Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Laimingi, kurie pagal Dievo įsakymus eina, kas iš širdies Jojo ilgis

Tiesos.lt redakcija   2020 m. vasario 16 d. 6:01

67     

    

Geroji Naujiena: Laimingi, kurie pagal Dievo įsakymus eina, kas iš širdies Jojo ilgis

Jis niekam neliepia daryti ką bloga

Laikytis įsakymų reikia tik noro,
ir vykdyti Viešpaties valią pajėgsi.
Ugnis ir vanduo pasirinkti tau duota:
ištiesk savo ranką į tai, ko geidauji.
Gyventi ar mirti sau pats žmogus lemia,
nes ko tik jis geidžia, laisvai ir pasiekia.
Labai išmintingas yra mūsų Viešpats:
jis didis, galingas ir regintis viską.
Maloniai jis žvelgia į tuos, kur jo bijo,
ir žino kiekvieno žmogaus visus darbus.
Jis niekam neliepia daryti ką bloga
ir niekaip neverčia ką nors nusidėti. (Sir 15, 15–20)

* * *

Laimingi, kurie pagal Dievo įsakymus eina

Laimingi, kurių nepeiktinas kelias,

kurie pagal Dievo įsakymus eina.
Laimingi, kas laikos jo žodžių,
kas iš širdies jojo ilgis. –
Lai būna mano vienintelis kelias:

žiūrėt tavo valios.
Niekuomet nepatirsiu aš gėdos,
jei nuostatus tavo svarstysiu. –
Suteik savo tarnui malonę, tai aš gyvensiu

ir tavo mokslo laikysiuos.
Akis man atverki,
kad stebuklus tavo mokslo regėčiau. –
Parodyk man, Dieve, savo įstatymų kelią,

ir kaip atlygio aš jo laikysiuos.
Suteik įžvalgumo pildyt tavo Teisyną
ir nuoširdžiai jo laikytis. (Ps 118, 1–2. 5–6. 17–18. 33–34)

* * *

Dievas yra nuo amžių paskyręs išmintį mums išaukštinti

Broliai! Mes tobuliesiems skelbiame išmintį, tačiau tai ne šio pasaulio ir ne praeinančių šio pasaulio valdovų išmintis.
Mes skelbiame slėpiningą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas yra nuo amžių paskyręs mums išaukštinti. Jos nepažino jokie šio pasaulio valdovai, nes, jei būtų pažinę, nebūtų garbingiausiojo Viešpaties nukryžiavę. Bet skelbiame, kaip parašyta: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į galvą neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“.
Dievas mums tai apreiškė per Dvasią, nes Dvasia visa pažįsta, net Dievo gelmes. (1 Kor 2, 6–10)

* * *

Jūsų protėviams buvo pasakyta; o aš jums sakau…

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: [„Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys. Todėl, kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje. Taigi sakau jums:] Jeigu jūsų teisumas nebus tikresnis už Rašto aiškintojų ir fariziejų teisumą, jūs neįeisite į dangaus karalystę. Jūs esate girdėję, kad jūsų protėviams buvo pasakyta: ‘Nežudyk’, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. [Kas sako savo broliui: ‘Pusgalvi!’, turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: ‘Kvaily!’, tas smerktinas į pragaro ugnį.

Jei neši dovaną prie altoriaus ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie altoriaus, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada, sugrįžęs, aukok savo dovaną. Greitai nusileisk savo ieškovui, dar kelyje į teismą, kad ieškovas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas – teismo vykdytojui, ir kad tu nepakliūtum į kalėjimą. Iš tiesų sakau tau: neišeisi iš ten, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko.]

Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: ‘Nesvetimauk!’ O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi.
[Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą. Ir jeigu tavo dešinioji ranką gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas patektų į pragarą. Taip pat pasakyta: ‘Kas atleidžia žmoną, tegul išduoda jai skyrybų raštą’. O aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia žmoną, – jei ne ištvirkavimo atveju, – skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda – svetimauja.]

Taipogi esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: ‘Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas’. O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite (.) [nei dangumi, nes jis Dievo sostas, nei žeme, nes ji – jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji – didžiojo Karaliaus miestas. Neprisiek nei savo galva, nes tu negali nė vienintelio plauko padaryti, kad jis būtų baltas ar juodas.] Verčiau jūs sakykite: ‘Taip’, jei taip, ‘Ne’, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“.  (Mt 5, 17–37)

* * *

Arnoldas Valkauskas. Mintys pamąstymui: ar meilės gali būti per daug

 

 

* * *

Sigitas Tamkevičius. Kertiniai gyvenimo laisvėje akmenys
Sekmadienio homilija

Kalno pamoksle Jėzus kalbėjo apie pačias reikalingiausias tiesas, kurias privalėjo žinoti kiekvienas jo sekėjas. Kai kurias ydas, kaip antai pyktį, gašlumą bei melą, ir dorybes – susitaikymą, skaistumą bei tiesumą – Jėzus plačiau paaiškino. Valandėlę sustokime prie šių ydų, kurios gali mus pavergti, ir dorybių, kurios yra tarsi kertiniai mūsų gyvenimo akmenys.

Pyktis yra mums geriausiai pažįstama emocija, ir jei jos nekontroliuojame, ji greitai tampa yda. Pykstame patirdami skriaudą, girdėdami mus niekinantį žodį ar išgyvendami priešiškumą. Pykstame, kad kažkas, mūsų supratimu, blogai su mumis elgiasi ar kad įvykiai klostosi ne taip, kaip norėtume.

Šiandienėje Lietuvoje yra labai daug pykčio; mums daug kas nepatinka: politikų sprendimai ir Vyriausybės darbai, per maži atlyginimai ir per aukštos kainos etc. Norėtume, kad iš mūsų akiračio dingtų visi nedraugai, o kai to neįvyksta, tuomet pykstame. Tokio pykčio ir susipriešinimo, kokį šiandien matome aplinkui, anksčiau kaip ir nebūta. Ką daryti? Nelengva surasti vaistą, kaip pasveikti pačiam žmogui ir kaip gydyti visuomenę. Tačiau tokį vaistą Jėzus siūlo.

„Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną“ (Mt 5, 23–24). Jėzus siūlo vienintelį vaistą, galintį keisti į gera susipriešinusią visuomenę. Šis vaisto pavadinimas – gerumas bei susitaikymas. Jei į pyktį atsakysime pykčiu, visuomet pralaimėsime; tiesiog uždusime savo pyktyje. Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis gerai suprato šią tiesą ir net savo šūkiu pasirinko „Nugalėk blogį gerumu!“

Kita nuolat sutinkama yda yra nevaldomas gašlumas. Anksčiau žmonės jo gėdydavosi; dabar jis net reklamuojamas. Dėl šios ydos kenčia moterys ir vyrai, byra šeimos, klesti prostitucija, daromi sunkiausi seksualiniai nusikaltimai. Ir jokiais įstatymais šios ydos neužkardysi.

Jėzus ir čia siūlo patį reikalingiausią vaistą: reikia energingai kovoti su neskaistumu savo mintyse bei jausmuose: „Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin“ (Mt 5, 29). Blogis gimsta ten, kur niekas nemato, ir jei nesutvarkysime savo minčių, emocijų bei žvilgsnių, visuomet pralaimėsime, padarydami daug blogio sau bei kitiems.

Trečia dažnai sutinkama yda yra melas. Žmonės šią ydą ištobulina iki begalybės; sugebama meluoti ne tik žodžiais, bet ir visa elgsena. Kažkada melu buvo paremtas visas sovietinis gyvenimas, bet melas pūdo ir laisvės keliu einančią visuomenę, nes jo šaknys yra nesunaikintos. Apie jas Jėzus aiškiai kalba: „Skleisdamas melą, jis (velnias) kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“ (Jn 8, 44).

Kaip kovoti su melu? Kaip atsispirti pagundai sakyti netiesą? Jėzus atsako: „Verčiau jūs sakykite: ʽTaipʼ, jei taip, ʽNeʼ, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“ (Mt 5, 37). Būti tiesiakalbiu nelengva, bet su Dievo pagalba galima išmokti ir žodžių, ir viso elgesio tiesumo.

Jėzus paskelbė, kad Įstatyme yra svarbūs net mažiausi paliepimai, o ką jau kalbėti apie pačius svarbiausius: „Kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje“ (Mt 5, 19). Maldoje pasitikrinkime, kokia padėtis su tais trimis paliepimais – susitaikinimu, skaistumu ir tiesumu. Teužtaria mus Dievo Motina, kad savo dvasiniame gyvenime nepaliktume spragų.

Dievo žodis Siracido knygoje skelbia: „Prieš kiekvieną žmogų yra gyvenimas ir mirtis, ką žmogus pasirenka, tai bus jam duota“ (Sir 15, 17). Einant laisvės keliu kai kurie pasirinkimai yra ypač svarbūs.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Evangelij komentaras       2020-02-22 6:05

Komentaro autorius – kun. Vladimiras Solovej

Kodėl Jėzui rūpėjo būtent Pilypo Cezarėjoje užduoti savo mokiniams klausimą: „O kuo jūs mane laikote?“ Veikiausiai todėl, kad ši vieta buvo šventa mažiausiai keturioms tautoms. Jėzaus laikais stipriausias buvo Ciesoriaus kultas. Dar ir šiandien Cezarėjos apylinkėse galima pamatyti Imperatoriaus šventyklos liekanų. Romėnai turėjo šiame mieste šventyklas, kuriose garbino savo dievus. Tačiau dar prieš ateinant romėnams ši vieta buvo šventa graikams, jie čia garbino dievaitį, vardu Panas – pusiau žmogų, pusiau ožį, nelaimingai įsimylėjusi į nimfą. Jo garbei buvo žudomi ožiai. Be graikų ir romėnų, ši vieta buvo svarbi sirams, kurie šioje vietoje garbino Biblijoje minimą Baalį. Pilypo Cezarėja buvo ypatinga taip pat ir žydams, nes būtent čia yra Jordano ištakos.

Šalia visų šitų šventyklų, įvairiausių kultų, Jėzus klausia mokinių: kuo aš jums esu? Čia glūdi visa šio dialogo prasmė. Kiekvieną kartą, kai Jėzus mums iškelia šį klausimą, Jis pasiima mus į Pilypo Cezarėją. Netgi jei nesame ten buvę fiziškai, visose tose šventyklose mes vienaip ar kitaip apsilankome. Kiekvienas garbina Cezarį, kadangi trokšta valdžios. Valdžia – tai galingas stabas. Valdžia tai taip pat pinigai, turiu pinigų – turiu galią. Panašiai mes visi esame graikai, t. y. stabuko Pano garbintojai. Pano garbinimas – tai grožio kultas. Įvairiausi sporto klubai, lieknas kūnas, geriausia kosmetika ir pan. Žinoma, kad graikai labai vertina pažinimą ir mokslą. Tai yra proto kultas. Jei kažkas neatitinka mokslinių teiginių, vadinasi, to nėra. Todėl Kryžius graikams yra nesusipratimas, tai kažkas neracionalaus, nelogiško.

Žinių kultas – tai stabas. Baalo kultas – tai sekso ir vaisingumo kultas. Vaisingumo kultas – tai nuolatinis siekis matyti savo darbo vaisius, tai statistikos gerinimo ir reitingų vaikymasis. Žydams šventas yra Įstatymas. Mes taip pat sakome – aš turiu teisę. Teisės kultas. Mes gebame išsireikalauti savo teises, kad galėtume jomis mojuoti kitiems po nosim. Jėzus kviečia mus į tokias vietas, kad būtent ten galėtų paklausti: o aš kuo tau esu? Petras atsako: tu esi Mesijas, tai reiškia –tu gali mane iš visų šitų mano dievaičių išgelbėti. Kristus atsako: laimingas esi, Petrai, ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet tu supratai kažką nepaprastai svarbaus. „Tu esi Mesijas gyvojo Dievo Sūnus“ – tai nėra dogma, tai yra tikėjimo į Jėzų, kuris gelbėja iš visų stabų ir priklausomybių išpažinimas.
Bernardinai.lt

Šeštadieniui skirta Evangelija       2020-02-22 6:01

(Mt 16, 18)
Aleliuja. – Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią,
              ir pragaro vartai jos nenugalės. –  Aleliuja.

Evangelija (Mt 16, 13–19)

  Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“
  Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“.
  Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“
  Tada Petras prabilo: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“
  Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jono sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“.

Šeštadienio Dievo Žodžio       2020-02-22 5:59

Psalmė (Ps 22, 1–6)

P.  Mane Viešpats gano: man nieko nestinga.

  Mane Viešpats gano: man nieko nestinga.
  Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja,
  leidžia man atilsėti paversmy;
  manąją sielą gaivina,
  veda mane teisingais takais savo garbei. – P.

  Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu,
  aš nebijosiu, nes tu drauge būsi.
  Tavo lazda, vėzdas galingas,
  drąsą man duoda. – P.

  Tu man keli vaišes,
  o priešai sugėdinti žiūri.
  Kvepalais man patepi galvą,
  pili man sklidiną taurę. – P.

  Tavoji malonė ir meilė palydi
  kiekvieną mano gyvenimo dieną.
  Aš Viešpaties būste gyvensiu
  per amžius ilgiausius. – P.

Šeštadienio Dievo Žodžio       2020-02-22 5:59

Skaitinys (1 Pt 5, 1–4)

  Mylimieji!
  Jūsų Vyresniuosius prašau aš, irgi vyresnysis, Kristaus kentėjimų liudytojas ir būsimosios šlovės dalyvis: ganykite jums patikėtą Dievo kaimenę ne iš prievartos, bet su noru, kaip Dievui patinka, ne dėl bjauraus pelno, bet gera valia, ne kaip viešpataujantys jums pavestiesiems, bet tapę pavyzdžiu kaimenei. Kai pasirodys Vyriausiasis Ganytojas, jūs gausite nevystantį garbės vainiką.

Mąstymas       2020-02-21 19:15

Prašyti laisvos širdies, pasiruošusios viską prarasti dėl Jėzaus

Prisiartinsiu prie Jėzaus, priglausiu savo galvą prie Jo širdies. Įsiklausysiu į Jo žodžius, įsiklausysiu pirmiausia į Jo širdies plakimą. Prašysiu, kad pajėgčiau priimti kiekvieną Jėzaus žodį giliame santykyje su juo pačiu.

*

Pamatysiu liūdesį ir skausmą Jėzaus akyse. Jis pasakoja man, kad daug kentės: bus autoritetų atmestas, bus nužudytas. Ar noriu būti arti tokio Jėzaus? Kokius jausmus iššaukia manyje mintis apie kentėjimą, atmetimą ir mirtį? Pasakysiu apie tai Jėzui.

*

Jėzaus palieka man didžiausią pažadą: viso ko pabaigoje yra prisikėlimas, amžinas gyvenimas – be skausmo, be baimės, nesibaigianti laimė su Juo ir Jame. Paskutinis Jėzaus žadamas dalykas nėra kančia, bet prisikėlimas!

*

Koks šiuo metu yra mano didžiausias kentėjimas? Atmetimas? Mirties baimė? Įsisąmoninsiu, kad visame tame yra Jėzus. Jis su manimi kenčia. Pažada gyvenimą, prisikėlimą. Ar tikiu tuo?

*

Jėzus vienareikšmiškai man sako, kad jeigu noriu būti su Juo, turiu susitaikyti su savęs ir savų garantijų išsižadėjimu. Turiu susivienyti su savo kryžiumi, turiu susitelkti ne į savo skausmą, bet ties Jėzumi.

*

Pakviesiu Jėzų į savo gyvenimo istoriją. Parodysiu Jam vietas, santykius, įvykius, kuriuose buvau labiausiai žeidžiamas arba žeidžiau kitus. Karštai Jo prašysiu, kad išgydytų mano atmintį nuo pykčio, keršto ir neatleidimo.

*

Jėzus moko mane žvelgti į gyvenimą iš atstumo. Svarbiausia yra amžinojo gyvenimo perspektyva, o ne tai, ką dabar galiu pasiekti ir turėti.

Kartosiu:

„Jėzau, Tu esi visas mano gyvenimas!“.
Kasdienpamastau.lt

Penktadienio Evangelijos komentaras       2020-02-21 5:52

Komentaro autorius – kun. Vladimiras Solovej

Dievas neužkrauna mums kryžiaus. O kodėl turėtų? Ar tam, kad mes kentėtume ir Juo pasitikėtume? Ar tam, kad mus paauklėtų? Turint omenyje, kad išbandymų metu mūsų tikėjimas beveik visada susvyruoja, argi Dievas, mus pažinodamas, taip rizikuotų? Ne, Dievas neužkrauna mums kryžiaus. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra paženklintas kančios, tačiau tai dar nėra kryžius ar bent jau tai nėra Jėzaus kryžius. Kančia tampa kryžiumi, vedančiu į gyvenimą tik tuomet, kai sekame Jėzų, trokštame dovanoti savo gyvenimą Jo pavyzdžiu, tuomet toks kryžius, kuris nors ir yra mirties įrankis, mūsų nužudyti negali. Kryžius priimtas be Jėzaus – laužo, triuškina, naikina ir žudo.

Jėzus ką tik išpažinusiems Jo mesijiškumą mokiniams sako, kad yra kitoks Mesijas, nei to tikisi žmonės. Jis yra pasiruošęs kalbėti apie tikrą Dievo veidą mokėdamas aukščiausią savo gyvybės kainą. Todėl ir mūsų gyvenimas yra matuojamas ne pasiektais rezultatais, darbo ar asmenine sėkme, bet gebėjimu tapti dovana kitam, išdalinti save dėl Dangaus karalystės.
Bernardinai.lt

Penktadienio Evangelija       2020-02-21 5:51

(Jn 15, 15b)

Aleliuja. – Jus draugais vadinu, – sako Viešpats, –
              nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs. –  Aleliuja.

Evangelija (Mk 8, 34–39–9, 1)

  Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės.
  O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?!
  Jei kas gėdijasi manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus,
atėjęs su savo Tėvo šlove, šventųjų angelų lydimas“.
  Jis dar jiems kalbėjo: „Iš tiesų sakau jums: tarp čia stovinčių yra tokių, kurie neragaus mirties, kol išvys didingai ateinančią Dievo karalystę“.

Penktadienio Dievo Žodžio       2020-02-21 5:49

Psalmė (Ps 111, 1–6)

Laimingas, kas Viešpaties įsakymus myli.
Arba: Aleliuja.

  Laimingas, kas Viešpaties bijo,
  kas jo įsakymus myli.
  Jo ainiai bus žemėj galingi.
  Teisingųjų kartai – palaima. –

  Jo namuose – ištaiga, dideli turtai,
  jo teisumas amžiais laikysis.
  Jis nušvinta, geriesiems lyg šviesa tamsybėj,
  švelnus, gailestingas, teisingas. – P.

  Laimingas, kas kito gailis, paskolą duoda,
  kas reikalus tvarko teisingai,
  jam niekad netenka drebėti,
  minimas teisuolio vardas per amžius. – P.

Penktadienio Dievo Žodžio       2020-02-21 5:49

Skaitinys (Jok 2, 14–24. 26)

  Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų? Ar gali jį išgelbėti tikėjimas?
  Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors jūsų tartų: „Eikite ramybėje, sušilkite, pasisotinkite“, o neduotų, kas reikalinga jų kūnui, – kas iš tų žodžių? Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs“.
  Priešingai, kitas pasakys: „Tu turi tikėjimą, o aš turiu darbus. Parodyk man be darbų savo tikėjimą, o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą. Tu tiki, jog yra vienas Dievas? Gerai darai! Bet ir demonai tiki ir dreba. Ar nori žinoti, neišmintingas žmogaus, kad tikėjimas be darbų nevaisingas? Argi ne darbais buvo nuteisintas mūsų tėvas Abraomas, aukodamas savo sūnų Izaoką ant aukuro? Matai – tikėjimas veikė kartu su jo darbais, ir darbai atbaigė tikėjimą. Taip išsipildė Rašto posakis: ‘Abraomas patikėjo Dievu, ir tai buvo jam įskaityta teisumu, o jis pramintas Dievo bičiuliu’“.
  Jūs matote,kad žmogus nuteisinamas darbais, o ne vienu tikėjimu. Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas.

Popiežiaus Pranciškaus homilija       2020-02-20 21:21

Popiežius: tikri krikščionys eina Jėzaus nusižeminimo keliu
Krikščionis yra tasai, kuris sutinka eiti Jėzaus dėl mūsų išgelbėjimo pramintu keliu. Tai nuolankumo kelias, priminė ketvirtadienio rytą popiežius Pranciškus šv. Mišių dalyviams Šv. Mortos namų koplyčioje.

Išpažinti Jėzų reiškia išpažinti Jo mirtį, prisikėlimą, o ne išpažinti: „Tu – Dievas“ ir ties tuo sustoti. „Tu atėjai dėl mūsų ir mirei dėl manęs. Prisikėlei ir duodi gyvybę. Tu mums pažadėjai atsiųsti Šventąją Dvasią, kad mus vestų“.

Išpažinti Jėzų reiškia priimti kelią, kurį Tėvas parengė jam: tai nusižeminimo kelias. Paulius laiške filipiečiams rašo, kad Tėvas pasiuntė savo Sūnų, kuris apiplėšė save, priimdamas tarno išvaizdą, jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Jei nepriimame Jėzaus nusižeminimo kelio, kurį jis pasirinko žmonijos išganymui, tada ne tik nesame krikščionys: tuomet pelnysime tai, ką Jėzus pasakė Petrui: „eik šalin, šėtone“.

Matome daugelį geros valios krikščionių, kurie religiją sumaišo su socialine gerumo ir draugystės sąvoka, taip pat matome daugelį dvasininkų, kurie sakosi sekantys Jėzaus keliu, bet ieško garbės, renkasi prabangos, supasaulėjimo kelią: jie neieško Jėzaus, o savęs. Jie nėra krikščionys. Jie sakosi esą krikščionys, bet yra krikščionys tik vardu, nes nepriima Jėzaus nusižeminimo kelio. Bažnyčios istorija, kuri rodo, kad taip gyveno daug vyskupų ir daug supasaulėjusių popiežių, kuriems nusižeminimo kelias buvo svetimas ir jie nesutiko juo eiti, turi ir mums padėti suprasti, kad tai nėra tikrasis kelias.

Nuolankumo kelias yra krikščioniško gyvenimo kelias. Kai krikščionys neseka šiuo keliu, kai vyskupai, kunigai ir popiežiai neina šiuo keliu, jie klysta. Prašykime krikščioniško nuoseklumo malonės, kad nepanaudotume krikščionybės karjerizmui. (SAK / VaticanNews)

Mąstymas       2020-02-20 13:02

Prašyti išlaisvinimo iš savimeilės, kuri uždaro mane Jėzaus malonei

Įvykis, kurį apmąstysiu, daro lūžį Šv. Morkaus pasakojime. Tai yra jo Evangelijos centras. Jėzus ruošia mokinius, kad jie galėtų apsispręsti sekti Jį. Prašysiu malonės, kad galėčiau atsiverti Dievo žodžiui.

*

Prisijungsiu prie mokinių, einančių kartu su Jėzumi per kaimus. Jie kalbasi, jaučiasi laimingi. Niekas nebūna taip dažnai ir taip arti prie Jėzaus, kaip jie. Jėzus sustoja. Atkreipsiu savo žvilgsnį į Jėzų. Jis žiūri į kiekvieną, taip pat į mane ir klausia: „Kuo mane žmonės laiko“?

*

Pagalvosiu apie žmones, su kuriais dažniausiai susitinku. Kas jiems yra Jėzus? Ar savo namuose, bendruomenėje, darbe užduodame sau tokį klausimą? Ar taip paprastai kalbamės tarpusavy, kas mums yra Jėzus?

*

Ilgiau sustosiu ties antru klausimu: „O kuo jūs mane laikote“? Kas Jėzus yra asmeniškai man? Kaip bėgant metams vystėsi mano santykiai su Jėzumi? Ar jie gilėjo? Kaip pavadinčiau šiandien savo ryšį su Jėzumi?

*

Jėzus kalba apie kančią, kuri Jo laukia. Stebėsiu persigandusius mokinių veidus. Kokie jausmai atgyja manyje, kai Evangelijoje perskaitau žodžius apie kryžių, atsižadėjimą, atmetimą? Atidžiai peržvelgsiu visus tuos pergyvenimus.

*

Atkreipsiu dėmesį į Šv. Petro reakciją. Pabandysiu pats atsistoti į jo vietą. Kaip aš sureaguočiau tokiu atveju? Kas Šv. Petro elgesyje labiausiai primena mano laikyseną? Ar sugebu kalbėtis su Jėzumi apie savo baimes, užsispyrimus ir prieštaravimus?

*

„Mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“. Kokiomis mintimis daugiausiai vadovaujuosi savo gyvenime? Ar sugebu išsižadėti savęs ir rizikuoti dėl Jėzaus?

Dažnai kartosiu:

„Jėzau, išgydyk mano ligotą mąstyseną“.
Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-02-20 9:57

Komentuoja – kun. Vladimiras Solovej

Jėzaus ir apaštalo Petro pokalbio įtampą lietuviškas Evangelijos teksto vertimas perteikia žodžiais: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“ Toks vertimas suteikia tekstui dramatiškumo, tačiau tai daro evangelinės prasmės kaina. Iš tiesų Jėzus niekur nevaro Petro, bet liepia jam Jį sekti: Petrai eik už manęs, arba eik paskui mane. Jeronimo vertime yra sakoma vade post me, satana. Žodžiu, Jėzus tikrai nesiunčia Petro velniop, bet liepia jam sekti iš paskos. Eiti paskui Jėzų reiškia būti pašauktam, taigi šioje konfrontacijoje Dievas dar kartą pašaukia Petrą taip kaip prie Galilėjos ežero. Kartu Jėzus parodo Petrui, kur glūdi jo klaida: Sek paskui mane, bet nešok prieš mane, neveik savarankiškai vedamas savo paties gėrio ir blogio supratimo. Jeigu seksi paskui mane, tu taip pat turėsi pereiti per kryžių, tačiau nebijok, šiuo keliu eidamas tikrai gyvensi.

Jėzaus pašaukia Simoną Petrą būti savo mokiniu būtent tą akimirką, kai šis savo mąstyme yra tikras Dievo priešininkas. Jėzus žino, jog šis pašaukimas taps Petrui atsivertimu, o Jis savo ruožtu galės stiprinti brolius. Evangelisto Morkaus šios istorijos pasakojime nerandame Jėzaus žodžių, kuriais Jis Petrą pavadina uola. Greičiausiai dėl to, kad Petras, pasakodamas Morkui šią istoriją ir aiškiai suvokdamas savo nuodėmingumą, šių žodžių jam tiesiog neperdavė, verčiau norėjo, kad Morkus kalbėtų apie jį vien kaip apie priešginą. Petras norėjo, kad Evangelijos klausytojai įsimintų, jog galima būti šalia Jėzaus ir kartu galima būti Jo priešininku. Jėzui teko būti su tokiais žmonėmis, ir tokiems žmonėms jis skyrė ypatingą užduotį. Norime su tuo sutikti ar ne, tačiau mes dažnai esame Dievo priešginos, esame kliūtimi įgyvendinti Jo planus šiame pasaulyje. Ir tokiame mūsų santykyje su Dievu apsireiškia Jo begalinis gailestingumas. Dievas šaukia žmogų dideliems dalykams, vildamasis pažadinti žmoguje tokį gėrį, kuris viršys jo silpnumą, nuodėmę, priešgyniavimą. Dievo gailestingumas – tai begalinis Dievo pasitikėjimas žmogumi.
Bernardinai.lt

Ketvirtadieniui skirta Evangelija       2020-02-20 5:51

(plg. Jn 6, 63b. 68b)

Aleliuja. – Viešpatie, tavo žodžiai, yra dvasia ir gyvenimas.
              Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. –  Aleliuja.

Evangelija (Mk 8, 27–33)

  Jėzus su mokiniais keliavo į Pilypo Cezarėjos kaimus. Kelyje klausė mokinius: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?“
  Jie atsakė: „Vieni – Jonu Krikštytoju, kiti – Eliju, treti – dar kuriuo iš pranašų“.
  Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“
  Petras jam atsakė: „Tu esi Mesijas“. Tuomet Jėzus griežtai įsakė niekam apie jį nekalbėti.
  Ir jis ėmė jiems aiškinti: „Žmogaus Sūnui reikės daug iškentėti, būti seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestam, nužudytam ir po trijų dienų prisikelti iš numirusių“. Jis tai kalbėjo visiškai atvirai.
  Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė jam priekaištauti. Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: „Eik šalin,
šėtone, nes tu galvoji ne apie tai, kas Dievo, o kas žmonių!“

Ketvirtadienio Dievo Žodžio       2020-02-20 5:50

Psalmė (Ps 33, 2–7)

P. Štai vargšas šaukės, ir Viešpats išgirdo.

  Aš visuomet Viešpatį gerbsiu,
  mano burna šlovins jį nuolat.
  Tuo mano siela didžiuojas.
  Tegu nuskriaustieji tai girdi ir džiaugias. – P.

  Su manimi visi šlovinkit Viešpatį,
  aukštinkim Viešpaties vardą, kaip vienas.
  Viešpaties ieškau, jis atsiliepia
  ir išvaduoja mane iš baisybių. – P.

  Žvelkit į jį, ir jums nušvis veidas,
  nebeteks rausti iš gėdos.
  Štai vargšas šaukės, ir Viešpats išgirdo,
  iš visų bėdų išvadavo. – P.

Ketvirtadienio Dievo Žodžio       2020-02-20 5:49

Skaitinys (Jok 2, 1–9)

  Mano broliai, nesutepkite mūsų šlovingojo Viešpaties Jėzaus Kristaus tikėjimo atsižvelgimu į asmenis.
  Štai į susirinkimą ateina žmogus, auksiniais žiedais apsimaustęs, puikiais drabužiais pasipuošęs, taip pat įžengia vargdienis apskurusiu apdaru. Jūs šokinėjate apie tą, kuris puošniai apsirengęs ir sakote: „Atsisėsk čia patogiai“, o vargdieniui tariate:
  „Pastovėk ten“, arba: „Sėskis prie mano kojų“. Argi jūs nesate šališki, argi netampate kreivais sumetimais besivadovaujantys teisėjai?
  Paklausykite, mano mylimieji broliai: ar Dievas neišsirinko pasaulio akyse vargdienių, kad jie būtų turtingi tikėjimu ir paveldėtų karalystę, pažadėtą jį mylintiems? O jūs išdrįsote paniekinti vargšą! Argi ne turtuoliai jus vargina, ar ne jie tampo jus po teismus? Ar ne jie niekina tą gražų vardą, kuriuo jūs vadinatės?
  Jeigu tik vykdote karališkąjį įstatymą, kaip Raštas reikalauja: „Mylėk savo artimą, kaip save patį“, jūs gerai darote; bet, jeigu vadovaujatės palankumu atskiriems asmenims, darote nuodėmę ir esate įstatymo kaltinami kaip nusižengėliai.

Malonė ir tik malonė       2020-02-19 21:25

Jėzaus žodis atveria žmogaus akis ir jam leidžia matyti. Tačiau gestai ir žodis nedaro stebuklo magiška galia, lyg Jėzus būtų burtininkas: viskas priklauso nuo Dievo malonės, kurios Jėzus meldžia, žvelgdamas į dangų ir dūsaudamas kartu su ant Jo besiilsinčia Šv. Dvasia. Netikintis aklasis atsiveria Dievo slėpiniui būtent įkūnyto Sūnaus maldos padedamas.
Kaip aklas žmogus be ypatingos pagalbos negali matyti, taip žmogus, kuris neįsiklauso į Dievo žodį prieš kalbėdamas apie Dievą, bet remiasi vien tuo, ką jis pats turi galvoje, yra arba aklas dvasiniams dalykams, arba mato neteisingai. Be to, tikrai atsiversdami į Dievo žodį suprantame, jog šis žodis yra meilės žodis, kurį reikia visų pirma branginti širdies tyloje kaip sandoros su Jėzumi paslaptį, ir tik atėjus laikui skelbti jį nuo stogų (Plg. Mt 10, 27).

Vėl       2020-02-19 14:06

“šventojo sosto” cirozė.

Mąstymas       2020-02-19 13:14

Prašyti vidinio savęs pažinimo ir malonės gyventi tiesoje

Stebėsiu neregį ir sustosiu prie jo negalios ir kentėjimo. Jis negali matyti žmonių taip, kaip aš, gyvena tamsoje.

*

Padėkosiu Jėzui už regėjimo dovaną. Turėdamas sveikas akis galiu matyti tuos, kuriuos myliu, galiu džiaugtis gamta. Kas yra man didžiausia Dievo dovana, kai galvoju apie savo sveikas akis?

*

„Prisiartinsiu“ su neregiu prie Jėzaus. Stebėsiu, kaip Jėzus paima jį už rankos ir nusiveda už kaimo. Jėzus „užsiima“ jo aklumu. Kontempliuosiu Jėzų, Jo jautrų, kiaurai perveriantį žvilgsnį.

*

Ką šiuo momentu norėčiau atvesti pas Jėzų? Pagalvosiu apie savo artimuosius, bendruomenę ir šeimą. Ko norėčiau jiems prašyti? Koks yra didžiausiai „aklumas“ mano bendruomenėje ar šeimoje?

*

Įsivaizduosiu, kad Jėzus prisiartina prie manęs, ima už rankos, žiūri man į akis ir mato mano širdį. Kokie pergyvenimai kyla manyje, kai jaučiu Jėzų, žvelgiantį į mane?

*

Jėzus žvelgia į mane ir klausia: „Ar ką nors matai“? Ką galiu pasakyti apie savo vidinį jautrumą ir savo širdies žvilgsnį? Ar sugebu pastebėti savo bendruomenės, šeimos poreikius? Į ką labiausiai kreipiu dėmesį savo gyvenime? Kokį matau savo gyvenimą?

*

„Jis visiškai praregėjo“. Nuoširdžiame pokalbyje su Jėzumi, išsakysiu „miglotas“ savo gyvenimo puses. Prašysiu Jėzaus kartodamas:

„Padėk man pažinti save Tavo tiesoje“.
kasdienpamastau.lt

Jan       2020-02-19 13:13

Šios dienos Evangelija man sako, kad kartais žmogui neužtenka Jėzaus vieno prisilietimo, t.y. po pirmojo, neregys mato iškreiptą vaizdą. Todėl žmogus turi laukti visiško dvasinio pasveikimo, t.y. augti dvasioje. Šiandien labai patiko per “Marijos” radiją girdėtą liudijimą apie savo fizinį pasveikimą ir pilną dvasinį atsivertimo liudijimą. Kiek daug reikia pastangų, tikėjimo ir kantrybės, o per tai padarant begales gerų Dievo darbų:
Dievas gydo
Šv. Pranciškaus onkologijos centro vadovė Aldona Kerpytė dalijasi savo ligos ir sveikimo istorija.  http://www.marijosradijas.lt/transliacijos/162727-2020-02-19-10-00-dievas-gydo.html

Evangelijos komentaras       2020-02-19 5:51

Komentaro autorius – kun. Vladimiras Solovej

Keistai atrodo Jėzaus dviejų pakopų stebuklas. Betsaidos aklajam regėjimas sugrąžinamas palaipsniui. Jėzui reikia du kartus paliesti jo akis. Po pirmojo prisilietimo neregys mato žmones lyg vaikščiojančius medžius. Subtili Evangelijos pagal Morkų kalba veiksmažodį regėti vartoja skirtingais atspalviais. Po antrojo prisilietimo neregys mato ne vien tik ryškiai, bet ir į gylį.

Mes galime atsiversti dėl kokio nors ypatingo mūsų gyvenimo įvykio, tačiau dėl to nebūtinai viską iš karto giliai suvoksime. Atsivertimas yra ilga tikėjimo kelionė, kuri prasideda ir tęsiasi metai iš metų, viena malonė po kitos, kol galiausiai pradedame giliau suvokti Dievo slėpinį.

Mes visuomet esame kelyje. Todėl keista, kad kartais elgiamės taip, tarsi jau būtume pasiekę tikslą. Dėl to, kai patiriame savo ribotumą, puolame į neviltį.

Evangelijos ištraukos pabaigoje Jėzus liepia neregiui negrįžti į kaimą. Evangelijoje pagal Morkų žmonių minia, klanas dažnai sudaro rimtą kliūtį Jėzaus Žinios sklaidai. Žmonių, net ir šeimos narių nuomonė neretai tampa kliūtimi suvokti tikrovę. Todėl mums visiems yra reikalingas daugialypis Jėzaus prisilietimas.
Bernardinai.lt

Trečiadienio Evangelija       2020-02-19 5:49

(plg. Ef 1, 17–18)

P. Aleliuja. – Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas teapšviečia mūsų dvasios akis,
              kad mes pažintume, kokia yra viltis, į kurią mes esame pašaukti. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 8, 22–26)

  Jėzus ir jo mokiniai ateina į Betsaidą. Ten atveda pas Jėzų vieną neregį ir prašo jį palytėti. Jis paėmė neregį už rankos ir nusivedė už kaimo. Ten patepė seilėmis jo akis, uždėjo ant jo rankas ir paklausė: „Ar ką nors matai?“ Šis apsižvalgęs tarė: „Regiu žmones. Lyg kokius medžius matau juos vaikščiojančius“.
  Jėzus vėl palietė rankomis jo akis, ir jis visiškai praregėjo - tapo sveikas ir viską ryškiai matė.
  Jėzus išsiuntė jį namo, sakydamas: „Tik neužeik į kaimą“.

Trečiadienio Dievo Žodžio       2020-02-19 5:48

Psalmė (Ps 14, 2–5)

P. Viešpatie, kas gyventi galės tavo šventajame kalne?

  Tasai, kas nesuteptas vaikšto,
  kas elgias teisingai,
  kas iš širdies kalba tiesą,
  kas liežuviu nė vieno nešmeižia. – P.

  Kas kitam nieko pikta nedaro,
  neužgaulioja kaimyno;
  kas griežtai nedorėlį smerkia,
  o Viešpaties bijančius gerbia. – P.

  Kas be palūkanų skolina,
  nepriima kyšių prieš žmogų nekaltą.
  Kas šitaipos elgias,
  bus tvirtas per amžius.  – P.

Trečiadienio Dievo Žodžio       2020-02-19 5:48

Skaitinys (Jok 1, 19–27)

  Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti. Žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisybės. Todėl, atsižadėję visų nešvarybių bei piktybių gausos, su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas. Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save. Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris stebi savo gimtąjį veidą veidrodyje. Pasižiūrėjo ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo. Bet kas geriau įsižiūri į tobuląjį laisvės įstatymą ir jį įsimena, kas tampa nebe klausytojas užuomarša, bet darbo vykdytojas, tas bus palaimintas už savo darbą.
  Jei kas mano esąs maldingas ir nepažaboja savo liežuvio, bet apgaudinėja savo širdį, to maldingumas tuščias. Tyras ir nesuteptas maldingumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra: šelpti našlaičius ir našles jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu.

Cha,       2020-02-18 21:15

Joba atsibudo.

Jota       2020-02-18 20:37

Jūs čia patys bent kiek savo orgijas primažinkit. Nuo 4 valanos ryto pradedat savo liguistas litanijas “o Jėzau, Jėzau, ar tu esi mano širdyje, ar nesi? O gal tik prote, gal ne minyse, gal jausmuose, o Jėzau, aš mąstysiu be galo, be krašto, o Jėzau ...’ Ir taip iki vidurnakčio.
Liaukitės savo sektantiškas giesmes pylę į eterį, nebedarykit juokų iš tos savo katalikybės.  Kažkokia karštligė jus apsėdo!  Melskitės, kad Jėzus jums bent kiek proto ir sveikos nuovokos suteiktų, gal liausitės apie tą “šventąjį sinodą” cirkus rašinėję.

Aleinikova, raminkis!       2020-02-18 18:09

Ar tau uodegą kas išdilgintų, jei apeitum šitą puslapį? Nelabasis raitas joja ir neleidžia atsipūsti? Prašyk egzorcizmo, antraip tuoj laukais pradėsi lakstyti ir drabužius plėšytis.

Vaidai       2020-02-18 17:19

Cia ir be taves pacientu uztenka. Tau jau vaidenasi tik rurantija. Cha, cha, cha…

O ką as sakau       2020-02-18 17:15

Joba ir yr is ten.

Tikrai,       2020-02-18 15:50

čia tik durnyno pacientams tokius straipsnius skaityti.

O, taip       2020-02-18 15:09

Cia tokia nilka aleikiene is durnyno atsibelde

Šventasis Sostas sako,       2020-02-18 13:47

kad čia atsidarė ligonių palata.

Šventasis Sostas sako,       2020-02-18 13:14

Daug kas nori nieko neveikiant spręsti problemas, bet mūsų pontifikas yra Šv. Dvasios vedamas ganytojas, tad Amazonijos problemą dėl kunigų trūkumo, liepia ne ką nors keisti, bet šią problemą spręsti kodėl taip ilgai nieko nebuvo daroma šiuo klausimu ir ryžtasi daryti tai, kas turėtų padėti, t.y. siųsti į Amazoniją misionierius. O, taip ir ne kitaip turi būti veikiama. Turi keltis nuo sofų aptingę kunigėliai ir atlikti savo pareigas, kaip jiems pridera. Tik sugrįžę iš misijų galės siekti aukštesnio posto.  Radikalu, tikrai radikalu.

Šventasis Sostas       2020-02-18 13:05

paskelbė daugelio ilgai lauktą popiežiaus Pranciškaus posinodinį dokumentą dėl Amazonijos regiono. Apaštališkasis paraginimas Dievo tautai ir visiems geros valios žmonėms „Mylimoji Amazonija“ kalba apie ekologines, socialines vietinių gyventojų problemas bei iššūkius evangelizacijai.

Tačiau daugiausia dėmesio, diskusijų ir net aštrių pasisakymų kėlė du klausimai, kuriuos vyskupai svarstė spalį vykusiame Amazonijai skirtame sinode. Pirmasis – ar leisti gerą reputaciją turintiems vietiniams vedusiems vyrams tapti kunigais; antrasis – galimybė Amazonijoje atsirasti moterų diakonių tarnystei.

Dauguma Sinodo tėvų balsavo „už“ abu siūlymus – tačiau galutinis žodis turėjo priklausyti popiežiui.

O jo raginimas šiandien kitoks – ne steigti vedusių kunigų tarnystę, bet vietoje to į Amazoniją siųsti daugiau kunigų misionierių. Taip pat siūloma duoti daugiau galimybių regione veikti moterims – tačiau nesuteikiant joms dvasininkų šventimų. Pasak Pranciškaus, moterų klerikalizacija turi būti atmesta, ir labiau reikia moterų įtraukimo į vietinės Bažnyčios veiklą, kad būtų leidžiama skleistis „švelniai Marijos stiprybei“.

Puiku       2020-02-18 12:43

Mūsų mylimas popiežius panaikins celibatą ir įves moterų diakonatą. Laikui bėgant gėjai taip pat galės būti kunigais.

https://www.lifesitenews.com/news/top-cardinal-behind-amazon-synod-plan-for-married-priests-to-be-developed-and-completed

Radikalu       2020-02-18 12:22

Būsimieji Šventojo Sosto diplomatai bus siunčiami į misijų šalių vyskupijas
Darbui Šventojo Sosto diplomatinėje tarnyboje besirengiantys kunigai turės atlikti vienerių metų trukmės sielovadinę praktiką misijų šalyse.

Pirmadienį buvo paskelbtas Šventojo Sosto diplomatus rengiančios Popiežiškosios bažnytinės akademijos vadovui arkivyskupui Josephui Marino prieš kelias dienas pasiųstas popiežiaus Pranciškaus laiškas. Popiežius primena, kad jau pernai, prieš Amazonijos regionui skirto Vyskupų sinodo pabaigą, jis bus išsakęs pageidavimą, kad į Šventojo Sosto diplomatų studijų ciklą būtų įtraukti vieneri sielovadinio darbo metai misijų šalyje, vietinio vyskupo žinioje. Popiežius yra įsitikinęs, kad tokia patirtis būtų labai naudinga kiekvienam tarnystę pradedančiam jaunam kunigui, tačiau ji ypatingai svarbi tiems, kurie rengiasi būti popiežiaus atstovų bendradarbiais, o vėliau ir patys tapti Šventojo Sosto atstovais valstybėse ir vietinės Bažnyčiose.

Šventojo Sosto diplomatai turi būti gerai susipažinę su Bažnyčios ir pasaulio gyvenimo iššūkiais, privalo gauti ne tik gerą kunigišką ir sielovadinį ugdymą, ne tik turėti solidžią specifinę formaciją, kurią suteikia Popiežiškoji bažnytinė akademija, bet taip pat asmeninę misionieriškojo darbo patirtį už savo gimtosios vyskupijos ribų.

Dėl to Šventojo Sosto diplomatus rengiančios Popiežiškosios bažnytinės akademijos vadovui popiežius nurodo nuo 2020/2021 mokslo metų į būsimųjų diplomatų ugdymo ciklą įtraukti vienerių metų trukmės misionieriškos tarnystės laikotarpį kurioje nors pasaulio vyskupijoje. Popiežius prašo akademijos vadovą praktinius šio nurodymo aspektus suderinti su Valstybės sekretoriato trečiuoju skyriumi, kuruojančiu diplomatinio personalo reikalus, taip pat su popiežiaus atstovais pasaulyje, kurie padės surasti tinkamiausias vietas šiam būsimųjų diplomatų ugdymo etapui.

Popiežius sako esąs įsitikinęs, kad šis sprendimas bus naudingas ir būsimiems diplomatams, ir juos priimsiančioms vietinėms Bažnyčioms. Popiežius viliasi, kad šio pavyzdžio paskatinti ir kiti jauni kunigai norės kiek nors laiko skirti misionieriškai tarnystei už savo vyskupijos ribų.  (JM / VaticanNews)

Mąstymas       2020-02-18 12:19

Prašyti radikalaus pasitikėjimo Jėzaus galia krizių metu

Šiandien Jėzaus žodžiai skamba radikaliai ir vienareikšmiškai. Jie kviečia patikrinti mano santykių su Jėzumi brandumą. Karštoje maldoje kreipsiuosi į Šventąją Dvasią, kad padėtų man visa širdimi atsiverti evangelinei tiesai.

*

Įlipsiu su Jėzumi ir mokiniais į valtį. Pastebėsiu apaštalų susijaudinimą, kai pamato, kad per mažai pasiėmė su savimi duonos. Jėzus žino jų neramumo priežastį. Jis nori, kad jie šiek tiek atsitrauktų nuo to susirūpinimo.

*

Kokie rūpesčiai šiandien užima daugiausia vietos mano širdyje ir mintyse? Ar sugebu pažvelgti iš atstumo į savo problemas? Ar nešvaistau savo gyvenimo jėgų, energijos nesvarbiems dalykams?

*

Duonos trūkumas išaugo iki didelės problemos, kada apie tai buvo kalbama tik tarpusavy. Jie neįtraukė į pokalbį Jėzaus, kuris visiškai neseniai stebuklingai padaugino duoną.

*

Pažvelgsiu į savo šeimos, bendruomenės laikyseną sunkiose situacijose. Kaip sprendžiame problemas? Ar pasikviečiame į jų sprendimą Jėzų? Ar ieškome šviesos maldoje? Ar atsiduodame Dievo Apvaizdai ir valiai?

*

Jėzus atkreipia mokinių dėmesį į jų nebrandumą paprastų problemų akivaizdoje: „neišmanote“, „nesuprantate“, „esate be nuovokos“, „nematote“, „negirdite“. Ilgiau sustosiu ties kiekviena iš šių laikysenų. Kuri iš jų man būdingiausia kritinėse situacijose? Ar tokiais momentais ieškau šviesos Jėzuje?

*

Jėzus nori, kad sugrįžčiau į tas gyvenimo situacijas, kai patyriau Jo stebuklingą veikimą. Peržvelgsiu ir apmąstysiu jas. Mąstymą pabaigsiu širdies malda, prie kurios sugrįšiu dienos metu:
„Jėzau, pavedu Tau visus savo rūpesčius.“
kasdienmastau.lt

Nenugalima meilė 2 (didesnė)       2020-02-18 10:42
Nenugalima meilė       2020-02-18 10:27
Kun. Vladimir Solovej       2020-02-18 10:23

Jėzaus išsakomi mokiniams priekaištai yra nepaprastai rimti ir diagnozuoja sunkius negalavimus: žemą IQ, aklumą, kurtumą, širdies kietumą, taip pat yra įtariama demencija. Mokinių sveikatos būklė kelia nerimą. Jėzus atkreipia dėmesį, jog yra pažeistos pagrindinės mokinių juslės, dėl to akivaizdu, kad jie nieko nesuprato.

Jėzaus diagnozė koncentruojasi į pagrindinę mokinių ligą – į širdies kietumą. Biblinėje kalboje, kaip žinome, širdis yra ne tiek jausmų vieta, kiek yra supratimo ir minčių šaltinis. Jėzus sulygina mokinių nuostatą su fariziejų ir žydų tautos nusiteikimu. Evangelijos tekstas kalba apie Jėzaus daromų veiksmų reikšmės supratimą. Mokiniai yra akli, kadangi nesupranta Jėzaus misijos ir Jo galios apsireiškimo. Jėzaus ženklų prasmės įžvalga yra tolygi tikėjimui. Todėl tikėjimas nereiškia daugiau išmokti ar daugiau sužinoti, pvz., daugiau katekizmo formulių įsiminti, bet yra atsidavimu ir pasitikėjimu Jėzumi bei visu tuo, ką Jis daro.

Laimei, kaip paaiškėja iš Jėzaus pokalbio su mokiniais, apaštalų atmintis nėra pažeista. Jie viską puikiai prisimena, visus skaičius, kiek buvo pintinių, kiek duonos kepaliukų, kiek žuvų, kiek visko liko. Visi skaičiai sutampa. Bėda ta, kad nepakanka prisiminti faktus, žinoti realijas, reikia dar suprasti jų reikšmę ir mokėti daryti išvadas. Yra krikščionių, kurie puikia prisimena visą išganymo istoriją, su visomis datomis ir įvykiais, svarbiomis ir reikšmingomis asmenybėmis. Tačiau, kai visa tai reikia perkelti nūdienai, staiga kažkas užlūžta, nustoja veikti… tarsi būtume kurti, akli, užsidarę. Atrodo, tarsi atmintis būtų sukurta tam, kad tik užbalzamuotume įvykius, užuot sergėję jų aktualumą.

Priešinga užkietėjusiai širdžiai yra Marijos nuostata. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje (Lk 2, 19). Marija daugelio dalykų, kurie vyko čia ir dabar jos ir Jėzaus gyvenime negalėjo suprasti, tačiau ji prisiminė visus tuos įvykius ir tikėjimo šviesoje skaitė jų reikšmę. Atmintis yra širdies reikalas. Prisiminti – itališkai ricordare – reiškia grįžti savo širdimi. Jei mūsų širdis nenori suvokti visų mūsų atminčiai patikėtų įvykių, ji yra užkietėjusi. Tuomet mes tampame akli, kadangi nenorime suprasti viso to, kas yra įvykę prieš mūsų akis.
Bernardinai.lt

Evangelija       2020-02-18 10:21

(Mk 8, 14–21)

  Mokiniai buvo pamiršę pasiimti duonos. Jie teturėjo su savim valtyje vieną kepalėlį. O Jėzus juos įspėjo: „Žiūrėkite, saugokitės fariziejų raugo ir Erodo raugo“.
  Jie pradėjo kalbėtis, kad neturį duonos.
  Tai patyręs, Jėzus tarė: „Kam jūs tariatės neturį duonos? Argi vis dar nieko neišmanote ir nesuprantate, ir vis dar esate be nuovokos? Turite akis, ir nematote; turite ausis, ir negirdite?! Argi neatsimenate, jog penkis kepalėlius aš sulaužiau penkiems tūkstančiams? O kiek pilnų pintinių likučių jūs pririnkote?“
  Jie atsakė: „Dvylika“.
  „O kai septynis kepaliukus sulaužiau keturiems tūkstančiams, kiek pririnkote pilnų pintinių likučių?“
  Jie atsakė: „Septynias“.
  Tada jis tarė: „Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!“

Evangelijos komentaras       2020-02-18 4:52

Komentaro autorius – kun. Vladimiras Solovej

Jėzaus išsakomi mokiniams priekaištai yra nepaprastai rimti ir diagnozuoja sunkius negalavimus: žemą IQ, aklumą, kurtumą, širdies kietumą, taip pat yra įtariama demencija. Mokinių sveikatos būklė kelia nerimą. Jėzus atkreipia dėmesį, jog yra pažeistos pagrindinės mokinių juslės, dėl to akivaizdu, kad jie nieko nesuprato.

Jėzaus diagnozė koncentruojasi į pagrindinę mokinių ligą – į širdies kietumą. Biblinėje kalboje, kaip žinome, širdis yra ne tiek jausmų vieta, kiek yra supratimo ir minčių šaltinis. Jėzus sulygina mokinių nuostatą su fariziejų ir žydų tautos nusiteikimu. Evangelijos tekstas kalba apie Jėzaus daromų veiksmų reikšmės supratimą. Mokiniai yra akli, kadangi nesupranta Jėzaus misijos ir Jo galios apsireiškimo. Jėzaus ženklų prasmės įžvalga yra tolygi tikėjimui. Todėl tikėjimas nereiškia daugiau išmokti ar daugiau sužinoti, pvz., daugiau katekizmo formulių įsiminti, bet yra atsidavimu ir pasitikėjimu Jėzumi bei visu tuo, ką Jis daro.

Laimei, kaip paaiškėja iš Jėzaus pokalbio su mokiniais, apaštalų atmintis nėra pažeista. Jie viską puikiai prisimena, visus skaičius, kiek buvo pintinių, kiek duonos kepaliukų, kiek žuvų, kiek visko liko. Visi skaičiai sutampa. Bėda ta, kad nepakanka prisiminti faktus, žinoti realijas, reikia dar suprasti jų reikšmę ir mokėti daryti išvadas. Yra krikščionių, kurie puikia prisimena visą išganymo istoriją, su visomis datomis ir įvykiais, svarbiomis ir reikšmingomis asmenybėmis. Tačiau, kai visa tai reikia perkelti nūdienai, staiga kažkas užlūžta, nustoja veikti… tarsi būtume kurti, akli, užsidarę. Atrodo, tarsi atmintis būtų sukurta tam, kad tik užbalzamuotume įvykius, užuot sergėję jų aktualumą.

Priešinga užkietėjusiai širdžiai yra Marijos nuostata. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje (Lk 2, 19). Marija daugelio dalykų, kurie vyko čia ir dabar jos ir Jėzaus gyvenime negalėjo suprasti, tačiau ji prisiminė visus tuos įvykius ir tikėjimo šviesoje skaitė jų reikšmę. Atmintis yra širdies reikalas. Prisiminti – itališkai ricordare – reiškia grįžti savo širdimi. Jei mūsų širdis nenori suvokti visų mūsų atminčiai patikėtų įvykių, ji yra užkietėjusi. Tuomet mes tampame akli, kadangi nenorime suprasti viso to, kas yra įvykę prieš mūsų akis.
Bernardinai.lt

Antradienio Evangelija       2020-02-18 4:51

(Jn 14, 23)

Aleliuja. – Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės;
              mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. –  Aleliuja.

Evangelija (Mk 8, 14–21)

  Mokiniai buvo pamiršę pasiimti duonos. Jie teturėjo su savim valtyje vieną kepalėlį. O Jėzus juos įspėjo: „Žiūrėkite, saugokitės fariziejų raugo ir Erodo raugo“.
  Jie pradėjo kalbėtis, kad neturį duonos.
  Tai patyręs, Jėzus tarė: „Kam jūs tariatės neturį duonos? Argi vis dar nieko neišmanote ir nesuprantate, ir vis dar esate be nuovokos? Turite akis, ir nematote; turite ausis, ir negirdite?! Argi neatsimenate, jog penkis kepalėlius aš sulaužiau penkiems tūkstančiams? O kiek pilnų pintinių likučių jūs pririnkote?“
  Jie atsakė: „Dvylika“.
  „O kai septynis kepaliukus sulaužiau keturiems tūkstančiams, kiek pririnkote pilnų pintinių likučių?“
  Jie atsakė: „Septynias“.
  Tada jis tarė: „Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!“

Antradienio Dievo Žodžio        2020-02-18 4:49

Psalmė (Ps 93, 12–15. 18–19)

P. Laimingas žmogus, kurį tu, Viešpatie, aukli.

  Laimingas žmogus, kurį tu,
  Viešpatie, aukli,
  kurį savo įstatymų mokai,
  kad nelaimių dienom jis turėtų ramybę. – P.

  Viešpats savo tautos tikrai nepaniekins,
  neapleis paveldo savo.
  Teismai pradės teisės laikytis,
  ją gerbs visi tiesiaširdžiai. – P.

  Kai, rodos, jau slydo man kojos,
  tavo malonė mane, viešpatie, rėmė.
  Kai mano širdis pilna rūpesčių esti,
  man tavo paguoda sielai džiaugsmą grąžina. – P.

Antradienio Dievo Žodžio        2020-02-18 4:48

Skaitinys (Jok 1, 12–18)

  Palaimintas žmogus, kuris ištveria išmėginimą, nes, kai bus išbandytas, jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Dievas yra pažadėjęs jį mylintiems.
  Ir nė vienas gundomas tenesako: „Aš esu Dievo gundomas“. Dievas negali būti gundomas į bloga ir pats nieko negundo. Kiekvienas yra gundomas, savo geismo pagrobtas ir suviliotas. Paskui įsiliepsnojęs geismas pagimdo nuodėmę, o užbaigta nuodėmė gimdo mirtį.
  Nesiduokite suklaidinami, mano mylimi broliai! Kiekvienas geras davinys ir tikra dovana ateina iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo, kuriame nėra jokių atmainų ir nė šešėlio kitėjimo. Savo valia jis pagimdė mus tiesos žodžiu, kad mes būtume tarsi pirmienos jo kūrinių tarpe.

Evangelijos MĄSTYMAS       2020-02-17 20:22

Prašyti atviros ir paprastos širdies susitinkant su Jėzumi

Pas Jėzų ateina fariziejai. Dėmesingai stebėsiu jų laikyseną. Įsiklausysiu į jų žodžius ir griežtą kalbos toną. Jie nori su Jėzumi susidoroti, spendžia Jam pinkles ir reikalauja iš Jo ženklo. Jų santykis su Jėzumi yra šaltas, nesąžiningas ir priekaištaujantis. Jie yra užsidarę nuo Jo žodžių.

*

Ką galiu pasakyti apie savo susitikimus su Jėzumi? Maldoje pabandysiu pažvelgti į savo asmeninį santykį su Jėzumi. Klausiu savęs Jo akivaizdoje: kokius pagrindinius bruožus matau savo santykyje su Jėzumi?

*

Parašysiu ant popieriaus lapo labiausiai dominuojančius dalykus mano santykyje su Jėzumi. Surašysiu atskirai neigiamus ir teigiamus bruožus. Kurie iš jų man teikia daugiausia džiaugsmo, o kurie liūdina ir kelia gėdą? Pasakysiu apie tai Jėzui.

*

„Atsidusęs iš širdies gilumos…“. Jėzus mato fariziejų vidų ir išgyvena dėl jų nesąžiningumo, užsidarymo ir širdies kietumo. Kiekvieną kartą, prieš man pradedant melstis, Jėzus jau pažįsta mano širdį.

*

Fariziejai reikalauja specialaus ženklo, nors Jėzus jau buvo padaręs daugybę stebuklų. Kada širdis yra šalta, nesąžininga ir uždara, tada nėra pajėgi pastebėti jokio dieviško ženklo.

*

Artimo ryšio su Jėzumi trūkumas atšaldo širdis, užmerkia akis Jo galybės ir gerumo ženklams. Jėzus neduoda fariziejams papildomo ženklo. Jie turi išmokti atpažinti ženklus paprastose situacijose ir tarp paprastų žmonių.

*

Nuoširdžiame pokalbyje su Jėzumi prašysiu, kad duotų man paprastą ir sąžiningą širdį, atvirą Jo galios ženklams, ir suteiktų gerumo paprastoje gyvenimo kasdienybėje.

Padėkosiu Jėzui už visus mano gyvenime padarytus stebuklus.
Kasdienpamastau.lt

Apie Kristaus išdavystę ir katalikybės reformą       2020-02-17 13:38
Arkivyskupo G. Grušas        2020-02-17 9:33

VALSTYBĖ - KIEKVIENO PILIEČIO ATSAKOMYBĖ.
Pamokslas Vilniaus arkikatedroje bazilikoje Lietuvos Valstybės atkūrimo dieną 2020 m. vasario 16 d.
I. Brangūs broliai ir seserys,

šiandien švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo šventę. Atkūrimas – tai tarsi prikėlimas: atstatoma tai, kas jau pradėjo nykti ar buvo sunykę, kas buvo pradėta naikinti ar jau visiškai sunaikinta. Gražu, kad šiemet ši data sutampa su sekmadieniu, kurį Bažnyčia laiko mažosiomis Velykomis prisimindama Viešpaties prisikėlimą. Tam tikra prasme Vasario 16-oji yra Lietuvos valstybės prisikėlimas. Prisikėlimas laisvam ir atsakingam gyvavimui.

Pirmajame skaitinyje iš Siracido knygos girdėjome Viešpaties išmintį. Eilutė prieš skaitytos ištraukos pradžią skamba šitaip: „Pradžioje sukūręs žmogų, Dievas davė jam galią laisvai rinktis“ (Sir 15, 14). Toliau kalbama apie pasirinkimą ir atsakomybę atitinkamai elgtis. Šios knygos autorius, dieviškojo Įstatymo žinovas, gyvenęs maždaug II a. prieš Kristų, apgieda Įstatymą, kilusį iš Dievo išminties. Įstatymas ir išmintis yra būtini ne tik pavienio asmens, bet ir visos valstybės gyvenime.

Arkivyskupo G. Grušo pamokslas       2020-02-17 9:30

Galbūt šiandien kiek skeptiškai ar ironiškai kalbame ir reaguojame išgirdę žodį „įstatymas“. Mums jis siejasi su įsitikinimu, kad įstatymai skirti tvarkai palaikyti, ir asocijuojasi su patirtimi, kad jie ne visada teisingi ar veiksmingi. Įstatymą dažniau siejame su apribojimais ar draudimais, nors iš tiesų teisingas įstatymas yra kelias į laisvę. Kaip ir meilė – tik laisvas žmogus gali mylėti tikra meile, dovanodamas save kitam, o augti meilė gali tik tada, kai gerbiame vienas kito ribas. Todėl, norint sukurti įstatymus, kurie būtų kelias į darnią visuomenę, reikia išminties, pranokstančios vien žmogišką žinojimą ir loginius svarstymus. Kaip apaštalas Paulius antrajame skaitinyje sako: „Mes tobuliesiems skelbiame išmintį, tačiau tai ne šio pasaulio ir ne praeinančių šio pasaulio valdovų išmintis“. Kadangi žmogus yra trapus ir ydingas, jis turi remtis apreikštojo įstatymo, dangiškosios išminties, gairėmis, kurios nurodo kelią į tikrąją laisvę.

„Prieš kiekvieną žmogų yra gyvenimas ir mirtis; ką žmogus pasirenka, tai ir bus jam duota“, – toliau sako Siracidas (Sir 15, 18). Jis mums kalba, kad kiekvienas turime galimybę rinktis ir kad patirsime savo pasirinkimų padarinius. Dievas gerbia mūsų laisvę net tada, kai renkamės klaidingai. Net tada, kai pasirenkame jį atmesti. Jėzaus Kristaus atneštas išganymas, laiduojantis mums amžiną palaimą Dievo artumoje, kuri prasideda jau šiame gyvenime, irgi yra mūsų pasirinkimas. Ir šis pasirinkimas tikras, nes turi alternatyvą – amžinąją pražūtį. Kaip sakė šv. Augustinas, „sukūrei mane, mano Dieve, be manęs, bet negali išganyti manęs be manęs“. Dievas mus sukūrė be mūsų įsikišimo, tačiau negali mūsų išgelbėti be mūsų bendradarbiavimo.

Arkivyskupo G. Grušo pamokslas       2020-02-17 9:28

III. Esame pašaukti bendradarbiauti su savo Kūrėju tęsdami Jo kūrybos darbą savyje. Tai reiškia, kad save kuriame, formuojame savo pasirinkimais. Kiekvienas pasirinkimas daro poveikį mūsų gyvenimui, mūsų charakteriui. Ir svarbiausi čia ne didieji, o kasdieniai, maži nuolatiniai sprendimai ir pasirinkimai. Jeigu ką nors renkamės nuolat, tai tampa mūsų įpročiu, pavyzdžiui, jei nuolat plėtojame kokias nors mintis, jos suformuoja mūsų nuostatas, kurios, savo ruožtu, kreipia atitinkamų veiksmų link. Tad nuolatiniai klaidingi pasirinkimai mus ilgainiui gali padaryti savanaudžiais, korumpuotais, smurtautojais, išnaudotojais. O teisingi ir geri pasirinkimai kuria mus kaip mylinčias, gailestingas, sąžiningas ir drąsias asmenybes.

Šiandienos Evangelijoje Jėzus mums nustato aukštus standartus: jis kalba ne apie blogų veiksmų darymą, bet apie vidinę nuostatą. Žudymas, kenkimas, neištikimybė, melas – visa tai prasideda nuo žmogaus požiūrio. Įdomu, kad apie tiesaus atsakymo vengimą – šiandien sakytume skaidrumo trūkumą ar suktumą – Jėzus atsiliepia kategoriškai: „Verčiau jūs sakykite: ‘Taip’, jei taip, ‘Ne’, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“ (Mt 5, 37). Tai labai reikli maksima šiandienos visuomenei. Apreiškimo Jonui knygoje tokia dviprasmiškumo pozicija vadinama drungnumu ir apibūdinama dar griežčiau – sakoma, kad drungnaisiais Dievas bjaurisi: „O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos“ (Apr 3, 16). Taigi neapsisprendimas nėra išeitis. Aiškiai neapsispręsti irgi yra pasirinkimas, kuris, deja, žengimo amžinybėn akimirką nebus mūsų naudai.

Arkivyskupo G. Grušo pamokslas       2020-02-17 9:27

IV. Kasdien darom sprendimus, kurie mus formuoja. Čia negalime pamiršti, kad kiekvienas krikščionis nuo krikšto momento turi dvigubą pilietybę (šiuo atveju nereikia referendumų) – turi ir teises, ir pareigas abejose tėvynėse. Kaip apaštalas Paulius primena filipiečiams, „mūsų tėvynė danguje ir iš ten mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia“ (Fil 3, 20). Sąmoningai ir sąžiningai darydami kasdienius sprendimus ir atlikdami kasdienius veiksmus, vykdydami savo pareigas Dangaus tėvynei, tvirtiname žemiškosios tėvynės pamatus, kuriame stipresnę visuomenę ir padedame užtikrinti mūsų taip labai branginamą laisvę.

Taigi, mes, krikščionys, turime didingą viziją: siekti Dangaus. Kaip girdėjome antrajame skaitinyje: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į galvą neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9). Tai mums jau dovanota, tačiau tą dovaną turime priimti. Priimti pasirinkdami ja gyventi. Nes gyvenimas Dangumi prasideda jau čia, tarp mūsų, kaskart, kai pasirenkame elgtis taip, kaip mūsų situacijoje pasielgtų Jėzus. Dangaus žemėje daugėja, kai atjaučiame kitą, kai esame gailestingi, sąžiningi, drąsūs, teisingi, mylintys. Ne visada tai bus patogu mums, ne visada taip elgdamiesi būsime patogūs kitiems. Galiausiai ne visada pajėgsime pasielgti ir pasirinkti teisingai. Tačiau Dievas vertina mūsų pastangas ir savo malone geba tiesai rašyti ant kreivų mūsų gyvenimo linijų.

Lietuva bus tiek stipri ir darni, kiek pastangų įdės kiekvienas iš mūsų. Valstybė – kiekvieno piliečio atsakomybė. Savo kasdieniais sprendimais ir veiksmais kurkime visuomenę, kurioje vis labiau išgyvensime dangiškosios tėvynės džiaugsmą ir patirsime tikruosius laisvės vaisius. Tepadeda mums Dievas atsakingai gyventi ta laisve, kurią yra mums ir mūsų šaliai suteikęs. Amen.

Tiesa mus pašaukė laisvei       2020-02-17 9:23

Kun. Vytenis Vaškelis.
I. Jėzus buvo Dievo išrinktosios Izraelio tautos gentainis, visa esybe mylintis gimtinę ir ne tik ją... Izraelis gali simbolizuoti ir visą pasaulį, nes Viešpats ruošėsi atiduoti savo gyvybę už visus žmones. Amžinoji Jeruzalė – ne tik žydų, bet ir visų Jo krauju atpirktųjų sostinė, į kurią įžengs visi jos verti.

Kaip žydai persekiojo savo pranašus, taip norėjo susidoroti ir su Mesiju. Jėzus apie save sakė: „Pranašas negerbiamas savo tėviškėje“ (Jn 4, 44). Jėzaus atmetimas negalėjo sumažinti Jo meilės Jo nemylintiems žmonėms. Kadangi Jis viską darė gerai (žr. Mk 7, 37), Jį sekė ne tik Jo išrinktieji mokiniai, bet Jam iš paskos ėjo visi, kurie priimdavo Gerąją Naujieną į širdis bei stengėsi gyventi taip, kaip mokė Mokytojas. Taigi Siųstojo iš dangaus malonės šviesa demaskavo žmonijos nuodėmių tamsą; Jo tiesa jai nušvietė kelią į laisvę, o įvykdytas Atpirkimas paliudijo, kad tikroji „mūsų tėvynė danguje“ (Fil 3, 20).

Tiesa mus pašaukė laisvei       2020-02-17 9:23

kun. Vytenis Vaškelis.
II. Nors, švęsdami Vasario 16-ąją, suprantame, kad šiame gyvenime „mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo“ (Žyd 13, 14), tačiau bergždžios būtų mūsų amžinosios Jeruzalės miesto ieškojimo pastangos, jei jų negrįstume konkrečiais tikėjimo darbais. Tik vadovavimasis visada aktualiu šūkiu: „Melskis ir dirbk!“ yra visų laikų visuomenės visuotinės gerovės siekis, tikint, kad net per mažiausią, bet sąžiningai atliekamą veiksmą veikia Dievas, mus laiminantis dabar ir po mūsų mirties (plg. Jn 5, 29).

Negęstančio garbingumo šviesa šviečia nukankintieji ir žuvusieji dėl mūsų Tėvynės nepriklausomybės. Ne mažiau pagarbos verti tie tautiečiai, kurie, kaip palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis, net ištisus dešimtmečius nešdami nuožmių represijų jungą paliudijo, kad, kas iš tiesų myli Jėzų, negali nemylėti gimtinės ir jos kraštiečių. Jie negali maldose neprašyti atsivertimo ir tiems, kurių piktinantys kitus poelgiai tebėra kasdienė duona… Nors mes dar esame čia, bet tikroji mūsų paskirtis būti Ten, kur atsivers visiško aiškumo atodanga. Jei gyvendami žemėje ir mes stengiamės maloningai prisiliesti prie dvasinių žmonių žaizdų, netenka abejoti: susitikimas su jais danguje bus dar didesnė džiaugsmo šventė Viešpatyje… Taigi didžiuojamės mūsų žinomais šviesuoliais ir tais tėvynainiais, kurių darbus, skirtus labiausiai visuomenės pažeidžiamų narių labui geriau už žiniasklaidos atstovus bei istorikus fiksuoja Aukščiausiasis, ir jų vardai ne tik niekada nebus ištrinti iš gyvenimo knygos, bet bus skelbiami Dievo bei angelų akivaizdoje (Apr 3, 5).

Tiesa mus pašaukė laisvei       2020-02-17 9:22

kun. Vytenis Vaškelis.
III.Gyvenant laisvėje kurti pilietinę visuomenę yra kur kas sudėtingiau nei ją gavus kaip Dievo dovaną Jam per šventes padėkoti. Yra laikas Jam dėkoti, bet dar svarbiau – dėl laisvės įtvirtinimo įsipareigoti kasdien ramiai darbuotis. Jei laisve piktnaudžiaujame, rizikuojame jos vėl netekti. Iš tiesų būti laisvais įmanoma tik tikint Kristumi, mylint savo artimą bei gimtinę. „Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti“ (Gal 5, 13).

Kad Dievo akyse būtume verti Tėvynės laisvės iškovojimų ir tos globos, kuri mus lydėtų per visą gyvenimą, kreipiamės į Jį: „Viešpatie, pirmiausia kiekvienas atsakome už save, todėl tikrieji pokyčiai širdyje ir visuomenėje prasideda nuo asmeninių pastangų... Žinome, kad bet kuris mūsų kilnus poelgis gali sukelti grandininę reakciją ir daryti teigiamą įtaką kitų žmonių sprendimams bei veiksmams. Todėl viską – savo gimtinę, jos žmones, brangius artimuosius, visus jų ir savo reikalus – atiduodame Tau. Laimink kiekvieną mūsų mintį ir iš jos kylantį veiksmą. Padėk bet kokią paiką mintį atmesti jos pasireiškimo užuomazgoje, kad ji sunyktų ir nebegrįžtų. Padaryk mus savo malonių latakais aplinkiniams…“

Kas saugoja savo širdį, iš jos tikrai teka gaivinantys gyvenimo šaltiniai (žr. Pat 4, 23), ir visi geros valios žmonės supranta, kad toje širdyje gyvuoja pati Meilė, kuri nepaliaujamai skatina pirmiausia visus aplinkinius mylėti tvarkingai, išmintingai ir veržliai. „Kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“ (2 Kor 3, 17). Taigi Jėzaus pažinimas bei auganti su Juo bendrystė – įsišaknijimo Jo išlaisvinančioje tiesoje sąlyga ir Jo globos pritraukimo garantija.
Bernardinai.lt

Evangelijos komentaras       2020-02-17 6:17

Evangeliją komentuoja kun. Vladimiras Solovej

Žvelgdami į evangelijose aprašomus Jėzaus daromus ženklus arba stebuklus negalime nepastebėti tam tikro prieštaravimo. Viena vertus, galime teigti, kad visa Evangelija yra nusėta Jėzaus stebuklų: paralyžiuotieji keliasi, mirusieji bunda gyvenimui, vanduo tampa vynu, audros nutildomos, sudžiūvusios rankos pagyja. „Aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami“ (Lk 7, 22)

Kita vertus, Jėzus yra priešiškas stebuklams. Jis stebuklus daro, bet nenori būti laikomas stebukladariu. Jis atėjo gelbėti, o ne daryti stebuklų. Jis neatsiliepia žmonių sensacijos troškimui, nenori rengti šou, nepasiduoda šėtoniškam gundymui – dykumoje Jis nepaverčia akmenų duona, nenužengia nuo kryžiaus ir į fariziejų prašymą taip pat neatsiliepia. Kas yra bendra visuose tuose gundymuose, kurie nuo Jėzaus laikų per 2000 metų krikščionybės istorijos tebelydi Bažnyčią iki mūsų laikų? Bendra yra tai, kad žmogui sunkiai sekasi priimti tą Dievo paveikslą, kurį atnešė Jėzus į žemę: Dievo, artimo žmogui, gerbiančio jo laisvę, atsiduodančio į žmogaus rankas silpno kūdikio asmenyje, nukryžiuoto Dievo. Žmogus trokšta savo visagalybe pritrenkiančio Dievo, pasaulyje darančio tvarką diktatoriaus. Tokia pagunda nesvetima ir Bažnyčiai, ypač tikėjimo krizės laikais, kai stokojama tikrų tikėjimų liudytojų, tuomet ieškoma sensacijų, stebuklų, kurie galėtų užčiaupti priešams burną.

Kokį ženklą mes galime duoti savo kartos žmonėms? Mūsų abejingumas, vidutinybė, netikėjimas – taip pat yra ženklai, gal net stebuklai – tik atvirkštiniai.
Bernardina.lt

Pirmadienio Evangelija       2020-02-17 6:16

  Evangelija (Mk 8,11-13)
Priėjo fariziejai ir ėmė su Jėzumi ginčytis. Spęsdami jam pinkles, jie reikalavo ženklo iš dangaus. Atsidusęs iš širdies gilumos, jis pasakė: „Ir kam gi ši giminė reikalauja ženklo? Iš tiesų sakau jums: ženklo šiai giminei nebus duota!“
  Ir, palikęs juos, jis vėl sėdo į valtį ir nuplaukė į kitą krantą.

Pirmadienio Dievo Žodžio       2020-02-17 6:15

Psalmė Ps 119

Laimingi, kurių kelias be priekaišto,

kurie gyvena pagal VIEŠPATIES Mokymą.

Laimingi, kas laikosi jo įsakų,

ieško jo visa širdimi,

nedaro nieko pikto,

bet eina jo keliais.

VIEŠPATIE, tu davei savo įsakymus,

kad uoliai jie būtų vykdomi.

O, kad būčiau tvirtas,

laikydamasis tavo įstatų kelių!

Niekuomet nebūsiu sugėdintas,

jei įsižiūrėsiu į visus tavo įsakymus.

Dora širdimi tave šlovinsiu,

kai išmoksiu teisius tavo įsakus.

Laikysiuosi tavo įstatų,

niekad nepalik manęs!

Pirmadienio Dievo Žodžio       2020-02-17 5:52

Skaitinys (Jok 1,1-11)
1Jokūbas, Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus tarnas, siunčia sveikinimus dvylikai pasklidusių giminių.
2Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus.
3Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę,
4o ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte.
5Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta.
6Bet tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis panašus į jūros bangą, varinėjamą ir blaškomą vėjo.
7Toksai žmogus tenemano ką nors gausiąs iš Viešpaties, –
8toks svyruojantis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus.
9Tesigiria pažemintas brolis savo išaukštinimu,
10o turtuolis savo pažeminimu, nes jis išnyks kaip lauko gėlė.
11Juk pakyla saulė, jos kaitra išdžiovina žolyną, ir jo žiedas nubyra, jo išvaizdos grožis pranyksta. Taip ir turtuolis sunyks savo keliuose.

Vyskupo Jono Kaunecko homilija       2020-02-16 22:19

Pasakyta per “Marijos” radiją
http://www.marijosradijas.lt/transliacijos/162572-2020-02-16-00-40-dievo-zodis.html
Mieli „Marijos“ radijo klausytojai. Šiandien Dievas ypatingai liepia mums laikytis Dievo įsakymų apie tai mūsų tauta, senovėje, tiesiog tobulai laikėsi Dievo mokymų. Aš kalbėjau lygiai prieš 6 metus, taip pat vasario 16 d. , taip pat, kaip ir šiandien sveikindamas jus, bet šiandien mane paskatino šv. Apaštalas Paulius pažvelgti į istorinę Lietuvių tautos išmintį, nes Paulius sako – „mes skelbiame išmintį ne šio pasaulio ir ne praeinančio šio pasaulio valdovų išmintį“. Tai kokią išmintį mums skelbia mūsų tautos istorija? Tuo labiau, kad mūsų tautos dvasios kūrėjas Stasys Šalkauskis, tarp kitko jis ir „Ateitininkų“ ugdytojas, o šiais metais Seimas paskelbė „Ateitininkijos“ metus. Stasys Šalkauskis sako, kad lietuviui būtina žinoti Lietuvos istoriją, kaip ir Šventąjį Raštą. Taigi „nepriklausomybės šventėje ir pavartykime kruvinus Lietuvos istorijos lapus. Deja, mūsų istorijos vadovėliai, rimtą aprašyą pradeda tik nuo Vytauto laikų. Mindaugą laiko giliausia senove. Visos tautos jau Mindaugo laikais turi kelių amžių istoriją, tik Lietuvių tauta neturi. Kaip tai išeina? Juk visi pasaulio mokslininkai vienbalsiai skelbia, kad lietuvių tauta yra išsaugojusi gyvą, seniausią indoeuropiečių kalbą. Galima sakyti, kad mūsų kalba yra protėvių kalba ir indams, ir vokiečiams, ir rusams, ir prancūzams, ir anglams. Tai, kaip lietuviai neturi senos istorijos? O gal turi, tik, gal mes per menkai tą istoriją vertiname? Štai toks, Česlovas Gedgaudas rašo: prieš vytautinę Lietuvos istoriją, tokią turtingą, net 3 tūkstančių metų senumo,  jai nušviesti būtų per maža ir 12-ką storų tomų. Tas Česlovas Gedgaudas prieškario diplomatas, buvęs užsienio reikalų ministras, buvęs ambasadoriumi Romioje ir Prancūzijoje. Studijavęs du kartus Sorbonos universitete. Vieną kartą politikos mokslus, kitą kartą senąsias indoeuropiečių kalbas. Taigi, mokėjo 14 kalbų, 9 iš jų senosios – hetitų, sanskritų, persų ir kitos. Mūsų tautos proseneliai nužymėjo savo praeitį piliakalniais, Girčys juos gražiai pavadina „praeities laiptais“, nes galime susekti jų nenutrūkstamą grandį iš Pabalties gintaro kelių per visą Ukrainą  ligi Persijos gilumos, kolei prasideda ta ilga kelionė. Mūsų protėviai prekiauja Baltijos gintaru. To gintaro ir šiandien randama Asirijoje, Egipte, o mūsų kraštuose randama gausybė arabų monetų, Romos pinigų. Hetitų dievų statulėles rastos net 2000 metų senumo. Nėra nei mažiausios abejonės, tai pasaulinio garso ir pasaulinės istorijos tauta. Tas, kas sugalvoja kokį nors dalyką, sugalvoja ir pavadinimą. Seniausias raitelio riterio pavadinimas AŠVIENIS. Dabar tai jau įrodyta, kad tai lietuviškas žodis. Galima patikrinti bet kokioje enciklopedijoje, jog Kristaus laikų Romėnai neturėjo balnų, kilpų, kamanų, o kalbotyra aiškiai patvirtina, kad mes jau turėjome, mes išvystėme joties aprangą. Iš senovės balno pavadinimo SĖDYLA, jį davė net visai Europai. Kamanos, brizgilai yra visose tautose paskolinta iš lietuvų. Senoviškas lietuviškas žodis pentinai vadinosi SPYRIS, įspironas, rusiškai - spora, angliškai – spur, vokiškai – šporon, senovės prancūzų – esperon. Vėl, senovės lietuvių Teisės Statutas priimtas visoje Europoje. Europos tautos pagal šį Statutą kūrė savo teisę. O kaip mūsų protėviai kovėsi? sudarydami gilų pleištą. Priekyje vienas stipriausių, už jo du, už jo trys ir t.t. šarvuoti nuo galvos iki kojų, ant didžiulių šarvais apkaustytų žirgų. Tokiu smaigaliu pralauždavo bet kokias priešų rikiuotes. Vokiečiai tokią rikiuotę vadino švaine, rusai svinja reiškė kiaulė. O patys nežino kodėl taip vadino, o taip kiauliškai vadino, kad lietuviškai „suveinė“, reiškia suėjimas į vieną smaigalį. Gylioje senovėje mūsų protėviai buvo vadinami AISČIAIS. Estų tyrinėtojas Saksas 1968 m. paskelbė savo tyrimus apie Aisčius. Pasirodo jie pasauliui jau žinomi 6500 m. prieš Kristų. Išryškėja nepaprastas Aisčių garsas. Juos žinojo jau Graikų Ptolomėjus, Egiptietis Artimidoras iš Efezo. Ir kur tik nekariauta mūsų protėvių. Prie Romos, dabartinė Prancūzijos teritorijoje, ne veltui šiandien Italijoje yra vietovė Litova, litovici, o Prancūzijoje upė Litova.

Vyskupo Jono Kaunecko homilija       2020-02-16 22:18

Romos vadams tarpusavyje susipjovus, mūsų protėvių vadas Genčeritis užima to metinę Afrikos provinciją. Nors Romėnai mus vadino barbarais, istorijos dulkėti pergamentai byloja ką kitą. Mokesčių iškankinti vargšai meldė Dievą atsiųsti tuos barbarus jiems. Tai rašo Slavinus, matyt ne tik Adomas Bremenietis, bet ir Afrikos tautos žinojo, kad Aisčiai yra žmoniškiausi pasaulio žmonės. Romėnams engėjams, Genčerikis leidžia keliauti kur nori juos nugalėję, bet, jei jie pasiliks, turės tarnauti tiems, kuriuos išnaudojo. Prisiminkime, krikštydami Prūsus, kryžiuočiai žiauriai išžudo jų dvasininkus, o kaip darė mūsų protėvis Genčerikis? Išgabena visus Romėnų dvasininkus į vienuolynus, kad niekas jų ne paliestų. Vėl, arabų fanatikai užėmę Aleksandriją, sudegino didžiausią biblioteką. Ir mūsų laikais Hitleris suruošė knygų deginimo festivalius, o Genčerikis užkariavęs, Kartaginoje per 3 metus neleidžia paliesti nei vieno lapelio. Užėmęs tą, sostinę, Kartaginą, jis uždaro naktinį linksmybių centrą. Štai istorikas Slavinus rašo: pas mus tik romėnai gyveno palaidą gyvenimą, o pas tuos vandalus Aisčius, net patys romėnai sutvarkomi. Tokie tad mūsų pagoniai, barbarai protėviai Aisčiai, todėl poetas Ovidijus, ištremtas Panonijo, gyvenęs mūsų protėvių tarpe taip susižavėjo aukštu moralės lygiu, pavyzdinga šeima, bei santvarka, jog net parašė ilgą odę  barbarų Aisčių garbei, statydamas juos pavyzdžiu romėnams. Bet juk dabar brangieji, dabar Lietuva labai silpna, tiesiog nereikšminga pasauliui. Ką tai sako dabarties lietuviams vasario 16 minėtojams. Pažvelkime į šios dienos Evangelijos priegiesmį „Šlovė tau Tėve, kad karalystės paslaptis apreiškei mažutėliams“. O ką Dievas mums nori apreikšti per mūsų mažumą? Primena mums patį Jėzų Kristų , Jo didybę, Jo galybę darant stebuklus įžengiant į Jeruzalę. Primena ir Jo nukryžiavimą, Jo nusižeminimą, nes pagal Šv. Raštą, nusižeminimas, tai Galybė nugalinti pasaulį. Ar žinote brangieji, ko labiausiai bijo velnias piktoji dvasia – nusižeminimo labiausiai velnias bijo, nes nusižeminęs, pažemintas žmogus labiausiai remiasi Dievu, tą neįveikiamą Galybę. Pažiūrėkime į Šv. Raštą,  į pasaulio istoriją, visada žūsta, pralaimi didieji, išdidieji, o laimi mažieji, besiremiantys Dievu. Aiškiai pats Dievas norėjo, kad mes, Lietuviai, du kartus XX amžiuje atėję į nepriklausomybę, kaip mažytė, nusižeminusi tauta, nešusi sunkiausią kryžių iš visų Europos tautų – spaudos draudimo kryžių ir tikėjimo persekiojimo kryžių. Tie kryžiai moko mus ir dabar nedejuoti dėl sunkumuose, ne keikti gyvenimo, bet dėkoti už laisvės malonę, dėkoti Dievui už mums duotas dideles istorines pamokas. Amen.

Evangelijos mastymas       2020-02-16 20:21

Prašyti paklusimo Dievo įsakymams kiekvienoje gyvenimo situacijoje

Kontempliuosiu Jėzų, kuris moko ant kalno. Jo žodžiai yra tvirti ir be kompromisų. Jis kalba apie Dievo įsakymų laikymąsi ir pabrėžia, kad atėjo jų įvykdyti, o ne panaikinti.

*

Ką galiu pasakyti apie savo paklusnumą Dievo įsakymams kasdienybėje? Ar sugebu, kaip Jėzus, aiškiai pasisakyti už Dievo įsakymų laikymąsi ten, kur kiti jų nesilaiko arba pašiepia? Ar nepasiduodu moraliniams kompromisams?

*

„Kiekvienas, kuris pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme“. Ar nelaikau savo širdyje pykčio? Ar iš tikrųjų esu pasiryžęs atleisti kiekvienam, kas suteikė man skausmo ar įžeidė? Jeigu šiuo momentu mano širdis yra užsidariusi prieš kokį nors žmogų, tai stipriai prašysiu Jėzaus, kad ją atvertų, išgydytų nuo pykčio ir išmokytų atleisti.

*

„Kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdyje“. Jėzus perspėja mane dėl geidulingo žvilgsnio, palygina jį su svetimavimu. Ką galiu pasakyti apie savo žvilgsnio tyrumą? Kokių žvilgsnių labiausiai gėdinčiaus prieš Jėzų?

*

Atkreipsiu dėmesį į Jėzaus žodžių, kuriais jis perspėja dėl geidulingumo nuodėmių, tvirtumą ir bekompromisiškumą. „Išlupk akį“, „nukirsk ranką“ – labai aštrūs Jėzaus pasakymai, kuriais jis nori parodyti nuodėmės bjaurumą.

*

„Sakykite: taip, jei taip, ne, jei ne“. Jėzus atkreipia mano dėmesį į sąžiningumą ir tiesakalbystę. Ką galiu pasakyti apie savo tiesos sakymą?

*

Nuoširdžiame pokalbyje su Jėzumi atsiprašysiu už visas kalbėjimo nuodėmes. Paprašysiu, kad jis išmokytų mane tiesumo.

Dienos paaukojimo malda       2020-02-16 20:19

Gerasis mano Tėve,

štai esu tavo akivaizdoje –

žinau, kad tu visuomet su manimi.

Šiandien vėl panardinu savo širdį

į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį –

jis kasdien dėl manęs aukojasi

ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.

Tegul tavo Šventoji Dvasia

padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,

jo misijos bendradarbiu.

Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis,

darbus ir kentėjimus,

visa, kas esu ir ką turiu.

Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,

ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis

aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos

melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija:

*

Kad būtų išgirstas brolių migrantų,

nusikalstamos prekybos aukų, balsas ir į jį būtų atsižvelgta.
Kasdienpamastau.lt

Apie sunkią Kinijos katalikų padėtį       2020-02-16 18:01

Kinijos katalikai turi klūpėti ant kelių prieš totalitarinį režimą. Kardinolas Joseph Zen pareiškė, jog Vatikano sekretorius Pietro Parolin niekina Kinijos tikėjimo kankinius. Vatikanas juos išdavė.

https://www.lifesitenews.com/news/exclusive-cardinal-zen-criticizes-vatican-for-despising-the-heroes-of-faith-in-china

EKUMENINĖ IŠDAVYSTĖ       2020-02-16 17:29
ah1       2020-02-16 17:29

akmenų paskirtis baltiems tai buvo kaip norų  pildymo mechanizmas 16:53 https://youtu.be/hDyN8afccDA palie,ti akmenį, pasėdi ant akmens, paglostai akmenį, apeini akmenį, pasiguodi akmeniui, padedi ranką ant akmens, pasikalbi su akmeniu - žiū ir pagyji po kiek laiko, norai išsipildo… Stebuklai darosi atrodytų. O iš tikro tai ne stebuklai : stabas - tai akmuo senąją suduvių kalba, stebuklai - per stab/ akmenį , k - einama, l - aukštyn pas dievus/ davėjus prašomo. Mechanizmas paprastas. Gamtoje dauguma daiktų turi sferinę formą o iš to ir sferinę energiją todėl visata supranta tik sferinę energiją. Kad visata suprastų ko žmogui reikia prašymas turi įgauti sferinę formą ir tam pasitarnauja akmuo - natūralus lauko akmuo turintis sferine formą... Gamtatikiai žino kad gamtoje panašus traukia panašų tai viskas voliau vyksta tarsi savaime.  Stabmeldys reiškia akmenmeldys, prašantis per akmenį.  Dar kartą žiūrėti nuo 16:53 https://youtu.be/hDyN8afccDA
Žydų žydiškas tikėjimas, nežydų nežydiškas

ah1       2020-02-16 16:36

Dievas dvasia o dvasia tai TIESA. Tai va vietoj dievas turėtų būti žodis TIESA, ir skambėt trėtų taip : ” Laimingi tie kurie pagal TIESOS įstatymus eina”-
TIESA Jus išlaisvins, sakė Jėzus pagal Bibliją.

Mons. Adolfas Grušas       2020-02-16 14:40

TIKROJI ŽMOGYSTĖ

Šį sekmadienį girdime dar kelis, daugelio nuomone, „neįmanomus įvykdyti“ Evangelijos reikalavimus. Tačiau Evangelija nėra naudojimosi instrukcija, kurioje būtų išdėstytos visos taisyklės su paaiškinimais, kaip kiekvieną jų reikia suprasti ir vykdyti. Evangelija - tai didžioji žmonijos mokytoja, neleidžianti priimti jos teiginių nesusimąstant. Dievas per Evangelijos žinią prabyla į mūsų sąžinę ir atsakomybės jausmą, todėl krikščionis neturi teisės užkrauti atsakomybės už savo paties elgesį ant įstatymų leidėjo pečių. Jei pasistengsime įsigilinti į Kristaus žodžius, nesunkai pastebėsime, kad Viešpats kalba žmonėms, apeliuodamas į jų širdies jausmus ir žmogiškumą.

„Jūs esate girdėję, kad jūsų protėviams buvo pasakyta: „Nežudyk“, o kas nužudo, turės atsakyti teisme,“ – sako mums Viešpats, toliau prabildamas apie piktus žodžius ir neapykantą. Iš tiesų čia kalbama apie paties žmogaus širdį. Tas, kuris savyje puoselėja pyktį ir neapykantą, širdyje jau yra žmogžudys. Jėzus kalba apie esmę, apie tas sąžinės gelmes, kuriose vyksta tai, kas paskui išsiveržia išorėn piktais žodžiais ir veiksmais. Išganytojas įsako tokiems žmonėms pirmiausia sugrįžti į savo širdį ir pagydyti ją, kad vėliau galėtume pagydyti ir visą gyvenimą. Tikriausiai prisimindamas šiuos Viešpaties pamokymus apaštalas Jonas savo pirmajame laiške rašo: „Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys“. Jei nemylime – žudome. Nemylėti, reiškia: atimti gyvybę, gi nemylintis žmogus palengva žudo ir pats save.

„Aš jums sakau: „Kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“. Iš tiesų Viešpats kalba ne apie aistrą, bet apie tai, kokiu būdu ji išreiškiama: geidulingai. Jei žmogus savo veiksmais ir žodžiais siekia suvedžioti ir pasisavinti sau kitą žmogų, norėdamas padaryti jį savo aistrų objektu, sumenkindamas iki paprasto troškimų objekto, jis nusideda prieš to asmens didybę ir grožį. Svetimavimas – tai nuodėmė, kuomet siekiama atimti, suklastoti, manipuliuoti kitu žmogumi, įsiveržti į jo gyvenimą. Mes tada sumenkiname Dievo svajonę, Dievo paveikslą žmoguje.

Moralės įstatymo pagrindinis tikslas – saugoti, apginti ir leisti klestėti žmogui, nes žmogus yra ir Dievo kūrybos bei meilės viršūnė. Kad tai įvykdytume, šiandien ir girdime Viešpaties pasiūlymą ryžtis kokybiniam šuoliui, iš naujo peržvelgiant savo širdies mintis bei įvertinant savo bei kitų žmogiškumą. Iš tiesų Evangelija net ir tada, kai į mus prabyla pačiais kilniausiais žodžiais, nėra nei sunki, nei neįvykdoma. Ji neuždeda nepakeliamos naštos, o tik ieško mūsų tarpe tikrų vyrų ir moterų…
Vatican News.

Kun. Robertas Urbonavičius       2020-02-16 14:36

Šiandien Jėzus sako, kad atėjo ne panaikinti Įstatymo bei Pranašų (tai yra Senosios Sandoros), bet juos įvykdyti. Mes galvotume, kad daug paprasčiau yra atsisakyti, panaikinti ir viską daryti iš naujo, nei stengtis pataisyti esamą būklę.
Kiek didesnių ar mažesnių skilimų būta Bažnyčioje vien dėl to, kad buvo einama lengviausiu keliu: kurti nauja, užuot stengiantis atnaujinti tai, kas esama.
Kiek didesnių ar mažesnių skilimų būna šeimose, darbovietėse, bendruomenėse, parapijose, maldos grupelėse, kai, susidūrus su sunkumais, nesutarimais, akivaizdžiu nutolimu nuo pirminių idealų, trenkiama durimis, nutraukiami saitai, draugai tampa priešais.
Sakoma, kad šv. Pranciškus ir Martynas Liuteris skyrėsi tik vienu aspektu, – pirmasis, matydamas Bažnyčios sugedimą, atnaujino ją iš vidaus, o antrasis, kovodamas su to meto piktnaudžiavimais, galiausiai įkūrė savo Bažnyčią.
Būkime restauratoriais, o ne griovėjais.
Bernardinai.lt


Rekomenduojame

Arūnas Bubnys. 1941 m. birželio sukilimas Vilniuje

Seime registruotas įstatymas siekiant apsaugoti Lukiškių aikštę nuo tolesnio jos išniekinimo

Rasa Čepaitienė. Pornokratija*

Nacionalinis susivienijimas reikalauja Remigijaus Šimašiaus atsistatydinimo

Ramūnas Karbauskis. R. Šimašiaus pliažas tampa Tautos kančias menančios aikštės išniekinimo simboliu

Rasa Čepaitienė. Suklastota meilė

Liudvikas Jakimavičius. Šimašiaus vardo pliažo naujienos

Robertas Grigas. Man tai buvo skiepai nuo bet kokio sovietizmo

Tomas Baranauskas. Apie magišką smėlio galią

Prisiminkime ir atminkime. Goda Krukauskienė: Budavonės kankiniai

Algimantas Rusteika. Vienybės klausimu: tiesa išlaisvina

Vygantas Malinauskas. „Kaip ant tyčių...“

Vytautas Radžvilas. Sisteminė „opozicija“ – nomenklatūrinio režimo atrama

Nuo bačkos. Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė: Šimašius būtų puikus prezidentas

Liudvikas Jakimavičius. Sprigtas į snapą Gaidžiui

Vidmantas Valiušaitis. Geopolitinė „senosios tvarkos“ griūtis ir Birželio sukilimas

Liudvikas Jakimavičius. Valstybės pliažas

Artūras Račas. Monika pretenduoja į Metų citatos autorės titulą

Vygantas Malinauskas. Kas čia yra „tas“, kuris „gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“?

Paraštėje. Nida Vasiliauskaitė. Tai klasizmas, joks rasizmas

Vytautas Sinica. Šimašius Lukiškių aikštę nutarė paversti pliažu…

Geroji Naujiena: „Nebijokite!“

Liudvikas Jakimavičius. Skambėjimas mūsų laikais yra dalykas svarbesnis už turinį

Tomas Bakučionis. Teisinių „stebuklų“ ir nuogų karalių šalis

Kęstutis Bacvinka: „Kas apgins gyventojų lėšomis įkurtą parką“

Andrius Švarplys. Kam painioti savo politines aspiracijas su mokslu ir akademiniu pasauliu?

Andrius Švarplys. Keli štrichai Naujosios Amerikos portretui

Algimantas Rusteika. Niekas nenori nieko keisti

Nida Vasiliauskaitė. Vienintelis lemtingas dalykas – dvasinis kalibras, ontologinis rangas

Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos metinis pranešimas, palydėtas jo paties komentaru

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.