Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: „Nebijokite!“

Tiesos.lt redakcija   2020 m. birželio 21 d. 1:09

73     

    

Geroji Naujiena: „Nebijokite!“

Dievas gelbi varguolio gyvybę iš nedorėlių rankų

Girdėjau daugelį šnabždant – vien siaubas aplinkui: „Įduokite jį, ir mes jį apskųsime!“ Artimiausi mano pažįstami laukia, kad aš pargriūčiau: „Galbūt jis duosis apgauti: tada mes prie jo prieitume ir jam atsikeršytume“. Bet Viešpats su manim tartum tvirtas kariūnas. Todėl mano persekiotojai klumpa ir nepakyla. Jie žlugs negarbingai, nieko nepešę, užsitraukę vien amžiną, neužmirštamą gėdą. Bet tu, kareivijų Viešpatie, ištiri teisųjį, permatai vidų ir širdį. Tegul aš regėsiu tavo jiems kerštą, nes tau patikėjau savąją bylą. Giedokite Viešpačiui, šlovinkite Viešpatį! Jis gelbi varguolio gyvybę iš nedorėlių rankų (Jer 20, 10–13).

* * *

Mane išklausysi, Viešpatie, nes tu didžiai geras

Dėl tavęs man tenka kentėti užgaules,
turi raudonuot veidas.
Esu savo broliams svetimas tapęs,
nebe giminė vaikams tos pačios močios.
Kadangi uoliai rūpinaus tavo šventove,
mane niekina tie, kurie tave užgaulioja. –
Bet aš į tave, o Dieve, kreipiuosi:

jau metas tau, Viešpatie, būt maloningam.
Mane išklausysi, nes tu didžiai geras,
teikiantis ištikimą savo pagalbą.
O Viešpatie, man atsiliepki – tu maloningas,
gerumas tavo bekraštis, –
į mane teikis pažvelgti! –
Kelkit galvas aukštyn, nuolankieji, pradžiukit!

Teatgis širdys tų, kurie Dievo ieško.
Beturčius Viešpats girdi,
neniekin savųjų, apkaltų grandinėm.
Garbę teduoda dangus jam ir žemė,
jūrų platybės ir kas jose gyva. (Ps 68, 8–10. 14. 17. 33–35)

* * *

Ne taip yra su dovana, kaip su kalte

Broliai! Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo. – Nuodėmė buvo pasaulyje ir iki įstatymo, bet, nesant įstatymo, nuodėmė negalėjo būti įskaitoma. Vis dėlto nuo Adomo iki Mozės viešpatavo mirtis netgi tiems, kurie nebuvo padarę nuodėmių, panašių į nusikaltimą Adomo, kuris buvo Būsimojo pirmavaizdis. – Bet ne taip yra su dovana, kaip su kalte. Jei dėl vieno žmogaus nusidėjimo turėjo mirti daugelis, tai dar labiau Dievo malonė ir vieno žmogaus, Jėzaus Kristaus, malonės dovana su kaupu atiteko daugybei (Rom 5, 12–15).

* * *

Nebijokite tų, kurie žudo kūną

Jėzus bylojo apaštalams:
„Nebijokite žmonių. Juk nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidur dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų.
Nebijokite tų, kurie žudo kūną, o negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare. Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų netgi visi galvos plaukai suskaityti.
Tad nebijokite! Jūs nepalyginti vertesni už aibes žvirblių. Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“ (Mt 10, 26–33).

 

* * *

Sigitas Tamkevičius. Nebijokite jų!
12 eilinis sekmadienis

Jėzus ragina mus nebijoti. Nebijoti priešiško pasaulio. Nebijoti tų, kurie gali mus įskaudinti ar net mums kenkti. Tačiau ar įmanoma nebijoti? Juk pats Jėzus, būdamas Dievas ir tobuliausias žmogus, buvo apimtas baimės, kai Alyvų kalne išgyveno artėjančią kančią ir nukryžiavimą. Jis net meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė“ (Mt 26, 39).

Baimė – tai natūrali žmogaus reakcija į gresiantį pavojų. Jei šios baimės neturėtume, tiesiog negalėtume gyventi, nes nesisaugotume pavojų. Tačiau baimė baimei nelygi. Kartais net už savalaikę baimę reikia Dievui padėkoti, nes galbūt ji išsaugojo mūsų sveikatą ar gyvybę. Tačiau kartais baimė paskatina klaidingą sprendimą. Pavyzdžiui, bijodami pajuokos galime slėpti savo tikėjimą. Okupacijos metais baimė ne vieną mūsų tautietį pastūmėjo tapti okupantų kolaborantu.

Pasaulis visuomet buvo ir liks priešiškas Kristaus Evangelijai ir jos nešėjams. Keičiasi tik priešiškumo raiška, bet jis pats išlieka. Dar visai neseniai tikėti į Dievą reiškė būti antrarūšiu piliečiu, galinčiu kasti griovius, krauti plytas, bet ne užimti atsakingas pareigas.

Tačiau ir šiandien atvirai kalbėdamas, kad tau nepriimtina gender ideologija su pasirenkama lytimi ir homoseksualiomis santuokomis, kad tu esi už tradicinę šeimą, už gyvybę nuo jos prasidėjimo iki natūralios mirties, kad tikėjimas tau yra už viską svarbesnė vertybė, tuojau gali tapti taikiniu, į kurį bus paleisti akmenys. Pabandyk pasisakyti prieš karingąjį feminizmą, prieš lytį kaip socialinį konstruktą, prieš savižudišką politkorektiškumo ideologiją ir gali būti laikomas rasistu, seksistu, homofobu.

Vakarų pasaulyje įsigalėjusi politkorektiškumo ideologija prievartauja žmones visai panašiai, kaip tai darė marksistinė ideologija. Politkorektiškumo ideologijos nešėjai siekia, kad visi kitaip mąstantys jaustųsi kalti, ypač kad kalti jaustųsi
krikščioniška pasaulėžiūra besivadovaujantys žmonės. Mums norima primesti kolektyvinę atsakomybę už galbūt prieš kelis amžius padarytus nusikaltimus, su kuriais neturime nieko bendro. Mes nedeginome raganų, nebuvome vergų pirkliais, nešaudėme žydų, bet turime jaustis kalti, nes tai kažkada padarė krikščionio vardu prisidengę žmonės.

„Štai aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų“, – kalbėjo Jėzus (Mt 10, 16). Kas tie vilkai? Tai nebūtinai kažkokie neronai ar stalinai. Jais kartais būna net žmogaus teisių gynėjai, ginantys kažkieno teisę nesilaikyti krikščioniškosios moralės normų.

„Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“ (Mt 10, 22). Ačiū Dievui, Lietuvoje per gilios krikščioniškos šaknys ir Bažnyčios bendruomenė yra per didelė, kad būtų per drąsiai reiškiamas priešiškumas. Tačiau bandymų netrūksta. Pavyzdžiui, surandamas nusikaltusio, prie paauglių priekabiavusio kunigo atvejis, galbūt net ne Lietuvoje, ir jis taip išdidinamas, kad kone visi kunigai turi jaustis kalti.

„Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“ (Mt 10, 28). Jėzus aiškiai nurodo, ko reikia bijoti ir ko nebijoti. Maža to, Jėzus paaiškina, kodėl nereikia nebijoti: Dievo Apvaizda, globojanti lauko gėlę ir padangių paukštelį, lydi kiekvieną juo pasitikintį žmogų. Jėzus kalba: „O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite!“ (Mt 10, 30–31).

Šitokios drąsos buvo kupini mūsų pokario vyskupai, kunigai ir pasauliečiai, kurie geriau rinkosi kalėjimus bei tremtis, bet nesutiko kolaboruoti su komunistine valdžia. Po konsekracijos KGB bandė verbuoti vyskupą Vincentą Sladkevičių tapti kolaborantu, bet šis drąsiai atsisakė juo būti. Šio drąsaus atsisakymo kaina buvo 23 metai, praleisti tremtyje. Palaimintasis Teofilius, sugrįžęs po ilgo kalinimo Vladimiro kalėjime ir tremties Mordovijoje, neatsiklausęs sovietinės valdžios pradėjo eiti ganytojo pareigas Kaišiadorių vyskupijoje, nors žinojo, kad tai geruoju nepasibaigs.

Drąsus gali būti tik tas, kuris visiškai pasitiki Viešpačiu. Psalmininkas kalba: „Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi“ (Ps 23, 4) ir „Tik jis yra mano uola ir mano išganymas – mano užuovėja; niekad nedrebėsiu“ (Ps 62).

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Evangelijos komentaras       2020-06-27 4:52

kun. Jacek Paszenda, SDB

„Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks“, – ką mums primena šis šimtininko, pagonio, išpažinimas? Be abejo, mūsų maldą prieš pačią Komuniją: „Viešpatie, nesu vertas, kad ateitum į mano širdį, bet tik tark žodį ir mano siela pasveiks.“ Taip, tai yra tie patys žodžiai tiktai pritaikyti mums.

Kai apie tai galvoju, drebu. Kodėl? Nes bijau, kad mano tikėjimas nėra toks stiprus. O kartais šiuos žodžius kartoju su visais iš pripratimo, galvodamas apie kitus reikalus, o ne apie tai, ko prašau, ne apie Tą, kurį kviečiu į savo širdį. Kartais nesuvokiu, kad ir man reikia išgydymo: mano širdžiai, mano sielai, mano kūnui, mano valiai, mano santykiams, mano svajonėms, mano silpnybėms, mano ydoms… O užtenka tiek nedaug – paprastai, su tikėjimu pasikviesti Jėzų pas save. Tik tada vyksta gydymas, nes Jis pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas…

Labai džiaugiuosi, kad vėl galiu perskaityti šią ištrauką. Gal nuo šiol šiuos žodžius tarsiu bent dėmesingai, iš visos širdies kviesdamas Jį pas save, atiduodamas Jam viską, ką turiu. Nes Jis yra mano vienintelė viltis.
Bernardinai.lt

Mąstymas       2020-06-27 4:51

Prašyti stipraus ir gilaus tikėjimo

Pradėsiu nuo karštos maldos į Šventąją Dvasią. Ji yra Dievo Žodyje. Kaskart kai skaitau Dievo Žodį su tikėjimu, Ji dvelkia į mane ir duoda man naują gyvenimą. Šiandien noriu atnaujinti savo tikėjimą.

*

Jėzus ateina į mano Kafarnaumą, ten, kur mano kasdienybė. Kaip šimtininkas prašysiu, kad Jis pagydytų mano suparalyžiuotą „tarną“. Kas yra tas tarnas mano namuose: kuris nors šeimos, bendruomenės narys ar aš pats?

*

Pasakysiu Jėzui apie savo sunkius santykius su artimaisiais, apie dvasines kančias, kurios paralyžiuoja mane labiausiai. Išgirsiu Jėzaus žodžius: „Einu išgydysiu…“. Ar tikiu, kad Jis gali tai padaryti?

*

„Viešpatie, nesu vertas…“. Tai žodžiai, kuriuos kartoju Eucharistijos metu. Jėzus ateina pas mane Šventoje Komunijoje. Nėra artimesnio susitikimo su Juo. Kaip priimu Jį į savo širdį? Ką Komunija pakeičia mano gyvenime?

*

„Niekur neradau tokio tikėjimo“. Jėzus stebisi šimtininku. Ką galėčiau šioje akimirkoje pasakyti apie savo tikėjimą? Kas mano tikėjime yra stipru, o kas silpna?

*

Yra daug žmonių, kurie pralenkia mane tikėjime, kaip tas pagonis romėnas. Jėzus mato tai, kas yra manyje giliausiai. Jis žvelgia ne tik į mano religines praktikas, bet taip pat ir į mano vidų. Prašysiu Jo, kad pašalintų iš manęs tai, kas netikra, ir padarytų mano tikėjimą gyvą ir stiprų.

*  Jėzus man sako: „Eik, tebūnie kaip įtikėjai“. Jis kasdien ima mane už rankos, kad pagydytų. Tačiau savo gyvenime galėsiu atlikti tiek, kiek manyje yra tikėjimo.

Pažadinsiu savyje nuolatinę maldą:

„Jėzau, suteik man stiprų tikėjimą“.

Kasdienapmastau.lt

XII eilinės savaitės šeštadienio Evangelija       2020-06-27 4:49

(Mt 8, 5–17)

  Sugrįžus į Kafarnaumą, kreipėsi į Jėzų šimtininkas, maldaudamas: „Viešpatie, mano tarnas guli namie paralyžuotas ir baisiai kankinasi“. Jėzus jam tarė: „Einu pagydysiu jį“.
  Šimtininkas atsakė: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks. Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi aš sakau vienam: ‘Eik!’, ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik čionai!’, ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Daryk tai!’, ir jis daro“.
  Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi ir kalbėjo einantiems iš paskos: „Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo! Todėl aš jums sakau: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie vaišių stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. O karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“. Šimtininkui Jėzus tarė: „Eik namo, ir tebūnie tau, kaip įtikėjai!“ Ir tą pačią valandą tarnas pagijo.
  Atėjęs į Petro namus, Jėzus pamatė jo uošvę gulinčią ir karščiuojančią. Jis palietė jos ranką, ir karštis praėjo. Toji atsikėlė ir tarnavo prie stalo.
  Vakarui atėjus, žmonės sugabeno pas Jėzų daug demono apsėstųjų. Jis išvarė dvasias žodžiu ir išgydė visus sergančius. Taip išsipildė pranašo Izaijo žodžiai: „Jis pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas“.
Katalikai.lt

XII eilinės savaitės Dievo Žodis       2020-06-27 4:49

Psalmė (Ps 73, 1–7. 20–21)

P. – Neužmiršk amžinai savo varguolių gyvybės.

  Kodėl gi, o Dieve, atstūmei mus amžiams?
  Ko liepsnoja tavo rūstybė prieš avis tavo ganyklos?
  Atsimink šitą savo bendriją,
  kurią senovės laikais tu sukūrei;
  šią tautą, kurią vadavai, kad būtų ji tavo;
  Siono kalną, kuriame įsirengei sostą. – P.

  Pakreipk savo žingsnį prie šių begalinių griuvėsių:
  kaip viskas šventovėje nusiaubta priešo!
  Šventojoje tavo sueigų vietoj piktai rėkavo priešai,
  iškeltos jų pergalės vėliavos buvo. – P.

  Kaip miško tankynėje švaistės su kirviais,
  su skliutais ir kūjais buvo daužomos durys šventyklos.
  Padegė jie tavo šventovę,
  išniekino iki žemės tavo pastogę. – P.

  Į savo sutartį žvilgterk!
  Šalies laukuose, olose siautėja smurtas.
  Neduok nuskriaustiesiems trauktis šalin susigėdus,
  vargšams beturčiams šlovinti leisk savo vardą. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 8, 17)

P.  Aleliuja. – Jis pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas. – P. Aleliuja.

XII eilinės savaitės Dievo Žodis       2020-06-27 4:48

Skaitinys (Rd 2, 2. 10–14. 18–19)

  Be gailesčio nusiaubė Viešpats
  visas Izraelio sodybas,
  sugriovė, baisiausiai įširdęs,
  Judėjos miestus ir tvirtoves,
  jis parbloškė, pavertė niekais
  valstybę ir jos kunigaikščius.

  Ant žemės susėda nutilę
  Jeruzalės miesto seniūnai,
  visi pelenais pasibarsto,
  užsivelka gedulo rūbus.
  Ir liūdi Jeruzalės dukros,
  į žemę jų nulenktos galvos…

  Man temsta nuo ašarų akys,
  širdis skausmu plyšta, kad draskė
  tautos mano brangųjį miestą.
  Jo gatvėse kūdikiai alpo.
  Jie motinoms savo vis šaukė: „Mes valgyti norime… gerti…“
  Jie alpėjo lyg sužaloti,
  glėby savo motinų mirė...

  Su kuo man tave bepalygint,
  į ką jau esi panaši tu,
  brangioji Jeruzale mano?
  Ir kaip jau tave bepaguosti,
  mieloji Siono dukrele?
  Kaip jūra gilus tavo skausmas,
  ir kas gi tave beišgydys?

  Tau daug pranašai prikalbėjo
  visokių melų ir apgaulių,
  o tavo kalčių neiškėlė,
  kad tavo likimą pakeistų.
  Kaip pranašo žodį tau skelbė
  vien melą – tave suvedžiojo…

  Tu Viešpaties šaukis, dejuoki,
  brangioji Siono dukrele!
  Tau ašaros tartum upeliai
  tebėga ir dieną, ir naktį!

  Budėk! Ir raudoki per naktį,
  per josios kiekvieną ketvirtį.
  Kaip vandenį savąją širdį
  išlieki prieš Viešpaties veidą!

  Rankas tu į jįjį ištieski,
  kad tavo vaikai išgyventų.
  Jie skaudžiai kamavos nuo bado,
  po skersgatvius miesto pasklidę.

Evangelijos komentaras       2020-06-26 4:57

kun. Vytautas Brilius

Vienam mažyliui norėjo padovanoti naują kepurėlę, bet nesisekė pamatuoti: jis priešinosi, neleido dėti ant galvos, nes tai ne jo kepurė. Panašių dalykų pilna žemė, taip pat ir santykiuose tarp žmonių bei Dievo. Viešpats ateina su malone pas Abraomą, norėdamas jam suteikti viso gyvenimo svajonę, tai, be ko jis nematė savo gyvenimo prasmės, tačiau šis juokiasi iš Dievo, sakydamas, kad jau per senas ir žmona sena, tai niekaip negali atsitikti. Tačiau tuo pačiu metu giliai išpažino, kad Dievas yra visagalis, visos būties kūrėjas. Jėzus Kristus pagydo raupsuotąjį: tai stebuklas, niekas to negali padaryti. Negana to, Jėzus stebuklą padaro neleistinu būdu, paliesdamas raupsuotąjį, kas yra įstatymo pažeidimas ir nuodėmė. Tai buvo įsidėmėta ir atėjus laikui pareikalauta atsakomybės. Kodėl Dievas tarsi erzina žmones?

Tikriausiai todėl, kad nesusikurtume stabų, atmesdami Dievą. Stabas yra tai, ką žmogus padaro savo galiomis, taip pat Dievas, kurį žmogus pajėgia valdyti. Žinome savo ribas ir nenorime iš jų išeiti. Kas žmogui nepasiekiama – tampa netikra. Štai kodėl eksperimentais ir tyrimais paremtas mokslas apriboja žmonių žinojimą tiek, kiek jis sugeba padaryti (eksperimentas), o likusi tikrovė lieka atmesta, uždrausta ir pajuokta.

Dievas ateina pakeisti žmogaus mąstymo, išvaduodamas iš jo ribotumo ir užsisklendimo rutinos rate. Jis visada stebinantis, neordinarinis, žada malonę ir kviečia į nežinomos patirties riziką. Visas Apreiškimas kviečia išeiti iš šiandieninių ribų, neužsidaryti rutinoje, nedėvėti vaikiškos kepurėlės visą gyvenimą.
Bernardinai.lt

Evangelijos komentaras       2020-06-26 4:51

kun. Jacek Paszenda, SDB

Tai, kas atkreipia mano dėmesį šios dienos Evangelijos ištraukoje, yra kuklus raupsuotojo kreipiamasis: „Viešpatie, jei panorėsi…“ Iš pirmojo žvilgsnio tas prašymas atrodo keistas. Kaipgi Jėzus nenorėtų padėti ar išgydyti? Kartais galvojame, kad Dievas, kad Jėzus turėtų mus visus gydyti, visiems padėti, visiems pagelbėti, jokių prašymu neatmesti. Galvojame, jog Jisai geras visiems! Dažnai taip meldžiama: Dieve duok, Dieve, padėk, Jėzau gelbėk… O tada, kai negauname to, ko prašome (turtėčiau pasakyti – reikalaujame!), pykstame ant Jo.

Ar Dievo gerumas turėtų Jį priversti kiekvienoje situacijoje mums padėti taip, kaip MES NORIME ar MES PRAŠOME? Jokių būdų negalime elgtis su Juo kaip su mūsų samdiniu ar darbuotoju, kuris turėtų patenkinti visas mūsų užgaidas, arba paslaugas teikiančia įmone.

Raupsuotojo prašymas yra visiškai teisingas. Prisiminkime Jėzaus maldą Alyvų sode: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“ (Lk 22, 42). Ir pat Jėzus mus išmokė melstis: teesie Tavo valia… Raupsuotojo „jei panorėsi…“ rodo visišką atsidavimą į Jėzaus rankas, atsidavimą Jo valiai! Mes turėtume išmokti melstis panašai – o ne bejausmiškai ir automatiškai kartoti Viešpaties maldą!
Bernardinai.lt

Mąstymas       2020-06-26 4:49

Prašyti išgijimo malonės iš „raupsų“, kurie atitolina mane nuo Dievo ir žmonių

Prisijungsiu prie žmonių minios, kurie seka Jėzumi. Jie iki gelmių yra sujaudinti Jo mokymo ant kalno. Stebėsiu jų veidus, akis žvelgiančias į Mokytoją. Klausysiuosi, ką jie kalba tarpusavyje apie Jį. Tos meditacijos pradžioje prašysiu, kad Jėzus ir mane savo žodžiu sujudintų iki gelmių, kad atsiverčiau Jo gydančiai galiai.

*

Prisiartinsiu prie Jėzaus, kad galėčiau būti arti Jo. Stebėsiu, kaip prie Jo artinasi raupsuotieji. Sustosiu ties raupsuoto žmogaus paveikslu. Jo kūnas pūva. Visi nuo jo pasitraukia, o Jėzus leidžia jam prisiartinti.

*

Raupsuotojo paveikslas primena man mano „raupsus“. Kas labiausiai bjauroja mano gyvenimą? Kas izoliuoja mane nuo žmonių? Kokia yra mano dvasios liga? Įvardinsiu nuodėmę, kuri mano gyvenime įneša daugiausia mirties. Jėzus nori, kad prisiartinčiau prie Jo. 

*

Stebėsiu raupsuotojo elgesį: jis prisiartina prie Jėzaus, puola prieš Jį ir prašo. Jis nenori gyventi su savo raupsais. Kokie jausmai kyla mano širdyje? Kokios mintys? Ar norėčiau panašiai pasielgti? Ar leidžiu sau ateiti pas Jėzų su savo raupsais?

*

Atkreipsiu dėmesį į pirmus raupsuotojo žodžius: „Jei panorėsi…“. Jis prašo, bet nieko nereikalauja iš Jėzaus, nes yra pasiruošęs viskam, ko tik Jėzus panorės.

*

Pagalvosiu apie gyvenimo iššūkius, su kuriais man sunku susitaikyti. Ar galėčiau dabar juos įvardinti Jėzui ir pasakyti: „Jei panorėsi…“, „Sutinku su viskuo, kaip Tu nori“.

*

Parodysiu Jėzui savo neužgijusias žaizdas. Prašysiu, kad jas paliestų ir užgydytų. Paprašysiu Jo, kad parodytų mano sergančias, žaizdotas vietas, kurių pats nematau, bet į kurias labiausiai turėčiau atkreipti dėmesį.

Dienos metu savo širdyje kartosiu:

„Paliesk mane, Viešpatie, ir išgydyk, jei panorėsi!“

Kasdienapmastau.lt

XII eilinės savaitės penktadienio Evangelija       2020-06-26 4:49

(Mt 8, 1–4)

  Kai Jėzus leidosi nuo kalno, jį lydėjo didelės minios. Štai prisiartino raupsuotasis ir parpuolė prieš jį ant žemės, maldaudamas: “Viešpatie, jei nori, tu gali mane padaryti švarų”. Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: “Noriu, būk švarus!” Ir tuojau raupsai išnyko.
  Jėzus pridūrė: “Žiūrėk, niekam nepasakok, bet eik pasirodyti kunigui ir paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti”.
Katalikai.lt

XII eilinės savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-06-26 4:48

Psalmė (Ps 136, 1–6)

P. – Tepridžiūsta prie gomurio mano liežuvis, jeigu tavęs neatminčiau.

  Prie Babilonijos upių sėdėdami verkiam,
  Siono kalną atminę.
  Ant karklo šakų sukabintos
  mūsų nutilusios arfos. – P.

  Mūsų trėmėjai mums liepia
  giesmes giedoti;
  mūsų engėjai ragina džiūgaut:
  “Pagiedokit apie Siono kalną!” – P.

  Kaip mums giedoti Viešpaties giesmes:
  mums svetima šita žemė!
  Jeigu, Jeruzale, tave aš užmirščiau,
  mano dešinė tenuvysta. – P.

  Tepridžiūsta prie gomurio mano liežuvis,
  jeigu tavęs neatminčiau,
  jeigu tu man brangesnė nebūtum
  už visus džiaugsmus, Jeruzale mano! – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 8, 17)

P.  Aleliuja. – Jis pasiėmė mūsų negales,
              sau užsikrovė mūsų ligas. – P. Aleliuja.

XII eilinės savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-06-26 4:47

Skaitinys (2 Kar 25, 1–12)

  Devintaisiais karaliaus Cidkijo valdymo metais, dešimtojo mėnesio dešimtą dieną Babelio karalius Nebukadnecaras su visa savo kariuomene patraukė Jeruzalėn ir apsiautė ją. Aplinkui supylė apgulos pylimą. Miestas išbuvo apsuptas iki vienuoliktųjų karaliaus Cidkijo metų. Ketvirtojo mėnesio devintą dieną mieste prasidėjo didelis badas, ir krašto gyventojai nebeturėjo duonos.
  Tuomet miesto sienos buvo pralaužtos. Karalius ir visi kariai nakčia paliko miestą keliu, vedančiu tarp dviejų sienų pro vartus į karaliaus sodą, nors miestą buvo apgulę chaldėjai. Jie pasuko Arabos linkui.
  Tačiau chaldėjų pulkai ėmė vytis karalių ir jį pasigavo Jėricho žemumose po to, kai karaliaus būriai jį paliko ir išsisklaidė. Jis buvo sugriebtas ir nugabentas į Riblą, pas Babelio karalių, kuris jam padarė teismo sprendimą. Cidkijo sūnus jis liepė jo akyse nužudyti, o patį Cidkiją – apakinti, grandinėm sukaustyti ir nugabenti į Babelį.
Penktojo mėnesio septintą dieną – tai yra devynioliktaisiais Babelio karaliaus Nebukadnecaro metais – Babelio karaliaus asmens sargybos viršininkas bei tarnas Nebusaradanas patraukė Jeruzalėn ir padegė Viešpaties namus, karaliaus rūmus ir visus Jeruzalės namus. Jis liepė sudeginti kiekvieną didelį namą. Taip pat Jeruzalę supančias sienas chaldėjų būriai, vadovaujami asmens sargybos viršininko, sugriovė. Gyventojus, kurie dar buvo mieste išsilikę, kaip ir tuos, kurie buvo perbėgę pas Babelio karalių, ir išlikusius amatininkus asmens sargybos viršininkas išsivarė į tremtį. Tik dalį vargingųjų šalies gyventojų asmens sargybos viršininkas paliko kaip vynuogininkus ir žemdirbius.

Kun. Vitas Kaknevičius       2020-06-25 9:52

Sakoma, kad geri medžiai pažįstami iš gerų vaisių, tai nejaugi tie tikintieji, apie kuriuos kalbama Evangelijoje pagal Matą, nėra tikri Kristaus sekėjai? Jie išvardijo vertus pagyrimo darbus: pranašavo, išvarinėjo demonus, padarė daugybę stebuklų. Ir visa tai jie įvykdė Viešpaties Jėzaus vardu. Deja, Jėzus jiems griežtai pasakė: Aš niekuomet jūsų nepažinojau (Mk 7, 23a). Taigi, jie darbavosi nepaklusdami Dievui.
Kunigas dr. J. Prunskis knygoje „Aukštyn širdis“ (1957) rašė, kai Londone buvo laidojamas didis geradarys lordas Shaftesbury, kol procesija, nešina karstu, pasiekė Trafalgaro aikštę,  laidotuvių eisenoje dalyvavo jau daugiau kaip 40 tūkstančių žmonių. Šioje eisenoje ėjo darbininkai, siuvėjai, gėlių pardavėjos, našlaičiai ir kiti įvairiausių luomų žmonės. Retai kada tokios minios renkasi į laidotuves. Be to, gatvių šaligatviuose buvo išsirikiavę žmonės iš mokyklų, našlaičių prieglaudų, senelių namų ir kitų labdaros organizacijų. Daugumą tų žmonių  finansiškai globojo velionis.
Kai karstas buvo prineštas prie vienos darbininkų grupės, jie iškėlė didelį plakatą, kuriame buvo užrašyta: Aš buvau svetimas ir tu mane priėmei. Kai karstas buvo nešamas pro invalidų vaikų globos namus, plakate galima buvo perskaityti žodžius: Aš buvau ligonis ir tu mane aplankei. Šilkinėje vėliavoje buvo galima įskaityti įaustus žodžius: Ką tik padarėte vienam iš šių mažiausiųjų brolių, tą padarėte Man.
Laidotuvių dalyviams darė didelį įspūdį tie Kristaus Kalno Pamokslo palaiminimai, nes jie gerai žinojo, koks didelis geradarys buvo velionis. Ir visas tas lordo Shaftesbury gerumas ir kilnumas pasireiškė iš jo noro būti kuo panašesniu į Kristų, Kuriam jis visą laiką buvo dėkingas už tai, kuo jis buvo ir ką pasiekė savo gyvenime. Jis tikrai buvo tas, kuris namą pasistatė ant uolos.
Sekdamas Išganytojo pavyzdžiu, spinduliuodamas meilę, tas žmogus šluostė ašaras, daugelį žmonių sugrąžino į gyvenimą ir suteikė šviesią ateities viltį, brandino gyvą tikėjimą ir pasitikėjimą Kristumi. Galima sakyti, kad lordas buvo laimingas, nes matė besidžiaugiančius tuos, kuriems jis buvo ištiesęs pagalbos ranką. 
Nesunku suprasti visus Jėzaus pamokymus, daug sudėtingiau juos įgyvendinti. Baigdamas Savo pamokslą nuo Kalno, Jėzus paaiškino, kaip skiriasi žmogaus, kuris vykdo Dievo įsakymus,  gyvenimas nuo paiko žmogaus gyvenimo, kuris tik klauso pamokymų, juos pritaiko kitam, bet pats jų nevykdo.
Žmonių gyvenimus galime palyginti su dviem pastatais – namais, šeimomis. Išoriškai abu namai mažai kuo skiriasi. Tereikia pažvelgti į jų pamatus. Vienas pastatytas ant uolos, tai yra ant Kristaus (žr. 1 Kor 3, 11); šio statinio pamatai giliai įkasti į žemę (žr. Lk 6, 48). Kitas namas pastatytas ant smėlio, tai yra remiasi į žmogiškuosius jausmus, į žmogaus kasdienybę. Juos būtų galima net supainioti su tikėjimu, kol nėra patirta išbandymų. Bet štai, prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus (Mk 7, 27). Ir antrojo namo nebeliko! Pirmojo namo statytojas vadinamas išmintingu žmogumi, o antrojo – paiku.

Kun. Vitas Kaknevičius       2020-06-25 9:50

Vakar minėjome šv. Jono Krikštytojo iškilmę. Kas jis mums? Žmonijos išganymo plane svarbus vaidmuo tenka Dievui, bet neužmirštamas ir žmogus. Ateidamas į šį pasaulį, Dievas pakvietė Mariją, kad Jinai sutiktų tapti Jėzaus Motina ir Pagalbininke išganymo istorijoje. Panašią misiją Dievas paskyrė Jonui: ruošti žmones ir parodyti jiems pasaulio Gelbėtoją. Šią misiją Jonas puikiai atliko, kviesdamas žmones daryti atgailą ir parodydamas ateinantį Jėzų Kristų: Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes.
Iš Jono Krikštytojo tikriausiai nesimokysime labai griežto gyvenimo būdo, tačiau galime pasimokyti gyvenimą paversti tarnyste. Tikriausiai už savo įsitikinimus kaip Jonas Krikštytojas nepadėsime galvos po budelio kirviu, tačiau galime nebūti minkštakūniai, kuriuos madų ir šou verslo kūrėjai vedžioja po moralines pelkes ir ten skandina.
Pirmiausia Jonas Krikštytojas primena, kad kiekvienas Kristaus mokinys privalo žinoti, kokią misiją jam Dievas yra paskyręs šioje žemėje, ir ją šventai vykdyti. Ta misija nebūtinai privalo būti kažkokie ypatingi darbai, tačiau kiekvienas į Kristų tikintis žmogus turi tarnauti kitiems žmonėms: tėvai – savo šeimai, kunigai – parapijai, valdininkai – piliečiams ir t. t. Mes nepadarysime to, ką padarė Jonas, daugybę Izraelio sūnų atversdamas į tikėjimą.
Bet mes galime tinkamai liudyti Jėzų Kristų ir tuo liudijimu paskatinti savo aplinkos žmones susimąstyti, kad galbūt verta įsileisti Dievą į savo gyvenimą, jeigu Jis padeda žmogui būti ne savanaudiškam ir dalelę savo asmeninio gyvenimo ar asmeninių gėrybių paskirti kitiems.

Kun. Vitas Kaknevičius       2020-06-25 9:47

Mūsų laikais, pažymėtais egoizmo ir hedonizmo ženklu, labai brangūs yra visi žmonės, kurie neplaukia pasroviui, bet bando palikti ryškių krikščioniško gyvenimo pėdsakų, kurie stato namus ant uolos, o ne ant smėlio. Būkime pilni Jono Krikštytojo dvasios ir uolumo!
Gal melsdamiesi dažnai praleisdavome daugybę dalykų, už kuriuos reikėdavo prašyti atleidimo. Juk Dievas visada šalia mūsų ir su mumis. Dievas turi dvi buveines: vieną – Danguje, kitą – švelniose ir dėkingose širdyse. 
Kiekvieną kartą, kai žmogus pakyla už idėją, norėdamas palengvinti kitų likimą ar kovoti prieš neteisingumą, jis tarsi siunčia tolyn vilties kupiną vilnį. […] Tos vilnys sudaro srovę, kuri gali sugriauti stipriausią priespaudos bei pasipriešinimo sieną (Robertas F. Kenedy).
Kuriam pavyzdžiui šiandien priklausau aš?

Vita Kuliavienė       2020-06-25 9:16

Šiandien girdime stiprius ir griežtus žodžius, kuriais Viešpats nori mus supurtyti, kad susimąstytume, pažvelgtume į save ir įvertintume, ar tikrai esame teisingame kelyje į dangaus karalystę. Žinodamas mūsų silpnybes ir galimus paklydimus, Jis išgrynina tikruosius dalykus ir nurodo tiesos kelią.
„Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‚Viešpatie, Viešpatie!‘ – įeis į dangaus karalystę“ (Mt 7, 21), kitaip sakant, ne kiekvienas, kuris Jėzaus laikais ar dabar maldoje kreipėsi į Jį su savo prašymais, yra teisingame kelyje. Bėda tame, jog dažniausiai mūsų kreipimasis į Viešpatį taip ir lieka santykyje – aš prašau, o tu duok: ‚Dieve, tu padaryk taip, padaryk anaip‘, – tarsi mes patys geriausiai žinome, ko mums reikia. Ir kai Dievas to neišpildo, sakome: ‚Jis neklauso mano maldų‘, o žadėjo: „Prašykite ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir jums bus atidaryta“ (Mt 7, 7). Arba Jis išklauso, o mes sakome: ‚Ačiū tau, Viešpatie, toliau aš pats‘ ,– ir einame gyventi sau taip, kaip patys suprantame.
Tačiau Viešpats atėjo skelbti ir kviesti mus į Dievo karalystę, t.y. gyvenimą su Juo, kuris prasideda jau čia, žemėje, ir visa savo pilnatve išsiskleidžia amžinybėje. Jis trokšta mums duoti daug daugiau, negu mes prašome. O kelias į tai, kaip Jėzus sako, kreiptis į Jį pagalbos ir vykdyti „dangiškojo Tėvo valią“ (Mt 7, 21). Tik tai yra išmintinga bei prasminga, tik tai yra šios dienos pasakojimo uola.
Todėl, atsiliepiant į Viešpaties šios dienos kvietimą pirmiausia raginu save ir jus kasdien maldoje prašyti Viešpatį, kad vykdytume Jo valią konkrečiuose mūsų gyvenimo sunkumuose, kad būtume atviri toms pamokoms, kurias per juos Jis nori mus išmokyti, o ne kad būtų lengviau, patogiau. Ir kad visa, ką darysime, darytume su Juo, taip kasdien šventėdami, nes, kaip Paulius rašo pirmajame laiške Tesalonikiečiams, mūsų šventėjimas yra Jo valia (žr. 1 Tes 4, 3).
Antra, nenurimdami ieškokime atsakymo į tai, kas yra Dievo valia apskritai žmogaus gyvenime ir mūsų gyvenime konkrečiai. Juk turime tokius šaltinius: Dievo Žodį, Bažnyčios mokymą, Švenčiausiojo Sakramento adoraciją, maldą, taip pat eikime pas savo dvasininkus, klauskime, ieškokime tiesos, kad galėtume ja gyventi. Nemiegokime!
Tepadeda mums Dievas.

Mąstymas       2020-06-25 4:56

Prašyti gilaus tikėjimo gydančia Žodžio galia

Pradėsiu mąstymą karšta malda į Šventąją Dvasią, kad atvertų mano širdį kiekvienam Jėzaus žodžiui. Pagalvosiu, kad Jis kreipiasi į mane asmeniškai. Jam labai svarbu, kad atėjus laikui aš būčiau Jo karalystėje. Atsisėsiu arti Jėzaus ir įsiklausysiu į Jo žodžius.

*

Jėzus įspėja mane apie netikrą ryšį su Dievu, kuris remiasi tik žodžiu ir išoriniais gestais. Mano tikras ryšys su Jėzumi pasitvirtins atsidavime Tėvo valiai.

*

Jėzus parodo paskutinio teismo dieną, kurioje daugelis remsis ženklais ir stebuklais, padarytais Jo vardu, o Jėzus remsis jų širdžių ir sąžinės būsena.

*

Ką galiu pasakyti apie savo gyvenimo moralinę būklę? Nuoširdžiame pokalbyje su Jėzumi paklausiu, kas mano gyvenime Jam suteikia didžiausią džiaugsmą, o kas labiausiai žeidžia? Ar norėčiau šiandien atsistoti prieš Jį su savo sąžine?

*

„Aš niekuomet jūsų nepažinojau…“. Kokius jausmus manyje sukelia šie Jėzaus žodžiai? Ką galiu šiandien pasakyti apie savo vidinį ryšį su Jėzumi? Ar yra manyje koks nors neteisumas, kuris atitolina mane nuo Jo? 

*

Jėzus pažada man, kad Jo žodžiai bus didžiausias mano gyvenimo ramstis. Jie padės man ištverti kiekvieną išbandymą. Ar esu patyręs tai savo gyvenime? Ką galiu pasakyti apie savo gyvenimą su Dievo Žodžiu kasdienybėje?

*

Prašysiu stebėjimosi Dievo Žodžiu malonės. Jėzus moko mane kaip tas, kuris turi galią. Su nusižeminimu atversiu prieš Jį didžiausias savo gyvenimo silpnybes.

Atiduosiu tas silpnybes Jam kartodamas:

„Tavo Žodis yra mano stiprybė“. 

Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-06-25 4:55

kun. Jacek Paszenda, SDB

Prisimenu vieną anekdotą. Į vieną parapiją atvažiavo naujas klebonas. Žmonėms jis iš karto patiko. Tačiau jie palaipsniui ėmė pastebėti, kad kiekvieną sekmadienį klebonas kartoja ta pati pamokslą. Parapijiečiai svarstė, kodėl jis kartoja vis tą patį: gal jis neturi laiko pasiruošti, gal neužtenka gabumų, o gal..? Galiausia išsiuntė pas kleboną savo atstovus. Klebonas viską išklausė ir atsakė, kad problema yra susijusi ne su juo, bet su parapijiečiais. Jis gebąs pakeisti savo pamokslus, bet tai padarys tik tada, kai parapijiečiai įgyvendins tai, ką yra girdėję.

Manau kad tas klebonas gerai suprato Jėzaus žodžius. Dažnai sutinkame žmones, kurie bėga ir ieško kuo geresnio pamokslininko, naujovių arba naršo internete, o neradę bėga pas kitas bendruomenes arba sektas, nes ten gražiai „šneka“ arba gieda.

Jėzus nori, kad imtumėmės Jo mokymų įgyvendinimo, kad Jo Žodis pakeistų ir tam tikrus dalykus mūsų gyvenime. Pasistenkime kiekvieną kartą, kai skaitome ar klausome Dievo Žodžio, įsisavinti bent vieną mintį ir ją įveiksminti.
Bernardinai.lt

XII eilinės savaitės ketvirtadienio Evangelija       2020-06-25 4:54

(Mt 7, 21–29)

  Jėzus bylojo savo mokiniams:
  „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią. Daugelis man sakys, anai dienai atėjus: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!’ Tuomet aš jiems atsiliepsiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs nedorėliai!’
  Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos.
  Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus“.
  Kai Jėzus baigė tas kalbas, minios stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią.
Katalikai.lt

XII eilinės savaitės ketvirtadienio Dievo Žodis       2020-06-25 4:54

Psalmė (Ps 78, 1–5. 8–9)

P. – Viešpatie, mus išvaduoki, kad skambėtų šlovė tavo vardui.

  O Dieve, į paveldą tavo pagonys atėjo,
  sumaitojo tavo šventovę,
  sugriovė Jeruzalės miestą.
  Mėtė lavonus tavo tarnų lest dangaus paukščiams,
  žemės žvėrims draskyti kūnus tavo ištikimųjų. – P.

  Jų kraują kaip vandenį aplink Jeruzalę liejo,
  ir nebuvo kam juos palaidot.
  Niekino mus mūsų kaimynai,
  tie, kur aplink mus gyvena – tyčiojas, juokias.
  Viešpatie, kolei taip bus? ar rūstausi amžiais?
  ar vis kaip ugnis degs tavo nuožmumas? – P.

  Mums neminėk mūsų senolių kaltybių,
  skubėk gailestingai mūsų prikelti,
  nes mes tapom visiški skurdžiai. – P.

  Mūsų Gelbėtojau, Dieve, padėk mums:
  garbė bus tavo vardui!
  Mus išvaduoki, atleiski mūsų kaltybes,
  kad skambėtų šlovė tavo vardui. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 14, 23)

P.  Aleliuja. – Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio,– ir mano Tėvas jį mylės;
              mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. – P. Aleliuja.

XII eilinės savaitės ketvirtadienio Dievo Žodis       2020-06-25 4:53

Skaitinys (2 Kar 24, 8–17)

  Tapdamas karaliumi, Jojachinas turėjo aštuoniolika metų ir jis pravaldė Jeruzalėje tris mėnesius. Jo motina vadinosi Nehušta ir buvo jeruzaliečio Elnatano duktė. Kaip ir jo tėvas, darė jis tai, kas Viešpačiui nepatinka.
  Anuomet Babelio karaliaus Nebukadnecaro pulkai patraukė prieš Jeruzalę ir apgulė miestą. Kai Babelio karalius Nebukadnecaras patsai pasirodė prie miesto, apgulto jojo karių, Judo karalius Jojachinas su savo motina, tarnais, kunigaikščiais bei rūmininkais išėjo priešais Babelio karalių, ir tas jį suėmė aštuntaisiais savo karaliavimo metais.
  Kaip Viešpats buvo grasinęs, Nebukadnecaras pasiėmė visas Viešpaties namų brangenybes bei karaliaus rūmų turtus ir sudaužė visus aukso rykus, kuriuos Izraelio karalius Saliamonas buvo padirbinęs Viešpaties namuose. Iš visos Jeruzalės jis išsivarė visus kilminguosius bei ginklą valdyti galinčius vyrus, iš viso dešimtį tūkstančių, taip pat visus kalvius ir šaltkalvius. Iš šalies gyventojų liko tiktai paprastieji žmonės. Jojachiną jisai išsivarė į Babelį. Taip pat ir karaliaus motiną, karaliaus moteris bei rūmininkus, kaip ir ?takinguosius krašto vyrus, jisai iš Jeruzalės išvarė į Babelį; be to, dar visus ginklą galinčius valdyti vyrus – septynis tūkstančius, kalvius ir šaltkalvius – tūkstantį, karui itin tinkamus vyrus. Visus juos Babilonijos karalius išsivarė į Babelį.
  Babelio karalius vietoj Jojachino pastatė karalium jo dėdę Mataniją ir pakeitė jo vardą į Cidkiją.

Popiežius Pranciškus       2020-06-24 20:59

Dievo rankos vienintelės saugios
Malda užtikrina ryšį su Dievu.
Aštuntojoje katechezėje apie maldą popiežius kalbėjo apie karalių Dovydą, psalmių autorių, kuris kaip Jėzus gimė Betliejuje ir kuriam Viešpats skyrė ypatingą misiją, suteikdamas centrinę vietą Dievo tautos išganymo istorijoje ir mūsų tikėjime.
Dovydas visų pirma yra ganytojas. Jis jaunystę praleido po atviru dangumi kalvotose Betliejaus ganyklose, jį galima įsivaizduoti kaip piemenį, supamą vėjo, gamtos garsų ir saulės spindulių. Dovydas išeidavo į ganyklas su citra – į kankles panašiu muzikos instrumentu – ir vienatvėje leisdamas ilgas bandos ganymo valandas skambindavo šlovindamas Dievą.
Dovydo uždavinys – ganyti tėvo bandą ir saugoti gyvulius nuo galimų pavojų. Jis ganyklose išmoko daugelio dalykų, įgijo svaidyklininko įgūdžius. Nedaug kas keisis jo elgesyje, kai jis taps atsakingas už Dievo tautos gerovę. Tačiau vėliau, kai jau bus nusidėjęs ir išgirdęs pranašo persmerkimą dėl savo rimtos nuodėmės, Dovydas supras, kad nebuvo geras ganytojas, nebuvo nuolankus tarnas, bet buvo sergantis valdžios troškimu, brakonierius, kuris žudo ir plėšia.
Kitas Dovydo pašaukimui būdingas bruožas yra poeto siela. Tai leidžia daryti išvadą, kad jis nebuvo vulgarus, kas dažnai nutinka žmonėms, priverstiems ilgai gyventi atskirtiems nuo visuomenės. Jis yra jautrus, myli muziką, dainavimą ir nesiskiria su citra – gieda Dievui džiaugsmo himnus, raudas ir nuodėmių išpažinimo giesmes.
Dovydui prieš akis atsiveriantis pasaulis nėra nebyli scena. Jis gyvenimo dalykuose mato esminį slėpinį. Štai čia ir užgimsta malda: iš įsitikinimo, kad gyvenimas nėra kažkas, kas įvyksta atsitiktinai, bet yra nuostabus slėpinys – jis įkvėpia poeziją, muziką, padėką, šlovinimą arba raudą, maldavimą. Kai trūksta šio matmens, kai žmogui trūksta poezijos, jo siela šlubuoja. Pagal tradicijos perduotas žinias, Dovydas minimas kaip didysis psalmių sumanytojas ir autorius. Dažnai psalmių pradžioje minimas Izraelio karalius, kai kurie jo gyvenimo epizodai.
Dovydas puoselėja svajonę: būti geruoju ganytoju. Jam kartais sekasi to siekti, kitais kartais nelabai. Tačiau išganymo istorijos kontekste svarbiausia yra tai, kad Dovydas yra kito Karaliaus pranašystė; jis – skelbimas, Gerojo ganytojo Jėzaus provaizdis.
Pažvelkime į Dovydą – jis yra šventasis ir nusidėjelis, persekiojamas ir persekiotojas, auka ir budelis – tai prieštaravimas, tačiau toks buvo Dovydas. Ir mes pastebime savo gyvenime dažnai esančius priešingus bruožus – visi žmonės gyvenimo eigoje dažnai nusideda nenuoseklumu. Dovydo gyvenime yra auksinis siūlas, sujungiantis visa, kas jam įvyksta. Tas siūlas – tai malda, niekuomet neužgęstantis balsas. Dovydas nuolat meldžiasi: Dovydas šventasis – meldžiasi, nusidėjėlis – meldžiasi, persekiojamas – meldžiasi, persekiotojas – meldžiasi, auka – meldžiasi, net ir būdams žmogžudžiu – Dovydas meldžiasi. Tai jo gyvenimo auksinis siūlas; jis – maldos žmogaus, malda – niekuomet neužgęstantis balsas: nors jo tonas kartais džiugus, kartais raudantis, tačiau taiu visuomet ta pati malda, keičiasi tik jos melodija. Šitaip Dovydas mus moko į dialogą su Dievu sudėti viską: džiaugsmą ir kaltę, meilę ir skausmą, draugystę ir ligą. Viskas gali virsti žodžiu, kuriuo kreipiamės į Tą, kuris visuomet mūsų klausosi.
Vienatvę patyręs Dovydas iš tikrųjų niekuomet nebuvo vienas. Tai yra maldos galia, kurią patiria visi, kurie skiria maldai vietos savo gyvenime. Malda sukilnina. Dovydas – kilni asmenybė todėl, kad meldžiasi. Jis – žmogžudys, kuris meldžiasi, atgailauja, ir maldos dėka, grįžta kilnumas. Malda sukilnina. Malda leidžia užtikrinti ryšį su Dievu; Jis – tikrasis žmogaus gyvenimo kelionės Draugas, kad ir būtume kamuojami šimto gyvenimo negandų. Visuomet malda: „Ačiū, Viešpatie!“; „Bijau, Viešpatie!“, „Padėki, Viešpatie!“; „Atleiski, Viešpatie!“. Malda sukilnina, leidžia vėl būti Dievo rankose, Jo iš meilės mums sudėtose rankose, jos –vienintelės saugios mūsų rankos.
Popiežiaus katechezės apie Dovydo maldą pradžioje buvo perskaityta Dovydo Padėkos giesmės ištrauka iš jo 18 psalmės (Ps 18 2–3. 29. 33):
  „Myliu tave, Viešpatie, mano stiprybe! Viešpatie, mano uola, mano tvirtove, mano gelbėtojau, mano skyde, mano išganymo jėga!. Juk mano lempą, Viešpatie, tu uždegei, – Viešpats, mano Dievas, apšviečia mano tamsybes; tas Dievas, kuris apjuosė mane jėga ir padarė saugų mano kelią.“
(SAK / Vatican News)

Pagaliau tiesa!       2020-06-24 16:18

,,Mane Viešpats pašaukė, man dar negimus”, ,,Tu manąją sielą pažįsti. Nė vienas kaulelis nebuvo tau slaptas, kai tamsoj mane tvėrei, kai slaptingai aš brendau po žemėm”. O dabar praplėskit sąmonę ir pagalvokit, kaip tai dera su vakarykštėm sapalionėm apie ,,tapimą” Dievo vaiku, apie ,,įsūnystę” ir t.t.

>> 23 19:08       2020-06-24 15:59

Nemeluok!

Evangelijos komentaras       2020-06-24 4:57

Komentaro autorius – kun. Jacek Paszenda, SDB

Jonui Krikštytojui Bažnyčia padarė išimtį. Jis yra vienintelis šventasis, kurio gimimo diena, ne tik mirimo (gimimo Dangui) diena, yra švenčiama. Priežastis? Jis yra tiesioginis Jėzaus pirmtakas, kaip pats Jėzus pareiškė – didžiausias visų pranašų! Jono ir Jėzaus gimimą lydi Dievo intervencija ir ypatingi ženkliai. Be to, jų užgimimai yra susivieniję. Jono gimimas tarsi skelbia Jėzaus gimimą, tai ne visiems tai buvo suprantama. Pradžioje galbūt tik Marija su Juozapu ir Elžbieta su Zakariju žinojo visas detales. Visi kiti galėjo tik klausinėti: „Kaip manai, kas bus iš to vaiko?“

Mums atrodo, kad mokame sudaryti tolimus planus. Paprasti žmonės planuoja iki kelių mėnesių į priekį, kai galvoja apie savo vasarą, vestuves ar namo statybą. Ekonomistai ir politikai sudaro planus dešimčiai metų, o kai kurie sugeba sudaryti prognozę ir ilgesniam laikui. Visi tie planai turi vieną silpną vietą: jie niekada nesuteikia visiško tikrumo.

„Kaip manai, kas bus iš to vaiko?“ Tikriausiai visi, besistebintys Jono gimimu, bandė ir atspėti jo ateitį. Stengėsi atspėti ir suprasti Dievo planus, kurie, priešingai nei mūsų planai, visi išsipildo, jie sudaryti visam laikui! Mes jau žinome, kokia buvo Jono Krikštytojo misija. Ir dėl to galėtumėme kartu su šv. Pauliumi sušaukti: O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai! (Rom 11, 33). Tai, ką Dievas sumanė, tai šventa, tobula. Mums, žmonėms, lieka tiktai stebėtis ir Jam pavesti savo mažus gyvenimo planus. Mums reikia suderinti juos su Dievo planais. Tai vėliau suprato ir Jonas Krikštytojas, kai apie savo santykius su Jėzumi sakė: Jam skirta augti, o man mažėti (Jn 3, 30). To mus ir moko pats Jėzus savo maldoje Tėve mūsų: teesie Tavo valia, arba Alyvų sode: Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia! (Lk 22, 42).

Tegu Jėzaus pirmtako gimimo šventimas mums padeda pasitikėti Dievu ir planuoti savo gyvenimą kartu su Juo, suteikiant Jam pirmenybę.
Bernardinai.lt

Mąstymas       2020-06-24 4:55

Mąstymas
Prašyti gilaus dėkingumo už savo gimimo dovaną ir kiekvieną gyvenimo dieną

Esu kviečiamas įsigilinti į Gerąją Naujieną apie Jono Krikštytojo gimimą. Prašysiu Šventosios Dvasios, kad apmąstydamas tą įvykį galėčiau giliau išgyventi savo gimimą.

*

„Elzbietai atėjo metas gimdyti“. Panaši diena atėjo mano mamai, kada mane pagimdė. Šlovinsiu Dievą už tą dieną, kada atėjau į pasaulį, už mamą, kuri mane gimdė skausmuose, už tai, kad esu ir galiu džiaugtis gyvenimu.

*

„Kokią didžią malonę suteikė Viešpats…“. Mano atsiradimas yra Dievo gailestingumo aktas. Gyvenu, kadangi esu ir buvau Dievo mylimas dar prieš tai, kai mama pradėjo mane nešioti po savo širdimi.

*

„Džiaugėsi kartu su ja“. Šlovinsiu Dievą už kiekvieną asmenį, kuris džiaugiasi mano gyvenimu, kuris leidžia man pajusti, jog esu priimtas, ir stiprina mano savivertę. Prašysiu Dievą taip pat, kad gydytų tuos santykius, kuriuose jaučiuosi nenorimas, atmestas.

*

„Norėjo suteikti jam vardą“. Mano vardas sako, kad esu Dievo išrinktas, kad Jis davė man gyvenimą, kadangi jau anksčiau turėjo man planą. Su meile kartosiu savo vardą. Jame slypi žinia: esu svarbus Dievui.

*

„Kas bus iš to vaiko?“ Mano gyvenimas nėra atsitiktinumų suma. Dievas viską jame pramatė. Vis dėlto Jis paliko mane laisvą. Jeigu Juo pasitikėsiu ir įsikibsiu į Jo Žodį kaip Jonas, būsiu laimingas ir pilnai išsiskleidęs.

*

„Kūdikis augo…“. Įsisąmoninsiu, kad kiekviena gyvenimo sekundė yra malonė. Šiandien dėkosiu Kūrėjui net už smulkmenas, kartodamas:

„Koks gi tai stebuklas, kad gyvenu! Dėkoju Tau Dieve“.
Kasdienapmastau.lt

Šv. Jono Krikštytojo gimimas. Evangelija       2020-06-24 4:54

(Lk 1, 57–66. 80)

  Elzbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus. Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę buvo suteikęs jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja. Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju.
Motina pasipriešino: „O, ne! Jis vadinsis Jonas“.
  Kiti jai sakė: „Betgi niekas tavo giminėje neturi šito vardo“. Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį.
  Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas – Jonas“. Visi stebėjosi. Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti, šlovindamas Dievą. Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius.  Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: „Kaip manai, kas bus iš to vaiko?“ Jį tikrai globojo Viešpaties ranka.
  Tuo tarpu kūdikis augo ir tvirtėjo dvasia. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos.
Katalikai.lt

Šv. Jono Krikštytojo gimimas       2020-06-24 4:54

Antrasis skaitinys
(Apd 13, 22–26)

  Paulius kalbėjo:
  „Dievas pakėlė protėviams karaliumi Dovydą, apie kurį pasakė: ‘Radau Dovydą, Jesės sūnų, vyrą pagal savo širdį, kuris įvykdys visus mano norus. Iš jo palikuonių, kaip buvo žadėjęs, Dievas išvedė Izraeliui gelbėtoją Jėzų. Prieš jam ateinant, Jonas paskelbė atsivertimo krikštą visai Izraelio tautai.
  Baigdamas gyvenimo kelionę, Jonas pareiškė: ‘Aš nesu tas, kuo mane laikote. Štai po manęs ateina tasai, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio’.
  Broliai, Abraomo giminės sūnūs ir čia esantys dievobaimingieji žmonės! Tai jums atsiųstas šis išganymo žodis“.
(Lk 1, 76)

P.  Aleliuja. – Tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu,
                nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti. – P. Aleliuja.

Šv. Jono Krikštytojo gimimas       2020-06-24 4:52

Psalmė
Ps 138, 1–3. 13–15)

P.  Dėkoju, kad taip stebuklingai mane tu sukūrei.

  Ištyręs esi mane, Dieve, pažįsti,
  žinai, kada sėdu, keliuosi.
  Iš tolo matai, ką galvoju,
  žinai, ar žingsniuoju, ar einu gulti.
  Tau žinomi visi mano takeliai. – P.

  Juk tu mano širdį sukūrei,
  sunarstei mane motinos įsčioj.
  Dėkoju, kad taip stebuklingai mane tu sukūrei,
  kad visi tavo darbai stebuklingi.
  Tu manąją sielą pažįsti. – P.

  Nė vienas kaulelis nebuvo tau slaptas,
  kai tamsoj mane tvėrei,
  kai slaptingai aš brendau po žemėm. – P.

Šv. Jono Krikštytojo gimimas       2020-06-24 4:52

Skaitinys
(Iz 49, 1–6)

  Klausykite, salos, išgirskite, tolimos tautos! Mane Viešpats pašaukė, man dar negimus; dar motinos įsčiose man tebebūnant, jis ištarė manąjį vardą. Jis mano burną padarė panašią į aštrų kalaviją ir paslėpė mane savo rankos šešėlyje. Mane jis pavertė smailia strėle ir įsidėjo į savo strėlinę. Jis man pasakė: „Tu, Izraeli, esi tarnas, per kurį savo garbę aš noriu apreikšti“.
  Bet aš kalbėjau: „Veltui aš stengiaus, tuščiai ir bereikal jėgas eikvojau. Tačiau mano teisės Viešpaties rankoje, ir mano atlygis pas manąjį Dievą“.
  Dabar kalba Viešpats, kuris, dar motinos įsčiose man tebebūnant, mane savuoju tarnu padarė, kad aš jam Jokūbą parvesčiau, prie jo Izraelį surinkčiau. Taip buvau pagerbtas Viešpaties akyse, ir mano Dievas man buvo stiprybė.
  Jis tarė: „Per maža tau būti mano tarnu tiktai tam, kad pakeltum Jokūbo gimines ir sugrąžintum išlikusius Izraelio žmones. Todėl aš tave padarysiu tautų šviesa, kad mano išganymas žemės pakraščius siektų“.

Kun. Vitalis Dauparas       2020-06-23 19:08

Trys trumpi Jėzaus pamokymai
Pirmajame Jėzus kalba palyginimu apie perlus, kiaules ir šunis. Kas gi tie perlai? Jau pradėdamas Jėzus pasako šventenybės, o jas mes galime skirti dvejopai – bendros visai Bažnyčiai ir asmeninės. Bažnytinės šventenybės - tai visa, ką Bažnyčia turi savyje sakralaus. Visų pirma tai regimieji Dievo malonės ženklai – sakramentai. Tai ypatingi paties Jėzaus palikti ženklai, per kuriuos Dievas teikia malonę savo tautai – Bažnyčiai. Ne bet kas gali teikti sakramentus, tai gali daryti tik tam pašventinti dvasininkai (o kai kuriuos iš jų gali teikti tik vyskupas) ir ne bet kas gali priimti sakramentus. Kad šie perlai būtų apsaugoti nuo profanacijos, nuo sumenkinimo, yra nustatytos sąlygos, kas ir kaip gali juos priimti. Priklausomai nuo sakramento paskirties ir pobūdžio. Ypatingas dėmesys yra skiriamas Švenčiausiajam Sakramentui – Jėzaus Kristaus Kūnui ir Kraujui, jį priimame duonos ir vyno pavidalu, tačiau tikime, jog šie pavidalai pridengia tai, kuo iš tiesų yra šis sakramentas – tikrą Kristaus Kūną ir Kraują. Todėl, priimdami Komuniją, visų pirma turime tikėti tuo, ką priimame, antra, turime būti tinkamai nusiteikę, pasiruošę, kaip rašo Šv. Apaštalas Paulius: „Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą“ (1 Kor 11, 27-29). Kita vertus, saugome ne tik žmones, bet ir pačias šventenybes nuo išniekinimo. Taip pat ir kiti daiktai skirti Dievo tarnybai, Jo garbinimui turi būti vertai prižiūrimi ir saugomi. Tai visų pirma liturginiai reikmenys: Mišių taurės, patenos ir visi bažnyčioje naudojami dalykai, liturginiai rūbai, taip pat ir kiti pašventinti daiktai (sakramentalijos), kad būtų išlaikyta derama pagarba Dievui ir ypatingam bendravimui su Juo. Juk tie daiktai mums tarnauja, kad šį ryšį su Dievu padarytų matomu, apčiuopiamu, mes jokiu būdu negarbiname pačių daiktų. Tai panašu į kokį nors ypatingą daiktą, pavyzdžiui, mamos skarą, kurią ji nuolat dėvėdavo, po jos iškeliavimo ar mirties vertiname ypatingai ir saugome ją ne dėl jos pačios, bet dėl to, kad ji primena mums mamą, joje dar galime jausti tarsi mamos dalelytę. Taip pat yra ir su liturginiais daiktais.

Kun. Vitalis Dauparas       2020-06-23 19:07

Trys trumpi Jėzaus pamokymai
Kitas aspektas yra mūsų asmeniniai perlai, kuriuos išgyvename keliaudami tikėjimo kelionę. Tai ir patirtas Dievo Gailestingumas, Dievo prisilietimas, maldos vaisiai ir kita. Tai mūsų asmeniniai perlai, kuriuos turime saugoti, kad neišbarstytume. Todėl jais dalintis galime ne su visais.

Kas gi tie šunys ir kiaulės? Tai tie žmonės, kurie nepajėgūs suprasti ir įvertinti perlų. Galbūt dar neatėjęs jų laikas? Galbūt tai piktybiškai nusiteikę žmonės, kurie tenori paniekinti tikėjimą.

Gali iškilti klausimas, o kaip tuomet tiems žmonėms perteikti tikėjimo žinią? Juk Viešpats liepė skelbti Evangeliją visai kūrinijai? Ir šioje vietoje mums į pagalbą ateina antrasis Jėzaus pamokymas. Jis taip pat dvejopas, dar vadinamas „aukso taisykle“: Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite. Visų pirma ši taisyklė nustato mūsų santykius su kitais žmonėmis. Bet taip pat ji atveria kelią dalintis tikėjimu. Nes tik tokiu būdu galime pasiekti žmogaus širdį ir tuomet pajusime, kada ateis laikais dalintis savo perlais.

Kun. Vitalis Dauparas       2020-06-23 19:06

Trys trumpi Jėzaus pamokymai
Galiausiai Jėzus primena, jog tikėjimo kelias nėra lengvas, vartai į amžinąjį gyvenimą yra siauri. Taip yra ne dėl to, jog yra daugybė kažkokių taisyklių, kurių privalo laikytis einantis tikėjimo keliu. Toks suvokimas ateina iš žmonių, bet ne iš Dievo. Tačiau būtent dėl žmonių šis kelias ir yra siauras bei sunkus. Žmogiškasis mąstymas ir nuodėmės sugadinta prigimtis verčia eiti plačiu, lengvu keliu. Tame plačiame kelyje galime atrasti viską čia ir dabar: malonumus, garbę, nuodėmės saldumą, savo ego patenkinimą ir kitus dalykus, siūlomus pasaulio. O kelyje į išganymą visų pirma turime paimti savo kryžių ir sekti paskui Jėzų, numirti sau ir į pirmą vietą iškelti meilę Dievui ir artimui. Ne jausminę meilę, tačiau pasiaukojančią meilę, tokią, kokią Jėzus parodė mums mirdamas ant kryžiaus. Mylėti tokia meile nėra lengva, ją turime sąmoningai pasirinkti kasdien, ji neateina kaip susižavėjimo jausmas pamačius kažką mielą mūsų akiai. Dėl to šis kelias siauras ir sunkus ir tik nedaugelis juo eina. Galime kiekvienas paklausti savęs ar kasdien einame šiuo keliu į išganymą ir, jei būsime tikrai sąžiningi su savimi, suprasime, jog kartais net Dievo pagalbos prašome tam, kad Jis padėtų mums eiti tuo p l a č i u o j u keliu…   

Šiandien dėkosiu Jėzui už galimybę rinktis Jo kelią į išganymą.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad saugočiau perlus, o su žmonėmis elgčiausi taip, kaip norėčiau, kad jie elgtųsi su manimi
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad kasdien galėčiau pasirinkti kelią, kuris veda į Gyvenimą, o kaskart kai paklysiu, kad Viešpats mane susigrąžintų.

O apie ką Evangelija kalba?       2020-06-23 18:56

Ogi apie šunis ir kiaules. (Mt 7, 6. 12)

  Jėzus bylojo savo mokiniams:
  „Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų“...

>> 15:40       2020-06-23 18:47

O iš kokio tu trolių fabriko?

Gera šios dienos Evangelija       2020-06-23 15:40

Kaip tik troliams.

>>> 22 21:28       2020-06-23 14:47

Žiauriai klysti, mažuli. Suvokti švč. Trejybę visai nesunku. Atvirkščiai: to nesuvokti tiesiog neįmanoma. Jei Dievas būtų kažkoks kažkur esantis singuliarinis taškas, tai kaip Jis būtų ,,visur esantis, visa matantis, visa žinantis”? O ar tavo ribotas (taip spėju) protelis pajėgtų aprėpti, pvz., Vieno Dievo keturis asmenis? Bent keturis?

Dievo paukšteli! (13:27)       2020-06-23 14:37

Tupi Dievo ,,pilve” ir giedi, kad nesi Dievo vaikas??? Tai kas tu? Tave reikia ,,įvaikinti”??? O kam? Jeigu tu jautiesi Jam svetimas, tai kam toks netikęs įsūnis? Susikūrei iš Jėzaus stabą, kuris neturi nieko bendro su tuo Jėzumi, kuris prieš 2000 metų vaikščiojo žeme ir pakilo į dangų. O ar Jo atsiklausei? A, taip, nežinai, kaip tą padaryti… Belieka raidė, kurią net vieną pakeitus gali išeiti kitas žodis ar net kitas tekstas. Elgiesi su Dievo Žodžiu kaip komunistas su Lenino raštais: ant kokio kurpalio reikia, ant tokio ir užtempi. Gėda! ,,Būti Dievo vaiku nėra sukūrimo reikalas” (!) Tai ko skelbiatės, kad per Mišias galite ,,pasigaminti” gyvą Jėzaus kūną ir gyvą kraują (tikrąjį)? A, taip, jūs didesni ir galingesni už Dievą. Dievas žmogaus iš savęs susikurti negali, jam teks tenkintis kažkieno kito sukurtais įsūniais, o jūs galite susikurti net patį Dievą. Bet juk tai gryniausias ateizmas! Ar bent suvokiate, kokia begaline didybe sergate? Ar kada nors pabusite iš šios savo didžiosios iliuzijos?
Na, o dabar prašom kuo daugiau minusiukų! Visi, kas be sąžinės - pirmyn!

Kurt Hennig>>>11:59       2020-06-23 13:27

Būti Dievo vaiku nėra sukūrimo reikalas, tai ne dalykas, gaunamas gimstant, bet kiekvieną kartą tai Dievo atliekamas žmonių įvaikinimo aktas
dėl kurio vienintelis, viengimis Dievo Sūnus Jėzus Kristus „nesigėdija juos vadinti broliais“ (Hbr 2,11). Niekas negali būti Dievo vaiku pirma nepavadintas Jėzaus broliu ar seserimi (plg. Jn 20,17). Jis tarpininkauja mums, savo seserims ir broliams, Tėvui mus įvaikinant. Taigi per Jėzų ir tik per jį galime ir mes į jo Tėvą kreiptis „Tėve mūsų“. Maža to: dabar – tik dabar – jo broliai, tapę įvaikiais, gali kreiptis į Tėvą „Aba“ – tuo žodžiu, kuriuo kreiptis leista tik Jėzui (Mk 14,36). „Aba“ yra familiarus, meilus žodis, kaip „tėvelis“. Todėl Biblija ir sako: „Taigi jūs esate įsūniai; Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: ‘Aba, Tėve!’“ (Gal 4,6)”

,,Tapti Dievo vaikais..."       2020-06-23 11:59

Kodėl nuolat kartojama ši antidieviška mintis? Juk visas šis pasaulis yra Dievo. Visi esame Dievo vaikai. Kalbėti reikėtų apie tai, kaip išlikti KOKYBIŠKAIS Dievo vaikais, o ne ,,tapti”, kai neišvengiamai ESAME. Tapti… Kada nors ši mintis turėtų būti paskelbta erezija.

Evangelijos komentaras       2020-06-23 4:59

Kun. Jacek Paszenda, SDB.
Jėzus šiandien mus gali šokiruoti. Kiek tėvų moko savo vaikus pagarbiai kalbėti apie kitus – o štai Jėzus kai kuriuos žmones vadina kiaulėmis ir šunimis… Tačiau ką jis turi omenyje iš tikrųjų?

Jėzus kalbėjo žydams, vartodamas jiems žinomus terminus. Pasižiūrėkime, ką Šventajame Rašte reiškia „šunys“ ir „kiaulės“. Šunimis buvo vadinti pagonys – žmonės, kuriems Dievo ir dvasiniai dalykai buvo neįdomūs. Kiaulė buvo priskirta nešvariems gyvūnams ir reiškė visa tai, kas nešventa. Tuo metu perlas – tai didžiausia vertybė, o mums – pats Jėzus ir Dievo malonė.

Pats šitų paraginimų kontekstas rodo Jėzaus norą, kad vėl nukreiptume savo žvilgsnį į save. Jėzus kviečia pagalvoti: ką darau su gautąja Dievo malone? O gavome ir gauname daug – pradedant nuo Krikšto malonės tapti Dievo vaikas, tęsiant visomis Komunijomis, nuodėmių atleidimais, Dievo Žodžiu… Ar kartais neišniekinu šių dovanų? Ar neiškeičiu to, kas šventa, kas iš Dievo, į tai, kas nuodėminga, pagoniška?

Turiu perlą. Vieną, verta visko, netgi viso gyvenimo… Jei jį iškeisiu į malonumus, pinigus, garbę, nuodėmę, kas man liks? Sunaikintas Dievo gyvenimas manyje. Sunaikintas žmogiškas gyvenimas, nes malonumai, šlovė ir pinigai nesuteikia gyvybės. „Kiaulės“ sutryps ir mane!

„Įeikite pro ankštus vartus…“
Bernardinai.lt

Mąstymas       2020-06-23 4:57

Prašyti ryžtingo ir didžiadvasiško ėjimo link to, kas gera

Prisiartinsiu prie Jėzaus, kaip mokinys prie Mokytojo, klausytis Jo pamokymų. Jėzus trokšta padaryti mano širdį jautrią tam, kas šventa. Jis trokšta apsaugoti mane nuo vidutiniškumo ir uždegti, kad reikalaučiau iš savęs „daugiau“.

*

„Neduokite šventenybių šunims…“. Įsisąmoninsiu, kad šventa yra visa, kas ateina iš Dievo: mano gyvenimas, pašaukimas, tikėjimas, viltis, meilė, kitos dorybės… Prašysiu Jėzaus, kad niekada jų nesutrypčiau ir ginčiau nuo paniekinimų.

*

Jėzus atkreipia mano dėmesį į vidinį jautrumą ir gerumą. Gerumas išplečia širdį, žadina pasitikėjimą, padidina draugų ratą.

*

Ko labiausiai laukiu iš kitų? Už ką jiems esu labiausiai dėkingas? Ar trokštu jiems gėrio? Ką galiu pasakyti apie savo gerumą asmenims, su kuriais gyvenu?

*

Jėzus leidžia man įsisąmoninti, kad gyvenime būsiu gundomas rinktis tai, kas lengva ir kas kainuoja mažiau išsižadėjimo. Jis įspėja mane dėl tokios gyvenimo filosofijos pražūtingumo. Tikrasis gėris visada kainuoja.

*

Pažvelgsiu į savo kasdieninius pasirinkimus. Atkreipsiu dėmesį į motyvaciją, kuria dažniausiai vadovaujuosi. Ką galiu pasakyti apie ligšiolinio pasirinkimo vaisius?

*

Žvelgsiu į Jėzų, kuris su meile žvelgia į mano gyvenimą. Pasilikdamas maldoje kartosiu vidinio troškimo žodžius:

„Trokštu to, ko Tu pats man trokšti“.

Kasdienapmastau.lt

XII eilinės savaitės antradienio Evangelija       2020-06-23 4:56

(Mt 7, 6. 12–14)

  Jėzus bylojo savo mokiniams:
  „Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų“.
  „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai yra įstatymas ir Pranašai“.
  „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“.
Katalikai.lt

XII eilinio sekmadienio antradienio Dievo Žodis       2020-06-23 4:55

Psalmė (Ps 47, 2–4. 10–11)

P.  –  Savo miestą stiprina Dievas per amžius.

  Tikrai Viešpats didis, ir jį reikia garbint,
  jį šlovint mieste, kuriame jis gyvena.
  Čia šventas jo kalnas – kalvų pažiba:
  juo žavisi žemė. – P.

  Tai Siono kalnas – šiaurinė riba,
  Valdovo didžiojo miestas.
  Jo rūmuose Dievas gyvena,
  Viešpats – galingas gynėjas. – P.

  Kai būnam tavo šventovėj,
  atsimenam vis, koks esi maloningas.
  Tavoji, Dieve, šlovė, kaip ir tavo vardas,
  pasiekia pakraščius žemės.
  Tavoji ranka elgias teisingai. – P.

Posmelis prieš Evangeliją (Jn 8, 12 )

P.  Aleliuja. – Aš – pasaulio šviesa, – sako Viešpats. –
              Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą. – P. Aleliuja.

XII eilinio sekmadienio antradienio Dievo Žodis       2020-06-23 4:54

Skaitinys (2 Kar 19, 9b – 11. 14 – 21. 31 – 35a. 36)

  Asūro karalius Sanheribas pasiuntė pas Judo karalių Hiskiją pasiuntinius su pranešimu:„Jūs taip sakysite Judo karaliui Hiskijui: ‘Nesiduok klaidinamas savojo Dievo, kuriuo tu tiki, Kad Jeruzalė nepateksianti į Asūro karaliaus rankas. Esi juk girdėjęs, ką padarė Asūro karaliai su visomis kitomis šalimis: jas pasmerkė žlugti. O tu manai išsigelbėsiąs?’“
  Hiksijas, paėmęs iš pasiuntinių raštą ir perskaitęs jį, nuėjo į Viešpaties namus, ten išskleidė raštą Viešpaties akivaizdoje ir, melsdamasis Viešpačiui sakė : „Viešpatie, Izraelio Dieve, iškilęs viršum cherubinų! Esi tu vienintelis visų žemės karalysčių Dievas. Tu padarei dangų ir žemę. Atsuk į mane savo ausį, Viešpatie, ir klausykis! Atverk, Viešpatie, savo akis ir pažvelk į šičia! Klausykis, ką sako Sanheribas, atsiuntęs pasiuntinį tyčiotis iš gyvojo Dievo. Tiesa, Viešpatie, Asiūro karaliai sunaikino tautas, nuniokojo jų šalis ir į ugnį sumetė jų dievaičius. Bet tai ir nebuvo dievaičiai, o tik žmogaus rankų darbai – iš medžio ir akmens; todėl juos ir sunaikino. Dabar gi, Viešpatie, mūsų Dieve, išgelbėk mus iš jo rankų, kad visos žemės karalystės pažintų, jog tu, Jahve, esi vienintelis Dievas!“
  Amoso sūnus pranašas Izaijas siuntė pas Hiskiją žmogų ir liepė jam pasakyti: „Štai ką sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Aš išgirdau, kaip tu man meldeisi dėl Asūro karaliaus Sancheribo! Viešpaties žodis, atsakantis jam yra toks: Tave niekina, tave pašiepia mergaitė, Siono dukra. Duktė Jeruzalė dėl tavęs su panieka kraipo galvą. Iš Jeruzalės žengs išsilikę, iš Siono kalno patrauks išsigelbėję. Tai padarys užsidegęs Viešpaties uolumas.’
  Todėl – taip Viešpats kalba apie Asūro karalių; ’ Jis neįsiverš į šį miestą; neiššaus nė vienos strėlės, neužbėgs ant jo savo skydo saugomas, nesupils prieš jį nė vieno pylimo. Keliu, kuriuo buvo atėjęs, jisai ir sugrįš, bet į miestą neįsiverš, – tai Viešpaties žodis! Aš ginsiu ir gelbėsiu tą miestą dėlei savęs ir dėl savo tarno Dovydo’“.
  Anąnakt atvyko Viešpaties angelas ir asirų stovykloje, išžudė šimtą dvidešimt penkis tūkstančius vyrų. Tada Asūro karalius Sanheribas susiruošė ir sugrįžo į savąją šalį. Jisai pasiliko Ninevėje.

Taip taip       2020-06-22 21:28

Norint savo protu suvokti Sv. Trejybe, tai lyg noreti su saukstu isemti vandenyna. Vienas Dievas, bet trijuose asmenyse, t.y. Tevas,  Sunus ir Sv. Dvasia.

???       2020-06-22 20:33

Judėjai išpažino vieną Dievą, krikščionys jau suskaičiavo iki trijų. O kiek iš tikrųjų yra vienatinio Dievo emanacijų?

>>>Rosita       2020-06-22 18:58

klystate, nes Jėzus yra Dievo Sūnus ir Dievas. Tad Šventoji Trejybė yra vienas Dievas - Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.

Rosita       2020-06-22 17:57

Tomkevičiui. Jėzus Kristus yra ne Dievas, o Dievo sūnus. Neklaidinkit, skaitykit bibliją atidžiau.

Virginija Mickutė OFS       2020-06-22 14:48

Nekeista, kad šiandieninėje „tolerancijos“ visuomenėje dažnai išgirstame šaukiančius, jog neturime teisės teisti, jog pats Jėzus niekada neteisė žmonių ir netgi mokė, kad neturime teisės į kitų teismą. Bet apie kokį teismą čia kalbama? Juk be teisingumo nebelieka skirtumo tarp gėrio ir blogio, tampa neįmanomas joks Bažnyčios mokymas apie moralę, o ir mes, krikščionys, tuomet liekame „drungni“ ir abejingi kitų veiksmams. Ar iš tiesų to Kristus iš mūsų tikisi?
„Neteiskite“ nereiškia vengimo priimti sunkius sprendimus. Esame įspėjami, kad nepasiduotume kandžiai kritikos dvasiai. Ypač tada, kai patys skęstame nuodėmės kūdroje. Teismas turi įvykti pirmiausia mumyse pačiuose, o tik po to kituose. Turime pirma „išritinti rąstą iš savo akies“, kad galėtume aiškiai matyti „krislelį brolio akyje“. Blogas teismas pažemina kitą, kad išaukštintų save.
Geras teismas yra teisingas. Evangelijoje pagal Joną Jėzus kalba miniai: „..neteiskite pagal išorę, bet paisykite teisingumo“ (Jn 7, 24). Mums duota teisė ir atsakomybė teisti tik tiek, kad pagelbėtume artimui susitvarkyti su nuodėme. Tai yra meilės teismas. Kitą pabarti, įspėti, kritikuoti galiu tik su vienintele sąlyga – jei jį myliu. Sunku suvokti, kaip galėtume tai taikyti praktikoje, nepalaikomi Dievo malonės, o pasikliaudami vien savo žmogiškumu.
Kitoje Evangelijos pagal Joną vietoje Jėzus sako: „Iš savęs aš nieko negaliu daryti. Aš teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas teisingas, nes aš ieškau ne savo valios, bet valios to, kuris mane yra siuntęs“ (Jn 5, 30). Jeigu tikrai ieškome Dievo valios, ją atrasime Jo žodyje. Ir kai ateis laikas padėti žmonėms atskirti, kas teisu, o kas ne, neteisime jų pagal savo nuomonę ar nuosavą teisumo įsivaizdavimą, bet kaip ir Kristus ieškosime Tėvo valios.
Bernardinai.lt

Dar kartą > Jan       2020-06-22 10:33

Dabar, rodos, net ir Popiežius nebesiskelbia neklystančiu. Taigi liko tik Jan smile .

> Jan       2020-06-22 10:31

Geriausias žmogaus draugas - veidrodis. Jei jautiesi galinti apkalbinėti kitą, pasižiūrėk į veidrodį. Bent vieną kartą apkalbėk ne kitą, o save. Pajėgtum?

>> Cha       2020-06-22 10:24

Tai mesk tą velnią pro langą. ,,Jis mus jau valdo”. Tave valdo. Manęs nevaldo jau beveik 10 metų. Bet ir tu jau nebegali manęs valdyti. Tu to nesuprasi ir nepatikėsi, nes leidiesi valdomas. Bet velniai slepiasi net ir po labai šventomis kaukėmis. Štai kur didžioji bėda. Ar ne apie tai šios dienos Evangelija? Bet tuo tu irgi nepatikėsi, nes tiesiog esi gimęs būti valdomas ir valdyti. Ir dar nepatikėsi, kad Dievas yra Laisvė. Laisvė nuo bet kokių užvaldymų. Bet tik laisvas žmogus tegali išgirsti Dievo balsą. Tuo tu irgi nepatikėsi, nes to nesi patyręs. Raidė ir Žodis - ne tas pats. Nes raidę galima ir iškreipti, kad patogiau būtų valdyti.

Cha,       2020-06-22 9:52

geras senas pastebėjimas iš pranašysčių apie ateitį, kad ateis laikas, kai visa liaudis kas vakarą sėdės klausydami ir žiūrėdami į kampą,  kur velnias jiems aiškins kas ir kaip reikia gyventi. O tas velnias dabar yra televizorius, tada apibūdintas, kaip su ragais, o juk neseniai antena buvo ant jo statoma su dviem ragais; su uodega, o telikas turi laidą, kuris jungiamas į tinklą. Taip, taip mes nebemokame gyventi be šio velnio pamokymų. Jis mus jau valdo. Štai iš ten mes priimame melą už gryną pinigą ir skleidžiame kitiems.

Jan       2020-06-22 9:22

Sutinku, kad kritika privalo nešti naudą, o ne žmogaus sugniuždymą.  Tačiau pasitaiko pasikalbėjimų su pažįstamu apie kitą asmenį ne dėl apkalbėjimo, bet, lyg savo pastebėjimo išgryninimo, t.y. ar ir kiti mato tą patį, kaip ir aš. Štai čia lieka “slidinėjimas”  tarp nuodėmės darymo ir išlikimo neklystančiu.

Mąstymas       2020-06-22 5:18

Prašyti žmogiško gerumo susitikimuose su kitu žmogumi
Jėzus kviečia mane atkreipti dėmesį į žodžius kuriuos tariu apie kitus, į pokalbius mano šeimoje, bendruomenėje, darbe. Mano žodžiai gali tapti kam nors stipri parama, atnešti paguodą. Bet jie gali taip pat žeisti ir skaudinti. Už kokius žodžius žmonės man dažniausiai dėkoja? Kokių žodžių šiandien gėdijuosi?
*
„Neteiskite…“. Jėzus vienareikšmiškai sako man, kad vengčiau teisti kitus. Kiek kartų apsisprendžiu teisti, rizikuoju,  kad nežinodamas visko iki galo, kas vyksta kitame žmoguje, sužeisiu jį.
*
„...Kad nebūtumėte teisiami“. Asmenys, sužeisti mano teisimo, žeis ir mane. Abipusis kaltinimas tampa uždaru sužeidimų ratu, iš kurio sunku ištrūkti. Ką apie šią tiesą sako mano gyvenimo patirtis?
*
Prisiminsiu kaltinimus, dėl kuriu labiausiai kentėjau. Kas mane gyvenime nuskriaudė skaudžiausiai? Su kuo buvo susieta skriauda? Ar atleidau savo skriaudėjams? Gal atsilyginau tuo pačiu? Pasakysiu apie savo žaizdas Jėzui. Atiduosiu jas Jėzui ir prašysiu Jo, kad išgydytų mano prisiminimus.
*
Pastebėjimas ir akcentavimas kituose to, kas bloga, gresia apsirikimu. Kitų klaidos gali tapti man užuolaida, uždengiančia mano klaidas. Jėzus įspėja mane dėl melavimo pačiam sau.
*
„Pirmiausiai išritink rąstą iš savo akies…“. Jėzus suteikia man gyvenimiškos išminties. Jeigu tiesoje žvelgsiu į save, mokėsiu taip pat tiesoje žvelgti ir į kitus. Atnaujinsiu savyje dažnos išpažinties troškimą ir kasdienės sąžinės peržvalgos praktiką.
*
Prašysiu Jėzaus, kad suteiktų man geras akis žvelgti į kitus. Pavesiu Jam visus savo susitikimus su žmonėmis, pokalbius, ištartus žodžius.
Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-06-22 4:59

kun. Jacek Paszenda, SDB

Verta kartais pasidaryti neįprastą savo nuomonių sąskaitą. Reikėtų prisiminti viską, ką galvojome ar pasakėme apie save ar kitus, visus mūsų įvertinimus, kritikas, pastabas ir pagyras, savo nepatenkinimus ir pasiūlymus. Viską sudėlioti į dvi kolonas – į vieną tai, kas liečia mane, o į kitą tai, kas liečia kitą žmogų. Koks būtų rezultatas? Kurioje kolonoje atsirastų daugiau įrašų? Manau kad toje, kurioje įvertiname (arba, naudojant Jėzaus išsireiškimą, teisiame) kitus.

Ar Jis norėtų šiandien mums pasakyti, kad negalima kritikuoti kitų? Jokiu būdu! Jėzus gi pats ne vieną kartą kritikavo neteisingą elgesį, ypač fariziejų. taip pat Jis ragindavo duoti pastabų klystančiam broliui. Jėzus nesmerkia kritikos. Jis verčiau smerkia veidmainystę tų, kurie, perspėdami kitus, laiko save geresniais už juos. Norėdami pasiteisinti, savo dėmesį sutelkia į kitų žmonių nedorybes. Perdėdami trūkumus, jie stengiasi sumenkinti tų žmonių gėrį.

Apkalbos, apkaltinimai – tai kartais virsta mūsų kasdienybe, kartais teisinamės, sakydami, kad tai reikalinga tam, jog pasaulis būtų geresnis, kad norime padėti kitiems. Šiandien Jėzus Evangelijoje mus kviečia apsvarstyti savo elgesį, o ypač savo santykius su kitais. Jis aiškiai verčia mus suprasti, kad krikščioniškas būdas „apvalyti“ pasaulį – tai pradėti nuo savęs, dėmesingai pažvelgti į savo paties širdį ir sąžinę. Visai įmanoma, kad būtent čia yra „rąstas“, o mums lengviau pastebėti „krislą“.

Ar sugebu muštis į krūtinę ir atsiprašyti, kad nuliūdinau Dievą bei artimą „žodžiais, mintimis, darbais ir apsileidimais“?..
Bernardinai.lt

XII eilinės savaitės pirmadienio Evangelija       2020-06-22 4:56

(Mt 7, 1–5)

  Jėzus bylojo savo mokiniams:
  „Neteiskite kitų, kad patys nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate kitus, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu mastu matuojate, tokiu ir jums bus atmatuota.
  Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje? Arba kaip gali sakyti broliui: ‘Leisk išimsiu krislą iš tavo akies’, kai tavo akyje rąstas?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip pašalinti krislelį iš brolio akies“.
Katalikai.lt

XII eilinės savaitės pirmadienio Dievo Žodis       2020-06-22 4:55

Psalmė (Ps 59, 3–5. 12–13)

P.  – Savo dešine, Viešpatie, gelbėk, išgirsk mus.

  Mus atstūmei, mūsų gretas suardei, o Dieve,
  Supykai ant mūsų, bet vėl į mus atsigręžki! – P.

  Sudrebinai žemę, jai skeldėti leidai,–
  plyšius jos užgydyk: ji griūva.
  Skaudžiai nubaudei savo tautą,
  ir mes kaip nuo vyno apsvaigę. – P.

  O Dieve, argi ne tu, kurs esi mus atmetęs,
  su mūs kariuomene nebežygiuoji…
  Padėki mums kautis su priešu,
  žmogus čia padėti mums nieko negali.
  Su Dievo pagalba mes narsiai kovosim,
  Viešpats sumindžios mūsų engėjus. – P.

Posmelis prieš Evangeliją (Žyd 4, 12)

P.  Aleliuja. – Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas.
              Jis teisia širdies sumanymus bei mintis. – P. Aleliuja.

XII eilinės savaitės pirmadienio Dievo Žodis       2020-06-22 4:55

Skaitinys (2 Kar 17, 5–8. 13–15a. 18)

  Asūro karalius užpuolė visą šalį, priėjo Samariją ir trejetą metų ją laikė apsupęs. Devintaisiais Ozėjo metais tą miestą jis paėmė, izraelitus išsivarė į Asūrą ir apgyvendino Halache, Gosane prie Habo upės ir medų miestuose.
  Taip atsitiko dėl to, kad izraelitai nusidėdavo Viešpačiui, savo Dievui, kuris juos išvedė iš Egipto, iš faraono – Egipto karaliaus – valdžios. Jie garbindavo svetimus dievaičius, pamėgdžiodavo papročius tautų, kurias Viešpats buvo pavaręs nuo izraelitų, ir sekdavo Izraelio karalių duodamu pavyzdžiu.
  Viešpats perspėdinėjo Izraelį ir Judą per visus savo pranašus bei regėtojus, sakydamas: „Sugrįžkite iš savo piktųjų kelių, laikykitės mano įsakymų bei paliepimų griežtai pagal Teisyną, kurį aš daviau jūsų protėviams ir paskelbiau jums per savo tarnus pranašus“. Bet jie nenorėjo klausyti ir buvo užsispyrę, kaip ir jų tėvai, kurie netikėjo Viešpačiu, savo Dievu. Jie atmetė jo įsakymus ir sandorą, kurią jis buvo sudaręs su jų protėviais, ir nepaisė įspėjimų, kuriuos jiems duodavo.
  Todėl Viešpats labai įpyko ant Izraelio: atstūmė jį nuo savojo veido, beliko tik Judo giminė.

Cha,       2020-06-21 20:22

Yra tik vienas būdas tapti geru pašnekovu - mokėti klausyti. (A. Mileris)

Į šitą puslapį       2020-06-21 19:51

ne kunigams turbūt draudžiama užeiti. Kodėl? Atsakymas slypi žodyje ,,Nebijokite” smile . Ir ko jūs taip bijote? Ir ko taip narsiai ginatės tais minusiukais? Turbūt šiuolaikinėje seminarijoje labai smuko intelektualinis lygis, todėl tie, kurie turėtų būti dvasios tėveliais, paniškai bijo savo avelių. Iš tikrųjų nebijokite. Nei čia jus kas muša, nei spjaudo, nei gaudo. Paprasčiausiai žmonės pasiilgo rimtesnio pokalbio apie Dievą, apie žmogų, apie Visatą, apie žemiškojo gyvenimo paskirtį, apie visų mūsų dabartį ir ateitį. Jūs čia užgriozdinate vietą ištraukomis iš ST, o šiandieninio gyvenimo ir šiandieninio žmogaus bijote kaip velnias kryžiaus. Kodėl bijote? Jei Dievas su jumis, tai kas prieš jus? Bet turbūt nujaučiate, kad darote ne visai tą, ką turėtumėte. Minusiukais pagal komandą neapsiginsite, bet bažnyčia savo pozicijas galutinai praras. Gaila, žinoma, kad taip, bet ką padarysi. Ieškosime kitų dvasingumo šaltinių. Kitos išeities nepaliekate. Tik nesakykite, kad visą Dievą jūs jau prichvatizavote smile . Ne, brangučiai, Jo tiek daug, kad visiems užteks smile .

Broliukai,       2020-06-21 19:23

jūs apgailėtini. Nei proto, nei talento, nei Dievo meilės. Tik apkasai. Vardan ko? Na, o dabar minusiukus, prašom! smile

Ačiū br. Ramūnui       2020-06-21 19:13

už labai taiklų šios dienos Evangelijos komentarą.
    Na, o apie kritikus, taiklus Antono Čechovo aforizmas: “Kur menas, kur talentas, ten nėra nei senatvės, nei vienatvės, nei ligų, ir pati mirtis perpus…
Meno kūrinys būtinai turi išreikšti kokią nors didžią mintį. Nuostabu tik tai, kas rimta.
Kritikai – tai paprastai tie žmonės, kurie būtų buvę poetais, istorikais, biografais, jei būtų galėję, bet, išbandę savo talentus tose arba kitose srityse ir patyrę nesėkmę, nutarė užsiimti kritika.
Trumpumas – talento brolis.

Kun. br. Ramūnas Mizgiris OFM       2020-06-21 18:53

“Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos”.
Jis buvo tikras arfos burtininkas. Visose Kolumbijos lygumose nebuvo šventės, kurioje jis nedalyvautų. Tam, kad šventė būtų tikra šventė, Mesė Figeredas privalėjo ten dalyvauti su savo stebuklingais pirštais, kurie visiems įkvėpdavo geros nuotaikos ir išjudindavo kojas šokti. Vieną naktį, bekeliaujantį atokiu takeliu, jį užpuolė plėšikai. Mesė kaip tik jojo iš vestuvių asilu, tiksliau, dviem – ant vieno jis pats, o ant kito – arfa. Užklupę vagys muzikantą sumalė į miltus. Kitą dieną Mesę užtiko kažkoks praeivis. Buvo išsitiesęs ant kelio ir priminė purviną, sukruvintą skudurą. Nelaimingasis netgi atrodė jau miręs, kol paskutiniais balso likučiais ištarė:
– Nusivedė asilus. Ir pridūrė: – Pavogė arfą. O tada įkvėpė ir nusijuokė: – Bet nepajėgė pasiimti muzikos! (Eduardo Galeono „Muzika“; iš ispanų k. vertė Augustė Čebelytė)

 

> 14:22       2020-06-21 16:21

Taip. Labai aktuali mintis. O viskas prasideda nuo to: ,,Aš - Dievo vaikas, tu - ne Dievo vaikas”. O paskui jau: ,,Aš skelbiu ,,džihadą” visiems ne Dievo vaikams”. O tereikėtų vieną žvaigždėtą naktį išeiti į lauką ir įsižiūrėti į visas tas artimas ir tolimas galaktikas. Suvokti, kokia tai didybė, kiek ten slypi žmogaus protu nesuvokiamų ir jo penkiais pojūčiais neapčiuopiamų gyvybės formų. Gal vieną kartą susigėstum manydamas, kad Dievas telpa į tavo kišenę, rankinuką ar maldaknygę. Gal nušvistų galvelėje mintis, kokia vis dėlto antidieviška praktika visas tas susipriešinimas, savęs sureikšminimas, kito menkinimas. Ne tam Dievas kūrė šią Visatą, kad savo mažutėje Žemelėje niautumėmės ir ėstume vienas kitą kaip vorai stiklainyje. Pagarba ir tolerancija sau ir kitam išgelbėtų pasaulį. Bet žmonija dar nejaučia Armagedono. Nei gamtiniai, nei socialiniai kataklizmai nepriverčia sustoti ir pagalvoti: ,,Ką aš čia darau? Ką aš čia kalbu?” Ne. Kiekvienas jaučia pareigą pareikšti: ,,Tik aš žinau tiesą. Jei su manim nesutinki, tai esi velnio vaikas”. O jeigu atvirkščiai?..

eilės       2020-06-21 14:22

Мартин Нимёллер «Когда они пришли...», переведённое на десятки языков: «Когда нацисты пришли за коммунистами, я молчал, я же не коммунист. Потом они пришли за социал-демократами, я молчал, я же не социал-демократ. Потом они пришли за профсоюзными деятелями, я молчал, я же не член профсоюза. Потом они пришли за евреями, я молчал, я же не еврей. А потом они пришли за мной, и уже не было никого, кто бы мог протестовать».

 

pieš       2020-06-21 14:10

didelį blogį žmonės turi būti solidarūs ir ne plikomis rankomis. Mes matome, kad dangaus padangtė ginama kalaviju su auksiniais kryžiais. Jeigu visa Lietuvių tauta būtų sukilusi prieš okupacoją, jeigu visa Europa būtų sukilusi pieš hitlerininkus, nebūtų buvę neo Lietuvos okupacijos, nei žydų genocido. Deja deja bet mūsų dienomis blogis labai rafinuotas ir labai ginkluotas ir jis niekur nedingo ir plaikstosi nuo vieno pasaulio krašto iki kito. Nebijoti galima kai esi apsiginklavęs visais ginklais tiek dvasiniais tiek materialiais ir nematerialiais ginklais. Nematerealūs ginklai, tai blogio šaknų ir istorijos, jos naudotų metodų žinojimas, tai sumpratimas ir išmintis, tai kontrolė savęs, tai principingumas, tai teisingos strategijos ir taktikos pasirinkimas, tai prioritetų iškėlimas ir laikymasis, tai diplomatinis politinis išprusimas ir to turi būti mokoma ir mokomasi visą gyvenimą.

Patiko popiežiaus Pranciškaus       2020-06-21 14:02

pastebėjimas, kad “nereikia bijoti tų, kurie naudodami smurtą ir aroganciją bando nuslopinti Evangelijos skelbimą. Jie negali pakenkti sielai, negali nutraukti žmogaus bendrystės su Dievu, nes ji yra Dievo dovana, kurios niekas negali atimti. Vienintelis dalykas, kurio mokinys turi bijoti, – tai prarasti šią dovaną.” Pasaulis ir jo dvasia atima tai, kas yra materialu, bet tai, kas yra iš Dievo niekas negali atimti, o svarbiausia ir yra ryšys su Dievu.

Popiežius Pranciškus       2020-06-21 13:52

Popiežius: nebijokime sunkumų, bijokime nukrypti nuo Evangelijos kelio.


Ragindamas nebijoti, Jėzus kalba apie tris situacijas, trejopus sunkumus, kurie laukia jo mokinių. Visų pirma Jėzaus mokiniams teks susidurti su žmonėmis, kurie norės nuslopinti Dievo žodį ir nutildyti jo skelbėjus. Visam pasauliui skirtą išganymo žinią Jėzus pirmiausiai paskelbė savo mokiniams, kol kas išganymo naujiena skelbiama tyliai, nedideliame žmonių rate, tačiau netrukus mokiniams teks ją skelbti sukaupus visą drąsą, kalbėti atvirai ir garsiai, „nuo stogų“.

Jėzus taip pat neslepia jo mokinių laukiančių persekiojimų ir kankinystės. Šie Jėzaus žodžiai pasitvirtina visais laikais. Tai labai skausminga patirtis, tačiau ji įrodo liudytojų ištikimybę. „Kiek daug šiandien persekiojamų krikščionių visame pasaulyje!“, – sakė popiežius. „Visi, kurie su meile kenčia dėl Evangelijos, yra mūsų dienų kankiniai“. Visiems senų laikų ir mūsų dienų persekiojamiesiems Jėzus sako: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, o negali užmušti sielos“ (Mt 10, 28). Nereikia bijoti tų, kurie naudodami smurtą ir aroganciją bando nusopinti Evangelijos skelbimą. Jie negali pakenkti sielai, negali nutraukti žmogaus bendrystės su Dievu, nes ji yra Dievo dovana, kurios niekas negali atimti. Vienintelis dalykas, kurio mokinys turi bijoti, – tai prarasti šią dovaną. Turime bijoti, kad neprarastume malonės, kad nenukryptume nuo Evangelijos kelio, nepasuktume į moralinės mirties klystkelius, į kuriuos veda nuodėmė.

Jėzaus mokiniams taip pat gresia pavojus pasijusti paliktiems likimo valiai, nejausti Dievo artumo, manyti, kad jis juos paliko ir užmiršo. Numatydamas tokį pavojų, Jėzus prašo nebijoti ir tvirtai tikėti, kad mes visada esame Dievo rankose, kad jis mus visada myli ir globoja. Tėvas mums rūpinasi. Mes esame jam labai brangūs. Tačiau svarbu, kad atvirai ir drąsiai išpažintume ir liudytume savo tikėjimą, kad išpažintume Jėzų žmonių akivaizdoje, darydami gera, sakė Pranciškus.
(JM / Vatican News)

Betgi        2020-06-21 10:27

Jan su savuoju ašššš išliko. ,,Štai pažiūrėkit, kokia ašššš tobula, net kai rašau anaiptol ne tobulai” smile Beje, Dievo vaiku nereikia tapti, nes JAU ESI jo kūrinys. Antraip tavęs čia nebūtų. Klausimėlis tik toks: kiek tu SĄMONINGAS Dievo vaikas.

Jan       2020-06-21 8:38

O gi, drąsus būsi, kai tampsi Dievo vaiku. Kai visiškai atsiduodi į Dievo rankas. Kai tavęs nebėra su savuoju aššššš. Tik tada atsiranda viduje Dievo bebaimė stiprybė, viltis, džiaugsmas ir meilė.
    Aš jums liudiju, kad ta visiškai kitas gyvenimas, visiškai kitoks gyvenimo suvokimas, visiškai kita realybė.

Mons. Adolfas Grušas       2020-06-21 8:25

BRANGUS LIUDIJIMAS

„Skelbkite nuo stogų!“ Tai dramatiškas, kupinas aistros paties Jėzaus balsas, trokštantis, kad Jo Žodis pripildytų visą pasaulį, kad visi žmonės išgirstų Jo raginimą atsiversti. Esame raginami garsiai skelbti, kad Dievas yra didis, kad Jis mus myli, kad yra visur, taip kaip mylinčio žmogaus širdis, kupina jausmų, nori visam pasauliui papasakoti, kas su ja atsitiko. Mums sakoma, jog Dievas neleidžia pražūti net mažiausiam žvirbliui, tad galima tik įsivaizduoti, kaip švelniai Jis myli žmogų! Abejingam ir gyvenimo chaoso prislėgtam žmogui Jėzus skelbia su mumis esantį Dievą.

Tiesa, mes dažnai nenorime prisipažinti esą krikščionys, o, jeigu ir pripažįstame tai, tai su savotiškomis išlygomis, nuolaidomis, kad tik kas nors mūsų nepalaikytų „senamadiškais“, „atsilikusiais“,– net keista, kaip senasis ateistinis žargonas liko aktualus ir šiais laikais. Iš tikrųjų mes bijome savo tikėjimo, jaučiamės, tarsi turėtume atsiprašyti kitų, kad mūsų įsitikinimai nesiderina su šiuolaikine mintimi. Aišku, tokioje situacijoje kalbėti apie „skelbimą nuo stogų“ darosi netgi nepatogu…

Kalbėdamas apie šį skelbimą Viešpats nekalbėjo apie bažnyčias, kuriose mes jaučiamės drąsūs, nes esame namuose ir ten, atrodo, galima netgi pulti vienas kitam į akis, kalbant apie skirtumus, kaip suvokiame kokią nors tikėjimo praktiką. Juk iš tikrųjų gal mes todėl ir esame baikštūs, kad pernelyg viską atidalijome, tikėjimo reikalus skirdami bažnyčiai ar asmeninės maldos namuose akimirkai, eliminuodami dvasinius dalykus iš kasdieninio gyvenimo. Taip Dievas ir tapo išvarytas iš ekonomikos, mūsų pasirinkimų, šeimos modelio, kultūros, kol galiausiai visi susikūrė įvaizdį, kad Evangelija reiškia vos ne tikro žmogiškumo išsižadėjimą.

Kaip tik todėl Bažnyčia ir primena mus šį Jėzaus raginimą. Tapdami Jėzaus mokiniais mes gavome ir įpareigojimą skelbti Evangeliją, pranešti apie tai kiekvienam, kuris nori rimtai žvelgti į gyvenimą.

Tiesa, tai, ko gero, nereikštų garsių šauksmų… Gyventi Evangelija, reiškia: laikytis meilės įsakymo, todėl šiam laikmečiui reikalingi ne garsūs šūkiai, bet sugebėjimas papasakoti Evangeliją savo elgesiu, savo gyvenimo pasirinkimu, ir pagrindinis pavojus slypi ne tame, kad kažkas ne viską sužinos, bet tame, kad krikščionys gali likti nepastebimi ir nereikšmingi. Štai iš kur tas „skelbimo nuo stogų“ palyginimas! Krikščionybė, suvesta vien tik į etines pažiūras ar socialinę sistemą, nebeatitinka tos visumos, apimančios visą gyvenimą, apie kurią kalba Viešpats.

Žinoma, tam reikia įsipareigoti, suvokiant, jog šis liudijimas kainuoja. Jo kaina gali būti įtarūs žvilgsniai, mestelėta pašaipa, išreikšta neteisinga nuomonė, sutiktas abejingumas, būtinybė daryti skaudžius pasirinkimus, kai reikia stoti už krikščionišką šeimą, gyvybę, teisingumą. Vienu žodžiu: būti krikščioniu kainuoja…

Todėl šiandien galėtume kiekvienas paklausti savęs: kiek man kainuoja būti krikščioniu? Nieko?

Blogas ženklas…

nebijokite komunistų ir kgbistų       2020-06-21 6:59

jie dabar retai žudo ar padaro invalidais.
tai ką jie gali padaryti ir padaro:
- apšmeižia ir išsityčioja
- atima turtą
- padaro bedarbiu ir be pajamų ir t.t.


Rekomenduojame

Audrius Bačiulis. Naujienos iš Karabacho fronto

JT piktnaudžiavimas žmogaus teisėmis (I)

Vytautas Sinica. Švedija: multikultūralizmo grimasos

Algimantas Rusteika. Didvyriai ir nesuprasti genijai opozicijoje, o niekšai, kvailiai – valdžioje

Agnė Širinskienė. Kas būna, kai prišneki apie svainio partiją

Popiežius Pranciškus apie neoliberalizmą

Algimantas Rusteika. Didvyriai ir nesuprasti genijai opozicijoje, o niekšai ir kvailiai – valdžioje

Švedija keičia kursą – jungiasi prie rytų europiečių: policija prabilo apie „grėsmę sistemai“, griežtinti įstatymus reikalauja net buvęs ABBA narys

Eidamas 101-uosius metus mirė partizanas Jonas Svilainis-Liūtas

Liudvikas Jakimavičius. Papolitikuokim

Tikėjimo mokymo kongregacija: Tikintieji turi žinoti – ant kortos statoma moralinės tvarkos esmė, susijusi su visapusiška žmogaus gerove

Geroji Naujiena: būti Jo

Andrius Martinkus. 1/10, arba Mintys po rinkimų

Nacionalinis susivienijimas: dėl kandidatų parėmimo antrajame Seimo rinkimų ture

Vytautas Radžvilas. Apie valdomą ir tikrąjį antisistemiškumą

Algimantas Rusteika. Praradom balsą

Agnė Širinskienė. #MeloKojosTrumpos

Andrius Švarplys. Apie rinkimų rezultatus trumpai

Audrius Bačiulis. Geras švogeris ir už giminę geresnis

Vytautas Sinica. Apie neva politizuotą Genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbą

Andrius Švarplys. Žlunga kitas didelis mitas: kad islamas nekelia didelių problemų

Irena Vasinauskaitė. Rinkimai ar pilietinės visuomenės koma?

Ramūnas Aušrotas. Išgyvenom dar vieną dieną?

Rasa Čepaitienė. Kelios pastabos apie rinkimus ir NS pasirodymą juose

Almantas Stankūnas. Liberalusis mitas apie laisvę

Svainio džiaugsmai: „Sveiki atvykę į naują Lietuvą“, arba „Pagaliau galime tikėtis vienalyčių santuokų įteisinimo, pasipriešinimo išmokoms ir paša…“

Robertas Grigas. Ir taip dabar 4 metus?! Kaip iškęsti…

Vytautas. Radžvilas. Ir vis dėlto mes gimėme ir subręsime Laisvei ir Lietuvai!

Andrius Švarplys. Draudimas agituoti neatitinka Konstitucijos

Algimantas Rusteika. Jau galiu kalbėti

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.