Geroji Naujiena: „Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui“ (Jn 12, 25)

Tiesos.lt redakcija   2015 m. kovo 22 d. 6:02

26     

    

Geroji Naujiena: „Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui“ (Jn 12, 25)

Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui.

O Jėzus jiems tarė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.

Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas. Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: ‘Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!‘? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą. Tėve, pašlovink savo vardą!“

Tuomet iš dangaus ataidėjo balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“ Aplink stovinti minia, tai išgirdus, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie tvirtino: „Angelas jam kalbėjo.“

O Jėzus atsakė: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo tas balsas. Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs.“ Jis tai pasakė nurodydamas, kokia mirtimi jam reikės mirti. (Jn 12, 20–33)

Penktojo Gavėnios sekmadienio skaitinyje skaitome kviečio grūdo istoriją, kuri yra ir mūsų istorija: tik pasėtas grūdas turi tęsinį – kritęs į žemę ir apmiręs, jis ne tik duoda vaisių, bet ir išsaugo savo gyvybę, dar daugiau – ją pratęsia.

Tokio pasitikėjimo kupini junkimės maldoje už Lietuvą Tiesoje: tarkime taip tam, kas yra daugiau nei mūsų suma, ir priėmę Jo kryžių per išbandymų naktį eikime su viltimi: esame gimę tam, jog mirtume – mirštame, kad gyventume amžinai.

Oleg Bulyčiov. Atmink, kad mirsi

pravoslavie.ru

„Mirtis – ne blogis, bet kankintis po mirties – bloga. Mirtis nėra joks gėris, bet yra gera po mirties būti su Kristumi“
                                      Pamokslininkas Jonas Auksaburnis

Sunku nuginčyti tai, kad žmogus yra kūrinijos vainikas. Jis, būdamas Dievo atvaizdas, savo Viešpaties yra apdovanotas įstabiomis kūrybinėmis galiomis. Didžių mokslo atradimų, įvairių šedevrų pagrindas – žmogaus mintis. Dėl to nestebina tas faktas, jog, kaip rodo istorija, dėl ypatingų savo galimybių žmogus neretai būdavo sudievinamas. Juk ne visada „kūrinijos vainikas“ pripažįsta savo Kūrėjo viršenybę. Dažnai žmogus piktnaudžiauja dovanota jam Dievo didybe: vietoj meilės ir dėkingumo atsako Jam pasipūtimu ir beširdžiu abejingumu.

Štai ir dauguma žinomų filosofų bei rašytojų apdainavo žmogų kaip tobulą ir išskirtinę būtybę, užkeldami jį, it kokią dievybę, ant pjedestalo. Kaip čia neprisiminus Maksimo Gorkio: „Žmogus – tai skamba išdidžiai!“ Kartais tenka susidurti su kokio nors talentingo žmogaus stebėjimusi, kodėl jis tėra tik žmogus, o ne dievas. Verta pripažinti ir tai, kad kiekvienam iš mūsų būdinga gerai galvoti apie save. Daug ką pažino žmogus, daug ką sau palenkė. Visur tik ir girdi: „Žmogus – pasaulio valdovas, planetos šeimininkas“, „Žmogui tapo viskas pavaldu“, „Randasi naujos formacijos žmogus – ateities žmogus“.

Tačiau vienas dalykas „pasaulio valdovą“ vis dėlto trikdo, į vieną pusę jis vis dėlto bijo nukreipti savo žvilgsnį, viena lieka nepakitę – žmogus vis dar yra mirtingas. Bijo žmogus mirties, nemėgsta apie ją prisiminti dar ir todėl, kad ji nužeria nuo jo visą jo puikumą ir paverčia jo „gyvenimo planus“ niekais. Kad ir kaip stengėsi didieji protai, ieškoję amžinos jaunystės eliksyro, tačiau taip ir neišvadavo žmonijos nuo visa ryjančios mirties viešpatijos. Jie patys nusekė įkandin daugelio.

Pirmųjų žmonių nuopuolis tapo mirties motina – nuo to laiko ji įsiskverbė į žmogiškąją prigimtį. Žmonės jau gimsta būdami puolusios, mirtingos prigimties, kuri atitinkamai ir reiškiasi: ligomis, senėjimu, įvairiomis negaliomis – nuolankumo mokančia fiziologija. Būtent dėl to blogį daryti žmogui lengviau nei gėrį.

Nors žmonės mirtį suvokia kaip tai, kas yra natūralu ir neišvengiama, netgi normalu, vis dėlto ji yra dvasinio pasaulio reiškinys. Į ją galima pasižiūrėti kaip į gelbėjimosi tiltą, sujungiantį žemiškąjį pasaulį su amžinybe. Gelbėjimosi, nes tik ji, dažnai kaip paskutinė priemonė, gali pažadinti žemiškosios tuštybės suklaidintą žmogų. Mirtį galima pavadinti dieviškąja druska, kuri vis dar gelbsti žmoniją nuo greito ir visiško moralinio sugedimo.

Nusidėjėliui ji baidyklė ir dvasinio diskomforto šaltinis, apie kurį norisi kuo greičiau pamiršti, rimtam ir blaiviai mąstančiam žmogui mirtis yra dvasinio džiaugsmo šaltinis, liudijantis Dievo dalyvavimą pasaulyje. Ne veltui daugelis dvasinio gyvenimo mokytojų dėkojo Dievui už tai, kad jis padarė žmogaus gyvenimą laikiną, pavertęs mirtį sargu, ginančiu padorumą nuo visiško sunykimo pasaulyje, kuris yra „piktojo pavergtas“ (1 Jn 5: 19). Mirtis alsuoja į mus amžinybe ir primena kiekvienam apie besiartinantį jo perėjimą į dvasinį pasaulį. Ji tiksliai įvertina žmogaus darbus – triūsą dėl laikinojo gyvenimo, sugėdydama dėl jo tuštybės ir šurmulio.

Žmonių sielas sužeidė nejautra, kuri reiškiasi dar ir tuo, kad dauguma iš jų nepastebi to, kas akivaizdu ir kelia nuostabą – stebuklingo savo paties egzistavimo pobūdžio ir jį supančio pasaulio grožio. Jie priima save ir pasaulį kaip savaime suprantamą – kaip įprotį.

Vis dėlto prie mirties reiškinio priprasti sunku.

„O stebukle! Kokia per misterija vyksta su mumis?“ – taip laidotuvių giesmėse apie mirtį gieda Bažnyčios mokytojas Jonas Damaskietis. Ir iš tiesų – mirtis yra tam tikras stebuklas, susikaunantis su žmonių sielų nejautra, žmogų sugluminantis ir išblaivinantis, priverčiantis nustebti. Būtent ji, be jokio kvietimo įsiveržusi į Dievą pamiršusį pasaulį, priverčia daugelį žmonių susimąstyti apie amžinybę ir apie gyvenimo šiame pasaulyje prasmę. Ir tik suviliotos šio pasaulio melo ir apmirusios nuo tuštybės sielos lieka bejausmės net mirties reiškiniui.

Mirtis stebuklinga jau tuo, kad ji, kaip reiškinys, yra neįprasta pati savaime, ypač mus migdančios kasdienybės fone; ji stebuklinga tuo, kad niekaip netelpa į tik savo laikmečio rūpesčiais gyvenančio žmogaus pasaulio sandarą – žmogaus, kurio gyvenamojoje erdvėje nelieka vietos nei Dievui, nei Kristaus Bažnyčiai, net savo sielai. Mirtis nešasi savyje tam tikrą dvasinę kitokybę, anapusybės žinią, palyginti su visu tuo, kas žemiška, yra ne iš šio pasaulio.

Šiuolaikinis žmogus taip rimtai susirūpinęs tuo, kaip išsimaitinti, apsirengti ir pasilinksminti, kad dažnai pamiršta apie patį mirties egzistavimą – sieja ją labiau su kitais nei su savimi, o į Dievą ir suvis neatsižvelgia. Rūpindamiesi savo kūnu labiau nei siela, žmonės žiūri į Dievo pasaulį supaprastintai ir nešvankiai, nieko ypatinga jame nematydami naudoja jį tik savo tikslais. Ir tik mirtis neduoda žmogui sukurti žemiškąjį rojų skelbdama apie kitą, stebuklingą pasaulį.

Bet kurią, net ir pačią galingiausią žmogaus gyvybinės veiklos sistemą, mirtis sutrina į dulkes ir pelenus. Ji, kaip gaivus vėjas, įsiveržia į pelėsiais pradvisusią ir nuodėmės užliūliuoto žmogaus gyvenimo rutiną. Šventojo Jono Damaskiečio žodžiais tariant, mirtis sugriauna „kasdienį apgaulingą tuštybės triumfą“. Ji, lyg vagis, slapčia ir netikėtai, pasigrobia sielą, nepasiruošusią susitikti su Dievu.

Žmogus gyvena žemėje, kad per atgailą savo nuodėmingąją valią pakeistų – imtų laikytis Dievo įstatymų ir taip pasiruoštų būsimam gyvenimui Dievo Karalystėje – Meilės ir Šventumo Karalystėje. Ten neįžengs nė vienas piktas, išpuikęs, nešvarus – toks, kuris svetimas Dievui. Ir dėl to stebina tie bebaimiai žmonės, gyvenantys nerūpestingai ir dažnai svarstantys, jog rojaus buveinės, nepaisant nieko, jiems jau užtikrintos: „Dievas atleis visiems!“ – mosteli jie ranka, išgirdę klausimą, kodėl jie vengia lankytis Dievo šventovėje. Matyt, šie žmonės nemato reikalo skirti savo poelgiuose gėrį ir blogį, tiesą ir nuodėmę.

Kiti gyvena pagal principą „Valgysime ir gersime, nes rytoj mirsime!“. Jie neigia pomirtinį gyvenimą ir linksmybėse nori užsimiršti, kad tik negalvotų apie mirtį. Vienas teologas tokius žmones pavadino „atostogaujančiais lavonais“. Pagal jų keistą logiką, protingas žmogus ateina iš nebūties į būtį, kad po to ir vėl grįžtų į nebūtį. Koks tada menkas, bergždžias ir žeminantis toks laikinas gyvenimas dėl tuščio nieko, kai visa, net ir patys didingiausi dalykai, virsta dulkėmis!

Nemažai žiaurių nusikaltėlių – žmogžudžių, prievartautojų, reketininkų – šios žemės teismuose išvengia teisingo atpildo. Sveikas protas ir mumyse įdiegtas teisingumo jausmas negali susitaikyti su tuo ir visada panašiais atvejais kreipiasi į Dangų prašydami atpildo. Ir išties – žmogus yra moralinė būtybė, jis gali būti geras ar blogas, jo poelgiai įvertinami sąžinės teisme. Dėl to kapas nepaslėps nuo Dievo jokių – nei didelių, nei mažų – jo nusikaltimų šioje žemėje. Juk sąžinė, kitaip nei kūnas, nesuirs – ji nuneš žmogaus sielą iš kapo į Dievo Teismą. Todėl sąžinės priekaištai mūsų sieloje yra pakankami būsimojo Dievo Teismo ir pomirtinio žmogaus gyvenimo amžinybėje įrodymai. Mirties rodymasis padeda sąžinei greičiau prisibelsti iki žmogaus.

Niekas iš šio pasaulio didžiųjų neišvengė mirties, nors kai kurie iš jų bandė užimti Kūrėjo vietą reikalaudami iš žmonių garbinti juos it dievybes. Tarp jų buvo ir tokių, kurie žadėjo žmonėms sukurti rojų žemėje. Puikybė apakino jų protus tokiu laipsniu, kad jie pamiršo net galvoti apie savo mirtingumą. Bet mirtis žiauriai iš jų pasijuokė. Iš daugelio tokių „dievų“ šioje žemėje neliko nė pėdsako, apverktina ir jų amžinoji dalia.

Mūsų laikais daugelis taip pat nori būti didūs ir garsūs, nori įsakinėti tautoms ir būti žmonių sielų valdovais. Sekdami jų pavyzdžiu, net miesčionys ima puoselėti savąjį -dievuką nekreipdami dėmesio į tikrojo Dievo viešpatavimą. Kaip vis dėlto būtų svarbu ir išganinga tokiems žmonėms nukreipti savo žvilgsnį į praeities pavyzdžius ir, įsigilinus į praeities kartų likimus, prisiminti, jog jie yra tik mirtingi žmonės. Galbūt ši mintis padės jiems pažinti savo tikrąjį pašaukimą.

O svarbiausia – nepamiršti priglusti prie gyvojo vandens šaltinio – Šventųjų Tėvų išminties: „Žmogus yra melas ir tuštybė, jei užmiršta amžinąją palaimą ir jai nesiruošia… Atmink mirtį ir linksmintis su pasauliu tau nesinorės. Išties šio pasaulio tuštybė ir prabanga, jo gėrybės taps tau atgrasūs“, – paguodžiamai moko Georgijus Atsiskyrėlis.

Juk mirtis visada pasiruošusi užsistoti žmogaus gyvenimo Valdovą ir sugėdinti Jo Valios nepaisančių žmonių beribę beprotybę. Trokštantiems pažinti Tiesą mirtis padeda Ją rasti. Tiesa yra To, kuriam mirtis pakluso, prieš kurį ji pasirodė esanti bejėgė. Pasauliui apsireiškė vienintelis mirties nugalėtojas – Jėzus Kristus. Jis yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.
                                                                            Šventikas Olegas Bulyčiov
                                                                            2015 metų kovo 20 diena

pravoslavie.ru

Iš rusų kalbos vertė Ramutė Bingelienė

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Jota       2015-03-26 13:00

Neina man kol kas jūsų vadinti tiesiog Letu, kaip kad jūs ten atsakėte ir aš jau irgi atsakiau:).

P[onas] L.Palmaitis Jotai       2015-03-26 12:22

Atsakymas į atsakymą ten pat.

>Jota       2015-03-24 12:43

“Prašymas Redakcijai 16.20” nėra joks prašymas, bet akivaizdus temos trolinimas.
Vis dėlto Tiesos jai/jam linkiu - imtų sveikti.

Jota       2015-03-24 11:06

Tiesą sakant, taip ir nesupratau, kodėl protestavo Prašymas Redakcijai 16.20, reikalaudamas Tie-SOS. Permečiau pamokslą labai nesigilindama, nieko tokio nepastebėjau.

P. L. Palmaičiui prie pirmosios Maldeikienės ataskaitos parašiau atsakymą dėl jo skelbiamo mesijinio judaizmo.

kiek tokių žmonių tarp mūsų       2015-03-22 22:29

„Žmogus yra melas ir tuštybė, jei užmiršta amžinąją palaimą ir jai nesiruošia… Atmink mirtį ir linksmintis su pasauliu tau nesinorės.”
Šie žodžiai dvelkia nepaprastu tikrumu, šventa tiesa ir didybe.
O tokie straipsniai - atgaiva sielai, dvasinio troškulio numalšinimas.

reg       2015-03-22 21:55

religija gimdo fanatikus. Jėzus paaiškino :“ ‚Dievo karalystė ateina nepastebimai. Ir niekas nepasakys: Štai ji čia arba ten. Nes Dievo karalystė JAU yra tarp mūsų“17,4-21 ( 20. 21) pusl.  2227,  evangelija pagal Luką. Kodėl neskelbiama Andriaus, pirmo pašauktojo,  evangelija? Ko bijo?

Letas Palmaitis ararui       2015-03-22 21:38

Ar normalu, kad D-vo kūrinys nesidomi savo Kūrėjo Valia?

arar       2015-03-22 21:16

ar normalu kai žydukams 8 dieną nuo gimimo apipjaustoma varpa? ar normalu kai musulmonų vaikams varpa apipjaustoma? ar normalu kai krikštijami bejėgiai naujagimiai, negalintys pasakyti “Ne”.

aaa       2015-03-22 21:10

apie Adomo žmoną  Lilit nuo 49 min. 58 s   yuo tube “Кто нами Управляет? СаТаНисТы? (18+) Шок”, ar tai tiesa?

>fana(tikei)       2015-03-22 21:04

Taip pat reiktų įstatymu drausti “primetinėti” mažamečiams jų lytį.

Letas Palmaitis       2015-03-22 20:36

Iki sekmadienio ir Jotos viskas vien “fana”.
Ponia Ramute ir kiti, gal nustokime išdidžiai vadinti ortodoksų kunigus “šventikais”. Juk net ir katalikų bei ortodoksų nekenčiančių klasikinių kalvinistų (nekalbu apie modernesnius) šventikus, dažniausiai neturinčius įšventinimo perteikimo nuo Kristaus mokinių, vadiname kunigais, bet ortodoksai (jei nepriklauso apostazinei cerkvei) turi tikrus šventimus ir tikrus sakramentus!
Vis dėlto, nepaisant homilijos teigiamybių, ne pro šalį priminti, kad mirtis yra mūsų pirmapradės nuodėmės pasekmė. Bent toks yra klasikinis tiek Vakarų, tiek Rytų suvokimas.
Kitas klausimas, ar tas Adomo ir Ievos nupuolimas aprašomas paraidžiui, ar yra paslaptingai simbolinis. Atsakymas - po mirties ir Teismo.
Iki susitikimo, Bičiuliai!

Mažamečių sekuliarizavimo fana(tikei)       2015-03-22 20:19

Taip pat reiktų įstatymu drausti “primetinėti” mažamečiams mokymasi vaikščioti ir kalbėti, praustis ir pan.

fana       2015-03-22 18:43

ar nereikėtų įstatymo draudžiančio mažamečiams vaikams primesti tikėjimą?

Dvasinė       2015-03-22 18:03

gyvybė.

Pritarimas Jotai ir       2015-03-22 17:16

ačiū “Sekmadienį švęsk! Nedaugžodžiauk!” už sudrausminimą.
Panašu, kad visi ankstesni komentarai yra to paties autoriaus.

Jota       2015-03-22 17:06

Bravo Sekmadieniui. O pamokslas mums kaip tik į kontekstą ir visur kitur.

Sekmadienį švęsk! Nedaugžodžiauk!        2015-03-22 17:01

Nuostabi stačiatikių šventiko “Memento mori” homilija.
Todėl nesinorėtų daugeliu atvejų žemiau išlietos žodelienos taršos - nebūtina čia talpinti visa, kas šauna galvon.
Negi net mirties tema ir Gavėnios metas neįpareigoja prieš atliekant veiksmą (žodžio skelbimas taip pat yra veiksmas) pirma pamąstyti?

Prašymas Redakcijai       2015-03-22 16:20

Nustokite ištisai skleisti melą. Tiesos norime, Tiesos reikalaujame, Tie-SOS!!!

Info       2015-03-22 16:18

Kadangi gyvybės privalome nekęsti, tai turime garbinti žmogžudžius.

Aišku       2015-03-22 16:16

Gyvybė - Dievo dovana, kurios reikia nekęsti. Geležinė logika, kaip ir viskas toje fantazijų knygoje.

štai kur tikras tikėjimas:)        2015-03-22 15:52

skaičiau kad vienas įžymus rusų mafijozas po kiekvienos žmogžudystės pastatydavo po cerkvę. Taip pastatė  25 cerkves Rusijoj.
O Uspaskich tik vieną.
ha ha:)

va va geras        2015-03-22 15:47

“Nemažai žiaurių nusikaltėlių – žmogžudžių, prievartautojų, reketininkų – šios žemės teismuose išvengia teisingo atpildo. Sveikas protas ir mumyse įdiegtas teisingumo jausmas negali susitaikyti su tuo ir visada panašiais atvejais kreipiasi į Dangų prašydami atpildo.”
...
Nesenai žiūrėjau Rūtos Mikelkevičiūtės laidą apie tai kaip valstybė rūpinasi kalinių nusikaltėlių gerove. Jie kenkia visuomenei, žudo, prievartauja jos vaikus, bet už tai nubaudžiama visuomenė - turi juos išlaikyt patogiausiom sąlygom.
Keistoka liberalizmo grimasa.
Ginamos ego “teisės” į nusikaltimą. Mirties bausmė žmogžudžiams panaikinama, o čia pat įteisinama mirties bausmė negimusiems nekaltiems kūdikiams ir sergantiems senukams.

atostogaujantis lavonas        2015-03-22 15:32

arba šitas:
Pagal jų keistą logiką, protingas žmogus ateina iš nebūties į būtį, kad po to ir vėl išeitų į nebūtį...
.
Vadinasi, radikaliai reikia keisti Švietimo sistemą. Vaikus supažindinti su Darvino gyvūnų “kovos už būvį” teorija, pritaikyta žmonių laisvos rinkos konkirencijos teorijai, taip pat su Froido teorijom tik kaip žmonių rasę ištikusią beprotybę, kuyri užsibaigė dviem pasauliniais karais.
Nei žmogus neturi lipt ant kito žmogaus galvos, nei tauta ant kitos tautos galvos… kaip kad daro Putinas “iš broliškos meilės Ukranai”, sukėlęs karą tarp kriksčionių pravoslavų. Kur abi pusės įsitikinę, kad žino, kas yra gera ir kas bloga.

atostogaujantis lavonas        2015-03-22 15:17

nejau pas mus nebeliko teologų, kad prireikė straipsnį verstis iš tėvų pravoslavų?
/
nors ir čia gerų gabaliukų:
:
“..mirtis sugriauna „kasdienį patrauklų tuštybės triumfą“. Ji, lyg vagis, slapčia ir netikėtai, pasigrobia sielą, nepasiruošusią susitikti su Dievu.”
:
Žmogus gyvena žemėje, kad per atgailą savo nuodėmingąją valią pakeistų – imtų laikytis Dievo įstatymų ir taip pasiruoštų būsimam gyvenimui Dievo Karalystėje – Meilės ir Šventumo Karalystėje. Ten neįžengs nė vienas piktas, išpuikęs, nešvarus – toks, kuris svetimas Dievui. Ir dėl to stebina tie bebaimiai žmonės, gyvenantys nerūpestingai ir dažnai svarstantys, jog rojaus buveinės, nepaisant nieko, jiems jau garantuotos: „Dievas atleis visiems!“ – mojuoja jie rankomis, išgirdę klausimą, kodėl jie vengia lankytis Dievo šventovėje. Matyt, šie žmonės nemato reikalo skirti savo poelgiuose gėrį ir blogį, tiesą ir nuodėmę.”
;
Bet juk iš ties girdėjom , kad Dievas yra JAU atleidęs visiems, kas tiki Dievo žodžiu, Jėzum Kristumi. Tad ko dar į tą Šventovę brautis?

ha ha        2015-03-22 14:46

išeitų taip - nuteisei mirties bausme,  išvadavai nuodėmingąjį Kristui?

ha ha        2015-03-22 14:44

straipsnis pasisako už autonaziją, abortus ir mirties bausmę?


Rekomenduojame

Algimantas Rusteika. Laiko liko nedaug

Geroji Naujiena: Laimingi, kurie pagal Dievo įsakymus eina, kas iš širdies Jojo ilgis

Eglė Mirončikienė. Ryžtingi kovotojai su vėliavnešiais, performeriais ir lipdukų klijuotojais, plečia puolimo frontą

Ramūnas Aušrotas. Sąžinės laisvę apribojo ir šveicarai, referendume sugriežtinę bausmes už seksualinių mažumų diskriminaciją ir neapykantos kurstymą

Pro Patria jaunimas kviečia į eitynes – Vasario 16-osios Liepsnų maršą

Vytautas Sinica. Vyksta stiprus nuprotėjimas

Algimantas Rusteika. Dėl vieno dėdė Marksas buvo teisus: naujieji jo bendražygiai viską verčia farsu

Algimantas Rusteika. Šią dieną

Ramūnas Aušrotas. Norite sumažinti ne(si)skiepijimo keliamą riziką? Nustokime skiepiję konvejeriu

Clotilde Armand. Rytų Europa Vakarams duoda daugiau, nei gauna

Verta prisiminti. Kazys Škirpa: mintys apie valstybę

Kroatijos teismas pripažino tos pačios lyties šeimoms teisę tapti vaiko globėjais

Algimantas Rusteika. O ką daryti, jei šeimos neturi, bet susirgai?

Neringa Venckienė. Apie teismų ir jų sprendimų nešališkumą

Kardinolas V. Sladkevičius siunčiamas į užmarštį?

Andrius Švarplys. Kaip artes liberales galėtų būti salele?

Ramūnas Aušrotas. Statistika kalba už save

SAS antiskandinaviška reklama sulaukė atoveiksmio: ar perlenkta lazda gali virsti bumerangu?

Kun. Robertas Skrinskas. Kremliaus troliai šeimininkauja ir lietuviškoje Vikipedijoje

Nida Vasiliauskaitė. Valstybė, kurios tarakonai nekokybiškai pakasyti – valstybė be ateities

Rasa Čepaitienė. Pakelk galvą, lietuvi!

Kun. Roberto Grigo replika: O, kad taip būtų!

Algimantas Rusteika. Nespirgėkit, čia ne apie visas

Rusų kalbos pamoka 30-taisiais atkurtos Nepriklausomybės metais: liaupsės sovietmečiui ir jį reanimuojančiam Putinui

Vytautas Rubavičius. Su kaimu prarandame gimtinės nuovoką

Rūta Janutienė „Iš savo varpinės“: Ar Dalia Grybauskaitė galėjo būti šantažuojama?

Liudvikas Jakimavičius. Šėpos jubiliejų pasitinkant

Geroji Naujiena: Kaip nenustoti sūrumo

Andrius Švarplys. Šveicarai uždraudė diskriminuoti gėjus kalboje ir viešumoje. Ką tai reiškia?

LR žvalgyba informuoja: kaip viešai vertintinos Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui kylančios grėsmės ir pastebėti rizikos veiksniai

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.