Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose“

Tiesos.lt redakcija   2015 m. liepos 5 d. 4:06

2     

    

Geroji Naujiena: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose“

Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę. Atėjus šabui, jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė:

„Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“

Ir jie piktinosi juo. O Jėzus jiems tarė: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose.“

Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė.

Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė. (Mk 6, 1–6)

Melskimės už Lietuvą Tiesoje, kad išliktume tikėjimo žmonėmis ir visuose išbandymuose išsaugotume Jo viltį – kad galėtume veikti – gyventi tuo, kuo tikime, ir mylėti tai, kas yra tikra.

Br. Ramūnas Mizgiris OFM. Jie piktinosi juo

„Bažnyčios žinios“ | 2012 birželio 22 Nr. 6

Jėzus gimė Betliejuje, bet augo Nazarete. Taip šis miestelis tapo Jėzaus tėviške, kuri jo užaugusio nebepažįsta. „Ir jie piktinosi juo“ (Mk 6, 3). Panašiai ir krikščionybė: gimė Mažojoje Azijoje, o subrendo Europoje, kuri šiandien sparčiai nusigręžia nuo tikėjimo.

Prieš daugelį metų Jėzus pasitraukė iš Nazareto ir iškeliavo į aplinkinius kaimus. Šiandien jis yra priverstas trauktis iš Europos ir keliauti į kitus žemynus. Evangelijos tekstas pateikia ir vieną iš netikėjimo argumentų – čia pat gyvenantys, visiems pažįstami Jėzaus broliai ir seserys. Pagal semitų paprotį broliais ar seserimis vadinami ne tik tų pačių tėvų vaikai, bet ir sūnėnai bei dukterėčios, pusbroliai bei pusseserės, įbroliai bei įseserės (plg. Pr 14, 16; 29, 15; Kun 10, 4). Septuagintoje (Senojo Testamento vertimas į graikų kalbą II a. pr. Kr.) hebrajų kalbos žodis ’āh dažnai verčiamas graikų kalbos žodžiu adelfos, kuris reiškia brolį. Panašiai yra ir Naujajame Testamente. Pavyzdžiui, nėra abejonės, kad Mk 6, 17 Pilypas vadinamas Erodo broliu, nors iš tikrųjų buvo tik įbrolis.

Evangelistas Morkus atkreipia dėmesį, kad Jėzus ten – savo tėviškėje – negalėjo padaryti beveik jokio stebuklo. Ir ne todėl, jog nenorėjo, bet tiesiog negalėjo. Tai vienintelis Dievo ribotumas, kylantis iš begalinės meilės žmogui. Dievas palieka mus laisvus. Žmogus gali tikėti ir netikėti, mylėti ir neapkęsti, saugoti gyvybę ir žudyti. Todėl suprantamas ir pragaro egzistavimas. Jei pragaro nebūtų, tai Dievas nebūtų meilė, nes tas, kas negerbia kito laisvės, o verčia per jėgą save pamilti, negali turėti savyje meilės. Viešpats siūlo, bet neprimeta savo meilės. Kai jo kraštiečiai jį atmetė, Jėzus nepratrūko grasinimais, jis paprasčiausiai pasitraukė kitur. Luko evangelijoje aprašomas panašus įvykis (plg. Lk 9, 51–56). Tą kartą Jėzų atstūmė vienas samariečių kaimas, todėl jo mokiniai jam pasiūlė sudeginti jį, bet Jėzus nuramino savo mokinių smurtines nuotaikas ir pasuko į kitą kaimą, kuriam taip pat bus suteikta laisvė rinktis. Taip Jėzus elgiasi ir šiandien. Jis labiau gerbia mūsų laisvę, negu mes patys vieni kitų. Tačiau taip gimsta ir atsakomybė. Dvasiniame gyvenime svarbu pastebėti Dievo malonės atėjimą ir būti pasiruošusiam ją priimti. Senas lotyniškas posakis primena: Deus non deserit nisi desertatur (lot. „Dievas nepalieka, jeigu nėra paliekamas“).

Tad vertėtų neužmiršti, kad medis be šaknų nudžiūva: Vakarų visuomenės mėginimas modeliuoti žmogiškuosius dalykus išvis be Dievo veda žmones arčiau prie bedugnės krašto, į visišką žmogaus atmetimą. Tiesa, kad, nusigręžus nuo Dievo, randasi naujoji moralė, kurios pamatiniai žodžiai yra teisingumas, taika ir kūrinijos apsauga – žodžiai, primenantys mums esmines ir tikrai reikalingas moralines vertybes. Tačiau tokia moralė lieka tuščia, nes reiškiasi pirmiausia kaip pretenzija kitiems: tokia moralė stokoja mūsų kasdienio gyvenimo pareigos. Kai pirmajame Dievo nebuvimo etape jo šviesa vis dar spingsi ir palaiko žmogaus egzistencijos tvarką, atrodo, kad gerai einasi ir be Dievo. Tačiau juo toliau pasaulis tolsta nuo Dievo, juo aiškiau darosi, kad žmogus, arogantiškai puikuodamasis galia ir turėdamas tuščią širdį, vis labiau netenka gyvybės. Blogis negalėtų būti toks galingas, jei Dievas tikrai būtų mūsų gyvenimo centras, jei būtų gyvesnė mūsų meilė Dievui ir iš jo gaunama meilė artimui, jo kūriniams, žmonėms. Tas pats galioja ir krikščionybei, kur užmirštama, kad tikėjimas yra kelias, kurį pažinti galima tik juo einant. Priešingai, Dievo (ir tikėjimo) vietoje lieka skambūs žodžiai, kuriais galima visaip piktnaudžiauti. Taigi, ir mes, krikščionys, turime nuoširdžiai savęs paklausti: ar kartais neprisidedame prie Dievo išstūmimo iš mūsų visuomenės? Ar nepasiduodame sekuliarizacijos spaudimui tapti šiuolaikiškais praskiedžiant tikėjimą?

Tikėjimo į Dievą rimtumą rodo gyvenimas pagal jo žodį, atmetant tai, kas tik atrodo tikėjimas, o iš tikro tėra susitarimas ar įprotis. Mūsų laikais tai labai praktiškai reiškiasi kūrinio, kurį Dievas panoro sukurti pagal savo paveikslą, – žmogaus užstojimu. Gyvename laikais, kai žmogaus būties matai tapo abejotini. Etiką pakeitė padarinių skaičiavimas. Todėl mes, krikščionys, turime ginti neliečiamą žmogaus kilnumą nuo prasidėjimo momento iki mirties. „Tik tas, kas pažįsta Dievą, pažįsta žmogų“, – sakė Romano Guardini († 1968). Nepažindamas Dievo, žmogus tampa manipuliuojamas. Tikėjimo į Dievą rimtumas reiškiasi ir tuo, kad jis įkvėpia žmones atiduoti save Dievui ir, remiantis Dievu, kitiems. Didi ir konkreti pagalba būna tada, kai yra pasirengusiųjų visą save atiduoti kitiems, ir per tai Dievo meilė tampa įtikima, atverta pasauliui.

Krikščioniškasis tikėjimas visų laikų – ne tik mūsų – žmonėms yra papiktinimas. Kad amžinasis Dievas mumis, žmonėmis, rūpinasi, mus pažįsta, kad Nesuvokiamasis tam tikru laiku tam tikroje vietoje tapo paliečiamas, kad Nemirtingasis kentėjo ant kryžiaus ir numirė, kad mums, mariesiems, pažadėtas prisikėlimas ir amžinasis gyvenimas – reikalauti iš žmonių visu tuo patikėti atrodo akiplėšiška. Šis papiktinimas, kuris nepanaikinamas, jei nenorima panaikinti pačios krikščionybės, deja, gana dažnai yra nustelbtas kitų skausmingų tikėjimo skelbėjų papiktinimų. Pavojus iškyla tada, kai šie papiktinimai užima pirminio kryžiaus papiktinimo (gr. scandalon) vietą, per tai padarydami jį neprieinamą, taigi kai tikrąjį krikščioniškąjį reikalavimą užstoja jo skelbėjų – brolių ir seserų Kristuje – neklusnumas.

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

a,,,       2015-07-10 9:47

Kristus sakė:  „44… Jūsų tėvas – velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas. Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos,- jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“8 , 44 evangelija pagal Joną.
Tačiau pirmasis VIEŠPATIES/JAHVES melą atskleidė  žaltys, būtent žaltys paskė tiesą Adomui ir Ievai kad suvalgę vaisių nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio Adomas ir Ieva nemirs, kaip kad buvo primelavęs VIEŠPATS, ir tikrai suvalgė ir nenumirė.
Šlovė trejybei Žalčiui, Adomui ir Ievai atskleidusiam VIEŠPATIES melą ir Kristui taip pat. Už tiesos atskeidimą Adomą ir Ievą ir žaltį VIEŠPATS nubaudė, o Kristų nugalabijo.
JIE bijo tiesos.

 

jo...       2015-07-5 8:59

Dabar Lietuvoje pranasus kurie kalba tiesa tampo prokuratura o teisejai 39 baudz.bylas sukuria.Kur nera tiesos(o Lietuvoje Tiesa net atvirkstine)tiesos pranasai tampa pavojingi .


Rekomenduojame

Liudvikas Jakimavičius. Ką bendra turi šv. Kalėdos ir šachmatai?

Algimantas Rusteika. Ruoškitės pasirinkimams – ‘vsio bus zakonno’

Ramūnas Aušrotas: „Gal pirmoji JTO MTK ponia norėtų lankyti civilinės šeimos teisės kursus? Priimčiau su nuolaida“

Neringos Venckienės interviu TV3: „Variantai buvo tik du: arba ginti mergaitę, arba pamiršti, kad tokia gimė. Aš pasirinkau ginti“

Tyrimas palygino santuoką ir gyvenimą kartu nesusituokus

Donaldas Trumpas: E. Macrono atsiliepimas apie NATO yra „labai labai bjaurus“ ir „įžeidžiamas kitoms 28 valstybėms narėms“

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“. Bankininkas, kuris nugalėjo carinę Rusiją

Ramūnas Aušrotas. Pirmą kartą šeimų balsas oficialiai skambės ir nacionaliniu lygmeniu

Shannona Roberts. Šaldyti kiaušinėlius ar karjerą?

Gytis Padegimas. Kiek milijonų medžių per 30 Nepriklausomybės metų sunaikino ir dar sunaikins mūsų godumas ir gobšumas?

Vidas Rachlevičius. Nenorėčiau Brexito, bet jei laimėtų kairysis leiboristų gaivalas, Britanijos būtų gaila dar labiau

Vygintas Gontis. Kaip deklaracijas apie žinių ekonomiką paversti atsakinga valstybės viešojo sektoriaus bei mokslo ir studijų politika

Liudvikas Jakimavičius. Partijos ir išdavikai

Povilas Gylys. Kas Jums, profesoriau Janeliūnai?

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (III)

Algimantas Rusteika. Metodiniai patarimai. Subalansuota LRT indrėms ritutėms, bet tinka ir ... žmonoms

Geroji Naujiena: Kad vaikščiotume Viešpaties šviesoje!

Regina Terleckienė. Sukilėlio likimas. Iš carinių baudėjų nagų ištrūkęs sukilėlis

Tomas Baranauskas. Vienas faktas yra neabejotinas

Nuo bačkos. Europarlamantarė Aušra Maldeikienė: konservatoriai man verti pagarbos, nes ...

Vygantas Malinauskas. Griūna dar vienas propagandos stereotipas

Kamilė Šeraitė. Kas vagia Lietuvos istoriją?

Povilas Gylys. Kodėl vieni skandalai eksponuojami, o kiti pridengiami?

Ramūnas Aušrotas. Lyčių lygybės prievaizdų užmačios

Leonas Merkevičius. „Perversmininkų“ bylos naujienos

Tautos forumo rezoliucija dėl LRT laidos „Spalvos. Gėjai tėčiai“

Valdas Vasiliauskas. „Mūsiškių“ premjera: nei bravo, nei švilpimo. Nieko

Vygintas Gontis Statistikos departamentui: kaip susidaro tie 0,6% BVP, kuriuos neva skiriame mokslui ir studijoms? Ir kodėl jų niekas daugiau nemato?

Liudvikas Jakimavičius. Ir pasklido kvapas

Rasa Čepaitienė. Baubinimas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.