Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Ramybė šiems namams! Jums prisiartino Dievo karalystė!

Tiesos.lt redakcija   2016 m. liepos 3 d. 2:48

10     

    

Geroji Naujiena: Ramybė šiems namams! Jums prisiartino Dievo karalystė!

Bet aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui. Juk nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet vien tik naujas kūrinys. Visiems, kurie laikysis šios taisyklės, teateinie jiems ramybė ir pasigailėjimas; taip pat ir Dievo Izraeliui!

O nuo šiol tegu niekas manęs nebevargina, nes savo kūne nešioju Jėzaus žymes.

Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūnie, broliai, su jūsų dvasia! Amen. (Gal 6, 14–18)

* * *

Anuomet Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti.

Jis sakė jiems:

„Pjūtis didžiulė, o darbininkų maža. Todėl prašykite pjūties šeimininką siųsti darbininkų į savo pjūtį. Keliaukite! Štai aš siunčiu jus, lyg avinėlius tarp vilkų. Nesineškite piniginės, nei krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite.

Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: ‘Ramybė šiems namams!’ Ir jei ten gyvens ramybės vertas žmogus, jūsų ramybė nužengs ant tų namų, o jei ne, – sugrįš pas jus. Pasilikite tuose pačiuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus. Jei nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta. Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: ‘Jums prisiartino Dievo karalystė!’

O jeigu užsuksite į tokį miestą, kur jūsų nepriims, išėję į aikštę, tarkite: ‘Mes jums nukratome netgi jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų, bet vis tiek žinokite: Dievo karalystė jau čia!’ Sakau jums: ateis diena, kai Sodomai bus lengviau, negu anam miestui.

Septyniasdešimt du mokiniai sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo“.

O Jėzus atsiliepė: „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus. Štai aš suteikiau jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę, kad niekas jums nepakenktų. Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“. (Lk 10, 1–9)

Kiekvienas mūsų pašauktas sekti Jėzų į Jo karalystę ir dalytis Gerosios Naujienos džiaugsmu. Tad melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje prašykime Dievą suteikti drąsos Jį liudyti ir išmokyti mylėti kaip Jis – ištvermingai, kantriai ir ištikimai, kad išėję į pasaulį, pilną kančios ir susipriešinimo, nesantaikų ir pykčio, skleistume Jo ramybę.

Mons. Artūras Jagelavičius. Nėra pašaukimo be misijos

Nėra pašaukimo be misijos. Pašaukimo priežastis – misija. Nes tas, kuris šaukiamas, yra būtinai ir siunčiamas.

Viešpats siunčia savo mokinius ten, kur pats nori nuvykti. Kiekvienas iš mūsų esame Kristaus mokinys, todėl esame kviečiami eiti į pasaulį ir skelbti Jėzaus vardu Dievo karalystę. Eiti nereiškia nuolat keisti gyvenamąją vietą, kažko ieškoti; priešingai, Viešpats aiškiai perspėja nesikilnoti iš namų į namus. Namai, į kuriuos esame siunčiami, tai vieta, kur sugrįžtame kiekvieną kartą po šv. Mišių. Visas mūsų gyvenimas – šeimoje, darbe, gatvėje – ir yra tas pasaulis, į kurį mus siunčia Viešpats. Ten, kur jis pats norėjo ateiti. Ir šiandien matome, jog šiame kelyje mes visada pirmiausia privalome pasitikėti Viešpačiu, kuris siūlo mums nesirūpinti dėl daugelio dalykų. Tuo, kas svarbu kiekvienam keleiviui kelionėje ir atrodo būtina mūsų gyvenime. Todėl, kad pats Viešpats visada yra kartu su mumis su sąlyga, jeigu mes šį gyvenimą priimame kaip pasiuntinybę, kaip Viešpaties vardu vykdomą misiją, kaip mūsų siuntimą pas visus žmones, kuriuos sutinkame gyvenimo kelyje.

Šiandien mes iš Evangelijos girdėjome, kokia tai yra pasiuntinybė. Pirmieji mūsų žodžiai privalo būti: „Ramybė šiems namams.“ Ne barimas, ne įsakinėjimas, ne nurodinėjimas, ne skundas blogomis sąlygomis. Jeigu mes ateiname Viešpaties vardu, privalome ateiti su taika. Esame kviečiami atnešti tiems, pas kuriuos esame siunčiami, būtent taiką – paties su savimi ir su Dievu. Eikite ne kaip užkariautojai, bet kaip avinėliai. Jėzus nori, kad mokiniai būtų panašūs į Jį. Avinėlis yra nebylus jo žudiko akivaizdoje. Mokinys, kaip ir jo Mokytojas, visada pasiruošęs atiduoti gyvybę už kitus. Avinėliai pavojų ir pasaulio priešiškumo sūkuryje yra nusižeminę ir kantrūs. Jėzaus mokslo skelbėjas yra beturtis, netrokšta žemiškos valdžios, nesiekia jos pinigais. Evangelijos skelbimo būtinumas verčia nesirūpinti materialiniais dalykais. Jėzaus mokiniai yra taikos nešėjai, nes Jėzaus mokslas skelbia gailestingumą ir atlaidumą.

Tačiau kaip dažnai mes elgiamės tiesiog visiškai priešingai. Laukiame, kad aplinkiniai mumis rūpintųsi, mums padėtų, kelią mums užleistų, jeigu skubame, ir susierziname, kai įvykiai klostosi ne taip. Mes pykstame ant žmogaus, kuris nesuspėja pastebėti, jog mums reikia pagalbos. Susierziname darbe dėl kolegos, kuris, kaip mums atrodo, mums užkrauna daugiau darbo, negu mes tikimės. Mums būna sunku grįžus po darbo atlikti daugelį darbų namie, nes norisi pailsėti. Kodėl namiškiai už mus to ar ano nepadarė? Susierziname dėl menkiausios priežasties, nes mums tikrai neužtenka vidinės ramybės, vidinės taikos. Todėl Jėzus siūlo mums patiems stiprėti Jo taikoje ir ramybėje. Liturgijoje keletą kartų girdime ramybės prašymus ir palinkėjimus: „suteik ramybę mūsų laikams“; „Viešpatie Jėzau Kristau, tu savo apaštalams esi pasakęs: Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę“; „Viešpaties ramybė visada telydi jus“; „Palinkėkite vieni kitiems ramybės“; „Mišios baigtos. Eikite ramybėje.“

Tik Viešpaties ramybės troškimas mus surenka prie Viešpaties altoriaus. Tai Dievo buvimo tarp mūsų ramybė. Ji pripildo mus ir mes esame kviečiami ja dalytis. Tai, kas mus erzina, sukelia mūsų pyktį, galėsime užgesinti savyje, jeigu mus pripildys Viešpaties ramybė, jeigu į beišsiveržiančią agresiją atsakysime ramia ir švelnia šypsena, kurią sukelia suvokimas, jog Kristus yra visada mūsų gyvenime. Iš tikrųjų žodžiai: „Ramybė šiems namams“ pasieks tą žmogų, kuris trokšta ir yra pasiruošęs priimti taiką ir ramybę. Jeigu jis nėra pasiruošęs priimti, tai Viešpaties ramybė liks su mumis. Tačiau šią ramybę reikia saugoti neleidžiant Viešpaties ramybei ištirpti daugelyje žemiškų problemų, reaguojant į jas „įprastu“ būdu: susierzinimu į susierzinimą, pykčiu į pyktį, įžeidimu į įžeidimą. Viešpats mus siunčia ten, kur jis pats trokšta eiti, kad atneštų savo ramybę. Nes Dievo karalystė ir yra Viešpaties buvimas su mumis. Jis kiekvieną žmogų pripildo taikos, ramybės, džiaugsmo ir meilės.

Jeigu gebėsime atnešti Viešpaties ramybę kiekvienam gyvenimo kelyje sutiktam žmogui, tuomet kiekvienas dėka mūsų pamatys prisiartinančią Dievo karalystę. Būtina ne tik išgirsti gražius žodžius, bet ir širdimi pajusti, jog taika, ramybė, džiaugsmas, Dievo meilė tapo mums artimesni. Esame visi pašaukti keisti šiandieninio pasaulio socialines, ekonomines ir politines struktūras. Jei krikščionis nėra apaštalas, jis nėra ir krikščionis.

baznycioszinios.lt

* * *

Mindaugas Malinauskas SJ. Drąsos dorybė

Dievas gi mums davė ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir protingumo Dvasią (2 Tim 17).

Ar ne geriau būti dėl Kristaus ištremtu, surakintu, negu pačiam laisvu noru lindėti savo rankomis statytame kalėjime, negu gėdingai valkioti savo rankomis nukaltus pančius, kuriais gėdinga baimė yra surakinusi? (Pal. arkiv. Jurgis Matulaitis)

 

* * *

    • Drąsa – tai gebėjimas sekti Jėzų ir pakelti sunkumus, kai šie neišvengiami. Pakelti sunkumus, vadinasi, neleisti jų keliamam liūdesiui savęs sugniuždyti.
    • Priešiškoje aplinkoje svarbu išlaikyti dvasios stiprybę, neleisti liūdesiui išsklaidyti energiją, būtiną sunkiai būklei įveikti.
    • Visa tai yra kantrybės dorybė. Pasitelkęs drąsą žmogus priešinasi baimei, pasitelkęs kantrybę – liūdesiui.
    • Drąsūs ir tvirti galime būti ne iš savęs, o tik Dievo galybės jėga: tikėjimu Jo pažadais, Jo Žodžiu, malda.

Iš kur galima semtis drąsos?
    • Iš atleidimo ir dovanoto teisumo.
    • Iš pasitikėjimo Dievu ir vilties Jame.
    • Iš pripildymo Šventąja Dvasia.
    • Iš Dievo pažado būti su mumis: ‘Būk stiprus ir ryžtingas’? Taigi nesibaimink ir nenuogąstauk, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, yra su tavimi, kur tik tu eitumei!“ (Joz 1, 9).
    • Iš žinojimo, kad Tas, kuris su manimi, yra didesnis nei visi kiti.
    • Iš tikrumo, kad Dievas kartu kovoja mūsų kovas.
    • Iš maldos – „Kai šaukiausi, manęs išklausei, – suteikei man drąsos“ (Ps 138, 3).
    • Iš kitų pavyzdžio.

 

* * *

Drąsa – tai sugebėjimas ne tik eiti paskui Jėzų, bet ir pakelti sunkumus, kai šie neišvengiami. Pakelti sunkumus, vadinasi, neleisti jų keliamam liūdesiui savęs sugniuždyti. Priešiškoje aplinkoje svarbu išlaikyti dvasios stiprybę, neleisti liūdesiui išsklaidyti energiją, būtiną sunkiai būklei įveikti. Visa tai ir yra kantrybės dorybė. Pasitelkęs drąsą žmogus priešinasi baimei, pasitelkęs kantrybę – liūdesiui.

Ar verta šiais laikais, kai smarkieji pelno laurus, būti romiems, nuolankios širdies ir turėti krikščionišką drąsą? Šventasis Raštas sako: „Nedorėlis bėga, nors niekas jo nesiveja, o teisusis yra drąsus kaip liūtas“ (Pat 28). Šventieji per amžius parodydavo drąsą sekdami Kristų, savo Gelbėtoją, ir vykdydami Dievo valią.

Posovietinio žmogaus bruožas yra silpnavališkumas, žmonės nepasitiki savo jėgomis ir sprendimais. Juk būtent drąsos, drąsių žmonių ir drąsių sprendimų sovietmečiu mažiausiai reikėjo.

Tikintysis turi būti drąsus žmogus. Tikėjime drąsa yra svarbi. Apaštalas Paulius ragina: „... tvirtai laikykitės tikėjimo, elkitės vyriškai, būkite stiprūs!“ (1 Kor 16, 13). Ir Jėzus savo mokiniams ne kartą yra kartojęs: „nebijokite“, drąsiai išpažinkite savo tikėjimą (Lk 12, 4–9). Vienas iš skleidžiamų mitų apie krikščionybę, kad krikščionys yra pastumdėliai, kad į bažnyčią vaikšto bevaliai ir nemąstantys žmonės. Taip kalba žmonės, kurie nepažįsta nei pačios krikščionybės, nei jos istorijos. Tik atkaklūs ir ryžtingi žmonės gali išsaugoti bei skleisti tikėjimą – tą mums liudija ir šventųjų gyvenimai. Vien drąsus žmogus gali pasitikti patyčias, panieką, pašaipą, su kuria neišvengiamai susidurs, kad, pavyzdžiui, tiki ne moksline pažanga, o Jėzumi Kristumi.

Krikščioniškas tikėjimas gali reikštis įvairiai. Nors tikėjimas neregimas – tai yra vidinis apsisprendimas, įsitikinimas, tačiau galima išvysti tai, ką jis žmoguje pažadina ir kokių padarinių sukelia. Tokiu būdu tikėjimas pasireiškia išorėje, ir tuomet jis gali reikštis kaip drąsa. Tam tikromis aplinkybėmis tikėjimas netgi privalo pasireikšti kaip drąsa, antraip iškiltų pavojus jo įtikinamumui. Tam tikromis, ypatingomis aplinkybėmis, jei norima, kad tikėjimas ir toliau būtų rimtai vertinamas, jis netgi reikalauja parodyti drąsą.

Drąsos neturėtume painioti su jėga. Net jei sau atrodome silpni, negabūs ir pažeidžiami, net jei taip apie mus kalba kiti, neverta išsigąsti. Tikroji drąsa pasireiškia tuomet, kai matydami savo silpnąsias savybes, ryžtamės priimti tikėjimo ir meilės iššūkį, drįstame artintis prie Jėzaus, leidžiamės su juo į gyvenimo avantiūrą.

Biblijos herojai

Biblijos „herojai“ visiškai nepanašūs į graikų ar kitus antikos mitų didvyrius. Biblija atveria tikrąjį gyvenimą, gyvenimą su Dievu – ne trokštamą, įsivaizduojamą, o tikrą.

Štai Abraomas, kuriam Dievas paliepia: „Eik iš savo gimtojo krašto…“ (Pr 12, 1). Ir jis išeina pasitikėdamas Dievu bei viską palikęs: „Abraomas išėjo, kaip Viešpats jam buvo liepęs…“ (Pr 12, 4) – argi ne drąsu?! Bet ištinka badas, ir šeima bėga į Egiptą. Čia „drąsusis“ patriarchas savo žmoną Sarą persigandęs pristato kaip seserį (Pr 12, 10). Arba Mozė, Egipto princas, su Dievu susitinka asmeniškai, šiam pasirodžius degančio krūmo pavidalu (Iš 3), ir gauna pažadą: „Aš būsiu su tavimi“ (Iš 3, 12). Bet tautos išrinktojo reakcija apgailėtina ir gėdinga: „Jie netikės manimi“ (Iš 4, 1); „Aš niekada nebuvau iškalbus“ (Iš 4, 10); „Ak, mano Viešpatie, prašau siųsti ką nors kitą“ (Iš 4, 13). Bet galiausiai atranda drąsos pasipriešinti ir mesti iššūkį Egipto faraonui, dievui žemėje.

Ir Gideonas patiria ypatingą susitikimą. „Viešpaties angelas“ ar net „Viešpats“ šaukia jį tapti išlaisvintoju. Gideonas ištyžta panašiai kaip Mozė: „Kaip aš galiu išgelbėti Izraelį?“ (Ts 6, 15). Nors jam kelissyk žadama pagalba ir palaikymas, jis nenustoja abejoti, vis iš naujo reikalauja ženklų. Tiesa, vėliau susiima ir, sukaupęs drąsą, sugriauna pagonių altorių, tik naktį, nes dieną jam per baisu (Ts 6, 27). O štai pranašas Elijas nepabūgsta stoti vienas ant Karmelio kalno drauge su šimtais Baalo pranašų, rungtis (1 Kar 18) ir net laimėti (tiesa, padedamas Dievo)! Bet iškart po to palūžta. Baimės ištiktas mirties akivaizdoje (grasinant Jezabelei), Elijas pasielgia kaip ir daugelis: „Išsigandęs ir gelbėdamas savo gyvybę, jis tučtuojau pabėgo“ (1 Kar 19, 3).

Jo kolegai Jeremijui Dievas taip pat pareiškia: „Pranašu tautoms tave paskyriau“ (Jer 1, 5). Bet šis skysta, kaip ir anie: „Aš juk nemoku kalbėti! Esu tik vaikas!“ (Jer 1, 6) Tada Dievas prideda dar daugiau: „O aš štai šiandien padariau tave sutvirtintu miestu, geležies stulpu ir vario siena, kad stovėtum prieš visą kraštą...“ (Jer 1, 18), tačiau Jeremijas nenustoja muistytis, niurzga dėl paskirtų užduočių, net kratosi savo pašaukimo (Jer 15, 10) ir kaip Elijas puola į nusivylimą.

Pažiūrėkime į Naująjį Testamentą, gal jame geresnis vaizdas? Ne! Vienintelis iš mokinių Petras išdrįsta eiti vandeniu pas Jėzų, bet neišlaiko ir puola į paniką (Mt 14, 22). Taip pat šis dvylikos „pirmūnas“ čia nepasikuklina Jėzui reikšti visišką ištikimybę (Mt 26, 35), čia pat, iškilus pavojui, sprunka į krūmus, savo mokytojo triskart išsižadėdamas (Mt 26, 69). Tiesa, vėliau jis tampa drąsiu Evangelijos skelbėju (Apd 4, 13).

Atvirkščiai besielgiančių ir drąsesnių rastume nedaug: Jozuę, Dovydą, Danielių. Tai rodo, kad dauguma žmonių kartais būna drąsūs, kartais bailiai. Deja, baimė dažniau pasirodo galingesnė už drąsą. Be to, pastebėtina tai, kad net aiški Dievo žodinė parama ir buvimas šalia per ženklus bei angamtinius apsireiškimus, – rodos būtent tai, ko taip dažnai labai trokštame, – negimdo herojų, o net priešingai: atskleidžia visas žmonių baimes. Tačiau tuomet atsiranda erdvė Dievui.

Platesnė Biblijos analizė iškelia dar vieną tiesą: moterys dažniau rodo pavyzdinę drąsą. Paauglė Mirjama drąsiai kreipiasi į Egipto valdovo dukterį siekdama išgelbėti savo brolį (Iš 2, 7). Rahaba rizikuoja gyvybe slėpdama izraelitų žvalgus (Joz 2). Rūta nepabūgsta palikti savo artimųjų ir su anyta iškeliauti į nežinomus kraštus (Rūt 1, 16–17). O bene viena drąsiausių Biblijos veikėjų pasirodo karalienė Estera, mirtino pavojaus akivaizdoje kreipdamasi į Persijos karalių dėl savo tautos išgelbėjimo (Est 4, 11). Po Jėzaus mirties minimi vien vyrai, kurie elgėsi bailiai (žr. Jn 20, 19), bet nė vienos moters. Būtent moterys buvo tos, kurios pirmos išdrįso pasirodyti prie Jėzaus kapo.

Ne vien didžiais darbais Biblijos moterys rodėsi drąsios, dažnai jų drąsa spindėjo smulkmenose: bevardės tarnaitės pagalba Naamanui, jaunos vergės iš Izraelio pastangos. Jos bei kitos tarnaitės ir tarnai (2 Kar 5, 3.13) yra tikrieji šios istorijos herojai. Izraelitų pribuvėjos Egipte atsisako vykdyti faraono paliepimą naikinti gimusius berniukus (Iš 1, 17). Nusidėjėlė (Lk 7, 36) išdrįsta peržengti fariziejaus namų slenkstį trokšdama aliejais patepti Jėzaus kojas. O kokia tikėjimo drąsa ateina iš vargšės našlės, kurios dviejų pinigėlių auką Jėzus ypač giria bei rodo pavyzdžiu mokiniams: „ji iš savo neturto įmetė viską, ką turėjo…“ (Mk 12, 44)!

Iš kur visų šių žmonių drąsa? Atsakymas tegali būti dvejopas: arba iš jų pačių, arba iš išorės.

Graikų filosofai, taip pat ir Aristotelis, laikėsi pirmosios nuomonės: dorybės glūdi mumyse; reikia tik valios ir teisingo supratimo, ir gėrio sėkla pati sudygs. Biblija priešinasi tokiai optimistinei žmogaus sampratai. Ji neapeliuoja nei į mūsų vidinį gėrį, nei į dieviškumą. Antai Mozė savo tautai sako padrąsinimo žodžius: „Būkite stiprūs ir ryžtingi! Nebijokite jų ir neišsigąskite…“, ne dėl to, kad tauta pati iš savęs būtų drąsi ar stipresnė už kitas, o todėl, kad „pats Viešpats, tavo Dievas, eina su tavimi“ (Įst 31, 6).

Mes galime būti drąsūs todėl, kad tikrai egzistuoja Dievas, kuris veikia; kad jis reikiamu metu gali ateiti ir padėti. „Mano jėga ir drąsa yra Viešpats“ (Ps 118, 14), „Viešpats yra su manimi kaip galingas karžygys“ (Jer 20, 11) – štai kur drąsos šaltinis! Ir kad jį parodytų, Dievas dažnai rinkosi silpnuosius ar tiesiog skystablauzdžius (Ist 7, 6–8; 1 Kor 1, 27). Todėl ir bailys, Dievo malonės ir meilės dėka, tikrai matys Dievo karalystę.

Kova

Kiekvieno krikščionio gyvenimas yra kova. Todėl Paulius ragina: „Pagaliau būkite tvirti Viešpatyje ir jo galybės jėga. Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas“ (Ef 6, 10). Keliomis eilutėmis toliau apaštalas parodo vieną iš labai svarbių ginklų: Dievo žodį. Drąsos ir stiprybės įgysime, jeigu pasikliausime Dievo pažadais ir jo žodžiu. Remiantis Biblija, žmogus pats iš savęs neturi drąsos, nebent jam Dievas padeda per savo žodį. Jozuė tikėjo Dievo pažadu nuvesti Izraelio tautą į Kanaano žemę (Iš 3, 8), todėl nesibaimino nei milžinų, nei galingų, kelią pastojusių miestų. Jis ėjo tikėdamas: „Viešpats yra su mumis“ (Sk 14, 9), nes Dievas buvo tai pažadėjęs.

Dar vienas įrankis semtis drąsai yra Dievo Dvasia. Ši Dvasia yra ne tik taikos, ramybės ir džiaugsmo, bet ir stiprybės bei drąsos Dvasia. Žmonės – ne dievai, net krikščionys netampa dievais, tačiau juose apsigyvena Dievo Dvasia. Todėl Steponas, vyras kupinas Šventosios Dvasios (Apd 6, 5), galėjo drąsiai sutikti mirtį. Dėl šios Dvasios ir apaštalai (kaip Petras) galėjo tapti drąsiais Evangelijos skelbėjais. Tikintiesiems išties prireikia nemažai drąsos, nes jie yra pašaukti būti kitokie, skirtis nuo netikinčio pasaulio (pvz., Kun 18, 3; Mt 6, 8).

Mūsų kultūroje, kur garbinama sėkmė ir karjera, kur pirma ieškoma savo naudos bei gyvenimo pilnatvės, reikia drąsos irtis prieš srovę. Reikia drąsos sekti Jėzų, laikytis jo moralinių įsakymų ir garsiai skelbti žodį. Reikia drąsos pasipriešinti sėkmės kultūros ir savirealizacijos pranašams valingai apsisprendžiant verčiau kentėti dėl Evangelijos (2 Tim 1, 8; 2, 3; 3, 12; 4, 5). Kadangi šiame pasaulyje krikščionių laukia „priespauda“, o ne visų svajonių išsipildymas, būtent todėl Jėzus sako: „būkite drąsūs“. O kodėl galime būti drąsūs? Dėl to, kad Jėzus sako: „Aš nugalėjau pasaulį“ (Jn 16, 33). Jei žvelgiame į Dievą, mūsų drąsos šaltinį, laikomės Jo drąsos pavyzdžio, pasikliaujame Jo žodžiu bei leidžiamės pripildomi ir vedami Jo Dvasios, nepristigsime ir drąsos, reikalingos sunkiu metu.

Baimė

Baimė yra gresiančio pavojaus laukimas. Bijome visokių blogybių: blogo vardo, skurdo, ligų, senatvės, mirties. Baimių sąrašas yra begalinis. Ir žinome, kad, priešingai nei laimė, baimė sugrįžta kasdien, metai po metų. Atrodo, baimė yra žmogaus genuose, ir mes visi vienaip ar kitaip turime su ja kovoti. Nors Dievas myli bijančius žmones, Jis pats ir baimė yra nesuderinami, nes „tobula meilė išveja baimę“ (1 Jn 4, 18). Dievas nesiūlo naujų aplinkybių ar daiktų baimei įveikti – Jis tiesiog sako, kad nebijotume.

Beveik kiekvieną kartą, kai Dievas ir bijantys žmonės susitikdavo, buvo sakoma nesibaiminti. Atsimenate Jozuės pašaukimą? Patriarchui susidūrus su tariamai per didele užduotim, Dievas sako Jozuei nesibijoti (Joz 1, 9). Kai Saliamonui teko statyti Namus Viešpačiui, jam buvo pasakyta nebijoti (1 Met 22, 13). Jeremijui teko net labiau gąsdinanti užduotis. Pranašas turėjo būti Dievo lūpomis. Nepaisant tikrai nepalankių aplinkybių, Dievas sakė jam nebijoti (Jer 1, 8).

Dievui baimė nėra nepažįstamasis jausmas. Jėzus grūmėsi su baime Getsemanėje. Ne vaizduotė ar keistas nakties triukšmas privertė Jį prakaituoti krauju, bet gerai pažįstamas skausmo jausmas, atskyrimo nuo Tėvo ir antrosios mirties baimė, su kuria Kristus susidūrė. Jis įveikė ne tiktai mirtį, bet ir baimę.

Elzbieta sakė: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45). Elzbieta sakė Marijai, kad laimė neturi nieko bendra su palankiomis aplinkybėmis. Laimė – tai imtynės su baime ir apsisprendimas paklusti Dievo įsakymui nebijoti. Tai reiškia, kad teks pasitikėti Dievo žodžiu, meldžiant Jo pažadų įvykdymo. Elzbieta sakė, kad ramybė slypi tikėjime, jog Dievas yra numatęs kažką gera. Ji žinojo, kad pasitikėti Dievo žodžiu – tai tikėti, kad Jis myli mane ir rūpinasi manim. Toks tikėjimas padeda suprasti, kad Jis yra numatęs kažką geriau, net jei aplinkybės yra visiškai nepageidautinos.

Ar Marija viską žinojo apie baimę, laimę ir visus nelauktus gyvenimo vingius, kurie yra neišvengiami, jei tarnaujame Dievui? – Ne, ji to nežinojo. Marija bus patraukta ir sugluminta jos nuostabaus Vaiko. Ji taip pat sužinos, kad Jo tėvo Dovydo sostas (Lk 1, 32) yra nežemiškas. Ji turės suprasti, kad Dievo mintys nėra mūsų mintys, nei Jo keliai – mūsų keliai (Iz 55, 8). Tuomet ji dar nežinojo, kad išgelbėjimo planas apima laiką ir amžinybę, žemę ir visatą. Marija nesuprato bendro vaizdo, bet ji žinojo pakankamai, kad tikėtų. Ji nusprendė gyventi tikėjimu.

Kaip Ona, susidūrusi su baime ir palikusi savo didžiausią turtą – mažąjį Samuelį Dievo rankose, taip ir Marija ėmė giedoti. Jos giesmėje apsčiai džiaugsmo. Marija tiki žinodama, kad Dievas yra jos Išgelbėtojas. To pakako, kad jos dvasia džiūgautų, nepaisant to, kad ji dar nesuprato išgelbėjimo plano ar jos dalies tame plane. Po susitikimo su angelu Marija tiksliai žinojo, kad Dievas pažvelgė į ją (Lk 1, 48).

Tarp knibždėte knibždančių milijonų žemės gyventojų ji niekada nebus nepažįstamas veidas. Galbūt aplinkybės mes nemažai iššūkių, bet Marija gali žvelgti į Dievą, kuris nepamiršta laikytis savo pažadų (Lk 1, 54). Ji galėjo svajoti, nes Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk1, 37).

Marijai teko unikali privilegija pamatyti Dievo Pažadą, augantį jos akyse. Jai teko privilegija laikyti rankose tą, kuris apkabins žmoniją. Ji pažinojo Jėzų ir niekada neabejojo Jo meile net tą tamsų ir bauginantį penktadienį. Nestebina tai, kad ji pavadinta laiminga.

Ko reikia, kad aš ir jūs būtume laimingi? Dievas pažvelgė į mus. Žvelkime už mūsų aplinkybių ir baimių. Galime giedoti nepaisant aplinkybių. „Palaiminti, kurie tiki nematę“ (Jn 20, 29).

Gebėjimas suvaldyti baimę vadinamas drąsa. Ji geriausiai atsiskleidžia didžiausio blogio – mirties akivaizdoje. Tikroji dvasios galia akivaizdžiai pasireiškia tuomet, kai žmogus sąmoningai rizikuoja savo gyvybe, pavyzdžiui, nebijodamas užsikrėsti slaugo sergantį draugą arba kilnaus tikslo vedamas leidžiasi į tolimą kelionę. Drąsus žmogus neatsisako nieko, kas pavojaus akivaizdoje galėtų padėti jam išlaikyti dvasios tvirtybę.

Tačiau drąsa pasireiškia ne visų dalykų atžvilgiu. Blogo vardo reikia bijoti. Tas, kuris to bijo, laikomas teisingu ir garbingu žmogumi, o kuris nebijo, priešingai, – laikomas begėdžiu. O, pavyzdžiui, skurdo, ligos, pavydo nereikia bijoti, nes tai ištinka ne dėl mūsų pačių kaltės.

Drąsa ir narsa siejasi tik su sąmoningu pasirinkimu, tikrai jaučiant pavojų ir nenorą, baimę. Tiek žmogus, tiek gyvūnas dėl išgyvenimo, dėl instinkto patenkinimo, kaip antai, maisto, poilsio, dauginimosi, priklausomybės bandai, saugumo gali daug atiduoti ir veržtis. Tačiau tikroji drąsa peržengia šiuos poreikius. Kitaip ir išalkusius asilus galėtum pavadinti drąsiais: net mušami jie nesiduoda atitraukiami nuo ėdalo. Ir ištvirkėliai, aistros skatinami, išdrįsta leistis į pavojus.

Drąsa yra vidurys pasitikėjimo ir baimės jausmo atžvilgiu. Jos pabaiga yra maloni, tačiau kelias į ją skausmingas. Dorybinga veikla tampa maloni tik pasiekus tikslą. Narsus bus tas, kuris ir bijos, ir iškęs tai, ką reikia ir dėl ko reikia, ir kada reikia, ir bus deramai pasitikintis, nes narsus ir išgyvena, ir veikia taip, kaip reikalauja esama padėtis ir kaip liepia jo protas.

Krikščionio drąsa kyla ir pasilieka Kristaus Tiesoje. Jėzus pažadėjo, kad skelbiant Evangeliją, žmonės priešinsis: „Paskui jus atiduos kankinti ir žudyti. Jūs būsite dėl manęs visų tautų nekenčiami“ (Mt 24, 9). Apaštalas Paulius perspėjo, kad net bažnyčioje bus puolimų: „Žinau, kad, man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės. Net iš jūsų atsiras tokių, kurie klastingomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius“ (Apd 20, 29–30). „Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų krūvą, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms“ (2 Tim 4–3).

Taigi akivaizdu, kad tikram Evangelijos skelbimui ir gyvenimui pagal ją reikia daug drąsos. Kas nori sekti Jėzumi, privalo tai daryti priimdamas visas savo meto abejones, naštas ir nesusipratimus, kuriuos nelengva paaiškinti. Jis taip pat turi suvokti, kad kartais apsispręsti tiesiog neišvengiama. Reikalingi ne akivaizdūs žygdarbiai, o atkaklios pastangos, padedančios atsiliepti į šiandienos žmonių poreikius bei lūkesčius, kuriuos jie gali puoselėti remdamiesi Evangelija.

Žinoma, pirmutinė užduotis kyla iš noro sekti Jėzumi. Tai įmanoma tik tada, kai prisimenamas Jo atėjimo laikas ir tikslas – konkrečiai padėti žmonėms. Kadangi įvykių tėkmė šiandien kelia naujų klausimų ir sunkumų, žmogui tenka vis iš naujo išsiaiškinti, įžvelgti, kokios užduotys jam keliamos šiuo konkrečiu laiku. Tam jį kviečia Viešpats, pats privalėjęs atsakyti šį klausimą ir nusidėjėlius sutikęs kitaip nei fariziejus, moteris ir vaikus – kitaip nei galinguosius ir įtakinguosius. Su kokiais žmonėmis aš susitinku? Ko jiems reikia kaip tik dabar?

Klausimai apie Jėzų ir apie mūsų laikus tikintįjį veda prie klausimo apie žmogų, dėl kurio išganymo Jėzus tapo žmogumi. Tačiau koks yra šiandienos žmogus? Kokio jo norėtų Dievas? Ir kas šiam žmogui kelia tokią grėsmę, kad tik turint drąsos įmanoma atskleisti tikrąją jo paties ir pasaulio esmę? Atsakymus į šiuos klausimus kiekvienas turi rasti pats; remdamasis savo patirtimi, kiekvienas privalo suvokti, kokia grėsmė šiuo metu kyla žmoniškumui. Ugdyti ir puoselėti drąsą visada tenka pačiam – niekas tau jos negali įsiūlyti, lygiai kaip ir tu kitiems negali jos perduoti vien gražiais žodžiais. Tai yra vidinis vyksmas, kurį išgyvename, jei iš tiesų krikščioniškai tikime. Baimės kupinas tikėjimas nėra tikras, tik drąsaus tikėjimo laukiama kaip savaime suprantamo. Vis dėlto tai verta aiškiai įvardyti, nes šis dalykas nėra visuotinai suvokiamas.

Garsus teologas Karlas Rahneris, SJ, jau 1976 m. pateikė trumpą meditaciją „Tikėjimas kaip drąsa“, kurioje sako, kad žodis „drąsa“ paaiškina egzistenciją, nes kviečia prisiminti drąsoje glūdinčią viltį. Į tai savo enciklikoje atkreipė dėmesį ir popiežius Benediktas XVI. Drąsa, skatinama pirmapradės jėgos ir kylanti iš savo pirminių šaknų, gali būti radikali. Tokia drąsa gali tapti viską apimanti – tai jau ne tik drąsa vienaip ar kitaip pasielgti, bet žmogaus pašaukimo pagrindas, jo pamatinis požiūris į gyvenimą ir į pasaulį. Su abejonėmis ji susiduria kaip tik tuomet, kai tenka spręsti apie dalykus, kurie siejasi su viso gyvenimo sėkme ir laime. Tokiu atveju drąsa turi padėti tinkamai nuspręsti. Tai ir ugdo drąsą krikščioniškai tikėti. Anot K. Rahnerio, tai nėra itin sunku – žmogus „pasirenka Jėzų, nukryžiuotąjį ir prisikėlusįjį, taigi tą, kuris yra išgelbėtas, kuris bejėgiškai atsidavė mirčiai ir kaip išgelbėtasis yra sutinkamas jo mokinių bei visos krikščionijos tikėjime“.

Jėzuje išsipildė, pavyko tai, kas ir mums yra Dievo pažadėta, ko krikščionis viliasi, savo paties būtį su viltimi priimdamas netgi tada, kai ji turi atsiduoti neperprantamam Dievui, o kartu ir neperprantamai savo paties mirčiai.

Iš kur galima gauti tos drąsos?

Iš atleidimo ir dovanoto teisumo – Nedorėlis bėga, nors niekas jo nesiveja, o teisusis yra drąsus kaip liūtas (Pat 28, 1). Ir štai jam atnešė paralyžiuotą žmogų, paguldytą ant neštuvų. Pamatęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: „Pasitikėk, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!“ (Mt 9,2)

Iš pasitikėjimo Dievu ir vilties Jame – „Būkite stiprūs ir drąsios širdies visi, kurie pasitikite VIEŠPAČIU!“ (Ps 31, 25)

Iš pripildymo Šventąja Dvasia – „Jiems pasimeldus, sudrebėjo susirinkimo vieta, visi prisipildė Šventosios Dvasios ir ėmė drąsiai skelbti Dievo žodį“ (Apd 4, 31).
Iš Dievo pažado būti su Tavimi – „Argi ne aš tau įsakiau: ‘Būk stiprus ir ryžtingas’? Taigi nesibaimink ir nenuogąstauk, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, yra su tavimi, kur tik tu eitumei!“ (Joz 1, 9).

Iš žinojimo, kad tas, kuris su manimi, yra didesnis nei visi kiti – „Būkite stiprūs ir narsūs! Nebijokite ir nedrebėkite prieš Asirijos karalių ir prieš visą jį lydinčią kariauną, nes mūsų yra daugiau negu jų.“ (2 Kr 32, 7).

Iš tikrumo, kad Dievas kartu kovoja mūsų kovas – „Būk narsus! Būkime drąsūs dėl savo tautos ir dėl savo Dievo miestų! Tedaro VIEŠPATS, kas gera jo akyse!“ (2 Sam 10, 12).

Iš maldos – „Kai šaukiausi, manęs išklausei, – suteikei man drąsos“ (Ps 138, 3). ir mane, kad kai atveriu lūpas, būtų man duota drąsiai skelbti Evangelijos paslaptį, kurios pasiuntinys esu ir būdamas kalinys, – kad turėčiau drąsos kalbėti taip, kaip privalau kalbėti (Ef 6, 19–20).

Iš kitų pavyzdžio – „Daugumas brolių Viešpatyje, mano pančių paakinti, imasi drąsiau skelbti Dievo žodį“ (Fil 1, 14).

Bernardinai.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Justina       2016-07-6 15:54

ačiū už suteiktą krikščionišką zinią, supratimą ir pajautimą siuo nuoširdžiu straipsniu.

Letas Juozapui dėl Vaido, kt. ui       2016-07-4 13:10

to “Letas Juozapui dėl Vaido, kt.” kas, kam, kokį vardą ir kokiu tikslu uždraudė konkrečiai ?

Letas Juozapui dėl Vaido, kt.       2016-07-4 3:50

Nei aš jį niekinu, nei aš su juo diskutuoju. Kai jis neįrodinėja savo urantijų, bet pasako ką nors su tuo nesusieto, arba mintį, kuri panaši į klaidinančią daugelį, atsakau, kaip ir kitiems. Vis dėlto urantijomis jis apsėstas, o gaila, nes sąžiningai ieškodamas tiesos būtų gerame kelyje.
Piktybiniams apsėstiesiems, kaip čia, negaliu atsakyti jau vien todėl, kad tai būtų sunki nuodėmė: jie akivaizdžiai piktžodžiauja ir dar su uždraustu tarti VARDU, Kurio aš net sakyti nedrįsčiau, ne tik rašyti nežinia kam, kad paskui dar ir atspausdintų.

nusipirkalui       2016-07-3 23:11
Komentaras nusiųstas pas nykštukus.
Tiesos.lt pasilieka teisę siųsti pas nykštukus su straipsnio tema nesusijusius, užgaulius, necenzūrinius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.
Nusipirko        2016-07-3 22:43
Komentaras nusiųstas pas nykštukus.
Tiesos.lt pasilieka teisę siųsti pas nykštukus su straipsnio tema nesusijusius, užgaulius, necenzūrinius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.
ooo       2016-07-3 21:52
Komentaras nusiųstas pas nykštukus.
Tiesos.lt pasilieka teisę siųsti pas nykštukus su straipsnio tema nesusijusius, užgaulius, necenzūrinius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.
tris kart nuliui       2016-07-3 20:09
Komentaras nusiųstas pas nykštukus.
Tiesos.lt pasilieka teisę siųsti pas nykštukus su straipsnio tema nesusijusius, užgaulius, necenzūrinius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.
ooo       2016-07-3 18:35

to “Juozapas—- Letui     2016-07-3 16:13” rašote “Maranata!”
O ką reiškia žodis “Maranata!”?  Tikiuosi kad ne marinats, su kuriuo kocervuojama.

Juozapas--- Letui       2016-07-3 17:13

Taip, mielas Bičiuli, taip.
JIE aktyvūs.
Tamsta pastaruoju metu daug nuveikėte, nauda darosi regima ir apčiuopiama.
Orweliniams padarėte daug žalos. Garbė Ir padėka Jums už tai.
Orweliniai kartu su vietinės kontoros suslikais suvienijo pajėgas prieš Tamstą, tiksliau prieš tas mintis kurias čia dėstote.
JŲ planas paprastas kaip taburetė- nukreipti dėmesį sena ordos juodašimtininkų vaga, t.y. “bej žida spasaj orwelizm”.
Tas tipas kuris čia kasdien šikioja visur savo mantrą - JHS = JHW, jis turi tikslą skatinti publikos žemuosius instinktus per primityvųjį antisemitizmą, pakirsti pasitikėjimą tuo ką Tamsta kalbate.
Kontora labai apsikvailino su psiaudo personos “J. Puras” projektu.
Projektėlis iš esmės padvėsė.
Rinkimų Cirkas artėja, o šiame portale kalbama apie režimą nemandagiai ir garsiai. Blogai. JIEMS.
Misliju, jog purams praradus ptekiné vertę, jiems neliko kito būdo, kaip bandyti skandinti portalą psiaudo teologiniuose pliurzaluose.
Gerai kad su troliais nesiveliate į diskusijas, apsėstuosius ignoruokite, arba lakoniškai siųskite ten kur jie supranta.
Būtų gerai, kad ir Vaidas susilaikytų ir nesiveltų.
Vaidas, Letai, yra geras žmogus, tik turi savo asmeninį matymą.
Mudu jo nepetauklėsim ir neatversim, todėl aš su Vaidu Tikėjimo klausimais nesiginčiju iš principo. Nors judviejų diskusijas stebiu akylai.
O šiaip, Vaidas yra mūsiškis, padorus ir sąžiningas žmogus, antisisteminis.
Nukrypau.
Tai štai, dar siūlau atkreipti dėmesį į “atsitiktinai sinchroniškai” suaktyvėjusį scientologą-sektantą R., jis čia prie to paties plano atsiųstas.
Po to kai “Jota” kvailai apsišvietė su savo prokoloradinėmis simpatijomis, publika sureagavo sveikai ir “poniai” teko sprukti. ( Po šios replikos vėl išlys. Durnė)
Bet neabejoju jog ta asaba tūno netoliese ir varvina pasiutligės seiles.
Vienžo, apsėstieji nuobodžiauti neleis.
Bet ar mums pirmas kartas?
Viskas gerai, darom ką darėm , tik turėkime omenyje aukščiau įvardintas aplinkybes.
Vida kita yra pasakyta straipsnyje.
Maranata!

 

Jums       2016-07-3 17:10

to “LP: įdomu,    2016-07-3 14:55” - tai kas rašoma Šventame rašte Jums kliedesiai?  Geriau atsakykit į klausimus ar krikščionys meldžiasi Dievui vardu JAHVĖ?, ar krikščionys meldžiasi Jahvės tarnui ir apipjaustytųjų tarnui?
Nagi išsiaiškinkim.

kažin       2016-07-3 17:05

Nesupratau. Rašmao :“Geroji Naujiena: Ramybė šiems namams! Jums prisiartino Dievo karalystė!”  - tai yra prisiartino žydų Dievo JAHVĖS karalystė?
O tai mums lietuviams kas iš to?

LP: įdomu,       2016-07-3 15:55

kokie aktyvūs apsėstieji:
trūksta protelio ir štampuoja be perstojo tuos pačius kliedesius nuo vienos publikacijos iki kitos. Redakcija bent turėtų blokuoti tai, kas nuolat pasikartoja žodis žodin - juk akivaizdžios šiukšlės.

apie tarną       2016-07-3 7:45

Mato evangelija/geroji naujiena -  Jėzus Jahvės tarnas, jo vardas neš viltį tautoms, Paulius sako - Jėzus - apipjaustytųjų tarnas.
Klausimas : ar lietuviai krikščionys meldžiasi Jahvei ir Jahvės tarnui, apipjaustytųjų tarnui Jėzui/ Jošua,  Kristui/Mašiah?

kas yra kas       2016-07-3 6:53

Viešpats Jėzus Kristaus yra   JAHVĖ  Jošua Mašiah, Viešpats - Jahvė, Jėzus -Jošua,  Kristus – Mašiah hebrajiškai
Kristus graikiškai ir Mašiah hebrajiškai “reiškia pateptąjį, t.y. žmogų pašventintą užduočiai išpilant ant galvos aliejų. Pirmieji krikščionys, duodami šį  titulą  Jėzui, išreiškė savo tikėjimą...”  rašoma šventame rašte.
Žodis Jahvė - pakeistas į Viešaptį rašoma šventajame rašte.
„Jėzus“ kilęs iš graikų Ιησους (Jesous), o šis verstas iš
(aramėjų kalbos ישוע) Ješua „ Jahveh gelbėja“  arba
(hebrajų kalbos יְהוֹשֻׁעַ) Jošúa   „Jahveh gelbėja“ rašoma Vikapedijoje laisvojoje enciklopedijoje.
Klausimas : ar krikščionys meldžiasi JAHVEI?

Komentarai, nusiųsti pas nykštukus

nusipirkalui       2016-07-3 23:11

savo ūpu rūpinkis. patikėk, kai per anksti baliavoji…
yra toks dėsnis.

Nusipirko        2016-07-3 22:43

jėzuitai portalą. Na ir kas? Liko Letas su Juoapu. Ir tie be ūpo. Dėsnis.

ooo       2016-07-3 21:52

to “tris kart nuliui     2016-07-3 19:09 atsiknisk pašlemėke” - ar ne krikščionis būsi?

tris kart nuliui       2016-07-3 20:09

atsiknisk pašlemėke


Rekomenduojame

Ramūnas Aušrotas. Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas bus labai svarbus

Alvydas Jokubaitis. Ar religija yra ideologija?

Tėvai reikalauja teisės neleisti vaikų į pamokas apie LGBT santykius

Algimantas Rusteika. Kas darys sistemines reformas?

Zigmas Tamakauskas. Neužpustyti laiko dulkių prisiminimai

Irena Vasinauskaitė. Dienos, kai praeitis susitinka dabartį...

Geroji Naujiena: Gyvybės Viešpats, draugas mūsų geriausias

Lina Sedra. SOS: VILKAI! Patvirtinta REKORDINĖ medžioklės kvota – vilkų apsaugos ar vilkų genocido planas? Taikinyje – 40 proc. populiacijos

Be komentarų. TV reklamuoja higieninius paketus vyrų mėnesinėms

Dalius Stancikas. Ginčas per Vėlines

Visų Šventųjų ir Vėlinių išvakarėse buvo pagerbti kovotojai už Lietuvos laisvę

Pal. Jurgis Matulaitis. Šventumo siekimas

Geroji Visų Šventųjų naujiena: Palaiminti…

„Vaiko teisių“ smurtą patyrusi Kručinskų šeima Kauno apygardos teisme išgirdo tai, ką ir taip žinojo: motinos veiksmuose nebūta nusikaltimo

Andrius Švarplys. Padarius iš vaiko verslą ir „grynąjį pelną“, nesunku visuomenei primesti komercinį vaikų globos modelį

Žinių radijas. Ar tikrai bankai puotauja maro metu?

Vytautas Radžvilas. Nomenklatūrinis klonas? Neverta

Algimantas Rusteika. Soroso pinigai, ketvirtoji valdžia ir NVO

Ramūnas Aušrotas. Jungtinėje Karalystėje siaurinama asmenų įsitikinimų ir sąžinės laisvė

Nuo bačkos. Britų švietimo ekspertė: paskaitas auditorijose pakeis mobilieji telefonai

Vytautas Sinica. Apie supainiotus interesus

Nuo bačkos. Dainius Žalimas: Konstitucija yra priimta ne tam, kad valstybė būtų valdoma daugumos sprendimais, daugumos stereotipais

Vincentas Vobolevičius. Kiek atlyginimų kainuoja naujas butas?

Davidas Starkey apie „Brexit“ atmetusį savo šalies politinį elitą: „Išdavystė“

Per iškirstą bulvarą – su gedulo vėliava

Šių metų spalio 30 dieną, trečiadienį, kviečiame į renginį „Renkuosi gyvybę“

Prof. Rasa Čepaitienė. Koks inteligentijos vaidmuo pasipriešinime?

Geroji naujiena: Kaip iškovoti gerą kovą – išsaugoti tikėjimą

Algimantas Rusteika. Vidinė emigracija ir procentai

Vytautas Sinica. Ruoškitės tik didesniam puolimui

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.