Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Nenusigąskime, vien tikėkime!

Tiesos.lt redakcija   2021 m. birželio 27 d. 1:10

46     

    

Geroji Naujiena: Nenusigąskime, vien tikėkime!

Per velnio pavydą mirtis atsirado

Pasaulyje Dievas mirties nesukūrė,
jisai nesidžiaugia, kad žūsta gyvieji.
Jis visa sukūrė vien tam, kad gyventų.
Visi sutvėrimai skirti vien gerovei.
Į juos neįdėta nuodų pražūtingų,
ir mirčiai neduota valdyti pasaulio.
Teisumas nemiršta: išlieka per amžius.
Ir žmogų ne mirčiai gi Dievas sutvėrė –
jį savo esybės paveikslu padarė.
Per velnio pavydą mirtis atsirado
ir žudo kiekvieną, kas jam atsiduoda.
Atliepiamoji psalmė    Ps 29, 2 ir 4–6. 11 ir 12a, 13b
Viešpatie, aš tave aukštinsiu:
tu gi mane iš priešo rankų ištraukei.
Viešpatie, aš tave aukštinsiu:
tu gi mane iš priešo rankų ištraukei,
nedavei priešams piktai manim džiaugtis.
Gelbėjai mane nuo mirties karalijos,
gyvą mane palikai, neleidai žengti bedugnėn.
Skambinkit Viešpačiui visi, kas jį mylit,
šlovinkit, atsiminę jojo šventumą!
Rūstus jis valandėlę teesti,
bet per visą gyvenimą geras.
Iš vakaro verksmas,
iš ryto vėl džiaugsmas.
Dieve, klausyki, būk maloningas,
Viešpatie, būk padėjėjas!
Raudą pakeitei man dainomis, šokiais.
Viešpatie, mano Dieve, tave šlovinsiu amžiais.

* * *

Jūsų perteklius tepapildo vargingųjų brolių nepriteklių

Broliai, būdami visa ko pertekę – tikėjimo, žodžio, pažinimo, visokeriopo uolumo ir mūsų meilės, – pasirodykite pertekę ir dosnumo. Jūs gi pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą. Niekas nereikalauja, kad kitiems tektų lengvatos, o jums naštos, bet kad būtų lygybė. Šiuo metu jūsų perteklius tepapildo jų nepriteklių, kad vėliau jų perteklius atpildytų jūsų nepriteklių ir būtų lygybė, kaip parašyta: „Kas daug surinko, neturėjo pertekliaus, o kas mažai – nekentėjo nepritekliaus“ (2 Kor 8, 7. 9. 13–15).

* * *

Mergaite, sakau tau, kelkis!

Jėzui vėl persikėlus valtimi į kitą ežero pusę, susirinko prie jo didžiulė minia ir sulaikė jį paežerėje. Šit ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jajiras, ir, pamatęs jį, puola jam po kojų karštai maldaudamas: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų“. Jėzus nuėjo su juo. Iš paskos sekė gausi minia ir jį spauste spaudė.

Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“ Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalės. O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: ‘Kas mane palietė?’“ Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę. O jis tarė jai: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“.

Jam dar tebekalbant, ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“ Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sako sinagogos vyresniajam: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną. Jie ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą – verkiančius ir raudančius žmones. Įžengęs vidun, jis tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega“. Žmonės tik juokėsi iš jo. Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo. Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: „Talita kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos. Jėzus griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti (Mk 5, 21–43).

* * *

Švęsdami eilinio laiko tryliktąjį sekmadienį, kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: pasotink, Viešpatie, savo Tiesa jos alkstančius, priglobk teisingumo nerandančius, suramink vienatvę ir neviltį išgyvenančius, išsklaidyk sloginančią nuodėmių tamsą, kad beišsivaikščiojanti mūsų Tauta sugrįžtų į savo namus, kad susigrąžinę Dievo vaikų laisvę, sutelktai imtume griauti nemeilės ir netiesos tvirtoves, tiesintume savo kelius, kurtume bendrus namus. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

* * *

Sigitas Tamkevičius. „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave!“
13 eilinis sekmadienis

Evangelija pasakoja apie nelaimingą tėvą, kurio dukrelė buvo arti mirties; jis maldavo Jėzų: „Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų.“ Jėzus atsiliepė į tėvo prašymą, bet kai pasiekė namus, dukrelė jau buvo mirusi. Skaudžios žinios ištiktam tėvui Jėzus pasakė: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ Atėjęs į kambarį, Jėzus paėmė mirusiosios ranką ir ištarė: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ Mergaitė tuojau atsikėlė (plg. Mk 5, 21–24.35–43).

Šis Evangelijos pasakojimas kviečia pasitikėti Dievu, ir net tuomet, kai padėtis atrodo beviltiška. Šį pasitikėjimą sustiprina pasakojimas apie kananietės moters pagydymą. Moteris daugelį metų sunkiai sirgo, ir gydytojai nepajėgė pagelbėti; ją išgelbėjo tik pasitikėjimas Jėzumi. Ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“ Taip ir įvyko: palietė ir išgijo, o Jėzus pasakė: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (plg. Mk 5, 25–34).

Esame kviečiami visiškai pasitikėti Dievu, tačiau ne nurodinėti, ką ir kaip jis privalo padaryti. Dievas yra mus mylintis Tėvas, galintis ir norintis duoti daugiau nei mes prašome. Pasitikint Dievu, reikia leisti jam veikti taip, ką diktuoja jo meilė. 

Mūsų patirtis liudija, kad daugelis mūsų prašymų lieka Dievo tarsi neišgirsti. Evangelija pasakoja apie Zebediejaus sūnų motiną, prašiusią, kad jos sūnūs Jėzaus karalystėje sėdėtų vienas dešinėje, kitas kairėje. Į šį prašymą Jėzus atsakė: „Nežinote, ko prašote“ (Mt 20, 22). Iš tikrųjų, kai mes maldaujame Dievo laikinų, nors mums ir svarbių, dalykų – sveikatos ar medžiaginės gerovės, mums verta prisiminti Jėzaus atsakymą: nežinote, ko prašote.

Psalmių autorius atsako, ko labiausiai turėtume Dievą maldauti: „Labiausiai iš Viešpaties trokštu, to vieno prašau, – kad Viešpaties būste gyvenčiau visas savo būvio dienas“ (Ps 27, 4). Mūsų laikinas gyvenimas žemėje yra tik akies mirksnis, palyginus su laukiančia amžinybe, ir Dievas žino, kas mums yra reikalingiausia, – laikina gerovė ar laikini sunkumai, kad pasiektume amžinąjį gyvenimą danguje.

Birželio 14-ąją minėjome pirmųjų tremčių 80-metį, kai niekuo neprasikaltę lietuviai buvo sugrūsti į vagonus ir išvežti į tolimąjį Sibirą. Dauguma tremtinių buvo į Dievą tikintys ir jį mylintys žmonės, ir Dievas neapsaugojo jų nuo ilgų vargo metų. Tačiau vargo keliuose jie išmoko dar labiau glaustis prie Dievo ir jam patikėti savo likimą.

Birželio 14-ąją minėjome ir palaimintąjį arkivyskupą Teofilių Matulionį, kuris kelis kartus buvo teisiamas ir kalinamas, net ir gyvenimą užbaigė tremtyje. Tačiau palaimintasis sugebėjo į visa tai, kas vyko jo gyvenime, žvelgti gilaus tikėjimo žvilgsniu ir nenusivylė. Šiandien jis mums yra Lietuvos didvyris ir palaimintasis.

Mūsų karščiausius prašymus dėl laikinųjų dalykų visuomet turi lydėti mintis: Viešpatie, duok man tai, ko prašau, bet jei tai nepasitarnautų mano amžinosios laimės siekiui, tuomet duok tai, ką matai man reikalingiausia, nors tai būtų ir labai sunkus kryžius.
Gyvenimiška patirtis liudija, kad didelė medžiaginė gerovė mus gadina. Kai esame visko pertekę, yra didžiausias pavojus neatsilaikyti gundymui praeinančius dalykus vertinti labiau už amžinuosius. Patiriami sunkumai, o ypač kančia padeda lengviau suvokti būtinybę dvasinius dalykus vertinti labiau už medžiaginius. Todėl neužmirškime, ką sako psalmininkas: „Labiausiai iš Viešpaties trokštu, to vieno prašau, – kad Viešpaties būste gyvenčiau visas savo būvio dienas“ (Ps 27, 4).

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Evangelijos       2021-07-3 10:26

Komentaro autorius – dr. Aurimas M. Juozaitis
Jėzus sako: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jn 13, 34) ir dar prideda: „mylėkite savo priešus“ (Lk 6, 27a). O apaštalai pratęsia, – Paulius: „Meilė visa ištveria“ (1 Kor 13, 7b) ir Jonas: „Kas bijo, tas dar netobulai myli“ (1 Jn 4, 18b). Taigi – nieko nebijanti meilė, kuri apima viską – ir artimus, ir priešiškus. Taip mus moko Jėzus. Bet ar esu geras Jo mokinys? Ar priimu tai? Ar pasitikiu šiuo mokymu, t. y. ar Jėzaus žodžiai virto (ar virsta) mano darbais?
Nežinau, kaip jūs, bet aš labai jau „vidutinis“ Jo mokinys… O taip norėtųsi būti bent kiek arčiau tokio pasitikėjimo Jėzumi, kurį nuo Didžiojo penktadienio iki šiandienos kartojau kasdien Dievo Gailestingumo novenoje: „Dievo Gailestingume, … pasitikiu tavimi!“ Guodžia tik tai, kad tokiais „vidutiniokais“ iki Sekminių buvo ir Jo mokiniai. Pasiklausykime ką šiandien mums kalba Evangelija.
Užrakintos durys, baimė, Jėzaus atėjimas per jas. Taip, Jėzui gaila išsigandusio žmogaus, todėl Jis ir eina į jį. Jis eina į žmogų, kad atrakintų jį jam pačiam, kitam ir sau, Dievui. Kad žmogus atsivertų gyvenimo pilnatvei, kad jo džiaugsmas būtų toks kaip Jėzaus, kad jam nieko netruktų (plg. Jn 15, 11).
Ir kaip Jėzus moko mus įveikti baimę? Pirmiausia meile. „Mylėk ir daryk ką nori“, vėliau pasakys didysis šv. Augustinas (354–430). Taip, meilė yra viskam matas, nes meilė yra Dievas (1 Jn 4,8). Bet kadangi meilė yra žmogaus gyvenimo Alfa ir Omega, t. y. Jėzus (plg. Apr 21, 6), tai meilės turiu mokytis, kad ja gyvenčiau visą gyvenimą. Kaip? Skaistindamasis, t. y. priimdamas Šventąją Dvasią, juk kaip sakydavo rusų ortodoksų šventasis Serapinas Sarovietis (1754–1833): „Tikrasis mūsų krikščioniškojo gyvenimo tikslas yra persiimti, t. y. užsidegti Dievu Šventąja Dvasia.“ 
Mes žinome, kad Bažnyčia gimsta Sekminių dieną, kuri aprašyta apaštalų darbuose 2 skyriuje (Apd 2, 1–4). Tačiau daug egzegetų sutinka, kad „mažosios Sekminės“, didžiųjų Sekminių „preliudija“, įvyko būtent Jėzaus pirmojo mokiniams pasirodymo vakarą, kuomet jie po Marijos Magdalietės atneštos žinios vakare išsigandę meldėsi aukštutiniame kambaryje už užrakintų durų. Tada kiaurai duris perėjęs Jėzus („nes Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37) atsistoja mokinių viduryje ir, dukart taręs: „Ramybė jums“ (Jn 20, 19b.21a), kvėpia į juos sakydamas: „Imkite Šventąją Dvasią“ (Jn 20, 22). Ir prideda: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos ir bus atleistos, kam sulaikysite, bus sulaikytos“ (Jn 20, 23). Taigi, šiandien Jėzus, dovanodamas Šventąją Dvasią, „apšildo“ savo mokiniams Paskutinės vakarienės metu paliktą savo meilės įsakymą (Jn 15, 17), kad tuomet, kada Šventoji Dvasia nužengs ant jų „didžiųjų Sekminių“ dieną, jie pajėgtų priimti visą liudytojų naštą (plg. Apd 1, 8).
Tad, siekdami būti gerais Jėzaus mokiniais, pasikartokime: meilė yra visa ko pradžia, iš jos kyla visas gailestingumas, kuris galiausiai virsta galingu Dievo meilės pasauliui liudijimu. Juk meile viskas prasideda, ja ir pasibaigia. Alfa ir Omega.
To moko mus Jėzus, leidžiantis mūsų negailestingam įtarumui vis kaišioti savo smalsaujančius pirštus į mūsų Jame atvertas žaizdas. Toks yra Dievo gailestingumas, trokštantis atverti mus pačius sau, kitiems bei pasaulio ir visatos Viešpačiui. Aleliuja! Amen
Bernardinai.lt

Šv. apaštalas Tomas, šventė       2021-07-3 6:55

Evangelijos
Mąstymas
Prašyti gilios Jėzaus artumo patirties

Tomas, kuris nebuvo kartu su visais mokiniais, jaučiasi pasimetęs. Pasakojimai apie Jėzų negali paveikti Tomo. Jam reikia asmeninio susitikimo su Jėzumi.

*

Įsijausiu į Tomo būseną, kuris aštuonias dienas išgyvena įtampą dėl troškimų neišsipildymo. Jėzus leidžia jam išgyventi laukimo ir ilgesio laiką. Prašysiu Jėzaus, kad išmokytų mane Jo ilgėtis ir kantriai Jo laukti.

*

Jėzus ateina ir sako apaštalams: „Ramybė jums“. Stengsiuos išgirsti ir giliai įsigyventi į tuos žodžius. Įsisąmoninsiu, kad kada tik mane apninka abejonės, Jėzus sako man: „Ramybė tau“. Prašysiu gilaus įsitikinimo, kad Jėzus kasdien mane pasveikina tais žodžiais ir kviečia atsiverti Jo ramybės priėmimui.

*

Kontempliuosiu Tomo susitikimą su Jėzumi. Stebėsiu, kaip pasikeičia Tomo veidas, kaip atsiranda jame nuostaba ir džiaugsmas. Jėzus ragina Tomą, kad Jį paliestų. Tik Jėzų palietęs Tomas gali išpažinti, kad Jis yra jo Viešpats ir Dievas.

*

Ar savo asmeninėje maldoje, Eucharistijoje, Susitaikinimo sakramente ieškau ir trokštu intymaus, artimo susitikimo su Jėzumi? Ar stengiuosi Jį „paliesti“ iki gilaus savo širdies, troškimų ir jausmų pajudinimo? Ar su vidiniu įsitikinimu galiu pasakyti, kad Jėzus man yra labai artimas, kad Jis yra mano Viešpats ir mano Dievas?

*

Pakviesiu į savo maldą šventąjį Tomą ir kartu su juo prašysiu gilios Jėzaus artumo patirties bei mano asmeninių santykių su Juo pagilinimo.

Kasdienapmastau.lt

Šv. apaštalas Tomas, šventė       2021-07-3 6:53

Evangelija (Jn 20, 24–29)

  Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu,– nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs.
  Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“
  O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįdėsiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono,– netikėsiu“.
  Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais.
  Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“
  Paskui kreipėsi į Tomą: „Pridėk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“.
  Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“
  Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“
  Katalikai.lt

Šv. apaštalas Tomas, šventė       2021-07-3 6:52

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 116, 1–2)

P.  Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją.

  Garbinkit Viešpatį, visos tautos,
  šlovinkite jį, visos šalys! – P.

  Jo gailestingumas tikrai begalinis,
  savo pažadams jis ištikimas per amžius. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 20, 29)

P.  Aleliuja. – Tu įtikėjai, Tomai, nes pamatei,– sako Viešpats.
                Palaiminti, kurie tiki nematę! – P. Aleliuja.

Šv. apaštalas Tomas, šventė       2021-07-3 6:51

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Ef 2, 19–22)

  Broliai!
  Jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, užstatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Jėzų Kristų, ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventove Viešpatyje, ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo būstinė Dvasioje.

Švč. Mergelė Marija, Šeimų Karalienė       2021-07-2 5:49

Iš šv. Jono Pauliaus II apaštališkojo paraginimo Dėl krikščioniškos šeimos uždavinių šiuolaikiniame pasaulyje
Visuomenės ir Bažnyčios gerovė yra susijusi su šeimos gerove

Bažnyčia tvirtai įsitikinusi, kad tik priėmus Evangeliją gali išsipildyti viltys, kurių žmogus viliasi iš santuokos ir šeimos. Dabartiniu metu, kai šeimą atakuoja daugybė jėgų, kurios norėtų ją sunaikinti ar bent deformuoti, Bažnyčia supranta, kad ir visuomenės, ir Bažnyčios gerovė yra susijusi su šeimos gerove, stipriau ir tvirčiau jaučia savo pasiuntinybę skelbti visiems Dievo planus dėl santuokos ir šeimos, užtikrindama sutuoktiniams tobulą gyvybingumą, žmogiškąjį ir krikščioniškąjį vystymąsi, tuo prisidėdama prie visuomenės ir Dievo tautos atnaujinimo.
Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą; pašaukė jį į būtį iš meilės, kartu pašaukdamas meilei. Dievas yra meilė ir savyje išgyvena asmeninio bendravimo meilės paslaptį. Sukurdamas žmogų pagal savo paveikslą ir nepaliaujamai palaikydamas jį būtyje, Dievas suteikia vyrui ir moteriai pašaukimą, taigi sugebėjimą mylėti ir jausti atsakomybę už meilę ir šeimą. Todėl meilė yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas.
Giliausia prasme meilė yra tikra dovana, o santuokinė meilė, dėl kurios sutuoktiniai pažįsta vienas kitą ir tampa vienu kūnu, nesibaigia tik tarp jų dviejų, nes parengia didžiausiam atsidavimui, dėl kurio jie tampa Dievo bendradarbiais, dovanodami gyvybę naujam žmogui. Vadinasi, atsiduodami vienas kitam, jie kuria naują tikrovę – kūdikį, gyvą jų meilės atspindį, jų santuokinės vienybės ženklą bei gyvą ir neišardomą tėvystės ir motinystės sintezę.

Švč. Mergelė Marija, Šeimų Karalienė       2021-07-2 5:48

II. Iš šv. Jono Pauliaus II apaštališkojo paraginimo Dėl krikščioniškos šeimos uždavinių šiuolaikiniame pasaulyje
Pagal stebuklingą Dievo planą šeimoje ilgus metus gyveno nežinomas Dievo Sūnus: taigi ji yra visų krikščioniškų šeimų modelis ir pavyzdys. Šeima, vienintelė pasaulyje, kuri tyliai ir niekam nežinoma gyveno mažame Palestinos miestelyje; kuri patyrė neturtą, persekiojimus, tremtį, kuri garbino Dievą nepaprastai skaisčiai ir kilniai, nepraleidžia progos padėti visoms krikščioniškoms šeimoms; maža to – viso pasaulio šeimoms, kad jos ištikimai atliktų savo kasdienes pareigas, nugalėtų nerimą ir vargus, kilniai tarnaudamos kitiems ir džiaugsmingai vykdydamos Dievo planus.
Tegu šventasis Juozapas, „Teisusis Vyras“, nenuilstantis darbininkas, nepriekaištingas jam patikėtų brangenybių globėjas, saugo šeimas, globoja ir visuomet jas apšviečia.
Tegu Mergelė Marija, kuri yra Bažnyčios Motina, bus taip pat „namų Bažnyčios“ Motina, kad jos motiniškos pagalbos dėka kiekviena krikščioniška šeima iš tikrųjų galėtų tapti „mažąja Bažnyčia“, kurioje atsispindės ir gyvens Kristaus Bažnyčios paslaptis. Tegu ji, Viešpaties Tarnaitė, bus mums pavyzdys, kaip nuolankiai ir kilniai priimti Dievo valią, tegu ji, Skausmingoji Motina prie Kryžiaus, ramina skausmus ir nušluosto ašaras tiems, kurie kenčia dėl šeimos vargų.
O Viešpats Kristus, viso pasaulio Karalius, šeimų Karalius, tegu kaip ir Kanoje gyvena kiekviename krikščioniškame židinyje, teikdamas jam šviesą, džiaugsmą, ramybę ir stiprybę. Maldauju jo, kad kiekviena šeima galėtų kilniai prisidėti prie jo Karalystės atėjimo į pasaulį, „tiesos ir gyvybės Karalystės, teisingumo, meilės ir taikos Karalystės“, į kurią skuba istorija.

Švč. Mergelė Marija, Šeimų Karalienė       2021-07-2 5:38

Evangelijos
Mąstymas
Prašyti savo giliausių troškimų išsipildymo, sutinkant su Jėzaus valia

Mąstysiu apie dvylikametį Jėzų, kuris su Marija ir Juozapu keliauja į Jeruzalę. Žvelgsiu į jų nuo kelionės pavargusius veidus ir įsiklausysiu į jų pokalbius.

*

Apmąstysiu Jėzaus buvimą mano šeimoje ir bendruomenėje. Ar kalbamės ir kaip kalbamės su Juo bendroje maldoje?  Ar pastebime Jį mūsų šeimos reikaluose ir ar kalbamės apie Jį? Kas mus jungia, kai esame kartu, ir kas mums trukdo?

*

Sugrįšiu mintimis į Evangelijos sceną ir visa širdimi įsijausiu į Marijos ir Juozapo sielvartą. Stebėsiu, kaip jie ieško Jėzaus. Atkreipsiu dėmesį, su kokiu rūpesčiu ir ištverme Jo ieško. Pasikalbėsiu su Marija apie nerimą, kurį ji tuo metu patyrė.

*

Kaip elgiuosi, kai savo gyvenime prarandu Jėzų? Kaip yra dabar: ar esu arti, ar toli nuo Jo? Ar trokštu Jėzaus „iki skausmo“?

*

Mąstysiu apie Marijos ir Juozapo džiaugsmą, kai surado Jėzų. Prašysiu, kad mano širdis nuolat trokštų ieškoti Jėzaus ir džiaugtųsi atradusi Jį  kasdienybėje.

*

Nors Marija ir Juozapas ir atrado Jėzų, bet ne viskas jiems buvo aišku ir suprantama. Reikia taip, kaip Marija, paslėpti visus nesuprantamus kasdienybės įvykius savo širdyje ir laukti šviesos bei malonės Dievo planams suprasti.

*

Nuoširdžiame pokalbyje kreipsiuosi į Mariją ir Juozapą, kad išprašytų man nuolankumo ir pasitikėjimo Jėzumi. Širdyje kartosiu:

„Marija, Juozapai, padėkite man būti su Jėzumi.“

Kasdienapmastau.lt

Švč. Mergelė Marija, Šeimų Karalienė       2021-07-2 5:36

Evangelija (Lk 2, 41–52)

Tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs

  Jėzaus gimdytojai kasmet ateidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo.
  Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų. Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę.
  Pagaliau po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais. Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo.
  Jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“.
  O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?!“ Bet jie nesuprato jo žodžių.
  Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus.
  Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje. O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse.
Katalikai.lt

Švč. Mergelė Marija, Šeimų Karalienė       2021-07-2 5:35

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (1 Sam 2, 1. 4–5. 6–7. 8abcd (P.: 1a))

P. – Mano širdis džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju.

  Mano širdis džiaugiasi Viešpačiu:
  Dievas man teikia stiprybę.
  Džiūgauju, priešus nuveikęs –
  Viešpatie, tu man padėjai. – P.

  Stipriųjų galybė sudūžta,
  silpnieji jėga apsijuosia.
  Sotieji darbuojas dėl duonos,
  jos alkę jau nebeskursta.
  Kur buvo bevaikė, pagimdo septynis,
  vaikingoji štai nužydėjo. – P.

  Mirtis ir gyvybė – iš Viešpaties rankos.
  Nuvedęs mirties viešpatijon, iš jos ir grąžina.
  Tai Viešpats padaro vargšu ir turtingu,
  jis žmogų pažemina, jis ir išaukština. – P.

  Jis pakelia vargšą iš dulkių,
  neturtėlį iš pelenų jis ištraukia.
  Jam sėstis pasiūlo kartu su didžiūnais,
  garbingą jam parenka vietą. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Lk 2, 19)

P.  Aleliuja. – Laiminga Mergelė Marija, kuri dėmėjosi Dievo žodžius ir svarstė juos savo širdyje. – P. Aleliuja.

Švč. Mergelė Marija, Šeimų Karalienė       2021-07-2 5:35

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Iz 61, 9–11)

Širdingai aš džiaugiuosi Viešpačiu

  Manosios tautos palikuonys bus žinomi gentims, jų atžalos garsės tautose. Visi, kurie juos matys, supras, jog tai padermė, kurią laimina Viešpats.
  Širdingai aš džiaugiuosi Viešpačiu, man siela džiūgaus Dievu manuoju, nes jis mane rengia išganymo rūbais, siaučia teisybės apsiaustu, kaip sužadėtinį šventiškai puošia, tarytum nuotaką vėriniais dabina. Kaip žemė augina pasėlius, kaip sodas želdina, kas jame pasodinta, taip Viešpats Dievas apreikš teisybę ir šlovę visų tautų akivaizdoje.

XIII eilinės savaitės ketvirtadienio Evangelijos       2021-07-1 5:23

Komentaro autorius – kun. Nerijus Pipiras
Jėzus grįžta į Kafarnaumą. Evangelistai ne kartą yra rašę, kad prie apaštalo Petro namų, kuriuose Jėzus apsistodavo, rinkdavosi minios. Žmonės čia nešdavo ir savo ligonius, trokšdami prisilietimo, pagydymo. Ir tąkart jie atnešė paralyžiuotą žmogų.
Vien tik atnešti ligonį prie Jėzaus nepakanka. Reikia dar ir tikėjimo. Tikėjimo Jėzumi, tikėjimo, kad žmogui įmanoma pagelbėti. Matydamas jų tikėjimą, kaip mini evangelistas, Jėzus atleidžia ligoniui nuodėmes.
Minia, kartu joje buvę Rašto aiškintojai ima piktintis. Jeigu šią sceną integruotume į mūsų laikus, ko gero, taip pat atsirastų besipiktinančių: ar Jėzus negalėjo kalbėti kaip nors kitaip, juk apie nuodėmę vengiam kalbėti, ar Jis nieko daugiau nesugeba, kam dar tas laiko švaistymas dėl vieno menkaverčio sakinio. Ko gero, priekaištų Jėzui galėtume rasti ir daugiau.
Tačiau nereikia kalbėti apie ligą vien tik fizine prasme. Koks siaubingas yra dvasinis paralyžius, sąlygotas nuodėmės, baimės, nepasitikėjimo. Ir kaip būtent tokiomis akimirkomis reikia Jėzaus. Teko kalbėtis ne su vienu žmogumi, kuris tiesiog išsitarė: „Niekas man neatleis, mano klaida tokia baisi.“ Tačiau juk Jėzus, kreipdamasis į tą paralyžiuotąjį, pirmiausia kviečia pasitikėti.
Šiandien Jis ir mūsų to paties prašo: „Pasitikėk.“ Nes Dievui viskas įmanoma, nes Dievas yra pasirengęs išgelbėti nuo dvasinio paralyžiaus. Tereikia tik nors kruopelytės tikėjimo ir pasitikėjimo.

Bernardinai.lt

XIII eilinės savaitės ketvirtadienio Evangelijos       2021-07-1 5:19

Mąstymas
Prašyti gilaus tiesos troškimo ir vidinio tyrumo

Atsisėsiu su Jėzumi į valtį, būsiu šalia Juo. Jis plaukia į Kafarnaumą po to, kai gadariečiai paprašė, kad pasitrauktų iš jų krašto. Įsijausiu į Jo skausmą.

*

Ar galiu pasakyti, kad Jėzus gali įeiti į visus mano gyvenimo „užkaborius“? Ar nenubrėžiu Jam ribų? Ko nepajėgiu Jam atiduoti iki galo? Nuoširdžiai tai Jam išsakysiu. Atiduosiu Jam savo būgštavimus, savo pasipriešinimą, savo nelaisvę.

*

Atsistosiu arti Jėzaus, priešais kurį guli suparalyžiuotas žmogus. Pamatysiu Jėzaus užjaučiantį, skvarbų žvilgsnį. Jis mato ligotą paralitiko gyvenimą. Pastebi jo didžiausią ligą – jo nuodėmingą gyvenimą.

*

Susitiksiu su Jėzaus žvilgsniu. Pagalvosiu, kad Jis mato visą mano gyvenimą, mato kiekvieną mano užsiblokavimą, nuodėmę. Prašysiu Jo, kad padėtų man iki gelmių pažinti save, kad išmokintų mane žvelgti į save patį tiesoje.

*

„Nenusimink, sūnau, tavo nuodėmės tau atleistos“. Įsisąmoninsiu, jog kada tik stoju prieš Jėzų Atgailos sakramente, Jis ištaria man šiuos žodžius. Ką galiu pasakyti apie savo susitikimus su Jėzumi per išpažintį?

*

Jėzus pirmiausia išgydo paralitiko sąžinę, po to kūną. Jis leidžia man suprasti, koks turi būti pirmasis mano gyvenimo rūpestis. Kokios gyvenimo vertybės man svarbiausios? Kuo labiausiai rūpinuosi? Ką galiu pasakyti apie savo vidinę būseną?

*

Įsiliesiu į minią, kuri stebisi pagydymo reginiu. Įsisąmoninsiu, kiek daug gaunu iš Jėzaus kiekvienoje išpažintyje, kiekviename susitikime su Juo. Širdimi, kurią Jis nuolat gydo, priglusiu prie Jėzaus ir kartosiu:

„Myliu Tave, mano širdies Gydytojau“.

Kasdienapmastau.lt

XIII eilinės savaitės ketvirtadienio       2021-07-1 5:18

Evangelija (Mt 9, 1–8)

  Įlipęs į valtį, Jėzus persikėlė per ežerą ir sugrįžo į savo miestą. Ir štai jam atnešė paralyžiuotą žmogų, paguldytą ant neštuvų. Pamatęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: „Pasitikėk, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!“
  Kai kurie Rašto aiškintojai ėmė niurnėti: „Tasai piktžodžiauja!“
  Skaitydamas jų mintis, Jėzus tarė: „Kam taip piktai mąstote savo širdyje? Kas gi lengviau – ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės atleistos’, ar liepti: ‘Kelkis ir vaikščiok!’? Ir todėl, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią žemėje atleisti nuodėmes,– čia jis kreipėsi į paralyžiuotąjį: – Kelkis, pasiimk neštuvus ir eik namo!“
  Šis atsistojo ir nuėjo namo.
  Visa tai pamačiusios, minios išsigando ir šlovino Dievą, suteikusį tokią galią žmonėms.
  Katalikai.lt

XIII eilinės savaitės ketvirtadienio       2021-07-1 5:17

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 114, 1–6. 8–9)

P.  Vaikščiosiu aš akivaizdoj Dievo pasauly – tarpe gyvųjų.

  Dievą myliu, nes jis išgirdo
  mano maldavimo balsą.
  Jis man atkreipė ausį
  tą dieną, kada jo šaukiausi. – P.

  Aš mirties pančiais buvau apraizgytas,
  į giltinės žabangus patekęs.
  Sielvartas, vargas man buvo.
  Ėmiau tada Viešpaties šauktis:
  „Gelbėk, Viešpatie, mano gyvybę!“ – P.

  Viešpats teisingas ir maloningas;
  jis, mūsų Dievas, didžiai gailestingas.
  Jis nuolankiuosius globoja.
  Silpnas buvau – jis mane išvadavo. – P.

  Saugojo jis nuo mirties mano gyvybę,
  ašarų lieti neleido, nedavė klupt mano kojoms.
  Vaikščiosiu aš akivaizdoj Dievo
  pasauly – tarpe gyvųjų. – P.

Posmelis prieš evangeliją (2 Kor 5, 19)

P.  Aleliuja. – Dievas Kristuje sutaikino su savimi žmones
              ir patikėjo mums sutaikinimo žinią. – P. Aleliuja.

XIII eilinės savaitės ketvirtadienio       2021-07-1 5:16

Pirmasis skaitinys (Pr 22, 1–19)

      Norėdamas išbandyti Abraomą, Dievas užkalbino: „Abraomai!“ Tasai atsiliepė: „Aš čia“. Tada Dievas kalbėjo: „Paimk savo sūnų, savo vienturtį, kurį tu myli, Izaoką, nuvyk į Morijos žemę ir ten ant kalno, kurį tau parodysiu, jį paaukok kaip deginamąją auką!“
  Pakilęs anksti rytą, Abraomas pasibalnojo asilą, paėmė porą tarnų ir savo sūnų Izaoką, priskaldė aukojimui malkų ir iškeliavo vietovėn, kurią jam Dievas nurodė. Trečiąją dieną Abraomas pakėlė akis ir toliese išvydo tą vietą. Tuomet jis tarnams pasakė: „Pabūkite čia prie asilo! Aš ir berniukas eisime ten pagarbinti Dievo; paskui sugrįšime pas judu“.
  Paėmęs deginamajai aukai malkas, Abraomas užkrovė ant sūnaus Izaoko. Patsai į rankas pasiėmė ugnį ir peilį. Drauge paėjėjus, Izaokas kreipėsi į savąjį tėvą Abraomą: „Tėve!“ Tasai atsiliepė: „Ko nori, sūnau?“ – „Štai,– sako,– ugnis ir malkos, o kur avinėlis deginamajai aukai?“ Abraomas atsakė: „Pats Dievas sau numatys aukos avinėlį, sūnau“. Ir juodu žengė toliau.
  Atėjus į Dievo nurodytą vietą, Abraomas pastatė aukurą, sukrovė ant jo malkas, surišo sūnų Izaoką ir paguldė ant aukuro virš malkų. Abraomas jau ištiesė ranką ir paėmė peilį sūnui žudyti. Tada iš dangaus sušuko jam Viešpaties angelas: „Abraomai, Abraomai!“ Tasai atsiliepė: „Aš čia!“ Anas kalbėjo: „Nekelk prieš berniuką rankos ir niekuo neskriausk jo! Dabar aš žinau, kad esi atsidavęs Dievui ir nepagailėjai man savo vienturčio“. Pakėlęs akis, Abraomas pamatė: už jo – avinas buvo ragais įsipynęs brūzgyne. Nuėjęs ištraukė jį ir vietoj sūnaus paaukojo kaip deginamąją auką. Tą vietą Abraomas pavadino: „Viešpats numato“, kaip dar ir šiandieną sakoma: „Ant kalno, kur Viešpats numato“.
  O Viešpaties angelas antrąjį kartą sušuko iš dangaus Abraomui, sakydamas: „Prisiekiu pačiu savimi – tai Viešpaties žodis: Kadangi tu šitaip pasielgei – nepagailėjai man savo vienturčio sūnaus,– tave aš gausiai palaiminsiu ir tavo palikuonis padarysiu skaitlingus kaip dangaus žvaigždes ir kaip jūros pakraščio smiltis. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus. Per tavo palikuonis bus palaimintos visos žemės tautos, nes tu paklausei mano balso“.
  Paskui Abraomas sugrįžo pas savo tarnus. Visi susiruošę drauge iškeliavo į Beeršebą. Tenai Abraomas ir pasiliko.

Popiežiau Pranciškasu katechezė       2021-06-30 19:15

Evangelijos tiesa neatskiriama nuo krikščionio laisvės, o pašaukimas – nuo misijos. Paulius – tikras apaštalas.
„Paulius, pašauktas apaštalu ne žmonių ir ne per žmogų, bet paties Jėzaus Kristaus ir jį prikėlusio iš numirusių Dievo Tėvo. (...) Jūs, be abejo, esate girdėję, kaip aš kadaise elgiausi, būdamas žydų tikėjimo; kaip be saiko persekiojau Dievo Bažnyčią ir mėginau ją sugriauti. (...) Kai tas, kuris mane pasirinko dar esantį įsčiose ir pašaukė savo malone, panorėjo apreikšti manyje savo Sūnų, kad paskelbčiau Evangeliją tautoms (žr. Gal 1, 1.13.15–16).“
Apaštalas Paulius rašo galatams todėl, kad jie pateko į konfliktą, nežinodami, kaip išgyventi tikėjimą. Jis pradeda nuo atsiminimų apie praleistą laiką, apie meilę kiekvienam. Tačiau taip pat regimas rūpestis, kad galatai neišklystų iš teisingo kelio: tai tikėjime bendruomenę pagimdžiusio tėvo rūpestis. Jo intencija aiški – pabrėžti Evangelijos, kurią galatai gavo per jo pamokslavimą, naujumą, kad galėtų formuotis tikrą tapatybę, kuria remtųsi jų egzistencija.

Nuo pat pirmų eilučių Paulius atsiskleidžia kaip gilus Kristaus slėpinio žinovas. Jis neatsikirtinėja į žemo lygio savo kritikų argumentus, tačiau žvelgia aukščiau: ir mes taip turime elgtis, kai kyla konfliktai mūsų bendruomenėse. Tik laiško pabaigoje paminimas nesutarimo branduolys – judaizmui labai svarbi apipjaustymo tradicija. Paulius pasirinko tokį kelią, nes supranta, kad tikrasis argumentas yra Evangelijos tiesa ir nuo jos neatskiriama krikščionių laisvė. Jis neapsiriboja problemos ar konflikto paviršiumi, kaip dažnai esame gundomi mes, kai ieškome greito sprendimo ir apsigauname, manydami pasieksią santarve paprastu kompromisu.
Tačiau Paulius myli Jėzų ir žino, kad jo ir Evangelijos kelias – ne kompromisas. Apaštalas ryžtasi eiti šiuo sunkesniu keliu: „Ar aš ieškau žmonių pritarimo, ar Dievo? Gal stengiuosi įtikti žmonėms? Norėdamas patikti žmonėms, nebebūčiau Kristaus tarnas“, – rašo jis.

Visų pirma Paulius jaučia poreikį pabrėžti, kad jis yra tikras apaštalas ne dėl savo paties nuopelnų, bet dėl Viešpaties pašaukimo. Apaštalas primena savo praeitį, savo įsitikinimus ir gyvenimą iki atsivertimo: atrodo, kad jis galėjo būti kuo tik nori, tik ne apaštalu.
„Be saiko persekiojau Dievo Bažnyčią“, prisimena Paulius, pridurdamas, jog tikėjimu, fariziejišku uolumu ir protėvių papročių gynimu pranoko daugelį bendraamžių ir tautiečių. Tą jis pakartoja ir kituose laiškuose (žr. Fil 3, 6; 1 Tim 1, 13). Tačiau Dievo gailestingumo patirtis viską pakeitė: „tas, kuris (...) kitados persekiojo, dabar skelbia Evangelijos tikėjimą, kurį kadaise griovė“ (žr. Gal 1, 22–23). Šiuo kontrastu Paulius pabrėžia: anksčiau jis persekiojo krikščionis už tai, kad jie negerbė papročių ir įstatymo, o dabar jo pašaukimas yra skelbti Jėzaus Kristaus Evangeliją.

„Kokie neįžvelgiami Viešpaties keliai! Tai ranka paliečiame kiekvieną dieną, bet ypač tada, kai permąstome momentus, kai Viešpats mus pašaukė“, – sakė popiežius ir prašė stengtis niekada nepamiršti laiko ir būdo, kai Viešpats įžengė į mūsų gyvenimą, kai susidūrėme su jo malone, kai Dievas pakeitė mūsų gyvenimą. Galvojant apie didžius Dievo darbus kyla klausimas – ar gali būti, kad Viešpats pasitelkia nusidėjėlį, silpną ir trapų žmogų, kad įgyvendintų savo valią? Tačiau viskas patenka į Dievo sumanymą. Jis yra mūsų istorijos audėjas ir, jei pasitikėdami atsiliepiame į išganymo planą, tai suvokiame. Pašaukimas taip pat visada apima ir misiją, kuriai esame skirti: jai turime pasirengti rimtai, žinodami, kad pats Dievas mus siunčia, bet taip pat ir tai, kad remia savo malone.
Pranciškus pakvietė ugdyti savyje šį sąmoningumą – malonė perkeičia gyvenimą ir padaro jį vertu tarnauti Evangelijai.
„Malonės pirmumas uždengia visas nuodėmes, pakeičia širdis, keičia gyvenimą, mums leidžia pamatyti naujus kelius. Nepamirškime to!“, – sakė popiežius Pranciškus. (RK / VaticanNews)

XIII eilinės savaitės trečiadieno Evangelijos       2021-06-30 5:05

Komentaras
Įsivaizduok, kaip baugu turėjo būti gyvenantiems gadariečių krašte, kai aplink siautėjo demonų apsėstieji. Žmonės tikriausiai bijojo būti užpulti. Keliautojai galbūt buvo perspėti nesiartinti prie tos teritorijos. Tie du vyrai tikriausiai sutrikdė įprastinę prekybą, giminės negalėjo vieni kitų aplankyti ir, kaip užsimenama šios dienos Evangelijoje, negalėjo lankyti artimųjų kapų.
Tačiau teprireikė vieno Jėzaus žodžio ir šie du vyrai buvo išlaisvinti: jų demonai pasitraukė ir siautėjimas baigėsi. Ne tik jie buvo išlaisvinti – aplinkiniai vėl galėjo laisvai keliauti, gyvenimas grįžo į įprastas vėžes. Gal netgi tapo geresnis nei anksčiau!
Pabandykime šį įvykį pritaikyti savo mąstymui. Pagalvok, kas nutinka, kai koks nors žmogus tave įskaudina arba nuvilia. Jei nesigręži į Dievą, kyla blogos mintys ir ilgainiui jos ima virsti vidiniais pūliniais. Jei stokoji Dievo malonės, velnias gali gundyti, kad supyktum, priešintumeisi, jaustumeisi kaltas ar išsigandęs. Galiausiai pajusi, kad apie nieką kitą nepajėgi galvoti. Atrodo, kad visi tave supantys žmonės tampa tokių tavo minčių įkaitais.
Kai kitą kartą pasijusi apimtas negatyvių minčių, pamėgink žengti tokius tris žingsnius:
• Įsiklausyk į tave kamuojančią mintį ir įvardyk ją: „Ši mintis kursto nesantaiką. Ši mintis yra pilna kartėlio. Jei jų laikysiuosi, sugriausiu savo santykį su draugu.“
• Stabtelk ir pasimelsk. Prašyk Jėzaus padėti išmesti užgaulią mintį: „Viešpatie, žinau, kad ši mintis Tau nepatinka. Apsaugok mane, kad ji neužvaldytų mano mąstymo.“
• Stenkis pakeisti tas mintis pozityviomis: „Norėčiau supykti dėl to, ką tas žmogus pasakė, bet verčiau jam atleisiu. Verčiau matysiu tai, kas jame yra gera, ir taikiai bei ramiai keliausiu pirmyn.“
Neprivalai pasiduoti negatyvioms mintims. Jėzus gali tave išlaisvinti!
Viešpatie, išlaisvink mane nuo neigiamų minčių. Tegul niekas neužstoja kelio, vedančio pas Tave!
„Žodis tarp mūsų“

XIII eilinės savaitės trečiadieno       2021-06-30 4:54

Evangelijos
Mąstymas
Prašyti gilios Jėzaus galios patirties savo silpnumuose bei surišimuose

Atsisėsiu su Jėzumi valtyje. Persikelsiu su Juo į kitą krantą, į gadariečių kraštą. Pastebėsiu atbėgančius apsėstuosius. Jie išlindo iš kapinių rūsių, yra pavojingi. Jie rėkia, gąsdina savo išvaizda. Atsistosiu šalia Jėzaus, kad pajusčiau Jo vidinę ramybę ir galią.

*

Kokią patirtį pažadina manyje blogis šiandieniniame pasaulyje? Kas vyrauja manyje: vidinė ramybė ar išgąstis, pasitikėjimas ar abejonės, saugumas ar pasimetimas?

*

Piktosios dvasios bijo Jėzaus artumo. Jo akivaizdoje jos praranda savo galią, mato, kad turi paklusti Jo valdžiai. Įsisąmoninsiu, kad kai gyvenu Jėzaus akivaizdoje, tada demonai negali man nieko padaryti. Jėzus yra didesnis už didžiausią blogį. Ar tuo tikiu?

*

Jėzus išlaisvina apsėstąjį. Piktosios dvasios įeina į kiaules – netyrumo simbolį. Kontempliuosiu Jėzų, kuris išlaisvina žmones iš demonų, atskiria tyrumą nuo netyrumo.

*

Priglusiu prie Jėzaus su kiekvienu savo nešvarumu, netyrumu, su savo bejėgiškumu. Su tikėjimu prašysiu, kad Jis išlaisvintų mane iš blogų polinkių, atitrauktų nuo to kas netyra, nešvaru. Kur labiausiai esu varginamas demonų? Tai atiduosiu Jėzui.

*

Atkreipsiu dėmesį į piemenų elgesį. Jie pabėga. Kiti persigandę prašo Jėzaus, kad pasišalintų „iš jų krašto“. Jie negali aprėpti Jėzaus slėpinio ir todėl nenori Jo priimti.

*

Kaip aš išgyvenu Jėzaus buvimą savo gyvenime? Ar Juo pasitikiu? Ar sugebu visiškai atsiduoti Jo paslaptingam veikimui ir galiai? Ar nenubrėžiu savo gyvenime Jėzui „ribų“?

Sužadinsiu savyje aktą:

„Jėzau, Tavo galia neaprėpiama. Pasitikiu Tavimi“.

Kasdienapmastau.lt

XIII eilinės savaitės trečiadieno       2021-06-30 4:52

Evangelija (Mt 8, 28–34)

  Kai Jėzus priplaukė kitą krantą gadariečių krašte, jam priešais atbėgo du demonų apsėstieji, išlindę iš kapinių rūsių. Jiedu buvo tokie pavojingi, kad niekas negalėjo ramiai praeiti anuo keliu. Ir štai jiedu ėmė šaukti; „Ko tau iš mūsų reikia, Dievo Sūnau!? Atėjai pirm laiko mūsų kankinti?“
  Truputį toliau ganėsi didelė kaimenė kiaulių. Demonai ėmė prašytis: „Jeigu mus išvarysi, tai siųsk į kiaulių bandą“. Ir jis įsakė: „Nešdinkitės!“ Tuomet demonai išėjo ir apniko kiaules. Ir štai visa banda metėsi nuo skardžio į ežerą ir gavo galą vilnyse.
  Piemenys pabėgo ir, pasiekę miestą, viską išpasakojo, taipogi ir apie apsėstuosius. Tada visas miestas išėjo priešais Jėzų ir, vos jį pamatę, prašė pasišalinti iš jų krašto.
  Katalikai.lt

XIII eilinės savaitės trečiadieno       2021-06-30 4:51

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 33, 7–8. 10–13)

P.  Štai vargšas šaukės, ir Viešpats išgirdo.

  Štai vargšas šaukės, ir Viešpats išgirdo,
  iš visų bėdų išvadavo.
  Viešpaties angelas pylimu apjuosia
  dievobaimingus žmones,
  juos iš nelaimės vaduoja. – P.

  Viešpatį gerbkite jūs, jo išrinktieji.
  Tiems, kur jo bijo, nieko nestinga.
  Išdidę galiūnai skurdeivomis tampa, badauja,
  o tiems, kurie Viešpaties ieško, nieko netrūksta. – P.

  Ateikit, vaikeliai, manęs paklausykit:
  pamokysiu Viešpaties baimės.
  Kur toks žmogus, kuris gyventi netrokštų,
  nenorėtų būti laimingas? – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jok 1, 18)

P.  Aleliuja. – Savo valia Tėvas pagimdė mus tiesos žodžiu,
                kad mes būtume tarsi pirmienos tarp jo kūrinių. – P. Aleliuja.

XIII eilinės savaitės trečiadieno       2021-06-30 4:50

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Pr 21, 5. 8–20)

  Abraomui buvo šimtas metų, kada jam gimė sūnus Izaokas. Berniukas paaugo ir buvo nujunkytas. Izaoko nujunkymo dieną Abraomas iškėlė didelę puotą.
  Sara stebėjo, kaip egiptietės Hagaros sūnus, kurį ta buvo pagimdžiusi Abraomui, dūko su jos sūnumi Izaoku. Tada ji Abraomui pareiškė: „Išvyk tą mergą ir josios sūnų! Juk vergės sūnus neturi paveldėti kartu su mano sūnumi Izaoku“. Tie žodžiai labai nepatiko Abraomui, nes jojo tai buvo sūnus.
  Bet Dievas Abraomui pasakė: „Tu nesisielok dėl vaiko ir savo tarnaitės! Klausyk Saros dėl visko, ką ji tau sako. Juk tavo palikuonys vadinsis pagal Izaoką. Tačiau ir tarnaitės sūnų aš padarysiu didele tauta, nes jis – tavo palikuonis“.
  Sekantį rytą Abraomas pakilo anksti, paėmė duonos ir maišą vandens ir davė Hagarai; užkėlė berniuką jai ant pečių ir išvarė. Ta išėjusi klaidžiojo po Beeršebos dykumą. Pasibaigus vandeniui maiše, ji vaiką pakišo po krūmu. Pati paėjėjo toliau ir per šūvio iš lanko atstumą prieš jį atsisėdo. Ji mat sakė: „Negaliu žiūrėti, kaip kūdikis miršta“. Taip ji sėdėdama balsiai pravirko.
  O Dievas išgirdo berniuko balsą, ir Dievo angelas prabilo iš dangaus į Hagarą: „Kas tau, Hagara? Tu nesibaimink, nes Dievas išgirdo berniuko balsą iš ten, kur tas guli. Kelkis, paimk berniuką ir tvirtai laikyk jį po savo ranka; aš padarysiu iš jo didelę tautą“.
  Paskui jai Viešpats atvėrė akis, ir ji pamatė vandens šaltinį. Jinai nuėjo prie jo, maišu pasisėmė vandens ir padavė vaikui atsigerti. Dievas buvo su tuo berniuku. Jisai užaugo, gyvendamas tyruose, ir tapo šauliu iš lanko.

Popiežius Pranciškus       2021-06-29 18:17

Jie patyrė meilę, kuri juos išgydė ir išlaisvino.
I. „Šiandien minime du didžius Evangelijos apaštalus, dvi atramines Bažnyčios kolonas: Petrą ir Paulių. Pažvelkime iš arčiau į šiuos du tikėjimo liudytojus: jų istorijos centre yra ne jų šaunumas, bet susitikimas su Kristumi, kuris pakeitė jų gyvenimą“, – pradėdamas šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės Mišių homiliją sakė popiežius Pranciškus.
„Jie patyrė meilę, kuri juos išgydė ir išlaisvino. Dėl to jie tapo apaštalais ir kitų išlaisvinimo pagalbininkais. Petras ir Paulius yra laisvi, nes patys buvo išlaisvinti. Įsigilinkime į šį esminį aspektą“, – sakė Šventasis Tėvas, kuris po to nupiešė abiejų tikėjimo vyrų Dievo malonės perkeistą psichologinį ir dvasinį paveikslą.
Petras, žvejys iš Galilėjos, buvo visų pirma išlaisvintas nuo neadekvatumo jausmo ir suklupimo kartėlio. Jį išlaisvino besąlygiška Jėzaus meilė. Nors ir buvo patyręs žvejys, Petras ne kartą nakties tamsoje patyrė kartų pralaimėjimo skonį, nes nieko nepagavo (žr. Lk 5, 5) ir žvelgdamas į tuščius tinklus jautė pagundą įtraukti irklus į valtį. Nors buvo stiprus ir karštakošis, dažnai leisdavosi pagaunamas baimės (žr. Mt 14, 30). Nors buvo aistringas Viešpaties mokinys, toliau vadovavosi pasaulio logika, nesugebėdamas suprasti ir priimti Kristaus Kryžiaus prasmės (žr. Mt 16, 22). Nors tvirtino esąs pasiryžęs atiduoti gyvybę už jį, pakako įtarimo, jog pats esąs vienas iš mokinių, kad išsižadėtų Mokytojo (žr. Mk 14, 66–72).
Ir vis dėlto Jėzus jį mylėjo besąlygiškai ir juo pasikliovė. Padrąsino jį nepasiduoti, dar kartą užmesti tinklus, eiti vandeniu, drąsiai pažvelgti į savo silpnumą, sekti juo Kryžiaus keliu, atiduoti gyvybę už brolius, ganyti jo aveles. Taip jį išlaisvino iš baimės, iš žmogišku saugumu paremtų apskaičiavimų, iš pasaulio rūpesčių, įkvėpdamas drąsos viskuo rizikuoti ir džiaugsmo būti žmonių žveju. Būtent jį pakvietė sutvirtinti brolių tikėjimą (žr. Lk 22, 32). Jam įteikė, kaip bylojo iškilmės Evangelija, raktus nuo durų, kurios veda į susitikimą su Viešpačiu, bei galią surišti ir atrišti: surišti brolius su Kristumi ir atrišti jų gyvenimo mazgus bei grandines.

Popiežius Pranciškus       2021-06-29 18:16

Jie patyrė meilę, kuri juos išgydė ir išlaisvino.
II. Visa tai, pakartojo popiežius Pranciškus, buvo įmanoma dėl to, kad, kaip pasakojama pirmajame iškilmės skaitinyje, pats Petras buvo išlaisvintas. Jį įkalinusios grandinės buvo sutraukytos. Panašiai kaip izraelitų išlaisvinimo iš Egipto vergovės naktį. Petro buvo paprašyta greitai atsikelti, susijuosti diržu, apsiauti sandalus. Tada Viešpats prieš jį atvėrė duris (žr. Apd 12, 7–10). Tai nauja atsivėrimo, išlaisvinimo, sudaužytų grandinių, išėjimo iš kalėjimo istorija. Petras patyrė Velykas – Viešpats jį išlaisvino.
Ir apaštalas Paulius patyrė Kristaus išlaisvinimą. Jis buvo išlaisvintas iš sunkiausios vergovės – iš savojo aš, ir iš Sauliaus (tai buvo pirmojo Izraelio karaliaus vardas) tapo Pauliumi, kuris reiškia „mažas“. Jis buvo išlaisvintas ir iš tokio religinio uolumo, kuris jį vertė užsispyrusiai ginti gautus papročius, su smurtu persekioti krikščionis.
Formali pagarba religijai ir papročių gynimas ištrauktu kardu užuot Paulių atvėrę Dievo ir brolių meilei, jį padarė kietu – jis buvo fundamentalistas. Iš to Dievas jį išlaisvino. Tačiau nepagailėjo daug kitų trūkumų ir sunkumų, kurie jo evangelizavimo misiją padarė dar vaisingesnę, davė apaštalavimo sunkumų, kūno negalią (žr. Gal 4, 13–14), prievartos ir persekiojimų, skendimų, alkio, troškulio ir, kaip jis pats pasakojo, dyglį kūne (žr. 2 Kor 12, 7–10).
Tokiu būdu Paulius suprato, kad „Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus“ (žr 1 Kor 1, 27), kad viską galime tame, kuris mus stiprina (žr. Fil 4; 13), kad niekas negali mūsų atskirti nuo Viešpaties meilės (Rm 8, 35–39). Todėl savo gyvenimo pabaigoje Paulius galėjo pasakyti: „Viešpats buvo su manimi“, „Viešpats mane išgelbės iš viso blogio“ (žr. 2 Tim 4, 17–18). Paulius patyrė Velykas – Viešpats jį išlaisvino.
Brangūs broliai ir seserys, Bažnyčia žvelgia į šiuos du tikėjimo milžinus ir mato du apaštalus, kurie išlaisvino Evangelijos galią pasaulyje todėl, kad juos pačius pirma išlaisvino susitikimas su Kristumi. Jis jų nenuteisė, nepažemino, bet meiliai ir artimai dalijosi jų gyvenimu, stiprindamas savo malda ir keletą kartų subardamas, kad keistųsi.

Popiežius Pranciškus       2021-06-29 18:15

Jie patyrė meilę, kuri juos išgydė ir išlaisvino.
III. Petrui Jėzus švelniai pasakė – „aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų“ (Lk 22, 32). Pauliaus jis paklausė: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ (Apd 9, 4). Taip Jėzus elgiasi ir su mumis: pažada būti arti melsdamas už mus ir užtardamas prieš Tėvą, švelniai papriekaištauja, kai suklystame, kad rastume jėgų atsistoti ir vėl leistis į kelią.
Viešpaties paliesti ir mes tampame laisvi. Mums visada reikia išlaisvinimo, nes tik laisva Bažnyčia yra pasitikėjimą kelianti Bažnyčia. Esame kviečiami kaip Petras išsilaisvinti iš kartais nesėkmingos žvejybos sukelto pralaimėjimo jausmo, išsilaisvinti iš baimės, kuri mus sustingdo ir nebeleidžia nieko daryti, uždaro mus mūsų pačių saugume, atima pranašystės drąsą.
Esame kviečiami kaip Paulius išsilaisvinti iš paviršutinių dalykų veidmainystės, išsilaisvinti iš pagundos naudotis pasaulio jėga, o ne silpnumu, kuris palieka vietos Dievui. Išsilaisvinti iš tokio religingumo praktikavimo, kuris mus daro kietais ir nelanksčiais. Išsilaisvinti iš dviprasmių galios ryšių ir baimės būti nesuprastiems bei užsipultiems.
Petras ir Paulius mūsų rankoms patiki Bažnyčią, ištikimai ir švelniai vadovaujamą Viešpaties. Silpną Bažnyčią, tačiau stiprią Dievo buvimu. Išlaisvintą Bažnyčią, galinčią pasiūlyti pasauliui išlaisvinimą, kurio jis pats vienas negali pasiekti: iš nuodėmės, iš mirties, iš pasidavimo, iš neteisingumo jausmo, iš vilties praradimo, kuris taip subjauroja mūsų laiko moterų ir vyrų gyvenimus.
Paklauskime: kiek mūsų miestams, mūsų visuomenėms, mūsų pasauliui reikia išsilaisvinti? Kiek daug grandinių turi būti nutraukta ir kiek daug užrakintų durų atverta! Mes galime bendradarbiauti vykdydami šį išlaisvinimą, bet tik jei patys pirma leisimės išlaisvinami Jėzaus žinios ir būsime Šventosios Dvasios laisvės apgaubti.
Popiežius priminė, kad per Petrines naujiems arkivyskupams įteikiami palijai. Šis vienybės su Petru ženklas primena gyvybę už kaimenę atiduodančio ganytojo misiją. Tik dovanodamas gyvenimą ganytojas, išlaisvintas iš savęs, tampa brolių išlaisvinimo įrankiu.
„Šiandien su mumis yra Ekumeninio patriarchato delegacija, iškilmės proga atsiųsta brangaus brolio Baltramiejaus: jūsų džiaugsmą keliantis buvimas yra vertingas vienybės ženklas išsilaisvinimo nuo atstumų, kurie skandalingai skaldo tikinčius į Kristų, kelyje“, – sakė Pranciškus.
„Melskimės už jus, už ganytojus, už Bažnyčią, už visus mus, kad, išlaisvinti Kristaus, galėtume būti išlaisvinimo apaštalai visam pasauliui“, – kvietė popiežius.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius       2021-06-29 13:17

Apaštalai šv. Petras ir šv. Paulius
  Šiandien švenčiame didžiųjų apaštalų –  šv. Petro ir šv. Pauliaus šventę. Abu jie labai skirtingi – vienas išsimokslinęs fariziejus, kitas bemokslis Galilėjos žvejys, bet abu panašūs savo dvasia. Šv. Petras buvo pašauktas skelbti Evangeliją žydams, šv. Paulius – pagonims, ir abu buvo nukankinti Romoje. Valandėlę pamąstykime apie šiuos neeilinius Jėzaus sekėjus.
Jėzus su mokiniais vaikščiojo po Galilėją, skelbdamas Evangeliją ir gydydamas žmones iš visokių negalių. Plačiai sklido kalbos apie Jėzaus mokymą ir darbus. Žmonės spėliojo, kas galėtų būti šis nuostabus Galilėjos Mokytojas. Kartą Jėzus paklausė mokinius, ką jie mąsto apie jį. Petras visų vardu atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“. Jėzus pagyrė Petrą ir pažadėjo ant jo, kaip ant uolos, pastatyti Bažnyčią - tikinčiųjų žmonių bendruomenę.
Prisikėlęs iš numirusiųjų ir pasirodęs mokiniams ant Galilėjos ežero kranto Jėzus klausė Petrą: „Simonai, ar myli mane? Šįkart Petrui reikėjo paliudyti ne tikėjimą, bet meilę, kuri buvo susvyravusi kančios metu. Petras suprato, kodėl Jėzus net tris kartus klausia jį, ar jis myli, nes jis buvo tris kartus savo Mokytojo išsigynęs. Petras pasakė tai, kuo jis neabejojo: „Mokytojau, tu viską žinai, tu žinai, kad tave myliu!“  Tuomet Jėzus jam pavedė vadovauti Bažnyčiai: „Ganyk mano avis!“. Tai buvo uždavinys, viršijantis Petro jėgas, tačiau Jėzus pažadėjo atsiųsti Šventąją Dvasią, kuri rodys Bažnyčiai kelią ir išves ją per pačius sunkiausius išbandymus. Per pirmąsias Sekmines gimė Bažnyčia, kai Petras su draugais pakrikštijo kelis tūkstančius vyrų. Tačiau ateityje laukė labai sunki, kankinyste pasibaigusi tarnystė.
Šv. Paulius gyvenimo kelias buvo dar sudėtingesnis. Jei Jėzus pakvietė Petrą tapti savo mokiniu nuo žvejo tinklų, tai Paulius buvo pakviestas tuomet, kai jis vyko įkalinti pirmuosius Bažnyčios narius. Apsireiškęs Jėzus klausė Pauliaus ne apie jo tikėjimą ar meilę, bet, kodėl jis persekioja Bažnyčią: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ Dievo apsireiškimo apakintas Saulius klausė: „Kas tu esi, Viešpatie?“  „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji“,- išgirdo Saulius atsakymą. Jėzus nepasakė, kad Saulius persekioja jo Bažnyčią, bet kad persekioja jį patį, nes Bažnyčia yra Kristus kūnas ir kiekvienas Bažnyčios narys yra jo brolis ir sesuo. Nuo šio momento buvęs persekiotojas taps tautų apaštalu ir neš Kristaus Evangeliją pagonių tautoms. Neš su dideliu pasišventimu ir atkaklumu iki pat savo kankinystės.
Įkalintas už Jėzaus liudijimą, Paulius rašė draugui Timotiejui: „Aš jau esu atnašaujamas ir mano iškeliavimas arti. Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išsaugojau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas. <...> Viešpats buvo su manimi ir mane sustiprino, kad toliau skelbčiau Evangeliją ir visos tautos ją išgirstų“ (2 Tim 4).
Apaštalų Petro ir Pauliaus šventė mums primena ne tik apie šių vyrų pašaukimą būti apaštalais ir statyti Bažnyčią, bet ir apie kiekvieno mūsų pašaukimą  būti gerais Bažnyčios nariais ir jos statytojais. Priklausyti Kristaus Bažnyčiai, tai ne tas pats, kas priklausyti kokiai nors partijai ar svarbiai organizacijai. Priklausyti Bažnyčiai – tai priklausyti pačiam Kristui: būti jo broliu ar seserimi. Tai didelė privilegija ir laimė, kurios gelmę suvoksime tik amžinybėje. 
Dėkokime Dievui, kad jis mus pašaukė būti Bažnyčios nariais. Džiaukimės šiuo pašaukimu, bet drauge mąstykime, kaip padėti kitiems surasti kelią pas Jėzų. Būdami Bažnyčios nariais, mes esame Jėzaus rankos ir kojos, kurios turi ieškoti Dievo nepažįstančių bendraamžių. Mes turime būti Jėzaus širdimi, kuri mylėtų šalia mūsų esančius žmones, ir jo balsu, kuris skelbtų džiugią karalystės Evangeliją.

Mons. Adolfas Grušas       2021-06-29 5:19

Mes esame įgalinti daryti tai, ką moka daryti tik Dievas: atleisti priešams, perkeisti skausmą, priartėti prie savo artimo, gyventi paaukotą gyvenimą, daryti tai, kas jau yra amžinybės dalimi.
AKMENĖLIAI

Evangelisto aprašyti įvykiai Pilypo Cezarėjos apylinkėse mūsų širdyse nuskamba, kaip svarbus ir didelės atsakomybės reikalaujantis apsisprendimas: „O kuo jūs mane laikote?“ Tai, kad Jėzus savo klausimą pradeda žodeliu „o“, reiškia, jog čia kalbama ne apie kitų žmonių nuomonę, ne apie tai, ką esame kažkur girdėję, ne apie tradicijas, kurių laikomės, ir ne apie priklausymą daugumai.
Jėzaus klausimas yra tarsi žvejybos kabliukas, kuris, panirdamas į mokinių sielos gelmę, mėgina užkabinti teisingą atsakymą: „Jūs, paliktų valčių savininkai, jūs, vaikščiojantys drauge su manimi jau kelerius metus, jūs, mano išsirinktieji draugai, pasakykite, kas aš esu jums?“ Jėzus neieško žodžių, bet gyvo santykio, Jam nereikalingi tikslūs apibrėžimai, bet sugebėjimas įsipareigoti: kas atsitiko su mumis po to, kai susitikome Jėzų? Viešpaties klausimas panašus į tą, kurį vienas kitam užduoda įsimylėjusieji: „Kiek esu tau reikalingas? Kokią vietą užimu tavo gyvenime, kiek esu tau svarbus?“
Išganytojui nereikalingas nei apaštalų, nei mūsų atsakymas, kad išgirstų, jog Jis yra didesnis už kitus pranašus. Ne, Jam svarbu žinoti, ar mes esame įsimylėję, ar atveriame Jam savo širdį. Kristus gyvena ne mūsų žodžiuose, bet širdyje, tame, kas degina mus iš vidaus. Mūsų širdis gali būti Dievo lopšelis arba Dievo kapas…
Apaštalo Petro atsakyme galime išskirti du dalykus. Visų pirma jis sako: „Tu esi Mesijas“. Tai reiškia galingą Dievo ranką, kuri apkabina, glosto ir veda į laisvę. Paskui jis prideda: „Tu gyvojo Dievo Sūnus!“ Jėzus yra Tas, per kurį ateina gyvybė, stebuklas, leidžiantis žydėti žemei, šaltinis, iš kurio srūva galinga, neišsemiama ir neribota malonių srovė.
„Palaimintas tu, Simonai Petrai – Uola“… Petras sau ir kitiems atskleisdamas Jėzaus asmens šventumą, sužinojo ir kai ką apie save. Tai galėtume padaryti ir mes. Kiekvieną kartą, priartėję prie Jėzaus ir stabtelėję maldai, mes taip pat galime pamėginti suprasti, kas esame ir kodėl gyvename šioje žemėje. Galbūt ir mes galėtume save pavadinti maža uola? Tegul ir nesame tokie dideli, kaip malūno girnų akmuo, bet veikiau panašesni į mažą akmenėlį, tačiau mes žinome ir suprantame, kad Jėzui reikalingas ir pats mažiausias akmuo.
„Ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“… Čia kalbama ne tik apie galimybę išrišti nuodėmes ar ekskomunikuoti priešiškai nusiteikusius žmones. Tai labiau apreiškimas, kad mumyse susijungia dangus ir žemė. Jėzus atėjo ne tam, kad suteiktų naujų galių žmonėms, bet pirmiausia tam, kad apverstų aukštyn kojomis egzistuojančią galios ir tarnystės sistemą. Jis žmonėms atnešė ne galią, bet galimybę perkeisti save ir pasaulį net ir atsidūrus pačiose prasčiausiose, nešvariose, žmonių sugadintose situacijose. Mes esame įgalinti daryti tai, ką moka daryti tik Dievas: atleisti priešams, perkeisti skausmą, priartėti prie savo artimo, gyventi paaukotą gyvenimą, daryti tai, kas jau yra amžinybės dalimi.
Tai perkeičianti galia, atnešanti Dievą pasauliui, o pasaulį – Dievui. Ją turime kiekvienas: mažas akmenėlis, ant kurio statoma naujo pasaulio dalelė…

Birželio 29 d. ŠV. PETRAS IR PAULIUS       2021-06-29 5:11

Evangelijos
Mąstymas
Prašyti vidinio džiaugsmo ir dėkingumo už tikėjimą ir gyvenimą Bažnyčioje

Įsivaizduosiu save Jėzaus mokinių tarpe. Jau praėjo šiek tiek laiko nuo akimirkos, kai Jėzus juos pašaukė. Jie lydi Jį, patiria, kaip Jėzus su galia moko, jau buvo daugybės Jo stebuklų liudininkais. O kokia yra svarbiausia patirtis mano gyvenime su Jėzumi?

*

Išgirsiu Jėzaus, kuris žvelgia į mokinius ir į mane, klausimą: kuo mane žmonės laiko? Stabtelsiu prie asmenų, su kuriais kasdien susitinku. Kas jiems yra Jėzus?

*

„O kuo jūs mane laikote?“ Kas yra Jėzus mano šeimai? Kaip Jis priimamas mano bendruomenėje? Jėzus laukia mano asmeninio išpažinimo. „Tu esi…“. Išvardinsiu Jėzaus titulus, kurie yra man artimiausi. Kokią vertę turi Jo buvimas mano gyvenime?

*

„Palaimintas esi…“. Įsisąmoninsiu, kokia dovana yra Jėzus mano gyvenime. Kaip atrodytų mano gyvenimas be Jo, be Jo žodžių, be Eucharistijos? Šlovinsiu Tėvą už Jėzų, už tikėjimo dovaną, už dieną, kuomet Jį pažinau ir pamilau.

*

Sustosiu ties Jėzaus ir Petro pokalbiu. Paprastą, silpną žmogų Jis padaro Bažnyčios pamatu. Tai, kas trapu, Jėzus pajėgia permainyti į uolą.

*

Jėzus man paliko Bažnyčioje Atgailos sakramentą. Per trapius ir silpnus ganytojus Jis man sako: „Tesuteikia tau Viešpats atleidimą ir ramybę“. Padėkosiu Jėzui už išpažinties dovaną, už savo nuodėmklausius. Ypatingai pavesiu Jam tuos, kuriems labiausiai reikalinga mano malda.

*

Karštoje maldoje šlovinsiu Jėzų už tėvus ir kunigus, kurie mokino mane gyventi Bažnyčioje ir dėl Bažnyčios. Atiduosiu Jam kiekvieną iš jų, kartodamas:

„Jėzau, būk jiems uola ir išsigelbėjimas!“

Kasdienapmastau.lt

Birželio 29 d. ŠV. PETRAS IR PAULIUS       2021-06-29 5:09

Evangelija (Mt 16, 13–19)

  Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: “Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?”
  Jie atsakė: “Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų”.
  Jis vėl paklausė: “O kuo jūs mane laikote?
  Tada Petras prabilo: “Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!”
  Jėzus jam tarė: “Palaimintas esi, Simonai, Jono sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje”.
  Katalikai.lt

Birželio 29 d. ŠV. PETRAS IR PAULIUS       2021-06-29 5:08

Dievo Žodis
Antrasis skaitinys (2 Tim 4, 6–9. 17–18)

  Brangusis!
  Aš jau esu atnašaujamas, ir mano iškeliavimas arti. Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išsaugojau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas,– ir ne tik man, bet ir visiems, kurie su meile laukia jo pasirodant.
  Paskubėk veikiai atvykti pas mane.
  Viešpats buvo su manimi ir mane sustiprino, kad toliau skelbčiau Evangeliją ir visos tautos ją išgirstų; jis mane ištraukė iš liūto nasrų. Viešpats mane vėl ištrauks iš visų piktų kėslų ir išgelbės, paimdamas į savo dangiškąją karalystę. Jam garbė per amžių amžius! Amen.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 16, 18)

P.  Aleliuja. – Tu esi Petras – Uola;
                ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią,
                ir pragaro vartai jos nenugalės. – P. Aleliuja.

Birželio 29 d. ŠV. PETRAS IR PAULIUS       2021-06-29 5:07

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 33, 2–9)

P.  Viešpats išvaduoja mane iš baisybių.

  Aš visuomet Viešpatį gerbsiu,
  mano burna šlovins jį nuolat.
  Viešpačiu mano siela didžiuojas.
  Lai nuskriaustieji tai girdi ir džiaugias. – P.

  Su manimi visi šlovinkit Viešpatį,
  aukštinkim Viešpaties vardą kaip vienas.
  Viešpaties ieškau, jis atsiliepia
  ir išvaduoja mane iš baisybių. – P.

  Žvelkit į jį, ir jums nušvis veidas,
  nebeteks rausti iš gėdos.
  Štai vargšas šaukės, ir Viešpats išgirdo,
  iš visų bėdų išvadavo. – P.

  Viešpaties angelas pylimu apjuosia
  dievobaimingus žmones,
  juos iš nelaimės vaduoja.
  Patyrinėkit ir pamatysit, koksai Viešpats geras,
  laimė tam žmogui, kuris jo parama tiki. – P.

Birželio 29 d. ŠV. PETRAS IR PAULIUS       2021-06-29 5:06

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Apd 12, 1–11)

  Karalius Erodas pradėjo persekioti kai kuriuos Bažnyčios žmones. Jis nukirsdino Jokūbą, Jono brolį. Pamatęs, jog tai patinka žydams, įsakė suimti ir Petrą. Buvo Neraugintos Duonos dienos. Suėmęs Petrą, įmesdino jį į kalėjimą ir pavedė saugoti keturgubai sargybai po keturis kareivius. Po Velykų ketino išduoti jį miniai. Taigi Petras buvo uždarytas kalėjime. O Bažnyčia karštai meldėsi už jį Dievui.
  Paskutinę naktį prieš Erodui išduodant Petrą, tasai, sukaustytas dviem grandinėmis, miegojo tarp dviejų kareivių. Prie durų sargybiniai ėjo sargybą.
  Staiga ten atsirado Viešpaties angelas, ir kamerą nutvieskė šviesa. Jis sudavė Petrui į šoną ir žadindamas tarė: „Kelkis greičiau!“ Ir nukrito jam grandinės nuo rankų.
  Angelas kalbėjo toliau: „Susijuosk ir apsiauk sandalus!“ Jis taip ir padarė.
  Angelas tęsė: „Užsimesk apsiaustą ir eik paskui mane!“ Išėjęs Petras sekė paskui jį. Tik jis nesuvokė, ar angelo veiksmai tikri, jis tarėsi matąs regėjimą. Šitaip jiedu praėjo pro pirmą ir antrą sargybą ir prisiartino prie geležinių vartų į miestą. Vartai savaime atsidarė. Išėję pro juos, jie leidosi tolyn viena gatve. Staiga šalia ėjęs angelas išnyko.
  Petras atsipeikėjęs tarė: „Dabar tikrai žinau, kad Viešpats atsiuntė savo angelą ir išvadavo mane iš Erodo rankų ir žydų minios kėslų“.

raiste       2021-06-28 16:17

apie psichologinį ginklą filmas “Knyga Elajaus”, filmo siužetas apie žmonių susivokimą iš kur kyla karai, po karo surinkimą visų biblijų ir visų biblijų sudeginimą ir kodėl bandos vadeiva taip ieškojo biblijos.

Šiaip,       2021-06-28 11:34

Neužtenka tik atsiklaupti, bet reikia, kaip šios dienos Evangelijoje pabrėžiama visiškas atsidavimas Dievui, kas anaiptol nebus, kad atimama visa kita. Visiškas atsidavimas Dievui reiškia pirmoje vietoje pastatomas Jėzus, na o visa kitą po to. Meilė savo artimui tampa tik tada tikra, kai ji eina iš Jėzaus širdį per mūsų širdis dalinantis su kitais.  Turtingas žmogus ne būtinai turi viską išdalinti, kad sektų Juo, bet neprisirišti prie turtų ar kitų priklausomybių.

Šiaip,       2021-06-28 11:23

Kol neatsiklaupi prieš Dievą, tol raguotas ir uodeguotas vaikštai, o galvoji, kad karūną turi.

baikit tą juodą propagandą       2021-06-28 10:51

J.Marcinkevičius : bažnyčia lietuvį išmokė atsiklaupti. O atsiklaupus galima tik numirti , o ne kovoti.

Popiežius Pranciškus       2021-06-28 5:10

Sunkiausia liga gyvenime yra meilės trūkumas, negalėjimas mylėti
„Jėzus leidžiasi paliečiamas mūsų skausmo ir mirties, parodo du išgydymo ženklus, kad pasakytų, jog nei liga, nei mirtis netaria paskutinio žodžio. Jėzus mums kalba apie tai, kad mirtis nėra pabaiga. Jis įveikė šitą priešą, kurio patys vieni negalime nugalėti“, – sakė popiežius.

Sekmadienio Evangelija pasakoja apie mergaitės mirtį tuo metu, kai jos tėvas skubėjo pagalbos pas Jėzų, šis atsiliepė į jo karštus maldavimus ir pasuko į jo namus. Daugelis, kurie juokėsi, kai Jėzus pasakė, jog mergaitė „tik miega“, vėliau nustėro, kai ji, pašaukta Jėzaus, atsikėlė. Tačiau prieš tai įvyko dar vienas ženklas – skubant į nevilties apimto tėvo namus Jėzaus apsiaustą palietė moteris, kuri dvylika metų sirgo kraujoplūdžiu. Popiežius Pranciškus maldininkus Šv. Petro aikštėje pakvietė iš arčiau pažvelgti būtent į šios moters išgijimą.
Galima sakyti, kad jos jausmai, širdis kentėjo dar labiau už kūną. Pagal tuometinį mentalitetą kraujoplūdžiu serganti moteris buvo laikoma nešvaria. Ji buvo atstumta, ji negalėjo turėti normalių socialinių ryšių, sutuoktinio, šeimos. Gyveno viena, sužeista širdimi.

„Sunkiausia liga gyvenime yra meilės trūkumas, negalėjimas mylėti. Svarbiausias pagijimas yra tas, kuris paliečia vidų. Kas mus gali pagydyti? Šios bevardės moters, kurioje kiekvienas gali atpažinti save, istorija yra pavyzdys“, – sakė popiežius Pranciškus.
„ (…) išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn“, – pasakoja tekstas apie moters mėginimus pagyti. O kiek kartų mes naudojome ne tuos vaistus, kad pasotintume savąjį meilės troškulį? Manome, kad sėkmė ir pinigai mus daro laimingais, bet meilės nenusipirksi. Ieškome prieglobsčio virtualybėje, tačiau meilė yra konkreti. Nepriimame savęs tokių, kokie esame, slepiamės už nugrimuotų paviršių, bet meilė nėra įvaizdis. Kreipiamės pagalbos į būrėjus ir tariamus mokytojus, o vėliau liekame, kaip ta moteris, be pinigų ir ramybės. Ji galiausiai pasirenka Jėzų, prasiveržia pro minią, kad paliestų jo apsiaustą. Ji ieško tiesioginio kontakto su Jėzumi. Dabartinis pandemijos metas mums leido suprasti, kokie svarbūs yra susitikimai, ryšiai. Tas pats galioja ir Jėzaus atžvilgiu. Kartais pasitenkiname kelių priesakų gerbimu, maldų kartojimu, tačiau Viešpats laukia susitikimo – kad, kaip ta moteris, paliestume jo apsiaustą ir pagytume. Mūsų vidus pagyja, kai susisiejame su Jėzumi.

To Jėzus ir nori. Skaitome apie tai, kad spaudžiamas minios Jėzus sustoja ir dairosi, kas jį palietė. Toks Jėzaus žvilgsnis: nors žmonių daugybė, jis ieško tikėjimo kupinos širdies ir veido. Jėzus mato asmenį, jo žvilgsnis neapsiriboja žaizdomis ir praeities klaidomis, peržengia nuodėmes ir išankstines nuostatas. Jis prasiskverbia pro išorę ir pasiekia širdį. Ir pagydo būtent tą, kuri buvo visų atmesta, švelniai pavadina ją dukra ir pagiria jos tikėjimą, sugrąžindamas jai pasitikėjimą savimi.

„Sese, broli, leisk, kad Jėzus pažvelgtų ir pagydytų tavo širdį. O jei jau pajautei jo švelnų žvilgsnį, tada elkis kaip jis. Apsižvalgyk aplink: pamatysi, kad daug žmonių, kurie gyvena šalia, jaučiasi sužeisti ir vieniši, jaučia poreikį būti mylimi. Jėzus tavęs prašo žvilgsnio, kuris neapsiriboja paviršiumi, bet pasiekia širdį. Priimančio, o ne teisiančio žvilgsnio. Nes tik meilė išgydo gyvenimą“, – sakė popiežius Pranciškus, melsdamas, kad Dievo Motina, Kenčiančiųjų guodėja, ir mums padėtų suteikti šiek tiek švelnumo sužeistoms širdims, kurias sutinkame savo kelyje.

XIII eilinės savaitės pirmadienio Evangelijos       2021-06-28 5:00

Skaitinį komentuoja kun. Mindaugas Malinauskas SJ

Dabar Jėzus yra Kafarnaume, ant ežero kranto. Jis ruošiasi perplaukti į kitą krantą. Prie jo prieina Rašto aiškintojas ir kreipiasi korektiškai ir pagarbiai: „Mokytojau“. Jis pažįsta jį kaip keliaujantį rabiną. Jo pasirengimas sekti yra labai didelis – jis seks visur ten, kur tik Jėzus eis. Jėzus atsiliepia be didelio susižavėjimo ar aiškaus pritarimo, jis tepasako, kas laukia jo sekėjų. O jo sekėjų laukia nuolatinis mokymasis to paties gyvenimo būdo, tai yra neturėti kur galvos priglausti.

Natūralu, kad žmogus turi savo namus, kur gali rasti sau užuovėją, apsaugą ir poilsį. Kiekvienas žmogus siekia turėti savo namus. Kitaip yra su Jėzumi – jis gyvena kaip skelbėjas tikrąja to žodžio prasme. Jis keliauja ten, kur reikia skelbti Dievo žodį, Dievo valią.

Antrojo pašnekovo kreipinys į Jėzų yra kilnesnis: „Viešpatie“. Tačiau tokiu kreipiniu jis nesiryžta visiškai viską palikti ir atsiduoti šiam Viešpačiui. Jis nori dar tėvą palaidoti, o tai reiškia slaugyti tėvą, jį nukaršinti ir dar sutvarkyti visus kitus dalykus, kurie su tuo susieti. O Jėzus kviečia labai greitai veikti: sek paskui mane tučtuojau! Juk tas sekimas yra toks tarsi perėjimas iš mirties į gyvenimą: „Sek paskui mane ir palik mirusiems laidoti savo mirusiuosius“.

Dažnas prižada Dievui kai kurių dalykų, kad tik Dievas būtų jam maloningas. Tačiau išpildyti tuos pažadus ne visada sekasi tiek dėl savojo silpnumo, tiek dėl to, jog Dievo veikimas yra toks, kad reikia jo ieškoti ir sekti jį. Jėzus kaskart yra „kitame krante“. Tam krantui pasiekti reikėtų vis iš naujo būti pasiruošus.

Bernardinai.lt

XIII eilinės savaitės pirmadienio Evangelijos       2021-06-28 4:58

Mąstymas
Prašyti vidinės laisvės ir radikalumo, einant paskui Jėzų

Įsivaizduosiu Jėzų apsuptą žmonių minios. Jie stebisi Jo padarytais stebuklais. Pamatysiu, kaip Jisai sėdasi į valtį ir tolsta nuo jų į kitą ežero krantą. Kontempliuosiu Jėzų nuolankų, pasislėpusį, neieškantį stebukladario šlovės. Jis ieško tik Tėvo valios.

*

Prisiminsiu savo gyvenimo laimėjimus, pasisekusius apaštalavimo darbus, žmones, kurie stebėjosi mano darbu. Ką galiu pasakyti apie savo laikyseną tais momentais? Ar esu laisvas nuo žmonių nuomonės ir pripažinimo siekimo?

*

„Aš seksiu paskui Tave, kur tik Tu eisi“. Įsivaizduosiu, kaip Rašto aiškintojas ateina pas Jėzų. Jo žodžiai rodo, jog jis yra susižavėjęs Jėzumi. Stebėsiuosi jo giliu troškimu ir pasirinkimu. Šis žmogus yra apsisprendęs eiti paskui Jėzų, nepaisydamas pasekmių.

*

Sekimas Jėzumi žmogišku požiūriu neužtikrina rytojaus. Vienintelė atrama yra Jis pats. Ko labiausiai bijau eidamas paskui Jėzų? Išpasakosiu Jam savo baimes ir sunkumus. Atnaujinsiu savo atsidavimą Jam.

*

Atkreipsiu dėmesį į mokinį, kuris svyruoja, neapsispręsdamas dėl sekimo Jėzumi. Jis yra surištas su mylimu asmeniu – su savo tėvu. Jėzus parodo jam, kas yra jo neapsisprendimo priežastis. Jeigu nori radikaliai pasirinkti Jėzų, turi tapti laisvas nuo savo prisirišimų.

*

Prašysiu Jėzaus, kad parodytų man visus mano prisirišimus. Išvardinsiu juos Jam. Ar pajėgčiau šią akimirką to atsisakyti? Kas labiausiai apsunkina mano visišką atsidavimą Jėzui?

*

Įsikniaubsiu į Jėzaus glėbį su viskuo, ką gyvenime myliu, kas man yra brangu ir svarbu. Karštoje maldoje prašysiu, kad padarytų mane visiškai laisvą Jam. 

Kasdienapmastau.lt

XIII eilinės savaitės pirmadienio       2021-06-28 4:56

Evangelija (Mt 8, 18–22)

  Matydamas aplinkui didžiulę minią, Jėzus įsakė irtis į kitą krantą. Čia priėjo vienas Rašto aiškintojas ir tarė jam: „Mokytojau, aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“
  Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“.
  Kitas jo mokinys prašė: „Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“.
  Bet Jėzus atsakė: „Sek paskui mane ir palik mirusiems laidoti savo mirusiuosius“.
  Katalikai.lt

XIII eilinės savaitės pirmadienio       2021-06-28 4:56

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 102, 1–4. 8–11)

P.  Viešpats – švelnus, maloningas.

  Tegu mano siela Viešpatį šlovina,
  ir visa, kas yra manyje, tegarbina jo šventąjį vardą!
  Lai mano siela Viešpatį šlovina,
  lai neužmiršta, kiek jis man gero padarė. – P.

  Jis man visas kaltes dovanoja,
  gydo visas mano silpnybes.
  Nuo pražūties gelbi mano gyvybę,
  gaili manęs ir puošia mane savo malone. – P.

  Viešpats – švelnus, maloningas,
  neskuba rūstaut, yra pilnas gerumo.
  Ne visą laiką jis baras,
  ne amžinai jis įširdęs. – P.

  Ne pagal mūsų kaltybes mums moka,
  nebaudžia mūsų, kiek verti esam.
  Kaip nepasiekiamai aukštas dangus viršum žemės,
  taip yra didis jo gailestingumas tiems, kurie
  jo šventai bijo. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Ps 94, 8)

P.  Aleliuja. – O, kad išgirstumėt šiandien, ką jums Viešpats byloja:
                „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės!“ – P. Aleliuja.

XIII eilinės savaitės pirmadienio       2021-06-28 4:55

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Pr 18, 16–33)

  Vyriškiai pakilo nuo Mamrės giraitės ir leidosi į Sodomą. Abraomas ėjo kartu, norėdamas juos palydėti.
  Viešpats prabilo: „Ar nuo Abraomo galėčiau nuslėpti, ką ketinu padaryti? Juk Abraomas turės tapti didele ir stipria tauta, per jį turės būti palaimintos visos žemės tautos. Jį tam ir pažinau, kad jis įsakytų savo sūnums ir savo palikuonių namams laikytis Viešpaties kelio vykdant teisybę ir teisingumą, kad Viešpats Abraomui išpildytų, ką pažadėjo“.
  Paskui Viešpats bylojo: „Taigi susikaupė skundų dėl Sodomos ir Gomoros, na ką gi – jų nuodėmė labai jau sunki. Todėl aš noriu nueiti ir pasižiūrėti, ar visi taip ir elgės, kaip juos man skundžia, ar ne; aš noriu tai sužinoti“.
  Iš ten vyriškiai pasuko Sodomos linkui, bet Abraomas liko bestovįs prieš Viešpatį. Priėjo arčiau ir paklausė: „Ar tu iš tikrųjų nori pražudyti ir teisųjį kartu su nusikaltėliais? Galbūt mieste yra penkiasdešimt teisuolių. Nejau iš tikrųjų tu nori jį sunaikinti, o ne verčiau dovanoti vietovei dėl penkiasdešimt teisiųjų, kurie ten gyvena? Tu niekad to nedarysi, kad teisiuosius žudytum kartu su nusikaltėliais, kad teisuoliui nutiktų tas pat, kas nusikaltėliui! Anaiptol tu to nedarysi! Nejau visos žemės Teisėjas neturėtų žiūrėti teisybės?!“
  Viešpats atsakė: „Jeigu Sodomos mieste aš rasiu penkiasdešimt teisiųjų,– dėl jų dovanosiu visai vietovei“.
  Abraomas atsiliepė: „Na, ir išdrįsau savo Viešpačiui kalbėti, nors tesu dulkės ir pelenai. O gal iki penkiasdešimt teisiųjų penkių dar trūksta. Tad argi dėl tų penkių sunaikintumei ištisą miestą?“
  Viešpats sutiko: „Aš jo nesunaikinsiu, jeigu ten rasiu tik keturiasdešimt penkis teisiuosius“.
  Tas vėl ėmė prašyti: „Galbūt ten tėra tik keturiasdešimt“.
  Viešpats atsakė: „Aš to nedarysiu ir dėl keturiasdešimt“.
  Abraomas maldavo: „Nesupyk, Viešpatie, kad dar kalbėsiu! Galbūt ten tėra tik trisdešimt’.
  Viešpats sutiko: „Aš to nedarysiu, jeigu ten trisdešimt rasiu“.
  Anas vėl sakė: „Na, ir įsidrąsinau kalbėti savo Viešpačiui. Galbūt ten tėra tik dvidešimt“.
  Tasai atsakė: „Aš jo nesunaikinsiu dėl dvidešimt“.
  Bet anas nesiliovė šnekėjęs: „Nesupyk, Viešpatie, kad dar kalbėsiu. Galbūt ten tebus tik dešimt“.
  Viešpats atsakė: „Aš jo nesunaikinsiu ir dėl dešimt“.
  Pabaigęs kalbėti su Abraomu, Viešpats nuėjo. O Abraomas sugrįžo namo.

Tikime       2021-06-27 9:49

ir tikimės, kad bent Andriui Navickui bus paskelbta Anatema.

ah1       2021-06-27 8:18

Žinojimas jus išlaisvins - Dievas yra dvasia o dvasia yra tiesa o tiesa yra žinojimas ir Tiesa /žinojimas jus išlaisvins mokė mokytojas/rabis Jašua ir dar mokė kad melas yra velnias, pagal Bibliją.Žinokit kad viešpats - tai adanajus, o VIEŠPATS - tai JAHVĖ žydiškame variante - Tiesa/Žinojimas jus išlaisvins

Mons. Adolfas Grušas       2021-06-27 6:17

DRĄSA TIKĖTI

Praėjusį sekmadienį Evangelijos skaitinyje girdėjome, kaip audros išsigandusių apaštalų Jėzus, beveik priekaištaudamas jiems, paklausė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“

Šiandienos liturgijoje girdime Dievo žodį, kviečiantį mus į tikėjimą ir padedantį mums tikėti. Jėzus sako Jairui: „Nenusigąsk, vien tikėk!“, o ligonę, kuriai pavyko paliesti Jo apsiausto kraštą, padrąsina: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“.

Malda ir tikėjimas… Šiais žodžiais gali būti nusakytas tikinčio žmogaus santykis su Dievu. Jis grindžiamas tikėjimu, pastangomis pasitikėti Juo, gėrybėmis, kuriomis Jis visada pripildo mūsų gyvenimą, ir sunkiais momentais, kai išgyvename visas savo baimes, sielvartą, kai net kenčiame, nes atrodo, kad Viešpats mūsų nesiklauso, pamiršo mus, negirdi mūsų… Popiežius Pranciškus, apmąstydamas tai, sako: „Tampa beveik papiktinimu, kad tada, kai žmonės nuoširdžiai meldžiasi, kai prašo gėrybių, atrodo, vedančių į Dievo karalystę, kai motina meldžiasi už savo sergantį vaiką, kartais atrodo, kad Dievas neišklauso“.

Norint atsakyti į šį klausimą reikia ramiai apmąstyti Evangeliją. Pasakojimuose apie Jėzaus gyvenimą gausu maldų ir prašymų: daugybė žmonių, sužeistų kūnu ir dvasia, prašo juos išgydyti, yra meldžiančių už nebegalintį vaikščioti draugą, yra tėvų ir motinų, atnešančių Jam vaikus ir ligonius… Visos šios maldos yra persmelktos kančios. Tai didžiulis choras, garsiai šaukiantis: „Pasigailėk mūsų!“ Matome, kad kartais Jėzaus atsakas būna tiesioginis, o kitais atvejais atrodo, kad Viešpats nekreipia į tai dėmesio. Kai kuriais atvejais problema išsprendžiama ne iš karto…

Tokios patirties visi turėjome savo gyvenimo kelyje. Tikriausiai galėtume išvardinti atvejus, kai prašėme malonės, pagalbos, stebuklo, ir tuo metu nieko neįvyko. Viskas susitvarkė vėliau, laikui bėgant, bet tai įvyko pagal Dievo valią, o ne pagal tai, ko mes tuo metu norėjome. Dievo laikas nėra mūsų laikas…

Šiuo požiūriu šiandien Evangelijoje minimas Jairo dukters išgydymas nusipelno ypatingo dėmesio. Tėvas skuba pas Jėzų, garsų stebukladarį, nes jo duktė serga, ir jis prašo Jėzaus pagalbos. Mokytojas iš karto sutinka pagelbėti ir leidžiasi kelionėn, tačiau pakeliui įvyksta dar vienas išgydymas, o tada ateina žinia, kad vaikas mirė. Atrodo, kad tai turėtų būti visų vilčių pabaiga, bet Jėzus sako tėvui: „Nenusigąsk, vien tikėk!“, nes būtent tikėjimas palaiko maldą. Jėzus pažadins vaiką iš mirties miego, tačiau kurį laiką Jairui teks vaikščioti tamsoje, turint vien tikėjimo liepsną…

Mes visuomet galime ir privalome melstis, prašydami tikėjimo malonės. Evangelijoje Jėzus sako, kad tikėjimas gali net kalnus kilnoti, tačiau tam reikia ypatingo pasitikėjimo, panašaus į Jairo elgesį. Jis pasitiki Jėzumi, kviesdamas ateiti Jį į savo namus, kad galėtų paliesti mergaitę ir ją išgydyti. Jiems beeinant prie Jėzaus prisiartina moteris, kuri širdyje mąsto: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“, ir jai tai pavyksta. Šis poelgis nusipelno Jėzaus įvertinimo: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“. Moterį, kaip ir Jairą, gelbsti tikėjimas, nes tai yra kažkas daugiau nei fizinė sveikata. Tai tobulas dvasios ir kūno gyvenimas, sveikata šioje žemėje ir išgelbėjimas amžinybei.

Be abejo, Jairas skubėjo, tačiau sustojo kartu su Jėzumi, kol Jis kalbėjosi su išgijusia moterimi, o paskui atėjo baisi žinia: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“ Kaip tik tada Jėzaus pasakyti žodžiai: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ Jairui tapo pačia svarbiausia ir sunkiausia užduotimi. Vis dėlto Jėzaus, Dievo Sūnaus, galia ir šio tėvo tikėjimu jo mirusi duktė buvo sugrąžinta gyva savo šeimai.

Panašiai yra ir su mumis: jei pradėsime galvoti apie visus įmanomus gyvenime laukiančius išmėginimus, galime greitai netekti drąsos, tačiau dėl vieno dalyko galime būti tikri: atkaklus tikėjimas ir pasitikėjimas Dievo globa visuomet tampa tą kelią nutvieskiančia šviesa. Reikia tik nebijoti pasitikėti Dievu…

Evangelijos       2021-06-27 6:15

Mąstymas
Prašyti gilaus pasitikėjimo Jėzumi sunkiuose gyvenimo išbandymuose

Įsiliesiu į žmonių minią, susibūrusią aplink Jėzų. Minia apsupo Jį, vos tik Jam spėjus išlipti į krantą. Žmonės nori klausyti Jo žodžių, paliesti Jį. Paklausiu apie savo santykį su Jėzumi. Ar Jėzus mane domina? Ar Jis man rūpi? Ar ilgiuosi Juo?

*

Pastebėsiu sinagogos vyresnįjį, kaip jis, apimtas širdgėlos, puola Jėzui po kojų. Jis taip laukė Jėzaus atėjimo, dabar maldauja, kad pagydytų mirštančią jo dukrelę. Stebėsiuosi to žmogaus drąsa. Ar esu išgyvenęs panašią situaciją savo gyvenime?

*

Atkreipsiu dėmesį į Jėzaus laikyseną: dėl vieno žmogaus išgelbėjimo Jis palieka minias. Kiekvieną Jis myli asmeniškai ir kiekvienas Jam yra svarbus. Ar tikiu, kad Jėzus dėl mano gyvenimo išgelbėjimo yra pasiruošęs palikti viską?

*

Prisijungsiu prie žmonių minios, kuri seka Jėzų. Stebėsiu kraujoplūdžiu sergančią moterį. Matysiu, kaip ji spraudžiasi pro minią prie Jėzaus ir, sukaupusi paskutines jėgas, Jį paliečia. Moteris tiki, kad tik Jis gali jai padėti.

*

Prisiminsiu gyvenimo situacijas, kuriose „skausmingai“ ilgėjausi Jėzaus ir troškau Jį „paliesti“. Pastebėsiu, kaip tos sunkios akimirkos priartino mane prie Jėzaus, pagilino Jo ilgesį manyje.

*

Jėzus pastebi mažiausius tikėjimo ir meilės gestus, netgi tada, kai kiti nieko nemato. Įsisąmoninsiu, kad Jėzus mane pažįsta iki gelmių, žino mano troškimus ir ilgesį. Prisiartinsiu prie Jo, kad galėčiau „paliesti“. Pasakysiu Jam visą tiesą apie savo sunkumus.

*

Kai visi abejoja ir išjuokia Jėzų, Jis prikelia mirusią mergaitę. Lygiai tą patį Jis sako ir man: „Nenusigąsk, vien tikėk“ ir „Sakau tau, kelkis“. Pagalvosiu apie savo gyvenimo situacijas, kurios atrodo beviltiškos. Ko labiausiai aš bijau? Ko norėčiau Jėzaus paprašyti?

*

Sunkiose akimirkose dažniau sugrįšiu prie Jėzaus žodžių: „Nenusigąsk, vien tikėk“ ir „Sakau tau, kelkis“.

Kasdienapmastau.lt

Rekomenduojame

Pasaulinio atgarsio susilaukusi byla Suomijoje: krikščionys persekiojami dėl tikėjimo

Jurga Lago. Apie skiepus ir degančias eglutes

Žymusis dr. J. Peterson: privalomas vakcinavimas nuo COVID-19 yra totalitarinių valstybių imitavimas

Suomija gali stabdyti ES vertimą skiepytis

Vytautas Sinica. Pakalbėkim apie iš esmės nusikalstamus iš esmės nusikaltėlių siūlymus

Ramūnas Aušrotas. Nestereotipiniai lyčių vaidmenys – už ką siekiama kovoti?

Bandoma juodinti laisvės kovotoją

Viljama Sudikienė. Europos nacionalistai buria naują aljansą Varšuvoje

Vaidotas A. Vaičaitis. Konstitucinis Teismas ir „galimybių pasas“

Ar turėčiau paskiepyti savo vaiką naujomis vakcinomis nuo COVID-19?

Iš interneto platybių. Iškrito pirmasis sniegas!

Ir vėl pinigai atiminėjami iš Lietuvos regionų…

Tomas Baranauskas. Gal žinot gerą lietuvišką atitikmenį?

Fox News: Viktoras Orbanas – vakarietiškas konservatorius ar totalitarinis banditas?

Vytautas Sinica. Psichologija remiasi nužmoginta žmogaus samprata

Indijos Aukščiausiajam teismui pateiktas pirmasis pasaulyje ieškinys dėl nužudymo vakcina Bilui Geitsui ir Adarui Pūnavalai

Asta Višinskaitė – Katutė. Jeigu kas nors ims plūsti mane ar prigimtinės šeimos palaikytojus, tai nepateks į neapykantos supratimą

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Parazitinių idėjų pandemija

Povilas Žumbakis. Mama bears revoliucija

Nepaisant išteisinimo, K. Rittenhouse istorija įrodo, kad JAV tebėra žiniasklaidos valdoma valstybė

Pandemijos valdymas ir STI siūlomi žingsniai (II): gydymo rekomendacijos sergantiems

Dauguma JAV katalikų ir protestantų teigia: nebūtina tikėti Dievą, norint pasiekti dangų

Éric Zemmour: „Mes neleisime mūsų pakeisti svetimais žmonėmis“

Kardinolas R. Sarah: Europa gali išvengti savidestrukcijos vystydama Afriką

Prof. Arūnas Gumuliauskas. Lapkričio įvykių apžvalga

Linas Karpavičius. Skiepo vaidmuo yra „botago“ vaidmuo skaitmenizuojant mūsų visų gyvenimą

Sės ar nesės? Galingos teisėsaugos pajėgos kasasi po Remigijumi Šimašiumi

Pasaulio Ekonomikos forumas atšaukia visus viešus renginius dėl grasinimų susidoroti

Asta Višinskaitė-Katutė. Šiandien pasaulinė AIDS diena: kol dar galime apie tai kalbėtis, netylėkime

Vytautas Sinica. Iš anksto aiškus pinigų išmetimas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.