Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: palaimintas šeimos gyvenimas Viešpatyje

Tiesos.lt redakcija   2021 m. spalio 3 d. 5:05

49     

    

Geroji Naujiena: palaimintas šeimos gyvenimas Viešpatyje

Vyras ir moteris taps viena būtybe

Viešpats Dievas kalbėjo: „Negerai, kad žmogus yra vienas. Padarysiu aš jam pagalbą, kuri jį atitiktų“.
Padaręs iš žemių visus lauko gyvulius ir padangių paukščius, Viešpats Dievas atvedė pas žmogų, kad pamatytų, kaip juos tasai pavadins. Mat, kaip žmogus kiekvieną gyvą būtybę pavadino, toks ir yra jos vardas.
Žmogus pavadino vardais visus gyvulius, padangių paukščius ir visus lauko žvėris. Tačiau atitinkančios žmogų pagalbos jisai nesurado.
Tada Viešpats Dievas užleido žmogui miego alpulį ir, kai tas užmigo, išėmė vieną jo šonkaulį, o jo vietą mėsomis užpildė.
Iš žmogaus paimtą šonkaulį Viešpats Dievas perdirbo į moterį ir atvedė ją pas žmogų.
Žmogus pasakė: „Štai pagaliau yra kaulai iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno. Ji žmona vadinsis, nes yra paimta iš vyro. Todėl vyras paliks tėvą motiną ir šliesis prie savo žmonos; juodu taps vienu kūnu“ (Pr 2, 18–24).

* * *

Telaimina mus Dievas visą mūsų gyvenimą

Laimingas esi, kad Dievo bijaisi,
kad laikais jo parodyto kelio!
Savo darbo vaisiais maitinsies,
būsi laimingas ir pertekęs visko.
Tavoji žmona – kaip vyno medis derlingas
apie namų židinį suksis,
vaikai – kaip jaunos alyvų šakelės
susės aplink stalą.
Matai, koks laimingas tas vyras,
kuris Viešpaties bijo!
Telaimina Dievas tave nuo Siono,
kad visą gyvenimą tu Jeruzalę klestint regėtum.
Kad regėtum vaikus ir vaikaičius.
Ramybė teesie Izraeliui! (Ps 127, 1–6)

* * *

Šventintojas ir šventinamieji – visa kyla iš vieno

Broliai! Mes tik regime tą „trumpam laikui mažesnį, negu angelai“ – Jėzų, už mirties kentėjimus „apvainikuotą didybe ir garbe“.
Reikėjo, kad Dievo malone už visus ir kiekvieną jis paragautų mirties. Tasai, kuriam ir iš kurio yra visata, norėjo daugybę savo vaikų nuvesti į garbę.
Todėl priderėjo, kad kentėjimais ištobulintų jų išganymo vadovą. Juk šventintojas ir šventinamieji – visa kyla iš vieno.
Todėl jis nesigėdija juos vadinti broliais (Žyd 2, 9–11).

* * *

Ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria!

Atėjo fariziejų, kurie, spęsdami Jėzui pinkles, klausė jį, ar galima atleisti žmoną. Jis atsakė jiems: „O ką jums yra įsakęs Mozė?“
Jie tarė: „Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti“.
Tuomet Jėzus prabilo: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą. O nuo sutvėrimo pradžios ‘Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu’. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Todėl, ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria!“
Namie mokiniai vėl klausė Jėzų apie tą dalyką.
Jis atsakė: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“.
Jam nešė vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė.
Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip vaikas, – neįeis į ją“.
Ir jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas (Mk 10, 2–16).

* * *

Gailestingasis Dieve, pašventink mūsų šeimų gyvenimus, suteik jėgų drąsiai pakelti gyvenimo sunkumus ir vykdyti Tavo valią, kad galėtume išlikti visuomet tvirti ir ištikimi Tau ir Tavo Meilei.
Melskimės kiekvienas asmeniškai ir bendruomenėje už Lietuvą Tiesoje, duok įveikti nevilties ir nemeilės pandemiją ir atgauti Tiesos nuovoką, savo gailestingosios meilės jėga sustabdyk blogį ir apšviesk žmonių protus bei širdis pasirinkti gėrį. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

* * *

Sigitas Tamkevičius. Už ir prieš šeimą 
27 eilinis sekmadienis

Pradžios knygoje pasakojama apie pirmųjų žmonių sukūrimą. „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos.  Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ (Pr 1, 27–28). Baigdamas pasakojimą apie pirmųjų tėvų sukūrimą, įkvėptas autorius rašo: „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu (Pr 2, 24).

Jėzus, fariziejų kamantinėjamas, ar vyras gali atleisti žmoną, kalbėjo: „Nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ (Mk 10, 6–7.9).

Šie Senojo ir Naujojo Testamento pasakojimai apie santuoką ir šeimą šiandien yra ypač aktualūs, nes aiškiai sudeda visus taškus, kas yra santuoka ir kas gali ją sukurti. Vyras ir moteris kuria santuoką, kurios kūrėjas yra pats Dievas, todėl žmogus neturi teisės bet kaip aiškinti santuoką ir šeimą. Tai, kas buvo aišku kelis tūkstančius metų, šiandien pametusiems krikščioniškus orientyrus yra nebeaišku.

1948 m. gruodžio 10 d. priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 16 straipsnis skelbia: „Vyrai ir moterys, pasiekę brandos amžių, turi teisę be jokių apribojimų dėl rasės, tautybės ar religijos sudaryti santuoką ir sukurti šeimą. Šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė ir ji turi teisę į visuomenės ir valstybės apsaugą.“

Šventojo Rašto nuostata apie santuoką ir šeimą yra įtvirtina ir mūsų Konstitucijoje, kurios 72 straipsnis skelbia: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.“

Santuokos keliu kuriama šeima buvo ir yra mūsų tautos bei valstybės pamatas, bet jis šiandien gender ideologijos yra sprogdinamas, ir šitai pastebėti nereikia didelio įžvalgumo. Politikų siekis įteisinti pasirenkamą lytiškumą, vienalyčių partnerystę bei santuoką, negimusios gyvybės žudymą yra pavojingas siekis ištrinti lietuvio sąmonėje krikščioniškos šeimos sampratą. Iš tikrųjų tai dvasinė okupacija, kuri yra pavojingesnė nei fizinė, nes pastarąją lengviau pastebėti. Dvasinė okupacija lengviau užvaldo žmonių protus, įtikindama, kad čia dar nieko nėra baisaus. Šiandien genderistinės ideologijos šalininkai apsimeta nustebę ir klausia: „Kas gi kėsinasi į jūsų šeimą?“

Lietuvos vyskupai 2020 m Kalėdų proga savo ganytojiškajame laiške rašė: „Visuomenėje ypatingos apsaugos reikia vyro ir moters santuokai, nes ji yra naujos žmonių kartos lopšys. Vakarų pasaulį, o ir mūsų tėvynę, ištikus „demografinei žiemai“ šis principas tampa gyvybiškai svarbus. Šeima yra artimiausia pagalba ir gimstantiems kūdikiams, ir augantiems vaikams, ir brandos sulaukusiems jos nariams, kuriems ypač svarbi artimųjų parama. Jokia visuomenės ar valdžios institucija nepakeis šeimos narių. Todėl galima tarti, kad visuomenė ir valstybė yra stipri tiek, kiek ji saugo, gina ir puoselėja šeimos teises.“

Vyskupai aiškiai kalba, kas yra tikroji šeima: „Šeima nėra vien tik bendras gyvenimas, siejamas emocinių ar turtinių ryšių. Ji yra prigimtinė bendruomenė, kylanti iš anksto žmoguje sąlygoto lyčių̨ papildomumo. Skirtingų lyčių papildomumas – esminė šeimos atsiradimo sąlyga, todėl šeimą išskiria iš̌ visų kitų bendro gyvenimo formų. Jei bet kuri bendro gyvenimo forma gali būti šeima, tada pati šeimos samprata išnyksta.“

Apginti prigimtinę šeimą yra mūsų visų pareiga. Tai ypač svarbu mums, mažos šalies piliečiams. Šiuo metu esame didelėje krizėje, nes gimstamumas vienai šeimai tesiekia 1,6 vaiko, o tai reiškia, kad esame išmirštanti tauta. Pats mažiausias minimumas, kad tauta neišmirtų, turi būti ne mažiau kaip 2,1 vaiko vienoje šeimoje. Į šį demografinį iššūkį pirmiausia turime atsiliepti mes, tikintieji žmonės. Didžiausios pagarbos nusipelno tos šeimos, kurios augina daugiau nei du vaikus.

Popiežius Pranciškus, viešėdamas Budapešte, labai teisingai pastebėjo: „Mūsų augimas susijęs su mūsų šaknimis, iš jų gaunama stiprybe. Nukirsti šaknis vardan to, kad viskas būtų nauja, persmelkta naujų ideologijų, prie gero neveda, nepadeda augti, stumia į bėdą.“ Tos šaknys yra ir prigimtinė šeima, kurią privalome branginti ir ginti.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

XXVII eilinės savaitės šeštadienio Evangeliją       2021-10-9 4:54

Komentuoja kun. Nerijus Pipiras
Galime stebėtis, kokia spalvinga Jėzaus sekėjų minia. Vieni piktinasi, kiti diskutuoja, dar treti tiesiog tyli, sprendimus pasilikdami patiems sau. Dar yra ir besišaipančių. Ta moteris… Iš minios, lyg viena iš jų. Tačiau kitokia. Jos nuomonė, kaip matome, neįtelpa nei į klausimų, nei į diskusijų, nei į pajuokos rėmus. Ji gėrisi. Ji dėkoja. Ji sotinasi, būdama arti viešpaties. Tačiau kuo ji seka? Iį jos kalbos galėtume suprasti, jog ji Jėzuje mato vien tik žmogų. Dėkoja motinai, iš kurios toks žmogus – didis Mokytojas – atsirado. Žinoma, jos šūkis mums labai suprantamas. Juk, rodos, taip ir turi būti. Tačiau atsakydamas jai, Jėzus, ko gero, suglumina ne tik ją pačią, bet ir tuos, kurie visais laikais Jėzuje matė vien tik žmogų. Šiame atsakyme sutelpa visa Jėzaus misija. Jis ateina ne kad žmonės gėrėtųsi Juo, kaip žmogumi, bet kad žmonės būtų gyvi Dievo Žodžiu. Šiame trumpame atsakyme glūdi ir tobuliausias visų laikų priminimas, kaip tą galima padaryti. Dievo Žodis turi bręsti, Jis turi būti išnešiojamas ir netgi išgimdomas. Todėl gyventi Juo – nereiškia gyventi be skausmų ir išbandymų. Tačiau tas procesas neša palaiminimą. Šiandien esame kviečiami klausytis Dievo Žodžio. Ne tik klausytis, bet ir stengtis Juo grįsti savo kasdienybę. Stengtis, kad tik jis būtų mūsų gyvenimo aktualija ir džiaugsmas. Nuostabu! Žodžio motinomis galime būti ir mes. Tereikia nepasiduoti miniai. Išėjus prieš ją, išpažinti, jog Jėzus yra ne vien tik stebukladarys, gydytojas, bet mūsų /viešpats ir mūsų Dievas. Melskime, kad ir šiandien galėtume, sugebėtume būti Dievo Žodžio įsčiomis. Juk Jį autentišką nuolat reikia dovanoti pasauliui. Ši misija yra patikėta būtent mums. Gal ji bus ir skausminga, tačiau palaiminti prigludę prie Viešpaties ir gebantys tuo dalytis…
Bernardinai.lt

XXVII eilinės savaitės šeštadienio Evangelijos       2021-10-9 4:50

Mąstymas
Prašyti visiško atsivėrimo Dievo Žodžiui ir atsidavimo Jo veikimui

Atsistosiu žmonių minioje šalia moters, kuri yra susižavėjusi Jėzaus asmeniu ir Jo kalba. Išgirsiu jos garsų šūksnį. Ji aukština Motiną, kuri pagimdė ir išauklėjo Jėzų.

*

Savo meditaciją pratęsiu dėkingumo malda už mano pradėjimą, laimingą gimimą, už kiekvieną dieną, kurią mane motina maitino, auklėjo, už tai, kad esu.

*

Ar mano gyvenime yra vis daugiau Jėzaus? Ar darausi labiau panašus į Jį veikdamas ir kalbėdamas? Kokią nuomonę dažniausiai girdžiu apie save? Ar gyvenantys su manimi kasdienybėje mato manyje Jėzaus liudijimą?

*

Atkreipsiu dėmesį į Jėzaus reakciją, kaip jis atsako moteriai. Jėzus patvirtina jos palaiminimo žodžius, bet prideda, kad dar labiau palaiminti yra tie, kurie klausosi Dievo Žodžio. Tai Dievo Žodis duoda man gyvenimą, maitina mane, daro laimingą, jeigu jo laikausi.

*

Ilgiau sustosiu ties Jėzaus atsakymu. Jėzus apreiškia man, kad Dievo Žodis man yra lyg motinos įsčios, iš kurių išeidamas gimstu gyventi. Jis kasdien laimina mano gyvenimą, jei tik jį priimu į savo gyvenimą.

*

Sugrįšiu į tuos gyvenimo įvykius, kai ypatingu būdu patyriau Žodžio veikimą. Kada tai buvo ir kokioje situacijoje? Ar šiandien galiu pasakyti, jog leidžiuosi, kad Žodis mane formuotų?

*

Nuoširdžioje maldoje kreipsiuosi į Mariją, kad padėtų man išlaikyti Jėzaus Žodį savo širdyje.

Priglusiu prie jos ir melsiuosi:

„Marija, išmokyk mane klausyti Jėzaus“.

Kasdienapmastau.lt

XXVII eilinės savaitės šeštadienio       2021-10-9 4:48

Evangelija (Lk 11, 27–28)

  Jėzui bekalbant, viena moteris iš minios garsiai sušuko: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai!“
  O jis atsiliepė: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“.
  Katalikai.lt

XXVII eilinės savaitės šeštadienio       2021-10-9 4:48

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 96, 1–2. 5–6. 11–12)

P.  Teisingieji, džiaukitės Viešpaties prieglobsty.

  Viešpats – pasaulio Valdovas:
  tedžiūgauja žemė, tekrykštauja salos.
  Jį juosia debesys tamsūs,
  teise, teisybe grįstas jo sostas. – P.

  Sutirpsta kaip vaškas kalnai išsigandę
  prieš Viešpatį – viso pasaulio Valdovą.
  Byloja dangus apie jo teisingumą,
  jo garbingumą regi pasaulis. – P.

  Palaimos šviesa teisingajam šviečia,
  teisios širdies žmogui – linksmybė.
  Teisingieji, džiaukitės Viešpaties prieglobsty,
  jo šventąjį vardą minėkit. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Lk 11, 28)

P.  Aleliuja. – Palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi. – P. Aleliuja.

XXVII eilinės savaitės šeštadienio       2021-10-9 4:47

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Jl 4, 12–21)

  Viešpats byloja:
  „Teišsiruošia tautos ir tekeliauja į Jošafato slėnį. Tenai aš sėsiuosi teisti visų aplinkinių tautų. Stverkitės pjautuvo: javas pribrendo! Ateikite vynuogių trėkšti, nes spaustuvas pilnas, ir rėčkos jau liejas per viršų. Mat didelis jų nelabumas“.
  Gaudimas, dundėjimas nuosprendžio slėnyje; artinas Viešpaties diena nuosprendžio slėnyje. Saulė ir mėnuo užtemsta, ir žvaigždės spindėjusios liaujas. Viešpats griaudžia iš Siono, jo balsas skardi iš Jeruzalės – dreba dangus ir žemė. Bet savajai tautai Viešpats – prieglauda, Izraelio vaikams jis – tvirtovė. „Tada jūs suprasite, jog aš esu Viešpats, jūsų Dievas, ir kad gyvenu Sione, savo šventajame kalne. Jeruzalė bus šventa, ir niekad per ją nebežengs svetimieji“.
  Tą dieną kalnai vynu tekės, tvins kalvos pienu, ir visos Judo upės vandeniu plūs. Viešpaties namuose atsivers šaltinis ir girdys Akacijų slėnį. Egiptas pavirs į tyrus, Edomas – į nykų užkampį, dėl prievartos Judo vaikams, kurių šalyje jie nekaltą kraują praliejo. O Judas per amžius išliks apgyventas, Jeruzalę klestint regės kartų kartos. „Aš skelbiu nekaltą jų kraują, kurio anksčiau neskelbiau nekalto“. Viešpats gyvens Siono kalne.

XXVII eilinės savaitės penktadienio Evangelijos       2021-10-8 4:53

Komentaro autorius – kun. Nerijus Pipiras

Matydami išvaromus demonus, žmonės net nežinojo, ką manyti. Tarp jų buvo tokių, kurie sakė, kad visa tai vyksta ne be paties piktojo pagalbos. Kiti mąstė priešingai.

Jėzus, žinodamas šias abejones, primena, kad piktasis su piktojo pagalba negali išeiti. Reikalinga jėga, kuri būtų daug galingesnė už jį.

Šiuose žodžiuose skamba didžioji paguoda ir viltis mums. Mes patiriame įvairiausių sunkumų, pagundų, išmėginimų. Kartais jos pasirodo surišančios mums rankas, atimančios jėgas. Ir tikrai kovoti su jomis vien žmogiškomis jėgomis bei pastangomis beprasmiška. Tačiau ko žmogus nepajėgia, Dievui tai toli gražu nėra neįmanomas dalykas. Jam viskas įmanoma. Taigi, piktosios jėgos nugalimos tik Dievui veikiant.

Visgi Jėzus šios dienos Evangelijoje kalba ir apie tam tikrą pavojų. Išlaisvinimas – tai naujas kelias, nauji horizontai. Žmogus neturi grįžti į ankstesnį gyvenimą, ankstesnes patirtis. Tuomet, kaip perspėja Jėzus, gali būti dar blogiau, kadangi kažkur trūko ryžtingumo, kažkur dar yra praeities dulkių. O negatyviems dalykams ir tereikia, rodos, vos vieno pažįstamo kampo…

Tad šiandieną Viešpačiui atiduokime visą savo gyvenimą. Tegul Jis prisiliečia. Gydo. Valo. Laisvina. Na, o mes ryžkimės būti tik ateities žmonėmis. Tik tiek. Tačiau taip dažnai to ir pritrūksta…
Bernardinai.lt

XXVII eilinės savaitės penktadienio Evangelijos       2021-10-8 4:51

Mąstymas
Prašyti širdies jautrumo dovanos ir visiško atsidavimo Jėzui malonės

Paprašysiu Jėzaus, kad leistų man pajusti Jo širdies išgyvenimus. Jėzus klausosi žodžių, kurie Jam suteikia skausmą. Vieni Jį vadina Belzebubo bendradarbiu, sakydami, kad Jėzus naudojasi jo galia, kiti reikalauja iš Jo ženklo.

*

Šią situaciją perkelsiu į savo kasdienybę. Prisiminsiu situacijas, pokalbius, laikysenas, juokus, kai buvo žeminamas, pajuokiamas Jėzus. Įsisąmoninsiu, kaip labai visa tai Jį žeidžia. Ar aš neprisidedu prie tokių patyčių? Už ką norėčiau ypatingai Jėzaus atsiprašyti?

*

Jėzaus kaltintojų laikysena silpnina jų dvasią. Savo neramybę, sumaištį, pyktį jie perkelia ant Jo. Jie netiki, kad Jėzuje gali surasti sau ramybę. Susikoncentravę į save jie nemato, kad pas juos atėjo Dievo karalystė.

*

Susikaupęs klausysiuosi savo vidaus. Kokie išgyvenimai manyje vyrauja? Kokią įtaką tai turi mano santykiams su Jėzumi ir kitais žmonėmis? Ko daugiau pastebiu savyje: gėrio ar blogio?

*

Jėzus nori, kad būčiau jautrus savo širdies judesiams. Piktasis sukiojasi ir žiūri, kaip suardyti mano ramybę, tyrumą ir gerumą. Kokia mano silpnybė dažniausiai būna vartai, pro kuriuos į mane patenka blogis? Atnaujinsiu ištikimybę Jėzui, kad neiššvaistyčiau gėrio, kuris yra manyje.

*

Perdėtas pasitikėjimas savimi ir jautrumo trūkumas gali būti pirmieji žingsniai naikinant atsivertimo vaisius. Piktasis nori septynis kartus stipriau atkeršyti atsivertusiajam. Bet Jėzus yra aukščiau už piktąsias dvasias.

*

Kokia mano dvasinė būsena? Ar augu, ar mažėju? Kokių apsisprendimų reikalauja dabar mano atsivertimas ir dvasinis augimas?

Kartosiu atsidavimo Jėzui aktą:

„Jėzau, pasirenku Tave savo gyvenimo Viešpačiu ir Karaliumi“.

Kasdienapmastau.lt

XXVII eilinės savaitės penktadienio       2021-10-8 4:50

Evangelija (Lk 11, 15–26)

  Išvarius Jėzui demoną, kai kurie žmonės sakė: „Jis išvaro demonus su demonų valdovo Belzebulo pagalba“. Kiti, mėgindami jį, reikalavo ženklo iš dangaus.
  Žinodamas, ką jie mano, Jėzus jiems tarė: „Kiekviena suskilusi karalystė bus sunaikinta, ir namai grius ant namų. Jeigu ir šėtonas pasidalijęs, tai kaip išsilaikys jo karalystė?! Jūs gi sakote mane išvejant demonus su Belzebulo pagalba. Jeigu jau aš išvarau juos su Belzebulo pagalba, tai su kieno pagalba išvaro jūsų sekėjai? Todėl jie bus jūsų teisėjai. Bet jei aš išveju demonus Dievo pirštu, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė. Kai apsiginklavęs galiūnas sergi savo sodybą, tada jo turtas apsaugotas. Bet jei užpuls stipresnis ir jį nugalės, tai atims jo ginklus, kuriais tas pasitikėjo, ir išdalys grobį.
  Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas nerenka su manimi, tas barsto.
  Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio. Neradusi ji sako sau: ‘Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau’. Sugrįžusi randa juos iššluotus ir išpuoštus. Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena.
  Ir paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma“.
  Katalikai.lt

XXVII eilinės savaitės penktadienio       2021-10-8 4:50

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 9, 2–3. 6. 16. 8–9)

P.  Viešpats teis pasaulį teisingai.

  Viešpatie, aš trokštu visa širdimi tave šlovint,
  noriu skelbti visus tavo nuostabius darbus.
  Trokštu džiūgauti, tavim vis gėrėtis;
  tegu tau, Aukščiausias, mano muzika skamba. – P.

  Pagonis tu sugniuždei, sužlugdei nedoruosius,
  jų vardą visiems amžiams ištrynei.
  Į savo išraustą duobę pagonys sugriūva.
  Jų koja įkliūva į spąstus, pačių pastatytus. – P.

  Viešpats per amžius valdo didingai,
  jo teismo sostas tvirtai padarytas.
  Teis jis pasaulį teisingai,
  tautas bešališkai vertins. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 12, 31b–32)

P.  Aleliuja. – Netrukus šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan,–
              sako Viešpats. – O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės,
              visus patrauksiu prie savęs. – P. Aleliuja.

XXVII eilinės savaitės penktadienio       2021-10-8 4:49

“Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Jl 1, 13–15; 2, 1–2)</B>

  Apsivilkite gedulu ir vaitokite jūs, kunigai! Raudokite jūs, altoriaus tarnai! Sueikite praleisti nakties apsirengę gedulo rūbais jūs, mano Dievo tarnai! Juk jūsų Dievo namams nebetiekiamos valgių ir gėrimų atnašos.
  Paskelbkite šventą pasninką, suruoškite pamaldas! Surinkite seniūnus ir visus šalies gyventojus prie Viešpaties, jūsų Dievo, namų ir šaukite Viešpačiui: „Vaje, kokia diena!“ Nes Viešpaties diena arti; ji ateis su visa Visagalio galybe.
  Pūskite ragą Sione, skardenkite mano šventajame kalne! Tegu dreba visi šalies gyventojai, nes Viešpaties diena ateina – ji gi čia pat – diena ūkanota, tamsi, diena debesuota, vėjuota. Kaip ryto žara, nutvieskianti kalnus, ateina tauta, didi ir galinga, kokios anksčiau nėra buvę ir po jos nebebus ligi tolimiausių kartų.

Evangelijos       2021-10-7 19:45

Mąstymas
Prašyti ištvermės maldoje ir gilaus tikėjimo Tėvo meile

Klausysiuosi Jėzaus, kuris kalba man apie savo Tėvą. Jėzus nori mane įtikinti, kad Tėvas yra arti manęs, kad esu Jo vaikas, kad Jis neatsako jokio gėrio man. Įsiklausysiu į Jėzaus pasakojimą.

*

Turiu būti kaip tas draugas, kuris nebijo prašyti duonos bet kuriuo paros metu. „Nekvaršink manęs“ – tai žodžiai, kurie gali nuskambėti man kaip pagunda, kad netrukdyčiau Dievo. Bet Jis nori būti trukdomas!

*

Jėzus suteikia man drąsos: „Nenustok prašęs ir ieškojęs“. Maža to – pažada, kad gausiu ir surasiu, ko ieškau. Ar tikiu tuo? Pasakysiu Jam apie tai, kas vyksta mano širdyje, kai girdžiu šį pažadą.

*

Ko dabar labiausiai savo gyvenime ieškau? Koks dabar didžiausias mano gyvenimo poreikis? Išsakysiu tai garsiai. Paprašysiu, kad Jėzus padėtų man belstis į Tėvo duris.

*

Jėzus pasinaudoja žemiškojo tėvo pavyzdžiu. Ar tas paveikslas man ką nors sako? Ar mano santykis su žemiškuoju tėvu padeda man palaikyti ryšį su dangiškuoju Tėvu? Kas man padeda, o kas trukdo?

*

Prisiminsiu situacijas, susitikimus, kai patyriau ypatingą žmogišką gerumą. Prisiminsiu asmenis, įvykius. Atkreipsiu dėmesį, kaip tada buvo paliesta mano širdis. Jėzus garantuoja man, kad dangiškojo Tėvo gerumas yra nepalyginamai didesnis.

*

Jėzus ragina mane, kad prašyčiau Tėvo Šventosios Dvasios. Paprašysiu Jėzaus, kad per visą šią dieną kartu su manimi melstųsi dangiškajam Tėvui:

„Tėve, atsiųsk man ramybės, ištvermės ir meilės Dvasią.“

Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2021-10-7 5:09

Šv. Kotryna Sienietė (†1380). Prašykite, ir jums bus duota

Man labai malonus, brangioji dukra, sako Jėzus, troškimas pakęsti visokias kančias ir nuovargį iki mirties dėl sielų išganymo. Juo labiau kenčiama, juo labiau įrodoma, jog mane mylima, mane mylint labiau pažįstama mano Tiesa. Juo labiau ji pažįstama, juo labiau patiriamas liūdesys ir nepakeliamas skausmas matant mane įskaudintą. Tu manęs prašei leisti kentėti ir bausti tave už kitų kaltes, nepastebėdama, jog šitaip manęs prašei meilės, šviesos, tiesos pažinimo. Aš tau sakiau, kad juo didesnė meilė, juo gilesnis yra skausmas ir juo aštresnė yra širdgėla: skausmas didėja sulig meilės dydžiu.

Tad aš jums sakau: „Prašykite, ir jums bus duota“ (Lk 11, 9), nes aš niekada neatmesiu prašančiojo Tiesoje prašymo. Neužmiršk, kad meilė dieviškos meilės yra taip sujungta sieloje su tobula kantrybe, kad viena negali išnykti be kitos išgaravimo. Todėl siela, norinti mane mylėti, turi norėti tuo pat metu pakęsti dėl manęs visokius skausmus, kokius man patiks jai pasiųsti, kad ir kokia būtų jų prigimtis ar dydis. Kantrybė įrodoma tik sunkumuose, kantrybė, kaip buvo pasakyta, yra neatskiriama nuo meilės. Tad elkitės vyriškai. Nėra jokio kito būdo jums būti ir įrodyti, jog esate mano Tiesos sužadėtiniai ir mano ištikimi vaikai ir jog trokštate mano garbės ir sielų išganymo.

Evangelijos komentaras       2021-10-7 5:09

Palyginimas apie vėlyvą svečią
Ko galime tikėtis iš Dievo pripažindami, kad Jis mums nieko neskolingas ir kad nenusipelnome Jo malonės bei palankumo? Jėzus pasinaudojo to meto svetingumo papročiais norėdamas parodyti, kaip Dievas yra visuomet pasirengęs mums duoti geriausia. Bibliniais laikais svetingumas reikalavo kiekvieną svečią – draugą ar visai nepažįstamą – kuo geriausiai priimti ir pamaitinti. Nesvarbu, kokiu metu – dieną ar naktį – svečiai bepasirodytų, pagal paprotį reikėjo viską mesti ir užsiimti svečiais. Jei neužteko vietos visiems sugulti nakvynės, šeimininko šeima nakvodavo lauke po žvaigždėmis. Kai svečiai pasirodydavo kaime, visa bendruomenė jais rūpindavosi.

Jėzaus palyginimas apie įkyrų kaimyną parodo blogiausią atvejį, koks tik gali pasitaikyti, kai svečias atvyksta naktį. Šeima prikeliama, atrakina duris, nuplauna svečiui kojas, o žmona užsiima maisto ruošimu. Kai šeimininkė pamato, kad neturi duonos svečiui, ji pasiunčia vyrą paprašyti duonos pas kaimyną, kuris jau irgi miega ir kurio namo durys užvertos. Mažame kaime moterys žinodavo, kuri šeima tądien kepė duoną. Duona anuomet tarnavo kaip stalo įrankis: ja pasimirkydavo ir semdavo maistą iš bendro indo. Prašyti duonos pas kaimyną buvo įprasta ir tos paslaugos paprastai neatsakydavo. Priešingu atveju būtų nusižengta svetingumui ir užtrauktų gėdą.
Pagal „RCNet Daily Scripture Readings and Meditations“ parengė M. Burdulytė

Dievo Dosnumas       2021-10-7 5:05

Jei kaimyną galima trukdyti ir priversti duoti duonos vidury nakties, tai tuo labiau Dievas, dangiškasis Tėvas, kilniaširdiškai mumis pasirūpins kad ir kokios nepalankios aplinkybės susiklostytų. Jėzus pabrėžia – „juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks…“ (Lk 11, 13).

Šv. Augustinas (340–425 m.) mums primena, kad „Dievas, kuris nemiega ir kuris pažadina mus iš miego, kad galėtume Jo prašyti, maloningai mums suteikia daug daugiau“. Viešpats Jėzus mus užtikrina, kad galime atnešti savo nepriteklius dangiškajam Tėvui, kuris yra visad pasirengęs suteikti ne tik tai, ko reikia, bet daug daugiau, nei prašome. Dievas duoda geriausia, ką turi. Jis laisvai išlieja Šv. Dvasios palaimą, kuri pripildo mus. Ar artiniesi prie savo dangiškojo Tėvo, pasitikėdamas Jo gailestingumu ir kilniadvasiškumu tavo atžvilgiu?

Dangiškasis Tėve, esi gailestingas, maloningas ir kilnus. Padėk man niekada neabejoti Tavo meile ir su pasitikėjimu kreiptis į Tave, prašant kasdienių malonių bei visa, ko reikia, kad gyvenčiau kaip Tavo mylimas vaikas ir Jėzaus Kristaus, Tavo Sūnaus ir mūsų Išganytojo, mokinys.

Pagal „RCNet Daily Scripture Readings and Meditations“ parengė M. Burdulytė

Spalio 7, Šventė       2021-10-7 4:56

Rožinio Švč. Mergelė Marija
Anot pasakojimų, dėl Rožinio maldų 1571 m. spalio 7 d. krikščionys nugalėjo turkų laivyną Viduržemio jūroje prie Lepanto. Minint šios pergalės vienerių metų sukaktį, 1572 m. pop. Pijus V paskelbė Marijos Nugalėtojos šventę. Nuo 1716 m. Romos kalendoriuje ji buvo nukelta į pirmąjį spalio sekmadienį, tačiau šv. Pijus X sugrąžino šventę į jos pirminę datą: spalio 7 d. – Rožinio Švenčiausiosios Mergelės Marijos šventė. Tai diena, kai Rožinio malda šaukiamasi Dievo Gimdytojos pagalbos, kad vadovaujant jai, kuri ypatingu būdu buvo suvienyta su Dievo Sūnaus įsikūnijimu, kančia ir prisikėlimu, pamėgtume ir platintume Kristaus paslapčių apmąstymą.

Spalio 7, Rožinio Švč. Mergelė Marija       2021-10-7 4:52

Evangelija (Lk 11, 5–13)

  Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: ‘Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir aš neturiu ko duoti valgyti’. O anas iš vidaus atsilieps: ‘Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti’.
  Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia.
  Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.
  Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“.
  Katalikai.lt

Spalio 7, Rožinio Švč. Mergelė Marija       2021-10-7 4:51

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 1, 1–4. 6)

P.  Laimingas žmogus, kuris Viešpačiu tiki.

  Laimingas, kuris neklauso piktų patarimų,
  nestoja ant paklydėlių kelio,
  nesėdi su nepraustaburniais.
  Viešpaties mėgsta Teisyną,
  mąsto jį dieną ir naktį. – P.

  Jis – kaip tas medis, prie upelio sodintas,
  duos gerą derlių, metui atėjus,
  nevysta jo lapai;
  visi darbai jo sėkmingi. – P.

  Ne taip su bedieviais, ne taip!
  Jie kaip pelai, sklaidomi vėjo.
  Į teisiųjų gyvenimo kelią Viešpats žiūri maloniai,
  o kelias bedievių į pražūtį veda. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Apd 16, 14b)

P.  Aleliuja. – Atverk, Viešpatie, mūsų širdį
              tavo Sūnaus žodžiams. – P. Aleliuja.

Spalio 7, Rožinio Švč. Mergelė Marija       2021-10-7 4:50

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Mal 3, 13–4, 2a)

  „Įžūlios jūsų kalbos apie mane, – sako Viešpats. – Jūs klausiate: ‘O ką mes tarpusavy kalbame apie tave?’ Jūs gi sakote: ‘Beprasmiška Dievui tarnauti. Kokia mums nauda, kad laikomės jo nurodymų ir vaikštome apsivilkę gedulu kareivijų Viešpaties akivaizdoje? Todėl mes laimingais laikome išpuikėlius; juk nedorėliams sekasi: jie Dievą bando, ir nieko jiems nenutinka’“.
  Taip tarp savęs kalbėjosi tie, kurie bijojo Viešpaties. Viešpats nugirdo ir įsiklausė, ir jo akivaizdoje buvo parašyta knyga, atsimenanti visus, kurie Viešpaties bijo ir gerbia jo vardą. Tą dieną, kurią aš parinksiu,– sako kareivijų Viešpats,– jie taps ypatinga mano nuosavybe. Aš būsiu jiems geras, kaip geras kad esti žmogus savo sūnui, kuris jam tarnauja. Tuomet jūs vėl pamatysite skirtumą tarp teisiojo ir bedievio – tarp to, kuris Dievui tarnauja, ir to, kuris jam netarnauja.
  Ateis štai diena, karšta tartum krosnis: tada visi išpuikėliai ir nedorėliai pavirs į šiaudus, ir ateisianti diena juos sudegins,– sako kareivijų Viešpats. – Nei šaknies, nei šakos jiems nepaliks. O jums, kurie bijotės manojo vardo, patekės teisingumo saulė, ir jos spinduliai jus išgydys“.

XXVII eilinės savaitės trečiadienio        2021-10-6 4:59

Evangelijos komentaras
Visi šventieji buvo maldos žmonės. Tikriausiai tarp jų nerastume nė vieno, nebranginusio Viešpaties maldos. Ar gali Jėzaus bičiulis nebranginti Jo išmokytos maldos, juolab kad ji moko kasdienės bendrystės su Dievu?

Šventoji Teresė Avilietė (1515–1582), viena garsiausių maldos mokytojų, Tėve mūsų maldą laiko vartais į pačią giliausią vienybę su Dievu. Štai kaip ji nusako šios maldos svarbą krikščionio gyvenime: „Kad nemanytumėte, jog maža tepasieksime tobulai kalbėdamos maldą, pasakysiu jums, jog galimas daiktas, kad jus, kalbančias Tėve mūsų, Viešpats pakylės į tobulą kontempliaciją. Taip Jo Didybė parodo, kad Jis klausosi to, kuris Jam kalba. Ir Jo Kilnybė, kalbėdama sielai, sulaiko jos mąstymą, supančioja vaizduotę ir atima žodžius“ (Tobulumo kelias, 25. 1).

Daugelis šventųjų stebėjosi, jog Tėve mūsų malda mums patikimi tie patys žodžiai, kuriais Dievo Sūnus meldėsi Tėvui. Tai šios maldos veiksmingumo šaltinis. Štai šventasis Kiprijonas Kartaginietis († 258) rašė: „Taigi, mylimieji broliai, melskimės, kaip Dievas, mūsų Mokytojas, mus išmokė. Tai meilės ir draugiškumo malda, nes maldaujame Dievą Jo paties žodžiais, pasiekiame Jo ausis per Kristaus maldą. Tepripažįsta Tėvas mūsų tariamus šios maldos žodžius savo Sūnaus žodžiais ir sykiu leiskime Jam, alsuojančiam mūsų krūtinėje, pačiam kalbėti mūsų balsu. <…> Jis yra mūsų Užtarėjas ir Gynėjas pas Tėvą, Jis užtaria mus dėl mūsų nuodėmių. Tad mes savo Gynėjo žodžius pasitelkime kaip nusidėjėliai maldaudami atleisti mūsų kaltes, nes Jis sako, kad jei prašysime Tėvą Jo vardu, Jis mums tai duos. Argi galima dar paveikiau prašyti Kristaus vardu, nei melsti Jo paties išmokyta malda!“ (Apie Viešpaties maldą, 3).

Šv. Augustinas (354–430) šlovino Viešpatį apmąstydamas Dievo dovaną – įsūnystę, numanomą meldžiantis Tėve mūsų: „Esame pašaukti gauti amžinąjį paveldą, būti su Kristumi bendrapaveldėtojais ir tapti įsūniais ne dėl savo nuopelnų, o dėl Dievo malonės, todėl Viešpaties maldos pradžioje žodžiais Tėve mūsų minime šią malonę. Žodžiais Tėve mūsų stipriname meilę – kas vaikams turėtų būti brangiau nei jų tėvas? – ir maldaujančią dvasią. Mums laiduojama, kad gausime tai, ko prašome, nes dar neprašę jau gavome didžią dovaną – kreiptis į Dievą Tėve mūsų“ (Viešpaties Kalno pamokslas, 2 knyga, 4).

XXVII eilinės savaitės trečiadienio Evangelijos       2021-10-6 4:57

Mąstymas
Prašyti gilaus maldingumo dvasios ir artimo ryšio su Tėvu

Kontempliuosiu Jėzų, kuris meldžiasi. Prisiartinsiu prie Jo, kad kartu galėčiau pabūti susikaupime. Stebėsiu besimeldžiančio Jėzaus veidą. Kokie troškimai gimsta manyje? Ko norėčiau Jo parašyti?

*

Atkreipsiu dėmesį į mokinį, kuris yra labai nustebintas Jėzaus maldos. Įsiklausysiu į jo prašymą: „Viešpatie, išmokyk mus melstis.“

*

Paversiu tą prašymą savo malda Jėzui. Ilgesnį laiką lėtai, su vidiniu troškimu kartosiu: „Jėzau, išmokyk mane melstis.“

*

Jėzus trokšta išmokyti mane melstis Tėvui. Įsisąmoninsiu, kad Jis veda mane į savo gilų troškimą susivienyti su Tėvu.

*

Įsivaizduosiu Jėzų, kuris kaip vyresnysis brolis paima mane ant kelių ir moko melstis Tėvui. Lėtai iš paskos kartosiu Jėzaus maldos žodžius.

*

Kurie maldos „Tėve mūsų“ žodžiai mane giliausiai paliečia? Kokie žodžiai gimdo manyje didžiausią troškimą? Sustosiu ties jais ilgesnį laiką, iki vidinio pasisotinimo. Paprašysiu Jėzaus, kad kartu su manimi kalbėtų mieliausius man maldos žodžius.

*

Pasistengsiu pabūti maldos „Tėve mūsų“ atmosferoje. Įsivaizduosiu, kad Jėzus meldžiasi kartu su manimi. Kartu su manimi Jis nori žvelgti į Tėvą. Visą dieną galiu dažniau pakartoti pasirinktus maldos „Tėve mūsų“ fragmentus.

Kasdienapmastau.lt

XXVII eilinės savaitės trečiadienio       2021-10-6 4:56

Evangelija (Lk 11, 1–4)

  Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“.
  Jėzus tarė jiems: „Kai melsitės, sakykite: ‘Tėve, teesie šventas tavo vardas. Teateinie tavo karalystė. Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame visiems savo skolininkams, ir nevesk mūsų į pagundą’“.
  Katalikai.lt

XXVII eilinės savaitės trečiadienio       2021-10-6 4:55

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 85, 3–6. 9–10)

P.  Viešpatie, tu gailestingas, rūstaut negreitas.

  Viešpatie, manęs pagailėki,
  be paliovos į tave aš šaukiuosi.
  Tu savo tarno sielą palinksmink,
  į tave, Viešpatie, keliu savo dvasią. – P.

  Viešpatie, tu meilus, maloningas
  ir gailestingas visiems, kurie tavęs šaukias.
  Viešpatie, mano maldos paklausyki,
  pasidomėki, ko garsiai maldauju. – P.

  Visos tavo sutvertosios tautos
  eis tavęs, Viešpatie, garbint,
  skelbs tavo vardą.
  Tu esi didis ir stebuklingas,
  tu, tiktai tu esi Dievas! – P.

Posmelis prieš evangelija (Rom 8, 15)

P.  Aleliuja. – Jūs gavote įsūnystės Dvasią,
              kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ – P. Aleliuja.

XXVII eilinės savaitės trečiadienio       2021-10-6 4:55

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Jon 4, 1–11)

  Dievui pagailo daryti tą blogį, kuriuo jis buvo grasinęs Ninivei, ir jo nepadarė. Tatai be galo supykino Joną, ir tas įniršo. Jis puolė melsti Viešpatį, kalbėdamas: „Viešpatie, ar aš to jau nesakiau, dar namie tebebūdamas? Todėl ir norėjau pabėgti Taršišan, kadangi žinojau, jog tu esi maloningas ir gailestingas Dievas, kantrus ir turtingas malonės, kad tu pagailėsi daryti blogį. Dabar gi, Viešpatie, atimk man verčiau gyvybę! Geriau man numirti nekaip gyventi”.
  Viešpats atsiliepė: „Argi teisinga tau pykti?“
  Jona iškeliavo iš miesto ir apsistojo į rytus nuo jo. Tenai pasidirbo lapinę ir josios pavėsyje atsisėdo palaukti, kas atsitiks su miestu. O Viešpats Dievas liepė išaugti virš Jonos gebenei, kuri turėjo teikti jo galvai šešėlį ir jam nuslopinti apmaudą. Jona labai apsidžiaugė gebene. Bet kitą rytą beauštant Dievas pasiuntė kirmėlę, kuri pagraužė gebenę, ir toji nudžiuvo.
  Saulei pakilus, Dievas pasiuntė galandantį rytvėjį. Saulė svilino Jonai galvą, taip kad Joną paliko jėgos. Ir jis sau ėmė linkėti mirties, sakydamas: „Geriau man numirti nekaip gyventi“.
  Bet Dievas paklausė Joną: „Argi teisinga tau pykti dėl tos gebenės?“
  Tas atsakė: „Taip, teisinga man pykti, linkint sau mirties!“
  Tad Viešpats prabilo: „Tau gaila gebenės, kurios tu nepuoselėjai ir neauginai. Per naktį ji atsirado, per naktį jos ir neliko. O man ar nereikėjo pagailėti Ninivės, to didelio miesto, kuriame gyvena daugiau nei šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, nemokančių atskirti dešinės nuo kairės,– be to, dar daugybė galvijų?“

Copy-pastintojas Nr. 2       2021-10-5 7:29
Evelina Lavrinovičiūtė MVS       2021-10-5 4:59

Kaip čia taip: vakar Jėzus sakė „eik ir tu taip daryk!“, o šiandien giria tą, kuri sėdi seseriai plušant?

Morta rūpinosi visokiu patarnavimu – kad tik viskas gražiausia, kad tik viskas skaniausia, kad tik viskas švariausia, kad tik viskas GERIAUSIA…

Bet nebūtinai tai, kas svarbiausia svečiui.

Dievui reikia mūsų pačių, o kartais mes tenorime jam duoti savo darbais sukurtą įvaizdį. Ir šis įvaizdis bus iš mūsų atimtas, nes Dievui reikia mūsų.
Bernardinai.lt

XXVII eilinės savaitės antradienio Evangelijos       2021-10-5 4:57

Komentaro autorius – kun. Nerijus Pipiras

Didelę dalį Evangelijos pagal Luką teksto užima Jėzaus kelionės pasakojimai. Bekeliaudamas Jis užsuka į vieną kaimą. Užsuka gal prisiminęs, kad viena moteris, vardu Morta, buvo Jį pakvietusi į svečius.

Šioje šeimoje Jėzus ne kartą lankysis. Ypač iškalbingas Jo apsilankymas bus tuomet, kada Mortos ir Marijos brolis Lozorius jau bus miręs. Tačiau šį kartą ne apie tai. Jėzus praveria paprastų žmonių namų duris. Evangelistai sakys, kad ši šeima – Jėzaus pažįstami. Prie šio fakto taip pat gal ir neverta būtų apsistoti, užtektų tik pažymėti, kad Jėzaus pažįstami esame visi mes. Tiesiog Jam be galo brangūs.

Taigi Jis tiesiog užeina į sau brangių žmonių namus. Užeina paprastą kasdienybės valandą. Tokią valandą, kurią, be abejo, visi esame išgyvenę. Tai ruošos valanda, visais laikais sukelianti jaudulį. Todėl mes galime suprasti tą Mortos atsidūsėjimą. Ji nori, kad didis Svečias būtų deramai priimtas. Ir teisi ji. Juk tokiomis akimirkomis net pati mažiausia dulkelė matosi. O viską aprėpti vienai – sudėtinga. Todėl ir išsprūsta tas sakinys: Viešpatie, pasakyk, kad sesuo man padėtų, ir visai netrukus mes abi būsime su Tavimi, Svety.

Tačiau Jėzaus atsakymas kitoks, nei Morta tikisi. Mums jis gal skamba ir kiek šiurkščiai. Tačiau Jėzaus lūpose visgi girdime tą didžiąją darbo reabilitaciją: rankų darbas toks pat Dievui svarbus, kaip ir malda, o tylus Jo žodžių klausymasis – tobuliausias ir kilniausias darbas. Labai svarbu ir dirbti, ir melstis – klausytis, nurimti, būti tiesiog prie Dievo kojų. Tad iš tiesų teisinga patarlė ora et labora…
Bernardinai.lt

XXVII eilinės savaitės antradienio Evangelijos       2021-10-5 4:55

Mąstymas
Prašyti susitelkimo Jėzuje malonės savo kasdienybei

Jėzus keliauja link Jeruzalės. Atkreipsiu dėmesį į Mortos, kuri priima Jį savo namuose, svetingumą. Pabandysiu surasti savo vietą tarp tų, kurie yra tuose namuose. Kokia elgsena man yra artimesnė: Mortos ar Marijos?

*

Pirmiausia pažvelgsiu į Mariją. Atkreipsiu dėmesį į jos vidinę ramybę. Visas jos dėmesys sutelktas į Jėzų. Ji sėdi prie Jo kojų ir klauso. Visa kita jai tarsi neegzistuoja.

*

Atsisėsiu šalia Marijos prie Jėzaus. Pasistengsiu kartu su ja būti tyloje, be žodžių žvelgsiu į Jėzų. Kokios patirtys atgimsta manyje, kai bandau elgtis kaip Marija?

*

Atkreipsiu dėmesį į Mortą. Pastebėsiu jos veide susirūpinimą. Ji yra užsiėmusi įvairiausiais patarnavimais ir praradusi širdies ramybę. Savo neramybę išsako priekaištu Jėzui: „Tau nerūpi…“.

*

Kokias mano gyvenimo situacijas man primena Mortos laikysena? Ką galiu pasakyti apie savo dvasios būseną daugybės užgriuvusių darbų, man pavestų užduočių akivaizdoje? Ar sugebu išlaikyti širdies ramybę? Kokie jausmai dažniausiai tada mane užvaldo?

*

„Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi dėl daugelio dalykų...“. Įsivaizduosiu Jėzų, kuris iš arti mato mano kasdieninį gyvenimą: namuose, bendruomenėje, darbo vietoje. Ką Jis galėtų pasakyti apie mane?

*

„Marija išsirinko geriausiąją dalį...“. Kartu su Marija ir Morta pasijusiu pakviestas atsisėsti prie Jėzaus kojų ir pavesti Jam savo išganymą.

Būsiu šalia Jo ir kartosiu:

„Jėzau, suteik man širdies ramybę ir būk mano gyvenimo Viešpats“.

Kasdienapmastau.lt

XXVII eilinės savaitės antradienio       2021-10-5 4:52

Evangelija (Lk 10, 38–42)

  Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė jį į svečius. Ji turėjo seserį, vardu Mariją. Ši atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių.
  Morta buvo susirūpinusi visokiu patarnavimu. Ji stabtelėjo ir pasiskundė: „Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Sakyk, kad ji man padėtų“.
  Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“.
  Katailikai.lt

XXVII eilinės savaitės antradienio       2021-10-5 4:51

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 129, 1–4. 7–8)

P.  Jei vis nedorybes minėsi, Viešpatie, kas begalės išsiteisint?!

  Iš vargo bedugnės šaukiuos tavęs, Dieve:
  Dieve, išgirsk mano balsą!
  Tegu tavo ausys klausos įdėmiai
  mano maldaujančio šauksmo. – P.

  Jei vis nedorybes minėsi,
  kas begalės išsiteisint?!
  Betgi tu atleisi kaltybes,
  ir vėl tau tarnausim. – P.

  Dievas yra gailestingas:
  jis visuomet išvaduoja.
  Jis tikrai savo tautą išgelbės
  iš visų nedorybių. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Lk 11,28)

P.  Aleliuja. – Palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio
                ir jo laikosi. – P. Aleliuja.

XXVII eilinės savaitės antradienio       2021-10-5 4:51

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Jon 3, 1–10)

  Viešpaties žodis pasigirdo Jonai antrąjį kartą: „Kelkis! Nuvyk į Ninivę, tą didelį miestą, ir skelbk jam bausmę, kurią tau pranešiu“. Jona atsikėlęs nuvyko Ninivėn, kaip Viešpats jam buvo paliepęs. Ninivė Dievui buvo didelis miestas – trijų dienų apėjimo. Jona pradėjo apeiti miestą vienos dienos kelione ir šaukė, sakydamas: „Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninivė bus sunaikinta!“ Niniviečiai Dievu patikėjo, paskelbė pasninką ir apsivilko maišais – nuo didžiausio iki mažiausio.
  Šiai žiniai pasiekus Ninivės karalių, tasai pasikėlė nuo sosto, nusimetė karaliaus apsiaustą, apsivilko atgailos drabužiu ir sėdo į pelenus. Jis liepė paskelbti Ninivėje tokį karaliaus ir jojo didikų potvarkį: „Te nieko nevalgo žmonės; te nieko neėda galvijai, stambieji ir smulkieji, te jie nesigano ir negeria vandens. Tegul jie apsivelka atgailos drabužiais – žmonės ir galvijai. Tegul jie smarkiai šaukiasi Viešpaties; kiekvienas tegul nusigręžia nuo piktojo kelio ir nuo neteisybės, kuria yra susitepęs rankas. Kas žino, gal Dievas ir pervirs, gal pagailės, galbūt atsileis jam degantis rūstis, ir mes nepražūsime?“
  Ir Dievas matė jų darbus,– kad jie nusigręžė nuo piktojo kelio,– ir Dievui pagailo daryti tą blogį, kuriuo jiems buvo grasinęs, ir jo nepadarė.

Va, va >>> Rimtuolis       2021-10-4 20:47

O esmė ne tik katalikų, bet visos krikščionybės yra Jėzus Kristus, kuri mane/tave atpirko mirdamas ant kryžiaus ir prisikėlęs pasiliko su mumis Eucharistijoje. Tai Jis yra Šviesa ir Tiesa rodanti man/tau kelią į amžiną gyvenimą. Be Jėzaus mes akli viščiukai darome, kaip pats sakai, nejausdami kaltės blogį ir net to nesigailime, nes esame be sąžinės.

Rimtuolis >17:28       2021-10-4 19:02

Labai keistas kolegos pasisakymas. Kuo čia dėti romuviečiai, jei ir tarp katalikų rasime labai įvairių požiūrių į sodomiją: ir smerkimą, ir tikrą toleranciją ( tegul jie tarp savęs daro, ką nori, bet nesigiria ir neskleidžia propagandos ) ir supratimą, kad ir jie yra Dievo kūriniai ir katalikiškų orgijų ( tarp joanitų ) ir pedofilijos, kuri dabar ėmė lįsti į paviršių. O iš šalies pažiūrėjus, pagonybės elementų labai daug ir katalikybėje.

Va, va >>>Rimtuolis       2021-10-4 17:28

Matyt pasaulis prisipildė vien tik romuviečiais, nes nebeturi nei gėdos, nei kaltės prieš nieką darydami tokias bjaurastis vyras su vyru ar dar blogiau su vaikais. Na, o jau mūsų valdžiažmogiai tai visiškai jokios kaltės nejaučia didindami kainas viskam ar žmones skirstydami ir rūšiuodami. Visiškai pasaulis prarado sąžinę, nes Dievą, savo ir visa ko kūrėją kūrėją iškeitė į pagonybę.

Rimtuolis       2021-10-4 11:37

Na sakyčiau, žmoguje turėtų būti darna tarp nuolankumo ir savo vertės suvokimo. Katalikų bažnyčia labai mėgsta ( na gal iki XX amžiaus ) žmogų nužeminti, pripaišyti protėvių - dar net neaišku - tikrų ar tik simbolinių - Adomo ir Ievos nuodėmes, pamiršti jame esantį Dievo paveikslą. O va viena romuvietė sakė, kad ją tėtė auklėjo taip: ,,atsimink, vaikeli, kad tu neesi prieš nieką kalta”. Tad ,,Tebūnie darna”.

Malda       2021-10-4 4:57

Gailestingasis Dieve,
pašventink mūsų šeimų gyvenimus,
suteik jėgų drąsiai pakelti gyvenimo sunkumus ir vykdyti Tavo valią,
kad galėtume išlikti visuomet tvirti ir ištikimi Tau ir Tavo Meilei.

Melskimės
už Lietuvą Tiesoje,
duok įveikti nevilties ir nemeilės pandemiją ir atgauti Tiesos nuovoką,
savo gailestingosios meilės jėga sustabdyk blogį ir apšviesk žmonių protus bei širdis pasirinkti gėrį.
Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
Amen.
Vytas

XXVII eilinės savaitės pirmadienio Evangelijos       2021-10-4 4:56

Komentaro autorius – kun. Nerijus Pipiras

„O kas gi yra mano artimas?“ – norėdamas pasiteisinti, taip aną kartą paklausė Įstatymo mokytojas. Šiandien šis klausimas taip pat neprarado aktualumo. Tiesa, jį jau užduoda ne Įstatymo mokytojo lūpos. Nebyliai, man rodos, jį užduodame mes.

Ypač tuomet, kai dėl perdėtos laisvės sėdime tarp keturių informacinių technologijų mums primestų sienų, kai nenorime pakelti galvos virš kompiuterio klaviatūros ar kai mūsų problemos, atrodo, tampa globaliausios.

Iš tiesų galimybės įkalina. Gal net lygiai taip pat kaip kunigą, levitą ir visus, tąkart praėjusius kita kelio puse. Praėjo žinantieji, išmanantieji. Tačiau ne mylintieji.

Ši Evangelijos ištrauka – puikus pavyzdys, kaip perdėtas žinojimas įklampina. Savimeilėje. Egoizme. Mes nežinome anų levito ir kunigo motyvų. Gal jie tiesiog nenorėjo gaišti laiko. Gal nenorėjo susitepti, gal baugiai atrodė artimojo kraujas, o gal – dėl visko buvo tiesiog aplinka kalta. Jie tik praeina kita kelio puse. Nedaro nieko blogo. Tačiau ir piršto nepajudina.

Būtent tas piršto nepajudinimas ir yra pavojingiausias. O kaip dažnai jam pasiduodame ir mes? Samarietis. Jis, spėčiau, neišmanė medicinos paslapčių. Jis neturėjo ir pagalbos specialistų ar atvejo vadybininkų sąrašo. Jis tiesiog sustoja. Jis tiesiog nelaimėlį užsikelia ant savo asilo. Atrodo, tokio paprasto gesto tikrai trūksta šiandien. Samarietis neatliko chirurginės operacijos. Jis tiesiog skausme parkritusįjį pakėlė.

Ko gero, ne vienas iš skaitančiųjų šias eilutes, bandys apeliuoti, sakydamas, jog tas samarietis buvo naivus. Juk visokių pavojų gali būti sustojus šalikelėje, prisilietus prie sužeistojo: žaizdos nedezinfekuotos, didelė rizika, žmogaus judinimas gali sukelti didesnių problemų. Na, bent asilą turėjo, tai juo galėjo pasinaudoti… Daugybę priežasčių ir pasiteisinimų sugalvotume.

Vis dėl to jis pasilenkė prie to, kuriam skauda. Pakėlė jei ne žmogų, tai jo skausmą tikrai. O juk teisingai sakoma, kad skausmas, prie kurio prisiliečiame, yra mažesnis, nes svetimo jo nebūna. Taigi ir atsakymas į klausimą, kas yra artimas, yra labai konkretus: tai tas, kurio skausmas tampa mano skausmu, tas, prie kurio skausmo galiu prisiliesti.

Ko gero, tokių galimybių šiandien yra daug. Pastebėkime jas. Nepraeikime pro šalį.
Bernardinai.lt

XXVII eilinės savaitės pirmadienio Evangelijos       2021-10-4 4:52

Mąstymas
Prašyti dosnios, sugebančios mylėti širdies

Sužadinsiu norą šią maldą išgyventi su dideliu Jėzaus artumo troškimu. Atsisėsiu šalia Jėzaus, paduosiu Jam savo ranką ir paprašysiu Jo, kad padėtų man pasitikrinti savo širdį, mano gebėjimą mylėti visu savimi.

*

Įsivaizduosiu Jėzų, kuris žvelgia man į akis ir prašo, kad garsiai pasakyčiau Dievo meilės įsakymą. Pasakysiu jį savo vardu: „Mylėsiu Viešpatį, savo Dievą...“. Kokie jausmai kyla, kai taip radikaliai sakau meilės žodžius?

*

Jėzus atsako man: „Tai daryk ir gyvensi.“ Ar galiu šiandien visiškai atiduoti Dievui savo širdį, sielą, valią ir protą? Kuri iš šių galių yra labiausiai laisva mylėti, o kuri daugiausia priešinasi ir būgštauja?

*

„Paliko pusgyvį...“. Prisiminsiu situacijas, kai buvau palūžęs. Kokie gyvenimo sužeidimai „paguldė“ mane ant žemės? Kas padėjo man atsistoti? Ar galiu šiandien melstis už savo skriaudėjus, tuos, kurie mane sužeidė?

*

„Kunigas ir levitas praėjo…“. Ar turiu kokį skausmingą prisiminimą, kai pasielgiau kaip kunigas ir levitas? Ar yra šalia manęs gyvenančių žmonių, kuriuos sąmoningai apeinu? Ko norėčiau Jėzaus paprašyti?

*

Kontempliuosiu kiekvieną samariečio gestą: „pamatė“, „pasigailėjo“, „priėjo“, „užpylė“, „aptvarstė“, „nugabeno“, „slaugė“. Kurie iš šių gestų yra man artimi? Kokių dažniausiai mano gyvenime trūksta?

*

Kontempliuosiu samarietį. Įsivaizduosiu, kad tai yra Jėzus, kuris kasdien ateina pas mane, pasigaili, aptvarsto mane ir su meile slaugo.

Prisiglausiu prie Jėzaus ir tyloje šlovinsiu Jį už Jo jautrią ir pasiaukojančią meilę.

Kasdienapmastau.lt

XXVII eilinės savaitės pirmadienio       2021-10-4 4:51

Evangelija (Lk 10, 25–37)

  Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas Jėzų, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“
  Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“
  Tas atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį“.
  Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“.
  Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“
  Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taipogi ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse.
  O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį.
  Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: ‘Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu’.
  Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“
  Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumo“.
  Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“
  Katalikai.lt

XXVII eilinės savaitės pirmadienio       2021-10-4 4:50

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Jon 2, 3–5. 8)

P.  Tu mane gyvą ištrauksi iš kapo, Viešpatie, Dieve tu mano!

  Savo nelaimėj aš Dievo šaukiausi,
  ir jis mane išklausė.
  Iš pragarmės aš šaukiausi pagalbos,
  ir tu išgirdai mano balsą. – P.

  Tu mane įmetei jūron, į pačią jos gelmę,
  visą mane vandens srautai užliejo.
  Tavosios bangos viršum manęs ritos,
  tavo verpetai viršum manęs supos. – P.

  Aš pagalvojau: iš tavo akių pavarytas,
  kaip begalėsiu tavo šventovę regėti? – P.

  Sielvartui spaudžiant, prisiminiau Dievą,–
  mano malda jo šventyklon veržės. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 13, 34)

P.  Aleliuja. – Aš jums duodu naują įsakymą,– sako Viešpats,–
                kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. – P. Aleliuja.

XXVII eilinės savaitės pirmadienio       2021-10-4 4:49

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Jon 1, 1–2, 1. 11)

  Viešpaties žodis pasigirdo Amitajo sūnui Jonai: „Leiskis kelionėn! Nuvyk į Ninivę, tą didelį miestą, ir skelbk jam gresiančią bausmę! Mane mat pasiekė žinia apie jo niekšiškumą“. Jona išsileido kelionėn – bet tam, kad pabėgtų nuo Viešpaties veido Taršišan. Jisai nukeliavo į Jafą, tenai susirado Taršišan išplaukiantį laivą ir, užmokėjęs už kelią, įlipo, kad plauktų su jais į Taršišą – pabėgtų nuo Viešpaties veido. Bet Viešpats paleido ant jūros didelį vėją. Pakilo siaubinga audra, ir laivui iškilo pavojus sudužti. Jūreiviai įbūgo, ir ėmė kiekvienas šauktis savojo dievo. Jie ėmė net laivo krovinį mėtyti jūron, idant palengvėtų laivas. Jona, nulipęs į laivo apačią ir atsigulęs, kietai sau miegojo.
  Priėjęs prie jo kapitonas, jį kėlė: „Kaipgi gali tu miegoti! Kelkis ir šaukis savojo Dievo; galbūt tas Dievas mus prisimins, ir mes nepaskęsime“.
  Jūreiviai tarpusavy ėmė kalbėti: „Meskime burtus, idant sužinotume, kas yra kaltas dėl šitos mūsų nelaimės“. Jie metė burtus, ir tie parodė Joną.
  Tada jie pradėjo jį kamantinėti: „Na, pasakyk mums, kuo tu vertiesi, iš kur atkeliauji, kokios tu šalies ir tautybės“.
  Tas jiems atsakė: „Esu hebrajus ir garbinu Jahvę – dangaus Dievą, kuris padarė jūrą ir žemyną“.
  Tada įsibaiminę vyrai jį klausė: „Kodėl tu tai padarei?“ Jie mat žinojo, kad tas bėga nuo Viešpaties veido, nes buvo jiems tai pasisakęs. Jie tarė: „Ką su tavim mums daryti, kad jūra nurimtų ir nuo mūsų atstotų?“ Mat jūra siautėjo vis smarkiau.
  Anas atsakė: „Imkit mane ir įmeskite jūron, kad toji nurimtų – nuo jūsų atstotų. Aš juk žinau, kad per mano kaltę jus ši didelė audra ištiko“. O vyrai užgulė irklus, kad krantą pasiektų, bet nieko negalėjo padaryti, nes jūra siautė prieš juos vis smarkiau.
  Tuomet jie pradėjo šauktis Jahvės: „Viešpatie, neleisk mums pražūti per šitą žmogų ir to, ką dabar padarysime, nepalaikyk mums nužudymu! Viešpatie, tu pasielgei, kaip panorėjai“. Jie sugriebė Joną ir įmetė jūron, ir jūra siausti paliovė. O vyrai labai įsibaimino Viešpaties: jie paaukojo Viešpačiui atnašą ir daug įžadų jam padarė.
  O Viešpats atsiuntė didelę žuvį, ir toji Joną prarijo. Jona prabuvo žuvies pilve tris dienas ir naktis. Žuvies pilve Jona meldėsi   Viešpačiui, savo Dievui. Ir Viešpats įsakė žuviai atrijus išmesti Joną į krantą.

Vytas        2021-10-3 23:15

Gailestingasis Dieve,
pašventink mūsų šeimų gyvenimus,
suteik jėgų drąsiai pakelti gyvenimo sunkumus ir vykdyti Tavo valią,
kad galėtume išlikti visuomet tvirti ir ištikimi Tau ir Tavo Meilei.

Melskimės
už Lietuvą Tiesoje,
duok įveikti nevilties ir nemeilės pandemiją ir atgauti Tiesos nuovoką,
savo gailestingosios meilės jėga sustabdyk blogį ir apšviesk žmonių protus bei širdis pasirinkti gėrį.
Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
Amen. 

Popiežius Pranciškus       2021-10-3 17:11

Melskime didžiosios mažumo malonės
Sekmadienio Evangelijoje matome gana neįprastą Jėzaus reakciją: jis užsirūstino.
Pasak Pranciškaus, labiausiai stebina tai, kad Jėzaus užsirūstinimą sukėlė ne fariziejai, kurie jį provokuoja klausimais apie skyrybų teisėtumą, bet mokiniai, kurie neprileidžia prie jo vaikų. Popiežius priminė, kad vaiko, mažutėlio įvaizdį aptinkame ir kitose Evangelijos vietose. Apie tai kalbama ir prieš dvi savaites buvusio sekmadienio Mišių Evangelijoje. Kas ieško Dievo, randa jį mažutėliuose, tuose, kuriems reikia pagalbos ir paguodos. Štai kodėl Jėzus užsirūstina: kiekvieną kartą, kai įžeidžiamas mažutėlis, – įžeidžiamas Jėzus.
Šį sekmadienį Viešpats tęsia šį mokymą ir jį papildo, pridurdamas, kad „kas nepriima Dievo karalystės kaip vaikas, – neįeis į ją“ (Mk 10, 15). Čia yra naujovė: mokinys turi ne tik tarnauti mažutėliams, bet ir pats save pripažinti mažutėliu. Norint priimti Viešpatį, būtina pripažinti, kad esame maži, kad mums reikia pagalbos. Tai pirmas žingsnis. Tačiau mes dažnai tai pamirštame. Klestėjimo ir gerovės laikais gyvename iliuzija, kad esame savarankiški, sau pakankami, kad mums nereikia Dievo. Tai apgaulė, nes visi esame maži ir visiems reikia pagalbos, sakė Pranciškus.
Gyvenime pripažinti save mažu – tai atsparos taškas, nuo kurio pradėję galime siekti būti dideli. Žmogų ugdo ne sėkmė ir ne sukaupti daiktai, bet kovos ir silpnumo akimirkos. Suvokdami, kad mums reikia pagalbos, mes bręstame, atveriame širdis Dievui, kitiems žmonėms ir gyvenimo prasmei. Nenusiminkime, kai jaučiamės silpni, kai susiduriame su problemomis, kryžiumi, liga, kai patiriame nuovargį ir vienatvę. Kai nukrenta paviršutiniškumo kaukė ir išryškėja mūsų kraštutinis trapumas, tuomet suvokiame, kas yra mūsų tikrasis turtas. Dievo akivaizdoje suvokiamas trapumas yra ne kliūtis, o galimybė.
Iš tikrųjų būtent per savo trapumą mes atrandame, kaip labai Dievas mumis rūpinasi. Šio sekmadienio Evangelijoje sakoma, kad Jėzus švelniausiai elgiasi su mažutėliais. Prieštaravimai, situacijos, atskleidžiančios mūsų trapumą, yra ypatinga proga pajusti jo meilę. Tie, kurie ištvermingai meldžiasi, tai gerai žino. Tamsos ar vienatvės akimirkomis dar labiau jaučiame Dievo švelnumą ir artumą. Tai suteikia mums ramybę, padeda augti. Maldoje Viešpats mus glaudžia prie savęs kaip tėvas savo vaiką. Taip mes tampame didūs: ne kliaudamiesi savipakankamumo iliuzija, bet sudėję visas viltis į Tėvą, kuris yra mūsų stiprybė. Būtent taip elgiasi mažutėliai.
Trumpą katechezę popiežius užbaigė raginimu: „Prašykime Mergelę Mariją didžiosios malonės – mažumo malonės, kad būtume kaip vaikai, kurie pasitiki Tėvu ir yra tikri, kad jis visada jais rūpinasi“.

Mons. Adolfas Grušas       2021-10-3 17:09

DIEVO SVAJONĖ
Mūsų elgesys turi ne bet kuria kaina prisitaikyti prie išorinio žmogiško įstatymo, bet paklusti vidinei normai, Dievo balsui, kuris nušviečia veidą, leidžia šypsotis ir gyventi taip, kaip tai suvokiame širdyje, įsiklausydami į Dievo svajonę.
„Ar galima vyrui atleisti žmoną?“ Fariziejams, kurie tokį klausimą uždavė Jėzui, be abejo, buvo gerai žinoma religinė tradicija, kuri, remiantis Dievo žodžiu, jau buvo įsitvirtinusi visuomenėje. Pagal ją atsakymas buvo aiškus: taip, galima. Vis dėlto Jėzus savotiškai atsiribojo nuo klausėjų: „O ką jums yra įsakęs Mozė?“ Kaip žydas, jis būtų turėjęs paklausti: „O ką mums yra įsakęs Mozė?“, tačiau specialiai nori pabrėžti, kad tikroji prasmė slypi kitur, ir su vyraujančia tvarka Jėzus neturi nieko bendro.
„Jie tarė: „Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti“. Tačiau Jėzus atsiriboja ir nuo tautos patriarcho požiūrio: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą“. Iš tikrųjų tuo pabrėžiama: įstatymas, kurį mes vadiname dievišku, ne visada ir ne visas ištisai išreiškia Dievo valią, bet veikiau yra mūsų kietos širdies atspindys.
„Nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį“…
Šie Jėzaus žodžiai nereiškia, kad Viešpats ketina perstumti pirmyn ar atgal moralės ribas arba nustatyti gyvenimo taisykles. Jis nori vien tiktai įkvėpti žmogų, uždegti jo širdį, atnaujinti dvasią: Evangelija yra ne moralinės teologijos traktatas, bet neįtikėtina žinia apie žmogaus išlaisvinimą. Jėzus tarsi imtų savo klausytojus už rankos ir juos palydėtų į Dievo teritoriją, į Dievo svajones: tai, kas visuomet buvo Dievo mintyse, švaru ir nesutepta, nuo ko viskas prasidėjo. Viešpats moko mus viską vertinti ne iš meilės pabaigos, o iš jos pradžios taško: „Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu“. Dievo svajonė – tai du žmonės, kurie ieško vienas kito, vienas kitą suranda, vienas kitą myli ir abu tampa viena.
„Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneišskiria!“ Jėzus sako, kad nuo pat pradžios Dievas sujungia gyvenimus. Gal nesuklystume, sakydami, kad dar vienas jo vardų būtų „Dievas sujungia“, kaip bendrystės ir tarpusavio ryšių pranašystė. Dievas leidžia susitikti pavieniams gyvenimams, juos sujungia, suvienija visa. Savo ruožtu Dievo ir žmonių priešininko, meilės ir gyvenimo priešininko – velnio vardas būtų priešingas: „Tas, kuris išskiria“.
Jėzaus lūpose problema siekia pačią esmę: svarbu ne tai, bus ar nebus atleista žmona, bet kur kas svarbiau išlaikyti gyvą pradžios alsavimą, visomis jėgomis įsipareigoti palaikyti Dievo svajonę: ginti ir puoselėti veiksmus ir žodžius, kurie savyje turi tą džiugią jėgą – apsaugoti meilę ir sujungti gyvenimus. Juk iš tiesų meilė yra labai trapi, ir ja visuomet reikia rūpintis ir ją palaikyti. Tikroji nuodėmė yra ne įstatymo, bet Dievo svajonės paniekinimas.
Jėzus duoda pagrindą mūsų laisvei. Mūsų elgesys turi ne bet kuria kaina prisitaikyti prie išorinio žmogiško įstatymo, bet paklusti vidinei normai, Dievo balsui, kuris nušviečia veidą, leidžia šypsotis ir gyventi taip, kaip tai suvokiame širdyje, įsiklausydami į Dievo svajonę. Todėl, jei nesirūpiname to laikytis, nesistengiame užgydyti žaizdų, jei, bėgant metams, mūsų meilė darosi pikta ir agresyvi, vietoje to, kad būtų švelni ir nusižeminusi, mes atmetame Dievo svajonę ir jau svetimaujame savo širdyje…

Evangelijos       2021-10-3 17:08

Mąstymas
Prašyti ištikimybės ir ryžtingumo branginant savo pašaukimo vertybes

Atkreipsiu dėmesį į fariziejų klastą pokalbyje su Jėzumi. Jie apsimeta, kad ieško tiesos, bet jų širdis yra užkietėjusi. Fariziejai yra įsitikinę, jog turi atsakymus į visus klausimus. Tačiau jie yra pilni baimės, kad kas nepaneigtų jų įsitikinimų.

*

Koks yra mano asmeninis pokalbis su Jėzumi? Ar susitikime su Juo esu atviras, sąžiningas ir tiesiakalbis? Ar galiu kalbėtis su Jėzumi apie viską, ką jaučiu giliai savo širdyje? Ar nevengiu sunkių klausimų, į kuriuos galiu gauti neparankius man atsakymus?

*

„Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“. Tai tiesa, kuri liečia Santuokos sakramentą. Šie žodžiai taip pat primena, kad kiekvienas pašaukimas ateina iš Dievo. Mano gyvenimas yra šventas, o tai reiškia, kad jis priklauso Dievui.

*

Ar gerbiu savo pašaukimą? Ar nesinaudoju juo kaip savo nuosavybe? Ar sugebėčiau kiekvieną rytą su įsitikinimu pasakyti: „Dieve, mano gyvenimas priklauso Tau“? Ką jaučiu, kai ištariu tuos žodžius?

*

Jėzus primena man, kad gyvenimo kelio pasirinkimas reikalauja iš manęs ir pasekmių prisiėmimo bei ištikimybės. Kiekviena neištikimybė pašaukime, kaip ir neištikimybė santuokoje,  atveria skausmingą žaizdą. Pažvelgsiu į savo pašaukimą. Ar esu ištikimas Dievui ir žmonėms duotam žodžiui?

*

Jėzus taip pat sako man, kad jei netapsiu kaip vaikas, neįeisiu į dangaus karalystę. Paklausiu Jėzaus, ką tie žodžiai turi reikšti mano pašaukimo atžvilgiu? Kokių vaiko bruožų man labiausiai trūksta: skaistumo, paprastumo, pasitikėjimo, sąžiningumo, atsidavimo…?

*

Nuoširdžioje maldoje kaip vaikas prisiartinsiu prie Jėzaus ir prašysiu, kad apkabintų ir uždėjęs rankas palaimintų mane. Savo asmeninėje maldoje dažnai prisiminsiu tą paveikslą. Širdies maldoje prašysiu:

„Jėzau, atiduodu Tau visą savo trapumą“.

grumstas>       2021-10-3 12:52

tiek     2021-10-3 11:28

Tas tautos poetas atidavinėjo duoklę  savo poezijoje bolševikiniams pirmiesiems globalistams. Aš klaupiuosi prieš Dievą ,prieš Jo Galybę ir Tobulumą, dėkodamas už tai, kas jo Valia sukurta visai žmonijai.. Gėris ir ,  Blogis.. tatai,  kad suprastume , kas yra viena ir kita.. 
Pranciškus už krikščionišką šeimą??? Nenuoseklumas matosi plika akimi. Dievas mums visiems Teisėjas..

Šios       2021-10-3 12:47

dienos Evangelijoje Jėzus mus moko neiti į kompromisą su piktąja dvasia: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą. O nuo sutvėrimo pradžios ‘Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu’. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Todėl, ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria!“

Šiaip>>>tiek       2021-10-3 12:41

Krikščionybė moko NUOLANKUMO. Ne nuolankus žmogus yra kietos širdies, tad jo žmogiškumas yra panašus į hitlerio, stalino, musolinio, polpoto ar kito diktatoriaus lygio.

tiek       2021-10-3 11:28

krikščionybė išmokė lietuvį atsiklaupti , o atsiklaupus galima tik mirti ,o ne kovoti,- tai Tautos poeto - Justino Marcinkevičiaus “pastebėjimas”. Taigi:pamaldumas nėra blogai ,bet tik su sąlyga,kad bet kokiomis aplinkybėmis pilietis pirmiausia nepamiršta išlikti Žmogumi.

Va, taip       2021-10-3 8:54

Šeima ir tik šeima tarp vyro ir moters yra pradžia bažnyčios ir garantas stipriai valstybei. Juk ir Lietuvoje pakilo pirmiausia sąjūdis už šeimą.


Rekomenduojame

Buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas kuria medijų korporaciją

Nuo bačkos. Vilniaus meras R. Šimašius: aš turiu pareigą dėl vilniečių būti principingu už mūsų miestą ir jo gyventojus

Dr. Dalija Snieškienė. Kur aš tai mačiau???

Prof. Jonas Grigas. Pavojingiausia kada nors išrasta technologija

Suomijoje dėl krikščioniškų pažiūrų teisiama buvusi ministrė

Pokalbis su prof. Alvydu Jokubaičiu

Nuo bačkos. Dainius Žalimas: nacionalinio konstitucinio identiteto elementu negali būti atsisakymas pripažinti šeima tos pačios lyties asmenų sąjungą

Romualdas Ozolas. Tikslas ir uždavinys: atkurti valstybę

Vytautas Radžvilas. Ir vis dėlto tikrovė stipresnė už ideologiją

Edvardas Čiuldė. Vilniaus universiteto nekrozė

Gėjų manifestas

Raimondas Navickas. Pažvelkime į VU lyčiai jautrios kalbos gaires kitu kampu

Justas Sakavičius. Valdžios tikslas – sudaryti nepakeliamas sąlygas neskiepytam žmogui

Asta Višinskaitė - Katutė. Partnerystės įstatymo stūmimo kampanija

Nuo bačkos. Viktorija Čmilytė-Nielsen: Danija laimingiausių šalių trejetuke, nes ten įteisinta vienalyčių porų partnerystė

Anglijoje per penkerius metus planuojama uždaryti daugiau nei 360 bažnyčių

Ir vėl valdantiesiems „parūpo“ miškai

Vengrų europarlamentaras: Europos sąjungoje paskelbtas Šaltasis karas

Nuo bačkos. Seimo narys Matas Maldeikis: Lenkija eina neteisingu keliu

Pareiškimas dėl Mokslo ir studijų ideologizavimo aukštosiose mokyklose

Rasa Čepaitienė. „Universitetuose įsitvirtina ideologinė cenzūra ir kitaminčių persekiojimai“

Papunkčiui su Vytautu Sinica. Skvernelio partija – nei kairė, nei tautinė

Vaistininkai griebiasi už galvos – neturintys galimybių paso išvis nebegalės nusipirkti vaistų

Asta Katutė. Vilniaus universitetas: ideologiniai sprendimai mainais į Europos Sąjungos lėšas?

Ramūnas Aušrotas. Kai norima prismaugti iki galo

Eglė Gatelytė. Ekspertai apie „bandomąjį projektą“ Vokietijos mieste: tai tik pradžia, būkit pasiruošę

Česlovas Iškauskas. Briuselis auklėja Lietuvą

STI: Parengtas skundas į Konstitucinį Teismą dėl galimybių paso

Studentai nebetyli – vienijasi prieš diskriminaciją universitetuose

Tyrimas: JAV gyventojai vis palankiau vertina marksizmo idėjas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.