Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“

Tiesos.lt redakcija   2020 m. rugpjūčio 16 d. 6:17

54     

    

Geroji Naujiena: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“

Ateivius aš nuvesiu į šventąjį kalną

Štai ką sako Viešpats: „Laikykitės teisės ir būkite teisingi, nes greitai ateis mano išganymas ir pasireikš mano teisybė. Taip pat ateivius, kurie prisijungė prie Viešpaties, kad jam tarnautų kaip jo darbininkai ir mylėtų Viešpaties vardą, – visus, kurie švenčia šeštadienį ir jo neišniekina, kurie laikosi mano sandoros, aš nuvesiu į šventąjį kalną ir savo maldos namuose juos pripildysiu džiaugsmo. Malonios man bus jų deginamosios atnašos ir skerdžiamosios aukos ant mano altoriaus, nes mano namai vadinsis maldos namai visoms tautoms“ (Iz 56, 1. 6–7).

* * *

O Dieve, tave tegarbina tautos, tešlovina visos tautelės

Tebūna mums Dievas didžiai maloningas,

telaimina mus, giedru veidu težvelgia.
Tegul jo žygius pažįsta pasaulis,
visų tautų žmonės – jo išganingąjį darbą. –
Visa žmonija tegu linksminas, džiaugias,

kad tu tautose viešpatauji teisingai,
pasauly tautoms vadovauji. –
O Dieve, tave tegarbina tautos,

tešlovina visos tautelės.
Tegu mus laimina Dievas,
pasaulio kraštai tegu jį pagerbia (Ps 66, 2–3. 5. 6. 8; P.: 4).

 

* * *

Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami

Broliai! Jums, kilusiems iš pagonių, aš sakau: būdamas pagonių apaštalas, aš stengiuosi išgarsinti savo tarnystę: galgi pavyks man savo tautiečiuose sukelti pavydą ir bent kai kuriuos išgelbėti.
Nes jeigu jų atmetimas pasauliui reiškia sutaikinimą, tai ką gi reikštų jų priėmimas, jei ne gyvenimą prisikėlus iš numirusių?
Juk Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami.
Kaip jūs kadaise nebuvote klusnūs Dievui ir dėl jų neklusnumo dabar patyrėte gailestingumą, taip ir jie dabar nepaklūsta dėl jums suteikto pasigailėjimo, kad dabar ir jie susilauktų gailestingumo.
Dievas visus uždarė neklusnume, kad visų pasigailėtų. (Rom 11, 13–15. 29–32)

* * *

O moterie, didis tavo tikėjimas!

Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį.
Ir štai iš ano krašto atėjo viena moteris kananietė ir šaukė: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“
Bet Jėzus neatsiliepė.
Tuomet priėjo mokiniai ir ėmė jį prašyti: „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos šaukdama!“
Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“.
Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės, maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“
Jis atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“.
O ji sako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo“.
Tuomet Jėzus tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“.
Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko. (Mt 15, 21–28)

 

* * *

Sigitas Tamkevičius. Meilė, kančia ir tikėjimas
20 eilinis sekmadienis

Evangelijoje randame puikių pavyzdžių, kaip Dievas augina žmogaus tikėjimą. Žinoma, jei tik žmogus atsiliepia į Dievo veikimą. Vienas iš tokių pavyzdžių yra kananietės motinos maldavimas pagydyti jos kenčiančią dukrą (plg. Mt 15, 21–28).

Jėzus nuvyko į Tyro ir Sidono kraštą, kuris anuomet buvo pagoniškas. Tačiau garsas apie Galilėjos Mokytoją ir ligonių išgydymus šį kraštą jau buvo pasiekęs. Jis pasiekė ausis ir vienos motinos, kuri turėjo sunkiai sergančią dukrelę. Ar gera motina, turinti kenčiantį vaiką, galėjo praleisti progą ir nepaprašyti, kad Jėzus jį pagydytų? Tikrai negalėjo.

Moteris nepaisė, kaip reaguoja Jėzų supantys žmonės, ėjo iš paskos ir šaukė: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ Tačiau Jėzus nekreipia dėmesio, tarsi nebegirdi motinos šauksmo. Negirdi tas, kuris tiesiog spinduliavo meile kenčiantiems žmonėms ir kuris už žmonių išgelbėjimą mirs ant kryžiaus.

Tikriausiai daugelis esate patyrę Dievo tylą, kai jis tarsi negirdi ir nemato, kas mus vargina, dėl ko kenčiame ir jaučiamės nelaimingi. Norėtume, kad Dievas tuojau atsilieptų į mūsų sielos šauksmą, o jis tyli.

Mokiniams įkyrėjo pagalbos šaukianti moteris, ir jie ragino Jėzų atsiliepti, bet jis ir toliau ėjo savo keliu, nekreipdamas dėmesio į kenčiančios motinos maldavimą padėti. Ir ne dėl to taip elgėsi, kad būtų buvęs abejingas pagalbos šauksmui: jis leido augti moters tikėjimui. Ir iš tikrųjų, kananietės motinos tikėjimas ir pasitikėjimas Jėzumi tik augo. Tai akivaizdžiai matome. Matydama, kad Galilėjos Mokytojas nekreipia į jos maldavimą jokio dėmesio, galėjo nusivilti ir pasitraukti, tačiau ji nepasitraukė. Galime tik spėti, kad tai nulėmė ne tik didelė meilė kenčiančiam vaikui, bet ir tikėjimas, kad šis gerasis Mokytojas negali jos neišklausyti. Motina išdrįso prisiartinti prie Jėzaus ir puolusi ant žemės nuolankiai maldavo: „Viešpatie, padėk man!“

Jėzus ir dabar neskuba; net aiškina, kad nedera Izraelio vaikams skirtą duoną mesti šunyčiams. Anuomet Abraomo palikuonys taip niekinančiai atsiliepdavo apie pagonis. Tačiau motina neatsitraukia; ji prašo, kad bent šios duonos trupiniai pasiektų ją ir jos vaiką.
Motinos nuolankumas, meilė ir didelis pasitikėjimas Jėzumi pasiekė tikslą. Jėzus pasakė žodžius, kuriuos išgirdę apie save būtume tikrai laimingi: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūna tau, kaip prašai!“ Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko.

Neužmirškime šios Dievo žodžio pamokos; ypač prisiminkime ją, kai teks dėl ko nors skaudžiai kentėti. Dievas leidžia mums kentėti ne todėl, kad mes jam nerūpėtume, bet jis nori mus dvasiškai paauginti, kaip kad augino kananietės moters tikėjimą. Pasisekimas ir geras gyvenimas paprastai augina tik savimeilę, o ten, kur veša egoizmas, tikėjimas merdi. Kančia sudaro sąlygas žmogui dvasiškai bręsti arba visiškai žlugti. Tai priklauso nuo paties žmogaus apsisprendimo – dar labiau įsikibti į Dievo ranką ar ją visai paleisti.

Kentėdami akivaizdžiai išgyvename savo ribotumą, tampame nuolankesni ir labai dažnai pajuntame būtinumą ieškoti pagalbos iš aukščiau. Jei taip nutinka, tuomet palaiminta mūsų kančia, nes atvėrė mūsų akis į antgamtinę tikrovę, kurią iki šiolei, galbūt, per menkai vertinome.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Evangelijos komentaras       2020-08-22 5:07

Ramūnas Mizgiris OFM
Švč. Mergelės Marijos Karalienės šventė
Evangelijos skaitinys mums pateikia Marijos pašaukimo paveikslą ir pabrėžia tą akimirką, kai savo ištartu „taip“ ji priima dieviškąjį Žodį: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38).

Žodis, kuriuo Marija išreiškia sutikimą ir kuris verčiamas Vakarų Bažnyčioje kaip „fiat“ arba „tebūnie“, originale turi optatyvą (gr. „génoito“); jis reiškia ne paprasčiausią sutikimą, bet gyvą troškimą.

Tačiau Marija netarė nei „fiat“, nes tai lotyniškas žodis, nei graikiško žodžio „génoito“. Tad ką ji ištarė? Koks žodis kalboje, kuria kalbėjo Marija, labiausiai atitinka šį posakį? Ką sakė žydas, norėdamas pasakyti „tebūnie“?

Jis sakė „amen“. Jei leistina pamaldžiu mąstymu bandyti grįžti prie būtent to žodžio, kuris išėjo iš Marijos lūpų, ar bent žydiško šaltinio, kuriuo rėmėsi evangelistas Lukas, tai tas žodis tikrai turėjo būti „amen“.

„Amen“ – hebrajiškas žodis. Jis vartotas Senojo Testamento liturgijoje kaip atsiliepimas tikėjimu į Dievo žodį. Sakant „amen“, patvirtinama, kad tai, kas ką tik pasakyta, yra tvirti, stabilūs, galiojantys ir įpareigojantys žodžiai.

Tas žodis dažnai randamas ir Naujojo Testamento maldų pabaigoje. Taip pat paskutinė Šventojo Rašto knyga, Apreiškimas Jonui, baigiasi hebrajišku žodžiu „amen“ (22, 21). Todėl nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių Bažnyčia taip pat savo maldas baigia šiuo žodžiu, patvirtindama tai, kas išsakyta maldoje.

Hebrajų kalboje žodis „amen“ turi tą pačią šaknį, kaip ir žodis „tikėti“. Ta šaknis išreiškia tvirtumą, patikimumą, ištikimybę. Tad suprantama, kodėl žodis „amen“ gali reikšti Dievo ištikimybę mums ir mūsų pasitikėjimą juo.

Pranašo Izaijo knygoje randame posakį „tiesos Dievas“, paraidžiui „Amen Dievas“, tai yra Dievas, ištikimai vykdantis savo pažadus (Iz 65, 16). Mūsų Viešpats Jėzus dažnai vartoja žodį „amen“ (Mt 6, 2. 5. 16), kartais net pakartoja jį, taip pabrėždamas savo mokymo patikimumą, savo autoritetą, pagrįstą Dievo tiesa (Jn 5, 19).

Tikėjimo išpažinimo pabaigos žodžiu „amen“ kartojamas ir patvirtinamas jo pirmasis žodis: „Tikiu“. Tikėti reiškia sakyti „amen“ Dievo žodžiams, pažadams, įsakymams – visiškai pasitikėti tuo, kuris yra begalinė meilė ir tobula ištikimybė.

Šį „amen“ – „taip“ – galime ištari tik todėl, kad Jėzus Kristus mirtimi ir prisikėlimu įrodė savo ištikimybę ir mes galime besąlygiškai juo pasitikėti. Tada, kai juo pasitikime kaip Mergelė Marija, mūsų kasdienis krikščionio gyvenimas tampa „taip“ Dievo apreikštoms tikėjimo tiesoms.

Apr 3, 14 šis žodis žymi Kristų: „Laodijkėjos Bažnyčios angelui rašyk; ‘Tai skelbia Amen, ištikimasis bei tiesakalbis Liudytojas, Dievo kūrybos Pradžia’.“

Iš tiesų Viešpats Jėzus yra galutinis Tėvo meilės mums „taip“. Jis perima ir užbaigia mūsų „amen“ Tėvui: „Kiek tik yra Dievo pažadų, jie yra jame ‘taip’. Todėl per jį skamba ir mūsų ‘amen’ Dievo garbei“ (2 Kor 1, 20).
Bernardinai.lt

Evangelijos komentaras       2020-08-22 5:00

kun. Gintaras Blužas, OFS

„Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi. Prisirišk juos kaip ženklą ant rankos. Tebūna jie kaip žymė tau ant kaktos. Užrašyk juos ant durų staktų savo namuose ir ant vartų“ (Įst 6, 4–9).

Šios eilutės yra viso Įstatymo širdis. Jėzus pakartoja tai, ką visi žydai mokėjo atmintinai.

Tačiau Jis dar priduria: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (šito Įstatymo mokytojas neklausė) ir sako, kad šis įsakymas yra panašus, t. y. toks pat kaip ir visų puikiai žinomas pirmasis. „Jei kas sakytų: ‚Aš myliu Dievą‘, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4,20).

Tačiau ką reiškia „mylėti savo artimą, kaip save patį“?

Madinga šiandien teigti, kad pirma reikia mylėti save, idant paskui galėtum mylėti artimą. O pagal Bibliją yra ne taip: mylėti artimą, kad mylėčiau save, kad būčiau savimi. Mylėdamas savo artimą, t. y. būdamas dovana kitam žmogui, iš tiesų mylėsiu save patį, nes taip išsiskleis ir išsipildys mano gyvenimas. Taip aš gyju nuo egoizmo, kuris daro iš manęs Dievo atvaizdo karikatūrą.

„Atleiskite, ir jums bus atleista. Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“ (Lk 6, 37b.38).

Nė vienas nesame sukurti sau. Žmogus visavertiškai gyvena ir yra laimingas tik tuomet, kai tampa dovana kitiems. Sukurti esame tokie. Pagal Dievo paveikslą, kuris pirmas mus pamilo (plg. 1 Jn 4, 19).
Bernardinai.lt

Švč. Mergelės Marijos Karalienės šventė       2020-08-22 4:59

Mąstymas
Prašyti laisvos ir pasiruošusios priimti Dievo valią širdies

Ta, kurią šiandien pagerbiame kaip Karalienę, buvo eilinė, paprasta moteris. Dabar yra Karalienė, nes leido, kad Joje karaliautų Dievo žodis ir Jo planai. Meditacijos pradžioje paprašysiu Marijos, kad leistų man giliai pažvelgti į Jos išgyvenimus Nazarete.

*

Prisiartinsiu prie Marijos. Pasikalbėsiu su Ja apie Jos gyvenimo su Juozapu planus dar prieš Apreiškimą, apie Jos mergaitiškus troškimus ir siekius. Apie ką labiausiai norėčiau Jos dabar paklausti?

*

Marija yra kukli jauna mergina. Jos kasdienybė mažame Nazarete yra pilka ir paprasta. Kontempliuosiu tylų Marijos gyvenimą, kurį mato ir myli Dievas. Ji yra pilna Jo malonės. Ar aš dabar gyvenu pašvenčiamosios malonės būsenoje?

*

Žvelgsiu į Mariją, kuri sutrikusi klausosi angelo žodžių. Įsisąmoninsiu, kad Dievo valia pasirodo kitokia, negu Marija su Juozapu buvo suplanavę. Marija neatmeta sunkių, nesuprantamų Dievo žodžių. Ji apsvarsto juos ir klausia.

*

Prisiminsiu tokius momentus, kai turėjau padaryti labai svarbius gyvenimo apsisprendimus. Ar tokiais momentais sugebėjau melstis ir prašyti Dievo šviesos? Kaip elgiuosi su Dievo įkvėpimais, ypač tais, kuriuos man sunku priimti?

*

Marija sutinka su Dievo planu, kad Ji taptų Išganytojo Motina. Žmogiškai visa ta situacija jai yra nesuprantama. Bet Ji tiki Dievo planais, nepaisant visų kylančių klausimų, tiki, kad Dievui nėra negalimų dalykų.

*

Nuoširdžioje maldoje pavesiu Marijai save su visu savo praėjusiu gyvenimu, su visais savo troškimais ir planais.

Mąstymo pabaigoje sukalbėsiu „Sveika Marija“. 

Kasdienapmastau.lt

Švč. Mergelės Marijos Karalienės šventė       2020-08-22 4:57

Evangelija (Lk 1, 26–38)

      Angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinosi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija.
  Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas.
      O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namams per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“.
  Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“
  Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi. Antai, tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų“.
  Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. Ir angelas pasitraukė.
  Katalikai.lt

Švč. Mergelės Marijos Karalienės šventė       2020-08-22 4:56

Psalmė (Ps 112, 1–8)

P.  Šlovė Viešpaties vardui per amžius!

  Dievo tarnai, giedokit,
  garbinkit Viešpaties vardą!
  Šlovė Viešpaties vardui
  dabar ir per amžius! – P.

  Nuo pat saulėtekio iki saulėlydžio
  tebus šlovinamas Viešpaties vardas.
  Aukštai virš tautų yra Viešpats,
  garbė jo aukštesnė už dangų. – P.

  Kas toks, kaip mūsų Viešpats Dievas?
  Jis aukštybėj gyvena,
  iš ten žvelgia žemyn
  į dangų ir žemę. – P.

  Jis kelia nuo žemės beturtį,
  iš purvo elgetą traukia;
  sodina jį šalia kunigaikščių,
  tautos savosios didžiūnų. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Lk 1, 28. 42)

P. Aleliuja. – Sveika, Marija, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!
              Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų! – P. Aleliuja.

Švč. Mergelės Marijos Karalienės šventė       2020-08-22 4:55

Skaitinys (Iz 9, 1–3. 5–6)

      Tauta, kuri vaikščioja patamsiais, išvys skaisčią šviesą, gyvenantiems tamsos šalyje užtekės šviesybė. Tu sukelsi linksmybę ir didelį džiaugsmą. Jie linksminsis tavo akivaizdoje, kaip linksminasi žmonės pjūties metu, kaip džiūgauja grobį dalijant. Juk tu išardysi juos slėgusį jungą, sulaužysi vergusį vėzdą – gainiotojo lazdą, kaip Midiano dieną.
  Mums kūdikis gimė, sūnus gi mums duotas. Ant jojo pečių viešpatavimas. Vadins jį vardais: „Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Taikos Kunigaikštis“.
  Didi jo valdžia, ir taika begalinė. Valdys jis Dovydo sostą ir jo karalystę. Jis stiprins ir grįs ją teisybe ir teise nuo šiol ir per amžius. Kareivijų Viešpaties uolumas šitai įvykdys.

XX eilinės savaitės šeštadienio Evangelija       2020-08-22 4:54

(Mt 23, 1–12)

  Anuomet Jėzus kreipėsi į minią ir į savo mokinius:
  „Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti. Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmąsias kėdes sinagogose, mėgsta sveikinimus turgaus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos ‘rabi’.
  O jūs nesivadinkite ‘rabi’, nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus.
  Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas“.
Katalikai.lt

XX eilinės savaitės šeštadienio Dievo Žodis       2020-08-22 4:53

Psalmė (Ps 84, 9–14)

P. – Dievo garbė sugrįš į mūsų šalį.

  Noriu išgirsti, ką Viešpats Dievas byloja:
  jis skelbia ramybę savo žmonėms – savo bičiuliams.
  Tikrai jis tuos netrukus išgelbės, kurie jo šventai bijo,
  ir Dievo garbė sugrįš į mūs šalį. – P.

  Susitiks ten gailestingumas ir ištikimybė,
  pasibučiuos Taika su Teisybe.
  Žemėje dygs Ištikimybė,
  iš dangaus pažvelgs meiliai Teisybė. – P.

  Visokių gėrybių duos Viešpats,
  derlinga bus mūsų žemė.
  Teisybė jo akivaizdoj vaikščios,
  o josios pėdom seks Dievo palaima. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 23, 9b–10)

P.  Aleliuja. – Jūs turite vienintelį Tėvą danguje;
              ir jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus. – P. Aleliuja.

XX eilinės savaitės šeštadienio Dievo Žodis       2020-08-22 4:52

Skaitinys (Ez 43, 1–7a)

  Aš buvau nuvestas prie vartų – prie tų, kurie veda į rytus. Ir štai nuo rytų atkeliavo Izraelio Dievo šlovė. Josios šniokštimas buvo tarytum didžių vandenų šniokštimas, ir žemė švytėjo nuo tos jo šlovės. Reginys, kurį aš regėjau, buvo tarytum toksai, kurį aš mačiau, kada jis atėjo sunaikinti miesto, ir tarsi toksai, kurį aš regėjau prie Kebaro upės; ir aš parpuoliau kniūbsčias ant žemės.
  Viešpaties šlovė pro vartus, vedusius į rytus, įžengė į šventyklą. Dvasia pakėlė mane ir nunešė į vidinį prieškiemį. Ir štai šventyklą pripildė Viešpaties šlovė.
  Tada išgirdau iš šventyklos man kalbant, tuo tarpu šalia manęs stovėjo vyriškis. Jis sakė man: „Žmogaus sūnau, tai – vieta mano sosto, vieta, kur ilsisi mano kojos, kur tarp izraelitų gyvensiu per amžius“.

Pastebejimas       2020-08-21 8:42

  Jezus savo meile duodavo tik moterims ir sake, nes ji labai pamilo. Ar vyrai nesugeba taip myleti? Manau, kad ju didysis prtas to negali suvokti, tad myleti taip jie negali.

Manu, kad       2020-08-21 7:38

Tai padaryti be Dievo yra neįmanoma. Ar Jėzus save mylėjo? Juk Jis save atidavė iki pat mirties, t.y. leido mums Jį ne tik nukryžiuoti, bet tyčiotis, spardyti, šmeižti, išjuokti.  Ši meilė turi eiti iš paties Dievo Tėvo, kuri rasti sau vietą kiekvieno žmogaus širdyje. Štai šia meile mes turime save pamilti. Ši meilė yra tokia,
Pirmasis laiškas korintiečiams     1 Kor 13

Himnas meilei
Aš trokštu jums nurodyti
dar prakilnesnį kelią:
Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis,
bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau
žvangantis varis ir skambantys cimbolai.
Ir jei turėčiau pranašystės dovaną
ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą;
jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti,
tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.
Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,
jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,
bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau.
Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.
Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,
nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,
nesidžiaugia neteisybe,
su džiaugsmu pritaria tiesai.
Ji visa pakelia, visa tiki,
viskuo viliasi ir visa ištveria.
Meilė niekada nesibaigia.
Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, pasibaigs, kas netobula. Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška. Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė.

Klausimas monsinjorui       2020-08-21 7:27

O kaip pasireiškia meilė sau? Surasti santarvę su savimi pačiu? Kaip tai padaryti?

Mons. Adolfas Grušas       2020-08-21 7:25

MYLĖK
Jėzaus diskusija su fariziejais, kurią jau kelis sekmadienius iš eilės girdime Evangelijos skaitiniuose, šiandien pasiekia savo viršūnę. Daugiau jau nebėra apie ką kalbėti, nes Jėzus prabilo apie svarbiausią principą ir teisę, tvarkančią žmogaus santykius su Dievu ir kitais žmonėmis – meilės įstatymą. Jo neįmanoma išaiškinti pagal savo norus: mes jį pripažįstame arba ne, jo laikomės arba atmetame. Nuo jo priklauso viskas, visas žmogaus gyvenimas, ir todėl kiekvienas, sąmoningai atmetantis meilės teisę, tuo pačiu atmeta viską: žmogų, save patį, netgi Dievą…
Taip gyventi labai sunku. Nejučia žmogus patenka į neviltį, palengva naikinančią ir žlugdančią jį…
Gyventi be meilės neįmanoma, ir meilė žmogui reikalinga labiau, nei oras, duona ar vanduo. Galbūt kartais to ir nesuvokiame, tačiau, kai susiduriame su meilės trūkumu, atstūmimu, neapykanta ar skriauda, tada nieko taip nesiilgime, kaip artimo ir mylimo žmogaus, kuriuo galėtume visiškai pasitikėti. Be tokios paramos žmogaus dvasia apmiršta.
Vis tiktai meilės neįmanoma vien tik priimti ir ją patirti. Žmoguje visuomet lieka gyvas poreikis dalytis meile. Nelaimingas yra ne vien tik tas žmogus, kurio niekas nemyli, bet ir egoistas, užsidaręs savyje ir matantis tik save. Jis gali būti pertekęs visų žemiškų turtų, tačiau anksčiau ar vėliau vis tiek įsitikins, kad toks gyvenimas, kai nėra dėl ko gyventi, neturi prasmės. O mes stebimės, kodėl iš gyvenimo savo noru pasitraukia turtingi, žinomi, visuotinu pripažinimu besinaudojantys žmonės…
Todėl Dievas ir iškėlė meilę, kaip visokio moralinio elgesio pagrindą.
Tiesa, mums nėra visiškai aišku, kaip galima įsakyti mylėti? Visi žinome, kad mylime tik gera valia, o ne iš prievartos! Iš tiesų taip gali atrodyti, tačiau meilės įsakymas, apie kurį skaitome Evangelijoje, visiškai nereiškia prievartos, o tik įsipareigojimą, vidinį nusistatymą, raginantį mus savo viduje apsispręsti: aš noriu mylėti! Tokį sprendimą žmogus tikrai gali padaryti, nes meilė nėra vien jausmas, bet taip pat ir protingas valios sprendimas.
Deja, tai dažnai pamirštame ar apskritai apie tai net nesusimąstome. Mums atrodo, kad meilė turi gimti savaime ir savaime turi save palaikyti, todėl, atvėsus jausmams, sakome, kad meilė pasibaigė ir nėra ko daugiau tuo rūpintis.
Iš tiesų meilės sutapatinimas su jausmais tėra tik nesusipratimas. Vienas dalykas yra ką nors mėgti ar dalytis su juo jausmu, taip patiriant malonumą, ir visai kas kita – mylėti, arba, tariant kitais žodžiais, trokšti kieno nors gerovės, sau nesitikint jokios naudos. Šiuo atveju tikrai reikalingas tvirtos valios sprendimas, ištvermė ir nuoseklumas. Todėl Dievas ir sako: „Mylėk“! Šiame žodyje slypi visa gyvenimo išmintis: mylėk, nežiūrėdamas į nieką, negalvok apie savo savijautą, norus ir sumokamą kainą, nes gali mylėti, jei tik nori mylėti.
Egzistuoja dar vienas dalykas, į kurį nepakankamai atkreipiame dėmesį: privalome artimą mylėti taip, kaip save pačius. Tai reikštų, kad, norint mylėti kitus, reikia mylėti save. Dauguma, netgi ir labai atvirai nusiteikusių, tikinčiųjų savęs paties meilę sulygina su savimeile ar vidiniu tuštumu, kai kam tai tampa proga pateisinti savąjį egoizmą. Tačiau šiuo atveju kalbama apie tikrąją meilę, sugebėjimą priimti save tokius, kokie esame, pozityviai vertinti save. Priešingu atveju nuolat išgyvensime vidinę įtampą, nerasdami santarvės su savimi pačiais ir mus supančiu pasauliu. O tada tai tikrai nebesugebėsime nieko pamilti…

Komentaras       2020-08-21 7:23

Kun. Ramūnas Mizgiris OFM
Jėzus, atsakydamas į klausimą, neišskyrė kurio nors įsakymo, bet, kas Įstatyme buvo svarbiausia, visa tai suvienijo. Meilė Dievui ir meilė žmogui nėra tarpusavyje atskiriamos ir nepriklausomos. Šv. Dorotėjus iš Gazos († apie 570) paaiškina: „Įsivaizduokite ant žemės nupieštą apskritimą, skriestuvu nubrėžtą ratą, ir to apskritimo centrą. Jį kaip tik vadiname rato viduriu. Protu apmąstykite, ką jums sakau. Įsivaizduokite, kad tas ratas – tai pasaulis, jo centras – Dievas, o spinduliai – tai įvairūs žmonių keliai ir būdai.
Kai šventieji, trokštantys priartėti prie Dievo, eina rato vidurio link, tiek, kiek jie prasiskverbia gilyn į vidų, tiek priartėja ir vieni prie kitų; ir kuo labiau priartėja vieni prie kitų, tuo labiau priartėja prie Dievo.
Jūs suprantate, kad tas pat atsitinka ir einant priešinga kryptimi, kai nusisukame nuo Dievo norėdami pasitraukti tolyn: akivaizdu, kad kuo labiau nutolstame nuo Dievo, tuo labiau nutolstame vieni nuo kitų, ir kuo labiau nutolstame vieni nuo kitų, tuo labiau nutolstame ir nuo Dievo.“
Čia pabrėžiamas Dievo meilės ir artimo meilės neatsiejamas ryšys. Jos taip glaudžiai susijusios, kad teiginys, jog Dievas mylimas, virsta melu, jei žmogus nuo artimo nusigręžia: „Jei kas sakytų: ‘Aš myliu Dievą‘, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20).
Tiesa, niekas nėra matęs Dievo, koks jis yra kaip toks. Tačiau jis mums nėra visiškai neregimas, nėra tiesiog neprieinamas. Dievas pirmas mus pamilo (1 Jn 4, 10), ir ta jo meilė mums pasirodė, tapo regima per tai, kad jis „atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį“ (1 Jn 4, 9).
Jis pirmas mus pamilo ir pirmas toliau myli. Todėl į tai galime atsakyti meile. Dievas neįsako jausti jausmo, kurio neįstengiame savyje sužadinti. Jis myli mus, leidžia mums savo meilę pamatyti bei patirti, ir iš to Dievo pirmumo mumyse kaip atsakas gali kilti meilė.
Tad artimo meilė yra tai, kad aš Dieve ir su Dievu taip pat myliu asmenį, kuris man nepatinka arba kurio nepažįstu. Tą padaryti leidžia tiktai vidinis susitikimas su Dievu. Tada mokausi žiūrėti į kitą ne savo akimis bei vadovaudamasis savo jausmais, bet Jėzaus Kristaus žvilgsniu.
Bernardinai.lt

Evangelijos komentaras       2020-08-21 4:56

kun. Gintaras Blužas, OFS

„Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi. Prisirišk juos kaip ženklą ant rankos. Tebūna jie kaip žymė tau ant kaktos. Užrašyk juos ant durų staktų savo namuose ir ant vartų“ (Įst 6, 4–9).

Šios eilutės yra viso Įstatymo širdis. Jėzus pakartoja tai, ką visi žydai mokėjo atmintinai.
Tačiau Jis dar priduria: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (šito Įstatymo mokytojas neklausė) ir sako, kad šis įsakymas yra panašus, t. y. toks pat kaip ir visų puikiai žinomas pirmasis. „Jei kas sakytų: ‚Aš myliu Dievą‘, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4,20).

Tačiau ką reiškia „mylėti savo artimą, kaip save patį“?

Madinga šiandien teigti, kad pirma reikia mylėti save, idant paskui galėtum mylėti artimą. O pagal Bibliją yra ne taip: mylėti artimą, kad mylėčiau save, kad būčiau savimi. Mylėdamas savo artimą, t. y. būdamas dovana kitam žmogui, iš tiesų mylėsiu save patį, nes taip išsiskleis ir išsipildys mano gyvenimas. Taip aš gyju nuo egoizmo, kuris daro iš manęs Dievo atvaizdo karikatūrą.

„Atleiskite, ir jums bus atleista. Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“ (Lk 6, 37b.38).

Nė vienas nesame sukurti sau. Žmogus visavertiškai gyvena ir yra laimingas tik tuomet, kai tampa dovana kitiems. Sukurti esame tokie. Pagal Dievo paveikslą, kuris pirmas mus pamilo (plg. 1 Jn 4, 19).
Bernardinai.lt

Evangelijos mąstymas       2020-08-21 4:55

Prašyti širdies teisumo ir drąsos mylėti visu savimi

Žvelgsiu į nesąžiningą fariziejų elgesį. Pastebėsiu, kaip vienas iš Rašto aiškintojų nori manipuliuoti, išbandydamas Jėzų. Tai liūdnas „religingų žmonių“ veidmainystės ir apgaulės vaizdelis.

*

Atkreipsiu dėmesį į savo pokalbius, į santykius su žmonėmis, į savo maldą. Ką galiu pasakyti apie savo laikysenos paprastumą ir teisingumą? Kaip atrodo mano kasdieninė sąžinės peržvalga?

*

Priglusiu prie Jėzaus Širdies ir paklausiu savęs, ar galvoju apie tai, kas mano gyvenime yra svarbiausia. Paprašysiu Jėzaus, kad parodytų manyje mano drungnumo, dviveidiškumo ir vidutiniškumo laikyseną.

*

Pažvelgsiu į savo gyvenimą ir pašaukimą. Pastebėsiu, kokią įtaką jiems turėjo ištikimybė ar neištikimybė Dievo įsakymams, padarytai priesaikai, įžadams. Kokie jausmai ir troškimai dabar gimsta mano širdyje?

*

Įsiklausysiu į Jėzų, kuris žvelgdamas man į akis sako: „Mylėsi Viešpatį savo Dievą...“. Jis nori būti pirmas mano širdyje, sieloje ir mintyse. Kas iš tikrųjų mane jungia su Dievu?

*

Įsivaizduosiu, kaip Jėzus atveda pas mane žmones, su kuriais gyvenu kasdienybėje: tuos, su kuriais man yra lengva būti, ir tuos, su kuriais sunku. Jis jautriai juos apkabina ir sako: „Noriu, kad tu juos mylėtum“. Prisiartinsiu prie Jėzaus su tuo asmeniu, kurį man sunkiausia mylėti, ir prašysiu: „Jėzau, išmokyk mane jį mylėti, nes pats negaliu, nemoku“.

*

Mano gilus ryšys su Dievu bus matomas mano giliuose santykiuose su artimaisiais. Ir atvirkščiai: mano formalūs santykiai su artimaisiais parodys mano formalų ryšį su Dievu.

Karštoje maldoje prašysiu:

„Jėzau, išmokyk mane mylėti visu savimi“.

Kasdienapmastau.lt

XX eilinės savaitės penktadienio Evangelija       2020-08-21 4:54

(Mt 22, 34–40)

  Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus privertęs nutilti sadukiejus, susirinko draugėn, ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“
  Jėzus jam atsakė: „‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu’. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą, kaip save patį’. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“.
Katalikai.lt

XX eilinės savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-08-21 4:53

Psalmė (Ps 106, 2–9)

P. – Dėkokite Viešpačiui, nes jisai geras, jis maloningas per amžius.

Arba: Aleliuja.

  Tegu tai kartoja jo išgelbėti žmonės,
  išvaduoti iš priešų jungo.
  Jis juos surinko, svetur išblaškytus:
  Rytuos, Vakaruos, Pietų šaly, Šiaurėj. – P.

  Po tyrlaukius, dykumas jie klajojo,
  kelio nerado į šalį, kur reikės jiems gyventi.
  Jie alko ir troško,
  jų širdys liūdėjo. – P.

  Kentėdami Viešpaties šaukės,
  ir jis iš sielvartų juos išvadavo.
  Jis vedė juos į tikrąjį kelią,
  kad surastų jie gyvenamą šalį. – P.

  Tegu jie Dievui dėkoja, kad jis maloningas,
  kad jis stebuklingas žmonijai.
  Jis patenkino trokštančių norus,
  išalkusius pripildė gėrybių. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Ps 24, 4b. 5a)

P. Aleliuja. – Parodyk man, Viešpatie, savąjį kelią, vesk mane savo tiesa. – P. Aleliuja.

XX eilinės savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-08-21 4:52

Skaitinys (Ez 37, 1–14)

  Mane pasigavo Viešpaties ranka, ir Viešpats mane išsivedė dvasioje ir pastatė vidury lygumos, kuri buvo pilna numirėlių kaulų. Mane jis vedžiojo pro juos aplinkui: daugybė jų mėtėsi lygumos paviršiuje. Jie buvo visai sudžiuvę.
  Mane jis paklausė: „Žmogaus sūnau, ar tie kaulai gali atgyti?“ Aš atsakiau: „Viešpatie Dieve, tik tu tai žinai“.
  Tada jis man tarė: „Tu pranašauk šitiems kaulams, kalbėk jiems: „Sudžiuvę kaulai, klausykitės Viešpaties žodžio!“ Štai ką Viešpats Dievas sako šiems kaulams: „Jums aš įkvėpsiu gyvybės dvasią, kad jūs atgytumėte. Tada jūs žinosite, jog aš esu Viešpats“.
  Ir aš pranašavau, kaip man buvo liepta. Ir štai, man bepranašaujant, pakilo barškėjimas. Sujudo numirėlių kaulai ir ėmė atitinkamai slinkti vienas prie kito. Mačiau, kaip ant jų užsidėjo sausgyslės bei mėsos, ir jiems iš viršaus užsivilko oda. Tačiau gyvybės kvapo juose dar nebuvo.
  Tada jis man tarė: „Tu pranašauk dabar dvasiai, žmogaus sūnau, pranašauk, pasakyk dabar dvasiai: „Štai ką sako Viešpats Dievas: Iš keturių vėjų ateik šen, dvasia! Prikvėpk šiuos negyvėlius, kad jie atgytų“.
  Ir aš pranašavau, kaip man buvo liepta. Tuomet įėjo į juos gyvybės kvapas. Jie atgijo ir atsistojo ant kojų. Jų buvo be galo didelė kariuomenė. Ir jis man tarė: „Žmogaus sūnau, tie mirusių kaulai yra ištisi Izraelio namai. Jie sako: „Sudžiuvo mūsų kaulai. Pražuvo mūsų viltis. Mes apleisti“.
  Todėl tu jiems pranašauk ir kalbėk: „Štai ką sako Viešpats Dievas: „Atversiu jūsų kapus ir iškelsiu jus, mano tauta, iš jūsų kapų. Nunešiu jus Izraelio žemėn. Kuomet aš atversiu jūsų kapus ir iškelsiu jus, mano tauta, iš jūsų kapų, tuomet jūs žinosite, jog aš esu Viešpats. Aš tai kalbėjau ir aš tai įvykdysiu – Viešpaties žodis“.

Evangelijos komentaras       2020-08-20 4:55

kun. Gintaras Blužas, OFS
Žmonės, kurie nepriėmė kvietimo į Dievo avinėlio puotą, turėjo svarbesnių reikalų. Na, o ten, kur girdime Evangelijos ištraukoje kalbant apie kryžkeles, graikiškas tekstas (ἐπὶ τὰς διεξόδους τῶν ὁδῶν) kalba apie kelių pabaigas, t. y. akligatvius, aklavietes. Taigi, karalius liepia surasti ir pakviesti visus tuos, kurie yra paskutinieji, kurie jau yra atsidūrę įvairiuose savo gyvenimo akligatviuose, kai jau pasitikėjimas savo jėgomis nebepadeda, kai pasitikėjimas vien savimi atvedė į niekur… „Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį“ (Apr 19, 9).
Tačiau vienas iš sėdinčiųjų šiame pokylyje buvo rastas neapsirengęs vestuvių drabužiu. Drabužis simbolizuoja gyvenimo būdą, įprotį (lot. habitus). Tas pakviestasis sėdosi prie stalo neapsivilkęs nauju drabužiu, t. y. neatsisakęs savo senojo gyvenimo, kaip kad padarė Jericho neregys iš Evangelijos pagal Morkų. Kai jis išgirdo kvietimą „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“, „nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus“ (plg. Mk 10, 46–52). Jis paliko savo senąjį gyvenimą ir jo būdą, praregėjęs išvydo Jėzaus veidą ir nusekė Jį keliu.
Gal kam ir pasirodys keista, bet čia tinka Andriaus Mamontovo žodžiai iš dainos „Ufonautai“: „Šis gyvenimas nevertas, kad pamirštum kur dangus.“ Tik atsiliepiant į Viešpaties kvietimą neįmanoma Juo sekti pasiliekant sename gyvenime, nepersirengiant „nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 24). Panašiai kaip neįmanoma nueiti į dešinę pasiliekant kairėje… Atsisakyti, kad įgyčiau, numirti senam nuodėmės gyvenimui, kad gyvenčiau Dangui. Juk „mirę nuodėmei, kaipgi toliau gyventume joje?“ (Rom 6, 2)
Bernardinai.lt

Mąstymas       2020-08-20 4:53

Prašyti gilios patirties, kad Jėzus mane išsirinko ir pamilo

Su meile ir dėmesiu klausysiuosi Jėzaus, kuris pasakoja man apie puotą Jo karalystėje. Jis labai trokšta, kad kada nors galėčiau su Juo kartu atsisėsti už vieno stalo Tėvo karalystėje. Ar dabartiniuose mano troškimuose yra kokia mintis apie amžinybę?

*

Atkreipsiu dėmesį į Karaliaus laikyseną: jis du kartus kviečia pakviestuosius į puotą, pranešdamas, kad viskas rūpestingai paruošta, ir laukia jų. Ar tikiu, kad Jėzus nuolat apie mane galvoja, kad laukia manęs, kad trokšta kartu su manimi amžinybėje puotauti?

*

Stipriam, du kartus pakartojamam karaliaus kvietimui visiškai priešingas didelis nenoras iš pakviestųjų pusės. Jie yra užsiėmę savimi. Laukai ir pirkiniai atrodo tokie banalūs dalykai, lyginant su karaliaus dosnumu. Dar didesnis kontrastas kantriai karaliaus meilei yra jo tarnų užmušimas.

*

Paklausiu save apie kasdieninius savo reikalus. Ar esu laisvas nuo jų? Ar jie nenustelbia mano dvasinių troškimų? Kaip atsiliepiu į vidinius įkvėpimus? Ar jų neužspaudžiu, neslopinu pasinerdamas į darbą, malonumus?

*

Kontempliuosiu Karaliaus kantrybę ir meilę. Jo pyktis neužveria amžinybės vartų kitiems. Jis dar labiau ieško tų, kurie pasinaudos jo pakvietimu.

*

Atkreipsiu dėmesį į Karalių, kuris ateina pažiūrėti savo svečių. Jis pastebi žmogų, kuris tinkamai nepasiruošęs puotai. Įsisąmoninsiu, kad Jėzus kasdien žvelgia į mane. Jis kiaurai mane permato ir žino visą tiesą apie mane. Kokius jausmus sukelia manyje ta tiesa?

*

Pasakojime Jėzus kalba apie karaliaus pyktį ir jo griežtumą. Meilė yra kantri, bet ir reikli. Atiduosiu į Jėzaus rankas savo gyvenimo pasirinkimus ir pašaukimą ir prašysiu Jo:

„Išmokyk mane ryžtingai atsiliepti į Tavo meilę“.

Kasdienapmastau.lt

XX eilinė savaitės ketvirtadienio Evangelija       2020-08-20 4:52

(Mt 22, 1–14)

  Jėzus aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams pasakė palyginimą:
  „Su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves. Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti.
  Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: „Sakykite pakviestiesiems: Štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!“ Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė.
  Tuomet karalius užsirūstino ir, nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą.
Galop jis tarė tarnams: „Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves“. Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo.
  Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. Jis tarė jam: „Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?“ Tasai tylėjo. Tuomet karalius liepė tarnams: „Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“.
  Nes dayg pašauktųjų, bet maža išrinktųjų“.
Katalikai.lt

XX eilinė savaitės ketvirtadienio Dievo Žodis       2020-08-20 4:51

Psalmė  (Ps 50, 12–15. 18–19)

P. – Aš apšlakstysiu jus vandeniu tyru – ir tapsite švarūs.

  Sutverk širdį man tyrą, o Dieve,
  many nepalaužiamą dvasią atnaujink.
  Vai neatstumki manęs nuo savojo veido,
  Prarast tavo šventąją dvasią neleiski! – P.

  Išgelbėk mane ir būsiu laimingas.
  Padaryk mane didžiadvasį!
  Nedorėliams liepsiu keliu tavo eiti,
  ir grįš pas tave nusikaltę. – P.

  Juk džiaugsmą tau daro ne aukos:
  jei deginčiau auką, tu nepriimtum.
  Manoji, Dieve, auka – tai širdis sugrudus.
  Graudžios, nuolankios širdies tu neatstumsi. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Ps 94, 8ab)

P. Aleliuja. – O, kad išgirstumėt šiandien, ką jums Viešpats byloja:
              „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės!“ – P. Aleliuja.

XX eilinė savaitės ketvirtadienio Dievo Žodis       2020-08-20 4:50

Skaitinys (Ez 36, 23–28)

  Štai ką sako Viešpats:
  „Savo didį, tautose pažemintą vardą, kurį, tarp jų gyvendami, jūs pažeminote, aš vėl padarysiu šventą. Ir tautos žinos – tai Viešpatie Dievo žodis, – jog aš esu Viešpats, kuomet per jus akivaizdžiai jiems parodysiu, jog aš esu šventas.
  Aš jus iš tautų tarpo išimsiu. Surinksiu jus iš visų kraštų ir parvesiu į jūsąją šalį. Aš apšlakstysiu jus vandeniu tyru – ir tapsite švarūs. Aš nuvalysiu jus nuo visų nešvarumų ir nuo visų stabų. Aš duosiu jums naują širdį ir įdėsiu į jus naują dvasią. Išimsiu iš jūsų krūtinių akmeninę širdį ir duosiu jums kūninę širdį. Įkvėpsiu į jus savo dvasios ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatymus, laikytumėtės mano nuostatų ir vykdytumėte juos.
  Tada jūs gyvensite toje šalyje, kurią aš jūsų tėvams esu atidavęs. Jūs būsite mano tauta, o aš būsiu jūsų Dievas!“

Jan       2020-08-19 9:56

Tėvo teisingumas mato žmogaus širdį ir ją ištiria. Pasaulis vertina viską kitaip. Tipo įsigijau pirmumo teisę, daugiau sumokėjau, ilgiau tarnavu, nesvarbu, kad ir ne sąžiningai, bet tai ašššš. Dažnai galvojame, kad tai kas išorėje nesimato, tai tas jau nesiskaito ir galime lipti per galvas meluodami ir apsimetinėdami. Štai tokie mes esame.

Kun. Gintaras Blužas       2020-08-19 6:41

kun. Gintaras Blužas, OFS

Koks yra Tėvo teisingumas?

Šeimininkas su pirmaisiais darbininkais suderėjo standartinį to meto dienos atlyginimą – denaras per dieną. Antriesiems, vėliau prisijungusiems prie darbo vynuogyne, pažadėjo sumokėti, „kas bus teisinga“. Tretiesiems, prisijungusiems prieš pat darbo pabaigą, išvis nieko nežadėjo.

Ir galiausiai sumokėjo visiems „kas teisinga“ – vienodai, po tą patį denarą. Tik, pradėdamas nuo paskutiniųjų, kad ir pirmieji matytų paskutiniųjų atlygį bei suprastų, jog Dangiškojo Tėvo teisingumas kitoks.

Jis užmoka ne pagal naudingumą, bet duoda savo denarą vien todėl, kad buvai darbininkas Jo vynuogyne. Jei jis mokėtų pagal teisingumą, kurio tikėjosi pirmieji, kas iš mūsų galėtume būti tikri, kad tikrai užsidirbome savo gyvenime tą Viešpaties denarą?

Jeigu kas ir „dirbame“ Viešpaties vynuogyne visą gyvenimą, neliūdėkime dėl brolio, kurį Viešpats lygiai myli bei apdovanoja, nors jis ir nebuvo su Juo visą gyvenimą, bet „prisijungė“ tik paskutinę valandą. Tai būtų „sūnaus palaidūno“ brolio nelaimė (plg. Lk 15, 11-30). Liūdesys dėl kito gėrio yra pavydas, kuris atima iš mūsų visą Tėvo palikimą… Tad „nebūkite liūdni, nes džiugesys VIEŠPATYJE yra jūsų stiprybė“ (Neh 8, 10b).

Ačiū Dievui, kad Jis teisingas… kitaip!
Bernardinai.lt

Mons. Adolfas Grušas       2020-08-19 4:58

TEISINGUMAS GERUME

Paprastai sakoma, kad sukurti darnią visuomenę įmanoma tik vadovaujantis teisingumu. Vis dėlto kiekviename iš mūsų tūno kažkoks demonas, raginantis elgtis, tarsi diktatoriams, nustatinėjantiems kitų elgesio principus.

Gal todėl nesugebame suvokti ir Dievo logikos, apie kurią kalba Jėzus šio sekmadienio Mišių Evangelijoje.

Pirmieji darbininkai, matydami, kad vėliausiai atėjusieji gauna po denarą, galvoja gausią daugiau, tačiau patys gavę tai, dėl ko buvo susitarta, neprašo daugiau sau, bet reikalauja, kad kiti gautų mažiau. Iš tiesų juose kalba pavydas ir menkumas. Jie nekalba apie tai, ko teisėtai gali tikėtis, bet prašo, kad šeimininkas sumažintų atlygį kitiems.

Jie nori, kad kiti gautų mažiau, negu denarą… Jėzaus laikais denaras buvo mažiausias dienos atlyginimas, už kurį buvo įmanoma išmaitinti šeimą, todėl pasipiktinimas tampa dar labiau apgailėtinas. Darbininkai, vietoje reikalavę savo teisių („Sumokėk daugiau, juk dirbome visą dieną!“), užsipuola silpnesniuosius: tegu jiems būna sumokėta mažiau. Mažiau, negu užtenka pragyvenimui…

Jie stiprūs prieš silpnuosius ir silpni prieš stipriuosius… Baisu…

Ko gero, ir mes ne kartą mąstome panašiai.

Palyginime minimas vynuogyno šeimininkas yra geras. Jis nenori duoti išmaldos tiems nelaimingiesiems, kurių, tariant jų pačių žodžiais, „niekas nepasamdė“, nenori jų žeminti, o siekia išsaugoti jų orumą, suteikti galimybę parodyti, kad ir jie yra verti kitų pagarbos, padrąsinti, ir tai daro atsargiai, mandagiai, su gailestingumu. Šeimininkas nėra kvailas ar neteisingas: jis yra geras, o su savo pinigais gali daryti tai, kas jam pačiam atrodo tinkamiausia.

Pavyzdžiui, atleisti nusidėjėliui…

Jėzus paneigia įprastinę logiką: Dievas myli mane ir man atlygina todėl, kad esu geras. Taip galvojo Jėzaus laikų pamaldieji, taip paprastai mąsto ir mūsų laikų pamaldūs žmonės.

Išganytojas nusigręžia nuo žmonių logikos, kuri teisingumą laiko vieninteliu būdu sukurti santykį tarp žmonių ir Dievo. Ne, Viešpats neneigia teisingumo, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad nuopelnų ir klaidų skaičiavimas prieštarauja Dievo požiūriui. Anot Jėzaus, kur kas svarbiau už nuopelnus yra malonė, kuria mus iš meilės apdovanoja Dievas.

Žinoma, patiriame didelį pasitenkinimą, po ilgų studijų metų gavę diplomą, tačiau ar netikėta mylimo žmogaus dovana ne ilgiau išlieka atmintyje?!

Toks yra Dievas: Jis visuomet mus stebina savo malone, kuri pranoksta teisingumą. Mums reiktų prisiminti tai, kuomet savo tikėjimą vertiname atliktų gerų darbų skaičiumi.

To nesuprato pirmą valandą pasamdytieji. Jie nesuprato, kas juos pakvietė į vynuogyną. Savo tikėjimą jie išreiškė tik sunkiu darbu ir srūvančiu prakaitu, priedo dar įtariai žvelgdami į kitus besidarbuojančius, laikydami juos savo konkurentais.

Taip neturi būti su tais žmonėmis, kurie jau yra išgirdę Evangelijos žinią. Apstulbę dėl mums parodyto šeimininko gerumo, džiaugiamės, galėdami darbuotis vynuogyne. Džiaugiamės, kad ir kiti broliai galėjo patirti perkeičiančią širdį malonę, kurią Viešpats dosniai dalija visiems.

Jei taip nėra, prašykime, kad Dievo gerumas pripildytų ir mūsų gyvenimą, taip, kad Viešpaties džiaugsmas, užpildantis mūsų širdis, leistų mums tapti to džiaugsmo liudininkais kitiems. Mūsų Dievas, švelnus ir nusižeminęs, parodęs gerumą piktadariui, tepadeda kiekvienam iš mūsų, kad sugebėtume tikėjimą suvokti ne kaip savo profesiją, o kaip užduotį ir džiaugsmą, kuriuo dalijamės su visais, kviesdami juos prisiglausti prie paties didžiausio Gėrio ir Teisingumo.

Tik nustoję skaičiuoti, ką padarėme ir kiek mums privalo duoti Dievas, suprasime, ką reiškia būti Jėzaus mokiniais.

Mąstymas       2020-08-19 4:57

Prašyti dėkingumo ir sugebėjimo džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka

Prašysiu Jėzaus šviesos ir išminties suprasti istoriją, kurią Jis man pasakoja. Atiduosiu Jam savo širdį, kad būtų jautri kiekvienam Jo žodžiui.

*

Jėzus pasakoja istoriją, paimtą iš gyvenimo. Klausydamasis Jėzaus pasakojimo, mąstysiu apie save. Kokius įvykius iš savo gyvenimo randu evangelinėje scenoje? Kokiai darbininkų grupei aš priklausau?

*

Šeimininkas kviečia į savo vynuogyną. „Susitarė su darbininkais…“ Kas yra mano vynuogynas? Ar savo darbe, tarnystėse randu savo pašaukimą? Ar priėmiau jį? Ar savo darbe jaučiuosi vidiniai laisvas?

*

Šeimininkas rūpinasi tais, kurie stovi be darbo, kurių niekas nepasamdė. Dag žmonių šiandien kenčia dėl bedarbystės. Ar turiu darbą? Ar sugebu už jį padėkoti Dievui? Kaip atrodo mano gyvenimas?

*

Atkreipsiu dėmesį į pirmųjų darbininkų nepasitenkinimą. Jie nesugeba džiaugtis tuo, ką gavo. Jie pirmieji gavo darbo. Taip pat gavo sutartą užmokestį. Bet jų godumas gimdo nepasitenkinimą.

*

Ar sugebu džiaugtis tuo, ką gaunu kiekvieną dieną? Kokias dovanas labiausiai pastebiu? Kas vyrauja mano gyvenime: dėkingumas, džiaugsmas, ar pasipiktinimas, nepasitenkinimas?

*

„Pirmieji bus paskutiniai“. Jėzus įspėja mane apie amžiną nepasitenkinimą, kuris padaro, kad amžinai jausiuos paskutinis. Jėzus primena man, kad viskas mano gyvenime yra malonė.

*

Prašysiu dėkingumo dovanos:

„Jėzau, išmokyk mane džiaugtis kiekviena akimirka“.

Kasdienapmastau.lt

XX eilinė savaitės trečiadienio Evangelija       2020-08-19 4:52

(Mt 20, 1–16)

  Jėzus pasakė savo mokiniams palyginimą:
  „Su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui. Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną.
  Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. Jis tarė jiems: „Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!“. Jie nuėjo ir vėl išėjęs apie trečią ir devintą valandą, jis taip pat padarė.
  Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir sako jiems: „Ko čia stovite visą dieną be darbo?“, tie atsako: „Kad niekas mūsų nepasamdė“. Jis taria jiems: „Eikite ir jūs į mano vynuogyną“.
  Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: „Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutiniųjų ir baigdamas pirmaisiais!“ Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą.
  Imdami jie murmėjo prieš šeimininką ir sakė: „Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, kurie nešėme dienos ir kaitros naštą“. Bet jis vienam atsakė: „Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą suderėjai su manimi? Imk, kas tavo ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia daryti su savais pinigais, kaip noriu? Ar todėl tu šnairuoji, kad aš geras?!“
  Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai“.
Katalikai.lt

XX eilinė savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2020-08-19 4:51

Psalmė (Ps 22, 1–6)

P. Mane Viešpats gano: man nieko nestinga.

  Mane Viešpats gano: man nieko nestinga.
  Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja,
  leidžia man atilsėti paversmy; manąją sielą gaivina,
  Veda mane teisingais takais savo garbei. – P.

  Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu,
  aš nebijosiu, nes tu drauge būsi.
  Tavo lazda, vėzdas galingas,
  drąsą man duoda. – P.

  Tu man keli vaišes,
  o priešai sugėdinti žiūri.
  Kvepalais man patepi galvą,
  pili man sklidiną taurę. – P.

  Tavoji malonė ir meilė palydi
  kiekvieną mano gyvenimo dieną.
  Aš Viešpaties būste gyvensiu
  per amžius ilgiausius. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Žyd 4, 12)

P. Aleliuja. – Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas.
              Jis teisia žmogaus sumanymus bei mintis. – P. Aleliuja.

XX eilinė savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2020-08-19 4:50

Skaitinys (Ez 34, 1–11)

  Man pasigirdo Viešpaties žodis: „Žmogaus sūnau, pranašauk Izraelio ganovams, kalbėk jiems kaip pranašas ir pasakyk: „Vargas jums, Izraelio ganovai, kurie tik savimi tesirūpinat! Argi ganovai ne kaimene rūpintis turi! Jūs geriate pieną. Kerpate vilną drabužiams ir skerdžiate įmitusius gyvulius; bet kaimenės jūs neganote. Nusilpusių gyvulių jūs nepašeriate, sergančių – negydote, susižeidusių neperrišate, pasklidusių – nerankiojate, paklydusių neieškote, o su stipriaisiais elgiatės žiauriai. Ganovų neturėdamos, manosios avys pasklido ir tapo laukinių žvėrių grobiu. Manoji kaimenė klaidžiojo po visus kalnus bei aukštumas ir pasklido po visą kraštą, bet niekas jos nesiteiravo, niekas jos neieškojo“.
  Todėl jūs, ganovai, klausykitės Viešpaties žodžio: „Kaip gyvas ašai, – tai Viešpaties Dievo žodis, – kadangi manoji kaimenė buvo išgrobstyta ir manosios avys tapo laukinių žvėrių grobiu, – nes jos neturėjo ganovo, – kadangi mano ganovai nesidomėjo manąja kaimene, o rūpinosi tik savimi, ne mano kaimene, todėl jūs, ganovai, klausykitės Viešpaties žodžio: Štai ką sako Viešpats Dievas: „Aš griebsiu ganytojus ir pareikalausiu grąžinti man mano avis. Aš juos atleisiu ir jie nebebus mano kaimenės ganovai. Jie nebesirūpins tiktai savimi; aš jiems išplėšiu avis iš nasrų, ir jie nebeės manųjų avių“.
  Nes štai ką sako Viešpats Dievas: „Aš susiieškosiu savo avis ir pats jomis rūpinsiuos“.

Evangelijos komentaras       2020-08-18 4:59

Kun. Ramūnas Mizgiris OFM
Posakis apie kupranugarį ir adatos skylutę yra gerai žinomas ne tik krikščionims, bet ir kitų religijų išpažinėjams. Kalbama ne apie sunkumą, bet apie neįmanomumą. Taip šį posakį suprato ir mokiniai. Pačiam žmogui pasiekti išganymo neįmanoma. Ši galimybė arba dovana gaunama iš Dievo. Ir ji pasiūloma kiekvienam - tiek turtingam, tiek ir vargšui. Tad kur slypi pavojus?
Pinigas, greičiau negu kas nors kitas, gali žmogų „priversti“ pakeisti teologinių dorybių kryptį. Tikėjimas, viltis ir meilė pamažu krypsta ne į Dievą, bet į pinigą. Taip jis tampa alternatyva Dievui. Šventasis Raštas sako: „Viskas įmanoma tam, kas tiki“, arba „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisingumo, o visa kita jums bus pridėta“. Bet pasaulis siūlo kitą variantą: „Viskas įmanoma tam, kas turi pinigų“. Senovės lotynų poetas Orazio tam pritaria: „Pirmiausia reikia ieškoti turto, nes dorybė ateina po to“.
Šio kontrasto akivaizdoje visą laiką išlieka laisvas žmogaus pasirinkimas, kuris tėra matomas tik Dievui, nes „daugel pirmų bus paskutiniai, ir daugel paskutinių – pirmi“.
Bernardinai.lt

Evangelijos komentaras       2020-08-18 4:57

Kun. Gintaras Blužas, OFS
Posakis apie kupranugarį ir adatos ausį būdavo vartojamas norint nusakyti, kad koks nors dalykas yra neįmanomas. „Tai kas galės būti išgelbėtas?“ Niekas. Vien tik savo pastangomis – niekas! Išsigelbėti žmogui pačiam yra neįmanoma. Nei turtingam, nei vargšui. Išgelbėti gali tik Dievas, tapęs Žmogumi, ir, kaip sako Bažnyčios Tėvai, savo kūnu nunuodijęs mirtį, kuri jį buvo prarijusi.
Tai ar turtuolis gali būti išgelbėtas taip, kaip ir vargšas? Skirtumas tarp jų nėra turimų daiktų ar pinigų kiekis. Vargšas visko tikisi iš Dievo, jam reikia Dievo, jis be Jo nieko negali, nes „nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5).
O turtuolis manosi galįs viską pats, jis viską žino (ir nesvarbu, kokio storio jo piniginė, ar iš viso jis jos neturi)… Tokiam turtuoliui sunku yra paskelbti Gerąją Naujieną apie išgelbėjimą, nes jam atrodo, kad jo nereikia nuo nieko gelbėti. Jis savo gyvenime puikiausiai ir pats susitvarko. Tai ar galima pačiam išsigelbėti, jei tai neįmanoma žmonėms?
„Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė“ (Lk 6, 20), jūsų, kurie visa palikote – visą puikybę ir pasitikėjimą šio pasaulio galiomis bei savo nuopelnais ir sekate Gelbėtoją Kristų, tikėdamiesi kaip atlygį gausią amžinąjį Jo Veido regėjimą.
Bernardinai.lt

Evangelijos mąstymas       2020-08-18 4:53

Prašyti širdies, kuri labiau už viską trokštų ir ieškotų Jėzaus

Atsistosiu tarp mokinių arti Jėzaus, kuris du kartus pakartoja, kad sunku turtuoliui įeiti į dangaus karalystę. Kokius jausmus mano širdyje sužadina šie Jėzaus žodžiai?

*

Paklausiu savęs apie savo turtus. Prie ko labiausiai esu prisirišęs? Atkreipsiu dėmesį į savo prisirišimus prie didelių ir mažų dalykų. Kas mane daro nelaisvą? Ar yra tokių vertybių, kurias iškeliu aukščiau už Jėzų?

*

Kreipsiuosi į Jėzų kaip mokiniai, su nuoširdžiu klausimu: „Kaip galiu išsilaisvinti iš savo priklausomybių?“ Ką man sunkiausia atiduoti Jėzui? Iš ko negaliu išsilaisvinti? Apie tai pasikalbėsiu su Jėzumi.

*

Pažvelgsiu į Jėzų, kuris man sako: „Kas tau yra neįmanoma, tai įmanoma Dievui“. Įsisąmoninsiu, kad nėra manyje tokios priklausomybės, iš kurios Jėzus negalėtų manęs išvaduoti. Ko labiausiai norėčiau Jo paprašyti?

*

Ar žvelgdamas Jėzui į akis, galėčiau pasakyti: „Štai dėl Tavęs palikau viską ir seku Tavimi“? Pažvelgsiu į savo gyvenimo pagrindinį apsisprendimą. Ar galiu pasakyti, kad pasirinkau Jėzų? Ar darydamas sprendimus, pasirinkimus atsižvelgiu į Jį?

*

Įsiklausysiu į Jėzaus pažadą: visa, ką ryžtuosi dėl Jo prarasti, duos šimteriopai džiaugsmo jau čia žemėje ir dar daugiau amžinybėje. Ar atsimenu kokią nors patirtį iš savo gyvenimo, kurioje išsipildė šis Jėzaus pažadas?

*

Priglusiu prie Jėzaus ir prašysiu meilės bei beribio pasitikėjimo Jo pažadu. Šiandien dažnai kartosiu:

„Be Tavęs nėra man laimės“.

Kasdienapmastau.lt

XX eilinė savaitės antradienio Evangelija       2020-08-18 4:51

(Mt 19, 23–30)

  Jėzus tarė savo mokiniams: „Iš tiesų sakau jums: turtuoliui nelengva patekti į dangaus karalystę. Ir dar kartą jums sakau: lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę“.
  Tai išgirdę mokiniai labai sumišo ir klausė: „Tai kas galės būti išgelbėtas?“
  Pažvelgęs į juos, Jėzus tarė: „Žmonėms tai negalimas daiktas, o Dievui viskas galima“.
  Tada Petras jį paklausė : „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?“
  O Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų sakau jums: pasaulio atgimime, kai Žmogaus sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, mano sekėjai, taipogi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių. Ir kiekvienas, kuris palieka namus, brolius, seseris, tėvą, motiną, vaikus, dirvas dėl manęs, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą.
Tačiau daugel pirmųjų bus paskutiniai, ir daugel paskutinių – pirmi“.
Katalaikai.lt

XX eilinė savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-08-18 4:51

Psalmė (Įst 32, 26–28. 30. 35cd–36ab)

P. – Viešpats gyvybę atima ir sugrąžina

  Sakyčiau: „Daugiau nebeturi jų būti,
  aš juos iš žmonių atminties išdildysiu“,
  jei tai nepaliestų taip pat ir jų priešų,
  kurie gal pradėtų per klaidą didžiuotis –
  sakyti: „Tai mes buvome ranką pakėlę“,
  užuot sakius: „Viską gi Viešpats padarė“. – P.

  Tauta ši pražus, nes visai negalvoja:
  jai stinga protavimo ir supratimo.
  Ar vienas gi tūkstantį vyti galėtų
  ir dviese priversti bėgt tūkstančių dešimt?
  Nebent jų tvirtovė juos būtų pardavus,
  ir valiai likimo palikęs juos Viešpats. – P.

  Štai jų pražuvimo diena priartėjo,
  jiems greitai ateis prirengtoji nelaimė.
  Taip Viešpats atkurs savo tautai teisybę,
  jis savo tarnams rodys gailestingumą. – P.

Posmelis prieš evangeliją (2 Kor 8, 9)

P. Aleliuja. – Jėzus Kristus, būdamas turtingas, tapo vargdieniu,
              kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą. – P. Aleliuja.

XX eilinė savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-08-18 4:50

Skaitinys (Ez 28, 1–10)

  Man pasigirdo Viešpaties žodis: „Žmogaus sūnau, pasakyk Tyro valdovui: „Štai ką sako Viešpats Dievas: Tavo širdis išpuiko, ir tu ėmei kalbėti: Aš esu Dievas, gyvenu dievų buveinėj, vidur jūros. Bet tu esi tik žmogus, o ne Dievas, nors širdim ir tikėtum esąs lyg Dievas. Žinoma, tu išmintingesnis už Danielių. Tau nė viena paslaptis nebuvo tamsi. Savo išmintimi ir gudrumu tu susikrovei turtą, aukso ir sidabro pripildei savo rūsius. Prekyba ir neprilygstama išmintimi tu padauginai savo turtus. Bet tavo širdis išpuiko per tuos tavo turtus“.
  „Todėl, – taip sako Viešpats Dievas, – kadangi širdim įtikėjai esąs lyg Dievas, prieš tave pasiųsiu svetimšalius, pačius smarkiausius iš tautos. Jie apnuogins kalaviją prieš tavo šauniąją išmintį, išniekins švytintį blizgesį. Tu būsi įstumtas į duobę, tu būsi nukautas ir mirsi jūros širdyje. Ar savo žudytojui dar norėsi sakyti: „Aš esu Dievas“? Tu – tik žmogus, o ne Dievas, tavo žudikų rankose. Tu mirsi kaip neapipjaustytas, svetimųjų nudobtas; aš taip kalbėjau, – tai Viešpaties Dievo žodis“.

Jan       2020-08-17 12:19

Dievas, šios dienos skaitinyje Ez 24, 15–24, taip pat grasina savo tautai, jei ji nenusisuks nuo daromų įvairių nuodėmių “...Jūs nei skųsitės, nei verksite, bet dėl savo kaltybių nyksite ir drauge kamuositės.”
O Psalmėje Įst 32, 18–21, Dievas skundžiasi, kad nusisuko nuo Dievo Jo tauta ir nuklydo į blogį.
” Užmiršai tave pagimdžiusį Dievą.
  Tu apie uolą, tave uždaiginusią nebegalvojai,
  tu užmiršai tave pagimdžiusį Dievą.
  Viešpats tai matė ir smarkiai įpyko
  ant jį paniekinusių savo sūnų ir dukrų”.
Manau, kad ir bar Dievas mums siunčia daug ženklų, bet mūsų širdys kietos, kaip akmuo ir nieko negirdi.

Jan       2020-08-17 12:06

Šios dienos Evangelijoje kalbama apie turto išdalinimą. Labai patiko kun. Židrūno Vabolo homilija, kur jis išaiškino, kad turtą reikia suprasti, kaip savo AŠ, t.y. savęs dalinimą. Juk pats didžiausia turtas tai ir yra žmogus, tad jei žmogus gyvena ir vardan kitų, o ne vien dėl savęs, tai ir yra dalinimasis savo gyvenimo turtu.

Tiksliau>> Dzeikas       2020-08-17 11:54

Evangelijoje sakoma:“Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko”. Nėra parašyta, kad Jėzus pagydė vaiką. Mat, Jėzus pirma gydo sielą, t.y. nuodėmes atleidžia, o kai ji pasveiksta gyja ir kūnas. Manau, kad jos duktė tikrai nebuvo nuodėminga, o štai mama savųjų nuodėmių net nemato. Šiaip, kai žmogaus dvasia sveika, tai kūnas taip pat yra sveikas.  Nereikia visko skaityti paraidžiui. Evangelija skaitoma pasimeldus Šventajai Dvasiai ir paprašius duoti Jos aiškumo.

Dzeikas       2020-08-17 10:35

Manu, kadui:
Pagyde moters vaika. O apie pacia moteri nieko nepasakyta. Bet jeigu tu pakankamai tobulas, kad taisyti Zodi , tai kalbek…

Manu, kad       2020-08-17 8:48

Vakar dienos Evangelijoje Jėzus gelbėjo moterį nuo jos kančios, t.y. išgydė ją, po ko pagijo ir jos vaikas. Moteris buvo prisirišusi prie savo vaiko, tad piktasis kankino juos abu.
Šios dienos Evangelijoje Jėzus įspėja jaunuolį dėl jo prisirišimo prie savo turtų, kas trukdo jam sekti Jėzumi. Ne turėjimas turtą, bet dvasinis prisirišimas prie jo. Jis negalėjo jo palikti.
Abu šie įvykiai yra turėjimas savo širdyje kitą dievą. Juk yra pasakyta, Lk 12, 34 “nes, kur jūsų turtas, ten ir tavo širdis”.

Evangelijos komentaras       2020-08-17 4:54

kun. Gintaras Blužas, OFS

Daug turto – daug liūdesio… Nes juk „negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24). Ir ne daiktų ar pinigų kiekis čia svarbiausia! Kas yra mano saugumo ir ramybės garantas, kuo aš iš tikrųjų pasitikiu? Dėl ko gyvenu?

Laikytis įsakymų yra būtina amžinajam gyvenimui, taip kaip ir kelio ženklų, norint saugiai pasiekti kelionės tikslą. Tačiau tai dar ne viskas. „Ko dar man trūksta?“ „Jei nori būti tobulas“, t. y. jei nori įgyti tai, ko Tavo širdis vis dar ilgisi net ir laikantis visų įsakymų, atsiduok visiškai Dievo Karalystei – „ateik ir sek paskui mane“. Juk „kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 21). Ir negalvok vien tik apie tai, kaip čia nepadaryti nuodėmės, bet ir kaip pažinti Jėzų, kaip būti su Juo, kaip sekti Jį… Juk vien tik nenusidėti negana, kaip kad negana vien tik būti teisingame kelyje. Reikia dar ir keliauti… kad tikslą pasiekčiau.

„Eikš, – sako man širdis, – jo veido ieškok!“ (Ps 27, 8). Pamiršk save, ieškok Jėzaus veido. Išdalink save vargšams, juk ten Jis. Būk dovana kitiems. Mylėk savo artimą jau nebe kaip save patį, bet kaip Jėzus, kuris gyvybę už draugus atidavė (plg. Jn 15, 13). Juk toks yra krikščionio pašaukimas! „Kas stengsis išsaugoti savo gyvybę, tas ją pražudys, o kas ją pražudys, tas ją atgaivins“ (Lk 17, 33). Bet, deja, kartais „jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai ir liudija už mane, bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą“ (Jn 5, 39. 40).
Bernardinai.lt

Mąstymas       2020-08-17 4:53

Prašyti gilaus tobulybės ir amžinojo gyvenimo troškimo

Pabandysiu nurimti ir pažvelgti į savo troškimus, kurie dabar vyrauja mano širdyje. Ar įsileidžiu į juos Jėzų?

*

Jaunuolis Jėzų pavadina Mokytoju ir klausia apie tai, kas gera. Jėzus ragina jį, kad giliau susimąstytų apie savo santykį su Dievu.

*

Ką galiu pasakyti apie savo asmeninį santykį su Jėzumi? Kodėl į Jį tikiu? Ko Jo prašau? Koks Jėzus man yra artimiausias? Kas yra Jėzus mano dvasinio gyvenimo patirtyje?

*

„Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“. Jėzus parodo man kelią, kuriuo eidamas galiu gyventi tikrą gyvenimą. Mintimis pereisiu visus dešimt Dievo įsakymų, ištardamas juos kaip prašymo maldą. Prieš kiekvieną įsakymą pasakysiu žodį „trokštu“.

*

Kuriuos „trokštu“ prie atskirų įsakymų man buvo sunkiausia ištarti? Kokius įsakymus man nuo jaunystės buvo sunkiausia užlaikyti? Išsakysiu Jėzui visas savo mintis. Ko norėčiau dabar Jo paprašyti?

*

„Jei nori būti tobulas“. Ar yra manyje tikras šventumo troškimas – besąlyginis atsidavimas Jėzui? Ar tas troškimas yra didesnis už visus kitus troškimus? Ar galiu viską palikti dėl Jėzaus?

*

Evangelijos jaunikaičio istorija parodo man, kad pasilikimas prie turtų ir nepasirinkimas Jėzaus gali sukelti ir pagilinti manyje egzistencinį liūdesį. Atnešiu pas Jėzų visus savo „turtus“ ir prašysiu, kad jie niekada netaptų mano liūdesio ir atsitraukimo nuo Jėzaus priežastimi.

Atnaujinsiu savo pasiaukojimo Dievui aktą.

Kasdienapmastau.lt

XX eilinės savaitės pirmadienio Evangelija       2020-08-17 4:52

(Mt 19, 16–22)

  Štai vienas jaunuolis prisiartino prie Jėzaus ir paklausė: „Mokytojau, ką gero turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“
  Jis atsakė: „Kam manęs klausi, kas geras? Tik vienas yra tikrai geras! O jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“.
  Tas paklausė: „Kokių?“
  Jėzus atsakė: „Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk; gerbk savo tėvą ir motiną; mylėk savo artimą kaip save patį“.
  Jaunuolis tarė: „Aš viso to laikausi. Ko dar man trūksta?“
  Jėzus atsakė: „Jei nori būti tobulas, eik, parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“.
  Išgirdęs tuos žodžius, jaunuolis nuliūdęs pasišalino, nes turėjo daug turto.
Katalikai.lt

XX eilinės savaitės pirmadienio Dievo Žodis       2020-08-17 4:50

Psalmė (Įst 32, 18–21)

P. – Užmiršai tave pagimdžiusį Dievą.

  Tu apie uolą, tave uždaiginusią nebegalvojai,
  tu užmiršai tave pagimdžiusį Dievą.
  Viešpats tai matė ir smarkiai įpyko
  ant jį paniekinusių savo sūnų ir dukrų. – P.

  Jis tarė: „Nugręšiu nuo jų savo veidą
  ir pažiūrėsiu, tada kaip jiems klosis.
  Toji karta – maištinga,
  vaikai neištikimybės. – P.

  Sukėlė jie man pavydą per tą, kas ne Dievas,
  man uždegė pyktį dėl išgalvotų dievaičių;
  ir aš jiems sukelsiu pavydą per tą netautą,
  uždegsiu jiems pyktį per kvailą gentį. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 5, 3)

P. Aleliuja. – Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė. – P. Aleliuja

XX eilinės savaitės pirmadienio Dievo Žodis       2020-08-17 4:50

Skaitinys (Ez 24, 15–24)

  Man pasigirdo Viešpaties žodis: „Žmogaus sūnau, aš tau atimsiu tavo akių džiaugsmą staigia mirtimi. Bet tu nesiskųsk nei verk. Nepraliek nė vienos ašaros, tik tylomis dūsauk. Nekelk šermenų! Užsivyniok turbaną  ir apsiauk kurpes! Neprisidenk barzdos ir nevalgyk gedulo duonos!“
  Aš tautai rytą kalbėjau, o vakarą mirė mano žmona ir kitą rytą padariau, kas buvo man liepta.
  Tad žmonės mane klausinėjo: „Ar tu nepaaiškintum mums, ką reiškia tavo elgesys?“
  Aš jiems atsiliepiau: „Man pasigirdo Viešpaties žodis: „Pranešk Izraelio namams: Štai ką sako Viešpats Dievas: Aš išniekinsiu savo šventyklą, tą prieglobsčio vietą, kuria taip didžiuojatės, tą jūsų akių džiaugsmą ir jūsų sielos ilgesį. Jūsų sūnūs ir dukterys, kuriuos jūs palikote, žus nuo kalavijo. Tada jūs elgsitės lygiai taip, kaip ir aš! Jūs neprisidengsite barzdos ir nevalgysite gedulo duonos. Jūs nenusivyniosite nuo galvos turbano ir nenusiausite kurpių nuo kojų. Jūs nei skųsitės, nei verksite, bet dėl savo kaltybių nyksite ir drauge kamuositės. Ezechielis bus jums ženklas: kaip jis pasielgė, taip ir jūs pasielgsite. Kai šitai įvyks, jūs pažinsite, jog aš esu Viešpats Dievas“.

Popiežius Pranciškus       2020-08-16 15:16

Drąsiai belskimės į Jėzau širdį.

Jėzus su mokiniais yra Galilėjos šiaurėje, pagonių teritorijoje. Prisiartina prie jo moteris kananietė,  tai yra ne Izraelio tautos narė, pagonė ir prašo pagydyti jos sergančią dukrą. „Pasigailėk manęs, Viešpatie”, – šaukia moteris. Iš pradžių atrodo, kad Jėzus nekreipia dėmesio į jo šauksmą. Savo mokiniams jis sako, kad jo misija skirta ne pagonims, bet „pražuvusioms Izraelio avims“. Moteris nesiliauja maldauti. Iš Jėzaus lūpų išgirstame šioje situacijoje grubiai skambančią patarlę: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“. Liūdinti nusižeminusi moteris atsako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo“. Jėzus mato, kad moteris tiki begaliniu Dievo gerumu ir ją išklauso.  „Moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai.“

Kas yra didis tikėjimas? Pasak Pranciškaus, tikrai tikintis yra tas žmogus, kuris nebijo atnešti visos savo istorijos ir padėti jos prie Viešpaties kojų. Kiekvieno iš mūsų asmeninės istorijos yra sudėtingos, ne visiškai švarios. Mes jas galime atnešti Viešpačiui, padėti prie jo kojų, kad jis jas pagydytų, parodytų mums gyvenimo prasmę.

„Šito mus moko ta moteris, ta geroji motina. Ji mus moko drąsiai atnešti savo istoriją Dievui, Jėzui, kad ją paliestų Dievo švelnumas, Jėzaus švelnumas.  Ir mes darykime tą patį. Melskimės. Pagalvokime apie savo istorijas. Mūsų istorijose yra negražių dalykų. Tačiau eikime pas Jėzų, belskimės į jo širdį ir sakykime jam: „Viešpatie, jei nori, gali mane pagydyti.“

Popiežius pabrėžė, kad tam reikia pasitikėjimo Jėzumi ir artumo su juo, o artumui ugdyti mes turime visiems paprastai prieinamą priemonę – jo Žodį. Visada turėkime su savimi Evangeliją, kišenėje, rankinuke, išmaniajame telefone.

Švenčiausioji Mergelė mus teužtaria savo malda, kad stiprėtų kiekvieno tikinčiojo tikėjimas ir troškimas skelbti tikėjimą kitiems bei liudyti savo gyvenimo pavyzdžiu. Tesuteikia ji mums drąsos prisiartinti prie Jėzaus ir jam tarti: Viešpatie, jei nori, gali mane pagydyti“. (JM / Vatican News)

Taigi >>       2020-08-16 15:13

Labai patogu. Susikūrei sau patogų dievą ir galvoji, kad problemų nelieka? Tai tik newage arba pragaras garantuotas dar gyvenant žemėje.

ah1       2020-08-16 11:11

trumpai tai moralas būtų toks “belskis ir bus atidaryta”, Dievas gamta yra visur.

Dzeikas       2020-08-16 10:03

>>>Dzeikasui
Muses sau, kotletai sau.
Ka ten Jezus isgyde mes technologijos nezinome. Pasakyta, kad demona isvare ir tiek.
O jusu isvados is pasakyto „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ eina toliau negu paakyta. Apie ka ir Kurejas minejo Biblijoje zabodamas tokius interpretatorius kurie is degtuko priskaldo malku vezima , pasakyta tas, o ne anas(Berods evangelistu laiskuose yra atatinkama tiksli citata).
Tamstos interpretacija “isgyde dvasia” reikstu,kad moteris daugiau nebepatyre gundymu. Tai yra eretiko briedas. Kol bus sis pasaulis ir gundytojas nebus pasalintas visos sielos Zemeje bus gundomos ir tik savo pastangomis,  kiek tas priklauso nuo musu, ir saukdamiesi Jo pagalbos mes juos iveiksime.

Mons. Adolfas Grušas       2020-08-16 8:35

MEILĖ VISIEMS

Visus jaudina sunkiai sergantį sunų ar dukterį turinčių gimdytojų skausmas. Sunku rasti ir paguodos žodžius, ypač, kai žinome, kad negalime niekuo padėti. Motina, per stiklą žvelgianti į reanimacijoje gulinčią dukterį, ir šnibždanti: „Dievo Motina, pagydyk mano dukrą“… Ar berastume graudesnį vaizdą? Tiek kančios, tiek liūdesio ir iš širdies gelmių plaukiančios maldos!

Tą patį išgyveno ir motina kanaanietė, kuri, atėjusi pas Jėzų, šaukdama Jam išsakė savo skausmą: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos šaukdama!“- patarė Jėzui apaštalai, o ir pati moteris puolė Jam po kojų, prašydama: „Viešpatie, padėk man!“, tačiau Jėzus, panašu, net nesirengia jos išklausyti, netgi savotiškai provokuoja.

Dievo tyla… Jaudinantis laukimas Jo akivaizdoje… Kaip tik čia, šiame tvirtame pasitikėjime paliudijamas tikėjimas. Jėzus yra pasakęs: „Ieškokite ir rasite, belskite, ir jums bus atidaryta, prašykite ir gausite“. Atrodytų, tarsi paliudydama Jo žodžius, ši atkakli ir skausmo apimta motina nepasiduoda. Ji daro viską, kad tik išgelbėtų dukterį. Išgirdusi Jėzų sakant: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“, ji tuojau randa atsakymą: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo“. Tai reikštų: „Viešpatie, man pakanka tik trupinio Tavo meilės, ir mano duktė pasveiks“. Didi, pagarbi ir drauge tvirta moteris, kuri, net ir kentėdama, nepraranda orumo! Todėl Jėzus ir išklauso prašymo, nes mato jos, svetimšalės pagonės, atsidūrusios išrinktosios tautos apsuptyje, tvirtą tikėjimą.

Šis įvykis ragina mus visus, susidūrus su kokia nors sudėtinga problema, pirmiausia pasitikėti Viešpačiu. Kiekvienas mūsų gali išdrįsti Jam tarti: „Man pakanka Tavo meilės trupinio. Tik duok man jį, kad ta meilė taptu mano išgelbėjimu, mano ramybe, mano tikruoju džiaugsmu“.

Kita tiesa, kurią paliudija šio sekmadienio Evangelija yra ši: Dievo malonė yra skirta visiems žmonėms, kiekvienam žmogui pasaulyje. Dievo Tėvo akivaizdoje nėra svetimšalių, yra vien tik vaikai, kuriuos Jis myli begaline meile, vaikai, irgi atsiliepiantys tikėjimu ir meile.

Panašu, kad ne kartą mums yra reikalingas naujas atsivertimas į tokį Dievą, mūsų ir visų Tėvą. Deja, kur kas dažniau matome didelį žmonių uždarumą, nejautrumą vargstantiems, kenčiantiems, maldaujantiems bent trupinėlio meilės. Nežinia, kodėl mes taip bijome mylėti. Vietoje to rizikuojame pasitikėti savo negrabiais pasiteisinimais, mėgindami pirmiausi įtikinti save pačius, kodėl nepadarome to, ką galime.

Mums būtina prisiminti, kad gyvenimas savo prasmę įgyja tik tada, kai yra pagrįstas meile ir pasitikėjimu, mokėjimu dalytis ir tarnauti, matant visų pirmiausia tuos, kuriems ta pagalba reikalinga.

Juk iš teisų kaip tik taip Jėzus pasielgė su kanaaniete…

>>>Dzeikas       2020-08-16 8:33

Klysti tuo, kad net nepastebėjai, ko ši moteris prašo: “moteris kananietė ir šaukė: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“
Moters dvasia labai kentėjo, todėl ji prašė pasigailėjimo.  Tai negi Jėzus neišgydė, visų pirmiausia, jos dvasios?  Dažniausiai, pagijus žmogaus dvasiai, išsisprendžia ir visos su juo susijusio kitos problemos. Tai ir yra blogiausia, kai žmogus gydo tik pasekmes, o ne pačią esmę, t.y. ligos židinį.
Demonai,piktoji dvasia dažniausia puola per kitus, ypač per silpnuosius, šiuo atveju, per jos dukrą. Prisiminkim alkoholikų šeimas, kur geria ir gerai jaučiasi geriantysis, o visa šeima serga alkoholizmo sindromu. Kai tik jie pradeda lankyti Al-Anono grupeles, tada prasideda išgijimas. Piktoji dvasia atstoja, kai jai nebėra per ką nors veikti, t.y. nuodėmės.
Tad gydykime pirmiausia savo dvasią, o tada bus sveiki ir artimieji.

Dzeikas       2020-08-16 7:13

Tikra tiesa. Stai Lietuva ismelde nepriklausomybe 1991m.Jezus neapsikenes tare, “ai, tekite ir turekites ta savo nepriklausomybe”.
Tik Jo malone nereiskia, kad nustoja galios kiti Jo isakymai ir atsakomybe uz savo nuodemes.
O istorija apie moteri kananiete pasibaigia malones is Jezaus faktu, taciau NEPASAKOJA kas buvo toliau.
Ir jeigu moteris grizo i pagonybe tai toji malone jai nieko gero nedave, o tik pablogino galiausiai situacija.Nes sakoma “Dievas duoda, Dievas ir paima”


Rekomenduojame

Rasa Čepaitienė. Velykos 2021

Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“: DELFI panikuoja – propaganda jau neveikia

Nuo bačkos. Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Arvydas Anušauskas: paaiškinimas partiečiams, kodėl susidorota su prof. Adu Jakubausku

Mini serialas „Tiesa apie vakcinas“: pirmosios serijos pirmoji dalis

Nuo bačkos. Kubilius Rachlevičiui: konservatoriai kaip „ėjo į Vakarus“, taip ir toliau eis

Didžiojo Penktadienio Geroji Naujiena: „Atlikta!“ (Jn 19, 30)

Šv. Juozapo vyrų judėjimas kviečia šį šeštadienį rinktis Aušros Vartuose melstis rožinį vyrų intencijomis: Už Kristų, už šeimas, už Lietuvą!

Seimo sprendimas neturi analogų Lietuvoje, o galbūt ir visame pasaulyje. Visa Ado Jakubausko kalba Seimo tribūnoje

Vinco Kubiliaus reportažas iš mitingo, surengto šalia parlamento prof. Adui Jakubauskui palaikyti

TAUTŲ KIEMO diskusijų erdvė: Klestinčią valstybę kurti ant dorybės pamato: misija (ne)įmanoma?

Nida Vasiliauskaitė. Uždažyti vėliavą

Geroji Didžiojo Ketvirtadienio Naujiena: Jis parodė mums savo meilę iki galo

Nuo bačkos. Aušra Maldeikienė: „Na, šiaip jau mes Lietuvai neturėtume dirbti. Mes dirbam Europai“

Povilas Girdenis: Sveikinu su naujosios vargo mokyklos metinėmis!

Prof. Ado Jakubausko atsakymai į jam mestus melagingus kaltinimus

Andrius Macas. Krikščionio laikysena Didžiąją savaitę gydytojo akimis

Vidas Rachlevičius. Politinis bankrotas per 100 dienų

Vytautas Radžvilas. Pastaba apie Vytautą Landsbergį-Žemkalnį, arba Kas mūsų laukia

Liudvikas Jakimavičius. Šimonytė ir Bilotaitė nelabai suvokia, ką šneka…

Lietuvos mokslininkų sąjunga Seimui: itin teigiamai vertiname prof. Ado Jakubausko vertybines nuostatas ir veiklą

Česlovas Iškauskas. Kaip suprantame laisvę?

Marijos radijo „Aktualijų“ laida apie A. Dulkio sprendimą hormoninę kontraceptinę spiralę paauglėms ir jaunoms merginoms padaryti nemokamą

Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos laiškas TS-LKD skyrių pirmininkams dėl A. Jakubausko: kova už Lietuvos laisvę dar nebaigta

Algimantas Rusteika. Įsiklausykim, ką mums sako

Ramūnas Aušrotas. Lytiniai santykiai ankstyvame amžiuje yra gerai? Svarbu tik tai, kad jie būtų saugūs?

Lietuvos Sąrašas kviečia į forumą: nuo ko mus saugos „Laisvės patruliai“?

Kastytis Braziulis. Kodėl konservatorių siūloma tvarka yra žalinga demokratijai

Andrius Švarplys. Kaip atrodo leftistinis „atvirumas“

Povilas Gylys. Highway to hell!

Algimantas Rusteika. Beprotybė ir laimė

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.