Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Nėra „padauginimo“ be „pasidalijimo“

Tiesos.lt redakcija   2015 m. liepos 26 d. 3:15

4     

    

Geroji Naujiena: Nėra „padauginimo“ be „pasidalijimo“

„Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo gausi minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams.

Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. Artėjo žydų šventė Velykos.

Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia gausybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė, mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs.

Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent gabalėlį“.

Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra vienas berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“

Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų.

Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite likučius, kad niekas nepražūtų“. Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų.

Pamatę Jėzaus padarytą stebuklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“. O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną.“ (Jn 6, 1–15)

Šio sekmadienio Evangelija liudija: nėra „padauginimo“ be „pasidalijimo“.

Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje džiaugsmingai dalykimės Jo dovanomis – Viešpats neprašo iš mūsų to, ko neturime, atvirkščiai, jis padaugins ir mūsų menką nieką – duonos trupinį. Per Jo gailestingumą jis taps pakankamas – pasidaliję savo gyvenimu „gyvenimo turėsime apsčiai“.

Vladimiras Legoida. Stebuklas, fokusas ir žmogaus širdis

... Nuostabu ir įsidėmėtina ne tai, kad Kristus darė stebuklus, o kada ir kodėl Jis jų nedarė.

Įsigilinkime į vieną iš svarbiausių Evangelijos pasakojimų – Kristaus gundymą dykumoje. Kai Jėzus keturiasdešimt dienų nevalgė maisto, šėtonas pasakė: Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona (Мt 4, 3). Cituojant Kristaus atsakymą, neretai užmirštama antroji dalis: Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų (Мt 4, 4).

Antruoju išbandymu tapo žodžiai: Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį (Мt 4, 6), bet ir čia seka toks atsakymas: Taip pat parašyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo (Мt 4, 7).

Kaip ir kiekviename Evangelijos epizode, šioje scenoje – labai daug minties klodų. Paimkime artimą mūsų temai epizodą: šėtonas Išganytojui siūlo padaryti tai, kas išoriškai, pagal savo formą kaip tik turėtų tapti stebuklingu reiškiniu. Bet Kristus to nedaro. Kodėl? Kas sulaiko, kad Jis nedaro stebuklo, nedemonstruoja Savo Dieviškos jėgos?

Žinoma, ne nesugebėjimas padaryti panašių stebuklų: toliau Evangelijoje skaitome ir apie duonos padauginimą, ir apie penkių tūkstančių žmonių pamaitinimą (neskaitant moterų ir vaikų), ir apie ėjimą vandens paviršiumi…

Pirmas į galvą atėjęs atsakymas labai paprastas: Kristus nedaro stebuklų dėl to, kad to prašo šėtonas, tiksliau – Jį gundo. Ir kito atsakymo iš Dievo-Žmogaus nereikia tikėtis. Be abejo, taip.

Tačiau toliau Evangelijoje mes skaitome, kad Kristus toli gražu ne visada daro stebuklus netgi tada, kai Jo prašo. O visi Išganytojo stebuklingi veiksmai visada ir besąlygiškai turi vieną prasmę: tai meilės stebuklai (beje, tai atskiria Evangelijos stebuklus nuo stebuklų, aprašytų apokrifuose). Kristaus stebuklai – tai tokie, kurių pagrindas – meilė ir užuojauta žmogui.

Tie, kurie laiko tikėjimą stebuklais krikščionių naivumu, neretai turi melagingą supratimą ir apie krikščionybę, ir apie stebuklų prigimtį. Žmonės, įsitikinę, kad stebuklų nebūna, dažnai juos supranta kaip pažeistas nusistovėjusias normas, kurias mes įpratę vadinti natūraliomis. Tačiau panašaus stebuklo supratimą suformavo XVIII a. anglų filosofas Davidas Hiumas, ir vargu ar jis gali pasitarnauti apibūdinant stebuklą krikščionybėje. Todėl keista matyti, kai krikščionims iš pradžių primetamas jiems nebūdingas stebuklo supratimas, o paskui tas primetamas supratimas dar pavadinamas melagingu.

Ne, žinoma, krikščionis tiki, kad natūrali įvykių eiga gali būti pažeista, tačiau būtų keista abejoti, kad tai darytų visagalis Viešpats. (Beje, tas faktas toli gražu ne visada nepaaiškinamas mokslo. Tarkim, Omo dėsnis nevyksta esmingai padidėjus arba sumažėjus temperatūrai.) Tik tikru stebuklu krikščioniui yra ne vien tai.

Palaimintasis Augustinas, didysis krikščionių vėlyvosios antikos epochos šventasis, kalbėjo, kad didžiausias stebuklas yra Kristaus duonos padauginimas, tačiau ne mažesnis stebuklas – ir pats duonos auginimo faktas. Stebuklas yra ir kiekvienas dieviškos jėgos pasireiškimas, ir protingo pasaulio sutvarkymas, ir galimybė pajusti Dievo dalyvavimą mūsų gyvenime. O tai gali pasireikšti ir per natūralius dalykus, ir per nesuvokiamus.

Argi ne stebuklas, kai kieno nors apdiržusioje sieloje staiga gimsta meilė? Arba net tada, kai tau paprasčiausiai pavyksta įveikti blogą savo charakterio įprotį ir atsakydamas į šiurkštų žodį tu gali nusišypsoti ir neįsižeisti? Ne, tai ne stebuklas, – kas nors pasakys. O ar jūs bandėte? – paklausiu aš. O jei bandėte, tai tikriausiai sutiksite su manimi.

Žinoma, visam tam galima rasti ir kitokių paaiškinimų, surasti kitokią aplinkos realybės prasmę. Taip auginti duoną – apibrėžtų gamtos dėsnių pasekmė, o jos padauginimas – neįtikėtinas dalykas arba nesuprantamas fokusas. Bet tai ir yra esmė, kad stebuklas yra ne neįtikėtinas dalykas, ne fokusas. Neįtikėtina – kaip tik tai, kuo netikima, o kiekvieną fokusą galima racionaliai paaiškinti: kaip sakoma, rankų miklumas – ir jokios apgavystės. Ir svarbu ne tai, kad stebuklų negalima paaiškinti (tačiau ne visada taip yra), bet tai, kad jų nereikia būtinai aiškinti.

Aš nežinau, kokie žmogaus vidiniai mechanizmai gali išaiškinti tai, kad per pastaruosius keletą metų mano akyse labai daug žmonių iš esmės pakeitė savo gyvenimus. Jie atsivertė į tikėjimą – ir jų pasikeitimas pasireiškė per veiksmus, įpročius, prioritetų kaitą.

Pavyzdžiui, mano pažįstamas, kurį ilgai pažinojau kaip mergišių ir aukštuomenės liūtą, tapo mylinčiu vyru ir tėvu. Viršininkas, kuris dėl firmos pelno padidinimo iš pavaldinių išsunkdavo visas jėgas, nustojo kelti isteriją ir pakėlė žmonėms pusantro karto atlyginimus. Beveik žlugęs alkoholikas ir narkomanas išsikapstė iš ligos ir nuėjo savanoriu tarnauti gailestinguoju broliu. Manau, kad kiekvienas krikščionis, apsidairęs aplink ar pažvelgęs į save, sugebės atrasti dešimtis panašių pavyzdžių.

Žmogaus širdies pasikeitimas – argi tai ne stebuklas?

Pagal žurnalą „Foma“ parengė Michalina Bočiarova

Bernardinai.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

arba       2015-07-30 13:17

arba daryk tai ką norėtum kad tau darytų?

kacius       2015-07-29 1:18

lyg ir mūsų nebuvo ,buvo daug sutemų
kas kalią mūsų dvasią  ir kaip gerą gyventi

kacius       2015-07-28 23:42

atinmti ir padalinti 26 metus! tai tegu pakartoja Garliavą ir būsi rytoj nužudytas
ką reikia įvardinti
ar mes mylime
o kam čia rėkauti
yra brolių ir seserų
tuomi pabaiga
žiuri žopa į įsnniegą
o sniegas spindi
aš pavargau
ir toliau prates Ramute

Nykštukams       2015-07-27 23:39

vis linkstantiems žemyn - iš alkio tai.
Ir tuštumo.
Nes ieškote ne ten.
Ramybės.


Rekomenduojame

Geroji Naujiena: mes nesame skolingi kūnui

Įbauginti prezidentai. Vytautas Matulevičius prakalbino Valdo Adamkaus vyriausiąjį patarėją Darių Kuolį

Andrius Švarplys. Kam – anarchija, o kam – „meilės vasara“

Liudvikas Jakimavičius. Šimašiaus pliažas

Justas Stankevičius. Kaip pasikeitė Vokietijos viešasis saugumas nuo pabėgėlių krizės pradžios?

Ir undinėlė rasistė...

Nida Vasiliauskaitė. Apie institucinį rasizmą

Neringa Venckienė. Neatsakyta iki šiol

Liudvikas Jakimavičius. „Vyčiui pliaže – ne vieta“

Kviečiame į kasmetinę Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventę: susitinkame liepos 4 d. Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke

Robertas Grigas. Aleksandr Galič apie (pra)tylėjimo kainą

Algimantas Rusteika. Apie ką giedosime liepos 6-ąją: apie Lietuvą ar apie vienybę su žmonija?

Rasa Baločkaitė. Kraupusis Merkinės stadionas

Andrius Švarplys. R.Šimašiaus ir Co akcijos matmuo – amputuoti istoriją, atmintį, kančios sakralumą

Per 20 organizacijų reikalauja Prezidento dėmesio istorijos politikai

Vilius Kavaliauskas. Lukiškės: Ką nutyli Vilniaus meras?

Ramūnas Aušrotas. Išlaikyti LRT gyventojams kainuoja triskart brangiau nei Vyriausybę

Nida Vasiliauskaitė. Mokslas yra dalykas didis

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (II)

Liudvikas Jakimavičius. Dočys politikuoja

Atgimstantys paminklai. Kun. Robertas Gedvydas Skrinskas: Atkurkime Gumbių kaimo koplystulpį –  išgelbėkime istorinį paminklą

Povilas Urbšys: „Vytis yra tai, kas mus gali suvienyti“

Rasa Čepaitienė. Atsisakantys keistis

Nida Vasiliauskaitė. Apie Linos Žigelytės versiją iš serijos „Kas atsitiko Nidai Vasiliauskaitei?“

Iš propagandos frontų: Dainius Pūras. Apie smėlį ir paplūdimį Lukiškių aikštėje kaip laimingoje erdvėje

Povilas Urbšys: Jei bus priimta tai, ką siūlo valdantieji, Lukiškių aikštėje stovės ne Vytis. Argi tai ne dar viena išdavystė?

Ne juokas. Politinis kompasas pagal liberalus

Andrius Švarplys. Kas gali apginti žodžio laisvę ir laisvę apskritai?

Geroji Naujiena: Stiprūs Jo malone

Vytautas Matulevičius. „270 milijonų, kurie parklupdė Lietuvą“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.