Geroji Naujiena: „Kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve“ (Jn 3, 21)

Tiesos.lt redakcija   2015 m. kovo 18 d. 1:25

62     

    

Geroji Naujiena: „Kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve“ (Jn 3, 21)

Jėzus Nikodemui pasakė: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą.

Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus.

Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve.“ (Jn 3, 14–21)

Ketvirtojo gavėnios sekmadienio Evangelijos pasakojime apie Jėzaus pokalbį su Nikodemu atskleidžiama visa tiesa apie Dievą ir žmogų: Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.

Tokio pasitikėjimo pilni junkimės maldoje už Lietuvą Tiesoje: kad išvaduoti iš nuodėmės vergijos, ir patys rinktumės Dievo vaikų laisvę – Jo Meilės šviesą.

Gilbert K. Chesterton. Kodėl aš esu katalikas?


Paaiškinti, kodėl esu katalikas, sudėtinga pirmiausia dėl to, kad egzistuoja dešimt tūkstančių priežasčių ir visos jos gali būti suvestos į vieną: katalikybė yra tiesa.

Galėčiau užpildyti visą tekstą apie katalikybę sakiniais, prasidedančiais žodžiais: „tik katalikybė…“

Pavyzdžiui: 1. Tik katalikybė neleidžia nuodėmei būti paslaptimi. 2. Tik katalikybė neleidžia stipresniam būti išpuikusiam. 3. Tik katalikybė išlaisvina žmogų iš degradacijon vedančios vergovės būti savo epochos kūdikiu. 4. Tik katalikybė kalba įsitikinusi, jog skelbia tiesą, kaip tikra skelbėja nesitapatindama su skelbiama žinia. 5. Tik katalikybė yra krikščionybės atšaka, kuriai priklauso visų tipų žmonės (netgi pagarbos verti). 6. Tik katalikybė yra viską apimanti pastanga pakeisti pasaulį iš vidaus, pasitelkiant valią, o ne įstatymus.

Arba aš galiu asmeniškai priimti klausimą – kodėl esu katalikas? – ir aprašyti savo atsivertimą. Tačiau baiminuosi, jog toks metodas katalikybę pavaizduos menkesnę, nei ji yra. Daugybė geresnių vyrų buvo atversti į žymiai blogesnes religijas.

Apie Katalikų Bažnyčią norėčiau pasakyti svarbiausią dalyką, kurio nebūtų galima pasakyti net ir apie labai gerbiamus jos varžovus. Svarbiausia tai, jog Katalikų Bažnyčia yra katalikiška, t. y. universali. Aš netgi drįsčiau manyti, kad katalikybė ne tik didesnė už mane, bet ir už visa kita pasaulyje. Iš tiesų ji didesnė už visą pasaulį.

Kadangi apimtis ribota, aptarsiu tik vieną aspektą – gebėjimą saugoti tiesą.

Kartą gerai žinomas autorius, kitaip tariant, gana gerai informuotas žmogus, pasakė, kad Katalikų Bažnyčia yra naujų idėjų priešininkė. Jam tikriausiai neatrodė, jog ši idėja nėra nauja. Neretai manoma, esą katalikai turi nuolat atmesti naujas idėjas, kadangi patys remiasi labai sena idėja. Iš tikrųjų tie, kurie skundžiasi, jog katalikai negali pasakyti nieko naujo, retai sugeba ar mano esant reikalą pasakyti ką nors naujo apie katalikybę.

Beje, istorinės žinios pateikia stebėtinai daug faktų, priešingų įsitikinimui katalikybės vidiniu archajiškumu. Kol idėjos tapdavo idėjomis ir kol jos iš tiesų būdavo naujos, katalikai nuolat kentėjo, palaikydami jas (kol jos buvo per naujos rasti kitų rėmėjų). Katalikai dažnai ne tik buvo pirmieji rėmėjai, bet netgi dažnai vieninteliai, kurie įvertindavo naujos idėjos reikšmę.

Pavyzdžiui, beveik du šimtai metų prieš Nepriklausomybės deklaraciją ir Prancūzijos revoliuciją, puikybės ir princų liaupsinimo laikais, kardinolas Bellarmine ir vienuolis Suarezas aiškiai išdėstė nuoseklią tikros demokratijos teoriją. Deja, tais dieviškosios teisės laikais jie atrodė sofistiški, kraugeriški jėzuitai, slankiojantys su kryžiais, bei buvo kalti dėl karaliaus žmogžudystės.

Dar vienas pavyzdys: katalikiškų mokyklų kazuistai pasakė viską, kas gali būti pasakyta realistinėse dramose ir romanuose dar prieš du šimtus metų iki jų parašymo. Jie rašė, kad iš tiesų egzistuoja moralinio elgesio problemos, bet jiems nepasisekė dėl to, jog pasakė tai dviem šimtais metų per anksti. Pompastiško postringavimo ir nevaržomo koneveikimo laikais jie tiesiog buvo apšaukti melagiais bei sukčiais – jie nusikalto tuo, kad buvo psichologai, psichologijai dar netapus mada.

Būtų nesunku pateikti daugybę kitų pavyzdžių, siekiančių net šiandienes dienas – idėjų, kurios yra per naujos, kad būtų suprastos. Popiežiaus Leono XIII enciklikoje „Rerum Novarum“, išleistoje 1891 m., yra fragmentų, kurie užsimena apie naujo tipo socialinius judėjimus (daug naujesnius nei socializmas). Kai Bellocas parašė „Vergišką valstybę“, jis pateikė ekonominę teoriją, tokią originalią, jog vargu ar kas iki šiol suprato, kas tai iš tiesų yra. Praėjus keletui šimtmečių, kiti tikriausiai ją pakartos, ir pakartos klaidingai, o jei katalikai paprieštaraus, jų protestas bus paaiškintas gerai žinomu faktu, kad katalikams nerūpi naujos idėjos.

Nepaisant to, minėtas mokytas vyras, kuris sukritikavo katalikus, kai ką turėjo omenyje ir veikiausiai tai suprato teisingiau, nei pasakė. Šių dienų pasaulyje Katalikų Bažnyčia yra priešininkė daugelio įtakingų madingų srovių, kurios vis dar teigia esančios naujos, nors dauguma jų jau išsikvėpė. Kitaip tariant, sakydamas, jog Bažnyčia dažnai užsipuola tai, ką pasaulis tuo metu palaiko, jis buvo visiškai teisus. Bažnyčia dažnai susipriešina su šio, praeinančio, pasaulio madomis. Norėdami suvokti, ką visa tai reiškia, turime pažvelgti plačiau ir aptarti pačios idėjos idėją.

Devynios iš dešimties idėjų, kurias mes vadiname naujomis, yra tiesiog senos klaidos. Katalikų Bažnyčia vienu iš pagrindinių savo uždavinių laiko neleisti žmonėms kartoti senų klaidų ir nuolatos jų daryti – taip nutinka, jei žmonės paliekami patys sau.

Tiesa apie Katalikų Bažnyčios požiūrį į ereziją (arba, kaip kiti pasakytų, į laisvę) tikriausiai geriausiai gali būti perteikta žemėlapio metafora. Katalikų Bažnyčia nešasi minties žemėlapį, kuris atrodo kaip labirinto žemėlapis, bet iš tiesų – tai labirinto gidas. Jis sudarytas remiantis žiniomis, kurios (netgi svarstomos kaip žmogiškas supratimas) neturi jokių žmogiškų analogų.

Nėra jokios kitos tęstinės institucijos, kuri nuosekliai mąstytų apie mąstymą jau du tūkstančius metų. Jos patirtis (savaime suprantama) apima beveik visas patirtis ir beveik visas klaidas. Viso to rezultatas – žemėlapis, kuriame yra paryškinti visi akligatviai ir blogi keliai; keliai, kurie pasirodė esą beverčiai, o geriausias to įrodymas – jau ėjusieji jais.

Šiame minties žemėlapyje klaidos yra pažymėtos kaip išimtys. Didžiąją jo dalį sudaro žaidimų aikštelės ir sėkmingos medžioklės plotai, kuriuose mintis gali turėti tiek laisvės, kiek nori. O ką jau kalbėti apie begalinį skaičių intelektualinių kovos laukų, kuriuose kova yra visiškai atvira ir nenulemta. Vis dėlto prisiimama atsakomybė pažymėti kelius, vedančius į pražūtį, į tuštumą, į prarają ar nevedančius niekur. Tokiu būdu žmonėms neleidžiama veltui švaistyti savo laiko ar prarasti gyvybės keliuose, kurie buvo bergždi ar pražūtingi praeityje, bet galintys vėl apgauti keliautojus ateityje. Bažnyčia suvokia esanti atsakinga įspėti žmones apie tokius klystkelius, o šiuo dalyku remiasi ir visa esmė. Ji dogmatiškai gina žmoniją nuo jos didžiausių priešų – tų siaubingų, naikinančių senų klaidų pabaisų.

Dabar visi šie klaidingi dalykai turi tendenciją atrodyti nauji, ypač jaunajai kartai. Jų pirmasis teiginys visuomet atrodo nekenksmingas ir tikėtinas. Pateiksiu tik du pavyzdžius.

Juk nekenksmingai skamba teiginys: „Veiksmai yra blogi tik tada, jei jie blogi visuomenei.“ Sekime toliau ir anksčiau ar vėliau turėsime nehumaniškumo spiečių ar stabmeldžių miestą, įteisinantį vergystę kaip pigiausią ir užtikrinčiausią produkcijos gavimo būdą, vergų kankinimą, nes individas valstybei yra visiškai nesvarbus, deklaruojant, kad nekaltas žmogus privalo mirti už tautą, kaip tai darė Kristaus žudikai. Tuomet tikriausiai sugrįšite prie katalikiškų apibrėžimų ir rasite, jog Bažnyčia (teikdama, kad mes turime dirbti visuomenės labui) pabrėžia dar ir kitų dalykų, kurie draudžia neteisybę asmens atžvilgiu.

Gana dievobaimingai skamba: „Mūsų moraliniai konfliktai turėtų pasibaigti dvasinių dalykų pergale prieš materialiuosius.“ Tęskime ir galime pabaigti pamišimu, sakydami, kad savižudybė yra gerai, kadangi tai – auka, jog seksualinis iškrypimas yra gerai, nes nesukuriama gyvybė, kad velnias sukūrė Saulę ir Mėnulį, kadangi jie materialūs. Tada galite pradėti spėlioti, kodėl katalikybė tvirtina, jog yra ne tik gėrio, bet ir blogio dvasių; materialūs dalykai taip pat gali būti šventi (taip kaip Įsikūnijimas ar Mišios, Santuokos sakramentas ar kūnų prikėlimas).

Pasaulyje nebėra kitos kolektyvinės minties, taip budinčios, kad apsaugotų protus nuo klystkelių. Policijos pareigūnas atvyksta per vėlai, kai jis bando sukliudyti žmogui suklysti. Daktaras atvyksta per vėlai, kadangi jis izoliuoja pamišėlį, o ne pataria sveikajam, kaip neišprotėti (ir visos kitos sektos bei mokyklos adekvačios šiam tikslui). Tai nereiškia, kad jos negali turėti savo tiesos fragmento, bet dėl to, kad jos jų turi ir yra tuo patenkintos. Niekas kitas iš tikrųjų nepretenduoja turėti tiesą. Niekas kitas nesistengia vienu metu žiūrėti visomis kryptimis. Bažnyčia nėra apsiginklavusi tik prieš praeities ar net šių dienų erezijas, bet tapačiai ir prieš ateities, kurios gali būti visiškai priešingos šiandienėms.

Katalikybė nėra ritualai; ateityje jai gali tekti kovoti su tam tikru prietaringu, stabmeldišku ritualo išaukštinimu.

Katalikybė nėra asketizmas. Praeityje ji daugybę kartų priešinosi fanatiškam ir kartais net žiauriam asketizmo svarbos išpūtimui.

Katalikybė nėra paprasčiausias misticizmas. Netgi dabar ji gina žmogaus protą nuo pragmatinio misticizmo.

Kai pasaulis XVII amžiuje tapo puritoniškas, Bažnyčia buvo kaltinama pernelyg sureikšminanti karitatyvinę veiklą bei išlaikanti per didelį kasdienių dalykų neapibrėžtumą. Dabar, kai pasaulis darosi nebe puritoniškas, bet pagoniškas, būtent Bažnyčia priešinasi pagoniškai aprangai ir manieroms. Ji daro tai, ko kadaise norėjo puritonai, tačiau daro tada, kai to iš tiesų reikia. Gali būti, jog visa, kas geriausia protestantizme, išgyvens tik katalikybėje; tokiu būdu visi katalikai bus puritonai, kai puritonai taps pagonimis.

Taip pat katalikybė (sunkiai suprantama prasme) lieka anapus tokių ginčų kaip darvinizmas Deitone. Ji lieka anapus jų, kadangi yra visur aplink juos, taip kaip namas stovi visur aplink du sunkiai suderinamus baldus. Visai nėra pagyrūniška teigti, jog katalikybė yra prieš ir po, už šių dalykų visomis kryptimis. Ji nedalyvauja fundamentalistų ir biologinės rūšių kilmės teorijos šalininkų kovoje, nes ji žvelgia į dar senesnius laikus. Ji fundamentalesnė nei pats fundamentalizmas. Ji žino, iš kur atsirado Biblija. Ji žino, kur link linksta visos evoliucijos teorijos. Ji žino, kad buvo daugiau nei keturios Evangelijos, ir tai, jog kitos buvo pašalintos iš Katalikų Bažnyčios mokymo lobyno. Ji žino, kad yra daugiau nei viena Darvino evoliucijos teorija, taip pat ir tai, jog pastaroji – gana tikėtina – bus panaikinta vėlesnių mokslinių laimėjimų. Ji (plačiai vartojama prasme) nepriima mokslinių išvadų dėl paprastos priežasties – mokslas vis dar nepadarė savo išvadų.

Padaryti išvadas – vadinasi, nutilti ten, kur dera tylėti, o mokslo žmogus visiškai nėra linkęs nutilti. Jis (plačiai vartojama prasme) netiki Biblija dėl paprasčiausio dalyko, jog Biblija nieko nepasako tais klausimais, apie kuriuos jis plepa. Negalite pasodinti knygos į liudininkų suolą ir paklausti, ką ji iš tikrųjų reiškia.

Patys fundamentalistai žlugdo fundamentalizmą. Biblija, pati savaime, negali būti sutarimo pagrindu, kai ji yra nesutarimo priežastis; negali vienyti krikščionių, kai vieni ją priima alegoriškai, o kiti – literatūriškai. Katalikui ji gali kai ką pasakyti. Ji gyva, nuosekli ir tęstinė mintis, apie kurią aš kalbėjau; aukščiausia žmogaus mintis, vedama Dievo.

Kiekviena akimirka didina moralinę tokios amžinos minties būtinybę. Mums reikia kažko, kas palaikytų visus keturis pasaulio kampus, kol mes vykdome savo socialinius eksperimentus ir kuriame utopijas. Pavyzdžiui, mes turime susitarti (nors ir žmogiškosios brolybės truizmo pagrindu), kad galėtume pasipriešinti brutalumo apraiškoms. Niekas dabar nėra taip teisinga, kaip tai, jog dėl valstybės atstovų korupcijos turtingieji atitrūks nuo grandinės, trypdami visas lygybės tradicijas su pagonišku išdidumu. Truizmai visur turi būti pripažįstami kaip tiesa. Mes turime sustabdyti tokią reakciją ir nebekartoti senų klaidų. Turime paversti intelektualų pasaulį saugų demokratijai. Tik štai šiandienės modernios proto anarchijos sąlygomis nei šis, nei joks kitas idealas nėra saugus.

Taip, kaip protestantai atsigręžė nuo kunigų į Bibliją ir nesuvokė, jog ir Biblija galima suabejoti, taip ir respublikonai atsigręžė nuo karalių į žmones, bet nesuvokė, kad žmonės taip pat gali būti nepaklusnūs. Nėra galo idėjų žlugimui, visų tiesos testų sunykimui, nes žmonės atsisakė bandymo pasilikti pagrindinę, civilizuotą Tiesą, kuri sujungtų visas tiesas ir padėtų atmesti visas klaidas. Nuo tada kiekviena grupė pasiėmė po tiesą ir leido laiką paversdama ją neteisybe. Mes neturėjome nieko kita kaip judėjimus ar (kitais žodžiais tariant) monomanijas.

Bažnyčia yra ne judėjimas, o susitikimo vieta – visų pasaulio tiesų susibėgimas.

Vertė Rasuolė Baleišaitė ir Andrius Navickas

Bernardinai.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

VaidasVDS       2015-05-15 16:33

Pabaigėlei,
na iš tiesų tik egzorcisto dar trūksta, kad mane į protą atvestumėt:)
Letai,
juk pats turėtum suvokti, kad nei intelektas, nei žinios dar nėra išmintis, bet žinios duoda peno mąstyti. Blogiausia būna tik tuomet, kada nemąstoma arba vadovaujamasi ribotomis žiniomis, manant, kad geresnių tiesiog būti negali. Tuomet su tokiu ribotu žmogumi išsami diskusija tampa neįmanoma…

VaidasVDS       2015-05-15 16:22

Atsakymas Letui 2015-03-21 0:22
Dėl ketvirtos dalies
Ten, nuorodoje, parašyti tokie absurdai, kad net nėra ir ko komentuoti. Sekta, slaptos draugijos, CŽV - tai tik visiškas šmeižtas, tiesa CŽV gal ir suinteresuoti sugriauti urantinį judėjimą, nes ne visiems norisi gyventi pagal Dievo valią...
Jei nori, išversk ką nors iš to absurdų teatro, tuomet galėčiau ir plačiau paaiškinti, nes įrodinėti, pavyzdžiui, kad juoda yra balta ar atvirkščiai vargu ar įmanoma, nesusipykus su protu…

VaidasVDS       2015-05-15 16:05

Atsakymas Letui 2015-03-21 0:22
Dėl trečios dalies
Labai nemėgstu angliškų nuorodų, nes mano anglų kalbos žinios gana ribotos (nesu geras jos žinovas, kad laisvai bendraučiau), bet toje nuorodoje pateikti argumentai yra apgailėtini. Gal ir yra klaidelė Urantijos Knygoje dėl Tenskwatawos datos, bet klaida galėjo atsirasti dėl to, kad ji buvo padaryta perrašinėjant tekstą, gautą iš apreiškėjų rankraščių arba ruošiant tekstą spausdinimui spaustuvėje. Dėl atsuktos Jupiterio pusės, jau seniausiai išsiaiškinta, kad jokios klaidos Urantijois Knygoje nėra, kažkas tik neatidžiai gramatiškai perskaitė tekstą ir sukėlė paniką. Aš tik pateiksiu kai kurias nuorodas į tai, ką tiesiog neįtikėtinai atspėjo Urantijos Knyga, gerokai aplenkdama mokslą ir mokslininkus, arba pataikydama pasirinkti teisingas, bet tuomet (apreiškimo metu 1935 metais) labai netvirtas teorijas: http://www.urantia-s.com/urantia/aroundbook/13 (rusų k.); http://urantia-book.org/archive/readers/coming_sci_val_abstr2.htm (anglų k.)

VaidasVDS       2015-05-15 15:47

Atsakymas Letui 2015-03-21 0:22
Dėl antros dalies
Letas meluoja: “Melo apie neva religijos ir mokslo nesuderinamumą suklaidintam žmogui pakišama urantija, kuri neva tą “nesuderinamumą” pašalina. Klasta!”
Pateiksiu citatą, net jos nekomentuodamas:
”    Mokslas, žinios, veda į fakto sąmonę; religija, patyrimas, veda į vertybės sąmonę; filosofija, išmintis, veda į suderintą sąmonę; apreiškimas (morontinės motos pakaitalas) veda į tikrosios tikrovės sąmonę; tuo tarpu fakto, vertybės, ir tikrosios tikrovės sąmonės suderinimas sudaro asmenybės tikrovės suvokimą, būtybės maksimumą, drauge su tikėjimu į tos pačios asmenybės išlikimo galimybę.   
    Žinios veda į žmonių suskirstymą, į visuomeninių sluoksnių ir kastų sukūrimą. Religija veda į tarnystę žmonėms, šitaip sukurdama etiką ir altruizmą. Išmintis veda tiek į idėjų, tiek į bičiulių aukštesnę ir geresnę brolystę. Apreiškimas išlaisvina žmones ir padeda jiems pradėti amžiną jaudinantį patyrimą.
    Mokslas žmones išrūšiuoja; religija žmones myli, net ir tokius, kaip jūs; išmintis suteikia pripažinimą skirtingiems žmonėms; bet apreiškimas žmogų šlovina ir atskleidžia jo sugebėjimą partnerystei su Dievu.
    Mokslas bergždžiai stengiasi sukurti kultūros brolystę; religija pagimdo dvasios brolystę. Filosofija siekia išminties brolystės; apreiškimas pavaizduoja amžinąją brolystę, Rojaus Užbaigtųjų Korpusą.
    Žinios sukelia pasipuikavimą asmenybės faktu; išmintis yra asmenybės prasmės sąmonė; religija yra asmenybės vertybės suvokimo patyrimas; apreiškimas yra asmenybės išlikimo garantija.
    Mokslas siekia identifikuoti, analizuoti, ir klasifikuoti beribio kosmoso atskiras dalis. Religija apima visumos idėją, ištisą kosmosą. Filosofija mėgina mokslo materialius segmentus sutapatinti su dvasinės įžvalgos samprata apie visumą. Ten, kur filosofijai šitas mėginimas nepasiseka, ten pavyksta apreiškimui, tvirtinančiam, jog kosminis apskritimas yra visuotinis, amžinas, absoliutus, ir begalinis. Todėl Begalinio AŠ ESU šitas kosmosas yra beribis, bekraštis, ir visaapimantis – be laiko, be erdvės, ir be apribojimų. Ir mes paliudijame, kad Begalinis AŠ ESU taip pat yra Nebadono Mykolo Tėvas ir žmogiškojo išgelbėjimo Dievas.
    Mokslas Dievybę pažymi kaip faktą; filosofija pateikia Absoliuto idėją; religija Dievą įsivaizduoja kaip mylinčią dvasinę asmenybę. Apreiškimas patvirtina Dievybės fakto, Absoliuto idėjos, ir dvasinės Dievo asmenybės vienybę ir, toliau, šią sampratą pateikia kaip mūsų Tėvą – visuotinį egzistencijos faktą, amžinąją proto idėją, ir begalinę gyvenimo dvasią.
    Žinių siekimas sudaro mokslą; išminties ieškojimas yra filosofija; meilė Dievui yra religija; alkis tiesai yra apreiškimas. Tačiau būtent viduje gyvenantis Minties Derintojas žmogaus dvasinei įžvalgai į kosmosą suteikia tikrovės jausmą.   
    Moksle, idėja eina anksčiau negu jos įgyvendinimo išraiška; religijoje, įgyvendinimo patyrimas eina anksčiau negu idėjos išraiška. Tarp evoliucinės valios tikėti ir apšviesto proto padarinio, religinės įžvalgos, ir apreiškimo – tos valios, kuri tiki, egzistuoja milžiniškas skirtumas. 
    Evoliucijos metu, religija dažnai žmogų veda į savų sampratų apie Dievą kūrimą; apreiškimas demonstruoja tokį reiškinį, kada Dievas vysto patį žmogų, tuo tarpu Kristaus Mykolo žemiškajame gyvenime mes matome tokį reiškinį, kada Dievas žmogui apreiškia save. Evoliucija stengiasi Dievą paversti panašiu į žmogų; apreiškimas stengiasi žmogų paversti panašiu į Dievą.
    Mokslą patenkina tiktai pirminės priežastys, religiją patenkina aukščiausioji asmenybė, o filosofiją patenkina vienybė. Apreiškimas tvirtina, jog visi trys yra viena, ir jog visi yra geri. Tai, kas yra amžinai tikra, yra visatos gėris, o ne erdvės blogio laiko iliuzijos. Visų asmenybių dvasiniame patyrime, visada iš tikrųjų yra teisinga, jog tai, kas yra tikra, yra gėris, ir gėris yra tai, kas yra tikra.”

VaidasVDS       2015-05-15 15:39

Atsakymas Letui 2015-03-21 0:22
Dėl pirmos dalies
Primaišėte visko ir pabaigoje teosofiją įkišote. Tai rodo jūsų intelektą, bet ne išmintį, rodo žinias, bet ne mąstymą.
Krikščionybė iš tiesų remiasi neteisinga atpirkimo doktrina, kuri kilo iš judaizmo bei mitraizmo kulto, kurį krikščionybė absorbavo. Tačiau gana daug krikščionių užsienyje studijuoja Urantijos Knygą ir tai netrukdo jiems vis tik likti krikščionimis. Todėl Leto apibendrinimas yra daugiau dogmatizmo pasireiškimas, nes apie atpirkimą Jėzus savo apaštalams tikrai nieko nemokė ir nepasakojo, tai buvo tik krikščionybės kūrėjų bandymas pritraukti judėjus prie krikščionybės, toks bandymas buvo pagirtinas, bet neefektyvus (klydimas niekada nevirsta tiesa). Jėzų vadinti išgelbėtoju yra daug teisingiau nei atpirkėju…
Dievas nieko nebaudžia,- sako Letas, kalbėdamas apie Urantijos Knygą. Ir tai yra dalis tiesos, nes save baudžia blogio darytojai ir ne tik, save baudžia ir klaidų darytojai. Todėl ne tik nusidėjėliai, bet ir klaidų darytojai negali išlikti Dangaus karalystėje. Urantijos Knyga tikrai, bent jau mano asmenine nuomone, labai sugriežtina išlikimo galimybes ne tik nusidėjėliams, bet ir tingintiems mąstyti, taip pat ir dogmatikams, štai citata apie tai:
“Tikrai, tikrai aš jums sakau, kada Tėvo valia yra jūsų įstatymas, tada vargu ar jūs esate karalystėje. Tačiau, kada Tėvo valia tikrai tampa jūsų valia, tada jūs esate kuo tikriausiai karalystėje, nes šitaip karalystė yra tapusi sukurtu patyrimu jūsų viduje. Kada Dievo valia yra jūsų įstatymas, tada jūs esate kilnūs vergai pavaldiniai; tačiau, kada jūs tikite į šitą dieviškosios sūnystės naująją evangeliją, tada mano Tėvo valia tampa jūsų valia, ir jūs esate iškeliami į laisvų Dievo vaikų, išlaisvintų karalystės sūnų, aukštą padėtį.“

VaidasVDS       2015-05-15 8:38

Atsiprašau, kad neatsakiau anksčiau, matyt nelabasis dėl to pasistengė...
Iš pradžių atsakysiu Jotai, o po to jau tik vakarop Letui.
Jūs klausiate: “kodėl Dievas, geriau nei bet kas pažindamas savo kūrinio prigimtį, skelbė jam išganymą ir atpirko jį, liepęs ir savo mokiniams eiti į visą pasaulį ir skelbti šią Gerąją Naujieną?”.
Aš paklausiu Jūsų. Kaip Jėzus skelbė išganymą ir kokiais žodžiais? Atkreipsiu dėmesį į tai, kad doktriną apie atpirkimą, išganymą, ir išgelbėjimą aukos dėka krikščionybė pasiskolino iš mitraizmo kulto.
Kitas klausimas - o kokia gi ta buvo Geroji Naujiena, kurią Jėzus liepė skelbti apaštalams pagal Bibliją? Ir jeigu patyrinėsite rimtai Bibliją, tai pamatysite, kad į tą Gerąją Naujieną yra “prigrūsta” visko, nors ji buvo tokia: “Aš atėjau, kad paskelbčiau Tėvo karalystės įkūrimą. Ir šitą karalystę tikrai sudarys žydų ir pagonių, turtingų ir beturčių, laisvųjų ir pavergtųjų garbinančios sielos, nes manasis Tėvas nėra asmenų gerbėjas; jo meilė ir jo gailestingumas yra skirtas visiems.” ir šita: “Manoji karalystė nėra iš šito pasaulio. Žmogaus Sūnus neves kariuomenių į mūšį tam, kad įtvirtintų valdžios sostą ar pasaulinės šlovės karalystę. Kada manoji karalystė bus tikrai atėjusi, tada Žmogaus Sūnų jūs tikrai pažinsite kaip Ramybės Princą, kaip amžinojo Tėvo atskleidimą. Šito pasaulio vaikai kariauja dėl šito pasaulio karalysčių įkūrimo ir išplėtimo, bet manieji mokiniai į dangaus karalystę tikrai įžengs savo moralių sprendimų ir savo dvasinių pergalių dėka; ir kada jie kartą įžengs į ją, tada jie tikrai suras džiaugsmą, teisumą, ir amžinąjį gyvenimą.”, bei šita: ““Tegu neapgauna jūsų tie, kurie ateina sakydami, jog čia yra ta karalystė arba ten yra ta karalystė, nes manojo Tėvo karalystė nėra susijusi su matomais ir materialiais dalykais. Ir šitoji karalystė yra net ir dabar tarp jūsų, nes ten, kur Dievo dvasia moko ir veda žmogaus sielą, ten tikrovėje ir yra dangaus karalystė. Ir šitoji Dievo karalystė yra teisumas, ramybė, ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.
    “Jonas iš tikrųjų jus krikštijo kaip atgailavimo ženklą ir dėl jūsų nuodėmių atleidimo, bet kada jūs įžengsite į dangaus karalystę, tada jūs būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia.
    “Manojo Tėvo karalystėje tikrai nebus nei žydų, nei pagonių, tiktai tie, kurie tarnystės pagalba siekia tobulumo, nes aš pareiškiu, jog tas, kuris manojo Tėvo karalystėje nori būti didis, pirmiausia turi tapti tarnu visiems. Jeigu savo bičiuliams jūs norite tarnauti, tuomet jūs tikrai sėdėsite su manimi mano karalystėje, net ir taip, kaip tarnaudamas tvarinio pavidalu, aš netrukus sėdėsiu su savo Tėvu jo karalystėje.”
“Įėjimo į Tėvo karalystę nelydi žygiuojančios armijos, nelydi šito pasaulio karalysčių nugalėjimas, taip pat nelydi ir nelaisvės jungo nusimetimas. Dangaus karalystė yra šalia, ir visi tie, kurie įžengs į ją, tikrai patirs didžiulę laisvę ir džiaugsmingą išgelbėjimą.
    “Šitoji karalystė yra amžinasis viešpatavimas. Tie, kurie įeis į šią karalystę, tikrai pakils pas mano Tėvą; jie tikrai pasieks jo šlovės dešiniąją ranką Rojuje. Ir visi tie, kurie įeis į dangaus karalystę, tikrai taps Dievo sūnumis, ir ateities amžiuje šitaip iš tiesų jie pakils pas Tėvą. Ir aš neatėjau tam, kad kviesčiau būsimus teisiuosius, bet atėjau kviesti nusidėjėlių ir visų tų, kurie yra išalkę ir ištroškę dieviškojo tobulumo teisumo.
    “Jonas atėjo skelbdamas atgailavimą, kad jus karalystei paruoštų; dabar atėjau aš, kad skelbčiau įtikėjimą, Dievo dovaną, kaip tą kainą už patekimą į dangaus karalystę. Jeigu tiktai jūs tikrai tikite, jog manasis Tėvas jus myli begaline meile, tuomet jūs esate Dievo karalystėje.”
Vis tiek turėjau sutrumpinti (dėl vietos stokos), bet Gerosios Naujienos esmė yra Dievas vienas visiems ir pakliūti pas jį užtenka įtikėjimo į mylintį Dievą, siekiant (pradedant siekti) tokio tobulumo, kurį turi ir Dievas. Ir tai visai nėra lengva, kuomet net ir dabar vyrauja beveik toks pats dogmatizmas, koks vyravo ir Jėzaus mokymų laikais…
——
Nesiūlau atmesti to, ko buvo mokoma tūkstantmečiais, nes iš tiesų net ir tamsiais viduramžiais Dievas būtent per krikščioniškus mokytojus yra apreiškęs ir daug geresnių tiesų, nei jos užrašytos Biblijoje, ir dabar dar apreiškinėja, nes ne visi juk gali priimti Urantijos Knygą, kaip tiesą, ir dar apreiškinės, bet žmogus tokiu atveju vis tiek klys, nes jis tiesiog negali pats tobulai priimti visų Dievo minčių, nes tuomet jis turi būti tobulu, o tokiu būti žmogus tiesiog negali. Būtent todėl Urantijos Knygos apreiškimui buvo pasirinktas “miegantis subjektas” tam, kad žmogaus protas netrukdytų perduoti neiškraipytas dieviškas žinias…

Kritikas Pikčiurna ->Letui Palmaičiui       2015-05-4 15:31

Atleiskite, kad taip vėlai grįžau prie mūsų dialogo. Su Jumis, kaip ir su Jota, yra labai malonu dalintis mintimis. Jūs esate šviesuolis, savo srities eruditas. Dėl praktikos reikšmės, tiek tikėjimui, tiek ir pažinimui, su Jumis iš esmės sutinku. Tačiau yra viena išlyga, kurią jūs priskyrėte laikui - praktika nėra visagalė. Yra klausimų, kurių iš esmės negalime paremti praktika ir vienareikšmiai į juos atsakyti, bent jau savo žemiškajame gyvenime. Vienas paprasčiausių klausimų būtų - “kur yra viršus?”.
Ten, kur Lietuvoje yra viršus, Amerikos žemyne yra apačia ir tai nėra tikėjimo ar susitarimo reikalas. Tai yra fakto, kad Žemė yra gaublio formos pasekmė, todėl toks klausimas yra sąlyginis, o atsakymas į jį nevienareikšmis. Panašių nevienareikšmių klausimų yra labai daug ir visi jie yra abstraktūs, išvestiniai iš praktinių klausimų. Tokie, kaip - kas yra spalva, kas yra protas, kas yra Visatos šaltinis, ar turi toks šaltinis savo šaltinį ir t.t.
Aš kituose komentaruose kalbu apie šokinėjimą apgraibomis gyvenimo pelkėje nuo kupsto ant kupsto, ne todėl kad esu užsispyręs pragmatikas, bet todėl, kad mokymasis ir pažinimas, kaip dar nuo vaikystės mane išmokė patirtis, turi vykti palaipsniui - nuo paprasčiausių jutimiškų dalykų iki aukščiausių abstrakcijų. Kai norime valgyti, mes nekuriame teorijų, nelaukiame Kūrėjo malonės, kaip koks indų atsiskyrėlis, laukiantis, kol vaisius pats įkris į burną ar upe praplauks jo priešo lavonas. Mes elgiamės kitaip - einame į mišką ieškoti uogų, grybų ir viso kito ir toks būdas pasiteisina praktiškai… Ir tik vėliau mūsų galvoje pradeda nokti įvairūs Pasaulio sandaros modeliai. Galima ginčytis, kodėl to nori Dievas. Gal Dievas tokiu būdu išbando mūsų sumanumą, sugebėjimą įžvelgti Dievo mintį. Bet galima patikėti ir priešingai - kad tokiam paprastam atradimui nereikalinga Dievo buvimo hipotezė. Ir jokia praktika negali iki galo atmesti tokių alternatyvų. Todėl, sekdami Platonu, sakome, kad tikėjimas yra aukščiau praktikos, priklauso idėjų Pasauliui. Tačiau tikėjimas turi būti bent kiek praktiškas. Bent tiek, kad artimiausioje ateityje iš dviejų galimų jutimiškos tikrovės modelių galėtume pasirinkti paprastesnį. Todėl, būdamas laisvamaniu, neatsisakau abejonės, įkyrių klausimų ir kitokių patirties išaiškinimų - modelių. Todėl, sekdamas Pjero Simono Laplaso ištara, kur matau tokią galimybę, nesiremiu Dievo buvimo hipoteze… Tai, žinoma, nieko nepasako apie Dievą ir tikėjimą.
Gali būti, kad už šią abejonės nuodėmę, degsiu Pragare. Tik man kyla klausimas, kodėl Dievas taip klastingai, o gal išmintingai, suteikė man teisę šitaip save išmėginti ir už tai dar apdovanoja, kai tokie modeliai duoda gausesnius praktiškus vaisius? O gal abejonė yra Dievo sukurto Velnio darbas? Bet čia jau prasideda gryna scholastika…

Letas Palmaitis KritikuiPikčiurnai       2015-03-22 20:11

Ačiū, šįkart Jota atsakė iš esmės pačiame gale.
Tikėjimo dalykai įrodomi arba paneigiami tik praktika, bet ir tai tik su laiku. Apaštalas Paulius, ironiškai pabrėžęs atėniečių pamaldumą, jiems kalbėjo: “Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų šventenybes, radau aukurą su užrašu: ‘Nežinomam dievui’. Taigi aš noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate”.
Mentališkai klajodami KAŽKO paieškose, pagonys filosofai pastato aukurą sudievintam ieškojimo keliui, nes kaip sakote, “galutinės Tiesos nėra, tik ilgas kelias, vedantis į ją”.
Paulius siūlo pasitikėti Tuo, kuris Pats yra suvokiamas tik per Savąjį Apreiškimą, nurodantį tiek Kelią, tiek Tiesą, tiek ir Gyvenimą. Graikams iki JHS tai buvo beviltiška, nes Apreiškimas pirma buvo duotas Abraomui, paskui - Mozei, D-vo tauta sunkiai mokėsi tikėti ir pasitikėti, kol D-vas nužengė į ją Pats, o atėniečiams ėmė kalbėti tegu ir ne betarpiškas Nužengimo liudininkas, bet turintis ryšį su mačiusiais ir turintis asmeninį dvasinį patyrimą.
Visa tai mums yra palikta ne kaip “pagoniškos išminties krislas”, kad įmintume (būtent tai ir būtų apoloniškai žiauru), bet kaip egzistencinis kančios ir kaltės sprendimo faktas. D-vas įstato mus į Savo sukurtąjį pasaulį pagal Savo Planą. Mūsų reikalas tikėti ir pasitikėti Juo, bet ne savo pačių į skirtingas puses kuriama ateitimi.
Pasaulyje, kuriame yra pradžia, turi būti ir pabaiga, štai jo ateitis. Jame kaltė, kančia ir mirtis yra neišvengiami faktai. Ieškokite tad tik tokio sprendimo, kuris jungia visus tris faktus kartu ir duoda vieną atsakymą [tiesa, yra dar budistinis atsakymas, susijęs su savosios savasties paneigimu pirminiame chaose, gražiai pavadintame Nirvana; kadangi mūsų suvokimu tai yra ne kas kita, kaip sukūrimo paneigimas grįžtant į pirminį Nieką, alternatyvus krikščioniškas pasirinkimas gali atbaidyti nebent asmenį, kuris nenori įsipareigoti Golgotos Aukai].
Krikščioniškas atsakymas yra anapus šio laiko todėl, kad kūryba nesibaigia, o kelias į atbaigimą visada palieka neužbaigtą tarpa tarp dabarties ir Tikslo. Šį tarpą ir užpildo Savimi kūrinijos Išganytojas, dviem Prigimtim su abiem kraštais susijungęs D-vas ir Žmogus, kad nustotume į tą tarpą nuolat kristi (plg. KBK 302).
Taigi kreipkitės Jo vardu į Šventąją Dvasią, kad nužengtų ant Jūsų ir Jus apvalytų, nusižeminęs suvokite Save Jo kraugeriu per padarytas nuodėmes, išpažinkite jas ir pasikrikštijęs (jei nesate), gerkite su Juo kartu Jo Išganomosios kančios taurę (Mt 20, 23, Gal 2, 19) dalyvaudamas savo, savo artimo ir viso pasaulio Išganymo darbe mistiniame Išganytojo Kūne. Ši sakramentinė ir kasdienė gyvenimo Komunija Golgotai ir yra krikščionybė.

Jota       2015-03-22 11:55

Džiaugiuosi, kad aptikau šį tinklalapį - čia tiek išsilavinusių ir protingų žmonių, kad retai kur tiek susirenka. Šit vien perskaitęs iš širdies parašytą Kritiko Pikčiurnos komentarą pasidarai geresnis ir trokšti kabėtis mažiausiai tris naktis iš eilės. Bet kas man pirmiausiai atėjo į galvą dėl tikėjimo - pažvelkite į Rene Magritte paveikslą - kartais vaizdas daugiau pasako nei žodžiai: http://www.wikiart.org/en/rene-magritte/the-castle-of-the-pyrenees-1959
Iš  tvirtinimo, kad galutinės Tiesos nėra, o tik kelionė, vykusiai pasišaipė C. S. Lewis, jei gerai prisimenu, “Didžiosiose skyrybose”. Pamąstykite, kas iš tiesų slypi po šiuo teiginiu - ar tik ne išsisukinėjimas?:)

Beje, o kur dingo Vaidas VDS?

Kritikas Pikčiurna -> jį mylinčiam (-iai) komen       2015-03-22 9:24

Ačiū už meilę ir trokštu atsilyginti tuo pačiu. Sakoma, kad Dievas - tai ir meilė...
Graikai pasakoja, o mes jais TIKIME, kad kažkada buvo gražuolė Kasandra, kurios įsigeidė dievas Apolonas. Ji gerai žinojo savo kainą ir pareikalavo suteikti jai pranašystės dovaną. Nuo aistros aptemus protui Apolonas jai suteikė šią galią, tada ji pamatė tikruosius jo kėslus ir jam neatsidavė. Aistros įkarštyje kerštaudamas Apolonas ją pasmerkė, kad niekas ja netikėtų...
Ką daryti Kasandrai, kai ji mato ateitį, tuo savo matymu TIKI ir nori išgelbėti Pasaulį, o niekas ja netiki? Kaip ji nespėjo to numatyti?
Kitas pranašas Mozė(hebr. מֹשֶׁה – tar. Mošė) matė SAVO tautos viziją juo niekas netikėjo, todėl jis, kaip koks Stalinas, vedžiojo savo tautą klystkeliais po dykumą, kol juo netikintys seniai išmirė, o jaunieji nebeturėjo kuo kitu tikėti…
Ar tai gali įrodyti kad jo tikėjimas buvo stipresnis už klastą?
Yra pranašai, tikintys, kad kryžius ženklina Dievą, kiti pranašai tiki, kad jį ženklina pusmėnulis.
Buvo pranašai kurie tikėjo, kad žegnotis reikia dviem tiesiais pirštais, kitus suėmus į saują, o kiti pranašai tvirtino, kad žegnotis reikia taip pat, kaip barstant druską ar pelenus…
Nejaugi teisūs buvo tie, kurie kitus išžudė?
Ką į šį klausimą atsakytų jų dievai?
Kartais eini per gyvenimą šalia žmogaus ir juo nepasitiki, manai, kad jis tavo priešas, nes elgiasi ir atrodo kitaip nei tu, bet atėjus išbandymo metui, pamatai, kad per nepasitikėjimą vos nepraradai draugą, atramą nelaimėje. Bet dažniau būna atvirkščiai…
Ar ne dėl to vaidijasi skirtingos lytys, sutuoktiniai, vaikai su tėvais, kaimynai, gretimos tautos bei valstybės?
Tai kas taria paskutinį žodį - tikėjimas ar patirtis?
Kai lipi į medį, kad būtum arčiau dangaus, žvaigždžių ir Saulės, o gal ir arčiau Dievo, tenka į kažką atsiremti ir įsikibti. Kartais nėra tvirtos šakos ir tenka patikėti bei atsiremti į šakelę. Tik spėji kiek pakilti ir į kitas šakas įsikibti, o ta šakelė ėmė iš nulūžo…
Ar buvo verta ja tikėti ir kur būtum jei būtum ar nebūtum patikėjęs?
Pagaliau, ar galėtum ką nors išmintingo pasakyti ar padaryti, jei nebūtum ĮSITIKINĘS?
Todėl ir paklausiau, kad gal tikėjimas tėra tik neišvengiamas eilinis ir dažnai labai nepatikimas laiptelis į Tiesą? Tik hipotezė?...
Taip, kaip po nakties tamsos ateinanti aušra ir ryto rasa nuskaidrina mūsų sielą ir protą, atveria akis, taip ir abejonė išsklaido mūsų tikėjimų šešėlius ir nušviečia naujus galimus kelius.
Ar ne tuo keliu mus veda mokslas ir atveria naujas galimybes? Nors kai kurios iš jų gali tapti pražūtingomis…
O kodėl religinis tikėjimas mus veda į šviesią ateitį tik po mirties?
Gal žmonėmis ir ateitimi reikia ne tikėti bet jais pasitikėti ir juos kurti?
Kad ir pagal dieviškąjį pavidalą...
Nejaugi Dievas yra toks pavydus ir kerštingas senis, kuris pažinimą ir abejonę numetė žmonėms, kad juos išbandytų? O gal tai buvo jo išminties krislas, kurį turėjome seniai įminti…

Gal galutinės Tiesos nėra, tik ilgas kelias, vedantis į ją?
Bet ne į niekur…

Letui ir Jotai       2015-03-21 23:48

Ačiū, Letai, už turiningąjį išaiškinimą “dėl nelabojo “vardų”“! Tikiuosi, šią temą turėsime progų pratęsti.
Jota, visiškai Jums (ir Trupmenui) pritariu “dėl katalikų ganytojų neveiklumo (ne tiek pilietinio, kiek ganytojiško, sielovadinio, mokomojo)” - gal antraip nebūtų Vaido VDS suvysčiusi “Urantija”.
Tik paprieštaraučiau - IR pilietinio katalikų ganytojų  neveiklumo (palaikyti moralines dorybes akivaizdžiai išdavusį konservarorių elitą nėra jokia pilietinė pozicija, bet tik negarbingas pataikavimas)- tuo labiau.
Aišku, Jota, tėvo Gabriele Amorth citatą įkėlė ne Letas, o, labai tikėtina, tas “grumiamės su [...] kunigaikštystėmis”.

L. Palmaitis dėl nelabojo "vardų"       2015-03-21 21:53

Suprantama, kad vardai yra susiję su kalba, kuria bendraujama. Vartodami svetimios kilmės vardus (Jonas, Paulius, Petras), lietuviai palaiko ryšį su kalbomis, iš kurių tie vardai yra atėję (hebrajų, lotynų, graikų). Mes nežinome, KAIP komunikuojama anapusiniame pasaulyje (tikri kompozitoriai nekuria melodijų valingai, bet jas išgirsta, dažnai net sapne, todėl įmanoma mintis, kad anapusinė kalba yra muzikinė). Pats D-vas apreiškė savo Vardą Mozei, t.y. Mošé, hebrajų kalba [TETRAGRAMA], o tai maždaug suvokiama kaip Esantysis. Jei egzorcistas kalba su nelabuoju lotyniškai, bet anas atsako itališkai, tai tik rodo, kad norint komunuikuoti sąvokomis, vartojama žmonių kalba. Todėl net ir senõs hebrajiškos tradicijos angelų vardai (Michaelis, Gabrielis tt.) iš tikrųjų tėra tik hebrajų kalbos dariniai (Kuris-kaip-D-vas, Stipruolis-D-vo), taigi vargu ar autentiški anapusiniai “anapusine kalba”. Žmogaus vardas yra žmogaus kalbos produktas.
Beje, hebrajiškai turi būti Ba‘al Zebūb “valdovas musių”. Vargu ar “šviesos angelas” būtų pats save pristatinėjęs žmonėms tokiu jiems nepatraukliu vardu, jis taikosi prie jų supratimo.
Nors Jota taip ir nepanorėjo padirbėti ir rasti šv. Ambraziejaus himną, kuris vėlesnis nei Origeno raštai, supratęs, kad Urantija smarkiai šovusi pro šalį su Liuciferiu (jei autoriai būtų buvę išmintingesni, bent būtų pavartoję kokį nors archajiškesnį hebrajišką vardą, pvz., Abadono), nutariau rasti “Liuciferį” pas origeną, toje vietoje, kuri siejasi su Iz 14, 12. Deja, graikiško originalo neradau (galbūt ta vieta graikiškai ir neišlikusi”, užtat lotyniškame būtent šv. Ambraziejaus laikų vertime aiškiai pasakyta, kad šėtonas yra buvęs šviesos nešėjas - lucifer (atspausdinimas iš didžiosios raidės nieko nereiškia, nes, pirma, tai leidėjo redakcija, antra - IV amžiuje didžiųjų raidžių vartojimas nebuvo taip reglamentuotas, kaip mūsų laikais). Štai ta vieta (po citatos iš Iz 14):
... qui prius erat Lucifer, et qui mane oriebatur “kuris anksčiau buvo šviesos nešėjas ir pasirodydavo rytais” (De Principiis, I, 5, 5: žr.: platoakademeia.ru/index.php/ru/e-library/origen/item/415-de-principiis)
Nėra jokios abejonės, kad graikų tekste buvo ne lucifer, nes Origenas juk cituoja graikišką tekstą, kuriame Septuagintos versijoje yra tik ἑωσφόρος ir nieko kito nė būti negalėjo, jokio “Liuciferio”, galutinai įkalto europiečiams į kvailas galvas po Džono Miltono “Prarasto rojaus” poemos ir galų gale patekusio ir į Urantijos “apreiškimą”.
Tačiau toks Vakarų tradicijoje “įteisintas” “vardas”, Rytų tradicijoje niekam neprivalomas. Pvz., slaviškai tas ἑωσφόρος išverstas денница, t.y. dieninės šviesos nešėjas, o tai senųjų maskolių irgi suvokta kaip “vardas” Денница, plg. maskolišką Izaijo 14, 12 vertimą: кто прежде был Денницею и восходил утром (irgi rašo iš didžiosios raidės - Aušrošviesis anksčiau buvęs aušros šviesa, o paskui tapo Aušrošviesiu ???). Maskolijoje, be abejo, irgi būta tradicijos vadinti šėtoną Denica.
Žodžiu, įvyksta tas pats, kaip su žodžio “saTan” (hebr. “priešas”) parašymu didžiąja raide: bendrinis vardas paverčiamas tikriniu.
Taigi tarp lotynų ir graikų turėtų būti “teologinis” ginčas, kuris šėtono vardas tikras: ar Liuciferis, ar Heosforas! Matyt be Urantijos neišspręs.

Liuciferio, pragaro karaliaus, simbolis -        2015-03-21 18:31

VISKĄ MATANTI AKIS (žr. http://www.egzorcistas.lt/vengtini-zenklai)

Jota       2015-03-21 12:17

Atsiprašau, ne Belzebubulu, bet Belzebulu (Mt 10,25 ir kitur)

Jota       2015-03-21 10:51

Pavydžiu jums, p. Palmaiti, tokios kantrybės ir laiko skirti komentarams. Kai kurie iš jų puikūs, pvz., apie Urantiją. Belieka tik pritarti.
Jūsų nuoroda (Vatikano egzorcistas yra autoritetas) tik įrodo, jog Tradicija būtent v e l n i ą  taip vadina (Belzebubulu, Belzebubu, Beliaru (Belialu), Liuciferiu). IV a. Liuciferio vardo vertimui daug kas priešinosi, bet būtent t a žodžio reikšmė įsigalėjo. 
Na, o dėl Vaido VDS paklydimo kaltinu ne tiek jį, kiek Bažnyčią, iš dalies atsiliepdama į Trupmeno priekaištą dėl katalikų ganytojų neveiklumo (ne tiek pilietinio, kiek ganytojiško, sielovadinio, mokomojo). Tūkstančiai žmonių pražūtingai klaidžioja vaikydamiesi visokių sektantiškų fikcijų, o dvasininkai tyli lyg vandens į burnas prisisėmę, motyvuodami visokiomis pseudolaisvėmis. Kaip gali vienas žmogus aprėpti visą Bažnyčios mokymą ar nevadovaujamas pats suvokti Šv. Raštą? (prisiminkit kad ir Apd epizodą “kaip aš suprasiu, jei man niekas nepaaiškins?) Ir už Vaido klystkelius, man regis, labiau atsakys ne jis pats, o Bažnyčia.  Nors čia kažkas (grumiamės…) viltingai parašė “Bet jis pakankamai laisvas, kad jau per šią Gavėnią grįžtų pas savo Pirmąją Meilę. Tepadeda Dievas”. Tepadeda.

'I am Satan, or Lucifer, or Beelzebub.'       2015-03-21 2:26

Father Gabriele Amorth is indeed the exorcist, the most senior and respected member of his calling. A priest for 50 years, he is the undisputed leader of the city’s six exorcists (appointed by the cardinal to whom the Pope delegates the office of Vicar of Rome) and honorary president-for-life of the International Association of Exorcists. He is 75, small, spry, humorous, and wonderfully direct.

“I speak with the Devil every day,” he says, grinning like a benevolent gargoyle. “I talk to him in Latin. He answers in Italian. I have been wrestling with him, day in day out, for 14 years.”

[...] We always begin by asking for the demon’s name.

“And does he answer?” I ask. Father Amorth nods. “Yes, through the patient, but in a strange, unnatural voice. If it is the Devil himself, he says ‘I am Satan, or Lucifer, or Beelzebub. We ask if he is alone or if there are others with him. Usually there are two or five, 20 or 30. We must quantify the number. We ask when and how they entered that particular body. We find out whether their presence is due to a spell and the specifics of that spell.

http://www.boston-catholic-journal.com/an-interview-with-father-gabriele-amorth-the-church’s-leading-exorcist.htm

Letas Palmaitis: Urantija ir Liuciferis       2015-03-21 0:39

Vienas iš “baltų siūlų” urantijoje - būtent tas “vardas” Liuciferis, kurį atkakliai sieja su šėtonu Jota. Jei urantija būtų tikras apreiškimas, joje niekad nebūtų šio visuotinio nesusipratimo, įtvirtinančio kvailų žmonių įsitikinimą, neva šėtono vardas… lotyniškas.

Letas Palmaitis: atitaisymas       2015-03-21 0:27

pasakoja

Letas Palmaitis apie Urantiją       2015-03-21 0:22

1) Urantija daug paskoja apie Kristų, tačiau neigia, kad Jo nukryžiavimas yra Jo Atperkamoji Auka už pasaulio Išganymą. Jei taip, tai Urantija nėra joks Šventojo Rašto “pataisymas”, bet jo PANEIGIMAS. Krikščionybe vadiname būtent tikėjimą D-viškuoju Atpirkimu. Kristus be Atpirkimo jau yra islame, kuris yra tikėjimas D-vu Kūrėju ir galutiniu Teismu, kada teisuoliai bus išteisinti amžinajai laimei, bet nusidėjėliai pasmerkti pragarui. Kristų “pripažįsta” teosofai, kuriems, skirtingai nuo musulmonų, viskas yra dalis D-vo, todėl D-vas negali būti Kūrėjas, bet tik “emanuojantis” į daugybę žemesniųjų apraiškų, todėl nėra ką ir atpirkti. Taigi nei islamo Kristus, nei teosofų nėra mūsų tikimas Išganytojas. Tačiau jei musulmonams belieka tik priimti Kristų Išganytoju, teosofamas tai neįmanoma, nes ... nėra ką išganyti, užtenka karmos, reinkarnacijų, na gal budistinių padėjėjų bodisatvų. Nebent Kristus vienas iš tokių “padėjėjų”. Urantija yra “modernus” “paaiškinimas”, kad Kristus nėra Atpirkėjas, o D-vas, kaip mėgsta teigti net ir “rožiniai krikščionys”, matyt kažkieno inspiruojami, yra “toks geras”, kad nieko nebaudžia, nes visus myli. Labai patrauklus aiškinimas nusidėjėliams!
2000 metų krikščionybės, nuo pat jos pradžios, buvo ir yra Kristaus Atpirkėjo tikėjimas. Visi kitokie “kristai” ne tik neturi nieko bendra su krikščionybe, bet su ja nesuderinami. Taigi Urantija nėra “pataisymas”, tačiau paneigimas to, kas sudaro pačią mūsų tikėjimo esmę. Po to visi kiti Urantijos sapaliojimai ir “citatos” iš neva Kristaus pasakymų, krikščionių turi būti NESKAITANT išmetami į šiukšlyną. Taigi VDS “argumentas” “Jūs neskaitėte Urantijos!” yra kvailystė. Neskaitėme ir nereikia.
2) Urantijos uždavinys - toliau maišyti protą suklaidintam žmogui ir traukti jį šalin nuo Atpirkimo neva modernia ir moksline kalba. Tikrai, Šventasis Raštas nėra fizikos mokslas. Jo tikslas nėra aiškinti kosmologinius procesus, kurie minimi tik simboline beveik iki 3000 metų senumo kalba, nes Šventasis Raštas teigia dorovinius dalykus ir atskleidžia D-vo ir žmogaus santykius. Pačioje kūrimo istorijoje svarbiausia, kad D-vas yra Visatos ir žmogaus Kūrėjas, nors visa kita dėstoma nuostabiai išmintingai palyginti su “kūrimo istorijomis” anų laikų mitologijose. Melo apie neva religijos ir mokslo nesuderinamumą suklaidintam žmogui pakišama urantija, kuri neva tą “nesuderinamumą” pašalina. Klasta!
3) Rimti tyrinėtojai, net ateistai, seniai nustatė, kurių metų kurios “modernios” teorijos panaudotos tame “apreiškime”, plg. kad ir godlikeproductions.com/forum1/message815857/pg1?disclaimer=1 Tačiau tam, kad tai suvoktum, reikia minimaliai sveiko kritinio proto, analizės ir laisvės nuo piktojo apsėdimo. Apsėstas maniakas rūpinsis tik “kritikos paneigimais”.
4) Tų “paneigimų” yra pilnas internetas, o tai tik parodo, kad urantijomis labai suinteresuotos galingos jėgos, manipuliuojančios žmonių sąmone ir negailinčios tam milijoninių lėšų - plg. aconstantineblacklist.blogspot.com/2008/12/urantia-cult-is-skull-bones-spin-off.html , kur urantija siejama su satanistine elitine pirmaujančių pasaulio politikų sekta Skull & Bones (apie ją: en.wikipedia.org/wiki/Skull_and_Bones).

grumiamės su [...] kunigaikštystėmis       2015-03-20 19:22

Atrodytų, ko daugiau bereikia? - Perskaičius protingus Jotos žodžius susimąstyti, imtis “Urantijos” ir jos šaltinio revizijos, ar bent apsispręsti tai padaryti, ir ...
Aišku, kažkada galimas net disputanto stebuklingas atsivertimas su Dievo Malone. Galimas dalykas, kad ir ilgėlesnis “dialogavimas” suveiktų.
Vis dėlto tiesioginio Dievo ir jo sukurtųjų dvasių veikimo plotmėje (šiuo atveju tai yra akivaizdu) įtikinimui vien proto argumentų niekuomet nepakanka:
New Age daugialyčio judėjimo, Vandenio eros su ją globojančia, viską transformuojančia Urano planeta, ir kitos tokio pobūdžio dvasinės miglos išsklaidomos tik jau ant Taboro Kalno regėtos šviesos.
VaidasVDS pats sau nepriklauso, kaip ir mes, tikėjimo ritere, Jota. Bet jis pakankamai laisvas, kad jau per šią Gavėnią grįžtų pas savo Pirmąją Meilę. Tepadeda Dievas.

Jota       2015-03-20 9:27

Ne, Vaidai, neišeis mudviem dialoguoti. Uždaviau tau keletą klausimų, norėjau atkreipti paties dėmesį į iš pat karto   krintančius nelogiškumus. O ir dabar man, pvz., nesuvokiama, kodėl Dievas, geriau nei bet kas pažindamas savo kūrinio prigimtį, skelbė jam išganymą ir atpirko jį, liepęs ir savo mokiniams eiti į visą pasaulį ir skelbti šią Gerąją Naujieną? O kad niekas neužrašinėjo Kristui gyvam esant, tai tik paliudija Tradicijos pirmumą - pirmiau buvo žodžiu skelbiama, po to, absoliučiai pasitikint Dievu ir įkvepiant Šv. Dvasiai Evangelijos buvo užrašytos (turbūt žinai, kad jų buvo mažų mažiausiai bent keliasdešimt, bet va autentiškos tik keturios). Ir štai dabar, praėjus dviem tūkstančiams metų, Viešpats persigalvoja, supranta, kad iš Jo Apreiškimo nieko neišėjo, ir paskelbia per miegantį subjektą (prižiūrint žymiam psichiatrui, kad nenusišnekėtų!) naują variantą, prieštaraudamas pats sau?? Išeina, kad ponas Dievas tūkstančius metų apgaudinėjo žmones? (Apreiškimas prasideda nuo pat pirmojo žmogaus sukūrimo ir baigiasi Apokalipse.) O galbūt jau tada reikėjo pasikviesti psichiatrą?

Krikščionybė yra tokia sudėtinga, tokia nepaprasta ir džiaugsminga, kad kokiems nors pašaliniams dalykams gaila laiko. Nežinau, aš tau patarčiau nuodugniau pasidomėti apie vad. Biblijos klaidas ir nesivadovauti vien ja, o, kaip jau esu tau turbūt minėjusi,  vertinti viską iš Tradicijos, Šventraščio ir Bažnyčios Mokymo pozicijų. Tai “trys banginiai”, ant kurių laikosi pasaulis. Tarkim, Biblija gali būti iškraipyta (nors įrodyta, kad tie iškraipymai neesminiai, nebeminėsiu), tai tikrinkis pagal Bažnyčios (paties Dievo įkurtos per Kristų!) Tradiciją, po to ieškok patvirtinimo Mokyme. Atmesti tai, ką žmonija Dievo vadovaujama išpažino tūkstantmečiais, yra mažų mažiausiai lengvabūdiška.

VaidasVDS       2015-03-19 16:44

Jota,
Urantijos Knygos apreiškimo istorija yra labai ilga, lietuviškos nėra išsamios, o rusiškai yra čia: http://www.urantia.ru/mullins/ahistory.asp
Apreiškimo metodas buvo sudėtingas nes buvo per subjektą, kuris kalbėjo per miegus. Daug kas iš to tyčiojasi, bet tą subjektą prižiūrėjo labai garsus JAV psichiatras V. Sadleris, prie kurio vėliau prisidėjo labai daug žmonių, įvairių profesijų ir labai intelektualių. Apreiškimo istorija tęsėsi beveik pusę amžiaus. Toks metodas Apreiškimui buvo pasirinktas tik todėl, kad tiesiogiai ir neiškraipytai per žmogaus protą perduoti dvasinių žinių faktiškai neįmanoma.
Aš skelbiu Dievo patyrimą ir tikrovę pagal savo žinias ir patyrimus.
Biblija (visa) nėra apreikšta Dievo. Jėzus juk neleido apaštalams užrašinėti savo mokymų, kai kurias evangelijų vietas rašė ne patys apaštalai, o jų mokiniai. Apie tai rašoma Urantijos Knygoje.
Reikia bijoti išduoti Dievą, nusisukti nuo Dievo valios vykdymo, o ne bijoti pakeisti savo religines nuostatas. Jėzų juk šventikai nuteisė myriop, o juk Jis irgi mokė naujų religinių tiesų.
Kada Jėzus sakė, kad sugriaus savo šventyklą ir per tris dienas ją atstatys, Jis mintyje turėjo ne materialų statinį, o save patį, t.y. paties prisikėlimą.

Jota Vaidui       2015-03-19 9:28

Dailiai ir raštingai dėstai mintis, visuomet atkreipiu dėmesį į tai, kaip žmogus rašo. Bet loginio nuoseklumo pasigendu. Ir nepritariu tau. Jei pritarčiau, išduočiau savo tikėjimą, ir tuomet tu pats manęs negerbtum. Būtų gerai, jei atsakytum konkrečiai:

Ką tu skelbi - Bibliją ar Urantiją?
Ar tiki, kad Biblija yra apreikšta Dievo?
Jeigu ji apreikšta Dievo, tai kodėl sakai, jog ten prirašyta pasakų?
Kokios tokios “dvasinės būtybės” paskelbė Urantiją? Kodėl jomis tiki, o Biblija - ne? Jei žmonės iškraipė Bibliją, tai kodėl jie negali iškraipyti Urantijos?
Neatsakei dėl Kristaus pažado “ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią”.
Dar - “jie sugeba atsirinkti geriausias Biblijos tiesas” - nejau Biblija yra tai, ką mes atsirenkam savo noru? Kas yra svarbiau - Dievo valia ar žmogaus noras?

VaidasVDS       2015-03-18 17:27

Jota,
aš nesu mistikas. Nes mistikas tau drąsiai paaiškins, kad jis girdi Dievo balsą, kuris jam faktiškai tiesiogiai pataria. Tiesa, vieną labai panašų atsitikimą turėjau dar gerokai iki Urantijos Knygos, gal prieš 25 metus. Tada ir aš girdėjau Dievo balsą, bet tai buvo kritinėje situacijoje. Tuomet gana stebuklingai pasveikau nuo negalavimo. Bet tai buvo vieną vienintelį kartą gyvenime. Nuo to laiko neabejojau, kad Dievas yra, bet štai Biblija manęs taip ir nepatraukė, nelabai galiu aš ten kai kurių pasakų skaityti ir tokių dalykų, kurių Dievas tikrai nedarytų ar nepatartų žmonėms, vidumi to negalėjau priimti ir tuo labiau gilintis. Urantijos Knyga man tarsi stebuklas, nors pirmą kartą apie ją išgirdęs, pats sau tariau, tuoj aš tave sukritikuosiu, bet, didelei mano paties nuostabai, man to nepavyko iki šiol, nors yra ir Joje tam tikrų neaiškumų, bet su Biblija tai net iš tolo negalima lyginti. Tiesa, kada susipažinau išsamiau su Urantijos Knyga, iš esmės žymiai pagarbiau žiūriu į žmones, tokius, kaip Alfonsas Svarinskas Nijolė Sadūnaitė, nes jie sugeba atsirinkti geriausias Biblijos tiesas ir pagal jas gyventi.
Mano asmeninis patyrimas gerokai paprastesnis. Teorija yra teorija, o praktika yra praktika. Kuomet gerai susipažinau su teorija, kuri Urantijos Knygoje yra vietomis labai sudėtinga, užtrukau apie tris metus. Tik po to pradėjau bent kažką suvokti ir kitaip, viduje. Tam, kad suvoktum, ko iš tavęs nori Dievas, reikia ramybėje labai sukoncentruoti savo mintis, ir tik ramybėje. Mintys pačios atsiranda ir jos būna labai geros, geriausios būna ryte, po miego, bet jų daug išsibarsto jau atsikėlus. Randu labai daug tikrai reikšmingos dvasinės informacijos, pačioje Knygoje gana sudėtinga greitai surasti tinkamą informaciją, ir yra taip buvę, kad labai noriu surasti informaciją, kuri žinau, kad tikrai yra, bet dėl skubėjimo to nesugebu padaryti, o kitą dieną ieškodamas jau kitos informacijos, randu būtent tą, kurios ieškojau prieš tai ir visai netikėtai, taip buvo jau daug kartų. Dar pasitaisiau stipriai sveikatą, turėjau vieną chronišką ligelę, kuri per kelis metus visiškai išnyko, per tris metus tik kartą peršalimo liga susirgau ir t.t. Svarbiausia esu visiškai ramus dėl savęs, bet tikrai neramus nei dėl draugų, nei dėl giminių, nei dėl kitų žmonių. Tik dėl to čia ir rašinėju, asmeninė nauda manęs visai nedomina, iš savo religingumo niekada dar neturėjau jokios materialinės naudos, iš dalies dėl to nerašau savo pavardės.
O įvairios dvasinės būtybės yra atskirų Urantijos Knygos dokumentų autoriai, nuo gana žemo dvasinio rango iki labai aukšto.

Jota       2015-03-18 13:06

Dėl religinių ne dogmatikų, bet veikiau fanatikų neprieštarauju, bet kad Bažnyčia yra žmonių suburta ar jų suinstitucinta, tai nesutinku, nes pats Kristus davė pažadą dėl s a v o Bažnyčios. Na, o žmonės daro klaidų ir nuodėmių, - Bažnyčią Dievas tam ir dovanojo, kad ji vestų žmones į išganymą, tai jos pagrindinė funkcija. Apie tai kalba labai geras Čestertono straipsnis, po kuriuo mes diskutuojam, su kabutėmis ar be jų.
O kas tos “įvairios dvasinės būtybės”, kurios viską paaiškina, tai labai susidomėjau. Ir, jei gali, bent užuominomis nupasakok tą asmeninį patyrimą, kurį minėjai.

VaidasVDS       2015-03-18 8:37

Jotai
Vienoks yra suvokimas, kuomet dvasines realijas aiškina žmonės ar jų suburta suinstitutinta bažnyčia, gerokai nutolusi nuo Jėzaus mokymų ir pačių apaštalų bei jų pirmųjų pasekėjų gyvenimo, ir visai kitoks suvokimas, kuomet tai paaiškina įvairios dvasinės būtybės, ir be to tai patiri pats asmeniniame patyrime.
O sunkiausia susikalbėti yra ne su žmonėmis, o su įvairių religijų religiniais dogmatikais, kurie turi tiek daug neapykantos ir pagiežos tiek vieni kitiems, tiek ir kitiems žmonėms…

Jota Palmaičiui       2015-03-17 20:57

Aš jums ne kartą daviau siūlo galą į rankas, kad padarytumėt gilesnes išvadas, bet jūs be savo žydiškų raidelių ir lusto nieko daugiau nematote. Skalsu kalbos, kaip sakė mūsų klasikas. O ir Liuciferiui per daug garbės teikia toks domėjimasis jo vardu. Gal baigiam.

Dvasui       2015-03-17 18:26

Jau 2000 metų skaitoma. Daug paprasčiau rasti internete skaitmenines raidžių reikšmes, pabandykite ir be manęs, pvz.:
wikipedia.org/wiki/Hebrew_alphabet#Numeric_values_of_letters
Tik žinokite, kad galimos įvairios kombinacijos, svarbu - galutinis rezultatas (o tai leidžia pritempimus). Nepamirškite, kad hebrajų abėcėlėje nėra balsinių raidžių.

Dvas       2015-03-17 14:38

to Letas Palmaitis Dvasui - ” „16. Jis verčia visus mažus ir didelius, turtuolius ir vargdienius, laisvuosius ir vergus, pasidaryti žymę ant dešinės rankos arba ant kaktos,17 kad niekas negalėtų nei pirkti nei parduoti, jei neturės kas tos žymės- žvėries vardo ar jo vardo skaičiaus.“13, 16,17, Apreiškimas Jonui. Ar tiesa? ir parašykit kokios hebrajiškos ir graikiškos raidės žymi šeši šimtus, šešiadešimt šešis ir mes perskaitysim.

Dėl Jotos "diskutavimo"       2015-03-17 14:24

Rodos, nuo to ir pradėjau, kad Iz 14, 12 siejimas su Apr 12, 9 tikrai yra buvęs (komentaras 2015-03-16 17:16), taigi minint Origeną nepasakoma nieko ypatingo, juo labiau, jei žodis “lucifer” taikomas Kristui šv. Ambraziejaus himne, aiškiai vėliau už Origeną. Bažnyčios tėvai, pastebėję loginį panašumą, negalėjo žinoti, kada žydų tradicijoje atsirado mums įprastos angelų ir velnių sąvokos ankstesnių Toros pasiuntinių (mal’āk) ir dvasinių jėgų (dievybių ’ēl) vietoje.
Vulgatos vertimas yra lotyniškas, o parašymas lucifer turi ir pirminę prasmę. Atsekti iš to meto rašybos, kuri mažoji ar didžioji raidė reiškia tą pirminę prasmę, neįmanoma. Tolesnė, grynai žmogiška loginė raida aiški, todėl ir “vardo” įteisinimas (vėliau jau spausdintoje Vulgatoje rašant aiškiai iš didžiosios raidės, kaip asmenvardį) yra vėlyvas. Tačiau VISUOTINAI “vardą” Liuciferį Vakaruosae (Rytų Bažnyčioje apskritai tokio “vardo” nėra, išskyrus kaip pas naujesnės pasaulietinės literatūros autorius) galutinai įtvirtino būtent Miltonas, anaiptol ne katalikas, bet net ir metęs katalikybę.
Panašu, kad Jotai Liuciferio vardas yra vienas iš katalikų dogmatų (kad jo nėra KBK, kažkodėl nesureagavo). Ką bepasakyčiau, viskas netinka, net ir žydiška hebrajiškos Toros suvokimų tradicija.
PS Šventojo Rašto knygų chronologija ir datavimas nebūtinai yra “protestantizmas”.

Jota Vaidui VDS       2015-03-17 11:25

Atleisk, bet pro urantiškus akinius nieko nematau. Man jų nereikia, jie tik užtemdo viską. Na, o pats, vargęs aštuonerius metus, man regis, kada nors pavargsi visai. Draugiškai paklausiu - o kodėl nepriimi Bažnyčios aiškinimo?

Jota - "ogi štai kada"       2015-03-17 11:13

Nei vikipedija, nei Miltonas (XVII a.), nei Karaliaus Jokūbo versija mums, katalikams, nėra pavyzdys. Šėtonas Liuciferiu buvo pradėtas vadinti dar Origeno (apie 185 - 254) bei šv. Jeronimo Vulgatoje. Vėliau prie jų prisidėjo Augustinas, Petras Lombardas, T. Akvinietis ir kiti Tėvai. Taigi turbūt nuo Origeno išplito Šėtono - Liuciferio teorija. Gilinkitės, studijuokite (tik ne Miltoną). T.p. nepirškite mums protestantiškų bei žydiškų tradicijų, jei jau dedatės kataliku.

VaidasVDS       2015-03-17 8:57

O kas liečia jūsų ginčą apie Liuciferį, tai Liuciferis iki Dievo atstūmimo iš tiesų buvo be galo šviesi asmenybė, jo pavaldume buvo 607 pasauliai, tokie kaip Žemė. Šėtonas buvo vienas iš jo pavaduotojų, o velnias (Planetos Princas) buvo mūsų planetos dvasinis vadovas. Tad ne veltui kai kuriuose šaltiniuose Liuciferis yra vadinamas kaip šviesos nešėjas, nes jis kažkada tokiu ir buvo, kol netapo tamsos nešėju ir priežastimi, kodėl iki šiol šios Žemės gyventojai vis dar taip smarkiai nesutaria religiniais klausimais…

VaidasVDS       2015-03-17 8:42

Jota,
aš prisipažinsiu, kad esu gana silpnas Biblijos tyrinėtojas (su Letu nelyginti), bet bent Lietuvoje esu tikrai gana geras Urantijos Knygos tyrinėtojas, tam paskyręs dabar jau besibaigiančius aštuntus metus. Pavyzdžiui Rusijoje, JAV ar kitur pasaulyje yra tikrai labai gerų Urantijos Knygos tyrinėtojų, buvusių kunigų, kitų žmonių, baigusių dvasinius ir kitokius mokslus, o štai Lietuvoje šiek tiek panašus į Letą (intelekto lygiu) yra šios Knygos vertėjas Algimantas Jakubėnas, bet jis pasidavė misticizmo ir mesijizmo įtakai, o tai labai smarkiai prieštarauja pačios Urantijos Knygos mokymams. Būtent todėl aš dažnai savo komentaruose nurodau, kad nereikia pradėti garbinti religinių šaltinių, o garbinti reikia tik patį Dievą Tėvą.
Taigi Urantijos Knygoje yra parašyta taip:
“Kada laikinai buvo ištremtas į Patmą, tada Jonas parašė Apreiškimo Knygą, kurią dabar jūs turite labai smarkiai sutrumpinta ir iškraipyta forma. Šitoje Apreiškimų Knygoje yra išlikusių fragmentų iš didžiojo apreiškimo, kurio didelės dalys buvo prarastos, kurio kitos dalys buvo išimtos, vėliau po Jono parašymo. Ji yra išlikusi tiktai fragmentine ir sufalsifikuota forma.”
—-
Ir kada jūs čia diskutuojate su Letu, aš pradedu geriau suprasti, kodėl buvo falsifikuotas apreiškimas Jonui. Štai Leto paaiškinimas apie tris šešetus leido geriau suprasti, kaip tie šešetai atsirado apreiškime Jonui.

Letas Palmaitis Dvasui       2015-03-17 1:06

Tiesa yra Apreiškimas šv. Jonui bei tai, kad hebrajiškois raidės (iki pat šios dienos) vartojamos ir skaičiams žymėti (plg. taip pat lotynų kalbos I, V, X, L, M, C, tas pats ir kitose senovinių kultūrų abėcėlėse).
Tačiau 666 prasmės reikia pirmiausiai ieškoti pačiame Biblijos tekste, o tik paskui tempti prie konkrečių Neronų (nors pranašystės dažnai dviplanės arba net daugiaplanės, taigi ir Neronas galėjo tikti artimesniam laikui).
1 Kar 10, 44 minimas 666 talentų aukso kiekis, kurį karalius Saliamonas kasmet gaudavo iš sabėjų. Tai sietina su mamonos paminėjimu Naujajame Testamente, t.y. 666 yra žydų tradicijoje suprantamas aukso valdžios simbolis.

Letas Palmaitis dėl Miltono autoriteto       2015-03-17 0:05

Kada galutiniai “nusistovėjo” sufantazuoto “vardo” Liuciferis reikšmė, “pagilindama” neva “dogminį Bažnyčios supratimą”? –
Ogi štai kada:
en.wikipedia.org/wiki/Paradise_Lost
Kuris čia siunčia skaityti KBK apie puolusius angelus, tegu parodo KBK vietą, kurioje būtų minimas tas idiotiškas sugalvotas “vardas”. Neprisimenu tokios vietos.
Suprantama, dar ir Kristų vadinti tuo “vardu” gali tik idiotas.
Tačiau jei tai ne tikrinis, bet bendrinis žodis, verstas iš hebrajų, kodėl nepavadinus Kristaus “Šviesos Nešėju” ar “Ryto žvaigžde”, kaip ir daro Apreiškimas šv. Jonui (iki urantijoms “pataisant”)? Gal dėl kvailių fanatizmo negalima?
PS O gal angelai, arba bent velniai, kalba lotyniškai, kad vadinami tokiais keistais “vardais”?

L. Palmaičiui Jota       2015-03-16 21:49

Net nesiruošiu ieškoti.  Man visiškai pakanka arkiv. J. Skvirecko aiškinimo. Jūs, kad ir kaip gaila, man nesate autoritetas. Iz. 14,12-15 arkiv. įžvelgia ne šiaip Babilonijos karalių, bet lygina jį su aušros žvaigžde (Venera). Nematau prasmės visko rašyti. 12 eil. versta “tu šviesnešy”, hebr. “tu, blizganti žvaigždė, aušros sūnau” - ir t.t.
Rubšys, jei gerai atsimenu, darbavosi prie ekumeninių leidimų? Va ko nelaikau patikimais, tai nelaikau.  Paskaitykite KBK apie puolusius angelus, nejau ten primeluota? Bažnyčia daug ką iš pradžių suvokdavo apgraibom, jos Mokymas gilinamas, juk ne visos dogmos ir ne viskas iškart suprantama. O jei šv. Abraziejus IV a. ir pavartojo   “lucifer”,  nieko blogo čia nematau. Dabar, kai jau nusistovėjusi Luciferio, kaip Dievo maištininko, reikšmė, vadinti Kristų tuo vardu būtų tikrai šventvagystė.                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                            -

Dvas       2015-03-16 20:36

„16. Jis verčia visus mažus ir didelius, turtuolius ir vargdienius, laisvuosius ir vergus, pasidaryti žymę ant dešinės rankos arba ant kaktos,17 kad niekas negalėtų nei pirkti nei parduoti, jei neturės kas tos žymės- žvėries vardo ar jo vardo skaičiaus. 18 Čia slypi išmintis. Kas sugeba teapskaičiuoja žvėries skaičių, nes tai žmogaus skaičius, ir jis yra šeši šimtai šešiašdešimt šeši.“13, 16,17,18 Apreiškimas Jonui. 13.18. Hebrajai ir Graikai skaičius žymėjo raidėmis. Šventas raštas Pusl. 2578, Vilnius 2009.
Ar čia tiesa?

Jotai       2015-03-16 20:01

Baigiam “diskusijas”. Bent kol rasite ir čia pateiksite šv. Ambraziejaus himno originalą.

dar Jota       2015-03-16 19:26

dėl “duotybės” - painiojate religinę sferą su filosofine.

Jota       2015-03-16 19:21

Tą kom. 19.06 parašiau neskaičiusi 18.58. Nors galų gale nesvarbu. Žinoma, nestudijavau specialiai hebrajų tradicijos, nesilyginu prie jūsų. Bet kam ji čia reikalinga, kai yra katalikų Tradicija??? Keista, kad kai jums naudinga, tuomet jūs remiatės Bažnyčios Tradicija, o kai ne - išvedinėjat savo teorijas.

Jota       2015-03-16 19:06

O kada tas “vėlyvoje Bažnyčios tradicijoje”? Juk gal ne nuo Miltono ir ne nuo Dantės viskas prasidėjo? Juk jau Vulgata vertė “lucifer”?

L. Palmaitis Jotai       2015-03-16 18:58

Gerbiamoji, matau, kad nesusigaudote hebrajiškoje tradicijoje, kuri šiek tiek ankstesnė negu katalikiškoji. Dvasia, kuri vadinama angelu ar velniu, toje tradicijoje iškyla tik trėmimų epochoje. Toroje turime arba “pasiuntinį” mal’ak, kuris vienodai gali būti ir nuo D-vo, ir nuo žmogaus, ir ’el “dvasia, dvasinė jėga”, kuri yra tarsi tautų dievybė ar pan. (suprantama, tos dvasios Paties D-vo sukurtos). Niekur tie “eliai” nepasirodo kaip dvasiniai mal’ak “pasiuntiniai” arba dar daugiau - puolusieji velniai.
Izaijas (Ješa‘jā) yra mesijinis pranašas, todėl tradicinė 14, 12 traktuotė neva apie “vyriausiojo angelo” nupuolimą, bent tikro judėjo akyse, atrodo labai abejotina. Kadangi laikote mane blogu kataliku, tai laisva sąžine galiu patvirtinti, kad aš irgi LABAI abejoju, kad Iz 14, 12 “pranašauja” ne apie Izraelio ateitį ar Mesiją, kaip jam įprasta, bet kažkodėl čia “atskleidžia” angelų vadovo nupuolimą. Man tai naivu. Izaijas kalba apie Babilonijos karalių, nieko daugiau čia nėra. Ir mano kritikuojamas A. Rubšys vadina šį tekstą satyriniu, tik iš mandagumo paminėdamas “Bendrijos tėvų” tradiciją, kuri kaip sakiau, yra vėlyva. Taigi esu tos nuodėmingos nuomonės, kad Apr 12, 9 susietas su Iz 14, 12 būtent pagal tą tradiciją, o ji neįtikina.
Kad Kristus lotyniškai vadinamas lucifer “šviesos nešėjas”, nurodo angliška Vikipedija, kurią ir siūlau Jums patikrinti (nes Jūs, bet ne aš, keliate tą klausimą) - raskite, prašom, bent šv. Ambraziejaus himną “Aeterne rerum conditor”, jau neminint kito himno su žodžiais “Tu verum mundi lucifer”. Radusi ir patvirtinusi arba paneigusi, bent atliksite naudingą darbą. O šiaip tuščiai kalbėti yra neleistina prabanga.
Beje, Jums dar mano atsakymėlis http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/dainius-razauskas.-laiskas-sutrikusiam-lietuviui-kaip-susigrazinti-gyvenima

Jota L Palmaičiui       2015-03-16 18:10

Ar jūs gebate įvertinti Izaijo 14, 12-15 ir Apreiškimo Jonui 22,16 kontekstą? Ar sugebat palyginti? ??? Visi kiti jūsų teiginiai neesminiai. “Beje, ir Liuciferis nėra piktųjų dvasių valdovo vardas” - Liuciferiu tradiciškai (ir visai ne dirbtinai) vadinam velnią, turbūt patį viršiausią pragaro hierarchijoje. Tuo tarpu Kristaus Liuciferiu niekas nevadina, gal bent su tuo sutiksit. Nelaikykit kitų kvailiais ir neišsisukinėkit, kad neva lucifer “nėra nei vardas, nei puolusių angelų vado vardas”. Žinoma, jei žodis ne kontekste, jis reiškia tiesiog “šviesos nešėją”. Panašiai kaip ir vaivorykštė, jeigu ji ne sodomitų. Dėl pagoniškos velniavos nebesuku galvos, nėr laiko. Psalmė sako: “visi pagonių dievai yra velniai”, dabar vertimą sušvelnino. Jei būsit sąžiningas, suvoksit sąsajas.

Letras Palmaitis: taisymas       2015-03-16 17:17

aušrinės

Letras Palmaitis       2015-03-16 17:16

nieko nepainioja: jei lucifer reiškia vardą, tai tik dirbtinai pagamintą vėlyvoje Bažnyčios tradicijoje iš ašrinės žvaigždės aiškinant Iz 14, 12 pagal Apr 12, 9.
Tai tik rodo, kad toks siejimas senas ir tiek. Tačiau pats žodis lucifer nėra nei vardas, nei puolusių angelų vado vardas. Kokia yra šito žodžio mitologinė tradicija pagonybėje - visai kitas klausimas. Tegu Jota panagrinėja, iš kur angliška Vikipedija ištraukė šias senas krikščioniškas citatas himne apie Kristų “Tu verus mundi lucifer” (“Tu tikras pasaulio šviesos nešėjas”) arba šv. Amraziejaus himne “Aeterne rerum conditor”, žr. mano nurodytą en.wikipedia.org/wiki/Lucifer.
Matyt Miltono “Prarastasis rojus” laikomas “šventuoju apreiškimu”, kad dėl tos literatūrinės pasakėčios smegenys taip “pavažiavo”, kad nebegalima normalaus žodžio lucifer “šviesos nešėjas” adresuoti Kristui, išeis šventvagystė! Žmonių kvailumas yra beribis.
Tad tegyvuoja urantija, kuri pataisė Apreiškimo šv. Jonui “suklastojimą”!

Jota Vaidui VDS       2015-03-16 16:22

Apie kokias nors specialias klastotes aš nieko nežinau. Papasakok plačiau, jei gali.

VaidasVDS       2015-03-16 14:49

Ačiū Jotai už savo paaiškinimą. Dabar suvokiau, kodėl buvo dalinai suklastotas Apreiškimas Jonui, įtrauktas į Bibliją. Leto paaiškinimas geriausiai iliustruoja tikrąjį klastojimo tikslą. Urantijos Knyga šiaip iš esmės Bibliją vertina teigiamai, bet, kad Biblijoje buvo specialiai kas nors klastojama yra nurodyta tik vienu atveju, t.y. kad dalis apreiškimo Jonui buvo suklastota, kitais gi atvejais buvo padarytos šiaip žmogiškos klaidos.

Jota       2015-03-16 11:01

L. Palmaitis painioja pagoniškų mitologijų Liuciferį su Bažnyčios Tradicija ir Šv. Raštu, kurie jį priskiria puolusiam angelui, vadinamam šėtonu, arba velniu (žr. KBK, p.88, “Angelų nuopuolis”, t.p. Jn 8,44; Apr 12,9).
Iz 14, 12-ir toliau: “Tai nupuolei iš dangaus, Aušrini, aušros sūnau”; “Užlipsiu ant aukščiausių debesų, prilygsiu Aukščiausiajam”; “bet buvai nugramzdintas žemyn, į Šeolą...”. Painioti Kristų su šėtonu baisu, tegu ir neatskiriant. Žr. “aušrinės žvaigždės” reikšmę graikų bei romėnų mitologijoje - gr. Liuciferis buvo vad. Prometėjas; t.p. Veneros planeta.  O Palmaičio nurodytoje Apreiškimo vietoje Kristus save vadina “žėrinčia aušrine žvaigžde”, stella splendida et matutina, kaip verčia Vulgata. (22, 16). “Stella matutina” vadinama ir Marija.

Žmogus skiriasi nuo grynai dvasinių būtybių, angelų (ir velnių), kurios neturi kūno. Kaip čia kažkas teisingai rašė, žmogus turi kūną ir d v a s i n ę sielą; turi pradžią, bet neturi pabaigos.

VaidasVDS       2015-03-16 8:47

Letai,
man nepatinka tik toks mesijizmas, kurį atlieka žmonės, manantys, kad jie vykdo kažkokią Dievo jiems suteiktą misiją, nors realiai misijas vykdyti pasaulyje gali tik dvasinės būtybės. Jėzus buvo vienintelė dvasinė inkarnacija į žmogaus kūdikį per visą žmonijos istoriją, visi kiti dvasinių būtybių apsireiškimai buvo atlikti visiškai kitokiais metodais. Ir daugiau niekada pasaulyje nebus panašios inkarnacijos, kaip kad buvo Jėzaus atveju.
Bet tai nereiškia, kad Dievas neveda atskirų žmonių dvasiniu keliu. Jis dvasiniu keliu veda kiekvieną normalaus proto žmogų, kol šis savo darbais ar savo laisva valia nenusisuka nuo Dievo. Bet nei vienas žmogus niekada negalės perduoti pasauliui 100 %-tinės dvasinės tiesos, nes neklystančių žmonių nėra…

>Letas Palmaitis dėl šėtono        2015-03-16 3:55

1. “[...] žmonės nėra dvasinės būtybės” - argi, Letai? - Žmonės yra dvasinės būtybės, bet iš to neseka, kad jos nėra dar ir kūniškos.
2. Įprasta manyti, kad bendradarbiauti gali tik sąmoningos būtybės, o įvairiopai sąveikauti - įvairios.
3. Ne visos dvasinės būtybės yra dvasingos.
4. Kalbėta apie “bendradarbiavimo su Kūrėju per žmogaus gimdymo ir gyvybės dovaną” - ne apie bendradarbiavimą gimdymu. Akivaizdu, kad tai nėra tapatūs dalykai.
5. “Liuciferis nėra piktųjų dvasių valdovo vardas, bet tik [...] rytinė žvaigždė, stella matutina.” - Ar gali bendrinis daiktavardis virsti tikriniu? - Taip, kaip ir atvirkščiai. Gal taip “lucifer” tapo ir piktųjų dvasių valdovo vardu?

Letas Palmaitis dėl šėtono       2015-03-16 2:29

Dvasinės būtybės tikrai bendradarbiauja ne taip, kaip kralikai su musėmis, tačiau žmonės nėra dvasinės būtybės. Galėtume pasakyti “dvasingi”, bet deja, ne visi dvasingi. Įsakymas daugintis D-vo duotas visiems gyviems padarams, ir musėms, ir kralikams, ir žmonėms, kurie valdys muses su kralikais (plg. Pr 1, 22 ir 28 - jokio ypatingo žmonių bandradarbiavimo gimdymu nepaminėta).
Spręsti teologijos plonybes nėra Kalbos komisijos kompetencija, tačiau šį kartą į >Dėlio klausimą atsakyta išsamiai. Tik bėda, kad NĖRA tokio “vardo”.
Beje, ir Liuciferis nėra piktųjų dvasių valdovo vardas, bet tik lotyniškas Aušrinės atitikmuo (”šviesos nešėjas” < rytinė žvaigždė, stella matutina < hebr. hē(j)lēl ben-šahar Iz 14, 12). Tuo žodžiu Apreiškime šv. Jonui vadinamas ne “piktųjų dvasių valdovas”, bet Pats Viešpats Kristus: “stella matutina”, 22, 16. Apie tiesioginį lotyniško epiteto “lucifer” taikymą Kristui ankstyvojoje krikščionių tradicijoje sk. kad ir en.wikipedia.org/wiki/Lucifer. Šio žodžio siejimas su šėtonu yra vėlyvas dalykas.

>Dėl bendradarbiavimo ir šėtono        2015-03-16 0:41

1. “Jei bendradarbiaujama su D-vu per gimdymo ir gyvybės dovaną, tai šitaip bendradarbiauja ir kralikai su musėmis.” - Vaizdinga, įtaigu. Vis dėlto “kralikai su musėmis” su Dievu NEBENDRADARBIAUJA ir negali, kadangi nėra dvasinės būtybės.

2. Valstybinė lietuvių kalbos komisija (http://www.vlkk.lt/lit/10115):
[...] šėtonas (kai kada – Šė­to­nas, t. y. kai vartojamas kaip pik­tų­jų dva­sių val­do­vo vardas, plg. Liu­ci­fe­ris).
Tad ar šio žodžio rašymas didžiąja raide BŪTINAI suponuoja jo dievystę?

LP: "jėzujiečiui" nepatinka mesijizmas?       2015-03-16 0:21

Mesijizmas yra tas pats kaip kristizmas, arba krikščionybė, nes Χριστός versta iš hebrajų Mašīah “Pateptasis (D-vo Karalystei)”, o neverčiant bet transliteruojant lotyniškai - Mesijas. Mesijizmas yra pačios krikščionybės (mesianizmo) esmė, nes Mesijas išpranašautas Atpirkėjas, o per Golgotos Atperkamąją Auką tarp D-vo ir Jo tautos sudaryta Naujoji Sandora pasieks galutinį išsipildymą tik Mesijui antrąkart atėjus. Man tas pats, kaip tai skelbia Vaido urantijų “apreiškimas”, bet dviejų tūkstantmečių krikščioniškas tikėjimas yra būtent toks ir yra išsipildymo, Antrojo Atėjimo, Antrojo Advento laukimas. Čia ir garsus seniausias krikščioniškas šūkis aramėjų kalba: MARANATA “Mūsų Viešpats atėjo / ateina/ ateik” - plg. Apreiškimo šv. Jonui pabaigą (22, 20): “Ateik, Viešpatie J-šū!”

VaidasVDS       2015-03-15 23:24

Aš šiandien tikrai nesu katalikas.
Bet aš šiandien tikrai esu jėzujietis. Žaviuosi tikrais ir nuostabiais Jėzaus mokymais, kurie yra išdėstyti Apreiškimo - Urantijos Knyga 4-je dalyje.
Tada, kada manyje po žymiai mažesnio (asmeninio) lygio apreiškimo gimė įtikėjimas, aš formaliai buvau katalikas, bet vis tiek kažkaip negalėjau visiškai pasitikėti Jėzumi, nes galvojau, kad greičiausiai ir Jėzaus mokymus tik kažkas gražiai surinko į Naująjį Testamentą ir iš kitų dvasinių išminčių, nes kai kurie neva Jėzaus pasisakymai, užrašyti Biblijoje, tarsi nepriklausė tai išminčiai, kuri spindėjo pagrindinėse tezėse, kurios Naujajame Testamente priklausė tam pačiam Jėzui. Paties Jėzaus gimimas ir prisikėlimas buvo mistifikuotas ir pritemptas prie jau anksčiau egzistavusių tikėjimų modelių.
Bet, kada susipažįsti su tikrais, neiškraipytais žmonių mintimis ir idėjomis, Jėzaus mokymais, visos abejonės atkrenta - Jėzus yra tas tikrasis pavyzdys, kurio gyvenimo ir mokymų keliu tikrai verta eiti. Bet, einant tuo keliu, vis tik reikia vykdyti Dievo Tėvo, o ne Jėzaus valią, nes Jėzus būtent savo gyvenimu ir mokymais išreiškė savojo ir visų tų, kurie visa širdimi ieškos Dievo, Tėvo valią, o parodė tik asmeninį dvasinio gyvenimo pavyzdį.
Tikrai nėra svarbu, kokiu pavadinimu yra vadinamas tikėjimas, dar labiau nesvarbu, kokia bažnyčia bando subendrinti tikėjimo prasmes ir kurti kažkokią tik jai priimtiną teologiją, bet be galo yra svarbu, kaip kiekvienas individualus žmogus pasiryžta iš visos širdies vykdyti Dievo valią - pacituosiu Apreiškimą: “Dievo valios vykdymas yra nei daugiau, nei mažiau kaip išraiška tvarinio noro dalintis vidiniu gyvenimu su Dievu – su tuo pačiu Dievu, kuris tokį vidinės prasmės-vertybės tvarinio gyvenimą padarė įmanomu. Dalintis reiškia būti panašiu į Dievą – būti dievišku.”
Kadangi Dievas yra su kiekvienu nuoširdžiu žmogumi, tai kiekvienam žmogui geriausiai padėti gali ne kokia nors bažnyčia, bet pats Dievas, tačiau kiekvienas religininkas turi saugotis pagrindinių su religijomis susijusių blogybių - misticizmo, fanatizmo, dogmatizmo ir mesijizmo.

Dėl bendradarbiavimo ir šėtono       2015-03-15 22:31

Jei bendradarbiaujama su D-vu per gimdymo ir gyvybės dovaną, tai šitaip bendradarbiauja ir kralikai su musėmis.
Jei D-vas ir Šėtonas - du dievai, gėrio ir blogio, tai be abejo, Šėtoną reikia rašyti iš didžiosios raidės (jei ne, tai šėtono vardų siūlyta įvairių, pvz., jau minėtų “musių valdovas”: Baal Zebūb).

Ir dar mielam Kritikui Pikčiurnai        2015-03-15 16:43

Mūsų laikų ženklas -  žmogaus bendradarbiavimo su Kūrėju per žmogaus gimdymo ir gyvybės dovaną puolimas (šaknimi neabejotinai dvasinis - šėtoniškas). Todėl taip aršiai puolama šeima, jos sakramentinis šventumas, lytis (vyro ir moters abipusis lytinis apspręstumas), prigimtinis vaikų tyrumas. Abortų ir eutanazijos industrija yra kitas prieš gyvybę nukreiptos niekšybės pavyzdys - atimti iš žmogaus gyvybę, kai jis yra dar ar jau silpnas. Visur prasikiša ta pati nepakantos gyvybės šventumui genderinė Šėtono grimasa. Ir visur tai daroma žmogaus laisvės ir pažangos vardu.

Letas Palmaitis       2015-03-15 16:33

Deja, tam, kuris pasiryžęs eiti į tiesą, lemta nuolat eiti prieš srovę, o tai labai rizikinga, nes blogai baigiasi. Daug saugiau imituoti ėjimą į tiesą taip, kaip leidžiama: aktyviai dalyvauti rinkiminiuose cirkuose ir dar visiems skelbti “Nesustokime! Liko tik nedaug!” (iki kito eilinio cirko, saugiai “išrinkus” kokius nors eilinius nepamainomus kriminalus svarbiausiais merais ar pan.)
Būdami katalikai neturėtume sakyti, neva katalikybė - “atšaka”, arba bent abejoti savo pranašumu kad ir prieš pravoslavus. Tik kodėl, įdomu, pravoslavams netinka minėti punktai 1, 2, 3, 4, 5, 6 - gal jie veda tikinčiuosius degradacijon, kada vyskupams vadovaujant, Graikijos tikintieji surinko valdžiai milijonus (!) parašų reikalaudami leisti šioje ES šalyje, šalia ES antikristinių biometrinių, ir tradicinius pasus be sekimo antenos ir elektroninio lusto su lagerininko numeriu vietoj krikšto vardo? Surinko ir laimėjo!

Mielam Kritikui Pikčiurnai       2015-03-15 16:19

Graikų mąstytojai taip ir manė: tikėjimas nėra patikimas būties ir jos tiesos pažinimo kelias (ir buvo teisūs).
Krikščionybė kalba apie visiškai kitos - antgamtinės - kilmės tikėjimą, kurio patirties graikai negalėjo turėti. Mat, atsiverimas ir įtikėjimas Jėzumi Kristumi, kuris krikščioniui yra ir tikroji Tiesa, yra Dievo dovana, teologinė dorybė. Dievo tikroviškam pažinimui būtinos antgamtinės priemonės - teologinės tikėjimo, vilties ir meilės dorybės. Jeigu šiomis trimis dieviškosiomis dorybėmis žmogus nesinaudoja, jis negali pažinti Dievo tokio, koks Jis yra. Tai krikščioniškojo tikėjimo aksioma.
Pas Dievą veda daug kelių, tačiau išsigelbėjimas ateina tik per vieną vienintelę Tiesą - Jėzų Kristų, Jo Valios vykdymą. Kituose mokymuose ir tikėjimuose gali būti šios Tiesos fragmentų (pvz., islame), vadinasi, ir išsigelbėjimo vilties. Tad neteiskime. Kartu budėkime, nes daugybė kelių veda į pražūtį.

kas tamsumas prašalins?       2015-03-15 11:42

kas atsakingas už pedofilijos skandalą?
kas atsakingas už aukščiausias šildymo kainas?
kas atsakingas už tokią atskirtį, kai tik raudoni gerai gyvena?
kas atsakingas už priverstinę emigraciją?

Kritikas Pikčiurna       2015-03-15 10:27

P.S.
Gal tikėjimas tėra tik neišvengiamas eilinis ir dažnai labai nepatikimas laiptelis į Tiesą?

Kritikas Pikčiurna       2015-03-15 10:10

Man iškilo klausimas, ar tikėjimas ir tvirtinimas, kad TIK katalikybė yra tikroji Tiesa neprieštarauja tezei “2. Tik katalikybė neleidžia stipresniam būti išpuikusiam.”
Jei Tiesoje yra jėga, tai toks tvirtinimas yra labai panašus į puikybę.
O kaip su kitais tikėjimais į savo tiesas?
Nejaugi tik kova tarp tikėjimų į savo tiesas gali nulemti kas yra Tiesa?
Tam prieštarautų tikėjimas, kad Tiesa yra Meilė.
O gal kartais mes per daug pervertiname tikėjimą, gal jį turi lemti pažinimas ir atvirumas Tiesai, kokia skaudi ir negailestinga ji bebūtų?


Rekomenduojame

Vytautas Rubavičius. Su kaimu prarandame gimtinės nuovoką

Rūta Janutienė „Iš savo varpinės“: Ar Dalia Grybauskaitė galėjo būti šantažuojama?

Liudvikas Jakimavičius. Šėpos jubiliejų pasitinkant

Geroji Naujiena: Kaip nenustoti sūrumo

Andrius Švarplys. Šveicarai uždraudė diskriminuoti gėjus kalboje ir viešumoje. Ką tai reiškia?

LR žvalgyba informuoja: kaip viešai vertintinos Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui kylančios grėsmės ir pastebėti rizikos veiksniai

Nijolė Aleinikova. Apie dvasingumą – nusibodusi, bet taip ir nesuprasta tema

Apie meilę, kuri niekada nesibaigia – minint kun. Juozo Zdebskio 34-ąsias žūties metines

Algimantas Rusteika. Šeimininko belaukiant

Vytautas Radžvilas. Klausimas „Lietuvos Sąrašo“ partijai

Audrius Bačiulis. Sunkus tas LRT leftistinių propagandistų gyvenimas

Laimonas Kairiūkštis. Kiekybė ar kokybė, arba Kiek iš jūsų perskaitote 600 romanų per metus?

„Northwest Herald“: „Gyvenimas po ekstradicijos“ – Karolio Venckaus apžvalga

Romualdas Žekas. Sveikatos reforma – kodėl nesusikalbame?

Robert P. George. Drąsa, meilė ir pasiaukojimas kovoje už santuoką

Mark Regnerus. Silpni duomenys, maža imtis ir politizuotos išvados dėl LGBT asmenų diskriminacijos

Vidmantas Valiušaitis. Demokratija įsitvirtino pas mus tik kaip savotiškas „Potiomkino kaimas“ švogerių krašte

Vygandas Trainys apie Mokytojos ir Policininkės konfliktą dėl Trispalvės ir jo teisinį vertinimą: per 30 m. niekas nepasikeitė – dabar pakuotų „savi“

Algimantas Rusteika. Apie grėsmes grėsmėms

Nuo bačkos. Andrius Navickas: mūsų didžiausias politinis koziris yra Ingrida Šimonytė ir jos apsisprendimas yra svarbesnis nei visa politinė programa

„Žygis už gyvybę“ ir socialinių platformų cenzūra

Chad Pecknold. Brexitas – daugiau nei populistų maištas prieš globalizmą

Vidas Rachlevičius. Gal nemokykim britų gyventi

Mūzos ir ginklo broliai: Atmintis gyva. Konferencija skirta rašytojo, partizano Mamerto Indriliūno 100-osioms gimimo metinėms

Zofia Kossak-Szczucka: „Protestas!“

Istorija be vėliavnešių – tik butaforija

Nigel Farage. Trumpas pasakojimas apie ilgą kovą už Brexitą

Valdas Vižinis. Pokalbiai su teisėsauga. I dalis. Apie anūkės tvirkinimą

Petras Cidzikas – Lietuvos dvasios karys

Darius Kuolys. Ir darsyk apie lietuvių laisvės projektą, jo atramas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.