-10 4:56

Psalmė (Ps 111, 1–2. 5–9)

P. Laimingas, kas kito gailisi, paskolą duoda.

  Laimingas, kas Viešpaties bijo,
  kas jo įsakymus myli.
  Jo ainiai bus žemėj galingi.
  Teisingųjų kartai – palaima. – P.

  Laimingas, kas kito gailis, paskolą duoda,
  kas reikalus tvarko teisingai,
  jam niekad netenka drebėti,
  minimas teisuolio vardas per amžius. – P.

  Liūdna žinia jo negąsdins.
  Širdis jo drąsi, nes Viešpačiu vilias.
  Širdis jo rami, nebijanti nieko,
  atsainiai jis žvelgia į savo engėjus. – P.

  Jis vargšams dovanas duoda, dalija,
  jo teisingumas amžiais nežūsta.
  Jo didybė skaidriai nušvinta. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 8, 12b)

P.  Aleliuja. – Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse,
              bet turės gyvenimo šviesą, – sako Viešpats. – P. Aleliuja.

Šv. Lauryno šventė       2020-08-10 4:55

Skaitinys (2 Kor 9, 6–10)

  Broliai!
  Kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus, o kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus. Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją.
  O Dievas gali jus gausiai apdovanoti įvairiomis malonėmis, kad visuomet ir visais atžvilgiais būtumėte aprūpinti ir galėtumėte dosniai imtis bet kokio gero darbo, kaip parašyta: „Jis pažėrė, padalijo vargdieniams; jo teisumas amžiais išlieka“.
  Tasai, kuris parūpina sėklos sėjėjui ir duonos valgytojui, parūpins jums sėklos, padaugins ją ir padės subręsti jūsų geradarybės vaisiams. Jūs visais atžvilgiais tapsite pasiturintys ir galėsite būti dosnūs, kad mes turėtume už ką dėkoti Dievui.

AČIŪ REDAKCIJAI       2020-08-9 20:15

UŽ prasmingus maldavimus:
Už Lietuvą  Tiesoje: kad išbandymų audrose ar baimės skandinami išgirstume ir Jo suraminimą, ir padrąsinimą, kad tikėjimui susvyravus būtume išvaduoti iš abejonių ir nusivylimų.

Dieve, duok atmesti visa, kas žemina Tavo vaikų vardą, suteik drąsos liudyti savo krikščioniškąjį tikėjimą veiklia artimo meile, kad įsišakniję Tavo Tiesoje neišsigąstume galios tų, kurie negali nužudyti sielos, kad net ir tamsybių ar priešiškumų slegiami su pasitikėjimu ištiestume Tau ranką ir atgavę viltį stiprintume vieni kitus ir drąsintume.

Dieve, išklausyk mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, užtarimo maldą ir už tuos, kurie yra persekiojami dėl tikėjimo ir įsitikinimų, sloginami netikėjimo nakties, vienatvės ar skurdo atskirti, piktojo puolami ar Tavęs nepažindami jaučiasi apleisti – tegul juos sustiprina palaimintojo ir kankinio Teofiliaus Matulionio nepalaužiama dvasia ir ryžtas patikėti viltimi net ir tada, kai, atrodo, nėra jokios vilties.

Viešpatie, duok mūsų Tautai išmintingų lyderių – kad vadovautųsi jie ne šio pasaulio galios logika ir siektų ne valdyti, o Tau ir artimui tarnauti. Kad rastųsi tvirto tikėjimo ganytojų, kurie palaimintojo Teofiliaus Matulionio įkvėpti, eitų savo gerojo ganytojo pareigas drąsiai skelbdami Dievo žodį ir ieškodami Jo Tiesos.

Duok, kad ir mes, Tiesos.lt bendruomenė, brangintume savo, Dievo vaikų, laisvę ir augtume Tikėjimo, Vilties ir Meilės darbais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Kaip visada       2020-08-9 20:08

taiklūs ir labai reikalingi palaikymo žodžiai: ”„Viešpatie, gelbėk!“, sakė Pranciškus. Šie žodžiai – tai labai graži malda. Jėzus ištiesia ranką savo bičiuliui. Turime kontempliuoti šį Jėzaus gestą. Dievas visada mums ištiesia ranką, niekada mūsų nepalieka. Dievas yra ištikimas ir galingas gelbėtojas. Jis mums linki tik gera.”

Popiežius Pranciškus       2020-08-9 19:56

Gyvenimo audrose Dievas yra su mumis.
Šios dienos Evangelija – tai raginimas pasitikėti Dievu kiekvieną gyvenimo akimirką, ypač tuomet, kai prislegia sunkumai ar susiduriame su išbandymais, sakė popiežius Pranciškus sekmadienio vidudienį komentuodamas evangelisto Mato pasakojimą apie ežere audros užkluptų mokinių išgąstį.

Pamatę vandeniu ateinantį Jėzų mokiniai dar labiau išsigando. Iš pradžių jie jo neatpažino, manė, kad tai vaiduoklis. Tačiau Jėzus juos nuramino. Petras, vis dar abejodamas, paprašė leisti ir jam eiti vandeniu. Jis išlipo iš valties, tačiau, išsigandęs vėjo ir bangų, ėmė skęsti. Jėzus ištiesė jam ranką, ištraukė iš vandens ir tarė:  „Silpnatiki, ko suabejojai?“

Kai mus slegia abejonės ir baimė, kai jaučiamės tarsi skęstantys, turime drąsiai, nesigėdydami šaukti kaip Petras: „Viešpatie, gelbėk!“, sakė Pranciškus. Šie žodžiai – tai labai graži malda. Jėzus ištiesia ranką savo bičiuliui. Turime kontempliuoti šį Jėzaus gestą. Dievas visada mums ištiesia ranką, niekada mūsų nepalieka. Dievas yra ištikimas ir galingas gelbėtojas. Jis mums linki tik gera.

Tikėti – tai ir audrose širdies akimis visada matyti Dievą, jo meilę ir tėvišką gerumą. Šito Jėzus moko Petrą ir kitus mokinius, šito jis šiandien moko ir mus. Jis puikiai žino, kad mūsų tikėjimas silpnas, kad mūsų gyvenimo kelionė sunki, kad įvairios priešiškos jėgos neleidžia mums eiti pirmyn. Tačiau jis yra Prisikėlusysis. Jis yra Viešpats, kuris perėjo per mirtį, kad mus išgelbėtų. Mums dar nepradėjus jo šauktis, jis jau yra šalia mūsų. Padėdamas mums atsikelti, jis stiprina mūsų tikėjimą.

Popiežius atkreipė dėmesį ir į kitą šio sekmadienio Evangelijos ženklą: valtis – tai Bažnyčios simbolis. Visais laikais jai tenka plaukti prieš vėją, pakelti sunkius išbandymus, sakė Pranciškus, primindamas ilgus ir žiaurius praėjusio šimtmečio persekiojimus. Kai slegia persekiojimai, kyla pagunda manyti, kad Dievas apleido. Tačiau iš tiesų tokiomis akimirkomis dar labiau suspindi tikėjimo, meilės ir vilties liudijimai. Prisikėlęs Kristus suteikia Bažnyčiai malonę liudyti iki gyvybės aukos. Kankinystė yra naujų krikščionių sėkla. Ji subrandina susitaikinimo ir taikos vaisius visam pasauliui.

Popiežius meldė Mergelę Mariją, kad ji padėtų krikščionims ištvermingai saugoti tikėjimą ir brolišką meilę ypač tuo metu, kai tamsoje ir gyvenimo audrose imame prarasti pasitikėjimą Dievu. (JM / Vatican News)

ah1       2020-08-9 16:49

nebūkite su tuo su kuriuo bus pasaulio pabaiga. Rinkitės gyvenimą.

Jan       2020-08-9 9:05

Aš, kaip tik dabar turiu bėdų bėdą. Viskas lyg ne nuo manęs priklauso, nežinau, kaip pakreipti įvykius gerąją linkme į savo pusę.  O šios dienos skaitinys kaip tik man, lyg ir atsakė į man iškilusią problemą. Turiu ieškoti Dievo pagalbos,  Jo buvimo ten kur yra ramybė. Manau, kad reikia iškilusią man problemą spręsti taikoje, be grasinimo, be nuoskaudų vartaliojimo, bet taikiai ieškant sąlyčio taškų, o svarbiausia priešingoje pusėje matyti ne blogio įsikūnijimą, bet Dievą.  Juk labai daug kas priklauso nuo to, ką mes matome priešais ir su kuo bendraujame. Jei aš matysiu ir susitiksiu su Juo, vadinasi su Dievu ir bendrausiu, tai Jis ir galės man padėti. Na, o jei atvirkščiai, matysiu tik blogį - šėtona, vadinasi reikės su juo ir spręsti iškilusias problemas, o ar jis padarys ką nors gero dėl manęs? Man labai patinka mūsų palaimintojo Jurgio Matulaičio šūkis - “Nugalėk blogį gerumu”. Štai kur yra geros kaimynystės paslaptis.

Prašalietis       2020-08-9 8:39

Geroji Naujiena: Silpnatikiai, neabejokime! Jis su mumis iki pasaulio pabaigos….
  Būdamas silpnatikiu supratau - “Geroji naujiena” “silpnatikiams” optimistiškai paskelbė apie Lansbergių (jis-snelis V.Lansbergis, jis-jo anūkas, jis-jo proanūkis…)buvimą Lietuvos žemelėje iki pasaulio pabaigos. Už tokią šaunią žinią “Gerai Naujienai” esame dėkingi ir būsime “dėkingi” iki grabo lentos…

Horebo kalnas       2020-08-9 7:31

Šios dienos pirmasis skaitinys mums atskleidžia kur ir kaip mes galime sutikti Dievo Karalystę.

Elijas ėjo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų iki pat Dievo kalno Horebo. Ten, įlindęs į olą, praleido naktį. Tada jį pasiekė Viešpaties žodis: „Išeik laukan ir stovėk ant kalno prieš Viešpatį, nes Viešpats praeis.“
Pūtė didelis vėjas ir buvo toks stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas prieš Viešpatį, bet Viešpats nebuvo vėjyje. Po vėjo – žemės drebėjimas, bet Viešpaties nebuvo žemės drebėjime. Po žemės drebėjimo – ugnis, bet Viešpaties nebuvo ugnyje. O po ugnies – švelnus tylus dvelksmas. Išgirdęs jį, Elijas apsigaubė veidą skraiste ir išėjęs atsistojo prie olos angos. (1 Kar 19, 8–9. 11–13)

Dievas ateina tyliai ir diskretiškai, nesibrukdamas į mūsų laisvę. Tad gali nutikti, kad jo balsą nustelbia gausybė rūpesčių ir reikalų, užpildžiusių mūsų protą ir širdį. Todėl būtina nusiteikti atidžiai įsiklausyti į jo žodį ir savo gyvenimą, būti dėmesingiems mūsų kasdienybės smulkmenoms, mokytis skaityti įvykius tikėjimo akimis, likti atviriems Dvasios netikėtumams. Tokia nuostata šiandien darosi vis sunkesnė, nes esame panirę į triukšmingą visuomenę, karštligišką dirgiklių ir informacijos apstybę, ženklinančią mūsų dienas.
Išorinį triukšmą, kurio kartais taip kupini mūsų miestai ir gyvenamieji kvartalai, dažnai atitinka vidinis išsibarstymas bei vidinė sumaištis, neleidžiantys stabtelėti, pajusti tylos skonio, blaiviai apmąstyti mūsų gyvenimo bei veiklos įvykių ir, pasitikint Dievo planu mums, vaisingai pažinti.
Tačiau, kaip žinome, Dievo Karalystė ateina be triukšmo ir nepatraukdama dėmesio (Lk 17, 20–21); jos pradmenis išvysti galime vien tada, kai, kaip pranašas Elijas, mokame įžengti į savo dvasios gelmę, leisdami jai atsiverti vos girdimam švelnaus dieviškojo dvelksmo šnabždesiui (1 Kar 19, 12).
Kun. Ramūnas Mizgiris OFM

Kun. Vytenis Vaškelis       2020-08-9 7:13

I Išklausytas šauksmas
Kai Jėzus stebuklingai padauginta duona pasotino didžiulę minią, „tuojau pat prispyrė mokinius sėsti į valtį ir pirma Jo irtis į kitą krantą, kol Jis atleisiąs minią“ (Mt 14, 22).
Kodėl Jėzus net įsakmiai mokiniams liepė kuo greičiau atsiskirti nuo minios? Matyt, kad jų slapti troškimai galėjo sutapti su minios, kuri rengėsi pasigriebti Jį ir paskelbti karaliumi, norais.
Atsivėrė puiki galimybė Tą, kurį fariziejai iš pavydo persekiojo, pasodinti į teisėtą Dovydo įpėdinio – Izraelio – sostą, kad nuo šiol, užuot ketindami su Juo susidoroti, bus priversti Jį garbinti. Garbinimas iš prievartos? Tai „kvepėjo“ maištu ir kraujo praliejimu, kuris būtų vėjais paleidęs nesmurtinės Karalystės įgyvendinimą. Jėzus atėjo ne revoliucijos kelti ir žmonių širdis vergiška baime apraizgyti, bet buvo pasirengęs „sėstis“ į Kryžiaus sostą, nes tikrasis Dievo valdoviškumas pasireiškia ne naudojant prievartą, bet „grobiant“ žmonių širdis „beprotiška“ meile, kuri pasauliui, atmetančiam malonę, yra terra incognita ir papiktinimas. Taigi Jėzus atėjimas mūsų išganyti būtų niekinis, jei Jis būtų labiau klausęs žmonių, o ne Tėvo.
Atleidęs minią, Jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Jėzus maldoje išliejo savo širdį Tėvui… Tačiau, būdamas žmogus, galėjo jausti tam tikrą gėlą, kad, pavyzdžiui, įtikėję žydai, matydami Jo stebuklingus ženklus, nors Jį jau laiko Mesiju, bet tikrais Jo mokiniais taps tik po Sekminių, kai palaimingai leisis užvaldomi Šventosios Dvasios vedimo ir net trokš dėl Jo gyvybę paaukoti. Didysis Jėzaus rūpestis – antgamtiškai ugdyti savo mokinius, kad jie visais Jo numatytais būdais bręstų kilniausiai sielų dangui laimėjimo misijai… Todėl Jėzus meldėsi už savo mokinius, kurie, užuot gėrėjęsi savo Mokytojo įsodinimu į karaliaus sostą, turėjo nakties metu plaukti valtimi audringame ežere ir patirti net tam tikrą nusivylimą, nes šį kartą juos bėda užklupo vienus, be Jo.
Viešpats nebuvimas su apaštalais valtyje – kantrybės pamoka ir besąlygiškas pasitikėjimo Juo stiprinimas, kad iš tiesų Kristus taptų jų gyvenimo esmine ašimi, ypač tada, kai, Jam įžengus į dangų, svarbius sprendimus turės priimti, vadovaudamiesi vien tikėjimu. Didžiausias išbandymas mokiniams – Mokytojo pasirodymas ant ežero bangų, taip juos išgąsdinęs, kad jiems atrodė, jog mato vaiduoklį. Nesulaikomai iš baimės prasiveržęs apaštalų šauksmas buvo beviltiškumo ženklas, paskatinęs Jėzų bematant juos nuraminti ir dvasiškai sustiprinti: „Drąsos! Aš Esu. Nebijokite! (Mt 14, 27). Kai kūrinys išgirsta dangaus galybe alsuojantį Dievo balsą, nukreiptą į jį, negali likti toks, koks buvo. Tai – iššūkis, kurį kiekvienas mokinys priėmė skirtingai.
Bernardinai.lt

Kun. Vytenis Vaškelis       2020-08-9 7:12

II Išklausytas šauksmas
Pirmasis Jėzų atpažino Petras, kuriam buvo suteikta malonė kreiptis į Esantįjį, nes būtent jis yra išskirtinis mokinys, kuriam bus patikėta aukščiausia Bažnyčios tarnystės valdžia. Kai Petras tarė Viešpačiui, kad Jis lieptų jam eiti pas Jį per banguojantį ežerą, pripažino Kristaus dieviškumą ir tikėjo, jog, jei Jis sutiks su šiuo ketinimu, klusnus mokinys žengs vandens paviršiumi ir neskęs. Šv. Jonas Auksaburnis apie šį įvykį bylojo: „Niekas taip nemylėjo Jėzaus. Petras tai įrodė, Kristui prisikėlus. Tada jis nelaukė, kad su kitais eitų drauge, bet bėgo pirmyn. Beje, jis atranda savyje ne tik meilę, bet ir tikėjimą. Petras buvo įsitikinęs, kad Jėzus gali ne tik Pats vaikščioti jūra, bet gali vesti ir kitus, ir nori kuo greičiau būti prie Jo.“ Petras, kaip būsimasis Bažnyčios vadovas, simbolizuoja ir visus jos narius, kurie panašiai kaip jis keliaujame per banguotą gyvenimo jūrą Jėzaus link ir kartais galime pradėti skęsti, užklupus bei įsismarkavus rūpesčių bei kitų išbandymų bangoms…
Kai Petras, labiau džiaugdamasis dėl to, kad artėja prie Mylimojo, o ne todėl, kad stebuklingai eina vandeniu, jau būdamas prie pat Jo, pakliuvo į smarkų vėjo gūsį, išsigando, ir, ėmęs skęsti, šaukėsi Viešpaties ir netrukus buvo Jo ištrauktas iš vandens. Taigi Jėzus niekada nenulauš palaužtos nendrės (Iz 42, 3), bet ištrauks mus iš visų blogybių (žr. 2 Tim 4, 18), nes kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas. Čarlzas Sperdženas rašė: „Iš skęstančio Petro gerklės išsiveržė tik trys maldavimo žodžiai, tačiau jų užteko. Reikia ne ilgų, bet stiprių maldų. Nelaimė yra didi trumpumo mokytoja. Būtų kur kas geriau, jei mažiau plunksnų būtų puošnioje mūsų maldos uodegoje, o daugiau – sparnuose. Daugiažodžiavimas ir pasišventimas yra kaip pelai ir grūdai. Brangūs daiktai yra maži, taip pat tikros maldos esmė daugelio ilgų kreipinių atveju galėjo būti išsakyta trumpa malda kaip Petro.“
Šiandien Baltarusijos – kaimyninės šalies – piliečiai renka prezidentą. Galime numanyti, kokie šioje diktatoriškai valdomoje valstybėje bus paskelbti rinkimų rezultatai… Tačiau šįmet šie rinkimai ypatingi, nes daugelis baltarusių, neseniai dalyvavusių tūkstantiniuose mintinguose, paliudijo, kad teisėtai tikisi bent minimalių demokratinių-socialinių visuomenės transformacijų. Maldoje solidarizuokimės ypač su tais tikinčiais baltarusiais, kurie ir taikiai dalyvavo demonstracijose, ir nuoširdžiai prašo Aukščiausiąjį pagalbos savo tėvynei bei jos žmonėms.
Kai atrodo, kad nieko patys negalime padaryti, Jėzus gali padaryti viską. Šaukimės Viešpaties, kaip tai darė Petras, ir mūsų vieninga malda tikrai bus išklausyta. Širdimi pritariu šiems vieno autoriaus žodžiams: „Mes kreipiamės į savo Viešpatį paskutinę akimirką, tačiau Jo ranka nedelsdama ima veikti ir paveja mūsų uždelstą laiką.“

Evangelijos mąstymas       2020-08-9 7:08

Prašyti gilaus tikėjimo, kad Jėzus niekada neleis man pražūti, malonės

Po duonos padauginimo Jėzus liepė mokiniams persikelti į kitą krantą, o pats pasitraukė nuošaliai į kalną melstis. Jis nenori pripažinimo, nes visame, ką daro, ieško tik Tėvo garbės. Dabar taip pat pasitraukia į šoną.

*

Kontempliuosiu tylų ir nuolankų, visiškai atsidavusį Tėvui Jėzų. Ar aš savo apaštališkoje veikloje sugebu pasitraukti į šoną? Ar ieškau visų pirma Dievo garbės? Ar neužstoju Jo savimi?

*

Kartu su Jėzumi lipsiu į kalną melstis. Žvelgsiu į Jo besimeldžiantį veidą, klausysiuosi Jo pokalbio su Tėvu. Jėzus kasdien žvelgia į Tėvą ir meldžiasi už mane. Ar tikiu į Jėzų, kuris paveda mane Tėvui?

*

Atkreipsiu dėmesį į mokinius, kurie kovoja su bangomis, kad pasiektų kitą ežero krantą. Įsijausiu į jų nuovargį. Jie neatpažįsta pas juos ateinančio Jėzaus. Ar nuovargis, kylantis iš aktyvaus gyvenimo būdo, neuždengia man Jėzaus?

*

Įsijausiu į Petro, einančio vandeniu pas Jėzų, išgyvenimus. Pabandysiu kartu su juo patirti skendimo momentą. Kiek kartų gyvenime pradedu skęsti, tiek kartų Jėzus mane gelbėja, jeigu tik atsiveriu Jo pagalbai.

*

Prisiminsiu tuos momentus, kuriuose atrodė, kad niekas negali man padėti. Ar atsimenu sunkią situaciją, kai ypatingu būdu pajutau gelbstinčią Jėzaus ranką? Pašlovinsiu Jį už tas akimirkas. Prašysiu gilaus Jo buvimo pajutimo kritinėse situacijose.

*

Sąmoningai prisiartinsiu prie Jėzaus su visu savo silpnumu, kad paliesčiau Jo „apsiausto apvadą“. Su tikėjimu kartosiu:

„Gelbėk mane skęstantį“.


Kasdienapmastau.lt


Rekomenduojame

Algimantas Rusteika. Pasirenkame kasdien ir kiekvienas. Ką?

Liudvikas Jakimavičius. Tema, kuria turėtų diskutuoti visos sisteminės ir nesisteminės partijos

Liudvikas Jakimavičius. Fokusas marokusas

Nida Vasiliauskaitė. Apie reklamą. Rimtai

Joana Noreikaitė. Tylioji tiesos akcija

Audrius Bačiulis. #Sorososus_vulgaris

Vinco Kubiliaus reportažas iš Simono Daukanto aikštėje vykusios tradicinės „Tie-SOS!“ akcijos

Vytautas Sinica. „Politikai, kurie tokiam diktatui nusileistų, laikytini nebent vasalais, bet ne tautos atstovais demokratinėje valstybėje“

Vytautas Radžvilas. Valstybė prieš Albiną Kentrą

Pagerbta pirmoji sovietų okupacijos auka

Andrius Švarplys apie Tėvynės Sąjungos programą: „Čia ne konservatizmas, čia yra grynasis liberalizmas“

Vincentas Vobolevičius. Kaip vertinti politikų apklausas? – partijų atsakymų „Artumai“ apžvalga

Vytautas Sinica. Fasadinė demokratija Lietuvoje: rinkimai tik tiems, kas jau Parlamente

Gintaras Furmanavičius.· STT nerimsta

Ramūnas Aušrotas. Viskas, ką jūs turite žinoti apie Laisvės partiją

Andriaus Švarplio replika: Tuomet buvo šūkis „Visa valdžia Taryboms!“ O dabar…

Algimantas Rusteika. Garsėjantis kompų šnaresys ir klaviatūrų barškėjimas, negęsta ilgai langai redakcijose

D.Stancikas: „Lietuvos istoriją pasauliui privalome rodyti ne žydo, ruso ar amerikiečio, bet lietuvio žvilgsniu, nes niekas kitas už mus to nepadarys“

Nuo bačkos. Virginijus Sinkevičius: Europa bus pavyzdys pasauliui

Andrius Švarplys. Partijos: tarp progreso ir tradicijos – partijų atsakymų „Artumai“ apžvalga

Povilas Urbšys. „Seimo sesijos pradžia su dviveidiškumo kauke“

Robertas Grigas. Smirsteli kažkuo netikru. Net jei ten yra tiesos

Nida Vasiliauskaitė. Tu ką, [mulki,] humoro nesupranti?!

Ramūnas Aušrotas. Darbuotojas yra nei vyriška, nei moteriška sąvoka. Tėtis ar mama – yra

Gintaras Furmanavičius. Ar čia tik aš vienas toks nesupratęs ir nesusipratęs?

Audrius Bačiulis. Kaip manot, į kurią šalį IT darbuotojai ketina emigruoti nuo prakeiktos Lukašenkos diktatūros?

Prof. Kęstutis Skrupskelis: kaltę privalu įrodyti

Geroji Naujiena: Kad ir mums būtų atleista

Vytautas Radžvilas. Apie „sociologinę demokratiją“, arba TS-LKD – mūsų epochos protas, garbė ir sąžinė?

Ramūnas Aušrotas. Kas yra ir ko nėra paskutinėje rudens sesijos Seimo programoje?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.