Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Palaiminti išvydę Tavąją Šviesą

Tiesos.lt redakcija   2020 m. vasario 2 d. 8:38

154     

    

Geroji Naujiena: Palaiminti išvydę Tavąją Šviesą

Ateis į savo šventyklą valdovas, kurio jums reikia

  Viešpats Dievas sako:
  „Štai siunčiu savo pasiuntinį, ir jis praskins man kelią. Ir greitai ateis į savo šventyklą valdovas, kurio jums reikia, sandoros pasiuntinys, kurio jūs trokštate“.
  „Štai jis ateina!“, – sako galybių Viešpats. Kas gi ištvers, kai jis pasirodys? Juk jis tarsi lydytojo ugnis, tarsi skalbėjų šarmas. Jis sėsis lydyti ir valyti sidabro: jisai apvalys Levio sūnus, išgrynins juos tartum auksą ir sidabrą. Tuomet jie tinkamai aukos Viešpačiui atnašas. Tuomet maloni bus Viešpačiui Judo ir Jeruzalės auka, kaip senovės dienomis, kai seniai praėjusiais metais. (Mal 3, 1–4)

* * *

Visatos galingasis Viešpats yra garbingas Valdovas

  Atsikelkite, vartai platieji,
  atsidarykit, senovinės durys:
  garbės Valdovas tegu čia įžengia.

  „Kas tas garbingas Valdovas?“
  – „Tai narsusis, galingasis Dievas!
  Tai Viešpats, kautynių galiūnas!“

  Atsikelkite, vartai platieji,
  atsidarykit, senovinės durys:
  garbės Valdovas tegu čia įžengia.

  „Kas tas galingas Valdovas?“
  – „Tai visatos galingasis Viešpats –
  tai jis garbingas Valdovas!“ (Ps 23, 7–10).

* * *

Jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius

  Kadangi vaikų kraujas ir kūnas bendri, tai ir Jėzus juos prisiėmė, kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią, ir išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją. Juk iš tiesų jam rūpėjo ne angelai, bet rūpėjo Abraomo palikuonys.
  Todėl jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis kunigas ir galėtų permaldauti už žmonių nuodėmes. Pats iškentęs bandymus, jis gali padėti tiems, kurie yra bandomi. (Žyd 2, 14–18)

* * *

Mano akys išvydo tavo išgelbėjimą

  Pasibaigus Mozės Įstatymo numatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: „Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui“, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: „Porą purplelių arba du balandžiukus“.
  Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją.
  Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu parengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“.
  Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama.
  O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“.
  Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo.
  Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą.
  Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties ir Dievo malonė buvo su juo. (Lk 2, 22–40)

* * *

Šią Kristaus paaukojimo dieną pasitikime Išganytoją – „šviesą pagonims apšviesti ir Izraelio tautos garbę“ – džiūgaudami, viltingai, užsidegusiomis širdimis.
Kiekvienas asmeniškai ir bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: Viešpatie, būk maloningas mūsų tautai: sustiprink kukliuosius, vargdienio dvasios, paguosk verkiančius, pasotink trokštančius teisybės, laimink visus tuos, kurie girdi Tavo pašaukimą, bet vis dar nesiryžta, su pasitikėjimu atsiliepti į jį. Padėk įveikti širdžių tamsą, susiskaldymus, pašauk tuos, kurie ryžtųsi prisiimti lyderystės naštą ir Tavo vedami sutelktų Lietuvą šviesos darbams. Dabar ir visados, ir per amžius. Amen.

 

* * *

Arnoldas Valkauskas. Mintys pamąstymui: Jėzus tikroji šviesa, kuri apšviečia visą žmoniją

 

* * *

Kardinolas Sigitas Tamkevčius. Pasiaukojimo vertė ir džiaugsmas
Sekmadienio homilija

Evangelistas Lukas pasakoja apie Betliejaus Kūdikio paaukojimą Jeruzalės šventykloje. Juozapas ir Marija vykdė tai, ko reikalavo Įstatymas: paaukoti pirmagimį vaikelį Dievui ir ta proga šventovei palikti auką. Dievo Dvasios paragintas senelis Simeonas atėjo į šventyklą ir pasitiko Jėzaus gimdytojus; paėmęs Kūdikį ant rankų jis džiaugsmingai šlovino Dievą, kad jam buvo leista pamatyti pasaulio Gelbėtoją, tapsiantį pagonims šviesa ir Izraelio tautos garbe (plg. Lk 2). Ta proga Simeonas motinai Marijai pasakė pranašiškus žodžius: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas“ (Lk 2, 34–35).

Marija įdėmiai klausėsi šių žodžių ir svarstė, ką jie galėtų reikšti. Kodėl jos Sūnui turėtų būti prieštaraujama, jeigu jis ateina gelbėti žmonių? Kodėl jos širdį turėtų perverti skausmo kalavijas, jeigu ji visiškai pasiaukojusi Dievui?

Simeono pranašystė išsipildė su kaupu. Kryžius ant Golgotos kalba ne tik apie Jėzaus meilę dangaus Tėvui ir žmonėms, bet ir apie nuolatinį prieštaravimą bei nenorą tą meilę priimti. Mes žinome tūkstantmetę Bažnyčios istoriją su nesuskaičiuojamais kankiniais vien dėl to, kad jie save laikė Kristaus sekėjais ir draugais. Mūsų amžius nėra išimtis – nuolat girdime apie vienuolių, kunigų ir eilinių tikinčiųjų pagrobimus bei nužudymus.
Į Dievą tikintis žmogus norėtų Viešpaties artumoje rasti saugumo, bet vietoj to ne kartą išgyvena tai, ką Marija patyrė savo Sūnaus kančios metu.

Kol gyvename žemėje, šviesą dažnai keičia tamsa – mūsų viltys dažnai sudūžta ir kartais atrodo, jog jos tiesiog palaidojamos. Kančios valandos ir sutinkami išbandymai yra tie kalavijai, kurie perveria net pačių geriausių žmonių širdis, tačiau tai, ką sudedame į Viešpaties rankas, nesunaikinama.

Kasmet per Kristaus Paaukojimo šventę už savo pašaukimą ir galimybę tarnauti Dievui ir žmonėms ateina padėkoti vyrai ir moterys, savo gyvenimą pašventę Dievui. Jų pasiaukojimas nėra simbolinis; jie, padarę skaistumo, neturto ir klusnumo įžadus, tarnauja Viešpačiui, gyvena labai kukliai, neieško viso to, ką pasaulis brangina, ir eina ten, kur yra siunčiami.

Tai, ką Lietuvos žmonės priima kaip didžiausią bėdą – kuklų gyvenimą, kai negalima mėgautis prabanga, Dievui pasišventusieji laisvai vykdo per visą gyvenimą. Atsisakę nuosavybės ir pasirinkę neturto kelią, didžiausiu turtu jie laiko patį Viešpatį. Šis pasirinkimas neveda į depresiją, bet yra džiaugsmo šaltinis. Atsisakydami nuosavybės, jie randa didžiausią turtą – patį Dievą, kartu saugumą, laimę ir džiaugsmą; atsisakydami šeimos, jie randa vienuolinę šeimą, drauge su kitais tarnauja ir džiaugiasi Dievo artuma.

Televizijos žvaigždės, siekdamos iš gyvenimo paimti kuo daugiau naudos, malonumų ir garbės, ne kartą net degraduoja; apie tai komunikavimo priemonės gana dažnai kalba. O Dievui pasišventusieji, darydami vienuolinius įžadus, atrodo, apiplėšia save, bet Dievas jiems atlygina šimteriopai jau čia, žemėje. Jūs nerasite nei vienos televizijos žvaigždės, kuri turėtų tiek daug ir tokio džiaugsmo, kiek jo turi Dievui pasišventusieji, ištikimai einantys savo pašaukimo keliu.

Susituokusiųjų gyvenimas taip pat gali būti pilnas džiaugsmo, jei tik paisoma Dievo valios ir gyvenama tiesoje bei meilėje. Santuoka taip pat yra pasiaukojimo aktas gyventi nesavanaudiškai ir rūpintis savo šeima.

Paaukodami Dievui savo gyvenimą vienuolyne ar santuokoje, negalime tikėtis, kad mūsų nesužeis jokie šio gyvenimo erškėčiai. Mes gyvename nuodėmės pavergtame pasaulyje, todėl turime prisiimti Jėzaus dalią: Jis buvo paaukotas ne tik Jeruzalės šventykloje, bet ir ant Golgotos kryžiaus, tačiau šis kryžius vedė į pergalę – prisikėlimą. Kai mus palies koks nors kryžius, laikykimės stipriai įsikibę į Viešpaties ranką ir neišleiskime iš akių, kas yra pažadėta, – mes einame ne į mirtį, bet į prisikėlimą gyvenimui.

Per Krikštą mūsų gyvenimas tapo paaukotas Dievui. Kristaus Paaukojimo šventės proga maldoje peržvelkime, kiek mūsų gyvenime yra aukos dvasios, nes tik tai yra vertinga, ką darome nesavanaudiškai dėl Dievo ir žmonių gerovės. Maldoje atnaujinkime pasiryžimą, kad didžiausias mūsų gyvenimo turtas būtų Dievas ir tik su Juo eitume savo pašaukimo keliu.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Regina       2020-02-8 11:29

Kaip aš susigrąžinau buvusį vyrą, kai jis paliko mane ir mūsų vaikus “, siūlau perskaityti mano parodymus. Aš esu Regina Brian, aš taip džiaugiuosi, kad mano vyras grįžta po to, kai paliko mane pas kitą moterį. Mano vyras turėjo ryšių su kolega ir aš labai myliu savo vyrą, tačiau jis mane apgavo su savo kolega ir, manau, kad ši mergina, naudodama mano vyro raganavimą ar juodąją magiją, verčia jį mane nekęsti, ir tai buvo tokia kritiška ir be kreipiuosi, dieną ir naktį verkiu, kad Dievas atsiųstų man padėti sugrąžinti mano vyrą! Buvau tikrai nusiminusi ir man reikėjo pagalbos, todėl internete ieškojau pagalbos ir atėjau į svetainę, kurioje buvo siūloma, kad daktaras SUNNY galėtų padėti greitai surasti savo vyrą. Taigi jaučiau, kad turėjau tai išbandyti. Aš susisiekiau su juo ir jis man pasakė, ką daryti, ir aš padariau tai, tada jis padarė man meilės burtą. Po 48 valandų mano vyras man tikrai paskambino ir pasakė, kad labai jo pasiilgau, o, dieve! Buvau tokia laiminga, o šiandien vėl džiaugiuosi savo vyru ir laimingai gyvename kartu. Dėkoju galingajam riteriui DR SUNNY, jis yra toks galingas ir aš nusprendžiau pasidalinti savo istorija čia. Jei esate čia ir jūsų meilužis atsisako jūsų ar jūsų vyras persikelia pas kitą moterį, daugiau nebeverkite, kreipkitės pagalbos į DR SUNNY dabar. Čia yra jo kontaktas. Siųsti jam el. Laišką .(JavaScript must be enabled to view this email address) Taip pat galite „WhatsApp“ telefonu +2349030731985

Evangelijos komentaras       2020-02-8 5:54

Komentaro autorius - kun. Vytautas Sadauskas SJ

Žmogus kreipiasi į psichologą, skųsdamasis, kad sunku susikaupti mokantis ar dirbant. Paaiškėja, kad jis yra visiškai atsisakęs poilsio, laiką skiria tik darbui. Psichologai pastebi, kad yra nemažai žmonių, kurie pradeda jausti, kad juos kamuoja įtampa, yra bejėgiai, išsekę. Tai gali būti perdegimo sindromo ženklai. Tai nėra tinkama dienotvarkė.

Trumpa evangelijos ištrauka iliustruoja krikščioniškojo apaštalinio gyvenimo ritmą, kuris turėtų būti pakaitinis tarp intensyvaus darbo ir tiesiog „buvimo su Jėzumi“. Evangelija apie tai nekalba, tačiau galime įsivaizduoti, kad Jėzus skyrė laiką pabūti su kiekvienu mokiniu ir klausytis jo pasidalijimo apie sėkmes ir nesėkmes. Jam tai puiki proga padrąsinti, patarti, nukreipti, kur reikia. Kokią didelę dvasinę atgaivą mokiniai turėjo rasti šiame pokalbyje! Kur kitur jie galėjo būti geriau išklausyti?

Iš tiesų, apaštališkasis aktyvumas reikalauja fizinio ir psichinio poilsio: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“. Tačiau dirbantys Kristaus vynuogyne yra gundomi įsitraukti į veiklas ir ignoruoti maldos, poilsio ir ramybės poreikį Dievo akivaizdoje. Kai tai atsitinka, labai lengva sudaryti savo pačių darbotvarkę vietoj tos, kurią siūlo Viešpats: „Eikite… ir pailsėkite“. Autentiška krikščionių tarnystė yra grindžiama malda ir giliu santykiu su Kristumi, nes be jo mes nieko negalime nuveikti. Mes galime atlikti Viešpaties darbą tik pasitelkdami Viešpaties jėgą. „Jei kas tarnauja, tegul tarnauja kaip Dievo apdovanotas jėgomis, kad visuose dalykuose per Jėzų Kristų būtų šlovė Dievui“ – sako apaštalas Petras (1Pt 4, 11).

Mes galime atnaujinti savo intencijas ir būti stiprūs tik maldingai budėdami Dievo akivaizdoje: „Tie, kurie pasitiki VIEŠPAČIU, atgaus jėgas, pakils tarsi arų sparnais, – nepavargs bėgdami, nepails eidami“ (Iz 40, 31).
Bernardinai.lt

Šeštadienio Dievo Žodžio        2020-02-8 5:52

(Jn 10, 27)

  Aleliuja. – Manosios avys klauso mano balso, –
              sako Viešpats; –
              aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. –  Aleliuja.

Evangelija (Mk 6, 30–34)

  Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti.
  Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą. Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir netgi pralenkė mokinius.
  Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos ilgai mokyti.

Šeštadienio Dievo Žodžio        2020-02-8 5:51

Psalmė (Ps 118, 9. 10. 11. 12. 14.)

P.  – Mane, Viešpatie, savo įsakymų mokyk.

  Kaip gali jaunas savo kelią išsaugoti tyrą?
  Ogi klausydamas tavo žodžių! – P.

  Visa širdimi tavęs ieškau,
  tik neleisk nuo įstatymų tavo nuklysti. – P.

  Giliai širdyje slepiu tavo žodį,
  Kad tavęs neįžeisčiau. – P.

  Būk pašlovintas, Dieve,
  mane savo įsakymų mokyk. – P.

  Savo lūpomis skelbsiu,
  kas tik tavo burnos pasakyta. – P.

  Stovėdamas ant tavo įstatymų kelio, džiaugiuosi
  labiau, negu lobiais didžiausiais. – P.

Šeštadienio Dievo Žodžio        2020-02-8 5:50

Skaitinys (1 Kar 3, 4-13)

  Saliamonas nuvyko į Gibeoną tenai aukoti; čionai mat buvo žymiausias aukakalnis. Tūkstantį atnašų padėjo Saliamonas ant jo altoriaus. Gibeone naktį per sapną Saliamonui pasirodė Viešpats ir sako: „Prašyk, ko tik nori, ir aš tau duosiu.“
  Saliamonas tarė: „Tu mano tėvui, savo tarnui Dovydui parodei didelį maloningumą, nes jis gyveno tavo akivaizdoje ištikimas, teisingas ir tiesiaširdis. Tu jam išsaugojai tą didelį maloningumą ir padovanojai sūnų, kuris šiandien sėdi jo soste. Taigi dabar, mano Viešpatie Dieve, tu savo tarną paskyrei karaliumi vietoj jo tėvo Dovydo. Bet aš tebesu labai jaunas ir nemoku, kaip pridera elgtis karaliui. Juk tavo tarnas vadovauja tautai, kurią tu esi išsirinkęs; tai didelei tautai, kurios dėl gausybės negalima nei suskaityti, nei nustatyti. Tad duok savo tarnui nuovokią širdį, kad jis tavo tautą mokėtų valdyti ir gera nuo pikta atskirti! Kitaip kas įstengtų valdyti šią tautą didžiulę?“
  Ir Viešpačiui patiko, kad Saliamonas prašė tokio dalyko. Todėl jam Dievas atsakė: „Kadangi meldei mane šito, kadangi prašei sau ne ilgo gyvenimo, turtų ar priešų mirties, bet išmanymo teisingiems sprendimams daryti, tai aš tavo prašymą noriai patenkinsiu: aš duosiu tau širdį, tokią išmintingą ir supratingą, jog iki tavęs dar nebuvo ir po tavęs nebus tokio, kuris tau prilygtų. Bet ir to, ko tu neprašei, aš tau duosiu: tiek turtų ir garbės, jog kol gyvas būsi, nė vienas karalius tau neprilygs“.

Jota       2020-02-7 22:28

dziaukis, kad ne tau ateme.

Cha       2020-02-7 21:43

Kai Dievas nori nubausti, atima protą. Dieve padėk.

lgalaikė slapta instrukcija „Alta Vendita“ nariams       2020-02-7 18:19

Jūs įsigudrinsite už mažą kainą pelnyti gerų katalikų ir tikrų patriotų reputaciją. Ši reputacija atvers mūsų idėjoms jaunų kunigų ir vienuolių širdis. Po kelerių metų ši jaunoji kunigija natūraliai įsilies į visas tarnybas. Ji valdys, teis, administruos, patarinės ir bus pašaukta išrinkti būsimą popiežių. Šis popiežius, kaip dauguma jo amžininkų, bus daugiau ar mažiau neišvengiamai persiėmęs itališkais ir humanistiniais principais, kuriuos dabar rengiamės paskleisti. Šį mažą garstyčios grūdelį mes patikime žemei, bet teisingumo saulė išaugins jį į galingiausią jėgą, ir vieną gražią dieną jūs pamatysite, kokį gausų derlių atneš ši sėklytė.

Kelyje, kurį tiesiame savo broliams, esama didelių kliūčių ir įvairiausių sunkumų. Jie nugalės visa tai savo patyrimu ir įžvalgumu. Tikslas yra toks nuostabus, jog svarbu pavėjui pakelti visas bures, kad jį pasiektume. Norite Italijoje sukelti revoliuciją? Ieškokite popiežiaus, kurio portretą ką tik nupiešėme. Norite Babilono paleistuvės soste įtvirtinti išrinktųjų valdžią? Padarykite, kad kunigai žygiuotų po jūsų vėliava tikėdami, jog žygiuoja po Apaštališkųjų raktų vėliava. Norite išnaikinti paskutinį tironų ir prispaudėjų pėdsaką? Užmeskite savo tinklus kaip Simonas, Jono sūnus, išskleiskite juos ne jūroje, o zakristijų, seminarijų, vienuolynų dugne, ir jei neskubėsite, pažadame jums dar nuostabesnį laimikį. Žuvų žvejas taps žmonių žveju: jūs žvejosite draugus ir vesite juos prie Apaštalų Sosto. Galiausiai jūs sužvejosite revoliuciją, apsirengusią tiara ir arnotu, žygiuojančią su kryžiumi ir vėliava, revoliuciją, kurią tereikės truputėlį paskatinti, kad užsiliepsnotų ugnis visose keturiose pasaulio šalyse.“

Mums belieka ištirti, kiek sėkmingas buvo šis planas.

lgalaikė slapta instrukcija „Alta Vendita“ nariams       2020-02-7 18:18

Su juo šturmuoti Bažnyčios žygiuosime saugiau nei su mūsų prancūzų brolių pamfletais ar net su Anglijos auksu. Ar žinote, kodėl? Nes turint vien tai, mums nereikės nei Hanibalo acto, nei parako, nei mūsų ginklų tam, kad sukrėstume uolą, ant kurios Dievas pastatė savo Bažnyčią. Užteks į mūsų sąmokslą įtraukti mažąjį Petro įpėdinio pirštelį, ir tas pirštelis bus tiek pat naudingas šiam kryžiaus žygiui, kaip visi krikščionijos urbonai II-ieji ir šventieji bernardai.

Mes neabejojame, kad pasieksime šį aukščiausiąjį mūsų pastangų tikslą. Tačiau kada ir kaip? Nežinomasis dar nepasirodė. Vis dėlto tam, kad niekas nenukreiptų mūsų nuo užsibrėžto plano, bet, priešingai ‒ visos jėgos būtų skirtos jam, lyg jau rytoj sėkmė turėtų vainikuoti mūsų darbą, mes šia instrukcija (ji turi būti nuslėpta nuo naujai priimtųjų) norime duoti Aukščiausiajai ložei vadovaujantiems pareigūnams tam tikrų patarimų, kuriuos jie turėtų perduoti visiems broliams instrukcijos arba memorandumo forma. (...)

Taigi, kad užsitikrintume mūsų norus atitinkantį popiežių, pirmiausia turime šitam popiežiui išugdyti žmonių kartą, vertą karalystės, apie kurią svajojame. Palikite senus ir brandaus amžiaus žmones nuošalyje; eikite tiesiai pas jaunimą, o jeigu įmanoma ‒ netgi pas vaikus. (...)

lgalaikė slapta instrukcija „Alta Vendita“ nariams       2020-02-7 18:18

Toliau pateikiama ne visa Instrukcija, bet labiausiai mūsų temą atitinkančios jos ištraukos. Dokumente rašoma:

„Mūsų galutinis tikslas yra toks pat, kaip ir Voltero bei Prancūzų revoliucijos – galutinis katalikybės ir net krikščioniškosios idėjos sugriovimas. (...)

Popiežius, kad ir koks jis būtų, niekada nestos į slaptąsias draugijas. Slaptosioms draugijoms reikia žengti žingsnį Bažnyčios ir popiežiaus link, siekiant užkariauti juos abu.

Darbas, kurio ruošiamės imtis, nėra dienos, mėnesio ar metų darbas ‒ jis gali tęstis daugelį metų, galbūt šimtmetį; bet mūsų eilėse karys miršta, o kova vyksta toliau.

Mes neketiname patraukti popiežių tarnauti mūsų reikalui ar padaryti jų mūsų principų neofitais, mūsų idėjų propaguotojais. Tai būtų kvaila svajonė. O jei įvykiai pasisuktų taip, kad, pavyzdžiui, kurie nors kardinolai ar prelatai laisva valia ar pasitelkus apgaulę pažintų dalį mūsų paslapčių, tai visiškai nebūtų pagrindas stengtis iškelti juos į Petro Sostą. Toks iškėlimas mus sužlugdytų. Nes jei vedini ambicijos jie ir pasirinktų apostazę, tas pats valdžios troškimas priverstų juos mus paaukoti. Tai, ko turime tikėtis ir laukti, kaip žydai laukia Mesijo, yra mūsų poreikius atitinkantis popiežius. (...)

„Alta Vendita“ dokumentų autentiškumas       2020-02-7 18:17

Slaptieji „Alta Vendita“ dokumentai, kurie pateko į popiežiaus Grigaliaus XVI rankas, buvo sukurti nuo 1820 iki 1846 metų. Popiežiui Pijui IX paprašius, juos publikavo Cretineau-Joly savo darbe „L’Eglise romaine et la Révolution“ („Romos Bažnyčia ir Revoliucija“) [4].

Autoriui adresuota 1861 m. vasario 25 d. breve popiežius Pijus IX garantavo tų dokumentų autentiškumą, bet niekam neleido atskleisti į tą korespondenciją įsitraukusių tikrųjų „Alta Vendita“ narių vardų.

Visas Instrukcijos tekstas taip pat įtrauktas į mons. George‘o E. Dillono knygą „La guerre de l’antéchrist contre la civilisation chrétienne“ [„Antikristo karas prieš katalikišką civilizaciją“, 1885]. Kai popiežiui Leonui XIII buvo pristatytas mons. Dillono knygos egzempliorius, knyga jam padarė tokį įspūdį, kad jis įsakė jo paties lėšomis papildyti ir išleisti knygos versiją italų kalba. [5]

Enciklikoje „Humanum genus“ (1884) Leonas XIII ragino katalikų vadovus „nuplėšti kaukę masonerijai ir nedviprasmiškai pasakyti, kas ji yra iš tikrųjų“[6]. Tų dokumentų publikavimas buvo priemonė „kaukei nuplėšti“. Popiežiai prašė išleisti tuos laiškus, nes norėjo, kad visi katalikai žinotų slaptųjų draugijų planus sugriauti Katalikų Bažnyčią iš vidaus, kad liktų budrūs ir neleistų tokiai katastrofai įvykti.

Geras straipsnis       2020-02-7 18:16

Tada šie katalikų vadovai nebesipriešintų moderniosioms Revoliucijos idėjoms (kaip tai nuosekliai darė popiežiai nuo 1789 iki 1958 metų, t. y. iki popiežiaus Pijaus XII mirties), bet įskiepytų jas į Bažnyčią. Galutinis rezultatas būtų katalikų dvasininkija ir pasauliečiai, žygiuojantys po Švietimo vėliava, bet tikintys, kad žengia po Apaštališkųjų raktų vėliava.

Ar tai įmanoma?

Tiems, kurie mano, kad šia schema užsimota pernelyg toli ir kad tokį tikslą priešui pasiekti nėra jokių vilčių, priminsime, jog popiežiai Pijus IX ir Leonas XIII prašė „Instrukciją“ publikuoti, nes siekė, kad tokios tragedijos būtų išvengta.

Vis dėlto jei tokia tragiška padėtis kada nors susidarytų, ją būtų galima neabejotinai atpažinti iš šių trijų požymių:

Tai sukeltų tokią didžiulę suirutę, kad visas pasaulis suprastų, jog Katalikų Bažnyčios viduje įvyko didelio masto revoliucija. Visiems būtų aišku, kad įvyko „atsinaujinimas“ – sumoderninimas.
Būtų įvesta nauja teologija, prieštaraujanti ankstesniam mokymui.
Patys masonai giedotų triumfo giesmę, tikėdami, kad Katalikų Bažnyčiai pagaliau „nušvito akys“ tokiais klausimais, kaip religijų lygybė, sekuliari valstybė, pliuralizmas ir visokie kiti kompromisai.
„Alta Vendita“ dokumentų autentiškumas

Geras straipsnis       2020-02-7 18:16

Bendrieji bruožai

Instrukcijoje pateikiama strategija tiesiog pritrenkia savo įžūlumu ir klastingumu. Nuo pat pradžių dokumentas kalba apie procesą, kuriam įgyvendinti reikės dešimtmečių. Sudariusieji dokumentą žinojo, kad neregės jo įgyvendinimo. Jie iškilmingai pradėjo darbą, kurį vykdys ateinančios inicijuotųjų į masoneriją kartos. Instrukcijoje sakoma: „Mūsų eilėse karys miršta, o kova vyksta toliau.“

Instrukcija ragino platinti liberalias idėjas visuomenėje ir Katalikų Bažnyčios institucijų viduje ‒ platinti jas taip, kad pasauliečiai, klierikai ir kunigai pamažu perimtų progresyvius principus.

Laikui bėgant liberali ideologija turėtų taip įsiskverbti į Bažnyčią, kad būtų įšventinami kunigai, konsekruojami vyskupai ir skiriami kardinolai, kurių mąstymas atitiktų moderniąją pasaulėžiūrą, įsišaknijusią Prancūzų revoliucijos „Žmogaus teisių deklaracijoje“ ir kituose „1789-ųjų principuose“ (religijų lygybė, Bažnyčios ir valstybės atskyrimas, religinis pliuralizmas ir t. t.).

Galop iš taip mąstančių žmonių tarpo turėtų būti išrinktas popiežius, kuris vestų Bažnyčią „švietimo“ ir „atsinaujinimo“ keliu. Jie teigė, kad jų tikslas nėra į Šv. Petro Sostą pasodinti masono. Tikslas – sukurti aplinką, kuri galų gale išugdytų popiežių ir hierarchiją, užvaldytus liberaliosios katalikybės idėjų ir vis dėlto tikinčius, kad jie tebėra ištikimi katalikai.

Geras straipsnis       2020-02-7 18:15

John Vennari. „Alta Vendita“ ilgalaikė instrukcija. Masonų planas sugriauti Katalikų Bažnyčią

„Mes grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.“ ‒ Efeziečiams 6, 12

„Mūsų galutinis tikslas yra toks pat, kaip ir Voltero bei Prancūzų revoliucijos – galutinis katalikybės ir net krikščioniškosios idėjos sugriovimas.“ ‒ Ilgalaikė slapta instrukcija „Alta Vendita“ nariams

„Vatikano II Susirinkimas yra Prancūzų revoliucija Bažnyčioje“, – tuoj po Susirinkimo pripažino kardinolas Suenensas, karštas naujovių šalininkas. Dvasininkus padaryti Bažnyčią griaunančio judėjimo vedliais – sena tikėjimo priešų svajonė.

Mažai katalikų žino apie Ilgalaikę instrukciją „Alta Vendita“ nariams (toliau ‒ Instrukcija), slaptą dokumentą, parašytą XIX a. pirmojoje pusėje, planingą projektą, kurio tikslas – sugriauti Katalikų Bažnyčią. „Alta Vendita“ ‒ šitaip vadinosi aukščiausia karbonarų ložė. Carbonari [liet. angliadegiai] buvo su laisvąja masonerija susijusi Italijos slaptoji draugija, kurią, kaip ir masoneriją apskritai, pasmerkė Katalikų Bažnyčia. [1] Kunigas E. Cahillas knygoje „Freemasonry and the Anti-Christian Movement“ teigia, kad „Alta Vendita“ daugelio buvo laikoma „tuometiniu Europos masonerijos valdančiuoju centru“. [2] Karbonarai aktyviausiai veikė Italijoje ir Prancūzijoje.

Knygoje „Atanazas ir mūsų laikų Bažnyčia“ vyskupas Rudolfas Graberis cituoja masoną, kuris skelbė, kad „[laisvosios masonerijos] tikslas yra nebe sugriauti Bažnyčią, bet į ją infiltruotis ir ja pasinaudoti“ [3].

Kitaip tariant, kadangi masonerija negali visiškai sunaikinti Kristaus Bažnyčios, ji planuoja ne tik su šaknimis išrauti katalikybės įtaką visuomenėje, bet ir panaudoti Bažnyčios struktūrą kaip įrankį „atsinaujinimui“, „progresui“ ir „švietimui“, kad įgyvendintų pačios masonerijos principus bei tikslus.

 

Prašykime ištikimybės       2020-02-7 10:21

garbingiems troškimams ir evangeliniams idealams

Šiandien Dievo žodžio esu kviečiamas maldoje apmąstyti dviejų žmonių: Erodo ir Jono Krikštytojo istoriją. Jonas yra uždarytas į kalėjimą, bet vidiniai laisvas. Erodas, kuris gyvena rūmuose, puotauja, yra žmogus, pavergtas geismų ir netvarkingų troškimų.

*

Paklausiu savęs apie savo vidinę savijautą. Ar jaučiuosi laisvas ir pajėgus daryti evangelinius pasirinkimus dėl Jėzaus? Ar esu paskendęs potraukiuose, kurie atima iš manęs širdies laisvę?

*

Erodo ir Erodiados istorija primena man, kaip gali susisukti blogų prisirišimų „spiralė“. Nuo netvarkingų santykių per neramybę, per piktus kėslus į žmogžudystę.

*

Paprašysiu Šventosios Dvasios savo troškimų, elgesio ir laikysenos atpažinimo malonės. Kokius matau savo gyvenimiško pasirinkimo vaisius? Ar pastebiu savyje prisirišimus, kurie mano viduje „plėšikauja“?

*

Erodas savo širdyje taip pat nešiojo gerus troškimus, tačiau pasidavimas potraukiams ir priklausomybė nuo kitų nuomonės užgožė juos ir sunaikino, o jį patį atvedė į tragišką pamišimą. Ilgiau pasiliksiu prie šios tiesos apmąstymo.

*

Mintimis sugrįšiu prie garbingiausių savo idealų, troškimų ir siekių. Ar esu jiems ištikimas? Kaip jie keitėsi bėgant laikui? Ar jie stiprėjo ar silpnėjo?

*

Pavesiu Jėzui savo kilnius troškimus ir gyvenimo siekius. Prašysiu Jono Krikštytojo, kad kartu su manimi kartotų:
„Jėzau, noriu būti laisvas nuo visko dėl Tavęs! 
Kasdienpamastau.lt  

Kadangi       2020-02-7 10:05

piktoji dvasia yra 1000 kartų gudresnė už žmogų, tai ji surezga planus toli siekiančius į priekį ir, kad juos įgyvendinti, pasinaudoja kiekvienu žmogumi, kuris daro nuodėmę, t.y. per nuodėmę įeina į jo mintis ir pasėja abejonę, kaip Ievai ir Adomui, paveikia vaizduotę, po to, galiausiai įsitvirtina jausmuose. Tad, laikui atėjus, piktasis, žmogui nė neįtariant, per jį daro savo juodą darbą.

Evangelijos komentaras       2020-02-7 5:52

Evangelijos komentaro autorius - kun. Vytautas Sadauskas SJ

Skaitytojams gali kilti klausimas, kodėl Morkus taip detaliai pasakoja istoriją, kuri nėra tiesiogiai susijusi su Jėzumi. Gal todėl, kad Jono Krikštytojo kančia evangelijos autoriui yra nuoroda į Kristaus kančią. Erodo veiksmai atskeidžia nuodėmės, kaip sniego gniūžtės, efektą. Neištikimybę sekė nevykusi priesaika, galiausiai žmogžudystė. Kaip ir Poncijus Pilotas, Erodas nebuvo nusiteikęs neigiamai savo aukos atžvilgiu. Priešingai, jis gerbė Joną. Tačiau bailumas, per didelis susirūpinimas savo reputacija privedė jį prie kraujo praliejimo.

Visi šioje evangelijoje papasakotos istorijos veikėjai savaip prisidėjo prie blogio: klastinga Erodiada, jos negailestinga dukra, bausmės vykdytojas, net Erodo svečiai, neprieštaravę egzekucijai.

Čia matome daug panašumų su Jėzaus nukryžiavimo aprašymu. Ne tik Pilotas nuteisęs Jėzų ar minia, šaukianti „ant kryžiaus jį“, bet ir jį išdavę ar dėl žydų baimės kambaryje užsidarę mokiniai; pagaliau visi esame Dievo Sūnaus mirties bendrininkai, nes esame nuodėmingi.

Šis evangelinis pasakojimas skatina mus pagalvoti, kokie mūsų veiksmai ar sprendimai veikia kaip sniego gniūžtė, nešanti žalą kitiems. Pradžioje neturime blogų ketinimų, tačiau vėliau, kai sunku ką nors pakeisti, ima ryškėti neigiami padariniai, nešantys nuostolį ne tik mums, bet kitiems žmonėms – šeimai, bendruomenei, valstybei. Ką turėtume daryti, kad to išvengtume?
Bernardinai.lt

Penktadienio Evangelija       2020-02-7 5:50

(Plg. Lk 8, 15)

Aleliuja. – Palaiminti, kurie Dievo žodį išsaugo geroje širdyje
              ir duoda vaisių kantrumu. –  Aleliuja.

Evangelija (Mk 6, 14–29)

  Tuo tarpu karalius Erodas išgirdo apie Jėzų, nes garsas apie jį plačiai sklido ir žmonės kalbėjo: „Jonas Krikštytojas prisikėlė iš numirusių, ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos“. Kiti tvirtino: „Jis – Elijas!“ Dar kiti sakė: „Jis pranašas, kaip ir kiti pranašai“. Tai išgirdęs, Erodas nutarė: „Jonas, kuriam nukirsdinau galvą, – tai jis prisikėlė!“
  Pats Erodas buvo įsakęs suimti Joną ir laikė jį sukaustytą kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados, kurią buvo vedęs. Jonas mat sakė Erodui: „Nevalia tau gyventi su brolio žmona“. Taigi Erodiada neapkentė Jono ir troško jį nužudyti, tačiau negalėjo, nes Erodas Jono bijojo, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis jausdavosi neramus, tačiau mielai jo klausydavosi.
  Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems. Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: „Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu“. Ir jis prisiekė: „Ko tik prašytum, aš tau duosiu, kad ir pusę savo karalystės!“ Tuomet ji išėjusi paklausė savo motiną: „Ko prašyti?“ O ši tarė: „Jono Krikštytojo galvos!“ Toji, skubiai atbėgusi pas karalių, ėmė prašyti: „Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą“.
  Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl savo priesaikos ir dėl svečių nesiryžo atšaukti jai duoto pažado. Jis tuoj pat pasiuntė budelį ir įsakė jam atnešti Jono galvą. Šis nuėjęs nukirto Jonui kalėjime galvą ir, atnešęs ją dubenyje, padavė mergaitei, o mergaitė atidavė ją savo motinai. Tai išgirdę, Jono mokiniai atėjo, pasiėmė jo kūną ir palaidojo kape.

Penktadienio Dievo Žodžio       2020-02-7 5:49

Psalmė (Ps 17, 31. 47 ir 50. 51)

P. Šlovinkim Dievą, vaduotoją mūsų.

  Nesuteptas Viešpaties kelias,
  Viešpaties žodis ugnimi valytas.
  Jis sergi visus, kurie prie jo glaudžias. – P.

  Lai Viešpats gyvuoja, garbė mano ramsčiui!
  Šlovinkim Dievą, vaduotoją mano!
  Skelbsiu tautoms tavo, Viešpatie, šlovę,
  tavo garbei skambinsiu giesmes. – P.


  Duodi savo pastatytam valdovui didingai laimėti.
  Tu maloningas savam pateptiniui –
  Dovydui ir jo ainiams per amžius. – P.

Penktadienio Dievo Žodžio       2020-02-7 5:48

Skaitinys (Sir 47, 2–11)

  Tarytum taukai iš mėsos paaukotos
  Išsiskiria Dovydas iš Izraelio.
  Su liūtais jis žaidė, lyg tie būtų ožkos,
  ir meškos jam buvo nelyginant avys.
  Dar būdamas jaunas nudobė galiūną, –
  išgelbėjo tautą nuo gresiančios gėdos;
  užteko ranka pamojuoti laidyklę
  ir štai Galijoto didybė subliūško.
  Kadangi jis šaukės aukščiausiojo Dievo,
  jo dešinę Viešpats pripildė galybės
  kariauti įgudusį vyrą priblokšti
  ir savajai tautai padauginti jėgą.
  Todėl jį gražiai apdainavo merginos,
  jam šaukė: „Jis užmušė tūkstančių dešimt!“
  Nešiodams karūną, su priešais kariavo –
  visus juos aplinkui pažemino baisiai.
  Jis sumušė filistiečius – savo priešus,
  palaužė lig šiolei karinę jų galią.
  Jis žygdarbius savo giesmėm apgiedojo –
  Aukščiausiąjį Viešpatį šlovino uoliai.
  Visa širdimi jis mylėjo Kūrėją –
  kasdien giesmėmis teikė garbę Aukščiausiam.
  Jis styginius grot prie altoriaus pastatė,
  sutvarkė giedojimą pritariant arfom.
  Jis suteikė šventėms blizgėjimą šaunų,
  išgražino iškilmes keičiantis metams.
  Giedojimas šventajam Viešpaties vardui
  šventykloj aidėdavo jau nuo pat ryto.
  Jam nuodėmę Viešpats meilingai atleido
  ir jo viešpatavimą pagrindė amžiams.
  Jam suteikė teisę karaliumi būti,
  jo sostą pastatė tautoj Izraelio.

Cha       2020-02-6 18:48

Sakiau, kad, kai Dievas nori nubausti, atima protą. Dieve, padėk.

Jota       2020-02-6 16:56

Pabandykite reikšti mintis savais žodžiais, nebijokite pasirašyti nuolatiniu slapyvardžiu ir nesityčiokite iš kitų.

Jota       2020-02-6 16:54

Jei turi, tai kam juos kartojate čia? Skaitykite savo katalikų portalą, stenkitės bent minimaliai įgyvendinti tas tiesas, bet nedubliuokite jo kitur, tyčiodamiesi iš kitų ir varydami juos šalin.  Jūsų citavimas - tai egoistinės pastangos užimti erdvę, tai niekaip nesuderinama nei su krikščionišku gyvenimu, nei su misijomis.

Faktas       2020-02-6 12:56

toks, kad Katalikų Bažnyčia turi portale https://lk.katalikai.lt/ ne tik dienos skaitinius, bet ir “Valandų liturgiją”, kur galima atsidarius, kartu su visu katalikų Bažnyčios pašvęstaisiais (vienuoliais, kunigais) kartu melsti, tai dienai skirtais skaitiniais, Šv. Rašto ištraukomis ir maldomis. Naudokitės ta nuostabia galimybė einant Dievop.

Faktas,       2020-02-6 11:45

kad “Jėzus ragina atsiversti – keisti ne tik gyvenimo būdą, bet ir Dievo supratimą, savo Gerąja Naujiena apvaldo mūsų protą, širdį ir vaizduotę.

Kristus šalina baimę ir žadina pasitikėjimą; traukia mus ne prie įstatymo, o prie mylinčio Dievo. Jo artumas mūsų ne pavergia, o išlaisvina. Jis žadina mumyse ne pagiežą, o meilę. Jėzus gydo, nes moko gyventi vadovaujantis gailestingumu.” baigia homiliją kun. Vytautas Sadauskas

Faktas,       2020-02-6 11:33

kad žmogui visa tai išmokti,  labai padeda kasdieninė Katalikų Bažnyčios paruošta Evangelija ir su ją papildančiais skaitiniais iš Senojo testamento. Taip, žingsnelis po žingsnelio, per tris metus, išstudijuojamas visas Šventasis Raštas. Pabandykite sutelkus geranoriškumą ir kantrybę įsilieti į šias studijas.

Faktas,       2020-02-6 11:28

Nuostabus kun. Vytauto Sadausko SJ, šios dienos Evangelijos komentaras:
“Jėzus siunčia mokinius po du vaduoti žmones iš jėgų, kurios griauna gyvenimus, ir skelbti jiems Gerąją Naujieną. Jis duoda mokiniams galią vaduoti žmones iš vidinių prieštaravimų ir kančios, tramdyti tamsą ir baimę, neleisti blogiui triumfuoti. Tik dvasioje laisvi žmonės pajėgūs išgirsti Gerąją Naujieną. <...> Netyra pasaulio dvasia trukdo mums išgirsti Jėzaus Gerąją Naujieną. Mums reikia laisvinančios Dievo malonės lygiai taip pat, kaip tiems žmonėms prieš du tūkstančius metų...”

Faktas,       2020-02-6 11:22

kad be Dievo pagalbos, mes nieko patys negalime padaryti. Melskimė Jėzaus mums palikta Viešpaties malda, nes čia yra viskas ko mums reikia -
TĖVE MŪSŲ, kuris esi danguje!
Teesie šventas Tavo vardas,
teateinie Tavo karalystė,
teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.

Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien
ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.
Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto.

Apie artimo meilę       2020-02-6 10:49

Nesistenk ieškoti savo artimo trūkumų. Nesek tais, kurie nuolat domisi, ką apie juos kalba kiti, ir dėl to puoselėja savo širdyje įtarumą, kartėlį ir pagiežą. Tikrovė dažnai būna kitokia, nei mums pristatoma. Todėl išgirdęs, jog apie tave buvo nepalankiai atsiliepta, nekreipk į tai dėmesio ir nesistenk sužinoti, iš kieno lūpų tie žodžiai išėjo. Elkis taip, kad visi apie tave galėtų atsiliepti gerai, ir tegul kiti kalba, ką nori. O jei kas nors pastebės kokią nors tavo ydą, tark sau: „Tai mažiausia, ką jie gali apie mane pasakyti. Kas būtų, jeigu jie sužinotų viską?“


Apkalbos ir šmeižtas

Norėdamas savo kalba rodyti antgamtinę meilę, visų pirma venk apkalbų ir šmeižto. Tas, kuris išsiugdė šį apgailėtiną įprotį, subjauroja savo paties sielą ir tampa visų nekenčiamas, kaip sako Šventoji Dvasia: „Šmeižikas sutepa savo sielą ir yra visų nekenčiamas.“ (Sir 21, 31.) Net jeigu retkarčiais atsiranda jam pritariančių ir skatinančių blogai kalbėti apie savo artimą, tie patys žmonės vėliau jo vengia, saugodamiesi jo nuodingo liežuvio. Jie mano, ir visiškai pagrįstai, kad, jeigu jis jiems blogai kalba apie kitus, kitiems kalbės blogai apie juos. Šv. Jeronimas pastebi, kad daugelis, kurie atsikratė visų kitų ydų, atrodo negalį suvaldyti pikto liežuvio. Netgi tarp davusių įžadą siekti šventumo, nemažai yra tokių, kurie negali atverti lūpų ko nors neužgaudami. Duok Dieve, kad jie neužbaigtų savo gyvenimo taip, kaip tai padarė vienas nelaimingas šmeižikas: mirties patale jis, pagautas įniršio priepuolio, įsikando sau liežuvį ir tą akimirką mirė. Šv. Bernardas pasakoja apie kitą apkalbėtoją. Šis ketino apšmeižti šv. Malachiją, kai staiga jo liežuvis ištino ir buvo suėstas kirminų; po septynių dienų jis mirė baisioje agonijoje.

Apie artimo meilę       2020-02-6 10:48

Skubotas smerkimas

Brangus krikščioni skaitytojau, jei trokšti puoselėti nuostabią antgamtinės meilės dorybę, pirmiausia stenkis neteisti skubotai savo artimo ir neįtarinėti jo be pagrindo. Sunkiai nusidedame, jei be svarios priežasties abejojame kito žmogaus nekaltumu. Dar blogiau, jeigu jį nepagrįstai įtarinėjame, manydami, kad jis padarė kažką negera. Tas, kuris šitaip teisia, pats bus teisiamas: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami, –­ sako mūsų Dieviškasis Išganytojas. – Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta.“ (Mt 7, 1–2.) Sakau „be svarios priežasties“, nes jei turime rimtą pagrindą įtarti ar net tvirtai manyti, kad kitas pasielgė blogai, nuodėmės nedarome. Vis dėlto, kaip moko apaštalas Paulius, visada saugiau ir labiau dera su antgamtine meile galvoti apie kitus gerai ir susilaikyti nuo bet kokių nepalankių vertinimų bei įtarinėjimų: „Meilė nepasiduoda piktumui.“ (1 Kor 13, 5.)

Žinoma, šis patarimas neskirtas tam žmogui, kuris turi pareigą vadovauti kitiems; tokiu atveju patartina, o kartais netgi būtina puoselėti tam tikrą įtarumą, nes iš perdėto pasitikėjimo gali kilti daug blogio. Bet jeigu tau nepavesta prižiūrėti kitų, stenkis visada apie savo artimą galvoti gerai. Šv. Joana de Šantal sako: „Mąstydami apie savo artimą, turime labiau kreipti dėmesį į tai, kas gera, o ne į tai, kas bloga. O jei netyčia apsigautume geru palaikydami tai, kas iš tiesų yra bloga, neturėtume nusiminti, nes, kaip sako šv. Augustinas, meilė nenuliūsta, jeigu per klaidą priskiria gėrį tam, kas yra blogas.“

Apie artimo meilę       2020-02-6 10:48

Krikščioniška meilė yra vienas iš pagrindinių Atpirkimo vaisių. Tai išpranašavo dar pranašas Izaijas: „Tada vilkas viešės pas avį, leopardas gulsis su ožiuku. Veršis ir liūtukas ganysis kartu, – juos prižiūrės mažas vaikas.“ (Iz 11, 6.) Šiais žodžiais jis norėjo pasakyti, jog Jėzaus Kristaus pasekėjai, kad ir kokios skirtingos tautybės, rasės, polinkių ir charakterio būtų, taikiai gyvens kartu, nes broliška meilė skatins juos būti pakančius vieni kitiems. Ir šv. Lukas, pasakodamas apie pirmuosius krikščionis, sako: „Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos.“ (Apd 4, 32.)

Tai buvo vaisius maldos, kuria mūsų Išganytojas kreipėsi į savo Dangiškąjį Tėvą savo šventosios kančios išvakarėse: „Šventasis Tėve, išlaikyk ištikimus savo vardui visus, kuriuos esi man pavedęs, kad jie būtų viena kaip ir mes.“ (Jn 17, 11.)

Apie artimo meilę       2020-02-6 10:47

4. Artimo meilė
Šv. Alfonsas Liguoris

„Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau.“

– Jn 15, 12

Neįmanoma mylėti Dievo tuo pačiu metu nemylint savo artimo. Įsakymas, liepiantis mums mylėti Dievą, liepia mylėti ir savo artimą. „Taigi mes turime jo įsakymą, kad kas myli Dievą, mylėtų ir savo brolį.“ (1 Jn 4–21.) Iš šių apaštalo žodžių šv. Tomas Akvinietis daro išvadą, kad Dievo meilė ir artimo meilė priklauso tai pačiai antgamtinės meilės dorybei. Šv. Jeronimas pasakoja, kad, paklaustas savo mokinių, kodėl taip dažnai kalba apie brolišką meilę, šv. Jonas Evangelistas atsakė: „Nes toks yra Viešpaties įsakymas, ir jo išpildymo pakanka amžinajam išganymui.“

Šv. Kotryna Genujietė kartą mūsų Viešpačiui tarė: „O, mano Dieve, Tu liepi man mylėti savo artimą, bet aš negaliu mylėti nieko kito išskyrus Tave.“ Išganytojas atsakė: „Mano dukra, kas mane myli, myli viską, ką aš myliu.“ Taigi, kodėl turime mylėti savo artimą? Nes jį myli Dievas. Todėl šv. Jonas buvo teisus pavadindamas melagiu tą, kuris sakosi mylįs Dievą, bet nekenčia savo artimo. Mūsų Viešpats pažadėjo, kad tai, ką padarėme mažiausiam iš savo brolių, Jis atlygins kaip už padarytą Jam pačiam: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“ (Mt 25, 40.) Remdamasi šiais žodžiais, šv. Kotryna Genujietė teigia: „Jei norite sužinoti, ar stipriai koks nors žmogus myli Dievą, pažiūrėkite, kaip jis myli savo artimą.“

Apie artimo meilę       2020-02-6 10:45

Uf, kiek pricituota! Po paniekinančio komentaro - vėl citatos apie Evangeliją. Kokia gėda! Ar jūs tikintys, ar tik šiaip tyčiojatės iš Kristaus pamokymų? Ką gi, paskaitykite, kaip reikia mylėti savo artimą. Ir pabandykite įgyvendinti, jei mylite Kristų. Jei ne - niekas jūsų citatomis netikės.

Evangelijos komentaras       2020-02-6 5:52

Komentaro autorius - kun. Vytautas Sadauskas SJ

Jėzus sunčia mokinius po du vaduoti žmones iš jėgų, kurios griauna gyvenimus, ir skelbti jiems Gerąją Naujieną. Jis duoda mokiniams galią vaduoti žmones iš vidinių prieštaravimų ir kančios, tramdyti tamsą ir baimę, neleisti blogiui triumfuoti. Tik dvasioje laisvi žmonės pajėgųs išgirsti Gerąją Naujieną.

Blogos jėgos apvaldo ir mus. Labai dažnai protas ir sąžinė diktuoja kaip turėtume gyventi, o valia ir jausmai skatina elgtis priešingai. Mus užvaldo godumas, puikybė, gašlumas. Netyra pasaulio dvasia trukdo mums išgirsti Jėzaus Gerąją Naujieną. Mums reikia laisvinančios Dievo malonės lygiai taip pat, kaip tiems žmonėms prieš du tūkstančius metų.

Mums reikia būti išlaisvintiems ne tik iš slegiančio proto ir jausmų susipriešinimo, bet ir iš klaidingų Dievo įvaizdžių. Ne kartą teko nustebti, kai suaugęs krikščionis Dievą įsivaizduoja kaip būtybę kosmose arba kaip griežtą teisėją, kuris skaičiuoja žmonių nusižengimus. Kai tuo tarpu Evangelijoje tvirtinama, kad pirmiausia ne kosmosas, o mes esame vieta, kurioje gyvena Dievas: ‘Aš esu vynmedis, jūs šakelės… Pasilikite manyje ir aš jumyse pasiliksiu… Nuo manęs atsiskyrę jūs nieko negalite nuveikti”. Arba “Dievas yra meilė”. Kitoje vietoje sakoma: “Aš atėjau, kad jūs turėtumėte gyvenimą, kad apsčiai jo turėtumėte”. Klaidingas Dievo įvaizdis trukdo tikėti ir išgirsti tikrąjį Jėzaus mokymą apie Karalystę esančią tarp mūsų. Vienas viduramžių rašytojas pataria, jei Dievas mums kelia grėsmę ir trukdo gyventi, mes turime melsti Dievą, kad išlaisvintų mus iš tokio dievo. Jėzus ragina atsiversti – keisti ne tik gyvenimo būdą, bet ir Dievo supratimą, savo Gerąja Naujiena apvaldo mūsų protą, širdį ir vaizduotę.

Kristus šalina baimę ir žadina pasitikėjimą; traukia mus ne prie įstatymo, o prie mylinčio Dievo. Jo artumas mūsų ne pavergia, o išlaisvina. Jis žadina mumyse ne pagiežą, o meilę. Jėzus gydo, nes moko gyventi vadovaujantis gailestingumu.
Bernardinai.lt

Ketvirtadienio Evangelija       2020-02-6 5:50

(Mk 1, 15)

Aleliuja. – Prisiartino Dievo karalystė; tikėkite Evangelija. –  Aleliuja.

Evangelija (Mk 6, 7–13)

  Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du. Jis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms.
  Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę – nei duonos, nei krepšio, nei pinigų dirže, – tik apsiauti kurpėmis, bet nesusivilkti dviejų palaidinių.
  Ir mokė juos: „Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite. Jei kurioje vietovėje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir net dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos“.
  Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė.

Ketvirtadienio Dievo Žodžio       2020-02-6 5:49

Psalmė (1 Kr 29, 10. 11ab. 11cd. 12)

P. Viešpatie, tu viešpatauji visatai.

  Šlovė tau, Viešpatie, (mūsų tėvo) Izraelio Dieve,
  kaip buvo nuo amžių, tebus ir per amžius! – P.

  Tavo didybė, galybė, šlovė, spindesys ir aukštybė.
  Tavo gi visa, kas tik danguje ir kas žemėj. – P.

  Viešpatie, tavo yra karalystė,
  tu – lyg galva, viršum visko iškilus. – P.

  Turtai, garbė – iš tavęs ateina,
  tu viešpatauji visatai.
  Tavo rankose jėga ir stiprybė,
  tavo rankose valdžia ir didybė. – P.

Ketvirtadienio Dievo Žodžio       2020-02-6 5:49

Skaitinys (1 Kar 2, 1–4. 10–12)

    Artėjant laikui mirti Dovydas akino sūnų Saliamoną: „Aš irgi baigiu jau šios žemės kelionę. Būk tvirtas, būk vyras! Atlik savo pareigas Viešpačiui savo Dievui: ženk jo keliais ir laikykis visų jo įsakymų, liepimų, taisyklių ir potvarkių, kurie surašyti Mozės Įstatyme! Tada tai seksis tau visa, ką tu beveiktum ir ko besiimtum. Ir Viešpats įvykdys savąjį žodį, kurį jis man davė, sakydamas: „Jei tavo sūnūs laikysis savo kelio ir teisiai visa širdimi, visa siela gyvens mano akivaizdoje,– tau niekada nepritrūks įpėdinio Izraelio soste“.
  Dovydas migęs išvyko pas savo tėvus ir buvo palaidotas Dovydo mieste. Laikas, kurį Dovydas išviešpatavo Izraeliui, truko keturiasdešimt metų: Hebrone jis valdė septynerius metus, o Jeruzalėje – trisdešimt trejus.
  Į savo tėvo Dovydo sostą sėdo Saliamonas, jo karaliavimas labai sutvirtėjo.

Cha,       2020-02-5 21:46

Manrods padauginai. Eik gulti.

Jota       2020-02-5 21:36

Begalinis citavimas yra kvailybė, sielos gobšumas, paniekinimas to, kas cituojama, nes dažnai nesuvokiama to, kas cituojama, elgiamasi priešingai cituojamoms tiesoms. Pasistenkite įgyvendinti praktiškai bent mažą dalį to, ką čia nuolat pilate nepabaigiamomis citatomis. Arba bent jau nesityčiokite iš kitų, neniekinkite kitų, nes jūsų cituojamos mintys bus jums teisėjai.
Toks citavimas tuščias, ydingas, visiškai niekam nereikalingas.

Kas rašė komentarus mano vardu? Tai nuodėmė, ją reiks pasisakyti per išpažintį ir atitaisyti. Geriau dabar.

Nevalia        2020-02-5 20:47

cituoti vienų dalykų, o elgtis visai priešingai. Tai veidmainystė.

Niekas tenevengia Dievo malonės       2020-02-5 20:29

Dieviškąja meile žmogus dalyvauja dieviškoje prigimtyje, nes Dievas yra meilė. Pats brangiausias dalykas Dievo akyse yra meilė - tai Įstatymo ir Pranašų santrauka, naujasis Jėzaus įsakymas. Reikia mylėti “taip, kaip jis”, žmogus ir Dievas: mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Naujumas - tai meilės, kuri vienintelė nepraeina, naujumas. Meilės šaltinis yra Dieve, nes Dievas yra meilė, trejybinėje meilėje: Tėvas ir Sūnus myli vienas kitą Dvasioje. Būti kaip Dievas - tai mylėti “taip, kaip jis”,  būti meile taip, kaip jis yra meilė, “už meile atsilyginti meile”. Kristus liepia savo mokiniams mylėti vienam kitą, kaip jis juos mylėjo, tai yra atiduoti gyvybę vienam už kitą.
  Tačiau meilė, kuriai Dievas šaukia žmogų, be galo pranoksta žmogų ir, be malonės bei sudievinimo, yra nepasiekiama: Dievas žmogui liepia ir malone (nes viskas yra malonė) įgalina jį mylėti taip, kaip jis pats save myli savo terjybiniame slėpinyje.
Izabelė de Andija

Manau, kad cituoti       2020-02-5 20:11

yra neblogai, svarbu į temą pataikyti nenuklystant į pūdymus.

Jums negėda?       2020-02-5 14:34

Jūs išsityčiojate iš žmogaus, o po to cituojate Evangeliją ir popiežiaus mintis apie atgailą. Ko vertos jūsų citatos?

ar gali       2020-02-5 14:18

Jota pabegti nuo saves ?

Cha,       2020-02-5 12:24

kai Dievas nori ką nors nubausti, tai atima protą.

Jota       2020-02-5 12:20

Kas paspaudė roboto klavišą “cituoti”? Ašššššššššššš

Jota       2020-02-5 12:16

Koks mano elgesys jums labiausiai patiktų? Na, gerai, ko jūs iš manęs norėtumėte?

TRAKTATAS APIE BAŽNYČIOS TARNYSTĘ       2020-02-5 11:49

Įžanga

Kunigo tarnystės vykdymas, tai yra tarnavimas Bažnyčiai, yra nuostabus Dievo gerumo darbas. Kad tinkamai jį aprašytum, turi giliai tikėti – tik taip imi žiūrėti paties Dievo akimis ir gali papasakoti apie didelę Dievo meilę, apie nuostabų Jo išradingumą vedant žmones į amžinąjį išganymą.
Nors gerai žinome, kad mums labai trūksta to tikėjimo ir meilės, vis dėlto išdrįsome imtis šios kilnios temos. Darome tai prašydami Dievą atleidimo dėl to drąsumo, kurio skatinami rašome apie tokius tobulus dalykus, nors žinome savo netobulumą.
Tad jeigu Dievas mums atleis ir suteiks savo dieviškosios Dvasios pagalbą, mes parašysime šį traktatą apie Bažnyčios tarnystę, susidedantį iš keturių knygų.
Pirmoji bus skirta pačiai tarnystės prigimčiai; antroji atskleis, kaip tarnystė gali būti iškreipta; trečioji aprašys sritis, kuriose ši tarnystė turi būti vykdoma; galiausiai ketvirtoji nurodys jai vykdyti būtinas dorybes.

TRAKTATAS APIE BAŽNYČIOS TARNYSTĘ       2020-02-5 11:47

Tėvas Emanuelis čia įkūrė du vienuolynus, šiandien sunykusius, kurie išsiskyrė tuo, kad savo veiklą pradėjo nuo kontempliatyvių pašaukimų ugdymo savo parapijiečių tarpe. O šis kaimelis teturėjo 350 gyventojų.
Veikalėlis, kurį mes pakartotinai leidžiame, buvo parašytas apie 1863 metus mažai kunigų brolijai, kuri spontaniškai susibūrė apie Tėvą, ir pirmą kartą publikuotas tik po jo mirties. Ir štai kodėl. Tėvas MARECHAUX, jo didis mokinys, jo varžovas šventume, pasakoja:
„Tėvui dar esant gyvam, mes manėme galintys perduoti jo „Traktatą apie tarnystę“ vienam jaunam kunigui, kuris nepriklausė Brolijai. Tėvas mus smarkiai išbarė ir pasakė mums šiuos neužmirštamus žodžius: „Į šį traktatą aš įdėjau savo sielą ir neleisiu, kad mano siela būtų atiduota be mano sutikimo““.
Pagaliau tėvas MARECHAUX išleido veikalėlį 1913 metais, kadangi šiuo kūriniu žavėjosi visi, su kuriais jam teko konsultuotis.
Kad padėtume suprasti, koks žmogus buvo Tėvas EMANUELIS, turime pridurti, kaip tėvas MARECHAUX man papasakojo apie šį atsitikimą. Cituodamas Tėvo žodžius, jis perimdavo jo balso toną ir netgi parausdavo. Aš pažinojau ir kitų Tėvo EMANUELIO amžininkų. Praėjus penkiasdešimčiai ar šešiasdešimčiai metų ir daugiau, kartojant kokius nors jiems pasakytus žodžius („aš buvau garbėtroška, kai buvau jauna…“, „jis man pasakė...“), aš ir vėl pastebėdavau tą balso toną ir staigų paraudimą...
Per jo žodžius ėjo Dievo galybė.

TRAKTATAS APIE BAŽNYČIOS TARNYSTĘ       2020-02-5 11:47

T. Emanuelis
Pratarmė

Louis Emile‘is Ernestas ANDRE, būsimasis Tėvas EMANUELIS, gimė 1826 metais Burgundijos regiono kaime Bagneux-la-Fosse, kuris po Revoliucijos priskirtas Šampanės regiono Troyes vyskupijai. Ten jis baigė seminariją, ir vienas šio jaunuolio atsakymas išliko gerai žinomas toje vyskupijoje. Profesorius, aiškindamas vieną moralės klausimą, užbaigė taip: „Reikia išlaikyti išorinį padorumą“. Jaunuolis pašoko ir atkirto: „Atsiprašau! Reikia gelbėti sielas!“[1].
Po šventimų, nuo 1849 metų Kalėdų, jis buvo paskirtas Mesnil-Saint-Loup klebonu. Mirė 1903 metais, niekada nepakeitęs tarnybos vietos. Šioje parapijoje jis atliko didžiulį darbą, kuris yra mūsų publikuojamo Traktato praktinis pritaikymas ir pavyzdys visam pasauliui. Kai pasakėme vienų rekolekcijų pamokslininkui, kad per penkiasdešimt metų parapija labai sumenko, jis sušuko: „Aš esu matęs šimtus parapijų: visos kaip Mesnil!“

Tiesa apie popiežių       2020-02-5 11:43

Tarp katalikų teologų esama nereikšmingų nuomonių skirtumų dėl priemonių, kurių turi imtis Bažnyčia, spręsdama eretiko popiežiaus situaciją. Kajetano ir šv. Tomo Jono mokykla tvirtina, kad tam, jog popiežius netektų posto, Bažnyčia, patvirtinusi ir paskelbusi popiežių eretiku, taip pat turi įsakyti tikintiesiems vengti jo dėl erezijos. Šv. Roberto Belarmino mokykla neatmeta žingsnio, kuriuo tikintieji būtų įspėjami vengti popiežiaus kaip eretiko, bet ji nelaiko jo būtina sąlyga popiežiaus posto praradimui. Mes neatmetame galimybės, kad popiežius, kuris viešai atmetė katalikų tikėjimą ir viešai atsivertė į ne katalikų religiją, tokiu būdu galėtų prarasti popiežiaus postą; bet tai yra hipotetinis atvejis ir jis nėra panašus į dabartinę situaciją. Abi šios mokyklos turėjo ir turi savų pasekėjų. Mes neužimame jokios pozicijos šiais klausimais, kurių sprendimas yra Bažnyčios vyskupų reikalas.

Tiesa apie popiežių       2020-02-5 11:41

edevakantistų autoriai ginčijo, kad popiežius savaime praranda popiežiaus postą dėl viešos erezijos, be būtino ar galimo Bažnyčios įsikišimo. Ši pozicija nesuderinama su katalikų tradicija ir teologija, todėl turi būti atmesta. Kaip yra pastebėję daugelis teologų, jos priėmimas eretiko popiežiaus atveju nublokštų Bažnyčią į chaosą. Tai reikštų, kad bet kuriam katalikui būtų palikta spręsti, ar ir kada popiežius galėjo būti paskelbtas eretiku ir netekęs popiežiaus posto. Todėl turėtų būti priimta, kad popiežius negali prarasti posto be atitinkamo Bažnyčios vyskupų veiksmo. Toks veiksmas turėtų būti popiežius įspėjimas daugiau nei vieną kartą atsisakyti bet kokių erezijų, kurias jis priėmė, o Bažnyčios vyskupams paskelbus popiežių besilaikant erezijos, tai tampa juridiniu faktu, faktu, dėl kurio yra netenkama popiežiaus posto.

Tarp katalikų teologų esama nereikšmingų nuomonių skirtumų dėl priemonių, kurių turi imtis Bažnyčia, spręsdama eretiko popiežiaus situaciją. Kajetano ir šv. Tomo Jono mokykla tvirtina, kad tam, jog popiežius netektų posto, Bažnyčia, patvirtinusi ir paskelbusi popiežių eretiku, taip pat turi įsakyti tikintiesiems vengti jo dėl erezijos. Šv. Roberto Belarmino mokykla neatmeta žingsnio, kuriuo tikintieji būtų įspėjami vengti popiežiaus kaip eretiko, bet ji nelaiko jo būtina sąlyga popiežiaus posto praradimui. Mes neatmetame galimybės, kad popiežius, kuris viešai atmetė katalikų tikėjimą ir viešai atsivertė į ne katalikų religiją, tokiu būdu galėtų prarasti popiežiaus postą; bet tai yra hipotetinis atvejis ir jis nėra panašus į dabartinę situaciją. Abi šios mokyklos turėjo ir turi savų pasekėjų.

Tiesa apie popiežių       2020-02-5 11:40

TĘSINYS
Kanonas po Dekreto sudarymo ir publikavimo Bažnyčioje buvo visuotinai priimtas. Erezija, nurodoma šiame kanone yra praktiškai visų autorių suprantama kaip reiškianti viešai išreikštą ereziją. (Tezė, kad popiežius netenka posto dėl grynai privačios erezijos, buvo pasiūlyta Juano de Torquemados O.P., bet buvo įtikinamai paneigta ir nuo tada buvo atmesta visų kanonų teisės specialistų bei teologų.) Nei 1917 m. Kanonų teisės kodeksas, nei 1983 m. Kanonų teisės kodeksas neatmetė principo, kad eretikas popiežius turi prarasti popiežiaus postą. Su tuo sutinka visi šių kodeksų aiškintojai, nurodantys, kad pats principas yra teisingas.

Ankstyvoji kanoninė tradicija reikalauja, kad esant ypatingam popiežiaus erezijos atvejui, prieš pasielgiant su juo kaip su eretiku, popiežius turi būti kelis kartus perspėtas. Rufino „Summa antiquitate et tempore“ (1170) ir Johano Faventiuso „Summa“ (1171) abi tvirtina, kad prieš teisiant popiežių kaip eretiką, jis turi būti antrą ir trečią kartą perspėtas atsisakyti erezijos. Huguccio „Summa“ nurodo, kad norint popiežių teisti kaip eretiką, reikia, kad jis turi būti įspėtas atsisakyti erezijos ir atsakydamas į šį įspėjimą turėtų ją toliau užsispyręs ginti.

Jan       2020-02-5 10:33

O kas mums trukdo priimti kitą žmogų? Ar ne mūsų puikybė?
Pranašas Izaijas išpuikėlius perspėja: „Vargas tiems, kurie savo akyse yra išmintingi, kurie, savo pačių manymu, gudrūs!“ (Iz 5, 21).
Pagrindinis vaistas puikybei gydyti yra nusižeminimas. Šis žodis nereiškia nulenktos galvos laikysenos. Nusižeminti – tai save pažinti ir tinkamai įvertinti. Kuo geriau save pažinsi, tuo geriau suprasi nusižeminimo prasmę.

Kun. Rolandas Karpavičius.       2020-02-5 10:23

Nazareto gyventojai paniekino Jį, nes pažinojo Jo šeimą. Kartais artima pažintis pasireiškia ne pagarba. Kartais mes nesuvokiame žmonių didingumo būtent todėl, kad jie yra labai arti mūsų. Ir viskas baigiasi tuo, kad Jėzus negalėjo padaryti Nazarete nieko ženklaus.  Nazareto atmosfera buvo netinkama, o kai kurie dalykai gali būti padaryti tik geroje atmosferoje.
Mes turime didžiulę atsakomybę, nes galime prisidėti prie Jėzaus Kristaus darbų, bet galime ir užkirsti Jam kelią. Mes galime atidaryti plačiai duris Jam, bet galime ir užtrenkti jas prieš Jėzų.

Jėzus atėjo gydyti ligonių.       2020-02-5 10:20

Sveikiesiems nereikia gydytojo. Nazareto gyventojai niekaip nepripažino, jog jiems reikia gydančio Jėzaus prisilietimo. Užuot pasitikėję Jėzumi, jie Juo piktinosi.  Pripažinę, kad mums reikia Jėzaus, ir mes galime tapti Jo gydomosios galios įrankiais šiame pasaulyje.
Prašau, Jėzau, sustiprink mūsų tikėjimą. Suminkštink mūsų širdis, kad jos priimtų Tavo žodį ir gydymą. Pašalink visa, kas trukdo priimti Tave ir skelbti Tavo galybę suvargusiam pasauliui.

Manau,       2020-02-5 10:02

kad gerai, kad Katalikų Bažnyčia turi šventų užtarėjų danguje. Jei tikime širdimi, tai Dievas visada tuos globoja ir padeda.

Šiandien šenčiame Šv. Agotą       2020-02-5 10:00

Tikima, kad ši kankinė, numaldo ugnį.
Tai Si­ci­li­jos, ypač Ka­ta­ni­jos, gy­ven­to­jų šven­to­ji. Jie ją va­di­na sau­go­to­ja nuo karš­tos ir grės­min­go srau­to ug­ni­kal­nio la­vos, ku­ri pe­ri­odiš­kai iš­si­ver­žia iš vi­sai ne­to­li mies­to stūk­san­čios Et­nos, ku­rios kon­tū­rai aiš­kiai įsi­rė­žę žyd­ra­me dan­gu­je.

Šio var­do ji iš tie­sų nu­si­pel­nė: pa­sa­ko­ja­ma, kad pra­ėjus ly­giai me­tams po jos mir­ties, - mi­rė kan­ki­na­ma, maždaug 250 me­tais, - Ka­ta­ni­jos mies­tui, ku­ria­me, ma­no­ma, šven­to­ji gi­mė, ki­lo grės­mė stai­giai išsi­veržus ug­ni­kal­niui. Siau­bo ap­im­ti gy­ven­to­jai ėmė šauk­tis jau­no­sios kan­ki­nės už­ta­ri­mo, kad mies­tas bū­tų ap­sau­go­tas nuo be­veik ti­kė­ti­no bai­saus su­nai­ki­ni­mo. Šven­to­ji iš­klau­sė mal­da­vi­mus, ir kait­ri, vi­sa de­gi­nan­ti la­va, tar­si kaž­kie­no pa­lie­pi­mu, su­sto­jo prie mies­to sie­nų. Nuo to lai­ko Si­ci­li­jos gy­ven­to­jai šv. Ago­tos šau­kia­si kas­kart, kai ug­ni­kal­nis pa­bun­da ir sa­vo ug­nies gai­va­lu ima kel­ti grės­mę mies­tui.

Evangelijos komentaras       2020-02-5 5:59

Evangelijos komentaro autorius - kun. Vytautas Sadauskas SJ

Šios dienos evangelija pasakoja, kad Jėzus parkeliavo į savo gimtąjį miestą Nazaretą. Tačiau Jėzus jiems buvo tik Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis. Nazareto miestelėnus būtų lengva kaltinti už tai, kad atsainiai žiūrėjo į Jėzų. Kaip jie galėjo būti tokie akli ir neatpažinti Mesijo tarp jų? Tačiau kas tomis pačiomis aplinkybėmis nebūtų panašiai reagavęs?

Šis įvykis atskleidžia Dievo Sūnaus „nepaprastą paprastumą“. Jis gyveno tokį paprastą, kuklų, paslėptą gyvenimą, kad galimybė, jog per jį veikia visagalis Dievas daugumai, kurie jį pažinojo, buvo visiškai nepriimtina. Tai ne pirmas kartas išrinktosios tautos istorijoje, kai paprasti Dievo veikimo būdai suglumina jo tautą. Izaijas pranašavo apie kenčiantį Dievo tarną, kuris, prieš atlikdamas didįjį sutaikinimo darbą, užaugs neatpažintas tarp žmonių: „Jis išaugo nelyginant atžala jo akivaizdoje, kaip šaknis iš sausos žemės. Jis nebuvo nei patrauklus, nei gražus: matėme mes jį, bet nepamėgome“. (Iz 53, 2). Dievas norėjo, kad jo atpirkimo darbas, žmonijos sutaikinimas ateitų ne iš išorės, bet iš vidaus: mūsų atpirkėjas yra vienas iš mūsų. Popiežius Pranciškus sako: „Jėzus mus išganė ne „iš išorės“, likdamas už mūsų dramos ribų, bet panorėdamas dalytis mūsų gyvenimu“.

Kaip mes žvelgiame į žmones, kurie yra „nepaprastai paprasti“ – savo tėvus, seseris, brolius? Kokią žinią Dievas per juos neša mums?
Bernardinai.lt

Trečiadinio Evangelija       2020-02-5 5:58

(Jn 10, 27 )

Aleliuja. – Manosios avys klauso mano balso, – sako Viešpats; –
              aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. –  Aleliuja.

Evangelija (Mk 6, 1–6)

  Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę. Atėjus šeštadieniui, jis pradėjo mokyti sinagogoje.
  Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ Ir jie piktinosi juo.
  O Jėzus jiems tarė: „Tik savo tėviškėje, tarp savo giminių ir savo namuose, taip negerbiamas pranašas“.
  Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė. Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.

Trečiadienio Dievo Žodžio       2020-02-5 5:57

Psalmė (Ps 31, 1–2, 5–7)

P.  Atleisk man, Viešpatie, nelemtą kaltybę.

  Laimingas, kam neteisybės atleistos,
  kam Dievas uždengia kaltybes.
  Laimingas, kurio nekaltina Viešpats,
  kurio viduje nėr apgaulės. – P.

  Pasisakiau tau nusikaltęs,
  nuodėmę lioviausi slėpęs.
  Tariau: prisipažinsiu, Viešpatie, tau nusidėjęs,
  ir tu man atleidai nelemtą kaltybę. – P.

  Todėl prireikus visi dievobaimingi žmonės
  į tave kreipsis,
  ir grėsmingieji potvynių vandens
  negalės jų pasiekti. – P.

  Tu prieglauda man, nuo sielvartų ginsi,
  išgelbėjęs džiaugsmais apipinsi. – P.

Trečiadienio Dievo Žodžio       2020-02-5 5:55

Skaitinys
(2 Sam 24, 2. 9–17)

    Karalius įsakė kariuomenės vadui Joabui: „Pereik visas Izraelio gimines nuo Dano iki Beeršebos ir suskaityk žmones, kad aš žinočiau jų skaičių“. Joabas karaliui pranešė tautos suskaitymo duomenis: Izraelis turįs aštuonis šimtus tūkstančių kalaviju kautis galinčių vyrų, o Judo – penkis šimtus tūkstančių.
  Paskui gi Dovydui pradėjo prikaišioti sąžinė, kam jis skaičiavęs tautą. Todėl jis tarė Viešpačiui: „Aš sunkiai tuo nusidėjau, kad šitaip dariau. Atleisk, Viešpatie, savo tarnui kaltybę, nes aš pasielgiau labai neprotingai“. Rytą, Dovydui keliant,pranašui Gadui, Dovydo žyniui, pasigirdo Viešpaties žodis: „Eik ir pranešk Dovydui: Tai sako Viešpats: Aš tau pateikiu tris dalykus. Vieną iš jų išsirink ir tai išsipildys“.
  Gadas nuėjo pas Dovydą ir, perdavęs Viešpaties žodį, paklausė: „ tai kas turi ateiti? Treji metai bado tavo krašte? Arba trys mėnesiai, kuriais tave persekios priešai, o tu nuo jų bėgsi? Arba trys dienos maro, kurios siautės tavo krašte? Gerai pagalvok, ką aš turiu atsakyti tam, kuris mane siuntė“. Dovydas Gadui atsiliepė: „Labai man baugu. Geriau mums pakliūti į Viešpaties rankas, nes didis yra jo gailestingumas: žmonėms į rankas nenorėčiau patekti“.
  Tad Viešpats užleido Izraeliui marą; jis tęsėsi nuo ano ryto iki nustatytos dienos, ir tautoje nuo Dano lig Beeršebos išmirė septyniasdešimt tūkstančių vyrų.
  Ištiesus angelui ranką Jeruzalės linkui, kad ją pražudytų, pagailo Viešpačiui blogio, ir tarė jis angelui, ištinkančiam žmones: „Gana! Nuleisk savo ranką!“ O angelas stovėjo šalia Araunos klojimo.
  Išvydęs angelą žudantį žmones, Dovydas Viešpačiui tarė: „Tai aš nusidėjau, nusižengiau aš. O šitos avelės, ką jos gi padarė? Tad kelk savo ranką prieš mane ir prieš mano namus“.

Popiežiaus Pranciškaus homilija       2020-02-4 19:54

Pasakyta šiandien Mortos namuose.
Dievas verkia, kai nuo jo nusigręžiame.
Dievas mus myli, nepaisydamas mūsų neklusnumo. Dievas taip labai mus myli, kad atidavė už mus savo Sūnų, sakė popiežius antradienio rytą aukodamas Mišias Vatikano Šv. Mortos namų koplyčioje. Dievo meilės mums pranašystę matome ir šios dienos pirmajame skaitinyje, pasakojančiame apie karaliaus Dovydo ašaras, sužinojus apie prieš jį sukilusio sūnaus žūtį.

Šiomis dienomis liturgijoje skaitoma antroji Samuelio knyga pasakoja apie Abšalomo maištą prieš karalių Dovydą. Sūnus pasišovė nuversti tėvą nuo sosto. Jo pusėn stojo nemaža dalis tautos. Dovydui teko bėgti iš Jeruzalės. Pirmadienio Mišių skaitinyje kalbama apie tą akimirką, kai karaliui pranešama, kad maištininkas sūnus žuvo. Žinios sukrėstas karalius ima raudoti ir šaukti: „Mano sūnau Abšalomai! O kad aš būčiau miręs vietoj tavęs!”

„Kodėl gi tu verki? Jis juk kovojo prieš tave, tave atstūmė, išsižadėjo tavęs kaip tėvo, tave įžeidė, tave persekiojo. Verčiau džiaukis, kad žuvo tavo priešas.“ Tačiau Dovydas tik šaukia: „Mano sūnau, mano sūnau“ ir verkia. „Dovydo ašaros“, – sakė Pranciškus, – „tai ir istorinis faktas, ir pranašystė. Jos mums byloja apie Dievo širdį, apie tai, ką Viešpats daro, kai mes nuo jo nusigręžiame, ką Viešpats daro, kai mes nusidedame, kai patys sau kenkiame, kai prarandame kryptį, pasimetame. Dievas niekada neišsižada savosios tėvystės. Visada mes esame jo vaikai.“

Su šia Dievo meile mes susiduriame Susitaikinimo sakramente. Eiti išpažinties – tai ne tas pat, kaip nunešti nešvarų rūbą į valyklą, kad būtų pašalintos visos dėmės. Išpažintis – tai susitikimas su tėvu, kuris dėl manęs verkia, sakė popiežius.

Žuvusį sūnų apraudančio Dovydo žodžiai: „O kad aš būčiau miręs vietoj tavęs!” – pranašiški, sakė popiežius. Dievas taip pasielgė dėl mūsų. „Dievo tėviška meilė tokia didelė, kad jis ryžosi mirti dėl mūsų. Dievas tapo žmogumi ir už mus atidavė savo gyvybę. Kiekvieną kartą, kai matome kryžių, atsiminkime žodžius: „O kad aš būčiau miręs vietoj tavęs!” Išgirskime tėvo balsą, šaukiantį: „Mano sūnau, mano sūnau!“. Dievas neatstumia savo vaikų, Dievas neišsižada tėvystės.“

Kryžius, sakė Pranciškus, yra Dievo meilės viršūnė. Nukryžiuotasis – tai Dievas, Tėvo Sūnus, atidavęs už mus gyvybę. Sunkiomis ir bjauriomis gyvenimo akimirkomis – visi tokių turime – tomis akimirkomis, kai gresia nuodėmė ir nutolimas nuo Dievo, širdyje išgirskime jo balsą: „Mano sūnau, mano dukra, ką darai? Nesižudyk, aš miriau už tave“.  (JM / VaticanNews)

Arija iš avarijos       2020-02-4 19:40

Vien tik Jota valdo mus! smile

Apie popiežių       2020-02-4 14:19

io pareiškimo formuluotė atrodo įtakota kardinolo Humberto dokumento „De sancta Romana ecclesia“ (1053), kuris nurodė, jog popiežius turi imunitetą bet kokiam bet kieno vertinimui išskyrus tikėjimo klausimus: „A nemine est iudicandus nisi forte deprehendatur a fide devius.“ Teiginys, esantis kanone, išplėtoja popiežiaus Grigaliaus Didžiojo pareiškimą, kad blogi dvasininkai turi būti toleruojami savo pavaldinių, jei tik tai galima daryti išlaikant tikėjimą. (Moralia XXV c. 16: ‘Subditi praelatos etiam malos tolerant, si salva fide possint …’).

Kanoninis tvirtinimas, kad popiežius gali būti teisiamas dėl erezijos, atsirado kaip kanoninio principo, jog popiežius nėra niekieno teisiamas, interpretavimas. Šio kanono išdėstymas yra privilegijos suformulavimas; jos objektas yra patvirtinti, kad popiežius turi didžiausią įmanomą apsaugą nuo kitų vertinimo.

Šis kanonas kartu su kitais iš Graciano dekreto buvo įtrauktas į „Corpus iuris canonici“, kuris buvo Lotynų Bažnyčios kanonų teisės pagrindas iki 1917 m. Jo autoritetingumas yra pagrįstas paties popiežiaus autoritetu, nes Bažnyčios kanonų teisė yra palaikoma popiežiaus autoritetu. To mokė Popiežius Inocentas III, savo pamoksle per Aukščiausiojo Pontifiko konsekraciją, nurodydamas, kad „Dievas yra jo teisėjas dėl kitų nuodėmių“ ir kad „jis Bažnyčios gali būti teisiamas tik dėl nuodėmių, padarytų prieš tikėjimą“ [„In tantum enim fides mihi necessaria est, ut cum de caeteris peccatis solum Deum iudicium habeam, propter solum peccatum quod in fide committitur possem ab Ecclesia judicari.“] Kanono, esančio Dekrete, atmetimas, paneigtų kanoninį paties popiežiaus primato pagrindimą, nes šis kanonas yra teisėto pagrindo, kad popiežius nėra niekieno teisiamas, dalis.

Apie popiežių       2020-02-4 14:18

Teologai ir kanonų teisės specialistai aptaria šį klausimą kaip dalį temos apie popiežiaus posto praradimą. Popiežiaus posto praradimo priežastimis visada yra nurodoma mirtis, atsistatydinimas ir erezija. Šis konsensusas atitinka paprastą sveiką protą, kuris sako, kad tam, kad būtų popiežiumi, asmuo turi būti katalikas. Ši pozicija pagrįsta Bažnyčios Tėvų tradicija ir fundamentaliais teologiniais principais, liečiančiais bažnytinę tarnybą, ereziją ir narystę Bažnyčioje. Bažnyčios Tėvai paneigė, kad eretikas gali turėti kokią nors bažnytinę jurisdikciją. Vėlesni Bažnyčios Mokytojai suprato šį mokymą kalbant apie viešą ereziją, kuriai turi būti taikomos bažnytinės sankcijos, ir laikė, kad jis buvo pagrįstas greičiau dieviškuoju nei pozityviuoju bažnytiniu įstatymu. Jie patvirtino, kad šitoks eretikas negali vykdyti jurisdikcijos, nes jo erezija atskyrė jį nuo Bažnyčios ir niekas, atskirtas nuo Bažnyčios, negali užimti joje vadovaujančių pareigų.

Bažnyčios kanonų teisė palaiko šį teologinį konsensusą. Pirmasis kanonas, kuris pateikia aiškią popiežiaus erezijos galimybę, yra randamas Graciano dekrete. Dekreto XL dalis, 6 kanonas sako, kad niekas negali teisti popiežiaus, nebent jis būtų pripažintas nukrypęs nuo tikėjimo:

„Cunctos ipse iudicaturus a nemine est iudicandus, nisi deprehendatur a fide devius.“ („Tas, kuris teisia visus, nėra teisiamas niekieno, nebent būtų pripažinta, kad jis yra nuklydęs nuo tikėjimo.“)

Apie popiežių       2020-02-4 14:17

Yra sutariama, kad Bažnyčia neturi jurisdikcijos popiežiui, todėl ji negali pašalinti popiežiaus iš tarnybos, remdamasi aukštesnio autoriteto viršenybe, net ir erezijos atveju.

Yra sutariama, kad eretiko popiežiaus blogis yra toks didelis, kad jis neturėtų būti toleruojamas dėl tariamo didesnio gėrio. Suarezas šį konsensusą apibūdina šitaip: „Būtų labai kenksminga Bažnyčiai turėti tokį ganytoją ir nepajėgti apginti savęs nuo tokio didelio pavojaus; maža to – būtų priešinga Bažnyčios orumui įpareigoti ją likti ištikima eretikui popiežiui nepajėgiant jo iš savęs pašalinti; nes kokie yra princas ir kunigai, tokie yra pratę būti ir žmonės.“ Šv. Belarminas teigia: „Apgailėtina būtų Bažnyčios būklė, jeigu ji būtų priversta turėti ganytoją, kuris akivaizdžiai elgiasi kaip vilkas.“ (Diskusijos, 3-oji diskusija, Bk. 2, cap. 30).

Yra sutariama, kad bažnytiniai autoritetai turi atsakomybę veikti, kad ištaisytų eretiko popiežiaus sukeliamą blogį. Dauguma teologų mano, kad autoritetai, turintys absoliučią pareigą veikti kartu, kad ištaisytų šį blogį, yra Bažnyčios vyskupai.

Apie popiežių       2020-02-4 14:17

Kanonų teisės ir katalikų teologijos mokymas apie eretišką popiežiaus situaciją

Eretiško popiežiaus situacija ilgą laiką buvo katalikų teologų pokalbių tema. Į šią situaciją buvo atkreiptas dėmesys po Konstantinopolio III Susirinkimo, pasmerkusio monoteletų ereziją 681 metais, ir pomirtinio popiežiaus Honorijaus pasmerkimo dėl erezijos rėmimo; šį Honorijaus, kaip eretiko, pasmerkimą pakartojo popiežius šv. Leonas II, ratifikuodamas Susirinkimo aktus. Nuo to laiko katalikų teologai ir kanonų teisės specialistai pasiekė konsensusą keliais esminiais klausimais dėl situacijos, kai popiežius viešai laikosi erezijos. Čia trumpai pristatysime šiuos klausimus.

Yra sutariama, kad joks popiežius negali mokyti erezijos kalbėdamas būdu, atitinkančiu neklaidingo magisterinio pareiškimo sąlygas. Šie apribojimai nereiškia, kad popiežius negali nusikalsti erezija, nes popiežiai ir gali, ir daro viešus pareiškimus, kurie nėra neklaidinti. Tiesa yra ir tai, kad daug popiežių niekada nėra paskelbę neklaidingų pareiškimų.

Jota       2020-02-4 14:16

Kas paspaudė roboto klavišą “cituoti”?
Su robotais kalbama jų kalba.

Apie ženklų prašymą       2020-02-4 13:59

manau, kad kas sugeba matyti laiko ženklus, tai tikrai suvoks, kad mūsų pontifikai yra šių laikų pranašai. Dievas labai sumaniai tvarkosi šioje instancijoje. Vienus po mėnesio nuima, kad galėtų netrukdomai ateiti dabar jau šv. Jonas Paulius II. Po to nutraukia popiežiaus Benedikto XVI veiklą ir duoda mums labai energingą, sumanų ir visą esantį Viešpatyje popiežių Pranciškų, kurio net atsitiktinis ir spontaniškas vardo pasirinkimas sutapo su paskutiniu Benedikto XVI nepavykusios kelionės į Laverno kalną. Visi manu žino, kad tai šventojo Pranciškaus Asyžiečio kalnas. Dėl blogų oro sąlygų negalėjo ten pakilti su orlaiviu. Sekite laiko ženklus, nes nieko nebūna atsitiktinio.

Apie ženklų prašymą       2020-02-4 13:51

Manau, kad visais laikais žmonės bijo permainų. Nori patogiai įsitaisyti ir be jokių rūpesčių ateiti, bent, sekmadienį  į Bažnyčią, atkalbėti poterių porciją ir pasakyti Dievui - aš viską padariau, ko gi dar tu iš manęs nori? Tai prekybiniai mainai. Mūsų popiežius Pranciškus beveik kas dieną apie tai kalba ir moko mus, kad atsibuskime pagaliau ir baikime žaisti tikinčius.  Laikas atėjo, reikia tiesiogiai bendrauti su Dievu širdimi, t.y. Jį įsileisti į širdį, nes tik taip galima Jį girdėti ir matyti, bei suvokti Jo valią.

Apie ženklų prašymą       2020-02-4 13:46

Jėzus šioje ištraukoje labai griežtai pareiškė.
(Lk 16, 19–3, Jėzus kalbėjo fariziejams:
  „Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis.
  Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė taipogi turtuolis ir buvo palaidotas.
  Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: ‘Tėve, Abraomai, pasigalėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šioje liepsnoje’.
  Abraomas atsakė: ‘Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius “ tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus’.
  Tas vėl tarė: ‘Tai meldžiu tave, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius. Tegul juos įspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą’. Abraomas atsiliepė: ‘Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!’ Anas atsakė: ‘Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš numirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų’. Tačiau Abraomas tarė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų“.

Jota       2020-02-4 13:39

Na, gerai, ko jūs iš manęs norėtumėte? Koks mano elgesys jums labiausiai patiktų?

>> 12:45       2020-02-4 13:12

Taip, 2000 metų ir nenugalėjo. Netrumpai. Bet kas gali uždrausti Dievui atnaujinti žinią apie save ir savo sukurtą pasaulį? Juk laikas nuo laiko buvo siunčiami pranašai. Net ir pats Jėzus buvo, be kita ko, pranašų Pranašas, atnešęs visiškai naują žinią apie Dievą ir Jo Karalystę. Kad įtvirtintum kažką naujo, reikia sugriauti tai, kas sena ir atgyvenę. Taip, krikščionių tikėjimą dar išpažįsta labai daug žmonių. Bet tai, ką dabar matome, primena milžiną molinėmis kojomis. Kodėl taip yra, nežinau. Bet tas irimas, skaldymasis nieko gero nežada. Žinoma, galima užmerkti akis ir apsimesti, kad nieko nevyksta. Bet juk vyksta. Žmogeliai kariauja įsikibę į savo EGO ir Dievo balso net nebando išgirsti. Netgi tie, kam tai labiausiai priklausytų. O vis tiek bus Jo valia. Vienokia ar kitokia.

Jan       2020-02-4 13:09

Aš tikiu, kad mūsų popiežius Pranciškus yra šventas žmogus. Skaičiau vieną įvykusį ir patvirtintą, kaip nepaaiškinamą stebuklą įvykį, kai popiežiaus sargybiniai, einant pro šalį ir pastebėję minioje iškeltą kūdikį, paėmė jį ir perdavė popiežiui Pranciškui pabučiuoti. Ką jis ir padarė, t.y. pabučiavo mergytei į galvelę kaip tik į tą vietą, kur buvo nepagydomas auglys, dėl ko vaikas buvo pasmerktas mirčiai. Po šio įvykio, mergytė stebuklingai pasveiko. Tai yra vieša informacija su visais medikų konsiliumo patvirtinimais.

>>>Na, nea...       2020-02-4 12:45

Mt 16, 13–19, “Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jono sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“.
Negi, kas nors netiki šiais Jėzaus žodžiais? O jota pati, šiame portale, prisipažino, kad ji yra nijole aleinikova ir dar savo feisą visame gražume parodė.

Deja deja...       2020-02-4 12:34

Jota nėra tik šio portalo trolis. Tai žinomas asmuo, turintis vardą ir pavardę, kartas nuo karto besireiškiantis spaudoje. Jota visada piktai tyčiojasi iš katalikybės ir įvairiais būdais bruka stačiatikybę, o bet kokios ekumenizmo apraiškos ją dirgina labiau negu žarija po uodega. Ir lefebristų raštais ji dalijasi ne iš meilės lefebristams, bet dėl savų tikslų. ,,Meilė” stačiatikybei, aišku, irgi apsimestinė. O jūs, šio puslapio berniukai, esate tikri žioplinskaičiai. Jota visada buvo Jota, o kokia buvo jūsų pozicija? Maždaug: tik nelieskite Jotos, troliai, nes Jota ne šiaip kažkas, Jota yra RAŠANTI! Matome: dar ir kaip rašanti! Arba: štai ir išvydome Jotos šviesą! Sėkmės ir jums žydėti ir klestėti Jotos šviesoje smile . P.S.: O gal tokia Dievo valia? Gal krikščionybė jau tikrai atgyveno? Juk per žmones veikia ne tik piktasis, bet ir pats Dievas bei Jo šventieji.

Cha,       2020-02-4 12:24

durnas trolis, galvoja, kad jo paklodes kas skaito. Cha, cha, cha… tikrai, puikybė tavo tau visiškai akis aptemdė.

Jota,       2020-02-4 12:15

pražiūrėjai. Nenurodei to ,,laiško” datos. O tiek vargai…

Cha,       2020-02-4 12:11

lefebristai nerimsta. Tipo, Dievas nieko nežino, tad mes čia toliau užsiimsime “skaldyk ir valdyk” darbeliais. Manau, kad reikia, kad išlystų į viešumą skelbiamos intrigantų pavardės. Dar gerai būtų, kad ir “feisai” šalia būtų paviešinti.

Juk rašiau,       2020-02-4 12:07

kad popiežius prašė už jį melstis, o ne intrigas daryti. Tik šėtonas nesimeldžia ir tokiais darbais užsiima.

Viešiesiems...       2020-02-4 12:03

Neįdomu tamstos skleidžiama dezinformacija, kuri paimta iš lefebristų “triedalynės”.

Pasirašo:       2020-02-4 11:58

Jūsų ištikimai Kristuje,

Georges Buscemi, „Campagne Québec-Vie“ prezidentas, Jono Pauliaus II Žmogaus gyvybės ir šeimos akademijos narys

Robert Cassidy, STL

Kun. Thomas Crean, OP

Matteo d’Amico, Istorijos ir filosofijos profesorius, Ankonos universitetas.

Diak. Nick Donnelly, MA

Maria Guarini, STB, Pontificia Università Seraphicum, Roma; tinklapio „Chiesa e postconcilio“ redaktorė

Prof. Robert Hickson, PhD, Pasitraukęs iš veiklos literatūros ir strateginių-kultūrinių studijų profesorius

Kun. John Hunwicke, Oksfordas

Peter Kwasniewski, PhD

John Lamont, DPhil

Brian M. McCall, teisės profesorius, „Catholic Family News“ vyriausiasis redaktorius

Kun. Cor Mennen, JCL, Hertogenbošo diecezinės seminarijos lektorius

Stéphane Mercier, STB, PhD, buvęs Liuveno Katalikų universiteto lektorius

Kun. Aidan Nichols, OP

Paolo Pasqualucci, Filosofijos profesorius (išėjęs į pensiją), Perudžos universitetas

Dr Claudio Pierantoni, Viduramžių filosofijos profesorius, Čilės universitetas; buvęs Bažnyčios istorijos ir patrologijos profesorius Čilės Pontifikaliniame katalikų universitete

Prof. John Rist

Dr. Anna Silvas, vyresnysis mokslinis bendradarbis, Humanitarinių mokslų, menų, socialinių mokslų ir švietimo fakultetas, Naujosios Anglijos universitetas

Prof. dr. W.J. Witteman, fizikas, Tvento universitetas

tęsinys       2020-02-4 11:56

erezija ir pamėginti ištaisyti situaciją. Kadangi popiežius Pranciškus patvirtino ereziją ne tik savo žodžiais, bet ir veiksmais, bet koks išsižadėjimas turi įtraukti ir veiksmų anuliavimą bei atstatymą, įskaitant paskyrimą vyskupais ir kardinolais tų, kurie palaikė šias erezijas savo žodžiais ar veiksmais. Toks įspėjimas yra broliškos meilės pareiga popiežiui, taip pat ir pareiga Bažnyčiai. Jeigu – sergėk Dieve! – popiežius Pranciškus neparodytų tikros atgailos vaisių, atsakydamas į šiuos įspėjimus, mes prašome, kad Jūs įvykdytumėte savo tarnybos pareigą paskelbdami, kad jis nusikalto erezija ir kad už šį nusikaltimą jis turi patirti kanonines pasekmes. Šių veiksmų neturi imtis visi Katalikų Bažnyčios vyskupai ar netgi jų dauguma. Šių veiksmų galėtų imtis apčiuopiama ir reprezentatyvi Katalikų Bažnyčios vyskupų dalis. Turint omenyje atvirą, visapusišką ir niokojančią popiežiaus Pranciškaus erezijos prigimtį, pasiryžimas viešai įspėti popiežių Pranciškų dėl erezijos dabar atrodo būtina sąlyga išliekant ištikimu Katalikų Bažnyčios vyskupu.

Tokią veiksmų eigą pagrindžia ir įsako kanonų teisė ir Bažnyčios tradicija. Toliau mes pateiksime trumpą kanoninį ir teologinį to pagrindą.

Mes prašome Švenčiausiosios Trejybės apšviesti popiežių Pranciškų, kad jis atmestų bet kokią ereziją, prieštaraujančią sveikai doktrinai, ir meldžiame Palaimintąją Mergelę Mariją, Bažnyčios motiną, kad ji suteiktų Jūsų Šviesybėms šviesos ir stiprybės ginti Kristaus tikėjimą. Leiskite mums su visu užtikrintumu pasakyti, kad taip elgdamiesi Jūs neturėsite išgirsti šio priekaišto iš Viešpaties: „Jūs nei ėjote į spragas, nei taisėte sienų aplink Izraelio namus, kad VIEŠPATIES dieną tvirtai laikytųsi kovoje.“ (Ez 13, 5).

Mes nuolankiai prašome Jūsų palaiminimo ir patikiname Jus dėl mūsų maldų už Jūsų tarnystę ir Bažnyčią.

tęsinys       2020-02-4 11:55

Vis dėlto esant tokiai nepaprastai, beprecedentei situacijai mes manome, kad daugiau nepakanka abstrakčiai mokyti tiesos ar bendrais terminais prieštarauti „pasimetimui“ Bažnyčioje. Katalikams bus sunku patikėti tuo, kad popiežius puola tikėjimą, jei tai nebus atvirai bei aiškiai pasakyta. Vien abstraktūs pasmerkimai rizikuoja suteikti popiežiui Pranciškui priedangą tęsti savo veiklą ir pasiekti savo tikslą.

Nepaisant įrodymų, kuriuos pateikėme šiame laiške, mes pripažįstame, kad mums nepriklauso teisė paskelbti popiežių nusikaltusiu erezija tuo būdu, kuris turėtų kanonines pasekmes katalikams. Todėl mes kreipiamės į savo dvasinius tėvus, Kristaus vikarus, esančius savo pačių, o ne Romos pontifiko jurisdikcijoje, kad jie viešai paskelbtų popiežių kaltu dėl jo skelbiamų erezijų. Netgi nesvarstant klausimo dėl jo asmeninio prisirišimo prie šių eretiškų mokymų, popiežiaus elgesys septynių šio laiško pradžioje paminėtų ir tikėjimo tiesoms prieštaraujančių teiginių atžvilgiu pateisina kaltinimą erezija. Nėra jokių abejonių, kad jis skatina ir platina eretiškus požiūrius šiais klausimais. Erezijos skleidimas ir platinimas yra savaime pakankama priežastis kaltinimui erezija. Todėl yra gausybė priežasčių vyskupams rimtai įvertinti pateiktą kaltinimą

tęsinys       2020-02-4 11:54

Prašymas, su kuriuo kreipiamės į Jus, vyskupus

Taigi mes prašome, kad Jūsų Šviesybės skubiai spręstų situaciją dėl popiežiaus Pranciškaus viešo erezijos laikymosi. Mes su dėkingumu pripažįstame, kad kai kurie iš Jūsų iš naujo patvirtinote tiesas, kurios yra priešingos mūsų išvardintoms erezijoms, ar kitu būdu įspėjote dėl rimtų pavojų, gręsiančių Bažnyčiai šio pontifikato laikotarpiu. Mes, pavyzdžiui, prisimename, kad Jo Eminencija kardinolas Burke‘as jau 2014 metų spalį pažymėjo, kad Bažnyčia atrodo kaip be vairo plaukiantis laivas, ir kartu su Jo Eminencija kardinolu Pujatsu, amžiną atilsį kardinolu Caffara bei keletu kitų vyskupų 2016 m. rugsėjį pasirašė Ištikimybės priesaiką nekintamam mokymui apie santuoką. Mes taip pat atsimename Jo Eminencijos kardinolo Eijko pareiškimą praeitais metais, kad dabartinė ištikimo doktrinos perdavimo nesėkmė, ištikusi vyskupus, esančius vienybėje su šv. Petro įpėdiniu, primena didžiąją apgaulę, išpranašautą dienų pabaigai; taip pat panašias pastabas, ne taip seniai padarytas Jo Eminencijos kardinolo Gerhardo Müllerio jo „Tikėjimo manifeste“. Už šiuos kardinolų ir vyskupų veiksmus siekiant sutvirtinti tikinčiuosius mes dėkojame Dievui.

Jūs visiškai teisus.       2020-02-4 11:34

Čia kremlinų karas prieš Lietuvą. Kuo labiau suskaldyti, pasieti neapykantą, nepasitikėjimą ir išmušti pagrindinį ramstį, t.y. tikėjimą ir pasitikėjimą savo Bažnyčia.
Jota nevaldo nieko, ji yra trolis.

>> Ar...       2020-02-4 11:29

Žinau, kas yra Jota. Bet toks įspūdis, kad būtent Jota valdo Lietuvos katalikų bažnyčią ir yra jos labai mylima, nes, matot, RAŠO! Rašo labai kategoriškai ir įsakmiai, net pagrasindama, kaip šįkart, ir visada su didžiule pykčio ir neapykantos doze. O dėl piktojo… Jis neturi kūno ir Žemėje veikia tik per žmones. Bandau suvokti, kas čia iš tikrųjų vyksta. Ar čia tik sėkmingas informacinis karas prieš Lietuvą, ar čia globalesni procesai?

Dar,       2020-02-4 11:29

Jei Dievui reikia, kad kas nors pasikeistų Vatikane, tai mūsų popiežiui užteks dvasios stiprybės tai padaryti viešai. Atminkite, kad viešumo bijo tik šėtonas, tai jis meistras daryti intrigas ir “žarstyti žarijas” kitų rankomis, t.y. per tuos, kurie gyvena nuodėmėjė. Kai tik mūsų pontifikas tapo popiežiumi, jis visų paprašė melstis už jį, kad velnias negalėtų turėti jokios įtakos.

Ar...?       2020-02-4 11:22

“Vatikane rengiamas ...” Tai primetama nuomonė, žmogaus, kuri yra absoliučiai netikinti. Jai atrodo, kad gali kas nors vykti ne su Dievo Valia. Aš matau, kaip popiežius Pranciškus sako homilijas ne iš špargalkės, o spontaniškai, kas reiškia, kad atsidavęs Šventosios Dvasios vedimui.  Yra taisyklė, kad Dievas kalba per spontaniškumą ir,  svarbiausia, pirmaisiais sakiniais, t.y. kai ne pats žmogus sugalvoja ir išdėsto savo mintis, bet tai, kas jame kalba.

Ar...?       2020-02-4 11:16

Tam, kad visa tai matyti jokio gudrumo nereikia, nes šį trolį, tiesiog akyvaizdžiai drasko, tad ji netveria kailyje ir vis stengiasi nukreipti dėmesį ne į Jėzų, o “pasidraskymo” linkme. Visiškai nesirinkdama nei metodų, nei būdų.

Ar...?       2020-02-4 11:11

jota yra tik kremlinų trolis.
Visas šis puolimas yra piktojo darbas, nes tik jis nekenčia ypač popiežiaus ir viską, kas yra su Jėzumi.

Klausimėlis       2020-02-4 11:02

Ar Vatikane rengiamas dar vienas perversmas, ar čia tik vietinių ,,jotų” diversija?

Jota       2020-02-4 10:26

Nereikia įsivaizduoti, kad bernardinų vandenėlis tinka visiems be išimties. Lefebristai išlaikė bent minimumą krikščionybės, kokia ji yra iš tiesų.
Jeigu jūs, religiniai nemokšos, nesiliausite čia citavę  paklodžių ir trukdę kitiems ramiai diskutuoti, tarp kitų citatų neberasite savųjų. Arba liaunamės visi, arba jūsų kvailybės paskęs kitų  straipsnių ištraukose.

Prašyčiau turėti bent gramą kultūros ir nesibjauroti keiksmais, cituotojai. Aš jūsų neužgaulioju, todėl nesiderkite ir jūs.

Komentaras       2020-02-4 10:07

(C) Popiežiaus Pranciškaus užsispyrimas laikantis eretiškų teiginių

Popiežius Pranciškus baigė teologines studijas, būtinas įšventinimui, gavo filosofijos bei teologijos licenciatus ir tapo teologijos profesoriumi Jėzuitų universitete ir seminarijoje Argentinoje. Vėliau jis tapo filosofijos ir teologijos fakultetų rektoriumi. Apaštališkasis paraginimas „Familiaris consortio“ ir enciklika „Veritatis splendor“, pasmerkiantys daugelį ankščiau išvardintų erezijų, buvo išleistos jam esant kunigu ir vyskupu. Jis citavo „Familiaris consortio“ savo raštuose ir 2004 metais dalyvavo teologinėje konferencijoje, skirtoje „Veritatis splendor“. Joje jis patvirtino doktriną, kurią neigia ankščiau išvardytos erezijos (VI). Minėtos „Dubia“, kurios buvo privačiai nusiųstos popiežiui Pranciškui 2016 m. rugsėjį ir paviešintos tų pačių metų lapkritį, cituoja „Veritatis splendor“ ir „Familiaris consortio“ ištraukas. Todėl galima teigti, jog jis yra gerai susipažinęs su katalikų doktrina ir žino, kad jo platinamos erezijos yra priešingos katalikų mokymui. Jų eretiškas pobūdis buvo dokumentuotas ir parodytas jam „Sūnišku pataisymu“, kurį 2017 m. rugpjūtį jam adresavo grupė katalikų mokslininkų ir kuris buvo paviešintas tų pačių metų rugsėjį.

Komentaras       2020-02-4 10:06

Leidimas išsiskyrusiems ir vėl civiliškai susituokusiems asmenims priimti Komuniją

Popiežius Pranciškus nuolatos palaikė idėją tam tikroms aplinkybėms leisti priimti Eucharistiją asmenims, kurie civiliškai išsiskyrė su savo sutuoktiniu ir palaiko aktyvius lytinius santykius su kitu asmeniu. Jo laiškas Buenos Airių vyskupams, cituotas anksčiau, aiškiai parėmė šią praktiką. Jis įsikišo į 2014 metų Šeimos sinodo preliminarios ataskaitos (Relatio post disceptationem) redakciją. Savo papildymu jis pasiūlė atskirais atvejais leisti priimti Komuniją išsiskyrusiems ir vėl susituokusiems katalikams ir sakė, kad ganytojai turėtų pabrėžti gyvenimo būdo, kurį Bažnyčia laiko sunkiai nuodėmingu, „pozityvius aspektus“, įskaitant pakartotines civilines vedybas ir ikivedybinį gyvenimą kartu. Šie pasiūlymai buvo įtraukti į Preliminarią ataskaitą jo asmeniniu pageidavimu, nepaisant to fakto, kad jie nesurinko 2/3 daugumos, pagal sinodo taisykles būtinos įtraukimui į Ataskaitą. Jis išleido gaires Romos diecezijai, leisdamas tam tikromis sąlygomis priimti Eucharistiją išsiskyrusiems ir vėl susituokusiems katalikams, gyvenantiems more uxorio (kaip vyras ir žmona) su savo civiliniu partneriu. Šie veiksmai patys savaime jau yra tikėjimo įžeidimas, nes mokymas, kad katalikai, kurių sutuoktinis yra gyvas ir kurie atvirai gyvena su kažkuo kitu, negali priimti Eucharistijos, yra tiesa, priklausanti bent jau antrai Bažnyčios neklystamumo kategorijai. Tai bent yra jau tiesa, kurios priėmimas būtinas tam, kad tikėjimo lobis būtų veiksmingai apgintas arba siūlomas su pakankamu autoritetu. Mes neneigiame, kad tai yra dieviškai apreikštos Šventosios Tradicijos dalis. Jos neigimas nebuvo pateiktas popiežiaus Pranciškaus erezijų sąraše, nes kai kurie pagarbos verti katalikų teologai liko prie nuomonės, kad ji nėra dieviškai apreikšto tikėjimo depozito dalis. Šios tiesos neigimas paremia aukščiau minėtas erezijas (IV) ir (V).

Kiti įrodymai

2014 m. birželio 9 d. popiežius Pranciškus priėmė karingos prohomoseksualios organizacijos „Tupac Amaru“ iš Argentinos lyderius ir palaimino jų atsineštus kokainmedžio lapus, kuriuos jie naudoja savo pagoniškuose religiniuose ritualuose, skelbiančiuose šį augalą šventu. (II, IV, V, VII)

Popiežius Pranciškus nė vienu žodžiu neparėmė populiarių kampanijų, skirtų katalikiškoms šalims nuo abortų ir homoseksualumo apsaugoti, pavyzdžiui, prieš referendumą dėl abortų legalizavimo Airijoje 2018 metų gegužę. (II, IV, V, VI)

2018 metų Jaunimo sinodo atidarymo Mišiose popiežius Pranciškus nešė dvišakės formos lazdą – tokie objektai yra naudojami satanistiniuose ritualuose. (VI, VII)

Per 2018 metų Jaunimo sinodą popiežius Pranciškus dėvėjo iškraipytą, vaivorykštės spalvomis dažytą kryžių, nors vaivorykštė šiandien yra plačiai siūlomas homoseksualizmo judėjimo simbolis. (II, IV, V)

Popiežius Pranciškus sudarė sandėrį su Kinija, leidžiantį Kinijos vyriausybei skirti katalikų vyskupus savo šalyje, ir nurodė daliai ištikimų katalikų vyskupų perduoti savo diecezijas vyskupams, paskirtiems valstybės. Kinija yra ateistinė šalis, persekiojanti krikščionis ir priverstinai vykdanti amoralią gimstamumo kontrolę, įskaitant kontracepcijos skatinimą ir priverstinius abortus dideliais mastais. Ši gimstamumo kontrolė yra aukštų Kinijos vyriausybės prioritetų sąraše ir yra atnešusi nesuskaičiuojamą žalą. Kinijos vyriausybės vykdoma Bažnyčios kontrolė užtikrins, kad Bažnyčia Kinijoje niekaip negalės pasipriešinti šios politikos įgyvendinimui. (II, VI)

Popiežius Pranciškus atsisakė paneigti, kad „Amoris laetitia“ moko aukščiau minėtų erezijų (IV), (V) ir (VI), kai to buvo pareikalauta pateikiant jam kardinolų Brandmüllerio, Burke‘o, Caffarros ir Meisnerio „Dubia“ 2016 metų rugsėjį. Šie „Dubia“ [klausimai, abejonės] tiksliai nurodė dėl „Amoris laetitia“ tarp daugelio tikinčiųjų kilusią didžiulę sumaištį ir pasimetimą dėl tikėjimo ir moralės dalykų. Vyskupams kylančių klausimų pateikimas popiežiui ir pastarojo atsakymas į juos yra visiškai tradicinė ir normali procedūra, taigi atsisakymas pateikti atsakymus į šiuos „dubia“ yra sąmoningas popiežiaus Pranciškaus sprendimas.

Komentaras       2020-02-4 10:06

Tėvas Timothy Radcliffe O.P.

2013 metais Radcliffe‘as pareiškė, kad homoseksualūs santykiai gali būti Kristaus savęs dovanojimo išraiška. 2015 m. gegužę popiežius Pranciškus jį paskyrė Pontifikalinės teisingumo ir taikos tarybos patarėju. (II, IV, V)

Emma Bonino

Emma Bonino yra žymi politinė aktyvistė, agituojanti už abortus bei eutanaziją Italijoje. Ji ne kartą gyrėsi, kad asmeniškai yra atlikusi daugybę abortų. 2015 metais popiežius Pranciškus priėmė ją Vatikane, o 2016 metais gyrė ją kaip vieną iš Italijos „pamirštų didžių žmonių“. (II, IV, V, VI)

Pontifikalinė Gyvybės akademija

2016 metais popiežius Pranciškus atleido visus 132 Pontifikalinės Gyvybės akademijos narius. Jis panaikino reikalavimą, kad Akademijos nariai prisiektų laikytis katalikų mokymo žmogaus gyvybės klausimais ir neatliktų destrukcinių mokslinių tyrinėjimų su embrionais ar vaisiumi, abortų ir eutanazijos. Tarp jo paskirtų 45 naujų Akademijos narių yra keletas asmenų, kurie atmeta katalikų moralinį mokymą. Tėvas Maurizio Chiodi pasisakė už eutanaziją nutraukiant maisto ir vandens davimą ir atmetė katalikų mokymą apie kontracepcijos nemoralumą. Tėvas Alainas Thomasset atmetė idėją apie iš esmės blogus veiksmus ir tvirtino, kad kai kurie homoseksualūs santykiai gali būti kelias į šventumą. Tėvas Humberto Miguelis Yanezas laikosi nuomonės, kad dirbtinė kontracepcija kai kuriais atvejais gali būti pateisinama. Profesorius Marie-Jo Thielas atmeta Bažnyčios mokymą apie tai, kad homoseksualūs veiksmai yra iš esmės blogi ir kad kontracepcija yra moraliai bloga. Prof. Nigelis Biggaras laikosi nuomonės, kad abortai iki 18 nėštumo savaitės gali būti pateisinami, ir sutinka, kad kai kuriais atvejais eutanazija gali būti pateisinama. (II, IV, V, VI)

Komentaras       2020-02-4 10:05

un. Julio Grassi

Grassi 2009 metais buvo nuteistas už seksualinį nepilnamečio berniuko išnaudojimą. Argentinos vyskupų konferencija, vadovaujama kardinolo Bergoglio, dėjo dideles pastangas, kad Grassi išvengtų teistumo. Šiuo tikslu Vyskupų konferencija pateikė keturių tomų darbą, kuris šmeižė Grassi aukas. Grassi pareiškė, kad viso teisminio procesu metu arkivyskupas Bergoglio „laikė jo ranką“. (II, IV, V)

Kun. Mauro Inzoli

Pirmiausiai kun. Inzoli 2012 metais Tikėjimo doktrinos kongregacijos buvo pasmerktas ir pašalintas iš dvasininkų luomo dėl nepilnamečių seksualinio išnaudojimo, bet šio nuosprendžio vykdymas buvo sustabdytas jam pateikus apeliaciją, o 2014 metais popiežius Pranciškus jį pakeitė žymiai švelnesniu atsistatydinimo nuosprendžiu. 2016 metais jis buvo areštuotas ir nuteistas Italijos teismo. Tik po to, kai buvo nuteistas civiliniame teisme, popiežius Pranciškus jį pašalino ir iš dvasininkų luomo. (II, IV, V)

Tėvas James Martin S.J.

Martinas yra gerai žinomas homoseksualių santykių įteisinimo gynėjas. 2017 metais popiežius Pranciškus paskyrė jį Šventojo Sosto Komunikacijos sekretoriato patarėju. (II, IV, V)

Komentaras       2020-02-4 10:04

Vyskupas José Tolentino Mendonça

2013 metais Mendonça gyrė sesers Teresa Forcades teologiją. Ši teigė, kad homoseksualūs veiksmai yra moralūs, kad abortas yra [žmogaus] teisė ir kad „Jėzus Nazarietis nerašė kodeksų ir taisyklių“. 2018 metais popiežius Pranciškus paskyrė jį arkivyskupu ir Vatikano slaptųjų archyvų vadovu. Be to, tais pačiais metais jis pasirinko Mendonçą Popiežiaus ir aukštų kurijos oficiozų Gavėnios rekolekcijų pamokslininku. (II, IV, V, VI)

Vyskupas Gustavo Óscar Zanchetta

2013 metais popiežius Pranciškus paskyrė Zanchettą Orano (Argentina) vyskupu. Zanchetta užsiėmė palaidu homoseksualiu elgesiu, įskaitant priekabiavimą prie seminaristų. 2015 metais Šventajam Tėvui buvo pateikti fotografiniai šio elgesio įrodymai. 2017 metų gruodį popiežius Pranciškus paskyrė Zanchettą Šventojo Sosto Bažnyčios turto administracijos vertintoju. (II, IV, V)

Monsinjoras Battista Mario Salvatore Ricca

Battista Ricca, dirbdamas popiežiaus nunciantūroje Urugvajuje, buvo įsitraukęs į sunkius homoseksualaus elgesio nusižengimus. Tarp jų buvo įstrigimas lifte su vyru prostitute, kai juos turėjo išvaduoti ugniagesių brigada. Kai šie skandalai tapo vieši, popiežius Pranciškus paskyrė jį savo rezidencijos, Šv. Mortos namų, prižiūrėtoju bei Religinių reikalų instituto prelatu. (II, IV, V)

Jan       2020-02-4 9:42

Pritariu kun. Vytauto žodžiams: “Netgi tada, kai tamsa užgula, prislegia, dusina turėtume neprarasti vilties, nes Šventosios Dvasios galia pranoksta ir įveikia tamsą.” Tai ta Dievo duodama ramybė, kuri pasireiškia, kai žmogų ištinka nelaimė, didelis išbandymas, o širdyje išlieka ramybė. Taip, man skauda dėl užgriuvusios nelaimės, bet Dievas suteikia man savo stiprybės, išminties, proto blaivumo nepasimesti ir parodo išeitį.

Komentarų puslapis 1 iš 2
 1 2 > 

Rekomenduojame

Vytautas Sinica: Ką daryti su Lietuvos ekonomika? Įgalinti lietuvius pačius kurti darbo vietas

Kunigas egzorcistas Arnoldas Valkauskas: Pandemija nėra Šėtono pergalė

Geroji Naujiena: Jėzau, Tu mūsų viltis

Ramūnas Aušrotas. Naujoji Zelandija skubos tvarka liberalizavo abortus

Nijolė Bulotaitė. Kunigas Alfonsas Lipniūnas: lietuviško žodžio ir katalikiškos meilės galia

Kaip karantinas pakeitė lietuvių gyvenimą?

Ramūnas Aušrotas. Net ir katalikiškoje mokykloje apie „Didžiąją Prancūzijos revoliuciją“ dėstoma liberalų propaganda

Povilas Gylys. Nerimas dėl ekonominės krizės suvaldymo

Susipažinkime: Dievo Tarnas kun. Alfonsas Lipniūnas

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie Cacą ir Kaką

Laimonas Kairiūkštis. Ar visiems verslininkams reikia padėti?

Liudvikas Jakimavičius. Kova su korona iš mano balkono

Jurga Karčiauskaitė-Lago. Ispanija – pavyzdys kaip nedaryti!

Tikintieji kviečiami kasdien drauge melstis šv. Juozapo maldą

Vytautas Rubavičius. Karūnuotasis keičia pasaulį

Rasa Čepaitienė. Karantinas (II): kinų pavasaris. Antroji dalis: politekonominė

In memoriam: Vaclovas Bagdonavičius

„Iš savo varpinės“. Naujausios PSO rekomendacijos: karantinas COVID-19 nesustabdys?

Marius Malakauskas. #LaikykisVeryga

Italija: kunigas, atidavęs kitam pacientui savo plaučių ventiliatorių, mirė nuo koronaviruso

Neringos Venckienės pranešimas spaudai: Ar buvo galima tikėtis kitokios teismo nutarties?

Vytautas Radžvilas. Dagio „krikščioniškos“ frakcijos pavardės

Vytautas Sinica. Visi genijai pasiruošę vertinti po laiko

Mindaugas Skrupskelis iš Kinijos: kovo 26-osios įrašas apie pasaulio atsaką į CoVid-19 iššūkį

Aras Lukšas. Precedento neturinti byla: Lietuva prieš nacizmą

LGGRT Centro tyrimo išvadas patvirtino Rusijos Federacijos valstybinis archyvas

Susitelkusi Lietuva. Mykolas Kleck: „O, Lietuva, kaip aš tave myliu“

Audrius Bačiulis. Apie Europos Sąjungos jungtinius apsaugų nuo Corona viruso epidemijos pirkimus

Algimantas Rusteika. Na, bet kai viskas baigsis, bus gerai

Andrius Švarplys. Demokratija tapo globalistinio valdymo iškamša

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.