Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Padauginame tik dalydamiesi

Tiesos.lt redakcija   2020 m. rugpjūčio 2 d. 6:21

39     

    

Geroji Naujiena: Padauginame tik dalydamiesi

Įsigykite duonos ir valgykite!

„Visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens! Teateina ir tie, kurie pinigų neturi! Įsigykite duonos ir valgykite! Ateikite, įsigykite vyno ir pieno – veltui, be sidabro! Kodėl sidabru jūs mokate už tai, kas nepamaitina, ir savo uždarbiu – kas nepasotina? Todėl jūs manęs paklausykite – ir valgysite geriausią maistą, gardžiuositės skaniausiais valgiais! Ateikite pas mane, ausis ištempę klausykitės – ir jūs gyvensite. Aš amžiną sandorą su jumis sudarysiu, remdamasis malone, parodyta Dovydui“ (Iz 55, 1–3).

* * *

Viešpatie, atveri savo dosniąją ranką

mus maitindamas sočiai.
Viešpats švelnus, gailestingas,

didžiai maloningas, rūstaut negreitas.
Viešpats visiems yra geras,
savo visiems kūriniams gailestingas. –
Į tave krypsta akys kiekvieno,

savo metu visiems duodi peno.
Atveri savo dosniąją ranką,
sočiai maitindamas visa, kas gyva. –
Kur Viešpats žengia – žengia teisingai,

ką jis padaro, tas šventa.
Dievas arti kiekvienam, kas jo šaukias,
kiekvienam, kas iš tyros širdies šaukias (Ps 144, 8–9. 15–16. 17–18)

 

* * *

Jokie kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės

Broliai! Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? Tačiau visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo. Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei viešpatystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje (Rom 8, 35. 37–39).

 

* * *

Visi pavalgė iki soties

Išgirdęs, kad Jonas Krikštytojas miręs, Jėzus laiveliu nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios sužinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui. Kai išlipo į krantą ir pamatė daugybę žmonių, Jėzui pagailo jų, ir jis išgydė sergančiuosius. Atėjus vakarui, prisiartino mokiniai ir tarė: „Vietovė tuščia, ir jau vėlus metas. Atleisk žmones, kad, nuėję į kaimus, nusipirktų maisto“. Jėzus atsakė: „Nėra reikalo jiems skirstytis. Jūs duokite jiems valgyti“. Jie atsiliepė: „Mes čia teturime penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis“. Jėzus tarė: „Atneškite man juos“. Ir, liepęs miniai susėsti ant žolės, jis paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, sukalbėjo laiminimo maldą, laužė ir davė mokiniams, o tie dalijo žmonėms. Ir visi pavalgė iki soties. Ir surinko likusius gabalėlius, iš viso dvylika pilnų pintinių. O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų, neskaitant moterų ir vaikų (Mt 14, 13–21).

 

* * *

„Aš esu gyvenimo duona“, – sako Kristus ir pažada: „Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“.
Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje prašykime: Viešpatie, numalšink ir mūsų tiesos bei teisingumo troškulį.
Džiaugsmingai dalykimės ir Jo dovanomis – juk Viešpats neprašo iš mūsų to, ko neturime, atvirkščiai,Jis padaugins ir mūsų menką nieką, nes tik pasidaliję savo gyvenimu jo turėsime apsčiai. Amen.
.

 

* * *

Sigitas Tamkevičius. Kristaus meilės paliesti
18 eilinis sekmadienis

Jėzus apie savo misiją žemėje taip kalbėjo: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10).
Gyvenantis skurde, nuodėmių sužeistas ir meilės nepatiriantis žmogus jaučiasi nelaimingas. Jėzus atėjo kaip gelbėtojas, kad mus apdovanotų amžinuoju gyvenimu, tačiau jam labai rūpėjo ir laikinas žmonių gyvenimas.

Sklaidydami Evangelijos puslapius, mes matome Jėzų darantį stebuklus ne dėl savo dieviškos galios pademonstravimo, bet tam, kad žmones apdovanotų gyvenimu. Po Jono Krikštytojo nužudymo Jėzus pasitraukė į dykumą, bet žmonės ir čia jį surado. Evangelistas Matas pastebi, kad Jėzui pagailo jį atsekusių žmonių ir „jis išgydė jų ligonius“ (Mt 14, 14). Atėjus vakarui mokiniai patarė Jėzui paleisti žmones, kad jie susirastų maisto, bet Jėzui buvo brangūs šie išvargę žmonės ir jis juos stebuklingai pamaitino (plg. Mt 14, 15–21)

Jėzus nepraeis abejingai pro raupsuotuosius ir juos pagydys. Jį sujaudins Naino našlės ašaros ir prikels jos mirusį sūnų. Jėzus atsilieps į šimtininko prašymą ir tuojau pagydys jo sūnų. Verkiančiai nusidėjėlei jis pasakys: „Jos nuodėmės atleistos.“ Jėzaus meilė tiesiog vers jį ieškoti silpnų, vargstančių ar nuodėmės prislėgtų žmonių. Jie akivaizdžiai jautė šią meilę, kuri tarsi magnetas traukė juos prie Galilėjos Mokytojo.

Pačią didžiausią meilę Jėzus parodė per savo kančią ir mirtį, kai už mus paaukojo savo gyvybę. Šitos meilės patrauktas apaštalas Paulius Laiške romiečiams rašo: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? Ar priespauda, ar persekiojimas?

<...> Tačiau visa mes lengvai nugalime dėlei, kuris mus pamilo <...>

ir jokie kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės“ (Rom 8, 35.37.39).

Prieš savaitę Griškabūdyje paminėjome švento gyvenimo kunigą Antaną Skeltį SDB, Lietuvos saleziečių patriarchą. Jėzaus meilės paliestas jis ryžosi pasišvęsti Dievo tarnybai. Bręsdamas aštuonių vaikų šeimoje ir matydamas, kad Lietuvoje sunkiai įgyvendins savo siekius, aštuoniolikametis jaunuolis iškeliavo į Italiją, susirado šv. kun. Jono Bosko sekėjus ir tapo saleziečiu kunigu. Nuo tada jis ieškojo vargingų jaunuolių Lietuvoje, kvietė juos į Turiną, ugdė juos ir 1934 metais su būriu pasišventėlių grįžo į Lietuvą. Įsikūrė Vytėnuose ir sėkmingai apaštalavo, kai prasidėjęs karas sujaukė didelius jų darbus; saleziečių vienuolyne įsikūrė Raudonoji armija. Vokiečių okupacijos metais kun. Skeltys su kitais kunigais gelbėjo žydų vaikus, o sugrįžus raudoniesiems gerų žmonių globojamas šešerius metus slėpėsi nuo KGB persekiojimo. Buvau labai laimingas, vaikystėje turėdamas galimybę susipažinti ir bendrauti su šiuo švento gyvenimo kunigu, daug prisidėjusiu prie mano tikėjimo brendimo ir kunigystės pašaukimo.

Kun. Antanas Skeltys SDB buvo tik vienas iš daugelio, kuriuos patraukė Jėzaus meilė. Per ilgus savo kunigystės metus sutikau daug kunigų, taip pat Dievui pasišventusių vyrų bei moterų, kurie uoliai tarnavo Dievui ir žmonėms. Visi jie savo laiku buvo paliesti Dievo meilės ir tiesiog negalėjo į ją neatsiliepti.

Pati didžiausia bėda ištinka žmogų, jei jis tik paviršutiniškai prisiliečia prie Evangelijos ir Jėzus jam lieka tik kaip tolimas ir mažai pažįstamas asmuo. Dievo meilės nenušviestas žmogus lieka dvasiškai nebrandus, nes jo tikėjimas tik skurdžiai vegetuoja.

Apaštalų darbų knygoje pasakojama apie pirmuosius krikščionis, kurie Jėzaus meilės patraukti būrėsi į bendruomenes, o savo turtu dalydavosi su visais stokojančiais: „Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo

<...>

ir buvo visų žmonių mylimi. O Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą“ (Apd 2, 44–45.47).

Mūsų dienomis ypač yra reikalingi pasauliečiai ir dvasininkai, panašūs į pirmųjų amžių krikščionis. Materialistinė bei hedonistinė kultūra paskleidė tarp žmonių susvetimėjimą ir juos dvasiškai nuskurdino. Tokios kultūros apsuptyje tik Dievo meilės paliesti žmonės gali nešti ne tik tikėjimą, bet ir meilės šviesą.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Vatikano NOTA       2020-08-6 18:05

dėl Krikšto sakramento formulės
Tikėjimo mokymo kongregacija ketvirtadienį paskelbė doktrininę notą dėl Krikšto sakramento formulės pakeitimo. Notoje aptariama kai kur Krikšto apeigose vartojama novatoriška formulė „Mes tave krikštijame vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“, kuri negalioja. Kai kur krikštijama panaudojant būtent tokią ar kitą panašią, tačiau nevartotiną ir klaidingą formulę.
Kongregacija kartu paskelbė „Responsum“ („Atsakymai“) dėl abejonės apie minėtosios Krikšto formulės galiojimą. Į du trumpus konkrečius klausimus atsakoma trumpai ir aiškiai.
Pirmas klausimas: „Ar galioja Krikštas, suteiktas pagal formulę: „Mes tave krikštijame vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“?“
Atsakymas į pirmą klausimą neigiamas.
Antras klausimas: „Ar tie, kuriems Krikštas suteiktas minėtąja formule, turi būti pakrikštyti pagal teisingą formulę?“
Atsakymas į antrą klausimą teigiamas.
Be šio popiežiaus patvirtinto dokumento, kongregacija paskelbė „Doktrininę notą“, kurioje aptariami įvairūs Krikšto teikimo aspektai, paminint kai kurias neteisingos formulės naudojimo pasekmes. Notoje pažymima, jog Krikšto sakramentas, suteiktas pagal savavališkai pakeistas formules, tikrai negalioja ir kad asmuo, tokiu būdu jį priėmęs, turi būti pakrikštytas pagal teisingą formulę: „Aš tave krikštiju vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“
Kai kur per Krikštą naudojama ši (klaidinga) formulė: „Mes, tėčio ir mamos, krikštatėvių, senelių, artimųjų, draugų ir bendruomenės vardu krikštijame tave vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“
Tokiu būdu norima iškelti bendruomeninę Krikšto reikšmę, šeimos ir artimųjų dalyvavimą ir tarsi atsverti tėvų ir bendruomenės nenaudai į kunigo rankas sutelktą sakralumo galią, kaip kad galėtų atrodyti pagal dabartinę Romos apeigyno Krikšto formulę.
Tikėjimo kongregacija notoje pažymi, kad tokia pagunda iš tikrųjų nėra nauja, jau šv. Tomas Akvinietis nagrinėjo panašų klausimą ir pateikė neigiamą išvadą, o Bažnyčia susirinkimo konstitucijoje „Sacrosantum Concilium“, pasiremdama šv. Augustinu, moko, jog „kam nors krikštijant, krikštija pats Kristus“. Tai reiškia, kad krikštas vyksta dalyvaujant Kristui ta prasme, kad jis perduoda savo „antspaudą“, suteikiantį veiksmingumą, bet labiausiai turi būti aišku, jog švenčiamo įvykio pagrindinis veikėjas yra pats Kristus.
Beje, Kūdikių krikšto apeigynas liudija, kad tėvai, krikšto tėvai ir visa bendruomenė netgi labai skatinami aktyviai dalyvauti apeigose, jose atliekant tam tikrą liturginį vaidmenį.
Bažnyčia amžiams bėgant labai atidžiai saugojo sakramentų šventimo formą, o Šventasis raštas leidžia be jokios abejonės atpažinti Kristaus veikimą Bažnyčios liturginiuose veiksmuose. Susirinkimas bendruosiose liturgijos tvarkymo nuostatuose, be kita ko, primena, kad „niekam kitam, net kunigui, nevalia ko nors savo nuožiūra liturgijoje pridėti, atimti arba pakeisti“.
Todėl savavališkas krikšto sakramento formos keitimas yra ne tik liturginio pobūdžio piktnaudžiavimas, bet ir bažnytinės bendrystės žeidimas, trukdantis atpažinti Kristaus veikimą, o pačiais sunkiausiais atvejais paverčiantis sakramentą negaliojančiu. Tarnystės veiksmų prigimtis reikalauja ištikimai perduoti tai, ką esame gavę.
Krikšto sakramentą teikiantysis ne tik neįgaliotas savavališkai keisti sakramento formulę, bet ir negali skelbti veikiantis tėvų, krikšto tėvų, artimųjų ar draugų ir net visų apeigos dalyvių vardu, nes tarnystę atliekantysis veikia būdamas Kristaus veiksmų ir jo dalyvavimo Bažnyčios liturgijoje ženklu. Kai krikštijantysis ištaria formulę „Aš tave krikštiju vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“, jis nekalba kaip užduotį vykdantis funkcionierius. Bažnytinė pareigybė visuomet yra tarnystė Dievui ir jo tautai, o ne galios, manipuliuojančios tuo, ką Bažnyčiai perdavė Tradicija, vykdymas. Pasak Šv. Augustino, krikšto šventumas nepriklauso nuo sakramentą teikiančiųjų šventųjų ar nusidėjėlių, o tik nuo to, ant kurio nusileido Dvasia ir apie kurį pasakyta: „tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia“ (Jn 1, 33). Šventasis Augustinas pridūrė: „krikštijant Petrui, krikštija pats Kristus, krikštijant Pauliui, krikštija pats Kristus, krikštijant net ir Judui, krikštija pats Kristus“.
Popiežius Pranciškus birželio 8-osios audiencijoje Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektui pritarė Kongregacijos parengtiems atsakymams „Responsum“ ir nurodė juos paskelbti. Dokumentą birželio 24 dieną pasirašė kardinolas Luis Ladaria SJ, prefektas, ir arkivyskupas Giacomo Morandi, sekretorius. (SAK / Vatican News)

Jan       2020-08-6 17:51

Man ši Evangelijos vieta visada kalba apie tai, kad Jėzus norėjo, kad mokiniams išliktų atmintyje labai stiprus regėtas ženklas, kuris jiems visada liudys apie dangaus karalystės buvimą. Kad tik per Jėzų bus galimą ją pasiekti, o Mozė yra įstatymo, bei Elijas yra pranašų įvaizdžiai. Kiekvienas žmogus gauna iš Dievo ženklų, kuriuos reikia tik pastebėti ir juos prisiminti.

Evangelijos komentaras       2020-08-6 4:58

kun. Vladimiras Solovej

Kas yra vienišais takais kopęs į kalnus ir žavėjęsis bekraščiais vaizdais, vėliau grįžęs į lygumos asfaltuotą šurmulį patiria tam tikrą širdies suspaudimą. Tai yra tikėjimo kelio drama.

Nuo Atsimainymo kalno, maldos ir artimos bendrystės su Dievu kalno neišvengiamai reikia leistis žemyn ir keliauti kasdienės tarnystės kalvelėmis. Tikėjimo idealą, kuriuo žavėjomės būdami Dievo artumoje dabar regime įsikūnijusį mažoje kasdienybės tikrovėje.

Tai yra nemenkas išbadymas dėl kurio atsiranda pagunda prisitaikyti prie bendro asfaltuoto gyvenimo fono. Bet kartu čia gali pasireikšti ir tikra tikinčiojo didybė.

Kas myli idealą, tas jam tarnauja net tuomet, kai jo įsikūnijimas yra atgrasus. Kas nori eiti pirmyn, tai daro net ir tada, kai kiti lėtina žingsnį. Tai yra kritinis krikščionio gyvenimo momentas. Svarbu yra nepasiduoti. Ištverti šalia Jėzaus kryžiaus, kai Jo veidas jau nėra švytintis arba kada atrodo, kad Jo išvis jau nebėra.

Didžiulis tikėjimo pasiekimas yra sugebėti tiek ant Atsimainymo kalno, tiek Getsemanės sode tiek ir ant Golgotos kalvos pasakyti : „Taip, aš pažįstu šį Žmogų“.

Tikinčiojo užduotis yra išsaugoti Atsimainymo kalno šviesą žemumos šešėliuose. Tačiau visam tam pirmiausiai reikia turėti Atsimainymo kalno patirtį. Tik tas kas pilna krūtine kvėpavo kalnų oru gebės pakelti žemumos tvaiką.
Bernardinai.lt

Mąstymas       2020-08-6 4:57

Prašyti Kristaus veido kontempliacijos malonės

Žvelgsiu į Jėzų, kuris, vedasi išrinktuosius mokinius „nuošaliai ant aukšto kalno“. Jėzus žino, kad jiems reikia dvasinio sustiprinimo. Mokiniai yra prislėgti Jo žodžių, nes Jis kalbėjo apie savo atmetimą, kančią ir kryžių.

*

Ką galiu pasakyti apie savo dabartinę dvasios būseną? Kas man teikia vidinio džiaugsmo, o kas slegia? Paprašysiu Jėzaus, kad mane pasiimtų „nuošaliai ant aukšto kalno“, kad padėtų man surasti „dykumos“ aplinką ir karštą asmeninę maldą.

*

Ant kalno atsistosiu arti Jėzaus ir mokinių giliame susikaupime ir tyloje. Įsivaizduosiu Jėzų, kuris švyti atsimainęs, pilnas grožio, spinduliuoja kaip saulė. Būsiu katu su mokiniais ir kontempliuosiu Jėzaus veidą.

*

Prisiartinsiu prie Petro ir klausysiuosi jo susižavėjimo kupinų žodžių. Kartu su juo paprašysiu gilios Jėzaus artumo patirties ir malonės pasisotinti Jo grožiu. Šlovinsiu Jį paprastais žodžiais: „Jėzau esi nuostabus! Gera man būti su Tavimi“.

*

Įsiklausysiu į balsą iš dangaus. Kokius išgyvenimus jis sukelia manyje? Ko manyje daugiau: ramybės patirties ar baimės bei neramybės. Ar turiu gilų palankumą Jėzui? Ar Jis yra mano mylimiausias Brolis? Ar klausau Jo žodžių?

*

Jėzus prieina prie manęs, panašiai kaip prie mokinių ant kalno, ir sako man: „Kelkis, nebijok“. Tvirtai įsikibsiu į Jo ranką ir prašysiu, kad padėtų man pakilti iš mano baimių ir dvasinių negalių.

*

„Nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų“. Žvelgsiu į Jėzų kartodamas:

„Išlaikyk savo veido atspindį mano širdyje“.

Kasdienapmastau.lt

KRISTAUS ATSIMAINYMO šventės Evangelija       2020-08-6 4:56

(Mt 17, 1–9)

    Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai į aukštą kalną. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa.
    Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo.
    Tuomet Petras kreipėsi į Jėzų: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“.
    Dar jam tebekalbant, štai šviesus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo labai gėriuosi; jo klausykite!“ Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę.
    Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų.
    Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių.
  Katalikai.lt

KRISTAUS ATSIMAINYMO šventės Dievo Žodis       2020-08-6 4:56

II skaitinys (2 Pt 1, 16–19)

  Mylimieji!
  Mat mes skelbėme jums mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą ne mėgdžiodami gudriai išgalvotas pasakas, bet kaip savo akimis matę jo didybę liudytojai.
  Jis gavo iš Dievo Tėvo garbę ir šlovę, kai iš šlovingosios didybės nuskambėjo jam balsas: Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Tą balsą mes girdėjome aidint iš dangaus, kai buvome su juo ant šventojo kalno.
  Mes turime tvirčiausią pranašų žodį. Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 17, 5c)

P.  Aleliuja. – Šitas yra mano mylimasis Sūnus,
              kuriuo labai gėriuosi; jo klausykite! – P. Aleliuja.

KRISTAUS ATSIMAINYMO šventės Dievo Žodis       2020-08-6 4:55

Psalmė (Ps 96, 1–2. 5–6. 9)

P. Viešpats – Valdovas, jis didis viršum visos žemės.

  Viešpats – pasaulio Valdovas:
  tedžiūgauja žemė, tekrykštauja salos.
  Jį juosia debesys tamsūs,
  teise, teisybe grįstas jo sostas. – P.

  Sutirpsta kaip vaškas kalnai išsigandę
  prieš Viešpatį – viso pasaulio Valdovą.
  Byloja dangus apie jo teisingumą,
  jo garbingumą regi pasaulis. – P.

  Didis tu, Viešpatie, viršum visos žemės,
  visų dievų tu aukščiausias.– P.

KRISTAUS ATSIMAINYMO šventės Dievo Žodis       2020-08-6 4:54

Skaitinys (Dan 7, 9–10. 13–14)

    Regėjau, kaip buvo pastatyti sostai, ir atsisėdo senyvas vyriškis. Jo drabužiai buvo balti kaip sniegas, jo galvos plaukai – tarsi gryna vilna.Ugningos liepsnos buvo jo sostas, jo ratai – liepsninga ugnis. Iš jo veržėsi karščio srautas. Tūkstančių tūkstančiai jam tarnavo ir dešimt tūkstančių dešimčių tūkstančių stovėjo prieš jį. Susėdo teismas, ir buvo atskleistos knygos.
  Per naktinį regėjimą mačiau, kaip su dangaus debesimis atslinko tarytum žmogaus sūnus. Jis pasiekė senyvą vyrą ir buvo nuvestas į jo akivaizdą. Jam buvo suteikta valdžia, garbė ir karalystė. Visos tautos, gentys ir kalbos turės jam tarnauti. Jo viešpatavimas – amžinas, nesibaigiantis viešpatavimas. Jo karalystė niekada nežlugs!

Popiežiaus Pranciškau katechezė       2020-08-6 4:52

Kaip galime gydyti pasaulį?
Rugpjūčio 5 dienos katechezėje Šventasis Tėvas kalbėjo apie pandemijos žaizdas ir gydančią Dievo malonę. Katechezės pradžioje buvo perskaityta ištrauka iš Evangelijos pagal Morkų apie paralitiką, kurį draugai, negalėdami pasiekti Jėzaus kitaip, nuleido per praardytą skylę stoge (žr. Mk 2).

„Brangūs broliai ir seserys, laba diena! Pandemija toliau mus giliai žaloja ir nuplėšia dangalus nuo mūsų pažeidžiamų vietų. Daug mirusių, dar daugiau ligonių visuose kontinentuose. Labai daug asmenų ir šeimų dėl socialinių ir ekonominių problemų, ypač smogiančių neturtingiausiems, gyvena labai neužtikrintai“, – sakė popiežius Pranciškus.

Bet dėlto turime nenuleisti akių nuo Jėzaus ir su tikėjimu priimti Išganytojo nešamą Dievo karalystės viltį. Ši išgydymo ir išgelbėjimo karalystė jau yra tarp mūsų. Ji taip pat yra teisingumo ir taikos karalystė, kuri regima artimo meilės darbuose, stiprinančiuose viltį ir tikėjimą.

Krikščioniškoje tradicijoje tikėjimas, viltis ir meilė yra daug daugiau už jausmus ar nuostatas. Tai Šventosios Dvasios įkvėptos dorybės. Tai dovanos, kurios mus gydo ir paverčia mus gydytojais, atveria naujus horizontus ir tada, kai tenka plaukti pavojingiausiuose vandenyse.

Būtina dar kartą sudurti su tikėjimo, vilties ir meilės Evangelija, kad taptume kūrybingais ir atsinaujinusiais, kad galėtume išgydyti mūsų fizinių, dvasinių ir socialinių ligų šaknis, neteisingas struktūras ir destruktyvias praktikas, kurios mus atskiria vienas nuo kito, kelia grėsmę žmonių šeimai ir mūsų planetai.

Jėzaus tarnystėje yra daug išgydymo pavyzdžių. Jėzus išgydė raupsuotuosius, paralyžiuotuosius, aklus ir kurčius. Jis taip pat gydė ne vien fizinę ligą, bet ir visą asmenį, kad šis išsilaisvintų iš vienatvės, galėtų sugrįžti į bendruomenę. 

Popiežius pakvietė apmąstyti labai gražų pasakojimą apie paralitiko išgydymą Kafarnaume, skaitytą katechezės pradžioje. Draugams nuleidus ligonį pro stogą  Jėzus, „išvydęs jų tikėjimą, kreipėsi į paralyžiuotąjį: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!““ O po to pridūrė: „Sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“

Tai nuostabus išgydymo pavyzdys. Jėzaus gestas buvo atsakas į žmonių, kurie juo pasitikėjo, tikėjimą, pagrindė savo viltį ir parodė, kaip myli vienas kitą. Jėzus pagydė ne vien paralyžių, tačiau viską – atleido nuodėmes, atnaujino ligonio ir jo draugų gyvenimą. Galima būtų pasakyti – pagimdė juos iš naujo. Fizinis ir dvasinis išgijimas yra asmeninio ir bendruomeninio susitikimo vaisius. Išaugo visų buvusių tame name draugystė ir tikėjimas, patyrus gydančią Jėzaus galią.

„Tada paklauskime: kokiu būdu galime padėti išgyti dabartiniam mūsų pasauliui, šiandien? Kaip Viešpaties Jėzaus, sielos ir kūno gydytojo, mokiniai esame kviečiami tęsti Jo gydymo ir gelbėjimo darbą“, – sakė popiežius Pranciškus.

Bažnyčia, nors ir suteikia Kristaus gydančią malonę per sakramentus ir rūpinasi sveikatos bei medicinos paslaugomis nuošaliausiuose planetos kampeliuose, nėra ekspertė pandemijos prevencijos ir suvaldymo klausimais. Ji taip pat neteikia konkrečių socialinių ir politinių gairių, tai yra visuomeninių ir politinių lyderių atsakomybė.

Vis dėlto, bėgant amžiams, Evangelijos šviesoje Bažnyčia išplėtojo kai kuriuos pamatinius principus, kurie padeda eiti pirmyn ir parengti ateitį. Popiežius pacitavo kai kuriuos svarbiausius Bažnyčios socialinės doktrinos principus, glaudžiai susijusius tarpusavyje: tai asmens orumo, bendrojo gėrio, pirmenybės teikimo vargšams, bendros gėrybių paskirties, solidarumo, subsidiarumo, rūpinimosi bendrais namais – aplinka – principai.

„Šie principai padeda vadovams, visuomenės atsakingiesiems užtikrinti gerovę ir, kaip kad dabartinės pandemijos atveju, asmeninio ir socialinio audinio gydymą. Šie principai skirtingais būdais išreiškia tikėjimo, vilties ir meilės dorybes“, – kalbėjo popiežius. – „Ateinančiomis savaitėmis jus kviečiu kartu apmąstyti rimtus klausimus, kuriuos išryškino pandemija, ypač socialines ligas. Tai padarysime Evangelijos, teologalinių dorybių ir Bažnyčios socialinės doktrinos principų šviesoje. Kartu tyrinėsime, kaip mūsų katalikiška socialinė tradicija gali padėti gydyti nuo sunkių ligų kenčiantį pasaulį. Trokštu, kad mąstytume ir dirbtume kartu, kaip gydančio Jėzaus sekėjai, vardan geresnio pasaulio, pilno vilties ateities kartoms, kūrimo“. (RK / Vatican News)

Tikėjimas kaip kelrodis       2020-08-5 19:50

  Kokia krikščionių tikėjimo esmė? Kad žmogus yra ne tik nelaiminga mirtinga būtybė, bet ir Dievo vaikas. Dievo vaiku žmogus netampa automatiškai; dėl to jis turi leistis į susitikimą su mylinčia Dievo jėga, kurą vadiname malone. Malonė ateina pas mus per Jėzų Kristų. O Kristaus žodis skamba laivuose, visatoje ir dykumose. Jis vis labiau užkariauja mūsų mažą pasaulėlį. Ir šiandienos žmonijai tai yra vienintelis išgelbėjimas. Nes kai žmogus iškraipo, leidžia sau prarasti Dievo žodį, Kristaus žodį, jis tarsi nuo jo nusigręžia, nutolsta ir tampa savo paties gaivališkų jėgų grobiu! Tai žmogų nubloškia prie bedugnės krašto. Kaip tik ant tokio krašto mes šią valandą ir stovime.
  Štai kodėl priimti Kristų kaip savo Gelbėtoją - mūsų pačių ir viso pasaulio Gelbėtoją - reiškia dalyvauti visuomenės, kurioje gyvename, gyvenime ne tik pagal savo išgales, bet ir įnešant dvasios. Šitaip jūs atnešite krikščionišką savimonę į savo šeimas, darbą - visur, kur tik gyvenate ir veikiate.
  Aleksandras Menis žymus Rusijos Ortodoksų Bažnyčios kunigas už žodžio laisvę sumokėjęs gyvybę.

Tikėjimo jėga       2020-08-5 19:30

Ateidama pas Jėzų kanaanietė ištarė tik tiek: “Pasigailėk manęs!” (Mt 15,22), ir jos prašymo šauksmas sutraukė minias žiūrovų. Išties buvo gaila matyti taip atkakliai šaukiančią moterį, dar daugiau - motiną, kuri maldavo dėl savo sunkios būklės dukters.
  “Bet Jėzus neatsiliepė” (Mt 15, 23). Kokia nauja ir netikėta nuostata! Kas nepasipiktintų matydamas tokį elgesį, priešingą jo geram vardui? Iš tiesų girdėjome sakant, kad Jėzus keliavo per miestus ir kaimus gydydamas ligonius, bet štai šitą moterį jisai atstumia!
  Kristus tarė: “Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis”(Mt 15, 24). Kaip išgirdusi tokį atsakymą elgiasi moteris? Pasiduoda ir pasitraukia? Atsižada savo vilties? Nieku gyvu. Priešingai, dar atkakliau prašo. O mes gi taip nesielgiame; nieko negavę pasitraukiame, nors turėtume dar labiau prašyti!
  Kaip galiausiai atsiliepia Kristus” “O moterie, didis tavo tikėjimas”! (Mt15, 28). Savo malonę jis atidėjo tik dėl to, kad viešai pasakytų šiuos žodžius ir pagerbtų moterį. Didelė yra tikėjimo jėga!
Šv. Jonas Auksaburnis

Jan       2020-08-5 19:05

Šios dienos Evangelijos minima moteris kananietė yra pats geriausias pavyzdys su kokiu tikėjimu ir pasitikėjimu reikia siekti Jėzaus. Nepaisant pažeminimo ji kovoja iki galo. Tik tokiu tikėjimu mes galime laimėti dangaus karalystę. Nepaisant nieko, siekti Jėzaus gydančios meilės.

Evangelijos komentaras       2020-08-5 4:55

kun. Vladimiras Solovej

Vienas šios evangelijos ištraukos momentas, verčia rimtai susimąstyti. Serga mergaitė, tačiau Jėzus neskuba jos gydyti. Jis prie jos net neprisiliečia, kaip tai daro daugeliu kitų atvejų. Jėzus nėra net jos matęs. Mergaitė serga, o Jėzus visą laiką kalbasi su jos motiną. Dažnai taip atsitinka, kad tėvų elgesys yra įvairių vaikų patologijų priežastimi. Moteris sako: mano dukterį baisiai kankina demonas. „Mano“ gali reikšti nuosavybę, priklausymą. Moteris jaučia, kad jos dukra yra jos pačios tęsiniu. Galbūt jos dukra realizuos jos planus, galbūt tai, ko jai pačiai nepavyko įgyvendinti. …dukterį baisiai kankina demonas. Pažodžiui veiksmažodis (daimonizomai) reiškia „būti priklausomam“. Nuo ko yra priklausoma duktė? Kas įėjo į jos vidų? Kas jai neduoda ramybės? Kas ją kankina? Ko neįmanoma apvaldyti? Biblijoje demonu yra kažkas kas įeina į tave ir dėl to tu jau nebesi tu, elgiesi taip tarsi būtum kitu asmeniu. Jėzaus žodžiai: Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams – viską paaiškina.

Akivaizdu, kad motina neduoda savo dukrai tokio maisto, kuris jai yra reikalingas. Dukters liga – tai protestas prieš meilės stoką. Motina turi „šunyčių“, kuriems išžarsto savo meilę; ji labiau yra susirūpinusi savo baimėmis, kaip neprarasti dukros, kaip atrodyti gera mama, kaip realizuoti savo profesinius įgūdžius, kaip išsaugoti savo jaunystę ir pan. Dukra kenčia, nes jos motina nesielgia sveikai. Jėzus sprendžia šią situaciją nurodydamas į problemos šaknis. Galiausiai moteris kanaanietė susilaukė Jėzaus pripažinimo, dėl savo nepaprasto nuolankumo prieš tą tiesą, kurią jai apreiškė Jėzus. Moters nuolankumas ir tikėjimas leido Jėzui sugrąžinti sveikatą pirmiausiai jai, o po to jos dukrai. Tik tuomet kai motina buvo pagydyta, pasveiko ir jos dukra. Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko.
Bernardinai.lt

Mąstymas       2020-08-5 4:54

Prašyti ištvermės maldoje malonės abejonių metu

Prisijungsiu prie žmonių minios, kuri seka Jėzų. Prisiartinsiu prie šaukiančios moters, kuri nori atkreipti Jėzaus dėmesį į save. Įsiklausysiu į jos jaudinantį šauksmą: „Pasigailėk manęs!“.

*

Ar prisimenu kokį skausmingą išgyvenimą, kai labai kentėdamas šaukiausi Jėzaus: „Pasigailėk manęs!“ Ar šiuo momentu nesu panašiame stovyje? Kokiais žodžiais labiausiai išreikščiau dabartinę savo dvasios būseną?

*

Pastebėsiu didelį skausmą moters, kuri prašo malonės piktosios dvasios varginamai savo dukrai. Ar mano šeimoje, bendruomenėje yra žmonių, kuriuos vargina piktoji dvasia? Prašysiu Jėzaus, kad jų pasigailėtų. Kuriuos norėčiau ypatingu būdu atiduoti Jėzui?

*

Atkreipsiu dėmesį į moters atkaklumą: ji nenustoja maldauti Jėzaus netgi tada, kai kiti liepia jai nutilti. Ką galiu pasakyti Jėzui apie savo ištvermę abejonių metu? Ar sugebu pasipriešinti nenorui, abejonei?

*

Įsiklausysiu į moters ir Jėzaus pokalbį. Įsijausiu į jos vidinę kovą, kai išgirsta sunkius, netgi skaudžius Jėzaus žodžius. Ji nepasiduoda nusiminimui, abejonei, nenustoja toliau maldauti.

*

Ar atsimenu maldos momentus, kuriuose patyriau ypatingą sunkumą klausant Dievo žodžio? Kokie tai buvo žodžiai? Ar sugebėjau į juos atsiliepti? Kokie žodžiai Evangelijoje man yra sunkiausi? Kaip į juos atsiliepiu?

*

Prisiartinsiu prie Jėzaus, kuris pagonės tikėjimą rodo man kaip pavyzdį. Moters tikėjimas veda į dukters išgijimą. Priglusiu prie Jėzaus su savo pagundomis, abejonėmis bei nenoru ir kaip ta moteris kartosiu:

„Viešpatie, padėk man“.

Kasdienapmastau.lt

XVIII eilinė savaitės trečiadienio Evangelija       2020-08-5 4:53

(Mt 15, 21–28)

  Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį. Ir štai iš ano krašto atėjo viena moteris kananietė ir šaukė: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ Bet Jėzus neatsiliepė.
  Tuomet priėjo mokiniai ir ėmė jį prašyti: „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos rėkdama!“
  Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“.
  Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės, maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“
  Jis atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“.
  O ji sako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo“.
  Tuomet Jėzus tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“. Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko.
Katalikai.lt

XVIII eilinė savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2020-08-5 4:52

Psalmė (Jer 31, 10–13)

P.  Viešpats mus gano tartum piemuo savo bandą.

  Klausykitės, tautos, Viešpaties žodžio,
  jį skelbkit saloms tolimosioms.
  Sakykite: „Kas Izraelį išsklaidė, tas ir surinks jį
  ir ganys, tartum piemuo savo bandą“. – P.

  Viešpats išgelbės Jokūbą,
  vaduos iš stipresniojo rankos.
  Ateis jie ir džiūgaus Siono kalne,
  plauks prie Viešpaties gėrybių. – P.

  Šokdamos džiaugsis mergelės,
  linksminsis jaunuoliai ir seneliai.
  Jų liūdesį džiaugsmu aš paversiu,
  juos guosiu ir linksminsiu, vargams pasibaigus. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Lk 7, 16)

P.  Aleliuja. – Didis pranašas atsirado tarp mūsų.
              Dievas aplankė savo tautą. – P. Aleliuja.

XVIII eilinė savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2020-08-5 4:52

Skaitinys (Jer 31, 1–7)

  „Anuomet,– tai Viešpaties žodis,– aš būsiu visų Izraelio giminių Dievas, o jos bus mano tauta“.
  Štai ką sako Viešpats: „Malonę tyruose rado tauta, išsigelbėjusi nuo kalavijo; Izraelis kelsis į savo ramybės vietą. Toli pasirodė jam Viešpats: Aš amžina meile tave pamilau, todėl taip ilgai tau išsaugojau ištikimybę. Aš vėl tave atstatysiu, tu būsi naujai pastatyta, mergele Izraeli. Tu vėl pasipuoši savo būgneliais ir eisi džiaugsmingo ratelio. Tu vėl sodinsi Samarijos kalnuose vynuogynus. Kas sodinius veis, galės ir jų vaisiais naudotis. Ateis mat diena, kai sargybiniai šauks Efraimo kalnyne: ‘Kelkitės ir ženkime į Sioną, pas Viešpatį, mūsų Dievą!’“
  Nes štai ką sako Viešpats: „Džiaugsmingai sveikinkite Jokūbą, valiuokite pirmajai tautai! Skelbkit, giedokit, sakykit: ‘Viešpats išgelbėjo savo tautą – Izraelio išlikusius žmones’“.

Jan       2020-08-4 17:41

Petras ėjo vandeniu tol, kol nieko nemastė, t.y. matė tik Jėzų priekyje, bet, kai tik smegenyse šmėstelėjo mintis, kas ir kaip, ir kodėl ir t.t. ėmė skęsti. Taip nutiko ir žmogui, kuris garmėdamas nuo skardžio užsikabino už šakos ir ėmė rėkti, kad Jėzus jį išgelbėtų. Bet, kai tik išgirdo Jo balsą  liepiantį paleisti šaką, suabejojo, nes nepasitikėjo tuo, kurio šaukėsi ir paklausė ar dar, kas nors ten, viršuje yra? Tikėjimas yra matuojamas pasitikėjimu.

Evangelijos komentaras       2020-08-4 5:09

kun. Nerijus Pipiras

Jėzus siunčia mokinius irtis pirma Jo į kitą krantą. Pats Jis pasilieka maldai. Jis kalbasi su Tėvu akis į akį. Kalbasi ne vien tik prieš pačius svarbiausius gyvenimo momentus, bet ir nuolat. Tuo tarpu mokinių valtelė jau toli nuo kranto. Bangos didžiulės. Netikrumo bei baimės jausmas – taip pat. Ta kelionė į kitą krantą, tokį žinomą ir galbūt išsvajotą, galbūt net ima rodytis praradusi savo realumą. Ar tik Mokytojas nebus savųjų palikęs likimo valiai? O ir naktis tokia gili… Tos pačios siaubingiausios bangos – kasdienybės bangos, kurios nepaliaujamai atsimuša į mūsų tikėjimo valtelę, ją siūbuodamos, neretai tarsi iš po kojų išmesdamos bet kokį pagrindą. O ir tamsa. Kiek daug joje nevilties, depresijos. Tačiau ar tikrai nėra Jėzaus kur nors arti? Nereikia pamiršti, kad Jo rankos visada ištiestos mokinių link, o lūpos taria padrąsinantį žodį. Ar girdime jį? Ar leidžiamės, kad Jėzus link mūsų artėtų išbandymų bangomis? Juk jis nepaliauja melstis už kiekvieną, kuris yra valtelėje. Kuris, taip sakant, yra ant bangų. Tuomet mokiniams Jėzaus žingsniai vandens paviršiumi, ko gero, pasirodė įtartini. Bent jau Petrui tai tikrai.

Todėl ir prasideda tikėjimo išbandymas. Nejaugi bangų keteromis galima žengti lyg niekur nieko? Ne tik Petras, bet ir kiekvienas šiandien, šią minutę bandantis žengti Jėzaus silueto link, turėtų įsidėmėti atsakymą, skambantį šios dienos Evangelijoje. Taip. Tereikia tik tikėjimo. Tokio, kaip garstyčios grūdelis… tik jo. Ne pasigėrėjimo savimi, ne logikos ir fizikinių dėsnių. Juk tikinčiam viskas įmanoma. Tad pirmyn. Per bangas, per iš lūpų į lūpas einantį atoslūgį. Tik iki Jėzaus ir niekur daugiau…
Bernardinai.lt

Evangelijos komentaras       2020-08-4 4:59

kun. Vladimiras Solovej

Šios dienos evangelijoje apaštalas Petras elgiasi taip kaip turbūt pasielgtų daugelis iš mūsų. Daug kam patiktų padaryti Jėzui testą: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“.

Tikriausiai mūsų apaštalas gerokai nustebo išgirdęs į šį savo neracionalų prašymą paprastą atsakymą: „Eik!“.

Mes esame linkę nepasitikėti. Tikra Dievo malonė yra išdrįsti rizikuoti. Neretai tokiu būdu gimsta tikras ir gyvas tikėjimas, kuris yra išreiškiamas apaštalo Petro žodžiais: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“

Įprasta yra skirstyti žmones į tikinčius ir netikinčius. Tačiau pastaruoju metu vis labiau populiarėja kita žmonių grupė – tai neapsisprendę. Būti šioje grupėje yra labai patogu, kadangi nereikia prisiimti atsakomybės už savo pasirinkimą. Niekas prie tavęs nesikabinėja, niekas nieko iš tavęs nenori.

Vis dėl to tokios nuostatos kaina yra dvasinis marazmas, o neretai ir išeikvoto gyvenimo pojūtis.

Tikėjimas reikalauja apsisprendimo, pirmo ryžtingo žingsnio, galbūt tokio kaip apaštalo Petro. Niekas negarantuoja, kad viskas klostysis kaip pasakoje puikiai, kad nepradėsi skęsti savo problemose, kad neužklups abejonės.

Jėzus užtikrina, kad visuomet tau išties ranką.

Žodis „Nebijokite“ įvairiomis formomis Biblijoje pasikartoja 365 kartus. Kiekvieną dieną Dievas mus drąsina žengti tikėjimo žingsnį.
Bernardinai.lt

Evangelija       2020-08-4 4:56

(Mt 14, 22–36)

  Pavalgydinęs minią, Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir plaukti pirma jo kitapus ežero, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas. Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas.
  Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį virš vandens, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti.
  Jėzus tuojau juos prakalbino: „Nusiraminkite, tai aš, nebijokite!“
  Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei tu čia, liepk man ateiti pas tave vandeniu“.
  Jis atsakė: „Eik!“
  Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“
  Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“
  Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“
  Perplaukę jie išlipo į krantą Genezarete. Pažinę Jėzų, tos vietos gyventojai išgarsino jį visoje apylinkėje. Žmonės sugabeno pas jį visus sergančiuosius. Jie prašė jį leisti palytėti nors drabužio apvadą. Ir kas tik palietė – pasveiko.
Katalikai.lt

Evangelijos mąstymas       2020-08-4 4:53

Prašyti malonės, kad visuose savo sunkumuose priglusčiau prie Jėzaus

Po duonos padauginimo Jėzus liepė mokiniams persikelti į kitą krantą, o pats pasitraukė nuošaliai į kalną melstis. Jis nenori pripažinimo, nes visame, ką daro, ieško Tėvo garbės. Dabar taip pat pasitraukia į šoną.

*

Kontempliuosiu tylų ir nuolankų, visiškai atsidavusį Tėvui Jėzų. Ar savo apaštališkoje veikloje sugebu pasitraukti į šoną? Ar ieškau visų pirma Dievo garbės? Ar neužstoju Jo savimi?

*

Kartu su Jėzumi lipsiu į kalną melstis. Žvelgsiu į Jo besimeldžiantį veidą, klausysiuosi Jo pokalbio su Tėvu. Jėzus kasdien žvelgia į Tėvą ir meldžiasi už mane. Ar tikiu į Jėzų, kuris paveda mane Tėvui?

*

Atkreipsiu dėmesį į mokinius, kurie kovoja su bangomis, kad pasiektų kitą ežero krantą. Įsijausiu į jų nuovargį. Jie neatpažįsta pas juos ateinančio Jėzaus. Ar nuovargis, kylantis iš aktyvaus gyvenimo būdo, neužstoja man Jėzaus?

*

Įsijausiu į Petro, einančio vandeniu pas Jėzų, išgyvenimus. Pabandysiu kartu su juo patirti skendimo momentą. Kiek kartų gyvenime pradedu skęsti, tiek kartų Jėzus mane gelbėja, jeigu tik atsiveriu Jo pagalbai.

*

Prisiminsiu tuos momentus, kuriuose atrodė, kad niekas negali man padėti. Ar atsimenu momentą, kai ypatingu būdu sunkioje situacijoje pajutau gelbstinčią Jėzaus ranką? Pašlovinsiu Jį už tuos momentus. Prašysiu gilaus Jo buvimo pajutimo kritinėse situacijose.

*

Sąmoningai prisiartinsiu prie Jėzaus su visu savo silpnumu, kad paliesčiau Jo „apsiausto apvadą“. Su tikėjimu kartosiu:

„Gelbėk mane skęstantį“.

Kasdienapmastau.lt

XVIII eilinės savaitės antradienio Evangelija       2020-08-4 4:52

(Jer 30, 1–2. 12–15. 18–22)

  Žodis, kurį Jeremijas išgirdo iš Viešpaties: „Štai ką sako Viešpats: ‘Visus žodžius, kuriuos aš esu tau kalbėjęs, surašyk į knygą!’
  Nes štai ką sako Viešpats: ‘Sunkus tavo sužeidimas, neužgydoma tavo žaizda. Votis ta negali išgyti, ir tu negalėsi pasveikti. Užmiršo tave visi tavo bičiuliai, daugiau jie tavim nesidomi. Kaip kerta priešas, taip aš tau kirtau sunkų smūgį. Ko gi rėki dėl savo sužeidimo ir skaudaus kentėjimo? Dėl daugkartinės tavo kaltės, dėl nesuskaitomų tavo nuodėmių šitai aš tau padariau’.
  Štai ką sako Viešpats: ‘Štai aš pakreipsiu Jokūbo palapinių likimą, aš pasigailėsiu jojo buveinių. Ant savo uolinės kalvos bus pastatytas miestas, ir savo senojoje vietoje stovės pilis. Tenai suskambės valiavimo dainų, džiaugsmingų žmonių balsai. Aš juos padarysiu gausingais ir jų nemažės; suteiksiu jiems garbę, ir jų nebeniekins. Jokūbo sūnūs bus kaip kadaise, ir jo bendrija laikysis mano akivaizdoje, o visus jo engėjus nubausiu. Jo vadovas kils iš jo paties, jojo valdovas išeis iš jo saviškių. Aš leisiu jam prisiartinti, jis galės prie manęs priartėti, nes šitaip gi kas nepaisytų savo gyvybės, kad prie manęs priartėtų? – tai Viešpaties žodis.
  Jūs būsite mano tauta, o aš jūsų Dievas būsiu’“.
Katalikai.lt

XVIII eilinės savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-08-4 4:51

Psalmė (Ps 101, 16–21. 29. 22–23)

P.  Atstatys Viešpats Jeruzalės miestą ir su didžia šlove pasirodys.

  Gerbs tavo, Viešpatie, vardą pagonys,
  tavo didybę – pasaulio valdovai,
  kai atstatys Viešpats Jeruzalės miestą
  ir su didžia šlove pasirodys.
  Vargšų maldų jis klausysis,
  jų prašymų jis nepaniekins. – P.

  Bus parašyta ateinančiai kartai,
  ir nauji žmonės Viešpatį garbins:
  „Pažvelgė Viešpats iš aukštojo sosto,
  pažiūrėjo iš dangaus žemėn.
  Aimanas išgirdo belaisvių,
  pasmerktus mirt išvadavo“. – P.

  Ramybėj gyvens tau tarnaujantys žmonės,
  tavo globoj gyvuos jųjų ainiai.
  Viešpaties vardas Siono mieste bus garsingas,
  jįjį Jeruzalė šlovins,
  kai susiburs visos tautos, valstybės
  Viešpaties garbint. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 1, 49b)

P.  Aleliuja. – Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius! – P. Aleliuja.

XVIII eilinės savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-08-4 4:50

Skaitinys (Jer 30, 1–2. 12–15. 18–22)

  Žodis, kurį Jeremijas išgirdo iš Viešpaties: „Štai ką sako Viešpats: ‘Visus žodžius, kuriuos aš esu tau kalbėjęs, surašyk į knygą!’
  Nes štai ką sako Viešpats: ‘Sunkus tavo sužeidimas, neužgydoma tavo žaizda. Votis ta negali išgyti, ir tu negalėsi pasveikti. Užmiršo tave visi tavo bičiuliai, daugiau jie tavim nesidomi. Kaip kerta priešas, taip aš tau kirtau sunkų smūgį. Ko gi rėki dėl savo sužeidimo ir skaudaus kentėjimo? Dėl daugkartinės tavo kaltės, dėl nesuskaitomų tavo nuodėmių šitai aš tau padariau’.
  Štai ką sako Viešpats: ‘Štai aš pakreipsiu Jokūbo palapinių likimą, aš pasigailėsiu jojo buveinių. Ant savo uolinės kalvos bus pastatytas miestas, ir savo senojoje vietoje stovės pilis. Tenai suskambės valiavimo dainų, džiaugsmingų žmonių balsai. Aš juos padarysiu gausingais ir jų nemažės; suteiksiu jiems garbę, ir jų nebeniekins. Jokūbo sūnūs bus kaip kadaise, ir jo bendrija laikysis mano akivaizdoje, o visus jo engėjus nubausiu. Jo vadovas kils iš jo paties, jojo valdovas išeis iš jo saviškių. Aš leisiu jam prisiartinti, jis galės prie manęs priartėti, nes šitaip gi kas nepaisytų savo gyvybės, kad prie manęs priartėtų? – tai Viešpaties žodis.
  Jūs būsite mano tauta, o aš jūsų Dievas būsiu’“.

Evangelijos komentaras       2020-08-3 5:03

– kun. Vladimiras Solovej
Jėzus duonos padalijimo ženklas kviečia žmogų gyventi pagal Dangaus karalystės dėsnius – priimti viską ką žmogus turi kaip Dievo jam patikėtą dovaną ir su dėkingumu ja dalintis.
Jėzus nepadaugino duonos, bet visiems padalino tai, ką Dievas kiekvienam buvo suteikęs. Liepdamas mokiniams susodinti žmones, Jėzus kviečia mokinius kurti iš minios bendruomenę.
Sukalbėjęs palaiminimo maldą Jėzus pirmiausiai perlaužė duoną ir davė mokiniams ją išnešioti žmonėms. Turint omenyje tai, kad pagal ano meto ir vietos paprotį žmonės ne tiek susėdo kiek sugulė ant žolės pasiremdami ant alkūnės, mokiniai dalindami jiems maistą turėjo priklaupti tam, kad galėtų jį jiems paduoti. Tokiu būdu Jėzus kviečia savo mokinius nuolankiai tarnystei.
Priimti Jėzaus perlaužtą duoną – tai gauti tarnystės artimui privilegiją ir įpareigojimą. Atsiliepti į šį kvietimą reiškia jau čia žemėje gyventi Dangaus Karalyste.
Tuo tarpu pasisavinti duoną tam, kad išnagrinėjus artimo poreikius, galima būtų užkelti kainą, ją parduoti ir pralobti, reiškia gyventi pagal šio pasaulio laukinės ekonomikos dėsnius. Tai reiškia nukelti Dangaus Karalystės tikrovę į kažkokį arčiau neapibrėžtą ir todėl nerealų pomirtinį gyvenimą.
Eucharistinė duona – Kristus – neprašo žiūrėti į Jį ar nešioti procesijoje, Jis trokšta būti priimtas, perlaužtas, išdalintas ir suvalgytas tam, kad ir mes nebijotume perlaužti ir dalinti save pačius ir savo gyvenimus. Tik perlaužtas ir išdalintas gyvenimas yra tikras žmogaus gyvenimas.
Bernardinai.lt

Evangelijos mąstymas       2020-08-3 4:57

Prašyti tikėjimo, kad Jėzus veikia mano gyvenime

Įsivaizduosiu Jėzų, kuris laiveliu plaukia į dykvietę. Žvelgdamas į Mokytoją, paklausiu savęs: ar yra manyje „dykumos“ troškimas? Kaip dažnai aukoju savo laiką tylai ir asmeniškai maldai?

*

Prisijungsiu prie žmonių minios, kurie seka Jėzumi. Kontempliuosiu Jėzų, kuris gailisi minios. Įsivaizduosiu, kaip Jis prieina prie ligonių, parodo užuojautą ir pagydo juos. Paprašysiu, kad Jėzus mane paliestų ir išgydytų.

*

Įsivaizduosiu kitą paveikslą. Vakaras, bet minia ir toliau yra su Jėzumi. Jie yra išvarginti dienos kaitros ir alkani. Aš esu tarp jų. Pastebėsiu mokinių pasimetimą ir Jėzaus ramybę. Mokiniai negali netgi pagalvoti, kad Jėzus gali stebuklingai išspręsti problemą.

*

Klausysiuosi Jėzaus ir mokinių pokalbio. Pastebėsiu nuostabą mokinių veiduose, kai išgirsta Jėzaus liepimą: „Jūs duokite jiems valgyti“. Paskui jie skaičiuoja duoną ir žuvis, kurias jie turi su savimi. Mokiniai yra susikoncentravę į savo rūpestį, todėl nesugeba paprašyti Jėzaus, kad jiems padėtų toje bėdoje.

*

Šitą sceną pritaikysiu sau. Prisiminsiu situacijas iš savo gyvenimo, kuriose jaučiausi nieko negalintis, pametęs galvą. Ar pakviečiu Jėzų į savo kasdieninius rūpesčius, problemas? Ar kalbuosi su Jėzumi apie savo rūpesčius?

*

Kontempliuosiu duonos padauginimo sceną. Matysiu Jėzų, kuris liepia susėsti miniai ant žolės, paima į rankas duoną ir žuvį ir meldžiasi Tėvui. Minia su nuostaba stebi tai, kad vyksta. Valgio visiems užtenka, visi yra sotūs. Matysiu minios džiaugsmą ir susižavėjimą Jėzumi.

*

Pagalvosiu apie savo gyvenimo rūpesčius, kurie atrodo beviltiški. Kokie tai rūpesčiai? Apie juos pasikalbėsiu su Jėzumi. Nuoširdžioje maldoje pavesiu Jėzui visus, kurie išgyvena tikėjimo krizę. 

Kasdienapmastau.lt

XVIII eilinės savaitės pirmadienio Evangelija       2020-08-3 4:56

(Mt 14, 13–21)

  Išgirdęs apie Jono Krikštytojo mirtį, Jėzus laiveliu nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios žinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui. Kai išlipo į krantą ir pamatė daugybę žmonių, Jėzui pagailo jų, ir jis išgydė sergančiuosius.
Atėjus vakarui, prisiartino mokiniai ir tarė: „Vietovė tuščia, ir jau vėlus metas. Atleisk žmones, kad, nuėję į kaimus, nusipirktų maisto“.
  Jėzus atsakė: „Nėra reikalo jiems skirstytis. Jūs duokite jiems valgyti“.
  Jie atsiliepė: „Mes čia turime penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis“.
  Jėzus tarė: „Atneškite man juos“.
  Ir, liepęs miniai susėsti ant žolės, jis paėmė penkis duonos kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, sukalbėjo laiminimo maldą, laužė ir davė mokiniams, o tie dalijo žmonėms. Ir visi pavalgė iki soties. Ir surinko likusius gabalėlius, iš viso dvylika pilnų pintinių. O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų, neskaitant moterų ir vaikų.
Katalikai.lt

XVIII eilinės savaitės pirmadienio Dievo Žodis       2020-08-3 4:55

Psalmė (Ps 118, 29. 43. 79– 80. 95.102)

P.  Šviesk mane, Viešpatie, savo mokslu.

  Į klystkelius patekti neleiski,
  suteik man savo įstatymo malonę. – P.

  Iš mano lūpų neatimk tiesos žodžių –
  tavo pasakymais kliaujuos. – P.

  Tegu pas mane susieina, kurie tavęs bijo,
  kuriems tavo potvarkiai rūpi. – P.

  Te mano širdis nepažeidžia tavo sprendimų,
  kad nereikėtų man raudonuoti. – P.

  Mane nusikaltėliai pražudyti kėsinas,
  o aš tavo potvarkius stengiuos suprasti. – P.

  Nuo tavo sprendimų nukrypti nenoriu,
  nes tu mane mokai. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 4, 4b)

P.  Aleliuja. – Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu,
              kuris išeina iš Dievo lūpų. – P. Aleliuja.

XVIII eilinės savaitės pirmadienio Dievo Žodis       2020-08-3 4:54

Skaitinys (Jer 28, 1–17)

  Tais pačiais metais, Judo karaliaus Cidkijo viešpatavimo pradžioje, ketvirtųjų metų penktąjį mėnesį Azuro Gobeoniečio sūnus pranašas Hananijas Viešpaties namuose, kunigų ir tautos akivaizdoje, tarė Jeremijui:
  „Štai ką sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Aš sulaužysiu Babelio karaliaus jungą. Nepraeis dveji metai, ir aš sugrąžinsiu atgal į šią vietą visus šventyklos rykus, kuriuos iš čia paėmė Babelio karalius Nebukadnecaras ir išgabeno į Babelį. Taip pat Jojachiną, Jojakimo sūnų ir Judo karalių, kartu su visais ištremtaisiais iš Judo, kurie nuvaryti į Babelį, parvesiu atgal į šią vietą,– tai Viešpaties žodis,– nes aš sulaužysiu Babelio karaliaus jungą’“.
  Pranašas Jeremijas kunigų ir tautos, esančios Viešpaties namuose, akivaizdoje atsiliepė pranašui Hananijui. Pranašas Jeremijas kalbėjo: „Taip tebūnie! Te Viešpats šitaip padaro! Te Viešpats išpildo tavo žodžius, kuriuos tu paskelbei, ir šventyklos rykus bei visus ištremtuosius grąžina iš Babelio atgal į šią vietą! Tačiau išklausyk šio žodžio, kurį aš tau ir visai tautai šaukiu į ausis: ‘Pranašai, nuo senovės gyvenę prieš mane ir tave, pranašaudavo daugeliui šalių ir galingoms valstybėms karą, nelaimę ir marą. O pranašas, kuris pranašauja gerovę, tiktai išsipildžius jo žodžiui, pažįstamas kaip iš tikrųjų Viešpaties siųstas’“.
  Tuomet pranašas Hananijas nuėmė pranašui Jeremijui nuo sprando kartį ir perlaužė ją perpus. Paskui Hananijas pareiškė prieš visą tautą: „Štai ką sako Viešpats: ‘Lygiai taip, nepraėjus dvejiem metams, aš Babelio karaliaus Nebukadnecaro jungą nuimsiu nuo sprando visoms tautoms ir sulaužysiu jį’“.
  Pranašas Jeremijas nuėjo savo keliu. Po to, kai pranašas Hananijas pranašui Jeremijui nuo sprando nuėmė jungą ir perlaužė jį, Jeremijui pasigirdo Viešpaties žodis: „Eik ir paskelbk Hananijui: ‘Štai ką sako Viešpats: Medinį jungą tai tu sulaužei, bet vietoje jo padarysi geležinį’. Nes štai ką sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Geležinį jungą uždėsiu ant sprando visoms šioms tautoms; jos bus pavaldžios Babelio karaliui Nebukadnecarui. Jos bus jam pavaldžios; net lauko žvėris aš jam atiduosiu’“.
  Tad pranašas Jeremijas kalbėjo pranašui Hananijui: „Klausyk, Hananijau! Tavęs gi Viešpats nesiuntė, ir tu suvedžiojai šią tautą melu patikėti. Todėl Viešpats sako: ‘Štai aš pašalinsiu tave nuo žemės paviršiaus! Dar šiemet tu mirsi, nes skelbei prieš Viešpatį maištą’“. Septintą tų metų mėnesį pranašas Hananijas mirė.

>> Pritariu       2020-08-2 20:00

Čia, kaip tame kaime, kur legijonui piktųjų dvasių suėjus į kiaules, o joms įpuolus į upę ir nuskendus, kiaulių šeimininkai liepė Jėzui pasitraukti iš  jų  kaimo.  Gerbūvis pakeitė tiek kunigus, tiek pasauliečius, nes veikia visus vienodai. Poreikis meilei rastis atsiranda tik ištikus sunkumams.

Pritariu       2020-08-2 19:41

Kardinolui Sigitui Tamkevičiui, kad “Mūsų dienomis ypač yra reikalingi pasauliečiai ir dvasininkai, panašūs į pirmųjų amžių krikščionis. Materialistinė bei hedonistinė kultūra paskleidė tarp žmonių susvetimėjimą ir juos dvasiškai nuskurdino. Tokios kultūros apsuptyje tik Dievo meilės paliesti žmonės gali nešti ne tik tikėjimą, bet ir meilės šviesą.”
    Bėda ta, kad ši šviesa niekam nereikalinga ir duoda suprasti, kad tu čia esi, kaip svetimkūnis ir lieki visiškai nesuprastu išsišokeliu.

Popiežius Pranciškus       2020-08-2 18:36

Jėzus duoda duonos kūnui ir sielai
Nors Jėzus su savo mokiniais pasitraukė į dykvietę, vis tiek susirinko didelė daugybė žmonių, norinčių girdėti Jėzau žodžius, nes jo žodžiai ir gestai gydo ir guodžia. Saulei leidžiantis mokiniai – labai praktiški žmonės – sako Jėzui, kad jau laikas atsisveikinti su žmonėmis, kad kol dar nesutemo jie suspėtų pasirūpinti maisto. Tačiau Jėzus atsako: „Jūs duokite jiems valgyti“. Galime įsivaizduoto mokinių nustebimą, sakė popiežius. Jėzus nori, kad pasikeistų jo artimiausių sekėjų mąstysena. Jėzus nori, kad jie nesakytų „kiekvienas pats tesirūpina savimi“, bet kad visada matytų apvaizdos suteikiamas progas dalytis su kitais. Jėzus nori pamokyti savo mokinius Dievo logikos – nori, kad jie visada būtų pasirengę pasirūpinti kitu žmogumi.
Kai vienas iš dvylikos pasako, kad visas jų turimas maistas – tai tik penkios bandelės ir dvi žuvys, Jėzus paliepia jas atnešti, sukalba laiminimo maldą, duoda palaimintą maistą mokiniams, kad jie dalintų žmonėms. Duona ir žuvis nesibaigia. Užtenka jų pamaitinti tūkstančiams žmonių. Šiuo ženklu, kuris beje netampa nuostabą keliančiu spektakliu, Jėzus parodo Dievo meilę savo tautai, pavargusiems žmonėms, pamaitina juos savo žodžiu ir duoda kūną stiprinančio maisto.
Popiežius atkreipė dėmesį ir į šiame pasakojime akivaizdžiai matomas nuorodas į Eucharistiją: laiminimo maldą, duonos laužymą. Labai glaudus ryšys sieja eucharistinę duoną, kuri yra maistas amžinajam gyvenimui, ir kasdieninę duoną, kuri palaiko kūno gyvybę. Prieš paaukodamas save ir tapdamas Išganymo duona, Jėzus parūpina savo sekėjams kasdieninio maisto. Kai kas bando supriešinti dvasią ir materiją, tačiau ir spiritualizmas, ir materializmas yra svetimi Biblijai, sakė Pranciškus.
Jėzaus atjauta ir gerumas žmonėms – tai ne koks nors sentimentalizmas, bet konkreti artimo meilė ir atsakomybė už kitus. Ir mes, kai artinamės prie Eucharistijos stalo, turime, kaip Jėzus, atsiminti kitų poreikius, pasitikėti dosnia Tėvo meile ir drąsiai dalintis su kitais tuo, ką turime.
„Švenčiausioji Mergelė Marija tepadeda mums sekti Viešpatį tuo keliu, kurį mums rodo šios dienos Evangelija. Tai brolybės kelias, kuriuo eidami mes mažinsime pasaulyje skurdą ir kančią. Tai ir kelias, kuris veda už šio pasaulio ribų, nes jis nuo Dievo prasideda ir pas Dievą veda.“ (JM / Vatican News)

Kun. Vytenis Vaškelis       2020-08-2 18:34

I. Kai Jėzus sužinojo apie Jono Krikštytojo mirtį ir palaidojimą, „laiveliu nuplaukė į dykvietę, į vienumą“ (Mt 14, 13). Pasak žydų istoriko Juozapo Flavijaus, I amžiuje nedideliame Galilėjos krašte buvo 204 miestai bei kaimai ir kiekviename iš jų gyveno daugiau nei 15.000 žmonių. Tankiai gyvenamoje Galilėjoje atitolti nuo žmonių ir surasti nuošalią vietą vienumai buvo nelengva. Nors Jėzus tik trumpai galėjo pabūti vienumoje, nes žmonės visur Jį sekė, bet bendražygio šv. Jono nukankinimas, matyt, buvo dar viena paskata pasitraukti nuo žmonių, kad, prisiminęs ir savo paties būsimą kančią, kai reikės kyboti ant kryžiaus, pirmiausia pabendrautų su Dievu Tėvu ir tik po to vėl susitiktų su minia, kuri atrodė kaip avių kaimenė be ganytojo.
Pailsėti Jėzui neteko, nes, kai susirinko daugybė žmonių, Jam jų pagailo, ir Jis išgydė ligonius. Dieviškas gailestingumas išsiliejo kaip jūra, ir ne tik pasveikusieji, bet visi mačiusieji, ką padarė Jėzus, suprato, kad čia daugiau nei dailidės Juozapo sūnus, – Jis iš tiesų Mesijas, Dievo Sūnus! 
Atėjus vakarui, Jėzaus mokiniai, matydami išalkusią minią, nusprendė, kad Jis turi liepti žmonėms eiti į kaimus, kad jie nusipirktų maisto… Kaip mažai apaštalai pažino Jėzų ir kaip greitai užmiršo Jo stebuklingus išgydymus. Jų perdėm žmogiško rūpinimosi žmonėmis mintys kaip pilki debesys užtemdė dieviškos iniciatyvos šviesos proveržį, turėjusį kilti ne iš jų, o iš Mokytojo. Kai su jais ne tik žmogus, bet ir Viešpats, iškilus problemai, kas kitas turėtų padėti ją išspręsti, jei ne galybių Dievas? Kodėl ir mes, kai reikia priimti sprendimą, dažnai pasielgiame taip, tarsi Jėzaus tarp mūsų nebūtų ir lyg Jis nenorėtų mums padėti?
Kodėl žmonės turėtų tolintis nuo Jėzaus ir eiti ieškoti maisto, jei Duona, nužengusi iš dangaus, galinti pasotinti absoliučiai visas žmonių reikmes, yra čia ir dabar? Kad naujas dieviškos malonės galybės apsireiškimas, kuris netrukus įvyks, visiems, ypač apaštalams, taptų visą gyvenimą neužmirštamu liudijimu, Jis ištarė žodžius, kurie visiškai suglumino mokinius: „Jūs duokite jiems valgyti.“ Penki kepaliukai ir dvi žuvys tūkstančiams? Jėzus, jei būtų reikėję, galėjo jiems (beje, ir mums, dvasininkams) tarti: „Kai tapsite mano kunigais ir mane, esantį duonos pavidaluose, per Mišių auką dalinsite tikinčiųjų minioms, argi tuomet ne aš per jus veiksiu, kad žmonės, susivieniję su manimi, labiausiai už viską pasaulyje imtų trokšti dangaus, kuri yra mano jiems meile liepsnojanti Širdis?“
Bernardinai.lt

Kun. Vytenis Vaškelis       2020-08-2 18:34

II. Ne Jėzui, o mums reikėjo tų dviejų žuvelių ir duonos, kaip iliustracijos, akivaizdžiai bylojančios, kad, būdami be Jo, mes didžiulę minią į aplinkinius kaimus būtume išlydėję alkaną… Kai Jis palaimins tokius menkus maisto išteklius, įvyks neregėtas stebuklas: net dar 12 pilnų pintinių liks nuo daugybės pasisotinusiųjų! Kai kurie komentatoriai truputį ironizuodami pastebi: tos pintinės skirtos dvylikai apaštalų, stokojusių pasitikėjimo Mokytoju.
Kai Jėzui, pripažindami savo žmogišką silpnumą, atiduodame viską – savo menkumą, nuodėmes ir tas geradarybes, kurias iš Jo gauname, tada Jis savaip mus panaudoja kaip savo įrankius, nes mato mūsų nusistatymus bei požiūrius, atitinkančius Evangelijos žodžius: „Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti“ (Lk 17, 10). Mūsų dvasinis mažumas Dievo rankose tampa minkšta tešla, iš kurios Jis „kepa“ nežemiškus duonos kepaliukus, skirtus patenkinti tūkstančių žmonių giliausias sielos aspiracijas – nenuilstamai ieškoti Dievo ir su Juo žemėje bei anapusybėje bendrauti…
Pastebėtina, kad ta didžiausia minia, prie Galilėjos ežero stebuklingu būdu pasotinta, alkį numalšino tik trumpam laikui. Nors jie suprato, kad duonos padauginimas yra Jėzaus dieviškos pasiuntinybės įrodymo ženklas, bet jų pasitenkinimas savo kūnišku sotumu, kuris nekainavo nė skatiko, juos skatino Jį paskelbti tokiu karaliumi (žr. Jn 6, 15), kuris tenkintų jų vienadienes užgaidas…  Nuo tokių savo būsimų gerbėjų Jis buvo priverstas pasitraukti pats vienas į kalną.
Jis nori būti Karaliumi ne tokių žmonių, kurių širdis yra užvaldytos vienintelio tikslo – plušėti dėl žūvančio maisto ir kitų žemiškų dalykų, bet tų tikinčiųjų, kuriems „Dievo Karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“ (Rom 14, 17). Taigi kaip Jėzaus maistas buvo vykdyti valią To, kuris Jį siuntė, tokia ir mūsų dalia – daryti tai, ko Jis pagrįstai iš mūsų tikisi. Todėl visi, kas Jėzų valgo kaip gyvybės duoną (žr. Jn 6, 35), priima Jį ne tik kaip tikrai Eucharistijoje esantį, bet ir kaip savo vienintelį Viešpatį, kuriam visur bei visada stengiamasi paklusti, nes Jo valgis – tiesiausias kelias, vedantis į išliekantį amžinąjį gyvenimą (žr. Jn 6, 27).

Jan       2020-08-2 14:13

tam, kad galėtumei dalintis, reikia, kad kažkas tai pasiūlytų “sėstis ant žolės”. Tam reikia veikiančios bendruomenės. Čia gali padėti parapijų klebonai.

Dalintis,       2020-08-2 9:49

dalintis ir dar kartą dalintis viskuo kuo turtingas - duona, meile, džiaugsmu, nelaime ir t.t., nes tik taip gali būti laimingas, nes tik tada širdis prisipildo džiaugsmu, tik tada nesijausi ko nors stokojantis, nes tik per mus Dievas gali aprūpinti mus pačius.

Man reikia tavo rankų, kad galėčiau toliau laiminti,

Man reikia tavo lūpų, kad toliau kalbėčiau,

Man reikia tavo kūno, kad galėčiau toliau kentėti,

Man reikia tavo širdies, kad toliau mylėčiau,

Man reikia tavęs, kad galėčiau toliau gelbėti,

Lik su manimi, mano sūnau/dukra

Mons. Adolfas Grušas       2020-08-2 7:08

TAI, KĄ ATIDUODAME

Dievas nepadaro visko. Jis daro tai, ko nepadarome mes.

Šio sekmadienio Mišių Evangelija mums primena vieną tiesą, kurią labai dažnai pamirštame, nors, paklausti sakytume, kad taip nėra. Ta tiesa išreiškiama labai paprastais žodžiais: Dievas mūsų neapleidžia. Niekada neapleidžia!

Kur kas dažniau galvojame priešingai, aimanuodami, jog Viešpats mus pamiršo: galbūt, mirus artimam žmogui, kam nors susirgus nepagydoma liga, ištikus nelaimei. Taip manome, nes norime, kad Jis, kaip stebukladarys, ateitų į mūsų gyvenimą, išspręsdamas mums nepalankią situaciją. Elgiamės taip, kaip ir apaštalai, kurie, atėję pas Jėzų, verkšleno, kad susirinkę žmonės yra išalkę, o jie neturi maisto ir todėl geriau būtų leisti miniai išsivaikščioti.

Tokie esame ir mes: susidūrę su sunkumais prašome Dievą pašalinti kilusią problemą. Deja, mūsų maldos ir prašymai dažnai yra klaidingi, nes norime išnaudoti Dievo visagalybę, tuo pat metu nuo savo pečių nusimesdami bet kokią atsakomybę. Net keista: Dievas mus sukūrė laisvus, duodamas galią visai kūrinijai, bet mes savo laisve naudojamės paprastai tik savo pačių labui. Amžini egoistai…

Duonos padauginimo stebuklo aprašymas moko mus, kad Dievas nepaprastai vertina mus ir yra suteikęs daugybę galimybių, į kurias neatkreipiame dėmesio ir labai dažnai paliekame nepanaudoję.

Jėzus neatsitiktinai sako savo bičiuliams: „Jūs duokite jiems valgyti“. Tiesa, mes ir čia dažnai suklystame, galvodami, jog žmonių poreikiai, kuriuos reikia patenkinti, yra tik fiziniai, tačiau kur kas dažniau žmonės susiduria su vidiniais išbandymais. Ypač tada reikalingas mūsų, kaip krikščionių, kaip žmonių, buvimas, mūsų paguoda…

Neteisinga būtų manyti, kad Dievas, visa mums atidavęs, dar privalo viską ir padaryti. Visas pasaulis yra atiduotas mums, ir nuo mūsų priklauso, ką padarysime su savo ir kitų gyvenimu. Žinoma, ne visuomet esame pakankamai gabūs, ne visuomet turime jėgų, tačiau, prisimindami, kad Dievas yra drauge su mumis, visa tai atiduodame į Jo rankas. Jėzui pamaitinti minią pakako apaštalų turimų penkių kepalėlių duonos ir dviejų žuvų. Kai jos atsidūrė Viešpaties rankose, visi buvo pasotinti.

Dievas nepadaro visko. Jis padaro visa kita. Jam tik reikia to, ką pradžioje duosime mes…

Kun. Deimantas Braziulis       2020-08-2 7:05

Nėra reikalo jiems skirstytis. Jūs duokite jiems valgyti. Šis Jėzaus pasakymas yra Jo noras, kad žmonės būtų kartu, kad neitų ieškoti maisto kitose vietose ir kad pats Jėzus nori juos pamaitinti.
Dievas, sukūręs žmogų, žino, kad tik Jis vienintelis galį jį pamaitinti. Kitur žmogus nebus sotus ir neras gyvenimo pilnatvės. Jėzus tai puikiai žino. Todėl Jėzaus gydymas, tas dieviškas veiksmas yra liudijimas Dievo noro atstatyti santykį tarp Dievo ir žmogaus. Atsatyti tai, ką nuodėmė yra sugriovusi ir sužalojusi.

Atstatymo ir išgydymo nepakanka, kad žmogus būtų pajėgus išsilaikyti tikėjimo kelionėje. Jam reikalingas maistas, kuris duoda jėgų ir atnaujina. Jėzus šitą dalį patiki mokiniams sakydamas, kad jūs duokite jiems valgyti.

Šiandien Jėzus ir toliau gydo, o Bažnyčia maitina. Bažnyčiai Jėzus patikėjo daug gero maisto: Dievo Žodis, Eucharistija, sakramentai įvairūs palaiminimai. Visa tai turi galią pamaitinti žmogų ir suteikti jam jėgų. Todėl nėra reikalo mums skirstytis ir ieškoti kitur maisto. Domėjimasis ezoterika, Rytų religijomis ir panašiais dalykais duoda tik sumišimą, bet nepamaitina mūsų. Tik Jėzus turi tai ko mums iš tikrųjų reikia.
Bernardinai.lt


Rekomenduojame

Kas mes? Vytautas Sinica apie Nacionalinį susivienijimą

Rasa Čepaitienė. Gyvename totalinio freimingo laikais

Skaitiniai. Andrius Švarplys rekomenduoja: Tiems, kam rūpi akademinė laisvė ir universiteto likimas ‘Black Lives Matter’ epochoje

Vytautas Radžvilas. Laisvė, arba Kodėl NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS dalyvauja rinkimuose?

Andrius Švarplys. Parklupdyti Vakarai nesugeba apginti net savęs, tai kaip mes galime iš jų tikėtis pagalbos?..

Ramūnas Aušrotas. Ar Prancūzijos parlamentas paseks Lietuvos pavyzdžiu ir pasmerks surogaciją kaip prieštaraujančią moterų ir vaikų orumui?

Trakų salos pilyje bus pristatyta Daliaus Stanciko knyga „Kūju per Lietuvos istoriją“

Raimondas Navickas. Nanto katedrą padegė keršydamas Prancūzijos valdžiai

Agnė Širinskienė. Apie neliečiamuosius

Audrius Bačiulis.Beprotybės kronikos: Leftistinių propagandistų miniai nepavyko parklupdyti didžiausio JAV verslo dienraščio „The Wall Street Journal“

Raimondas Navickas. Panašu, kad antisemitizmo ir etninės nesantaikos kurstytojai Lietuvoje išties kelia galvą

Andrius Švarplys. Vyksta didžiulė, giluminė, fundamentali demoralizacija

Geroji Naujiena: Kad ieškotume Jo Karalystės ir Jo teisumo

Vytautas Sinica. Kas yra leftizmas?

Vygandas Trainys. Partizanų ir kitų Lietuvai pasiaukojusių žmonių juodintojai nusipelno platesnio komentaro

Raimondas Navickas. Rinkimų naujienos iš ateities

Vitalijus Karakorskis. Atviras laiškas advokatei Fainai Kukliansky

Karolis Venckus demaskuoja: vaikų prievartautojas, ištvirkinęs pasaulio elitą. Lietuvoje to nėra?

Algimantas Rusteika. Dar kartą apie idiotus ir idiotizmą

Neringa Venckienė. Nušautas pedofilo Džefrio Epšteino ir DEUTSCHE BANK bylą nagrinėjusios teisėjos sūnus

Arvydas Anušauskas. Prašau pagalbos – tai gali sustabdyti insinuacijomis ir iš piršto laužtais teiginiais grįstą šmeižto kampaniją

Bronius Puzinavičius. Ar sprendimą dėl Lukiškių aikštės monumento turėtų priimti tik menininkai?

Vytautas Sinica. Užsienio „gerąją patirtį“ reikia įvertinti iš anksto

Rinkimai Lenkijoje – kova ir pramoga

Verta prisiminti. Arvydas Šliogeris. Pamatinė žmogaus dorybė yra drąsa

Vytautas Radžvilas. Remti Bideną – tiesti kelią Merkel-Putino paktui

Jolanta Miškinytė. Dar viena šeima prašosi oficialaus prieglobsčio Lenkijoje

Algimantas Rusteika. Pabaigos pradžia

240 000 žmonių pasirašė Baltųjų rūmų peticiją raginančią paskelbti George’ą Sorosą teroristu

Vytautas Radžvilas. Laisvė – tai ne teisė voliotis smėlio dėžėje ant didvyrių kaulų…

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.