Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Sekime Jėzų ir nebūsime sugėdyti

Tiesos.lt redakcija   2021 m. rugsėjo 12 d. 2:08

26     

    

Geroji Naujiena: Sekime Jėzų ir nebūsime sugėdyti

Daviau savo nugarą mušantiems

Viešpats Dievas atvėrė man ausį. Aš nesigyniau, atgal nesitraukiau. Daviau savo nugarą mušantiems, atkišau savo žandenas raunantiems. Nenugręžiau veido nuo tų, kurie plūdo ir spjaudė. Tačiau man padės Viešpats Dievas, todėl aš nebūsiu sugėdintas. Todėl nutaisau savo veidą kaip titnagas kietą; aš žinau, jog nebūsiu sugėdintas. Šalia yra tas, kuris mane išteisins. Tai kas panorės su manim bylinėtis? Išeikime vienas prieš kitą! Tai kas mane kaltins? Tegu jisai man prisistato! Štai man padės Viešpats Dievas: tai kas gi mane bepasmerktų? (Iz 50, 5–9a)

* * *

Vaikščiosiu aš akivaizdoj Dievo pasauly – tarpe gyvųjų

Dievą myliu, nes jis išgirdo
mano maldavimo balsą.
Jis man atkreipė ausį
tą dieną, kada jo šaukiausi.
Aš mirties pančiais buvau apraizgytas,
į giltinės žabangas patekęs.
Sielvartas, vargas man buvo.
Ėmiau tada Viešpaties šauktis:
gelbėk, Viešpatie, mano gyvybę!
Viešpats teisingas ir maloningas,
jis, mūsų Dievas, didžiai gailestingas.
Jis nuolankiuosius globoja.
Silpnas buvau – jis mane išvadavo.
Saugojo jis nuo mirties mano gyvybę,
ašarų lieti neleido,
nedavė klupt mano kojoms.
Vaikščiosiu aš akivaizdoj Dievo
pasauly – tarpe gyvųjų ( Ps 114, 1–6, 8–9).

* * *

Tikėjimas, jei neturi darbų, yra miręs

Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų? Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors jūsų jiems tartų: „Eikite ramybėje, sušilkite, pasisotinkite“, o neduotų, kas reikalinga jų kūnui, – kas iš tų žodžių? Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs. Priešingai, kitas pasakys: „Tu turi tikėjimą, o aš turiu darbus. Parodyk man be darbų savo tikėjimą, o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą“ (Jok 2, 14–18).

* * *

Tu esi Mesijas… Žmogaus Sūnui reikės daug iškentėti

Jėzus su mokiniais keliavo į Pilypo Cezarėjos kaimus.
Kelyje klausė mokinius: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?“
Jie atsakė: „Vieni – Jonu Krikštytoju, kiti – Eliju, treti – dar kuriuo iš pranašų“.
Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“
Petras jam atsakė: „Tu esi Mesijas“.
Tuomet Jėzus griežtai įsakė niekam apie jį nekalbėti.
Ir jis ėmė jiems aiškinti: „Žmogaus Sūnui reikės daug iškentėti, būti seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestam, nužudytam ir po trijų dienų prisikelti iš numirusių“. Jis tai kalbėjo visiškai atvirai.
Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė jam priekaištauti.
Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone, nes tu galvoji ne apie tai, kas Dievo, o kas žmonių!“
Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“ (Mk 8, 27–35).

* * *

Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje – Viešpatie, sustiptink savo kryžių su Tavo vardu lūpose nešančius, pasotink savo Tiesa jos alkstančius, priglobk teisingumo ieškančius, suramink vienatvę ir neviltį išgyvenančius, išvaduok persekiojamus, suteik uolumo Tavo Žodį skelbiantiems ir drąsos Tave liudijantiems, kad įsišaknydinę Tavo Tiesoje ryžtumės priešintis blogiui ir augtume artimo meilės darbais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

* * *

Sigitas Tamkevičius. Kristaus sekimas  
24 eilinis sekmadienis

Per Krikštą esame pašaukti sekti paskui Jėzų, todėl būti ištikimais jo mokiniais turi būti viso mūsų gyvenimo siekinys.
Kaip tai padaryti? Jėzus nurodė dvi sąlygas, kurias reikia išpildyti norint būti geru jo mokiniu, – išsižadėti savęs ir nebijoti kryžiaus. Tačiau savimeilės išsižadėjimas ir kryžius mus gąsdina.

Evangelijoje pasakojama, kaip Jėzus kalbėjo, jog jam Jeruzalėje reikės kentėti ir mirti, ir po to prisikelti. Žmonių išgelbėjimui iš nuodėmių reikėjo Dievo Sūnaus mirties ant kryžiaus. Net ištikimiausias Jėzaus mokinys Petras nesuprato Viešpaties žodžių, todėl „pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti“ (Mk 8, 32). Jis nesuvokė, kodėl žmonėms išgelbėti reikia tokios didelės aukos. Jėzus pabarė prieštaraujantį Petrą sakydamas: „Tu mąstai ne Dievo, bet žmonių mintimis!“ (Mk 8, 33).

Pasinaudodamas šia proga Jėzus pasakė keletą labai svarbių minčių, kurias reiktų įsidėmėti kiekvienam, norinčiam rimtai sekti paskui Kristų: būtinumą išsižadėti savimeilės ir nebijoti kryžiaus.

Išsižadėjimas ir kryžius gąsdina išlepusį savimylą, kuris siekia iš šio gyvenimo pasiimti tik tai, kas malonu ir lengva, ir nusimesti bent kiek sunkesnę naštą. Prieš trisdešimt metų ne visi žmonės ėjo ginti Lietuvos parlamento, nes tai buvo pavojinga. Save mylintys žmonės visuomet elgiasi priešingai, nei ragina Viešpats. Jie nori tik imti, bet nenori duoti. Jie nori gero gyvenimo, bet baidosi pareigų ir sunkesnio darbo. Jie nori mylėti, bet tik save. Jie bijo kryžiaus ir nori, kad jų gyvenime nebūtų nieko sunkaus. Tačiau sekti paskui Jėzų galima tik mylint Dievą ir žmones, o tai įmanoma tik išsižadant savimeilės. Jėzus aiškia kalbėjo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“ (Mk 8, 34–35).

Kas visiškai įsileidžia Jėzų į savo gyvenimą, tas neverkšlena dėl patiriamų sunkumų, pavyzdžiui, kad laisvė neduoda to, ko geidžia širdis. Laisvė niekuomet neužtikrina ramaus ir sotaus gyvenimo. Kasdien reikės pakelti kokią nors naštą, kasdien reikės nepraeiti pro šalį matant, kai vargas beldžiasi į kieno nors duris.

Laisvė yra didysis mūsų dienų iššūkis. Mes nepakeisime tų, kuriems laisvė yra tik galimybė ką nors pasiglemžti, užvaldyti ar paminti kitų teises. Tačiau mes galime sekti paskui Jėzų, kuris parodė tikrą kelią į laisvę. Jis ne tik pakvietė savo sekėjus išsižadėti savęs, bet pats išsižadėjo net savo gyvybės, kad mes galėtume būti laimingi per visą amžinybę. Jis ne tik ragino kitus nešti savo kryžių, bet pats ryžtingai keliavo į Jeruzalę, nors žinojo, kad tenai jo laukia kryžius ir mirtis.

Gyvenimas išsižadant ir nešant kryžių iš pirmo žvilgsnio daug kam gali atrodyti per daug kietas ir sunkiai priimtinas. Tai netiesa. Šis kelias yra kur kas lengvesnis už tą, kuriuo eina savimylos ir savanaudžiai. Įsižiūrėkime į juos: jie neturi tikro džiaugsmo ir jo ieško ne ten, kur jį galima patirti. Tai ne džiaugsmas, jei jam patirti reikia degtinės ar narkotikų.

Apaštalas Jokūbas rašė pirmiesiems Jėzaus sekėjams: „Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?!“ (Jok 2, 14). Melskime Viešpatį, kad mūsų gyvenimas būtų pilnas tų gerų tikėjimo darbų, kurie padaromi išsižadant savęs ir pakeliant sutinkamus sunkumus.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

 

* * *

Šv. Cezarijus Arlietis († apie 543). Nusižeminimo kelias

„Jei kas nori eiti paskui mane, tepasiima savo kryžių.“ Rūsčiai skamba, mylimieji broliai, ir sunkiai įvykdoma atrodo tai, ką paliepė Viešpats Evangelijoje, tardamas: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs.“ Tačiau rūstu tai nėra, nes liepiantysis pats padeda įvykdyti tai, ko reikalauja. „Teišsižada pats savęs“ mokinys, „tepasiima savo kryžių ir teseka“ Kristų (Mt 16, 24).

Ir kur reikia sekti Kristų, jei ne ten, kur jis išėjo? Juk žinome, kad jis prisikėlė, kad įžengė į dangų: todėl čia reikia jį sekti. Visiškai nereikia prarasti vilties, nes jis pats pažadėjo, bet ne dėl to, kad žmogus ką nors pajėgia. Toli nuo mūsų buvo dangus iki tada, kai mūsų galva pakilo į dangų. Kodėl prarandame viltį, jog ir mes tenai būsime, jei esame jo kūno nariai? Taigi kodėl? Todėl, kad žemėje vargina daugybė baimių ir kančių; tad sekime Kristų tenlink, kur yra aukščiausioji laimė, didžiausia taika, amžinoji ramybė. Tačiau trokštantis sekti Kristų teišgirsta Apaštalo žodžius: „Kas tvirtina esąs jame, tas turi taip vaikščioti, kaip ir jis vaikščiojo“ (1 Jn 2, 6). Nori sekti Kristų? Būk nusižeminęs, nes ir jis buvo nusižeminęs; nepaniekink jo nusižeminimo, jei nori pasiekti jo aukštį.

Išties sunkus tapo kelias, kai žmogus nusidėjo; tačiau jis yra lygus dabar, kai Kristus prisikeldamas juo žengė ir siaurutėlį takelį pavertė karališku vieškeliu. Šiuo keliu skubama dviem kojomis, tai yra nusižeminimo ir gailestingumo. Čia visus džiugina aukštis; tačiau pirmas žingsnis yra nusižeminimas. Kodėl bandai koja siekti toliau nei esi pats? Nukristi panorai, o ne užkopti. Pradėk nuo pirmo žingsnio, tai yra nuo nusižeminimo, ir užkopsi. Todėl mūsų Viešpats ir Gelbėtojas ne tik sako: „teišsižada pats savęs“, bet dar priduria: „tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“. Ką reiškia „tepasiima savo kryžių“? Tegu neša viską, kas sunku; taip teseka manimi.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Švč. M. Marija Sopulingoji       2021-09-15 4:54

Evangelijos
Komentaro autorius – kun. Jacek Paszenda, SDB

Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo… Tiksliai kas? Jėzaus motina, jo motinos sesuo Marija Klopienė ir Marija Magdalietė, apaštalas Jonas, kiti Jėzaus mokiniai, kareiviai, fariziejai, aukštieji kunigai, stebėtojai, praeiviai, gatvės pardavėjai, piligrimai, užsieniečiai, suaugusieji ir vaikai. Sunku visus išvardinti. Tačiau verta susimąstyti, kodėl šv. Jonas savo Evangelijoje pamini tik tris moteris ir nieko daugiau? Tiesa, jis kukliai paminėjo ir save, rašydamas apie ‘mylimąjį mokinį’.

Derėtų užduoti kitokį klausimą: kodėl jie visi ten stovėjo? Arba: ką reiškia stovėti šalia kieno nors kryžiaus? Kareiviai atliko savo įprastą užduotį, Jėzus nebuvo jų pirmoji auka. Nors stebėdami Jėzų jie suprato, kad jis nėra eilinis nukryžiuotas plėšikas. Po Jėzaus mirties šimtininkas, tai yra pagonis, išpažino: Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis! Fariziejai, aukštieji kunigai stovėjo laukdami Jėzaus mirties. Norėjo atsikratyti tuo, kuris drįsdavo išvardinti jų nuodėmes ir kritikuoti jų veidmainystę. Kiti arba buvo abejingi, arba tylomis verkė arba tiesiog džiaugėsi nemokama pramoga…

Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo… Tai reiškia buvo arti ir ne vien fizine prasme, nes kareiviai, kurie išties buvo arčiausiai, neleisdavo prisiartinti prie nuteistųjų. Gal toji trijulė buvo kažkur netoliese, bet minioje. Ir vis dėlto jie buvo labai arti! Arčiausiai buvo Jo Motina, nes kentėjo kartu su Juo kaip pranašas Simeonas Jai pranašavo: „Tavo pačios sielą pervers kalavijas.“

Būti šalia nėra lengva. Būti šalia kenčiančio asmens tuo labiau. Būti solidariam su visuomenės, valdžios, vyresniųjų atmestuoju ypač sunku. Sąmoningai bėgame nuo kryžiaus, nuo sunkumų. Nenorime įsitraukti į sudėtingas situacijas.

Marija Sopulingoji savo pavyzdžiu nori mus išmokyti likti ištikimiems iki kryžiaus, iki galo, nes tikroji meilė nebijo nei aukos, nei rizikos, tikroji meilė ragina palaikyti kitą, o ne ieškoti savo naudos.

Kenčiančioji po Jėzaus kryžiumi Marija, išmokyk mane mylėti ištikimai.
Bernardinai.lt

Švč. M. Marija Sopulingoji       2021-09-15 4:53

Evangelijos
Mąstymas
Prašyti malonės mylėti Jėzų taip, kaip Jį mylėjo Marija

Jonas, vienas iš evangelistų, aprašo ypatingą Jėzaus susitikimą su Marija Golgotoje. Atsistosiu kartu su Sopulingąja Motina ir mylimuoju mokiniu po kryžiumi. Melsiu šv. Joną, kad išprašytų man šio įvykio kontempliacijos malonę.

*

Jonas pirmiausia atkreipia mano dėmesį į Jėzaus žvilgsnį. Įsivaizduosiu Jo kruviną, iškankintą veidą ir Jo meilės kupiną, iki gelmių perveriantį žvilgsnį. Jis žvelgia į savo Motiną ir į mokinį. Taip pat žvelgia ir į mane. Savo žvilgsniu Jėzus apima visus be išimties.

*

Kontempliuosiu Jėzaus žvilgsnį. Kiek kartų žvelgiu į Nukryžiuotąjį, tiek kartų galiu pasakyti, kad Jis žvelgia į mane. Esu Jo mylimasis mokinys. Jis nori, kad patikėčiau, jog Jis miršta už mane ir dėl manęs. Ar tuo tikiu?

*

Nukryžiuotas Jėzus nuo kryžiaus kalba savo Motinai apie mane. Rodo į mane ir sako: „Štai tavo sūnus“. Nukryžiuotasis atiduoda už mane savo gyvybę ir man atiduoda savo Motiną. Jis galvoja apie mane iki galo.

*

Kartu su Motina priglusiu prie Jėzaus kojų. Kontempliuosiu Jo meilę. Dėkosiu Jam už Mariją, nes Jos motiniškame žvilgsnyje visada galiu pajusti jautrumą ir meilę.

*

Jėzus dūsta, jam trūksta oro, bet sukaupęs paskutines jėgas, Jis kreipiasi į mane. Atkreipia mano žvilgsnį į Mariją ir sako: „Štai tavo Motina“. Prisiartinsiu prie Marijos, prisiglausiu prie Jos sopulingos širdies ir Jėzaus akivaizdoje išpažinsiu: „Esi mano Motina“.

*

Priimsiu Mariją į savo kasdienybę. Parodysiu jai vietas ir asmenis, kuriuos labiausiai myliu, ir tuos žmones, kurie man suteikia daugiausia skausmo.

Kaip vaikas kartosiu:

„Išmokyk mane mylėti Jėzų ir tuos, su kuriais gyvenu kasdienybėje“.

Kasdienapmastau.lt

Švč. M. Marija Sopulingoji       2021-09-15 4:50

Evangelija (Jn 19, 25–27)

  Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Marija Kleopienė, ir Marija Magdalietė.
  Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save.
  Katalikai.lt

Švč. M. Marija Sopulingoji       2021-09-15 4:49

Dievo Žodis
Sekvencija

  Stovi Motina skausminga, į Sūnaus kančias siaubingas
žvelgia verkiančiom akim.
  Aimaną nuo kryžiaus girdi, baisus skausmas varsto širdį
kalavijo ašmenim.
  Kiek tai kenčia išrinktoji Jėzaus Motina mieloji,
jam kovojant su mirtim.
  Siaubas, sielvartas ir baimė atėmė Marijai laimę,
Sūnų jai atimdami.
  Koks žmogus nesudrebėtų, koks akmuo nesuminkštėtų
nuo šios Motinos skausmų?
  Kas galėtų neliūdėti ir į ją ramiai žiūrėti,
kai ji kenčia su Sūnum?
  Už visos žmonijos kaltę leido sūnų ji prikalti
ir atidavė kančioms.
  Matė mielą savo Sūnų, kenčiantį dvasia ir kūnu,
mirštantį už mus visus.
  Meilės Motina, Mergele, duok pajusti skausmo galią,
kad liūdėčiau su Tavim.
  Kad širdis manoji degtų, kad nuo šiol vien Dievui plaktų,
kad mylėčiau vien tik jį.
  Kristaus Motina šventoji, spausk giliai širdin manojon
Nukryžiuotojo žaizdas!
  Tu neduok praeit pro šalį, jo Širdies skausmų bent dalį
leisk iškęsti už kaltes.
  Leisk prie kryžiaus apsistoti, su Tavim drauge raudoti,
likti su Tavim kartu.
  Aš po kryžiumi norėčiau su Tavim drauge stovėti,
lieti ašaras gailias.
  O skaisčiausioji Mergele, Tavo meilės karčią dalią
graudžiai leisk apverkti man.
  Leisk suprasti Kristaus mirtį, leiski kančią jo patirti
ir pajusti jo žaizdas.
  Žaizdos jo tegul kankina, kryžius jo teapsvaigina,
tealpstu drauge su juo!
  Teismo diena gink, Marija, nuo liepsnų, kurios praryja
sielas nuodėmės vergų!
  Kristau, kai kelionę baigsiu, palmę pergalės įteiksi
man dėl Motinos maldų.
  Dėl savų kančių baisiųjų, josios ašarų karčiųjų
leisk gyventi amžinai. Amen.

Posmelis prieš evangeliją

P.  Aleliuja. – Laiminga Mergelė Marija:
              ji ir nemirusi pelnė kankinystės palmę po Viešpaties kryžium. – P. Aleliuja.

Švč. M. Marija Sopulingoji       2021-09-15 4:48

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Žyd 5, 7–9)

  Kristus savo kūno dienomis siuntė savo prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo. Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasiekęs tobulumą, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi, Dievo pavadintas vyriausiuoju kunigu Melchizedeko būdu.

Atliepiamoji psalmė (Ps 30, 2–6. 15–16. 20)

P.  Viešpatie, gelbėk mane, esi gailestingas!

  Tavim pasitikiu, Dieve, ir amžiais nebūsiu apviltas.
  Mane dėl savo ištikimybės vaduoki.
  Atkreipk į mane savo ausį,
  skubėk mane gelbėt.  – P.

  Būk man uola slėptis pavojuj,
  gelbėtis - galinga tvirtovė.
  Tikrai tu uola ir tvirtovė,
  todėl savo garbei mane vesi, ganysi.  – P.

  Išpainiosi tu iš pinklių, man priraizgytų;
  tu gi esi mano tvirtybė.
  Į tavo rankas pavedu savo gyvybę,
  mane išvaduosi, Dieve ištikimasis. – P.

  Bet aš tavimi, Viešpatie, kliaujuos,
  sakau: „Tu man Dievas.
  Tik tavo rankose mano likimas“.
  Išgelbėk mane nuo priešo kėslų, nuo mano engėjų. – P.

  O, koks tu, Viešpatie, geras,
  meilus visiems, kurie tavęs bijo,
  visiems, kurie tavim vilias
  viešai žmonių būryje.  – P.

Šventojo Kryžiaus išaukštinimas       2021-09-14 4:55

Evangelijos skaitinį komentuoja s. Juta Edita Kunickaitė SSC

335-ųjų metų rugsėjo 13-ąją dieną Elena ir imperatorius Konstantinas Jeruzalėje surengė Prisikėlimo bazilikos pašventinimo šventę. Mums, vakariečiams, ši šventovė tapo Šventojo Kapo bazilika. Rugsėjo keturioliktosios šventės kilmė – kitą dieną po šventyklos pašventinimo pradėtas garbinti Kristaus kryžius. Kryžiaus „šlovinimas“ pirmiausia sietinas su esmine teologine tema, kuri perteikta Evangelijoje pagal Joną ir Pauliaus laiškuose. Kristaus Velykos — tai Prisikėlusiojo „pašlovinimas“, Žmogaus Sūnaus misijos įvykdymo triumfas.

Ši tema skamba šiandienos Evangelijos ištraukoje: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžiną gyvenimą“ (Jn 4, 14–15).

Ką reiškia turėti Amžinąjį gyvenimą? Evangelistai sako, Amžinasis gyvenimas — tai Kristus. Vadinasi, turėti Gyvenimą, „turėti“ Kristų.

Draugystei ir vienybei su Jėzumi sustiprėjus, turėtume tapti pajėgūs atpažinti savyje Amžinąjį Gyvenimą. Jei Jo neatpažįstame, tai kažkas yra ne taip. Jei vilioja pinigai, garbė, valdžia, ar vertiname žmones taip kaip Jėzus? Ar mylime savo kaimynus, kolegas, draugus ir vertiname juos taip kaip Kristus? Deja, deja… Esame pernelyg žmogiški, pernelyg užsiėmę, pernelyg skubantys ir Dievui vietos nepaliekantys. Gerai, jei atvira ir pasiruošusi širdis leidžiasi Dievo keičiama. Būdami perkeisti galime padaryti tai, ko žmogiškai savo jėgomis negalėtume padaryti: mylėti priešus, atleisti ir atleisti visam laikui, gyventi su vargšais, būti gailestingi, neteisti ir nesmerkti… Būti „perkeistam“ — nemenkas iššūkis šių dienų sekuliarizuotame, kosmopolitiškame pasaulyje. O gal širdžių perkeitimo Jėzus ir laukia?

Pagal evangelistą Joną: „Dievas nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 16–17). Žodžio „išgelbėti“ graikiškas atitikmuo reiškia „ištraukti žmogų iš pavojaus“, „išlaisvinti iš priespaudos“, ir dar viena reikšmė – „išgydyti“ tai, kas pažeista.  Ar leisime Kristui gydyti tai, kas sužeista, pažeista, pūliuoja, dvokia? Dievas prievartos nedaro. Jis laukia, kad tikėtume, o tikėdami turėtume Amžinąjį Gyvenimą.
Bernardinai.lt

Šventojo Kryžiaus išaukštinimas       2021-09-14 4:53

Evangelijos
Mąstymas
Prašyti gailesčio už savo nuodėmes ir malonės gyventi tiesoje

Pasistengsiu šią maldą atlikti prieš Nukryžiuotąjį  Jėzų. Jeigu tai man duotų didesnės dvasinės naudos, šią meditaciją galiu atlikti naktį.

*

Bandysiu pajusti Jėzaus ir Nikodemo naktinio pokalbio aplinką. Nikodemo troškimas išsipildė: jis gali vienas pats asmeniškai susitikti su Mokytoju. Nuo mano troškimų gilumo priklauso mano susitikimo gelmė su Jėzumi. Ką galiu šiandien pasakyti apie savo troškimus?

*

„Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį...“. Ant kryžiaus mirštantis Jėzus turi galią kasdien išgelbėti mano gyvybę. Jam reikalingas tik mano tikėjimas. Jėzus merdės „šalia mano gyvenimo“, jeigu nepastebėsiu ir su tikėjimu nepriimsiu Jo meilės.

*

„Dievas taip pamilo pasaulį...“. Žvelgdamas į kryžių apmąstysiu kiekvieną šio sakinio žodį. Įsisąmoninsiu, kad ant kryžiaus kybo vienatinis Dievo Tėvo Sūnus. Jis miršta už mane. Aš esu Dievui „visas pasaulis“. Kaip ir kiekvienas žmogus, aš esu Jam vienintelis vaikas.

*

Jėzus užtikrina mane, kad Tėvas nori ne mano pasmerkimo, bet išgelbėjimo. Aš pats save pasmerkiu, kai abejoju Jo gailestingąja meile. Kai nepakankamai tikiu Dievo meile ir gailestingumu, tai man sukelia vidinę neramybę, abejones, skatina atmesti save. Ar tikiu besąlygišku Dievo gerumu man? Ar nebijau Jo? Ar nepastebiu polinkio smerkti save?

*

Žvelgdamas į Nukryžiuotojo žaizdas, nuoširdžiai su Juo kalbėsiuosi apie savo širdies žaizdas. Paprašysiu Jėzaus, kad parodytų mano nuodėmes, kurios suteikia Jam didžiausią skausmą. Sužadinsiu gilų gailestį už savo nuodėmes.

Mąstymo pabaigoje sukalbėsiu 51 psalmę.

Kasdienapmastau.lt

Šventojo Kryžiaus išaukštinimas       2021-09-14 4:52

Evangelija (Jn 3, 13–17)

  Jėzus pasakė Nikodemui:
  „Niekas nebuvo pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus. Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą.
  Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“.
  Katalikai.lt

Šventojo Kryžiaus išaukštinimas       2021-09-14 4:51

Dievo Žodis
Antrasis skaitinys (Fil 2, 6–11)

  Kristus Jėzus, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones.
Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!“

Posmelis prieš evangeliją

P.  Aleliuja. – Garbiname tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname tave,
              kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį. – P. Aleliuja.

Šventojo Kryžiaus išaukštinimas       2021-09-14 4:50

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 77, 1–2. 34–38)

P.  Neužmirškime Dievo stebuklų!

  Klausyk, mano tauta, ko tave aš mokinsiu,
  ką ims burna mano byloti,– dėmėkis.
  Mano lūpos aiškins pavaizdais,
  paslaptis senųjų amžių atskleisiu. – P.

  Galabijami imdavo Dievo ieškoti,
  grįždavo glaustis prie jojo.
  Atsimindavo, kad uola jiems yra Dievas
  ir vaduotojas – Dievas, Aukščiausiasis. – P.

  Jie gerindavosi jam savo burna,
  meluodavo savo liežuviais.
  Netiesios jam jų būdavo širdys,
  jo Sandorai nebūdavo klusnūs. – P.

  Tačiau Dievas pasigailėdavo, dovanodavo kaltę,
  nenorėdavo jų sunaikinti.
  Kaskart sulaikydavo savo rūstybę,
  nebaigdavo viso apmaudo lieti. – P.

Šventojo Kryžiaus išaukštinimas       2021-09-14 4:49

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Sk 21, 4–9)

  Izraelitams kelionėje pradėjo kristi nuotaika.
  Jie ėmė bruzdėti prieš Dievą ir Mozę, murmėdami: „Kam gi jūs išvedėte mus iš Egipto? Kad mes išmirtume toje dykynėje, kur nėra nei duonos, nei vandens? Mes šleikštuojame nuo to prėsko valgio“.
  Tada Viešpats užleido tautą nuodingomis gyvatėmis. Jos ėmė gelti žmones, ir daug izraelitų išmirė. Žmonės ėjo pas Mozę ir prašė: „Mes nusidėjome, kildami prieš Viešpatį ir tave. Melski Viešpatį, kad jis išgelbėtų mus nuo gyvačių“. Ir Mozė meldėsi už tautą.
  Viešpats atsiliepė Mozei: „Pasidirbink gyvatę ir iškelk ant vėliavos koto. Kiekvienas įgeltasis, pažvelgęs į ją, išliks gyvas“. Taigi Mozė padirbino iš vario gyvatę ir iškėlė ant vėliavos koto. Dabar, kas, gyvatės įgeltas, pažvelgdavo į varinę gyvatę,– išlikdavo gyvas.

XXIV eilinės savaitės pirmadienio       2021-09-13 5:05

Evangelijos
Komentaro autorius – kun. Robertas Urbonavičus

Jėzaus nuostaba. Dievo Sūnus šios dienos Evangelijos ištraukoje yra pagautas nuostabos – to jausmo, kuris turėtų būti svetimas Įsikūnijusiai Išminčiai. Dievas stebisi, galima sakyti, gėrisi žmogaus širdies slėpiningumu. Pasirodo, ji platesnė už beribę Visatą ir gilesnė už bedugnį vandenyną. Joje gimsta ir aklas nuožmumas, ir visa viršijantis nuolankumas.

Romėnų šimtininkas, tas, svetimos ir nekenčiamos Imperijos statytinis, – okupantas, tai jis nustebina Jėzų. Kuo ? Ne savo karine galia ar galbūt romėniška filosofija, bet nuolankiu gestu, tuo pranokdamas net geriausius išrinktosios tautos sūnus.

„Viešpatie, nesivargink! Aš nesu vertas, kad tu užeitum po mano stogu. Aš taip pat nelaikiau savęs vertu ateiti pas tave. Bet tark žodį, ir tepasveiksta mano tarnas! Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi aš sakau kuriam nors iš jų: ‘Eik’, ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik čionai!’, ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Padaryk tai!’, ir jis daro“, – tai turbūt pats lakoniškiausias, bet tiksliausias tikėjimo ir pasitikėjimo Jėzumi išpažinimas, nereikalaujantis, nesiekiantis apriboti Viešpaties, bet suteikiantis laisvę, kuri gimsta iš tiesos apie tai, kas yra Dievas ir kas yra žmogus. Ne veltui šimtininko frazė buvo įtraukta į liturgiją ir yra kartojama prieš priimant Viešpatį šventojoje Komunijoje.

Ar nori nustebinti Jėzų ? Pažvelk į savo širdį…
Bernardinai.lt

XXIV eilinės savaitės pirmadienio       2021-09-13 4:57

Evangelijos
Mąstymas
Prašyti besąlyginio atsidavimo Jėzui krizių ir kančių metu

Atkreipsiu dėmesį į meilės ir pagarbos atmosferą, kuri yra tarp romėnų šimtininko, jo tarno bei žydų kilmingųjų. Šimtininkas prašo už savo sergantį tarną, o kilmingieji prašo už šimtininką. Tarno kančia priartina juos prie Jėzaus ir sustiprina jų tarpusavio ryšį.

*

Ką galiu pasakyti apie savo santykius šeimoje, bendruomenėje, savo darbovietėje?  Apie juos pasakysiu Jėzui. Už ką šiandien labiausiai norėčiau prašyti?

*

Kontempliuosiu Jėzų, kuris, girdėdamas prašančius, kartu su jais eina į šimtininko namus. Įsisąmoninsiu, kad Jėzus nori būti pakviestas ir į mano namus, į mano kasdienybę. Jis yra pasiruošęs eiti ten, kur kenčiu aš pats ir kur kenčia brangūs mano širdžiai žmonės.

*

Jėzaus akivaizdoje paklausiu savęs, kas mano namuose ir bendruomenėje labiausiai reikalingas išgydymo? Pas ką norėčiau pakviesti Jėzų? Kurį asmenį labiausiai nešioju savo širdyje ir mintyse?

*

Įsiklausysiu į šimtininko išpažinimą. Jis tiki Jėzaus žodžiais ir tų žodžių galia. Šimtininkas yra įsitikinęs, kad vienas Jėzaus žodis gali išgydyti jo tarną. Prašysiu gilaus tikėjimo Dievo Žodžio galia malonės.

*

Prisiminsiu Šventojo Rašto žodžius, kurie mano gyvenime turėjo ypatingą reikšmę. Kokie tai žodžiai? Pasistengsiu dažniau prie jų sugrįžti ir jais melstis.

*

Jėzus yra nustebintas šimtininko tikėjimo. Ką Jėzus galėtų pasakyti apie mane ir mano dvasinį gyvenimą? Ką Jis šiandien rastų mano širdyje?

*

Prisiartinsiu prie Jėzaus ir paprastais žodžiais, kaip šimtininkas, išreikšiu savo mažumą ir nevertumą. Pakviesiu Jį „po savo stogu“. Prašysiu, kad išgydytų mane iš visko, kas silpnina ir šaldo mano tikėjimą.

Kasdienapmastau.lt

XXIV eilinės savaitės pirmadienio       2021-09-13 4:54

Evangelija (Lk 7, 1–10)

  Baigęs savo pamokymus klausytojams, Jėzus sugrįžo į Kafarnaumą. Ten vieno šimtininko branginamas tarnas sirgo ir buvo arti mirties. Išgirdęs apie Jėzų, šimtininkas pasiuntė pas jį kelis žydų kilminguosius, prašydamas jį ateiti ir išgelbėti tarną.
Atėję pas Jėzų, jie labai prašė ir sakė: „Jis vertas, kad jam tai padarytum, nes jis myli mūsų tautą ir mums yra pastatęs sinagogą“. Jėzus nuėjo su jais.
  Prisiartinus prie namų, šimtininkas atsiuntė savo draugus jam pasakyti: „Viešpatie, nesivargink! Aš nesu vertas, kad tu užeitum po mano stogu. Aš taip pat nelaikiau savęs vertu ateiti pas tave. Bet tark žodį, ir tepasveiksta mano tarnas! Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi aš sakau kuriam nors iš jų: ‘Eik’, ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik čionai!’, ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Padaryk tai!’, ir jis daro“.
  Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi šimtininku ir, atsigręžęs į jį lydinčią minią, tarė: „Sakau jums – nė Izraelyje neradau tokio didelio tikėjimo“.
  Sugrįžę į namus, pasiųstieji rado tarną pasveikusį.
Katalikai.lt

XXIV eilinės savaitės pirmadienio       2021-09-13 4:53

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 27, 2. 7–9)

P.  Viešpatį garbinkim, nes jis išgirdo mano maldaujantį balsą.

  Išgirski mano maldavimo balsą, kai tavęs šaukiuosi,
  kai tiesiu aš savo rankas
  į tavo šventų švenčiausiąjį būstą. – P.

  Dievas – mano stiprybė ir skydas,
  širdis mano Viešpačiu kliaujas, o jis mane remia.
  Širdis mano džiaugias,
  aš jį šlovinsiu giesme. – P.

  Dievas – savo tautos tikroji stiprybė,
  savo Pateptajam – išganinga tvirtovė.
  Viešpatie, padėk savo tautai, paveldą savo palaimink,
  ganyki ir amžiais globoki. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 3, 16)

P.  Aleliuja. – Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų,
              kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų,
              bet turėtų amžinąjį gyvenimą. – P. Aleliuja.

XXIV eilinės savaitės pirmadienio       2021-09-13 4:52

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (1Tim 2, 1–8)

  Brangusis!
  Visų pirma prašau atlikinėti maldavimus, maldas, pamaldas ir dėkojimus už visus žmones, už karalius ir visus valdovus, kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą. Tai gera ir priimtina akyse mūsų Dievo ir Gelbėtojo, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą.
  Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirkimą už visus, pateikdamas liudijimą nustatytu laiku. Tam aš esu paskirtasis šauklys ir apaštalas,– sakau tiesą, nemeluoju,– pagonių mokytojas tikėjimo ir tiesos reikaluose.
  Aš norėčiau, kad vyrai visur, kur melsis, keltų aukštyn tyras rankas, be pykčio ir nesantaikos.

Svarbiausia       2021-09-12 15:08

Tik kantriai iškentus įžeidimus, nuoskaudas, neteisybę, visas negandas, vėliau imi suvokti, kad tai padėjo man atsikratyti puikybės, kad mano širdis tapo minkštesnė,joje atsirado meilės artimui, teisybės pajutimas, pranyko savęs aukštinimas ir t.t. Vadinasi, mano širdyje atsirado vietos Jėzui, o pasišalimo mano AŠŠŠŠŠŠŠŠŠŠ.
Nėra kito kelio, kaip tik kryžiaus kelias, kad pasišalintu puikybė, kuri neleidžia ateiti Jėzui į mūsų širdį. Dievas duoda mums tai ko reikia ir po ne daug, kad galėtume nepalūžti, bet įsikabinti į Jį ir iškentę, pajusime Jo artumą. Kadangi Jėzus yra Tiesa, tad būtina, pastoviai siekti ir būti tik tiesoje. Nenutylėti, o liudyti ir stoti tiesos pusėn, kad ir kaip tai man, šiuo metu būtų neparanku. Jei sugebame ramiai, be pykčio, visada išsakykime tai, kas yra teisu.Aišku, nukentėsime, gal ir žiauriai, bet Dievas mums siuntė ir siunčia tuos išbandymus, t.y. pamokėles.

Svarbiausia       2021-09-12 14:57

Yra suvokti ir savo gyvenimu perprasti šv. Pranciškaus Asyžiečio teiginį, kas yra “tobulas džiaugsmas”.
“Kartą, Pranciškus kalbėjo su broliu Leonu, ir pasakė:

Klausyk, koks tikras džiaugsmas. Jeigu visi Paryžiaus universiteto mokytojai įstotų į ordiną, tai nebūtų tobulas džiaugsmas. Jeigu visi kunigai ir vyskupai, taip pat ir Anglijos ar Prancūzijos karaliai įstotų į ordiną, nebūtų tobulas džiaugsmas. Jei visi mano broliai taip gerai mokėtų sakyti pamokslus, kad net atsiverstų visi netikintys į Kristaus tikėjimą, jei gydyčiau ligonius, jei daryčiau stebuklus, tai dar nebūtų tobulas džiaugsmas.

O tobulas džiaugsmas, tai kai žiemą grįžtu iš Perudžos ir man labai trukdo didelis šaltis. Atsistoju prie vienuolyno, sušlapęs, sušalęs, beldžiu į duris, o brolis išeina piktas ir taria: „Kas tu toks?” – o aš atsakau: „Esu brolis Pranciškus”; o jis atsako: „Eik iš čia, niekše ir plėšike, nes čia negausi nei valgio, nei nakvynės. Dar beldžiu ir sakau: „dėl Dievo meilės, įleisk mane“. O jis atsako: „aš tikrai taip nedarysiu, eik į ligoninę ir ten prašyk“.

Jei kantriai ištversiu šiuos įžeidimus, jei pasiliksiu ramybėje, tai ir bus tobulas džiaugsmas.”

Tradiciškai apie labdaras       2021-09-12 13:01

Tikėjimas be gerų darbų yra nematomas, nes tai yra vidinė žmogaus ramybė, susiklosčius netgi nepalankiausioms jo gyvenimo sąlygoms. Apmaudu, kad šiandien tą dvasinę ramybę mažai kas iš visuomenės pastebi ir vertina.
Be to, manau, kad materialinė labdara artimui turi būti dalinama labai apgalvotai, nes negalvojimas, šiuo atveju, neretai praktiškai gali neduoti jokios dvasinės naudos tam, kuris gauna tą materialinę paramą. Kita vertus, apmaudu, kad šiandien visuomenė gyvenimo laimę supranta tik kaip materialinį gerbūvį ir….kūniškus malonumus, kas reiškia šiandieninės dvasinės labdaros didelį deficitą.
Pamąstymui: o gal vietoje materialinės labdaros geriau būtų dvasinė labdara, o materialinė labdara tik tiek, kad nepiktinti dvasiškai silpnų žmonių abejingumu jų tikram materialiniam nepritekliui…

 

Gediminas        2021-09-12 12:56

Kas visiškai įsileidžia Jėzų į savo gyvenimą, tas neverkšlena dėl patiriamų sunkumų, pavyzdžiui, kad laisvė neduoda to, ko geidžia širdis.
Laisvė niekuomet neužtikrina ramaus ir sotaus gyvenimo.
Kasdien reikės pakelti kokią nors naštą, kasdien reikės nepraeiti pro šalį matant, kai vargas beldžiasi į kieno nors duris. 

Vytas        2021-09-12 12:55

Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje –

Viešpatie, sustiptink savo kryžių su Tavo vardu lūpose nešančius, pasotink savo Tiesa jos alkstančius, priglobk teisingumo ieškančius, suramink vienatvę ir neviltį išgyvenančius, išvaduok persekiojamus, suteik uolumo Tavo Žodį skelbiantiems ir drąsos Tave liudijantiems, kad įsišaknydinę Tavo Tiesoje ryžtumės priešintis blogiui ir augtume artimo meilės darbais.
Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.

Amen. 

 

Per Krikštą esame pašaukti sekti paskui Jėzų!!!        2021-09-12 12:53

Laisvė yra didysis mūsų dienų iššūkis.
Mes nepakeisime tų, kuriems laisvė yra tik galimybė ką nors pasiglemžti, užvaldyti ar paminti kitų teises.
Tačiau mes galime sekti paskui Jėzų, kuris parodė tikrą kelią į laisvę.
Jis ne tik pakvietė savo sekėjus išsižadėti savęs, bet pats išsižadėjo net savo gyvybės, kad mes galėtume būti laimingi per visą amžinybę.
Jis ne tik ragino kitus nešti savo kryžių, bet pats ryžtingai keliavo į Jeruzalę, nors žinojo, kad tenai jo laukia kryžius ir mirtis. 

Kas turi ausis - tai girdi!!!        2021-09-12 12:51

Gyvenimas išsižadant ir nešant kryžių iš pirmo žvilgsnio daug kam gali atrodyti per daug kietas ir sunkiai priimtinas.
Tai netiesa.
Šis kelias yra kur kas lengvesnis už tą, kuriuo eina savimylos ir savanaudžiai.
Įsižiūrėkime į juos: jie neturi tikro džiaugsmo ir jo ieško ne ten, kur jį galima patirti.
Tai ne džiaugsmas, jei jam patirti reikia degtinės ar narkotikų.   

Mons. Adolfas Grušas       2021-09-12 10:42

I II TIKĖJIMO KELIAS
Tikėjimas atpažįstamas iš darbų. Jei pristinga tokio konkretaus liudijimo, jis tampa paprasčiausiais žodžiais, nenaudingai virpinančiais orą. Tikėjimo gyvybingumas priklauso nuo darbų, kuriais kasdien kuriama kitų labui skirta gerovė.

Tie darbai gali būti labai paprasti: parodytas solidarumas, uždengiant nuogumą, pasidalijimas maistu, nuoširdžių padrąsinimo žodžių, bylojančių apie gyvenimo vertę, dovana. Tokie darbai yra artumas, dėmesys, pastabumas, parodytas draugiškumas, mokėjimas išklausyti. Tai laikas, kurį skiriame kitam žmogui, prašančiam bent šiek – tiek dėmesio, giedras žvilgsnis, ištverminga kantrybė…

Antrajame šio sekmadienio Žodžio liturgijos skaitinyje girdime apaštalo Jokūbo pateikiamus pavyzdžius. Pirmasis kalba apie niekuomet negirdėtą ir žiaurų įžūlumą. Susitinkame ko nors mūsų prašantį žmogų ir, galbūt nutaisę apgaulingą pamaldžią šypseną, klausiame: „Esi alkanas? Tai eik ir pavalgyk. Esi nuogas? Eik ir apsirenk. Esi nusiminęs? Eik ir surask, kas tave paguostų“.

Šių dienų pasaulis iš tiesų ir yra toks. Gaila, bet neretai tokia yra ir mūsų išpažįstama krikščionybė…

Reikia priglausti? Taip, teisybė. Priglauskite. Jūs, o ne mes. Tau reikia manęs? Gaila, bet dabar negaliu. Esu užsiėmęs. Galbūt vėliau… Tiesa, tas „vėliau“ taip niekada ir neateina.

Mūsų bendruomenių gyvenime dažnai galima pastebėti, tikiuosi, su nemažu gėdos jausmu, kad jos gyvena tikėjimu, kurį žmonės susikuria patys sau. Jie rūpinasi savo reikalais, palikdami kitus taip pat rūpintis savo reikalais. Į nieką nesikišame, niekam nieko nesakome, kartais paguosdami save, kad tokiu būdu rūpinamės nieko neužgauti.

Toks elgesys visiškai suprantamas. Jis yra įprastas ir labai lengvai priderinamas prie visuomenės gyvenimo būdo, tačiau tikėjimo kelyje yra visiškai netinkamas. Tikėti visu protu ir visa širdimi, visų pirma reiškia: gyventi tuo tikėjimu. Žinoma, reikia pripažinti, kad tokios pastangos yra varginančios ir neretai skausmingos, tačiau, jei čia išlaikome nuoseklumą, visuomet mūsų laukia svaiginanti patirtis.

Daug gyvenimiškų situacijų skatina mus ieškoti patogesnio tikėjimo, tačiau, dėkui Dievui, Jis niekada nenusileido iki kompromisų su mumis paieškų. Jis visuomet leidžia išgyventi tikėjimą, už tai mokant didelę kainą, neretai svyruojant tarp netikėjimo ir pasitikėjimo, tarp pasitikėjimo ir pasidavimo, tarp pakilimų ir nuopuolių.

Be abejo, tiek apaštalams, tiek mums turėtų būti problemiška girdėti, kaip Jėzus nelauktai tiesiai kreipiasi į mus. Jis neieško gražių frazių, bet prabyla tiesiai: „Noriu žinoti, ką apie mane kalba žmonės“, o paskui kreipiasi asmeniškai: „Jūs sekate mane ir sakotės esą mano mokiniai bei tvirtinate, jog mylite mane, jūs, praėjus tūkstantmečiams, išpažįstate savo tėvų tikėjimą, kurio jie tvirtai laikėsi. Jūs esate bendruomenė, kiekvieną sekmadienį susirenkanti švęsti Velykų, kartais gal ir be didelio įsitikinimo ir be pakankamo dėmesingumo. Norėčiau sužinoti, kuo jūs mane laikote?“

Mons. Adolfas Grušas       2021-09-12 10:41

II TIKĖJIMO KELIAS


Mūsų visų bendru balsu tampa Simonas Petras: „Tu esi Mesijas“.

Petro išpažinimas nėra tikėjimo patvirtinimas, bet išeities taškas. Nuo jo prasideda viskas, ir pats Jėzus kalba toliau, žengdamas lemtingą žingsnį savo žemiškoje istorijoje: „Reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų“.

Čia slypi daugiausiai problemų kelianti tikėjimo akimirka: gyvenimas, per tikėjimą atsiveriantis išbandymui arba bailiam pabėgimui.

Petras dar vieną kartą prabyla visų vardu, labai žmogiškai ir labai prieštaringai, taip, kaip prabiltų kiekvienas iš mūsų. Jis pasivedėja Jėzų nuošaliau, kad Jam papriekaištautų, tarsi norėdamas Dievą pamokyti ir paaiškinti Mokytojui, koks yra mūsų tikėjimas. Mūsų nuomone kenčiantis, mirštantis ir prisikeliantis Mesijas yra negirdėtas, neįmanomas papiktinimas.

Tai girdėdamas Jėzui griežtai prabyla į savo mokinį. Jo žodžiai tikri, bet kartu geliantys, atimantys žadą, paliečiantys mūsų turimų vizijų žemumas, mūsų tikėjimo idealų vidutiniškumą, mūsų, kaip tikinčiųjų, būties menkumą: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“

Petro tikėjimas žemiškas, silpnas, tarsi namai, pastatyti ant smėlio.

Vis dėlto Jėzus nekalba apie galimą klaidą. Neprotingi Petro žodžiai Jam duoda galimybę pasakyti visą neatšaukiamą tiesą ir nukreipti klausytojų mintis į konkretų tikėjimo liudijimą: „Kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“.

Mums reikia išsižadėti tos savo asmenybės dalies, kuri mus veda į iliuzijas ir nusivylimą. Reikia paimti kasdieninį kryžių, kuris mus erzina ar trukdo, kryžių, kuris pažemina ar prislegia. Mums reikia kryžiaus, kurio nenorime, tačiau kuris tuo pat metu yra neišvengiamas. Kryžiaus, kurį norisi nusimesti…

Toks kryžius padeda išvengti tamsaus ir baisaus į mirtį vedančio kelio, bet priešingai: veda į amžinybę, į prisikėlimą, į meilės laimę.

Mūsų tikėjimas…

Evangelijos       2021-09-12 9:55

Mąstymas
Prašyti malonės giliai suvokti tiesą, kad Jėzus yra mano vienintelis Išgelbėtojas

Žvelgsiu į mokinius, kurie keliauja su Jėzumi. Jie eina su Juo ten, kur Jis nori mokyti žmones. Prisijungsiu prie jų, kad pasiklausyčiau jų pokalbio.

*

Daug kartų mokiniai matė, kaip Jėzus susitikdavo su gausiomis miniomis. Mokiniai klausėsi, ką žmonės kalbėjo apie jų Mokytoją. Jėzus klausia apie jų pastebėjimus: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?“ Atkreipsiu dėmesį, kokios skirtingos yra žmonių nuomonės.

*

Jėzus žvelgia į mano šeimą, bendruomenę, darbo vietą ir klausia mane apie žmones, su kuriais susitinku kasdienybėje. Kuo jie laiko Jėzų? Ar apie tai pagalvoju? Ar nesu tam abejingas? Ar sugebu su jais kalbėtis apie Jėzų?

*

Antras klausimas yra dar sunkesnis. Jėzus nori, kad aš atskleisčiau savo asmeninį santykį su Juo. Įsivaizduosiu Jėzų, kuris prisiartina prie manęs, žvelgia į mane ir klausia: „Kas aš esu tau?“

*

Kokie ryšiai mane šiandien sieja su Jėzumi: artimi ar tolimi, paviršutiniški ar gilūs? Kai ištariu „Jėzus“ – koks paveikslas dažniausiai iškyla prieš mano akis?

*

Nuoširdžiame pokalbyje su Jėzumi klausysiuosi, kaip Jis kalba man apie savo kentėjimus, kančią ir kryžių. Kokie jausmai kyla manyje? Ar nėra manyje baimės ir prieštaravimo, kaip Petro širdyje? Pasakysiu Jėzui apie savo išgyvenimus.

*

Atkreipsiu dėmesį į ryžtingumą, su kuriuo Jėzus man kalba apie kryžių. Jeigu noriu Jam priklausyti, ir aš turiu ant savo pečių paimti Jo duotą  kryžių. Išgelbėsiu savo gyvybę tik tada, kai išdrįsiu prarasti ją dėl Jėzaus.

*

Karštoje maldoje pavesiu Jėzui visą savo gyvenimą, o ypač tuos momentus, kuriuose labiausiai patiriu kryžių. Kartosiu:

„Tikiu, Jėzau, kad mano išgelbėjimas yra tavo rankose“.

Kasdienapmastau.lt


Rekomenduojame

Viktoras Jašinskas. Juodasis pirmadienis

Kun. Robertas Grigas primena: ne tvoros ir ne tanketės apsaugo parlamentus…

Nida Vasiliauskaitė ir jos „Lapių medžioklės“. Išvarymo instrukcijos: sugauti, išvyti, dezinfekuoti

Ramūnas Aušrotas. Apie sprendimų „greitumą“

Geroji Naujiena: Sekime Jėzų ir nebūsime sugėdyti

„Teisingumo registras“: ar esate pasiruošę gyventi be pilietinių teisių?

„Neredaguota“ pokalbis su Aurelijumi Veryga apie pandemija ir politiką

Lietuvos šeimų sąjūdžio tarptautinė konferencija po mitingo: „Valstybių ateitis diktatūros šešėlyje“ (vaizdo įrašas)

Algimantas Rusteika. Kas bandė organizuoti riaušes?

Liudviko Jakimavičiaus pastebėjimas: ant ko tada visas bėdas vers?

Rugsėjo 10 d. mitingo Katedros aikštėje rezoliucija

Mero rinkimai Trakuose. Ramūno Aušroto programa: kaip išspręsti įsisenėjusias Trakų komunalinio ūkio problemas?

Nidos Vasiliauskaitės kalba rugsėjo 10 dienos mitinge Katedros aikštėje (vaizdo įrašas): „Mes nesiderame!“

Rugsėjo 10 dienos mitingo Katedros aikštėje vaizdo įrašas

Vasariški pokalbiai su Dovilu Petkumi. Arkivyskupas ir nuncijus Ukrainai Visvaldas Kulbokas: Šv. Sostas gali būti tarpininku siekiant taikos

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Globalistinė Lietuvos užsienio politika

Vygantas Malinauskas. Kodėl Lietuvai taip nesiseka suvaldyti pandemijos? Palyginimas su kaimynais ir ... Indija

Nida Vasiliauskaitė. Nebijokime. Tai jie tegu bijo

William H. McRaven kalba Techaso universiteto studentams: kaip įveikti pasaulį

Iš propagandos frontų. Andrius Kubilius ir Rasa Juknevičienė – net jei sau prieštarauja, vis tiek teisūs, arba Liežuvis – pikčiausias jų priešas

„Neredaguota“ pokalbis su advokatu prof. dr. Ignu Vėgėle. Valstybė ir teisė

Nidos Vasiliauskaitės replika apie netrukus įsigaliosiančius draudimus

Linas V. Medelis. Uždrausti valdantiesiems giedoti himną – Tautišką giesmę

Pandemiją galima valdyti ir kitaip: pranešimų ištraukos ir reportažai iš STI konferencijos „Demokratija karantine. Susikalbėjimo galimybės“

Šiandien legendinio partizano J. Lukšos-Daumanto atminimą istorikai įprasmins tarptautine konferencija apie ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą

Justas Sakavičius. Dėl ko verta sunerimti VISIEMS

Vesti visuomenę prie Jėzaus: kun. N. Pipiro mintys ir bendražygio dr. D. Stakišaičio prisiminimai minint s. Ados-Benvenutos Urbonaitės šimtmetį

Advokatai J. Sakavičius ir A. Mozeris: nei tarnautojai, nei mokyklų administracijos neturi teisės skatinti mokinius skiepytis be tėvų žinios

Prof. Alvydas Jokubaitis: jei katalikai reikalautų to paties kaip homoseksualai, kiltų skandalas

LRT: Lietuva kalba. Ką daryti su tūkstančiais Lietuvoje esančių migrantų – integruoti ar išsiųsti? V. Sinicos atsakymas, kurio jis nespėjo pagarsinti

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.