Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui!“

Tiesos.lt redakcija   2015 m. rugpjūčio 2 d. 1:54

24     

    

Geroji Naujiena: „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui!“

Sužinoję, kad užežerėje nėra nei Jėzaus, nei jo mokinių, žmonės lipo į valtis ir plaukė į Kafarnaumą, ieškodami Jėzaus. Suradę jį kitapus ežero, jie klausinėjo: „Rabi, kada suspėjai čionai atvykti?“

O Jėzus prabilo į juos: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties. Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas – Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs.“

Jie paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ Jėzus atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė.“ Jie dar klausė: „Tai kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir tave įtikėtume? Ką nuveiksi? Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: ‘Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus‘.“

Tada Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę.“

Tada jie ėmė prašyti: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!“ Jėzus atsakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.“ (Jn 6, 24–35)

Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje tikėjimu priimkime į savo gyvenimus Tėvo dovaną – Jėzų Kristų ir nebealksime, ir nebetrokšime.

* * *

Thomas Merton. Nė vienas žmogus nėra sala


Meilė gali būti išsaugota tik ją dovanojant kitam

1. Niekada nerasime laimės, jeigu jos siekiame tik sau patiems, nes laimė, kuri mažėja, kai ja dalijamės, nėra pakankamai didelė, kad padarytų mus laimingus.

Pasitenkinimas savimi suteikia apgaulingą ir trumpalaikę laimę, tačiau ją visada aptemdo liūdesys, nes ji riboja ir slopina mūsų dvasią. Tikroji laimė randama nesavanaudiškoje meilėje, tokioje meilėje, kuri auga ja dalijantis. Meile galima dalytis be galo, todėl potenciali tokios meilės laimė neturi ribų. Beribis dalijimasis – tai Dievo vidinio gyvenimo dėsnis. Savęs pačių dalijimą Jis padarė mūsų pačių būties dėsniu, tad labiausiai mylime save mylėdami kitus. Nesavanaudiška veikla geriausiai įvykdome savo gebėjimą veikti ir būti.

Tačiau prievarta niekada negalime patirti laimės. Negana to, kad meile būtų dalijamasi – ja turi būti dalijamasi laisvai. Vadinasi, ji turi būti atiduodama, o ne vien imama. Savanaudiškam objektui skirta nesavanaudiška meilė nesuteikia tikros laimės, tačiau ne todėl, kad už meilę reikėtų atsilyginimo ar atpildo, bet greičiau todėl, kad meilė pasilieka mylimojo laimėje. Jei mylimasis meilę priima savanaudiškai, mylintysis nebūna patenkintas. Jis mato, kad savo meile nepadarė mylimojo laimingo. Jo meilė nepažadino jame nesavanaudiškos meilės galios.

Iš to kyla paradoksas, kad nesavanaudiška meilė gali tobulai skleistis tik tobulai abipusiškoje meilėje, nes vienintelę tikrą ramybę galima rasti tik nesavanaudiškoje meilėje. Nesavanaudiška meilė sutinka būti nesavanaudiškai mylima mylimojo labui. Taip ji pasiekia tobulumą.

Meilės dovana – tai galios ir gebėjimo mylėti dovana, todėl tikrai dovanoti meilę reiškia ją ir priimti. Taigi meilę galima išsaugoti tik ją dovanojant kitam, o tikrai ją dovanoti galima tik tuomet, kai ji ir priimama.

2. Meilė ne tik teikia pirmenybę kito gėriui prieš manąjį, bet ji net nelygina šių dviejų gėrių. Jai egzistuoja vienintelis gėris, t. y. mylimojo gėris, kuris kartu yra ir mano gėris. Meilė dalijasi tuo gėriu su kitu ne pasidalydama juo su tuo asmeniu, bet pati tapatindamasi su kitu taip, kad jo gėris tampa ir mano gėriu. Abudu vienoje dvasioje džiaugiasi tuo pačiu gėriu, kuris nėra padalijamas pusiau, bet kuriuo vienu metu dalijasi abi sielos. Kai meilė iš tiesų yra nesavanaudiška, mylintysis net neklausia, ar jis galėtų apdairiai pasisavinti dalį to gėrio, kurio jis trokšta savajam draugui. Meilė viso savo gėrio siekia mylimojo gėryje, o jį padalyti reikštų jį sumažinti. Toks padalijimas ne tik susilpnins meilės veiksmą, bet sumažins ir jos teikiamą džiaugsmą. Juk meilė nesiekia džiaugsmo, kuris kyla iš jos poveikio – jos teikiamas džiaugsmas slypi pačiame poveikyje, kuris yra mylimojo gėris. Taigi jei mano meilė būtų tyra, man nereikėtų mylėjime ieškoti pasitenkinimo sau. Meilė siekia tik vieno – gėrio mylimajam. Visą kitą, ne tokį svarbų poveikį, ji palieka nuošalyje. Taigi meilė yra pati sau atpildas. 

3. Mylėti kitą – tai trokšti kitam to, kas jam iš tiesų yra gera. Tokia meilė turi būti grindžiama tiesa. Meilė, kai žmogus nemato skirtumo tarp gėrio ir blogio ir myli aklai vien tam, kad mylėtų, yra greičiau neapykanta nei meilė. Mylėti aklai – tai mylėti savanaudiškai, nes tokios meilės tikslas yra ne tikras mylimojo gėris, bet tik meilės patirtis savo pačių sielose. Tokia meilė negali atrodyti esanti meile, nebent žmogus dedasi siekiąs mylimajam gėrio. Tačiau kadangi iš tikrųjų nerūpi tiesa, o žmogus nemano galįs nueiti klaidingu keliu, tai tik patvirtina, kad meilė yra savanaudiška. Ja nesiekiama tikro gėrio mylimajam ar bent jau patiems sau. Taip mylint rūpi ne tiesa, o tik pati meilė, kuriai užtenka regimo gėrio – meilės dėl jos pačios patirties, kad ir kokie – geri ar blogi – būtų mylėjimo padariniai.

Kai tokia meilė egzistuoja kūniškos aistros lygmeniu, tuomet lengva atpažinti, kas ji yra. Ji – savanaudiška, todėl tai nėra meilė. Dažniausiai tie, kurių meilė nepranoksta jų kūnų aistrų, net nesivargina savęs dangstyti gerais ketinimais. Jie tiesiog tenkina savo aistras. Kadangi jie savęs neapgaudinėja, jie yra sąžiningesni, bet kartu ir labiau apgailėtini, už tuos, kurie dedasi mylį dvasiniu lygmeniu net nesuprasdami, kad jų „nesavanaudiškumas“ tėra apgaulė.

4. Dieviškoji meilė nėra nei silpna, nei akla. Ji iš esmės yra apdairi, teisinga, santūri ir stipri. Jei šioje meilėje nesusilieja visos kitos dorybės, tuomet mūsų meilė nėra tikra. Niekas, tikrai norintis mylėti kitą, nesutiks jį mylėti apsimestinai. Jei mes apskritai ketiname kitus mylėti, turime pasiryžti juos mylėti gerai. Priešingu atveju mūsų meilė bus apgaulinga.

Pirmas žingsnis nesavanaudiškos meilės link – pripažinti, kad mūsų meilė gali būti apgaulinga. Pirmiausia turime apvalyti savo meilę ir atsisakyti nuomonės, kad malonumas mylėti gali būti tikslas savaime. Kol malonumas yra mūsų tikslas, mes būsime nesąžiningi patys sau ir tiems, kuriuos mylime. Mes sieksime ne jiems gėrio, bet sau malonumo.

5. Tuomet tampa aišku, kad norėdami kitus gerai mylėti, pirmiausia turime mylėti tiesą. Kadangi meilė yra realių ir konkrečių žmonių santykių dalykas, tai tiesa, kurią turime mylėti, jei mylime savo brolius ir seseris, nėra tik abstrakti idėja – tai moralinė tiesa, kuri turi būti įkūnyta ir kuriai reikia suteikti gyvybę mūsų pačių ir jų likimuose. Ši tiesa – tai daugiau nei šaltas iš moralinių priesakų kylančios pareigos suvokimas. Tiesa, kurią turime mylėti mylėdami savo brolius ir seseris, tai konkretus likimas ir šventumas, kurio jiems trokšta Dievo meilė. Kai asmuo iš tiesų myli kitą asmenį, jį skatina ne tiktai troškimas matyti kitą patenkintą, sveiką ir klestintį šiame pasaulyje. Meilei negali pakakti kažko taip netobulo. Jei ruošiuosi mylėti savo brolį, privalau kaip nors giliai panirti į Dievo meilės jam slėpinį. Mane turi skatinti ne tik žmogiškasis artimumas, bet ir dieviškoji artuma, kurią mums apreiškė Jėzus ir kuri praturtina mūsų pačių gyvenimus, išliedama mūsų širdyse Šventąją Dvasią.

Tiesa, kurią myliu mylėdamas savo brolį, negali būti tik kažkas filosofinio ir abstraktaus. Tai turi būti kažkas antgamtiška ir konkretu, praktiška ir gyva vienu metu. Tai sakydamas turiu galvoje ne perkeltinę šių žodžių prasmę. Tiesa, kurią turiu mylėti savo brolyje, tai jame gyvenantis pats Dievas. Turiu ieškoti jame alsuojančios Dievo Dvasios gyvenimo. Šį slėpiningą gyvenimą atpažinti ir juo sekti galiu tik tos pačios mano širdies gelmėje gyvenančios ir veikiančios Šventosios Dvasios veikiamas.

6. Dieviškoji meilė verčia mane ieškoti daugiau, ne vien savo paties troškimų patenkinimo, net jei tų troškimų tikslas būtų kitų gėris. Ji taip pat turi mane padaryti ir Dievo Apvaizdos jų gyvenime įrankiu. Aš turiu įsitikinti ir mane turi persmelkti suvokimas, kad be mano meilės jiems jie galbūt nepasiektų dalykų, kurių jiems trokšta Dievas. Mano valia turi būti Dievo valios įrankis, kuris padėtų jiems kurti savo likimą. Mano meilė jiems turi būti slėpiningos ir be galo nesavanaudiškos Dievo meilės jiems „sakramentas“. Mano meilė jiems turi būti ne mano dvasios, bet Šventosios Dvasios pasiuntinys. Žodžiai, kuriais jiems kalbu, turi būti Kristaus, kuris teikiasi jiems save atskleisti manyje, žodžiai.

Tokia dieviškosios meilės samprata labiausiai tinka kunigui. Tai yra vienas iš šventimų malonės aspektų. Jis, taip sakant, yra neatskiriamas nuo kunigystės ir kunigas negali atrasti ramybės savyje arba Dieve, jei nesistengia kitų mylėti ne vien tik savo meile, bet ir paties Dievo meile. Tik ši dieviškoji meilė, kuri yra tokia stipri ir tokia tikra, kaip paties Dievo dvasia, gali mus išgelbėti nuo apgailėtinos klaidos išlieti ant kitų meilę, kuri veda juos į klaidą ir skatina ieškoti meilės ten, kur ji niekada negali būti surasta.

7. Kad mylėčiau kitus tobula, dieviška meile, privalau būti teisingas jiems, sau pačiam ir Dievui.

Tikrieji asmens interesai yra būdingi būtent jam, bet taip pat ir bendri visai Dievo Karalystei. Taip yra dėl to, kad visi šie interesai yra sutelkti Dievo plane jo sielai. Kiekvieno iš mūsų likimą Viešpats ketina įtraukti į visos savo Karalystės likimą. Ir kuo tobuliau esame savimi, tuo labiau esame pajėgūs įnešti savo indėlį į visos Dievo Bažnyčios gėrį, nes kiekvienas asmuo yra tobulinamas Dievo vaiko dorybėmis ir kiekviename šios dorybės atsiskleidžia skirtingai, nes kiekvieno šventojo gyvenime jos išryškėja esant skirtingam Apvaizdos lemtų aplinkybių rinkiniui.

Jei iš tiesų vienas kitą mylime, mūsų meilei bus suteikta aiški įžvalga, kuri padės matyti ir gerbti Dievo planus kiekvienai sielai. Mūsų meilė vienas kitam turi giliai įsišaknyti pasišventime dieviškajai Apvaizdai, pasišventime, kuriuo mūsų riboti planai atiduodamai į Dievo rankas ir kuriuo siekiama prisidėti prie Jo Karalystę kuriančio neregimo darbo. Tik Apvaizdos planams jautri meilė gali tobulai susivienyti su Dievo Apvaizdos veikimu sielose. Paslaptingam Dievo veikimui pasaulyje ištikimas atsidavimas pripildys mūsų meilę pamaldumu, t. y. antgamtine nuostaba ir pagarba. Ši pagarba, šis pamaldumas mūsų meilei suteikia garbinimo aspektą, be kurio mūsų dieviška meilė negali visiškai išsiskleisti, nes meilė turi ne tik ieškoti tiesos mūsų aplinkinių gyvenimuose, bet ją ten turi ir rasti. Tačiau radę savo gyvenimams pavidalą suteikiančią tiesą, kartu randame daugiau nei tik idėją. Suradome Asmenį. Susidūrėme su vis dar esančio slėpinyje Vienintelio veikimu, tačiau Jo darbas skelbia Jį esant šventą ir vertą garbinimo. Jame mes randame ir pačius save.

8. Mylėdami savanaudiškai, retai kada gerbiame mylimojo teises būti savarankišku asmeniu. Negerbdami tikrosios kito būties ir jo asmenybei nesuteikdami erdvės augti ir plėstis jai vienai savitu būdu, mes siekiame kitą išlaikyti mums pavaldų, reikalaujame, kad kitas prisitaikytų prie mūsų, ir visais galimais būdais to siekiame. Savanaudiška meilė silpsta ir nunyksta, jei jos nepalaiko mylimojo dėmesys. Jeigu taip mylime, mūsų draugai yra tik tam, kad galėtume juos mylėti. Juos mylėdami siekiame juos prijaukinti ir padaryti mūsų naminiais gyvūnėliais. Taip mylėdami labiausiai bijome, kad mylimasis pabėgs. Reikia, kad mylimasis pasiduotų, nes tuomet sustiprės ir mūsų pačių jausmai.

Savanaudiška meilė dažnai atrodo esanti nesavanaudiška, nes esame pasiryžę mylimajam padaryti bet kokią nuolaidą, kad tik išlaikytume jį įkalintą. Tačiau tai yra didžiausias savanaudiškumas, kuriuo siekiame už gerokai menkesnę gėrio kainą nupirkti tai, kas yra geriausia asmenyje: jo laisvę, jo integralumą, jo paties kaip asmens autonominį orumą. Toks savanaudiškumas yra dar labiau atstumiantis, kai mylintysis jaučiasi savimi patenkintas, jam malonu daryti nuolaidas ir įsivaizduoti, kad jos visos yra nesavanaudiškos dieviškosios meilės veiksmai.

Tačiau sąžiningai tiesos ieškanti nesavanaudiška meilė nedaro mylimajam neribotų nuolaidų.

Teapsaugo mane Dievas nuo niekada neišdrįstančio man papriekaištauti draugo meilės. Teapsaugo Jis mane nuo draugo, siekiančio mane vien tik pakeisti ir pataisyti. Tačiau tegu Jis dar labiau mane apsaugo nuo draugo, kai mylėdamas jis yra patenkintas tik tuomet, kai yra peikiamas.

Jei myliu savo brolius tiesoje, mano meilė bus tikra ne tik jiems, bet ir man.

Negaliu būti teisingas jiems, jei nesu teisingas sau pačiam.

„Viešpats ištiria teisųjį ir nedorėlį, – smurtautojų iš visos širdies jis nekenčia“ (Ps 11, 5).

„Blogis“ – tai nelygybė, neteisingumas, kai sau siekiu daugiau, nei mano teisės leidžia, o kitiems duodu mažiau, nei jie turėtų gauti. Mylėti save labiau nei kitus – tai būti neteisingam sau pačiam ir kitiems. Kuo labiau sieksiu pasinaudoti kitais, tuo menkesnis asmuo būsiu pats, nes troškimas turėti tai, ko neturėčiau turėti, susiaurina ir sumenkina mano paties sielą.

Todėl save per daug mylintis žmogus nesugeba ko nors iš tikrųjų mylėti, taip pat ir pats savęs. Tad kaip jis gali tikėtis mylėti kitą?

„Piktos valios žmogus suvilioja savo kaimyną ir nuveda jį negeru keliu“ (Pat 16, 29).

9. Dieviškoji meilė turi mus išmokyti, kad draugystė yra šventas dalykas ir kad nėra nei dieviška, nei šventa mūsų draugystę grįsti netiesa. Tam tikra prasme galime būti draugai visiems žmonėms, nes nėra žemėje nė vieno žmogaus, su kuriuo mes neturėtume kažką bendra. Tačiau būtų melas laikyti pernelyg daug žmonių savo artimais draugais. Neįmanoma būti artimam su daugeliu, nes pasaulyje yra nedaug žmonių, su kuriais iš tikrųjų turime viską bendra.

Taigi meilė turi būti nuoširdi tiems, kuriuos mylime, ir sau patiems, taip pat ištikima savo pačios dėsniams. Negaliu būti nuoširdus sau pačiam, jei apsimetu, kad turiu daugiau bendra, nei yra iš tikrųjų, su kažkuo, kas man patinka, dėl savanaudiškų ar nederamų priežasčių.

Tačiau draugystė su visais žmonėmis turi bendrą pagrindą: visi esame Dievo mylimi, todėl turėčiau trokšti, kad jie visi mylėtų Jį visomis savo jėgomis. Tačiau yra faktas, kad negaliu šiame gyvenime giliai panirti į jų meilės Dievui ir Dievo meilės jiems slėpinį.

Didieji kunigai, tokie šventieji kaip Arso klebonas, žvelgę į tūkstančių sielų slėpiningą gelmę, vis tiek liko žmonėmis, turinčiais tik kelis artimus draugus. Niekas nėra toks vienišas, kaip kunigas, turintis plačią kunigystės tarnystę. Jo ganomų bendražygių paslaptys izoliuoja jį baisioje dykumoje.

10. Kai viskas dabar jau pasakyta, tiesa tebėra ta, kad mūsų lemtis – mylėti vienas kitą, kaip Kristus mus mylėjo. Gyvendamas žemėje Jėzus turėjo labai nedaug artimų draugų, ir vis dėlto Jis mylėjo ir myli visus žmones ir kiekvienai pasaulyje gimusiai sielai yra artimiausias draugas. Visų žmonių, kuriuos sutinkame ir pažįstame, gyvenimai yra įpinti į mūsų gyvenimą kartu su daugelio, kurių niekada žemėje nepažinosime, gyvenimais. Tačiau tik keletas, labai nedaug iš jų, yra artimi mūsų draugai. Kadangi su jais turime daugiau bendra, tai galime juos mylėti ir nesavanaudiškai bei tobulai, nes turime daugiau kuo su jais pasidalyti. Jie yra neatskiriami nuo mūsų likimo, todėl mūsų meilė jiems yra ypač šventa: ji – tai Dievo apsireiškimas mūsų gyvenimuose.

11. Tobula, dieviška meilė labiausiai vertina Dievo laisvę. Ji pripažįsta Dievo galią dovanoti save tiems, kurie Jį myli tyrai, nepažeisdami jų meilės tyrumo. Dar daugiau: nesavanaudiška, dieviška meilė, iš Dievo priimdama Jo paties dovaną, jau vien dėl to tampa pajėgi mylėti tobulai ir tyrai, nes pats Dievas sukuria tyrumą ir meilę tų, kurie Jį ir vienas kitą myli tobula, dieviška meile.

Ši dieviška meilė neturėtų būti vaizduojama kaip alkis. Tai – Dangaus Karalystės puota, į kurią daugelis buvo pakviesti didžiojo Karaliaus. Daugelis negalėjo atvykti į tą puotą, nes troško kažko kito, kažko sau – ūkio, žmonos, galvijų bandos. Jie nežinojo, kad jei pirmiausia būtų ieškoję tos puotos ir Karalystės, jie būtų gavę ir visa kita.

Dieviškoji meilė nėra alkana. Tai – juge convivium, nuolatinė puota, kur nėra persisotinimo šventė, kurioje labiau pasisotiname patarnaudami kitiems, o ne patys maitindamiesi. Tai yra ir apdairumo puota, kurioje žinome, kaip duoti vienas kitam, teisingai atseikėti.

Viešpats atsakė: „Kas yra tas ištikimas ir sumanus užvaizdas, kurį šeimininkas paskirs vadovauti šeimynai ir deramu laiku ją maitinti? Laimingas tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras taip darantį“ (Lk 12, 43–44).

Tačiau kitus maitinti dieviška meile – tai juos maitinti Gyvybės duona, kuri yra Kristus, ir mokyti juos mylėti meile, kuri nepažįsta alkio.

„Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (Jn 6, 35).

Šaltinis: Thomas Merton. Nė vienas žmogus nėra sala. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2010.

Iš anglų kalbos vertė Kipras Kristijonas Šimulynas.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

kuris       2015-08-7 19:58

tai kuris meluoja :
” VaidasVDS     2015-08-3 8:33 :
....Kainas nebuvo Adomo vaikas, tuo tarpu Abelis buvo jų abiejų vaikas. Adomas su Ieva turėjo vaikų tiek prieš Kainą, tiek ir po jo, nes jie pražangą padarė, praėjus daugiau kaip šimtui metų po jų misijos pradžios…”

ar N. L.  sakydamas kad Abelis ie Sifas (Setas) nuo Jahvės :  ” Н.В. ЛЕВАШОВ... ЕВА беременна... от ЯХВЕ    http://www.youtube.com/watch?v=U6qe9CmwRWk”

navyna       2015-08-6 18:26

to VaidasVDS, kažkaip nelimpa tie 38 tūkst. metų, nes mano kraujo grupė susiformavus apie 60 tūkst. p.m.e todėl įtariu kad aš ne Adomo ir Ievos šaka.

VaidasVDS       2015-08-5 22:18

Jau esu atsakęs 2015-08-3 8:33. Reiktų atidžiau skaityti.

navyna       2015-08-5 15:35

To Vaidas VDS, tai Jūs esate tos nuomonės kad buvo ir gyveno žmonių žemėje iki Adomo ir Ievos sukūrimo?

VaidasVDS       2015-08-5 14:11

navynai
mano religija yra Asmeninė. Urantijos Knyga yra Apreiškimas, kuris yra mano mokytojas. Nesu įsitraukęs į šio Apreiškimo oficialų platinimą, tad už tai niekada nesu gavęs nei vieno cento. Mano visa veikla įvairiuose forumuose yra tik asmeninio laisvalaikio praleidimas ir bandymas pasidalinti nauja Žinia ir padiskutuoti dvasinėmis temomis. Manau, kad nėra nieko svarbiau žmonijai, kaip sužinoti tikrąją dvasinę tiesą. Ji labai svarbi dviem aspektais. Žmogaus išlikimas po mirties, mano asmenine nuomone, priklauso nuo (į)tikėjimo į tikrąjį Dievą (grubiai kalbant, monoteistinį) ir sugebėjimo arba nesavanaudiško bandymo vykdyti tikrąją Dievo valią - skleisti gėrį ir meilę tarp žmonių. Jei to nedarai, esi savanaudiškas, tingus, atidėliojantis Dievo ieškojimą ir jo valios vykdymą iki tol, kol susitvarkysi savo materialų gyvenimą, ir, deja, išlikti negali. Man atrodo, kad dabartinis pasaulis yra beveik tiesiogine prasme mirštantis pasaulis. Ir tą reiktų keisti.
Pagonybė tikrai negali išgelbėti sielos. Galima nebent pasiekti kažkokius moralės lygius. O rinktis yra kiekvieno žmogaus laisva valia, kas atitinka ir Dievo valią...

navyna       2015-08-5 13:03

“Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“ mano giliu įsitikinimu yra vanduo ir lietuviai turėjo idealų tikėjimą dievu laikydami Perkūną, siunčiantį lietų iš dangaus, o Kristus buvo Godas/ Gotas/ Gudas/ Suduvis/ Jotvingis/ Dainavietis, ir nukryžiuotas ant “Gal Gotų” kalno kai ten nusibastė aiškindamas lietuvių religiją  kad ““Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“.  Visi žino kad jūros ir vandenyno vanduo sūrus ir gerdamas jį ilgai netrauksi, a va lietutis atgaivina žemę... O žmogaus kūną  sako irgi sudaro apie 80 proc. vandens… Tai va gryna teisymė- “Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę”... Lietuviai tai žinojo dar iki Kristaus.

navyna       2015-08-5 12:42

To VaidasVDS : ar jums kas sumoka už  knygos ” Urntija” teisybių nušvietimą? 

VaidasVDS       2015-08-5 11:43

navynai
atsakymai yra čia:
http://www.urantia.ru/mullins/ahistory.asp

navyna       2015-08-5 11:16

To Vaidas VDS, o kas tie “Iš žmonių, kurie žino Urantijos Knygos Apreiškimą” žmonės konkrečiai? Vardas, pavardė ir kas tos Urantijos Knygos Apreiškimo autoriai konkrečiai? Psichiatrai pagal šizofrenkų kliedesius?  Ar knyga pagal užsakymą Biblijos esamiems prieštaravimams pašalinti?

VaidasVDS       2015-08-4 14:11

Pirmasis sodas buvo ilgas siauras pusiasalis – beveik sala – nusidriekianti į vakarus iš Viduržemio jūros rytinės pakrantės. “Šito sausumos masyvo pakrantės ruožas buvo gerokai iškilęs, o sąsmauka, sujungianti su žemynu, siauriausioje vietoje tebuvo dvidešimt septynių mylių pločio. Didžioji upė, drėkinusi Sodą, leidosi žemyn iš pusiasalio aukštesniųjų žemių ir tekėjo į rytus per pusiasalio neriją į žemumą, o iš ten per Mesopotamijos žemumas į jūrą, esančią už jų. Upę maitino keturi intakai, kurių pradžia buvo Edeno pusiasalio pakrantės kalvose, ir būtent jos yra tos upės, kuri “ištekėjo iš Edeno,” tos “keturios ištakos” ir kurias vėliau supainiojo su tų upių, kurios juosė antrąjį sodą, atšakomis.”
Vėliau šitą teritoriją apsėmė Viduržemio jūra. Iš žmonių, kurie žino Urantijos Knygos Apreiškimą, buvo organizuota kažkokia ekspedicija tyrinėti šią sodo vietą. Iš gana skurdžių šaltinių žinau, kad pasitvirtino Knygoje paminėta vandens apsemta sąsmauka, siauriausioje vietoje siekianti dvidešimt septynias mylias pločio.
Antrasis sodas buvo įkurtas tarp Tigrio ir Eufrato upių. Jo tikslesnę vietą galima nustatyti pagal šią Apreiškimo nuorodą: “Tais laikais pačios tos abi upės buvo gera gamtinė gynyba, o netoli į šiaurę nuo antrojo sodo Eufratas ir Tigris vienas prie kito priartėjo taip, kad gynybinė siena, nusitęsianti penkiasdešimt šešias mylias galėjo būti pastatyta tam, kad apsaugotų teritoriją į pietus ir tarp šių upių.”

navyna       2015-08-4 11:58

To VaidasVDS, ” gimusių antrajame sode” , o kur buvo pirmas sodas ir kur buvo antras sodas?  Pradžios knygoje rašoma ” VIEŠPATS Dievas užveisė sodą Edene rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs…upė išsilieja Edene sodui drėkinti. Už sodo ji išsilieja į keturias upes. Pirmosios vardas yra Pišonas. Tai toji kur vingiuoja per visą Havilos kraštą, kuriame yra aukso”... Ar tiesa kad pirmasis sodas yra Indijoje,  Havilos kraštas yra dešinysis Gango kraštas, o Gangas yra Pišonas, Fison ?

VaidasVDS       2015-08-4 9:20

navynai,
atsakysiu Apreiškimo žodžiais:
“Religiniai valdovai, arba dvasininkija, prasideda nuo Seto, vyriausiojo iš išlikusių gyvų Adomo ir Ievos sūnų, gimusių antrajame sode. Jis gimė praėjus vienam šimtui dvidešimt devyneriems metams po Adomo atvykimo į Urantiją. Setas visiškai pasinėrė į tokį darbą, kad keltų savo tėvo pasekėjų dvasinį statusą, tapo naujojo šventikų sluoksnio vadovu antrajame sode. Jo sūnus, Enosas, sukūrė naują garbinimo formą, o jo anūkas, Kenanas, sukūrė užsienio misionierių tarnybą aplinkinėms gentims, artimoms ir tolimoms.
    Setitų dvasininkija buvo tripusės pakraipos, apėmusi religiją, sveikatą, ir švietimą. Šitos kategorijos dvasininkai buvo mokomi atlikti religines apeigas, tarnauti gydytojais ir sanitarijos inspektoriais, ir būti mokytojais sodo mokyklose.”

navyna       2015-08-3 10:12

To VDS, o gal žinote nuo ko Ieva pagimdė Setą?  Jei Ieva sakė “... Dievas parūpino man kitą palikuonį” 4 : 25 Pradžios knyga?

VaidasVDS       2015-08-3 8:59

Galima pritarti komentatoriui “Norint teisingai suprasti Dievo zodi”.
Nes realybėje taip ir gavosi: beieškodami to tikrojo Dievo žodžio, žmonės prikūrė aibes religijų ir nėra nei vienos galutinai teisingos. Ir niekada nebus, nes nėra nei vieno žmogaus, taip pat ir žmonių grupės, kurie yra ar bus neklystantys.
Tačiau pagal Apreiškimus žmogus gali susirasti Jėzaus religiją. Neturiu abejonės, kad geriausiai Jėzaus religija yra atskleista Apreiškime - Urantijos Knyga. Ši religija yra nesuinstitutinta, ji yra asmeninė, kadangi žmogaus išlikimas priklauso ne nuo priklausymo kažkokiam nors grupiniam tikėjimui, bet priklauso tik nuo paties žmogaus sugebėjimo vykdyti tikrąją Dievo valią. Kiekvienas žmogus yra asmeniškai atsakingas dėl savo paties išlikimo. Apreiškime yra apreikšta: “dėl to, kad būtų priartėta prie dieviškosios asmenybės pažinimo, turi būti pašvęstas visas žmogaus asmenybės talentas; neryžtingas, dalinis atsidavimas bus bergždžias”. Todėl tikėjimo negalima atidėlioti, bet ir brukti jį visiems iš eilės negalima. Tuomet toks žmogus, kuris pats nenori atsiliepti į Dievo raginimą Jo ieškoti, yra kaltas, kad atstumia Dievo ieškojimą.
Krikščionybė tikrai buvo geriausia religija iki pat 20-ojo amžiaus vidurio. Tą liudija ir šio straipsnio autorius, kuris taip gražiai išreiškia Dievo meilės svarbą. Bet joje yra klaidų, ir labai rimtų, joje Jėzaus religija yra pakeista į religiją apie Jėzų, joje yra to, ko Jėzus nemokė. Bandymas sujungti Senąjį ir Naująjį Testamentus nebuvo sėkmingas, tačiau toks bandymas pasitarnavo žmonijai tuo, kad ji iš viso neprarado tų kai kurių Jėzaus mokymų, kurie aprašyti Naujajame Testamente. NT buvo galutinai sukanonintas 397 metais krikščionių bažnyčiai priklausančių žmonių. Ir labai gaila, kad žmonės pabandė užkonservuoti dvasinę tiesą, nes to padaryti jiems tikrai nepavyko. Būtent todėl ir šiandien pasaulis vis dar tebeklajoja dvasinėje tamsoje ir yra pasiklydęs žmonių tiek perdėtame savęs sureikšminime, tiek neteisingu dvasinių žinių pateikimu. Iš vaisių apie viską galime spręsti, ir šiandieniniai vaisiai tikrai nėra saldūs…

VaidasVDS       2015-08-3 8:33

navynai
Be abejo, žiūrint tik į Bibliją, neįmanoma išsiaiškinti, kas ten buvo, kaip ir kodėl. Galima išsiaiškinti tik nagrinėjant kitokį Apreiškimą, kurį galima rasti čia: http://www.urantia.org/lt/urantijos-knyga/ivadas
O trumpai galiu paaiškinti, kad pagal Dievo planą iš pradžių žmogus išsivystė iš gyvūnų prieš maždaug 1 mln. metų. Prieš 500000 metų mūsų planetoje prasidėjo dvasinis žmonijos švietimas, jai buvo paskirtas dvasinis vadovas Kaligastija ir jam padėjo šimtinė būtybių iš pusiau dvasinio pasaulio. Ta šimtinė buvo inkarnuota į žmonių kūnus, nemirtinga, nes valgė vaisius nuo to paties medžio, kaip ir Ieva su Adomu. Vienas iš tos šimtinės buvo vardu Nodas. Prieš du šimtus tūkstančių metų kilo Liuciferio sukilimas. Tiek Kaligastija (Planetos Princas), tiek Nodas nuėjo sukilimo keliu. Nodas tapo mirtinguoju, nes gyvybės medis atiteko tiems, kas neprisidėjo prie sukilimo. Nodas ir kiti maištininkai susilaukė palikuonių ir tie palikuonys buvo vadinami noditais, o žemė, kurioje jie gyveno, buvo vadinama Nodo žeme. Kada, prieš maždaug 38 tūkstančius metų į mūsų planetą atvyko rasės pagerintojai Adomas ir Ieva, jiems atiteko ir gyvybės medis, o paskutiniai nemirštantys žmonės (jų buvo du, vieno vardu (Vanas) iki šiol vadinamas ežeras) buvo paimti į Dangų. Kada Ieva padarė nuodėmę su noditu, kurio vardas buvo Serapatatija, tada Adomas pakartojo nuodėmę su kita moterimi, nodite Laota. Kainas nebuvo Adomo vaikas, tuo tarpu Abelis buvo jų abiejų vaikas. Adomas su Ieva turėjo vaikų tiek prieš Kainą, tiek ir po jo, nes jie pražangą padarė, praėjus daugiau kaip šimtui metų po jų misijos pradžios. Gyvybės medis po Adomo ir Ievos pražangos sudegė gaisre ir nuo to laiko mūsų planetoje nėra jokių nemirtingų būtybių, turinčių grynai materialų kūną.
Tai tiek, labai sutrumpintai.

Dievo zodis       2015-08-2 16:54

Ateis laikas,kaizmones nepakes ssveikojo mokslo,bet pasidave savo igeidziams susikvies sau mokytoju,kad tie pataikautu ju ausims 2 Timotiejui 4-3

Norint teisingai suprasti Dievo zodi       2015-08-2 16:43

Reikia is Dievo gauti supratimo dvasios.O jeigu aiskinsime kiekvienas pagal savo supratima gausis 300 tiesu!Pansiai tiek kiek yra religiju.Kiekviena aiskina ne pagal Dievo supratima o pagal savo zmogiska supratima.Visi ziuredami i tapati daikta ji skirtingai matome ir skirtingai suprantame.

navyna       2015-08-2 16:31

To VDS, Pradžios knygoje rašoma: “17Tada Kainas paliko VIEŠPATIES artumą ir apsigyveno Nodo krašte, į rytus nuo Edeno.” 4,17.
Nuo ko pagimdė Ieva Setą ar nuo dievo ar nuo Adomo ar nuo to kaip jūs ten vadinate? Ką reiškia “...ji sakė : Dievas parūpino man kitą palikuonį vietoj Abelio, kadangi Kainas jį užmušė”. Kuo pasireiškė “Dievas parūpino”, kaip rašoma kitomis kalbomis?

VaidasVDS       2015-08-2 15:47

Pamąstymai straipsnyje apie Dievo meilę tikrai yra labai neblogi. Gal tik nedidelė pastabėlė klaidelei iš ST, kur sakoma, kad Viešpats nekenčia smurtautojų. Čia reikėtų prisiminti, kad Dievas nėra asmenų gerbėjas, todėl Jis, filosofine prasme, nepakenčia ne smurtautojų, o paties smurto, kuris yra blogis bei nuodėmė, nepakenčia ne asmens, o nepakenčia nuodėmės.
—-
Dėl “Sitie zodzisi tinka Dievo Tautai!” komentaro
Jėzus, tarp kitų dalykų, tuomet pasakė taip: ““Kada aš būsiu jus palikęs, tada nepraraskite drąsos dėl to, jog pasaulis bus priešiškas. Nenusiminkite net ir tada, kada bailūs tikintieji atsigręš prieš jus ir susikabins rankomis su karalystės priešais. Jeigu pasaulis tikrai neapkęs jūsų, tuomet jūs turėtumėte prisiminti, kad jis ėmė nekęsti manęs net ir anksčiau negu jis ėmė neapkęsti jūsų.”... “Kada aš būsiu išėjęs pas Tėvą, ir po to, kai jis bus visiškai priėmęs šį darbą, kurį aš jums dariau žemėje, ir po to, kai būsiu gavęs savo paties sferos visišką suverenumą, tada savajam Tėvui pasakysiu: Palikęs savo vaikus žemėje vienus, aš turiu ištesėti savo pažadą ir pasiųsti jiems kitą mokytoją. Ir kada Tėvas iš tiesų pritars, tada aš tikrai išliesiu Tiesos Dvasią visiems materialiems kūnams. Manojo Tėvo dvasia jau yra jūsų širdyse, ir kada šitoji diena iš tiesų ateis, tada jūs taip pat su savimi turėsite ir mane, net ir taip, kaip jūs dabar turite Tėvą. Šita naujoji dovana yra gyvosios tiesos dovana. Netikintieji iš pradžių neklausys šitos dvasios mokymų, bet šviesos sūnūs ją visi priims su džiaugsmu ir iš visos širdies. Ir jūs tikrai pažinsite šitą dvasią, kada ji ateis, net ir taip, kaip jūs pažinote mane, ir jūs priimsite šitą dovaną į savo širdis, ir ji gyvens su jumis. Štai taip jūs suvokiate, jog aš nesirengiu jus palikti be pagalbos ir vadovavimo. Aš tikrai nepaliksiu jūsų vienų apleistų.”
Biblijoje nėra tokio pasakymo: “Aš atimsiu protus pasaulio galingiesiems ir protingiesiems.” Nei Dievas, nei Jėzus taip kalbėti negalėjo. Galingieji ir taip dažnai praranda protą, kada tarnauja mamonai ir trokšta garbės sau, o iš protingųjų atiminėti protą yra tiesiog kvaila ir visai nedieviška.
Todėl laukti jokio Armagedono nereikia, reikia tiesiog pabandyti suvokti Tiesos Dvasią, o tada Ji parodys ir tikrąjį kelią. Tie, kas iškraipė ir suklastojo Apreiškimą Jonui, suteikė pasauliui daug kvailų minčių, kad viską išspręs kažkoks Armagedonas. Beje Armagedonas yra labai senovinio miesto, buvusio labai daug metų prieš Adomą ir Ievą, pavadinimas…
—-
Atsakymas Klausimui: kas sukūrė žmones pas kuriuos išėjo Kainas?
Pačioje Biblijoje yra parašyta, kad Kainas išėjo į Nodo žemę, t.y. pas noditus. Beje, Ieva nuodėmę padarė ne dėl vaisiaus suvalgymo, o dėl tikros nuodėmės su noditu, bet daugiau paaiškinti yra gana platu ir sudėtinga…

kas pasitikeju zmogum       2015-08-2 14:14

Buvo uzvaldytas,isnaudotas,padarytas paklusniu zmogaus vergu!

kas geriau?       2015-08-2 14:12

Genialus beprociai ar protingi kvailiai???

navyna       2015-08-2 13:04

dar geresnė naujiena :  Kainas užmišė Abelį ir išėjo pas žmones.Paskui Ieva pagimdė Setą...
Klausimas: kas sukūrė žmones pas kuriuos išėjo Kainas?

Sitie zodzisi tinka Dievo Tautai!       2015-08-2 6:28

O Jezus pasake iseikite is pasaulio nes jie jusu nekes,bet nebijokite jie manes nekente pirmiau jusu! “Teve as neprasau kad juos paimtum is pasaulio as tik prasau kad juos apsaugotum “Tie kurie laikosi visu Dievo istatymu Dievas per sv.dvasia juos apsaugo. Ir Dievas dave zodi “As atimsiu protus pasaulio galingiesiams ir protingiesiams.Tai Dievo zodis ir matome jis siandiena jau yra issipildes.Belieka laukti Armagedono Dievo karo per kuri bus sunaikinti visi tie kurie engia sazinigus,paprastus ir padorius zmones!Amen.

Nieksai!       2015-08-2 6:17

Neduoda zmonems darbo,neduoda uzsidirbti kad pragyventu,uz tiesos zodi persekioja,kelia baudz.bylas,komunalinisi mokesciai ir kainos europines o atlyginimai mazesni 5 kartus,jaunu zmones neturi darbu,atiminejami vaikai ir tt.Tai Lietuvos realybe! Ir…zmones pradejo nekesti TU kurie ju NEKENCIA!Taskas!


Rekomenduojame

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

1972-ųjų gegužės 14-oji, Kaunas: Romas Kalanta ir kalantinės

Algimantas Rusteika. Kelios pastabos „vaiko ėmimo“ įrašo paraštėje

Aštuntosioms Garliavos antpuolio metinėms artėjant Neringa Venckienė klausia: Kodėl? Už ką?..

Fatima – pasaulinė Marijos sostinė, arba Popiežiaus Jono Pauliaus II galybės paslaptis

Kardinolas Joseph Ratzinger. Fatimos žinios teologiniai komentarai

Liudvikas Jakimavičius. Politinės stumdynės

Ramūnas Aušrotas. Ar nebus apribota tėvų teisė skųsti institucijų veiksmus?

Liudvikas Jakimavičius. „Amicus est Girnius, set magis amicus veritas“

Valdas Vasiliauskas. Lietuviško parlamentarizmo aukštumos

Nuo bačkos: „Freedom House“ politologas: Lietuva pagal demokratijos reitingą lieka stabilumo sala Vidurio Europoje

Andrius Švarplys. Apie politinę (ne partinę) kovą tarp laisvės ir karantino Amerikoje

Algirdas Endriukaitis. Retorinis klausimas: esame istoriniame kelyje ar dykumoje?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.