Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Kristus tikrai prisikėlė! Sveikiname sulaukus Šventų Velykų

Tiesos.lt redakcija   2020 m. balandžio 12 d. 7:15

43     

    

Geroji Naujiena: Kristus tikrai prisikėlė! Sveikiname sulaukus Šventų Velykų

          – Kristus prisikėlė!
          – Jis tikrai prisikėlė!

Tiesos.lt bendraminčiai ir talkininkai, bendratiksliai,

Skleiskime šią džiugią žinią – Kristus prisikėlė, mirtis krito! – ir savo gyvenimais,
tapkime ir mes, kaip kad šv. Augustinas ir kvietė, Prisikėlimo – Vilties – žmonėmis.

Redakcijos vardu –
                            Ramutė Bingelienė


Su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių

Tada, atvėręs lūpas, Petras pasakė: „Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas. Jūs žinote, kas yra įvykę visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos, po Jono skelbtojo krikšto. Kalbama apie Jėzų iš Nazareto, kaip Dievas jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe, kaip jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su juo.

Mes esame liudytojai visko, ką jis yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė pakabindami ant medžio. Tačiau trečią dieną Dievas jį prikėlė ir leido jam pasirodyti, beje, ne visai tautai, o Dievo iš anksto paskirtiems liudytojams, būtent mums, kurie su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių. Jis mums įsakė skelbti tautai ir liudyti, kad jis yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas. Apie jį visi pranašai liudija, kad kiekvienas, kas jį tiki, gauna jo vardu nuodėmių atleidimą“.(Apd 10, 34. 37–43)

* * *

Velykų aukai didingai
teteikia garbę krikščionys džiaugsmingai.

Atpirko avis Avinėlis:
Kristus sutaikino su Dievu nusidėjėlius.

Mirtis ir gyvybė nuostabiai kovės –
Mirtį nugalėjęs, viešpatauja gyvybės Valdovas.

Pasakyk mums, Marija,
Ką esi mačius kelyje? –

Kapą, kur Kristaus kūnas gulėjo,
Ir garbę, kuria Prisikėlusis spindėjo:

Angelus, liudyt nužengusius,
Marškas ir drabužius, Kristaus kūną dengusius.

Mano viltis, Kristus, prisikėlė,
Jis eis pirma jūsų į Galilėją. –

Žinome Kristų tikrai prisikėlus:
Tu, Nugalėtojau, Valdove, pasigailėk mūs.

 

* * *

Tuščias kapas

Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos.  Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“. 
Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo.
Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato paliktas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą.
Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo.
Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių. (Jn 20, 1–9)

* * *

Prisikėlimo varpai nutraukė Jėzaus kapo tylą ir paskelbė didžiąją Šventų Velykų žinią: Mirtis nugalėta. Jėzaus kapas tuščias. Jo ten nebėra. Jis eina pirma mūsų ir kviečia mus susitikti. O kartą sutiktas, atvira širdimi priimtas primena, kas yra Dievo pažadėta: Nebijokite!  Aš visados su jumis.

Melsdamiesi ir už Lietuvą Tiesoje prašykime: tegul prisikėlusiojo Kristaus šviesa išsklaido mūsų proto ir širdies tamsą ir suteikia išganingųjų malonių. Teišklauso Jis ir mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, užtarimo maldą už visus tuos, kurie yra persekiojami ir nevilties kamuojami, skurdo ir vienatvės slegiami, piktojo puolami ir supriešinami – tegul ši Prisikėlusiojo Tiesos šviesa perkeičia mūsų širdis, kad taptume tikrais Dievo žmonėmis, o Jo ramybė imtų veikti šiame pasaulyje. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *

Br. Lukas Skroblas OSB. Mūsų Viešpats prisikėlė, aleliuja!

Brangūs broliai ir seserys, Kristus prisikėlė! Mūsų Motina Bažnyčia mus užvedė į liturginių metų viršūnę. Stovėdami ant šios viršūnės, visi esame kviečiami išgyventi Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinį. Šis išgyvenimas yra itin svarbus, nes būtent iš jo išteka ir į jį suteka visas mūsų krikščioniškas gyvenimas. Kad tikrai tai išgyventume, mums svarbu, kad kartu su visa Bažnyčia išpažintume šio slėpinio ir sykiu mūsų tikėjimo pamatinį branduolį – Kristus už mus paragavo mirties ir už mus prisikėlė. Dėl liturginių apeigų mes galime šią tikrovę išgyventi šiandien, dabar, o išgyventi šią tikrovę dabar – tai sykiu ir patirti išganymą dabartyje.

1. Ką tik girdėta Evangelijos ištrauka mus tarsi kviečia kartu su Marija Magdaliete ir kita Marija ateiti prie Viešpaties kapo. Šios moterys atėjo prie Viešpaties kapo po šabo, auštant pirmajai savaitės dienai. Mums, krikščionims, tai itin reikšmingi žodžiai, labai glaudžiai susiję su šios nakties reikšme. Šabas pasibaigė, o su juo ir visa savaitė. Kaip šioms moterims, taip ir mums aušta pirmoji savaitės diena. Mums pirmoji diena yra daugiau nei eilinės savaitės pradžia, o ši aušra yra daugiau nei eilinės savaitės dienos aušra. Tai kuo ši diena yra daugiau už kitas?

Dėl Kristaus prisikėlimo ši diena mums yra naujo žmonijos istorijos etapo pradžia. Dar daugiau, ši diena – tai naujo mums pasirodančio pasaulio aušra. Pirmuosius krikščionis Kristaus prisikėlimo žinia sukrėtė taip stipriai, kad jiems ši pirmoji savaitės diena jau nebebuvo senojo pasaulio tąsa, bet naujos kūrinijos pradžia. Jie suvokė, kad kaip Dievas pasaulio kūrimo pradžioje pirmąją dieną sukūrė dangų ir žemę, taip Kristaus prisikėlimo dieną jis kuria naują dangų ir naują žemę. „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę“, – sako apaštalas Jonas. (Apr 21,1)

Įvyko kažkas radikaliai nauja. Ir visi mes esame kviečiami įeiti į šią naują erdvę. Tai pasaulis, kuriame mirtis ir visi jos skausmingi padariniai nebeturi paskutinio žodžio. Amžinoji, neatšaukiama mirtis jau nugalėta, ji įveikta, kaip ką tik Evangelijos skaitinyje girdėjote apie kareivius, kurie pastiro lyg negyvi.

2. Šią pirmąją savaitės dieną moterys ateina prie kapo, bet kapas prieš jas užvertas. Tai kapas, kuriame buvo paguldytas nukryžiuotas Jėzus. Tai kapas, kuriame paguldomi visi Jėzaus mokiniai, per krikštą išgyvenantys jo mirties ir prisikėlimo slėpinį. Kapas užverstas akmeniu, o ką reiškia šis akmuo?

Ant angos užristas akmuo žymi visišką žmonijos, uždarytos nuodėmėje, nepajėgumą. Jis žymi įkalinimą mirtyje. Turbūt ne vienas iš mūsų, o gal ir dažnas jaučiasi panašiai. Dažnas iš mūsų jaučia, jog neturi jėgos kilti Dievo link. Neturime sparnų, galinčių nunešti mus į aukštumas. Neįstengiame kopti aukštyn ir vis tik veržiamės ten: Iš gelmių šaukiausi Viešpaties, – sako psalmistas. Mūsų gyvenime irgi yra užverstų akmenų, esame ir įkalinti: sunki liga, nepakeliami santykiai su artimaisiais, įvairios mus varginančios priklausomybės, neišsiskleidžiantis gyvenimas ir t. t.

3. Tačiau įvyksta stebuklas. Dievas įsiterpia, nes „Staiga smarkiai sudreba žemė: Viešpaties angelas nužengia iš dangaus, nurita šalin akmenį ir atsisėda ant jo. [...] Jis sako moterims: „Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs.“

Brangūs broliai ir seserys, susirinkome, kad atnaujintume (dar kartą pasakykime) širdimi ir protu savo visišką pritarimą šiai tikrovei ir ją išpažintume – Kristus už mus paragavo mirties ir už mus prisikėlė, kad išlaisvintų mus iš nuodėmės ir mirties. Jis tai padarė už mus ir dėl mūsų.

Šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė savo dienoraštyje parašė nuostabius žodžius: „Kai manyje kyla audra, į tave, Jėzau, keliu savo galvą, ir tavo gailestingame žvilgsnyje įskaitau tokius žodžius: Vaikeli, dėl tavęs sukūriau dangų.“

Pasinaudodami šiais Teresėlės žodžiais, galime sakyti, kad Kristus šią akimirką į kiekvieną iš mūsų kreipiasi, sakydamas: „Vaikeliai, draugai, dėl jūsų sutikau mirti, dėl jūsų prisikėliau, dėl jūsų sudrebėjo žemė, dėl jūsų nuristas šalin akmuo, dėl jūsų štai kuriu naują žemę ir naują dangų, dėl jūsų pirma jūsų einu į Galilėją, visa tai padariau dėl jūsų.“ Ir angelas priduria moterims: „Skubiai duokite žinią mokiniams. Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją.“

4. Vienas vienuolis išvyko į Afriką gyventi atsiskyrėlio gyvenimą. Jis gyveno ramiai islamo išpažinėjų krašte, duoną užsidirbo savo rankomis. Dėl baimės ir diskretiškumo niekam neprasitarė, kad jis yra krikščionis. Netrukus pas jį pradėjo vaikščioti vienas musulmonas, nesuprasdamas, ką šis europietis čia veikia, bet gerbdamas jį dėl jo keisto ir paslaptingo gyvenimo būdo. Ši draugystė tęsėsi apie 20 metų. Tik vėliau musulmonas iš kitų sužinojo, kad tiek metų artimai bendravo su krikščionimi vienuoliu. Kitą dieną pas jį atėjęs jam sako: „Kodėl tu man nesakei, kad esi krikščionis? Ar žinai, ką reiškia tiek laiko gyventi be Kristaus?“

Brangūs broliai ir seserys, o mes ar žinome, ką reiškia gyventi su prisikėlusiu Kristumi? Ar žinome, ką reiškia kitiems nesakyti ir netgi slėpti, kad esame krikščionys?

Jei Jėzus prisikėlė, vadinasi, jis gyvas, jei jis gyvas, jis eina pirma mūsų ir lydi mus pasaulio keliuose, o jei jis mus lydi, tuomet kas gali mus nuo jo atskirti? Kas gali atimti iš mūsų jo meilę? Jei Jo visagalė meilė mus gaivina, tai kaip ją galime pasilikti tik sau? Kaip galime ja nesidalinti?

Mano viltis, Kristus, prisikėlė, jis eina pirma mūsų į Galilėją. Per netrukus prasidėsiančią Eucharistijos liturgiją kelkime savo širdis aukštyn, atverkime mirusiam ir prisikėlusiam Kristui savo vidų, kad jis mus atnaujintų, išmestų iš mūsų širdies nuodėmės bei mirties nuodus ir įlietų Šventosios Dvasios gyvybę teikiančių syvų – dieviškąjį ir amžinąjį gyvenimą, kurį galėtume perduoti kitiems.


Pal. Gerikas Injietis († 1157). Jis yra gyvas

Tad, mano broliai, ką gi jums liudija jūsų širdies džiugesys dėl Kristaus meilės?

Išties svarstau, ar teisingai – jūs matysite, kad jei tik kada nors mylėjote Jėzų, gyvą, mirusį ar atgimusį, šiandien, kai Bažnyčioje be paliovos aidi ir gaudžia prisikėlimo šauklių balsai, jūsiškė širdis džiūgauja jumyse ir taria: pranešė man sakydami, kad Jėzus, mano Dievas, yra gyvas. Išgirdusi šitai, atgijo mano dvasia, kuri buvo apsnūdusi iš sielvarto, apsilpusi iš drungnumo, bemirštanti iš drąsos netekimo. Nes ir nusidėjėlius iš mirties prikelia džiugus šio laimingojo šauklio balsas. Vis dėlto tikrai nebegali turėti vilties ir užmaršty bus palaidotas tas, kurį Kristus, grįždamas iš požemio, paliko pragaro gelmėse.

Iš šito tikrai sužinosi, kad tavo dvasia visiškai atgims Kristuje, jei nuoširdžiai sakys: „Gana man, jei Kristus gyvas.“

O, kokie ištikimi šitie žodžiai, kaip verti jie Jėzaus draugų; o, koks tyras tasai atsidavimas, kuris šitaip kalba: „Gana man, jei Kristus gyvas.“ Jeigu jis gyvas, tai ir aš gyvas; nes nuo jo priklauso mano gyvybė; iš tiesų tai jis yra mano gyvybė, jis – mano tinkamumas. Ko gi gali man trūkti, jei Jėzus gyvas? Tetrūksta visa ko kito, niekas man nesvarbu, jei tik Jėzus gyvas. Vadinasi, jei jam patinka, verčiau tetrūksta man paties savęs; gana man, jei tik jisai pats gyvas.

Kai Kristaus meilė taip sugeria visą žmogaus atsidavimą, kad nepaisydamas ir neprisimindamas savęs jis bejaučia vien Jėzų Kristų ir tai, kas yra Jėzaus Kristaus, – tik tada, mano nuomone, jame pagaliau būna tobula meilė.

Tam, kuris šitaip esti paliestas, neturtas nebėra našta; jis nebejunta skriaudų, juokiasi iš įžeidimų, nepaiso nuostolių, mirtį laiko nauda; jis netgi nemano, kad miršta, nes žino, kad veikiau pereina iš mirties į gyvenimą, ir su pasitikėjimu sako: „Eisiu jo pamatyti prieš mirdamas.“

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

>>> 9:58       2020-04-15 11:39

Kada ir už kiek nusipirkai ,,Tiesos.lt”, kad diktuoji savo taisykles, laume?

Laumėjantis       2020-04-15 9:58

,,Tiesos.lt — tai atvira Lietuvos piliečių svetainė, siekianti skatinti diskusijas, kviečianti drauge tartis visais Lietuvos Respublikai svarbiais klausimais.”
Copy-pastintojas 8 savo draugams ( šiandien - kol kas trims ) kopijuodamas religinius tekstus užmuša bet kokias diskusijas, tuo pačiu pažeidžia ,,Tiesos.lt” portalo taisykles ir ko gero pažeidžia įsakymą ,,Netark Viešpaties vardo be reikalo”.

Lukas Ambraziejus SJ       2020-04-15 8:49

Krizė

Galbūt šiomis dienomis jau esame kur nors girdėję tą skambų posakį, tarp kitų kažkada taip pat ištartą ir JAV politikės Hillary Clinton: „Neiššvaistykime geros krizės!“ Pasižiūrėję atgal matome, kad jau nuėjome gerą jos gabalą ir kad pradeda švisti viltis kažkada iš jos išbristi. Gali apimti toks per greitas džiugesys ir naivus viltingumas. Bet būkime atsargūs su tokiais staiga įsiplieskiančiais džiugesiais, ypač tada, jei po kurio laiko jie sieloje palieka drungnumą ar sausumą. Užuot kliovęsi viltimi, kad šita situacija kažkada baigsis, klauskime savęs, žvelgdami į praėjusias savaites: kaip panaudojome tą laiką, kurį esame gavę, ir kaip jį, mums dar likusį, turėtume panaudoti.

Žodis krizė yra kilęs iš graikiško žodžio krisis, kuris išvertus reiškia „sprendimas“. Senovės Graikijoje žodis būdavo vartojamas apibūdinti situacijoms, kurios iš kieno nors reikalauja konkretaus sprendimo. Pasikeitė gyvenimo aplinkybės, ištiko nelaimė, pasikeitė požiūris – reiškia, reikia padaryti sprendimą, kaip jų akivaizdoje toliau gyventi graikiškąjį „gerą gyvenimą“. Kai sprendimas padarytas, gyvensena pakeista, pasaulėžiūra prisitaikiusi, dorybės įtvirtintos – krizė baigiasi.

Šitą krizę mums Viešpats davė ne veltui ir todėl ne veltui mes leidžiame šias dienas uždaryti savo namuose. Kokio sprendimo – tikro, tvirto, išliekančio – Viešpats tikisi iš manęs per šitą laiką? Galbūt į savo dienos ritmą įterpti kasdienį Šventojo Rašto skaitymą? Galbūt kasdienybėje dažniau sustoti, įsiklasyti? Galbūt apsispręsti būti gailestingam ir mylinčiam tiems artimiesiems, kurie ima man lipti ant galvos, net kai esu neteisingai įžeistas, taip, ypač tada! Melskime šiandien Dievą, kad iš šios krizės išeitume jau kitokie, jau perkeisti savo vidumi, apsisprendę labiau sekti Kristumi ir labiau mylėti visus žmones.
Jėzuitų naujienlaiškis.

Mąstymas       2020-04-15 6:32

Prašyti širdies išgydymo iš liūdesio ir džiaugsmo būnant su Jėzumi

Prisijungsiu prie dviejų mokinių, kurie keliauja iš Jeruzalės į Emausą. Įsiklausysiu į jų liūdną pokalbį. Liūdesys atima jiems aiškų žvilgsnį į gyvenimą. Jiems atrodo, kad viskas baigėsi Didįjį Penktadienį.

*

Prisiminsiu situacijas, kuriose mane slėgė stiprus liūdesys ir nusivylimas. Kokie tai buvo įvykiai?  Kaip tada elgiausi? Kur ieškojau paramos ir pagalbos?

*

Atkreipsiu dėmesį į Jėzaus elgesį, kai jis prisijungia prie mokinių. Kontempliuosiu, kaip jis paragina juos, kad dar kartą apsvarstytų įvykius Dievo žodžio šviesoje.

*

Jėzus kasdien prisijungia prie manęs maldoje – taip pat prie mano liūdesio ir sielvarto. Ką labiausiai nušvietė manyje Jo žodis, apmąstytas pastarosiomis dienomis?

*

„O mes tikėjomės…“. Ar nenešioju širdyje kokio nors nusivylimo jausmo Dievo planų atžvilgiu? Ar pajėgiu patikėti Jam tai, ko nesuprantu savo gyvenime?

*

Jėzus atkreipia mokinių dėmesį į jų sergančias širdis. Jose dega susitikimo su Jėzumi troškimas, bet žmogiška mąstysena gesina troškimą ir užsklendžia Jo artumui. Prašysiu Jėzaus, kad uždegtų mano širdį savo žodžiu, apvalytų ją nuo mano karčių, piktų minčių.

*

“Tuomet Jis užsuko pas juos“. Kartosiu su širdies užsidegimu: 

„Jėzau, pasilik su manimi ir saugok mano širdį nuo netikėjimo ir liūdesio!
Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-04-15 6:31

Evangeliją komentuoja s. Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa OCD

Evangelijos ištrauka šiandien atskleidžia Jėzaus subtilumą. Jis neprimeta savęs, veikiau švelniai veda pas save. Pasirodo kaip nepažįstamasis, išklauso savo istoriją, mokinių apviltus lūkesčius: O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį, netgi apie prisikėlimą ir tuščią kapą. Jėzus leidžia išsipasakoti visa, kas guli mokiniams ant širdies. Ar mes esame tokie kitiems žmonėms? Gal nekantriai juos pertraukiame ir skubame pasiūlyti sprendimą, mostelim ranka, sakydami, kad tai nesąmonė? Galime daug ko pasimokyti iš Jėzaus: Jis susitinka su mokiniais, kai jie nusiminę, nusivylę, ir ima aiškinti Raštų prasmes, sutelkdamas jų dėmesį, uždegdamas širdį, kaip vėliau stebėsis patys mokiniai: Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę? Tik laužant duoną jie pažino savo Viešpatį, tačiau Jis pranyko jiems iš akių. Kokia Dievo kantrybė, Jėzaus kantrumas! Mėginkime ir mes priimti žmones tokius, kokie jie yra ir jei galime, suteikim pagalbą.

Pirmajame skaitinyje girdime apie luošio išgydymą. Petras ir Jonas eina melstis į šventyklą. Išvydę nešamą prašyti išmaldos luošį, jie neturi kuo sušelpti. Petras nesigėdija pripažinti savo skurdo: Sidabro nei aukso aš neturiu. Tačiau turi tikėjimo tvirtumą: Jėzaus Kristaus Nazarėno vardu kelkis ir vaikščiok. Paėmęs už dešinės rankos, Petras pakelia luošį: koks galingas jo pasitikėjimas Jėzumi. Ar mes kliaujamės Jėzaus galia, kreipiamės į Jį pagalbos? Jis pats yra pažadėjęs, kad Tėvas suteiks visa, ko tik prašytume Jėzaus vardu (plg. Jn 16, 23).

Mūsų pasaulyje Jėzaus vardu dažnai piktnaudžiaujama, jis tariamas be pagarbos. Galėtume prisiminti tą paprastą praktiką, kuomet tariant Jėzaus vardą palenkiame galvą: Jėzau, savo pasitikėjimą sudedu į Tave. Sunkiomis akimirkomis sudėkime į Jėzaus rankas visus savo reikalus, nes Jis su meile rūpinasi kiekvienu iš mūsų.
Bernardinai.lt

Evangelija       2020-04-15 6:29

(Ps 117, 24)

P. Aleliuja. – Šią dieną laimingą Viešpats padarė, džiūgaukim, kelkim linksmybes! – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 24, 13–35)

  Tą pačią dieną du mokiniai keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie jo nepažino. O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate ir ginčijatės, eidami keliu?“ Tie nuliūdę sustojo.
  Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė Jėzui: „Nejaugi tu būsi vienintelis žmogus, buvęs Jeruzalėje, kuris nežino, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“
  Jėzus ramiai paklausė: „O kas gi?“
  Jie tarė jam: „Su Jėzumi iš Nazareto, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios apsireiškusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė“.
  Jėzus jiems tarė: „O jūs neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!“ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.
  Jie prisiartino prie kaimo, į kurį mokiniai keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti ...“ Tuomet jis užsuko pas juos. Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duonos, sukalbėjo laiminimo maldą, laužė ir davė jiems valgyti. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“
  Jie tuoj pakilo nuo stalo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten jie rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: „Tai tiesa! Viešpats prisikėlė ir pasirodė Simonui“. O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.
  Katalikai.lt

Dievo Žodis       2020-04-15 6:28

IV Velykų dienos psalmė. (Ps 104, 1–4. 6–9)

P. – Tegul džiaugiasi širdys, kurios Viešpaties ilgis.
A r b a: Aleliuja.

  Iškilmingiausiai Viešpatį garbinkit,
  sveikinkit jo šventąjį vardą,
  skelbkit tautoms didingus jo darbus.
  Jūs jam giedokit ir grokit,
  garsinkit jo stebuklingą veikimą. – P.

  Jums leista šventu jo vardu vis didžiuotis.
  Lai džiaugiasi širdys, kurios Viešpaties ilgis.
  Žvelkit į Viešpatį, į jo galybę,
  jo veidą išvysti vis trokškit. – P.

  Jūs, jo tarnai, Abraomo ainija,
  jūs, jo rinktiniai, Jokūbo vaikaičiai!
  Dievas mums yra patsai Viešpats,
  visą pasaulį valdo jo galingasis žodis. – P.

  Amžiais jis atmena sandorą savo,
  pažadą, duotą kartoms tūkstantinėms:
  sutartį su Abraomu sudarytą,
  priesaiką, duotą kilniam Izaokui. – P.

Dievo Žodis       2020-04-15 6:28

IV Velykų dienos skaitinys. (Apd 3, 1–10)

  Petras ir Jonas ėjo į devintosios valandos pamaldas šventykloje. Tuo pačiu metu buvo nešamas ir vienas apsigimęs luošas vyras. Jį kasdien sodindavo prie šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais, kad prašytų šventyklos lankytojų išmaldos. Pastebėjęs beįeinančius vidun Petrą ir Joną, jis paprašė išmaldos.
  Petras, įdėmiai pažvelgęs į jį drauge su Jonu, tarė: „Pažiūrėk į mudu“. Jis pakėlė galvą, tikėdamasis ką nors gausiąs. Bet Petras prabilo: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu imk ir vaikščiok!“ Ir paėmęs už dešinės rankos, pakėlė jį. Jo kojos ir pėdos bematant sustiprėjo. Jis pašoko, atsistojo ir ėmė vaikščioti. Drauge su apaštalais įėjo į šventyklą. Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas, garbino Dievą.
  Visi žmonės pamatė jį vaikščiojant ir šlovinant Dievą. Jie pažino, kad tai tas pats luošys, kuris sėdėdavo elgetaudamas prie Gražiųjų vartų. Jie buvo labai nustebinti ir sukrėsti to, kas buvo jam atsitikę.

Popiežius Pranciškus       2020-04-14 15:36

„Melskime Viešpatį vienybės malonės, kad dabartinio meto sunkumai padėtų mums suprasti, kaip svarbu būti vieningiems, kad labiau brangintume tai, kas vienija, o ne tai, kas atneša susiskaldymą.“

Velykų oktavos antradienio Mišių Evangelija kalba apie Marijos Magdalietės susitikimą su prisikėlusiuoju Jėzumi. Jinai yra pirmoji prisikėlimo liudytoja. Tai ji pirmoji pranešė mokiniams, kad Viešpats prisikėlė, dėl to Bažnyčios tradicija ją vadina „apaštalų apaštale“. Pirmajame skaitinyje iš Apaštalų darbų kalbama apie atsivertimų bangą, kurią sukėlė liudijimas, kad Kristus prisikėlė.

Petro skelbimas Sekminių dieną, kad nukryžiuotas Kristus prisikėlė, „verte vėrė“ žmonių širdis (plg. Apd 2, 26). Girdėdami šią žinią, žmonės klausė, ką jiems daryti. Petro atsakymas aiškus: reikia atsiversti, keisti gyvenimą. Dievas ištikimai laikosi savo tautai duotų pažadų, tačiau žmonės nėra jam ištikimi, nuo jo nusigręžia. Reikia atsiversti. Atsiversti – tai vėl būti ištikimiems. Puikiai žinome, sakė popiežius, kad būti ištikimiems ne taip jau paprasta. Labai dažnai žmogų apakina iliuzijos ir jis susigundęs nuklysta nuo kelio. Tačiau Viešpats lieka ištikimas ir mus ragina pas jį sugrįžti, būti ištikimiems gerais ir blogais laikais.

Popiežius paminėjo ir kitą išganymo istorijos įvykį – karaliaus Rehabeamo neištikimybę, apie kurią kalbama antrojoje Kronikų knygoje. Izraelis tuo metu klestėjo, viešpatavo visuotinė gerovė ir saugumas. Žmonės ėmė palaipsniui tolti nuo Viešpaties, kol galiausiai nuo jo nusigręžė karalius ir visa tauta. Biblija kalba apie konkretų istorinį faktą, tačiau panašūs dalykai kartojasi visais laikais. Kai žmonės patiki savo saugumu ir gerove, dažnai jie pradeda tolti nuo Dievo ir jo įsakymų. Jie nusiręžia nuo Dievo ir sudievina savo gerovę ir saugumą, paverčia stabu.

Bet argi blogai būti saugiems ir gerai gyventi? Ne, sakė popiežius, – tai malonė. Tačiau turime džiaugtis saugumu ir gerove, būdami ištikimi Viešpačiui ir jam dėkingi. Kai žmogus nusigręžia nuo Dievo ir į jo vietą pasato save, tuomet ir saugumas bei gerovė pradeda išvirsti į ką kita, žmogus pradeda gyventi iliuzija. Karaliaus Rehabeamo ir kitos panašios istorijos moko, kad geruoju tai nesibaigia. Visa Izraelio ir Bažnyčios istorija kupina tokių neištikimybės, egoizmo, pasitikėjimo tik savimi pavyzdžių. Dėl to šiandien Dievo žodis mus ragina: „Atsiverskite, būkite ištikimi“.

Šios dienos Evangelijoje matome ištikimybės „ikoną“ – Marija Magdalietę, sakė popiežius.  Ji neužmiršo jai parodyto Jėzaus gerumo ir gailestingumo. Buvo ištikima net ir niūriausią valandą, kai nukryžiuoto Jėzaus kūnas buvo paguldytas kapo rūsyje. Atėjusi išsiverkti prie kapo, ji pirmoji tapo prisikėlimo liudininke ir jai teko garbė šią žinią pranešti apaštalams.

„Šiandien prašykime Viešpatį ištikimybės malonės“, – sakė popiežius. „Būkime jam dėkingi, kad esame saugūs, bet nemanykime, kad viskas tik nuo mūsų priklauso. Taip pat prašykime jį malonės būti ištikimiems ir tuomet, kai matome kapus, kai žlunga mūsų iliuzijos.“ (JM / VaticanNews)

Kun. Aldonas Gudaitis SJ       2020-04-14 10:55

Švenčiame Velykas. Jėzus nugalėjo mirtį ir nuodėmę. Turbūt pritarsite, kad tai yra svarbiausia pergalė žmonijos istorijoje, nes per šią Jėzaus pergalę kiekvienam iš mūsų laimėtas gyvenimas, kuris nesibaigia kūno mirtimi – niekas mūsų negali sunaikinti, nes Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu esame išgelbėti.

Tačiau mums dar reikia įveikti mažesnes asmenines kovas, dar kiekvienam iš mūsų lieka savo pergales pasiekti, patikėti meilės galia, nepasiduoti nevilčiai, išsaugoti gyvenimo džiaugsmą. Jėzus jau parodė, kaip tai padaryti, Jis lieka stiprus ramstis bei pagalba kovose.

Girdime, kiek daug žmonių šiuo metu pasaulyje solidarizuojasi bendroje kovoje už gyvybę, mokslininkai bando atrasti vaistus, kurie galėtų įveikti virusą, turintys išteklių aukoja juos medicinai, kovai su virusu, popiežius Pranciškus kasdien vienijasi maldoje už kenčiančius ir mirštančius.

Manau, kad šiuo metu man, kaip tikinčiajam, gali kilti dvi pagundos: nekreipti dėmesio į tai, kas vyksta pasaulyje, neskaityti žinių, pasitraukti į kokį nors saugų kampą, tapti egoistiškam siekiant svarbiausio – kaip nors pačiam išnešti sveiką kailį. Kita pagunda – pasinerti į nuolatinį žinių srautą, kuris gali kelti baimę ir neviltį ar net depresyvias mintis – juk vis dėlto vyksta egzistencinė kova tarp mirties ir gyvenimo!

Galbūt ne kartą girdėjote sakant, kad Dievas solidarizuojasi su žmogumi. Kai šiomis dienomis kam nors kyla klausimas, ką šiuo metu veikia Dievas, atsakymas – Jis solidarizuojasi su žmogumi, su žmogaus kančia ir su bet kokia patirtimi.

Radau vieną atsakymą ir tarp šių dviejų galimų pagundų. Viešpats solidarizuojasi su visomis žmogaus patirtimis, Jis ir mus moko matyti visą dabartinio pasaulio vaizdą. Tikiu, kad maldoje ar kokiu kitokiu būdu (pvz., savanoriaudami) solidarizuojamės su vienišais, kenčiančiais. Neužmirškime solidarizuotis ir su tais, kurie džiaugiasi – ar atkreipėte dėmesį, kiek daug pasveikusių nuo viruso? Jeigu kiekvieno iš jų paklaustume, ar jie džiaugiasi, tikrai kiekvieno konkrečiai išgyventas džiaugsmas būtų nuostabus. Solidarizuokimės ir su sveikstančiais, su jų džiaugsmu žvelkime į pasaulį – jo vaizdas bus tikresnis, ir patys pajusime, kad Viešpats prisikėlęs, kad Jis gyvas ir gyvena tarp mūsų.

Mąstymas       2020-04-14 6:46

Prašyti gyvo ryšio su prisikėlusiu Jėzumi dovanos

Karštai kviesiu Šventąją Dvasią, kad nuvestų mane prie tuščio kapo ir leistų pergyventi, kartu su Magdalena, susitikimą su prisikėlusiu Jėzumi.

*

Atsistosiu arti Magdalenos, kuri skausmingai verkia priešais kapą. Įsiklausysiu į jos verksmą. Tyloje būsiu prie moters, kuri aprauda didžiausią savo gyvenimo praradimą.

*

Įsiklausysiu į Magdalenos pokalbį su angelais.  Ilgiau pasiliksiu ties jos žodžiais: „Paėmė mano Viešpatį...“. Įsijausiu į tų žodžių toną. Magdalena ieško mylimojo Jėzaus ir tuo pat metu jaučiasi bejėgė.

*

Magdalena antrą kartą girdi klausimą: „Ko verki?“. Ji neatpažįsta klausiančiajame Jėzaus. Pasinėrusi raudojime ir skausme, ji nepajėgia pastebėti To, kurio ieško.

*

Kame labiausiai susitapatinu su Magdalena? Ką galiu pasakyti apie savo santykį su gyvuoju Jėzumi skausmo dėl pergyvenamos netekties akimirkose?

*

Sutelksiu savo vaizduotės žvilgsnį ties Magdalena tą akimirką, kai ji išgirsta savo vardą: „Marija!“. Pastebėsiu, kaip staiga pasikeičia jos žvilgsnis, jos veidas. Jėzus meilės kupinu žodžiu „Marija“ ištraukia jos širdį iš sielvarto kapo.

*

Ar esu patyręs savo gyvenime tokį susitikimą su Jėzumi, kuris apvertė mano gyvenimą? Ar atsimenu, kokiais žodžiais Jis mane tada palietė? Ar jie gyvena manyje taip, kaip anksčiau?

*

Kontempliuosiu gyvąjį Jėzų, kuris žengia pas Tėvą. Prisiartinsiu prie Jo kaip Magdalena ir su meile kartosiu Jėzaus vardą, kuriuo labiausiai norisi Jį vadinti:

„Mano Išganytojau, mano Viešpatie, mano Mokytojau, mano Drauge…“
Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-04-14 6:45

Komentuoja s. Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa OCD

Šiandienos skaitiniai pasakoja dviejų didžių misionierių istorijas. Jų liudijimas Bažnyčios gyvavimo pradžiai yra nepaprastai reikšmingas.

Evangelijoje gedinti Marija Magdalietė palei kapą sutinka Jėzų, kuris užkalbina ją klausimu. Tai labai jaudinama akimirka, kuomet ji klausia, kur yra Jėzus. Viešpatį paliečia jos veikli meilė, ir Jis pašaukia Mariją vardu. Koks stulbinamas įvykis – Jėzus gyvas! Rabuni! Šūksnis, kuriuo ji puola Viešpačiui į kojas ir išgyvena susitikimą iš širdies į širdį. Jėzus neapsireiškia kaip galiūnas, bet kaip artimas, vardu pažįstamas bičiulis.

Kasdien galime sutikti šią Viešpaties meilę Eucharistijoje, Jis artinasi prie mūsų, idant su mumis pasiliktų ir, kaip siuntė Mariją Magdalietę eiti su Prisikėlimo žinia pas apaštalus, taip ir mus, priėmusius Jo meilę, siunčia dalytis Gerąja naujiena ir meilės vaisiais su visais, kuriuos sutinkame.

Pirmajame skaitinyje Petras drąsiai prabyla į susirinkusią minią, žmonės apstulbę klausia, ką dabar daryti. Petras kviečia atgailai, kitaip tariant, kviečia keisti gyvenimo būdą ir priimti krikštą Jėzaus vardan, t. y. tikėti Jėzų. Kaip girdime toliau, Petro kalba davė savo vaisių, ir daugelis įtikėjo.

Ar mes branginame tikėjimo dovaną? Ar džiaugiamės, kad priklausome Jėzui? Ar suvokiame, kad esame ne vieni, kad su mumis visuomet yra Jis? Ar esame dėkingi Dievui už tikėjimą, už Jo globą ir didžią Eucharistijos dovaną? Melskime gilesnio Dievo dovanų vertės išgyvenimo, branginkime Jo meilę mums ir dalykimės ta meilės dovana su visais sutiktaisiais, ypač šiandienio pasaulio vargdieniais.
Bernardinai.lt

Trečios Velykų dienos Evangelija       2020-04-14 6:43

(Ps 117, 24)

P. Aleliuja. – Šią dieną laimingą Viešpats padarė, džiūgaukim, kelkim linksmybes! – P. Aleliuja

Evangelija (Jn 20, 11–18)

  Marija stovėjo lauke palei kapą ir verkė. Verkdama ji pasilenkė į kapo vidų ir pamatė du angelus baltais drabužiais sėdinčius – vieną galvūgalyje, kitą kojų vietoje – ten, kur būta Jėzaus kūno.
  Jie paklausė ją: „Moterie, ko verki?“
  Ji atsakė: „Kad paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo“.
  Tai tarusi, ji atsisuko ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus.
  O jis jai tarė: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“
  Jinai, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: „Gerbiamasis! Jei tamsta jį išnešei, pasakyk man, kur jį padėjai. Aš jį pasiimsiu“.
  Jėzus jai sako: „Marija! Ji atsigręžė ir sušuko hebrajiškai: „Rabuni!“ (Tai reiškia: „Mokytojau“).
  Jėzus jai tarė: „Nelaikyk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: „Aš žengsiu pas savo Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą“.
  Marija Magdalietė nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką jis jai sakęs. 
Katalikai.lt

Trečios Velykų dienos Dievo Žodžio       2020-04-14 6:42

Psalmė (Ps 32, 4–5. 18–20. 22)

P. – Viešpaties malonių pilna yra žemė.
A r b a: Aleliuja.

  Viešpaties žodis teisingas,
  tikras jo darbas kiekvienas.
  Brangi jam teisė ir teisingumas,
  o jo malonių pilna yra žemė. – P.

  Viešpaties akys žvelgia į tuos, kur jo bijo,
  kurie tikis jojo malonės.
  Jis jų gyvybę nuo mirties saugo
  ir bado metu pamaitina. – P.

  Mes jo didžiai išsiilgę,
  jis mūsų rėmėjas ir skydas.
  Viešpatie, būki tu mums gailestingas,
  mes juk taip tavim tikim. – P.

Trečios Gavėnios dienos Dievo žodžio       2020-04-14 6:36

skaitinys. (Apd 2, 36–42)

  Sekminių dieną Petras žydams kalbėjo:
  „Tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“
  Tai išgirdę, žmonės susigraudino ir ėmė klausinėti Petrą ir kitus apaštalus: „Ką mums daryti, broliai?“
  Petras jiems atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jiems nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas, taipogi jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas“.
  Dar daugeliu kitų žodžių jis primygtinai ragino juos ir sakė: „Gelbėkitės iš šitos iškrypusios padermės!“
  Kurie priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie trys tūkstančiai.

Mąstymas       2020-04-13 8:53

Prašyti gilaus troškimo kas dieną gyventi su Prisikėlusiuoju

Įsivaizduosiu save tarp moterų, kurios grįžta nuo tuščio kapo, sukrėstos angelo žodžių. Įsižiūrėsiu į jų veidus ir gestus, klausysiuosi jų pokalbių.

*

Bėgsiu su jomis pas mokinius tam, kad apsakyčiau jiems, kas atsitiko. Įsivaizduosiu prisikėlusį Jėzų. Išgirsiu Jo pilną meilės pasveikinimą: „Sveikos“. Prisiartinsiu prie Jėzaus, apkabinsiu Jo kojas ir Jį pagarbinsiu.

*

Ką išgyvenu, kokias paskatas atrandu savyje, kuomet bandau dalyvauti tame įvykyje kartu su moterimis? Ar pajėgiu susitapatinti su jų džiaugsmu? Ką patiriu, kai apkabinu Jėzaus kojas? Ką norėčiau pasakyti apie savo pergyvenimus Jėzui?

*

„Nebijokite. Eikite ir pasakykite mano broliams”.. Kokios dvasinės nuotaikos labiausiai reiškiasi manyje šių švenčių metu? Ar dalinuosi tuo su kitais? Apie ką šiomis dienomis dažniausiai kalbėjau savo šeimoje ir savo bendruomenėje?

*

Įvykio atmosfera staiga pasikeičia. Yra asmenų, kurie bijo tiesos apie Jėzaus prisikėlimą. Jie sąmoningai renkasi gyvenimą mele, toliau gyvena baimėje taip, lyg Jėzus jiems nebūtų prisikėlęs.

*

Ar man yra buvę tokių akimirkų, kuriose patyriau ypatingą susitikimą su gyvuoju Jėzumi? Kaip jos įtakojo mano tolimesnį gyvenimą?

*

Su pagarba parpulsiu prieš Prisikėlusįjį Jėzų ir apkabinsiu Jo kojas. Tylioje maldoje pakviesiu Jėzų į tas vietas, asmeninius santykius, užsiėmimus, kuriuose man trūksta ramybės ir džiaugsmo. Paprašysiu, kad paimtų mano baimes ir įkvėptų man naują gyvenimą.
Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-04-13 8:51

Evangeliją komentuoja s. Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa OCD

Šiandienos skaitiniai atskleidžia, kaip baimė suparalyžiuoja žmogų, o tiesa teikia džiaugsmą ir išlaisvina.

Evangelija stebina skirtingomis reakcijomis į prisikėlimo žinią: aukštieji kunigai stengiasi nuslėpti, sargybiniai yra liudytojai, bet iš baimės netekti tarnybos, visuomeninės padėties, piniginės naudos nuslepia tiesą ir skleidžia gandą esą mokiniai naktį išvogę kūną. Galime baisėtis, tačiau gali būti, kad ir patys apimti baimės esame buvę nesąžiningi patys su savimi, kitų atžvilgiu. Kita vertus, tiesa išlaisvina, ji sugrąžina gyvenimo džiaugsmą, nebereikia nieko bijoti, nes Jėzus yra tiesa, kuri visados su mumis pasilieka. Pažvelkime, kaip drąsiai kalba Petras Pirmajame skaitinyje iš Apaštalų darbų, nedvejodamas pasakoja, kas yra įvykę. Jei Dievas su mumis, kas gi prieš mus?

Todėl džiūgaukime prisikėlusiame Viešpatyje, kuris visuomet pasilieka ir atsiliepia, kada tik Jo šaukiamės, kaip girdime šiandien trumputėje psalmėje, kviečiančioje šlovinti Dievą:

Aleliuja! Šlovinkite Viešpatį, visos tautos,

Aukštinkite Jį visos šalys!

Ir kodėl gi šlovinti ir aukštinti? Nes

Tikrai didis mums Viešpaties gerumas

Ir amžina Jo ištikimybė.

Kokią viltį, kokį pasitikėjimą tai dovanoja – nebereikia nieko bijoti, Jėzus yra prikeltas ir pasilieka per amžius. Su gilia meile ir pasitikėjimu paveskime save ir artimuosius Jo globai, taip pat visų prislėgtųjų kentėjimus, lai Gailestingoji meilė pakelia kiekvieną.

II Velykų dienos Evangelija       2020-04-13 8:49

(Ps 117, 24)

P. Aleliuja. –  Šią diena laimingą Viešpats padarė, džiūgaukim, kelkim linksmybes! – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 28, 8–15)

  Moterys greitai paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams.
  Ir štai priešais pasirodė Jėzus ir tarė: „Sveikos!“ Jos prisiartino ir, parpuolusios žemėn, apkabino jo kojas. Jėzus joms pasakė: „Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys“.
  Joms beeinant, keli sargybiniai atbėgo į miestą ir pranešė aukštiesiems kunigams, kas buvo įvykę. Tie susitiko su seniūnais, pasitarę davė kareiviams daug pinigų ir pamokė: „Sakykite, kad, jums bemiegant, jo mokiniai atėję naktį jį pavogė. O jeigu apie tai išgirstų valdytojas, mes jį perkalbėsime ir apsaugosime jus nuo nemalonumų.“
  Šie, paėmę pinigus, taip ir padarė, kaip buvo pamokyti. Tas gandas yra pasklidęs žydų tarpe iki šios dienos.
  Katalikai.lt

II Velykų dienos Dievo Žodžio       2020-04-13 8:49

Psalmė (Ps 15, 1–2. 5. 7–11)

P. – Globok mane, Dieve: prie tavęs aš glaudžiuosi.

  Globok mane, Dieve: prie tavęs aš glaudžiuosi.
  Kartoju tau, Dieve: tu mano Viešpats,
  mano paveldėtas turtas, taurė mano laimės, –
  tavo rankoje mano likimas. – P.

  Aš šlovinu Viešpatį, kuris man išmintį duoda,
  atsimena mano širdis tai net naktį.
  Akyse nuolatos Viešpats man stovi,
  jis mano dešinę remia, aš nedrebėsiu. – P.

  Man džiaugias širdis, krykštauja siela,
  ir mano kūnas ramiai sau ilsėsis.
  Juk manęs nepaliksi numirėlių būste,
  tu man, savo draugui, neleisi trūnyti. – P.

  Man rodysi kelią, kuris į gyvenimą veda,
  pilna man bus laimė prieš tavo veidą,
  tavo dešinėj bus per amžius linksmybės. – P.

II Velykų dienos Dievo Žodžio       2020-04-13 8:48

Skaitinys (Apd 2, 14. 22–32)

  Sekminių dieną stojo Petras su Vienuolika ir, pakėlęs balsą, prabilo:
  „Izraelio vyrai! Klausykite, ką pasakysiu: Jėzų Nazarietį, Dievo jums patvirtintąjį galingais darbais ir stebuklingais žodžiais, kuriuos, per jį nuveikė Dievas jūsų tarpe, kaip patys žinote; taigi tą vyrą, Dievo valios sprendimu bei numatymu išduotą, jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus, Dievas jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties siaubo, nes buvo neįmanoma, kad mirtis jam viešpatautų.
  Juk Dovydas apie jį sako: „Aš visuomet žvelgiu į Viešpatį. Jis stovi mano dešinėje, kad aš nesvyruočiau. Todėl pralinksmėjo mano širdis, džiūgavo mano lūpos, ir mano kūnas ilsėsis su viltimi, jog tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų buveinėje ir neduosi savo šventajam supūti. Gyvenimo kelius tu man atvėrei ir pripildysi mane džiaugsmo savo akivaizdoje“.
  Brangūs broliai! Norėčiau jums atvirai pasakyti apie patriarchą Dovydą. Jis mirė, buvo palaidotas, ir jo kapas yra mūsuose po šiai dienai. Būdamas pranašas ir žinodamas iškilmingą Dievo priesaiką, kad jo palikuonis užimsiąs jo sostą, Dovydas visa tai numatė ir kalbėjo apie Mesijo prisikėlimą, kad jis neliks mirusiųjų buveinėje ir jo kūnas nesupus. Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame jo liudytojai“.

stasys        2020-04-13 8:05

Čia trūksta G.Nausėdos sveikinimo .

Eugenijus Puzynia SJ       2020-04-13 7:11

Meilė stipresnė už gyvenimą ir mirtį

Kristaus Prisikėlimo šventės proga norėčiau su jumis pasidalinti mano mėgstamo autoriaus, XX a. prancūzų jėzuito t. François‘o Varillono, įžvalga apie Velykų slėpinį: „Meilė yra stipresnė už mirtį su sąlyga, jei pirmiau ji yra stipresnė už gyvenimą“. Ši formuluotė pasirodė intriguojanti ir aktuali ypač šiomis dienomis, kai pasaulį sudrebino netikėtas koronaviruso protrūkis, kuris ne tik kad sujaukė įprastinį gyvenimo ritmą, bet ir pareikalavo nemažai aukų, tuo iš dalies pritemdydamas Velykų džiaugsmą.

Visi daugmaž sutinkame, kad nėra pasaulyje didesnės jėgos už meilę, kuri ne tik įprasmina gyvenimą, bet ir išdrįsta mesti iššūkį mirčiai – toks optimistinis scenarijus paprastai krikščionių tapatinamas su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. Tačiau retas tepagalvoja, pernelyg skubotai nušokdamas į laimingą istorijos baigtį, kad meilės kaina yra bemaž neįmanoma. Kas iš mūsų visomis jėgomis nesikabina į gyvenimą? Kas išdrįstų pasakyti, kad jo meilė yra stipresnė už gyvenimą, o ką jau bekalbėti apie mirtį?

Ir vis tik, jei esame išdrįsę kada nors tikrai mylėti, suprantame, jog kito kelio nėra – kad būtų kitas, reikia atsisakyti savęs. Ir tiktai jei kitas tikrai mane mylės atsisakydamas savęs, atgausiu dovanai tai, ką taip bijojau prarasti, – savo gyvenimą. Taip, Kristus tikrai prisikėlė, nes iš meilės Tėvui ir žmonėms nebijojo prarasti savo gyvenimo, ir Jį mylintis Tėvas grąžino jam gyvenimą su kaupu. Taip, mane mylintis Kristus iš tiesų mane prikels, jei ir aš nebijosiu prarasti savo gyvenimo dėl Jo ir kitų. Linkiu drąsos žengti į Velykų slėpinį ir tapti Velykų žmonėmis – tais, kurių meilė yra stipresnė už gyvenimą ir mirtį!

Aišku       2020-04-13 6:40

Visiškai aišku, kai meilės nėra, žmogų valdo baimė, kausto šaltis, neapykanta, pavydas, godumas gašlumas…. Kas tai? Mat, tuščia vieta nebūna. Tuštumą būtinai užpildo piktoji dvasia, nes čia žemėje jis yra šeimininkas. Štai čia žmogus ir turi parodyti stiprią valią pasipriešinti tam gaivalui. O kaip tai padaryti? Dievas ir atsiuntė mums savo Sūnų, kad mus pamokytų. Sekime Juo. Žmonės Jį nužudė, o Tėvas Jį trečią dieną prikėlė. Jėzus nugalėjo mirtį - aleliuja.

ah1        2020-04-13 2:10

paprastai pasakose nemirtingi tik vampyrai ir pasakose vampyro nugalabijimui naudodavo du būdus :  arba persmeigdavo kuolu, arba galvą nupjaudavo ir padėdavo tarp kojų, o prie kryžiaus tai nekaldavo vampyrų pasakose. Tie vampyrai tai nemirtingi būdavo nes vis periodiškai gerdavo žmonių kraują, vienu žodžiu liaudis ne iš piršto laužė vampyrų adenochrominimasi žmonių krauju kaip jaunystės eleksyru… ir nemirtingumu. Sako tie kur sėdi ant adenochromo kai jo negauna tai greitai mirtingais tampa,  užtenka caronoviruso ir “call clean”.

mtz.       2020-04-12 23:32

jei lietuviai savo istoriją kaltų ir kaltų kas sekmadienį savo maldos namuose ,gal kitaip būtų. dabar gi žydų kaloborantai kunigai moko judėjų istoriją.

vedantui ahui       2020-04-12 23:14

Būk ramus- tu tai tikrai neprisikelsi smile

ah1       2020-04-12 23:00

pagal gamtiškąją vedantą numirėliai iš numirusių neprisikelia.  Numirėliai iš numirusių gali prisikelti tik pasakose

Jan       2020-04-12 22:09

“Meilė kantri,  meilė maloninga, ji nepavidi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia. Štai, kas gali nugalėti ne tik virusus,bet ir mirtį.

Ner       2020-04-12 21:54

Reiktu geriau isiaiskinti, o kas tai yra baime? Kodel vieni zmones bijo, o kiti ne. Sv. Rastas liepia nebijoti, jis taip pat liepia myleti. Tai gal ir yra problema ten, kad mes nemylime. O, kas meiles seimininkas? Vel, tai Jezus, kuris nugalejo mirti. Nieko nepadarysi, teks ismokti myleti’ jei norime nebijoti.

O vis tik,       2020-04-12 21:23

Labai reikšmingi sutapimai. Velykos ir pandemija, lyg kautusi Dievas su blogiu. Viena aišku, kad Jėzus savo mirtimi įveikė pačią mirtį. Jis Prisikėlė iš mirties.

Deivis       2020-04-12 21:08

Tai ne žydijos šventė.

Manau,       2020-04-12 21:02

kad pasaulyje vyksta pasaulinio masto varžybos, kuri šalis įveiks koronę. Kur gali būti pranašumas? Aišku tik viena, kad tik ten, kur žodis NEBIJOKITE turi galią. Kodėl vaikai neserga? Jie nežino kas tai per daiktas koronė. Jų smegenyse nėra galimybės įsitvirtinti.  Jie neįsivaizduoja, nejaučia ir todėl nebijo. O jei nebijo, tai ir neserga. Baimės akys priverčia sirgti visomis ligomis. Toks žmogus, kaip užkoduotas zombis. Jam pasako bijok, nes čia yra vėžys, koronė, ir t.t. ir jis jau pasiruošęs numirti. Šventąjame rašte 365 kartų pasakyta NEBIJOK, negi galvojate, kad tai šiaip sau?

Vauuu,       2020-04-12 20:30

Kaip taikliai kun. Mozė palygino akmenį ant Jėzaus kapo ir šių laikų akmenį - pandemiją, bei visas kitas mus prispaustas negandas. Pasaulis iš visagalio, kuris tuoj tuoj turėjo pats sukurti gyvybę...., o štai dabar atrodo toks bejėgiškai subliuškęs prieš kažkokį tai plika akimi nematomą virusiuką.

Kun. Mozė Mitkevičius       2020-04-12 20:22

Akmuo ir mes
Velykinę homiliją šiemet norisi pradėti ne nuo džiugaus ir lengvo aleliuja, bet nuo evangelisto pastabos apie akmenį, užritintą ant Jėzaus kapo angos. Dėl jo nerimauja moterys, keliaujančios ankstų rytą prie Jėzaus kapo, kad pateptų aliejais jo kūną. „Kas mums nuritins akmenį?“ Klausimas susijęs su fiziniu silpnumu, puikiai suvokiant, ką tu gali ir ko negali. Mums kaip niekada šiandien tinka tapatintis su tomis moteriškėmis ir jų rūpesčiu. Kad ir koks galingas iki šiol atrodė pasaulis, dabar jis – lyg anos gležnos moterys, kurioms nepakrutinti kapo akmens. Jis – labai didelis, – teigia Evangelija. Bet moterys vis tiek eina, nors žino, kad pačios nesusidoros su laukiančia kliūtimi.
Užverstas ant kapo rūsio akmuo nėra tik pavienio žmogaus ar visos žmonijos pečiams per sunkaus išbandymo palyginimas. Evangelijoje pagal Morkų – tai mirties galios simbolis. Labai gerai iliustruojantis jos pranašumą, kada dabar be paliovos skaičiuojame pandemijos aukas. Ne vienam nusvyra rankos. 
Tai, kas galėtų įkvėpti per šias Velykas, yra moterų drąsa ir ryžtas. Nepaisant nieko, eiti pirmyn. Nepaisant visiško fiasko, kurį skelbia susidariusios aplinkybės. Jėzaus mokinių nėra, jie dar Getsemanės sode išsilakstė apimti panikos. Pats Jėzus su visu savo mokymu nukryžiuotas, jo kūnas palaidotas, užritintas nepakeliamu akmeniu. Viskas kalba apie pabaigą, žlugimą, mirties triumfą. Baigta. Visiškas fiasko. O moterys vis tiek eina. Be jokio plano, be garantijų, tik su klausimu, į kurį atsakymo nėra. Kaip ir nėra jokios išeities.

Dabar eina pasaulis ir taip pat klausia: „Kas mums nuritins akmenį?“ Labai daug visko sudėta šiame klausime. Kas įveiks pandemiją? Žemynų gaisrus, žemės drebėjimus, cunamius ir kitas stichines nelaimes, prieš kurias žmogaus rankos per silpnos? Kas įveiks dėl žmonių veiklos kylančias baisybes? Karus, badą, žemės taršą? Neteisingumą ir išnaudojimą žmonių santykiuose? Kas įveiks bet kokį blogį ir nuodėmės galią? Kas sunaikins pertvarą tarp Dievo ir žmogaus? O galiausiai – kas nugalės mirtingumą?
Atsakymas nepasigirsta tuoj pat. Bet klausdamas žmogus atranda tiesą apie save. Ir pirmiausia suvokia, kad jis – tik žmogus. Silpnas ir nuodėmingas, ir mirtingas. Klausiant atsiranda būsena, kuri atvira Dievo paieškai. Juk nukelti akmenį gali tik jis. Šv. Rašte nuolat sklinda vargšo šauksmas į dangų, priverčiantis Dievą įsiterpti ir kažką daryti. Šiandien Bažnyčia ir visas pasaulis su ja labai aiškiai ir konkrečiai patiria, kad yra vargšai. O šalia plazda viltis, jog akmuo bus nuristas. Pačiam Dievui atsakant ir įsiterpiant, nes silpnieji, išsigandę ir susirūpinę, jo šaukiasi.
Pasaulis įveikti turės ne tik pandemijos akmenį. Daugybė žmonių netekę vilties ir džiaugsmo, praradę ryšį su Dievu. Nepajudinami akmenys. Labai dideli. Ir nebūtinai dėl pačių žmonių kaltės. O nuritinti juos gali tik Dievas. Jam vienam žinomu būdu ir žinomą valandą. Yra dėl ko šaukti į dangų.
Pirmųjų Velykų istorija teigia, jog akmuo nuo Jėzaus kapo buvo nuristas. Moteris persmelkia išgąstis ir didelis džiaugsmas. Jos perkeistos. Pandemijai pasibaigus, pasaulis taip pat bus kitoks. Neverta prognozuoti, kaip konkrečiai viskas keisis. Velykos dabar siūlo mums ne pergalių scenarijus. Kviečia pasikliauti tuo, kuris buvo prikeltas. Ir kuris kartojo: „Nebijokite!“ Mes nebe pirmi tai išgirstame. Nebe pirmi atsiradę priešais akmenį, kuris žmogui nepakeliamas. Kažin kaip viskas vis išeidavo į gera mylintiems Dievą. Įpratę per Velykas svaigti nuo iškilmių, šiemet paliekami tik su pagalbos šauksmu ir viltimi, kad dar kartą akmuo bus nuristas. Yra priežastis ir dabar tarti: Aleliuja. Mažoji studija

Na, taip.       2020-04-12 20:19

Toks yra pasaulis, jis tik kala, o Dievas vis prikelia. Prikelia net tuos, kurie yra beviltiški.

abc.       2020-04-12 19:53

nugalabija paskui nukabina,t.y prikelia. ir taip kasmet. mazochizmas.smurtas,smurtas…kala ir kala žydų istoriją. kad taip Lietuvos istoriją būtų mokę...

Na, taip.       2020-04-12 18:52

Geriausiai šv. Velykoms paruošė koronė. Sutupdė visus savo narvuose ir privertė susimastyti kodėl ir dėl ko gyvenu. Jei šis gyvenimas toks laikinas, tai kokia prasmė gyventi. Tai lyg pasityčiojimas iš žmogaus, bet jei gyveni dėl kažko tai, kas padės gyventi džiaugsmingai ir ramiai, tai lyg ir švysteli mintis, kad čia, žemėje gyvenu laikinai, lyg tai pasiruošimas kitam gyvenimui. Tada viskas susidėlioja prasmingiau. Na, o Jėzaus prisikėlimas,ir gi, lyg tai, pritaria tokiam mano pamąstymui. Tikiu, kad mirtis yra tik perėjimas į kitą lygmenį.

Mąstymas       2020-04-12 18:40

Prašyti, kad širdis būtų iki pat gelmių persmelkta džiaugsmu dėl susitikimo su Prisikėlusiuoju

Lydėsiu Mariją Magdaleną, kuri ankstyvą rytą eina prie Kapo. Kalbėsiuosi su ja apie jos meilę Jėzui, apie tai, kaip ji stebėjo Jo žiaurią kančią ir agoniją ant kryžiaus ir kaip dabar, po Jėzaus mirties, verkia ir ilgisi savo Viešpaties.

*

Kaip per praėjusią gavėnią ruošiausi Velykoms? Ką galiu pasakyti apie Jėzaus kančios išgyvenimą? Ar pripažįstu, kad priklausau Jėzui, ir kaip Marija Magdalena Jo ilgiuosi?

*

Įsižiūrėsiu į Magdalenos elgesį tuo momentu, kai pamato, kad Kapas yra tuščias. Stebėsiu, kaip ji persigandusi bėga pas Petrą ir Joną. Išvysiu sumišimą jos veide, kada aiškina apaštalams, kas atsitiko prie Kapo.

*

Prisiminsiu situacijas iš savo gyvenimo, kuriose patyriau ypatingą beviltiškumą, kaip „bėgau“ pas artimiausius mano širdžiai asmenis, ieškojau patarimo bei skausmo nuraminimo. Padėkosiu Jėzui už žmones, kuriuos tada man pasiuntė, už dvasinius vadovus, nuodėmklausius, draugus.

*

Grįšiu prie evangelinės scenos tam, kad įsižiūrėčiau į bėgančius prie Kapo Petrą ir Joną. Pažvelgsiu į jų susirūpinusius veidus ir akis, nukreiptas į kapą. Stebėsiu jų elgesį prie tuščio Kapo.

*

Prisiminsiu akimirkas, kai ypatingu būdu ilgėjausi Jėzaus ir ieškojau Jo buvimo ženklų. Kokios tai buvo situacijos? Papasakosiu apie jas Jėzui.

*

Kokie jausmai bunda manyje, kada galvoju apie savo susitikimą su Prisikėlusiuoju?

*

Petras ir Jonas su visu tikrumu jautė širdyje karčius savo neištikimybės ir išdavystės prisiminimus. Prašysiu, kad Jėzus pažadintų manyje Jo ilgėjimąsi:

„Trokštu Tavojo gyvenimo taip, kaip elnė trokšta šaltinio vandens!“.

Kasdienapmastau.lt

Velykų "Urbi et Orbi"       2020-04-12 15:27

Popiežius Pranciškus.
Brangūs broliai ir seserys, džiugių Velykų!

Šiandien visame pasaulyje skamba Bažnyčios skelbiama žinia: „Jėzus Kristus prisikėlė! Tikrai prisikėlė!“

Ši geroji žinia kaip liepsna įsižiebė naktyje: dėl dabartinės epochos sunkumų aptemusiame pasaulyje, dabar slegiamame dar ir pandemijos, kuri kaip labai rimtas išbandymas užgriuvo visą žmoniją. Nakties tamsoje skamba Bažnyčios balsas: „Kristus, mano viltis, prisikėlė!“ (Velykų sekvencija).

Tai kitoks užsikrėtimas, perduodamas iš širdies į širdį, – nes žmogaus širdis laukia šios Gerosios naujienos. Tai užsikrėtimas viltimi: „Kristus, mano viltis, prisikėlė!“. Tai ne magiška formulė, kurią ištarus dings visos problemos. Kristaus prisikėlimas yra kas kita. Tai meilės pergalė prieš blogio šaknis, pergalė, kuri ne apeina kančią ir mirtį, bet žengia į jų gelmes ir iš jų išvaduoja, blogį perkeičia į gėrį. Tik Dievas tai gali.

Prisiskėlusysis yra Nukryžiuotasis. Tas pats, ne kitas. Jo šlovingame kūne žaizdos išlieka: jo žaizdos – tai plyšiai, pro kuriuos skverbiasi viltis. Į jį mes keliame akis, kad jis pagydytų sužeistos mūsų laikų žmonijos žaizdas.

Šiandien galvoju pirmiausiai apie tuos, kurie labiausiai nukentėjo nuo koronaviruso: sergančiuosius, mirusiuosius ir savo artimuosius apraudančias šeimas, kurios gal net negalėjo su jais atsisveikinti. Gyvybės Viešpats mirusius tepriima į savo karalystę ir teapdovanoja tvirta viltimi tuos, kurie kenčia išbandymus, ypač senus ir vienišus žmones. Tenepristinga paguodos ir pagalbos labiausiai pažeidžiami žmonės, dirbantys ligoninėse, gyvenantys kareivinėse ar kalėjimuose. Daugeliui žmonių šiemetinės Velykos – tai vienatvės dienos, kupinos gedulo, daugybės pandemijos atneštų vargų, kančios ir ekonominių problemų.

Šis blogis net tik suvaržė mūsų gyvenimą, bet taip pat atėmė iš mūsų galimybę asmeniškai semtis paguodos, kurią teikia sakramentai, ypač Eucharistija ir Susitaikinimo sakramentas. Daugelyje šalių nebuvo galimybės jų priimti, tačiau Viešpats nepaliko mūsų vienų. Tevienija mus malda ir būkime tikri, kad Viešpaties ranka mus globoja (plg. Ps 138, 5). Jis mūsų prašo: nebijok, aš prisikėliau ir visada būsiu su tavimi (plg. Romos Mišiolą).

Velykų "Urbi et Orbi"       2020-04-12 15:27

Popiežius Pranciškus.
Jėzus, mūsų Prisikėlimas, tesuteikia jėgų ir vilties gydytojams ir slaugytojams, kurie iš visų jėgų dirba liudydami artimo meilę, neretai aukodami savo sveikatą. Su meile ir dėkingumu galvojame apie juos ir visus, kas stengiasi užtikrinti visuomenės sambūviui reikalingiausias paslaugas, policininkus ir karius, kurie daugelyje šalių labai daug prisideda siekdami palengvinti gyventojų sunkumus ir kančias.

Pastarosiomis savaitėmis staigiai pasikeitė milijonų žmonių gyvenimas. Daugeliui būtinumas pasilikti namuose suteikė progą pamąstyti, sulėtinti karštligišką gyvenimo ritmą, pabūti su savo artimaisiais, jais pasidžiaugti. Tačiau daugybei žmonių – tai susirūpinimo dėl dabarties ir ateities metas, dėl rizikos netekti darbo, dėl kitų krizės atneštų pasekmių. Drąsinu politikus siekti visų piliečių gerovės, stengtis visiems suteikti būtinas pragyvenimo priemones ir rūpintis, kai tik sąlygos leis, sugrįžti prie įprastinės kasdienės veiklos.

Dabar ne laikas būti abejingiems, nes kenčia visas pasaulis ir kovodami su pandemija visi turime būti vieningi. Prisikėlęs Jėzus teapdovanoja viltimi vargstančiuosius, gyvenančiuosius paribiuose, pabėgėlius ir benamius. Tenebūna palikti likimo valiai šie mūsų silpniausieji broliai ir seserys, kurių tiek daug viso pasaulio miestuose ir jų periferijose. Tebūna aprūpinti būtiniausiomis priemonėmis, kurios sunkiai pasiekiamos šiuo metu, kai daug kas uždaryta, tebūna jiems užtikrinta sveikatos apsauga. Atsižvelgiant į dabartinę situaciją, tebūna sušvelnintos tarptautinės sankcijos, kad šalys, kurioms jos taikomos, galėtų deramai pasirūpinti savo piliečiais. Neturtingoms valstybėms tebūna sumažintos arba iš viso dovanotos jų finansų sistemas slegiančios skolos.

Dabar ne metas būti egoistais, nes iššūkis, su kuriuo susidūrėme, saisto visus žmones ir iš visų reikalauja vienybės. Atsimindamas visas koronaviruso epidemijos apimtas šalis, pirmiausiai galvoju apie Europą – mylimą kontinentą, kuris po Antrojo pasaulinio karo prisikėlė būdamas kupinas solidarumo, padėjusio jam įveikti praeities nesantaiką. Labai svarbu, ypač dabartinėmis aplinkybėmis, kad toji nesantaika neatgytų, bet visi pripažintų save esant vienos šeimos nariais ir vieni kitiems padėtų. Šiandien Europos Sąjunga stovi epochos iššūkio akivaizdoje. Nuo jo priklausys ne tik Europos, bet ir viso pasaulio ateitis. Nepraleiskime progos dar kartą parodyti solidarumą, imdamiesi inovatyvių sprendimų. Kitas pasirinkimas – dalinių interesų egoizmas ir pagunda grįžti į praeitį, keliant grėsmę taikiam sambūviui ir būsimųjų kartų gerovei.

Velykų "Urbi et Orbi"       2020-04-12 15:26

Popiežius Pranciškus.
Šiandien ne laikas būti susivaidijusiems. Kristus, mūsų taika, tesuteikia savo šviesos atsakingiems už konfliktus, kad visame pasaulyje tuoj pat įsigaliotų visuotinės paliaubos. Šiandien ne metas gamini ginklus ir jais prekiauti, švaistyti jiems didžiulius pinigus, kurie turėtų būti naudojami žmonėms gydyti ir gyvybėms gelbėti. Šiandien laikas pagaliau nutraukti ilgą karą, kuris paskandino kraujyje Siriją, užbaigti konfliktą Jemene, įtampą – Irake ir Libane. Šiandien laikas atkurti izraeliečių ir palestiniečių dialogą, surasti pastovų ir ilgalaikį sprendimą, kuris leistų vieniems ir kitiems gyventi taikoje. Tesiliauja kančia, slegianti rytinių Ukrainos regionų gyventojus. Tesibaigia teroristiniai išpuoliai, nuo kurių kenčia nekalti žmonės įvairiose Afrikos šalyse.

Šiandien ne metas būti užmaršiems. Dėl dabar mus prislėgusios krizės neužmirškime kitų skaudžių situacijų, dėl kurių kenčia daug žmonių. Gyvybės Viešpats tebūna artimas žmonėms Azijoje ir Afrikoje slegiamiems rimtų humanitarinių krizių, kaip Cabo Delgado regiono šiaurės Mozambike gyventojai. Tesušildo jis širdis žmonių, kurie turėjo bėgti arba buvo išvaryti iš savo namų dėl karų, sausros ar kitų stichinių nelaimių. Teapsaugo migrantus ir pabėgėlius, tarp kurių yra daug vaikų, gyvenančių nepakeliamomis sąlygomis Libijoje bei prie Turkijos ir Graikijos sienos. Tepadeda Venesuelai kuo greičiau surasti konkrečius sprendimus, kurie leistų suteikti tarptautinę pagalbą žmonėms, kenčiantiems dėl sudėtingos politinės, socio-ekonominės ir sanitarinės konjunktūros.

Brangūs broliai ir seserys,

abejingumas, egoizmas, vaidai, užmaršumas nėra žodžiai, kuriuos norime girdėti šiuo metu. Mes jų niekada neturėtume girdėti. Jie iškyla, kai mes pasiduodame baimei ir mirčiai, tai yra tuomet, kai neleidžiame, kad Viešpats būtų nugalėtojas mūsų širdyje ir gyvenime. Jisai, kuris nugalėjo mirtį ir atvėrė mums kelią į amžinąjį gyvenimą, teišskaido visas sutemas, kurios slegia varganą žmoniją, ir visus mus teveda į niekada nesibaigiančią savo šlovės dieną.

stasys        2020-04-12 13:45

Su Šventomis Velykomis ..brolius lietuvius smile Dienos str. o jame vienas Deivis kažkokius niekus rašo .

>> Deiviui       2020-04-12 13:36

Žydaujos, egiptaujos… Kaip mažai tu supranti, vaikeli. Kūrėjas yra vienas. Ir tavo Kūrėjas tas pats, kad ir kokiu vardu jį vadintum ar niekaip nevadintum. Jis yra Vienis - visai matomai ir nematomai Visatai. Tik žmonių galvose jis susiskaldęs. Jei jis būtų susiskaldęs iš tikrųjų, tai visas šis pasaulis išsisklaidytų į subatomines dalelytes. Ar tu iš to chaoso ką nors sukurtum? Ar iš viso būtum? Pasidomėk apie Dievo Emanacijas, ir gal šis tas nušvis. Beje, gal ir nežinai, bet ,,žydauja”, kaip ir tu, Kristaus nepripažino Dievu, todėl ir nukryžiavo. Taigi šiuo atveju ,,žydauja” niekuo dėta, nebent tik tuo, kad Jėzus buvo gimęs žydu. Ramybės ir Taikos tavo galvai ir sielai.

Rekomenduojame

Oregono valstijoje visuose mokyklų tualetuose privalės būti moterų higienos priemonių

Karas Ukrainoje. Septyniasdešimt septintoji (gegužės 11-oji) diena

Rusijos Dūmos vicepirmininko ir deputatų pasisakymai apie Rusijos tikslus kare prieš Ukrainą

„Žmoga“ toliau keliauja per pasaulį… (atnaujintas sąrašas)

Vytautas Radžvilas. Savinaikos mechanizmas

Vokietijoje vyksta teismo procesas pastoriui, nubaustam už kalbas apie homoseksualus

Mariupolio gynėjai virš „Azovstal“ gamyklos iškėlė Ukrainos vėliavą

Karas Ukrainoje. Septyniasdešimt šeštoji (gegužės 10-oji) diena

Prof. Markas Regnerusas. Kodėl santuoka yra ne tik privatus, bet ir viešas reikalas?

Lyčių kvotos: ES parlamentas balsuoja už tai, kad 50 % visų kandidatų Europos Parlamento rinkimuose būtų moterys

Reikalavimas dėvėti kaukes sukėlė daugiau mirčių nuo korona viruso

Karo monstrą penėjo ir kultūrinis rusų elitas

Gegužės 9-osios ambivalentiškumas

Nepriklausomais elektros tiekėjais privalo užsiimti FNTT

Vidas Rachlevičius. O tuo metu Anglijoje arba – o kam dabar lengva…

Ramūnas Aušrotas. ES kovido sertifikatas

Asta Višinskaitė - Katutė. Kažko nesuprantu

Karas Ukrainoje. Septyniasdešimt penktoji (gegužės 9-oji) diena

Ar etniniai vokiečiai turi teisę ginti savo kaip daugumos statusą?

Kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ. Pašauktieji į amžinąjį gyvenimą – IV Velykų sekmadienis

Karas Ukrainoje. Septyniasdešimt ketvirtoji (gegužės 8-oji) diena

Vytautas Sinica. JAV panaikins „teisę į abortą“?

Žingsnis ES federalizacijos link

Kastytis Braziulis. Karo metu privalai pasirinkti vieną pusę ir ginti ją iš visų jėgų, nes jei esi per vidurį, tai esi Skudurėlis ir tiek

Kairiosios organizacijos ragina verslą boikotuoti Twitter

Karas Ukrainoje. Septyniasdešimt trečioji (gegužės 7-oji) diena

Tyrimas rodo: vakcinų pažeidimai 40 kartų blogesni nei buvo tvirtinama

Ramūnas Aušrotas. Kodėl siūloma keisti Tarptautines sveikatos priežiūros taisykles?

Kanadoje katalikų ir ortodoksų dvasininkai nebus skiriami kariuomenės kapelionais

Ar liberalizmas yra nuodėmė, ir jei taip, tai kokia nuodėmė?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.