Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Palikti iki pjūties

Tiesos.lt redakcija   2020 m. liepos 19 d. 9:57

35     

    

Geroji Naujiena: Palikti iki pjūties

Tu ir nusidėjus jiems leisi sugrįžti

Nėra kito Dievo – tik tu esi vienas,
kurs visa ką tvarko didžiai rūpestingai.
Todėl tau nereikia kam nors dar įrodyt,
jog tavo sprendimai tikri ir teisingi.
Tu didis, galingas, tačiau ir teisingas.
Visiems viešpatauji, visiems ir atleidi.
Tu savo galybę tik tam teparodai,
kas nepripažįsta, jog ji neribota.
Ir tuos, kurie tavo galybės nepaiso,
tu priverstas bausti dėl jų įžūlumo.
Naudodamas galią, švelniausiai ją taikai –
teisi išmintingai, visad gailestingai,
nors visa, ką nori, gali padaryti.
Iš to, kaip elgiesi, visi pasimoko:
žmogus kitam žmogui – bičiulis ir draugas.
Saviesiems vaikams palikai giedrą viltį,
jog ir nusidėjus jiems leisi sugrįžti (Išm 12, 13. 16–19).

* * *

Viešpatie, tu meilus, maloningas

Viešpatie, tu meilus, maloningas

ir gailestingas visiems, kurie tavęs šaukias.
Viešpatie, mano maldos paklausyki,
pasidomėki, ko garsiai maldauju. –
Visos tavo sutvertosios tautos

eis tavęs, Viešpatie, garbint,
skelbs tavo vardą.
Tu esi didis ir stebuklingas,
tu, tiktai tu esi Dievas! –
Bet tu, Viešpatie, Dieve gailestingas ir maloningas,

rūstaut negreitas, geriausias, ištikimiausias.
Žvelk į mane ir manęs pagailėki,
duok savo tarnui stiprybę (Ps 85, 5–6. 9–10. 15–16).

 

* * *

Dvasia užtaria mus neišsakomais maldavimais
Broliai! Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais maldavimais. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios siekimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą (Rom 8, 26–27).

* * *

Palikite abejus augti iki pjūčiai

Jėzus pateikė minioms palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: ‘Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?’ Jis atsakė: ‘Tai padarė mano priešas’. Tarnai pasisiūlė: ‘Jei nori, mes eisime ir jas išrinksime’. Jis atsakė: ‘Ne, kad kartais, rinkdami rauges, neišrautumėte kartu su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūčiai. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: ‘Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną’“.
Jėzus pateikė jiems dar vieną palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su garstyčios grūdeliu, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje. Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs esti didesnis už daržoves ir pavirsta medeliu, taip kad padangių sparnuočiai atskrenda ir susisuka lizdus jo šakose“. Jis pasakė ir dar kitą palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su raugu, kurį moteris ėmė ir įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo“. Visa tai Jėzus bylojo minioms palyginimais, ir be palyginimų jis jiems nekalbėjo. Išsipildė, kas buvo pranašo pasakyta: „Aš atversiu savo burną palyginimais, išpasakosiu nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus“.
Paleidęs minias, Jėzus keliavo namo. Prie jo priėjo mokiniai ir prašė: „Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje“. Jis atsiliepė: „Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus. Dirva – tai pasaulis. Gera sėkla – karalystės vaikai, o raugės – piktojo vaikai. Jas pasėjęs priešas – velnias. Pjūtis – tai pasaulio pabaiga, o pjovėjai – angelai. Taigi, kaip surenkamos ir sudeginamos raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje. Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš jo karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas. Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje. Kas turi ausis, teklauso!“  (Mt 13, 24–43)

* * *

Švęsdami 1š-ąjį eilinio laiko sekmadienį kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskime ir už Lietuvą Tiesoje: Jėzau, leisk pažinti Tavo vedimą, kad visada trokštume to, kas Dievui patinka, o mums išganinga, kad laikų pabaigoje neatsidurtume „žioruojančioje krosnyje“. Šventoji Dvasia Dieve, išvaduok mus nuo puikumo ir godumo, kad mūsų širdys nevirstų dykra, pagelbėk nusikratyti blogų įpročių ir pradėti naują gyvenimą, kad per kiekvieno mūsų tarnystę išsipildytų Dievo Žodžio planai. Dabar ir visados, ir per amžius. Amen.

 

* * *

Sigitas Tamkevičius. Kviečiai ir raugės Dievo karalystėje
16 eilinis sekmadienis

Dievo Sūnus Jėzus Kristus, skelbdamas Evangeliją, kūrė Dangaus karalystę žemėje. Jis Dangaus karalystę palygino su garstyčios grūdeliu, išaugančiu į didelį medį, ir su raugu, įrūginančiu miltus. Šis mažas grūdelis – dvylika Jėzaus mokinių – išaugo į milžinišką medį, kurio šakos apgobia visus žemynus, o nariai skaičiuojami milijardais. Šitos Dievo karalystės atbaigimas įvyks laikų pabaigoje mirusiųjų prisikėlimu amžinajam gyvenimui.

Jėzus Dievo karalystę taip pat palygino su dirva, į kurią sėjėjas beria kviečio grūdus; tuo tarpu žmogaus priešas – velnias sėja rauges. Šis Jėzaus palyginimas paaiškina dabarties pasaulį, kuriame gėris yra susipynęs su blogiu. Tuo metu, kai vieni vadovaujasi meile ir rūpinasi žmonių gerove, kiti skleidžia neapykantą, daro nusikaltimus ir mąsto tik apie save. Internete perskaičiau vienos merginos pamąstymus apie tai, kad ji nesiruošia pagimdyti nė vieno vaikelio, nes nori pasirūpinti tik savimi. Bet kokia savimeilė yra piktžolė, dėl kurios kenčia visuomenė.

Jėzus buvo tas gerasis sėjėjas, kuris pasėjo Evangelijos – dieviškosios tiesos ir meilės – sėklą. Jis pasirūpino, kad Evangelijos žodis amžių būvyje būtų nuolatos sėjamas; šiam tikslui įsteigė Bažnyčią ir pažadėjo, kad net pragaro vartai jos nenugalės. Kas neturi išankstinio nusistatymo prieš Bažnyčią, tas mato, kiek amžių būvyje jos nariai, nepaisant savo silpnumo ir pasitaikančių nuodėmių, paskleidė gėrio ir toliau tebeskleidžia jį pasaulyje.

Tačiau pasaulyje netrūksta ir piktžolių sėjėjų. Apsidairykime ir pamatysime, kiek daug sėjama melo, neapykantos, kaip žmonės priešinami ir kaip tarpsta blogis. Raugių sėjėjai mūsų laikais yra labai išradingi; jie žmonėms neprisistato kaip raguoti demonai, bet prisidengia laisvės, mokslo, demokratijos bei pažangos skraiste. Kartais reikia gerai įsižiūrėti, jog veikia ne pažangos kūrėjas, bet piktojo talkininkas.

Matant raugių sėjėjus ir jų darbus, gali kilti mintis: kodėl mus mylintis Dievas leidžia piktžolėms tarpti? Į šį klausimą atsako pats Jėzus: raugės bus išrinktos ir sunaikintos pjūties metu – pasaulio pabaigoje. Iki pjūties gailestingasis Dievas kantriai laukia kiekvieno klystančio žmogaus pasikeitimo į gera ir džiaugiasi jo sugrįžimu. Prisiminkime Jėzaus palyginimą apie tėvo namus palikusį sūnų ir kaip džiaugėsi tėvas, matydamas jį sugrįžtantį.

Per krikštą mes esame pakviesti ne tik į Dievo karalystę, bet ir būti Jėzaus pagalbininkais – Dievo žodžio sėjėjais. Dažniausiai jais būna geri tėvai. Mes neturėtume saleziečių vienuolijos įkūrėjo šv. Jono Bosko, jei jis nebūtų turėjęs geros motinos Margaritos. Kai sūnus tapo kunigu, jo motina Margarita pasakė: „Jei apsikrausi turtais, mano koja neperžengs klebonijos slenksčio.“ Sūnus kunigas tapo vargingų jaunuolių globėju ir auklėtoju. Mes neturėtume šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės, jei ji nebūtų turėjusi labai gerų katalikų tėvų. Už tikėjimo dovaną ir pašaukimą į kunigystę taip pat esu dėkingas tiek savo tėvams, tiek ir sutiktiems geriesiems žmonėms.
Mūsų dienomis gerais Evangelijos sėjėjais dažnai būna uolūs tikybos mokytojai ir katechetai, kurie rūpinasi ne tik perduoti jaunimui tikėjimo žinią, bet ir patraukti juos prie Dievo. Be šių Evangelijos žodžio sėjėjų net ir dvasininkų tarnystė neatneštų laukiamų vaisių.

Dėkokime Dievui, kad esame pašaukti į Dievo karalystę kaip jos nariai ir darbininkai. Uoliai ir džiaugsmingai kurkime Dievo karalystę savo širdyje ir Tėvynėje, tikėdami gėrio pergale.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius
2020 m. liepos 19 d.

 

* * *

Arnoldas Valkauskas. Mintys pamąstymui: Dvasia ateina į pagalbą mūsų silpnumui

 

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Manau, kad       2020-07-25 10:19

žodžiai “Gerti taurę – reiškia kentėti su Kristumi. Ne bėgti nuo kryžiaus papėdės, bet būti iki galo.” Ką tai reiškia?  Melskitės už kito žmogaus atsivertimą ir jus realiai pajusite kryžiaus su Jėzumi nešimo   dalią. Piktojo puolimas realus, t.y. pasipils nesusipratimai su artimiausia aplinka. Tik, Dievas mūsų neapleidžia, jis mus taip veda į dangaus karalystę. Per visus tuos sunkumus būtinai mes gauname dvasinių dovanų. Tereikia, kaip kunigas Nerijus sako “būti iki galo”.

Jan       2020-07-25 9:32

“Dar vienas Kristaus sekėjo bruožas – nesivaikymas garbės ar valdžios”. Net daugiau, jei tave pasaulis įtraukia garbės ir valdžios pinkles, tai nebeįmanoma eiti “siauruoju keliu”, t.y. vykdyti Dievo valią. O jei, vis tik, seki tiesa ir jos sieki, tai pasaulis negailestingai sutariško. Taip buvo šv. Pranciškui Asyžiečiui, šv. Kryžiaus Jonui ir kitiems šventiesiems. Na, o kurie bandė išsilaikyti arba “susiderinti” pajusdavo Dievo atsitraukimą nuo jo.

Evangelijos komentaras       2020-07-25 4:55

kun. Nerijus Pipiras

Šventasis apaštalas Jokūbas. Kiekvieną kartą, kai skaitau šią Evangelijos ištrauką, negaliu atsistebėti tų Griaustinio sūnų ir jų motinos elgesiu. Galbūt pirmi žodžiai, šovęs į galvą, būtų: „Įžūlokai elgiasi.“ Prieiti prie paties Jėzaus. Prašyti… O gal net šiuolaikiška. Juk kiekvienas, ypač mūsų visuomenėje, norime išvengti eilių, laimėti visas siūlomas galimybes, viską išnaudoti, ką dovanoja gyvenimas.

Ko gero, panašūs interesai vedė ir tą motiną pasikalbėti su Jėzumi. Instinktas. Motiniškas rūpestis. Noras, kad bent jau vaikai gyventų be rūpesčių… Vienu žodžiu, grynai žmogiškosios idėjos. Žinoma, jos jau buvo išgvildentos ir apmąstytos širdyje. Tačiau šią idilę Jėzus labai lengvai sudaužo į šipulius, pabrėždamas, jog vietas Danguje ne žmogus skirsto, ir Dievo logika kitokia nei žmogaus.

Kristaus sekėjui yra privalomi keli dalykai. Jis neturi vien tik žinoti apie Viešpaties taurę, tačiau ją ir gerti. Galbūt skaitantieji šias eilutes tiesiog iš smalsumo panorės bent jau lyžtelti tos taurės turinio. Tačiau reikia suprasti, jog Kristaus sekėjui to nepakanka. Gerti taurę – reiškia kentėti su Kristumi. Ne bėgti nuo kryžiaus papėdės, bet būti iki galo. Kai žinome iš Išganymo istorijos, ne visiems mokiniams tai pavyksta.

Dar vienas Kristaus sekėjo bruožas – nesivaikymas garbės ar valdžios, bet orientavimasis į dangų, kuriame viskas skaičiuojama ir matuojama kitaip. Galbūt kai kam atrodys, kad dangus ne man, jog tokie reikalavimai per dideli ir žmonėms jų įvykdyti neįmanoma… Prieš akis turėkime Kristų. Patį Dievą, kuris atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti už daugelį.
Bernardinai.lt

Mąstymas       2020-07-25 4:54

Prašyti tylios, paslėptos tarnystės laikysenos bei laisvos nuo išdidumo širdies

Įsiklausysiu dėmesingai į žodžius motinos, kuri su sūnumis ateina pas Jėzų.  Atkreipsiu dėmesį, koks stiprus kontrastas tarp jų prašymo ir Jėzaus žodžių. Jėzus kalba apie atmetimą ir kryžių, o jie prašo pirmų vietų ir sostų Karalystėje. Savo troškimais ir mintimis jie yra toli nuo Jėzaus, kuris ruošiasi kančiai.

*

Atkreipsiu dėmesį į savo maldą. Ko dažniausiai joje iš Jėzaus tikiuosi? Kokie yra mano troškimai? Ar nebėgu nuo Dievo žodžio, kuris kelia man iššūkį, prieštarauja mano mąstysenai, keičia mano planus?

*

Susitiksiu su Jėzaus žvilgsniu, kuris kreipiasi į mane: „Ar gali gerti taurę, kurią aš gersiu?“ Ties tuo klausimu sustosiu ilgesniam laikui. Giliau į jį įsimąstysiu. Išsakysiu Jėzui savo meilę ir savo trapumą. Jėzus užtikrina, kad kartu su Juo galėsiu sekti Jį bet kokioje situacijoje.

*

Atsistosiu tarp supykusių mokinių. Juos apima pavydas ir lenktyniavimo dvasia. Jie pasijuto tų dviejų brolių aplenkti. Pažvelgsiu į savo santykius bendruomenėje, šeimoje ir darbe. Ar esu laisvas nuo pavydo, lenktyniavimo? Ar sugebu džiaugtis savo artimųjų pasiekimas?

*

Jėzus pašaukia mokinius pas save ir nori įdėti jiems į širdį tai, kas yra Evangelijos esmė. Jis rodo į save ir sako jiems ir man: „Mokykis iš manęs kaip reikia tarnauti kitiems, net iki savo gyvybės atidavimo“.

*

Ar esu pasiruošęs atsisakyti savo ambicijų, planų ir dalintis savo laiku ir sugebėjimais su kitais? Atkreipsiu dėmesį į savo laikyseną kitų žmonių atžvilgiu. Ko daugiau yra manyje: davimo ar ėmimo?

*

Suklupsiu prieš Jėzų ant kelių ir kontempliuosiu Jo nuolankumą, beribį pasiaukojimą. Padėsiu savo galvą ant Jo kelių ir prašysiu:

„Išgydyk mane iš puikybės ir duok man nuolankią, pasiaukojančią širdį“. 


Kasdienapmastau.lt

Šv. apaštalo Jokūbo šventės Evangelija       2020-07-25 4:53

(Mt 20, 20–28)

  Prie Jėzaus prisiartino Zebediejaus sūnų motina kartu su savo sūnumis ir, parpuolusi prie jo kojų, norėjo kažko prašyti.
  Jėzus paklausė: „Ko nori?“
  Toji atsakė: „Sakyk, kad šiuodu mano sūnūs tavo karalystėje sėdėtų vienas tavo dešinėje, o kitas kairėje“.
  Jėzus atsakė: „Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu?“
  Jie atsakė: „Galime“.
  Tuomet jis tarė: „Mano taurę, tiesa, jūs gersite, bet sėdėti mano dešinėje ar kairėje – ne mano reikalas jums duoti; tai bus tiems, kuriems mano Tėvo paskirta“.
  Tai išgirdę, kiti dešimt mokinių supyko ant tų brolių.
  O Jėzus, pasivadinęs juos pas save, tarė: „Jūs žinote, kad pagonių valdovai pavergia tautas ir didikai joms viešpatauja. Tarp jūsų neturi taip būti. Jei kas iš jūsų nori būti didesnis, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorės būti pirmasis, tebūnie jūsų vergas. Žmogaus Sūnus irgi atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkimo už daugelį“.
  Katalikai.lt

Šv. apaštalo Jokūbo šventės Dievo Žodis       2020-07-25 4:52

Psalmė (Ps 125, 1–6)

P. – Su ašara beriamas grūdas, bet džiaugsmas, pjūčiai atėjus.

  Kai iš nelaisvės Viešpats mus vedė,
  atrodė mums sapnas.
  Netvėrė džiaugsmu mūsų lūpos,
  liežuviai – linksmybe. – P.

  Tada pagonys kalbėjo: „Jiems Viešpats stebuklą padarė!“
  Tikrai mums Viešpats stebuklą padarė,
  mus aptvindė linksmybe. – P.

  Kreipk, Viešpatie, mūsų likimą
  tarytum Pietuos patvinusį srautą.
  Su ašara beriamas grūdas,
  bet džiaugsmas, pjūčiai atėjus. – P.

  Žmogus eina ir verkia,
  į dirvą nešdamas sėklą.
  Bet grįžta ir eidamas džiaugias,
  derlingu nešinas pėdu. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 15, 16)

P.  Aleliuja. – Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių
              ir jūsų vaisiai išliktų. – P. Aleliuja.

Šv. apaštalo Jokūbo šventės Dievo Žodis       2020-07-25 4:51

Skaitinys (2 Kor 4, 7–15)

  Broliai!
  Lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo. Mes visaip slegiami, bet nesugniuždyti; mes svyruojame, bet neprarandame vilties. Mes persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę. Mes visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne. Mums, gyviesiems, dėl Jėzaus nuolat gresia mirtis, kad Jėzaus gyvybė pasirodytų mūsų mirtingame kūne. Tuo būdu mumyse veikia mirtis, o jumyse gyvybė.
  Mes turime tą pačią tikėjimo dvasią, apie kurią parašyta: „Aš įtikėjau, todėl prakalbėjau“. Taigi mes tikime ir todėl kalbame, žinodami, kad tasai, kuris prikėlė Viešpatį Jėzų, taip pat ir mus prikels su Jėzumi ir pastatys kartu su jumis. O visa tai – dėl jūsų, kad malonė apimtų daugelį ir pagausintų dėkojimą Dievo garbei.

Evangelijos komentaras       2020-07-24 4:54

kun. Nerijus Pipiras

Savo mokiniams ir visai besiklausančiai miniai Jėzus kalba be galo paprastai ir suprantamai. Jis kalba ir mums. Be abejo, palyginimą apie sėjėją esame girdėję ne vieną kartą. Vis dėlto prie jo ne pro šalį sugrįžti. Net ir tuomet, kai pradedame išgyventi labiau rugiapjūtės pradžią nei sėją.

Kuo gi ypatingas tas palyginimas, kuo aktualūs tie paprasti Dievo žodžiai, berte išberti besiklausantiems? Šiandien man, mąstant apie šią Evangelijos ištrauką, pirmiausia dingteli į galvą mintis apie dirvą. Dievas apdovanojo pasaulį tokia tikrove, kada kasmet daugybė neįdirbamos, nereikalingos ar perdėm išvargintos žemės hektarų virsta dykumomis. Drįstu spėti, jog kažkas panašaus vyksta ir su dvasine dirva. Tuomet, kai džiaugsmingai, įspūdingos šventės metu sutiktas žodis ilgainiui lieka neišgirstas, širdis gali likti tuščia, nes ja pasinaudoti tikrai moka piktasis. Galų gale ir tas entuziazmas, staiga kilęs, gali greitai ir baigtis. Ypač tuomet, kai susiduriama su tamsiausia dvasine naktimi ar stipriu priešingu vėju. Neretai džiugiai sudygusią sėklą, turiu mintyje tuos atvejus, kai vaikučiai nuoširdžiai ir rimtai rengiasi priimti pirmuosius Sakramentus, džiugiai atšvenčia jų priėmimo iškilmę ir dingsta, tiesiog pasišalina iš paties Kristaus namų, nes šeimose neskiepijamas tikėjimas, nes iš jo netgi pasijuokiama, dažnai nustelbia pataikavimas formalumams bei taisyklei, jog „visi taip daro“.

Prisipažinsiu, jog to kasmet vis labiau bijau. Tačiau ne apie baimę čia! Vis dėlto Jėzus yra kitoks sėjėjas. Jis be atvangos sėja gerą sėklą, tikėdamasis atvirkštinio proceso. Proceso, kai dykumos virsta gera dirva. Fizine plotme tai galbūt ir neįmanoma. Tačiau dvasine plotme tikrai taip. Ir priklauso tik nuo mūsų. Štai, koks galingas ir unikalus tas bendradarbiavimas su Dievu, tuo keistoku sėjėju, be atodairos ir kantriai tiesiog pilančiu sėklą…
Bernardinai.lt

XVI eilinės savaitės penktadienio Evangelija       2020-07-24 4:53

(Mt 13, 18–23)

  Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
  „O jūs nūn pasiklausykite palyginimo apie sėjėją. Pas kiekvieną, kuris girdi kalbant apie karalystę ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta širdyje. Tai ir yra pasėlys prie kelio.
  Pasėlys ant uolų – tai tasai, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima. Tačiau jis be šaknų – nepastovus žmogus. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jis lengvai atpuola.
  Pasėlys tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas.
  Pasėlys geroje žemėje – tasai, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir duoda derlių: kas šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą“.
Katalikai.lt

XVI eilinės savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-07-24 4:52

Psalmė (Jer 31, 10–13)

P. – Viešpats mus gano tartum piemuo savo bandą.

  Klausykitės, tautos, Viešpaties žodžio,
  jį skelbkit saloms tolimosioms.
  Sakykite: „Kas Izraelį išsklaidė, tas ir surinks jį
  ir ganys, tartum piemuo savo bandą“. – P.

  Viešpats išgelbės Jokūbą,
  vaduos iš stipresniojo rankos.
  Ateis jie ir džiūgaus Siono kalne,
  plauks prie Viešpaties gėrybių. – P.

  Šokdamos džiaugsis mergelės,
  linksminsis jaunuoliai ir seneliai.
  Jų liūdesį džiaugsmu aš paversiu,
  juos guosiu ir linksminsiu, vargams pasibaigus. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Lk 8, 15)

P.  Aleliuja. – Palaiminti, kurie Dievo žodį išsaugo geroje širdyje
              ir duoda vaisių kantrumu. – P. Aleliuja.

XVI eilinės savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-07-24 4:52

Skaitinys (Jer 3, 14–17)

  Štai ką sako Viešpats:
  „Sugrįžkit atgal, atsimetėliai sūnūs, nes aš jūsų valdovas. Aš jus išsivesiu po vieną iš miesto, po du iš genties ir nuvesiu jus į Sioną. Jums duosiu ganytojus pagal savo širdį, kurie jus ganys išmaniai ir protingai.
  Tomis dienomis, kada jūs šalyje pagausėsit ir būsit vaisingi,– taip sako Viešpats,– tada nebebus daugiau sakoma: ‘Viešpaties sandoros skrynia!’ Ji niekam neateis nė į galvą, niekas apie ją negalvos, jos nepasiges, taip pat ir naujos nedarys.
  Tuomet Jeruzalė vadinsis ‘Viešpaties sostas’; į ją prie Viešpaties vardo rinksis visos tautos. Jos nebeklausys savo piktos širdies troškimo“.

Evangelijos komentaras       2020-07-23 4:54

komentuoja Vincas Kolyčius

„Pasilikite manyje, tai ir Aš jumyse pasiliksiu“

Atkreipkime dėmesį, kad šio skyriaus pirmosiose 10 eilučių žodis „pasilikti“ yra pakartotas net vienuolika kartų. „Pasilikti“ krikščionio gyvenime yra vienas iš pačių pagrindinių terminų. Jėzus kalba apie vynmedį, nes tuo laiku Palestinoje buvo pilna vynmedžių. Žodis vynmedis daugelį kartų yra minimas ir Senajame Testamente.  Izraelis yra vadinamas vynmedžiu, kuris liko neištikimas Dievui. Vynmedis su visomis savo šakelėmis yra gyvas organizmas. Tuo norima parodyti, kad ir krikščionių bendruomenė yra gyvas organizmas, bet ne organizacija. Jos gyvybė nekyla iš narių, bet iš Jėzaus, kuris yra gyvenimo šaltinis. Nariai, atskirti nuo to šaltinio, miršta. Šakeles, nenešančias vaisiaus, vyninkas nukerta ir sudegina. Mes galime būti nenaudingomis šakelėmis jei:

a)  Atsisakome klausyti Jėzaus.
b)  Klausomės, bet tik paviršutiniai, nepritardami visa širdimi ir savo gyvenimu.
c)  Jėzų tikime, bet užėjus gyvenimo sunkumams, rūpesčiams, Jį paliekame.

„Pasilikite manyje, tai ir Aš jumyse pasiliksiu“ – parodo, kad Jėzus šiame pasaulyje gyvena tik tikinčiuosiuose, kurie „pasilieka“ Jame. Jį išpažinę priima savo asmeniniu Viešpačiu ir Išganytoju, seka Jo mokslą ir turi su Juo artimą ryšį, santykį. „Pasilikti jame“ yra reikalingas asmeniškas apsisprendimas. Yra neįmanoma gyventi dviejuose pasauliuose: šiame pasaulyje (bet tai ne fizine prasme, o priimant pasaulio siūlomas vertybes) ir Jėzuje, kuris yra kiekvieno krikščionio gyvenimo šaltinis. „Pasilikti Jame“ nereiškia tik sekmadienį nueiti į bažnyčią, bet daug daugiau. Pasilikti jame, tai gyventi pagal Jo žodžius, įrodant savo elgesiu, gyvenimo būdu, nežiūrint ką kiti apie tave galvos.  asilikti jame – tai būti viena su Kristumi, persiimti Jo mintimis, leisti veikti Jo Dvasiai, kuri yra mumyse.

Jėzus kalba ir apie vaisius: „Kas pasilieka manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių“.  Pasilikimo Jame ženklai yra vaisiai, kurie pasirodo krikščionio gyvenime. Šventosios Dvasios vaisiai yra suminėti laiške Galatams (5, 22–23): „Meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“. Atsiskyrus nuo Jėzaus yra neįmanoma „nešti vaisių“ – savo pastangomis, be Jėzaus, mes niekada neparodysime jokių vaisių. Nuo vynmedžio nukirsta šakelė nudžiūva. Kad pasiliktume jame, turime mirti sau. 

Jėzau, padėk man išmokti pasilikti Tavyje. Tegul mano širdis virsta Tavo širdimi, kad man būtų brangu tai, ką Tu brangini.
Bernardinai.lt

Evangelijos komentaras       2020-07-23 4:50

kun. Nerijus Pipiras

Šiandien minime šventąją Brigitą. Evangelija, kurią šiandien skaitome ir apmąstome, mums atskleidžia, kas yra šventumas. Daugeliui tai tarsi teorija. Nes per dienų dienas Kristų pamirštame. Kiekvienam iš mūsų Viešpats šiandien primena, kuo iš tiesų žmogus yra gyvas. Nuostabu suvokti, jog pačiu Dievu. Tikrai nėra kilnesnio ir didingesnio dalyko, nei būti To Vynmedžio – Kristaus – šakelėmis. Visais laikais vynmedis reiškė gyvenimą: žmogus, turintis daug vynuogienojų, bus sveikas, galės džiaugtis gyvenimu. O kaip pats Kristus yra pagrindinė vynmedžio ląstelė… Žmogiškai viso to suvokti nėra taip paprasta.

Vis dėlto Kristaus šakelė, kaip primenama šios dienos Evangelijoje, turi duoti vaisių. Tikrai būsime vaisingomis šakelėmis, jei įvairiais įnoriais, mada neužtvenksime latako. Jei Kristus nebus paliktas juodai dienai ar kurs nors saugiai padėtas ant lentynėlės. Kai pagalvoji, juk reikia tiek nedaug – Kristų laikyti gyvenimo centru, bet ne atlieka. Tuomet tikrai būsime apkaupti, galėsime save tikrai realizuoti, būsime ne malonės tarnai, tačiau dalininkai.

Tad nepamirškime savo šaknų. Šį sakinį lietuvių tautai kartojo popiežius Pranciškus. Jį mes turime prisiminti ir dabar, kai svarstome, kokia šakele aš esu. Be Kristaus, be šios šaknies, tikrai būsime nevaisingi. Mūsų visas krikščioniškumas liks teorija. Galų gale Kristus turi būti ne abstraktybė, bet individualus ir konkretus. Pirmiausia to reikia tam, kad šakelė įgautų deguonies, kad taptų gyva šakele. Prisiminkime, kad nuo Kristaus atsiskyrę, nieko negalime nuveikti. Net ir tuomet, kai pasiūlos ir galimybių laukas bus didelis. Tą mums, europiečiams, primena šventoji Brigita, senojo žemyno globėja. Tegul ji mums padeda žvelgti į Kristų ir matyti Dievą, dovanojantį konkretų gyvenimą būtent mums ir būtent šiam laikmečiui.
Bernardinai.lt

Evangelija       2020-07-23 4:49

(Jn 15, 1–8)

  Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
  „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau. Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje.
  Aš vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs.
  Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai“.
Katalikai.lt

Šv. Brigita. Dievo Žodis       2020-07-23 4:48

Psalmė (Ps 15, 1–2. 5. 7–8. 11)

P. – Viešpatie, tu – mano paveldėtasis turtas.

  Globok mane, Dieve: prie tavęs aš glaudžiuosi.
  Kartoju tau, Dieve: Tu mano Viešpats,
  Viešpatie, mano paveldėtasis turte, taure mano laimės, –
  tavo rankoje mano likimas. – P.

  Aš šlovinu Viešpatį, kuris man išmintį duoda,
  atsimena mano širdis tai net naktį.
  Akyse nuolatos Viešpats man stovi,
  jis mano dešinę remia, aš nedrebėsiu. – P.

  Man rodysi kelią, kuris į gyvenimą veda,
  pilna man bus laimė prieš tavo veidą,
  tavo dešinėj bus per amžius linksmybės. – P.

Posmelis prieš Evangeliją (Jn 15, 4–5)

P. Aleliuja. – Pasilikite mano meilėje, – sako Viešpats.
            – Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių. – P. Aleliuja

Šv. Brigita. Dievo Žodis       2020-07-23 4:47

Skaitinys (Gal 2, 19–20)

  Aš įstatymu numiriau įstatymui, kad gyvenčiau Dievui. Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi.
  Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.

Evangelijos komentaras       2020-07-22 4:58

komentuoja kun. Kęstutis Dvareckas

Ieškoti Dievo tarp mirusiųjų… Kapuose…

Ne paslaptis, kad nemažai mūsų artimųjų, draugų ir pažįstamų garsiai skelbia,
kad Dievas miręs… Jie nenori matyti, girdėti Dievo, nes dar gali netikėti… būti
dievais…

Deja, bet ir mes, tikintieji, šio pasaulio sūkuriuose kartais išstumiame Dievą iš
aktyvaus Gyvenimo sferos jei ne į kapus, tai bent į prieglaudą, į senelių namus
manydami, kad Jam nelengva su mumis, užsiėmusiais žmonėmis ir teisindamiesi, jog ir mums nelengva su Juo pagal šiandienos tempą. Mes per šventes aplankome Jį, pamaloninam dėmesiu, mielomis dovanėlėmis, – trumpai papasakojame savo gyvenimų pasiekimus ir nesėkmes ir atlikę pareigą judame atgal į kasdienybę, stengdamiesi sušvelninti, nukenksminti Dievo Žodį pasiteisinimu, kad laikai dabar kiti…

Šiandienos Evangelijoje Matome Mariją Magdalietę, tą, kuriai daug atleista, nes
daug myli, prie Viešpaties kapo. Ji ieško Viešpaties, nors daug teigiančiųjų, kad
Jis miręs. Pasilenkusi pažvelgti į kapą (plg. 11 eil.) išvydo ne mirtį, o gyvenimo
skelbėjus angelus.

Kai užuot bėgę, ignoravę mirtimi alsuojančias savo gyvenimo vietas, žaizdas,
tas akimirkas, kai taip sunku, jog regis pats Dievas miręs, nugalėję baimes
pasilenkiame pažvelgti į vidų, mes taip pat esame klausimo – Ko verki? (plg. 13
eil.) – akivaizdoje.

Marija atsakiusi angelams atsisuka, atsigręžia (plg. 14 eil.) ir išgirsta angelų
užduotą klausimą Nepažįstamojo lūpose. Ir atsakyme ištarusi skausmą išgirsta
kreipinį – Marija… Kreipimasis vardu visuomet liudija, kad esu savas,
pažįstamas, – Jis žino mano vardą. Dievas lengviau pastebimas, atpažįstamas
atsisukus atgal, atsigręžus, atsivertus…

Atpažinusi Dievą Marija Jį vadina Mokytoju (plg. 16 eil.) turbūt dėl to, kad
suvokė, kad tas nežinios skausmas, visi sunkumai, kurie ją atvedė prie kapo,
skirti jai auginti, mokinti, ugdyti ir gydyti, o ne naikinti.

Mirties akivaizdoje sutikusi Gyvenimą, kai nebetikėti jau nebegali, Marija
raginama eiti pas brolius (plg. 17 eil.) ir dalytis Dievo Žodžiu. Tikrasis susitikimas su Viešpačiu visuomet kreipia mūsų žingsnius vienas pas kitą, – taip gimsta Bažnyčia. Dievas prašo, kad nelaikytume Jo it asmeninio turto ar apdovanojimo, kad nesisavintumėme Jo – Gyvenimo – bet dalytumės. Eiti pas brolius, seses, kad visiems drauge sekti paskui Jėzų, nes Tik tu vienas tai gali, bet vienas to negali…
Bernardinai.lt

Evangelijos komentaras       2020-07-22 4:58

kun. Nerijus Pipiras

Šventoji Marija Magdalietė. Atrodė, kad viskas baigta. Diena prieš šabą nereiškė nieko gero. Mokytojas, kurio tiek klausytasi, kuriuo sekta, negyvas. Jis kape. Kapo anga užrista dideliu akmeniu. Palaidotas paskubomis, net nespėjus atlikti būtinų ritualų. Atlikti tai, ko reikalauja papročiai ir tradicijos – toks buvo pirmasis Marijos Magdalietės rūpestis pirmosiomis dienos po šabo akimirkomis. Jaudulys, liūdesys, neviltis ir visos kitos emocijos buvo kartu.

Marija tiesiog skubėjo visko atlikti. Tą akimirką nė kapo anga jau nebebuvo svarbi. Juk reikėjo galvoti apie naują pradžią. Tačiau koks neapsakomas jausmas apėmė Mariją, pamačius ir supratus, kad akmens nebėra. Kad nebėra ir To, kurio mirtį simbolizuoti turėjo tas nebylus akmuo. Ir kažkaip vėl žmogiškai prasprūsta tos emocijos. Jei Jo čia nėra, galbūt kai kas Jį paslėpė? Koks nuostabus tas Marijos pašnekesys su angelais: aš atėjau atlikti visko, ko reikalauja tradicijos ir papročiai, tačiau to negaliu padaryti – Mokytojas kažkur dingo, o man norėtųsi ir reikėtų tik to truputėlio. Patepti. Atlikti. Ir grįžti. Į tą pačią dieną po šabo.

Dar nuostabiau viskas keičiasi, kai Marija išgirsta savąjį vardą. Tai ir yra, ko gero, visos Marijos Magdalietės žinios, atneštos aną pirmąją savaitės dieną, ašis – Prisikėlusysis pašaukė mane vardu, Jis mane pažįsta. Nors Jam neegzistuoja visokie ligšioliniai žmogiškieji faktoriai, jis yra tas, kuris, nešdamas kiekvieno mūsų vardą lūpose, žengia jau pas savo Tėvą ir mūsų Tėvą, savo Dievą ir mūsų Dievą. Marija paskelbė tą žinią apaštalams. Pasakė tai, kas ją pačią, rodos, ką tik persmelkė iki pat gelmių.

Ji tą žinią šiandien perduoda ir mums. Kad išgirdę dalintumės: Jėzus gyvas!
Bernardinai.lt

Šv. Marijos Magdalietėss šventės Evangelija       2020-07-22 4:55

(Jn 20, 1. 11–18)

  Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos.
  Marija stovėjo lauke palei kapą ir verkė. Verkdama ji pasilenkė į kapo vidų ir pamatė du angelus baltais drabužiais sėdinčius – vieną galvūgalyje, kitą kojų vietoje, – ten, kur būta Jėzaus kūno.
  Jie paklausė ją: „Moterie, ko verki?“
  Ji atsakė: „Kad paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo“.
  Tai tarusi, ji atsisuko ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus.
  O jis tarė jai: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“
  Jinai, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: „Gerbiamasis! Jei tamsta jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai. Aš jį pasiimsiu“.
  Jėzus jai sako: „Marija!“
  Ji atsigręžė ir sušuko hebraiškai: „Rabuni!“ (Tai reiškia: „Mokytojau“).
  Jėzus jai tarė: „Nelaikyk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‘Aš žengsiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą’“.
  Marija Magdalietė nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką jis jai sakęs.
  Katalikai.lt

Šv. Marija Magdalietėss šventės Dievo Žodis       2020-07-22 4:54

Psalmė (Ps 62, 2–9)

P. – Ilgis tavęs mano siela, o Dieve.

  O Dieve, – tik tu mano Dievas,
  nuoširdžiai tavęs ieškau.
  Ilgis tavęs mano siela,
  trokšta tavęs ir mano kūnas,
  kaip ištroškus dykynė, be vandenio žemė. – P.

  Šventykloj apie tave aš svajoju:
  malonu man matyti tavo galią, tavo didybę.
  Už gyvastį tavo malonė brangesnė, –
  šlovins tave mano lūpos. – P.

  Girsiu tave, kol gyvensiu,
  savo rankas į tave tiesiu.
  Pertekusi džiugesio bus mano siela,
  mano lūpos žavėsis, teikdamos šlovę. – P.

  Tu mano rėmėjas,
  aš krykštauju sparnų tavo pavėsy.
  Glaudžias prie tavęs mano siela,
  tavo dešinė mane laiko. – P.

Posmelis prieš evangeliją

P.  Aleliuja. – Pasakyk mums, Marija, ką esi mačiusi kelyje?
              – Kapą, kur Kristaus kūnas gulėjo,
              ir garbę, kuria Prisikėlusis spindėjo. – P. Aleliuja.

Šv. Marija Magdalietėss šventės Dievo Žodis       2020-07-22 4:54

Skaitinys (Gg 3, 1–4a)

  Sužadėtinė kalba:
  „Aš naktį ilsėdama laukiau, kad mylimas mano ateitų. Ilgai aš jo laukiau, bet jis nesirodė. Pakilsiu, išklaidžiosiu miestą, išlandžiosiu skersgatvius, aikštes apeisiu, ieškodama to, kurį myli manoji širdis. Visur apieškojau, bet jo neradau.
  Ir miesto sargybinius klausiau sutikus: ‘Gal matėte tą, kurį myli manoji širdis?’ Netrukus po to, kai aš aplenkiau juos, susiradau, kurį myli manoji širdis“.

Evangelijos komentaras       2020-07-21 6:41

Kun. Ramūnas Mizgiris OFM
Pagal žydų paprotį žodžiu „brolis“ ar „sesuo“ vadinami ne tik tų pačių tėvų vaikai, bet ir sūnėnai bei dukterėčios, pusbroliai bei pusseserės, įbroliai bei įseserės. Taigi, čia pasakymas „broliai“ gali reikšti ne kraujo broliai, bet tolimesni Jėzaus giminaičiai iš Marijos arba Juozapo pusės.
Pro žmonių minią motinai Marijai ir pusbroliams prasimušti iki jo neįmanoma. Tačiau geros valios žmogus praneša Jėzui apie jo artimųjų atvykimą. O jis atsako: „Štai mano motina ir mano broliai! Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mt 12, 49–50).
Jėzaus atsakymas pabrėžia, kad Jėzaus šeimą, Dievo tautą, kuria ne fizinis santykis su Jėzumi, bet džiugus klusnumas Dievo valiai. Jėzus nepaneigė ir neišsigynė savo motinos, o tik praplėtė šią sąvoką. Motiną ir brolius bei seseris siejame tik kaip kraujo giminaičius pagal kūną. Čia Jėzus sieja tarpusavio santykius pagal dvasią.
Jėzus aiškiai pasako, jog giminystė nėra žmogiškosios vertės garantija. Žmogaus vertę lemia visa tai, kas yra susiję su Dievo valia ir jos vykdymu. Jono evangelijos prologe sakoma: „Visiems, kurie jį (Jėzų) priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę“ (Jn 1, 12-13).
Bernardinai.lt

Evangelijos komentaras       2020-07-21 4:52

kun. Nerijus Pipiras

Reikia pripažinti, kad Evangelijos ištraukos, kurias pastarosiomis dienomis skaitome ir apmąstome, nors ir trumpos, bet gana komplikuotos. Kartais būna ir taip – nelemtas atsitiktinumas. Jėzus dar nespėjo atsakyti fariziejams ir Rašto aiškintojams, dar nespėjo argumentuotai atsakyti į jų mestą kozirį, ir štai – dar vena netikėta situacija. Motina ir broliai. Giminaičiai. Nieko negali būti subtiliau.

Evangelistas nemini, dėl ko jie ateina. Gal kai kas prašė. Tiesiog nutildyti tą triukšmadarį, tiesiog perspėti, kad jis per daug nekalbėtų. O gal viskas vyksta atsitiktinai, tarsi netyčia. Ko gero, mums tai nėra svarbiausias dalykas. Jėzaus giminaičiai minioje. Ne vienas iš ten esančiųjų juos pažįsta, todėl bene iš karto nuvilnija garsas: Motina ir visi kiti nori susitikti. Tuo tarpu Jėzus elgiasi mažumėlę keistai. O iš kitos pusės – būtent taip, kaip Jam ir priklauso. Atsakydamas į bekylantį šurmulį, Jis tiesiog primena, kad kiekvienas žmogus Dievui yra be galo brangus, kad ne žmogus yra Dievo tėvas, bet Jis yra žmogaus pradžia, tikslas, atsakymas į visus klausimus ir net slapčiausių lūkesčių išsipildymas. Tad iš tiesų nėra nieko kilniau ir reikšmingiau, nei būti paties Dievo giminaičiu. Tiesiog. Be rango, statuso.

Tad ir šiandieną nesistenkime nuspręsti, kaip Dievas turi elgtis, į kokius rėmus ar eilutes sutilpti, kokių taisyklių laikytis, tačiau patys būkime be galo nuoširdžiai, net kūdikiškai priklausomi nuo Dievo. Juk tik tie, kurie klausosi Jo Žodžio, Jam yra ir broliai, ir seserys, ir motina. Tad ir klausykime. Juk nieko daugiau ir nereikia…
Bernardinai.lt

XVI eilinė savaitės antradienio Evangelija       2020-07-21 4:51

(Mt 12, 46–50)

  Jėzui dar tebekalbant minioms, štai jo motina ir broliai stovėjo lauke ir norėjo su juo pasimatyti. Tuomet kažkas jam pranešė: „Štai tavo motina ir broliai stovi lauke, nori su tavim pasikalbėti“.
  Jis atsakė pranešusiam: „Kas gi mano motina ir kas mano broliai?“
  Ir, ištiesęs ranką į mokinius, tarė: „Štai mano motina ir mano broliai? Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“.
Katalikai.lt

XVI eilinė savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-07-21 4:50

Psalmė  (Ps 84, 2–8)

P. – Parodyk mums, Viešpatie, savo gerumą.

  Viešpatie, tu savo šaliai esi maloningas,
  į gerąją pusę kreipi Jokūbo krašto likimą.
  Nuodėmes tu savo tautai atleidi,
  dovanoji visas jų kaltybes.
  Sulaikai visą apmaudą savo,
  šiurpulingai rūstaut paliauji. – P.

  Atgaivinki mus, Dieve, vaduotojau mūsų,
  liaukis apmaudą rodęs.
  Negi jau amžiais mums rūstus būsi,
  negi kartų kartomis apmaudausi? – P.

  Nejau gyvenimo mums negrąžinsi,
  argi nebeteks tavo tautai tavim pasidžiaugti?
  Parodyk mums, Viešpatie, savo gerumą,
  suteik išganingą pagalbą. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 14, 23)

P.  Aleliuja. – Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, – sako Viešpats, –
              ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime. – P. Aleliuja.

XVI eilinė savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-07-21 4:50

Skaitinys (Mch 7, 14–15. 18–20)

  Viešpatie, savo lazda ganyk savo tautą – avis savąsias, gyvenančias vienas dykynėj, derlingos šalies vidury! Te vėl jos ganysis Bašane ir Gileade kaip kadaise. Kaip dienomis, kada tu vedei iš Egipto, leisk mums išvysti tavo stebuklų!
Kas, jei ne tu, yra Dievas, kuris kaltę atleidžia ir nusižengimą dovanoja likučiams tautos, kuri jo paveldėta? Ne visą laiką teesti supykęs, jis mėgsta parodyti gailestingumą.
  Ir vėl jis mūsų pasigailės, užmynios mūsų kaltybę. Visas mūsų nuodėmes jūros gelmėsna sumesi. Parodysi ištikimybę Jokūbui ir gailestingumą Abraomui, kaip tiems mūsų protėviams esi prisiekęs kadaise.

Evangelijos komentaras        2020-07-20 4:57

kun. Nerijus Pipiras

Tikėti. Atrodo, tik eiti. Daugiau nieko. Tačiau koks tai sudėtingas procesas.

Daugelis žmonių sako, kad jie yra tikintys. Tačiau kai pabandai pasidomėti, koks tas jų tikėjimas, tenka nusivilti. Daugeliui tai nepatogus klausimas. Atrodo, tikiu, ir tiek. Ir visiškai nesvarbu, kuo. Kiti, paprašyti pakalbėti apie tikėjimą, ima vardinti dalykus, visiškai nesusijusius su katalikybe. Ir, rodos, kas čia tokio.

Neretai tenka išgirsti ir pasvarstymų, kad būtų lengviau tikėti, jei patirtume kokį nors ženklą, stebuklą. Kai pagalvoji, juk šiuolaikinis žmogus taip mažai besiskiria nuo tų Rašto aiškintojų ir fariziejų. O ir Jėzaus atsakymas būtų panašus: „Ne, stebuklas nepadėtų tavo tikėjimui.“ Galbūt kai kas drįstų prieštarauti, imtų prisiekinėti būtais ir nebūtais dalykais, ieškotų išlygų, veltųsi į diskusijas. Vis dėlto Jėzaus atsakymas būtų toks pat. Arba bent jau mažai pakitęs. Tiesiog skaityti laiko ženklus. Ir juose pamatyti stebuklą.

Taip, Jonos ženklas nepasikartos. Pietų šalies karalienė dar kartą nesiryš keliauti į žemės pakraščius klausytis Saliamono išminties. Vis dėlto Žmogaus Sūnus yra ne tik pasiruošęs, bet ir pabuvęs žemės įsčiose tris dienas dėl kiekvieno iš mūsų. Jis tikrai yra daugiau negu Jona. Jis tikrai pranoksta bet kokį didį išminčių. Tačiau ar jo balso klausome, netgi ar esame Jį atradę, kaip Tą, kuris viskam yra pasirengęs dėl mūsų? Tad išmokime žvelgti į Jėzų. To žvilgsnio tikrai mums pakaks…
Bernardinai.lt

XVI eilinės savaitės Pirmadienio Evangelija       2020-07-20 4:55

(Mt 12, 38–42)

  Kai kurie Rašto aiškintojai ir fariziejai ėmė reikalauti: „Mokytojau, mes norime, kad parodytum ženklą“. Jis atsakė:
  „Pikta ir neištikima karta reikalauja ženklo, bet nebus jai duota kito ženklo, tik pranašo Jonos ženklas. Kaip ‘Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis jūrų pabaisos pilve’, taip ir Žmogaus Sūnus išbus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje.
  Nineviečiai teismo dieną kelsis drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atsivertė, išgirdę Jonos pamokslus, o štai čia daugiau, negu Jona.
  Pietų karalienė teismo dieną prisikels drauge su šia karta ir ją pasmerks, ji ėjo iš žemės pakraščių klausytis Saliamono išminties, o štai čia daugiau, negu Saliamonas“.
Katalikai.lt

XVI eilinės savaitės Pirmadienio Dievo Žodis       2020-07-20 4:55

Psalmė  (Ps 49, 5–6. 8–9. 16bc–17. 21. 23.)

P. – Kas tiesiai žygiuoja, tam parodysiu Dievo išganymą.

  „Surinkite šičion visus mano šventuosius,
  kurie su manim Sandorą darė, aukodami auką“.
  Štai jau skelbia dangus jo teisingumą:
  pats Dievas pradeda teismą! – P.

  Ne dėl aukų aš tave barsiu:
  deginamąsias aukas visuomet man aukoji.
  Iš tavo tvarto nereikia man veršio,
  nei ožio iš tavo bandos. – P.

  Kam dar tu įsakus mano skaičiuoji,
  kam dar tavo burna mano sutartį mini,
  jei tu mano tvarkos laikytis nenori,
  jei sviedi šalin mano žodį? – P.

  Šitaip elgies ir manai – aš tylėsiu?!
  Manai, kad ir aš panašus į tave būsiu?
  O ne! Aš tave barsiu, tavo darbais akis tau badysiu.
  Kas šlovinimo auką aukoja, tas mano gerbėjas.
  Kas tiesiai žygiuoja, tam parodysiu Dievo išganymą. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Ps 94, 8ab)

P.  Aleliuja. – O, kad išgirstumėt šiandien, ką jums Viešpats byloja:
              „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės“. – P.

XVI eilinės savaitės Pirmadienio Dievo Žodis       2020-07-20 4:54

Skaitinys (Mch 6, 1–4. 6–8)

  Na, paklausykit, ką Viešpats byloja: „Kelkis ir teiskis prieš kalnus, tegul jų viršūnės girdės tavo balsą! Klausykitės Viešpatie teismo kalnai, dėmėkitės žemės pamatai! Nes Viešpats bylinėjas su savo tauta, jis eina į teismą su Izraeliu:
Mano tauta, ką gi aš tau padariau, kuo gi aš tau įkyrėjau? Atsakyk man? Aš išvedžiau tave iš Egipto, išlaisvinau iš vergijos namų. Priešais tave aš siunčiau Mozę, Aaroną ir Mirijamą“.
  Su kuo gi man stoti Viešpaties akivaizdon, su kuo nusilenkti aukščiausiajam Dievui? Ar stoti prieš jį su deginamosiomis aukomis, su vienmečiais veršiukais? Ar jam patiktų tūkstančiai avinų ir dešimtys tūkstančių aliejaus upelių? Nejaugi už savo nusikaltimą turėčiau aukoti savo pirmagimį, už savo gyvenimo nuodėmes – savo kūno vaisių?
  Tau gi, žmogau, pasakyta, kas gera ir ko Viešpats iš tavęs reikalauja, būtent: paisyti teisės, pamėgti gerumą, gerbti teisę, savo Dievo pagarbiai laikytis.

Cha,       2020-07-19 20:31

šių laikų tragedija yra abejingumas. Taip piktoji dvasia užaugino minios balsui pasiduodančią bandą, kuria labai lengva manipuliuoti. Štai čia pasėtos “raugės” lengvai patraukia savo pusėn tokią bestuburę minią. Tokios minios vardu paprasta yra daryti juodą darbą. Taip buvo per visas revoliucijas ir režimų perversmus. Galiausiai, tokia minia labiausiai ir nukenčia nesuvokdama kas ir kaip atsitiko. Pasirodo minia dėl duonos visais laikais išsižadėdavo savo laisvės.

Popiežius Pranciškus       2020-07-19 19:37

Smerkime blogį, ne žmones
„Šios dienos Evangelijoje vėl susitinkame Jėzų, palyginimais kalbantį miniai apie dangaus karalystę. Paminėsiu vieną – palyginimą apie rauges, kuriuo Jėzus iškelia Tėvo kantrybę ir pripildo vilties mūsų širdis“, – sakė popiežius Pranciškus, kreipdamasis į maldininkus, sekmadienio vidudienį susirinkusius į Šv. Petro aikštę kalbėti „Viešpaties Angelo“ maldos.
Jėzus pasakoja apie lauką, kuriame buvo pasėta kviečių, tačiau kartu su jais išdygo ir raugės, tai yra visokios piktžolės, alinančios dirvą. Tarnai klausia šeimininką: iš kurgi raugės? Jis atsako, kad tai priešo darbas. Tarnai norėtų tuoj pat išrauti visas piktžoles. Taip pasielgtų valstietis. Jis išravėtų piktžoles, kad galėtų ramiai augti geri augalai. Tačiau šeimininkas sako „Ne“. Jis nenori rizikuoti, nes raunant piktžoles gali nukentėti ir kviečiai. Reikia palaukti pjūties meto. Tik tuomet bus galima išrauti ir sudeginti piktžoles.
Pasak popiežiaus, šiame Kristaus palyginime nesunku įžvelgti dėsningumą, kuris kartojasi visoje pasaulio istorijoje. Dievas – lauko savininkas – sėja tik gerą sėklą. Tačiau visą laiką veikia ir priešas, sėjantis rauges, nenorintis, kad kviečiai gražiai augtų. Lauko šeimininkas viską daro atvirai, dienos šviesoje. Jo tikslas – sulaukti derliaus. Priešas darbuojasi naktį, jis pavydi, nori viską sugadinti. Priešas turi vardą – tai velnias. Viskas, ką jis daro, nukreipta prieš Dievo veikimą. Velnio tikslas – kenkti išganymo darbui, trukdyti plėstis Dievo karalystei. Velnias siunčia į Dievo lauką blogio sėjėjus, piktintojus. Šio palyginimo gera sėkla ir raugės – tai ne abstraktus gėris ir blogis, bet mes, žmonės, kurie klausome Dievo arba velnio, sakė Pranciškus.
Tarnai norėtų tuoj pat išnaikinti blogį, pašalinti bloga darančius žmones, tačiau šeimininkas yra išmintingesnis, jis žvelgia į priekį. Reikia palaukti, ištverti persekiojimus, iškęsti priešiškumą. Toks yra krikščionių pašaukimas. Blogį reikia atmesti, bet turime kantriai elgtis su bloga darančiais žmonėmis. Tai nėra dviprasmiška ir apsimestinė tolerancija, bet gailestingas teisingumas. Jei Jėzus atėjo į pasaulį ne tik pas teisiuosius, bet ir pas nusidėjėlius, jei atėjo gydyti sergančiųjų, o ne sveikųjų, tai ir mes, jo mokiniai, turime ne kovoti su bloga darančiaisiais, bet juos gelbėti.
Šios dienos Evangelija, sakė Pranciškus, kalba apie buvimo ir veikimo istorijoje būdus – galime elgtis taip, kaip norėjo pasielgti tarnai, arba galime sekti šeimininko pavyzdžiu. Tarnams labiausiai rūpi, kad lauke neaugtų piktžolės, šeimininkui – kad augtų kviečiai. Viešpats nori, kad sektume šeimininko pavyzdžiu, kad matytume kviečius, net jei jie auga tarp raugių. Dievo bendradarbis nepuola ieškoti kitų žmonių klaidų ir trūkumų, bet sugeba atpažinti gėrį, kuris auga Bažnyčios ir istorijos laukuose, padeda jam subręsti. Tuomet Dievas, tik jis vienas, galės geru atsilyginti geriesiems ir nubausti bloguosius.
Baigdamas trumpą kalbą, sakytą sekmadienį prieš „Viešpaties Angelo“ maldą, popiežius prašė, kad Mergelė Marija padėtų mums suvokti Dievo kantrybę ir ja sekti. Dievas nori išgelbėti visus savo vaikus, nes jis visus myli kaip Tėvas. (JM / Vatican News)

Mons. Adolfas Grušas       2020-07-19 19:33

TAI, KAS PASĖTA

„Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės“.

Dangaus karalystę Dievas visų pirma kuria su mumis šioje žemėje, kad paskui tą statybą tęstų amžinybėje, jau po mūsų mirties. Gera sėkla – tai meilė, kuria gyventi esame pašaukti. Pradžioje visa sėkla atrodo gera, nes mes mokame kalbėti apie meilę nemylėdami, demonstruoti ją, iš tiesų nekęsdami, sugebame apsimesti, jog mylime. Tik vėliau, pamačius mūsų darbų vaisius, įmanoma suprasti, ką iš tiesų auginome savo širdyje.

„Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: „Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?“ Jis atsakė: „Tai padarė mano priešas“. Tarnai pasisiūlė: „Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime“.

Mes ne vien tik mokame auginti blogį savo širdyje, bet taip pat būti ir tais tarnais, visuomet pasirengusiais atstatyti tikrą ar įsivaizduojamą teisingumą bei apkaltinti Dievą, kad Jis neteisingai tvarko pasaulį. Atrodo tarsi priekaištautume Dievui, kad Jis pasėjo pasaulyje blogį, tačiau iš tiesų visi trūkumai atsiranda mumyse. Taip, mes nesame tobuli. Esame žmonės, tačiau kažkodėl, kai kalbame apie kitus, tai priimti būna nepaprastai sunku.

Amžių bėgyje visuomet buvo svajotojų, besiilgėjusių tobulų žmonių bendruomenės. Buvo ir tokių, kurie, mėgindami iš visuomenės pašalinti, jų manymu, blogus žmones, surengdavo nekaltųjų žudynes.

„Jis atsakė: „Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių“.

„Ne!“ – sako mums Viešpats,- „Sustokite! Liaukitės teisti vieni kitus!“

Jei Mišių metu kunigas paprašytų žmonių, kad kiekvienas, kuris laiko save geru, pakeltų ranką, tikriausiai pakiltų rankų miškas, bet, paprašius, kad ranką pakeltų save laikantys blogais, nepakiltų nė viena, nors iš tiesų tai padaryti privalėtų visi, teigiamai atsakiusieji į pirmą klausimą.

Visi stengiamės būti gerais, bet ne visuomet tai pavyksta. Blogis išlenda tada, kai bijome jį atmesti. Tai mūsų aistros, troškimas turėti daugiau, negu duoti, nors Jėzus sako, kad daugiau džiaugsmo yra duodant, kad mūsų turtas yra tai, ką jau atidavėme kitiems – mūsų meilė, mūsų pagalba, užuojauta, padrąsinimas,– tiek daug galime duoti, deja, taip dažnai viskas apsiverčia aukštyn kojomis.

Mūsų uždavinys – auginti gerą, meilės sėklą, drauge nesipiktinant, jei kartais išlenda ir blogi daigai. Reikia stengtis pažvelgti į kitus žmones Dievo žvilgsniu, matyti juos, kaip vaikus, brolius, vertus meilės. Juk iš tiesų mes mylėdami galime keisti mūsų gyvenimą ir aplinką, galime padaryti, kad bent jau arčiau mūsų pasaulis būtų geresnis.

„Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: „Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną“.

Iš tiesų tai pati geriausia naujiena: mums leidžiama sprendimą palikti Dievui. Vien tik Jis gali būti tuo Pjovėju, nes vien tik Jis žino, kas yra Jo vaikų širdyse, vien tik Jis gali nuspręsti, kas kiekviename iš mūsų turi sudegti, ir kas privalo būti išaukštinta.

Ateis diena, kai kiekvienas turėsime stoti Dievo akivaizdoje ir žinosime, kas sudegs, ir kas bus prikelta, suvoksime, kas leidžia mums stovėti prieš Dievą, ir kas trukdo kilti aukštyn. Būtų gera, jei jau dabar, susikaupę maldai, atpažintume, kas augina mūsų vidinį grožį ir kas mus daro bjauriais ir nežmoniškais.

Kaip išmokti sudeginti tai, kas bloga?…

Pasaulis pilnas raugių       2020-07-19 16:51

Kaip sako egzorcistas fr Ripperger pasaulyje yra stipriai suaktyvėjas okultizmas ir satanizmas,žmonėse klesti nuodėmės purvas- paleistuvystės,pornografija,narkotikai.. Kunigas Ripperger įvardija  tris pagrindines priežastis kodėl bažnyčia taip silpsta,o dvasinė tamsa stiprėja.1.Mažiau žmonių yra pakrikštijama bažnyčioje.2.Mažai žmonių dalyvauja sekmadieninėje Šv Mišių aukoje.3. Mažiau žmonių tuokiasi bažnyčioje.Katalikams vis labiau tolstant nuo bažnyčios ir nebegyvenant Dievo malonėje vis mažiau per pasaulį teka ta jėga ir galia  Viešpaties  suteikiama  mums per bažnyčios sakramentus.Egzorcistas Ripperger  kalba ir apie tai,kad dabar egzorcizmas trunka vis  ilgiau ir ilgiau,gali tęstis mėniasiais ar metais,nes tų  žmonių,kurie kad ir sudaro visuotinės,pasaulinės katalikų bažnyčios,Kristaus kūną maldos nebeturi galios,daug katalikų  gyvena mirtinoje nuodėmėje- nėra pašvenčiamosios Dievo malonės stovyje,mažai ar nebesimeldžia visai ir retai bedalyvauja sakramentiniame bažnyčios gyvenime - supanašėja su nuodėminguoju pasauliu

Idealus       2020-07-19 15:56

šiems laikams atitikmuo - F. Dostojevskio “Didysis inkvizitorius” 1860 metai, Ispanija. Žiauriausi inkvizicijos metai. Ir tuo žiauriu laikmečiu pas žmones ateina Jėzus Kristus. Ne, tai dar ne apokalipsinis sugrįžimas. Jis gydo žmones, žmonės jį atpažįsta. Tačiau kardinolas, Didysis inkvizitorius, praradęs tikėjimą, nori uzurpuoti bažnyčios valdžią ir pavergti žmonių sielas. Jis Jėzui Kristui iškloja viską, ką galvoja.https://www.youtube.com/watch?v=oEJZa7g5WEM


Rekomenduojame

Robertas Grigas. Kaip de Golis Maskvoje į Šv. Mišias važiavo

Papunkčiui su Vytautu Sinica: Prezidento dilemos ministrų kabinete

Rasa Čepaitienė. DiskrimiNacija

Irena Vasinauskaitė. Sirgti draudžiama dirbti

„Neredaguota“ pokalbis su Ramūnu Karbauskiu: kova su propaganda

Ramūnas Aušrotas. Apie teisės viršenybės ir prenatalinės gyvybės apsaugos principų suderinamumą

Andrius Švarplys. Andriau Navickai, ar tikrai?

Nuo bačkos. Andrius Navickas. Lietuvos seksistai, vienykitės!

Stasys Jakeliūnas. „Ateities“, arba „Politinės amnezijos“ koalicijai –  pimyn, perveskit iš „Sodros“ pensijų fondams 400 mln. eurų

Verta pamatyti. Donaldo Trumpo teisinės komandos spaudos konferencija

Žmogaus teisių komiteto pirmininko T. V. Raskevičiaus programa: 5 prioritetai

Geroji Naujiena: Jėzus Kristus, Visatos valdovas, Tiesos Karalius

Algimantas Rusteika. Vartotojo instrukcija

Ramūnas Trimakas. Trojos asilas

Kun. Robertas Skrinskas. Kristus Karalius: šventė lapkričio 22-ąją. Skirta abortų legalizavimo Lietuvoje 65-sioms metinėms

Dalius Stancikas. Melo muziejus (ištrauka iš knygos „Kūju per Lietuvos istoriją“)

Andrius Švarplys. Daugumos argumentas ir jo panaudojimo kontekstai

Rasa Čepaitienė. Iš Murmūnų į Abejoniškes

Vidas Rachlevičius. Nacionalinė tragikomedija „Kaip lietuviai JAV prezidentą rinko“

Algimantas Rusteika. Pagalba Lietuvai. Trojos arklio mechanizmas

Pranašautas skyrybų padidėjimas per COVID neįvyko

Linas V. Medelis. Skaudės, bet privalome eiti

Robertas Grigas. Kas yra tikrasis „seksizmas“ politikoje

„Nu… nu… tai prieš šimtą metų gal net tokių klausimų nebūtų uždavę“

Ramūnas Karbauskis. Neleisime, kad su mumis būtų elgiamasi kaip su „šunauja“

Karolis Venckus. Apie cenzūrą LRT

Andrius Švarplys. Visuomeninis transliuotojas neatstovauja nei Lietuvos konstitucinėms vertybėms, nei piliečiams

Vidas Rachlevičius. Visiškai nesvarbu, kas bus kultūros ministras, nes tai NIEKO nekeičia ir nekeis

Zigmas Tamakauskas. Žmogus, Lietuvai atidavęs savo sielą ir širdį...

Audriaus Bačiulio pastebėjimas: konservatoriai nutarė pradėti atvirą karą su Prezidentūra

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.