Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: mes nesame skolingi kūnui

Tiesos.lt redakcija   2020 m. liepos 5 d. 7:08

48     

    

Geroji Naujiena: mes nesame skolingi kūnui

Štai pas tave atkeliauja tavo karalius

Džiaugsmingai šūkauk, Siono dukra!
Džiūgauk, Jeruzalės dukra: štai pas tave atkeliauja tavo karalius.
Jisai teisingas, padės tau, kuklus ir joja ant asilo, ant asilės jauniklio.
Tuomet sunaikinsiu Efraimo kovos vežimus ir Jeruzalės žirgus; bus perlaužtas kariškas lankas.
Jisai skelbs taiką tautoms, ir jo valdžia sieks nuo Jūros lig Jūros, nuo Eufrato ligi žemės pakraščių (Zch 9, 9–10).

* * *

Dieve, mano Valdove, aš tavo vardą garbinsiu amžiais

Dieve, mano Valdove, aš tave šlovinsiu,

aš tavo vardą garbinsiu amžiais.
Noriu kasdien tave šlovint
tavąjį vardą trokštu garbinti amžiais. –
Viešpats švelnus, gailestingas,

didžiai maloningas, rūstaut negreitas.
Viešpats visiems yra geras,
savo visiems kūriniams gailestingas. –
Dieve, tegu visi tvariniai tau dėkoja,

tegu tave garbina ištikimieji.
Tegu jie skelbia tavo karalystės kilnumą,
tegu garsina tavo galybę. –
Kas Dievo ištarta – tikra,

kas jo padaryta – tas šventa.
Klumpantį Viešpats prilaiko,
parpuolusiam padeda vėl atsistoti. (Ps 144, 1–2. 8–11. 13–14)

* * *

Jei dvasia marinate kūniškus darbus – gyvensite

Broliai! Jūs nesate kūniški, bet dvasiški, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo. Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis – prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų – atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse.
Taigi, broliai, mes nesame skolingi kūnui, kad gyventume pagal kūną. Jei jūs gyvenate pagal kūną – mirsite. Bet jei dvasia marinate kūniškus darbus – gyvensite (Rom 8, 9. 11–13).

* * *


Aš romus ir nuolankios širdies

Anuo metu Jėzus bylojo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams.
Taip, Tėve, nes tau taip patiko.
Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti.
Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!
Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs ‘rasite savo sieloms atgaivą’.
Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mt 11, 25–30).

* * *

Švęsdami 14-ąjį eilinio laiko sekmadienį, kartu su visa Bažnyčia meldžiamės: Šventoji Dvasia, išvaduok gyvenančius kūno vergystėje nuo nuodėmės mirties ir išvesk į gyvenimą su Dievu, padėk išmintingiesiems ir gudriesiems, tiriantiems šio pasaulio paslaptis, atrasti Dievo slėpinius.
Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskime ir už Lietuvą Tiesoje: Jėzau, apvalyk mūsų širdis nuo puikumo ir godumo, leisk išvengti žalos, kurią daro tinginystė ir baiminga širdis, suteik malonę išsižadėti savimeilės ir nebėgti nuo Tavo jungo: dabar ir visados, ir per amžius. Amen.

 

* * *

Sigitas Tamkevičius. Išmintingieji ir mažutėliai
14 eilinis sekmadienis

Pradėjęs savo misiją žemėje Jėzus matė žmones, kurie su džiaugsmu priimdavo jo skelbiamą žodį apie Dievo karalystę, o tuo tarpu kiti – ano meto elitas – ne tik nepriėmė Evangelijos žodžio, bet ir ieškojo, kur galėtų prikibti ar net apkaltinti. Tuos paprastus nuoširdžius žmones Jėzus pavadino mažutėliais, kuriems Dievas apreiškia savo karalystės paslaptis. Išmintingiems ir gudriems Rašto aiškintojams bei fariziejams tos Dangaus karalystės paslaptys lieka neperprantamos. „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“ (Mt 11, 25).

Visais laikais lengviausiai kelią pas Dievą surasdavo Jėzaus pavadintieji mažutėliais. Tai paprasti, nuoširdūs ir tiesūs žmonės, bet ir jų gyvenimas nestokojo rūpesčių bei vargo. Jie visuomet būdavo atviriausi Evangelijos žodžiui. Tačiau daug yra ir vadinamųjų išmintingųjų, kurie visą dėmesį yra sutelkę tik į medžiaginę tikrovę, kad joje kuo geriausiai įsitaisytų ir mažiausiai patirtų vargo. Šie žmonės save perdėtai aukština, o kitus geba tik niekinti ir kaltinti. Panašiai besielgiančiųjų sutinkame visur: verslo pasaulyje, žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose ir kitur. Jie tik save laiko gerais ir protingais. Jėzus juos pavadino išmintingaisiais bei gudriaisiais, nuo kurių yra paslėptos Dievo karalystės paslaptys.

Kas yra didžioji Dangaus karalystės paslaptis, kurią Jėzus mums apreiškė? Dievas yra ne tik visatos Kūrėjas ir Valdovas, bet jis yra mus, žmones, mylintis Tėvas. Tėvas, mylintis kiekvieną žmogų – gerą ir blogą. Mylintis iki tokio laipsnio, kad į žemę atsiuntė savo Sūnų išgelbėti žmonių iš nuodėmės ir amžinosios mirties. Didžiausia dangaus Tėvo dovana mums, žmonėms, yra įsikūnijęs ir už mus ant kryžiaus miręs jo Sūnus. Deja, šią dovaną atpažįsta ir priima tik tie Jėzaus pavadinti mažutėliai, kiti šiai dvasinei tikrovei lieka akli.

Jėzus mažutėlius kviečia: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu“ (Mt 11, 28). Jėzus pažada atėjusiems pas jį tai, kas žmogui yra svarbiausia. Didžiausias vargas yra pakeliamas, jei žmogus jaučiasi, kad šalia jo yra jį mylintis ir per gyvenimą vedantis Dievas, ir juo visiškai pasitiki. Mūsų tremtiniai ir visi sovietinių laikų represuotieji patyrė šio Jėzaus pažado tikrumą: jie su Dievo pagalba ištvėrė didžiausius vargus ir netektis.

Jėzus kvietė mažutėlius mokytis iš jo ir nešti jo jungą. Kas yra tas Jėzaus jungas? Jėzus apie jį nuolat kalbėjo: tai Evangelijos žodis, kurio santrauką randame Kalno pamoksle. Jėzaus palaiminimai vargstantiesiems, nuolankiesiems, romiesiems, gailestingiesiems, liūdintiems dėl matomo blogio ir persekiojamiems ir yra tas jungas, kurį kviečiami prisiimti visi Jėzaus draugai. Jėzaus jungas šiems žmonėms tikrai nėra sunkus; sunkiai pakeliamas yra tik tiems, kurie nenori palikti savimeilės bei nuodėmės kelio.

Jėzus visų laikų mažutėlius pakvietė mokytis iš jo dviejų dorybių: romumo ir nuolankumo. Kol gyvename žemėje, susidurdami su blogiu, mes esame gundomi pykti ir kažką kaltinti. Tačiau Jėzus rodo romumo kelią. Net prikaltas prie kryžiaus jį pasmerkusiems fariziejams ir budeliams nepasakė smerkiančio žodžio, tik meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34) .

Jėzus kvietė mažutėlius mokytis iš jo nuolankumo, nes ši dorybė yra visų kitų dorybių pamatas. Išdidumas žmogų apakina ir jis pradeda nebematyti savo daromų klaidų bei nuodėmių, o nuolankumas yra tarsi dieviška šviesa, nušviečianti gyvenimo kelią ir leidžianti drąsiai juo eiti, prisiimant visus laikmečio iššūkius ir visiškai pasitikint Dievo Apvaizdos vedimu.

Viešpatie, padėk mums būti tais mažutėliais, kuriuos tu laimini ir kuriems žadi, kad tavo jungas bus švelnus, o našta lengva (plg. Mt 11, 30).

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Evangelijos komentaras       2020-07-11 4:54

Kodėl raginimas melstis „už pašaukimus“ dažnai suprantamas kaip prašymas melstis už tam tikrus pašaukimus, t. y. už pašaukimus į kunigystę ir vienuolystę? Kodėl našliai, išsiskyrę, nesusituokę katalikai dažnai jaučiasi lyg neturintys pašaukimo, kodėl jie patiria dvasinį netikrumą? Kodėl krikščioniška santuoka neretai laikoma ne didžiu pašaukimu, o veikiau pasirinkimu tiems, kurie neįstengia gyventi pašvęstojo gyvenimo? Tai sunkūs klausimai. Ankstyvaisiais amžiais Bažnyčia nepaprastai gerbė vienuolinį gyvenimo būdą. Tačiau pasauliečiai ir krikščioniškoji santuoka, deja, buvo palikti tarsi nuošalėje. Todėl tokios kaip šiandienio skaitinio ištraukos dažnai būdavo aiškinamos teigiant, jog pašvęstasis celibatinis gyvenimas yra vienintelė galimybė gyventi atsidavus Dievui. Net šventieji, pavyzdžiui Ambraziejus, santuoką vadino Dievo duotu, bet menkesniu pašaukimu, kai „tarytum nuleidžiame ir užmerkiame akis, žvelgusias į Dievo Karalystę, lyg snaustume būdami čia, pasaulyje, ir neregėtume dieviškųjų dalykų“.

Katalikiškoji tradicija skaistumą dėl Dangaus Karalystės vadina trumpesniu, statesniu keliu vienybės su Dievu link (plg. Mt 19, 12). Tačiau Vatikano II Susirinkimas teigia, jog yra vienas, visuotinis pašaukimas į šventumą: „visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų užimama vieta ar luomas, šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės“ (Lumen gentium, 40). Kiekvieno žmogaus pašaukimas yra jam skirta Dievo dovana (plg. 1 Kor 7, 7–19). Svarbiausia, ar paklūstame Dievui gyvendami savo pašaukimu.

Jei esi pašauktas į pašvęstąjį gyvenimą – gyvenk šia dovana! Pasauliui reikia liudijimo apie anapusinio gyvenimo tikrumą. Jei esi susituokęs – priimk šį pašaukimą! Mylėdamas savo sutuoktinį ir rūpindamasis šeima tampi tikėjimo didvyriu. Jei esi nesusituokęs, atmink, jog esi Dievo mylimas ir nuostabus Jo Karalystės statydinimo įrankis. Kad ir kas būtum, kad ir kur būtum, leisk šaknis į savo pašaukimą ir žydėk Dievo dovanojamu šventumu.

Jėzau, priimu dabartinį savo gyvenimą ir visas jo aplinkybes kaip dovaną. Padėk man džiaugtis savo pašaukimu suprantant, kad tai kelias į didesnę vienybę su Tavimi.

„ŽODIS tarp mūsų“

Mąstymas       2020-07-11 4:52

Prašyti širdies, kuri už viską labiausiai trokštų ir ieškotų Jėzaus

Į savo meditaciją pakviesiu šventąjį Benediktą, kuris savo jaunystėje taip radikaliai sugebėjo atsiliepti į Dievo žodį. Iki šiol visa Europa gali naudotis jo apsisprendimo vaisiais. Įsisąmoninsiu, koks vaisingas tampa manyje Žodis, kada dosniai į jį atsiliepiu.

*

Įsiklausysiu į Petro išpažinimą. Tai jo reakcija į ankstesnius Jėzaus žodžius. Jėzus du kartus pakartoja, kad turtuoliui sunku patekti į dangaus karalystę. Kokius jausmus mano širdyje sukelia tie Jėzaus žodžiai?

*

Paklausiu savęs apie savo turtus. Prie ko labiausiai esu prisirišęs? Atkreipsiu dėmesį į savo prisirišimą prie didelių ir mažų dalykų. Kas mane daro nelaisvą? Ar yra tokių vertybių, kurias iškeliu aukščiau už Jėzų?

*

Pažvelgsiu į Jėzų ir pastebėsiu, kaip Jis žvelgdamas į mane sako: „Kas tau yra neįmanoma, tai įmanoma Dievui“. Įsisąmoninsiu, kad nėra manyje tokios priklausomybės, iš kurios Dievas negalėtų manęs išlaisvinti. Ko labiausiai dabar norėčiau Jo paprašyti?

*

Ar žvelgdamas Jėzui į akis, galėčiau pasakyti: „Štai dėl tavęs viską palikau ir seku Tavimi“? Pažvelgsiu į svarbiausią savo gyvenimo apsisprendimą. Ar galiu pasakyti, kad pasirinkau Jėzų?

*

Įsiklausysiu į Jėzaus pažadą: kiekvienas praradimas, kurį sugebu išgyventi dėl Jo, atneš šimtą kartų daugiau džiaugsmo čia žemėje ir amžinybėje. Ar prisimenu tokią patirtį iš savo gyvenimo, kurioje išsipildė Jėzaus pažadas?

*

Priglusiu prie Jėzaus ir prašysiu meilės bei besąlyginio pasitikėjimo Jo pažadais. Dienos metu dažnai kartosiu:

„Be Tavęs, Jėzau, man niekur nėra laimės“.

Kasdienapmastau.lt

Šv. Benedikto šventės Evangelija       2020-07-11 4:52

(Mt 19, 27–29)

  Petras paklausė Jėzų: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?“
  O Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų sakau jums: pasaulio atgimime, kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, mano sekėjai, taipogi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių. Ir kiekvienas, kas palieka namus, brolius, seseris, tėvą, motiną, vaikus, dirvas dėl manęs, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą“.

  Katalikai.lt

Šv. Benedikto šventės Dievo Žodis       2020-07-11 4:51

Psalmė (Ps 33, 2–4. 6. 9. 12. 14–15)

P. – Visuomet aš Viešpatį gerbsiu, juo mano siela didžiuosis.

  Aš visuomet Viešpatį gerbsiu,
  mano burna šlovins jį nuolat.
  Viešpačiu mano siela didžiuojas.
  Tegu nuskriaustieji tai girdi ir džiaugias. – P.

  Su manimi visi šlovinkit Viešpatį,
  aukštinkim Viešpaties vardą kaip vienas.
  Žvelkit į jį, ir jums nušvis veidas,
  nebeteks rausti iš gėdos. – P.

  Patyrinėkit ir pamatysit, koksai Viešpats geras,
  laimė tam žmogui, kuris jo parama tiki.
  Ateikit, vaikeliai, manęs paklausykit:
  pamokysiu Viešpaties baimės. – P.

  Saugok savo liežuvį nuo pikta,
  lūpas nuo žodžių vylingų.
  Venk nedorybės, gera daryki,
  sieki taikos ir josios laikykis. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 5, 3)

P.  Aleliuja. – Palaiminti dvasingieji vargdieniai:
              jų yra dangaus karalystė. – P. Aleliuja.

Šv. Benedikto šventės Dievo Žodis       2020-07-11 4:50

I Psalmė  (Pat 2, 1–9)

  Sūnau!
  Jei mano žodžius tu priimsi
  ir mano įsakymus dėsies į širdį,
  jei išminčiai klausą turėsi ir išmanai širdį palenksi,
  jei visa pažinti tu sieksi ir išminčiai viską aukosi,
  jei jos kaip sidabro ieškosi
  ir stengsies surasti kaip paslėptą lobį,
  tada tu patirsi Viešpaties baimę
  ir Dievą išmoksi pažinti.
  Juk išmintį teikia tik Viešpats,
  iš Dievo burnos supratimas ateina.
  Doriesiems žmonėms jis – pagalba,
  garbingiesiems – skydas.
  Teisuolių takus jis globoja ir saugo kelius ištikimųjų.
  Tada tu suprasi teisybę ir teisę,
  suvoksi, kas dora, kur kelias į gėrį.

Atsiprašau >>>       2020-07-10 11:20

bet, tai rašiau apie pranciškonišką portalą ir juos pačius. O šiaip, ką ten komentuoti kuriamą dar vieną naująjį newage.

Copy-pastintojas Nr. 2 > Joooo       2020-07-10 9:31

Visiškai pro šalį. Beje, prašyčiau komentuoti temą, o ne mano asmenį.

Joooo >>> 9 12:40       2020-07-10 9:20

Pastebiu, kad laikas nuo laiko vyksta “atitarnavimas” pasaulio dvasiai. Manau, kad gerokai prispaudė draugystė su viena partija ir jos buvusiu lyderiu.

Evangelijos komentaras "ŽODIS tarp mūsų"       2020-07-10 7:35

I. NEUŽMIRŠK VIEŠPATIES
Štai aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų (Mt 10, 16).
Šie žodžiai gali smarkiai nugąsdinti ar įbauginti. Kurgi ne! Kaip avis tarp vilkų! Negi tai reiškia, kad nuo pat pirmųjų mėginimų evangelizuoti mes pasmerkti? Juk vilkai visada perkanda avims gerklę?
Avims taip liūdnai baigiasi, kai jų neprižiūri rūpestingas piemuo. Bet mintimis persikelkime iš gamtos pasaulio į tą, kurį turi galvoje Jėzus. Jis mums suteikia tris priežastis viltis ir pasitikėti. Pirma, Jis pažada būti su mumis visada. Antra, Jis yra ne tik su mumis, bet ir su tais žmonėmis, kuriuos Jo kviečiami turime evangelizuoti. Trečia, Jėzus mums duoda taiklų patarimą: „būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai“ (Mt 10, 16).
Mokydamas mus būti gudrius Jėzus prašo apgalvoti savo žodžius ir pasverti veiksmus. Nereikia tuojau imti šnekėti vos tik pasitaikius bent menkiausiai progai. Verčiau laukime ir melskimės. Apmąstykime tai, ką rengiamės sakyti, apsvarstykime, kaip tai sakysime ir kada. Įsitikinkime, ar tikrai tai sakysime ar darysime vien iš meilės kitam žmogui. Įsiklausykime. Kantriai laukime tinkamos progos. Nieko nespauskime ir neverskime.
Jėzus taip pat pataria būti neklastingiems. Čia vartojamas graikų kalbos žodis reiškia nekaltumą arba neklastingumą, švelnumą, maloningumą. Taigi mokykimės laimėti žmones juos atjausdami ir parodydami jiems savo geravališkumą.
Jei išmoksime išlaikyti pusiausvyrą tarp gudrumo ir neklastingumo, žmones palytės mūsų nuoširdumas ir meilė. Būkime rūpestingi, bet ir švelnūs, malonūs, būkime apdairūs, bet ir atviri. Taip žmones patrauksime savo liudijimu, jie panūs išgirsti tai, ką mes sakome.
Tikriausiai vienas iš geriausių šios elgsenos paveikumo pavyzdžių yra pasakojimas apie tai, kaip šventasis Ignacas Lojola evangelizavo šventąjį Pranciškų Ksaverą, šiam dar nė truputėlio nemąstant apie šventumą.

Evangelijos komentaras       2020-07-10 7:33

II. NEUŽMIRŠK VIEŠPATIES
Pasakojimas apie du šventuosius

1527-aisiais Paryžiaus universitete studijavęs devyniolikmetis Ksaveras buvo daug žadantis studentas ir sportininkas, bet jo šeimai teko išgyventi sunkius laikus. Tad jis galą su galu šiaip taip sudurdavo nuomodamas būstą drauge su trimis kitais studentais. Vienas iš jų buvo Ignacas Lojola, netgi penkiolika metų vyresnis už Ksaverą. Pranciškus buvo pašėlęs studentas, jis mėgdavo pasišaipyti iš Ignaco maldingumo ir dievotumo. Bet pašaipos neatgrasė Ignaco. Jis toliau iš lėto mezgė draugystę su Ksaveru: padėdavo jam studijuoti, domėjosi juo, patardavo, netgi padėdavo jaunuoliui susidoroti su piniginiais nepritekliais. Per visą tą laiką Ignacas ne kartą atrado progų paliudyti savo tikėjimą ir ryšį su Viešpačiu.
Ksaveras ilgainiui ėmė vertinti savo pamaldųjį kambarioką. O vertinimas išaugo iki stiprios draugystės. Ksavero priešiškumas išnyko ir jis darėsi ausylesnis Ignaco žodžiams apie Jėzų, drauge Ksaveras tapo imlesnis Šventajai Dvasiai, veikiančiai jo širdyje. Jis galiausiai ėmė labai gerbti Ignacą, jautė jam didžiausią prielankumą ir iš širdies gelmių kylantį dėkingumą už visa, ką jis jo labui nuveikė. Ksaveras Ignacą netgi vadino savo sielos tėvu. Vienąsyk giminaičiui prasitarė: „Niekada per visą savo gyvenimą neįstengsiu jam atsilyginti už tai, ką esu jam skolingas.“
Šiandien mes gerbiame šventąjį Pranciškų Ksaverą už galingas ir didžiules misijas Indijoje ir Kinijoje. Visame pasaulyje į Ksaverą kreipiamasi kaip į misijų globėją. Bet nei jo misijos būtų įvykę, nei turėtume tokį šventąjį ir globėją, jei ne šventojo Ignaco Lojolos atkaklumas ir draugystė.
Tai, kas įvyko Pranciškui Ksaverui, buvo Dievo darbas. Žinoma, Ignacas turėjo planą. Jis neabejotinai meldėsi už Ksaverą, žengė ne vieną tikėjimo žingsnį ir nuolat stengėsi klausytis, kurlink Dievas veda. Bet megzdamas draugystės ryšius su Ksaveru Ignacas nežinojo, kuo visa tai baigsis. Jis prisiėmė riziką ir netausodamas savęs atidavė savo jėgas ir laiką draugystei palaikyti, nors niekas jam negalėjo laiduoti, kas iš to išeis. Ir mes galime taip elgtis. Juk galime stengtis iš visų jėgų, o visa kita patikėti Viešpačiui. Pamatysime, kad taip gyvendami tapome daug ramesni, taikesni, be to, mums ims labiau sektis, daug kas susiklostys tarsi savaime!

Evangelijos komentaras       2020-07-10 7:32

NEUŽMIRŠK VIEŠPATIES
III. Keturi paprasti žingsniai

„Bet aš nesu Ignacas!“ Žinoma, kad neesi. Bet tu esi Dievas vaikas ir Šventosios Dvasios šventovė. Tu esi Kristaus nešėjas į pasaulį, Dievas pašaukė tave ir apginklavo savo ginklais, kad skelbtum Evangeliją. Tad pažiūrėkime, kokius keturis žingsnius, atspindinčius Ignaco požiūrį, turime žengti.
1. Būk draugas. Reikia skirti laiko pasidalyti Dievo meilės žinia. Tad pamąstyk, su kuriuo žmogumi pasidalyti tikėjimu Dievas tave kviečia, ir skirk laiko ryšiui ar draugystei su tuo žmogumi stiprinti. Pasakojime apie Ignacą ir Pranciškų Ksaverą laimėjo draugystė ir švelnus atkaklumas. Tad apsispręsk skirti laiko, neskubėk. Džiaukis draugyste. Džiaukis tuo, kad Dievas tave suvedė su tuo žmogumi, kad leido jį pažinti.
2. Dalykis iš širdies. Draugystei augant, tiesiog savaime rasis progų pasidalyti, kaip Dievas veikia tavo gyvenime. Atrodys savaime suprantama pasipasakoti, iš ko suvoki, kad Dievas tave myli. Visas tokias pasitaikančias progas priimk kaip Šventosios Dvasios paskatas. O tada tiesiog prabilk iš širdies!
Jei manai, kad neturi kuo pasidalyti, pamėgink pasimelsti dėl šio reikalo. Peržvelgęs savo gyvenimą užsirašyk penkis būdus, kuriais Dievas tau išliejo savo meilę. Kaip Viešpats tave globojo? Kaip Jis tave vedė? Kaip palaimino tavo šeimą? Apmąstyk kelias situacijas, kuriose, net neabejoji, kad Dievas buvo su tavimi. Užsirašyk šiuos prisiminimus, kad jie atgytų atmintyje. Permąstyk juos ir stenkis neužmiršti. Atmink, kad žmones daug lengviau sudominti gyvenimiškomis situacijomis, nei teoriniais samprotavimais. Taigi verta išmokti tikėjimo tiesas iliustruoti patirtimi, susieti su tuo, ką tenka išgyventi, patirti.
3. Liudijimas krikščionių bendruomenėje. Pilypas vienąsyk pamėgino pasidalyti savo tikėjimu su Natanaeliu. Jis jam tarė: „Radome tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai. Tai Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus.“ Bet Natanaelis tuo nepatikėjo. Jis paklausė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“ Pilypas jį pakvietė: „Eik ir pasižiūrėk!“ (plg. Jn 1, 45–46).
Ir mes galime kviesti žmones ateiti ir pasižiūrėti, kaip Viešpats darbuojasi mūsų parapijoje. Galbūt jūsų parapijos kunigas puikiai sako homilijas, yra geras pamokslininkas. O gal jūsų parapijoje veikia Biblijos studijų grupelė ir joje jūsų draugas galėtų pamatyti Jėzų, esantį tarp jūsų? O gal vertėtų tiesiog atsivesti draugą į parapijos agapę ar šeimų vakaronę? Juk tai irgi paveikus tikėjimo liudijimas.
Per Paskutinę vakarienę Jėzus pažadėjo mokiniams: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35). Kviesdami žmones ateiti ir pamatyti, leidžiate galingai suspindėti tikėjimo šviesai.
4. Skelbkite tiesą su meile. Tam tikru savo draugystės su Ksaveru metu Ignacas jam atskleidė Evangelijos žinios esmę. Panašiai nutiks ir tau. Atėjus metui surasi progą pasidalyti su savo draugu tiesomis, kurios tave išlaisvino, ir svarbiausia tiesa – Jėzumi Kristumi.
Kokiomis tiesomis dera dalytis? Papasakokite apie Tėvo ištikimybę, meilę ir atjautą. Galbūt tiks papasakoti apie Jėzaus mirtį ant kryžiaus, laimėjusią mums net pačių baisiausių nuodėmių atleidimą. Pasidalykime tiesomis apie maldoje su žmogumi bendraujantį Dievą, apie tai, kad Jis tikrai mums kalba, kad kiekvienam iš mūsų yra sumanęs kai ką gero ir nuostabaus. Tos tiesos, kurias išpažįstame kalbėdami Tikėjimo išpažinimą, turi galios perkeisti žmogaus gyvenimą. Tad nesidrovėkime jomis dalytis, jas skelbti.
IV. Nepamiršk Viešpaties
Visada atmink, kad būtent Dievas atsakingas, jog žmonės įtikėtų, o ne tu. Nepasisavink Jo atsakomybės. Galbūt vienas ar pora tavo draugų priartės prie Viešpaties. Galbūt kuris nors apsispręs nueiti į bažnyčią su tavimi. Galbūt kuris nors ims skaityti Šventąjį Raštą ir melstis. Galbūt kuris nors iš tavo pasėtų žodžių įkris į tavo draugo širdį ir sudygs vilties daigeliu. Stebėk šiuos ženklus ir dėkok Viešpačiui už juos.
Tačiau visa tai Dievo darbas, nors ir tu turį dalį jame. Jis už šį darbą yra atsakingas, tad galbūt tu ir nematai tokių vaisių, kokių tikėjaisi. Tad ką daryti? Tiesiog toliau draugauti ir nepraleisti progų su meile dalytis tuo, kaip Dievas veikia tavo gyvenime. Draugystė negali būti palaikoma būtinybės ar reikalo skelbti Gerąją Naujieną. Turi ja džiaugtis ir palikti Viešpačiui vietos veikti taip, kaip Jis yra sumanęs.

Copy-pastintojui Nr. 2        2020-07-10 6:51

Atsakymas. O kodėl šis straipsnis taip greitai nugrūstas toli, toli? Taipogi, visiškai netikiu kelionės vadovo kunigo pranciškono ... OFM susirgimu korone po kelionės. Per daug klausimų iškilo tokiai kvailai istorijai. Gaila, kad tyli kiti broliai dėl tokių akivaizdžių jų vadovybės susiliejimu su pasaulio dvasia. Tiesa, kodėl turėtų būti keista, greičiau būdinga pranciškonams, juk jie net savo įkūrėją Pranciškų Asyžietį išmetė iš brolijos.

Evangelijos komentaras       2020-07-10 4:54

kun. Nerijus Pipiras
Perskaitęs šios dienos Evangelijos ištrauką, pradėjau įsivaizduoti ištįsusias apaštalų akis. Jėzus kalba tai, ko žmogus nepratęs girdėti. O gal ką tik girdėti žodžiai ne tik išsprogdino apaštalų akis, bet ir varė į neviltį?
Avinėliai tarp vilkų, žalčiai ir balandžiai. Ir visa tai tiems, kurie seka Kristumi. Išdrįsta sekti. Gal ne vienas sakytume, kad tai nevykę įvaizdžiai, juk daug mieliau mums klausytis apie apaštalų didybę, orumą ir teises.
Šiuo atveju viskas kitaip. Tad ir kyla klausimas: ar aš galiu būti Kristaus apaštalu? Ar turiu savyje avinėlio nuolankumą, išmanau Raštus ir atsiduodu Jo valiai bei siuntimui? Ne vienas, stabtelėjęs ties šiais ar panašiais klausimais, ko gero, net ir nusiviltume, manydami, jog būti Kristaus apaštalu – misija neįmanoma. Vis dėlto ji kaip dovana, kuri gerąja prasme turi sugauti ir keisti.
Teisingai juk yra pasakyta, jog apaštalas – Kristaus kvailelis, kuris tiesiog susirgęs Kristumi. Kaip Pranciškus Asyžietis ir daugybė kitų žinomų bei nežinomų šventųjų. Apaštalas kartu yra ir tas, kuris nebijo kalėjimo gultų. O juk taip ir turi būti. Jei tikėjimo kelyje nėra išbandymų, akmenukų, vargu ar tas kelias tikras.
Juk ir Jėzus šios dienos Evangelijos ištraukoje nubrėžia tikro apaštalo kelio kontūrus: būsite vedžiojami, reikės liudyti, būsite įskųsti, išduoti, nekenčiami. Juk apaštalo kelias – ne garbės, titulų, pagalvių, „kad kojos kažkas į akmenis neužsigautų“, bet kryžiaus kelias. Kuriuo ėjo Kristus. Jėzus perspėja apie apokaliptinius laikus: dar nebūsite apibėgę Izraelio miestų, kai ateis Žmogaus Sūnus. Viena vertus, kalbama apie Jeruzalės sugriovimą, vykusį 70 metais.
Kita vertus, primenama, kad apaštalas visada, iki pat Žmogaus Sūnaus atėjimo momento turės ką veikti, bėgdamas iš vieno miesto į kitą ir liudydamas. Semkimės jėgų ir iš mūsų tautos apaštalų, kurie savo krauju paliudijo Evangelijos tiesą.
Palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis ir visi žinomi bei nežinomi kankiniai teužtaria mus, kad sugebėtume Dievo kvailybe atsakyti į pasaulio išmintį. Juk, kaip sakė šventasis apaštalas Paulius Pirmajame laiške korintiečiams: „Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones, ir Dievo silpnybė galingesnė už žmones“ (1 Kor 1, 25).
Bernardinai.lt

Mąstymas       2020-07-10 4:51

Prašyti ištikimybės Jėzui iki galo

Atsistosiu tarp mokinių, kuriuos Jėzus ruošia misijai. Išvysiu susijaudinimą jų veiduose. Jie girdi žodžius, kurie praneša apie laukiančias sunkias patirtis. Ištikimybė Jėzui, bus „apmokėta“ atmetimu, netgi iš pačių artimiausių žmonių pusės.

*

Pamąstysiu, jog Jėzus tuos pačius žodžius skiria ir man. Jis siunčia mane kaip avį tarp vilkų. Kokioje aplinkoje man yra sunkiausia gyventi Evangelija? Kas man yra didžiausias ištikimybės išbandymas? Kaip su tuo susitvarkau?

*

Ar buvau kada nors pasmerktas, ar esu kentėjęs dėl Jėzaus? Kokiose situacijose, kas pasmerkė? Atiduosiu Jėzui žmones, nuo kurių kentėjau dėl Jo.

*

„Nesirūpinkite“. Sustosiu ilgiau ties šiuo žodžiu. Kas man dabar labiausiai kelia rūpestį ir stumia į neviltį? Pasakysiu apie tai Jėzui.

*

Jėzus pažada man savo Dvasią, kuri bus su manimi mano silpnumo akimirkomis. Prisiminsiu situacijas, kuriose aiškiai patyriau Jos buvimą. Kaip Ji tuomet mane vedė? Ar pajėgiu Jėzui atsiduoti dabar, nepriklausomai nuo situacijos, kurioje gyvenu?

*

Tiktai santykis su Jėzumi gali man tapti tikra atrama. Visi kiti ryšiai, net su artimiausiais asmenimis, gali pasirodyti netikri. Pažvelgsiu į savo santykius. Kokią vietą juose užima Jėzus? Kas man yra brangiausias asmuo gyvenime?

*

Tiktai Jėzus gali mane išganyti, suteikti prieglobstį, apsaugoti. Ištikimybė Jėzui bus atlyginta. Nuoširdžiame pokalbyje su Jėzumi patikėsiu Jam savo gyvenimą. Kartosiu:

„Apsaugok mane nuo neištikimybės. Tau patikiu save!“

Kasdienapmastau.lt

XIV eilinės savaitės penktadienio Evangelija       2020-07-10 4:50

(Mt 10, 16–23)

  Jėzus kalbėjo apaštalams:
  „Štai aš siunčiu jus, kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai.
  Sergėkitės žmonių, nes jie įskųs jus teismams ir plaks sinagogose. Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdovus bei karalius liudyti jiems ir pagonims. Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti. Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis.
  Brolis išduos mirti brolį, ir tėvas – sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos. Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas.
  Kai pradės jus persekioti viename mieste, bėkite į kitą. Iš tiesų sakau jums: dar nebūsite apibėgę Izraelio miestų, kai ateis Žmogaus Sūnus“.

  Katalikai.lt

XIV eilinės savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-07-10 4:49

Psalmė (Ps 50, 3–4. 8–9. 12–14. 17)

P. – Manoji burna, Viešpatie, tave šlovins.

  Pasigailėk manęs, Dieve: tu didžiai gailestingas.
  Gerumas tavo beribis,– naikinki mano kaltybę.
  Grynai nuplauk mano dėmę,
  numazgok mano kaltę! – P.

  O tau gi vien teisios širdys patinka,
  tad mokyk mane išminties slaptybių.
  Izopo šakele mane apšlakstyk, ir tyras paliksiu,
  nuplauki mane, ir aš būsiu baltesnis už sniegą. – P.

  Sutverk širdį man tyrą, o Dieve,
  many nepalaužiamą dvasią atnaujink.
  Vai, neatstumki manęs nuo savojo veido,
  prarast tavo šventąją dvasią neleiski! – P.

  Išgelbėk mane, ir būsiu laimingas.
  Padaryk mane didžiadvasį!
  Tu mano lūpose, Viešpatie, būsi,
  manoji burna tave šlovins. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 16, 13a; 14, 26b)

P.  Aleliuja. – Kai ateis Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę
              ir viską primins, ką esu jums pasakęs. – P. Aleliuja.

XIV eilinės savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-07-10 4:48

Skaitinys (Oz 14, 2–10)

  Štai ką sako Viešpats:
  „Atsiversk, Izraeli, į Viešpatį, savo Dievą! Juk tu sužlugai per savo kaltybę. Pasiimkite žodžių ir, grįžę prie Viešpaties, taip jam kalbėkite: ‘Panaikink visą kaltę, kad, gavę ką gero, už tai atsiteistume savo lūpų vaisiais! Asūras mūsų negelbės, daugiau ant žirgų nebejosime ir niekad nebesakysime savo rankų padarui: Mūsų Dieve. Kas liko našlaitis, tas tavyje ras gailestingumą’.
  Aš trokštu pagydyti jų atkritimą, mylėti juos savaimingai! Juk mano rūstybė Izraeliui atslūgo. Aš būsiu tarytum rasa Izraeliui, kad tas sužydėtų kaip lelija ir įsikerotų kaip Libano miškas. Jo atžalos tegu išsikeros, jo grožis teprilygs alyvmedžio grožiui, jo kvapas – Libano kvepėjimui.
  Jie vėl įsikurs mano paunksmėj, ir vėl jis augins javus, vešės tarsi vynuogienojas, kurio vynas garsus, kaip Libano. Efraimas – ką bepadės jam dievaičiai? Juk aš, taigi aš išklausysiu jį ir juo pasirūpinsiu. Aš – kaip žaliuojantis kadagys: ant manęs tu atrasi sau vaisių.
  Išminčius visa tai turi suprasti; protingasis tai tesužino! Mat Viešpaties keliai yra tiesūs; jais žengia teisieji, o atsimetėliai juose suklumpa“.

Copy-pastintojas Nr. 2       2020-07-9 12:40

Copy-pastintojams siūlau straipsnį iš ,,Bernardinų.lt”. Įspėju, kad gali būti pavojinga skaityti. Čia požiūris visiškai priešingas, negu kad mus, mūsų tėvus ar senelius mokė vaikystėje: https://www.bernardinai.lt/teologija-be-sienu-naujas-dvasinio-susitarimo-kelias/?fbclid=IwAR0vs7DOxgzt7s4zAq0fr6ulzsdNXMbcdW2i8ckXJoCAVUAGM-adrdolnk0

Evangelijos komentaras       2020-07-9 4:57

I. KVIETIMAS IMTIS NAUJOSIOS EVANGELIZACIJOS

Pradėjęs skaityti šį straipsnį pamėgink kelis kartus giliai įkvėpti. Po kelių akimirkų iš visų jėgų iškvėpk. Kaip jautiesi? Juk gerai?

O dabar pamėgink elgtis kitaip. Giliai įkvėpk, bet šį sykį neiškvėpk. Stenkis kuo ilgiau išlaikyti įvėptą orą. Galbūt pavyks nekvėpuoti kokią minutę, bet paskui vis tiek jį iškvėpsi, nevaliodamas ilgiau sulaikyti. Dievas tiesiog sukūrė žmogų tokį. Mes turime ir įkvėpti, ir iškvėpti.

Iš šio pratimėlio galime išmokti kai ko svarbaus apie krikščioniškąjį gyvenimą. Mes, katalikai, turime daugybę progų įkvėpti visas Dievo mums teikiamas dovanas per maldą, Šventąjį Raštą, tikinčiųjų tarpusavio bendrystę ir labiausiai per Eucharistiją. Tačiau visus šiuos palaiminimus reikia ne tik įkvėpti, bet ir iškvėpti. Apie tai ir kalbame šiuose straipsneliuose – apie Viešpaties meilės ir gailestingumo iškvėpimą, dalijantis tikėjimu su mus supančiais žmonėmis. (…)

II. Pradėti nuo savęs

Veikiausiai geriausia pradėti nuo savo gyvenimo peržvalgos ir pamąstyti, ką išties galime pasiūlyti. Pamėginkite šią savaitę maldoje apmąstyti jums išlietą Dievo gerumą. Užsirašykite, jūsų nuomone, svarbiausius palaiminimus.

Pirmiausia pamąstykite apie tai, kad Dievas jau prieš sukurdamas jus numanė, kas jūs būsite, ir be galo jus mylėjo. Nuo pat pradžių Jis nusprendė jus palaiminti „visokeriopa dvasine palaima“ (Ef 1, 4). Jis tarsi sudarė jūsų gyvenimo planą, o tas planas – jus nuolat laiminti ir vesti į Jo meilę ir artumą (plg. Jer 29, 10; 2 Pt 1, 6).

Apmąstykite kasdienį Dievo buvimą su jumis. Net niūriausią valandą Jis esti šalia jūsų, net tada, kai esate susitepęs didelėmis nuodėmėmis, Viešpats jums siūlosi padėti. Jis jums teikia nesuskaičiuojamų progų drauge su psalmininku šaukti: „Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras, nes jo ištikima meilė amžina“ (Ps 136, 1).

O dabar pamąstykite apie tos meilės – asmeninės Dievo meilės jums – stiprumą. Juk Jis iš meilės už jus paaukojo savo vienatinį Sūnų. Pamąstykite apie Jėzų, noriai paguldžiusį galvą, kad jūs būtumėte atpirktas ir pripildytas Jo Dvasios (plg. Jn 10, 9).

Taip pat pamąstykite apie visas Tėvo jums duotas dovanas ir ypač apie pačią įstabiausią Dovaną – Šventąją Dvasią. Apmąstykite visa tai, ką Jis jums suteikė per Krikštą, visa, ką Jis nepaliauja teikęs per Eucharistiją, Sutaikinimo sakramentą, jūsų šeimos narius, parapijos bendruomenę ir draugus. Jis vis pakelia jus suklupusį, atleidžia ir dovanoja, išgydo visas jūsų žaizdas. Užkluptiems iššūkių ir išmėginimų Jis teikia savo išmintį, stiprybę ir paguodą!

Kiekvienas geras davinys ir kiekviena tobula dovana ateina iš mūsų dangiškojo Tėvo (plg. Jok 1, 17). Tai žinant daug lengviau skelbti aplinkiniams žmonėms gerąjį ir maloningąjį Dievą. Pasak popiežiaus Benedikto XVI, mes paprasčiausiai dalijamės „ta neįkainojama dovana, kurią Dievas panoro mums suteikti“.

Evangelijos komentaras       2020-07-9 4:56

III. Tiesiog ženkime pirmąjį žingsnį

Ar to pakanka, kad pasitikėdami eitume į pasaulį? Išlieka kliūtys: „Juk pamokslauti turėtų kunigai.“ „Aš neturiu dalijimosi savo tikėjimu dovanos.“ „Esu per senas / per jaunas / pernelyg drovus / pernelyg baikštus, kad evangelizuočiau.“ „Neesu toks patrauklus / uždegantis / sumanus / mokantis bendrauti / šventas, kad imčiausi evangelizuoti.“

Išties kiekvienam iš mūsų kyla vis kitokių sunkumų, kiekvienas turime vis kitokių silpnybių. Kiekvienas iš mūsų galėtų būti geresnis krikščionis ar išraiškingesnis kalbėtojas. Bet tai nėra lemiantis dalykas. Svarbiausia yra tai, kad Jėzus mus pašaukė, o Jis žinojo, ką daro. Dievui patinka pasirinkti vykdyti Jo valią tuos, kurie pasauliui atrodo kvaili ir silpni, kad sugėdintų išminčius ir galiūnus (plg. 1 Kor 1, 27). Taip Dievas parodo, kad Jis vienas yra viršum visų. Taigi nesvarbu, ar laikote save tinkamu šiam darbui, Dievas jus pasirinko būti Jo liudytoju! (…)

IV.Nelygus bendradarbiavimas

Vienądien, dar tik pradėjęs savo viešąją tarnystę, Jėzus paliepė žvejui, vardu Simonas Petras, irtis gilyn ir užmesti tinklus, nors šis buvo ką tik grįžęs iš žvejybos nieko nesugavęs. Nors Petras ir paprieštaravo tokiam poliepiui, bet vis dėlto padarė, ko Jėzus prašė, ir žūklė buvo stebuklingai sėkminga (plg. Lk 5, 1–11). (…)

Kad ir koks sunkus darbas mums atrodytų evangelizacija, kad ir kokiomis bergždžiomis laikytume savo pastangas evangelizuoti, atminkime, kad mes teesame tik žinios nešėjai. Svarbiausias yra Viešpats, keičiantis žmonių širdis ir suteikiantis jiems gyvą tikėjimą. Mes turime atlikti savo dalį, bet Dievo dalis daug didesnė ir daug įstabesnė. Tad jei jaučiatės neryžtingas, jei stinga drąsos, kaip Petrui tąryt Galilėjos ežere, atsiminkite, kad evangelizacija pirmiausia yra ne jūsų darbas, o Jėzaus. Nėra taip, kad viskas priklauso tik nuo jūsų. Tad pamėginkite atsipalaiduoti. Duokite Viešpačiui erdvės veikti. Pamatysite, kad Jis palaimins jūsų pastangas daug apsčiau, nei tikitės.

V.Aš esu su jumis

Kalno pamoksle Jėzus mokiniams sakė, kad jie yra „pasaulio šviesa“ (Mt 5, 14). Jis jiems liepė: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8). Šie Jėzaus žodžiai lygiai taip pat tinka ir mums. Juk ir mes esame Jėzaus mokiniai. Jis kiekvieną iš mūsų pašaukė eiti į pasaulį ir padaryti Jo mokiniais visų tautų žmones (plg. Mt 28, 19). Tai ką Jėzus pažadėjo mokiniams Velykų sekmadienį, Jis žada ir mums, kai dalijamės savo tikėjimu: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).

„ŽODIS tarp mūsų“

XIV eilinės savaitės ketvirtadienio Evangelija       2020-07-9 4:52

(Mt 10, 7–15)

  Jėzus kalbėjo apaštalams:
  „Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė. Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, nuvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite! Neįsigykite nei aukso, nei sidabro, nei variokų savo kapšuose; nei kelionmaišio, nei dviejų marškinių, nei kurpių, nei lazdos, nes darbininkas vertas savo valgio.
Atėję į kokį nors miestą ar kaimą, susiieškokite patikimą žmogų ir apsistokite pas jį, kol išvyksite. Įeidami į namus, pasveikinkite juos. Ir jeigu namai bus verti, teateinie po jų stogu jūsų ramybė. O jeigu nebus verti – jūsų ramybė tesugrįžta jums.
  Jei kur jūsų nepriimtų ir jūsų žodžių neklausytų, tai, išėję ir tokių namų ar tokio miesto, nusikratykite ir dulkes nuo kojų. Iš tiesų sakau jums: Sodomos ir Gomoros žemei bus lengviau teismo dieną, negu tokiam miestui“.

  Katalikai.lt

XIV eilinės savaitės ketvirtadienio Dievo Žodis        2020-07-9 4:51

Psalmė  (Ps 79, 2–3. 15–16)

P. – Tenušvinta, Viešpatie, veidas tavasis, ir mes išgelbėti būsim!

  O Izraelio ganove, atidžiai paklausyki!
  Tavąjį sostą laiko sparnai cherubinų.
  Pakilk su didžiąja savo galybe,
  ateik mūsų vaduoti! – P.

  Dangaus kariuomenių Dieve, sugrįžki,
  pažvelk iš dangaus, pasižiūrėki
  ir aplankyk šitą vynmedžių sodą!
  Globok jį – tavo rankų sodintą,
  atžalą – tavo užsiaugintą. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mk 1, 15)

P.  Aleliuja. – Prisiartino Dievo karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija. – P. Aleliuja.

XIV eilinės savaitės ketvirtadienio Dievo Žodis        2020-07-9 4:50

Skaitinys (Oz 11, 1–4. 8c–9)

  Štai ką sako Viešpats:
  „Kai Izraelis jaunas buvo, jį aš mylėjau ir iš Egipto pasišaukiau savąjį sūnų. Bet kuo aš labiau juos šaukiau, tuo jie labiau nuo manęs sukosi: dievaičiams aukojo, stabams atnašas smilkė.
  Išmokiau Efraimą vaikščioti, jį ant rankų nešiojau. Bet jis nesuprato, kad aš juos globojau. Juos traukiau žmoniškumo ir meilės saitais. Elgiausi su jais kaip su kūdikiu, kai tėvai jį glaudžia prie skruosto. Lenkiausi prie jo, jį maitindamas.
  Štai suvirpėjo manoji širdis, ir mano užuojauta užsidegs. Aš neišliesiu liepsnojančio pykčio, neimsiu naikinti Efraimo! Juk aš – ne žmogus, o Dievas, Šventasis tarp jūsų. Todėl neateisiu ūmai įniršęs“.

Evangelijos komentaras       2020-07-8 4:32

kun. Nerijus Pipiras

Jėzus ėjo per miestus ir kaimus. Matė suvargusius žmones ir jų gailėjosi. Gydė ligas bei negales. Ir koks gražus Dievo atodūsis skamba prieš pasišaukiant mokinius ir siunčiant juos į misiją: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža“ (Mt 9, 37). Būtent į šią pjūtį ir kviečiami Simonas Petras, Andriejus, Jokūbas ir Jonas, Pilypas ir Baltramiejus, Tomas ir Matas, Jokūbas ir Tadas, Simonas Kanaanietis.

Ir netgi Judas Iskarijotas buvo kviečiamas. Dirbti, bet ne ilsėtis, naudotis Dievo suteiktomis dovanomis išlaisvinant ir atleidžiant. Kristaus apaštalai – darbo žmonės, turintys labai aiškią užduotį dalinti Dievo žvilgsnį, rūpinimąsi tais, kurie yra ištroškę ir išalkę, kurie kenčia sausrą, tamsą, apleistumą. Rūpintis tais, kurių pats Dievas gailėjosi, nes jie atrodė suvargę ir apleisti, lyg avys be piemens. Kviesdamas apaštalus, Jėzus labai konkrečiai nurodė, kaip turėtų būti skelbiama Evangelija.

Šiandien mums keistokai skamba nurodymas neiti pas pagonis ir neužsukti į samariečių kraštus. Taip, šie žodžiai, evangelisto Mato įdėti į Jėzaus lūpas, yra lyg ir Išrinktosios tautos savitumo garantas. Galų gale pati Evangelija pagal Matą buvo skirta ankstyvųjų krikščionių bendruomenei, vis dėlto į šiuos Jėzaus žodžius, gana mįslingai skambančius, reiktų atkreipti dėmesį.

Šiandieniam žmogui, ypač degančiam didžiuliu optimizmu ir noru viską daryti bei patirti labai greitai, manau, derėtų dažnai šiuos žodžius atminti. Viešpats kviečia būti budriem ir neperdegti. Mums rodos, kad Evangelijos skelbimas pagonims kažkaip savaime turėtų garantuoti jei ne vietą danguje, tai bent jau herojiškumą. Tuo tarpu Jėzus išplečia pagonybės ribas. Pagonis juk nėra vien tik tas, kuris galbūt nepriėmęs vieno ar kito sakramento. Šiandien pagonis – tas, kuris nesinaudoja Dievo duotomis sakramentinėmis dovanomis. Panašiai ir su Samarijos kraštais.

Jei atsiverstume kokį šiuolaikinį žemėlapį, ko gero, tų kraštų jau nė kvapo nebūtų likę. Šiandienos Samarijos ribos daug platesnės. Sakoma, kad Samarija – žemės, kuriose po tremties žydai asimiliavosi su kitų tautybių žmonėmis. Ar mūsų širdyse nėra panašios asimiliacijos, kai Dievo žodis, Dievo valia sumaišoma su išskaičiavimu, žmogaus valia? Ar ten gali įžengti Gerąją Naujieną nešančio šauklio kojos? O gal reiktų apsivalyti, kad skelbimui ir klausymui liktų vietos?..
Bernardinai.lt

Evangelijos komentaras       2020-07-8 4:28

Iš pradžių žodis „apaštalas“ nereiškė vieno iš dvylikos Jėzaus išrinktųjų mokinių. Senajame Testamente šiuo žodžiu buvo įvardijamas pasiuntinys, karaliaus atstovas kituose kraštuose (plg. 2 Sam 10, 1–5). Rabiniškajame judaizme panaši sąvoka buvo nusakoma hebrajišku žodžiu selihin – oficialūs karaliaus pasiuntiniai. Graikų kalbos žodis apostello reiškia „siųsti“, nes apaštalas buvo žmogus, išsiųstas vykdyti pavedimo arba perduoti žinios. Dvylika Jėzaus išrinktųjų buvo vadinami apaštalais, nes jie buvo išsiųsti skelbti pasauliui Kristaus žinios.

Apaštalų misija apėmė daugybę žmonių. Gyvendamas žemėje Viešpats išsiuntė septyniasdešimt mokinių su tokiu pat įpareigojimu, kokį pirmiausia davė Dvylikai (plg. Lk 10, 1–20). Tai rodo, kad Jėzus apaštališkumo malone norėjo palaiminti daugelį. Ir nūdien Jis trokšta daugelį siųsti skelbti Jo išganymo žinios.

Turėti apaštalo pašaukimą yra Dievo dovana. Paulius rašė, kad jo apaštališkumas buvo visiška malonė. „Dievo malone esu, kas esu“ (1 Kor 15, 10), taigi esu Kristaus pasiuntinys. Taip pasirinko Dievas, ne jis pats, kadangi Paulius suvokė esąs „nevertas vadintis apaštalu, nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią“ (1 Kor 15, 9). Paulius priėmė šį pašaukimą ir malonę būti apaštalu, todėl ir mes turėtume tai priimti. Nesvarbu, kokia mūsų praeitis ar kilmė, intelektas ar gebėjimai, nesvarbu, ar esame iškalbingi, ar vos išlemename žodį, mumyse Dievo malonė gali daryti stebuklus. Melskimės, kad Kristus išsiųstų mus kaip savo Gerosios Naujienos pasiuntinius.

Jėzau, Tėvo siųstasis, kad išgelbėtum visus žmones, suteik man malonę būti Tavo apaštalu. Pripažįstu savo nuodėmingumą ir silpnumą, bet negaliu nepaisyti daugybės palaiminimų, kuriuos man davei. Trokštu skleisti Tavo tiesos žinią šiam kenčiančiam pasauliui. Viešpatie, siųsk mane su meile dalytis Tavo Gerąja Naujiena, liudyti gyvenimą Tavyje.

„ŽODIS tarp mūsų“

Mąstymas       2020-07-8 4:26

Prašyti didžiadvasiško atsidavimo Jėzaus valiai

Matas kviečia mane, kad Dievo Žodžio šviesoje, maldoje pažvelgčiau į savo pašaukimą. Įeisiu į Mato aprašytą sceną. Atsistosiu tarp mokinių. Išgirsiu, kaip juos pasišaukia Jėzus. Žvelgsiu, kaip jie prieina prie Jėzaus.

*

Ką galiu pasakyti apie savo pašaukimo patirtį? Ar nešioju savyje vidinį įsitikinimą, kad Jėzus pašaukė mane pas save? Kada tai buvo? Kokį išgirdau kvietimą? Ar atsimenu žodžius? Vaizdus? Aplinkybes?

*

Įsiklausysiu, kaip Jėzus taria Dvylikos vardus. Įsižiūrėsiu į juos. Pažįstu juos iš Evangelijos. Kiekvienas iš jų turi savo gyvenimo istoriją, savo asmeninį savitumą. Kuriame iš apaštalų labiausiai atrandu save? Kalbėsiuosi su juo apie savo pašaukimą.

*

Jėzus suteikia savo mokiniams valdžią. Jie turi Jėzaus galią. Jėzaus vardu paprasti žmonės gali atlikti dalykus, kuriuos Jis atlikdavo.

*

Įsisąmoninsiu, kad Jėzus kasdien mane kviečia tam, kad suteiktų man savo galią. Pasilikimas prie Jėzaus, buvimas su Juo daro mane stiprų mano asmenybės trapume ir sunkiausiose gyvenimo situacijose.

*

Jėzus siunčia mane pirmiausia „pas artimuosius“. Savo pašaukimą turiu vykdyti ten, kur gyvenu, savo šeimoje, bendruomenėje. Jis siunčia mane pas tuos, kurie „pražuvo mano namuose“. Kam mano namuose dabar labiausiai reikia mano artumo?

*

Jėzus trokšta per mane priartinti Dievo Karalystę mano artimiesiems. „Tėve mūsų“ maldoje galiu kasdien kartu su Jėzumi atvesti Tėvui savo namiškius, artimuosius ir prašyti:

„Teateinie Tavo Karalystė“.

Kasdienapmastau.lt

XIV eilinės savaitės trečiadienio Evangelija       2020-07-8 4:25

(Mt 10, 1–7)

  Pasišaukęs dvylika mokinių, Jėzus suteikė jiems valdžią netyrosioms dvasioms, kad išvarinėtų jas ir gydytų įvairias ligas bei negales.
  Dvylikos apaštalų vardai: pirmasis Simonas, pavadintas Petru ir jo brolis Andriejus; Zebediejaus sūnus Jokūbas ir jo brolis Jonas; Pilypas ir Baltramiejus; Tomas ir muitininkas Matas; Alfiejaus sūnus Jokūbas ir Tadas; Simonas Kananietis ir Judas Iskarijotas, kuris paskui išdavė jį.
  Šituos dvylika Jėzus išsiuntė, duodamas jiems nurodymų: „Nenuklyskite pas pagonis ir neužsukite į samariečių miestus. Verčiau lankykite pražuvusias Izraelio namų avis. Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė“.

  Katalikai.lt

XIV eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2020-07-8 4:24

Psalmė (Ps 104, 2–7)

P. – Viešpaties veidą išvysti vis trokškit.

  Jūs jam giedokit ir grokit,
  garsinkit jo stebuklingą veikimą.
  Jums leista šventu jo vardu vis didžiuotis.
  Lai džiaugiasi širdys, kurios Viešpaties ilgis. – P.

  Žvelkit į Viešpatį, į jo galybę,
  jo veidą išvysti vis trokškit.
  Vis atsiminkit jo nuostabius darbus,
  jo stebuklus, jo lūpų tartą sprendimą. – P.

  Jūs, jo tarnai, Abraomo ainija,
  jūs, jo rinktiniai, Jokūbo vaikaičiai!
  Dievas mums yra patsai Viešpats,
  visą pasaulį valdo jo galingasis žodis. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mk 1, 15)

P.  Aleliuja. – Prisiartino Dievo karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija. – P. Aleliuja.

XIV eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2020-07-8 4:24

Skaitinys (Oz 10, 1–3. 7–8. 12)

  Izraelis buvo vešantis vynmedis, duodantis gerą vaisių. Bet juo daugiau vaisiaus jis davė, tuo ir daugiau aukurų prisistatė. Ir juo geriau klojosi kraštui, tuo puošnesnių jis stabų prisidarė. Jųjų širdis pasidalijo, todėl jie turės atgailauti. Pats Viešpats nuvers jų aukurus, sudaužys jų stabus. Tada jie sakys: „Nebeturim karaliaus, nes Viešpaties mes nebebijom. Bet ir karalius – ką jis mums gali padėti?
  Samarija bus sunaikinta, ir jos karalius – kaip skiedra vandens paviršiuje. Bus nusiaubtos stabmeldystės aukštumos – Izraelio nuodėmė. Dagiais ir erškėčiais apžels jų altoriai. Kalnams tada šauks: „Pridenkite mus!“, ir kalvoms: „Griūkite ant mūsų!“
  Sėkite sau teisingumą, tai pjausite meilę. Plėškite dirvonus! Metas ieškoti Viešpaties, kol jis atėjęs apipils jus gerove.

Mąstymas       2020-07-7 13:25

Prašyti gilaus pasitikėjimo ir meilės Jėzui, kuris rūpinasi mano gyvenimu

Įeisiu į minią, kuri stebi Jėzų, tą akimirką, kada Jis išvaro piktąją dvasią iš apsėstojo nebylio. Netikėtai žmonės išgirsta, kaip nebylys prabyla. Atkreipsiu dėmesį į nustebusios minios susijaudinimą. Įsiklausysiu į nuostabos kupinus šūksnius.

*

Kokie jausmai kyla manyje šios scenos akivaizdoje? Ar atsimenu savo širdyje kokius nors gyvenimo įvykius, kuriuose aiškiai pamačiau stebuklingą Jėzaus veikimą ir jis mane nustebino? Su Jėzumi grįšiu prie tų momentų.

*

Atkreipsiu dėmesį į laikyseną fariziejų, kurie susirūpinę stebuklingu įvykiu ir minios reakcija, atakuoja Jėzų. Pamatysiu jų šaltus, abejojančius veidus. Jie nepajėgia patikėti Jėzumi, todėl griebiasi netgi beprotiško kaltinimo.

*

Atsistosiu arti fariziejų. Kokios mintys, jausmai bunda manyje, kuomet stebiu jų elgesį bei girdžiu kaltinimo žodžius? Įsijausiu į jų pasipriešinimą. Ar jie primena man kokias nors situacijas ir poelgius iš mano gyvenimo? Pasakysiu apie tai Jėzui.

*

Būsiu arti Jėzaus, kuris eina per kaimus bei miestus ir moko. Pamatysiu minias, kurios iš visur veržiasi prie Jo. Išvysiu džiaugsmą žmonių veiduose. Daugelis patiria stebuklingus išgijimus ir išlaisvinimą iš negalių.

*

Jėzus mokė ir gydė visokias ligas bei negalias. Kaip ilgai jau žingsniuoju paskui Jėzų? Ar tikiu, kad gyvenu arti To, kuris viską gali? Kokia dabar yra mano didžiausia negalia? Ar išsipasakojau apie ją Jėzui?

*

Jėzus rūpinasi manimi iki gelmių. Su meile žvelgsiu į Jo rūpestingą veidą. Priglusiu prie Jo širdies, kartodamas:

„Jėzau, gydyk mane savo meile!“.

Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-07-7 4:52

Evangelistas Matas parodo veikiantį Mesiją, ne tik skelbiantį Dangaus Karalystę, bet ir ją skleidžiantį tarp žmonių. Jėzus gydė paralyžiuotuosius, nebylius ir neregius (plg. Mt 9, 1–8. 20–22. 27–33). Jis netgi mergaitę prikėlė iš numirusių (plg. Mt 9, 18–26).

Skyriaus pabaigoje Matas perteikia svarbią įžvalgą apie Jėzaus širdį. Jėzus mato puldinėjančias bejėgių žmonių minias ir Jam be galo tų žmonių pagailsta. Jis žino, kad Tėvas trokšta patraukti tas išsibarsčiusias avis arčiau savęs.

Jėzus atveria savo širdį draugams ir kviečia juos prisidėti prie maldos, kad ši kaimenė turėtų ganytojų. Paskui Jėzus išsiunčia savo mokinius ja rūpintis. Palenkęs rūpinimuisi kaimene mokinių širdis Jėzus suteikia jiems ir galių, reikalingų šiai tarnystei.

Šv. Antanas Marija Zacharijas keliavo panašiu keliu, kokį Jėzus buvo patikėjęs Dvylikai. Jis gyveno šešioliktajame amžiuje Italijoje, buvo gydytojas. Jo tarnystė apėmė ne tik rūpinimąsi žmonių kūno reikmėmis, bet drauge ir jų dvasinių reikmių nuodugnų pažinimą. Antanas melsdavosi už savo pacientus, tad Dievas jį pašaukė tapti kunigu. Jis įkūrė nedidelį vienuolių ordiną, padėjusį gydyti Bažnyčios žaizdas, šaukti žmones nuoširdžiau išgyventi liturgiją ir sakramentus.

Kokios reikmės besimeldžiant iškyla tau prieš akis? Kaip melstis Dievas tave ragina? Ką daryti Jis tave kviečia? Gal jaudiniesi dėl savo sesers slaugos namuose? Tikriausiai nutuoki, kad turi melstis už ją. O gal tave pribloškė prievarta vietos mokykloje? Gal esi raginamas maldoje užtarti tos mokyklos mokinius. O gal tau neduoda ramybės genocidas Afrikoje, tikinčiųjų persekiojimas Kinijoje? Klausk savęs, gal Dievas nori, kad padėtum pabėgėliams iš vargstančių kraštų ar įsitrauktum į žmonių teises ginančią organizaciją.

Čia klausiame ne apie tai, ar tinki tam tikslui, bet ar nori artintis prie Jėzaus ir leidi Jam tave visa kuo aprūpinti.

Viešpatie Jėzau, Tavo širdis – kupina atjautos. Padėk man būti dėmesingam, kai sujudinsi mano širdį rūpesčiu dėl tų, kuriuos trokšti paliesti per mane.
“Žodis tarp mūsų”

XIV eilinės savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-07-7 4:50

Evangelija (Mt 9, 32–38)

  Jėzus atvedė demono apsėstą nebylį. Išvarius demoną, nebylys prakalbo. Minios stebėjosi ir sakė: „Dar niekad Izraelyje nėra buvę tokių dalykų“.
  O fariziejai kalbėjo: „Jis išvaro velnius su jų valdovo pagalba“.
  Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas įvairias ligas bei negales. Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti, lyg avys be piemens.
Tuomet jis tarė mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“.
Katalikai.lt

XIV eilinės savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-07-7 4:49

Psalmė (Ps 113B, 3–10)

P. – Izraelio tauta Viešpačiu tiki.

  Mūsų Dievas danguj viešpatauja,
  ką jisai nutaria, tą ir padaro.
  Pagonių stabai – iš aukso, sidabro,
  žmogaus rankų jie padaryti. – P.

  Jie turi lūpas, bet neprabyla,
  turi akis, bet nemato.
  Turi ausis, bet nieko negirdi,
  turi nosis, bet nesuuodžia. – P.

  Turi rankas, bet palytėti negali,
  turi kojas, bet nepaeina,
  garso iš savo gerklės neišduoda.
  Į juos panašūs lai tampa, kas juos gamina,
  ir visi, kurie jais pasikliauja. – P.

  O Izraelio tauta Viešpačiu tiki,
  jis jos padėjėjas ir skydas.
  Aarono vaikai Viešpačiu vilias,
  jis jų padėjėjas ir skydas. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 10, 14)

P.  Aleliuja. – Aš – gerasis ganytojas, – sako Viešpats: –
              aš pažįstu savąsias avis, ir manosios pažįsta mane. – P. Aleliuja.

XIV eilinės savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-07-7 4:48

Skaitinys (Oz 8, 4–7. 11–13)

  Štai ką sako Viešpats:
  Izraelitai sau skiria karalius, bet prieš mano valią. Jie renkasi kunigaikščius, kurių nepripažįstu. Iš savo sidabro ir aukso jie daros stabų, kad pražūtų. Šalin tavo veršį, Samarija! Piktumas ant jų mane ima. Ar jie dar ilgai neįstengs apsišvarint? Nes kam Izraeliui tas veršis? Jį meistras padirbo, jisai – ne Dievas. Samarijos veršis turės būti sudaužytas! Jie sėja vėją ir pjaus audrą. Stiebeliai be varpų neduoda miltų, o jeigu ir duotų – svetimieji surytų.
  Efraimas pristatė daugel altorių nuodėmių atleidimui gauti, tačiau tie altoriai jam nuodėme virto. Jeigu aš jiems parašyčiau antra tiek savo įsakymų, tai jie tegaliotų kaip kokio svetimo. Jie mėgsta pjaunamąsias atnašas, mėsą aukoja ir valgo, o Viešpačiui jos nepatinka. Tad jis dabar prisimins jų kaltybę – nubaus juos už nuodėmes: jie grįžti turės į Egiptą.

Evangelijos komentaras       2020-07-6 5:01

Onutė Petraškaitė MVS

Jėzus bendrauja su nusidėjėliais ir tais, kurie patira ligą bei kančią, net stovi mirties akivaizdoje, turbūt atidžiau ir jautriau negu kitose vietose. Kyla klausimas, kodėl Jėzus nevengia bendrauti su nusidėjėliais, ir su tais, kuriuos žydai laiko nešvariais, suteptais?

Turbūt atsakymas vienas: „ne sveikiesiems reikia gydytojo“, o būtent tiems, kurie serga. Tiems, kurių širdys labiau tuo metu atviros ir jautrios priimti Jo gailestingumą, pagalbą, Jo rodomą užuojautą. Moteris, paliesdama Jėzų pagal žydų teisę ir papročius turėtų padaryti jį nešvariu. Tačiau Jėzus dėl mūsų nebijo tapti „nešvariu“, „suteptu“ mūsų ligomis, rūpesčiais, problemomis ir kančiomis.

Šioje evangelijos ištraukoje moteris nori likti nežinoma ir nematoma, tačiau Jėzus atkreipia į ją ne tik savo, bet ir kitų žvilgsnį. Savo žvilgsniu Jėzus padrąsina ir sustiprina išgijusią moterį, sakydamas „Tavo tikėjimas išgydė tave.“ Jėzus atkreipia dėmesį, kad tikėjimas ne magija, bet tai Dievo galia. Jėzaus buvimas užtikrina, kad net juodžiausiose valandose nesame vieniši. Jėzus sustiprina tos moters vidinį tikėjimą.

Prisiliesdamas prie mūsų žaizdų, Jėzus gydo jas ir stiprina mūsų vidinį tikėjimą bei pasitikėjimą juo. Labai dažnai niekam nenorime pripažinti savo žaizdų, niekam nenorime jų rodyti: ką gi kiti pamanys pamatę, gal palaikys mus silpnais, gal eilinį kartą užgaus arba išjuoks?

Jėzus nori gydyti mūsų vidinį sužeistumą, pažeidžiamumą, dažnai kitiems nematomą. Jis vėl nori atstatyti mūsų žmogiškąjį orumą, nori padaryti visaverčiais, pilnais žmonėmis, todėl ir nužengia į visus mūsų vidinius sužeistumus, kad keltumės iš jų ir būtume pagydyti.

Mums, kaip tai moteriai, telieka patikėti, kad Jis gali išgydyti, jei tik prisiartinsiu prie Jo. Dažnai tas priartėjimo kelias būna ilgas, kartais daug ilgesnis negu mūsų ligų istorijos… Jėzus išgydo moterį, kuri visuomenės yra atstumta, gal net laikoma antrarūše, visuomenėje, kur moterys iš viso nebuvo gerbiamos ir idealizuojamas. Ji nežino, ar ir Jėzus jos neatstums, neatmes, bet tiki ir supranta, kad tai vienintelis būdas išsigelbėti – pagyti.

Atstumtieji visada neturi ko prarasti, nuolankiai rizikuodami ir rodydami savo pasitikėjimą Asmeniu. Jie gali mus pamokyti to priklausymo nuo Dievo malonės, kuria mes tikintys žmonės (laikantys save tokiais) dažnai pamirštame ir darome viską lyg tai priklausytų vien tik nuo mūsų.
Bernardinai.lt

Evangelijos komentaras       2020-07-6 4:59

ses. Onutė Petraškaitė MVS


Šis moters išgydymas yra įpintas į kitą pasakojimą – mergaitės prikėlimą sinagogos vyresniojo namuose. Abu pasakojimai atkreipia dėmesį į tikėjimo tikrumą, į pasitikėjimą Jėzumi net iki kraštutinumo. Abu jie atkreipia dėmesį į priklausymą nuo Dievo malonės, ten kur jau žmogiška veikla nebeįmanoma, kur peržengiama į malonės sritį, kurioje veikti gali tik Dievas. Sinagogos vyresnysis turi nusižeminęs prašyti Jėzaus prikelti jo dukrą. Supranta, kad žmogiškai mąstant, tai yra neįmanomas dalykas, tačiau jo viltis yra Jėzuje, kurį pažįsta, pripažįsta ir tikisi, laukia iš Jo stebuklo.

Kodėl būtent šitiems žmonėms suteikiama tokia malonė? Kodėl jiems? Bet jeigu jiems, tai gal ir man bus suteikta malonė, ten kur labiausiai jos reikės mano suspaudimuose ir kančiose? O reikalaujama tik vieno – tikėti ir pasitikėti Jėzumi. Šitie žmonės turbūt savo kančioje ir ligoje yra visuomenės pakraštyje, ypač ta moteris. Ne veltui ir dabartinis popiežius Pranciškus atkreipia dėmesį į tuos pakraščius, kad būtent visus pasiektų Jėzaus gailestingumas ir malonė. Bet dar svarbu tai, kad mes, krikščionys dalindamiesi tais Jėzaus gailestingumo turtais patys tampame turtingesni ir malone, ir gailestingumu ir net savo tikėjimu. Taip pat mokydamiesi iš kitų, daug ko išmokomi esame ir patys, ir tokiu būdu tampame „krikščioniškesni“- panašesni į Jėzų, kuris savitu būdu vis prisiliečia prie kiekvieno, ir gydo, moko, stiprina, guodžia, rodo kelią ir veda tuo tikėjimo keliu.

Matas, aprašydamas Jėzaus susitikimus su žmonėmis, parodo mums, koks yra Jėzus, kokį pavyzdį mums palieka, kad galėtume jį sekti, pilnai priartėdami prie Jo, tiesiog prisiliesdami Jo. Kaip pats Matas buvo Jėzaus paliestas ir perkeistas, taip ir mus moko būti, tapti Jėzaus paliestiems, perkeistiems, kviečia įsileisti į pačias savo vidaus ir sielos gelmes. O tikslas tik vienas – tam, kad galėtume panašėti į Jėzų, būti Jo perkeisti ir tada nebijoti Juo sekti.

Šią savaitę minėsime palaimintąjį Jurgį Matulaitį, kuris irgi kiekvieną sutiktą žmogų mokė blogį nugalint gerumu, patraukti prie Dievo, prie susitikimo su Jėzumi, kuris vienas turi galią pakeisti ir perkeisti mūsų gyvenimus idant turėtumėm tos Dievo malonės apsčiai ir jos pripildyti ja gyventumėm, džiūgautume ir dalintumės tuo turtingumi vieni su kitais.

Evangelijos komentaras       2020-07-6 4:53

Jėzau, kodėl Tu valgai drauge su muitininkais ir nusidėjėliais? Jėzau, kodėl mes ir fariziejai pasninkaujame, o Tavo mokiniai nepasninkauja? Jėzau, ateik, uždėk ant mano dukrelės ranką, ir ji atgis. Jei tik palytėčiau Jėzaus drabužį, išgyčiau.

Fariziejai provokavo Jėzų. Jono mokiniai laukė paaiškinimo. Moteris troško pasveikti. Tėvas norėjo, kad dukrelė vėl būtų gyva sveika. Gedėtojai šaipėsi iš Jo. Triukšmas. Minia. Klausimai. Sąmyšis. Kaip Jėzus gebėjo išlikti susikaupęs ir ramus tokioje sumaištyje?

Viena žinome tikrai: tai ne tokia paslaptis, kurios Jėzus nenorėtų atskleisti. Priešingai, Jis nori, kad ir mes būtume ramūs. Jėzus mus moko, kaip ir Jis, gyventi „Aukščiausiojo pastogėje“ (Ps 91, 1). Jis pasirūpindavo pabūti vienumoje su Tėvu. Kartkartėmis pasitraukdavo į nuošalią vietą, kad negirdėtų nepaliaujamų prašymų ir maldavimų, kad nebūtų mygiamas. Atsiribojęs nuo visko klausydavosi savo Tėvo. Jėzus klausė, siekė išminties ir visa darė, kad išgirstų Tėvo mintis bei troškimus.

Ir mes taip galime. Klauskime ir pasitikėdami laukime: Šventoji Dvasia įrašys savo atsakymą širdyje ir prote. Skaitykime Šventąjį Raštą, prašydami Dievą per Rašto žodį leisti mums pažinti Jo Širdį. Arba melsdamiesi tiesiog tyliai pasėdėkime Dievo artumoje, tarsi Jo glėbyje. Visą nerimą, baimę, būtinus darbus maldos metu pamirškime. Minutėlę paliaukime prašę, maldavę, užtarę. Tiesiog klausykimės. Tarsi paukštukai slėpkimės po Dievo sparnais. Viešpaties artumoje kasdien pabūkime bent dešimt minučių. Ir pamatysime, kaip viskas ims keistis.

Šiandienos psalmėje Dievas duoda mums tvirtą pažadą: „Kas mane myli, tą gelbėsiu, – saugosiu jį, nes jis žino mano vardą. Kai jis manęs šauksis, jo išklausysiu, – su juo būsiu varge, jį išgelbėsiu, pagerbsiu“ (Ps 91, 14–15). Tai Dievo pažadas kiekvienam iš mūsų. Viešpats padeda ramiai išgyventi daugybę sudėtingų, sunkių, painių situacijų. Be abejo, šito reikia išmokti, ir ne visada tai pavyks puikiai. Bet juo daugiau laiko praleisime Dievo Artumoje, juo viską ištverti bus lengviau.

Tėve, šiandien noriu pabūti mažu paukštuku po Tavo sparnais. Sustiprink mane, padėk man nugyventi šią dieną taikoje ir ramybėje. Padėk man vykdyti Tavo valią.

„ŽODIS tarp mūsų“

XIV eilinės savaitės pirmadienio Evangelija       2020-07-6 4:50

(Mt 9, 18–26)

  Jėzui bekalbant su Jono mokiniais, prisiartino vienas sinagogos vyresnysis, pagarbino jį ir tarė: „Ką tik mirė mano dukrelė. Bet ateik, uždėk ant jos ranką, ir ji atgis“. Jėzus tuoj pat nuėjo paskui jį kartu su savo mokiniais.
  Ir štai moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu, prisiartino iš paskos ir palietė jo apsiausto apvadą. Mat ji pati sau kalbėjo: „Jei tik palytėsiu jo drabužį – išgysiu“.
  Jėzus, atsigręžęs ir ją pamatęs, tarė: „Pasitikėk, dukra, tavo tikėjimas išgydė tave“. Ir tą pačią akimirką moteris pagijo.
  Atėjęs į sinagogos vyresniojo namus ir pamatęs vamzdininkus bei raudančią minią, Jėzus paliepė: „Išeikite, nes mergaitė ne mirus, o miega“. Jie tik juokėsi iš jo. Kai minia buvo išvaryta, jis įžengė vidun, paėmė mergaitę už rankos, ir ji atsikėlė. Garsas apie tai pasklido po visą aną kraštą.
Katalikai.lt

XIV eilinės savaitės pirmadienio Dievo Žodis       2020-07-6 4:49

Psalmė  (Ps 144, 2–9)

P. – Viešpats švelnus, maloningas.

  Noriu kasdien tave šlovint,
  tavąjį vardą trokštu garbinti amžiais.
  Viešpats be galo didingas ir garbės vertas, –
  niekas neperpras jojo didybės! – P.

  Tavo nuostabius darbus, tavo galybę
  skelbia karta būsimai kartai.
  Tavo didybė spindėte spindi,
  sklinda garsas stebuklų. – P.

  Kokie galingi veikalai tavo!
  Norime skelbti tavo didybę.
  Nepamirštamas tavo visagalis gerumas,
  tavo teisumas džiugina širdį. – P.

  Viešpats švelnus, gailestingas,
  didžiai maloningas, rūstaut negreitas.
  Viešpats visiems yra geras,
  savo visiems kūriniams gailestingas. – P.

Posmelis prieš evangeliją (2 Tim 1, 10b)

P.  Aleliuja. – Mūsų Išganytojas Jėzus Kristus sunaikino mirtį
              ir nušvietė gyvenimą savo Evangelija. – P. Aleliuja.

XIV eilinės savaitės pirmadienio Dievo Žodis       2020-07-6 4:48

Skaitinys (Oz 2, 14–22)

  Štai ką sako Viešpats:
  „Aš vesiuos savo tautą į dykumą ir piršiuos jos širdžiai. Ji noriai ten eis, kaip jaunystės laikais, kaip tada, kai jinai iš Egipto išėjo.
  Nuo jos lūpų pašalinsiu dievaičių vardus – ji nebesišauks jų vardo. Tą dieną aš jai sudarysiu sandorą su lauko žvėrimis, su padangių sparnuočiais ir žemės ropliais. Šalyje aš sulaužysiu lanką, kalaviją bei karą ir leisiu jiems saugiai gyventi.
  Sutuoksiu tave su savim visam laikui. Sutuoksiu tave su savim dėl teisės ir teisingumo, dėl malonės ir gailestingumo. Sutuoksiu tave su savim dėl ištikimybės: tada tu suprasi, jog aš esu Viešpats“

Mažutėliams Kristuje       2020-07-5 19:39

Krikščioniškosios Kultūros Institutas birželio mėn. yra išsiuntinėjęs jo veiklą palaikantiems adresatams tinkantį dvasinėms pratyboms Dieviškosios Širdies paveikslą su palydimuoju tekstu: https://kki.lt/portfolio/jezaus-sirdis/:
Pasiaukojimas Švenčiausiajai Jėzaus širdžiai
Jėzaus Širdies pagarbinimo mėnesį – birželį – organizavome
„Dieviškosios Širdies“ kampaniją, kurios metu katalikai visoje Lietuvoje
aukojosi Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai.
Švenčiausioji Jėzaus Širdis seseriai Benignai Konsulatai sakė:
„Aš noriu naujo visuomenės prisikėlimo! Noriu, kad šis prisikėlimas būtų meilės darbu“. Todėl siuntėme Lietuvos katalikams kunigo pašventintą Švenčiausios Jėzaus širdies paveikslą su „Asmeninio pasiaukojimo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai aktu”, kuris buvo apreikštas paties Jėzaus Šv. Margaritai Marijai Alakok 1673 – 1675 metais.
Iniciatyva kvietė asmeniškai pasiaukoti Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai, prisimenant Jėzaus Kristaus pažadą Šv. Margaritai Marijai Alakok:
„Aš suteiksiu palaiminimą tiems namams, kuriuose mano Dieviškosios Širdies paveikslas bus išstatytas ir pagarbintas.”
Mėginkite įsigyti ir tikėjo darbais pelnyti Dievo Malonių gausą!

Popiežius Pranciškus       2020-07-5 19:21

Jungas, kuris teikia atgaivą.
„Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“, – sako Jėzus sekmadienį skaitytoje Evangelijos ištraukoje.
Sekmadienio liturginis skaitinys (Mt 11, 25–30) susideda iš trijų dalių. Pirmoje Jėzus pašlovina Tėvą, kad paslėpė dangaus karalystės slėpinius nuo išmintingųjų ir gudriųjų, apreiškė juos mažutėliams. Antroje dalyje kalba apie artimą ir nepakartojamą ryšį su Tėvu: „niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti.“ Trečioje dalyje ragina artintis prie jo ir rasti atgaivą.
Pirmose eilutėse apie „išmintinguosius ir gudriuosius“ galima įžvelgti ironijos atspalvį. Iš tiesų jų širdis yra uždara, jie tik įsivaizduoja, kad yra gudrūs. Tėvo slėpiniai atveriami mažutėliams – tiems, kurie sugeba pasitikėti išgelbėjimo žodžiais, ilgisi Jo.
Jėzus paaiškina, jog viską gavo iš Tėvo. Jų ryšys yra išskirtinis: niekas nepažįsta jų, kaip jie pažįsta vienas kitą. Jų bendrystė yra tarsi pražydusi gėlė, kuri skleidžia grožį ir gėrį. Kai Jėzus kviečia – „ateikite pas mane visi“ – jis nori pasidalyti tuo, ką gauna iš Tėvo.
Tėvas pirmenybę teikia mažiesiems, Jėzus kreipiasi vargstančius ir prislėgtus ir leidžia suprasti, kad pats yra tarsi vienas iš jų – „aš romus ir nuolankios širdies“. Šiame apibūdinime atsispindi pirmasis ir trečiasis Kalno pamokslo palaiminimas, apie nuolankiuosius ir romiuosius.
Jėzus yra visiškai atsidavęs Tėvui, iš to kyla visas Jo mokymas, kurį Jis vadina jungu. Taip buvo vadinamas žydų Įstatymas ir įvairių mokytojų nurodymai. Tačiau Jėzus žada švelnų jungą, nes jis yra iš Dievo Tėvo ir Sūnus pats jį neša kartu su mumis. Nuolankus ir romus Jėzus nėra pasidavimo ir nusivylimo pavyzdys, tik auka, bet Žmogus, kuris iš širdies gyvena Tėvo meile. Jis išpildo Dievo valią ir liudija Jo karalystę.
Kristaus siūloma atgaiva nėra tik psichologinė pagalba ar suteikta parama, bet vargšų džiaugsmas priėmus Evangeliją ir tapus naujos žmonijos kūrėjais. Tai žinia visiems geros valios žmonėms, gyvenantiems ir šiandieniame pasaulyje, kuris aukština siekiančius tapti turtingais ir galingais visais būdais, kartais trypiant asmenis ir jų orumą. Tai žinia Bažnyčiai, kuri turi elgtis gailestingai ir evangelizuoti vargšus.
Marija buvo nuolankiausia ir tuo pat metu didžiausia iš visų kūrinių. Popiežius prašė jos užtarimo, kad gautume širdies išminties, įžvelgtume jos ženklus, įžengtume į nuo išdidžiųjų paslėptus slėpinius. (RK / Vatican News)

Mons. Adlofas Grušas       2020-07-5 19:18

GALINGI SILPNIEJI.
Mes esame vargšai kūriniai. Neturime nuopelnų, kuriais galėtume pasigirti, nes esame maži: be valdžios, be turtų, be ant krūtinės kabančių apdovanojimų. Vis dėlto Jėzus, neatsižvelgdamas į nieką, malda kreipiasi į dangaus Tėvą, kad Jam papasakotų apie mus. Tai ypatinga malda: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad šiems mažutėliams, šioms paprastoms, ne visuomet darnioms bendruomenėms apreiški savo paslaptis. Jas paslėpei nuo išmintingųjų ir gudriųjų, nes Tau, Tėve, patinka vyrai, moterys, jaunuoliai ir jaunuolės, seneliai, kurie artinasi prie kitų kukliai ir prašydami leidimo kreiptis į juos, atsiprašydami, jei kartais trukdo“…
Tie žmonės – tai Tėvo karalystės vargšai. Jiems Dievas pažada didžiausius dalykus ir, kaip didžiausią dovaną, apreiškia save patį.
Jėzus meldžiasi ne už ką kitą, o už mus, ir tai daro dėl vienintelės priežasties: Jis žino, jog yra pas Tėvą vedantis kelias. Tas, kuris mato Jėzų, mato ir Tėvą, kas pažįsta Jėzų, pažįsta ir Tėvą. Tokiu būdu statomi pas Dievą vedantys laiptai. Ant pirmos pakopos esame mes, kiekvienas iš mūsų, su savo ribotumu ir vargingumu. Ant antrosios pakopos yra Jėzus, pas Tėvą vedantis tiltas, mylimasis Sūnus, parodantis mums Tėvo Veidą. Ant trečiosios pakopos susitinkame su Dievu, ir šis susitikimas gaivina mūsų pačių bei mūsų bendruomenių tikėjimą.
Jėzus puikiai žino, kad gyvenime mes susiduriame su sunkumais. Kartais netgi gali atrodyti, jog tie išmėginimai gali visiškai mus sugniuždyti. Kaip tik tada, kai mūsų gyvenimo laivelis atrodo beskęstantis, Viešpats Jėzus ir pasirodo mums, kaip Tėvas ir Motina. Jis kviečia mus, pavargusius ir prislėgtus kasdienybės naštos, kartais nepakeliamai sunkių santykių, gniuždančios kitų žmonių tylos, eiti pas Jį ir ten rasti atgaivą. Tai nuostabus įvaizdis bendruomenės, kuri maldoje apsvarsto savo žaizdas ir yra drąsinama nepasimesti, neprarasti vilties. Tegul mūsų ir nedaug, tegul ne visuomet pakanka drąsos, bet Jėzus kviečia eiti pas Jį.
Dar nepradėjus ieškoti sprendimo, Išganytojas kviečia: „Ateikite pas mane“. Jis prašo, kad Jame ieškotume atgaivos, širdies ramybės, minčių aiškumo. Juk jeigu mes liksime suvargę ir prislėgti, neteksime vilties, kokį džiaugsmą, kokį pasitikėjimą, kokią ateitį galėsime paliudyti pasauliui?!
Mokytojas, visuomet besirūpinantis mūsų augimu tikėjime ir meilėje, mus drąsina ant savo pečių imti Jo jungą ir pats su mumis imasi tą jungą nešti.
Tai ne vergų, o laisvų žmonių jungas. Mums siūlomas jungas – tai kasdienybės jungas, savęs ieškojimo jungas, ne visuomet sėkmingų mėginimų ateitį pas Viešpatį jungas. Jo alternatyva yra mūsų prisirišimo prie nuodėmės grandinės, verčiančios mus savo asmeninius poreikius iškelti aukščiau bet kokio gėrio ir šventumo. Jos uždaro mus į vienatvės kalėjimą, atimdamos bet kokią broliškos bendrystės laimę.
Todėl Jėzaus jungas ir yra švelnus. Todėl iš Jo turime mokytis visų pirma romumo ir širdies nuolankumo. Romumas ginklus paverčia taikos įrankiais, būdami romūs, mes tampame drąsūs, tvirti, nesužeidžiami liudytojai, neieškantys palengvinimo. Nuolankumas – tai visiškos tiesos apie mus ir mūsų ben druomenes dorybė. Nusižeminę mes mokame nusilenkti iki žemės, pripažindami savo silpnumą ir leisdami triumfuoti Dievo galybei.
Taip, čia kalbama apie naštą, tačiau ta našta lengva, nes kartu su mumis ją neša pats Jėzus. Bet koks kitoks kelias būtų tik spąstai…

Kun. Vytenis Vaškelis       2020-07-5 19:16

Mažiau manęs – daugiau Jo manyje
Jėzus šlovina Tėvą už dieviškus dalykus, kuriuos Jis apreiškia ne pasaulio išmintimi besivadovaujantiems apsukriems asmenims (Mt 11, 25), bet tiems, kurie, kaip šv. Jonas Krikštytojas, trokšta dėl Kristaus mažėti (Jn 3, 30).
Mažėti – ne savo žmogišką orumą prarasti, bet atvirkščiai – siekti savo žmogiškumo sukilninimo aukštumų Dieve. Kas, remdamasis tikėjimu, stengiasi ugdyti dvasinį gyvenimą, menksta jo netikroji tapatybė; tada ateina Tikrasis, ir, apsigyvenęs jame (žr. Jn 14, 23), kaskart jį moko viską vertinti Dievo meilės šviesoje.
Tai – Jėzaus minimų mažutėlių, nuolankiaširdžių Dieve, kelias, kai, siekdami artimesnės su Juo draugystės, įgyjame drąsos atsiriboti ir nuo tų dalykų, kurie nors yra leistini, bet jie ne visi ir ne visada mums naudingi (plg. 1 Kor 6, 12). Mūsų gyvenimo tikėjimu branda mus vis dažniau skatina elgtis taip, kaip nori Viešpats… Jo didis troškimas – kad mūsų širdys būtų suvienytos Jo meilėje, ir, kad vis labiau stengtumės „pažinti Dievo paslaptį – Kristų, kuriame slypi visi išminties bei pažinimo lobiai“ (Kol 2, 2 – 3).
„Niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus, ir kam Sūnus panorės apreikšti“. Bet kuris kitas žmogus, save tapatindamas su Dievu, būtų vertai vadinamas apsišaukėliu, nes niekada kūrinys netaps lygiai toks, koks yra Kūrėjas. Tačiau Jėzus negali neskelbti tiesos, nes Jis dėl to ir gimė, kad liudytų tik tiesą (Jn 18, 37). Todėl gera klausytis Mokytojo žodžių, iš anksto žinant, kad jų autorius yra neklystanti ir aukščiausioji Tiesa, siųsta į žemę Tėvo, kad būtų demaskuotos visos melo tamsybės…
Beje, nors mums ir duodama tam tikra malonė pažinti ir mylėti Jėzų, o per Jį ir Tėvą ir Šventąją Dvasią, bet taip, kaip vienas kitą giliai pažįsta bei beribe meile myli Švč. Trejybės Asmenys, nė jokiam tobuliausiam kūriniui Dievo būties gelmių bei pilnatvės iki galo neįmanoma suvokti… Taigi tik pats Dievas absoliučiai pažįsta save, ir toks to pažinimo Jame neaprėpiamumas amžinai buvo, yra ir bus…

Kun. Vytenis Vaškelis       2020-07-5 19:15

Mažiau manęs – daugiau Jo manyje.
Tai – viena didžiausių paslapčių, už kurią turėtume kasdien dėkoti Visagaliui, nes, kai su malda širdyje, ateiname pas Jį, tos paslapties uždanga visada truputį atsidengia, ir mums suteikiama ypatinga dovana panašėti į Tą, kuris kasdien mus kviečia: „Ateikite pas mane visi“. Šis Jėzaus kvietimas reiškia, jog Jis visiems pas Jį ateinantiems nori suteikti gilesnį Tėvo pažinimą, kad pradėtume ilgėtis išvysti Jo Namų meilės šviesą, kurioje, aiškiau nei dabar padangėje matome Jo kūrinį – švytinčią saulę, visiškai laisvai galėtume regėti didingiausią triasmenio Dievo šlovę, Motiną Mariją, angelus ir Avinėlio krauju išgelbėtus žmones.
Kaip amžinybėje Dievą pažinsime kaskart Jį labiau mylėdami, taip dabar pirmiausia Jį pažįstame tikėdami, nes tikėjimas kyla iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis (žr. Rom 10, 17). Mūsų širdyse stiprėjantis tikėjimas pritraukia dieviškos meilės jėgą, kai, išgirdę Gerąją Naujieną apie Jėzaus besąlygišką meilę mums ir visai žmonijai, pavyzdžiui, kiekvieną rytą skiriame laiko niekuo kitu nepakeičiamam maldingam pabendravimui su Juo. Taigi kiekvienas savitu būdu (taip pat ir bendruomeniškai dalyvaudami šv. Mišių aukoje) ateiname pas Tą, kuris, kviesdamas mus, visuomet pas mus ateina greičiau, nei mes pas Jį. Faktiškai Jam ir ateiti nereikia, nes visur esantis Viešpats, mus kiaurai pažindamas bei matydamas, su mumis visados esti…
Pasitaiko, kad kartais būname išsiblaškę, apsunkinti įvairių rūpesčių ir nesame pasirengę maldoje susitikti su čia ir dabar Esančiuoju. Vis dėlto savo širdyje jaučiame, kad Jis, net nepaisydamas mūsų nepasitenkinimo savimi, kantriai mūsų laukia tokių, kokie tą valandėlę esame…
Sustiprinkime savo ryžtą melstis, prisimindami, kad Jėzus ypač laukia tų, kurie jaučiasi prislėgti, dėl nesėkmių pykstantys ant savęs ir pasaulio ar net nusivylę gyvenimu (plg. Mt 11, 28). Jis geriau už mus žino, kad mums pirmiausia reikia Jo – tikrojo Gydytojo, ne tik mums padedančio atrasti savo dvasinės problemos šaknį, bet galinčio mus per akimirksnį išlaisvinti nuo visų dvasinių bei fizinių bėdų.
Rašytojas Charlesas Spurgeonas byloja: „Kaip motina ištiesia ranką savo mažyliui ir kviečia ateiti sakydama „ateik“, lygiai taip pat daro Jėzus. (…) Jis visuomet eis priešakyje, kad paruoštų tau kelią, išvalytų takus; tu girdėsi Jo žvalų balsą, kviečiantį sekti paskui Jį visą savo gyvenimą. Didingą mirties valandą Jis palydės tave į dangų tokiais mielais žodžiais: „Ateikite Tėvo palaimintieji“.

ahh       2020-07-5 17:49

visi “šventi” raštai parašyti “šaraškino” kontoroje.

Kis       2020-07-5 11:48

Tikiu i Dieva teva visagali….

Tikrai taip.       2020-07-5 10:07

“Dievas pažada būti šalia visada, veikti ir darbuotis drauge – ypač per Jo vardu susibūrusią bendruomenę, maitinamą Jo žodžiu ir sakramentais.”
  Žmogus, ištikus sunkumui, ligai, nelaimei, neteisybei savo kelyje, be Dievo pagalbos dažnai pasimeta, praranda ramybę, puola į neviltį ir nebemato jokios išeities. O, kai esame vienybėje su Jėzumi, išties, ši našta tampa lengva, nes visus šiuos širdies sunkumus pasiima Jėzus. Širdyje įsivyrauja šviesa ir viltingo džiaugsmo ramybė.


Rekomenduojame

Kas mes? Vytautas Sinica apie Nacionalinį susivienijimą

Rasa Čepaitienė. Gyvename totalinio freimingo laikais

Skaitiniai. Andrius Švarplys rekomenduoja: Tiems, kam rūpi akademinė laisvė ir universiteto likimas ‘Black Lives Matter’ epochoje

Vytautas Radžvilas. Laisvė, arba Kodėl NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS dalyvauja rinkimuose?

Andrius Švarplys. Parklupdyti Vakarai nesugeba apginti net savęs, tai kaip mes galime iš jų tikėtis pagalbos?..

Ramūnas Aušrotas. Ar Prancūzijos parlamentas paseks Lietuvos pavyzdžiu ir pasmerks surogaciją kaip prieštaraujančią moterų ir vaikų orumui?

Trakų salos pilyje bus pristatyta Daliaus Stanciko knyga „Kūju per Lietuvos istoriją“

Raimondas Navickas. Nanto katedrą padegė keršydamas Prancūzijos valdžiai

Agnė Širinskienė. Apie neliečiamuosius

Audrius Bačiulis.Beprotybės kronikos: Leftistinių propagandistų miniai nepavyko parklupdyti didžiausio JAV verslo dienraščio „The Wall Street Journal“

Raimondas Navickas. Panašu, kad antisemitizmo ir etninės nesantaikos kurstytojai Lietuvoje išties kelia galvą

Andrius Švarplys. Vyksta didžiulė, giluminė, fundamentali demoralizacija

Geroji Naujiena: Kad ieškotume Jo Karalystės ir Jo teisumo

Vytautas Sinica. Kas yra leftizmas?

Vygandas Trainys. Partizanų ir kitų Lietuvai pasiaukojusių žmonių juodintojai nusipelno platesnio komentaro

Raimondas Navickas. Rinkimų naujienos iš ateities

Vitalijus Karakorskis. Atviras laiškas advokatei Fainai Kukliansky

Karolis Venckus demaskuoja: vaikų prievartautojas, ištvirkinęs pasaulio elitą. Lietuvoje to nėra?

Algimantas Rusteika. Dar kartą apie idiotus ir idiotizmą

Neringa Venckienė. Nušautas pedofilo Džefrio Epšteino ir DEUTSCHE BANK bylą nagrinėjusios teisėjos sūnus

Arvydas Anušauskas. Prašau pagalbos – tai gali sustabdyti insinuacijomis ir iš piršto laužtais teiginiais grįstą šmeižto kampaniją

Bronius Puzinavičius. Ar sprendimą dėl Lukiškių aikštės monumento turėtų priimti tik menininkai?

Vytautas Sinica. Užsienio „gerąją patirtį“ reikia įvertinti iš anksto

Rinkimai Lenkijoje – kova ir pramoga

Verta prisiminti. Arvydas Šliogeris. Pamatinė žmogaus dorybė yra drąsa

Vytautas Radžvilas. Remti Bideną – tiesti kelią Merkel-Putino paktui

Jolanta Miškinytė. Dar viena šeima prašosi oficialaus prieglobsčio Lenkijoje

Algimantas Rusteika. Pabaigos pradžia

240 000 žmonių pasirašė Baltųjų rūmų peticiją raginančią paskelbti George’ą Sorosą teroristu

Vytautas Radžvilas. Laisvė – tai ne teisė voliotis smėlio dėžėje ant didvyrių kaulų…

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.