Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Mylėti Dievą ir mylėti artimą

Tiesos.lt redakcija   2020 m. spalio 24 d. 22:29

42     

    

Geroji Naujiena: Mylėti Dievą ir mylėti artimą

Jei skriaustumėt našlę ar našlaitį, užkiltų ant jūsų mano rūstybė

Štai ką sako Viešpats: „Ateivio neskriausk ir neišnaudok, nes ir jums Egipte teko būti ateiviais. Neskriauskite našlės ar našlaičio. O jei tu juos skriausi ir jie manęs šauksis, tuomet aš jų šauksmą išgirsiu. Užkils man rūstybė, ir jus kalaviju pražudysiu; tada jūsų žmonos liks našlės, ir sūnūs – našlaičiai. Kai skolini pinigų mano tautos žmogui – kaimynystėje gyvenančiam vargšui, nebūk jam lupikas. Visai nereikalaukite iš tokio palūkanų. Jei iš tautiečio paimtum užstatu apsiaustą, grąžink jį iki leidžiantis saulei. Juk tai jo vienintelė antklodė, jo kūno apklotas. Kaipgi be jo jis miegotų?! Kai jis manęs šauksis, – išgirsiu, nes aš gailestingas“ (Iš 22, 20–26).

* * *

Mylėsiu tave, Viešpatie, mano stiprybe!

Viešpatie, priebėga mano, tvirtove,
vaduotojau mano!
Dieve, prieglobsti mano, tavim aš viliuosi.

Tu mano skydas, išganymo ramstis, mano globėjas.
Šlovingojo Viešpaties šauksiuos
ir išvaduotas būsiu iš priešų.
Lai Viešpats gyvuoja, garbė mano ramsčiui!

Šlovinkim Dievą, vaduotoją mano!
Duodi savo pastatytam valdovui didingai laimėti.
Tu maloningas savam pateptiniui. (Ps 17, 2–4. 47. 51)

* * *

Jūs atsivertėte nuo stabų, trokšdami tarnauti Dievui ir laukti jo Sūnaus

Broliai! Jūs žinote, kaip mes pas jus elgėmės jūsų pačių labui. Todėl jūs ne tik pasidarėte mūsų ir Viešpaties sekėjai, priėmę žodį didžiame suspaudime su Šventosios Dvasios džiaugsmu, bet ir tapote pavyzdžiu visiems Makedonijos bei Achajos tikintiesiems. Mat iš jūsų pasklidęs Viešpaties žodis pagarsėjo ne tik Makedonijoje bei Achajoje, bet jūsų tikėjimas Dievu pasidarė žinomas visur, ir mums jau nebereikia apie tai kalbėti. Žmonės pasakoja apie mus, kaip mes buvome jūsų priimti ir kaip jūs nuo stabų atsivertėte prie Dievo, trokšdami tarnauti gyvajam, tikrajam Dievui ir laukti iš dangaus jo Sūnaus, kurį jis prikėlė iš numirusių, – Jėzaus, mūsų gelbėtojo nuo ateisiančios rūstybės (1 Tes 1, 5–10).

* * *

Mylėk Viešpatį, savo Dievą, ir savo artimą, kaip save patį

Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus privertęs nutilti sadukiejus, susirinko draugėn, ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ Jėzus jam atsakė: „‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu’. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’. Šitais dviem Įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 22, 34–40).

* * *

Visagali amžinasis Dieve, sustiprink mūsų Tikėjimą, Viltį ir Meilę, o kad pasiektume, ką žadi, išmokyk mylėti, ką liepi.
Kiekvienas asmeniškai ir/ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: Viešpatie Dieve, suteik mūsų tautai atsivertimo malonę ir išminties išsirinkti atstovais tuos, kurie turi drąsos Tave išpažinti ir Tavo įsakymų laikytis.
Meldžiame Tave ir už šios mūsų bendrijos narius: tegauna jie iš Šventosios Dvasios gyvą tikėjimą ir gilų pasitikėjimą.
Melskime ir už valstybių vadovus: tepripažįsta jie vienintelį Viešpatį ir tesiekia teisingumo ir taikos.
Prašome per Kristų, mūsų Viešppatį. Amen.

 

* * *

Arnoldas Valkauskas. Dievo yra pasaulis ir Jo yra tvarka

 

 

* * *

Sigitas Tamkevičius. Mylėti –  didžiausias įsakymas
30 eilinis sekmadienis

Evangelijos puslapiuose nuolatos šmėžuoja fariziejai, uoliai gynusieji Dievo Įstatymą; jie tikėjo į Dievą, bet stokojo meilės. Šitaip gali nutikti bet kuriam tikinčiam žmogui: galima tikėti į Dievą, bet gyventi be meilės ir rūpintis tik savo asmeniniu gyvenimu. Fariziejų akyse Jėzus buvo žmones suvedžiojantis klaidatikis, todėl ieškojo bet kokio kabliuko, kur galėtų prikibti ir apkaltinti.

Evangelijoje pasakojama, kaip fariziejai klausė Jėzaus: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ (Mt 22, 36). Galbūt jie tikėjosi išgirsti Dekalogo pirmąjį įsakymą, kurio stropiai laikėsi, – „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane“ (Iš 20, 3). Tačiau Jėzus kaip didžiausią įsakymą akcentavo ne tikėjimą, bet meilę Dievui: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22, 37–39). Tikėjimas be meilės lengvai tampa fariziejiškumu. Jėzaus laikų fariziejai, nors tikėjo į vieną Dievą, per mažai kreipė dėmesio, kad jį reikia mylėti; negana to, matyti jį ir mylėti kiekviename žmoguje.

Dievo žodis šį sekmadienį kviečia pasitikrinti, koks yra mūsų tikėjimas ir kaip vykdome didįjį meilės įsakymą.

Per trisdešimt Nepriklausomybės metų mes daug ką pasiekėme, ir dabartinio gyvenimo negalima net lyginti su sovietinių laikų, kai parduotuvių lentynos būdavo arba tuščios, arba užpildytos menkos kokybės prekėmis. Tačiau šiandien Lietuvoje yra didelė bėda – meilės stoka. Tai akivaizdžiai matėme priešrinkiminiu metu: nevaržomai liejosi pyktis ir panieka vieni kitiems; vargingiausi žmonės prisimenami tik tiek, kiek reikia laimėti jų balsams, o paskui rinkos ekonomika vėl leidžia gyvuoti nežmoniškai ideologijai, kai svarbūs tik tie, kurie turi pinigų ir valdžios, o visi kiti – bereikšmiai. Partijų programose dominuoja pažadai sukurti žmonėms medžiaginę gerovę, bet juk žmogui reikia ir dvasinės gerovės, kad jis jaustųsi gerbiamas ir mylimas.

Priešrinkiminėje agitacijoje buvo galima pastebėti bandymą net krikščioniškąjį tikėjimą panaudoti visiškai nekrikščioniškų nuostatų propagandai. Buvo kalbama apie vadinamąjį evangelinį liberalizmą, akcentuojant laisvę ir meilę, bet nutylint, kad laisvė ir meilė yra neatskiriama nuo evangelinės tiesos ir doro elgesio.

Senajame Įstatyme yra stipriai pabrėžiama, kokiu būdu meilė gali būti pažeista: „Ateivio neskriausk ir neišnaudok!“; „Neskriauskite našlės ir našlaičio!“; „Kai skolini kaimynystėje gyvenančiam vargšui, nebūk lupikas!“ (plg. Iš 22, 20–24).

Naujajame Įstatyme dar įsakmiau skamba Jėzaus žodžiai: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Mes labai gerbiame kryžių; jis yra ženklas, primenantis didžiausią meilę, kurią Dievo Sūnus parodė, mirdamas už mus ant kryžiaus medžio.

Spalio 19 d. minėjome aštuonis Šiaurės Amerikos kankinius jėzuitus, kurie buvo pasišventę indėnų – irokėzų ir huronų – misijoms.

Misionieriai akivaizdžiai jautė jiems grėsusį pavojų, bet rūpestis bei meilė indėnams buvo jėga, leidusi vykdyti misiją iki kankinystės. Šv. Jonas Brebefas SJ paliko savo dvasinius užrašus, kuriuose skaitome: „Dieve mano, kaip man skaudu, kad žmonės tavęs nepažįsta, kad šis barbariškas kraštas dar ne iki galo į tave atsigręžė, kad nuodėmė čia dar neišnaikinta! Taip, mano Dieve, jeigu ant mano pečių kristų visi tie sunkūs ir žiaurūs kankinimai, kuriuos turi patirti šio krašto belaisviai, aš noriai jiems atsiduodu, kad juos patirčiau vienas.“ 1648 m. kovo 16 d. kun. J. Brebefas buvo žiauriai nukankintas.

Ortodoksų arkivyskupas Antonijus Blumas aprašo vieną įvykį iš pilietinio karo Rusijoje laikų. Mažas miestelis, kuriame laikėsi baltagvardiečių likučiai, buvo užimtas Raudonosios armijos. Viena moteris su dviem ketverių ir penkerių metų vaikais pateko į mirtiną pavojų, nes jos vyras priklausė baltagvardiečiams. Vieną vakarą į duris pasibeldė jauna moteris Natalija ir pasakė turinti žinių, kad moteris yra susekta ir šią naktį bus suimta ir sušaudyta. Patarė bėgti. Bet kaip pabėgti su mažais vaikais? Tuomet toji jauna kaimynė pasakė: „Aš pasiliksiu vietoj tavęs ir atsiliepsiu tavo vardu!“ – „Bet tave sušaudys.“ – „Taip, bet aš neturiu vaikų.“ Ji pasiliko ir buvo sušaudyta, bet motina su vaikais išsigelbėjo (A. Bloom, „Maldos mokykla“).

Visą gyvenimą eiti meilės keliu: daryti gera, atleisti skriaudėjams, melstis už priešus ir visiems linkėti tik gera – toks mūsų, tikinčiųjų, kelias, kartais ne lengvesnis už trumpalaikę kankinystę. Tepadeda Viešpats mums eiti šiuo meilės keliu.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

XXX eilinės savaitės šeštadienio Evangeliją       2020-10-31 5:56

komentuoja kun. Rytis Baltrušaitis
Atrodo paradoksalu, kad, norėdamas geriau girdėti ir matyti, renkiesi geresnę vietą ir esi apšaukiamas, kaip sau garbės norintis, kaip save aukštinantis asmuo. Tačiau šios dienos Evangelijos skaitinys yra apie mūsų laikus, jis yra labai aktualus ir svarbus.
Gausioje lietuviškoje skaudoje kasdien galime pamatyti daug nuotraukų, kuriose mūsų žvaigždės stengiasi nusifotografuoti su įžymybėmis. Tikrai dalis stengiasi prisiartinti ir prie dvasinių autoritetų, papulti į laikraščio ar žurnalo puslapius su žinomu ir gerbiamu dvasininku, kai kuriems yra svajonė išvysti save spaudoje esantį šalia popiežiaus ar kitų religijų charizmatinių asmenybių.
Jei šiandien Jėzus būtų žmogaus pavidalu tarp mūsų, tai didelė dalis jį vaikytųsi, dėl to, kad jis populiarus. Būti šalia to, apie kurį visi kalba, kurį rodo visos televizijos yra tiesiog gyvenimo užgaida.
Štai ir fariziejai stengėsi pasikviesti jį pietų, kad galėtų pabūti šalia jo, kad galėtų su juo drauge pavalgyti. Ir nors fariziejai Jėzaus nemėgo, nes jo populiarumas jiems buvo nenaudingas, bet jį kviesdavosi. Ar tad nebuvo noro apsidrausti prieš liaudį, nes – o jeigu…
Šiandien yra daug žmonių, kurie trokšta susituokti bažnyčioje, laiko būtina, kad kunigas palaimintų naujai atidaromas firmas, parduotuves ar įstaigas, o kiekviena proga stengiasi pasakyti, jog tas ar kitas kunigas yra jo draugas.
Bet…
Ar šis susitikimas keičia žmonių širdis? Ar jiems reikia populiaraus asmens šalia savęs, ar jie nori pamaitinti savo širdį Dievo žodžiu ir keisti savo gyvenimą pagal Jėzaus mokymą?
Deja, bet dažniausiai tai yra tuščio išlepusio mieščioniško populiarumo siekimas, bet ne tikėjimo išpažinimas pasaulio akivaizdoje.
Bendrauti su asmeniu, bet nepriimti jo žinios, neleisti tai žiniai perskrosti gyvenimo, neleisti jai keisti nusistovėjusių negatyvių įpročius ir nesiklaupti atgailos ženklan – štai kokią išvadą galima daryti.
Ir šiandieniame skaitinyje matome, kaip Jėzus skelia antausį besipuikuojantiems, kad jis atėjo į jų namus.
Tie, kurie veržiasi į pirmas eiles, tenori savo paties populiarumo, bet jiems visai neįdomi žinia, kurią Jėzus neša. Ir kadangi ta žinia neperkeičia užkietėjusių širdžių, jie taps paskutiniai. O tie, kurie stebi iš tolo, nes dėl savo paprastumo negali būti arčiau, bet tiki, jog Jėzus yra gyvenimo Viešpats, kad jis permato širdį, kad jis atėjęs gydyti, atleisti, tie bus pirmi, nes jie bus šalia Jėzaus dėl savo tikėjimo grynumo.
Tad mums visiems skamba elementarus klausimas: ar prie Jėzaus į Bažnyčią veržiuosi dėl noro pasirodyti, kad aš esu, ar norėdamas pripažinti, jog be Viešpaties mano gyvenimas – kaip meilės pripažinimo rašymas tekančiame upės vandenyje?
Dėl tikėjimo ar dėl populiarumo, kuris pasipuošęs viską maskuojančiu patogumo šaliu?

Bernardinai.lt

XXX eilinės savaitės šeštadienio Evangelijos       2020-10-31 5:54

Mąstymas
Prašyti vidinio tikrumo, jog esu vertingas Dievo akyse, malonės

Pirmieji šiandieninės Evangelijos žodžiai parodo man sunkią situaciją: Jėzus yra sekamas namuose, į kuriuos Jis yra pakviestas vaišėms, nors šeimininkai apsimeta esantys artimi ir draugiški Jėzui.

*

Paklausiu savęs apie savo santykį su Jėzumi. Pažvelgsiu į tą santykį giliau. Ar esu jame autentiškas? Ar mano išorinė laikysena kyla iš širdies laikysenos? Paprašysiu Jėzaus, kad apsaugotų mane nuo apsimetinėjimo.

*

Apsimestinis santykis su Jėzumi gali demoralizuoti gyvenimą. Be gilaus ryšio su Juo galiu tapti išpuikęs, susitelkęs ties savimi, ieškantis pirmųjų vietų.

*

Jėzus mokina mane nuolankumo, pamilimo tiesos, kuri sako, kad Jis pirmasis mane pamilo, pirmas apie mane galvoja, pirmas teikia man Dievo vaiko vertumą. Užimti paskutinę vietą – reiškia nepralenkti Dievo, pripažinti, kad viskas, ką turiu, kyla iš Jo.

*

Uzurpavimas sau teisės į pirmumą baigsis pažeminimu, atskleidimu tiesos, kad pats negaliu užsipelnyti nuosavo vertumo. Kartais reikia atsidurti paskutinėje vietoje, kad išgyvenčiau tiesą, jog viską turiu iš Dievo.

*

Jėzus kasdien kalba man su meile: „Bičiuli, pasislink aukščiau“. Jis be perstojo mane pakelia, išgydo mano pažemintą savivertę. Jeigu duosiu pirmumą Jo žodžiui, patirsiu gilų vertumo pojūtį.

*

Savęs aukštinimas yra vidinio nepasitikėjimo savimi ženklas. Tai slepiamas menkavertiškumo jausmas. Kartosiu savo širdyje maldą:

„Jėzau, parodyk man mano tikrąją vertę“.

Kasdienapmastau.lt

XXX eilinės savaitės šeštadienio Evangelija       2020-10-31 5:52

(Lk 14, 1. 7–11)
  Kartą šeštadienį Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti. Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, jis pasakė jiems palyginimą:
  „Kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave ir atėjęs tas, kuris tave ir jį kvietė, netartų tau: ‘Užleisk jam vietą!’ Tuomet tu sugėdintas turėtum sėstis į paskutinę vietą. Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: ‘Bičiuli, pasislink aukščiau!’ Tada tau bus garbė prieš visus svečius.
  Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“.
Katalikai.lt

XXX eilinės savaitės šeštadienio Dievo Žodis       2020-10-31 5:52

Psalmė (Ps 41, 2–3. 5)
P.  Mano siela ištroškusi gyvojo Dievo.
Kaip ištroškusi elnė uodžia upelio,
taip mano širdis tavęs ilgisi, Dieve. – P.
Mano siela ištroškusi Dievo – gyvojo Dievo,
vai, kada nukeliausiu ir Dievo veidą išvysiu? – P.
Man su minia tekdavo eiti,
žygiuoti į Dievo buveinę,
džiaugsmo ir liaupsių balsams aplinkui beaidint
būry iškilmingam. – P.
Posmelis prieš evangeliją (Mt 11, 29)
P.  Aleliuja. – Imkite ant pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, – sako Viešpats, –
              nes aš romus ir nuolankios širdies. – P. Aleliuja.

XXX eilinės savaitės šeštadienio Dievo Žodis       2020-10-31 5:51

Skaitinys (Fil 1, 18b–26)
  Broliai!
  Kad yra skelbiamas Kristus,– štai kuo aš džiaugiuosi! Bet aš ir toliau džiaugsiuosi. Juk aš žinau, kad šitai pravers mano išganymui dėl jūsų maldos su Jėzaus Kristaus Dvasios pagalba. Aš karštai laukiu ir turiu viltį, jog anaiptol neliksiu sugėdintas, bet kaip visuomet, taip ir dabar Kristus bus viešai išaukštintas mano kūne – nesvarbu, ar gyvenimu, ar mirtimi.
  Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas. Bet jei aš, gyvendamas kūne, dar galėčiau vaisingai pasidarbuoti, tuomet nebežinau, ką pasirinkti. Mane traukia ir viena, ir kita, nors verčiau man mirti ir būti su Kristumi, nes tai visų geriausia. O mano pasilikimas kūne reikalingesnis jums.
  Taip įsitikinęs, aš žinau, jog liksiu ir būsiu su jumis visais jūsų pažangai ir tikėjimo džiaugsmui, kad jūs dar labiau galėtumėte pasigirti manimi Kristuje Jėzuje, kai aš vėl atvyksiu pas jus.

Kun. Rytis Baltrušaitis       2020-10-30 13:51

Dažnai žavimės, arba piktinamės kitų  žmonių gyvenimo istorijomis. Vienose atrandame drąsos ir savo darbams bei užmačioms, kitose sutrinkame, jos tampa ir įniršio bei nežaboto pykčio priežastimi.
Pasitaiko daug atvejų, kai kuo nors piktinęsi, vėliau, susiklosčius gyvenimo aplinkybėms, pakeičiame savo požiūrį. Ir dažniausiai tai nutinka, kai tai paliečia mūsų asmeninį gyvenimą, pačius brangiausius žmones.
Viena jauna moteris jautė neapykantą ir ypatingą pagiežą merginų prievartautojams. Kai tik jai tekdavo kalbėtis su žmonėmis, visada labai aštriai pasisakydavo šia tema, be gailesčio smerkdama tokius nusikaltėlius. Tačiau praėjus keleriems metams šiai moteriai teko dalyvauti teisme, kuriame buvo sprendžiamas jos sūnaus likimas dėl išprievartavimo. Po šio įvykio, pagieža ir pyktis išnyko. Ji pradėjo kalbėti, kokie vargšai yra šie jaunuoliai ir kokie nelaimingi tėvai, kurių vaikai pakliūva į tokias gyvenimo situacijas. Ji subūrė tėvų savitarpio pagalbos grupę, kurioje visi drauge dalydavosi savo skausmu ir kartą per mėnesį bendrai melsdavosi už tokias šeimas.
Kai mūsų kokia nors problema neliečia asmeniškai, dažniausiai elgiamės priešingai, nei susidūrus akis į akį su realybe. Šios moters pavyzdys – vienas iš tūkstančių, tai tik patvirtina.
Visada esame kviečiami ir raginami mąstyti asmeniškai, bandyti suvokti, kaip jaučiasi kitas žmogus, kuris taip pat yra Dievo kūrinys. Ir kai kartais reikalaujame teismo, ir kuo baisesnio teismo, nes vaidybiniai filmai ir kriminaliniai žinių siužetai mums jau atbukino jautrumą, pamąstykime: ką išgyvena teisiamojo tėvai, broliai ir seserys? O jei aš būčiau jų vietoje, jei tai būtų mano sūnus, brolis, ar labai geras draugas?
Ir šiandienos Evangelinijos tekste Jėzų girdime taip pat kalbantį, kai jis atsako fariziejams: „Jei kurio iš Jūsų sūnus ar galvijas įkris į šulinį, argi tučtuojau neištrauks jų šabo dieną“?
Esame įvairių įstatymų  ir paliepimų apsuptyje. Jie sukurti mus apginti. Tačiau kartais mes tampame negyvos raidės įkaitais, kai nematome žmogaus atgailos ašarų, artimo pastangų pasitaisyti. Mes savo širdyje neleidžiame žmogui augti ir keistis, nepaisant to, kad jis tikrai keičiasi.
Čia turime prisiminti sceną, kai Jėzus tam, kuris neturi nuodėmės, liepia mesti akmenį į nusidėjėlę moterį.
Gaila, kad esame pritvinkę pykčio ir pavydo, kad kito žmogaus sėkmė mums kelia įtarumą, o nuoširdumas dažniausiai panašus į pasiruošimą ko nors prašyti iš  mūsų. Mes atbukome tikrai meilei ir nebetikime gerumu, gyvenimą maitiname skandalais ir kitų nesėkmėmis.
Pasaulį matyti gražesnį  galėsime tik tada, kai, užuot keikę, pradėsime laiminti; kai visur matydami įtarumą atsiversime pasitikėjimui; kai keletą kartų nuvilti, leisime pabandyti dar sykį; kai vietoj akmens ar kumščio dovanosime maldą, tikėdami, kad Dievui nėra negalimų dalykų, jog jam tikrai viskas įmanoma.
Dievas mus pasišaukė drauge su juo kurti meilės civilizaciją, nepaisant to, kad mirties kultūra dažnai dvokia, sunaikindama keitimosi viltį.
Tad belieka dar kartą sau priminti – jeigu nori keisti pasaulį, keisk pirmiau save.
Dieve padėk.
Bernardinai.lt

XXX eilinės savaitės penktadienio Evangelijos       2020-10-30 5:52

Komentaras
Kkomentuoja kun. Ernestas Maslianikas

Geroji Naujiena šiandien mums ir vėl kalba apie šabą – jo reikšmę bei prasmę. Per šabą Dievas žydams davė laisvą nuo darbų dieną, kad jie galėtų su Juo susitikti ir geriau Jį pažinti. Tačiau fariziejai iš šabo padarė tokią dieną, kuri draudžia net ir Dievo Sūnui apreikšti Aukščiausiojo didybę bei galią per žmogaus pagydymą.
Susirinkusieji į svečius žino 39 veiksmus (arba darbus), kurių šią dieną negalima daryti, tačiau nesugeba atsakyti į klausimą: „Ar galima per šabą gydyti, ar ne?“ Jie nesugeba suprasti, kad pagydymas Dievo galia, tai nėra atlikimas tokios gydomosios praktikos, kuri šabo metu yra draudžiama. Fariziejai nuolatos pasmerkia visus, kurie nesielgia taip kaip jie.
Vandenligė – tai liga, kuri pasireiškia didelio vandens kiekio kaupimusi žmogaus organizme, dėl to pradeda tinti kūnas bei netinkamos kraujo apytakos. Vandenlige sergantis žmogus, greičiausiai buvo vienas iš fariziejų vyresniojo pakviestų svečių.
Po užduoto klausimo ir išgydymo Jėzus pateikia dar vieną klausimą: „Jei kurio iš jūsų sūnus ar galvijas įkris į šulinį, argi tučtuojau neištrauks jų šabo dieną?!“ Šiuo klausimu Jėzus bando išsiaiškinti ar galima per šabą padaryti kažką gero, pavyzdžiui išgelbėti gyvybę. Atsakymų stoka dėl Jėzaus iškeltų klausimų, byloja apie tai, kad išgydymo liudytojai nėra tvirti savo įsitikinimuose, nes per mažai išmano Įstatymą ir nesugeba tinkamai apginti savųjų pozicijų. Nors atėję į svečius, jie visada užima pirmąsias vietas.
Bernardinai.lt

XXX eilinės savaitės penktadienio Evangelijos       2020-10-30 5:51

Mąstymas
Prašyti kitų poreikiams jautrios širdies

Meditacijos pradžioje įsisąmoninsiu, kad viskas yra malonė: Dievo Žodis yra malonė, Dievo Žodžio klausymasis yra malonė, įkvėpimai yra malonė ir atsiliepimas į įkvėpimus yra malonė. Pažadinsiu savyje troškimą atsiverti viskam, ką Dievas nori man suteikti šioje maldoje.
*
Įžengsiu į Luko aprašytą sceną. Atsisėsiu šalia Jėzaus, kuris yra pakviestas vaišėms. Pastebėsiu fariziejų žvilgsnius, sekančius Jį. Viešpatauja neatvirumo ir paviršutiniškumo klimatas: tariamos vaišės už kurių slepiasi įtarumas ir nepasitikėjimas.
*
Įsijausiu į fariziejaus namuose viešpataujančią atmosferą. Prašysiu atvirumo ir autentiškumo savo susitikimuose su Jėzumi. Paprašysiu Jo, kad padėtų man nusiimti visas apsimetinėjimo kaukes, po kuriomis slepiu tikrąjį veidą.
*
Įsivaizduosiu sujudimą tarp susirinkusiųjų tą akimirką, kai pasirodo žmogus sergantis vandenlige. Jėzus žino mintis ir klausimus, kurie verda jų širdyse. Fariziejai sustoja ties Įstatymo raide, nekreipdami dėmesio į žmogaus kančią.
*
Perdėtas susitelkimas ties nuostatais gali man uždengti žmogaus poreikius. Atkreipsiu dėmesį į savo kasdienes pareigas, į struktūras, kuriose veikiu, į pareigybes, kurias vykdau.  Ar pastebiu kitų poreikius? Ar rūpinuosi silpniausiaisiais? Ar susitelkęs ties savo užduotimis nepametu iš akių žmogaus?
*
Jėzus kelia retorinį klausimą, kad padarytų mane jautrų stokojantiems ir gyvenantiems šalia manęs. Jis pateikia pavyzdį, per kurį leidžia man suprasti, kad negalima iškelti Įstatymo raidės aukščiau už žmogų, kuris yra dideliame varge.
*
„Palietė, išgydė ir paleido…“. Prisiartinsiu prie Jėzaus ir prašysiu, kad suteiktų man jautrią žmogiškam vargui širdį.
Kartosiu širdyje maldą:
„Jėzau, jautrusis kiekvienam vargui, padaryk mano širdį panašią į Tavo Širdį“.

Kadienapmastau.lt

XXX eilinės savaitės penktadienio Evangelija       2020-10-30 5:49

(Lk 14, 1–6)
  Kartą šeštadienį Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo jį. Štai jį pasitiko vandenlige sergantis žmogus.
  Jėzus kreipėsi į Įstatymo mokytojus ir fariziejus: „Valia šeštadienį gydyti ar ne?“ Tie tylėjo. Tada jis ėmė, išgydė jį ir paleido.
  O jiems pasakė: „Jei kurio iš jūsų sūnus ar galvijas įkris į šulinį, argi tučtuojau neištrauks jų šeštadienį?!“ Ir jie nesugebėjo į tai atsakyti.
Katalikai.lt

XXX eilinės savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-10-30 5:48

Psalmė (Ps 110, 1–6)
P.  Didingi Viešpaties kūriniai.
Visa širdimi Dievui dėkosiu
teisingųjų būry, didžioje jų bendrijoj.
Didingi Viešpaties kūriniai,
nuostabūs tiems, kas juos myli. – P.
Puošni, prabangi jo kūryba,
jo teisingumas tveria per amžius.
Paliko veiklos stebuklingos paminklą
gerasis, maloningasis Viešpats. – P.
Maitina kiekvieną, kas jo šventai bijo,
savo sandorą atmena amžiais.
Galybę savo tautai parodė,
atidavė jai žemę pagonių. – P.
Posmelis prieš evangeliją (Jn 10, 27)
P.  Aleliuja. – Manosios avys klauso mano balso,– sako Viešpats; –
              aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. –  P. Aleliuja.

XXX eilinės savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-10-30 5:48

Skaitinys (Fil 1, 1–11)
  Paulius ir Timotiejus, Kristaus Jėzaus tarnai, visiems šventiesiems Kristuje Jėzuje, gyvenantiems Filipuose, kartu su vyskupais ir diakonais. Malonė jums ir ramybė nuo mūsų Tėvo Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus.
  Aš dėkoju savo Dievui, kada tik jus prisimenu, visuomet, kiekvienoje maldoje, su džiaugsmu už jus visus besimelsdamas, už jūsų bendradarbiavimą Evangelijos labui nuo pirmosios dienos iki šiandien. Aš esu tikras, kad tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir pabaigs iki Kristaus Jėzaus dienai.
  Šitaip manyti apie jus visus teisinga, nes aš turiu savo širdyje jus, kurie, tiek man esant kalėjime, tiek ginant ir stiprinant Evangeliją, visi tebesate mano malonės bendrininkai. Dievas gali paliudyti, kaip aš jūsų visų pasiilgau Kristaus Jėzaus nuoširdumu.
  Ir dabar meldžiu, kad jūsų meilė vis augtų ir augtų pažinimu ir gausia patirtimi, kad jūs mokėtumėte pasirinkti, kas vertingiau, kad būtumėte tyri ir be priekaišto Kristaus dieną, pilni teisumo vaisių per Jėzų Kristų Dievo garbei ir šlovei.

Darius Petkūnas       2020-10-29 5:54

Evangelijos komentaras
Ši evangelija liudija apie paskutinę Jėzaus kelionę į Jeruzalę. „Jėzus ėjo mokydamas per miestelius ir kaimus,“ ir ragino žmones atsiversti, tai yra palikti savo nuodėmingus kelius ir grįžti prie Dievo. Jėzus kvietė žmones neguosti savęs naivia mintimi, kad jie bus išganyti biologiniu keliu, tai yra todėl, kad jie yra Abraomo vaikai. Jonas Krikštytojas, kuris ruošė Mesijui kelią, yra pasakęs: „Nebandykite ramintis: ‘Juk mūsų tėvas ¬ Abraomas.’ Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų.“ Atmetantiems šį kelią Jėzus sakė: „Tai bus verksmo ir dantų griežimo, kai Dievo karalystėje pamatysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus, o patys būsite išvaryti laukan.“

Nors minios stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią, ne visi jį priėmė. Lukas rašo: „Tuo pačiu metu atėjo keli fariziejai ir įspėjo Jėzų: „Eik iš čia, pasišalink, nes Erodas nori tave nužudyti.‘“

Fariziejai ragino Jėzų pasitraukti, tvirtindami, kad jis užsitraukė pasaulietinės valdžios nemalonę, o toji valdžia Galilėjoje buvo Erodo Antipos rankose. Antipo tėvas buvo Erodas Didysis, kuris iš trijų karalių sužinojęs apie Betliejuje gimusį Kristų - žydų karalių, paliepė išžudyti Betliejaus berniukus, dviejų metų ir jaunesnius. Atrodė, kad fariziejų žodžiai turėjo pagrindo, nes dabartinis Erodas Antipas neseniai nukirsdino Joną krikštytoją. Iš Luko sužinome, kad Antipas iš tiesų girdėjo apie Jėzų ir jo mokinius, jo skelbiamą gerąją naujieną ir išgydymus, ir nežinojo ką daryti. „Jonui aš nukirsdinau galvą; o kas yra šitas, apie kurį girdžiu pasakojant tokius dalykus?!“ „Ir jis stengėsi susitikti Jėzų,“ - liudija evangelistas. Iš tiesų Jėzų jis susitiks Didįjį Penktadienį Jeruzalėje ir labai apsidžiaugs, nes norės pamatyti jį darantį kokį nors stebuklą. Jis jį visaip klausinės, bet Jėzus neatsakinės. Tada Antipas su savo palyda Jėzų išjuoks ir aprengęs jį baltu drabužiu, išsiųs atgal pas Pilotą.

Fariziejams, kurie dėjosi norintys išgelbėti Jėzaus gyvybę ir prašė dėl Erodo kėslų jo kuo greičiau palikti tą vietovę, Jėzus patarė be reikalo nesijaudinti, nes mirtis jo laukia ne kur kitur, o tik Jeruzalėje. Erodo atžvilgiu jis atsakė: „Eikite ir pasakykite tam lapei: ‘Štai aš išvarinėju demonus ir gydau šiandien, tai darysiu ir rytoj, o trečią dieną būsiu visa atlikęs… nedera juk pranašui žūti ne Jeruzalėje.‘“

Darius Petkūnas       2020-10-29 5:53

II. Dievo Sūnus tobulai išpildė trejopą jam Dievo Tėvo pavestą tarnystę: pranašo, kunigo, ir karaliaus. Šį kartą jis labiau pabrėžė pranašo tarnystę, o pranašo pagrindinis pašaukimas yra kviesti žmones atgailai ir gražinti juos pas Dievą. Pranašo skelbiama žinia nėra maloni. Ji primena artėjančią Dievo bausmę už nuodėmes. Iš Senojo Testamento skaitinio girdėjome, kaip pranašas Jeremijas skelbė būsimą Jeruzalės žlugimą ir pagrindine priežastimi įvardijo miesto žmonių stabmeldystę ir kitas nuodėmes. „Tas miestas bus sunaikintas, liks be gyventojų!...” – kalbėjo jis. “Taisykite savo kelius ir darbus, klausykite Viešpaties, savo Dievo, balso, kad Viešpats apgailėtų savo mintį apie nelaimę, kuria jums grasina.”

Išgirdę šią gąsdinančią žinią miesto pasaulietinės valdžios didikai ir kunigai suėmė Jeremiją. Kunigai ir [netikri] pranašai pareiškė didžiūnams ir visai miniai: „Tas žmogus turi būti nubaustas mirtimi, nes, kaip patys savo ausimis girdėjote, pranašavo prieš šį miestą!“ Jie manė, kad miestas nenugalimas, nes jį saugo Dievas. Juk Dievas negali leisti žlugti miestui, kuriame ant Siono kalno stovi Saliamono šventykla. Tuo tarpu Dievas per Jeremiją kalbėjo: “Nepasitikėkite nepagrįsta viltimi, sakydami: ‘Tai Viešpaties Šventykla! Tai Viešpaties Šventykla!’ Tik tuomet, jei jūs visiškai pakeisite savo kelius ir darbus, jei vykdysite teisingumą tarp žmonių, jei neskriausite svetimšalio, našlaičio ir našlės, jei nepraliesite nekalto kraujo šioje vietoje ir nedarysite sau žalos, sekdami paskui svetimus dievus, aš būsiu su jumis šioje vietoje ¬ krašte, kurį senovėje amžinai atidaviau tavo tėvams.”

Daug pranašų buvo nužavinta Jeruzalėje, įskaitant Zachariją, „kuris buvo nužudytas tarp aukuro ir šventovės.“ Jų žinia pasirodė esanti teisinga, nes miestą nukariavo Nebukadnezaras ir sugriovė Dievo šventyklą, o didžiąją tautos dalį 70-čiai metų ištrėmė į Babilono nelaisvę. „Prie Babilono upių mes sėdėjome verkdami, Siono kalną atsiminę,“ – guodė save psalme tremtiniai. Tik nelaisvėje tauta paliko stabus ir nuodėmingus kelius, ir sugrįžo pas gyvąjį Dievą, kuris pagaliau grąžino juos į jų žemę ir leido atstatyti sugriautą šventyklą.

Dabar pats Dievo Sūnus ragino žmones atsiversti ir grįžti pas Viešpatį. Šventasis miestas anaiptol nebuvo šventas. „Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus tarsi višta savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai! Štai paliekami jums jūsų namai.“

Fariziejų maištavimas prieš Dievo Sūnų atspindi apskritai žmogaus maištavimą prieš Dievą. Dėl įgimtosios nuodėmės nuo pat gimimo žmogaus elgiasi tarsi Dievo priešas, jo nemyli ir juo nepasitiki, kol pats Dievas, Šventoji Dvasia, per Kristaus Evangelija jo nepašaukia ir neatgimdo per Šventąjį Krikštą. Net tikinčiam krikštytam žmogui tenka kovoti su savo prigimtimi. Ir mums sekmadienį kartais reikia pastangų prisiversti ateiti į bažnyčią.

Darius Petkūnas       2020-10-29 5:53

III. Apaštalas Paulius ragina mus sugrįžti pas Viešpatį. „Mano broliai, mano mylimieji ir išsiilgtieji, mano, džiaugsme ir mano vainike, tvirtai stovėkite Viešpatyje, mylimieji!“ Apaštalas Paulius pats paskelbė Kristaus Evangeliją Filipuose ir tame mieste buvo įkurta Kristaus Bažnyčia. Palikęs miestą jis toliau leidosi į misijos kelionę, kur jį pasiekė žinia, kad bažnyčion įsiveržė pasaulio dvasia. Paulius tuomet buvo kalėjime ir manė, kad ten mirs. Ten jis ištarė žodžius: „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis tik laimėjimas.“ Nebegalėdamas pas juos atvykti jis rašė laišką, ragindamas Bažnyčią išsižadėti pasaulio dvasios. „Daugelis ¬ apie juos ne kartą esu jums kalbėjęs ir dabar su ašaromis kalbu ¬ elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai. Jų galas ¬ pražūtis, jų dievas ¬ pilvas ir jų garbė ¬ gėda. Jie temąsto apie žemės daiktus.“ Paulius ragina juos atgailai, primindamas, kad mes esame ne tiek šio pasaulio, kiek „dangaus piliečiai, ir iš ten jo mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną.“

Tuo tarpu Jėzus buvo kelyje į Jeruzalę. Ten Dievo Sūnus atliks savo kunigišką tarnystę. Kunigų pareiga iki Kristaus buvo aukoti aukas už žmonių nuodėmes. Kristus, būdamas vyriausiuoju kunigu Melchizedeko tvarka, ten paaukos auką, į kurią nurodė visas Senasis Testamentas - savo kūną žmogaus nuodėmes. Todėl fariziejus, kurie tariamai rūpinosi jo gyvybe jis apramino: „Štai aš išvarinėju demonus ir gydau šiandien, tai darysiu ir rytoj, o trečią dieną būsiu visa atlikęs.“ Trečioji diena – jo prisikėlimo diena, kuomet jis prisikels iš numirusių, užbaigdamas visą žmogaus išganymo darbą, kad jo aukos dėka sutaikyti su Dievu mes turėtume amžiną gyvenimą.

Evangeliją Kristus baigia pranašiškais žodžiais. „Aš sakau jums: jūs manęs nebematysite, kol ateis laikas, kada tarsite: ‘Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!’“ Kada minios giedos šiuos žodžius Kristui? Juos minios ištars Verbų Sekmadienį jam įžengiant į Jeruzalę. Ir mes šiandien giedosime šiuos žodžius šventinant Sakramento duoną ir taurę. Joje Kristus aplankys savo kūnu ir krauju mus asmeniškai, su savimi atnešdamas išganymą ir atpirkimą. Sustiprintiems malone jis ragina išeiti iš bažnyčios į pasaulį, ne tam, kad jį mėgdžioti, bet atnaujintu nusistatymu, kad „galėtumėte suvokti Dievo valią ¬ kas gera, tinkama ir tobula.“ Amen.

XXX eilinės savaitės ketrvirtadienio Evangelijos       2020-10-29 5:51

Mąstymas.
Prašyti ištikimybės ir aukos dvasios pašaukimo kelyje

Meditaciją pradėsiu karšta malda į Šv. Dvasią, kad apvalytų mano širdį ir padėtų susikaupti ties evangeline scena, kurią aprašo Lukas. Atiduosiu Jai visus savo rūpesčius ir įtampas, kurios trukdo man susikaupti ir klausytis Dievo žodžio.
*
Jėzus yra kelyje į Jeruzalę. Jis žino, kad ten Jo laukia kančia ir mirtis. Kontempliuosiu Jėzų, kuris ryžtingai ir ištikimai eina atlikti savo misijos. Jis neatsitraukia, neišsigąsta nieko, kas apsunkina misijos įvykdymą.
*
Pažvelgsiu į savo pašaukimą, į kelią, kurį iki šiol nuėjau. Prisiminsiu savo išgyventus išbandymus ir krizes. Paklausiu savęs apie savo gyvenimo tikslą. Kur einu? Kas man gyvenime yra svarbiausia? Ar esu ištikimas savo gyvenimo pasirinkimui?
*
Jėzus, įkalbinėjamas pasitraukti, lieka ištikimas savo misijai. Pažvelgsiu į savo gyvenimą. Ar pasiduodu baimei ir pagundai atsitraukti, pabėgti? Nuo ko dažniausiai bėgu? Į kur bėgu? Paklausiu savęs apie savo „slėptuves“. Ar dabar nuo ko nors bėgu, ko nors vengiu?
*
Jėzus yra laiko ir žmogaus gyvenimo Viešpats. Jame galiu jaustis vidiniai laisvas ir saugus. Jis gali mane išgydyti iš bet kokios baimės ir išvaryti iš manęs demoną, kuris gundo mane atsitraukti. Ko dabar norėčiau Jėzaus paprašyti?
*
„Aš turiu keliauti…“. Jėzus eina pasirinktu keliu. Jis neatšaukia Tėvui duoto žodžio. Jėzus nori, kad iki galo išsipildytų Raštas. Įsisąmoninsiu, kad visa tai Jis daro dėl manęs. Kontempliuosiu savo Viešpatį, kuris dėl mano išganymo nepabūgsta net mirties.
*
Paklausiu savęs: ką šiandien esu pasiruošęs padaryti dėl Jėzaus? Kokiai aukai esu pasiruošęs? Nuo ko dar bėgu? Suklupsiu prie Jėzaus kojų ir prašysiu, kad padarytų mano širdį pasiruošusią bet kokiai aukai, kurios Jis iš manęs paprašys.   

Kasdienapmastau.lt

XXX eilinės savaitės ketrvirtadienio Evangelija       2020-10-29 5:49

(Lk 13, 31–35)
  Atėjo keli fariziejai ir įspėjo Jėzų: „Eik iš čia, pasišalink, nes Erodas nori tave nužudyti“.
  Jis atsakė jiems: „Keliaukite ir pasakykite tam lapei: ‘Štai aš išvarinėju demonus ir gydau šiandien, tai darysiu ir rytoj, o trečią dieną būsiu visa atlikęs. Bet šiandien, ir rytoj, ir poryt aš turiu keliauti – nedera gi pranašui žūti ne Jeruzalėj’.
  Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, tarsi višta savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!
  Štai paliekami jums jūsų namai. Ir aš sakau jums: jūs manęs nebematysite, kol ateis laikas, kada imsite šaukti; ‘Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!’“
Katalikai.lt

XXX eilinės savaitės ketrvirtadienio Dievo Žodis       2020-10-29 5:48

Psalmė (Ps 143, 1–2. 9–10)
P.  Šlovė Viešpačiui, mano tvirtovei!
Šlovė Viešpačiui, mano tvirtovei!
Jis miklina mano ranką kautynėms,
kumštį – grumtynėms. – P.
Jis – man pilis, mano meilė,
priedanga ir vaduotojas mano.
Man jisai – prieglauda, skydas;
davė tautas man valdyti. – P.
Tau, Dieve, naują giesmę sukursiu,
skambinsiu tau dešimtstyge arfa.
Mūsų valdovams pergales duodi:
gelbėjai Dovydą, savąjį tarną. – P.
Posmelis prieš evangeliją (Lk 19, 38)
P.  Aleliuja. – Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu!
              Ramybė danguje, šlovė aukštybėse! – P. Aleliuja.

XXX eilinės savaitės ketrvirtadienio Dievo Žodis       2020-10-29 5:48

Skaitinys (Ef 6, 10–20)
  Broliai!
  Būkite tvirti Viešpatyje jo galybės jėga. Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas. Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.
  Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte blogą dieną pasipriešinti ir, visa nugalėję, išsilaikyti. Tad stokite į kovą, apsijuosę savo strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais ir apsiavę kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją. O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles.
  Pasiimkite taipogi išganymo šalmą ir Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį. Kiekvienu metu melskitės Dvasioje įvairiomis maldomis ir prašymais. Be paliovos budėkite, malda užtardami visus šventuosius ir mane, kad, kai atveriu burną, būtų man duota drąsiai skelbti Evangelijos paslaptį, kurios pasiuntinys esu ir būdamas kaliniu, – kad turėčiau drąsos kalbėti taip, kaip privalau kalbėti.

Popiežius Pranciškus       2020-10-28 20:31

Jėzus meldžiasi su mumis ir atveria mums dangų
Popiežius trečiadienio bendrojoje audiencijoje tęsė katechezę apie maldą. Ligi šiol kalbėjęs apie maldą Senajame Testamente, popiežius kvietė atkreipti dėmesį į Jėzaus maldą. Jėzus, pradėdamas savo viešą misiją, Jordano upėje meldėsi su visais atėjusiais atgailos krikšto. Jis meldėsi su visa Dievo tauta. „Kai meldžiamės, Jėzus meldžiasi su mumis“, – sakė Pranciškus.
Jėzaus viešoji misija prasideda jo krikštu Jordano upėje. Evangelistai sutartinai priskiria šiam epizodui pamatinę svarbą. Jie pasakoja, kad visa tauta susibūrė maldai, patikslindami, kad šis žmonių susirinkimas buvo dėl atgailos. Žmonės ėjo pas Joną, kad juos pakrikštytų dėl nuodėmių atleidimo, dėl atsivertimo.
Todėl pirmasis viešas Jėzaus veiksmas buvo dalyvavimas bendroje, krikštytis einančių žmonių maldoje, jų atgailos maldoje, nes visi prisipažino esantys nusidėjėliai. Būtent todėl Jonas Krikštytojas priešinasi sakydamas: „tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“ (Mt 3,14). Nes jis suprato, kas yra Jėzus. Bet Jėzus primygtinai prašo paklausyti, nes šis jo veiksmas yra paklusnumo Tėvo valiai veiksmas. Jis meldžiasi su Dievo tautos nusidėjėliais. Popiežius kvietė gerai įsidėmėti, kad Jėzus yra teisusis, ne nusidėjėlis. Bet panorėjo nusileisti iki pat mūsų, nusidėjėlių. Jis meldžiasi su mumis, o kai mes meldžiamės – jis yra su mumis, jis meldžiasi su mumis. Jis yra su mumis, nes danguje meldžiasi už mus. Jėzus visą laiką melžiasi su mumis. Todėl niekada nesimelskime vieni, o visada su Jėzumi, sakė Pranciškus.
Popiežius patikino, jog Jėzus nepasiliko kitame upės krante, kad parodytų savo skirtingumą ir atstumą nuo nepaklusnios tautos, o įbrido į nuodėmę nuplaunantį vandenį taip, kaip nusidėjėliai. Jėzus panašėja į nusidėjėlį ir tai Dievo didybė, nes Jis pasiuntė savo Sūnų, kuris tapo paklusnus iki mirties, prisistatė kaip nusidėjėlis.
Jėzus nėra tolimas Dievas ir negali tokiu būti. Įsikūnijimas jį atskleidė pilnutiniu ir žmogiškai neįsivaizduotinu būdu.

Evangelijos pagal Luką pasakojime apie Jėzaus krikštą, kuris audiencijos dalyviams buvo perskaitytas prieš popiežiaus katechezę, sakoma: „Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“. (Lk 3, 21–22).

Popiežius Pranciškus       2020-10-28 20:30

Jėzus meldžiasi su mumis ir atveria mums dangų
II. „Jėzus meldžiasi su mumis“, – kartojo popiežius, prašydamas protu ir širdimi tai įsidėmėti.

Ypač Evangelija pagal Luką pasakoja apie maldos aplinkybes, kuriomis įvyko Jėzaus krikštas: „Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus“ (Lk 3, 21). Melsdamasis Jėzus atveria dangaus vartus ir pro tą plyšį nužengia Šventoji Dvasia. Ir iš aukštybių pasigirsta balsas, skelbiantis nepaprastą tiesą: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“. (Lk 3, 22). Šioje labai paprastoje frazėje slypi didžiulis turtas. Jis leidžia suvokti kažką apie Jėzaus slėpinį ir jo širdį, kuri visą laiką atverta Tėvui. Net tada, kai pasaulis jį pasmerkia, kai išgyvena pačius sunkiausius ir liūdniausius išbandymus, neturi kur priglausti galvos, kai prieš jį kyla neapykanta ir persekiojimai, Jėzus niekuomet nelieka be saugios buveinės: jis amžinai gyvena Tėve.
Tai nepakartojamas Jėzaus maldos didingumas. Šventoji Dvasia nužengia ant jo, Tėvo balsas užtikrina, kad Sūnus yra mylimasis, Jis Sūnuje visiškai atsispindi.
Ši Jėzaus malda prie Jordano krantų buvo visiškai asmeniška ir ji bus tokia per visą jo žemiškąjį gyvenimą. Tačiau per Sekmines malonės dėka tai taps visų pakrikštytųjų Jėzuje malda. Jis pats mums išmeldė šią malonę ir kviečia, kad melstumėmės taip, kaip jis meldėsi.
Popiežius ragino pasitikėti Jėzumi. Jei besimeldžiant užeina nuovargis, tuštumos jausmas, jei atrodo, kad visas gyvenimas buvo bergždžias, tą akimirką prašykime Jėzaus, kad jo malda taptų mūsų malda. Tą akimirką jis yra priešais Tėvą ir meldžiasi už mus. Jis mūsų tarpininkas, rodo Tėvui savo žaizdas, gautas dėl mūsų. Pasitikėkime juo. Tada, jei juo pasitikėsime, išgirsime balsą iš dangaus, galingesnį už kylantį iš mūsų gilaus beviltiškumo, balsą tyliai ištariantį: „Tu Dievo mylimas. Tu – sūnus, dangaus Tėvo džiaugsmas!“. Šiais žodžiais Dievas kreipiasi į kiekvienam iš mūsų, net jei esame kitų atmesti, jei esame baisiausi nusidėjėliai.
Jėzus įbrido į Jordano upę ne dėl savęs, o dėl mūsų. Visa Dievo tauta susirinko prie Jordano melstis, prašyti atleidimo ir gauti atgailos krikštą. Žmonės priartėjo prie Jordano nusižeminę, pagal šv. Jono Krikštytojo liturginės iškilmės giesmę, „nuogomis sielomis ir basomis kojomis“. Maldai reikia nusižeminimo, pridūrė Pranciškus.
Jėzus atvėrė dangus vartus taip, kaip Mozė Raudonąją jūrą, kad visi galėtume eiti jam iš paskos. Jėzus mums padovanojo savo maldą – savo dialogą su Tėvu. Savo maldą jis padovanojo mums, kad kaip Trejybės sėkla sudygtų mūsų širdyse. Priimkime šią maldos dovaną. Maldos su juo dovaną. Šitaip niekuomet nesuklysime. (SAK / Vatican News)

 

Popiežius Pranciškus       2020-10-28 6:10

Svajoju atvirą ir solidarią Europą
Šiais metais buvo pažymėtos Schumano deklaracijos, davusios pradžią Europos Sąjungos kūrimosi procesui, 70-osios metinės. Šiemet taip pat sukanka 50 metų nuo Europos Sąjungos ir Šventojo Sosto oficialių santykių užmezgimo ir 40 metų nuo Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisijos (COMECE) įkūrimo. Šios sukaktys turėjo būti pažymėtos iškilmingais renginiais, turėjusiais vykti Briuselyje spalio 28–30 dienomis. Dėl pandemijos planuoti minėjimai perkeliami į virtualią erdvę arba atšaukti. Renginiuose turėjo dalyvauti Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolin, tačiau ir jo kelionė į Briuselį atšaukta. Nepaisant nepaprastosios padėties nulemtų pakeitimų, šį antradienį Vatikane buvo paskelbtas popiežiaus laiškas kardinolui Valstybės sekretoriui šiomis dienomis minimų sukakčių proga.

Popiežius pirmiausiai primena, kad Europos vienijimosi procesas prasidėjo kaip atsakas į Europos tautų skaudžiai patirtą susiskaldymą, kilo iš suvokimo, kad kartu ir susivieniję esame stipresni, kad vienybė yra pranašesnė už konfliktus ir kad solidarumas gali būti ta pamatinė vertybė, kuria remdamiesi galime kurti savo istoriją ir tokią savo gyvenimo aplinką, kurioje konfliktai, įtampa ir priešingybės užleistų vietą daugiaformei vienybei. Mūsų laikais, rašo popiežius, matome grįžimo atgal ženklus, vis labiau plinta idėja kliautis tik savo jėgomis. Pasak Pranciškaus, ypač dabartinė pandemijos krizė mums turėtų padėti suprasti, kad turime du pasirinkimus: arba pasiduoti pasitikėjimo tik savimi pagundai, susitaikyti su vis didėjančiu susiskaldymu, arba iš naujo atrasti tą brolybės kelią, kurį siūlė vieningos Europos kūrėjai, pradedant Robertu Schumanu.

Popiežius Pranciškus savo laiške mini 1982 m. Ispanijos Santjago de Kompostela mieste šv. Jono Pauliaus II ištartus žodžius, kurie šiandien skamba kaip niekad anksčiau aktualūs:  „Europa, atrask save; būk savimi!“ Šis raginimas labai svarbus, nes visada pokyčių metu kyla pavojus prarasti savo tapatybę, o juo labiau, kai trūksta bendrų vertybių, kuriomis būtų galima grįsti visuomenės gyvenimą.

Šiandien noriu tarti Europai: „Tu, kuri per amžius buvai idealų kūrėja, o dabar imi lėtėti, nesustok, nežiūrėk į savo praeitį kaip į atsiminimų albumą“, – rašo Šventasis Tėvas. „Europa, atrask save! Atrask savo idealus, kurie turi gilias šaknis. Būk savimi! Nebijok savo tūkstantmetės istorijos, kuri yra langas į ateitį, o ne į praeitį. Nebijok tiesos troškimo, kuris nuo antikos laikų Graikijos pasklido po visą pasaulį, iškeldamas giliausius kiekvieno žmogaus klausimus. Nebijok teisingumo troškimo, kuris sukūrė Romos teisę ir laikui bėgant virto pagarba kiekvienam žmogui ir jo teisėms. Nebijok amžinybės troškimo, kuris, praturtintas susitikimu su judėjų ir krikščionių tradicija, atsispindi tavo tikėjimo, meno ir kultūros pavelde.“

Kokią Europos ateitį turime svajoti? Koks yra Europos savitas indėlis? Pasak Pranciškaus, šiandien tikrai nereikia nei susigrąžinti politinės hegemonijos ar siekti vėl būti pasaulio geografiniu centru, nei viską sutelkti į novatoriškų ekonominių ir socialinių problemų sprendimų paieškas. Europos originalumas – tai visų pirma jos išpuoselėta žmogaus ir tikrovės samprata, iniciatyvumas ir solidarumas.

Popiežius Pranciškus       2020-10-28 6:09

Svajoju atvirą ir solidarią Europą
II. „Svajoju Europą, kuri būtų draugiška žmogui“, – rašo Pranciškus. Europoje tebūna gerbiamas kiekvieno žmogaus orumas, kiekvienas asmuo tebūna branginamas, o ne laikomas preke ar ekonominių išskaičiavimų objektu. Tebūna saugoma žmogaus gyvybė nuo prasidėjimo iki natūralios pabaigos, nes joks žmogus nėra savo ar kitų gyvenimo šeimininkas. Tebūna kuriamos palankios sąlygos visų asmeniniam augimui ir bendrojo gėrio kūrimui, visiems, ypač jaunimui, tebūna sukurtos galimybės įsidarbinti. Būti žmogui draugiška aplinka reiškia skatinti jo išsilavinimą ir kultūrinį tobulėjimą, saugoti pažeidžiamiausius ir silpniausius, ypač pagyvenusius žmones, ligonius ir neįgaliuosius. Būti žmogui draugiška aplinka reiškia ginti jo teises, bet ir priminti pareigas, atsiminti, kad kiekvienas yra pašauktas įnešti savo indėlį į visuomenę, nes pagarbos sau negalima reikalauti be pagarbos kitiems, negalima gauti, jei pats nenori duoti. „Svajoju Europą, kuri būtų šeima ir bendruomenė“, – rašo Pranciškus, pridurdamas, kad skaldyta Europa, susidedanti iš atskirų ir viena nuo kitos nepriklausomų dalių, nesugebės susidoroti su ateities iššūkiais. „Svajoju solidarią ir dosnią Europą, kuri būti svetinga vieta, kurioje kilniausia krikščioniška dorybė meilė nugalėtų visų formų abejingumą ir savanaudiškumą.“

Toliau savo laiške, paskelbtame šiemet minimų sukakčių proga, popiežius linki Europai „sveiko pasaulietiškumo“, kad tai, kas priklauso Dievui, ir tai, kas priklauso ciesoriui, būtų atskirta, bet nesupriešinta. „Konfesionalizmo laikai baigėsi, bet norime, kad liautųsi ir tas sekuliarizmas, kuris uždaro duris kitiems, o ypač Dievui. Akivaizdu, kad kultūra ar politinė sistema, kuri negerbia atsivėrimo transcendencijai, nepakankamai gerbia ir žmogaus asmenį.“

Popiežius primena ir krikščionims tenkančią atsakomybę būti tarsi raugas duonos tešloje, padėti gaivinti Europos sąžinę, įkvėpti procesus, kurie generuoja naują visuomenės dinamizmą. Popiežius ragina krikščionis drąsiai įsipareigoti ir ryžtingai pasiūlyti savo indėlį kiekvienoje srityje, kurioje jie gyvena ir dirba. Pabaigoje popiežius meldžia Europai jos šventųjų globėjų – Benedikto, Kirilo ir Metodijaus, Brigitos, Kotrynos ir Kryžiaus Teresės Benediktos (Editos Stein) – užtarimo. (JM / Vatican News)

Evangelijos mąstymas       2020-10-28 6:04

Prašyti gilaus Jėzaus artumo patyrimo ligose ir gyvenimo sunkumuose
Prieisiu prie Jėzaus ir paprašysiu Jo, kad leistų man kartu su Juo užkopti į kalną. Prisiartinsiu kuo arčiau Jėzaus. Kontempliuosiu Jį ir apmąstysiu tai, kaip Jis visą naktį meldžiasi Tėvui. Jis skendi maldoje net iki dienos brėškimo.
*
Žvelgsiu į savo kasdieninę maldą. Ar manyje yra meditacijos, kontempliacijos, adoracijos troškimas? Pakviesiu Jėzų į savo maldą ir karštai prašysiu, kad uždegtų mane maldoje.
*
Įsiklausysiu į Jėzų, kuris šaukia vardu išsirinktus mokinius. Pamatysiu, kaip Jis į juos pažvelgia, kai jie ateina pas Jį. Įsiklausysiu į savo vidų. Ar girdžiu kaip Jėzus kreipiasi į mane vardu? Ar trokštu būti su Juo?
*
Įeisiu į žmonių minią, kuri renkasi prie Jėzaus iš visų pusių. Jis nusileidžia nuo kalno pas juos, žino, kad jie trokšta Jo klausytis, kad ieško pagydymo iš savo ligų. Matysiu, kaip minia spaudžiasi prie Jėzaus. Kaip aš elgiuosi toje minioje?
*
Ar yra manyje stiprus Dievo Žodžio troškimas, ar tikiu, kad Dievo Žodis gydo? Koks yra mano didžiausias negalavimas? Pasakysiu Jam apie tai.
*
Prasiveršiu pro besispaudžiančią prie Jėzaus minią ir atsistosiu arti žmonių, kuriuos vargina netyrosios dvasios. Išvysiu jų kentėjimą. Jėzus prieina prie jų ir juos išlaisvina. Kreipsiuos į Jį ir pasakysiu Jam apie savo didžiausius varginimus, stipriausius gundymus tam, kad mane išgydytų.
*
Karštoje maldoje paprašysiu šventųjų Simono ir Tado, kad padėtų man prisiartinti prie Jėzaus su savo gyvenimo vargais. Apkabinsiu Jėzų ir būsiu prie Jo tyloje.
Su nuolankumu kartosiu:
„O mylimasis Jėzau, Tu esi mano didžiausia viltis“.
Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-10-28 6:03

Komentaro autorius – kun. Nerijus Pipiras
Šiandien minime dviejų apaštalų – Simono ir Judo (Tado) šventę. Tai skirtingi žmonės. Simonas buvo vadinamas kanaaniečiu arba zelotu. Judas – vieno iš Apaštalų laiškų autorius.
Apie pastarojo veiklą po Sekminių nedaug žinoma. Manoma, kad apaštalavo Judėjoje, vėliau – Sirijoje ir Mesopotamijoje, kur susitiko Simoną ir kartu su juo buvo nužudytas. Tokios skurdžios biografinės žinios. Galbūt taip ir turi būti – juk, kai kalbama apie apaštalus, niekuomet nereikia susikoncentruoti į asmenį. Apaštalas – pasiuntinys. Šiuo atveju – tas, kuris pats pripildytas Kristaus, nešantis kitiems Kristų. Tas, kuris dalijasi, kuris dirba Dievo darbą.
Ką tai galėtų reikšti? Pirmiausia, kai mąstom apie apaštalus, turime turėti prieš akis paprastą širdį, kurioje užtenka vietos tik dviem dalykams: Dievo iniciatyvai ir žmogaus atsakui. Visa kita padaro Šventoji Dvasia. Taip tampa įmanoma Evangeliją įnešti ir į muitines, ir į žvejų gyvenimus, į ten, kur giminaičiai guli karščiuodami, taip pat į miestų gatves, kad daugelis išgirstų bei suprastų.
Taigi, apaštalas – paprasčiausias Kristaus indas. Gal jis ir nėra per daug išmanus, tačiau Dievas net ir tokiu geba pasinaudoti. Šiandien dėkokime Viešpačiui, kad Jis pasirenka tuos, kurie iki pat žemės pakraščių nešta bei liudija Žodį. Tik tiek. Tačiau čia ir glūdi visa gyvenimo prasmė. Tad tegul žmogaus širdyje lieka vietos tik Dievo užkalbinimui ir asmeniniam atsakui į jį. Tiek nedaug. Tačiau nuo to juk viskas „įrūgsta“, viskas prasideda. Dėkokime Viešpačiui, kad Jis savo Bažnyčią nepaliauja statęs ant apaštalų pamato.

Bernardinai.lt

Šv. apaštaųi Simono ir Judo šventės dienos       2020-10-28 6:02

Evangelija
(Lk 6, 12–19)
  Tomis dienomis Jėzus užkopė į kalną melstis. Ten jis praleido visą naktį, melsdamasis Dievui.
  Išaušus rytui, jis pasišaukė savo mokinius ir iš jų išsirinko dvylika, pavadindamas juos apaštalais: Simoną, kurį praminė Petru, jo brolį Andriejų, Jokūbą ir Joną, Pilypą ir Baltramiejų, Matą ir Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą ir Simoną, vadinamą Uoliuoju, Jokūbo sūnų Judą ir Judą Iskarijotą, vėliau tapusį išdaviku.
  Jis nužengė su jais nuo kalno ir apsistojo lygioje vietoje. Ten buvo gausus jo mokinių būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio, kurie susirinko jo pasiklausyti ir pasigydyti nuo savo ligų. Buvo pagydomi netyrųjų dvasių varginamieji.
  Visa minia stengėsi jį paliesti, nes iš jo ėjo galia ir visus gydė.
 
Katalikai.lt

Šv. apaštaųi Simono ir Judo šventės dinos       2020-10-28 6:00

Dievo Žodžio psalmė
(Ps 18, 2–5)
P.  Per visą žemę eina jų aidas.
Skelbia dangus Dievo garbę,
apie jo rankų darbus žvaigždėtasis skliautas byloja.
Šią bylą kartoja diena būsimai dienai,
o naktis – ateinančiai nakčiai. – P.
Čia ne tie žodžiai ir ne tos kalbos,
kurių skambesio nebūtų girdėti.
Per visą žemę eina jų aidas,
jų kalbesys – ligi kraštui pasaulio. – P.
Posmelis prieš evangeliją
P.  Aleliuja. – Tave, Dieve, garbinam, tave, Viešpatie, išpažįstam,
              tave apaštalų choras garbingas šlovina. – P. Aleliuja.

Šv. apaštaųi Simono ir Judo šventės dinos       2020-10-28 5:59

Dievo Žodžio skaitinys
(Ef 2, 19–22)
  Broliai!
  Jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, užstatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Jėzų Kristų, ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventove Viešpatyje, ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo būstinė Dvasioje.

>>> ah1       2020-10-27 9:57

Lotyniškas Adonai (Adonajas) – tai Jahvė (hebr. jahveh – „Jis Yra“) – tai asmeninis Dievo vardas. . Nuo III a. pr. m. e. vardas Jahvė buvo paverstas visišku tabu, o jo vietoje skaitant šventraščius būdavo tariamas žodis Adonai (“Viešpats”). Dėl to, kai VII a. mazoretai atliko Biblijos teksto įbalsinimą (balsių įterpimą į tik priebalsėmis žymėtą tekstą), radę žodį YHWH (o jis visoje Biblijoje sutinkamas >7000 kartų), jam pridėdavo žodžio Adonai balses. Todėl viduramžių krikščioniškoje tradicijoje atsirado Dievo vardo skaitymas kaip „Jehova“.

Evangelijos komentaras       2020-10-27 5:53

Komentuoja ses. Onutė Petraškaitė MVS
Vakar dienos Evangelijoje skaitėme apie tai, kaip Jėzus sinagogoje mokė žmones ir skelbė Dievo karalystę, pagydydamas sergančią moterį. Pagydo moterį ir dar per šabą, tuo užsitraukdamas sinagogos vyresniojo rūstybę. Nežinau, ar ji būtų buvusi mažesnė, jeigu būtų pagydęs sergantį vyrą?
Jėzaus laikais moteris buvo laikoma žemesne už vyrą. O Jėzus nori parodyti, kad prisiartino dangaus karalystė ir jos gydanti jėga pasireiškia silpniausiems, labiausiai to reikalingiems, labiausiai esantiems atviros širdies ją priimti. Moko kaip veikia ta Dievo karalystė - tiek vidiniai, tiek išoriškai - kitaip negu vadovaujantis žmonių logika.
Kad kiti labiau suprastų tą dangaus karalystę, kurią jau parodė prisiartinusią, moko visiems suprantamais palyginimais. Moko apie tą karalystę ir keistais palyginimais, kad ji nepelninga ir netgi netaikytina normaliam verslui ar jo idėjai…
Pagrindinė Dievo karalystės žinia, kad Mesijo karalystė yra ta pati ateinanti ir jau esanti Dievo karalystė. Ir todėl tegul Dievo malonė auga mūsų širdyse, kaip tas garstyčios grūdelis, tegu mūsų tikėjimo ir gailestingos meilės grūdai ar miltai įrūgsta ir plečiasi, augdami bei nešdami nenuginčijamos tikrovės vaisius.
Tikėjimo bei Dievo šventųjų pavyzdžiai terodo kelią tiems, tarp kurių jie gyvena. Tegu ši karalystė auga ir plečiasi iš širdies į širdį, kol iš vienos tikėjimo sėklos išaugs visas malonės ir tikėjimo, bei vilties vaisių medis. Taip auga Jėzaus sekėjų gretos, taip auga Bažnyčia.
Bernardinai.lt

Evangelijos mąstymas       2020-10-27 5:52

Prašyti sugebėjimo siekti gėrio ir jo augimo savo gyvenime
Meditacijos pradžioje įsisąmoninsiu, jog Jėzus duoda man savo Žodį, kad jau dabar pradžiugintų mane tiesomis, kuriomis nori mane sotinti per visą amžinybę. Jis naudoja paprastus įvaizdžius, kad priartintų man tiesą apie Dievo karalystę.
*
Pirmoji tiesa, kuri gali padaryti mane laimingą jau dabar, sako, kad Dievo karalystė jau yra čia! Jėzus, Viešpats ir Karalius, jau yra mano gyvenime: Žodyje, Eucharistijoje, žmogiškoje meilėje…
*
Dievo karalystė yra kaip mažas grūdas, kuris, nors ir nematomas, slepia savyje didžiulį gyvybės potencialą. Turiu saugoti savyje dvasinį veržlumą ir kantrumą.
*
Jėzus atkreipia mano dėmesį į mažus gėrio grūdus, kuriuos jis kasdieną sėja mano gyvenime. Jeigu juos pastebėsiu ir saugosiu savam gyvenimo „darže“, jie taps kaip didelis gėrio medis, kuris pritrauks kitus.
*
Atliksiu sąžinės peržvalgą apie gėrį, kurį gaunu kiekvieną dieną. Kokius konkrečius gėrio daigus pastebiu savyje, savo šeimoje, bendruomenėje, kasdienybės įvykiuose?
*
Jėzus atkreipia mano dėmesį į jėgą, kurią turi savyje gėris. Tai kaip raugas, kuris turi galią duoti augimą ir skonį gyvenimui. Jėzus klausia, ar aš tikiu gėrio veikimo galia. Jis užtikrina mane, kad net mažiausias gėris nėra bereikšmis, nes duoda gyvenimą, kurį išvysiu po tam tikro laiko.
*
Kontempliuosiu tylią ir nuolankią Jėzaus Širdį, kuri yra visokio gėrio šaltinis. Patikėsiu Jėzui kiekvieną gėrį, kurį padėjo pamatyti šioje maldoje.
Kartosiu:
„Jėzau, padaugink savo gėrį mano širdyje“.

Kasdienapmastau.lt

XXX eilinės savaitės antradienio Evangelija       2020-10-27 5:52

(Lk 13, 18–21)
  Jėzus kalbėjo:
  „Į ką panaši Dievo karalystė, ir su kuo man ją palyginti? Ji panaši į garstyčios grūdą, kurį ėmė žmogus ir pasėjo savo darže. Jis išaugo į medelį, ir padangių sparnuočiai susisuko lizdus jo šakose“.
  Jis vėl tarė: „Su kuo man palyginti Dievo karalystę? Ji panaši į raugą, kurį ėmusi moteris įmaišė į tris saikus miltų, ir nuo jo viskas įrūgo“.
Katalikai.lt

XXX eilinės savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-10-27 5:50

(Lk 13, 18–21)
  Jėzus kalbėjo:
  „Į ką panaši Dievo karalystė, ir su kuo man ją palyginti? Ji panaši į garstyčios grūdą, kurį ėmė žmogus ir pasėjo savo darže. Jis išaugo į medelį, ir padangių sparnuočiai susisuko lizdus jo šakose“.
  Jis vėl tarė: „Su kuo man palyginti Dievo karalystę? Ji panaši į raugą, kurį ėmusi moteris įmaišė į tris saikus miltų, ir nuo jo viskas įrūgo“.
Katalikai.lt

XXX eilinės savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-10-27 5:49

Psalmė (Ps 127, 1–5)
P.  Laimingi tie, kurie bijosi Viešpaties.
Laimingas esi, kad Dievo bijaisi,
kad laikais jo parodyto kelio!
Savo darbo vaisiais maitinsies,
būsi laimingas ir pertekęs visko. – P.
Tavoji žmona – kaip vyno medis derlingas –
apie namų židinį suksis,
vaikai – kaip jaunos alyvų šakelės –
susės aplink stalą. – P.
Matai, koks laimingas tas vyras,
kuris Viešpaties bijo!
Telaimina Dievas tave nuo Siono,
kad visą gyvenimą tu Jeruzalę klestint regėtum. – P.
Posmelis prieš evangeliją (Plg. Mt 11, 25)
P.  Aleliuja. – Šlovė tau, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie,
              kad karalystės paslaptis apreiškei mažutėliams. – P. Aleliuja.

XXX eilinės savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-10-27 5:49

Skaitinys (Ef 5, 21–33)
  Broliai!
  Pakluskite vieni kitiems dėl Kristaus baimės. Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams, lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva,– jis, kūno gelbėtojas. Ir kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visame teklauso vyrų.
  Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės, nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą.
  Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas, tarytum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį. Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja, kaip ir Kristus Bažnyčią. Mes gi esame jo kūno nariai. „Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienas kūnas“.
  Šita paslaptis yra didelė,– aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią. Taigi kiekvienas jūsų temyli savo žmoną, kaip save patį, o žmona tegerbia vyrą.

ah1       2020-10-26 20:22

sako Adanai.

Evangelijos komentaras       2020-10-26 5:51

Kazimieras Aurelijus Kasparavičius OFM
Jeigu jūs skaitote šį mąstymą, tai taip pat esate „tekstinės visuomenės” narys,-ė, ir mes turime kai ką bendro tarpusavy, tačiau skirtingo nuo Jėzaus ir jo klausytojų. Galbūt mes geriau suprastume pamaldžius žydus, kuriems Šventojo Rašto skaitymas buvo gyvenimo būdas, tačiau šie neturėjo tokio plataus akiračio, kaip mes šiandien. Todėl prieš skaitant toliau, primygtinai siūlau sustoti ir dar kartą perskaityti Evangelijos tekstą, šįkart kaip ikoną, kuri mums daugiau kalba per vaizdus, negu per žodžius.
Ir taip, skaitydami iš kairės į dešinę ir iš viršaus į apačią, bet perkeisdami viską į vaizdą, pirmiausia pamatysime susitraukusią moterį, nebegalinčią išsitiesti, nors ir vaikščiojančią savo kojomis. Kitoje ikonos pusėje pamatysime Jėzų, tiesiantį į ją ranką, o aplink jį nustebusius žmones ir visai netoli netgi supykusį sinagogos vyresnįjį... Pasistengę dar žengti vieną žingsnį savo fantazijos gilumon (nebijokit, ten jums nepavaldžių pabaisų negyvena) ir atgaivinti matomą vaizdą, o tam atlikti geriausia susitelkti į ištiestą Jėzaus ranką, kuri išties turėtų būti ikonos centre, regėsime, kaip Jėzaus rankos nusileidžia ant moters galvos, ir ši staiga išsitiesia. Jei geriau įsižiūrėsime į susirinkusiųjų veidus, tai pamatysime, kad nuostaba yra džiaugsminga. Ar seniai patyrėte šį jausmą? Jeigu ne – ką gi, teks pasitenkinti šiuo evangeliniu vaizdu…
O dabar, brangieji skaitytojai, laikas pabusti iš šios hipnotinės būsenos ir drąsiau susidurti su mums artimesne realybe, nes sinagogos vyresniojo pyktį lengviau suprasti žvelgiant į save, o ne į ką tik regėtą evangelinį paveikslą. Kiek kartų pykome, kai kas nors vyksta ne pagal tai, kaip susiplanavome? O galbūt savo darbe negalėjome nutylėti bendradarbio išsišokimui? O gal netgi mūsų darbdavys, kuriam stengiamės ištikimai dirbti, mus visiškai išmušė iš vėžių, nepriimdamas mūsų darbo rezultatų taip, kaip mes norėtume?.. Perkelkime save į šią evangelinę situaciją. Tuomet paklauskime savęs: ar Dievas visuomet turi veikti taip, kaip mes iš Jo to tikimės? Gal mes netgi kada nors pykome ant Jo už panašų prieštaravimą, tik nedrįsome sau to įvardyti?.. Bet kokiu atveju, jeigu išties bandome bendrauti su Juo, o ne vien apgaudinėti save, kad poterių kalbėjimas yra daugiausia, ką galime Jam pasiūlyti, tikrai turėsime panašios patirties… Kokia mano reakcija į netikėtumus, sulauktus iš Dievo (taip, taip, nebijokime kaip „anų laikų“ žmonės sakyti, kad viskas ateina iš Jo!): pyktis ar šlovinimas?
Sveikinu, visiškai išgyvenus Evangeliją! Jos tikrai negalima skaityti kaip laikraščio ar internetinio „posto“. Belieka būti dėmesingesniems mūsų pačių gyvenimui. Taip: gyvenimui, o ne tekstams!..

XXX eilinės savaitės pirmadienio Evangelija        2020-10-26 5:50

(Lk 13, 10–17)

  Vieną šeštadienį Jėzus mokė sinagogoje. Čia pasitaikė moteris, aštuoniolika metų kenčianti nuo ligos dvasios. Ji buvo sutraukta ir visiškai negalėjo išsitiesti.
  Jėzus pamatęs pasišaukė ją ir tarė: „Moterie, esi išvaduota iš savo ligos!“ Jis uždėjo ant jos rankas, toji bematant atsitiesė ir ėmė šlovinti Dievą.
  Tada sinagogos vyresnysis, supykęs, kad Jėzus išgydė šeštadienį, pasakė miniai: „Dirbamos yra šešios dienos. Ateikite jomis ir gydykitės, o ne šeštadienį!“
  Viešpats jam atsakė: „Veidmainiai! Argi kas iš jūsų neatriša šeštadienį nuo ėdžių savo jaučio ar asilo ir nenuveda pagirdyti?! Argi šios Abraomo dukters, kurią šėtonas laikė sukaustęs jau aštuoniolika metų, nereikėjo išvaduoti iš pančių šeštadienį?“
  Jam tai bekalbant, visi jo priešai susigėdo, o visa minia džiaugėsi jo šlovingais darbais.
Katalikai.lt

XXX eilinės savaitės pirmadienio Dievo Žodis       2020-10-26 5:49

Psalmė (Ps 1, 1–4. 6)

P.  Būkime Dievo sekėjai kaip jo mylimi vaikai.

  Laimingas, kuris neklauso piktų patarimų,
  nestoja ant paklydėlių kelio,
  nesėdi su nepraustaburniais.
  Viešpaties mėgsta Teisyną,
  mąsto jį dieną ir naktį. – P.

  Jis – kaip tas medis, prie upelio sodintas,
  duos gerą derlių, metui atėjus,
  nevysta jo lapai;
  visi darbai jo sėkmingi. – P.

  Ne taip su bedieviais, ne taip!
  Jie kaip pelai, sklaidomi vėjo.
  Į teisiųjų gyvenimo kelią Viešpats žiūri maloniai,
  o kelias bedievių į pražūtį veda. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 17, 17)

P.  Aleliuja. – Tavo žodis, Viešpatie, yra tiesa. Pašventink mus tiesa! – P. Aleliuja.

XXX eilinės savaitės pirmadienio Dievo Žodis       2020-10-26 5:49

Skaitinys (Ef 4, 32–5, 8)

  Broliai!
  Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus.
  Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai, ir gyvenkite meile, nes ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui.
  Užtat ištvirkavimas, visoks netyrumas ar godulystė tenebūna jūsų net minimi, kaip pridera šventiesiems; taipogi begėdystė, kvaila šneka ar juokų krėtimas – jums tai netinka, verčiau tebūna dėkojimas.
  Gerai įsidėmėkite, kad joks ištvirkėlis, nedorėlis ar gobšas, tai yra joks stabų garbintojas, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės dalies. Tegul niekas neapgauna jūsų tuščiais plepalais; už tokius dalykus Dievo rūstybė ištinka neklusnumo vaikus. Nebūkite jų bendrai!
  Juk kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Tad elkitės, kaip šviesos vaikai.

Mons. Adolfas Grušas       2020-10-26 5:47

MYLĖK

Jėzaus diskusija su fariziejais, kurią jau kelis sekmadienius iš eilės girdime Evangelijos skaitiniuose, šiandien pasiekia savo viršūnę. Daugiau jau nebėra apie ką kalbėti, nes Jėzus prabilo apie svarbiausią principą ir teisę, tvarkančią žmogaus santykius su Dievu ir kitais žmonėmis – meilės įstatymą. Jo neįmanoma išaiškinti pagal savo norus: mes jį pripažįstame arba ne, jo laikomės arba atmetame. Nuo jo priklauso viskas, visas žmogaus gyvenimas, ir todėl kiekvienas, sąmoningai atmetantis meilės teisę, tuo pačiu atmeta viską: žmogų, save patį, netgi Dievą…

Taip gyventi labai sunku. Nejučia žmogus patenka į neviltį, palengva naikinančią ir žlugdančią jį…

Gyventi be meilės neįmanoma, ir meilė žmogui reikalinga labiau, nei oras, duona ar vanduo. Galbūt kartais to ir nesuvokiame, tačiau, kai susiduriame su meilės trūkumu, atstūmimu, neapykanta ar skriauda, tada nieko taip nesiilgime, kaip artimo ir mylimo žmogaus, kuriuo galėtume visiškai pasitikėti.

Vis tiktai meilės neįmanoma vien tik priimti ir ją patirti. Žmoguje visuomet lieka gyvas poreikis dalytis meile. Nelaimingas yra ne vien tik tas žmogus, kurio niekas nemyli, bet ir egoistas, užsidaręs savyje ir matantis tik save. Jis gali būti pertekęs visų žemiškų turtų, tačiau anksčiau ar vėliau vis tiek įsitikins, kad toks gyvenimas, kai nėra dėl ko gyventi, neturi prasmės. Todėl Dievas ir iškėlė meilę, kaip visokio moralinio elgesio pagrindą.

Tiesa, mums nėra visiškai aišku, kaip galima įsakyti mylėti? Visi žinome, kad mylime tik gera valia, o ne iš prievartos! Iš tiesų taip gali atrodyti, tačiau meilės įsakymas, apie kurį skaitome Evangelijoje, visiškai nereiškia prievartos, o tik įsipareigojimą, vidinį nusistatymą, raginantį mus savo viduje apsispręsti: aš noriu mylėti! Tokį sprendimą žmogus tikrai gali padaryti, nes meilė nėra vien jausmas, bet taip pat ir protingas valios sprendimas.

Deja, tai dažnai pamirštame ar apskritai apie tai net nesusimąstome. Mums atrodo, kad meilė turi gimti savaime ir savaime turi save palaikyti, todėl, atvėsus jausmams, sakome, kad meilė pasibaigė ir nėra ko daugiau tuo rūpintis.

Iš tiesų meilės sutapatinimas su jausmais tėra tik nesusipratimas. Vienas dalykas yra ką nors mėgti ar dalytis su juo jausmu, taip patiriant malonumą, ir visai kas kita – mylėti, arba, tariant kitais žodžiais, trokšti kieno nors gerovės, sau nesitikint jokios naudos. Šiuo atveju tikrai reikalingas tvirtos valios sprendimas, ištvermė ir nuoseklumas. Todėl Dievas ir sako: „Mylėk“! Šiame žodyje slypi visa gyvenimo išmintis: mylėk, nežiūrėdamas į nieką, negalvok apie savo savijautą, norus ir sumokamą kainą, nes gali mylėti, jei tik nori mylėti.

Egzistuoja dar vienas dalykas, į kurį nepakankamai atkreipiame dėmesį: privalome artimą mylėti taip, kaip save pačius. Tai reikštų, kad, norint mylėti kitus, reikia mylėti save. Dauguma, netgi ir labai atvirai nusiteikusių, tikinčiųjų savęs paties meilę sulygina su savimeile ar vidiniu tuštumu, kai kam tai tampa proga pateisinti savąjį egoizmą. Tačiau šiuo atveju kalbama apie tikrąją meilę, sugebėjimą priimti save tokius, kokie esame, pozityviai vertinti save. Juk jeigu Dievas mus myli ir priima, tai reiškia, kad ir mes privalome pamilti save, o tada galėsime pajusti troškimą pakeisti save, rūpintis savimi ir galiausiai tokia meile pajėgsime mylėti kitus žmones. Priešingu atveju nuolat išgyvensime vidinę įtampą, nerasdami santarvės su savimi pačiais ir mus supančiu pasauliu.

O tada tai tikrai nebesugebėsime nieko pamilti…

Popiežius Pranciškus       2020-10-26 5:46

Artimo meilė – mūsų šventumo matas

Šiandienos Evangelijos ištraukoje (plg. Mt 22, 34–40) vienas Įstatymo mokytojas klausia Jėzaus: „Koks įsakymas yra didžiausias“, koks įstatymas svarbiausias visame Dievo teisyne? Jėzus atsako: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu“. Ir čia pat priduria: „Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį“.

„Jėzus atsakyme priminti ir vienas su kitu sujungti du pagrindiniai įsakymai, kuriuos Dievas davė savo tautai per Mozę“, – sakė Pranciškus. Atsakydamas Jėzus išvengė klastingai jam paspęstų spąstų. Evangelistas pabrėžia, kad Įstatymo mokytojas klausė Jėzų „bandymas jį“ (plg. Mt 22, 35). Popiežius paaiškino, kad Jėzaus pašnekovas bandė jį įtraukti į teisės ekspertų ginčą dėl įsakymų hierarchijos. Jėzus ne tik nesileido įveliamas į ginčą, bet savo atsakymu sukūrė du esminius atramos taškus visų laikų tikintiesiems. Pirmasis, sakė popiežius, tai, kad moralinis ir religinis gyvenimas negali remtis baime ir priverstiniu paklusnumu, bet jo pagrindas turi būti meilė. Antrasis – kad meilė Dievui ir meilė artimui negali būti viena nuo kitos atskirtos. „Tai ir yra viena pagrindinių Jėzaus mokymo naujovių. Neįmanoma mylėti Dievo nemylint artimo. Taip pat meilė mūsų artimui nebūtų tikra, jei jos negaivintų meilė Dievui.“

Savo atsakymą Jėzus užbaigia žodžiais: „Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 22, 40). Tai reiškia, kad visi įsakymai, kuriuos Viešpats davė savo tautai, turi būti susiję su Dievo ir artimo meile. Iš tiesų visi įsakymai tam ir duoti, kad padėtų įgyvendinti ir išreikšti tą dvigubą nedalomą meilę. Meilė Dievui visų pirma reiškiama maldoje, ypač adoracijoje. O meilė artimui – tai išklausymas, dalijimasis, rūpinimasis kitu. Popiežius priminė apaštalo Jono žodžius: „Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20).

„Šios dienos Evangelijoje Jėzus dar kartą mums padeda artintis prie gyvo ir trykštančio meilės šaltinio“, – sakė popiežius. „Šis šaltinis yra pats Dievas, kuris nori būti su mumis nuolatinėje meilės bendrystėje. Turime kasdien melsti šios bendrystės dovanos bei ją saugoti įsipareigodami stengtis, kad mūsų gyvenimo neužvaldytų pasaulio stabai. Artimo meilė yra mūsų atsivertimo ir šventumo matas. Negaliu sakyti, kad myliu Dievą, bet nemylėti artimo. Kol bus brolių ar seserų, kuriems mes uždarome savo širdį, tol mes nebūsime tokie mokiniai, kokiais mus prašo būti Jėzus. Tačiau jo dieviškasis gailestingumas padeda neprarasti drąsos ir ragina mus kiekvieną dieną vis iš naujo nuosekliai gyventi pagal Evangeliją.“

Baigdamas popiežius prašė melsti Švenčiausiąją Mergelę Mariją, kad jos užtarimas atvertų mūsų širdis „didžiajam įsakymui“ – tam dvigubam meilės įsakymui, į kurį sudėtas visas Dievo teisynas ir nuo kurio priklauso mūsų išganymas. (JM / Vatican News)

grumstas       2020-10-25 19:19

Baisu ir prisipažinti , kad buvo ir yra pasaulyje daug stipresnių už mus žmonių, kurių Meilė artimui - tokia , kokios reikalauja Viešpats. Mes labai silpni ir tegalime prašyti Dievo , kad mums būtų suteikta daugiau tikėjimo stiprumo- dydžio kaip garstyčios grūdelis, kuris leistų kalnus kilnoti…


Rekomenduojame

Andrius Švarplys. Daugumos argumentas ir jo panaudojimo kontekstai

Rasa Čepaitienė. Iš Murmūnų į Abejoniškes

Vidas Rachlevičius. Nacionalinė tragikomedija „Kaip lietuviai JAV prezidentą rinko“

Algimantas Rusteika. Pagalba Lietuvai. Trojos arklio mechanizmas

Pranašautas skyrybų padidėjimas per COVID neįvyko

Linas V. Medelis. Skaudės, bet privalome eiti

Robertas Grigas. Kas yra tikrasis „seksizmas“ politikoje

„Nu… nu… tai prieš šimtą metų gal net tokių klausimų nebūtų uždavę“

Ramūnas Karbauskis. Neleisime, kad su mumis būtų elgiamasi kaip su „šunauja“

Karolis Venckus. Apie cenzūrą LRT

Andrius Švarplys. Visuomeninis transliuotojas neatstovauja nei Lietuvos konstitucinėms vertybėms, nei piliečiams

Vidas Rachlevičius. Visiškai nesvarbu, kas bus kultūros ministras, nes tai NIEKO nekeičia ir nekeis

Zigmas Tamakauskas. Žmogus, Lietuvai atidavęs savo sielą ir širdį...

Audriaus Bačiulio pastebėjimas: konservatoriai nutarė pradėti atvirą karą su Prezidentūra

Joana Noreikaitė ir Vincas Kubilius. Šimtoji „Tie-SOS!“ akcija

Jei dar negirdėjote. Vytautas Bakas klausė. „Gabrieliau, Ingrida: kas Jums yra aukšta politinės kultūros ir etikos kartelė?“

Andrius Švarplys. Facebookas ir Twitteris bendradarbiauja su Vietnamo, Turkijos, Rusijos ir Kinijos režimais

Andrius Švarplys. Čia tas pats, kas mokinių parlamentui suteikti tikrojo parlamento statusą

Algimantas Rusteika. Jie niekada nesikauna iki paskutinio šovinio

Papunkčiui su Vytautu Sinica. Naujosios koalicijos susitarimas: ko tikėtis?

Nacionalinis susivienijimas: pareiškimas dėl solidarumo su Lenkijos valdžia

Robertas Grigas. Atmintinė lenkų „abortų teisių“ gynėjoms

Vytautas Radžvilas. Konvergencijos svajonė ir tikrovė

Audrius Bačiulis. Tikriausiai vienas labiausiai viešumoje nematomų Lietuvos ministrų

Algimantas Rusteika. Tegyvuoja Didžiosios Tolerancijos Revoliucijos metinės!

Andrius Švarplys. Žinios iš paralelinės visatos

Ramūnas Trimakas. Totalitarizmas grąžinamas septinmyliais žingsniais

Algimantas Rusteika. Apie bukumą ir lavonus

Raimondas Navickas. Nusprendžiau pats pasižiūrėti, ko tie respublikonai nerimsta

Andrius Švarplys. Pagaliau Facebookas bus paduotas į teismą dėl cenzūros

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.