Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Nebūkime paiki, budėkime!

Tiesos.lt redakcija   2020 m. lapkričio 7 d. 23:10

46     

    

Geroji Naujiena: Nebūkime paiki, budėkime!

Kas išminties ieško – lengvai ją suranda

Spindėt išmintis niekada nepaliauja.
Kas išmintį mėgsta – ją greitai išvysta,
ir kas jos paieško – lengvai ją suranda.
Visiems, kur jos trokšta, – pati apsireiškia.
Kas ieško jos rytą – be vargo mažiausio
atranda ją sėdint prie pat savo durų.
Mąstyt apie ją – tai tikrasis gudrumas;
kas budi dėl jos – to vargai nebespaudžia.
Pati išmintis pasistengia surasti,
kas vertas jos būtų. Ji draugiškai eina
sutikti kiekvieno, kuris tik jos ieško (Išm 6, 12–16).

* * *

Ilgis tavęs mano siela, Viešpatie, mano Dieve!

O Dieve, – tik tu mano Dievas,

nuoširdžiai tavęs ieškau.
Ilgis tavęs mano siela,
trokšta tavęs ir mano kūnas,
kaip ištroškus dykynė, be vandenio žemė.
Šventykloj apie tave aš svajoju:

malonu man matyti tavo galią, tavo didybę.
Už gyvastį tavo malonė brangesnė,
šlovins tave mano lūpos.
Girsiu tave, kol gyvensiu,

savo rankas į tave tiesiu.
Pertekusi džiugesio bus mano siela,
mano lūpos žavėsis, teikdamos šlovę.
Svajoju apie tave atsigulęs,

nubudęs ir naktį mąstysiu.
Tu mano rėmėjas,
aš krykštauju sparnų tavo pavėsy (Ps 62, 2–8; P.: 2b).

* * *

Dievas tuos, kurie užmigo, susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo

Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte, tiesą apie užmiegančiuosius ir nenusimintumėte, kaip tie, kurie neturi vilties. Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo, susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo. Ir tatai jums sakome Viešpaties žodžiais, jog mes, gyvieji, išlikusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų. O pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus. Tuomet pirmiausia prisikels tie, kurie mirė susivieniję su Kristumi, paskui mes, gyvieji, išlikusieji kartu su jais būsime pagauti oran, debesysna, pasitikti Viešpaties ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu. Todėl guoskite vieni kitus šitais žodžiais (1 Tes 4, 13–18).

* * *

Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!

Jėzus pasakė savo mokiniams tokį palyginimą: „Su dangaus karalyste bus panašiai, kaip su dešimtimi mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos. Taigi paikosios pasiėmė žibintus, o nepasiėmė alyvos. Protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir alyvos. Jaunikiui vėluojant, visos ėmė snausti ir užmigo.
Vidurnaktį pasigirdo balsai: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“ Tuomet visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus. Paikosios sakė protingosioms: ‘Duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta’. Protingosios atsakė: ‘Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite’. Joms beeinant pirkti, atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos. Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis: ‘Gerbiamasis, atidaryk, čia mes!’ O jis atsakė: ‘Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!’
Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“ (Mt 25, 1–13).

* * *

Prašydami Viešpatį išvaduoti nuo paikumo, kiekvienas asmeniškai ar bendruomeniškai melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: kad neįsileistume į savo širdį šios žemės sutemų, kad užtektų ištvermės atlaikyti tamsos – ji tamsiausia prieš aušrą – puolimą, kad deramai pasirengtume Jį sutikti.
Dieve, už Lietuvos laisvę žuvusių ir nukankintų užtarimu, suteik mūsų žemiškajai Tėvynei atsivertimo malonę, išgydyk mus nuo susipriešinimų, užsidarymo savy, nuo nevilties, kad rinktumės Tavo nurodytą Palaiminimų kelią ir gyventume viltimi tapti „amžinosios Jeruzalės“ piliečiais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *

Sigitas Tamkevičius. Budėti ir laukti  
32 eilinis sekmadienis

Jėzaus palyginime apie dešimtį mergaičių (Mt 25, 1–13), išėjusių pasitikti vestuvių jaunikio, stipriai pabrėžiama būtinybė budėti ir laukti susitikimo su Viešpačiu. Mes, tikintieji, gyvename tikėjimu, kad žemiškojo gyvenimo pabaigoje mūsų laukia susitikimas su Viešpačiu ir po to seksiantis amžinasis gyvenimas, apie kurį apaštalas Paulius rašo: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9). Šis susitikimas su Viešpačiu bus lemtingas, todėl reikia budėti, kad būtume tinkamai pasiruošę. Jėzus labai įsakmiai ragino tai daryti: „Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats. Supraskite ir tai: jeigu šeimininkas žinotų, kurią nakties valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus. Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“ (Mt 24, 42–44).

Per Krikštą buvo uždegtas mūsų dvasinio gyvenimo žibintas, turintis nušviesti visą žemiškąjį gyvenimą iki to lemtingo susitikimo su Viešpačiu. Mūsų pareiga pasirūpinti, kad uždegtas žibintas šviestų ir jam nepritruktų tikėjimo, vilties ir meilės alyvos. Šios alyvos – šių dorybių negalima pasiskolinti, jas reikia patiems įsigyti ir ugdyti.

Dabartinė kultūra, kreipianti žmogaus mintis į greitą ir patogų įsitvirtinimą medžiaginėje tikrovėje, yra labai pavojinga, nes skatina nekreipti dėmesio į dvasinę tikrovę – ne budėti, bet miegoti.

Mūsų budėjimą lemia keli svarbūs dalykai: kasdienė malda, dėmesys Šventajam Raštui, Mišių šventimas ir meilės praktika. Apleisti šias praktikas reikštų dvasiškai miegoti ir tuo pat metu rizikuoti savo amžinuoju likimu.

Kasdienė malda yra tarsi internetinis Wi-Fi ryšys tarp žemės ir dangaus, tarp mūsų ir Dievo. Jei šis ryšys užtikrintas, yra viltis, kad visa kita bus savo vietoje. Kasdienė malda nėra mechaniškas vienos kitos maldelės sukalbėjimas, bet rytmetinis prašymas, kad Dievas mus lydėtų per visą dieną, dienos metu – bent trumpi minties skrydžiai į Dievą, o vakare – padėka jam už praleistą dieną ir atsiprašymas, kas buvo ne taip.

Šiandien sunkiai įsivaizduojamas tikinčiojo gyvenimas be Šventojo Rašto. Ar galėtume šiandien gyventi, jei neturėtume instrukcijų, kaip naudotis automobiliu, televizoriumi, dujine virykle, vaistais ir kitomis kasdienio gyvenimo priemonėmis? Tikrai ne. Dvasinio gyvenimo „instrukcija“, kurią mums paliko pats Dievas, yra jo Apreiškimas, užrašytas Šventojo Rašto knygose, ypač Naujajame Testamente. Šiandien jau sunku įsivaizduoti normalų krikščionį, kuris šios dieviškos „instrukcijos“ dažnai nepaskaitytų.

Baigdamas savo žemiškąją kelionę, per Paskutinę vakarienę, Jėzus paliko mums save kaip Duoną, kurią valgydami galime palaikyti savo dvasinę gyvybę. Jėzus kalbėjo: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51). Todėl tikintieji bent sekmadieniais dalyvauja Mišių aukoje ir stiprinasi šia Dangaus Duona. Reikia tik pasidžiaugti, kad daugelis tikinčiųjų vis labiau suvokia dažnos Komunijos ir Švenčiausiojo Sakramento adoracijos reikšmę.

Dvasinės priemonės – malda, Šventasis Raštas ir Eucharistija – mums padeda eiti meilės keliu, nes tikėjimas be gerų darbų liktų tuščias. Mes budime, kai rūpinamės daryti gera: pasitarnauti, būti tais gailestingaisiais samariečiais, kurie pastebi šalia savęs pagalbos reikalingus žmones.

Maldoje paieškokime atsakymo, ar esame budintys ir susitikimo su Viešpačiu laukiantys žmonės. Ar galėtume su psalmininku pasakyti: „Ilgis tavęs, mano siela, Viešpatie, mano Dieve?“ (Ps 62, 2)

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Evangelijos komentaras       2020-11-14 7:31

Palyginimo našlė simbolizuoja visus vargšus ir bejėgius. Akivaizdu, kad neturėdama priemonių ir ryšių ji negalėjo pasiekti teisingumo savo byloje. Tačiau jai būdingas vienas bruožas – atkaklumas. Jėzus kviečia mus mokytis tokio atkaklumo meldžiantis.

Tačiau atkaklumas nereiškia, kad iš anksto galime būti tikri, kad gausime viską, ko Dievo meldžiame. Labai dažnai tėvas yra priverstas atsakyti savo vaikui. nes žino, kad tai, ko šis prašo, labiau jam pakenks, nei padės. Dievas elgiasi taip pat. Mes net nežinome, kas mūsų laukia kitą minutę, jau neminint to, kas nutiks per savaitę, mėnesį ar metus. Tik Dievas mato toli į priekį, ir tik Jis žino, kad galiausiai tai, ką padarys mums bus į gera.

Štai kodėl Kristus sako, kad visada reikia melstis ir nepaliauti. Niekada nepavargsime melstis ir mūsų tikėjimas nebus sugniuždytas, jei pasiuntę savo maldas ir prašymus Dievui, tarsime tobuliausią maldą: „Teesie Tavo valia“.

Kun. Rolandas Karpavičius

Mons. Adolfas Grušas       2020-11-14 6:07

MALDA IR TIKĖJIMAS

Trumpas palyginimas, su kuriuo susiduriame šios dienos Mišių Žodžio liturgijoje, gali kam nors, kas jau ilgą laiką yra įsivėlęs į teisminius ginčus, sukelti norą palyginti pasakojimą apie nesąžiningą teisėją su mūsų teismų sistema, jos trūkumais ir įvairiomis landomis, kuriomis mikliai pasinaudoja nesąžiningi advokatai. Tačiau tektų juos nuvilti, nes Jėzaus palyginimo tikslas buvo visiškai kitoks. Apie tai aiškiai kalbama jau Evangelijos ištraukos pradžioje: „Jėzus pasakė savo mokiniams palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti“.

Vis dėlto esminis klausimas iškeliamas pabaigoje. Jėzus, patvirtinęs, kad, jeigu net nesąžiningas teisėjas ryžosi apginti vargšės našlės teises, tai ir Dievas nepaliks neišklausęs savo tikinčiųjų, galiausiai prideda: „Ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“

Tai paslaptingas ir nerimą keliantis klausimas, taip, kaip nerimą kelia ir tai, kad palyginime minimas teisėjas ryžosi savo pareigas atlikti tik norėdamas išvengti nemalonumų. Todėl natūralu, kad taip pat ir palyginimo tema (kaip reikia melstis ir nepaliauti) skamba tarsi priekaištas nemažai daliai tikinčiųjų. Taip, kaip teisėjas neatliko savo darbo, nes į jį žvelgė tik kaip į pasipelnymo šaltinį ir nesirūpino teisingumu, taip ir kai kurie tikintieji (jie save tokiais vadina!) nesugeba ar nenori melstis. „Ką tai duoda? Jau ne vieną kartą meldžiausi, tačiau taip ir negavau, ko prašęs…“, – tokiais žodžiais paprastai žmonės mėgina pasiteisinti, kodėl jie nebesimeldžia.

Norint į tai atsakyti, kaip tik ir verta prisiminti paskutinius Jėzaus žodžius apie tikėjimą. Jei norime būti išklausyti, privalome melstis su tikru, autentišku tikėjimu, tačiau kažin, ar tikrai visuomet tokį tikėjimą turime. Gal veikiau vadovaujamės žmogiška išmintimi: verta pabandyti, juk blogiau nebus? Tokiu tikėjimu paremta malda, o ir pats tikėjimas tėra tik prietarai, nes Dievas nėra viena galimybė iš daugelio, kamštis užkimšti bet kokiam atsiradusiam plyšiui, kai to neįmanoma padaryti kitomis priemonėmis. Į Dievą kreipiamės visiškai ir besąlygiškai Juo pasitikėdami, žinodami, kad Jis yra rūpestingas ir išmintingas Tėvas. Jis puikiai žino, ko mums reikia, ir nebūtų geras tėvas, jei tuojau pat, betarpiškai, ar ateityje suteiktų tai, kas galiausiai būtų mums nenaudinga ar padarytų nuostolį.

Neveltui Viešpats kalba apie tai, kad Dievas apgins „savo išrinktųjų teises“, tai yra, parodys teisingumą, padarys tai, kas yra teisinga. Mes sugebame prašyti tik to, kas mums atrodo teisinga, tačiau per tikėjimą pasivedame Dievo teisingumui, atsiduodame Jam, priimdami Jo valią net ir tada, kai ji nesutampa su mūsų norais. Kaip tik to mus mokė Jėzus, kviesdamas kalbėti „Tėve mūsų“: „Teesie Tavo valia“. Jis pats to mokė savo asmeniniu pavyzdžiu, kai Getsemanės sode prieš savo kančią meldėsi: „Tėve, jei galima, tepraeina ši taurė mano negerta, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia“.

Tikroji malda nepasiduoda pagundai mėginti palenkti Dievą savo pusėn, bet skatina žmogų pažvelgti į save Dievo akimis, įsijungti į Dievo planą, kurį Jis turi viso pasaulio ir kiekvieno žmogaus atžvilgiu. Tikėjimą turintis žmogus yra įsitikinęs, kad tai yra planas, skirtas kiekvieno žmogaus ir visos žmonijos gerovei. Juk ne ko kito, o aukštesnio teisingumo meldė ir Jėzaus palyginime minima našlė.

Popiežius Pranciškus maldą yra pavadinęs tikėjimo alsavimu. Tikinčiam žmogui melstis yra būtina, nes, jei žmogus nustoja kvėpavęs, miršta. Taip ir žmogus, atmetantis maldą, dūsta savo dvasioje, jam pritrūksta Dievo malonės atnešamo deguonies, jis jau nebesugeba nieko paprašyti: jokios ypatingos dovanos, jokios pagalbos, jokios malonės.

Tada telieka tik vienas prašymas, išsakytas apaštalų lūpomis, kurį prieš porą savaičių girdėjome Šventųjų Mišių metu: „Sustiprink mūsų tikėjimą“…

XXXII eilinės savaitės šeštadienio Evangelijos       2020-11-14 6:02

Mąstymas
Prašyti stipraus tikėjimo Dievu, kuris rūpinasi manimi, bei ištvermingos maldos dovanos

Atsisėsiu arti Jėzaus, kad paklausyčiau Jo palyginimų. Pasakoja man, nes nori uždegti manyje maldos dvasią. Įsivaizduosiu Jo žvilgsnį, įsmeigtą į mane, ir išgirsiu paraginimo pilnus žodžius: „Melskitės ir nepaliaukite.“

Žvelgdamas į Jėzų atidžiai klausysiuosi palyginimo. Stabtelsiu prie žodžių: „Klausykite.“ Tas palyginimas, paimtas iš gyvenimo, savo kontrastu padeda man suprasti, kokia yra vaisinga nepaliaujama malda.

„Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?!“ Jėzus tuo sakiniu paliečia visas mano abejones ir netikėjimą. Nuoširdžiai prisipažinsiu, kad turiu abejonių ir nusivylimų, atiduosiu juos Jam.

„ Nejaugi Dievas delstų.“ Prisiminsiu situacijas, kai baiminausi, kad Dievas pavėluos, kad nespės su savąja malone. Dievas užtikrina mane, kad Jis nedelsia. Jis visada yra pirmiau laiko.

Jėzus taip pat man garantuoja, kad apgins mane. Vis dėlto yra svarbi mano tikėjimu pripildyta malda. Prašysiu ištvermingo ir pastovaus tikėjimo Jo veiksmingu veikimu mano gyvenime.

Įsiklausysiu į Jėzus klausimą, kuriuo baigia savo katechezę. Išvysiu Jo susirūpinusį veidą. Jo žodžiai moko mane nuolankumo. Tikėjimas yra labai trapi dovana. Niekada negaliu būti savim tikras. Be maldos niekuomet nepastebėsiu tikėjimo savyje.

Stipriai sugriebsiu Jėzaus delną ir kartosiu susijaudinęs:

„Laikyk mane, Jėzau, visada prie savęs.“

Kasdienapmastau.lt

XXXII eilinės savaitės šeštadienio Evangelija       2020-11-14 6:00

(Lk 18, 1–8)

  Jėzus pasakė savo mokiniams palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti. Jis pradėjo: „Viename mieste gyveno teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių.
  Tame pačiame mieste gyveno ir našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: ‘Apgink mane nuo skriaudiko!’ Jis ilgai spyrėsi, bet pagaliau tarė sau: ‘Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų’“.
  Ir Viešpats pridūrė: „Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?! Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises. Bet ar atėję Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“
Katalikai.lt

XXXII eilinės savaitės šeštadienio Dievo Žodis       2020-11-14 5:59

Psalmė (Ps 111, 1–6)

P.  Laimingas, kas Viešpaties bijo.

  Laimingas, kas Viešpaties bijo,
  kas jo įsakymus myli.
  Jo ainiai bus žemėj galingi.
  Teisingųjų kartai – palaima. – P.

  Jo namuose – ištaiga, dideli turtai.
  Jo teisumas amžiais laikysis.
  Jis nušvinta geriesiems lyg šviesa tamsybėj,
  švelnus, gailestingas, teisingas. – P.

  Laimingas, kas kito gailis, paskolą duoda,
  kas reikalus tvarko teisingai.
  Jam niekad netenka drebėti,
  minimas teisuolio vardas per amžius. – P.

Posmelis prieš evangeliją (2 Tes 2, 14)

P.  Aleliuja. – Dievas pašaukė mus per Evangeliją, kad įgytume mūsų Viešpaties
              Jėzaus Kristaus garbę. – P. Aleliuja.

XXXII eilinės savaitės šeštadienio Dievo Žodis       2020-11-14 5:59

Skaitinys (3 Jn 5–8)

  Mielasis, tu ištikimai elgiesi, pagelbėdamas broliams, ypač atvykstantiems iš kitur. Jie ir pranešė bažnyčiai apie tavo meilę. Tu puikiai padarysi, išruošdamas juos į kelionę taip, kaip Dievui patinka. Jie leidosi keliauti jo vardo labui, nieko neimdami iš pagonių. Mes turime tokius žmones svetingai priimti, kad taptume tiesos karalystės bendradarbiais.

Evangeliją       2020-11-13 5:53

komentuoja kun. Algirdas Toliatas
Dvi mals (liežuviu?) drauge, ir viena bus paimta, o kita palikta… Kaip subtiliai Evangelija parodo, jog šio pasaulio vaikai ir Dievo Karalystės piliečiai, išoriškai panašūs kaip du vandens lašai. Ir dėl to, labai lengva apsirikti skirstant geruosius ir bloguosius. Kaip tik, dėl tos priežasties ir nereiktų teisti artimo, nes mūsų žvilgsnis yra pernelyg siauras. Gal tik meilė iki galo įgalina mus plauti vieni kitiems kojas… Atsiminkite evangelijos pasakojimą apie angelo apsireiškimą Zacharijui ir Marijai. Atsakymai buvo labai panašūs: “Kaip aš tai patirsiu? Aš gi jau senis, ir mano žmona nebejauna“ ir „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ Vargšas Zacharijas už neapdairų klausimą buvo užčiauptas, o Marija, sau gieda: “ Mano siela šlovina Viešpatį…“(beje, visa tai vyksta Zacharijui prieš nosį – jo namuose…) Nenorėčiau tikėt, kad šiuo pasakojimu Evangelija nori parodyti, jog tu, žmogau, gali per galvą verstis, bet jei neturi pažinčių pas Dievą, geruoju tau nesibaigs. Greičiau norima pasakyti, jog ne taip svarbu, kaip gražiai, pamaldžiai, korektiškai moki suokti teisingus atsakymus, bet ką turi širdyje. Nes Dievas skaito tarp eilučių.
Todėl, kaip sako psalmės, nesikrimsk, jei nedorėlis lobsta. Nesikrimsk jei veidmainis susirenka visų dėmesį. Jei melagis žydi, kaip kedras Libano. O tas, kuris triūsia, vargsta, stengiasi lieka nepastebėtas ir nustumtas į šalį. „Sakau jums: tą naktį dviese miegos vienoje lovoje, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas.“ Ir kaip, žinome, ta naktis jau atėjusi, nes Dievo karalystė jau yra tarp mūsų. Ir nieko tu, žmogau neapgausi. Nebent save patį… Bet, kaip mums žmonėms sunku išsaugoti mums dovanotą Dievo vaikų kilnumą. Dar kai visi vienodai stengiasi ir stena, tai pusė bėdos. Bet kai aplink niekas nesistengia? Kas galėtų atsilaikyti? Kai aplink tiek akcijų ir visokių gundančių pasiūlymų. Gali keisti mašiną į naują kas tris metus(ir nuolat važinėti su garantija), o žmoną net ir dažniau(tiesa, be garantijos). Nebūk kvailas, nebūk senamadiškas. Esam XXI amžiuj. Visi taip daro. Ir pradedi sau galvoti, o gal išties? Juk žiūrėk, daug kas taip daro ir puikiausiai sau gyvena… Bet „ar ne taip dėjosi ir Loto laikais? Žmonės valgė ir gėrė, pirko ir pardavinėjo, sodino ir statėsi. O tą dieną, kada Lotas paliko Sodomą, iš dangaus ėmė kristi ugnis su siera ir visus sunaikino.“ Visai nebūtina įsivaizduoti fantastinių scenų su krentančiais ugnies kamuoliais. Visa tai jau vyksta. Palaipsniui. Ir visuomet vyko.
Mes turime tik vieną gyvenimą. Jame telpa visa mūsų sukūrimo, nuopuolio ir išganymo istorija. Mūsų asmeninis susitikimas ir prasilenkimas su Kūrėju. Kas yra šventumas? Tai atliepti į savo prigimtį. Tai sudaryti sąlygas, kad mumyse galėtų išskleisti tai kas jau yra sudėta. Tai ir yra talentų padauginimas. Ir negali žmogus būt laimingas prasilenkdamas su savo prigimtimi, su savo pašaukimu, kokių kitų puikių rezultatų jis bepasiektų. Kas iš to jei laimėsi puse pasaulio, bet prarasi pats save?.. Todėl, net ir šiais, savaip sunkiais, ir savaip palaimintais laikais, turėtume, nepasiduoti pagundai, kaip Loto žmona, dairytis į šalis, ir žiūrėti(su komentarais) kas ką ne taip daro. Nes tai kelias į apkartimą (ar tiesiog sudruskėjimą(blogąja to žodžio prasme)). O ir mūsų pačių talentai liks nepadauginti, o galiausiai atimti ir tie. Tad evangelijos paraginti: „Kas stengsis išsaugoti savo gyvybę, tas ją pražudys, o kas ją pražudys, tas ją atgaivins“ mėginkime, ne tiek dairytis į kitus, kiek padaryti tai, ką turime padaryti. Klauskime kasdien ir kiekvieną kartą: Šventoji Dvasia, kur mane vedi? Ką nori man pasakyti?..“

XXXII eilinės savaitės penktadienio Dievo Žodžio       2020-11-13 5:51

Mąstymas
Prašyti gilaus džiaugsmo dėl gyvenimo ir dėl Jėzaus atėjimo

Esu kviečiamas gilintis į Žodį apie antrąjį Jėzaus atėjimą. Įeisiu į meditaciją, paprašysiu Jo, kad pažadintų ilgėjimąsi Jo galutinio atėjimo.

*

Jėzus pabrėžtinai kartoja, kad Jo atėjimas bus tokią dieną, kuri bus įprasta diena, kaip bet kuri kita, kuomet žmonės bus užsiėmę kasdienybe, kaip ir Nojaus ar Loto dienomis. Svarbiausias gyvenimo klausimas nėra „kada ateis?“, bet „kaip gyvenu čia ir dabar?“

*

Paklausiu savęs apie savo kasdienį gyvenimo stilių. Ar laikas man yra susitikimo su Dievu ir žmonėmis erdvė? Manyje yra ramybė ar neramybė, pastovumas ar bėgimas? Ar man norisi gyventi?

*

Įsisąmoninsiu, kad Jėzus ateina pas mane kasdieną.  Kiekvieną kartą ateina pas mane „paskutinį kartą“, vieninteliu ir nepakartojamu būdu. „Šiandien“ ateina pas mane taip, kaip man to reikia „dabar“, kiekvienas Jo atėjimas, man yra neįkainojamas.

*

Antrasis Jėzaus atėjimas bus staigus. Turiu taip gyventi savąjį gyvenimą, kad būčiau pasiruošęs kiekvieną akimirką jį „prarasti“ – atiduoti Jam. Jeigu bet kuria kaina stengsiuosi jį išsaugoti sau, tada pražudysiu save ir prarasiu Jėzų.

*

Ką galiu pasakyti apie savo laisvę atžvilgiu to, ką labiausiai myliu? Ar pajėgčiau bet kurią akimirką atiduoti tai Jėzui? Ar yra mano gyvenime prisirišimų, kurie padaro taip, kad užmirštu Jėzų ir amžinybę?

*

Mąstysiu, kad kiekvienu momentu, kiekvienoje vietoje galiu būti „paimtas“.  Kokį sielos judesį sukelia mintis, kad „čia ir dabar“ turėčiau galutinai stoti priešais Jėzų? Karštai melsiuosi: „Jėzau, išmokyk mane kiekvieną akimirksnį išgyventi taip, tarsi jis būtų paskutinis šioje žemėje!“

Kasdienapmastau.lt

XXXII eilinės savaitės penktadienio Dievo Žodžio       2020-11-13 5:49

Evangelija (Lk 17, 26–37)

  Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
  „Kaip yra buvę Nojaus laikais, taip bus ir Žmogaus Sūnaus dienomis. Žmonės valgė, gėrė, tuokėsi, kol atėjo diena, kai Nojus įlipo į laivą. Tuomet ištiko tvanas ir visus sunaikino.
  Ar ne taip dėjosi ir Loto laikais? Žmonės valgė ir gėrė, pirko ir pardavinėjo, sodino ir statėsi. O tą dieną, kada Lotas paliko Sodomą, iš dangaus ėmė kristi ugnis su siera ir visus sunaikino. Šitaip bus ir tą dieną, kai apsireikš Žmogaus Sūnus.
  Kas tą dieną bus ant stogo, o jo daiktai viduj, tenelipa žemyn jų pasiimti, o kas laukuose, tenegrįžta namo. Prisiminkite Loto žmoną! Kas stengsis išsaugoti savo gyvybę, tas ją pražudys, o kas ją pražudys, tas ją atgaivins.
  Sakau jums: tą naktį dviese miegos vienoje lovoje, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi moterys mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta“.
  Tada jie atsiliepė: „O kurgi, Viešpatie?“
  Jis atsakė: „Kur bus lavonų, ten sulėks ir maitvanagiai“.
Katalikai.lt

XXXII eilinės savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-11-13 5:48

Psalmė (Ps 118, 1–2. 10–11. 17–18)

P.  Laimingi, kurie pagal Dievo įsakymus eina.

  Laimingi, kurių nepeiktinas kelias,
  kurie pagal Dievo įsakymus eina. – P.

  Laimingi, kas laikos jo žodžių,
  kas iš širdies jojo ilgis. – P.

  Visa širdimi tavęs ieškau,
  tik neleisk nuo įstatymų tavo nuklysti. – P.

  Giliai širdyje slepiu tavo žodį,
  kad tavęs neįžeisčiau. – P.

  Suteik savo tarnui malonę, tai aš gyvensiu
  ir tavo mokslo laikysiuos. – P.

  Akis man atverki,
  kad stebuklus tavo regėčiau. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Lk 21, 28)

P.  Aleliuja. – Atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti. – P. Aleliuja.

XXXII eilinės savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-11-13 5:48

Skaitinys (2 Jn 4–9)

  Išrinktoji ponia, aš labai nudžiugau, radęs tavųjų vaikų, vaikščiojančių tiesoje, kaip reikalauja iš Tėvo gautasis įsakymas. O dabar prašau tave, ponia, – ne kaip rašydamas naują įsakymą, bet kaip tą, kurį turėjome nuo pradžios, – kad mylėtume vieni kitus. O meilė – tai gyventi pagal jo įsakymus.
  Toks ir yra įsakymas, kurį girdėjote nuo pradžios: kad gyventumėte meile. Po pasaulį pasklido daug suvedžiotojų, kurie nepripažįsta, kad Jėzus Kristus yra atėjęs kūne. O toks žmogus yra apgavikas ir antikristas. Saugokitės, kad nepražudytumėte,  ką esate nuveikę, bet kad gautumėte pilną užmokestį.
  Kas tik peržengia ribas ir nesilaiko Kristaus mokslo, neturi Dievo. Kas laikosi mokslo, tas turi ir Tėvą, ir Sūnų.

Mąstymas       2020-11-12 9:34

Prašyti tyros širdies, pasiruošusios Jėzaus atėjimui

Paskutinėmis liturginių metų savaitėmis esu kviečiamas į eschatologines meditacijas. Jėzus atkreipia mano dėmesį į savo atėjimą laikų pabaigoje. Ar tikiu Jo atėjimu? Kaip dažnai mąstau apie tai?

*

Jėzus nukreipia mano žvilgsnį į Dievo karalystę, kuri mane supa. Neturiu klausinėti, kada ateis karalystė, bet ar pajėgiu jau dabar pastebėti jos turtingumą kasdienybėje? Kokius Jo karalystės ženklus pastebiu aplink save?

*

Ilgiau stabtelsiu prie savo minčių ir pojūčių, susijusių su paskutiniaisiais laikais. Kokia savijauta gimsta manyje? Kokius klausimus keliu sau dažniausiai? Ar ilgiuosi Jėzaus atėjimo?

*

Viešpaties laukimas gali mane sutelkti ties klausimais, kuriuose slepiasi įprastas smalsumas ir polinkis ieškoti sensacingų dalykų. Nesvarbu,  kada ir kokiu būdu Jis ateis, bet ar esu pasiruošęs susitikti su Juo? Ar esu tam pasirengęs?

*

Jėzaus atėjimas bus toks netikėtas, kaip žaibo šviesa, kuri pasirodo danguje. Taigi, esu kviečiamas budėjimui ir nenuilstamam atidumui, laukiant Jo atėjimo. Jau „čia ir dabar“ galiu Jį sutikti maldoje, žodyje, sakramentuose…

*

Jėzus primena man apie savo kentėjimą ir atmetimą. Mano kelias į susivienijimą su Juo veda per Jo gyvenimą, taip pat ir per sunkias patirtis. Vis dėlto, net jei man kas nors nepavyks, Jis galiausiai nugalės ir ateis šlovėje.

*

Karštame pokalbyje su Jėzumi patikėsiu Jam visą savo ateitį. Pirmiausia Jam pavesiu savo paskutiniąsias gyvenimo dienas, apie kurias dabar nieko nežinau. Atiduosiu Jėzui save, kartodamas žodžius:

„Į Tavo rankas atiduodu savo vakar, savo šiandien, savo rytoj “.

Kasdienapmastau.lt

Popiežius Pranciškus       2020-11-12 5:57

Dievo karalystė nėra šou, spektaklis, ir tikrai ne karnavalas>
Pasak popiežiaus, fariziejų užduotas klausimas buvo paprastas ir geranoriškas. Šis klausimas pasikartoja Evangelijoje ne vieną kartą, galima prisiminti Šv. Joną Krikštytoją, kuris, būdamas kalėjime, pasiuntė savo mokinius, kad šie paklaustų Jėzaus, ar jis yra tasai, kuris turėjo ateiti, ar laukti kito. Klausimas pasikartoja ir netiesiogiai „Jei tai tu, nuženk nuo kryžiaus!“ Ir visuomet išlieka abejonė ir smalsumas apie tai, kada ateis Dievo karalystė?!
Jėzus atsako: „Dievo karalystė jau yra tarp jūsų!“. Jėzus, paskelbdamas apie šią „Gerąją naujieną“, Nazareto sinagogoje perskaitęs Izaijo pranašystę sako, kad šie Rašto žodžiai išsipildė „šiandien“ jų tarpe. Kaip sėkla, kuri pasėta ima dygti iš vidaus, taip ir Dievo karalystė auga nepastebimai tarp mūsų.
O kas leidžia sėklai sudygti, augti? Tai Dievas, Šventoji Dvasia, esanti mumyse. O Šventoji Dvasia yra romumo dvasia, nuolankumo dvasia, paklusnumo dvasia, paprastumo dvasia. Tai Ji, kuri leidžia vidujai augti Dievo karalystei, ne pastoraciniai planai, didūs dalykai… Ne, tai Dvasia, veikianti nepastebimai. Ji augina ir tam tikru momentu pasirodo vaisius, sakė popiežius.
Dievo karalystė visuomet būna staigmena, nes yra Viešpaties suteikta malonė. Jėzus paaiškina, kad Dievo karalystė neateina, kad patrauktų dėmesį: „Ir niekas nepasakys: ‘Štai ji čia arba ten!‘“. Dievo karalystė nėra spektaklis, arba dar baisiau, nėra karnavalas, nors dažnai taip galvojama, sakė popiežius.
Dievo karalystė neapsireiškia puikuodamasi, ar didžiuodamasi, ji nemėgsta reklamos: ji nuolanki, nepastebima, šitaip ji auga. Manau, kad žmonės, kai žiūrėjo į Jėzų palydinčią jo motiną sakė: „Ten jo mama!“. Ji – švenčiausia iš moterų, tačiau nepastebimai, nes tuomet niekas nežinojo apie Dievo karalystės slėpinį, apie Dievo karalystės šventumą. Ir kai ji buvo po Sūnaus kryžiumi, žmonės sakė: „Nelaiminga moteris, sūnus kriminalinis nusikaltėlis, vargšė moteris“.
Dievo karalystė visuomet auga nepastebimai, nes mumyse yra Šventoji Dvasia, kuri, sakė popiežius, leidžia jai sudygti, kad atneštų vaisių.
Visi esame pašaukti eiti Dievo karalystės keliu. Tai pašaukimas, tai malonė. Ji – nemokama, jos nenupirksi. Tai Dievo mums suteikiama malonė. Ir visi mes, krikštytieji, savyje turime Šventąją Dvasią. Koks mano santykis su Šventąja Dvasia, su ta, kuri manyje augina Dievo karalystę? Tai klausimas, kurį visi mes šiandien galime kelti sau: ar tikiu, ar tikrai tikiu, kad Dievo karalystė yra tarp mūsų? Ji nepastebima, ar labiau mėgstu spektaklį?
Popiežius homiliją užbaigė kviesdamas melsti Šventosios Dvasios malonės, idant stipriai mumyse, Bažnyčioje sudaigintų Dievo karalystės sėklą taip, kad išaugtų didelė, daugeliui suteiktų prieglobstį ir atneštų šventumo vaisius.

Vatikano Radijas

XXXII eilinės savaitės ketvirtadienio Dievo Žodis       2020-11-12 5:54

Evangelija(Lk 17, 20–25)

  Fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo karalystė, Jėzus paaiškino: „Dievo karalystė ateina nepastebimai. Ir niekas nepasakys: ‘Štai ji čia arba ten!’ Nes Dievo karalystė jau yra tarp jūsų“.
  Jis tarė mokiniams: „Ateis dienos, kai jūs geisite išvysti bent vieną vienintelę Žmogaus Sūnaus dieną, ir nepamatysite. Jums sakys: ‘Štai jis čia! Štai ten!’ – Neikite ir nebėkite paskui juos! Kaip tvykstelėjęs žaibas nušviečia viską nuo vieno dangaus pakraščio iki kito, taip savo dieną pasirodys ir Žmogaus Sūnus.
  Bet pirmiau jam reikės daug iškentėti ir būti šios kartos atmestam“.

XXXII eilinės savaitės ketvirtadienio Dievo Žodis       2020-11-12 5:54

Psalmė (Ps 145, 7–10)

P.  Laimingas, kurį Dievas palaiko.

  Jis gina reikmes nekaltų prispaustųjų,
  alkaniems parūpina duonos.
  Kalinius iš pančių Viešpats vaduoja. – P.

  Akliesiems šviesą Viešpats grąžina,
  klumpantiems padeda Viešpats vėl atsistoti,
  myli Viešpats žmones teisingus.
  Viešpats sergi svetimšalio žingsnį. – P.

  Našlaitį, našlę globoja,
  o nedoriesiems užkerta kelią.
  Viešpats yra amžių Valdovas, – jis tavo Dievas, Sione!
  Jis kartų kartoms viešpatauja. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 15, 5)

P.  Aleliuja. – Aš esu vynmedis, o jūs šakelės,– sako Viešpats. –
              Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių. – P. Aleliuja.

XXXII eilinės savaitės ketvirtadienio Dievo Žodis       2020-11-12 5:53

Skaitinys (Fm 7–20)

  Aš turėjau daug džiaugsmo ir paguodos iš tavo meilės, nes tu, brolau, atgaivinai šventųjų širdis.
  Nors turiu Kristuje pilną teisę tau liepti, bet verčiau prašau vardan meilės toks, koks esu: aš, Paulius, senas žmogus, o šiuo metu ir Kristaus Jėzaus kalinys, prašau tave už savo vaiką, kurio tėvu tapau, būdamas surakintas, – už Onezimą. Seniau jis buvo tau nenaudingas, o dabar ir tau, ir man naudingas. Aš tau siunčiu jį kaip savo širdį. Aš norėjau jį pasilaikyti, kad jis tavo vietoje man patarnautų, kol esu kalinamas dėl Evangelijos, tačiau be tavo sutikimo nenorėjau nieko daryti, kad tavo geras darbas būtų atliktas laisva valia, o ne tarytum iš prievartos.
  Galbūt jis tam ir buvo laikinai atskirtas nuo tavęs, kad galėtum jį turėti amžinai, jau ne kaip vergą, o daugiau – kaip mylimą brolį. Jis ypač brolis man, o juo labiau tau, ir kaip žmogus, ir kaip krikščionis. Tad jeigu laikai mane bičiuliu, priimk jį kaip mane. O jeigu jis yra tau padaręs skriaudą ar turi skolos, – įrašyk tai į mano sąskaitą!
  Aš, Paulius, rašau savo ranka: aš apmokėsiu, – kad nepridurčiau, jog ir pats save esi man skolingas. Taip, brolau, aš norėčiau pasinaudoti tavimi Viešpatyje: atgaivink mano širdį Kristuje!

Deivis       2020-11-12 4:50

Bibliniai asilai galėtų savo paklodes kitur spausdinti.

Popiežiaus Pranciškaus trečiadienio katechezė       2020-11-11 16:08

Jėzus mus moko melstis ir su mumis meldžiasi
„Jėzus mus moko nuolatinės ištvermingos maldos. Pats Jėzus yra mums pavyzdys“, – sakė popiežius Pranciškus trečiadienio rytą iš Vatikano rūmų bibliotekos transliuotoje katechezėje apie maldą. „Iš Evangelijos žinome, kad visą Jėzaus misiją palaikė nuolatinis dialogas su Tėvu. Jis ir savo mokinius ragino ištvermingai, nepaliaujamai melstis.“

Trečiadienio katechezėje popiežius priminė tris evangelisto Luko mums perduotus Jėzaus palyginimus, kuriuos, kalbėdamas apie maldą, mini Katalikų Bažnyčios Katekizmas (2613).

Malda pirmiausiai turi būti ištverminga ir atkakli. Turime melstis kaip tas palyginimo veikėjas, kuris, sulaukęs netikėto svečio, eina vidury nakties pas draugą, beldžiasi į jo duris ir prašo duonos. „Ne!“, – atsako draugas. Tačiau besibeldžiančiojo atkaklumas priverčia jį keltis ir duoti duonos (plg. Lk 11, 5–8). Atkaklus prašymas sulaukia atsako. Tačiau Dievas yra nepalyginamai geresnis už mus. Tie, kurie su tikėjimu atkakliai beldžiasi į jo širdies duris, niekada nenusivilia. Dievas visada atsiliepia. Mūsų Tėvas gerai žino, ko mums reikia. Tad mūsų malda turi būti ištverminga ir atkakli ne dėl to, kad įtikintume Dievą, bet dėl to, kad ji mumyse žadintų troškimą ir laukimą.

Antrajame katekizme minimame palyginime kalbama apie našlę, kuri kreipiasi į teisėją (Lk 18, 1–8). Palyginimo teisėjas yra korumpuotas, nesąžiningas žmogus, tačiau našlė tokia įkyri, kad jis galiausiai sutinka patenkinti jos prašymą. Šis palyginimas mums padeda suprasti, kad tikėjimas nėra akimirkos reikalas, bet yra drąsus nusiteikimas šauktis Dievo, netgi ginčytis su juo, tuo pat metu nenusileidžiant blogiui ir neteisybei.

Trečiajame palyginime kalbama apie fariziejų ir mokesčių rinkėją, atėjusius į šventyklą melstis (Lk 18, 9–14). Kreipdamasis į Dievą pirmasis giriasi savo nuopelnais; antrasis jaučiasi nevertas net įeiti į šventovę. Dievas neišklauso išdidžiųjų maldos, tačiau tuoj pat atsiliepia, kai jo šaukiasi nuolankieji. Negali būti tikros maldos be nuolankumo, sakė Pranciškus.

Evangelijos mokymas yra aiškus: visada turime melstis, net kai viskas atrodo veltui, kai atrodo, kad Dievas yra kurčias ir nebylus, o mes tik švaistome laiką. Net jei dangus aptemsta, krikščionis nesiliauja melstis. Malda eina kartu su tikėjimu. Pasak popiežiaus, būna dienų, kai ir tikėjimas gali atrodyti kaip iliuzija. Tačiau melstis – reiškia priimti ir tokias nuovargio bei nusivylimo dienas. Daugelis šventųjų išgyveno tikėjimo naktį ir Dievo tylą – kai žmogus beldžiasi, beldžiasi, o Dievas neatsiliepia – tačiau šie šventieji buvo ištvermingi.

Tokiomis tikėjimo naktimis tie, kurie meldžiasi, niekada nebūna vieniši. Jėzus ne tik mus moko maldos, bet kur kas daugiau – jis mus priima į savo maldą, kad galėtume melstis su juo ir per jį. Tai įmanoma su Šventosios Dvasios pagalba. Kaip tik dėl to Evangelija mus ragina melstis Tėvui Jėzaus vardu. Šv. Jonas mini šiuos Viešpaties žodžius: „Ko tik prašysite dėl mano vardo, aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje“ (Jn 14, 13). Katekizmas paaiškina, kad „mūsų prašymai bus išklausyti dėl Jėzaus maldos už mus“ (2614). Tai, pasak popiežiaus, mūsų maldai suteikia sparnus.

Kaip gi neprisiminti pasitikėjimo kupinų 91 psalmės žodžių: „Savo sparnų plunksnomis jis tave uždengs – po jo sparnais rasi prieglaudą, jo ištikimybė yra dengiantis skydas. Nereikės tau bijoti nakties klaiko nei strėlės, iššautos dieną, nei maro, sėlinančio tamsoje, nei rykštės, čaižančios vidudienį“ (4–6). Šie nuostabūs žodžiai pildosi, kai meldžiamės kartu su Jėzumi, sakė popiežius. „Be Jėzaus mūsų malda būtų tik nesėkmei pasmerktos žmogaus pastangos. Tačiau jis prisiėmė kiekvieną šauksmą, kiekvieną dejonę, kiekvieną džiūgavimą, kiekvieną maldavimą, kiekvieną žmogaus maldą. Neužmirškime ir Šventosios Dvasios. Šventoji Dvasia meldžiasi mumyse. Tai ji mus skatina melstis, veda pas Jėzų. Ji yra Dovana. Tai dovana, kurią Tėvas ir Sūnus mums davė, kad eitume pirmyn, trokštume susitikimo su Dievu. Kai meldžiamės, Šventoji Dvasia meldžiasi mūsų širdyse.“ (JM / Vatican News)

XXXII eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodžio       2020-11-11 5:56

Komentaras


Komentaro autorius – kun. Vytautas Brilius

Evangelijos aprašytame įvykyje Jėzus kažko ypatingo lyg ir nepasakė, atkreipdamas dėmesį, kad padėkoti už malonę sugrįžo tik vienas iš dešimties. Tai neteisinga, liūdna – tačiau, deja, labai jau įprasta. Jėzui padėkos reikėjo tikrai ne iš puikybės.

Gėrio darymas, dovanojimas ir pagalba nėra vien svetimos problemos sprendimas, tai kito asmens priėmimas į savo širdį, savęs paties dalijimas, o tuo būdu – giliausias vienijimasis meilėje, ko Dievas labiausiai trokšta, ko mūsų išmokyti ir buvo atėjęs Jo Sūnus. Ne veltui sakoma, kad gėrį dalijantis žmogus išdalija visą save, savo gyvenimą.

Tačiau meilė, savęs dovanojimas, kitam skirtas vienybės veiksmas siekia, kad ir antroji pusė atsakytų tuo pačiu, kad ir jai taptum svarbesnis ir artimesnis. Deja, kaip tą kartą devyni iš dešimties, taip ir šiandien daugybė žmonių nori matyti vien save ir savo reikalus, o artimą ir Dievą, iš kurių nesidrovi prašyti pagalbos, suvokia tarsi savo gerovės įrankius, o ne save dalijančius asmenis. Taip gaunamos dovanos, bet atstumiamas jų davėjas, kuris iš tiesų yra daug daugiau. Taip daugybė elgiasi su Dievu ir su žmonėmis. Mes prašome malonės, kad už patiriamo gėrio visada pastebėtume, įvertintume ir priimtume jį dovanojančio Dievo ar žmogaus širdį.

XXXII eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodžio       2020-11-11 5:54

Mąstymas
Mūsų gyvenimas yra Dievo dovana.
Todėl už viską turime būti jam dėkingi: už saulę virš galvos, už Dievo palaikomą diena iš dienos sveikatą, už duonos gabalėlį, kurį valgome, už kerintį kūdikio šypsnį, už mirties patale sulauktą rytą, už nepažįstamo žmogaus mandagumo ar pagalbos gestą, už sveiką gimusį kūdikį. Dievas laukia iš mūsų dėkingumo, nes tai tikėjimo aktas. Štai kodėl dėkingumą išreiškiančiam parpuolusiam ant žemės prieš Viešpatį Jėzų Kristų samariečiui Jėzus tarė: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgydė tave.“ Jėzus sako, kad ne jis išgydė, bet tikėjimas. Būtent šioje vietoje mes pajuntame šio sekmadienio Evangelijos glaudų ryšį su praėjusio sekmadienio Evangelija apie tikėjimą, mažą lyg garstyčios grūdelį, bet tikrą, autentišką. Atpažįstame dėkingą tikėjimą. Jėzus skundžiasi nedėkingu žmogumi: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“ Tai skaudus Jėzaus skundas. Nejaugi žmogus yra neišgydomas egoistas? Kokie nedėkingumo raupsai ėda mūsų sąžinę? Jėzus laukia iš mūsų dėkingumo manydamas, jog turėtume būti dėkingi už Dievo mums suteiktas dovanas. Jis dešimčiai raupsuotųjų neįsakė ateiti ir jam padėkoti. Jėzus manė, kad tikėjimas juos atves prie Viešpaties kojų išreikšti dėkingumą. Todėl pagalvokime, prisipažinkime labai nuoširdžiai, pirmiausia patys sau, ar mes nesame iš tų devynių nedėkingųjų? Dėkingumas – žmogaus atsakas į tai, ką jis gavo iš Dievo. Evangelija, tikėjimas, išganymas – tai dovanos, už kurias reikia nepaliaujamai dėkoti. Išganymo kelias yra atvertas visiems. Tikėjimas išgano, kuomet leidžiame Dievui veikti per mus. Iš vienintelio sugrįžusio padėkoti samariečio Jėzus prašo ataskaitos dėl kitų devynių, kodėl jie neatėjo padėkoti. „Argi ne dešimt pasveiko? Kur dar devyni?“ Gal šiuo klausimu Kristus nori šio samariečio paklausti, kodėl jis nepaskatino, neparagino devynių likimo draugų padėkoti Dievui už išgydymą. Jėzus iš tikinčiojo nori, kad šis atliktų savo misiją gyvenime. Kad tikintysis skelbtų Dievo geradarybes, lyg samarietis balsu šlovindamas Dievą ir kviesdamas kitus taip daryti. Tikintysis yra atsakingas Dievo akivaizdoje už save ir už kitus. Jėzus norėjo išgydyti ne tik raupsuotųjų kūnus, bet ir jų tikėjimą. Jėzus iš mūsų laukia nuoširdaus, džiugaus dėkingumo. Nes tik dėkodamas Dievui, žmogus ima suvokti ir įvertinti Dievo jam suteiktas dovanas. Brangieji, nedėkingumas neleidžia augti tikėjimo malonei. Toks žmogus praranda Dievo malones, gautas už dyka. Atitolink, Viešpatie, nuo mūsų bet kokį nedėkingumą, kuris mus įkalina egoizme ir trukdo priimti tavo dovanas. Padaryk, kad rūpintumės ne tik kūno, bet ir sielos sveika„

Bažnyčios žinios“

XXXII eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodio       2020-11-11 5:52

Mąstymas
Prašyti jautrios gautoms dovanoms širdies ir dėkojimo malonės

Įeisiu į jaudinančią Jėzaus susitikimo su raupsuotaisiais sceną. Pamatysiu jų nykstančius kūnus, kenčiančius, liūdnus veidus. Raupsuotieji stovi atstu, praradę teisę artimiems susitikimams. 

*

Dėkosiu Jėzui už savo gyvenimo stebuklą, už kūno sveikatą ir grožį, už artimą bendravimą su kitais asmenimis, už tai, kad mano kentėjimai yra mažesni už daugybės kitų žmonių kentėjimus.

*

Išgirsiu jaudinantį dešimties raupsuotųjų šauksmą: „Mokytojau, pasigailėk mūsų“! Savo paskutinę viltį jie atranda Jėzuje. Jie tiki, kad Jėzus gali juos išgydyti.

*

Grįšiu mintimis į savo gyvenimo situacijas, kuriose baisiai kentėjau, buvau praradęs viltį. Ar atsimenu savo maldas iš tų dienų? Ar šiandien mano širdis nešaukia dėl kokio nors skausmingo išgyvenimo? Ar nereikia man „raupsuotųjų maldos“?

*

Jėzus pagydo raupsuotuosius. Padaro tai akimirksniu, kai jie to nesitikėjo: „Ir beeidami jie pasveiko“. Ar pastebiu savo gyvenime malonės veikimą? Kokias malones labiausiai šiandien matau?

*

Žvelgsiu į pagydytąjį. Jis šaukia iš džiaugsmo, šlovina Dievą. Išvysiu jo švytinčias akis. Puola veidu prieš Jėzų, dėkoja Jam. Ar atsimenu panašias akimirkas iš savo gyvenimo? Prisiminsiu jas. Už ką labiausiai tada dėkojau?

*

Paversiu savo maldą spontaniška „šlovinimo litanija“. Šlovinsiu Jėzų už svarbiausius savo gyvenimo įvykius, gautas malones:

„Jėzau, šlovinu Tave už... “.

Kasdienapmastau.lt

XXXII eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2020-11-11 5:51

Evangelija (Lk 17, 11–19)

  Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos.
  Įeinant į vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“
  Pažvelgęs į juos, Jėzus pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ Ir beeidami jie pasveiko.
  Vienas iš jų, pamatęs kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė ant žemės Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis.
  Jėzus paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“
  Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgydė tave“.
Katalikai.lt

XXXII eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2020-11-11 5:50

Psalmė (Ps 22, 1–6)

P.  Mane Viešpats gano: man nieko nestinga.

  Mane Viešpats gano: man nieko nestinga.
  Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja,
  leidžia man atilsėti paversmy;
  manąją sielą gaivina. – P.

  Veda mane teisingais takais savo garbei.
  Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu,
  aš nebijosiu, nes tu drauge būsi.
  Tavo lazda, vėzdas galingas,
  drąsą man duoda. – P.

  Tu man keli vaišes,
  o priešai sugėdinti žiūri.
  Kvepalais man patepi galvą,
  pili man sklidiną taurę. – P.

  Tavoji malonė ir meilė palydi
  kiekvieną mano gyvenimo dieną.
  Aš Viešpaties būste gyvensiu
  per amžius ilgiausius. – P.

Posmelis prieš evangeliją (1 Tes 5, 18)

P.  Aleliuja. – Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje. – P. Aleliuja.

XXXII eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2020-11-11 5:50

Skaitinys (Tit 3, 1–7)

  Primink jiems, kad lenktųsi ir būtų klusnūs viršininkams ir vyresnybei, kad būtų pasiryžę kiekvienam geram darbui, nieko neapkalbinėtų, nesikivirčytų, būtų nuosaikūs, visiems žmonėms rodytų meilumą. Juk ir mes kitados buvome neprotingi, neklusnūs Dievui, paklydėliai, vergaujantys įvairiems įnoriams ir malonumams, gyvenome blogybėje ir pavyde, buvome verti neapykantos ir vieni kitų nekentėme.
  Bet kai pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms, jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, tik ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo. Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Išganytoją Jėzų Kristų, kad, nuteisinti jo malone, taptume viltimi amžinojo gyvenimo paveldėtojai.

Evangelijos komentaras       2020-11-10 11:03

Komentaro autorius – kun. Vladimiras Solovej
Pokalbyje su apaštalais Jėzus jiems pateikia tris klausimus, į kuriuos atsakymai yra visiškai akivaizdūs ir atspindi anuo metu vyravusius šeimininko ir tarno santykius. Veikiausiai tokie santykiai mums yra nepriimtini, o trečias klausimas gali mus netgi erzinti: Argi samdiniui dėkojama, kad jis atliko, kas jam liepta? Tačiau Jėzus neketina kelti socialinio teisingumo ar vergovės panaikinimo klausimo, nei atsiliepti į profsąjungų reikalavimus. Jėzus siekia paaiškinti, kokia yra pagrindinė tikinčio žmogaus savybė.
Vakar skaitėme Evangelijos ištrauką, kurioje mokiniai prašė Jėzaus sutvirtinti jų tikėjimą, o Jėzus tarsi negirdėdamas jų prašymo ima kalbėti apie tikėjimo stebuklą, kuris yra tarnystė. Šiam stebuklui paaiškinti Jis pateikia apaštalams akivaizdžius ano meto tarno ir šeimininko santykius. Tarno prigimtis yra tarnauti, ir tam, kad jis vykdo tai, kas jam priklauso, nėra jokio nuopelno. Taip kaip rožė nieko nenusipelno dėl to, kad kvepia, ar vynmedis neturi jokių nuopelnų dėl to, kad neša vaisių, priešingai – jei jis neduotų vaisių – būtų tiesiog iškirstas. Taip ir tikintysis, t. y. tas, kas pasilieka asmeniniame santykyje su Jėzumi yra tarnas – tai priklauso jo prigimčiai – tikėti Jėzumi reiškia būti tarnu.
Jėzaus evangelinio perversmo esmė – tarno nuostatos priėmimas. Pats didžiausias stebuklas įvyksta tuomet, kai žmogus, užuot siekęs būti šeimininku ir valdyti, prisiima įsipareigojimą tarnauti. Vienintelis šeimininkas yra Dievas, o tikinčiojo didžiausias išaukštinimas yra būti Jo tarnu. Plaukianti iš tikėjimo tarnystė daro stebuklus.

XXXII eilinės savaitės antradienio Evangelijos       2020-11-10 11:02

Mąstymas
Romanas Guardinis († 1968). Keturi klausimai

Girdėdami, kaip iškilmingai Jėzus įžengia į Jeruzalę, žodžiu ir veiksmu išreikšdamas savo valią, kad būtų atpažintas kaip Mesijas, artimiausiomis dienomis tikimės išvysti jį dalyvaujantį įnirtingose kovose. Tačiau tai, ką perskaitome, nustebina. Kaip turėtume nusakyti Jėzaus laikyseną tomis dienomis? Ką gi Jis iš tiesų daro? Ar Jis kovoja? Aišku, Jis nieko neišsižada. Iki pat galo neatšaukia savo reikalavimų. Neatmeta galimybės, kad galės būti išgirstas. Jo karalystė vis dar gali ateiti. Vadovaujantieji asmenys dar gali Jį priimti, tauta dar gali į Jį atsigręžti. Tačiau taip pat akivaizdu, kad nuosprendis jau priimtas, kad Jo kelias veda mirtin. Jis nekovoja tam, kad patrauktų savo pusėn tautą ar jos vadovus; tačiau Jis ir neatsitraukia vien pasyviai laukti savo lemties. Tad ką gi galų gale daro Jėzus?
Kitaip nepasakysi – Jis iki galo vykdo tai, kas Jam pavesta. Jis ir toliau sako tai, kas turi būti pasakyta. Jis ir toliau liudija tai, kas svarbiausia. Jis ir toliau kelia Dievo reikalavimus. Tam Jis neturi iš anksto parengto plano, tačiau elgiasi pagal kiekvienos valandos aplinkybes. Jis nei atsitraukia, nei puola; nei pasiduoda, nei stengiasi laimėti. Jis užbaigia. Jis daro tai, ką galiausiai išsakys prieš pat mirtį: „Atlikta.“ (Jn 19, 30) Iš čia tokia šių dienų galybė ir apsisprendimų gausa ir kartu ypatinga ramybė. Viskas išaiškinta. Jei kas nors iki šiol dar buvo miglota, dabar išreiškiama visu aiškumu.
Todėl kai kurios tarpusavyje susijusios scenos įgauna ypatingos reikšmės. Čia užduodami keturi klausimai. Kas klausia, kaip klausia ir koks atsakymas pasigirsta ir kaip jis yra priimamas – visa tai atskleidžia, ką norima pasakyti.
Fariziejai yra šios šalies konservatoriai, ortodoksai, atkaklūs šventosios tradicijos gynėjai ir aistringi nacionalistai. Kitoje pusėje – sadukiejai: išsilavinę kosmopolitai, besimėgaujantys gyvenimu skeptikai. Iki šiol jie nesikišo į naujai iškilusio mokytojo reikalus. Jiems nepatinka toks religinis atkaklumas, tokia apsisprendimo reikalaujanti, pranašiška jėga. Jie tikrai pasakytų, kad tokie dalykai „ne jų skonio“. Vis dėlto pamažu šis reikalas tampa jiems pavojingas. Jie nuogąstauja susidursiantys arba su politiniais sunkumais, arba dar blogiau – su religine pranašo diktatūra. Taigi jie įsikiša, prisidengę ironiška pranašumo mina.
Sadukiejai netiki prisikėlimu, todėl jie atmeta ir nemirtingumą. Jiems egzistuoja tik apčiuopiamas, žemiškas gyvenimas. Tai yra skepticizmas. Jį išduoda jau pats klausimo pobūdis. Jame slypi kažkokia ironiška nepagarba visam kam, galbūt net spąstai. Kaip atsakys Jėzus į klausimą, į kurį iš esmės nenorima išgirsti jokio atsakymo, nes toks klausimas tėra klasta ir tiesos atmetimas? Jėzus elgiasi taip, kaip ir kitais atvejais. Jis parodo, kad šis klausimas, nepaisant jo tariamo išmintingumo, yra kvailas ir piktas. Kad nėra tokio anapusinio pasaulio, kuriame jis galiotų, nes prisikėlimas ir tolimesnis gyvenimas, sekant šiuo klausimu, būtų ne kas kita, kaip tik dabartinės klausiančiųjų būties pratęsimas. Tačiau virš šios žemiškosios būties erdvės atsiveria kita, tikroji. Iš čia, iš Apreiškimo, iš Dievo, gyvojo Dievo galybės aiškėja tikrasis prisikėlimas – tokio gyvenimo proveržis, kuriame Dievo pasiuntiniai ir jais tikintys jau dabar yra gyvi.
O rezultatas vėl toks pats – priešininkai nutyla. Jie šalti. Jie neatsiveria. Jie pasilieka tokie, kokie buvo. Ne, jie sugėdinti, įtūžę ir laukiantys kitos progos.

XXXII eilinės savaitės antradienio Evangelijos       2020-11-10 10:59

Mąstymas
Prašyti tarnavimo Jėzui, pilno meilės ir pasišventimo

Prisėsiu šalia savo Mokytojo tam, kad įsiklausyčiau į Jo pamokymus. Jis nori man parodyti tikruosius Jėzaus mokinio bruožus. Ilgiau stabtelsiu prie kiekvieno nurodymo, kurį man duoda.

*

Labiau už viską Jis trokšta būti mano Viešpats. Tačiau Jėzus nenori, kad tas santykis būtų grindžiamas baime, bet tik mylinčiu nuolankumu. Jėzus trokšta viešpatauti visame mano gyvenime: mano mintyse, širdyje, mano laisvėje.

*

Ar esu pasiruošęs su meile atsiduoti tokiam Jėzaus viešpatavimui? Ar tarnavimas Jėzui mane patenkina? Ar mano santykiuose su Jėzumi atsiranda baimė? Jei taip, tai dėl ko? Patikėsiu save Jėzui.

*

Jėzus laukia, kad tarnaudamas jam nesižvalgyčiau į savo nuovargį, į savo laiką, savus poreikius. Ar atsimenu tokias situacijas, kuriose pasišvenčiau Jėzui net iki savo poreikių atsisakymo? Prisiminsiu jas Jėzaus akivaizdoje.

*

Jėzus tikisi mano pasiaukojimo, paženklinto net savo gerovės bei troškimų atsisakymu. Ar esu pasirengęs tokiam atsidavimui? Kokio dalyko atsižadėjimas sukelia manyje didžiausią pasipriešinimą? Atiduosiu tą savo priešinimąsi Jėzui.

*

Jėzaus tarnyboje neturiu tikėtis atlyginimo, tiktai dėkingumo. Jėzus nori mane apsaugoti nuo poreikio laukti atlyginimo. Jis pats yra mano didžiausias apdovanojimas. Tarnavimas, pilnas laisvės ir meilės, gimdo nepelnytą laimę.

*

Jėzus palieka man žodžius, kuriuos galiu kartoti kasdienėje tarnyboje:

„Esu nenaudingas tarnas, atlikau tai, ką turėjau atlikti“.

Kasdienapmastau.lt

XXXII eilinės savaitės antradienio Evangelija       2020-11-10 10:59

(Lk 17, 7–10)

  Jėzus kalbėjo:
  „Kas iš jūsų, turėdamas samdinį artoją ar piemenį, jam grįžus iš lauko, sako: ‘Tuojau sėsk prie stalo’? Argi nesako: ‘Prirenk man vakarienę. Susijuosk ir patarnauk, kolei aš valgysiu ir gersiu, o paskui tu pavalgysi ir atsigersi…’? Argi samdiniui dėkojama, kad jis atliko, kas jam liepta?
  Taipogi jūs, atlikę visa, kas jums buvo pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti’“.
Ktalikai.lt

XXXII eilinės savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-11-10 10:58

Psalmė (Ps 36, 3–4. 18. 23. 27. 29)

P.  Viešpats išgelbi teisiuosius.

  Viešpačiu kliaukis, gera daryki,
  tai gyvensi pažadėtoje žemėj, turėsi ramybę.
  Džiaukis, kad garbini Viešpatį.
  Jis tau suteiks, ko širdis tavo trokšta. – P.

  Viešpačiui rūpi teisiųjų likimas,
  jie amžiais valdys gautąjį turtą.
  Viešpats pastiprina einančio žingsnius,
  jam maloni jo kelionė. – P.

  Traukis nuo pikta, kas gera daryki,
  tai gyvenęs gyvensi.
  Teisuoliai valdys žadėtąją žemę,
  tenai jie gyvens amžių amžiais. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 14, 23)

P.  Aleliuja. – Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės;
              mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. – P. Aleliuja.

XXXII eilinės savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-11-10 10:58

Skaitinys (Tit 2, 1–8. 11–14)

  Tu kalbėk, kas sutinka su sveiku mokslu: kad seniai būtų blaivūs, garbingi, santūrūs, sveiko tikėjimo, tikros meilės ir kantrybės. Taipogi, kad senos moterys elgtųsi, kaip reikalauja maldingumas, – neapkalbinėtų, negirtuokliautų, mokytų gero, skatintų jaunąsias mylėti savo vyrus ir vaikus, būti santūrias, skaisčias, rūpestingas šeimininkes, geras, klusnias savo vyrams, – kad dėl jų nebūtų šmeižiamas Dievo žodis.
  Taip pat jaunuolius ragink, kad būtų santūrūs. Pats visais atžvilgiais rodyk gerų darbų pavyzdį: mokymo grynumą, rimtumą, sveiką ir be priekaištų mokslą, kad priešininkas liktų sugėdintas, neturėdamas apie mus pasakyti nieko blogo.
  Išganingojo Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Kristaus Jėzaus šlovės apsireiškimo. Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus nuo visokių nedorybių ir suburtų sau nuskaistintą tautą, uolią geriems darbams.

Popiežius Pranciškus       2020-11-9 10:46

Neužtenka tikėjimo šviesos, reikia meilės darbų aliejaus
Sekmadienio Mišių Evangelijos palyginime Jėzaus ragina būti pasirengusiems susitikti su juo. Pasirengti ne tik galutiniam susitikimui, bet ir kasdieniams įsipareigojimams prieš šį galutinį susitikimą. Todėl neužtenka į susitikimą su juo ateiti su tikėjimo žibintu – reikia dar ir meilės ir gerų darbų aliejaus, sakė popiežius Pranciškus sekmadienį kreipdamasis į vidudienio maldos dalyvius.
Popiežius kvietė pratęsti mintis apie amžinąjį gyvenimą po Visų Šventųjų šventės ir Vėlinių. Jėzus pasakoja apie dešimt mergaičių, pakviestų į vestuvių puotą, simbolizuojančią dangaus karalystę. Visos atėjo su žibintais, tačiau kai kurioms pritrūko aliejaus. Išmintingosios turėjo aliejaus, jos buvo įleistos į vestuvių puotą, kitoms durys buvo uždarytos.
Būti išmintingam reiškia nelaukti paskutinės akimirkos, o tuoj pat veikliai atsiliepti į Dievo malonę. Jei norime būti pasirengę galutiniam susitikimui su Viešpačiu, turime jau dabar bendradarbiauti su juo, vykdyti gerus darbus pagal jo meilę, sakė popiežius.
Žinome, jog kartais, deja, užmirštame, kad mūsų gyvenimo tikslas yra galutinis susitikimas su Dievu. Šitaip prarandame laukimo jausmą ir suabsoliutiname dabartį. Toks nusistatymas atmeta bet kokią amžinybės perspektyvą. Gyvename tarsi niekad nereikėtų pereiti į kitą gyvenimą. Rūpinamės tik turėjimu, pasirodymu, įsitvirtinimu. Jei vadovaujamės tuo, kas mums patraukliausia, kas patinka, atspindi mūsų interesus, tada gyvenimas tampa nevaisingas. Šitaip darydami nesukaupsime aliejaus mūsų žibintui, jis užges dar prieš susitikimą su Viešpačiu. Turime gyventi šiandiena, tačiau pakeliui į vilties kupiną susitikimą. 
Jei budėsime ir darysime gera atsiliepdami į Dievo malonę, galėsime ramiai laukti ateinančio jaunikio. Viešpats gali ateiti net tada, kai miegame, tačiau tai mūsų nejaudins, nes turėsime pakankamai gerais kasdieniais darbais sukaupto aliejaus atsargų, sakė popiežius.
Pranciškus prieš maldą ir palaiminimą prašė Švč. Mergelės Marijos padėti gyventi taip, kaip ji, – darbščiu tikėjimu: ji yra šviesus žibintas, su kuriuo galime pereiti pomirtinę naktį ir atvykti į didžiąją gyvenimo šventę, sakė popiežius Pranciškus.

Popiežius Pranciškus       2020-11-9 10:45

II. Neužtenka tikėjimo šviesos, reikia meilės darbų aliejaus
Po maldos ir palaiminimo popiežius pristatė naują palaimintąjį Joan Roig y Diggle, devyniolikos metų pasaulietį ir kankinį, iškeltą į altorių garbę šeštadienį Šventosios Šeimos bazilikoje Barselonoje. Popiežius paprašė plojimais pasveikinti iki gyvybės aukos ištikimą Jėzaus liudytoją palaimintąjį Joaną, ragino jo pavyzdžiu visus, ypač jaunimą, atsiliepti į krikščioniškojo gyvenimo pašaukimą.
Popiežius užtikrino, kad meldžiasi už Centrinėje Amerikoje nukentėjusiuosius nuo uragano Eta sukeltų potvynių, prašė Viešpatį paguosti stichijos aukų artimuosius ir gelbėtojus.
Pranciškus sakė, kad su rūpesčiu seka žinias iš Etiopijos, kvietė nepasiduoti gundymams leistis į ginkluotą konfliktą ir melstis, kad nesutarimai būtų išspręsti mezgant dialogą, broliškai ir taikingai.
Popiežius priminė Tunise sekmadienį prasidėjusį tarptautinį politinį Libijos susitaikymuo skirtą forumą, prašė visų dalyvių greitai užbaigti ilgai trunkančias Libijos gyventojų kančias ir kad būtų laikomasi neseniai paskelbto ugnies nutraukimo susitarimo.
Pranciškus taip pat paminėjo sekmadienį Italijos Bažnyčios minimą Padėkos už žemės gerybes dieną, šiemet skirtą vandens apsaugai. Popiežius Pranciškus paragino dėkoti Viešpačiui už vandenį, vanduo – žemės palaima, būtina žemės ūkiui ir gyvybei, sakė Pranciškus.
Metinė Padėkos diena Italijos vyskupijose minima antrąjį lapkričio mėnesio sekmadienį. Kaip niekad svarbu raginti tikinčiuosius, kad jie šlovintų Dievą, visų gėrybių teikėją, tausotų aplinką, rūpintųsi teisingu žemės išteklių paskirstymu, liudytų solidarumą dirbantiesiems, pareiškė Italijos vyskupai 1974 metais skelbdami pirmąją Padėkos dieną.
Vanduo – žemės palaima, būtina ekosistemų pusiausvyrai ir žmonijos išlikimui. Saugokime šią dovaną, kad ji nebūtų teršiama ir eikvojama, sakoma sekmadienį per tviterio socialinį tinklą išplatintoje Pranciškaus žinioje. (SAK / Vatican News)

Deivis       2020-11-9 9:45

Jėzus Kristus buvo atmata ir aferistas. Nustokit skleisti demagogijas su šituo hipeliu. Judaizmas, krikščionybė ir islamas tai pasaulio piktžaizdės.

Evangelijos komentaras       2020-11-9 5:54

• Evangelijos skaitinį komentuoja ses. Klara OSC
Jau pirmuosiuose Evangelijos pagal Joną žingsniuose užsimezga konfliktinė situacija tarp Jėzaus ir Izraelio tautos religinių lyderių. Jėzus kaip pavyzdingas ir pamaldus izraelitas kopia į Jeruzalę švęsti žydų Velykų šventės. Jeruzalės šventykla tai Dievo buveinė, Dievo namai, kuriuose Jis gyvena. Saliamonas pastatęs Šventyklą prašė, kad Dievas išklausytų kiekvieną, kas tik joje melsis… Jėzus atėjęs Šventyklon neišvysta besimeldžiančių žmonių, Jis joje randa „turgų“: vieni prekiauja gyvuliais, kad iš toli atkeliavę galėtų aukai įsigyti atnašą, dar kiti valiutos keitėjai, idant nesuteptų Šventyklos, Romos imperijos pinigus keičia į Šventyklos monetas… Lupikavimas pridengtas religijos šydu. Kokia Jėzaus reakcija? Jis nieko nesako, tik pasiėmęs rimbą pradeda visus vaikyti lauk ir išvarto valiutos keitėjų stalus.
Gal kiek nelauktas šis Jėzaus paveikslas, neatitinkantis mūsų susikurtos ikonos. Pranašai buvo skelbę, kad ateis Taikos Kunigaikštis, kuris nenulauš palaužtos nendrės, nei blėstančios dagties neužgesins, o ir Evangelijoje įpratome matyti Jėzų gerą, romų ir nuolankios širdies. Tačiau čia tas pats Jėzus. Jėzus yra geras, bet nenuolaidžiaujantis, Jis romus ir nuolankios širdies, bet nepaperkamas, nepasiduodantis kitų įtakai. Gerasis ganytojas, pažįstantis širdies gelmes ir žmogaus intencijas, nepritaria lupikavimui religijos sąskaita ir žino Tėvo valią, kad negalima nusipirkti malonių.
Į prašymą duoti kokį nors ženklą Jėzus visiems pateikia užuominą į savo būsimas Velykas. Jis būdamas Auka ir Altorius išperka mus iš nuodėmės vergijos bei pastato naują šventovę, kuriai panaudoja „gyvuosius akmenis“, sujungtus Jo pralietu Krauju.
Gali būti lengva dabar apmąstyti to meto įvykius ir Jėzaus žodžius. Tačiau tuos žodžius šiandien Jėzus taria ir man. Žinoma, dabar pasikeitusi kultūrinė, istorinė situacija, bet žmogaus širdis lieka tokia pat trapi per visus amžius. Ir man išlieka ta pati rizika, kaip ano meto žydams, tai, kas šventa, paversti dangiškajam Tėvui nemaloniu dalyku. Juk viskas priklauso nuo mano intencijos, kuri glūdi širdies gelmėje.
Viešpatie, suteik savo Dvasią, idant pamatyčiau tai, kas nereikalinga mano gyvenime, ir sustiprink mano valią, kad pajėgčiau su džiugia širdimi tai išmesti iš savo širdies Šventovės.
Bernardinai.lt

Laterano bazilikos pašventinimo šventė       2020-11-9 5:51

Mąstymas
Prašyti gilaus suvokimo, kad esu mylima Dievo Tėvo šventovė

Būsiu kartu su Jėzumi, keliaujančiu į Jeruzalę švęsti Velykų. Jis eina į šventovę, kuri yra Jam brangiausia vieta žemėje – Tėvo namai. Nuoširdžiai paklausiu Jėzaus apie Jo meilę Tėvui, apie Jo išgyvenimus artėjant kančiai.

*

Prisiminsiu savo šventovę: bažnyčią ar koplyčią, kurioje dažniausiai būnu. Ar ta vieta man yra Tėvo namai? Ar noriai juose būnu? Ar ieškau pastiprinimo pas Tėvą, kai numatau artėjančią kančią? Kokie yra mano susitikimai su Dievu Tėvu?

*

Išgirsiu prekiautojų triukšmą. Pastebėsiu, kaip staiga Jėzui sukyla pyktis. Jis su rimbu išvaro prekiautojus ir išvarto pinigų keitėjų stalus. Jėzus nori sudrebinti šventykloje esančiųjų širdis. Šventykla turi priklausyti vien tik Tėvui.

*

Pasikalbėsiu su Jėzumi apie tą įvykį šventykloje. Paprašysiu, kad duotų man jautrią ir pagarbią širdį viskam, kas šventa, kad visada būčiau uolus tikėjimo reikaluose ir niekada savanaudiškai neišnaudočiau Dievo.

*

Šventovė, pastatyta iš plytų, primena mano vidaus šventyklą. Kiek kartų įeinu į šventovę, tiek kartų Dievas primena man, kad Jis nori pats apsigyventi manyje. Įsivaizduosiu, kad Jėzus kasdien ateina pas mane ir klausia apie mano dvasios šventovę.

*

Kokį Jėzaus žvilgsnį įsivaizduoju, kai pagalvoju, kad Jis dabar žvelgia į mano vidų? Ką galiu pasakyti apie dabartinę savo dvasinę būseną? Kas vyrauja mano viduje: ramybė ir maldingumas ar triukšmas ir „turgavietė“?

*

Jėzus turi galią atstatyti mano širdies šventovę, nors ji būtų nuodėmės visiškai sugriauta. Jis gali atgaivinti labiausiai aptingusį ir surambėjusį mano vidinį pasaulį.

Pakviesiu Jėzų į savo širdį.

Prašysiu, kad padarytų mane Tėvo mylima šventove.

Kasdienapmastau.lt

Laterano bazilikos pašventinimo šventė       2020-11-9 5:50

Evangelija
(Jn 2, 13–22)

  Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų.
  Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus.
  Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: „Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane“.
  Tuomet žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“
  Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu“.
  Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventyklą statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“ Betgi jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą.
  Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais.
  Katalikai.lt

Laterano bazilikos pašventinimo šventė       2020-11-9 5:49

II. skaitinys (1 Kor 3, 9b–11. 16–17)

  Broliai!
  Jūs esate Dievo statyba. Dievo man suteikta malone aš, kaip protingas statybos vadovas, padėjau pamatą, o kitas stato toliau. Tegul kiekvienas žiūri, kaip bestatąs. Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus.
  Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?! Jei kas Dievo šventovę sunaikintų, tą Dievas sunaikins, nes Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė – tai jūs!

Posmelis prieš evangeliją (2 Kr 7, 16)

P.  Aleliuja. – Išsirinkau ir pašventinau šitą vietą, – sako Viešpats,–
              kad čia mano vardas būtų per amžius. – P. Aleliuja.

Laterano bazilikos pašventinimo šventė       2020-11-9 5:48

Psalmė (Ps 45, 2–3. 5–6. 8–9)

P.  Sraunūs upeliai džiugina Viešpaties Miestą,
    kur stovi šventas Aukščiausiojo būstas.

  Dievas – prieglauda mūsų, tvirtovė;
  jis varguose ištikimiausias mūsų Globėjas.
  Todėl nesibijom, net jei žemė drebėtų,
  jei kalnai griūtų į jūrų gelmę. – P.

  Sraunūs upeliai džiugina Viešpaties Miestą,
  kur stovi šventas Aukščiausiojo būstas.
  Dievas jo viduje – jam nėra ko bijotis;
  kas rytas anksti ateis jam Dievas padėti. – P.

  Su mumis dangaus kariuomenių Viešpats,
  Jokūbo Dievas, – štai mūsų tvirtovė.
  Eikit, pasižiūrėkit, ką Viešpats nuveikia,
  kokių stebuklų jis žemėje daro. – P.

Laterano bazilikos pašventinimo šventė       2020-11-9 5:47

I. skaitinys (Ez 47, 1-2. 8-9. 12)

  Angelas atvedė mane atgal prie įėjimo šventyklon, ir štai iš šventyklos slenksčio tryško vanduo ir tekėjo į rytus, nes šventyklos priekis buvo atkreiptas į rytus. Vanduo sroveno dešiniąja šventovės puse, į pietus nuo altoriaus. Toliau angelas mane vedė pro šiaurės vartus ir nuvedė laukan prie išorinių vartų į rytus. Ir štai dešine puse čiurleno vanduo.
  Angelas man tarė: „Štai vanduo teka į rytus, jis srovena žemyn į Arabą ir bėga į jūrą, į drumzliną vandenį. Tuo būdu nešvarus vanduo pasidaro sveikas. Kur toji upė pasiekia, ten visa, kas juda ir kruta, gali gyventi. Daug žuvų bus visur, kur tik vanduo tas atiteka. Jūros vanduo pasveiksta; kur tik srovė pasiekia, viskas atgyja.
  Abejuose upės krantuose auga visokie vaismedžiai. Jų lapai nevys, ir nebus jie be vaisiaus. Kas mėnuo jie ves naujų, nes vanduo tekės iš šventovės. Vaisiai tiks maistui, o lapai – vaistams.“

Deivis        2020-11-8 20:55

Lietuviai nebūkite paiki, palikite tą žydą Kristų, - žydams.

Taip,taip       2020-11-8 11:57

Tik, čia žemėje, galime susivienyti su Jėzumi ir tik vienybėje su Juo pateksime į dangaus karalystę

Pagalvojau,       2020-11-8 11:19

kad protingos ir paikos mergaitės esame mes patys, kurie laukia antrojo Jėzaus atėjimo, kuris nepasakė kada ateis, bet įspėjo mus, kad budėtume. Belaukiant daug, oi kiek daug užmigo. Vieni gyveno linksmai, kitus mušė, prievartavo, kitų sąskaita lobo ir… taip pasimirė. Na, o kiti labai pamilo Jėzų, gyveno Jo meilėje ir, taip pat, pasimirė. O kai jaunikis su trenksmu atėjo, tai pabudo visi, paiki ir protingi. Visi panoro į Jėzaus vestuvių pokylį, tik štai norint ten patekti turi pažinti šeimininką, kuris atpažįstamas tik per meilę, t.y. prisirišimą prie to, kas tau gyvenime buvo svarbiausia. Juk Evangelijoje sakoma, kas tavo širdyje, tai tas yra tavo Dievas. Štai ir esmė ta, kad mes patys atsibudę iš mirties miego nukeliaujame pas tą, kas žemiškame gyvenime laikėme svarbiausiu.  Jėzus atpažino tik tas mergaites, kurios Jį mylėjo. Tad, logiška, kad pas pardavėjus nupirkta meilė yra tuščia ir bevertė, nes Jėzus yra širdžių tyrėjas ir Jo neapgausi, nei nupirktomis šv. Mišiomis, nei aukomis į aukų dėžutę, jei ji yra ne tokia, kuri, kaip tos našlės, kai aukojamas savo paskutinis skatikas.

Man,       2020-11-8 10:58

girdint šio sekmadienio Evangeliją, visada iškyla daug klausymų. Kas tos protingosios ir paikosios mergaitės? O kodėl Jėzus vėluoja? Kodėl mergaitės užmiega? Kodėl protingosios nepaskolina alyvos? Galiausiai, o kodėl Jėzus vėluodamas drįsta paikosioms mergaitėms pasakyti “Aš jūsų nepažįstu”?

Mons. Adolfas Grušas       2020-11-8 8:25

KELIONĖ Į ŠVENTĘ
Budi tas, kuris kažką saugo ir tuo rūpinasi.
Nemieganti motina, sėdinti prie sergančio vaiko lovelės budi, įsiklausydama į jo kvėpavimą, kad tiktai laiku suspėtų pastebėti, jei šiam pasidarytų blogiau.
Įsimylėjusieji budi prie savo meilės, kad tik jos neprarastų ir niekas jos nesudrumstų.
Taip kaip tėvas ir motina, dieną ir naktį nepavargdamas prie mūsų budi Dievas. Jis nenori, kad mūsų kojos susvyruotų. Jis budi, kaip gerasis samarietis, suprantantis mūsų kančias ir nepraeinantis pro šalį. Jis sustoja, gydo, palengvina skausmą ir suranda prieglobstį. Dievas laukia, kol mes išgysime…
Budėjimas visuomet susijęs su širdies jausmais. Tai meilės išmėginimas, tylus pasirinkimas, kurį bet koks triukšmas ar reklama išniekintų ir nuvertintų. Kaip tik todėl tikinčiam žmogui būtina išmokti pajusti Dievo buvimą, suvokti, kad Jis yra kartu su mumis. Dar daugiau: Jis yra mumyse…
Tas Viešpaties buvimas nusakomas ir šios dienos Evangelijos skaitinyje girdimu prašymu: „Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“. Viešpats prašo mus įveikti snausti verčiančią apatiją, nori, kad mes niekuomet savo pasirinkimuose nesivadovautume negyvu ir apsnūdusiu įpročiu, kurį kartais vadiname savo tikėjimu.
Iš tiesų tai mes esame ta dešimtis mergaičių, laukiančių jaunikio, kad drauge su juo galėtų džiaugsmingai nuvykti į jų laukiančią šventę. Deja, ne visoms pakako išminties. Penkios iš jų parengė žibintus, nusiteikė šventei, tačiau viskas tuo ir pasibaigė. Joms rūpėjo tik šventė, taip kaip ir visiems žmonėms, gyvenantiems laikina, neišjausta, praeinančia ir nepatikima meile. Tada, išgirdus apie ateinantį Jėzų, vienintelį Jaunikį ir Meilę, jie suvokia, jog nebeturi pakankamai aliejaus savo žibintams, kurie gęsta, ir šviesa išnyksta. Spontaniškai kreipiamasi į kitus, tačiau šie teisėtai nenori nusileisti iki tokio nerūpestingumo bei vidutinybės, o, beeinant pirkti aliejaus, atvyksta jaunikis, ir durys užsidaro…
Iš tiesų savo palyginimu Viešpats Jėzus prašo mus budėti, kad nesumenktų mūsų pačių meilė ir Jo ilgesys.
Jis prašo tyliai bei nepastebimai budėti ir saugoti kitų gyvenimus, kad mūsų meilė pasiektų juos, kad jie jaustųsi mylimi, priimami, svarbūs ir reikalingi.
Mes privalome būti kaip kitos penkios mergaitės, pasirūpinusios aliejumi, kurias galėtume pavadinti šviesa tamsoje ir džiaugsmu skausme. Jos yra ženklas žmonių, kuriančių bendruomenę, kurioje visi rūpi vienas kitam, kurioje dalijamasi išbandymais ir džiaugsmais. Tokie žmonės nepasiduoda snauduliui, nes Ateinančiojo laukimas yra svarbiau už viską. Jie ilgisi Dievo, laukia ir nerimauja, jei Jis vėluoja.
Vis dėlto tam tikru momentu, nelauktai ir netikėtai ateina Meilė, o virpanti žibintų liepsna nušviečia jai kelią.
Ir tada prasideda šventė…

Mąstymas       2020-11-8 8:23

<B>Prašyti malonės visada būti pasiruošus Jėzaus atėjimui<?B>

Įsisąmoninsiu, kad mano gyvenimas neišvengiamai artėja prie amžinybės. Ten bus arba amžinas buvimas su Jėzumi, arba amžinas atmetimas. Tai patvirtina pasakojimas apie dešimt mergaičių.

*

Ar nepamirštu, kad mano kasdieniniai reikalai, luomo pareigos, pašaukimas turi reliatyvią, praeinančią vertę? Ar sugebu į savo gyvenimą pažvelgti iš amžinybės perspektyvos? Pabandysiu tai padaryti dabar, šiuo momentu. Kokie jausmai kyla manyje?

*

„Vidurnaktį pasigirdo balsai…“.  Vidurnaktis yra simbolis laiko, kai mažiausiai tikimasi kokio nors veiksmo. Kada visi išvargę užsnūdo, tada atėjo Viešpats. Mano susitikimo su Viešpačiu laikas yra nežinomas. Tai įvyks mano mirties valandą arba laikų pabaigoje.

*

Neužtenka žinoti, kad Viešpats ateis. Pats žinojimas, jog reikia būti pasiruošus, yra nenaudingas, kaip lempa be alyvos. Ar mintis apie paskutinį susitikimą su Viešpačiu mobilizuoja mane susirūpinti savo dvasiniu gyvenimu? Kuo pasireiškia mano rūpestis ir jautrumas?

*

Mano gyvenimas yra kaip lempa. Degs ji tik tada, kai rūpinsiuos savo dvasiniu gyvenimu. Niekas man negali duoti ar paskolinti tos alyvos – rūpestingumo dorybės. Pats turiu tai padaryti.

*

Įsisąmoninsiu, kad mano dvasinis turtas ar tuštuma aiškiai pasirodys, kai ateis Viešpats. Tai yra tik laiko klausimas. Atsisėsiu prie Viešpaties kojų ir prašysiu malonės būti pasiruošus susitikti su Juo. Nešiosiu Jo žvilgsnį savo širdyje ir kartosiu:

„Išmokyk mane nepaliaujamai žvelgti į Tave“.   
Kasdienapmastau.lt

M1stymas       2020-11-8 8:22

Prašyti malonės visada būti pasiruošus Jėzaus atėjimui

Įsisąmoninsiu, kad mano gyvenimas neišvengiamai artėja prie amžinybės. Ten bus arba amžinas buvimas su Jėzumi, arba amžinas atmetimas. Tai patvirtina pasakojimas apie dešimt mergaičių.

*

Ar nepamirštu, kad mano kasdieniniai reikalai, luomo pareigos, pašaukimas turi reliatyvią, praeinančią vertę? Ar sugebu į savo gyvenimą pažvelgti iš amžinybės perspektyvos? Pabandysiu tai padaryti dabar, šiuo momentu. Kokie jausmai kyla manyje?

*

„Vidurnaktį pasigirdo balsai…“.  Vidurnaktis yra simbolis laiko, kai mažiausiai tikimasi kokio nors veiksmo. Kada visi išvargę užsnūdo, tada atėjo Viešpats. Mano susitikimo su Viešpačiu laikas yra nežinomas. Tai įvyks mano mirties valandą arba laikų pabaigoje.

*

Neužtenka žinoti, kad Viešpats ateis. Pats žinojimas, jog reikia būti pasiruošus, yra nenaudingas, kaip lempa be alyvos. Ar mintis apie paskutinį susitikimą su Viešpačiu mobilizuoja mane susirūpinti savo dvasiniu gyvenimu? Kuo pasireiškia mano rūpestis ir jautrumas?

*

Mano gyvenimas yra kaip lempa. Degs ji tik tada, kai rūpinsiuos savo dvasiniu gyvenimu. Niekas man negali duoti ar paskolinti tos alyvos – rūpestingumo dorybės. Pats turiu tai padaryti.

*

Įsisąmoninsiu, kad mano dvasinis turtas ar tuštuma aiškiai pasirodys, kai ateis Viešpats. Tai yra tik laiko klausimas. Atsisėsiu prie Viešpaties kojų ir prašysiu malonės būti pasiruošus susitikti su Juo. Nešiosiu Jo žvilgsnį savo širdyje ir kartosiu:

„Išmokyk mane nepaliaujamai žvelgti į Tave“.   
Kasdienapmastau.lt


Rekomenduojame

„Neredaguota“ pokalbis su Vytautu Sinica apie Trumpą. Ir trumpizmą – jeigu jis yra

„Iš savo varpinės“: Algis Avižienis apie naująją JAV administraciją

Audrius Bačiulis. Menu…

Arvydas Daunys. Jis parodė pasauliui, kaip reikia kovoti už savo idėją – be baimės, oriai ir iki galo

Donaldas Trumpas atsisveikinimo kalboje pakvietė melstis už naujos administracijos „sėkmę išlaikant Ameriką saugią ir klestinčią“

Algimantas Rusteika. Tada tylėjo iš atsargumo ir baimės, dabar – iš įsitikinimo ir naudos

Andrius Švarplys. Ką iš tiesų reiškia JAV demokratų žadamas „aljansų atgaivinimas“

Liudvikas Jakimavičius. Įdomu, kur dabartinės Vyriausybės nariai buvo tą Sausio 13-osios naktį?

Rasa Čepaitienė. Alžyre šiandien sninga

Andrius Švarplys: Kas, kaip, kodėl? –  Pasitikėk Tiesos Ministerija

Prof. dr. Tomo Berkmano žodis konferencijoje „Šių dienų iššūkiai šeimos politikai Lietuvoje“: teisinė sritis

Kodėl ignoruojamas ar net šmeižiamas 1941 m. Birželio sukilimas, jo lyderis Kazys Škirpa? Dovilo Petkaus interviu su Vidmantu Valiušaičiu

Nida Vasiliauskaitė. Laisvės propaganda

Andrius Švarplys rekomenduoja: putiniškos Rusijos disidento Andrejaus Ilarionovo analizė dėl Kapitolijaus įvykių

Socialinis tinklas GAB atkūrė JAV prezidento Donaldo Trumpo įrašus iš „Twitter“ paskyros

Geroji Naujiena: „Ateikite ir pažiūrėkite, kur aš gyvenu!“ – kviečia Kristus

Andrius Švarplys. Apie ateities Lietuvą, švietimą ir ateities universitetą

Egidijus Šileikis. Manipuliacijos siekiant nekeisti Konstitucinio Teismo pirmininko

Liudvikas Jakimavičius. Ne už kalnų diena…

„Parler“ direktorius sulaukė grasinimų mirtimi

Verta pažiūrėti. „Kapitolijaus šturmas“ garsiojo prokuroro ir buvusio Niujorko mero Rudolfo Džulianio akimis

Andrius Švarplys. Viena replika apie Laimos Kreivytės pranešimą Santaros Šviesos Vilniaus klubo diskusijoje apie ateities Lietuvą

Vytautas Sinica apie socialinių tinklų cenzūrą: pasirodo, viskas yra dar blogiau

„Nacionalinis susivienijimas“ reikalauja teisingumo reformos ir beda pirštu į rezonansines bylas

Andrius Švarplys. Didžiausias JAV demokratijos išbandymas vyksta dabar – po rinkimų ir Kapitolijaus užėmimo

Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Malda Sausio 13-ąją

Kastytis Braziulis. Bolševizmo mūsuose vis dar yra likę labai daug

Verta prisiminti. Vidmantas Valiušaitis. Dar kartą „vienų vieni“?

„Pagaminta Lietuvoje“: savaitės politinių įvykių apžvalga trumpai

Verta prisiminti. Naktis, sukrėtusi ne tik Lietuvą, bet ir visą pasaulį: pirmieji žiniasklaidos balsai

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.