Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną

Tiesos.lt redakcija   2017 m. birželio 4 d. 4:24

7     

    

Geroji Naujiena: Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną

Broliai! Mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami įsūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo.
Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi. Tačiau regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis? Bet jei turime viltį nematydami, tada laukiame ištvermingai.
Taipogi Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais maldavimais. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios siekimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą (Rom 8, 22–27)
.

* * *

Todėl aš jums aiškinu, kad nė vienas, kuris kalba Dievo Dvasios skatinamas, nesako: „Prakeiktas Jėzus!“ Ir nė vienas negali ištarti: „JĖZUS YRA VIEŠPATS“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina.
Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visur kur. Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui.
Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus.  Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi – žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia. (1 Kor 12, 3b–7. 12–13)

* * *

Dvasia, Viešpatie, ateik, spindulių dangaus mums teik,
žemės klystkelius nušviesk!
Tėve vargstančių, nuženk, savo dovanas dalink,
mūsų dvasią atgaivink!
Sielų Tu ramintojas, svečias atlankytojas,
mielas atgaivintojas!
Darbuose Tu – poilsis, kaitroje Tu – atvėsis,
Tu paguoda liūdesy!
O šviesybe amžina, skaidrink sielos gilumą,
stiprinki tikėjimą!
Be Tavųjų dovanų viskas žmoguje skurdu,
viskas – atvira žaizda.
Nuvalyk, kas sutepta, laistyk, kas išdeginta,
gydyk tai, kas sužeista.
Atitrauk mus nuo klaidų, dvasios šalty duok jėgų,
tiesink vingius mūs takų!
Duok mums, mylintiems Tave, tikintiems Tava galia,
dovanų septynetą!
Duok dorybių atpildą, siųsk laimingą pabaigą,
kviesk į džiaugsmą amžiną!

* * *

Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“
Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį.
O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“.
Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“. (Jn 20, 19–23)

Švęsdami Sekmines, Šventosios Dvasios atsiuntimo iškilmę, asmeniškai ar bendruomenėje melskimės už Lietuvą Tiesoje: virš apaštalų pasirodžiusi ugnis teišdildo visokį blogį ir teišvaduoja iš įvairių priklausomybių ir pavergimo, tesuteikia garbingą Dievo vaikų laisvę, kad sulaukę Globėjo – Tiesos Dvasios – ir Jos gausių dovanų, gyventume tiesia sąžine ir pilni Jo ramybės ir savo gyvenimais šlovintume įstabius Dievo darbus. Melskimės ir vieni už kitus, kad visuose Bažnyčios nariuose išlietos dovanos neštų vaisių, kad kaskart, kai esame gundomi nusivilti, gyventume neregima Dievo vaikų viltimi: savo mirtimi ir prisikėlimu Jėzus kiekvienam Dangaus vartus atvėrė.

Viešpatie, išaugink iš mūsų bendruomenės išmintingų lyderių – kad vadovautųsi jie ne šio pasaulio galios logika ir neatmestų Kristaus, kertinio akmens, kad nepristigtų drąsos priimti Šventosios Dvasios įkvėpimus ir jiems paklustų, kad nesileistų į kompromisus su šio pasaulio tiesomis ir į Jos raginimus tarnauti broliams ir seserims atsilieptų veiklia artimo meile.

Išklausyk ir mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, užtarimo maldą už visus tuos, kurie yra persekiojami dėl savo įsitikinimų, sloginami nevilties, vienatvės ar skurdo, piktojo puolami ar Tavęs nepažindami jaučiasi apleisti – Viešpatie, duok, kad gyvojo vandens srovės plūstų ir per mūsų širdis, kad ir mes drąsiai ir su pagrindu išpažintume: esame Jo mokiniai.

Meldžiame gausių Dvasios malonių visiems Lietuvos tėvams – teišgydo Ji jų meilės ir vilties stoką, tesustiprina tikėjimą ir teatkuria pasitikėjimą dangiškojo Tėvo gailestingumu, kad ir savo vaikams jie paliudytų Jo meilę iki galo. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Benediktas XVI. Sekminių pamokslas

Brangūs broliai ir seserys! Pirmajame skaitinyje girdėtą pasakojimą apie Sekmines šventasis Lukas pateikė antrajame Apaštalų darbų skyriuje. Šis skyrius pradedamas taip: „Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje“ (Apd 2, 1). Šie žodžiai susiję su ankstesniu pasakojimu; ten Lukas aprašo nedidelį mokinių būrį, po to, kai Jėzus įžengė į dangų, nuolatos besilaikiusį Jeruzalėje (plg. Apd 1, 12–14). Tas aprašymas kupinas smulkmenų: vieta, kurioje jie gyveno – Paskutinės vakarienės menė, yra „aukštutinis kambarys“, vienuolika apaštalų išvardijami vardais, pirmieji trys Petras, Jonas ir Jokūbas – bendruomenės stulpai. Kartu su jais minimos kelios „moterys“, Jėzaus motina Marija ir jo broliai, dabar priklausantys jo naujajai šeimai, besiremiančiai nebe kraujo ryšiais, bet tikėjimu į Jėzų.

Į šį „naująjį Izraelį“ aiškiai daroma užuomina nurodant visų asmenų skaičių. Jų buvo apie šimtą dvidešimt, dešimt kartų daugiau negu apaštalų kolegijos „dvylika“. Ši grupė sudaro tikrąjį qahal, susirinkimą pagal Pirmosios Sandoros pavyzdį, bendruomenę, sušauktą klausytis Viešpaties balso bei žengti jo keliu. Apaštalų darbų knygoje pabrėžiama, kad visi jie „ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai“ (1, 14). Tad malda yra pagrindinė gimstančios Bažnyčios veikla, kuria Bažnyčia vienijasi su Viešpačiu ir leidžiasi būti vedama jo valios, kaip rodo sprendimas mesti burtus išrenkant tą, kuris užimtų Judo vietą (plg. Apd 1, 25).

Ta bendruomenė toje pačioje vietoje, Paskutinės vakarienės menėje, susirinko ir hebrajų Sekminių šventės rytą. Šia Sandoros švente būdavo minimas Sinajaus įvykis, kai Dievas, tarpininkaujant Mozei, pasiūlė Izraeliui tapti jo nuosavybe tarp visų tautų bei būti jo šventumo ženklu (plg. Iš 19). Pasak Išėjimo knygos, šią senąją Sandorą lydėjo gąsdinantis Dievo galybės pasireiškimas. Skaitome, jog „visas Sinajaus kalnas buvo dūmuose, nes Viešpats buvo nužengęs ant jo ugnyje. Nuo jo kilo dūmai tarsi iš krosnies, o visas kalnas baisiai drebėjo“ (Iš 19, 18). Naujojo Testamento Sekminėse vėl randame vėjo ir ugnies elementus, tačiau be baimės aido. Ugnis įgyja konkretų liežuvių pavidalą: šie nusileido ant kiekvieno iš mokinių, ir visi „pasidarė pilni Šventosios Dvasios“ ir, tokio išliejimo paveikti, „pradėjo kalbėti kitomis kalbomis“ (Apd 2, 4). Tai buvo tikras ir autentiškas bendruomenės krikštas ugnimi, savotiškas naujas gimimas. Per Sekmines Bažnyčia buvo įsteigta ne žmogiškąja valia, bet Dievo Dvasios galia. Ir iš karto tampa aišku, kad ši Dvasia suteikia gyvybę vienai ir visuotinei bendruomenei, taip įveikdama Babelio prakeiksmą (plg. Pr 11, 7–9). Iš tiesų tik Šventoji Dvasia, kurianti meilės ir abipusio skirtingybių priėmimo paženklintą vienybę, gali išlaisvinti žmoniją iš nuolatinės pagundos pasiduoti žemiškam valdžios troškimui, norui viską užvaldyti ir suvienodinti.

Societas Spiritus, Dvasios bendrija – taip šventasis Augustinas vadina Bažnyčią viename iš savo pamokslų (71, 19, 32: PL 38, 462). Tačiau dar anksčiau šventasis Ireniejus jau suformulavo tiesą, kurią čia norėčiau priminti: „Kur Bažnyčia, ten Dievo Dvasia, ir kur Dievo Dvasia, ten Bažnyčia ir visa malonė, Dvasia ir tiesa; nutolti nuo Bažnyčios reiškia atmesti Dvasią“ ir todėl „pašalinti save iš gyvenimo“ (Adv. Haer. III, 24, 1). Nuo Sekminių įvykio galutinai aikštėn iškyla Kristaus Dvasios ir jo mistinio Kūno, Bažnyčios, santuoka. Norėčiau atkreipti dėmesį į vieną ypatingą Šventosios Dvasios veikimo aspektą, būtent į daugybės ir vienybės sampyną. Apie tai kalbama antrajame skaitinyje aptariant įvairių charizmų dermę tos pačios Dvasios bendrystėje. Ši sampyna itin aiškiai atsiskleidžia ir jau girdėtame Apaštalų darbų pasakojime. Sekminių įvykis aiškiai parodo, jog Bažnyčiai priklauso daug kalbų ir įvairios kultūros; laikydamosi tikėjimo, jos gali vienos kitas suprasti bei padaryti vaisingas. Šventasis Lukas akivaizdžiai nori perteikti pamatinę mintį, kad Bažnyčia jau gimdama yra „katalikiška“, visuotinė. Ji nuo pradžių kalba visomis kalbomis, nes jai patikėtoji Evangelija, prisikėlusio Kristaus valia ir paliepimu, skirta visoms tautoms (plg. Mt 28, 19). Bažnyčia, gimstanti per Sekmines, yra pirmiausia ne dalinė bendruomenė – Jeruzalės Bažnyčia, – bet visuotinė Bažnyčia, kalbanti visų tautų kalbomis. Iš jos vėliau visose pasaulio dalyse atsiranda kitos bendruomenės, vietinės Bažnyčios, kuriomis visomis visada įgyvendinama viena ir vienatinė Kristaus Bažnyčia. Todėl Katalikų Bažnyčia yra ne Bažnyčių federacija, bet vienatinė tikrovė: visuotinė Bažnyčia ontologiškai pirmesnė. Bendruomenė, nesanti šia prasme katalikiška, net nebūtų Bažnyčia.

Čia pridurtinas dar vienas aspektas – Apaštalų darbų teologinis požiūris į Jeruzalės Bažnyčios kelią ligi Romos. Tarp tautų, atstovaujamų Sekminių dieną Jeruzalėje, Lukas mini „ateivius romėnus“ (Apd 2, 10). Tuo metu Roma dar buvo toli, svetima gimstančiai Bažnyčiai: ji bendrai simbolizavo pagonių pasaulį. Tačiau Šventosios Dvasios galia nuves liudytojus „lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8), ligi Romos. Apaštalų darbų knyga baigiama momentu, kai į imperijos sostinę, Apvaizdos vedamas, atvyksta šventasis Paulius ir ten ima skelbti Evangeliją (plg. Apd 28, 30–31). Taip Jeruzalėje pradžią gavęs Dievo žodis pasiekia savo tikslą, nes Roma reiškia visą pasaulį ir įkūnija visą lukiškąją visuotinumo idėją. Taip tampa įgyvendinta visuotinė, katalikiška, Bažnyčia, išrinktosios tautos tąsa, perėmusi jos istoriją bei misiją.

Čia – baigiant – Jono evangelija siūlo žodžius, labai gerai derančius su Dvasios sukurtos Bažnyčios slėpiniu. Tie žodžiai du kartus pasigirsta iš prisikėlusio Jėzaus lūpų, kai Velykų vakarą jis pasirodo Paskutinės vakarienės menėje tarp mokinių: „Šalom – Ramybė jums!“ (Jn 20, 19.21). Šalom nėra tiesiog pasveikinimas; tai daug daugiau, tai – pažadėto (Jn 14, 27) ir savo kraujo kaina Jėzaus laimėto pažado dovana, jo pergalės kovoje su blogio dvasia vaisius. Tai – ramybė, ne tokia, kokią duoda pasaulis, bet kokią suteikti tegali Dievas.

Švęsdami šią Dvasios ir Bažnyčios šventę, dėkokime Dievui už jo tarp tautų išsirinktai bei išsiugdytai tautai dovanotą neįkainojamą ramybės, jo ramybės, dovaną! Sykiu iš naujo suvokime su šia dovana susijusią pareigą – Bažnyčios pareigą būti Dievo ramybės visoms tautoms esminiu ženklu bei įrankiu. Neseniai mėginau perteikti šią žinią Jungtinių Tautų būstinėje, kur atvykęs kreipiausi į tautų atstovus. Tačiau prieš akis reikia turėti ne tik tokias „viršūnes“. Bažnyčia vykdo Kristaus ramybės tarnybą pirmiausia paprastai būdama ir veikdama tarp žmonių, skelbdama Evangeliją ir rodydama meilės bei ją lydinčio gailestingumo ženklus (plg. Mk 16, 20).

Tarp šių ženklų pirmiausia, savaime suprantama, pabrėžtinas Sutaikinimo sakramentas, prisikėlusio Kristaus įsteigtas tada, kai jis savo mokiniams suteikė ramybės ir Dvasios dovaną. Evangelijoje girdėjome, kad Jėzus kvėpė į apaštalus ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos“ (Jn 20, 21–23). Kokia svarbi ir, deja, nepakankamai suvokiama yra širdis nuraminanti sutaikinimo dovana! Kristaus ramybė sklinda tik per atnaujintas širdis sutaikintų ir teisingumo tarnais tapusių vyrų ir moterų, pasirengusių skleisti ramybę vien tiesos galia ir nesileidžiant į kompromisus su pasaulio mąstysena, nes pasaulis negali duoti Kristaus ramybės. Štai kaip Bažnyčia gali būti iš Dievo ateinančio sutaikinimo raugas! Ji gali būti tokia tik išlikdama klusni Dvasiai ir liudydama Evangeliją, tik nešdama kryžių taip, kaip Jėzus, ir kartu su Jėzumi. Būtent šitai liudija visų laikų šventieji!

Šių gyvybės žodžių šviesoje, brangūs broliai ir seserys, malda, kurią šiandien keliame į Dievą dvasiškai vienydamiesi su Mergele Marija, tegu tampa dar karštesnė ir intensyvesnė. Įsiklausymo Mergele, Bažnyčios Motina, išprašyk, kad mūsų bendruomenėms ir visiems krikščionims vėl būtų išlieta Šventoji Dvasia – Globėjas. „Atsiųsk savo Dvasią, ir visa bus sukurta, ir atnaujinsi žemės veidą.“ Amen.

baznycioszinios.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Marginalas       2017-06-5 17:12

Nepaisydamas monitotinginančios eilinio minusiuko, parašyto savo pačios protui, patikslinu darkart nevisai tiksliai išdėstytą vietą:
“Visos kitos šventės nurodytos tiksliai mėnulio-saulės kalendoriaus datomis, bet Šavu‘ot “savaitės” (Sekminės) skaičiuojamos priklausomai nuo supratimo, ar paminėta antroji po šabato diena yra antroji diena po Pesacho šventinio poilsio, ar po pirmojo savaitinio šabato (po septintadienio - tada lietuviškai išeitų sekmadienis, kuriuo vadinamas biblijinis ir graikiškas pirmadienis). Jei tai savaitės dienos pavadinimas, tai atskaičiavę 49 (7 x 7) visada pateksime ant pirmosios savaitės dienos, kuri pas mus vadinama sekmadieniu.”
50 originale ne taip, kaip pas A.Rubšį, bet diena po 7 X 7 (49) skaičiavimo. Šiaip norėdamas susipainioti, tik pasikliauk Rubšiu!

VaidasVDS       2017-06-5 9:25

Tikroji “bažnyčia” yra dvasinė visų žmonių ir tautų brolystė.
Tokios bažnyčios dar niekam nepavyko sukurti. Realiai ji egzistuoja tarp nedogmatizuotų įvairių monoteistinių tikėjimų tikinčiųjų, kuriems nėra taip svarbi suinstitutinta materiali bažnyčia, nėra taip svarbūs žmonių sukurti ritualai, apeigos ir sakramentai, net ir žmonių sukurtos jų neva visiškai šventų raštų dalys (išskyrus tikrų apreiškimų elementus), bet pats svarbiausias yra jų tikrasis tikėjimas į Dievą Tėvą, į visų žmonių dvasinę brolystę ir apsisprendimas su meile, be neapykantos ir pykčio, daryti tik gerus bei dvasingus (sudvasintus) darbus.
Gerus darbus tinka daryti ir sekmadieniais, ką darė ir Jėzus…

Marginalas       2017-06-4 17:42

Štai ką įsako D-vas apie Sekmines:
A.  „Atskaitysi septynias savaites, pradėdamas skaičiuoti nuo to laiko, kai pjautuvas pirmąkart paliečia nepjautus javus. Tada tu švęsi Savaičių iškilmes“ (Įst 9:10)
B. „Pirmąjį mėnesį, keturioliktą mėnesio dieną [= Nisano 14], temstant, bus Pesacho atnaša VARDUI, o to paties mėnesio penkioliktą dieną yra Neraugintos duonos iškilmės VARDUI. /.../ Pirmąją dieną turėsite šventą sueigą ir nedirbsite savo užsiėmimų darbo. /.../
Kai jūs ateisite į kraštą, kurį Aš jums duodu, ir nuimsite jo derlių, atnešite jūsų pjūties pirmienų pėdą kunigui. Jis pakylės pėdą VARDO akivaizdoje, kad būtumėte jam mieli. Dieną po šabato kunigas jį pakylės. /.../ Tai yra amžinas įstatas jūsų kartoms visose jūsų gyvenvietėse.
O nuo dienos po šabato, – nuo dienos, kurią atnešėte savo pakylėjimo atnašos pėdą, – atskaičiuokite septynias savaites. Jos turi būti pilnos: turite skaičiuoti lig dienos po septintojo šabato – penkiasdešimt dienų“ (Kun 23:5-16).
Kodėl D-vas nenurodo vienos iš trijų didžiausių švenčių datos, bet siūlo ją patiems skaičiuoti? Negi nėra aišku, kasda turi sueiti 50 dienų po Pesacho?
Dar iki Kristaus kilo ginčas, ką reiškia “dieną po šabato“. Šabatas “ramybė” tai: 1) septintosios savaitės dienos (mūsų vadinamos šeštąja) pavadinimas; 2) šventinės ramybės apskritai pavadinimas.
Visos kitos šventės nurodytos tiksliai mėnulio-saulės kalendoriaus datomis, bet Šavu‘ot “savaitės” (Sekminės) skaičiuojamos priklausomai nuo supratimo, ar paminėta antroji po šabato diena yra antroji diena po Pesacho šventinio poilsio, ar pirmasis savaitinis šabatas (septintadienis, lietuviškai būtų sekmadienis, kuriuo vadinamas biblijinis ir graikiškas pirmadienis). Jei tai savaitės dienos pavadinimas, tai atskaičiavus 50 visada pateksime ant pirmosios savaitės dienos, kuri pas mus vadinama sekmadieniu.
Kodėl tokios mįslės?
Todėl, kad pirmoji savaitės diena, atitinkanti pirmąją pasaulio sukūrimo dieną, kartu yra aštuntoji diena po savaitės, o tai senovės žydų tradicijoje - - paskutinysis Amžinas Šabatas, Mesijo Karalystė. O kaip pas krikščionis? - Pasiieškoite KBK ir rasite tą patį!
O kas yra toji Pirmoji/Aštuntoji Diena? - Mesijo Prisikėlimas.
Taigi Nisano 14 švenčiame išsivadavimą iš vergovės egiptietiškai (pagoniškai) nuodėmei, tiek Senojoje, tiek Golgotos Naujojoje Sandarose, bet Prisikėlimas kažkaip “nublanksta” Nisano 16 - kodėl? Ogi todėl, kad jo Šventė  ir yra Mesijinės Sekminės! (Šventosios Dvasios šventės tai nepaneigia).
Štai paslaptis, dėl kurios reikėjo išminčiams laužyti galvą, kada skaičiuoti tas omero (javų pėdo mato) dienas.
Deja, Konstantinas 325 m. pareikalavo nešvęsti nieko pagal “išgamų D-važudžių papročius” (t.y. pagal D-vo įsakymą, kaip darė “išgamos D-važudžiai” apaštalai), bet sudarkė šventimą pagal žmonių sufantazavimą, tik kad nesutaptų su D-vo Įsakymu. Todėl ir šventės - kaip šiemet MESIJINĖS (ne rabiniškos!) Sekminės - sutampa tik retkarčiais.
messianic.lt

VaidasVDS       2017-06-4 15:27

Gražus Kun. Roberto Urbonavičiaus komentaras.
Jis yra teisingas.
Žmoguje yra trys skirtingi dvasiniai poveikiai - Tiesos Dvasia nuo paties Jėzaus, Šventoji Dvasia nuo Dieviškojo Tarno ir paties Dievo Tėvo dvasia. Bet jie veikia tik tada, kada žmogus ne tik ieško Dievo, bet ir apsisprendžia vykdyti tikrąją Dievo valią - su meile ieškoti savo brolių sieloje ir kurti dvasinę visų žmonių brolystę - tikrąją Dievo “karalystę”...

VaidasVDS       2017-06-4 15:06

O pirmas komentaras jau dingo…

VaidasVDS       2017-06-4 15:06

Aš gana neigiamai reaguoju į pirmą komentarą, tačiau noriu ne pirmą kartą pasakyti, kad iš tiesų ir NT yra klaidų. Viena iš didžiausių visos krikščionybės klaidų yra paminėta šiame straipsnyje.
Tai iš Jono evangelijos:
„Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos“ (Jn 20, 21–23).
Jėzus iš viso įvairiems tikintiems (netikintiems jis neapsireiškinėjo) apsireiškė 19 kartų. Jonas gi aprašo tik 4 atvejus. Jono evangeliją užrašinėjo jo padėjėjas, Natanas, Graikijos žydas iš Cezarėjos. Bet Jonas iš tiesų teikė medžiagą savo padėjėjui iš savo atminties. Jono evangelija yra ženkliai labiau tikslesnė ir nuoseklesnė evangelija, nei kitos trys, nes Jonas žinojo apie kitas evangelijas ir žinojo apie joje esančias klaidas. Nėra tiksliai aišku, kaip buvo padarytos klaidos paties Jono evangelijoje, ar jas padarė Jonas, ar jo padėjėjas Natanas, ar kiti perrašinėtojai. 
Per savo 13-tąjį ir 3-čią apaštalams (apie kurį Jonas savo evangelijoje net neužsiminė) apsireiškimą Jėzus, bendraudamas su Jonu ir Petru, kreipėsi į Petrą tokiais žodžiais: “Tarnauk savo bičiuliams žmonėms net ir taip, kaip jums tarnavau aš; atleisk savo bičiuliams mirtingiesiems, net ir taip, kaip tau atleidau aš.” Tik iš čia (tai, ką girdėjo Jonas) galėjo gimti didžioji krikščionybės klaida, kuri straipsnyje suformuluota, kaip Sutaikinimo sakramentas. Bet kuris protingas žmogus (kunigas ar ne kunigas) turėtų suvokti, kad joks žmogus negali atleisti kitam žmogui jo padarytų nuodėmių, nes:
1) nėra neklystančių žmonių;
2) joks žmogus neturi paties Kūrėjo galių;
3) joks žmogus negali žinoti tikrųjų žmogaus minčių ir jo nuoširdumo laipsnio.
Net nelabai yra ką patarti bažnyčiai, kad ji išbristų iš savo didžiosios klaidos. Tą jai padaryti iš tiesų bus labai, labai sunku…

Kun. Roberto Urbonavičiaus komentaras        2017-06-4 15:00

Po Vatikano II susirinkimo dėl charizminio atsinaujinimo įtakos tapo madinga kalbėti apie Šventąją Dvasią – iškeltos rankos, kalbėjimas kalbomis, dvasinės pranašystės tarsi įrodo, kad vyksta galingas Šventosios Dvasios veikimas. Tačiau ar iki tol Šventoji Dvasia buvo įkalinta sausų dogmų ir griežtos hierarchijos? Žinau, kad yra daug tokių, kurie sako, kad taip. Tradiciniai katalikai sako priešingai – visi šitie charizmatiniai dalykai yra skolinys iš protestantų. Viena aišku, Šventoji Dvasia yra ne susiskaldymo ar skirstymo į grupes Dvasia, bet vienybės ir meilės Dvasia. Tai, kas skaldo, kas verčia skirstyti į gerus ir geresnius katalikus – visa tai ateina ne iš Dievo Dvasios. Vienos ar kitos formos suabsoliutinimas yra mūsų žmogiškosios dvasios veikimo vaisius. Šventoji Dvasia veikia įvairiomis formomis ir būdais. Visa, kas veda į tikėjimo ugdymą, šventumą – visa tai yra iš Šventosios Dvasios. Galima kalbėti kalbomis, bet širdyje būti pilnam puikybės, taip pat nuostabiai giedoti grigališką choralą, tačiau neapkęsti kitaip mąstančio. O juk Šventoji Dvasia veikė ir veikia Bažnyčioje nuo pat jos užgimimo – juk Ji liudijo per apaštalus, stiprino kankinius, mokė per dykumos Tėvus, nušvietė Bažnyčios Mokytojų protus. Ją atrandame Viduramžių Gotikos katedrose, lotyniškosios liturgijos grožyje, Bažnyčios atsinaujinime, kuris vyksta visuomet. Viešpats Jėzus Evangelijoje sako: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko.“ Taigi visa ko pagrindas – meilė. O meilė, pasak Bažnyčios Tėvų, ir yra Šventoji Dvasia, kuri sušildo širdis, uždega mus troškimu gyventi su Kristumi ir Kristui, nes, kaip primena apaštalas Paulius antrame skaitinyje: „O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo.“ Tad prašykime, kad Viešpats šiandien išlietų į mūsų širdis savo Dvasią, kuri vestų į Tiesos pažinimą ir naują gyvenimą Jame.


Rekomenduojame

Lina Sedra. SOS: VILKAI! Patvirtinta REKORDINĖ medžioklės kvota – vilkų apsaugos ar vilkų genocido planas? Taikinyje – 40 proc. populiacijos

Be komentarų. TV reklamuoja higieninius paketus vyrų mėnesinėms

Dalius Stancikas. Ginčas per Vėlines

Visų Šventųjų ir Vėlinių išvakarėse buvo pagerbti kovotojai už Lietuvos laisvę

Pal. Jurgis Matulaitis. Šventumo siekimas

Geroji Visų Šventųjų naujiena: Palaiminti…

„Vaiko teisių“ smurtą patyrusi Kručinskų šeima Kauno apygardos teisme išgirdo tai, ką ir taip žinojo: motinos veiksmuose nebūta nusikaltimo

Andrius Švarplys. Padarius iš vaiko verslą ir „grynąjį pelną“, nesunku visuomenei primesti komercinį vaikų globos modelį

Žinių radijas. Ar tikrai bankai puotauja maro metu?

Vytautas Radžvilas. Nomenklatūrinis klonas? Neverta

Algimantas Rusteika. Soroso pinigai, ketvirtoji valdžia ir NVO

Ramūnas Aušrotas. Jungtinėje Karalystėje siaurinama asmenų įsitikinimų ir sąžinės laisvė

Nuo bačkos. Britų švietimo ekspertė: paskaitas auditorijose pakeis mobilieji telefonai

Vytautas Sinica. Apie supainiotus interesus

Nuo bačkos. Dainius Žalimas: Konstitucija yra priimta ne tam, kad valstybė būtų valdoma daugumos sprendimais, daugumos stereotipais

Vincentas Vobolevičius. Kiek atlyginimų kainuoja naujas butas?

Davidas Starkey apie „Brexit“ atmetusį savo šalies politinį elitą: „Išdavystė“

Per iškirstą bulvarą – su gedulo vėliava

Šių metų spalio 30 dieną, trečiadienį, kviečiame į renginį „Renkuosi gyvybę“

Prof. Rasa Čepaitienė. Koks inteligentijos vaidmuo pasipriešinime?

Geroji naujiena: Kaip iškovoti gerą kovą – išsaugoti tikėjimą

Algimantas Rusteika. Vidinė emigracija ir procentai

Vytautas Sinica. Ruoškitės tik didesniam puolimui

Justas Mundeikis. Medikai, kada streikas?

Audrius Bačiulis. Kodėl…?

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Kodėl Kinijai nesiseka „suvirškinti“ Honkongo?

Vidas Rachlevičius. Mes niekada daugiau nebesusikalbėsime

Vytautas Sinica. Nausėdai ruošiamas Pakso likimas?

Tikslas – iš pagrindų atnaujinti Lietuvos valstybę

Kvietimas į spalio 25–26 d. vyksiančias partizano A.Kraujelio laidotuves

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.