Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: „Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui“

Tiesos.lt redakcija   2016 m. gegužės 15 d. 0:00

5     

    

Geroji Naujiena: „Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui“

Todėl aš jums aiškinu, kad nė vienas, kuris kalba Dievo Dvasios skatinamas, nesako: „Prakeiktas Jėzus!“ Ir nė vienas negali ištarti: „JĖZUS YRA VIEŠPATS“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina.

Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visur kur. Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui.

Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus. Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi – žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia. (1 Kor 12, 3–13)

* * *

Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“

Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną.

Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį.

O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“.

Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“. (Jn 20, 19–23)

Švęsdami Sekmines – Šventosios Dvasios atsiuntimą, dieną, kai gimė Bažnyčia, – melskime: „Dangaus Karaliau, Guodėjau, Tiesos Dvasia, visur esanti ir visa pripildanti, malonių lobyne ir gyvybės Davėja: ateik ir įsikurk mumyse, apvalyk mus nuo visokio blogio ir išgelbėk mūsų sielas, o Maloningoji“ (Bizantijos liturgija, „Sekminių didieji mišparai“).

Kiekvienas asmeniškai ir savo bendruomenėse prašykime Dievo malonės per mus – per kiekvienam iš mūsų išlietą dovaną ar tarnystę – apreikšti savo „įstabius darbus“ bendram labui, kad pripildyti Jo Dvasios kurtume Lietuvą Tiesoje.

Br. Ramūnas Mizgiris OFM. Altoriaus sakramentas

Didįjį ketvirtadienį, savo mirties išvakarėse, paskutinį kartą vakarieniaudamas su apaštalais, Jėzus vietoj Senojo Testamento apeigų įsteigė sakramentinę auką ir liepė savo mokiniams laikytis šios apeigos kaip jo mirties ir prisikėlimo atminimo. Šio sekmadienio liturgijoje, per Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę, grįžtama prie Viešpaties įsteigtos Eucharistijos (gr. dėkojimo) įvykio. Antrajame šios dienos skaitinyje skaitome apaštalo Pauliaus tekstą, kuris yra pats ankstyviausias rašytas pasakojimas (maždaug 56 m. po Kr.) Naujajame Testamente apie Paskutinę vakarienę – Eucharistijos įsteigimą. Pasakojimas pabrėžia veiksmą, kuriuo Jėzus atiduoda save: tai pasakoma žodžiais apie duoną ir vyną. Be to, pabrėžiamas dvigubas įstatymas šiam veiksmui kartoti. Kūnas, atiduodamas už žmones, Krauju patvirtinta sandora, Viešpaties mirties minėjimas – visi šie posakiai rodo, kad Paskutinė vakarienė buvo tikra liturginė auka ir kad šv. Mišios yra Jėzaus kančios gyvas atminimas bei sudabartinimas. Kryžiaus auka ir šv. Mišių auka yra viena vienintelė auka. Auka ir aukotojas tapatūs, skiriasi tik aukojimo būdas: kruvinas – ant kryžiaus, nekruvinas – šv. Mišiose.

Per Eucharistijos sakramentą Jėzus įtraukia tikinčiuosius į savo kančios, mirties ir prisikėlimo „valandą“; taip jis parodo jo norėtąjį ryšį tarp savęs ir mūsų, tarp jo asmens ir Bažnyčios. Iš tiesų pats Kristus kryžiaus auka pagimdė Bažnyčią kaip savo Sužadėtinę ir Kūną. Bažnyčios tėvai išsamiai apmąstė santykį tarp iš miegančio Adomo šono kilusios Ievos (plg. Pr 2, 21–23) ir naujosios Ievos, būtent Bažnyčios, kilusios iš į mirties miegą nugrimzdusio Kristaus atverto šono: iš perdurto šono, pasak Jono, ištekėjo kraujo ir vandens (plg. Jn 19, 34), sakramentų simbolis. Kontempliuodami „tą, kurį perdūrė“ (Jn 19, 37), regime priežastinį ryšį tarp Kristaus aukos, Eucharistijos ir Bažnyčios. Bažnyčia Eucharistijoje esančio Kristaus slėpinį gali švęsti bei garbinti tik todėl, kad pirmiau jai save kryžiaus aukoje yra dovanojęs Kirstus. Tad kiekvienose šv. Mišiose iš- pažįstame ir Kristaus dovanos pirmumą: „Dievas mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 19).

Eucharistija it aukso gija driekiasi nuo Paskutinės vakarienės per visus Bažnyčios istorijos amžius iki pat nūdienos. Konsekracijos (lot. consecratio – pašventimas) žodžiai: „Tai yra mano Kūnas“ ir „Tai yra mano Kraujas“ – buvo ir yra tariami visada ir visur, didingiausioje katedroje ir vargingiausioje koplyčioje, net gulaguose, koncentracijos stovyklose, tūkstančiuose dar ir šiandien egzistuojančių kalėjimų. Ir būtent šiuo eucharistiniu pagrindu Bažnyčia grindžia savo gyvenimą, bendrystę ir misiją, nes prisikėlęs Nukryžiuotasis mums save dovanoja, tapdamas, anot šv. Augustino († 430) žinomo pasakymo, „artimesnis mums negu mes patys sau“.

Bažnyčia tiki Eucharistiją kaip gyvą Jėzaus buvimą tarp mūsų ir būtiną dvasinio gyvenimo maistą. Kai šv. Pranciškus Asyžietis († 1226) kalbėdavo Tėve mūsų maldą ir tardavo žodžius: „kasdieninės duonos duok mums šiandien“, dangiškąjį Tėvą prašydavo ne tik duonos savo mirtingam kūnui, bet ir kasdienės Eucharistinės duonos savo nemirtingajai sielai. Šv. Ignotas Antiochietis († 110) sako, kad Eucharistijoje mes „laužome vieną duoną, kuri yra nemirtingumo vaistas, priešnuodis, kad nemirtume, bet amžinai gyventume Jėzuje Kristuje“. Todėl Bažnyčia pataria tikintiesiems su derama nuostata priimti Komuniją dalyvaujant šv. Mišiose, o įpareigoja bent vieną kartą per metus Velykų laiku. Norint priimti šventąją Komuniją, reikia visiškai priklausyti Katalikų Bažnyčiai ir būti malonės būvio, t. y. jaustis nepadarius mirtinosios nuodėmės. Kas suvokia padaręs sunkiąją nuodėmę, prieš eidamas Komunijos, turi priimti Sutaikinimo sakramentą (atliki išpažintį). Taip pat reikia laikytis ir nustatyto pasninko: bent vieną valandą prieš priimant Komuniją nieko nevalgyti ir negerti, išskyrus vandenį ir vaistus.

Jėzaus buvimas Eucharistijoje yra ne fizinis, bet sakramentinis, buvimas per duonos ir vyno ženklus. Tačiau ženklas nesunaikina tikrovės. Tridento Susirinkimas realaus Kristaus buvimo sąvoką tiksliau apibūdino tokiais žodžiais kaip vere, realiter, substantialiter. Jėzus Švenčiausiajame Sakramente yra tikrai (vere), o ne kaip paveiksle ir ne kaip įvaizdis; jis yra realiai (realiter), ne subjektyviai, ne žmonių tikėjimu; jis yra iš esmės (substantialiter) kiekviename eucharistiniame pavidale ir kiekvienoje jo dalelėje, t. y. visas ir su visa savo tikrove, kurios pojūčiai nepatiria. Kristaus buvimas Eucharistijoje tęsiasi, kol išlieka eucharistiniai duonos ir vyno pavidalai.

Šv. Mišių liturgijoje savo tikėjimą realiu Kristaus buvimu vyno ir duonos pavidalais mes išreiškiame atsiklaupdami. Taip pat atėję į bažnyčią ir išeidami iš jos pagerbiame Viešpatį priklaupdami ir sukalbėdami Švč. Sakramento pagarbinimo maldą: „Garbinkime Švenčiausiąjį Sakramentą, Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties, tikrąjį Kūną ir Kraują, dabar ir visados, ir per amžius. Amen.“ Popiežius Paulius VI († 1978) enciklikoje Mysterium fidei rašo: „Tą Eucharistijai priderantį didžiausios pagarbos kultą Katalikų Bažnyčia skatino ir tebeskatina ne tik per Mišias, bet ir kitu metu: labai rūpestingai saugodama konsekruotas Ostijas, jas išstatydama tikintiesiems iškilmingai pagarbinti, nešdama jas su džiaugsmu palydimas procesijose.“

Jau šv. Justinas Kankinys († 165), mums palikęs vieną iš seniausių liudijimų apie Eucharistijos liturgiją, sako, kad, padalijus Komuniją liturgijos dalyviams, konsekruota duona būdavo diakonų nešama taip pat negalėjusiems dalyvauti. Todėl švenčiausia bažnyčiose vieta yra būtent ta, kur saugoma Eucharistija. „Šventoji saugykla“ (tabernakulis) iš pradžių buvo skirta Eucharistijai tinkamai laikyti, kad būtų galima ją nunešti ligoniams arba nedalyvavusiems šv. Mišiose. Pagilinusi tikėjimą realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje, Bažnyčia suvokė eucharistiniais pavidalais esančio Viešpaties tylaus adoravimo prasmę, susitikimą su Viešpačiu veidas į veidą (plg. Ps 27, 8), kad patirtume mūsų širdies ir žvilgsnio į kitą žmogų ir pasaulį perkeitimą.

baznycioszinios.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Klausimas       2016-05-16 20:13

Ar bažnyčia neskatina alkoholizmo liepdama gerti vyną?

Nuomonė1       2016-05-16 20:09

Nuomonė:Pagal Šventą raštą  Kristus buvo pasiųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis(15:24 ev. pagal Matą.), Kristus apaštalams liepė neiti pas pagonis (10:5 Evangelija pagal Matą), Kristus žydams nešė mokslą, kad išlaisvintų žydus (8:31,32 ev. pagal Joną.),manau nuo VIEŠPATS/JAHVĖS, liepusio žydus bausti už nuodėmes. Manau, kad nebūtų žydai baudžiami už nuodėmes kaip liepė VIEŠPATS/JAHVĖ,  Kristus liepė apaštalams atleidinėti žydams nuodėmes: ” Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“. (Jn 20, 19–23); už ką, ir ką tokius VIEŠPATS/JAHVĖ yra liepęs nugalabyti skaitykite (kam įdomu) Penkiaknygės Penktą knygą 13: 2-6.

VIEŠPATS yra JAHVĖ: “Penkiaknygės vertime Dievo vardas Jahvė verčiamas žodžiu VIEŠPATS ir rašomas didžiosiomis raidėmis.” pusl. 23, Šventas raštas, Katalikų pasaulio leidiniai, Vilnius 2009,
T.p. apie Dievo vardą  šaltinis : ЯХВЕ ИЛИ ИЕГОВА? [Перевод с английского] https://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=qmFZshuNjnM

Jei Kristus liepė neiti pas pagonis (ne žydus) tai ir turėjo neiti, manau


Įstatymas, įrašytas gyvų širdžių plokštėse       2016-05-16 13:50

Ankstyvoji Bažnyčia Kristaus žengimą į dangų suprato kaip Mozės kopimą į Sinajaus
kalną. Mozė, kaip žinia, penkiasdešimtą dieną po Velykų užkopė į kalną paimti Dievo pirštu užrašytų Sandoros Įstatymo plokščių (plg. Iš 19, 1–3). Taip ir Jėzus žengė į dangų pas Tėvą ir atsiuntė savo mokiniams Šv. Dvasią, kuri jau yra naujas ir kartu vidinis Įstatymas.
Krikščionių Sekminės suvokiamos kaip Įstatymo šventė, bet šįkart radikaliai pasikeitė pati Įstatymo samprata. Atsiųsdamas Dvasią, Jėzus davė naują ir galutinį Įstatymą. Šis Įstatymas įrašytas jau ne ant akmens plokščių, bet įdiegtas širdyje (plg. Ez 11, 19; 36, 26; Jer 31, 33). Tai nebe išorinis Įstatymas, bet Šventosios Dvasios – Asmens dovana, įrašyta gyvų širdžių plokštėse (plg. 2 Kor 3, 3).
Bažnyčios gyvenimas prasidėjo būtent Sekminių dieną. Tai naujosios Sandoros
pradžia, naujojo Įstatymo paskelbimas, naujosios eschatologinės bendruomenės inauguracija. Jėzus tapo naujuoju Moze. Užkopęs pas Dievą, jis atsiuntė Šv. Dvasią – naująjį ir galutinį įstatymą.

Jei        2016-05-15 23:15

trokštame ir karštai meldžiame Šventosios Dvasios atėjimo, ji ateina pas mus kaip deganti liepsna ir kaip srauni gyvojo vandens upė. Į mūsų širdį Dvasia įlieja Dievo meilę, Kristaus meilę, kuri žadina mus gyventi nebe sau, bet tam, kuris už mus mirė ir buvo prikeltas. Šventosios Dvasios galia, mes sugebėsime giliau suvokti dieviškuosius slėpinius, ir šlovinti Viešpatį pačia Dievo kalba.
Dvasia mums duos taip pat išminties ir gailestingumo žodžius, sugebančiuos paguosti žmones ir atsakyti į jų esmingiausius gyvenimo klausimus.

Trejybės viduje Šventoji Dvasia yra        2016-05-15 23:09

bendrytės ryšys tarp Tėvo ir Sūnaus. Nuo amžinybės, Tėvas save pažįsta ir išreiškia Sūnuje, kuris yra jo Žodis ir tobulas paveikslas. Tėvas ir Sūnus myli vienas kitą, jie nuolat atsiduoda vienas kitam. O Šventoji Dvasia kaip Trečiasis asmuo išreiškia Tėvo ir Sūnaus meilę ir dovaną.
Ji yra Tėvo ir Sūnaus bendros meilės alsavimas, jų širdies plakimas. Ji yra amžinasis džiaugsmas, muzika, kuri nėra sukurta, bet kylanti iš Dievo širdies.
Graikų Bažnyčios Tėvai aprašo Trejybės gyvenimą kaip perichoresis:
kaip ‘šokį ratu”, kuriame dieviškieji asmenys sukasi vienas į kitą, amžinosios meilės tėkmėje. O Šventoji Dvasia vadovauja šiam šokiui, ir jam duoda ritmą. Nes, kaip rašė Popiežius Jonas Paulius II, “ji yra tas Asmuo Meilė, Asmuo Dovana”.


Rekomenduojame

Audrius Bačiulis. Kaip manot, į kurią šalį IT darbuotojai ketina emigruoti nuo prakeiktos Lukašenkos diktatūros?

Prof. Kęstutis Skrupskelis: kaltę privalu įrodyti

Geroji Naujiena: Kad ir mums būtų atleista

Vytautas Radžvilas. Apie „sociologinę demokratiją“, arba TS-LKD – mūsų epochos protas, garbė ir sąžinė?

Ramūnas Aušrotas. Kas yra ir ko nėra paskutinėje rudens sesijos Seimo programoje?

Audriaus Bačiulio replika: O dabar įsivaizduokime…

Nuomonė: Neringa Venckienė. Lietuva nesiskiria nuo Rusijos

Algimantas Rusteika. Jie pralaimėjo, tik dar nei jie, nei mes to nesupratom. Supraskim

Vytautas Radžvilas. „Pagal šiandien teisiančius rezistentus, turime tapti mankurtais“

Laimonas Kairiūkštis. Olimpo dievai akli: lietuviškas švietimas

Liutauras Stoškus. Keletas štrichų iš asmeninės rinkiminės patirties su pasiūlymais rinkimų sistemos tobulinimui

Vidas Rachlevičius. ES eksportuoja tai, ko britai visai nepageidauja

Gintaras Furmanavičius. Nemira Pumprickaitė įgarsino LRT svajones

Ramūnas Aušrotas. Visuomenė turi žinoti, kokia yra Lietuvos švietimo tarybos narių pozicija

Algimantas Rusteika. Iš duobagyvių gyvenimo

Liudvikas Jakimavičius. Revoliucija kaip žaidimas

Neringa Venckienė. L. Stankūnaitės advokatė Grubliauskienė jau aiškina, kad Deimantė kalba su akcentu

Ramūnas Aušrotas. Ar vienaragis priklauso gėjams?

Arvydas Anušauskas. Demonstratyvus Kremliaus noras susitapatinti su okupantais

Geroji Naujiena: „Meilė – įstatymo pilnatvė“

Neringa Venckienė. Deimantės negalima apklausti teisme, nes ji ... nebekalba lietuviškai?

Vytautas Sinica. Tylėti būtų gėda patiems prieš save

Povilas Gylys. Po rinkimų nors ir tvanas?

Andrius Švarplys. Čia ir dedam tašką kalboms apie VDU bendruomenę?

„Nacionalinis susivienijimas“ pateikė skundą Vyriausiajai rinkimų komisijai

Algimantas Rusteika. Prasideda sisteminis Nacionalinio susivienijimo puolimas

Sukurta LGGRT centro konsultacinė ekspertų komisija

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Skųsime viską ir visus? Nuo kaukių iki šeimos ir vaiko teisių

Buvusios Suomijos ministrės žodžio laisvės byla: „Bauginimais neprivers manęs slėpti tikėjimo“

Algimantas Rusteika. Naujienos iš „demokratijos“ frontų

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.