Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!

Tiesos.lt redakcija   2018 m. gruodžio 30 d. 6:54

26     

    

Geroji Naujiena: Mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!

Samuelis tepriklauso Viešpačiui visą savo gyvenimą

Atėjus metui, Hana pagimdė sūnų ir praminė Samueliu, „nes, – ji taip sakė, – aš išmeldžiau jį iš ­Viešpaties“. Po to Elkanai su visa šeimyna vel išsiruošus aukoti Viešpačiui metinės atnašos ir pažadėtų gėrybių, Hana su juo nebevyko, tik savo vyrui pasakė: „Vaikelį aš paaukosiu tik nujunkiusi; tada jis tegu stoja Viešpaties akivaizdon ir ten visuomet pasilieka“. Nujunkiusi sūnų Samuelį, Hana iškeliavo su juo į Šilą; kartu ji pasiėmė treigį jautuką ir saiką miltų bei vynmaišį vyno. Ji nuvedė vaiką į Šilą Viešpaties šventovėn. Tasai tebebuvo dar labai mažas. Jautuką jie ten papjovė kaip auką, o berniuką perdavė Eliui. Tuomet Hana prabilo: „Atleisk, gerbiamasis, galiu aš prisiekti savo gyvybe! Esu ta pati moteriškė, kuri prieš tave čia stovėjo maldaudama Viešpatį. Meldžiausi dėl šito berniuko. Ir Viešpats išklausė mano maldavimą – suteikė man, ko prašiau jį. Aš išmeldžiau vaiką kaip dovaną, kurios reikalauti sau gali Viešpats. Todėl tepriklauso jis Viešpačiui visą savo gyvenimą“. Ir jie ten pagarbino Viešpatį.

Viešpatie, laimingi, kurie namuose tavo gyvena
Kaip miela man tavo buveinė,

Dangaus kariuomenių Viešpatie!
Siela man ilgisi, alpsta
Viešpaties kiemo atšlainių.
Mano širdis ir mano kūnas
džiūgaudami sveikintų gyvąjį Dievą. –
Laimingi, kurie namuose tavo gyvena,

nuolatos teikia tau, Viešpatie, šlovę.
Laimingas žmogus, kurį remia tavo pagalba,
kuris šventąją vietą lankyti panūdo. –
O dangaus kariuomenių Dieve, išgirsk mano maldą!

Tegu ją tavo ausys pagauna, Dieve Jokūbo!
Tu mūsų skydas, o Dieve! Maloniai pažvelki,
pažvelki į veidą savo pateptinio. – (Ps 83, 2–3. 5–6. 9–10)

* * *

Mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!

Mylimieji! Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame! Pasaulis nepažįsta mūsų, nes ir jo nepažino.
Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad kai pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra.
Mylimieji, jei širdis mūsų nesmerkia, mes ramiai pasitikime Dievu ir gauname iš jo, ko prašome, nes laikomės jo įsakymų ir darome, kas jam patinka.
O štai jo įsakymas: kad tikėtume jo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardą ir mylėtume vieni kitus, kaip jo įsakyta. Kas laikosi jo įsakymų, pasilieka Dieve ir Dievas jame. O kad jis mumyse pasilieka, mes žinome iš Šventosios Dvasios, kurią jis mums davė.  (1 Jn 3, 1–2. 21–24)

* * *

Gimdytojai rado Jėzų tarp mokytojų

Jėzaus gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo. Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo jo jo ieškoti tarp giminių bei pažįstamų.

Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę.

Pagaliau po trijų dienų rado jį Šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais.

Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“.

O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“

Bet jie nesuprato jo žodžių. Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje. O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse. (Lk 2, 41–52)

 

* * *

Švęsdami Šventosios Šeimos – Jėzaus, Marijos ir Juozapo – šventę melskimės ir už savo šeimas: teatkuria jose Viešpats tai, kas nuodėmės apgriauta ar suardyta, tesutvirtina apsilpusius ryšius ar teatkuria nutrūkusius, tesugrąžina į šeimas jas apleidusiuosius ir teišmoko praktikuoti artimojo meilę mažuose dalykuose.
Prie šeimos stalo susirinkę melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: Viešpatie, išmokyk priimti kitą kaip dovaną ir juo džiaugtis, už jį dėkoti, duok, kad sunkumuose ir išbandymuose nešiotume vieni kitų naštas, o siekdami bendrų tikslų – peržengtume tai, kas skiria: pykčius ir nuoskaudas, nusivylimus ir pagiežas – ir susitelktume. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

* * *

Iš Benedikto XVI katechezės „Malda ir šventoji Šeima“

„Nazareto Šeima yra pirmutinis pavyzdys Bažnyčios, kurioje, susibūrę apie čia ir dabar esantį Jėzų ir jo tarpininkaujami, visi gyvena sūniškuoju santykiu su Dievu Tėvu, sykiu perkeičiančiu žmonių tarpasmeninius santykius. [...]

Šventoji Šeima yra namų Bažnyčia, pašaukta melstis kartu. Šeima yra namų Bažnyčia ir turi būti pirmoji maldos mokykla. Šeimoje vaikai nuo jauniausio amžiaus gali mokytis Dievo pajautos klausydamiesi tėvų pamokymų bei sekdami jų pavyzdžiu – gyvendami Dievo artumo paženklintoje aplinkoje.

Autentiškas krikščioniškasis auklėjimas negali atsisakyti maldos patirties. Neišmokus melstis šeimoje, bus sunku užpildyti šią tuštumą.

Todėl norėčiau jus pakviesti Nazareto Šventosios Šeimos mokykloje iš naujo atrasti bendros maldos šeimoje grožį. Per tai tikrai tapsite vienos širdies ir dvasios, tikra šeima.“

 

* * *

Šis sekmadienis įpareigoja kalbėti apie šeimą. Tai ypač aktualu todėl, kad daugelį šeimų yra palietusi nežaboto liberalizmo banga. Daug jaunų žmonių ateina prie altoriaus, prisiekia amžiną ištikimybę, bet deja, labai dažnai, tuojau po iškilmingų vestuvių priesaika pamirštama, telieka tik gražios jungtuvių nuotraukos.

Kalbant apie šeimas, pirmiausia tenka priminti, kad šeima nėra paprasta sutartis. Tai Kristaus įsteigtas sakramentas, įpareigojantis ištikimybei iki vieno ar kito sutuoktinio mirties. Šia proga mums svarbu žinoti, ką šiuo klausimu skelbia pats Kristus. Juk santuoka – tai ne popiežiaus ar kokio Bažnyčios susirinkimo įsteigta institucija, bet paties Kristaus priesakas. Fariziejai ne kartą egzaminavo Kristų: „Ar galima atleisti žmoną dėl kurios nors priežasties?“ Kristus tuomet atsakė: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Vadinasi jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 3–6). Šie žodžiai pabrėžia, kad santuokos pirmasis autorius yra Dievas, sutvėręs žmogų kaip vyrą ir moterį, ir santuokinis ryšys tarp jų neišardomas. Katalikiškoji šeima grindžiama ne kieno kito, o Dievo valia, ir joks žmogus negali keisti prigimties įstatymų. Žmonos meilė ir ištikimybė vyrui remiasi ne tuo, kad jis nepaprastas, protingas, kantrus, švelnus ir geras. Jeigu šios vertybės būtų lemiamos, greitai atsirastų kitas ne mažiau nuostabus, dar protingesnis, dar švelnesnis, dar gražesnis. Taip pat vyro meilė savo žmonai remiasi ne tuo, kad ji gražiausia, švelniausia, geriausia, bet kad yra jo būties antroji dalis. Pasak Pauliaus, „Vyrai turi mylėti savo žmonas, tarytum savuosius kūnus“ (Ef 5, 28).

Nesakykime, kad Bažnyčia per griežta, nemoderni, negyvenimiška. Ji būtų bloga ir neištikima savo Kūrėjui, jeigu laikytųsi ne Kristaus Evangelijos, o vadovautųsi neatsakinga pasaulio dvasia. Skaitydami Šventąjį Raštą matome ypatingą Kristaus rūpinimąsi šeimomis. Antai savo pirmąjį stebuklą Kristus padarė Galilėjos Kanoje, per vestuves. Padaugindamas vyną Kristus parodė savo ypatingą palankumą kuriantiems šeimą žmonėms. Padaugintas vynas yra akivaizdus dieviško Kristaus rūpesčio šeimomis ženklas. Jis parodė, kad yra pasirengęs visiems pasirinkusiems šeimos gyvenimą teikti brangiausio savo malonės vyno. Kaip kunigystę, taip ir santuoką Kristus pašventino, nes tai žmonių bendruomenės kertiniai akmenys. Kunigai yra tarpininkai tarp Dievo ir žmonių, o sutuoktiniai – Dievo bendradarbiai plečiant žmonių giminę ir Dievo karalystę. Ir kunigystėje, ir santuokoje slypi daug nematomų aštrių erškėčių, bet tiek kunigystę, tiek santuoką Dievas remia ypatingomis malonėmis.

O ką daryti tiems, kurie jau sulaužė duotą prie altoriaus priesaiką – paliko savo žmonas, vyrus ir savo gyvenimą susiejo su kitomis ar kitais? Ar gali jie save vadinti Bažnyčios nariais, naudotis sakramentais? Bažnyčia ir toliau jiems lieka Motina, nes jie yra priėmę Krikšto sakramentą. Bažnyčia primena, kad jie yra krikščionys ir kviečia juos dalyvauti šv. Mišiose, ragina melstis, prašyti Dievą šviesos. Vis dėlto, paniekinę vieną sakramentą, tokie žmonės patys sau užkerta kelią naudotis kitais sakramentais. Kaip eisi išpažinties, jeigu gyveni be palaimintos santuokos? Kaip priimsi šv. Komuniją, jeigu nesi gavęs išrišimo? Telieka maldauti Dievą, kad padėtų surasti kelią prie Eucharistijos stalo.
Kalbant apie šeimą, tenka paliesti dar vieną sritį, kur Bažnyčia nepalenkiama, nesitaikstanti, ir, kai kurių žmonių akimis žiūrint, nemoderni. Tai žmogaus gyvybės globa. Šiuo metu visuomenė sunerimusi dėl negimusios gyvybės naikinimo. Vieni reikalauja moterims laisvės pačioms apsispręsti gimdyti ar vaisių pašalinti. Kiti, pasibaisėję baltosios mirties siautėjimu, reikalauja įstatymais uždrausti negimusios gyvybės naikinimą.

Bažnyčia čia neturi pasirinkimo. Jai visada galioja Dievo įsakymai, kad ir ką apie tai kalbėtų liberalus pasaulis. Penktasis Dievo įsakymas – nežudyk! Ne tu, žmogau, esi gyvybės šeimininkas ir negali su žmogaus gyvybe elgtis kaip nori! Bažnyčia tėvą ir motiną vadina Dievo bendradarbiais plečiant žmonių giminę. Teologija skelbia, kad tėvai pradeda žmogiškąją gyvybę, o Dievas nuo amžių pasirūpino, kad tas žmogiškosios gyvybės daigelis gautų žmogaus sielą. Kokiu būdu ir kada tai įvyksta – to nežino nei mokslas, nei tikėjimas. Tai didysis žmogiškosios gyvybės slėpinys. Todėl į tą bejėgę, bevardę gyvybę po motinos širdimi reikia žiūrėti taip pat pagarbiai kaip ir į kiekvieną žmogų. Nei motinos gerovė, nei jos sveikata nėra tokios vertybės, dėl kurių galima būtų naikinti žmogiškąją gyvybę, juolab tokią silpną ir bejėgę.

Gerieji žmonės, laisvo žodžio sąlygomis visais klausimais galime išgirsti įvairių nuomonių. Kaip susigaudyti? Bažnyčia turi seną, išmėgintą visų gyvenimiškų klausimų sprendimo receptą. Tai Kristaus Evangelija. Ji ištisus amžius šviečia žmonijai kaip šviesus žiburys. Kiek kartų žmonija nuo jos traukėsi, tiek kartų patyrė didelį moralinį nuosmukį, ir kiek kartų prie jos grįžo – rado joje neišsemiamus dvasinius lobius.

Parengė V. S.

„Bažnyčios žinios“

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Jota       2019-01-4 11:33

Мan irgi pirmiausia kilo mintis - o jei vaikis susirgs? Bet jie taip krikštijasi. Jų pozicija galbūt tokia: Dievo galybė aukščiau visų mūsų žmogiškų baimių. Krikštas nuplauna visas nuodėmes, sunaikina jas, todėl jei ir mirtų kas nors krikštydamasis, jam kelias tiesiai į dangų atviras. O jei Dievas yra numatęs žmogui atlikti kokių darbų - tai ir įvyks, kas Dievo skirta. Kita vertus, tikrai gali pasirodyti, kad čia stovima ant Dievo gundymo ribos, ant stabmeldystės slenksčio;  vargu ar tai bažnytinė tradicija, bet ji toleruojama. Jei žmogus tiki, kad eketė - Jordano fragmentas,  jis ir lenda į ją, gauna Šv. Dvasią. Kitiems gal šitoks būdas krikštytis yra tarsi kokia iniciacija patiriant šaltį, skausmą ar karštį. Bet Dievas, manau, tikrai nereikalauja krikštytis lediniam vandeny.
O šiaip mes esame pripratę gauti Dievą patogiai, vos ne gulėdami lovoje, švelniai, be vargo ir aukos, nepakenčiame šiurkštumų. Bet Dievas nėra priemonė patogiai gyventi; Jis neteikia malonės veltui ir pigiai, ir net įsakė mylėti Jį visomis jėgomis, visu protu - žodžiu, reikalauja iš mūsų visų pastangų ir nepriima to, kas mums atlieka nuo patogaus gyvenimo.
Balansą tikėjime garantuoja, man regis, formos ir turinio vienovė. Čia, kaip sakei, platus klausimas.
Tiesa, o katalikams leidžiama net seilėmis krikštyti, jei gresia mirtis (patepant kaktą). Buvo praktikuojamas krikštas net įsčiose, kūdikiui dar negimus, jei irgi iškildavo mirties grėsmė. Ar dabar taip daroma, nežinau, nes katalikai “panaikino” pragarus, kur eina nekrikštytų kūdikių sielos (ten negalima regėti Dievo).

Dzeikas       2019-01-3 23:44

Jota pavyko atidaryti nuotrauka kuria nurodei.
Bliamba, cia kazkoks tai sadizmo seansas! Ne, vienas dalykas kai suauge , slapimas galvon kala , krikstijasi eketeje. Tai suauge uz save atsakantys zmones - na nori, eik ir lisk i ta ekete. Tu niekaip nebusi arciau Viespats jeigu kazkaip suktai krikstisies.Bet suauges zmogus laisvas pasirinkt kaip durniuot. O cia paaugli kisa eketen. Krikstas? O jeigu jis susirgs? Juk tai gali paseti nepasitikejima zmonems, juk silpnesne siela gali pagalvot bloga apie Ji. Popas irgi arba ne viso protoarba iskrypelis.Pasakytu tevams: norite krikstytis - ateikite , apslakstysiu, palaiminsiu, bus krikstytas. Nori maudytis eketej - prasau.Bet neplak cia tikejimo. Dievas nereikalauja ypatingu kazkokiu procrduru. Salta? Pasinerk vonioj. Nera vonios? Apsislakstyk. Bet rizikuoti sveikata vardan ko? Vardan formalumu? Tai nelabojo suvedzioti ir i pasididziavimo nuodeme itraukti zmones.

Dzeikas       2019-01-3 16:24

Jota, na cia platus klausimas ir diskusija.Yra forma, o yra turinys, Ir koks ju tarpusavio santykis galima ilgai ir nuobodziai diskutuot.
Siaip teko matyt provoslaviska filmuka, - provoslavai irgi velniu priede, bet ir nelabasis kai kada, kai kur ir netycia tiesa pasako, - mazdaug kazkoks popas(vyskupas?) po parapija Sibiro taigoje(kur dykra ir zmoniu 0.1/km2)upemis plaukioja.Lanko vienzo. Uzplaukia ant kazkokiu atsiskyreliu.Trys vyrai gyvena vienuoliska gyvenyma , save vadina krikscionimis, zino kad Jezus Dievo Sunus ir tuom ju zinios baigiasi. Biblijos neturi. Meldziasi kazkokia paciu sukurta maldele. Na vyskupas sustabde laiva, islipo.Pagyre tuos vienuolius, tik sako malda neteisinga. “Teve musu” reikia kalbeti. Vienuoliai isklause, padekojo ir zadejo dabar teisinga malda sakyti. Atsilabino vyskupas ir isplauke. Nespejus toli nuplaukt, atsiveja vienas vienuolis begdamas vandens pavirsiumi: “Sventasis teve, palauk. Pamirsome kaip prasideda 3 eilute.Primink”. Vyskupui zandikaulis nusviro. Sako,- melskites, kaip anksciau meldetes. Tiks.
Aisku tiek, kad forma negali pakeist turinio. O turinys yra vidinis zmogaus sprendimas. Bet jeigu salygos leidzia formos reikia laikytis. Taip, parasyta panardinti i vandeni. Tai jeigu tu manai kad reikia skrupulngai to laikytis - tai laikykis. Bet vidinis sprendimas yra svarbesnis, ir jam nesant nardinsi - nenardinsi nieko tai nekeicia. O pas kudiki buvo vidinis sprendimas krikstytis?
Va vilko katalikai tevai toki kudiki baznycion, ikiso klykianti vandenukan (ar paslakste - dzyn, ne esme) ir jau “isgelbetas”, jau Sventaja Dvasia turi… Briedas ir tiek. Sake Jezus “leisti”.Nesake “vilkite pas mane vaikus, nes tokiems Dievo karalyste”. Tie kas sako, kad TOKS krikstas isgelbeja prilygina kriksto rituala magiskajam veiksmui ir as abejoju ar tokie isvis nepainioja krikscionybes su stabo kultu.
Nepavyko atidaryti tikslios nuoruodos.O fotogalerijoje Nr13 ten kazkoks vyras besimaudantis supratau tvenkinyj ir ziema.
As i tas maudynes ziuriu skeptiskai. Siaip as patsai ziema megstu issimaudyti.Geriau upeje , reciau uzsala.I leda juk susipjaustyt gali. Bet tai hobby. Ir kam cia klijuot kriksta? Galima aisku ir taip.Tik tada saves paklausk, ar tu krikta priimi, ar siaip issidirbineji. Masinis krikstas tai renginys turintis show elementa. O krikstas dalykas individualus.

Jota       2019-01-3 11:20

Ten toliau paslink, regis, trylikta nuotrauka (Крещенское купание)

Jota       2019-01-3 11:15

Dzeikai, vargu ar katalikai gali būti kitokie, jeigu jie išpažįsta katalikybę. Marginalas, turėdamas savų tikslų,  nurėžė nuo krikščionybės kokį pusantro tūkstantmečio, sakydamas, kad tikroji krikščionybė tesilaikė maždaug tris šimtus metų. Na ne, krikščionybė gyvavo ir tebegyvuoja, bet čia aš linkusi beveik pritarti tau dėl skeptiško požiūrio į katalikus. Dar visai neseniai būčiau tau kibusi į atlapus ir gynusi “šventąją Motiną Bažnyčią”, bet dabar ji man vis labiau panėši į miražą dykumoje. Ji turi krikščionybės žymių tiek, kiek išlaikė krikščioniškosios Tradicijos.
Katalikų bažnyčia kalta ne tik dėl anglikonų atsiradimo (Henrikas VIII, žinoma, irgi atsakingas už savo paleistuvystes), bet ir dėl daugybės protestantiškų sektų.
Aš nesiimu spręsti, ar Šv. Dvasia dalyvauja katalikiškame krikšte, juo labiau, jeigu jis grubus. Šiaip jau krikšto vanduo simbolizuoja įsčias, iš kurių gimstama į amžinąjį gyvenimą, ir jame krikštijamasis turi būti triskart panardinamas (vardan Švenčiausiosios Trejybės). Katalikiško pakrapijimo krikštijant daug kas nepripažįsta. Nors išganytam galima būti ir nebūtinai per krikšto vandenį, o, pvz., per kankinystę.
O kaip tau toks krikštas: http://pravoslavie.ru/89318.html ??

Dzeikas       2019-01-2 18:58

Jota, apie “vyskupes” ir vienalytes santuokas apskritai kalbos nera. Katalikams , jeigu tai krikscionys as pretenziju neturiu.
Taciau vaiku prievartavimas krikstitis , ypac prisidengiant Kristaus zodziais, iskraipant atrodo aiskiau ir vienaprasmiskai pasakytus zodzius - na labai katalikiska. Man jie butent tuom ir kvepia - Dievo zodzio vartymu pagal savo supratima.
Beje, ne be kataliku “uolumo” radosi ir tie anglikonu nusokinejimai i “vyskupes”, vienalytes santuokas etc.
Apie Sventosios Dvasios turejima automatu pasikrikstijant cia yra nusisnekejimas taip pat.

Jota       2019-01-2 18:10

Va čia tai pažanga! http://www.toronto.anglican.ca/2018/12/28/bishop-robertson-married-at-cathedral/ “Vyskupė” “sutuokė” du gaidžius, iš kurių vienas irgi “vyskupas”, o kitas gal induistas, sprendžiant iš “nuometų”! “Iškilmingoje ceremonijoje” dalyvavo kiti atstovai iš anglikonų “hierarchijos” - “arkivyskupas” ir “vyskupas”. Čiut ne visus žodžius reikia rašyti kabutėse, norint žodžiams suteikti normalią prasmę.
O tai, prie ko tu ten kabinėjiesi, Dzeikai, t.y. prie šiurkštaus krikšto, tėra tik formos pažeidimai. Nors man, tiesą sakant, daug kas katalikybėje irgi nebeatitinka tiesos (tarp to ir krikšto forma - reikia krikštijamąjį panardinti, o ne apkrapyti).

Dzeikai,        2019-01-1 16:03

o ką tu gali pasakyti apie šį 1968 m. Egipte, Kaire vykūsį Mergelės Marijos apsireiškimai ant bažnyčios stogo.Kur manoma, kad pro tą vietą bėgdama į Egiptą keliavo Šventoji Šeima su kūdikėliu Jėzumi. Mergelė Marija pasirodydavo trejų metų laikotarpyje, o ją matė šimtai tūkstančių egiptiečių, ir krikščionių, ir musulmonų.
https://www.krikscioniskifilmai.lt/mergeles-marijos-apsireiskimai-zeitune-dokumentinis-filmas/

Dzeikai,        2019-01-1 14:53

o kokio tu tikėjimo?:)

Dzeikas       2019-01-1 13:03

Dzeikiui: ar neskaitei, kad teks atsakyti UZ KIEKVIENA zodi.O ka tik apsmeizei mane. Atleisk jam , Viespatie, nes jis katalikas…

Dzeikas       2019-01-1 13:00

klausimui:
  “Leiskite mažutėlius pas mane”.
1) Cia Kristus kalbejo apie Mokykla, ar Save?
2) Taip ir neatsakei i klausima ar “leisti” reiskia “varyti”.
Kazi kas tokios diskusijos kulturos ismoke, nelabasis ar pats Romos popiezius? Nes tai kas parasyta Biblijoje ir tai ka daro katalikai tariamai vykdydami Jo zodi - du dideli skirtumai.

Dzeikiui klausimas.       2019-01-1 12:29

Ar savo vaikus nevedi į mokyklą, ar nemokini rašto, kalbos ir t.t. Gal leisk jiems paaugti, tegu, pagal tamstos logiką, paaugę pasirenka patys? Tai ne,... grūdi juos į mokyklą, bari už netinkamą elgesį, neleidi žaisti su ugnimi, einant per gatvę laikai už rankos.

Dzeiki,       2019-01-1 12:23

tai ir yra, kad būdamas kito tikėjimo, brauniesi per jėgą pas krikščionis. Pasiklausk savęs, kas tave taip drasko? Kodėl “nekrikštams” taip sunku nurimti? Kodėl taip jums sunku susitelkti į save? Tai jus ir išduoda, kad jums blogai. Jaučiate, kad kažkur sruvena tas išganingas šaltinis, o jo nematote, o piktasis dar labiau jus suvedžioja ir liepia kaltinti krikščionis. Žinok, kaltintojas yra šėtonas. Dievo vaikas visada yra ramus ir pasitiki Dievu.

Dzeikas       2019-01-1 12:08

O kas yra krikstasui:
O be kriksto Sventosios Dvasios neturi? O kaip tada tokius Jezus ileidzia pas save? Kita vertus esu ne viena sutikes krikstyta bet turinti NE sventa dvasia, o kazka tokio, kad begti norisi kuo toliau, kad jis tau Biblijos foliantu galvos neperskeltu, arba padejes ant galvos netrenktu per ja kumsciu “ikresdamas” dievobaimingumo.Labai efektyvu.Neragavote?
As neneigiu kriksto reiksmes, bet issisakyma “be kriksto nera Sventosios Dvasios” laikau visisku nukatalikejimu. Nes tik nukatalikejes zmogus gali nematyti akivaizdziu praktikos patvirtintu dalyku ir vardan savo nukatalikejimo iskraipyti Dievo zodi arba paciu zodziu reiksme kad atatiktu katalikiska doktrina. Apie tokius sakoma, katalikas, bet ne krikscionis.

Dzeikas       2019-01-1 11:58

Dzeikai’jui:
Kristus liepa, o nelabasis pakartoja.
Dabar paimkime Biblija, apsiginkluojame logika ir skaitome: “L-E-I-S-K-I-T-E”.
Ar jus supratote si zodi? Nepasake “vilkite klykiancius uz plauku, ir gruskite juos vandenukan”. O juk butent panasi “procedura” katalikai(ir ypac Lietuvoje) ir daro. Pats ne karta buvau to liudininkas. Taip ir norisi tulam kunigeliui pasakyt, akis nusiauk, ganytojau! Negi nematai ,kad vaikas nenori! Karta pasakiau. Atsakyma gavau: tai jo paties labui.Jis man veliau dekingas bus.
Ta pati daro ir “patys krikscioniskiausi is krikscioniskiausiu” teveliai. Velka baznycion isterikuojancia atzala ir vadina tai “leidimu prie Kristaus”.
Tai kas cia is musu nedakepes ir neigalus suvokt zodzio “leisti” reiksmes? As, kataliku(ir ne tik, tiesos delei pasakysiu) kunigai ar Jezus?
Ar kreipsimes i LKK isaiskinti zodzio “leisti” prasme?
As tai suprantu kaip netrukdyma vaikui eiti prie krikscionybes tikejimo, KAI JIS PATS TO NORI.

Patariu,       2019-01-1 10:35

būtinai pasiklausykite per “Marijos” radiją šios dienos kun. Vladimir Solovej homilijos, kur labai prasmingai atskleidžiamas Jėzaus gimimo šioje žemėje esmė:  http://www.marijosradijas.lt/transliacijos/131455-2019-01-01-00-40-dievo-zodis.html

O kas yra krikštas?       2019-01-1 10:28

Pats Jėzus buvo įbridęs į upę, kad Jį Jonas pakrikštytų. Bet, kas įvyko tuo metu, kai Jonas Jį krikštijo vandeniu? Ogi nusileido ant Jo Šventoji Dvasia ir tik Ji yra pagrindinė krikšto esmė. Taigi, kunigas krikštija vandeniu ir Šventąja Dvasia ir tai jau tampa amžina ir neatkeičiama. Šventoji Dvasia veikia vienaip ar kitaip, to norim ar nenorime. Į  Dievo Bažnyčią, taip pat suburia Šv. Dvasia ir ten Ji veikia labiausiai. Mes būdami Bažnyčioje labiausiai apsaugoti nuo piktojo veikimo, bet tai nereiškia, kad jis nedaro ir ten savo blogų darbų. Tai, kaip tik padeda mums šventėti, t.y. ugdome kantrybę, imame skirti gėrį nuo blogio. Tik kantrybės dėka, nupuolusiam žmogui duodame progą pasitaisyti, o patys iškentę pažeminimą ar kitą neteisybę, per nupuolusį žmogų, Šv.Dvasios pastiprinti gauname dar daugiau dvasinių malonių.

Džeikai,       2018-12-31 16:23

jei glaustai, tai vaikų krikštas pagrįstas paties Kristaus paliepimu “Leiskite mažutėlius pas mane”. Juk neleisi nekrikštytų, t.y. su prigimtine nuodėme. Nuodėmingas žmogus, tegu tai būtų net ir kūdikis, negali būti vienybėje su Dievu. Dėl to Bažnyčia liepia vaikus krikštyti. Jie įtraukiami į bendrą Bažnyčios kūną (į “kolektyvą”, kalbant paprastai), ir kol vaikas dvasiškai subręsta, už jį atsako Bažnyčios bendruomenė.

O tie, apie kuriuos rašei žemiau, nėra tikintys, tai apsimetę veidmainiai, demonstruojantys savo “tikėjimą” tik dėl to, kad jiems tai patogu. Dažnai ir tie, kurie duoda priesaiką, uždėję ranką ant Biblijos (daug jų matėm per tv, prisimenam, kas tokie), būna “krikščionys” tik iš išorės, nes vėliau elgiasi ne pagal Dievo įsakymus. Kaip sakiau, tai žmonės, neturintys nei tikėjimo, nei pasitikėjimo Dievu, tai mirę krikščionys.

O dėl ateistų, kurie elgtųsi “krikščioniškai”, labai abejoju. Manau, tokių išvis nėra. Nėra gero darbo, jeigu jis padarytas ne dėl Dievo. Pvz., Mato ev. pasakyta - “kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam iš šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mokinys, tasai nepraras savo užmokesčio”. Čia Kristus nurodė, regis, patį mažiausią darbą - taurę šalto vandens ištroškusiam, bet nepraleisk pro akis, dėl ko: dėl to, kad jis yra Kristaus mokinys (žr. plačiau Mt 10, 40-42).

Taigi niekaip neišeina bet ko vadinti Dievo vaikais - tik tuos, kurie tiki ir dėl tikėjimo daro gerus darbus. Tikėjimas veikia kartu su darbais, Jok 2, 14-26.

Dzeiki,       2018-12-31 12:29

Nuo lietuvybės puolimo perėjai prie katalikybės? Pačiam negėda dėl profanacijos ir banalybių rašinėjimo?

Dzeikas       2018-12-31 11:04

Dievo vaikui:
Maciau tokiu pakrikstytu vaikeliu (dejo tas vaikelis skersa ant kriksto, ji kudikiu vandenuku paslakste , pries jo valia ir tiek), kad ta baznycia (kataliku) sekmadieni apeinu kilometro spinduliu, kad netycia nesusitikt. Jis buna pamaldi Dievo avele(tiesiogiai delnus suglaudzia pries krutine) pamaldziai kalbantis biblines tiesas tarsi jas is Biblijos skaitydamas, ir buna arsesnis uz girta buduli kai tokiu gauja dauzo zmogaus automobili kokiuose lietuviskuose papilviuose. Elgiasi ir kalba beje irgi atatinkamai. Ir pereit is vienos busenos i kita gali per kelias akimirkas.“Vartosi” kaip tamsta sakote.
O maciau ateistu, kurie elgiasi krikscioniskai. Ir ne kai jiems nuotaika gera, o visalaik.
Tai kaip tai savo kailiu , ypac kai esi silpnas, labai greit pajunti kas Dievo vaikas, kas ne.

Dievo vaikas        2018-12-31 10:46

pirmiausia yra tas, kuris pakrikštytas. Dabar įprasta melagingai sakyti, neva visi žmonės yra Dievo vaikai, nesvarbu, kokį tikėjimą jie bešpažintų. Tačiau tik per krikštą tampama Dievo šeimos nariu. “Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas”, pasakė Jėzus.
O pasitikėjimas Dievu gali stiprėti ir silpnėti, gali tiesiog visai pranykti, ir tuomet žmogus praranda savo antgamtinę gyvybę. Tik per atgailą vėl atgimstama.

Dzeiki,       2018-12-30 22:10

manau, kad “Dievo vaikas” yra tas, kuris absoliučiai pasitiki Dievu, kaip kūdikis savo mama ar tėčiu. Tik, žinok, kad mes visi esame nusidėjėliai - tiek Dievo vaikai, tiek ir visi kiti.

ah1       2018-12-30 18:09

nieks nezino kas kieno vaikas -vien tik seksas valdo mus.

Nesinori sutikti,kad       2018-12-30 14:47

motinos sveikata nesvarbi.Visada esant dilemai seniau daktarai rinkdavosi motinos sveikatą.Nes nesveika mama neužaugins pilnaverčio žmogaus.Todėl reikia rūpintis pirma moterimi,mama,o tada gims ir vaikai.Kadangi dabar moteris nuvertinta,tai ir mažėja gimstamumas.Viskas prasideda nuo Ievos.Ir kol to nesupras adomai,tol žmonija nyks.Nes ir Ieva Dievo kūrinys,jeigu ką.Truputį nuvylė skaitinių požiūris į moterį.Juk ji irgi žmogus.

Dzeikas       2018-12-30 12:16

Pamokslas ne diskusijai, todel simpatizuoju protestantams. Ten gali diskutuot su pastorium.
Kaip sako zydai, jeigu kas pasakys ,kad esi teisuolis - netikek, jeigu ismincius pasakys, kad esi teisuolis - netikek, jeigu Pats ponas Dievas pasakys, kad esi teisuolis - zinok, kad tai tiesa TIK pasakymo momentu.
Todel del “esame Dievo vaikai” - suabejociau net del saves ir net del tu zmoniu kuriais zaviuosi ir gerbiu. O ir Biblija (NT) kalba apie Dievo vaikus ir kalba apie tuos, kurie “...ne is Dievo”.
Todel cia su apibrezimais reiktu atsargiau biski. Nors, krikscionis turetu vadovautis nekaltumo prezumpcija, jeigu poelgio pasekmes liecia tik ji asmeniskai.T.y. jeigu zmogus ivardijo save krikscionimi ir neirode ar nepaliudijo tokiu neesas - turi laikyti ji Dievo vaiku.

Aciu       2018-12-30 9:59

uz sviesias mintis, pamokymus ir teisinga kelia.


Rekomenduojame

Jonas Burokas. Rezistencijos įamžinimas

NE eksperimentams Žemaitijos gelmėse! Atviras Lietuvos visuomenės kreipimasis dėl Vyriausybės planų statyti anglies dvideginio saugyklą

Liutauras Stoškus. Seimo komitete svarstytas Žemės gelmių įstatymas

Jungtinių Tautų rezoliucija dėl smurto akušerijoje

Vidas Rachlevičius. Kai vyrauja sveikas protas ir padorumas

Neringa Venckienė: „Tai, kad esu grąžinama, nepadaro Lietuvos teisine valstybe“

Kauno forumo pareiškimas: Dėl įstatymo pažeidimų LRT veikloje

Povilas Urbšys: „Turi būti aiški takoskyra tarp lobistinės ir advokacinės veiklos“

Ramūnas Aušrotas. Apie NVO oligarchiją

Kun. Andrius Narbekovas. „Mums reikalinga nauja krikščionių apologetų karta“

Irena Vasinauskaitė. Puiki bendruomeninė rudens šventė Šiauliuose

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Vietnamo pelkėse nuskendo amerikiečių iliuzijos

Žino, ką sako. Masiulis: jeigu kas iš senos partijos vadovybės galvoja, kad byloje bus galima visus šunis sukarti ant Masiulio, tai taip nebus

Irena Vasinauskaitė. Meras Artūras Visockas – žmogus, pasmerkęs Šiaulių liepas myriop?

Algimantas Rusteika. Juos atpažinsite iš jų vaisių

Atviras laiškas LR Prezidentui: Skubiai stabdykite masines miesto medžių žudynes (signataro A.Sėjūno spaudos konferencijos vaizdo įrašas)

Vytautas Radžvilas. Lietuvos politikos atnaujinimo klausimu

Kas čia pas mus tikrų tikriausi „vatnikai“?

Vytautas Sinica. Telkianti istorinės atminties politika

Geroji Naujiena: Jei tik turėtume tikėjimą...

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga: švietimo problemos ne tik kad nebuvo išspręstos, bet dar ir pagilėjo

Valdas Vižinis. Lietuvos valdžios elito karas prieš visuomenę tęsiasi

Verta prisiminti. Kun. Marius Talutis. Daugiau negu sutapimai…

Kaip nusišalinant nenusišalinti? Rūtos Visocnik replika apie Kauno miesto „vieningųjų“ diegiamą savivaldos modelį

Ką popiežius Pranciškus sveikindamas pasakė kardinolui Sigitui?

Andrius Navickas: siūlau Švietimo ministeriją iškelti į Estiją

Rūta Visocnik. Ar gali „vaiko teisės“ kviesti tėvus į posėdžius nenurodydamos aiškios priežasties?

Vidmanto Valiušaičio knygos „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“ pristatymas (video)

Algimantas Rusteika. Jei direktoriumi būčiau aš

Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“: pasakyk bankui „sudie“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.