Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Kaip nenustoti sūrumo

Tiesos.lt redakcija   2020 m. vasario 9 d. 7:39

93     

    

Geroji Naujiena: Kaip nenustoti sūrumo

Tartum ryto žara užtekės tavoji šviesa

Štai ką sako Viešpats: „Dalykis su alkstančiu duona, priglobk pastogės neturintį vargšą, aprenk, pamatęs ką nuogą, ir nenusigręžk nuo savo tautiečio. Tada tartum ryto žara užtekės tavoji šviesa, tu pradėsi greitai sveikėti. Tavoji teisybė žengs tau iš priekio, o Viešpaties garbė palydės iš paskos. Kai kreipsies, tai Viešpats tau atsilieps, kai šauksies, jis tars: „Aš čia!“ Kai tu savo tarpe pašalinsi priespaudą, skriaudos nedarysi, ko blogo nekalbėsi, paduosi alkstančiam duonos, pasotinsi vargetą, tai tavo šviesa užtekės tamsoje, tavoji naktis bus šviesi kaip diena“ (Iz 58, 7–10).

* * *

Teisusis nušvinta geriesiems lyg šviesa tamsybėj

švelnus, gailestingas, teisingas.
Laimingas, kas kito gailis, paskolą duoda,
kas reikalus tvarko teisingai… –
Jam niekad netenka drebėti,

minimas teisuolio vardas per amžius.
Liūdna žinia jo negąsdins.
Širdis jo drąsi, nes Viešpačiu vilias. –
Širdis jo rami, nebijanti nieko.

Jis vargšams dovanas duoda, dalija,
jo teisingumas amžiais nežūsta.
Jo didybė skaidriai nušvinta. (Ps 111, 4–9)

* * *

Aš skelbiu jums nukryžiuotojo Kristaus liudijimą

Kai pas jus, broliai, lankiausi, aš atėjau skelbti jums Dievo liudijimo ne iškalbingais žodžiais ar išmintimi. Netgi buvau pasiryžęs jūsų tarpe nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą. Aš buvau pas jus silpnas, virpantis iš baimės. Mano kalba ir mano skelbimas pasižymėjo ne įtikinančiais išminties žodžiais, o Dvasios ir Dievo galybės parodymu, kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe (1 Kor 2, 1–5).

* * *

Jūs – pasaulio šviesa

Jėzus bylojo savo mokiniams: „Jūs – žemės druska. Jei druska nustotų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. Jūs – pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia ryku degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 13–16).

* * *

Gailestingasis Dieve, tesaugo Tavo Žodis Tavimi pasitikinčiųjų širdis nuo tamsos darbų ir pagedimo. Duok, Viešpatie, kad ir mūsų gyvenimas nenustotų sūrumo – kad ir mūsų mintys, ir žodžiai, ir veiksmai liudytų: esame krikščionys, Gyvojo Dievo vaikai. Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje –Viešpatie, būk maloningas mūsų tautai: padėk įveikti širdžių tamsą ir susiskaldymus, laimink tuos, kurie ieško Tavo tiesos apie save ir kitus, pašauk tuos, kurie ryžtųsi prisiimti lyderystės naštą ir Tavo vedami sutelktų Lietuvą šviesos darbams. Dabar ir visados, ir per amžius. Amen.

Arnoldas Valkauskas. Mintys pamąstymui: ar mes priimam tą pašaukimą, kurį gavome iš Dievo

 

 

* * *

Sigitas Tamkevičius. Jūs žemės druska… jūs pasaulio šviesa
Sekmadienio homilija

„Jūs žemės druska… jūs pasaulio šviesa“ (Mt 5,13.15) – šie Jėzaus žodžiai buvo skirti ne arti buvusiems mokiniams, bet visiems, kurie sekė jį ir klausėsi jo žodžių.

Ką sako Jėzus šitaip kalbėdamas? Pasaulyje yra daug moralinių puvėsių, todėl Jėzaus sekėjai privalo būti druska, saugojančia visuomenę nuo sugedimo. Pasaulyje yra daug tamsos, kurią sukuria žmonių egoizmas ir iš to kylančios nuodėmės, todėl Jėzaus mokiniai turi šviesti tikėjimu bei meile ir šitaip sklaidyti žmones gaubiančią tamsą.

Tačiau Jėzus pastebi, kad ir pati druska gali sugesti, o uždegtas žiburys – būti pavožtas indu ir neskleisti šviesos. Tuo jis primygtinai kviečia kiekvieną krikščionį pasitikrinti sąžinę paklausiant savęs: ar esu žemės druska ir šviečiantis žiburys? Priimantis Jėzaus Evangeliją įsipareigoja misijai – šviesti ir gydyti. Per krikštą visi buvome tam pašaukti.

Jėzus kalbėjo: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5,16). Pranašas Izaijas taip pat sakė: „Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems. Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa“ (Iz 58,7–8); „Kai tarp savųjų pašalini priespaudą, nedarai skriaudos, ko blogo nekalbi, paduodi alkstančiam duonos, palengvini varguolio gyvenimą, tada tavoji šviesa užtekės tamsoje“ (58, 9–10).

Indu pavožtas žiburys – tai krikščionis, kuris tiki į Dievą, bet savo tikėjimą slepia. Tikintis, ypač jaunas, žmogus gali būti gundomas savo tikėjimo viešai nerodyti, kad nesusilauktų pašaipų. Vos tik interneto erdvėje pasirodo straipsnis apie tikėjimą, Bažnyčią ar kunigus, tuojau pasipila pašaipūs bei pikti komentarai. Kažkam mūsų tikėjimas neduoda ramybės, kažkas yra tiesiog apsėstas neapykantos viskam, kas turi bent kokį šventumo atspalvį.

Visai nesvarbu, kokiu laikmečiu gyventume ir kokių žmonių būtume supami, – savo tikėjimo neturime apvožti indu. Prie mūsų gyvenimo prisiliečiantys žmonės turi visiškai aiškiai matyti, į ką tikime ir kaip gyvename; kad einame per gyvenimą, darydami gera, gebame atleisti, kad mums svarbus Kristaus palaiminimų kelias.

Jėzus, prieš pavadindamas savo klausytojus žemės druska ir pasaulio šviesa, pasakė aštuonis palaiminimus: palaiminti dvasingieji vargdieniai, liūdintieji dėl supančio blogio, romieji, alkstantys teisybės, gailestingieji, tyraširdžiai, taikdariai, persekiojamieji dėl teisybės (plg. Mt 5, 3–10). Jei einame šiuo Jėzaus palaiminimų keliu, tuomet tikrai esame druska, sauganti nuo sugedimo, esame šviesa, sklaidanti tamsą.

Šiemet dėkojame Dievui už 30 laisvės metų, tačiau šie metai tapo ir galimybe pasimesti, pradėti pūti ir atsidurti didelėje tamsoje. Alkoholizmas, narkomanija, prostitucija, seksualiniai nusikaltimai, žmonių susipriešinimas – tai puvėsiai, kurių negalime nematyti. Tačiau mes pašaukti ne keikti tamsą, bet šviesti, ne toleruoti moralinį supuvimą, bet kur galime, jį gydyti. Toks yra mūsų, krikščionių, pašaukimas.

Šiuo metu viso pasaulio žmonės pastatyti ant ausų dėl pavojingo koronarinio viruso, kuris jau nusinešė per septynis šimtus gyvybių; juo užsikrėsti yra didelis pavojus. Tačiau už šį virusą tūkstantį kartų blogesnis yra moralinis virusas, kuris ne kažkur Kinijoje, bet šalia mūsų linkęs plėstis, mutuoti ir pasiglemžti ne šimtus, bet tūkstančius. Todėl mes, tikintieji, turime daryti visa, ką pajėgiame, kad bent kai ką apsaugotume nuo šios moralinės mirties.

Neišsigąskime, jei matomo blogio akivaizdoje pasijusime silpni. Net apaštalas Paulius, pasižymėjęs neeiline drąsa, skundėsi ir Pirmajame laiške korintiečiams rašė: „Aš buvau pas jus silpnas, virpantis iš baimės. Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas, kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe“ (1 Kor 2, 3–5).

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Žmonės pavalgė iki soties.       2020-02-15 19:36

kun. Nerijus Pipiras
Paskui Jėzų seka gausios minios. Rodos, žmonėms nesvarbus alinantis dykumos klimatas. Jie tiesiog trokšta būti su Jėzumi. Evangelistas Morkus pasakoja, kad Jėzus tiesiog gailisi minios. Be abejo, visa tai suprantama. Juk žmonės, ko gero, ne vieną valandą pabuvoję dykumoje, tikrai prastai atrodė: alkis, troškulys, nuovargis… Kita vertus, visa tai atsispindi ir mūsų laikais, kai žmogus vien tik savo jėgomis bando ieškoti prasmės. Tuomet tikrai jis atrodo pavargęs, suprakaitavęs, alkanas, ištroškęs.
Būtent tokia minia ir kelia didžiausią gailestį Jėzui. Tačiau kaip į tuos žmonių poreikius atsakyti? Be abejo, tie keletas kepalėlių duonos, kuriuos, greičiausiai, savo reikmėms buvo įsimetę mokiniai, negelbėjo ir negelbsti. Žmogų pasotina Jėzaus žodis, kurio tikrai užtenka visiems.
Evangelistas mini, kad žmonės pasisotino duona. Pasisotino Dievo laužoma ir mokinių dalijama Duona. Noriu viltis, kad Tos Eucharistinės Duonos užtektų visiems. Kad žmogus visus savo akcentus mokėtų sudėti ne į perkamą – parduodamą duoną, bet į Eucharistinę Duoną, kuri numalšina dvasinius poreikius. Kai į tai nekreipiame dėmesio, tuomet tikrai atrodome ir suprakaitavę, ir pavargę, ir alkstantys… Meldžiu, kad visi mes drįstume būti tuo trupiniu dangiškosios Duonos, iškritusiu iš pintinės tam, kad mus paimtų sudiržusi žmogaus, ilgai ieškojusio prasmės ir tiesos, ranka. Juk nieko nėra palaimingiau, kaip tik būti tos Dievo Duonos trupiniu, skirtu tam, kad išalkusieji pasisotintų...
Bernardinai.lt

Popiežius Pranciškus katechezė       2020-02-15 19:27

Toks yra kelias.
“Jis paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė”. Tą patį Jėzus darė per Paskutinę vakarienę; tai tie patys gestai, kuriuos kiekvienas kunigas daro švęsdamas Eucharistiją. Krikščioniškoji bendruomenė gimsta ir nepaliaujamai atgimsta toje eucharistinėje komunijoje. Gyvenimas vienybėje su Kristumi yra kažkas visiškai kito, negu likti pasyviam ir atsiskirti nuo kasdienio gyvenimo, priešingai, jis vis labiau įtraukia mus į santykį su mūsų laikų vyrais ir moterimis, kad mes duotume jiems Kristaus gailestingumo ir dėmesingumo konkretų ženklą. Mūsų švenčiama Eucharistija, kai maitinamės Kristumi, laipsniškai mus taip pat perkeičia į Kristaus kūną ir dvasinį maistą broliams. Jėzus nori pasiekti visus, kad visiems neštų Dievo meilę. Todėl kiekvieną tikintįjį jis daro gailestingumo tarnu. Jėzus pamatė minią, pasigailėjo jos ir padaugino duonos; tą patį jis daro per Eucharistiją. O mes, tikintieji, priimdami eucharistinę duoną, esame Jėzaus raginami tarnauti kitiems su ta pačia užuojauta kaip Jis. Toks yra kelias.

Pasakojimas apie duonos ir žuvų padauginimą baigiamas teiginiu, kad visi pasisotino ir buvo surinkti nulikę gabalėliai. Kai Jėzus dėl savo užuojautos ir meilės duoda mums kokią nors malonę, atleidžia mums nuodėmes, mus apkabina ir myli – jis tai daro ne pusėtinai, bet iki galo. Taip, kaip įvyko šiuo atveju: visi pasisotino. Jėzus pripildo mūsų širdį ir mūsų gyvenimą savo meilės, savo atleidimo, savo užuojautos. Jėzus įgalina savo mokinius įvykdyti jo paliepimą. Taip jie sužino, kuriuo keliu eiti: jie turi maitinti žmones ir išlaikyti tautą vienybėje; tai reiškia tarnauti gyvenimui ir vienybei. Prašykime Viešpaties, kad jis visuomet įgalintų savo Bažnyčią vykdyti šią šventą tarnystę, kad kiekvienas iš mūsų galėtų būti vienybės įrankis savo šeimoje, darbe, parapijoje ir grupėse, kurioms priklauso, regimas Dievo gailestingumo ženklas, – Jis nė vieno nenori palikti vienatvėje ir varge, kad tarp žmonių įsiviešpatautų bendrystė ir taika, taip pat žmonių bendrystė su Dievu, nes ta bendrystė reiškia gyvenimą visiems.

Mąstymas 2       2020-02-15 15:41

Neveidmainiausiu. Viską, ką cituoju, stengsiuosi įgyvendinti.

*

Nekeiksiu kitaip manančių ir neniekinsiu jų įžeidžiančiais komentarais.

*

Nespausiu minuso komentatoriui, paklusdamas bandos instinktui, o ne sąžinės balsui.

*

Jei ką nors įžeidžiau komentuodamas, stengsiuosi atsiprašyti.

*

Išpažinsiu savo netinkamą elgesį internete kunigui per išpažintį.

*

Stengsiuosi užgniaužti savyje antipatiją ir keršto mintis tiems, kurie man nepatinka.

*

Mąstysiu apie tai, jog Jėzus taip pat myli tą, kurio aš nemėgstu ir kurį įžeidinėju.

*

Nesistengsiu užgožti interneto erdvės savo komentarais vien tam, kad pirmaučiau.

*
Dienos metu kartosiu: “Jėzau, padėk man”.

Mąstymas       2020-02-15 13:53

Prašyti gilaus išgyvenimo tiesos, kad Jėzaus rankose visada esu saugus

Atsistosiu žmonių minioje. Jau trys dienos jie yra kartu su Jėzumi. Jėzus žino, kad jie neturi duonos ir yra alkani, ir dėl to labai pergyvena. Paklausiu savęs apie savo didžiausią alkį, kurį dabar jaučiu. Kas tai per alkis? Ar tikiu, kad Jėzus gali man padėti?

*

Išgirsiu, kaip Jėzus man sako: „Gaila man tavęs… Nepaliksiu tavęs vieno tavo alkyje, nes nenoriu, kad tu kelyje nusilptum“. Ar galiu Juo pasitikėti? Pasakysiu Jėzui, ką jaučiu, kai girdžiu tokius Jo žodžius.

*

Atkreipsiu dėmesį į mokinių reakciją. Jie skaičiuoja žmogiškai ir mato tik trukdžius. Jie netiki, kad Jėzus gali padėti alkaniesiems. Kaip aš reaguoju į situacijas be išeities? Kuo esu panašus į mokinius?

*

Įsiklausysiu į Jėzaus ir mokinių pokalbį. Jėzus jiems leidžia suprasti, kad žmogiški apskaičiavimai visada duoda mažai naudos. Jėzaus galia pranoksta žmogiškąją matematiką. Pagalvosiu apie savo elgesį situacijose be išeities. Kuo tada remiuosi? Kur ieškau pagalbos?

*

Kontempliuosiu Jėzų, kuris padaro stebuklą. Keletas kepalėlių, išdalinti Jo rankomis, pasotina tūkstantines minias. Jėzus gali padauginti ir mano silpnas jėgas, pastangas, jeigu atiduodu jas į Jo rankas.

*

Pagalvosiu apie savo silpniausias ir trapiausias vietas, gyvenant pagal savo pašaukimą. Atiduosiu jas į Jėzaus rankas ir su tikėjimu prašysiu, kad Jis jas saugotų ir stiprintų.

*

Jėzus sugeba pačias trapiausiais mano gyvenimo vietas pakeisti į erdvę, kurioje apsireiškia Jo galybė. Prašysiu Jo, kad duotų man išminties, kai išgyvenu savo silpnumą, trapumą. Dienos metu kartosiu:

„Jėzau, mano trapumas yra Tavo rankose“.

Dienos paaukojimo malda       2020-02-15 13:52

Gerasis Tėve,

štai esu tavo akivaizdoje –

žinau, kad tu visuomet su manimi.

Šiandien vėl panardinu savo širdį

į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį –

jis kasdien dėl manęs aukojasi

ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.

Tegul tavo Šventoji Dvasia

padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,

jo misijos bendradarbiu.

Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis,

darbus ir kentėjimus,

visa, kas esu ir ką turiu.

Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,

ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis

aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos

melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija:

*

Kad būtų išgirstas brolių migrantų,

nusikalstamos prekybos aukų, balsas ir į jį būtų atsižvelgta.
kasdienapmastau

Mūsų mylimo popiežiaus kryžiai       2020-02-15 13:17
Evangelijos komentaras       2020-02-15 5:49

Evangeliją komentuoja kun. Nerijus Pipiras

Labai dažnai maldos metu sau užduodu klausimą: kas yra, koks turi būti apaštalas, kas svarbiausia jo misijoje?

Manau, kad pirmiausia apaštalai turi būti ryžtingi, nesidairantys atgal, tačiau keliaujantys tik į priekį. Viešpats siunčia juos po du. Tam, kad apaštališkoji kelionė netaptų vienatvės kelione, kad keliaujantieji galėtų ieškoti tiesos, tam, kad nepamirštų, jog ten, kur yra du ar trys, pats Jėzus yra kartu su jais. Dar vienas, bent jau man iškalbingas, dalykas yra tas, kad Jėzus tuos ieškančius tiesos žmones siunčia pirma Savęs. Siunčia ne tam, kad jie taptų tiesa, skelbdami tik save, bet kad parengtų kelią tikrajai Tiesai. Šito nereikia pamiršti. Juk mūsų misijos pagrindas yra tik Jėzus.

Todėl dažnai, ypatingai baigiantis dienai, norisi klausti, kiek mano darbuose, idėjose, planuose buvo Kristaus? Galime susidaryti tobuliausią veiksmų planą, vykdyti nuostabiausias programas, tačiau ar yra ir kur yra ten Kristus? Be Jo programos liks tik programomis, o žingsniai – tik beprasmiu jėgų eikvojimu. Juk didžiausia nelaimė ir nesėkmė yra tada, kai apaštalas pamiršta Kristų... Tikiuosi, kad taip nebūna ir nebus.

Nešti Kristų, Jį liudyti reikia visur. Negalima pasitenkinti tik tokiais namais, kuriuose esame laukiami. Reikia siekti ir tų durų, už kurių Kristaus dar niekas nepažįsta. Ir pasilikti ne penkiom minutėm, bet tol, kol žmogus pažins Kristų. Tad kas belieka? Tik keliauti. Nuoširdžiai, lyg avinėliams. Ir kartu didingai – juk rengiame kelią tikrajai Tiesai – Kristui. Stovintis ir nieko neveikiantis apaštalas – ne apaštalas. Tik Viešpats visus mūsų darbus ir pastangas apvainikuoja sėkme.
Bernardinai.lt

Šeštadienio Evangelija       2020-02-15 5:47

(Mt 4, 4b)

Aleliuja. – Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu,
              kuris išeina iš Dievo lūpų. –  Aleliuja.

Evangelija (Mk 8, 1–10)

  Susirinkus gausiai miniai ir žmonėms neturint ko valgyti, Jėzus, pasišaukęs mokinius, tarė: „Gaila man minios! Jau trys dienos žmonės pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. Jei paleisiu juos namo alkanus, jie nusilps kelyje, nes kai kurie yra atėję iš toli“.
  Mokiniai jam atsakė: „O iš kur dykumoje gauti duonos jiems pavalgydinti?“
  Jėzus paklausė: „Kiek duonos kepalėlių turite?“
  Jie atsakė: „Septynis“.
  Tada jis liepė žmonėms susėsti ant žemės. Paėmęs septynis kepalėlius, sukalbėjo padėkos maldą, laužė ir davė mokiniams dalyti, ir tie padalijo miniai. Jie dar turėjo kelias žuveles. Jėzus palaimino jas ir taip pat liepė dalyti.
  Ir žmonės pavalgė iki soties, ir mokiniai dar surinko septynias pintines likučių. O buvo apie keturis tūkstančius žmonių.
  Jis atleido juos ir netrukus, įsėdęs su mokiniais į valtį, nuplaukė į Dalmanutos sritį.

Šeštadienio Dievo Žodžio       2020-02-15 5:46

Psalmė (Ps 105, 6–7a. 19–22)

P. Viešpats, mus atsiminki, mylėdamas tauta.

  Esame tau nusikaltę, kaip mūsų senoliai, –
  bedieviškai elgėmės, darėme bloga.
  Mūsų tėvai iš Egipto išėję,
  tavo stebuklų nepaisė. – P.

  Horebe veršį jie pasidirbo
  garbino stabą auksinį.
  Ir užuot šlovinę Dievą,
  lenkėsi galvijui žolėdžiam. – P.

  Gelbėtoją Dievą užmiršo,
  kuris Egipte didžius daiktus jiems darė,
  Chamo šaly tiek stebuklų,
  Tiek šiurpulingų darbų ties Raudonąja jūra. – P.

Šeštadienio Dievo Žodžio       2020-02-15 5:45

Skaitinys (1 Kar 12, 26–32; 13, 33–34)

  Jerobeamas sau vienas galvojo: „Karalystė gali vėl pritapti prie Dovydo namų. Jei šioji tauta eidinės į Jeruzalę aukoti atnašų Viešpaties namuose, tai josios širdis vėl atsigrįš į savo valdovą, į Judo karalių Rehebeamą. Jie mane nužudys ir sugrįš prie Judo karaliaus Rehabeamo!“
  Gerai apgalvojęs jis liepė du aukso veršius ir prabilo į tautą: „Jūs jau perdaug į Jeruzalę prisiėjote. Izraeli, štai čia tavo Dievas, kuris tave išvedė iš Egipto.“ Ir vieną veršį jis pastatė Bet–Elyje, kitą nugabeno į Daną. Tasai pasidarė nuodėmės proga. Tauta ėmė eiti lig Dano – prie vieno veršio.
  Taip pat jis pastatė aukurus ir paskyrė kunigus, kilusius iš visų tautos dalių ir Levio sūnums nepriklausančius. Aštuntojo mėnesio penkioliktą dieną, Jerobeamas surengė šventę , kuri atitiko šventę Jude. Jis ėjo prie aukuro Bet–Elyje, aukoti savo paties padirbintiems veršiams. Bet–Elyje liepė eiti tarnystę ir kunigams, kuriuos buvo paskyręs prie alkų.
  Jerobeamas ir po šio įvykio nepasuko iš savo piktojo kelio. Jisai ir toliau skyrė prie alkų kunigus iš visų tautos dalių. Kiekvieną, kas to norėjo, jis skirdavo aukštuoju kunigu. Bet šitai Jerobeamo namams buvo palaikyta nuodėme, ir buvo jie sunaikinti – nušluoti nuo žemės paviršiaus.

Jota       2020-02-14 13:56

Oho! Kodėl neklausote savo popiežiaus, kai jis bučiuoja metropolito panagiją? Net minusą jam paspaudėte. Jums nepatinka popiežiaus elgesys? Tiesą sakant, man irgi.

Jūs prirašote šimtus citatų apie meilę, bet šit man rodote panieką ir neapykantą, visaip tyčiodamiesi. Kokia jūsų meilė?!   

“Nepamirškime prašyti vidinio skaidrumo liudijant Jėzų ir Jo Evangeliją”. Kur tas jūsų “skaidrumas”? Kodėl jūs tokie agresyvūs?

Nepamirškime       2020-02-14 11:55

Prašyti vidinio skaidrumo liudijant Jėzų ir Jo Evangeliją

Jėzus siunčia savo mokinius ten, „kur jis pats ketino vykti“. Ar jaučiuosi Jėzaus mokiniu savo aplinkoje (šeimoje, bendruomenėje, darbovietėje…)? Kaip tvirtai esu įsitikinęs, kad ten, kur gyvenu ir dirbu, esu Jėzaus „pasiuntinys“?

*

„Nesineškite piniginės nei krepšio…“. Kas labiausiai man trukdo būti Jėzaus liudytoju? Pasistengsiu Jėzui pasakyti tas priežastis arba aplinkybes (galima jas susirašyti ant lapelio), dėl kurių nesu ištikimas ir paklusnus Jėzaus duotai misijai. Gal tai yra žmonės, daiktai, tingėjimas, gėda, baimė dėl kitų nuomonės, karjera ar kokios nors priklausomybės?

*

Jėzus siunčia mane, kad neščiau ramybę žmonėms. Ar savo namuose, bendruomenėje sugebu sukurti ramybės atmosferą?

*

Padėkosiu Jėzui už visus tuos savo charakterio bruožus, kurie padeda man tarp artimųjų kurti vienybę, gėrį ir ramybę. Kokie tai bruožai?

*

Paprašysiu Jėzaus, kad padėtų atidengti ir pripažinti tas mano silpnybes, ydas ir laikysenas, kurios dažniausiai yra ginčų ir nesusipratimų priežastis ir kuriomis žeidžiu artimuosius. Nuoširdžiai apie jas pasikalbėsiu su Jėzumi. 

*

Pakviesiu Jėzų į savo gyvenimą, kad išgydytų manyje neramybės ir dvasinio netvarkingumo šaknis.
Kasdienpamastau.lt

Nepamirškime maldos       2020-02-14 11:52

Kikvieną savo dieną paaukoti Dievui -

Gerasis Tėve,

štai esu tavo akivaizdoje –

žinau, kad tu visuomet su manimi.

Šiandien vėl panardinu savo širdį

į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį –

jis kasdien dėl manęs aukojasi

ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.

Tegul tavo Šventoji Dvasia

padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,

jo misijos bendradarbiu.

Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis,

darbus ir kentėjimus,

visa, kas esu ir ką turiu.

Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,

ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis

aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos

melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija:
*

Kad būtų išgirstas brolių migrantų,

nusikalstamos prekybos aukų, balsas ir į jį būtų atsižvelgta.

Cha,       2020-02-14 11:46

patiko kun. Ramūno Mizgirio meilės pavadinimų išaiškinimu. Jėzaus meilė yra AGAPĖ, t.y. save dovanojanti meilė. Dažnas krikščionis ateina į Bažnyčią kartą metuose, įmetą auką, uždega žvakutę ir mintyse pasako - vaikus sutvarkiau, auką paaukojau, žvakutę už mirusius uždegiau ir sudie “mano dieve” iki kitų metų.

Mila       2020-02-14 11:42

pritariu, kad Dievo meilė yra prakilniausias turtas. Siekime jos visomis jėgomis, visu protu, visa siela. Labai, oi, kaip labai svarbu, kai Jėzus yra visa ko priešakyje. Garantuoju, kad niekada tuo nenusivilsite.

Geroji Naujiena - Dievas tave myli.       2020-02-14 11:38

Lk 4, 18) – Viešpats mane siuntė, nešti geros naujienos vargdieniams,
          skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo.
Šie šv. apaštalo Luko žodžiai sako, kad Geroji Naujiena duoda dvasios vargdieniams dvasinį  turtą, t.y. Viešpaties meilę;  išvaduoja nuo dvasios vergovių, t.y. prisirišimo prie žemiškų aistrų; atveria dvasios akis, kai imi matyti tai, ko nemato pagonys.

Šiaip.       2020-02-14 11:27

Šiandien švenčiame ir minime brolius Kirilą ir Metodijų, Europos globėjus.
Šventieji broliai Kirilas (krikšto vardas Konstantinas, 837–869 m.) ir Metodijus (krikšto vardas Michailas, 825–885 m.) gimė Graikijoje prieš daugiau kaip tūkstantį metų, tai yra dar tais laikais, kai Bažnyčia nebuvo pasidalijusi. Teigiama, kad Kirilas ir Metodijus buvo kilę iš žinomos ir garbingos šeimos, gyvenusios Tesalonikų mieste. Tai buvo kraujo ir tikėjimo broliai, Evangelijos šviesos nešėjai slavams, todėl praminti „slavų tautų apaštalais“. Jie nuo seno liaudyje gerbti kaip šventieji, o oficialiai Visuotinėje Bažnyčioje paskelbti šventaisiais tik 1880 m. popiežiaus Leono XIII.

Jan       2020-02-14 11:00

Evangelija siūlo ir mums ruošti Viešpačiui kelią. O mano misijos esmė yra liudyti tikėjimą savo gyvenimu, savimi. Pirmiausia šeimoje, o po to, savo artimiausioje aplinkoje.

Evangelijos komentaras       2020-02-14 10:56

Evangeliją komentuoja kun. Nerijus Pipiras.
Labai dažnai maldos metu sau užduodu klausimą: kas yra, koks turi būti apaštalas, kas svarbiausia jo misijoje?

Manau, kad pirmiausia apaštalai turi būti ryžtingi, nesidairantys atgal, tačiau keliaujantys tik į priekį. Viešpats siunčia juos po du. Tam, kad apaštališkoji kelionė netaptų vienatvės kelione, kad keliaujantieji galėtų ieškoti tiesos, tam, kad nepamirštų, jog ten, kur yra du ar trys, pats Jėzus yra kartu su jais. Dar vienas, bent jau man iškalbingas, dalykas yra tas, kad Jėzus tuos ieškančius tiesos žmones siunčia pirma Savęs. Siunčia ne tam, kad jie taptų tiesa, skelbdami tik save, bet kad parengtų kelią tikrajai Tiesai. Šito nereikia pamiršti. Juk mūsų misijos pagrindas yra tik Jėzus.

Todėl dažnai, ypatingai baigiantis dienai, norisi klausti, kiek mano darbuose, idėjose, planuose buvo Kristaus? Galime susidaryti tobuliausią veiksmų planą, vykdyti nuostabiausias programas, tačiau ar yra ir kur yra ten Kristus? Be Jo programos liks tik programomis, o žingsniai – tik beprasmiu jėgų eikvojimu. Juk didžiausia nelaimė ir nesėkmė yra tada, kai apaštalas pamiršta Kristų... Tikiuosi, kad taip nebūna ir nebus.

Nešti Kristų, Jį liudyti reikia visur. Negalima pasitenkinti tik tokiais namais, kuriuose esame laukiami. Reikia siekti ir tų durų, už kurių Kristaus dar niekas nepažįsta. Ir pasilikti ne penkiom minutėm, bet tol, kol žmogus pažins Kristų. Tad kas belieka? Tik keliauti. Nuoširdžiai, lyg avinėliams. Ir kartu didingai – juk rengiame kelią tikrajai Tiesai – Kristui. Stovintis ir nieko neveikiantis apaštalas – ne apaštalas. Tik Viešpats visus mūsų darbus ir pastangas apvainikuoja sėkme.
Bernardinai.lt

Himnas MEILEI       2020-02-14 10:31

Senovės Graikijoje bendrinis meilės vardas buvo „eros“ (iš čia kyla žodis „erotika“). Krikščionybė jautė, jog ši aistros ieškanti meilė neatskleidžia iki galo biblinio meilės vardo reikšmės, todėl atgaivino graikų kalbos paribyje esantį žodį „agapē“ (lot. „caritas“). Būtent šį graikišką žodį Paulius vartoja kalbėdamas apie meilę šiame tekste. Koks yra skirtumas tarp šių dviejų žodžių? Erotinė arba trokštanti meilė yra išskirtinė, nes patiriama tarp dviejų asmenų; trečio žmogaus įžengimas į šią meilę reikštų meilės pabaigą, jos išdavystę. Priešingai yra su agape arba dovanojančia meile, nes ji apglėbia visus, neišskiriant nė vieno žmogaus, net ir priešo. Šiai meilei yra skirta plisti, skleistis, nes Jėzus duoda savo mokiniams naują įsakymą: „Kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą“ (Jn 13, 34). Kitas skirtumas yra tai, kad erotinė meilė trunka neilgai, nebent keičiamas objektas, t. y. įsimylimas vis kitas asmuo. Kitaip yra su nesavanaudiška meile. Paulius sako, kad ji pasiliks ir po to, kai pasibaigs tikėjimas ir viltis, vadinasi, ji yra vienintelis dalykas, išliekantis amžinai.
Tarp šių dviejų meilių – geidžiančios ir dovanojančios – nėra priešiškumo ar nesutarimo, bet greičiau branda, augimas. Pirmoji, „eros“, yra kelionės pradžia; antroji, „agapē“, – kelionės tikslas. Tarp jų randasi meilės ugdymo erdvė. Be šios kelionės, naujos dimensijos, žmogus, šeima, visuomenė skursta, nes iki sekso nužemintas „erosas“ virsta daiktu, kurį galima pirkti ir parduoti, palikti ir pakeisti. Tad Pauliaus žinia yra gana aktuali. Šiandien vaizdinių ir reklamos pasaulis atrodo yra užsiangažavęs bet kokia kaina įteigti jaunimui, kad meilė apsiriboja erotika, o erotika – seksu, kad gyvenimas yra besitęsianti idilė pasaulyje, kur viskas yra gražu, jauna, sveika, kur nėra senatvės, ligos ir visi gali išlaidauti kiek kas nori. Tačiau toks melas gimdo neproporcingus lūkesčius, sukelia nusivylimą, frustraciją, maištą prieš šeimą bei visuomenę ir atveria nusikaltimo vartus. Meilės branda yra susijusi su atsižadėjimu, apvalymu ir aprėpia visas žmogaus dorybes. Tai ne „eroso“ atmetimas (tokių tendencijų krikščionybės istorijoje, deja, būta), bet jo išgydymas suteikiant jam tikrąją didybę.
Žmogus yra visiškai jis pats tada, kai jo kūnas ir dvasia iš gelmių susivienija. Kai žmogus nori būti tik dvasia ir trokšta atsisakyti savo kūno tarsi kokio vien gyvuliško paveldo, savo kilnumo netenka ir dvasia, ir kūnas. O kai jis, kita vertus, neigia dvasią ir vienintele tikrove laiko materiją, būtent kūną, savo didybę irgi praranda. Tačiau myli ne vien dvasia ar vien kūnas – myli žmogus, asmuo, kaip viena būtybė, sudaryta iš kūno ir sielos. Bręstant meilei žmogus mažiau domisi savimi, vis labiau ieško kito laimės, trokšta būti dėl kito. Tačiau, kita vertus, žmogus negali gyventi vien pasiaukojančia, nesavanaudiška meile. Jis negali vien tik dovanoti, jis turi ir gauti. Kas nori dovanoti meilę, turi pats ją gauti kaip dovaną. „Mes pažinome ir įtikėjome meile, kuria Dievas mus myli“ (1 Jn 4, 16). Kristaus mirtimi ant kryžiaus Dievas atiduoda save, kad pakeltų ir išgelbėtų žmogų – tai pati didžiausia meilė. Būtent čia krikščionis atranda savo gyvenimo ir meilės šaltinį.
Kun. br. Ramūnas Mizgiris

Ir neniekinkite meilės       2020-02-14 10:17
Imkite pavyzdį iš savo popiežiaus!       2020-02-14 10:09
SVEIKINU VISUS        2020-02-14 10:04

SU MEILĖS DIENA:
Pirmasis laiškas korintiečiams     1 Kor 13

Himnas meilei
Aš trokštu jums nurodyti
dar prakilnesnį kelią:
Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis,
bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau
žvangantis varis ir skambantys cimbolai.
Ir jei turėčiau pranašystės dovaną
ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą;
jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti,
tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.
Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,
jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,
bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau.
Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.
Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,
nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,
nesidžiaugia neteisybe,
su džiaugsmu pritaria tiesai.
Ji visa pakelia, visa tiki,
viskuo viliasi ir visa ištveria.
Meilė niekada nesibaigia.
Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, pasibaigs, kas netobula. Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška. Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė.

Evangelijos komentaras       2020-02-14 5:56

Evangeliją komentuoja kun. Vytautas Brilius

Viešpats paskyrė dar kitus mokinius ir išsiuntė juos, kad eitų pirma jo… Tikėjimas, ir Dievo malonė neateina savaime: visada yra kažkas, kuris tikėjimą atneša, paskelbia, parodo. Todėl labai simboliška, kad prieš ateinant Jėzui, pirma pasirodo jo siųstieji mokiniai.

Nežinome jų vardų, jie tikriausiai skelbė tik tiek, kad Jėzus yra didis ir su juo yra gera. Vėliau Jėzus papildė savo mokslo esmę. Tikėjimą tiesoje ir meilėje išlaikyti padėjo Šventosios Dvasios vadovaujama Bažnyčia, kuri taip pat veikė per joje gyvenančius žmones. Todėl dar kartą suvokiame, koks didelis vaidmuo tikėjime ir Bažnyčios gyvenime ir kokia atsakomybė tenka žmogui, apaštalui, kurio vardo, kaip ir Jėzaus siųstųjų 72 mokinių, galime ir nežinoti.

Apaštalų Timotiejaus ir Tito vardus žinome, nors kiekvieno jų asmenybės žavesys ir turtas mums nebuvo ir nebus pažįstamas. Jie tikrai buvo brangūs krikščionybei, o jų skelbiamas mokslas apie Kristų – gyvybiškai reikalingas tų laikų ir mūsų laikų Bažnyčiai. Todėl apaštalas Timotiejui rašo, kad nepaliauja dėkojęs Dievui už jame esantį tikėjimą, už jo senelės ir motinos tikėjimą – visų, kurie jį mokė ir už jį meldėsi.

Kiekvieno jų, mums nežinomų, tikėjimas labai svarbus Bažnyčiai, kaip ir mūsų, kurie tikėjimą branginame, jį liudijame ir juo stengiamės dalintis, nepaliaujamai vieni kitus palaikydami ir melsdamiesi vieni už kitus, idant Dievo malonės gijos nepaliaujamai tęstųsi į ateitį.
Bernardinai.lt

Penktadienio Evangelija       2020-02-14 5:53

(Plg. Lk 4, 18)

  Aleliuja. – Viešpats mane siuntė, nešti geros naujienos vargdieniams,
              skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo.  –  Aleliuja.

Evangelija (Lk 10, 1–9)

  Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti.
  Jis sakė jiems: „Pjūtis didžiulė, o darbininkų maža. Todėl prašykite pjūties šeimininką siųsti darbininkų į savo pjūtį. Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų. Nesineškite piniginės, nei krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite.
  Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: ‘Ramybė šiems namams!’ Ir jei ten gyvens ramybės vertas žmogus, jūsų ramybė nužengs ant tų namų, o jei ne,– sugrįš pas jus.
  Pasilikite tuose pačiuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio.
  Nesikilnokite iš namų į namus. Jei nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta. Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: ‘Jums prisiartino Dievo karalystė!’“.

Penktadienio Dievo Žodžio       2020-02-14 5:51

Skaitinys (Apd 13, 46–49)

  Paulius ir Barnabas ryžtingai pasakė: „Pirmiausia jums turėjo būti skelbiamas Dievo žodis, bet kadangi jūs jį atmetate ir patys laikote save nevertais amžinojo gyvenimo, tai mes kreipiamės į pagonis. Taip mums liepė Viešpats: ‘Paskyriau tave, kad būtum šviesa pagonims, kad gelbėtum juos iki pat žemės pakraščių’“.
  Tai girdėdami, pagonys džiaugėsi ir šlovino Dievo žodį; ir įtikėjo visi paskirtieji amžinajam gyvenimui. Taip Viešpaties žodis išplito po visą kraštą.

Psalmė (Ps 116, 1–2)

P. – Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją.

  Garbinkit Viešpatį, visos tautos,
  šlovinkite jį, visos šalys! - P.

  Jo gailestingumas tikrai begalinis,
  savo pažadams jis ištikimas per amžius. - P.

Nesiteisinkime, kad visi taip daro       2020-02-13 21:49

Šios dienos liturgija įspėja, kad visiems mums gresia pavojus užmiršti tai, kuo tikime, ir palaipsniui supasaulėti, sakė popiežius Pranciškus ketvirtadienio rytą Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių homilijoje.
Ketvirtadienio Mišių skaitinys iš pirmosios Karalių knygos pasakoja, kaip karalius Saliamonas palaipsniui pasidavė aplinkos įtakai ir supagonėjo. Jaunystėje karalius Saliamonas meldė Dievą išminties ir ja gausiai apdovanotas teisingai valdė tautą. Tačiau senatvėje, kaip pasakoja šios dienos skaitinys, jis tapo vis labiau priklausomas nuo savo žmonų, kurios, būdamos pagonės, garbino savo dievus. Veikiamas jų įtakos ir pats karalius palaipsniui įsitraukė į stabmeldystę. Saliamonas neatsimetė nuo Dievo per vieną dieną, bet palaipsniui darė vis didesnius kompromisus, lėtai riedėjo žemyn. Jei tai nutiko didžiajam karaliui, tas pat gresia ir mums, sakė popiežius. Turime būti budrūs.
„Žmonos sugundė Saliamoną ir dėl to Viešpats jam priekaištavo: „Tavo širdis nuo manęs nusigręžė“. Tas pat nutinka ir mums. Nė vienas nesame nusikaltėliai, nė vienas nenusidedame taip sunkiai, kaip Dovydas su savo karvedžio Urijo žmona. Tad kurgi pavojus? Lėtai slysti žemyn – ne mažiau pavojinga. Leidžiamės vis žemyn ir žemyn, bet to nejaučiame, nes esame praradę jautrumą. Raminame save, kad nieko blogo nedarome, tačiau iš tiesų silpnėja mūsų ištikimybė Dievui. Saliamono žmonos buvo kitatautės ir garbino kitus dievus. Panašiai ir mes užmirštame Viešpatį ir pradedame derybas su kitais dievais – pinigu, tuštybe, išdidumu. Tai vyksta lėtai. Tačiau, jei prarandame malonę – prarandame viską.“
Popiežius įspėja, kad toks lėtas ritimasis žemyn yra labai pavojingas. „Lėtas pasidavimas pasaulio dvasiai yra rimta nuodėmė. Nepadės jokie pasiteisinimai, kad visi taip daro. Bandymai teisintis iš tiesų tik reiškia, kad silpsta mūsų ištikimybė tikrajam Dievui, kad imame tarnauti mūsų laikų stabams.  Tai ir yra supasaulėjimo nuodėmė. Išsižadame Evangelijos naujumo, Dievo Žodžio skonio, tolstame nuo Dievo, kuris iš meilės paaukojo už mus savo gyvybę. Neįmanoma tuo pat metu būti su Dievu ir su velniu. Jei apie žmogų sakoma, kad jis sugeba būti ir su Dievui, ir su velniu, vadinasi – jis prarado ištikimybę.“
„Atsiminkime Saliamono nuodėmę“, – sakė Pranciškus. „Atsiminkime, kas nutiko tam išmintingam, Viešpaties palaimintam karaliui, tam didžiojo karaliaus Dovydo įpėdiniui. Stabų sugundytas jis nutolo nuo Dievo ir galiausiai buvo nušalintas nuo sosto. Prašykime Viešpatį malonės suprasti, kada mūsų širdis pradeda silpnėti ir tolti. Jei melsimės, jo malonė mus laiku sustabdys.“  (JM / VaticanNews)

>> Jotai 12 19:56       2020-02-13 20:52

Labai gerai, kad nelabasis išnešė tave iš katalikų tarpo. Tikras prakeikimas būtų katalikams turėti tokią Gorgoną. O pravoslaviją laikai kolonizacijos ir pavergimo priemone, todėl taip ,,myli”. Ar jau nusprendei, kad po Gruzijos ir Ukrainos atėjo ir Lietuvos eilė? Ar batiuška iš Suchumio taip pranešė? Per anksti šventi pergalę. Pamiršai, kad mes vis dar NATO, o Vovka ne toks kvailas kaip tu. Be to, Dievas vis dėlto yra, nors tu tuo niekada nepatikėsi. Spjaudykis ir toliau, kol pati paspringsi savo nuodais.

Kun. Nerijus Pipiras       2020-02-13 20:13

Iš karto atvykęs į Tyro sritį, Jėzus užsuka į vienus namus. Evangelistui nėra svarbu pasakyti, kam tie namai priklausė. Jėzus randa atviras jų duris. Tiesiog užeina gal pailsėti po kelionės, gal – rankų nusiplauti. Vėlgi nepasakyta, dėl ko Jėzus čia užsuko. O gal to ir nereikia. Juk gyvenime ne visada viršų turi imti vien tik spėlionės ar smalsumas.

Mums labai svarbus kitas dalykas. Jėzus prašo privatumo. Tačiau žmogus to nepaiso. Maža to, pro tas pačias duris čia ateina graikė. Naujajame Testamente graikais buvo laikomi pagonys. Taigi, pagonė. Sakytume, kad ji neturėjo jokios pretenzijos ten būti. Juk privatumas – šventas reikalas. O ir šiais laikais juk kreiva akimi žvelgiama į įkyruolius.

Tačiau būtent ta moteris, kuri į namus užsuka nežinia kaip, ir laiko visą šio pasakojimo ašį. Žmogus atėjo atsiklaupti. Atėjo prašyti nors trupinių. Atėjo žinodamas, kad Jėzus gali sutramdyti demoną. Nors formaliai ji – pagonė. Atėjusi ji tik maldavo. Tik puolė Jėzui po kojų. Rodos, čia nebuvo jokių parodomųjų scenų. Tik motinos pasitikėjimas.

Jėzaus atsakymas į jos maldavimą iš pažiūros gali pasirodyti kiek sausas ir formalus. Lyg prie Jo turi artintis tik išrinktosios tautos atstovai. Tačiau moters atkaklumas žavi. Kiekvieno, taip pat ir savęs, noriu paklausti: o kaip mes elgtumėmės, išgirdę panašų atsakymą, kad pirmiau turi pasisotinti išrinktieji? Galbūt ne vienas atsidustume, numotume ranka ir išeitume iš tų namų, manydami, jog ir Dievas mus atmetė.

Vis dėlto ši Evangelijos moteris tegul kiekvienam primena, jog net ir pasirinkti vilties trupinėlių, nukritusių nuo stalo yra prasminga ir niekuomet nereikia prarasti vilties. Juk kažkur tikrai yra tas vienintelis trupinėlis, kurio taip trūksta. Pamatyti jį mes galime tik atvėrę namų duris Jėzui, tik visuomet pasiryždami net ir su savo skausmo ir išmėginimų našta pulti po kojomis Dievui ir maldauti.

Mokykimės trupinėlio išminties, žinodami, jog išganymas ir malonė nėra apriboti sienomis, rase, tautine kultūra ar kalbos barjeru. Juk nėra nė vieno žmogaus, kuris vienaip ar kitaip negalėtų pretenduoti į atleidimą ir gailestingumą.

Tiesiog ir šunyčiai laižo trupinius…

Cha,       2020-02-13 20:11

Jobai bambą graužia iš pavydo, kad katalikų Bažnyčia turi tokį nuostabų pontifiką, kurį Šventoji Dvasia įkvėpia ne tik tokio sudėtingom kelionėm, bet ir daryti labai ryžtingus sprendimus skleidžiant Viešpaties darbus ir meilę.

Mylimam popiežiui       2020-02-13 14:21
Arkivyskupo G. Grušo komentaras       2020-02-13 13:32

IV. G. Grušas mato Lietuvą ir kitoje dokumento vietoje. Popiežius rašo apie Evangelijos inkultūrizaciją – tikėjimo tiesų pritaikymą, nepaneigiant vietinių žmonių kultūros. „Popiežius sakė, kad norėtų matyti Bažnyčią su „amazonietišku veidu“. Tą matome visose pasaulio vietose – taip pat ir Lietuvoje, kurioje turime liaudies melodijas kantičkas.“

Kiti popiežiaus Pranciškaus pasiūlymai

Kaip rašo „Vatican News“, dokumentas „Mylima Amazonija“ siūlo naujų evangelizavimo būdų, drąsina pasauliečius aktyviau dalyvauti Bažnyčios misijoje, kalba apie visų pareigą rūpintis vargstančiaisiais ir gamtos apsauga.

„Mylima Amazonija iškyla pasaulio akivaizdoje su visu savo spindesiu, drama ir slėpiniu“, – šiais žodžiais prasideda Pranciškaus posinodinis paraginimas. Įvade popiežius patikslina, kad šis dokumentas tiesiogiai nesiremia Sinodo baigiamuoju dokumentu. Baigiamosios Sinodo išvados savaime yra vertingos ir popiežius visus ragina su jomis susipažinti. Apaštališkajame paraginime kalbama apie tai, ko popiežius linki Amazonijai, apie kokią Amazoniją jis svajoja. Dokumentą sudaro keturi skyriai, kuriuose kalbama apie keturias su Amazonija susijusias popiežiaus svajones: socialinę, kultūrinę, ekologinę ir bažnytinę.

Arkivyskupo G. Grušo komentaras       2020-02-13 13:30

III. „Mes matome, kad šiame dokumente labai gerai atsispindi Pranciškaus bruožai, – tęsia G. Grušas. – Jis nuo pat teksto pradžios išreiškai rūpestį dėl žmonių gerovės, socialinės padėties, kad nebūtų nuskriaustųjų. Tame regione daug žmonių, kurie gyvena neturte, įmonės naudoja natūraliuosius resursus ir kenkia ne tik gamtai, bet ir vietiniams gyventojams. Dėl to viso progreso žmonėms tenka palikti gimtuosius namus.“

Arkivyskupas pažymi, kad kai kurie apaštališkojo paraginimo tekstai siejasi su tuo, ką Pranciškus kalbėjo atvykęs į Lietuvą. Popiežius dokumente kalba, kaip padėti Amazonijos žmonėms išlaikyti savo kultūrą, ją branginti. Tuo metu Lietuvoje Pranciškus jaunimą ragino atrasti savo tautos šaknis, klausytis vyresnių žmonių pasakojimų – ir iš to semtis stiprybės, įkvėpimo ateičiai.

Arkivyskupo G. Grušo komentaras       2020-02-13 13:30

II. G. Grušas atkreipia dėmesį, kad Pranciškus dažnai mini klerikalizmą – ši tema iškyla ir apaštališkajame paraginime. Vatikano II susirinkimas ragina mažinti klerikalizmą – tuo metu siūlyti diakonystės šventimai moterims (ar net moterų kunigystę) tą klerikalizmą tik padidintų. Popiežius laiko neteisingu požiūrį, kad Bažnyčioje kažką nuveikti gali tik kunigai. Toks požiūris nuvertina visus kitus tikinčiuosius: „Reikia, kad pasauliečiai ir diakonai [vyrai] savo ruožtu darytų, ką tik gali. Ypač Afrikoje katechetų tarnystė labai svarbi. Jie ten gali padaryti kur kas daugiau negu kunigai, kurie neturi tam neturi laiko. Manau, kad šis dokumentas duoda paspirtį pasauliečių dalyvavimui Bažnyčioje, žengiant atsargų žingsnį atgal nuo klerikalizmo.“

Mato panašumų su popiežiaus kalbomis Lietuvoje

Komentuodamas kitas apaštališkajame paraginime parašytas mintis, arkivyskupas teigia, kad šis posinodinis dokumentas skiriasi nuo ankstesniųjų – jis skirtas ne vien konkrečiai teritorijai (kaip būdavo su Afrikai ar Europai skirtais sinodais), o visam pasauliui. Apaštališkasis paraginimas – tartum enciklikos Laudato Si tęsinys, kadangi ir čia rašoma apie pragaištingas ekologinių katastrofų pasekmes tiek gamtai, tiek žmogui: „Popiežius kviečia atkreipti dėmesį, kad Amazonijos problemos nėra atskiro regiono, bet visos Bažnyčios ir viso pasaulio rūpestis“, – sako Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas.

Arkivyskupo G. Grušo komentaras       2020-02-13 13:28

Popiežius Pranciškus ne bėga nuo konflikto, o gilinasi į problemos esmę

Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Gintaras Grušas mano, kad viri probati įsteigimas nebūtų buvęs didelis pasikeitimas Bažnyčioje – nes žmonas jau turi buvę anglikonų ir kitų evangelinių bendruomenių dvasininkai, perėję į katalikybę. Be to, Rytų apeigų katalikų kunigais taip pat gali tapti vedę vyrai. Tačiau, pasak arkivyskupo, sprendimus dėl Amazonijos popiežius Pranciškus priėmė, norėdamas giliau įgyvendinti Vatikano II Susirinkimo nuostatas, kurios skatina evangelizacinę, misionierišką dvasią: „Popiežius mato, kad mes einame tuo keliu – bet dar neįgyvendinom tiek, kiek reikėtų.“

G. Grušas teigia, jog popiežius puikiai supranta, kad būtina atsiliepti į poreikius tų Amazonijos gyventojų, kuriems reikia Eucharistijos. Tad vienas iš siūlomų sprendimų – siųsti daugiau kunigų misionierių. „Bet, manau, dar labiau popiežius kviečia, kad pasauliečiai atliktų tą evangelizacijos, katechizacijos veiklą ir atlaisvintų kunigus – kad jie darytų tai, ką ir turi daryti pagal savo šventimus. Tai yra tolesnis kvietimas Bažnyčiai atsinaujinti Vatikano II susirinkimo žvilgsniu“, – sako arkivyskupas. 

Katalikiškoje pasaulio žiniasklaidoje pasirodė svarstymų, kad Pranciškus „nesiryžo“ įgyvendinti viri probati idėjos dėl kilusio aršaus susipriešinimo tarp katalikų. Galbūt Šventasis Tėvas pasirinko „mažesnį blogį“ – nuvilti dalį Amazonijos tikinčiųjų, tačiau išsaugoti klibančią vienybę Bažnyčioje ir nepilti žibalo į ugnį? G. Grušas turi kitą nuomonę: „Matant, kaip popiežius elgdavosi anksčiau kitose srityse, manau, kad čia yra ganytojiškas žvilgsnis, kaip geriau spręsti problemą, o ne kaip išvengti susipriešinimo. Popiežius Pranciškus nebijo susipriešinti. Kur yra klausimų, dėl kurių jis įsitikinęs – dėl socialinio teisingumo, gamtos ir visų kitų dalykų – jei jis yra apsisprendęs, eina pirmyn. Šituo klausimu matau, kad jis apsisprendė, jog toks sprendimas yra geriausias kelias Bažnyčios sielovadai.“

Paskelbtas popiežiaus Pranciškaus       2020-02-13 13:23

Oficialus apaštališkasis paraginimas „Querida Amazonia“

https://www.vaticannews.va/lt/popiezius/news/2020-02/paskelbtas-apastaliskasis-paraginimas-querida-amazonia.html

Trečiadienio vidudienį Vatikano spaudos salėje buvo pristatytas popiežiaus Pranciškaus apaštališkasis paraginimas „Querida Amazonia„. Dokumentas siūlo naujus evangelizavimo kelius, drąsina pasauliečius aktyviau dalyvauti Bažnyčios misijoje, kalba apie visų pareigą rūpintis vargstančiaisiais ir gamtos apsauga.

„Mylima Amazonija iškyla pasaulio akivaizdoje su visu savo spindesiu, drama ir slėpiniu“, – šiais žodžiais prasideda Pranciškaus posinodinis paraginimas. Įvade popiežius patikslina, kad šis dokumentas tiesiogiai nesiremia Sinodo baigiamuoju dokumentu. Baigiamosios Sinodo išvados savaime yra vertingos ir popiežius visus ragina su jomis susipažinti. Apaštališkajame paraginime kalbama apie tai, ko popiežius linki Amazonijai, apie kokią Amazoniją jis svajoja. Dokumentą sudaro keturi skyriai, kuriuose kalbama apie keturias su Amazonija susijusias popiežiaus svajones: socialinę, kultūrinę, ekologinę ir bažnytinę.

Paskelbtas popiežiaus Pranciškaus       2020-02-13 13:21

Oficialus apaštališkasis paraginimas „Querida Amazonia“:

https://www.vaticannews.va/lt/popiezius/news/2020-02/paskelbtas-apastaliskasis-paraginimas-querida-amazonia.html
Visuomenė
Šiame dokumento skyriuje kalbama apie sudėtingą Amazonijos regiono šalių socialinę ir ekonominę situaciją, daugiausiai dėmesio skiriama mažosioms tautelėms, gyvenančioms tuose regionuose, kur intensyviausiai eksploatuojami gamtos resursai. Popiežius vadina nusikalstamu neteisingumu tokį politinės ir ekonominės galios naudojimą, kuris kursto korupciją, pavergia žmones, o neretai veda net iki žmonių žudymo. Šioje dalyje primenama, kad ir Pranciškaus pirmtakai ne kartą kalbėjo apie Amazonijos gyventojų išnaudojimą. Benediktas XVI kėlė balsą prieš šio regiono niokojimą, o Jonas Paulius II įspėjo, kad globalizacija nevirstų nauju kolonializmu. Pasak Pranciškaus, reikia kurti naujus solidarumą ir pažangą ugdančius visuomeninius santykius, visų pirma reikalingas dialogas pačių Amazonijos šalių visuomenių viduje, į kurį būtų įtraukti ir vargingiausi gyventojai, būti girdimas ir jų balsas.

Paskelbtas popiežiaus Pranciškaus       2020-02-13 13:20

Oficialus apaštališkasis paraginimas „Querida Amazonia“:

https://www.vaticannews.va/lt/popiezius/news/2020-02/paskelbtas-apastaliskasis-paraginimas-querida-amazonia.html

Kultūra

Antrasis skyrius, skirtas Amazonijos tautų ir genčių tapatybei ir kultūriniam savitumui. Vartotojiška pasaulio vizija suvienodina kultūras, nugludina jų savitumus, rašo popiežius. Jei norime, kad Amazonija atsispirtų kultūrinei kolonizacijai ir išsaugotų viena kitą praturtinančių tradicijų įvairovę, reikia susigrąžinti šaknis, pagydyti sužeistą istorinę atmintį. Tai sakydamas popiežius įspėja ir dėl kito kraštutinumo – uždaro „gentizmo“. Ir čia panaudotas popiežiaus pamėgtas poliedro – daugiasienės geometrinės figūros – simbolis. Popiežius svajoja apie Amazoniją, susidedančią iš viena kitą papildančių ir praturtinančių vietinių tautų ir kultūrų įvairovės. Tačiau kalbant apie kultūrinę tapatybę visada reikia atsiminti tautų teises, nes neįmanoma išsaugoti tautų ir genčių savitumo, jei pažeidžiamos žmogaus teisės, nepaisoma teisingumo ir niokojama gamta.

Ekologija

Popiežius primena savo enciklikos Laudato si’ pagrindinę mintį, kad žmogaus asmens gerovę ir gamtos sveikatą sieja abipusės priklausomybės ryšys. Amazonija yra žalieji viso pasaulio plaučiai. Jų sveikatai kelia grėsmę įvairūs lokalūs ir tarptautiniai ekonominiai interesai. Kai kas kaip būdą apsaugoti Amazoniją yra pasiūlęs viso regiono internacionalizavimą. Popiežius tam nepritaria, pabrėždama Amazonijos regioną sudarančių valstybių atsakomybę, jų pareigą spręsti ekologines problemas, tuo pat metu atsižvelgiant į labiausiai nuo jų priklausomų vietinių bendruomenių, tautų ir genčių  teises. Popiežius primena ir žmogaus santykio su gamta teologinį aspektą – tai vieta, kurioje Dievas apsireiškia savo vaikams ir suteikia jiems pašaukimą.

Paskelbtas popiežiaus Pranciškaus       2020-02-13 13:18

Oficialus apaštališkasis paraginimas „Querida Amazonia“:

https://www.vaticannews.va/lt/popiezius/news/2020-02/paskelbtas-apastaliskasis-paraginimas-querida-amazonia.html
Bažnyčia

Ketvirtajame skyriuje popiežius dalijasi savo svajone, kad šiame regione gyvenanti ir tarnaujanti Bažnyčia turėtų Amazonijos veidą. Evangelija turi būti dar labiau įkultūrinta Amazonijos tautose. Evangelizavimo misijoje turi būti atsižvelgiama į vietinių kultūrų socialinį kontekstą ir dvasines vertybes. Ne kiekvienas tradicinės kultūros simbolis turi būti tuoj pat kvalifikuojamas kaip stabmeldiškas. Taip pat ypatingą dvasinę vertę vietinėms tautoms turintys mitai neturi būti tuoj pat atmetami kaip pagoniški. Šioje dokumento dalyje kalbama apie liturgijos įkultūrinimą. Popiežius primena, kad tai siūlė jau Vatikano II susirinkimas. Ir pernai rudenį vykusio Sinodo metu buvo siūloma sukurti amazoniškajį ritą. Popiežius šios temos neplėtoja, tačiau, primindamas savo ankstesnį dokumentą Amoris laetitia, sako, kad Bažnyčia neturėtų elgtis kaip muitinė. Svarbiausia, kad tikintieji, ypač vargstantieji, galėtų naudotis Bažnyčios teikiamais sakramentais.

Popiežius ragina viso Lotynų Amerikos žemyno vyskupus siųsti kiek įmanoma daugiau misionierių į Amazoniją, kad šiame regione gyvenantys tikintieji galėtų kuo dažniau dalyvauti Eucharistijoje. Dėl to reikia peržiūrėti kunigams skiriamas pareigas, labiau apsiriboti tuo, kas specifiškai priklauso kunigo misijai, kam reikalingi kunigystės šventimai, o kitas pareigas bendruomenėse skirti pasauliečiams. Popiežius mini Amazonijoje tarnaujančius vienuolius ir vienuoles, jų jautrumą socialiniam teisingumui, jų sukurtas keliaujančiųjų misionierių grupes. Pranciškus taip pat dėkoja drąsioms ir pasišventusioms moterimis, uoliai tarnaujančioms savo bendruomenėms. Popiežius įspėja dėl Bažnyčios tapatinimo tik su struktūromis, apsiribojimo tik funkcijomis ir pareigybėmis, nes tai neišvengiamai veda į pasauliečių vaidmens klerikalizavimą.

Bažnyčiai skirto skyriaus pabaigoje paminėtas ir ekumeninis Evangelijos skelbimo misijos Amazonijoje matmuo. Popiežius ragina katalikus ieškoti dialogo ir bendro veikimo su kitais krikščionimis erdvių, kartu melstis ir dirbti, kartu ginti vargstančiuosius.

Baigdamas Amazonijai skirtą posinodinį apaštališkąjį paraginimą popiežius Pranciškus malda kreipiasi į Švenčiausiąją Mergelę Mariją: „Motina, pažvelk į Amazonijos vargstančiuosius, į dėl piktų ketinimų griaunamus jų namus, paliesk galingųjų širdis, kad būtų išgelbėta tai, kas dar gyva.“

(JM / VaticanNews)

Netikėkite bernardinų melagystėmis       2020-02-13 13:06

  He advocates an “inculturated liturgy” incorporating Amazonian dance and rituals, and mentions in a footnote the idea of establishing an Amazonian liturgical rite.
 
He recommends granting lay people formal authority of Amazonian parishes, and mentions their ability to “celebrate certain sacraments” (excluding specifically the Eucharist and Confession).
 
He says women should be given formal positions in the community that include a “commission from the bishop”.
 
He applies the Amoris Laetitia approach to sacraments in the Amazon context, saying there is no “room … for a discipline that excludes and turns people away.”
 
And he seems to defend the veneration of the Pachamama statue at the Synod.

Netikėkite bernardinų melagystėmis       2020-02-13 13:04
Nuolankumo "taip"       2020-02-13 12:33

“Dėl šių žodžių eik namo - demonas jai išėjęs iš tavo dukters”. Moteris paliečia Viešpaties širdį savo kuklumu, nuolankumu ir gimstančiu tikėjimu. Šis tikėjimas, kad ir koks nežymus, suteikė  jai drąsos pasirodyti Viešpačiui tokiai, kokia yra: nuolankiai, truputį tikinčiai, bet kupinai vilties. Būna atsivertimų, kurie gali prasidėti būtent taip, nes Viešpats leidžiasi būti mūsų paliečiamas ir parodo, jog yra pasirengęs priimti mūsų mažumą. Jei tas mažumas yra atgręžtas į Viešpatį, jei padaro jam vietos,Viešpats jį priima kaip savą ir pripildo. Moters viltis neviršija to, kas neįmanoma, bet ji viliasi pasitikėdama. Ir šis pasitikėjimas leidžia jai būti atkakliai, pasakyti Viešpačiui savo nuomonę nuolankiai ir taip pat spontaniškai. Ji puikiai žino, kad sprendimas ne nuo jos priklauso; bet jeigu rezultatas bus palankus, tai tik per malonę. O Sūnus juk vis tiek yra siųstas išgelbėti visų, kurie nori jį priimti. Jis žino, kokie esame. Kad mūsų gražiausias “taip” visuomet turi šiek tiek “ne”. Pagonė moteris galiausiai neištarė jokio “ne”, nieko nenumanydama ji gūžėsi po stalu, paskutinėje vietoje, kurią vieną dieną užims ir Viešpats. Jos svyruojantis ir kartu akiplėšiškas “taip” yra nuolankumo “taip”. Viešpačiui tai pakankamas motyvas patenkinti jos prašymą ir įvykdyti stebuklą.
Adriana fon Špeir (1902-1967)

Jan       2020-02-13 12:09

Man įstrigo šios dienos skaitinys. Karalius Saliamonas turėdamas išminties dovaną, o taip žiauriai nusideda Dievui, t.y. nusideda Dievo ištikimybei. Štai čia mus piktoji dvasia ir pagauna per puikybę. Palengva, palengva įsėlina į mūsų smegenis per visokias mintis, kol suformuoja vaizdinius, o po to ir jausmą. Tipo, kas čia tokio. Saliamonui taipogi kitatikės žmonos gražiai apsirėdžiusios, gundančiai atlikinėdamos apeigas ir garbindamos savo dievaičius, įteigė jam mintį nusidėti, t.y. pagarbinti kitus dievus. O štai, mūsų Dievas visų labiausiai vertina ištikimybę ir yra labai pavydus šiuo atžvilgiu.
  Manau, kad ir Jėzus prilygino graikę moterį šuniui norėdamas pabrėžti ką reiškia pagonybė prieš tikrąjį Dievą.
Labai svarbu nesipainioti visokiose horoskopose, kt. būrimuose, bei amuletuose, kurie atneša nelaimes. Taip leidžiamės piktojo suvedžiojami, nes jis visada bus gudresnis už žmogų. Taip jis mus ima valdyti ir žmogus nebeskiria, kad yra jo valdomas.

Dienos paaukojimo malda       2020-02-13 6:25

Gerasis Tėve,

štai esu tavo akivaizdoje –

žinau, kad tu visuomet su manimi.

Šiandien vėl panardinu savo širdį

į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį –

jis kasdien dėl manęs aukojasi

ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.

Tegul tavo Šventoji Dvasia

padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,

jo misijos bendradarbiu.

Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis,

darbus ir kentėjimus,

visa, kas esu ir ką turiu.

Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,

ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis

aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos

melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija:

*

Kad būtų išgirstas brolių migrantų,

nusikalstamos prekybos aukų, balsas ir į jį būtų atsižvelgta.
Kasdinapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-02-13 6:23

Komentuoja kun. Nerijus Pipiras

Iš pažiūros galime stebėtis žmonių įžūlumu. Jie neleidžia Jėzui net pailsėti. Jam nelieka jokio asmeninio laiko. Rodos, Jis jo ir negali turėti. Taip, iš tiesų Dievas netausoja asmeninio laiko. Jo laikas esame mes.

Visgi tikrai keistokai atrodo ta moteris, kuri be paliovos sekioja Jėzų. Graikė. Sirofinikietė. Toji, kuri tikrai net negalėjo pretenduoti į  malones. Ji neleidžia Jėzui pailsėti. Nusikaltimas? Visgi taip mąstyti būtų absurdiška. Turime atkreipti dėmeėsį į tos moters intenciją. Duktė sunkiai sega. Ko gi nepadarysi dėl savo vaiko… Ko gero ji buvo jau išnaudojusi viską, ką to meto galimybės laido. Ir Jėzus buvo vienintelė jos viltis.

Matydamas ją ir, be abejo, žinodamas visą jos gyvenimo istoriją, Jėzus kalba gana miglotai. Tačiau būtent čia, šiuose sakiniuose, atsiskleidžia kur kas daugiau nei vien tik tos moters gyvenimo istorija. Atsiskleidžia visos žmonijos, nepaisant rasių ir tradicijų, dievoieška. Taip, viena vertus, iš tiesų nevalia perlų mesti kiaulėms; kita vertus, tikrai yra žmonių, kurie visais laikais ieško to vienintelio trupinio Duonos, atlaužtos ir padalintos. Tokios, kurios visiems užteks. Paties Dievo.

Tad ir šiandieną iš tos moters, apie kurią kalba Evangelija, mokykimės paprasto pasitikėjimo: net ir trupinėlis gali padaryti stebuklus. Jis be galo reikalingas. Nepaliaukime ieškoję to palaimingo trupinėlio. Nepaliaukime tikėję. O kartu ir patys turėkime drąsos galbūt, kaip tas trupinėlis, kristi nuo stalo, tačiau būti tuo, kurio reikia ir trūksta, kad mūsų brolis ar sesuo išgytų nuo susvetimėjimo ir atrastų Dievą, duodantį gyvenimo apsčiai.
Bernardinai.lt

Ketvirtadienio Evangelija       2020-02-13 6:21

(Jok 1, 21)
Aleliuja. – Su romumu priimkite įdiegtąjį žodį,
              kuris gali išgelbėti jūsų sielas. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 7, 24–30)

  Jėzus nukeliavo į Tyro ir Sidono sritis. Užėjęs į vienus namus, jis norėjo, kad niekas apie tai nežinotų, bet jam nepavyko to nuslėpti.
  Išgirdo apie jį moteris, kurios duktė buvo apsėsta netyrosios dvasios, atėjo ir puolė jam po kojų. Moteris buvo graikė, kilimo sirofenikietė. Ji maldavo išvaryti iš jos dukrelės demoną.
  Jėzus tarė jai: „Leisk pirmiau pasisotinti vaikams. Juk negražu imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“.
  Tačiau moteris atsakė: „Taip, Viešpatie! Bet ir šunyčiai po stalu ėda vaikų trupinius“.
  Tuomet jis tarė: „Dėl šitų žodžių eik namo – demonas jau išėjęs iš tavo dukters“. Parėjusi namo, ji rado savo mergaitę gulinčią patale ir demoną pasišalinusį.

Ketvirtadienio Dievo Žodžio       2020-02-13 6:20

Psalmė: (Ps 105, 3–4. 35–37 ir 40)

P. Viešpatie, mus atsiminki, mylėdamas tautą.

  Laimė tam žmogui, kuris jo įsakymus vykdo,
  nuolat elgias teisingai.
  Viešpatie, atsiminki mane, mylėdamas tautą,
  lankyki mane savo pagalba. – P.

  Jie su pagonimis ėmė maišytis
  ir jųjų darbus išmoko daryti.
  Jie jų padirbtus stabus ėmė garbint,
  kilpą tuo sau užsinėrė. – P.

  Jie ėmė savo sūnus aukoti
  ir savo dukras nelabajam.
  Viešpaties rūstis įsiliepsnojo prieš savo tautą,
  bjaurūs tapo jam savi žmonės. – P.

Ketvirtadienio Dievo Žodžio       2020-02-13 6:20

Skaitinys: (1 Kar 11, 4–13)

  Kai Saliamonas ėmė senėti, jo žmonos sugundė jį garbinti svetimus dievus; tad jis nebebuvo visa širdimi atsidavęs Viešpačiui, savo Dievui, kaip jo tėvas Dovydas. Jis garbino sidoniečių deivę Astartę ir amonitų dievaitį Milkoną. Darė, kas Viešpačiui nepatiko – nebuvo taip visas jam atsidavęs, kaip jo tėvas Dovydas. Tuomet kalne į rytus nuo Jeruzalės Saliamonas pastatė aukurą moabitų dievaičiui Kamošui ir amonitų dievaičiui Molochui. Tą patį padarė dėl visų svetimtaučių žmonų, kurios aukojo saviesiems dievaičiams
smilkalus ir pjaunamas atnašas.
  Tad Viešpats užsirūstino ant Saliamono, kad to širdis nusigręžė nuo jo, Izraelio Dievo, kuris jam dukart buvo apsireškęs ir uždraudęs svetimiems dievams tarnauti. Deja, jis to nesilaikė, ko Viešpats iš jo reikalavo, todėl jam Viešpats prabilo:
  „Kadangi tu šitaip darei, kadangi sulaužei mano sandorą ir nesilaikei įsakymų, kuriuos aš tau esu davęs, tai aš atimsiu iš tavęs karalystę ir ją tavo tarnui atiduosiu. Tiktai tavo tėvo Dovydo dėlei aš to nedarysiu, gyvam tau tebesant; tiktai iš tavo sūnaus ją atimsiu.
  Vis dėlto aš ne visą karalystę iš jo išplėšiu: aš tavo sūnui dar paliksiu vieną giminę – mano tarno Dovydo ir mano išsirinkto miesto Jeruzalės dėlei“

Mąstysiu       2020-02-13 6:18

apie Jėzų, kuris apleidžia gimtąją Galilėją. Jis keliauja į apylinkes, kuriose gyvena pagonys. Prisijungsiu prie Jo, kad galėčiau eiti kartu. Įsiklausysiu į Jo širdies troškimus. Jis nori aplankyti visus.

*

Prisiminsiu žmones, kuriuos labiausiai myliu, ir vietas, kuriose man patinka būti. Ar sugebu jų išsižadėti, kai esu kviečiams būti tokiose vietose ir su tokiais žmonėmis, su kuriais man yra sunku? Į tokias situacijas pasikviesiu Jėzų.

*

Jėzus ateina į žmonių širdis švelniai ir dažnai yra neatpažįstamas. „Užėjo į vienus namus“. Jėzus, visiškai neprimesdamas savęs, kasdien ateina į mano namus. Ar sugebu Jį pakviesti į visus savo darbus, kuriuos atlieku dienos metu? Ar yra kas nors, dėl ko turėčiau gėdintis Jo akivaizdoje?

*

Ilgiau sustosiu prie Jėzaus ir pagonės moters susitikimo. Įsiklausysiu į jų pokalbį. Moteris labai kenčia dėl savo dukters nelaimės. Pokalbyje ji yra „nenugalima“. Moteris giliai ir tvirtai tiki, kad Jėzus gali išlaisvinti jos dukterį iš demono valdžios.

*

Ką aš labiausiai norėčiau atiduoti į Jėzaus rankas? Pasakysiu Jam apie savo artimuosius, kurie yra pavergti blogų įpročių, sužeisti, pasimetę nesutvarkytame gyvenime. Prašysiu, kaip ta moteris, kad Jėzus pakeistų jų gyvenimus.

*

Šiurkštūs Jėzaus žodžiai neatėmė motinai drąsos. Ji pasitiki iki galo. Moteris sugrįžta į namus ir randa visa, kaip pasakė Jėzus. Įeisiu į sirofinikietės namus, kad galėčiau sustiprinti savo tikėjimą ir pasidžiaugti motinos ir dukters laime.

*

Atsiminsiu savo gyvenime tokias situacijas, kuriose tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu suteikė man gilų džiaugsmą. Už kokį stebuklą savo gyvenime norėčiau labiausiai Dievui padėkoti? Prisiminsiu jį ir kartosiu:

„Pasitikiu, Jėzau, Tavo pažadais“.

Popiežiaus Pranciškaus sprendimas       2020-02-13 5:51

dėl Amazonijos.Šventasis Sostas paskelbė daugelio ilgai lauktą popiežiaus Pranciškaus posinodinį dokumentą dėl Amazonijos regiono. Apaštališkasis paraginimas Dievo tautai ir visiems geros valios žmonėms „Mylimoji Amazonija“ kalba apie ekologines, socialines vietinių gyventojų problemas bei iššūkius evangelizacijai.

Tačiau daugiausia dėmesio, diskusijų ir net aštrių pasisakymų kėlė du klausimai, kuriuos vyskupai svarstė spalį vykusiame Amazonijai skirtame sinode. Pirmasis – ar leisti gerą reputaciją turintiems vietiniams vedusiems vyrams tapti kunigais; antrasis – galimybė Amazonijoje atsirasti moterų diakonių tarnystei.

Dauguma Sinodo tėvų balsavo „už“ abu siūlymus – tačiau galutinis žodis turėjo priklausyti popiežiui.

O jo raginimas šiandien kitoks – ne steigti vedusių kunigų tarnystę, bet vietoje to į Amazoniją siųsti daugiau kunigų misionierių. Taip pat siūloma duoti daugiau galimybių regione veikti moterims – tačiau nesuteikiant joms dvasininkų šventimų. Pasak Pranciškaus, moterų klerikalizacija turi būti atmesta, ir labiau reikia moterų įtraukimo į vietinės Bažnyčios veiklą, kad būtų leidžiama skleistis „švelniai Marijos stiprybei“.

>>>2020-02-12 19:56       2020-02-13 5:32

“Ne, mane ima neviltis skaitant tokius komentarus. Aš ne ant jūsų pykstu, bet baisiuosi katalikybe. Ir ŠITIEK metų tuščiai praleidau katalikų bažnyčioje!“Ar ne piktojo žodžiai?
Slankioja, vis dar slankioja šėtonas aplinkui katalikų Bažnyčią savo nasrus iššiepęs.

Iš A. Čechovo aforizmų       2020-02-12 20:44

“Viską moka ir išmano tik kvailiai ir šarlatanai.”
Kritikai – tai paprastai tie žmonės, kurie būtų buvę poetais, istorikais, biografais, jei būtų galėję, bet, išbandę savo talentus tose arba kitose srityse ir patyrę nesėkmę, nutarė užsiimti kritika.”
Manau, kad Jo..ai Dievas nieko nedavė, nes ji yra pakilusi aukščiau Dievo.

na, taip,       2020-02-12 20:10

trolis yra trolis. Jam reikia trolinti, kad gautų iš kremlinų babkių. Protelio nerasta, bet babkių reikia. Gatvių šluoti taip pat nesinori, o čia sėdi, durnių pavolioji ir gauni.

Cha,       2020-02-12 20:05

vėl Joba prisistatė.

Jota       2020-02-12 20:00

Gerai, gal aš čia per stipriai kartais paspaudžiu. Nepykite ir nesierzinkite. Dievas duos - suprasite. Aš nieko nenoriu brukti per prievartą.

Jota       2020-02-12 19:56

“Mokslininkai yra nustatę, kad žmogus staigiai negali suvaldyti savo jausmų. Jie išsiveržia iš žmogau lauk, nes tai nėra valdoma”


Jūs sektantai ar krikščionys? Ar jūs vadovaujatės mokslo patarimais, ar Dievo pagalba? Ir nejau čia pats geriausias pavyzdys “žydaitės, ir dar nekrikštytos”? Jūs painiojate mokslą, religiją, konfesijas, dvasingumą ir sielos požymius, mistiką ir emocijas… Ir ginate visą šį “turtą” iš visų jėgų, kai tik kas nors pabando jums parodyti, ką jūs laikote apglėbę! Katalikybė yra nelaimė Lietuvai.


“Džiaugiuosi, kad katalikų bažnyčia turi išpažinties sakramentą”. Džiaukitės, kol kas dar turi, tik neaišku, ar jis veikia. TIKRĄ išpažinties sakramentą turi Ortodoksų Bažnyčia.


Ne, mane ima neviltis skaitant tokius komentarus. Aš ne ant jūsų pykstu, bet baisiuosi katalikybe. Ir ŠITIEK metų tuščiai praleidau katalikų bažnyčioje!


Na, dabar minusuokite. Bet būtų geriau, jei pabandytumėte argumentais (ne citatomis) įrodyti savo tiesą. Gal pavyktų?..

Iš žmonių širdies       2020-02-12 19:44

“Prisiminkime mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžius: „Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia“. Pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kurio pėdomis turime sekti, jį išdavusį žmogų vadino savo draugu ir laisva valia pasidavė budeliams.

Taigi mūsų draugai yra tie, kurie be priežasties mus vargina ir kamuoja, žeidžia ar žemina, kelia skausmą ar kančią, tampa mūsų kankinystės ir mirties kaltininkais. Juos mes turime mylėti, labai mylėti, nes už visa, ką jie mums padaro, mums suteikiamas amžinasis gyvenimas.

Mes turime nekęsti savo žemesniosios prigimties su jos ydomis ir nuodėmėmis, nes, mėgdama pasaulietišką gyvenimų, ji gali atskirti mus nuo Viešpaties Jėzaus Kristaus meilės ir amžinojo gyvenimo, traukdama žemyn į pragaro gelmes.

Dėl savo pačių kaltės esame sugedę, apgailėtini, nepažįstantys jokio gėrio, godūs ir trokštantys daryti vien blogį, kaip sako Viešpats Evangelijoje: „Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų”.

Su meile, kuri yra Dievas, aš meldžiu visų savo brolių - tiek ministrų, tiek jų valdinių - atmesti visokį prisirišimą, visus reikalus bei rūpesčius ir tarnauti, mylėti, šlovinti bei garbinti mūsų Viešpatį Dievą tyra širdimi ir protu, nes šito Jis užvis labiausiai trokšta. Įkurkime savo viduje buveinę, kur Jis galėtų apsigyventi, Jis, Viešpats Dievas visagalis - Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Jis pats mums sako: „Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje”.

Šv. Pranciškus Asyžietis, †1226

Jan       2020-02-12 19:33

Mokslininkai yra nustatę, kad žmogus staigiai negali suvaldyti savo jausmų. Jie išsiveržia iš žmogau lauk, nes tai nėra valdoma. O Simone Weil prancūzų filosofė, mistikė (tarp kitko, žydaitė ir nekrikštyta) rašė, kad piktoji dvasia pirmiausia žmogų atakuoja per mintis, po to tą mintį paskleidžia vaizdiniu. Galiausiai įsitvirtina per jausmą. Taip darbas yra atliktas. Žmogus būdamas nuodėmėje net nepastebi, kaip piktasis ima juo manipuliuoti. Esu girdėjusi, kaip žmogžudžiai dažniausiai tvirtina, kad nenorėjo įvykdyti žmogžudystės, kad tai padarė afekto būsenoje.
  Tad, Jėzus mus ir moko, kad budėtume ir melstumės. Tik iš nuolankios širdies išeina tai kas yra tyra ir gera. Širdyje turi būti ramybė ir taiki dvasia. Ne maistas sutepa vidų, o kaupiamas pyktis, neapykanta, pavydas, kerštas, nuoskaudos ir t.t. Džiaugiuosi, kad katalikų Bažnyčia turi išpažinties sakramentą, kuris man asmeniškai, yra, kaip egzorcizmas, t.y. nuėjau, papasakojau, kas mane neramino ir tampu vėl laisva, nes tikrai norėjau to jausmo atsikratyti. Padeda, oi, kaip padeda, tik reikia norėti ir dažniau klausykloje apsilankyti.

Blogis negali kilti iš gėrio       2020-02-12 19:11

Jeigu, po Dievo, jokia vidinė veikla žmogui nepadeda, tai veltui jis vargsta išorinės veiklos griebdamasis. Juk vidinė sugrudusios širdies veikla nutyrina; tyrumas teikia tikrą širdies ramybę, ramybė neša nuolankumą, nuolankumas padaro žmogų Dievui apgyvendinti tinkama buveine.  Tuomet žmogus tampa Dievo šventove: pašventinta, apšviesta, nuskaistinta, praturtinta malonėmis, pripildyta visų maloniausių kvapų, džiaugsmo švelnumo; žmogus tampa Dievo nešėju ir netgi, dar daugiau, tampa dievu dėl žodžio: Esate dievai, - aš sakiau, - jūs visi Aukščiausiojo sūnūs” (Ps 81,6).
  Tad nepasiduok nerimui dėl minties, ar veikiau dėl piktojo, kuris įteigia, jog kūniškas maistas neleidžia pelnyti išganymo pažadų. Jokiu būdu! Juk jisai šventas, o iš gero dalyko negali kilti bloga. Bet žmogų apnuodija būtent tai, kas kyla iš jo širdies ir išeina iš burnos, ir neleidžia greitai pelnyti jam skirtų pažadų. Atliepk tad kūno poreikius be jokių paslėptų minčių, o visa vidinio žmogaus jėga darbuokis dėl tokių minčių pažeminimo. Tuomet Dievas atvers tavo širdies akis, idant išvystum tikrąją šviesą, ir tartum: “Esu išgelbėtas malone” (plg. Ef2,5)
Barsanufas - atsiskyrėlis Gazos regione VI a.

Trečiadienio Evangelijos komentaras       2020-02-12 6:05

Komentaro autorius - kun. Nerijus Pipiras

Jėzus kalba apie susirėmimą su fariziejais ir Rašto aiškintojais. Šie reagavo, pamatę mokinius, valgančius nenusimazgojus rankų. Jėzus, atsakydamas į jų priekaištus, ragino žiūrėti ne tik į išorę, bet juo labiau į vidų. Visiems susirinkusiems Jėzus paaiškino savo poziciją.

Šiandien mes galėtume sakyti, kad ta tiesa yra paprasta ir logiška. Žmogaus nesuteršia to, kas ateina į jį iš išorės.

Tiesa, jei turėtume prieš akis kokias nors higienines normas, jei matytume priešais save tik daugybę virusų ir bakterijų, besikėsinančių pakenkti, susargdinti, numarinti, suabejotume šiais žodžiais. Kai kas, nė kiek tuo neabejoju, numotų ranka, mintyse Jėzų pavadinęs, švelniai tariant, neišmanėliu, į kurį nereikia kreipti jokio dėmesio, Jo idėjas pavadintų pasenusiomis, prasilenkiančiomis su mokslo ir technologijų pažanga.

Net ir mokiniai ne viską supranta. Net ir jie ryžtasi dar kartą paklausti Jėzaus tų pačių dalykų. Ar padiskutuoti su Juo. Gal ir mes ryžtumėmės diskutuoti. Ir, man rodos, mums pavyktų, nes Viešpats visada randa laiko atsakyti į žmogų kamuojančius klausimus.

Visgi šiose eilutėse Jėzus nekalba vien tik apie kūno gerovę, higieną ir sveikatą. Jam svarbi ir vidinė sveikata. Štai čia turėtume suklusti. Žmogaus vidų suteršia ne kokie nors svečiose šalyse „gimę“ virusai. Žmogaus vidų suteršia lipimas ant pjedestalo, troškimas užimti ne mums skirtą vietą, pyktis, galios be Dievo planai. Nepamirškim, kad nuodėmė prasideda nuo veiksmų plano, nuo jo patvirtinimo mintyse. Ar šiandien atkreipėm dėmesį į ją? Jos negalima pamiršti, nes dėmesio į ją nekreipimas reiškia pražūtingas šiltnamio sąlygas. Tad budėkime. Neleiskime nuodėmei mūsų užvaldyti.

Trečiadienio Evangelija       2020-02-12 5:58

(Jn 17, 17 b. a)

Aleliuja. – Tavo, Viešpatie, žodis yra tiesa.
              Pašventink mus tiesa! – Aleliuja.

Evangelija (Mk 7, 14–23)

  Sušaukęs minią, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina“.
  Kai sugrįžo nuo minios į namus, jo mokiniai ėmė klausinėti apie palyginimą. Jis sako: „Nejaugi ir jūs nieko nesupratote? Argi neaišku jums, kad visa, kas ateina į žmogų iš lauko, negali jo suteršti, nes nepatenka į jo širdį, bet į vidurius ir išeina laukan?“ (Taip jis paskelbia visus valgius esant švarius).
  Jis dar pasakė: „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“.

Trečiadienio Dievo Žodžio       2020-02-12 5:57

Psalmė (Ps 36, 5–6. 30–31. 39–40)

P. Teisuolio burna išmintį skelbia.

  Viešpačiui savo likimą paveski,
  juo pasikliauki: jis padarys, ko tau reikia.
  Tavo teisybei leis pasirodyt kaip dienai,
  kaip dienovidžio grožiui – tavajai teisei. – P.

  Teisuolio burna išmintį skelbia,
  liežuvis teisybę byloja.
  Jo širdyje Dievo Teisynas,
  ir jis nesvyruodamas žengia. – P.

  Viešpats išgelbi teisiuosius
  ir saugo juos priespaudos metais.
  Viešpats juos gelbi, vaduoja,
  laisvina juos iš bedievių,
  kai jie prieglobsčio ieško. – P.

Trečiadienio Dievo Žodžio       2020-02-12 5:56

Skaitinys (1 Kar 10, 1–10)

  Sabos karalienė, išgirdusi apie Saliamono garsą, išvyko norėdama jį mįslėmis išbandyti. Jinai atkeliavo į Jeruzalę su labai gausinga palyda, su kupranugariais, nešančiais balzamą, gausybę aukso ir brangakmenių, užėjo pas Saliamoną ir pakalbėjo su juo apie visa, kas ant širdies jai gulėjo. Saliamonas atsakė į visus jos klausimus. Nebuvo nieko, kas būtų karaliui slaptinga ir ko jis nebūtų galėjęs jai pasakyti.
  Dabar, kai Sabos karalienė pažino visą Saliamono išmintį, kai pamatė jo pastatytus rūmus, valgius ant jo stalo, jo valdininkų kėdes, tarnų patarnavimą ir jų aprangą, jo gėrimus ir atnašą, kurią jis aukojo Viešpaties namuose, tada jai užėmė kvapą. Ji tarė karaliui:
  „Ką savo šalyje buvau girdėjusi apie tave ir tavo išmintį, tai tikra teisybė. Aš tuo nenorėjau tikėti, kolei pati atvykau ir savo akimis pamačiau. Beje, netgi nė pusės nebuvo man pranešta: tavo išmintis ir kiti pranašumai pranoksta visa, ką buvau girdėjusi.
  Laimingi tavo vyrai, laimingi tie tavo tarnai, kurie visuomet pas tave stovi ir tavo išmintį girdi. Šlovė tebūna Viešpačiui, tavo Dievui, kuris pamilo tave ir į Izraelio sostą pasodino. Amžiams pamilęs Izraelį, Viešpats paskyrė tave karaliumi, kad vykdytum teisę ir teisingumą“.
  Ji padovanojo karaliui šimtą dvidešimt talentų aukso, be to, gausybę balzamo ir brangakmenių. Daugiau niekada nebebuvo atgabenta į šalį tiek daug balzamo, kiek Sabos karalienė dovanojo karaliui Saliamonui.

Mylimam popiežiui       2020-02-11 21:28
Širdies ekologija: apie laisvę ir jos karikatūrą       2020-02-11 21:07

Kun. br. Ramūnas Mizgiris OFM
Jėzus ryžtingai pakyla prieš veidmainystę, polinkį sureikšminti išorės gestus ir apeigas, o apleisti širdies tyrumą. Deja, žmogus labiau trokšta atrodyti, negu būti geras. Šiandien tai ne tik individuali, bet taip pat socialinė bei kolektyvinė problema. Vakarų visuomenė yra labai susirūpinusi aplinkos užteršimu ir beveik nieko nebekalba apie vidinę ir moralinę taršą.
Evangelijoje Jėzus pateikia širdies ekologijos („eko“ kyla iš graikiško žodžio „oikos“ – lietuviškai būtų „namas”, „būstas”) programą, kuri įgyvendinama stojant į kovą su nuodėmingomis egoizmo mintimis, nuoširdžiai meldžiantis ir išpažįstant savo kaltes.
Be abejo, kova su fizine tarša ir rūpinimasis higiena yra civilizacijos bei pažangos ženklas. To negalime atsisakyti. Tačiau Jėzus ir nesako, jog nereikia mazgoti rankų ar plauti indų; jis tik pabrėžia, kad vien to nepakanka, nes taip nepasiekiame blogio šaknies. Juk norint išsiaiškinti gaisro priežastis, ieškoma židinio, iš kurio pasklido liepsnos.
XXI amžiuje svarbiausia yra ne daryti visa, ką gali žmogus, nes jis gali sunaikinti save ir visą pasaulį, bet žinoti, jog virš galėjimo dar yra privalėjimo ir leistinumo matas. Turėtume nuolankiai pripažinti, kad neįmanoma ne tik tai, kas fiziškai neįmanoma, bet ir tai, kas morališkai neleistina. Kaip žinoma, tai kyla ne tiesiog iš moralumo, nes to niekada nepakanka, o iš vidinio prisirišimo prie gyvojo Dievo. Tik tada, kai Dievas, kaip galia, išties yra mūsų egzistencijoje, moralė įgyja tos galios.
Išorinės aplinkos tarša, su kuria dabar susiduriame, yra vidinės aplinkos taršos veidrodis ir rezultatas. Ekologiniai sąjūdžiai per mažai į tai kreipia dėmesio. Jie karštai kovoja – jų jausmas suprantamas ir teisėtas – su aplinkos tarša, tačiau tai, kad žmogus teršia savo dvasią, jie laiko viena iš jo laisvės teisių.
Pavyzdžiui, mes piktinamės matydami jūros paukščius, besikapstančius užterštame naftos dėmėmis vandenyje, apdengtus degutu ir nebegalinčius skristi, tačiau to paties nedarome regėdami savo vaikus, per anksti dvasiškai suluošintus pridengto blogio, kuris nūnai išplito visose gyvenimo srityse.
Čia glūdi veidmainystė. Norime pašalinti išmatuojamą taršą, tačiau nekreipiame dėmesio į dvasinį žmogaus užterštumą ir kūrimo galią, kuri glūdi jame ir moko, skatina žmoniškai kvėpuoti. Priešingai, visiškai netikra laisvės sąvoka giname visa, ką žmogus sukuria savo nuožiūra.
Kol neišsižadėsime šios laisvės karikatūros, tai yra laisvės naikinti iš vidaus sielą, tol, kaip jau įprasta, tęsis išorėn nukreiptas šio naikinimo poveikis. Ne tik gamta turi savo tvarką, savo gyvenimo formas, kurias mums privalu gerbti, jei norime gyventi iš jos ir joje, bet ir žmogus, jo vidinis pasaulis, yra kūrinys, įrikiuotas į kūrimo tvarką.
Žmogus negali savavališkai daryti, ko tik užsimanęs. Jei nori gyventi remdamasis savimi, privalo išmokti pripažinti save kaip kūrinį ir įsisąmoninti, kad viduje turi viešpatauti kūriniškos būties švara, dvasinė ekologija. Jei šis pagrindinis ekologijos uždavinys neįsisąmoninamas, tai visa kita virsta tik į bloga.
Laiške romiečiams 8 skyriuje tai aiškiai pasakyta. Jame primenama, kad Adomas, tai yra iš vidaus užterštas žmogus, su kūrinija elgiasi kaip su vergu ir trypia ją taip, kad kūrinija po juo, per jį ir dėl jo dejuoja. Šiandien girdime kūriniją dejuojančią, kaip dar niekada niekas negirdėjo jos dejuojant. Apaštalas Paulius priduria, kad kūrinija laukia pasirodančių Dievo vaikų ir atsikvėps tik tada, kai pasirodys žmonių, pro kuriuos prasišviečia Dievas.

Ligonių dienos proga       2020-02-11 20:52
Evangelijos mąstymas       2020-02-11 19:19

Prašyti, kad mano širdis būtų apsaugota nuo veidmainystės ir paviršutiniškumo

Prieš pradėdamas mąstymą, prašysiu Šventosios Dvasios malonės, kad galėčiau giliau pažvelgti į savo vidų, kad sugebėčiau pažvelgti taip, kaip į mane žvelgia Jėzus.

*

Atkreipsiu dėmesį į fariziejų elgesį. Jie labai rūpinasi išorine religine tradicija. Su dėmesingumu sustosiu prie kiekvieno šiandieninės Evangelijos sakinio ir apsvarstysiu tokios fariziejiškos laikysenos pavojus ir pasekmes.

*

Fariziejai, žiūrėdami tik išorės, lengvai nuteisia kitus. Jie sugeba rūpintis formaliomis smulkmenomis, bet nepastebi to, kas yra viduje. Į ką aš labiau kreipiu dėmesį savo religiniame gyvenime?

*

Jėzus atkreipia fariziejų dėmesį, kad tokia jų laikysena veda į veidmainystę. Išorėje, savo žodžiuose jie atrodo arti Dievo, bet jų širdys – toli nuo Jo.

*

Dievas pirmiausia žvelgia į mano širdį. Ką galiu pasakyti apie dabartinę savo vidinę būseną? Ar mano išorinė ištikimybė Dievui patvirtina mano vidinį ryšį su Juo? Ar patiriu savyje vienybę tarp to, koks esu išorėje ir koks viduje?

*

Jėzus perspėja dėl manipuliacijos Dievo Žodžiu. Prisirišimas prie išorinių žmogiškų tradicijų gali vesti į norą Dievo valią palenkti savo tikslams ir įsitikinimams, į savo asmeninių užgaidų pateikimą kaip Dievo valios.

*

Atvirame pokalbyje su Jėzumi prašysiu, kad atskleistų netiesą ir veidmainystę manyje. Atnaujinsiu savo troškimą kasdieniniame gyvenime klausyti Jėzaus žodžių. Dažniau kreipsiuosi į Jį kartodamas:

„Jėzau, tegul tavo žodžiai nuvalo mane ir veda į atsivertimą“.

Dienos paaukojimo malda       2020-02-11 19:18

Gerasis Tėve,

štai esu tavo akivaizdoje –

žinau, kad tu visuomet su manimi.

Šiandien vėl panardinu savo širdį

į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį –

jis kasdien dėl manęs aukojasi

ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.

Tegul tavo Šventoji Dvasia

padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,

jo misijos bendradarbiu.

Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis,

darbus ir kentėjimus,

visa, kas esu ir ką turiu.

Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,

ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis

aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos

melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija:

*

Kad būtų išgirstas brolių migrantų,

nusikalstamos prekybos aukų, balsas ir į jį būtų atsižvelgta.
Kasdienpamastau.lt

Kvalifikuotas papildymas       2020-02-11 15:12

Kun. Nerijus Pipiras: “Tad ir mes neakcentuokime vien išorinio puošnumo: stengdamiesi, kad gražiai atrodytų išorė, nepamirškime ir vidaus. Nepamirškim, kad šioje srityje – vidiniame nusiteikime, moralėje – tobulos reklamos dėsniai negalioja…”


O vidų kaip tik ir pamirštate, cituotojai! Puolate kitus su akla neapykanta, pavydu, šmeižtais, kad net baisu skaityti! O veidmainingus veidus šventeiviškai perkreipę, cituojate dievobaimingus žodžius. Jūsų išorė blizga, o vidus pilnas tamsių aistrų!

Šiandien Pasaulinė ligonių diena       2020-02-11 11:34

I.
Popiežiaus Pranciškaus žinia 28-osios Pasaulinės ligonių dienos proga

Žinia 28-osios Pasaulinės ligonių dienos proga (2020 m.)

„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28)

1. Jėzaus tariami žodžiai: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28), nurodo slėpiningą malonės kelią, apsireiškiantį paprastiesiems ir teikiantį atgaivą išsekusiems ir nuvargusiems. Tie žodžiai reiškia Žmogaus Sūnaus Jėzaus Kristaus solidarumą su prislėgta ir kenčiančia žmonija. Kiek daug žmonių kenčia kūnu ir dvasia! Jėzus Kristus visus kviečia: „Ateikite pas mane“, ir žada paguodą bei atgaivą. „Kai Jėzus tai sako, jis turi prieš akis žmones, kuriuos kasdien sutinka Galilėjos keliuose. Daug paprastų, vargingų žmonių, ligonių, nusidėjėlių, atsidūrusių visuomenės nuošalėje dėl įstatymo naštos ir socialinės sistemos priespaudos… Tie žmonės visada sekdavo juo klausydamiesi jo žodžio – viltį teikiančio žodžio“ (Viešpaties angelo malda, 2014 m. liepos 6 d.).

28-osios Pasaulinės ligonių dienos proga Jėzus kviečia ligonius, prislėgtuosius ir vargšus, kurie supranta, kad jie visiškai priklauso nuo Dievo ir kad jiems, išbandymų naštos sužeistiems, reikia išgydymo. Žmonėms, nerimaujantiems dėl savo trapumo, kančios ar silpnumo, Jėzus Kristus neprimeta įstatymų, bet dovanoja savo gailestingumą, savo asmens atnaujinančią galią. Jėzus žvelgia į sužeistą žmoniją. Jis turi skvarbias akis, kuriomis įžvelgia žmogaus gelmę. Jo žvilgsnis abejingai nebėgioja, bet yra sutelktas, apima visą žmogų, kiekvieną priima atsižvelgdamas į jo sveikatos būklę, nė vieno neatmeta, visus kviečia įžengti į Jo gyvenimą ir patirti švelnumą.

2. Kodėl Jėzus Kristus puoselėja tokius jausmus? Nes jis pats tapo silpnas, patyrė žmogiškąją kančią ir po to priėmė pastiprinimą iš Tėvo. Tik tas, kuris asmeniškai išgyvena šią patirtį, galės paguosti kitą. Yra įvairių sunkios kančios formų: tai neišgydomos ir chroniškos ligos, psichikos ligos, negalavimai, reikalaujantys reabilitacijos arba paliatyviosios slaugos, įvairūs neįgalumai, vaikystės ar senatvės ligos… Tokiomis aplinkybėmis kartais pritrūksta žmogiško santykio, todėl siekiant visuminio žmogaus išgydymo būtina rasti asmeninę prieigą prie paciento, gydymą papildant slauga.

Sirgdamas žmogus jaučia, kad kyla grėsmė ne tik jo fiziniam integralumui, bet ir santykių, intelekto, jausmų bei dvasinei sričiai; todėl šalia terapijos žmogus laukia pagalbos, rūpinimosi ir dėmesio… trumpai tariant – meilės. Greta ligonio yra jo šeima, kuri taip pat kenčia, jai irgi reikia paguodos ir artumo.

3. Brangūs ligoniai, broliai ir seserys, jūsų liga ypatingu būdu įrašo jus tarp tų „vargstančių ir prislėgtųjų“, patraukiančių Jėzaus žvilgsnį ir širdį. Iš ten kyla šviesa jūsų tamsos momentais ir viltis jūsų paguodai. Jėzus jus kviečia ateiti pas jį: „Ateikite.“ Jame rasite jėgų įveikti kūno ir dvasios „naktyje“ kylančius nuogąstavimus bei klausimus. Kristus nedavė mums recepto, bet savo kančia, mirtimi ir prisikėlimu išlaisvina mus nuo blogio priespaudos.

Tokios būklės jums tikrai reikia vietos, kur galėtumėte atsigaivinti. Bažnyčia vis labiau ir geriau nori būti Gerojo Samariečio – Kristaus „užeigos namais“ (plg. Lk 10, 34), tai yra namais, kur galite rasti Jo malonę, pasireiškiančią šeimynišku artumu, priėmimu, pastiprinimu. Tuose namuose sutiksite trapių ir Dievo gailestingumo išgydytų žmonių, kurie mokės pagelbėti jums nešti kryžių, savo žaizdose pamatyti prošvaisčių, pro kurias, nepaisydami ligos, galėsite pažvelgti į perspektyvą, savo gyvenimui gauti šviesos ir oro.

Šią ligonių pastiprinimo ir atgaivos veiklą vykdo sveikatos apsaugos darbuotojai: gydytojai, slaugytojai, medicinos bei administracijos personalas, pagalbiniai darbuotojai ir savanoriai; kompetentingai veikdami jie leidžia pajusti Kristaus buvimą – Jis teikia paguodą, rūpinasi ligoniu, slaugo jo žaizdas. Tačiau jie taip pat yra vyrai ir moterys, turintys silpnybių bei ligų. Jų atžvilgiu ypač tinka žodžiai: „Gavę Kristaus pastiprinimą ir paguodą savo ruožtu esame kviečiami tapti pastiprinimu ir paguoda broliams, su romumu ir nuolankumu sekdami Mokytojo pavyzdžiu“ (Viešpaties angelo malda, 2014 m. liepos 6 d.).

Šiandien Pasaulinė ligonių diena       2020-02-11 11:33

II.
4. Brangūs sveikatos apsaugos darbuotojai, kiekviena diagnostikos, terapijos, tiriamoji veikla, gydymo ar reabilitacijos priemonė skiriama ligonio asmeniui, o sąvoka asmuo visuomet pirmesnė už apibūdinimą sergantis. Todėl jūsų veikimas tebūna visada orientuotas į asmens orumą ir gyvybę, jokia forma nepriimant eutanazijos, asistuojamos savižudybės ar gyvybės nutraukimo net nepagydomos ligos atveju.

Pajutę medicinos mokslo ribotumą ir net nepajėgumą susidūrus su vis problemiškesniais klinikiniais atvejais ir nepalankiomis diagnozėmis, esate kviečiami atsiverti transcendentinei sričiai, kuri gali atskleisti jūsų profesijos giliausią prasmę.

Atminkime, kad gyvybė šventa ir priklauso Dievui, todėl yra neliečiama ir nevalia ja disponuoti (plg. Instr. Donum vitae, 5; Encikl. Evangelium vitae, 29–53). Gyvybę privalu priimti, saugoti, gerbti ir jai tarnauti nuo gimimo iki mirties; to reikalauja tiek protas, tiek ir tikėjimas į Dievą, kuris yra gyvybės Autorius. Kai kuriais atvejais sąžinės prieštaravimas tampa būtinu pasirinkimu, kad galėtumėte nuosekliai laikytis šio „taip“ gyvybės ir asmens atžvilgiu. Kiekvienu atveju krikščioniškos meilės gaivinamas jūsų profesionalumas bus geriausia tarnystė pamatinei žmogaus teisei, teisei į gyvybę. Kai nesugebėsite išgydyti, visuomet galėsite pasirūpinti ligoniu gestais ir procedūromis, teikiančiomis jam palengvinimą ir atgaivą.

Deja, kai kur dėl karų ar ginkluotų konfliktų būna atakuojamas medicinos personalas ir struktūros, kuriose priimami ligoniai. Kai kuriuose regionuose politinė valdžia siekia savo naudai manipuliuoti medicinos pagalba apribodama teisėtą mediko profesijos autonomiją. Iš tikrųjų niekam neatneša naudos, kai puolami tie, kurie aukojasi tarnaudami kenčiantiems visuomenės nariams.

5. Šios 28-osios Pasaulinės ligonių dienos proga mąstau apie daugelį visame pasaulyje brolių ir seserų, kuriems gydymas nepasiekiamas, nes jie gyvena varge. Todėl kreipiuosi į visose pasaulio šalyse esančias sveikatos apsaugos institucijas ir vyriausybes, kad jos neapleistų socialinio teisingumo paisydamos vien ekonominių aspektų. Linkiu, kad būtų bendradarbiaujama jungiant solidarumo ir subsidiarumo principus, užtikrinant visiems prieigą prie tinkamos medicinos pagalbos, siekiant saugoti sveikatą ir ją atgauti. Nuoširdžiai dėkoju savanoriams, tarnaujantiems ligoniams ir dažnai papildantiems tai, ko stinga struktūroms, švelnumo ir artumo gestais atspindintiems Kristaus Gerojo Samariečio atvaizdą.

Visus, kurie neša ligos naštą, drauge su jų šeimų artimaisiais, taip pat visus sveikatos apsaugos darbuotojus pavedu Švenčiausiajai Mergelei Marijai, Ligonių Sveikatai. Visiems laiduoju savo artumą maldoje ir iš širdies teikiu apaštališkąjį palaiminimą.

Iš Vatikano, 2020 m. sausio 3 -ioji, Švč. Jėzaus Vardo minėjimo diena

Pranciškus

Šaltinis https://lvk.lcn.lt/naujienos/,382

Antradienio Evangelija       2020-02-11 5:53

Evangelijos skaitinio komentaro autorius - kun. Nerijus Pipiras

Jėzus atranda laiko visiems. Jo pasiklausyti atvyksta net fariziejai ir keli Rašto aiškintojai iš Jeruzalės. Taip sakant, susirenka kompanija, pro kurios akis net musė negalėtų prasprūsti.

Be abejo, natūralu, kad įgudusi šių žmonių akis kaipmat pamato nusikaltimą: mokiniai nenusimazgojo rankų. Mažmožis. Jis tampa nusikaltimu. Juk pro tokių, viską išmanančių ir žinančių žmonių akis negali niekas prasprūsti. Atrodo, jie ir yra tik tam, kad viską fiksuotų, ir, atėjus laikui, paskelbtų savo verdiktą: Mozės įstatymas buvo pažeistas.

Šiandien daugeliui mūsų atrodo, kad tų fariziejų ir Rašto aiškintojų misija tik tokia ir buvo. Tačiau nereikia pamiršti, kad jie buvo išsilavinę žmonės, kuriems patikėta svarbi misija saugoti Įstatymą ir garantuoti, kad išrinktoji tauta nuo jo nenukryptų. Tikrai tai nebuvo pati lengviausia užduotis. Siekiant išvengti nelaimės Mozės Įstatymas buvo apkrautas taisyklėmis. Kiekviena jų rodės labai svarbi, todėl buvo nevalia nieko kaip nors pažeisti ar pakeisti. Žinoma, taisyklių nėra be išlygų. Tačiau problema, į kurią Jėzus atkreipia dėmesį, yra akcentų sudėjimas į išlygas, pamirštant prasmę. Taip, ilgainiui tos taisyklės ir taisyklėlės buvo virtusios tik reikalavimų rinkiniu, pamirštant tikrąją Įstatymo paskirtį. Atrodė, kad laikytis raidės pakanka.

Jėzus tiek fariziejams, tiek ir mums visiems primena, kad svarbu laikytis ne vien išorinių dalykų. Kad išorė, reikalavimai neturi nustelbti žmogaus vidaus nusiteikimų.

Kai pagalvoji, Jėzus nesmerkia ir nepanaikina nė vienos taisyklės. Tačiau Jis ragina kreipti dėmesį ne į tobulą išorę, bet į esmę. Ko gero, juk, jei mokiniai būtų nusiplovę rankas, nebūtų kilusi ir ši polemika. Tačiau ar tik rankų nusiplovimo užtenka? O kaip širdis, kaip vidus?

Tad ir mes neakcentuokime vien išorinio puošnumo: stengdamiesi, kad gražiai atrodytų išorė, nepamirškime ir vidaus. Nepamirškim, kad šioje srityje – vidiniame nusiteikime, moralėje – tobulos reklamos dėsniai negalioja…
Bernardinai.lt

Antradienio Evangelija       2020-02-11 5:48

(Ps 118, 36a. 29)

Aleliuja. – Mano širdis į tavo potvarkius krypsta,
              į klystkelius patekti neleiski, Dieve. –  Aleliuja.

Evangelija (Mk 7, 1–13)

  Pas Jėzų susirenka fariziejai ir keli Rašto aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės. Jie pamato kai kuriuos jo mokinius valgant suterštomis (tai yra nemazgotomis) rankomis. – Mat fariziejai ir visi žydai, sekdami prosenių padavimu, valgo tik rūpestingai nusiplovę rankas. Taip pat, sugrįžę iš turgaus, jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra dar daug nuostatų, kurių jie laikosi, sekdami padavimu, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo.
  Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių padavimo ir valgo suterštomis rankomis?“
  Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: ‘Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų’. Atmesdami Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių padavimo“.
  Ir jis pridūrė: „Puikiai jūs apeinate Dievo įsakymą, norėdami išsaugoti savąjį padavimą! Antai Mozė yra pasakęs: ‘Gerbk savo tėvą ir motiną’, ir ‘Kas keiktų tėvą ar motiną, mirte tenumiršta’. O štai jūs sakote: ‘Jei žmogus pasako savo tėvui ar motinai: ‘Tebūnie Korban (tai yra: auka Dievui), kuo turėčiau tave sušelpti’, – tuomet jūs nebeleidžiate jam padėti tėvui ar motinai, niekais paversdami Dievo žodį vardan savojo padavimo, kurį esate perėmę. Ir daug panašių dalykų jūs darote“.

Antradienio Dievo Žodžio       2020-02-11 5:47

Psalmė (Ps 83, 3– 5 ir 10–11)

P. Kaip miela man tavo buveinė, dangaus kariuomenių Viešpatie!

  Siela man ilgisi, alpsta
  Viešpaties kiemo atšlainių.
  Mano širdis ir mano kūnas
  džiūgaudami sveikintų gyvąjį Dievą. – P.

  Net žvirblis pastoginę susiranda,
  blezdinga susikrauna lizdą vaikeliams.
  Ilgiuosi aukuro tavo,
  o dangaus kariuomenių Viešpatie,
  o mano Dieve, mano Valdove! – P.

  Laimingi, kurie namuose tavo gyvena,
  nuolatos teikia tau, Viešpatie, šlovę.
  Tu mūsų skydas, o Dieve! Maloniai pažvelki,
  pažvelki į veidą savo pateptinio. – P.

  Viena diena tavo atšlainiuos geresnė,
  negu tūkstantis kur kitur.
  Maloniau man prie Dievo namų slenksčio palikti,
  kaip nedorėlių pastogėj viešėti. – P.

Antradienio Dievo Žodžio       2020-02-11 5:46

Skaitinys (1 Kar 8, 22–23. 27–30)

  Šventyklos pašventinimo dieną Saliamonas visos Izraelio bendrijos akivaizdoje žengė prie Viešpaties altoriaus ir, išskėtęs rankas į dangų, meldė:
  „Viešpatie, Izraelio Dieve! Tenai, danguje, ir čia, žemėje, nėra tokio dievo, kuris kaip tu laikytųsi sandoros ir rodytų palankumą savo tarnams, kurie su visa širdimi jo akivaizdoj gyvena.
  Ar vis dėlto Dievas iš tikro gyvena žemėje? Štai net ir dangus, ir dangų dangūs nepajėgia tavęs aprėpti, tai ką gi kalbėti apie šituos namus, kuriuos pastačiau! Priimk, mano Viešpatie Dieve, savo tarno maldas ir maldavimą! Išgirski šauksmą ir maldą, kurią tavo tarnas tau kalba šiandieną! Naktį ir dieną laikyk atmerkęs akis ant šitų namų, ant buveinės, apie kurią esi sakęs, kad čia tavo vardas gyvensiąs. Išklausyki maldą, kurią tavo tarnas atlieka prie šitos buveinės.
  Atsižvelk į savo tarno ir savo tautos Izraelio meldimą, kada jie melsis prie šitos buveinės! Išgirski juos danguje – vietoje, kur gyveni! Išgirski juos ir būk maloningas!“

Aciu       2020-02-10 16:19

tiems komentatoriams, kurie kvalifikuotai papildo komentarus.Tai labai svarbu visiems tikintiesiems.Net ir tiems, kuriu sielos skendi tamsoje.Tiesos zodis gydo ir skaistina.

Evangelijos komentaras       2020-02-10 5:32

Evangelijos skaitinio komentaro autorius - kun. Nerijus Pipiras

Jėzus gailėjosi žmonių. Jie Jam atrodė suvargę, lyg avys be piemens. Jis mokė juos daugelio dalykų. Todėl nenuostabu, kad garsas apie Jėzų sklido.

Galime stebėtis, kad net Jėzui dar nespėjus išlipti iš valties Genezareto krašte, žmonės jau buvo girdėję apie Jį, todėl pradėjo gabenti visus ligonius. Jie, ko gero, buvo girdėję, o gal ir matę Jėzaus darbus. Galime jausti tą džiaugsmą širdyse, matant, kad Jėzus vaikšto jų pakrantėmis, užeina į jų gyvenamas vietas, lankosi miestuose.

Genezareto vietovės gyventojai jautė, kad Jėzus ateina prisiliesti prie jų gyvenimų, kad Jam svarbios jų bėdos ir džiaugsmai. Jie jas – bėdas ir džiugesio akimirkas – tiesiog suguldydavo prie Jo kojų, jausdami, kad Jo prisilietimas gydo. Be abejo, ir tikėdami Juo… Todėl jiems užteko prisiliesti prie Viešpaties drabužio apvado.

Prisipažinsiu, įkvepiantis tas genezariečių pavyzdys. Turbūt visiems, ne išimtis ir man, reikia mokytis iš jų to nuoširdaus tikėjimo. Taip, iš tiesų tikėjimas gydo. Atsidavimas Viešpaties globai ir vadovavimui gydo.

Tenka patarnauti ligoniams ligoninėje. Ne kartą pastebėjau, kad žmogus, kuris netiki, jog pasveiks, daug sunkiau pakelia ligą ir skausmą. Tuo tarpu tie, kurie pasitiki – daug ramesni… Tikėjimas gydo. Tad sudėkime ir mes visas viltis į Viešpatį.

Ir mums, nė kiek tuo neabejoju, tikrai užteks paliesti Viešpaties drabužį. Išgysime. Iš baimių, sielvarto, netikrumo. Iš visko, kas slegia. Prisilietimas prie drabužio reiškia apsigobti pačiu Viešpačiu. Apsigobti juo – reiškia būti gyvam. Reiškia žinoti, kad drabužio savininkui mes esame svarbūs.

Nebijokime ištiesti rankos Viešpaties apsiausto link. Nebijokime pasielgti taip, kaip elgėsi genezariečiai. Nors, be abejo, toks be galo paprastas jų gestas tiesti rankas prie Viešpaties drabužio daug kam atrodys per pigus, gal net besikėsinantis į privatumą. Tačiau Viešpats savo erdve, savo privatumu dosniai dalijasi su kiekvienu iš mūsų.

Tereikia tik nebijoti. Tereikia tik atnešti ir po jo kojomis paguldyti visą savo kasdienybę.
Bernardinai.lt

Pirmadienio Evangelija       2020-02-10 5:31

(plg. Mt 4, 23)
Aleliuja. – Jėzus skelbė karalystės Evangeliją ir gydė žmonėse visokias ligas. –  Aleliuja.

Evangelija (Mk 6, 53–56)

  Persiyrę per ežerą, Jėzus su mokiniais pasiekė Genezaretą ir čia lipo į krantą.
  Jiems išlipus iš valties, žmonės tuojau pažino Jėzų, paskelbė visai apylinkei ir pradėjo gabenti neštuvais ligonius ten, kur girdėjo jį esant. Ir kur Jėzus užeidavo į kaimus, miestus ar vienkiemius, jie aikštėse guldydavo ligonius ir maldaudavo jį, kad leistų jiems palytėti bent savo drabužio apvadą. Ir kas tik jį paliesdavo, išgydavo.

Pirmadienio Dievo Žodžio       2020-02-10 5:29

Psalmė
(Ps 131, 6–7. 8–10; P.: 8a)

P. Viešpatie, pakilk į savo poilsio būstą.

  Štai išgirdom ją esant Efratoj,
  Jaaro laukuos mes ją radom.
  Eikime ten, kur jis apsistojęs,
  pulkime kniūpsti prie jo papėdės. – P.

  Viešpatie, pakilk į savo poilsio būstą,
  tu, Viešpatie, ir tavo galingoji arka.
  Tegu kunigai iškilniai pasipuošia,
  tegu tavo liaudis džiūgauja, šaukia.
  Tu dėlei Dovydo, dėl savojo tarno,
  savo pateptinio veido neniekink. – P.

Pirmadienio Dievo Žodžio       2020-02-10 5:29

Skaitinys (1 Kar 8, 1–7. 9–13)

  Karalius Saliamonas susišaukė į Jeruzalę Izraelio seniūnus – visus giminių vyresniuosius ir izraelitų šeimynų galvas, – norėdamas perkelti Viešpaties sandoros skrynią iš Dovydo miesto, tai yra iš Siono. Etenimo mėnesyje (tai septintasis mėnuo), per šventes, pas karalių Saliamoną susirinko visi Izraelio vyrai. Dalyvaujant visiems Izraelio seniūnams, kunigai pernešė skrynią kartu su apreiškimo palapine ir joje buvusiais šventaisiais indais. Kunigai ir levitai priėmė nešėjų tarnystę.
  Saliamonas ir visa Izraelio bendrija, susirinkusi pas jį prieš skrynią, pjovė avis ir galvijus, kurių dėl daugybės nebuvo galima nei suskaityti, nei apskaičiuoti. Taigi kunigai pastatė Viešpaties sandoros skrynią į jai skirtą vietą, į Dievo buveinę tuose namuose, į Šventų Švenčiausiąją, po kerubinų sparnais. Mat kerubinai laikė išskėtę sparnus viršum vietos, kur stovėjo skrynia, ir dengė skrynią bei jos kartis iš viršaus. Skrynioje buvo tik dvi akmens plokštės, kurias Mozė buvo įdėjęs prie Horebo, – plokštės sandoros, kurią Viešpats buvo sudaręs su izraelitais, išėjus šiems iš Egipto.
  Kada kunigai iš šventyklos išėjo, šventovę debesis pripildė. Dėl to debesies jie nebegalėjo atlikti tarnystės; mat Viešpaties šlovė pripildė šventovę.
  Tada Saliamonas pasakė:
  „Padangėje Viešpats įkurdino saulę,
  o pats panūdo patamsy gyventi.
  Todėl tau namus pastačiau kuo puikiausius –
  buveinę gyventi per amžinus amžius“.

Paprašyti paprastumo ir drąsos liudyti Jėzų       2020-02-9 21:00

Įsivaizduosiu Jėzų, esantį tarp savo mokinių. Pabandysiu susirasti savo vietą jų tarpe. Įsivaizduosiu save su jais. Stebėsiu jų veidus ir žvilgsnius, nukreiptus į Jėzų. Jie trokšta išgirsti tai, ką Mokytojas nori jiems pasakyti. Jėzus atskleidžia jiems jų gyvenimo uždavinį.

*

„Jūs – žemės druska“. Ir aš turiu būti kaip druska, kuri suteikia skonį ir palaiko šviežumą. Ką galiu pasakyti apie save kaip asmens tapatybę ir savo pašaukimą? Ar sugebu pastovėti kitų akivaizdoje už pašaukimo vertybes, kurias pasirinkau? Ar neprarandu pašaukimo „skonio“, pasiduodamas kompromisams bei vidutiniškumui? Ar mano gyvenimo liudijimas duoda skonio ir šviežumo mano šeimai, bendruomenei, kurioje gyvenu?

*

„Jūs – pasaulio šviesa“. Ar galiu pasakyti, kad mano gyvenimas liudija, jog aš priklausau Jėzui? Ar mano tikėjimas ir kasdieninis gyvenimas yra kaip šviesa, kuri padeda visiems, kurie yra „namuose“? Kas yra mano rykas, kuris dažniausiai pridengia arba gesina manyje Jėzaus šviesą bei šilumą? Apie tai pasikalbėsiu su Jėzumi.

*


Paprašysiu Jėzaus ištvermės malonės, kad niekada neprarasčiau savo pašaukimo skonio ir šviesos. Sužadinsiu savyje paprastumo bei gyvenimo „skaidrumo“ troškimą, kad turėčiau drąsos būti geras, ypač ten, kur kiti gerumą pajuokia.

*

Pabaigos maldoje pavesiu Jėzui visus tuos, pas kuriuos kasdienybė mane siunčia, pradėdamas nuo artimiausių žmonių. Širdies maldoje atiduosiu Jėzui kiekvieną savo susitikimą su kitais žmonėmis. Šiandien maldoje Jėzaus prašysiu:

„Padaryk mane gyvąja Evangelija“.

Nenugalima kryžiaus silpnybė       2020-02-9 20:45

Mons. Adolfas Grušas
Visi esame daugiau ar mažiau geri. Visi kažką dovanojame, paklusdami prigimties balsui, raginančiam parodyti solidarumą, ir kartais atrodo, kad toks garbingų žmonių, nors iš tiesų tai sočių ir viskuo patenkintųjų elgesys, yra pakankamas, norint įvykdyti Dievo valią.
Šio sekmadienio Mišiose girdimas Dievo žodis ragina mus į situaciją pažvelgti giliau, pamėginti aiškiau suvokti, kas yra tas gėris, kurį padaryti esame kviečiami. Bažnyčia siūlo įvertinti mūsų daromų gerų darbų motyvus ir pasekmes.
Ypač pastaruoju metu esame kreipiami į tai, kad kiekvieno gero darbo ištakose mokėtume įžvelgti „Dievą, kuriam patarnaujame silpniausiuose“. Iš tiesų tai galimybė išgyventi gailestingąją meilę sąmoningai, kilniai ir pilnai, pagal Dievo mintį. Tai tarsi mūsų aukojami smilkalai Dievo akivaizdoje. Jei dalijamės, priimame, aprengiame, duodame pastogę, aplankome, pastebime poreikius, mūsų šviesa nušvinta gyvenime, kaip užtekanti aušra.
Kai dalijamės su kitais savimi ir savo meile, mes anaiptol neužsitarnaujame kilniųjų atlygio. Tai veikiau mūsų vidinių žaizdų pagydymas. Atskleisdami sau patiems aplink esančiųjų poreikius, tarnaudami jiems, melsdamiesi už juos, mes užsitarnaujame atlygį iš Viešpaties Dievo. Tai situacija, kai mums nereikia šauktis Dievo, bet kada Jis pats ateina pas mus.
Mūsų šviesa spindės tamsybėse, o mūsų tamsybės taps spindulinga aušra, jei mes stosime prieš priespaudą, prieš neteisybę, bet kokį išnaudojimą, bet kokį šmeižtą, prieš kiekvieną tylą, su kuria susiduria prislėgta širdis, jei nepritarsime ligonių, senų arba tariamai „nenaudingų“ žmonių išstūmimui iš visuomenės. Vis dėlto derėtų prisiminti, jog meilės įstatymą peržengia ne vien tik kiti žmonės. Kartais tai pamirštame ir mes, neatpažindami mus džiuginančio Dievo Veido.
Jei mes bet kokia kaina tarnaujame teisingumui, jei turime drąsos eiti prieš srovę, rizikuodami tapti nešiuolaikiškais, elgtis priešingai daugumos nuomonei, galime būti tikri, jog mus palydės Dievo šlovė. Dievas bus su mumis, drąsindamas, stiprindamas, globodamas taip, kad mūsų balsas taptų girdimas, tiesa, nebūtinai išvengiant kančios.
Verta rimtai pamąstyti apie tai, ką Korinto krikščionims rašė apaštalas Paulius. Šiandien antrajame Mišių skaitinyje girdime jo liudijimą, kuris tampa dar vienu ir esminiu motyvu dalintis meile. Paulius yra „pasiryžęs nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą“.
Mylėti nemylimus, lankyti nevaišingus, maitinti tuos, kurie negali atsakyti tuo pačiu… Tai darome todėl, kad jie yra „niekas“ ir todėl, kad nenorime žinoti nieko kito, tik Viešpatį Jėzų ir tą nukryžiuotą. Todėl, kad už kiekvienos vargo ir skausmo grimasos spindi Jo Veidas.
Kaip krikščionys ir kaip Bažnyčia mes negalime nekreipti dėmesio į nerimą keliančius Evangelijos klausimus: kodėl esame kviečiami mylėti neturtą? Kodėl mums liepiama kovoti prieš neteisingumą? Kodėl kiekvieno krikščionio širdyje turi degti pasipiktinimo ugnis, matant neteisingą perteklių ir žvelgiant į visokį vargą?
Atsakymas tegali būti vienas: taip yra todėl kad mes pažįstame Kristų, ir tą nukryžiuotą. Mes esame Nukryžiuotojo Kristaus silpnybė. Taip ir visi nuogi, alkani, paklydę, neišklausyti, nepastebėti, atstumti, apleisti žmonės, už kurių stovi nukryžiuotas Jėzus, privalo tapti mūsų silpnybe.
Būti visiems spindinčia šviesa, ant kalno pastatytu miestu, skonį suteikiančia druska, – viso to iš mūsų nori Jėzus. Išganytojo netenkina nei tikintieji, nei jų bendruomenės, besislepiančios nuo pasaulio, baimingos, užsimaskavusios, bijančios ką nors papiktinti, nes pačios yra panašios į visus pasaulio pagonis. Jėzus eina toliau. Jis tvirtina, kad visi privalo matyti mūsų gerus darbus ne todėl, kad jie būtų įvertinti, ar tuos darbus atliekantieji būtų apdovanoti medaliais. Vienintelis tikinčiojo troškimas yra tai, kad tie darbai padėtų kitiems žmonėms pažinti ir garbinti Dievą.
Mums tereikia pasirūpinti, tegul kartais ir sunkiai, kad galų gale mūsų šviesa suspindėtų, kad mes pajustume kilnaus gyvenimo skonį ir tai leistume suprasti kitiems…

Jota       2020-02-9 19:55

Tai va, cituoja nei į tvorą, nei į mietą, nelabai net suprasdami citatų turinio. Iš čia ir tas negyvas parodomasis tikėjimas, Kristaus nepažinimas ir susvetimėjimas.
Rytoj prasidės citavimo ekstazė, visokie jausminiai “mistiniai” potyriai ir pan.

Jan       2020-02-9 19:51

AČIŪ, kun. Ramūnai. Sutinku, kad dauguma iš mūsų tūno savame susikurtame, uždarame pasaulyje, t.y. visiškai išsidvokę.

Kun. br. Ramūnas Mizgiris OFM       2020-02-9 19:48

Nė vienas nėra krikščionis tik dėl savo išganymo, nes krikščionybės esmė – gyvenimas dėl kitų. Juk ir druska skirta ne sau, bet kad suteiktų maistui skonį ir išlaikytų jį šviežią, taip pat ir šviesa – nešviečia sau, bet apšviečia aplink esančius daiktus ir kūnus. Abu šio sekmadienio Evangelijos įvaizdžiai – druska ir šviesa – turi tą pačią tarnystės, kurią atlieka kitiems, prasmę. Tad bibliniai druskos ir šviesos vaizdiniai – užuomina į tai, kad Bažnyčia atlieka pavadavimo vaidmenį. Žemės druska numato, jog ne visa žemė yra druska. Bažnyčia tam tikru būdu pasitarnauja visumai ir įsiskverbia į pačią visumą. Ji turi suvokti labai specifinę savo misiją kaip išsiveržimą iš savo pasaulio į Dievo šviesą, idant į pasaulį galėtų plūsti gaivus oras.

Jota       2020-02-9 19:36

Gerb. Kardinolas ragina tikinčiuosius skleisti savo tikėjimą: “Prie mūsų gyvenimo prisiliečiantys žmonės turi visiškai aiškiai matyti, į ką tikime ir kaip gyvename”.

Iš tikrųjų neseniai labai aiškiai pamačiau, į ką jie tiki, ir pagalvojau, kaip katalikai skleis savo tikėjimą, jeigu jie visiškai jo nepažįsta! Kuo jie tiki?  Visokiausiomis fantazijomis, reinkarnacija, nežino, ar žmogus turi sielą, ar ji mirtinga, ar nemirtinga (!!), neatpažįsta dvasinių dalykų, tiki, kad ir protestantai priima tikrą Kristaus Kūną ir Kraują (!), taip pat kad ir išpažįstant kitas religijas, galima būti išganytam (!), tiki visokiais pagoniškais dalykais ir t.t. O jei pabandai paaiškinti krikščionybės pagrindus - neduokdie papulti tokiam į akiratį, - sugrauš gyvą, apkaltinę komunizmu, KGB, baisiais veidmainiškais kėslais ir pasaulinio masto išdavystėmis.

Kas dėl to kaltas? Aš pažinojau nemažai katalikų kunigų, bet jie irgi labiau domėjosi politika, menais ar žemės ūkiu, nei savo avelių išganymu. Jums (Katalikų bažnyčiai) reiktų sugrįžti bent prie lefebristų uolumo, galbūt po to nusitiestų kelias į tikrąjį pamaldumą ir Dievo garbinimą. Dabar Katalikų bažnyčioje aš nematau jokio tikėjimo. Chaosas, nesupratimas, į ką reikia tikėti, kodėl reikia tikėti, net ketinimai viską atidėti po mirties(!), o ten jau bus matyti… Nelinksma!

ah1       2020-02-9 15:17

žydų pasakai apie duonos dalijimasi su neturinčiais duonos,  lietuvių tauta turi lietuvių  išminies perlą -  liaudies patarimą  “duok žmogui meškerę o ne žuvį”, išmokink žuvaut o ne dykai žuvį valgyt ir būti parazitu ant kitų sprando.

ah1       2020-02-9 14:37

kiekviena tauta turi savo pasakas.Lietuviai turi pasaką “Eglę žalčių karalienę”, kurios moralas neauginti atėjūno reptiloido vaikų ir tik taip išlikti amžinai žaliai, giminei susitelkti prieš atėjūną reptilodą ir be gailesčio užkapoti reptiloidą dalgiais, kad patiems išlikti. panaįiai porina ir Aristotelis knygoje ” Politika” - arba atėjūnai išnaikina vietinius arba vietiniai atėjūnus.

Jota,        2020-02-9 12:34

tai kas vis dėlto tas čekistas pulkininkas tardytojas Aleinikovas, persekiojęs kunigus ir krikščioniškų pažiūrų filosofus? Tavo vyras, uošvis? O gal tėvas? Jeigu jau čiulbi apie sąžinę ir savigarbą, galėtum garbingai ir atsakyti į klausimą. O tu uoliai tęsi jo darbą - valai ,,erdvę” netgi nuo Dievo žodžio citatų ir kemši savo sukurtas nesąmones, kad žmonėms atrodytų, jog tai krikščionys (ypač katalikai, nes jų Lietuvoje daugiausia) yra visiški bukiai. Matai, Jota, KGB mokykloje gali išmokyti tam tikrų veiklos metodų, bet košės į smegeninę prikrėsti negali. Tokia tavo tragedija.

Jota       2020-02-9 11:54

Sąžinės ir savigarbos.

Cha,       2020-02-9 11:28

čia,  tu vėl apie save?

Jota       2020-02-9 11:23

Nereikia slėpti savo tikėjimo iš baimės ar abejingumo, bet nereikia ir pulti į kitą kraštutinumą - brukti savo tikėjimą per prievartą, persekioti kitaip manančius, lyderiauti, smerkti ir bausti kitus (prisiminkite Katalikų bažnyčios istoriją, inkviziciją, kankinimus, kryžiaus karus ir pan., visko net nesuminėsi).  O internete prievarta ir nesveikas lenktyniavimas pasireiškia besaikiu katalikiškų pamokslų citavimu, visos erdvės užgožimu vien religinėmis citatomis.

Tokie mes esame       2020-02-9 10:39

ir dar drįstame save vadinti krikščionimis, t.y. - ne mano kiemas, ne mano pupos - tolerancija. Manau, kad prisitoleravome tiek, kad patys skęstame tame mėšle. Ar Jonui Krikštytojui nukirto galvą už tai, kad jis tylėjo? Ar Jėzų nukryžiavo už tai, kad Jis pataikavo Rašto aiškintojams fariziejams? Kodėl taip atsitinka?Kodėl dabar nebėra tokių Jonų, kurie nebijotų pasakyti tiesos valdovams? Atsakymas vienas - baimė. O, juk baimė ateina iš piktosios dvasios, vadinasi mes esame jos tarnai, t.y. paklūstame baimei. O kodėl paklūstame? Todėl, kad gyvename patys nuodėmėje ir bijome, kad nebūtų paviešinta. Tik už šios virvutės mus velnias laiko pririštus ir tampo, kaip marionetes lėles.


Rekomenduojame

Romas Lazutka. Milijardai dar tik pažadas verslui, o žmonių skurdas jau čia

Liudvikas Jakimavičius. Galimi paaiškinimai

Algimantas Rusteika. Šitie neramumuose ir riaušėse būtų pirmieji

Vytautas Sinica: Ką daryti su Lietuvos ekonomika? Įgalinti lietuvius pačius kurti darbo vietas

Kunigas egzorcistas Arnoldas Valkauskas: Pandemija nėra Šėtono pergalė

Geroji Naujiena: Jėzau, Tu mūsų viltis

Ramūnas Aušrotas. Naujoji Zelandija skubos tvarka liberalizavo abortus

Nijolė Bulotaitė. Kunigas Alfonsas Lipniūnas: lietuviško žodžio ir katalikiškos meilės galia

Kaip karantinas pakeitė lietuvių gyvenimą?

Ramūnas Aušrotas. Net ir katalikiškoje mokykloje apie „Didžiąją Prancūzijos revoliuciją“ dėstoma liberalų propaganda

Povilas Gylys. Nerimas dėl ekonominės krizės suvaldymo

Susipažinkime: Dievo Tarnas kun. Alfonsas Lipniūnas

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie Cacą ir Kaką

Laimonas Kairiūkštis. Ar visiems verslininkams reikia padėti?

Liudvikas Jakimavičius. Kova su korona iš mano balkono

Jurga Karčiauskaitė-Lago. Ispanija – pavyzdys kaip nedaryti!

Tikintieji kviečiami kasdien drauge melstis šv. Juozapo maldą

Vytautas Rubavičius. Karūnuotasis keičia pasaulį

Rasa Čepaitienė. Karantinas (II): kinų pavasaris. Antroji dalis: politekonominė

In memoriam: Vaclovas Bagdonavičius

„Iš savo varpinės“. Naujausios PSO rekomendacijos: karantinas COVID-19 nesustabdys?

Marius Malakauskas. #LaikykisVeryga

Italija: kunigas, atidavęs kitam pacientui savo plaučių ventiliatorių, mirė nuo koronaviruso

Neringos Venckienės pranešimas spaudai: Ar buvo galima tikėtis kitokios teismo nutarties?

Vytautas Radžvilas. Dagio „krikščioniškos“ frakcijos pavardės

Vytautas Sinica. Visi genijai pasiruošę vertinti po laiko

Mindaugas Skrupskelis iš Kinijos: kovo 26-osios įrašas apie pasaulio atsaką į CoVid-19 iššūkį

Aras Lukšas. Precedento neturinti byla: Lietuva prieš nacizmą

LGGRT Centro tyrimo išvadas patvirtino Rusijos Federacijos valstybinis archyvas

Susitelkusi Lietuva. Mykolas Kleck: „O, Lietuva, kaip aš tave myliu“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.