Įžvalgos

Geroji Naujiena: Palaiminti, kurie tiki nematę!

Tiesos.lt redakcija   2018 m. balandžio 8 d. 7:02

5     

    

Geroji Naujiena: Palaiminti, kurie tiki nematę!

Viena širdis ir viena siela

„Visas tikinčiųjų būrys turėjo vieną širdį ir vieną sielą. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, bet jiems visa buvo bendra. Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa. Taipogi jų tarpe nebuvo vargšų. Kurie turėjo žemės sklypus ar namus, juos parduodavo, gautus pinigus sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo.“ (Apd 4, 32–35)

* * *

Jis maloningas per amžius

Dėkokime Viešpačiui, nes jisai geras,
jis maloningas per amžius.

Tegu Izraelis kartoja:
„Jis maloningas per amžius!“
Tegu Aarono ainiai kartoja:
„Jis maloningas per amžius!“
Visi, kurie Viešpaties bijo, tesako:
„Jis maloningas per amžius!“ –

Dievo ranka parodė savo galybę!
Dievas dešinę savo pakėlė!
Aš nemirsiu: gyvensiu
ir skelbsiu Viešpaties darbus.
Nors Viešpats mane plakte plakė,
bet mirti neleido. –

Akmuo, kurį statytojai vertė į šalį,
pačiu kertiniu pasidarė.
Taip Dievo nulemta,
ir mūsų akims tai nuostabą kelia.
Šią dieną laimingą Viešpats padarė,
džiūgaukim, kelkim linksmybes! – (Ps 117, 2–4. 16ab–18. 22–24)

 

* * *

Kiekvienas, kuris gimęs iš Dievo, nugali pasaulį

Mylimieji! Kiekvienas, kas tiki, jog Jėzus yra Mesijas, yra gimęs iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli Gimdytoją, myli ir iš jo gimusįjį.

Iš to pažįstame mylį Dievo vaikus, kad mylime Dievą ir jo įsakymus vykdome. Nes tai ir yra Dievo meilė – jo įsakymus vykdyti. O jo įsakymai nėra sunkūs.

Juk kiekvienas, kuris gimęs iš Dievo, nugali pasaulį, ir štai pergalė, nugalinti pasaulį: mūsų tikėjimas! O kas gi nugali pasaulį, jei ne tas, kuris tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus?! Tasai yra, kuris atėjo per vandenį ir kraują: Jėzus Kristus; ne vien per vandenį, bet per vandenį ir kraują. Ir Dvasia tai paliudija, nes Dvasia yra tiesa (1 Jn 5, 1–6)

 

* * *

„Nebebūk netikintis, būk tikintis“

Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį.

O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“.

Vieno iš dvylikos, – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo jų tarpe, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“

O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįdėsiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“.

Po aštuonių dienų mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“

Paskui kreipėsi į Tomą: „Pridėk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“.

Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“

Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų stebuklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami vardan jo turėtumėte gyvenimą. (Jn 20, 19–31)

Apmąstydami šio sekmadienio Gerąją Naujieną ir tikėjimo akimis žvelgdami į Jėzaus žaizdas – Dievo pažado išpildymą, kiekvienas asmeniškai ir bendruomeniškai melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: kad ir mes, pakrikštyti Kristuje, tikintys Jį, nors ir nematę, visuomet nugalėtume šį pasaulį savo tikėjimu.

Švęsdami Dievo Gailestingumo sekmadienį apmąstykime ir Jėzaus žodžius, kuriuos šv. sesuo Faustina paliko savo dienoraštyje: „Malonės iš mano gailestingumo semiamos vienu indu, o tai yra – pasitikėjimas. Kuo labiau siela pasitikės, tuo daugiau gaus. Be ribų pasitikinčios sielos yra mano džiaugsmas, nes į tokias sielas lieju visus savo malonių turtus. Džiaugiuos, kad jos trokšta daug, nes ir aš trokštu duoti daug, labai daug. Siela, kuri pasitikės mano gailestingumu, yra laimingiausia, nes aš pats dėl jos stengiuosi. Jokia siela, kuri šaukėsi mano gailestingumo, nenusivylė ir nebuvo sugėdinta. Man ypač patinka siela, kuri pasitikėjo mano gerumu.“

Tad tvirtai, su Dievo vaikų pasitikėjimu kreipkimės į savo dangiškąjį Tėvą – teišklauso Jis mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, užtarimo maldos už visus tuos, kurie yra persekiojami ir nevilties kamuojami, skurdo ir vienatvės slegiami, piktojo puolami ir supriešinami. Tegul ant Kryžiaus iš meilės gimusi viltis ir didis džiaugsmas sustiprina mūsų Tikėjimą, Viltį ir Meilę.

Melskime ir už žemės tautas, ir už tuos, kuriuos jos įpareigojo joms atstovauti: Kristaus pergalė tesuteikia taiką pasauliui. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.

 

* * *

Arnoldas Valkauskas. Kodėl žmonės negali padaryti tvarkos pasaulyje

 

 

* * *

Mons. A. Grušas. Meilės raštas

Mokiniai buvo užrakinę duris dėl žydų baimės…

Baimė visuomet paralyžiuoja gyvenimą. Kalbėti apie ateitį ir pradėti gyventi iš naujo įmanoma tik susitikus, atvėrus širdį ir pradėjus kalbėtis. Jėzus tai tikrai gerai žinojo.

Jo mokiniai buvo išsilakstę, visi Jį paliko. Tikriausiai reiktų sakyti, kad buvo nebeįmanoma rasti mažiau patikimų žmonių, kaip toji pasimetusi ir išsigandusi grupelė. Tačiau ne kur kitur, o pas juos atėjo prisikėlęs Jėzus.

Tai buvo bendruomenė, kurioje neįmanoma jaustis gerai. Buvo užrakintos durys ir užkalti langai, todėl visiems stigo oro, ir atrodė, kad ten alsuojama vien skausmu. Po Viešpaties kančios išgyvenimo apaštalai buvo uždara, įsižiūrėjusi tik į save bendruomenė, nesugebanti atsiverti niekam, išskyrus nuosavą skausmą. Jai būtinai reikėjo gydytojo, todėl į tą užrakintą kambarį ir atėjo Jėzus.

Jis nepasirodė virš mokinių, ne iš tolo, bet „atėjo ir atsistojo jų tarpe“. Ne vien „pas mane“ ir ne vien „pas tave“ ateina Dievo Dvasia. Ji gyvena žmogiškų santykių gelmėje, yra tarsi kažkas trečias dviejų tarpe. Dvasia yra tai, kas sukuria gyvenimą.

Ateina ir atsistoja viduryje Jis, mokytojų Mokytojas, leisdamas suprasti, kaip įmanoma pataisyti savo gyvenimus. Jėzaus metodas yra ne pasiūlyti tobulą idealą, ne pabrėžti, kaip labai esame nutolę nuo Dievo sumanymo, bet paraginti judėti pirmyn. Visiems, pasidavusiems baimei, Jis dovanoja ramybę, netikintiems siūlo dar vieną progą, ragindamas pažvelgti į žaizdas ir įdėti į jas pirštą, o visiems, dar nepriėmusiems Dievo Dvasios, atveria plačius Dievo meilės horizontus.

Reikia pripažinti, kad Jėzus su apaštalais ir su visais mumis elgiasi labai humaniškai, nes drąsina gyventi, ragina pradėti, parodo pirmo žingsnio galimybes. Juk iš tiesų pirmąjį žingsnį padaryti visuomet įmanoma. Visi, bet kurioje situacijoje, galime atrasti tam drąsos.

Apaštalai savo patirtimi mėgino pasidalyti ir su Tomu, sakydami: „Mes matėme Viešpatį!“, tačiau šis, jausdamasis laisvesniu už kitus (juk jis vienintelis iš apaštalų rado savyje drąsos išeiti iš to užrakinto kambario ir vėl sugrįžti!), nepasitikėjo draugų žodžiais, jų jam nepakako. Ko gero, Tomas svarstė taip: „Jei Jėzus yra gyvas, tuomet ką jūs darote čia, užrakintame kambaryje, vietoje to, kad išeitumėte ir vėl pažvelgtumėte į spindinčią saulę? Juk jeigu Jis gyvas, tai reiškia, kad mūsų gyvenimas turi pasikeisti!“

Ir tada vėl ateina Jėzus, atsistoja viduryje ir taria: „Ramybė jums!“ Tai ne pasisveikinimas ir ne pažadas, bet kur kas daugiau: patvirtinimas, kad apaštalams yra duota ramybė, ji jau yra su jais, tai ne jų nuopelnas, o Dievo dovana.

Galiausiai Viešpats kreipiasi į Tomą: „Įdėk čia savo pirštą“. Jėzus jau išauklėjo Tomą vidinei laisvei, išmokė aklai nepritarti girdimai nuomonei, įkvėpė drąsos, o dabar dar duoda vieną pamokymą, kaip švelnų priekaištą: drąsa visuomet reiškia ir sugebėjimą įtikėti… Išganytojas supranta, kad Tomas dar nėra tam visiškai pasiruošęs, ir siūlo jam: „Įdėk, žiūrėk, paliesk…“

Jėzaus prisikėlimas nepanaikino vinių padarytų skylių, neišlygino žaizdų randų. Taip yra todėl, kad mirtis ant kryžiaus nėra paprastas išbandymas, kurį galima praeiti. Tos žaizdos – tai Dievo garbė, aukščiausias meilės taškas, pati gražiausia pasaulio istorija. Jėzaus kūne meilė parašė savo pasakojimą žaizdų rašmenimis, vieninteliais, kurie yra tikri ir niekuomet neapgauna.

Jie amžini, kaip ir pati meilė…

Vatikano radijas

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Kaip padėti psichopatams,kurie       2018-04-9 10:38

negavo doro auklėjimo?Kaip ,ko gero neįmanoma,jei Dievas to nepanorės.Pasimelsti tik.O bėdos jie pridaro savo negailestingumu ir patologiniu melavimu.Po jų lieka kapų eilės.

Jota       2018-04-9 8:38

“O mums belieka pasisaugoti tų, kurie įklimpo savo ego liūne ir gravituoja psichopatijos link”.

Ego - tai kas? Egoizmas, savojo “aš” tamsuma bei nuodėmingumas? Argi jų reikia saugotis? Jiems reikia padėti. Saugotis reikia Dievo priešų.
Dievo priešai - mano priešai,  o mano priešai yra mano draugai.

Taip pat nereikėtų Evangelijos pakabinti “ant oro”. Ji turi istorines šaknis.

Pamokslas sutvirtinantis       2018-04-8 19:32

ir padrąsinantis naujai savaitei.Labai to reikia.

Tai va,pilnas       2018-04-8 11:52

pasaulis valkataujančių,parazituojančių ,ieškančių savęs,kai kaimo močiutės seniai jų tiesą surado-žemė,šeima,tradicijos,Dievas…Jos pačios gražiausios.O mums belieka pasisaugoti tų ,kurie įklimpo savo ego liūne ir gravituoja psichopatijos link.

Platūs "meilės" horizontai       2018-04-8 8:43

“Mokiniai buvo užrakinę duris dėl žydų baimės…
Baimė visuomet paralyžiuoja gyvenimą. Kalbėti apie ateitį ir pradėti gyventi iš naujo įmanoma tik susitikus, atvėrus širdį ir pradėjus kalbėtis.”


Suprask, reikėjo atidaryti duris ir pradėti vesti su žydais dialogą... Krikščionybė vargu ar būtų prasimušusi į pasaulį. Lygiai kaip ir dabar ji baigia išsigimti, išnykti, išleisti paskutinę dvasią.


Rekomenduojame

Vytautas Radžvilas: „Lietuvos naikintojai turi suprasti – žaidimas baigtas“

Advokatas Šarūnas Vilčinskas. Galimi sunkumai Čikagoje

Dr. Vaidotas Vaičaitis: teisingumo jausmą reikia ne tik turėti, bet ir mokytis jį atpažinti

Algimantas Zolubas. Žirgelis Lietuvoje

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (III)

Vytautas Leščinskas. Medžiai, pasmerkti sušaudyti, arba pasivaikščiojimas su žurnalistu ir rašytoju Romu Sadausku po slaunų Vilniaus miestą

Rumunijos piliečių iniciatyva surengti referendumą dėl santuokos apibrėžimo (video)

Valdas Vasiliauskas. Autobusas be keleivių. Kas?

Verta prisiminti. Antanas Maceina. Dabartiniai mūsų rūpesčiai

Nuo bačkos. Premjeras Saulius Skvernelis raportuoja: „Pasiekėme istorinių rezultatų“

Dalia Staponkutė. O medžiai buvo dideli…

Romualdas Ozolas. Išsivadavimas: jėgų struktūra ir sąveika (I)

Siūlome prisiminti. Viktoras Orbanas Lietuvoje: 2012-ųjų kalbos ir tyla 2018-aisiais

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: „Lietuva pamažu atsikrato nelaimių šleifo ir patenka tarp ketvirtadalio laimingiausių valstybių pasaulyje“

Kam partijos ištaškė beveik 7 milijonus

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (II)

Justas Mundeikis. Sąžiningo atlyginimo skaičiuoklė

Viktoro Orbano partija rinkimuose užsitikrino konstitucinę daugumą

Kreipimasis į piliečius dėl ES lėšomis masiškai naikinamo miesto medžių paveldo Lietuvoje – ruošiamas kolektyvinis ieškinys (renkama informacija)

Vytautas Sinica. Apie genderizmą (ilgas)

Vytautas Rubavičius. Lukiškių aikštės ateitis jau seniai buvo nulemta?

Algimantas Rusteika. Durniasklaida

Geroji Naujiena: Palaiminti, kurie tiki nematę!

Vytautas Vyšniauskas. „Konservatoriai“ – antivalstybininkai? R. Juknevičienė ir A. Kubilius – Lietuvos išdavikai?

Povilas Aleksandravičius. Nekontroliuojamos fantazijos. Atsakymas Vytautui Radžvilui

Romualdas Ozolas. Tauta kryžkelėje

Gintaras Songaila. Nuo vasario 16-osios į birželio 3-iąją ir visados

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (I)

Algis Krupavičius. Kartų ir vertybių pokyčiai: žvilgsnis per Europos socialinio tyrimo prizmę

Vytautas Radžvilas: „Žaidimas baigtas“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.