Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Kad vaikščiotume Viešpaties šviesoje!

Tiesos.lt redakcija   2019 m. gruodžio 1 d. 9:00

126     

    

Geroji Naujiena: Kad vaikščiotume Viešpaties šviesoje!

Viešpats surinks visas tautas į amžinąją Dievo Karalystės taiką

Žodis, kurį Amoso sūnus Izaijas regėjo apie Judą ir Jeruzalę. Paskutinėmis dienomis Viešpaties namų kalnas stovės ant tvirtos papėdės ir kyšos iškilęs aukštai virš kalvų. Prie jo paplūs visos tautos. Į ten atkeliaus daugybė tautų ir sakys: „Ateikite! Mes žengiame į Viešpaties kalną, į Jokūbo Dievo namus! Jisai teparodo mums savo kelius, kad eitume jojo takais. Iš Siono ateis paliepimas, iš Jeruzalės – Viešpaties žodis“. Jis spręs ginčus tarp tautų, sudrausmins daugybę genčių. Ir perkals jos savo kalavijus į arklus ir ietis – į pjautuvus. Tauta prieš tautą nebekels kalavijo, ir niekas daugiau nesipratins kariauti. Ateikite, Jokūbo namai, ir vaikščiokime Viešpaties šviesoje! (Iz 2, 1–5)

* * *

Į Viešpaties būstą džiaugsmingai keliaujam

Džiaugiuosi išgirdęs, kas man pasakyta:
„Į Viešpaties būstą keliaujam!“
Štai mūsų koja jau stovi
tavo, Jeruzale, vartuos. –

Jeruzale, mieste puikusis,
tvirtai pastatytas, tarsi nulietas!
Čionai plaukia žmonės, Viešpaties žmonės. –

Juk priedermė Izraeliui Viešpatį šlovint.
Teisėjams krasės čia stovi,
čia – sostai Dovydo ainiams.

Jeruzalei melskit ramybės,
kad būtų saugūs visi, kas ją myli.
Tebūna taika visam miestui,
jo rūmams – ramybė.

Sakau: tegu klesti ramybė!
Juk čia mano broliai, bičiuliai,
čia mūsų Viešpaties Dievo buveinė.
Meldžiu tau gerovės! (Ps 121, 1–9)

 

* * *

Mūsų išganymas arti

Broliai! Supraskite, koks dabar laikas. Išmušė valanda jums pabusti iš miego. Dabar išganymas arčiau negu tuomet, kai įtikėjome. Naktis nuslinko, diena prisiartino. Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais! Kaip dieną, elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių.  (Rom 13, 11–14)

 

* * *

Budėkite, kad būtumėte pasirengę

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant. Kaip dienomis prieš tvaną žmonės, nieko nenumanydami, valgė, gėrė, tuokėsi ir tuokė vaikus iki pat dienos, kurią Nojus įžengė į laivą, kai užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir Žmogaus Sūnus atėjimo metu. Tuomet iš dviejų, kartu esančių laukuose, vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta. Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats. Supraskite ir tai: jeigu šeimininkas žinotų, kurią nakties valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus. Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“.(Mt 24, 37–44)

 

* * *

Viešpatie Dieve, tikėdami Tavo vienatinio Sūnaus buvusį atėjimą, o būsimo laukdami prašome Tave: leisk pamatyti savo gyvenimą to atėjimo šviesoje ir suteik ryžto nusimesti tamsos darbus.
Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje medžiamės ir už Lietuvą Tiesoje: gailestingasis Dieve, sutvirtink mūsų Tikėjimą, Viltį ir Meilę, kad atkakliai ieškotume Tavo Tiesos ir pasitiktume ateinantį Kristų teisumo darbais.
Užtarimo maldoje prisimename ir visus, kuriuos Tu pašaukei darbuotis savo vynuogyne – teišlieka jie tvirto tikėjimo, kad su pasitikėjimu skelbtų Tavo Žodį ir padėtų susivokti, jog esame laisvi rinktis Dievo vaikų vertą gyvenimą.
Meldžiamės ir už šio pasaulio valdančiuosius – kad jie rastų drąsos ieškoti Tavo, Viešpatie, valios ir ryžtųsi savo sprendimais likti ištikimi Tiesai.
Duok, Viešpatie, kad visi savo tėvų žemėje pasijutę nereikalingi, vieniši ar atstumti, ne nusigręžtų nuo jos, o rastų Tavyje jėgų veikliai artimo meilei – palaimink jų ryžtą gausiu derliumi, kad jis įkvėptų ir jau išvykusius – tesugrįžta ir jie kurti Lietuvą Tiesoje.
Suteik, Viešpatie, ir mums, Tiesos.lt bendruomenei, savo išganingųjų malonių, kad Tavo sutelkti ir laiminami įveiktume susiskaldymus, kad atmetę nevilties kultūrą, eitume į pasaulį dalytis Įsikūnijusio Žodžio šviesa. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

* * *

Arnoldas Valkauskas. Mintys pamąstymui: besiblaškantiems laimingas gyvenimas – kaip horizontas

 

 

* * *

Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Budėti ir gyventi Dievo šviesoje
Homilija

„Budėkite [...]. Būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“ (Mt 24, 42. 44). Kodėl Jėzus savo klausytojus primygtinai ragino budėti? Jei šeimininkas nebudi, vagis gali išnešti tai, kas buvo uždirbta ir sukaupta. Tačiau jei žmogus nebudi, jis rizikuoja prarasti daugiau už didžiausius turtus – amžinąjį gyvenimą; be to, rizikuoja apgriauti ir savo laikinąjį gyvenimą. Dievo žodis kviečia budėti ir ruoštis Viešpaties atėjimui. Per Adventą lauksime ne pasaulio pabaigos, bet Jėzaus atėjimo į mūsų gyvenimą.

Pirmasis žingsnis, kurį turime žengti, – tai budėti. Apaštalas Paulius ragina: „Išmušė valanda jums pabusti iš miego“ (Rom 13, 11). Kiek daug yra miegančiųjų! Vieni miega klaidžiodami interneto pasaulyje. Kiti miega su alaus ar degtinės buteliu. Treti miega pasinėrę pramogose. Daugelis Adventą paverčia ne Kristaus laukimo, bet koncertų ir kalėdinių dovanų pirkimo metu. Reklama nekviečia laukti ateinančio Kristaus – kviečia tik pirkti ir linksmintis. Mes esame laisvi rinktis, kas mums yra svarbiau: pramogauti ar tapti geresniais Jėzaus draugais.

Nuolat girdime raginimą mėgautis gyvenimo malonumais: cigaretėmis, alumi, seksu, prabangiu gyvenimu. Reklama skatina mėgautis gyvenimu ir nemąstyti, kuo viskas gali pasibaigti. Šie reklamos balsai nekalba, kad rūkydamas rizikuoji gauti plaučių vėžį, gerdamas – tapti ligoniu ir, galbūt, išmaldos prašančiu nelaimėliu. Mėgaudamasis netvarkingu seksu, gali paniekinti jaunystę ir nesukurti tvirtos santuokos; mėgaudamasis įsigytais turtais, gali tapti savanaudis ir aklas svetimam vargui.

Čia, žemėje, esame tarsi emigrantai, laikinai gyvenantys svetimame krašte, bet nuolat mąstantys apie tėvynę. Ši tėvynė – tai Jėzaus pažadėtas amžinasis gyvenimas Dievo šviesoje. Apaštalas Paulius apie ją kalba: „Mes žinome, kad, mūsų žemiškosios padangtės būstui suirus, mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje. [...] Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu. Vis dėlto esame gerai nusiteikę ir pasiruošę palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį“ (2 Kor 5, 1.7–8).

Dievo žodis nuo pirmojo Advento sekmadienio mus kvies budėti ir laukti ne tik ateinančios Kristaus Gimimo šventės, bet ir budėti, kad Kristus gimtų ir gyventų kiekvieno mūsų širdyje. Adventas kvies budėti ir keistis į gera, budins nepramiegoti susitikimo su Viešpačiu.

Gyventi be Dievo ir tikėjimo – tai gyventi tamsoje, nors, save apgaudinėdami, tą tamsą vadintume mokslo pasiekimais ar pažanga. Pranašas Izaijas ragina: „Ateikite, kopkime į Viešpaties kalną, į Jokūbo Dievo Namus, kad jis pamokytų mus savo kelių, kad mes eitume jo takais. [...] Ateikite, gyvenkime Viešpaties šviesoje“ (Iz 2, 3.5).

Pirmąjį Advento sekmadienį Mišių liturgija mus kalbina apaštalo Pauliaus žodžiais: „Nusimeskime tamsos darbus“ (Rom 13, 12). Apaštalas išvardija tuos tamsos darbus – girtavimą, neskaistumą, nesantaiką, pavyduliavimą – ir ragina: „Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių“ (Rom 13, 14).

Nusimetame tamsos darbus, kai susitaikome su Dievu, apgailėdami savo nuodėmes, pirma proga atlikdami nuoširdžią išpažintį ir pataisydami tai, kas buvo sukreivinta.

Apsivilkti Jėzumi Kristumi reiškia priimti Evangelijos žodį, į kurį per Adventą bandome atidžiau įsiklausyti. Dėl to reikės valandėlei atsitraukti nuo televizijos ar interneto ir ją paskirti Šventajam Raštui, gerai religinei knygai. Dvasiniams dalykams tampame imlesni, kai pradedame šiek tiek save drausminti, todėl apaštalas Paulius neatsitiktinai ragina nelepinti savo kūno.
Tebūna Advento metas visiems palaimingas, padedąs bent truputėlį dvasiškai paaugti.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Labai prasmingi,       2019-12-7 12:47

kai šiandien švenčiame šv. Ambraziejus, vyskupas, Bažnyčios mokytojas ir Evangelijoje Jėzaus pasakyti žodžiai:  „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“          Sos­ti­nė­je Amb­ra­zie­jus (gim 337 m.)stu­di­ja­vo tei­sę ir re­to­ri­ką. Ta­po ad­vo­ka­tu, o pas­kui ir pre­to­riu­mi. Už­ėmęs šį pos­tą, jis (35 m.) 374 me­tais ir at­vy­ko į Mi­la­ną su už­duo­ti­mi už­kirs­ti ke­lią ne­ra­mu­mams, ku­rie tais lai­kais daž­nai ly­dė­da­vo triukš­min­gus vys­ku­pų rin­ki­mus. Tuo me­tu Mi­la­ne kaip tik bu­vo rū­pi­na­ma­si pa­skir­ti ne­se­niai mi­ru­sio vys­ku­po įpė­di­nį.

Amb­ra­zie­jus ta­da bu­vo tik ka­te­chu­me­nas, t. y. dar ne­bu­vo pa­krikšty­tas, to­dėl ga­lė­jo ti­kė­tis vis­ko, tik ne to, kad jį pa­tį vi­suo­ti­niu pri­ta­ri­mu iš­rinks už­im­ti vys­ku­po vie­tą. Pa­si­nau­do­da­mas sa­vo kaip aukš­to im­pe­ri­jos val­di­nin­ko au­to­ri­te­tu, jis tu­rė­jo įsi­kiš­ti ir nu­mal­šin­ti po­rą jau be­ky­lan­čių maiš­tų, o tai pa­da­rė taip iš­min­tin­gai, ra­miai ir ryž­tin­gai, kad ne­no­ro­mis į mies­to pir­mo­jo krikš­čio­nio pos­tą iš­kė­lė pats sa­ve.

Štai, kaip vis­kas vy­ko. Po ke­lių aud­rin­gų dis­pu­tų, ku­riuos pui­kiai su­val­dė pre­to­rius ka­te­chu­me­nas Amb­ra­zie­jus, sto­jus ato­kvė­pio va­lan­dė­lei, vie­nas dar ge­rai kal­bė­ti ne­mo­kan­tis vai­kas ėmė šauk­ti: „Amb­ra­zie­jus vys­ku­pas! Amb­ra­zie­jus vys­ku­pas!“ Tai, ži­no­ma, bu­vo ne­įpras­tas įvy­kis, ku­rį vi­si su­pra­to kaip žen­klą iš dan­gaus, ir tar­si ai­das ėmė kar­to­ti: „Amb­ra­zie­jus vys­ku­pas! Amb­ra­zie­jus vys­ku­pas!“ Ir taip tas varg­šas pre­to­rius, vel­tui tei­sin­da­ma­sis, jog yra ne­ver­tas to­kio pos­to ir jam ne­pa­si­ren­gęs, tą pa­čią aki­mir­ką bu­vo pri­vers­tas pri­si­im­ti mies­to aukš­čiau­sias baž­ny­ti­nes pa­rei­gas. Jis sku­biai bu­vo pa­krikšty­tas ir kon­sek­ruo­tas vys­ku­pu, o po to strim­gal­viais puo­lė mo­ky­tis vis­ko apie krikš­čio­nių ti­kė­ji­mą, nes šio­je sri­ty­je iš tie­sų ma­žai ką iš­ma­nė. Jis iš­stu­di­ja­vo Šven­tą­jį Raš­tą, Baž­ny­čios tė­vų ir mo­ky­to­jų raš­tus bei su­ge­bė­jo taip iš­prus­ti ir tiek įsi­gi­lin­ti, jog po mir­ties, kar­tu su di­džiuo­ju Au­gus­ti­nu iš Ta­gas­tės, ku­riam pa­dė­jo at­si­sa­ky­ti tuš­čio bei leng­va­bū­diš­ko gy­ve­ni­mo ir ku­rį pats pa­krikš­ti­jo, nu­si­pel­nė bū­ti lai­ko­mas vie­nais la­biau­siai ap­si­švie­tu­sių Baž­ny­čios žmo­nių, mo­ky­to­jų.

Labai prasmingi,       2019-12-7 12:46

kai šiandien švenčiame šv. Ambraziejus, vyskupas, Bažnyčios mokytojas ir Evangelijoje Jėzaus pasakyti žodžiai:  „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“
    Ta­čiau Amb­ra­zie­jus su­ži­bė­jo la­biau kaip ap­dai­rus ir iš­min­tin­gas ben­druo­me­nės va­do­vas, o ne kaip te­olo­gas. Jis bu­vo pui­kus pa­moks­li­nin­kas, tu­rė­jo do­va­ną Die­vo žo­dį iki smul­kme­nų iš­gvil­den­ti pa­vyz­di­niuo­se, bet mie­lai pa­pras­tuo­se pa­moks­luo­se.</p)

Jis bu­vo ir gai­les­tin­gas žmo­gus. Ta­pęs vys­ku­pu sa­vo ne­ma­žą pa­vel­dė­tą tur­tą pa­do­va­no­jo varg­šams, o krikš­čio­nių ben­druo­me­nes įpa­rei­go­jo su­teik­ti pa­gal­bą vest­go­tų or­dų puo­li­mų 378 me­tais au­koms. Jis rin­ko pi­ni­gus ypač be­lais­viams išpirk­ti, lie­pė net­gi iš­ly­dy­ti auk­si­nes ir si­dab­ri­nes baž­ny­čių tau­res bei tą me­ta­lą pa­nau­do­ti kaip iš­pir­ką.

Mė­go li­tur­gi­ją, t. y. mal­das, gies­mes bei ben­druo­me­ni­nes re­li­gi­nes apei­gas, ir iš­kė­lė jų ka­te­che­ti­nę ir ug­do­mą­ją ver­tę. Jis ir pats su­kū­rė ke­le­tą him­nų, ku­rie dar ir da­bar gie­da­mi Mi­la­no vys­ku­pi­jos nau­do­ja­mo­je Šv. Amb­ra­zie­jaus li­tur­gi­jo­je bei į Va­ka­rų apei­gas įve­dė pa­kai­ti­nį psal­mių gie­do­ji­mą.

Ta­čiau jo drą­sa ir įta­ka ypač aiš­kiai at­si­sklei­dė jo san­ty­ky­je su po­li­ti­ne val­džia. Jei­gu im­pe­ra­to­riams Gra­cia­nui ir Va­len­ti­nia­nui II jis bu­vo tar­si dva­sios tė­vas, tai žiau­riam ir aro­gan­tiš­kam Te­odo­si­jui I bu­vo griež­tas ir ne­per­mal­dau­ja­mas tei­sė­jas. Te­odo­si­jus I tu­rė­jo pras­tą įpro­tį sa­vo va­lią dik­tuo­ti ir Baž­ny­čios rei­ka­luo­se, rei­ka­lau­da­mas jam ne­pri­klau­san­čių pri­vi­le­gi­jų ir pri­ori­te­tų.

Di­dy­sis Mi­la­no vys­ku­pas, griaus­min­gu bal­su skelb­da­mas „Im­pe­ra­to­rius yra Baž­ny­čio­je, bet ne virš Baž­ny­čios“, bai­siai įsi­utin­da­vo Te­odo­si­jų I, ir kar­tą Amb­ra­zie­jus nuo žo­džių per­ėjo prie veiks­mų.

Lan­ky­da­ma­sis Mi­la­ne Te­odo­si­jus I nu­vy­ko į ka­ted­rą da­ly­vau­ti re­li­gi­nė­se apei­go­se ir ra­miai, o gal ir ko­vin­gai bei aro­gan­tiš­kai, įsi­tai­sė cho­re – dva­si­nin­kams skir­to­je vie­to­je. Amb­ra­zie­jus ne­si­lei­do įbau­gi­na­mas (tai bu­vo pir­mas kar­tas, kai jie­du su­si­ti­ko akis į akį) ir nu­siun­tė žmo­gų šiam pa­sa­ky­ti, kad jo vie­ta ne ten, bet ki­ta­pus tran­sep­to, kar­tu su ki­tais ti­kin­čiai­siais.

Dar dra­ma­tiškes­nis bu­vo ki­tas abie­jų su­si­dū­ri­mas: Te­odo­si­jus I, no­rė­da­mas nu­baus­ti už mies­to įgu­los ko­men­dan­to nu­žu­dy­mą, bu­vo už­sa­kęs iš­žu­dy­ti sep­ty­nis tūks­tan­čius ne­kal­tų te­sa­lo­ni­kie­čių. Amb­ra­zie­jus pa­si­pik­ti­nęs ne tik pa­smer­kė šį žiau­rų po­el­gį, bet ir įpa­rei­go­jo im­pe­ra­to­rių vie­šai at­gai­lau­ti. Te­odo­si­jus I tai da­rė nuo spa­lio iki pat Ka­lė­dų. To iki šiol nie­kas ne­bu­vo re­gė­jęs!

Amb­ra­zie­jus mi­rė 397 me­tų ba­lan­džio 4 d. bran­daus am­žiaus. Jį ap­ver­kė vi­si krikš­čio­nys, lai­kę jį be­veik ant­ruo­ju po­pie­žiu­mi – toks di­de­lis bu­vo jo mo­ra­li­nis au­to­ri­te­tas ir toks šven­tas jo gy­ve­ni­mas.

Evangelijos komentaras       2019-12-7 10:51

Kun. Robertas Urbonavičius. „Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens“, – ši Viešpaties širdies nuostata yra raktas į Jo misiją. Visi Jėzaus duoti ženklai ir padaryti stebuklai, visas mokymas, galiausiai kančia bei mirtis ant kryžiaus yra iš meilės mums – suvargusiems, apleistiems, pamirštiems ir pasimetusiems.

Jo paliktoji Bažnyčia pirmiausia kviečiama būti Gailestingumo ženklu. Vieta, kur Kristus ir toliau gydo, moko, išlaisvina ir atleidžia. Visa, kas trukdo atlikti šią misiją, nėra iš Dievo.

Viešpats mumis pasitiki labiau nei mes patys savimi ir nori, kad būtume Jo Gailestingosios Meilės bendradarbiais.

„Siono tauta, Jeruzalės gyventoja, tau nebereikia verkšlenti. Jisai tavęs pagailės, kai šauksies pagalbos; tave išklausys, kai išgirs tavo šauksmą.“

Šio šeštadienio Evangelija       2019-12-7 6:54

Evangelija (Mt 9, 35–10, 1. 6–8)

  Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas įvairias ligas bei negales.
  Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens. Tuomet jis tarė mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“.
  Pasišaukęs dvylika mokinių, Jėzus suteikė jiems valdžią netyrosioms dvasioms, kad išvarinėtų jas ir gydytų įvairias ligas bei negales.
  Tuos mokinius Jėzus išsiuntė, duodamas jiems nurodymų:
  „Lankykite pražuvusias Izraelio namų avis. Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė. Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, nuvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“

Šio šeštadienio Dievo žodžio       2019-12-7 6:53

Psalmė (Ps 146, 1–6)

Palaimingas, kas Viešpaties laukia.

  Garbinkit Viešpatį! Gražu jo garbei giedoti,
  miela jį šlovint!
  Jisai atstato Jeruzalės miestą,
  išblaškytuosius sūnus Izraeliui grąžina.

  Gydo sužeistas širdis
  ir jų opas tvarsto.
  Žvaigždes suskaičiuoja,
  vardais jas vadina.

  Mūsų Valdovas didis ir visagalis,
  jo išmintis begalinė.
  Jis nuolankiuosius palaiko,
  bedievius prispaudžia prie žemės.

Posmelis prieš Evangeliją (Iz 33, 22)
Viešpats – mūsų teisėjas,
              įstatymų leidėjas ir mūsų valdovas, – jis mus išgelbės.  Aleliuja.

Šio šeštadienio Dievo žodžio       2019-12-7 6:52

Skaitinys Iz 30, 19–21. 23–26

  Štai ką sako Viešpats Dievas, Izraelio Šventasis: „Siono tauta, Jeruzalės gyventoja, tau nebereikia verkšlenti. Jisai tavęs pagailės, kai šauksies pagalbos; tave išklausys, kai išgirs tavo šauksmą.
  Nors Viešpats jums davė ir prastą duoną bei šykštų vandenį, tačiau tavo mokytojas nebesislėps. Tavo akys regės tavo mokytoją, tavo ausys girdės, kaip jis tau už nugaros šauks: ‘Štai toks yra kelias, kuriuo jūs privalote eiti’, kada jūs pakrypsite į dešinę ar kairę.
  Tada jis lietaus duos pasėliui, kuriuo tu būsi apsėjęs žemę. Grūdai, kuriuos atneš laukas, bus derlūs ir maistingi. Tavieji galvijai tą dieną ganysis po pievas plačiausias. Jautis ir asilas, įdirbantys lauką, gaus ėsti kvapingo mišinio, kurį jiems pames krakėm ir šakėm.
  Kiekvienam aukštam kalne, kiekvienoj iškilioj kalvoje tekės vandeningi upeliai tą didžiojo žudymo dieną, kada kris bokštai. Mėnulio šviesa bus saulės šviesos stiprumo, o saulės šviesa bus septyngubai stipresnė už septynių dienų šviesą – tuomet, kai   Viešpats gydys padarytas jo tautai pažaidas, apraišios josios žaizdas“.

Jan       2019-12-6 22:10

Manau, kad daugeliui pamatyti Dievą trukdo žmogaus puikybė. Kaip nemalonu bendrauti su tokiu, kai jam terūpi tik aššššššššššššššš.

O šios dienos Evangelija       2019-12-6 22:03

kalba apie neregius, kurie, kaip taisyklė sėdėdavo pakelyje nuošaliau, o čia seka iš paskos ir net prieina Jėzaus namus. Ką tai sako? Kad jie, šiaip, kažką tai mato, jei atėjo iki Dievo namų. Manau, kad iš mūsų daugelis yra tokie neregiai, bet eina tikėjimo keliu iki kol sutinka Dievą savo širdyje ir tada praregi, praregi širdimi. Tik tad žmogus gali atskirti tiesą nuo melo, tik tada suvokia kas yra jo puikybė ir tik tada ima keliauti tuo siauruoju keliu vedančiu į dangaus karalystę.

Jota       2019-12-6 18:23

Na va, mano slaptavardį ir net vardą pavardę (nors ir neteisingai) parašėt, o pats (ar pati) net neprisistatėte.
Iš kur jūs žinote, kad mano vienintelis rūpestis būtent nėra tas, kurį jūs paminėjot (apytikriai)? Ir koks man tikslas demonstruoti savo pranašumus pradedantiesiems? Jei kokiam profesoriui, tai gal ir būtų smagu, o pradedantiesiems - ką jiems pademonstruosi? Tik vienu žingsneliu daugiau, nei jie patys žino.
“Bent ortodoksijos vardu savo vertinimų nepateikinėkite.” KODĖL? Kas per draudimas! Įdomu, kokią ortodoksiją jūs turite galvoj? Jei liberaliąją, nukamuotą šmemanų ir menių, ekumenistų ir modernistų, tuomet to tikrai nesulauksite, net nesivarginkite drausti. O jei turit galvoj (kas vargu ar tikėtina) tradicinę šventųjų Tėvų krikščionybę, tuomet prašom paaiškinti, ką ne taip pateikiu. Mielai paklausysiu jūsų.

Jotai (Nijolei Aleinik)       2019-12-6 15:42

Jeigu būtų taip, kaip sakote, Jums rūpėti, anot Dykumos Tėvų, turėtų vienintelis klausimas: ką ir kiek aš pati padariau, kad mano sutiktasis “pradedantysis” subręstų greičiau, o ne tariamų pranašumų demonstravimas.
Bent ortodoksijos vardu savo vertinimų nepateikinėkite.
Vis dėlto už teologiškai brandų komentarų turinį (daugeliu atvejų) - ačiū.

Šeštai Advento dienai       2019-12-6 12:38

Jėzuitų provincija siūlo pamąstyti. Pabandykime įsivaizduoti Jėzų, kuris, po įtemptos dienos, po daugybės susitikimų su žmonėmis, po stebuklingų pagydimų, grįžta į namus, kuriuose yra apsistojęs. Nenuostabu, kad minia matydama stebuklus, kuriuos Jis daro, nenori Jo lengvai paleisti. Štai įkandin seka Jį du neregiai, kurie ryžtingai šaukia: „Pasigailėk mūsų, Dovydo Sūnau!“. Tikėtina, kad kartu jiems tenka nueiti nemažą kelio atkarpą - neregiams tai turėjo būti nemenkas iššūkis. Galiausiai Jėzus pasiekia namus, į juos užeina ir abu neregiai.  Jėzus matydamas ir tikrai žinodamas, ko šie trokšta, visvien klausia: „Ar tikite, kad aš galiu jus pagydyti?“. Ir Jis gauna labai aiškų ir tvirtą atsakymą: „Taip, Viešpatie!“. Jėzaus paliečia ir neregiams atsiveria akys…

Visame pasaulyje, o ir ne taip toli - mūsų artimoje aplinkoje - pilna žmonių, kurie vienaip ar kitaip yra sužeisti, kurie alksta meilės ir trokšta savo gyvenime regėti daugiau šviesos. Daugelis jos ieško ir ryžtingai siekia. Deja, ne visada tinkamais būdais ir tinkamose vietose.

Bažnyčia yra ta vieta, kur bet kuriuo metu, gali užeiti kiekvienas. Čia visada mūsų laukia Jėzus. Jis iš anksto mato ir žino visus mūsų troškimus. Ir jei išties norime pokyčio savo gyvenime, kiekvieną kartą privalome atsakyti į Jo klausimą: “Ar tiki..? Ar tiki, kad aš galiu tave pagydyti?”.

Nenumeruotas        2019-12-6 12:26

Nesipykime. Nuorodos yra nuorodos, bet labiau patrauklios yra savi išgyvenimai, bet į temą. O katalikai išgyvena laukimo Adventinį laikotarpį. Prisidėkite šia patirtimi dabar ir, kaip jūs rašote, katalikiškame puslapyje.

Jota       2019-12-6 11:48

Na taip, porą kartų (12.31 ir 16.39) buvau “pasiskolinusi” Šiaip vardą, stebėjau jūsų reakciją. Jei būčiau pasirašiusi kaip Jota, būčiau sulaukusi nepritarimo ir minusų. Vadinasi, jūs mane vertinate ne pagal tai, ką aš parašau, o pagal išankstinę nuomonę, o “mistikams” tai nelabai tiktų:).
Nesiimu kritikuoti to, kuo jūs čia dalijatės, nėra prasmės, nes viską reiktų versti ant šono. Taip visada būna: kai ką nors menko patiri, atrodo, kad jau pasiekei “mistikos” viršūnę; tačiau po kurio laiko atsigręžęs pamatai, kad tai tebuvo tik šapas.
Jūs tiesiog improvizuojate tikėjimą, einate užrištomis akimis ir vadovaujatės savo išgalvotomis teorijomis arba aklai taikote gatavas tiesas. Sprendžinat iš lektūros, nelabai turite kuo remtis, išskyrus vietinius autoritetus. Aš irgi (šitiek metų!) jais tikėjau ir vadovavausi be jokios aiškesnės naudos, tuščiai vadovaudamasi deklaracijomis, kol Dievas prasklaidė miglas.
Nenoriu čia papilti vien negatyvo, - tai, kad jūs domitės tikėjimu, yra labai gerai. Tačiau reikia eiti pirmyn, reikia maitinti savo dvasią pilnavertiškesniais dalykais (Evangelija puiku, bet ją reikia praryti ir suvirškinti). Visi pradedantieji, gavę iš Dievo pirminių malonių, ima galvoti, kad jau pasiekė kone mistikos viršūnę. Deja, laukia ilgas ir sunkus kelias. “Kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas”.

Pora nuorodų: kaip išvalyti širdį ir melstis širdies malda (skaičiau, jūs jau turite patirties) http://amin.su/content/analitika/9/6391/?fbclid=IwAR1jOjOJtiIrdEyFxQCCMlOc3dbRibxPKD84Ru0ZAnsyv9-1sO4dubRypjU
(В помощь к умно-сердечной молитве в храме и дома).

Tačiau iš pradžių reikia nuversti stabus ir pamatyti Bažnyčią tokią, kokia ji yra ir kokia buvo sukurta Kristaus ir Šventosios Dvasios nuo pat pradžios: http://www.blagogon.ru/digest/520/?fbclid=IwAR3pZfpF9I7DcVkb0s-FOZ2WL_6JM4NLI2SSBlulWwLJwd1DbKOsoryYR_o
Neskubėkite minusuoti. Galbūt teks prie to sugrįžti.

Garbė ir šlovė Viešpačiui !       2019-12-6 10:49

Aš taip pat manu, kad labai gera pradėti ir baigti dieną su Viešpačiu. Tai žino tik tas, kas taip gyvena.

Ačiū geros valios Tiesos.lt skaitytojai (-ui)       2019-12-6 9:49

už kasdienį Gerosios Naujienos skilties papildymą naujais skaitiniais,
už meditacijas jų temomis, tikėjimo klausimais.
Išganinga pradėti dieną nuo Dievo žodžio!
Viešpats teatlygina Jums ir Jūsų artimiesiems Advento meto malonių gausa!

Evangelijos komentaras       2019-12-6 9:47

Kun. Robertas Urbonavičius. Senosios Sandoros pranašai buvo gan keistoki. Kuomet tauta nusigręždavo nuo Dievo ir pasitikėdavo stabais bei svetimais dievaičiais, pranašai skelbdavo apie gresiančią bausmę. Tačiau kai šioji neganda ištikdavo, jie, užuot sakę: „štai dabar gavote ką užsidirbote, taip jums ir reikia“, imdavo drąsinti bei guosti išlikusiuosius.

Ir šiandien Izaijas kalba apie ateisiantį laiką, kai „kurtieji išgirs Rašto žodžius; juodoje tamsoje buvę aklieji pradės regėti. Romieji nepaliaujamai džiaugsis Viešpačiu, vargingieji džiūgaus dėl Izraelio šventojo Dievo“.

Tokia Dievo logika. Visada gelbėti, atleisti ir pasigailėti.

Viešpats atveria akis neregiams, kad jie galėtų šlovinti Dievą visu savo gyvenimu:
„Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.“ Ar tikiu, kad Jėzus nėra tas, kuris nori apsunkinti mano gyvenimą papildomais draudimais, nurodymais ir taisyklėmis?

Priešingai – Jis ateina, kad taptų mano gyvenimu.

Šio penktadienio Evangelija       2019-12-6 6:50

Evangelija (Mt 9, 27–31)

  Du neregiai sekė įkandin Jėzaus ir šaukė: „Pasigailėk mūsų, Dovydo Sūnau!“ Kai jis pasiekė namus, neregiai užėjo pas jį.
Jėzus paklausė: „Ar tikite, kad aš galiu jus pagydyti?“
  Šie atsakė: „Taip, Viešpatie!“
  Tada jis palietė jų akis ir tarė: „Tebūnie jums, kaip tikite“. Ir atsivėrė jiems akys.
  Jėzus prigrasė: „Žiūrėkite, kad niekas nesužinotų!“ Tačiau tie išėję išgarsino jį po visą tą kraštą.

Penktadienio Dievo Žodžio       2019-12-6 6:48

Psalmė (Ps 26, 1. 4. 13–14)

  Viešpats – mano šviesa, Gelbėtojas mano.

  Viešpats – mano šviesa, Gelbėtojas mano: ko man bijotis?
  Viešpats gina mano gyvybę: ko man drebėti?

  Labiausiai iš Viešpaties trokštu, to vieno prašau, –
  kad Viešpaties būste gyvenčiau visas
  savo būvio dienas,
  kad patirčiau Viešpaties palankumą,
  kad jojo šventovę lankyčiau.

  Tikiuos pamatyti Viešpaties gėrį
  toje šalyje, kur gyvybė.
  Tu Viešpaties lauki ir vyriškai elkis,
  turėk tvirtą širdį, Viešpačiu remkis! 

Posmelis prieš evangeliją

Štai mūsų Viešpats ateina galingas,
              ir jo tarnų akys išvysta šviesą.  Aleliuja.

Penktadienio Dievo Žodžio       2019-12-6 6:48

Skaitinys (Iz 29, 17–24)

  Štai ką sako Viešpats Dievas:
  „Nedaug bepaliko jau laiko, kada Libanas pavirs į daržą, ir daržas pataps kaip miškas. Tą dieną kurtieji išgirs Rašto žodžius; juodoje tamsoje buvę aklieji pradės regėti. Romieji nepaliaujamai džiaugsis Viešpačiu, vargingieji džiūgaus dėl Izraelio šventojo Dievo. Juk smurtininkas pašalintas, sukčius sudorotas; išnaikinti visi, kurie siekdavo blogio – kurie versdavo kitus neteisingai kalbėti, kurie teisėjui prie vartų paspęsdavo pinkles ir be tikro pagrindo atmesdavo nekaltą“.
  Todėl Viešpats, kuris išgelbėjo Abraomą, sako Jokūbo namams: „Jokūbas dabar nebebus sugėdintas, jo veidui nebeteks išbalti. Kada jo vaikai pamatys, ką tarp jų nuveikė manosios rankos, tai šventą laikys mano vardą. Jie šventą laikys Jokūbo Šventąjį, bijosis Izraelio Dievo. Susipras, kurie klydo, pasimokys, kurie niurzgė“

Nenumeruotas       2019-12-5 21:54

Jūs teisi ani. Tik, aš kartais save sutapatinu su Jėzaus pasakytais žodžiais “argi nežinojote, kad aš turiu būti Tėvo reikaluose”. Kai esu su Juo, yra gera ir įdomu būti Jo reikaluose. Džiaugiuosi, kad radau sielai artimą bičiulę, ani.

ani       2019-12-5 21:33

Jau nebežinau, kas čia yra kas smile . Bet tai nesvarbu. Svarbu štai kas: Dievas sukūrė ir Šviesą, ir Tamsą, kad Jo Visatoje galėtų vykti nuolatinė kūryba ir būtų galimas pasirinkimas. Bet Dievas nesukūrė pragaro. Pragarą sukūrė žmogus, gavęs laisvą valią ir panaudodamas ją savanaudiškai. Jis išsiaugino EGO, davė valią savo savanaudiškiems norams ir aistroms, ypač puikybei. Tai jau ne dieviškoji, o žmogiškoji, iškreiptoji tamsa, ir pats žmogus pateko į jos nelaisvę. Ta iškreiptoji tamsa irgi nori išlikti, todėl žmogui taip sunku ją atpažinti. Norint iš jos išsivaduoti, pirmiausia reikia melsti Atpažinimo dovanos.

Nenumeruotas       2019-12-5 21:30

nepasidalinome “Šiaipukais”. Nesipykime. Manu, kad kiekvieno patirtis yra unikali ir nepakartojama. Ir kas svarbiausia, kad šis kelias Dievop yra nepaprastas ir kiekvienam asmeniškai įdomus. O, kad Bažnyčia “išgyvena krizę”, tai vis tik sąlyginis dalykas. Man viskas, kas įvyksta - tai tik su Dievo žinia. Jei Jam reikia padaryti silpną Bažnyčią, tai yra nuostabu, nes tik silpnume apsireiškia Dievo Galybė. Taip ir su žmogumi, Dievas ateina tik pas silpniausius. Jei žmogus apsiginklavęs žiniomis ir susidaręs savo asmeninę nuomonę, kaip nepajudinamą tvirtovę, tai ar yra ten Dievui vietos? Mano asmeninė patirtis, susitikimas su Jėzumi, buvo visiškai tuščio žmogaus teologiniuose niuansuose. Labai gerai žinojau tik šv. Mergelę Mariją, kaip ir visi žemaičiai. Buvau pasiruošęs patikėti viskuo ką ji man duos. O Ji man davė Jėzų. Ir tikrai Šiaipuk, kaip tik aš Dievo karalystę ėmiau jėga. Buvo malda, malda ir dar kartą malda, nes to alkau, nes buvau to alkanas, bet… gerai žinau, kad stimulas melstis buvo iš vidaus, visur buvau skatinamas vidinės jėgos. Ir taip toliau buvau vedamas. Taip suvokiau, kad viską darysiu ką tik man Šv. Dvasia lieps. Štai taip aš patiriu mistiką. Yra ir asmeninių prisilietimų, bet tai asmeniškai man ir kitiems jau bus netinkama. Bažnyčia tai vadina asmeniniais ir siūlo nesureikšminti. Manau, kad tai irgi Dievo Valia, nes, kur Dievui reikia, tai Jis, kaip buvo su ses. šv. Faustina, randa, kaip atlikti savo darbą, t.y. paliko nuostabų “GAILESTINGOJO JĖZAUS ATVAIZDĄ”. paveikslą.

to Šiaip >ani 2019-12-5 19:37        2019-12-5 20:24

tamsta esate tikriausia trolis, nes mėgstate į lysti į pokalbi su panaudotu niku. O ani visiškai teisi. Dar labiau, čia vaizduotė nei prie ko, nes tai labiau piktojo įrankis nukreipti žmogaus mintis. Jau rašiau, kad pasiskaitytumėte Simone Weil knygą “Sunkis ir malonė”, kur gerai išaiškintas piktojo gudrybės vadovauti žmogui.

ani > Šiaip       2019-12-5 20:05

Dėl daug ko jūs teisus. O dėl mistikų štai kaip yra: tie žmonės nelipa ant bačkų ir neklykia apie savo ,,atradimus”. Jie gyvena daugiau vidinį gyvenimą negu išorinį. Todėl jų ir nematote. Bet jie dažniausiai pažįsta vieni kitus, bendrauja, dalijasi patirtimi ir išgyvenimais, turi puslapius internete, kuria filmukus… Bet jie niekam nelipa ant galvų, niekam nieko neįrodinėja. Bažnyčioje, bent kol kas, jie nerastų sau nei prieglaudos, nei pritarimo, bet su bažnyčia jie nekonfliktuoja. Nes bažnyčios mokymas - puikus startas link Dievo. O toliau jau pats žmogus renkasi, kiek ir ko jam reikia. Tie žmonės tikisi, kad bus taip, kaip teigė Raneris. Arba bus kaip nors kitaip - tai jau ne žmonių valioje. Bet tų žmonių daugėja, pastaruoju metu labai sparčiai. Tie žmonės tiki, kad, kontroliuodami save, jie gali netiesiogiai keisti aplinką ir net stabilizuoti padėtį Žemėje, kuri dabar nėra iš pačių lengviausių.

Šiaip >ani       2019-12-5 19:37

Kažkaip nepagaunu logikos paties tvirtinime, jog mistikų neva vis daugės, nors iš išorės to ir nesimato. Nesuprantu, kaip gali nesimatyti, jeigu jūs sakote, jog svarbu ne tik kaip žmogus meldžiasi (to gali ir nesimatyti, nors matymas priklauso ir nuo žiūrinčiojo gebėjimo pamatyti), bet ir tai, kaip jis elgiasi visą dieną, “kaip valdo savo mintis ir emocijas” ir t.t. Ir kaip gali daugėti mistikų, jei Bažnyčia išgyvena didžiulę krizę, jei tikėjimas vis silpnėja, jeigu tikėti darosi vis sunkiau nuo daugybės aplinkui siaučiančių visokiausių rūšių pagundų ir jei visi ieško patogaus, sunkumų nereikalaujančio išganymo kelio, nors Evangelija tvirtina kaip tik priešingai: “Dievo karalystė jėga grobiama”, t.y. norint pasiekti išganymą, reikia stengtis gyventi pagal Evangeliją ir tikėti TEISINGAI. Būtent teisingai, o ne visokiais išgalvotais šių dienų krikščioniškais simuliakrais.
Taigi abejoju dėl “mistikų”. O ir Raneris jau labai nusibodo…

Vaidizmai-2       2019-12-5 19:19

Štai kokiame pasaulyje tenka gyventi dvasingiausiajam iš dvasingiausiųjų:
Mano priešai, šmeižikai, melagiai, fariziejai, dogmatikai, piktukai, persekiotojai, machinatoriai, dvasiniai vargetos, tariami tikintieji, konservuoti homjaunuoliai.
Jau viskas ? smile Laukiame papildymų.
,,Lengviau apkaltinti kitus, nei kritiškai pažvelgti į save…” Tu sakai - tu žinai smile .

Vaidizmai       2019-12-5 19:02

,,Jūsų atskalūniškas Planetos Princas tebėra Urantijoje laisvas, kad vykdytų savo nuodėmingus kėslus, tačiau jis nebeturi absoliučiai jokios galimybės įsiskverbti į žmonių protus, taip pat prisiartinti prie jų sielų, kad jas sugundytų ar suterštų, nebent jie iš tiesų nori būti prakeikti jo bedieviškoje akivaizdoje.”
Nagi pažiūrėkim, ką čia turim smile . Turbūt štai ką:
1. Jei atskalūniškas princas laisvas Urantijoje, tai Žemės žmonėms niekas ir negresia. Nei jų protams, nei sieloms. Taigi mūsų Vaidutis (matyt, save įsivaizduojantis tuo princu) veltui stengiasi - nepavyks.
2. Jei Vaidas bent kiek kuklesnis ir dar ne princas, tai neturėtų būti toks įsitikinęs, kad jo protui ir sielai niekas negresia. Žmonės sako, jog didžiausias nelabojo troškimas - visus įtikinti, kad jo nėra. Va tada - tai jau tikra veikimo laisvė!
3. Kaip įmanoma atsidurti to princo akivaizdoje, jei jis neturi galimybių prisiartinti? Tai turi ar neturi?
4. O kokia čia bėda būti prakeiktam to ,,atskalūniškojo princo” akivaizdoje? Tai turėtų reikšti, kad esi išteisintas Dievo akivaizdoje. Na, o jei jau pats tas negalintis prisiartinti ir vis dėlto kažkaip esantis akivaizdoje kažką prakeikia, tai tuo labiau. Jo amatas keiktis. Kaip ir Vaiduko.
5. Kas tie ,,jie”, kurie nori būti prakeikti to princo akivaizdoje? Logiškai išeitų, kad teisieji, dorieji. Tu, Vaiduti, tarp jų nenorėtum būti, ar ne? Nagi - papilk naujų keiksmų smile .

ani > Šiaip 16:39       2019-12-5 18:24

Svarbu ne tik tai, kaip žmogus meldžiasi. Svarbu ir tai, kaip jis sugeba nugyventi savo dieną: kaip valdo savo mintis ir emocijas, kaip sugeba ,,nepaleisti į lankas” savo ego, ir t.t. O misticizmas turbūt prasideda tada, kai į savo klausimus pradedi gauti atsakymus. Tiesiogiai, kartais pačiu netikėčiausiu būdu. K. Raneris teisus. Tokių žmonių yra vis daugiau, nors iš išorės to ir nepamatysi.

Šiaip       2019-12-5 16:39

Tai, kaip “mamos širdimi jaučia savo vaikus”, ir kaip jaučia įsimylėję jaunuoliai yra sielos pojūčiai, ne dvasios. O Dievas gali veikti įvairiai: iš pradžių duoda savo malonės, o po to gali ir pasislėpti taip, kad atrodo, Jis visai sielą paliko. Taigi tas “gerumas” ne visada būna jaučiamas, ir ne tai yra svarbiausia. “Gerumas” būna iš pradžių. Ir vargu ar tai tikroji mistika. Esant krikščioniškam mistiniam ryšiui su Dievu (asmenybė, meilė, laisvė), žmogus gauna iš Dievo kokių nors dvasinių dovanų (aiškiaregystės, tiesos supratimo, Dievo pažinimo ir pan.). Be to, labai svarbu, KAIP žmogus meldžiasi.

to Šiaip.       2019-12-5 13:49

O kai Dievas, t.y. visa Šv.Trejybė apsigyvena širdyje, tada Jie vienokiu ar kitokiu būdu apsireiškia žmogui(tos širdies šeimininkui). Na, o jau tada, tai tikrai išsipildo žodžiai, “tauta nebevaikščios patamsiais”, nes širdyje randasi garantuotas jausmas “žinau”. Žinau, visiškas visa ko aiškumas, kad tai Jis nori, kad tai Jis kalba, kad tai jis duoda žinių, kad šiluma, ramybė, džiaugsmas niekada neapleis, kad nebėra mirties ir jokių baimių, o laisvės jausmas begalinis.

to Šiaip.       2019-12-5 13:42

Po to, kai indas paruoštas, tai įvyks taip, kaip parašyta (Jn 14, 21-26)
  “...Jėzus jam atsakė: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs.
  Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, o Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“.

to Šiaip, tai ne mano ar kieno nors       2019-12-5 13:35

misticizmas, o dvasinis ryšys su Dievu. Šiaip, tai seniai mūsuose juntamas dalykas. Ypač mamos jaučia, širdimi jaučia savo vaikus. Labai gerai šį dvasinį ryšį jaučia įsimylėjęs jaunuolis. Aišku tai tik širdies jausmas, o ne kokios nors aistros, kurios yra egoistinės. Tai gali būti tik tada, kai sukaupi mintis į tą vieną, o čia tik į Jėzų ir prašai Jo artumo, Jo vadovavimo. Nevaldomos mintys bandys visaip nukreipti dėmesį į ką nors kitką, bet tam ir reikia mūsų valios, Dievo duotos laisvos valios, išstovėti šiame pasirinkime. Dievas turi išgydyti mūsų sielą, duoti tikrą regėjimą ir girdėjimą, kad galėtų mūsų širdyje apsigyventi. Viskam reikalingas laikas, nes piktasis, kuris nenori taip lengvai užleisti šios vietos, per mintis, vaizdinius, jausmus bandys perimti iniciatyvą. O pagalbos verčiausia prašyti Jėzaus Motinos, paprasčiausiai, kalbėti Rožančių. Kaip tos Kanos vestuvėse ji išmoko tarnus, kaip reikia Jėzaus klausyti ir Jį išgirsti.

Šiaip       2019-12-5 12:31

Na ir kaip tas tavo misticizmas pasireiškia?

Jan       2019-12-5 12:30

Taip, taip, be asmeninio santykio su Jezumi, mes esame tik akli visciukai. Kaip galima zinoti Jo valia, jei negirdime ir nejauciame ko Jis nori. Atsibuskime pagaliau, kad neuztenka tik paraidziui skaityti Sv. Rasta ir apgraibomis daryti kazkokius tai labdaros darbus, be Jo Meiles visa tai tik vaidyba ir joks cia tikejimas. Gerai sake K. Raneris, kad krikscionis yra tas, kuris yra mistikas, t.y.turi asmenini santyki su Jezumi.

Svarbiausia       2019-12-5 11:26

yra atrasti asmeninį santykį su Dievu, t.y. jausti, girdėti, matyti Jį širdimi. Taip tapti mistikais ir laikytis Jo tiesioginio vadovavimo.  Tik tada išsipildo Jėzaus žodžiai: „Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos.” Liudiju, tai įmanoma ir beprotiškai gera.

Evangelijos komentaras       2019-12-5 9:41

Kun. Robertas Urbonavičius: Daugelį amžių miestas su tvirtomis, priešui neįveikiamomis sienomis buvo saugumo ir ramybės simbolis. Nors žmonijos istorija puikiai liudija, kad griūva ir tvirčiausi mūrai bei užmarštin dingsta galingiausios civilizacijos, pranašas Izaijas mus ramina – yra kai kas tvirtesnis už patį tvirčiausią mūrą: „Mes turime miestą tvirtuolį. Mums Viešpats išganymą teikia – sienas ir pylimus stato.“

Evangelijoje girdime, kad šis Izaijo skelbtasis neįveikiamas pamatas, amžinoji uola, yra Kristaus mokymas: „Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos.“

Pasaulyje nėra nieko pastovaus ir patvaraus. Ši žinia yra ne bauginimas, bet duotybė, tačiau mes, Jėzaus mokiniai, žinome, jog neturime bijoti ar sielvartauti, nes Kristus yra tas mūsų įtvirtintas miestas, kuris niekada nežlugs.

Esame pasaulyje, bet ne iš pasaulio.

Ketvirtadienio Evangelija       2019-12-5 6:48

(Mt 7, 21. 24–27)

  Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
  „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią.
  Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos.
  Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus“.

Ketvirtadienio Dievo Žodžio       2019-12-5 6:47

Psalmė (Ps 117, 1. 8–9. 19–21. 25–27a)

  Palaima tam, kurs ateina Viešpaties vardu!

  Dėkokite Viešpačiui, nes jisai geras,
  jis maloningas per amžius.
  Geriau prie Viešpaties glaustis,
  negu žmogumi pasikliauti!
  Geriau Viešpačiu remtis,
  negu pasitikėti didžiūnais!

  Atverkit vartus, kur teisybė gyvena!
  Įžengsiu, Dievui dėkosiu.
  Štai čia – Dievo vartai,
  pro juos teisieji gali įžengti.
  Dėkoju, kad mane išgirdai tu,
  kad esi vaduotojas mano.

  Išgelbėk mane, Viešpatie mano,
  suteiki man, Viešpatie, sėkmę.
  Palaima tam, kurs ateina Viešpaties vardu!
  Mes laiminam jus iš Viešpaties būsto.
  Dievas yra Viešpats, ir jis mums šviečia.

Posmelis prieš Evangeliją (Iz 55, 6)

Ieškokite Viešpaties, nes jis leidžiasi randamas;
              šaukitės jo, nes jisai arti!  Aleliuja.

Ketvirtadienio Dievo Žodžio       2019-12-5 6:46

skaitinys   (Iz 26, 1–6)

  Tą dieną giedos Judo žemėje tokią štai giesmę:
  „Mes turime miestą tvirtuolį. Mums Viešpats išganymą teikia – sienas ir pylimus stato. Atkelkit vartus, kad įžengti galėtų teisinga tauta, kuri saugo teisybę, kurios nusistatymas tvirtas. Todėl jai užtikrini taiką, kad ji tavimi pasikliauja.
  Visad pasikliaukite Viešpačiu, nes Viešpats – uola amžinoji! Jis nubloškė tuos, kur aukštybėj gyveno, sugriovė iškilųjį miestą, į dulkes nustūmė. Galės dabar trempti jį kojos varguolių ir mindžioti žingsniai beturčių“.

ani > ger       2019-12-4 22:08

Ką padarysi. Juk žmogaus aplinka - tai jo sielos veidrodis. Ką žmogus turi savo sieloje, tą mato ir veidrodyje. Jeigu sieloje vienas purvas ir šiukšlės, tai iš kur imsis tie žmoniški žodžiai? Jų ten tiesiog nėra.

ger > ani       2019-12-4 20:45

O ko tu tikėjaisi iš žmogelio, kuriam visi - mano priešai, šmeižikai, melagiai, fariziejai, dogmatikai, piktukai… kas ten dar? Galėtų pridėti: tamsybininkai, liaudies priešai, ,,nedamušti” fašistai, parazitai, siurbiantys dorų tarybinių piliečių kraują... Tada jau būtų beveik visas tarybinio propagandisto ir kovingo ateisto leksikonas. Negi nematai, iš kur jis semiasi savo ,,išmintį”? Jau vien tas rusiškas ,,išsireikšti”... Nepasivargina net išversti į valstybinę kalbą. Didysis ,,vertėjas”, mat smile

Nenumeruotas       2019-12-4 20:38

Copy-pastintojas Nr. 2, jūsų noriu paklausti ar teko kada nors praktiškai susidurti su “duonos padauginimu” realybėje. Tarkim kuo daugiau nusišypsai kitiems, tuo apsčiau sugrįžta besišypsančių. Kuo daugiau pasitarnavai kitam, tuo daugiau tampi laimingas pats. Ir t.t.

Dievas yra meilė       2019-12-4 20:27

Savo gyvenimo būdu ir darbais Jėzus apreiškė, kaip pasaulyje, kuriame gyvename, reiškiasi Dievo meilė. Veikli meilė, kuri ieško žmogaus ir aprėpia visą jo žmogiškumą. Toji meilė labiausiai pasireiškia ten, kur susiduria su kančia, skriauda, vargu – su visa istorine žmogaus būsena, kuriai būdingas žmogaus ribotumas bei tiek fizinis, tiek moralinis trapumas. Taigi Dievo meilės reiškimosi būdas ir jo sritis Biblijos kalba vadinasi „gailestingumas“.
  Kristus apreiškia Dievą, kuris yra Tėvas, kuris yra “meilė”, kaip savo pirmajame laiške nusako šv. Jonas (plg. 1 Jn 4,8.16); apreiškia Dievą, “apstų gailestingumo”, kaip rašo šv. Paulius (plg. Ef 2, 4). Toji tiesa labiau yra Kristaus įgyvendinta tikrenybė negu mokymo tema. Paties Kristaus supratimu, jo mesijinę pasiuntinybę tvirčiausiai ir įrodo tai, kad jis priartina žmonėms Tėvą, kuris yra meilė ir gailestingumas.(...)
Kaip tik todėl, kad pasaulyje, kurį Dievas taip pamilo, “jog atidavė savo viengimį Sūnų” (Jn 3,16), esama nuodėmės, Dievas, kuris yra meilė (plg. 1 Jn 4, 8, 16), nė negali pasireikšti kitaip, kaip gailestingumas. Gailestingumas atliepia ne tik giliausią tikrenybę tos meilės, kuri yra Dievas, bet taip pat visą vidinę žmogaus ir pasaulio, kuris yra jo laikinoji tėvynė, tikrenybę. Šv. Jonas Paulius II.  “Magnificat” šios dienos meditacija.

ani > ger, Vaidizmai       2019-12-4 20:16

Tavo tiesa, ger. Naiviai maniau, kad Vaidas skiriasi nuo aho, kad jis iš tiesų yra ieškantis žmogus. Apsirikau. Jam, pasirodo, NEREIKIA! Ką gi, nereikia tai nereikia. O ,,vaidizmai” iš tiesų taiklūs. Bet mane dabar ima juokas. Ko jis taip supyko? Manau, kad vis dėlto atsidarė ,,gūglą”, įvedė tuos žodžius ir išsigando. Išsigando, nes pasijuto nelyginant ta apgauta ir pamesta merga smile .

Vaidizmai       2019-12-4 19:20

,,O jie yra labai tamsūs ir ganėtinai sudėtingi, kaip ir pati Apokalipsė...” O, taip! Apokalipsė kai kam labai tamsi, nes kalba apie žvėries nugalėjimą! Saugokis, Vaiduti! Tavo valdovas bus nugalėtas, ir tavęs laukia labai tamsi ateitis. Kodėl? Nes būsi nusipelnęs. ,,Nors tiek mokslas, tiek filosofija gali svarstyti apie Dievo tikimybę (...) gyvos tiesos įsikūnijimo metodo (?!?) dėka filosofinė hipotezė apie Dievo tikimybę tampa religine tikrove”. Sveikinu! Būtent tą ir teigė ankstyvojo stalinizmo epochos ,,moksinio” ateizmo vadovėliai. Tačiau 8-jo dešimtmečio ateistai jau nedrįso savo studentams to teigti. Jie pripažino, kad mokslo, filosofijos ir religijos ,,tyrinėjimo” objektai yra visiškai skirtingi. Tai kas gi tas vaidizmas? Paprasčiausias ateizmas, nemokšiškai bandantis pasislėpti po permatoma visokių ,,painiavų” skraiste.

ger       2019-12-4 18:41

Rodos, kažkada jau rašiau: jei kvailys suprastų, kad jis kvailys, jis nebūtų kvailys. Liaukitės gaišę laiką su tuo pasipūtėliu ten aukštai. Negi nematote, kad tai kvailių kvailys ir kvailių karalius? Juk ir jis pats nesupranta, ką ten rašinėja. Vadinasi, suprasti neįgalus. Kalbėkit su sveikais, ne su ligoniais.

Duonos kvapas        2019-12-4 16:00

Kun. Vladimiras Solovej: Evangelijose juntamas stiprus duonos kvapas. Duona užima labai svarbią vietą Evangelijose. Tačiau Jėzaus požiūris į duoną ne visada yra toks pats, kartais gali pasirodyti net prieštaringas. Dykumoje šėtono gundomas Jėzus sako, jog žmogus gyvas ne viena duona. Kalno pamoksle moko: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite. (Mt 6, 25) Bet kartu liepia melstis: kasdienės duonos duok mums šiandien. Pyksta ant minios ir jai priekaištauja: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties. (Jn 6, 26) O vis dėlto Jis padaugino duoną, nors niekas Jo to ir neprašė. Kartą Jėzus sako, kad duona nėra svarbi, ir tuojau pat pabrėžia, jog duona yra labai svarbi. Pamėginkime atsekti pagrindinę Jėzaus mokymo apie duoną mintį.
Žmogus gyvas ne viena duona, – atsako Jėzus į šėtono gundymą paversti akmenis duona. Jis atmeta ekonominės problemos sprendimą stebuklo pagalba be vargo ir prakaito. Jėzus neketino palengvinti mūsų gyvenimo kelią stebuklais. Duona yra susijusi su veido prakaitu, o ne su stebuklais. Duona įgauna savo vertę tik tada, jei turi „firminį“ žmogaus darbo ženklą.

Duonos kvapas       2019-12-4 15:59

Kun. Vladimiras Solovej: ...Vis dėlto šios Evangelijos ištrauka byloja, kad Jėzaus žodis pasiekė krepšio dugną, kuriame gulėjo septyni kepaliukai duonos ir nenumaldoma skaičių tikrovė buvo perkeista. Tūkstančiai duonos kepaliukų buvo pašaukti į būtį Jėzaus žodžio galia. Tačiau Jėzus nenori konkuruoti su kepėjais ir gydytojais, kurių greičiausiai netrūko toje žmonių minioje. Kepėjų ir gydytojų darbui Jis suteikia naują reikšmę ir naują vertę – meilės vertę. Jėzus neatmeta jų darbo, bet pabrėžia jo vertę: tas, kuris gyvena Jėzaus Evangelija, maitina, rengia, gydo, padeda žmonėms todėl, kad jaučia tą patį Jėzaus susirūpinimą suvargusiais žmonėmis ir trokšta tęsti Jo darbą.
Duonos padalijimo stebuklas slepia savyje svarbias nuorodas kiekvienam iš mūsų. Jėzus paima į rankas duoną, sukalba padėkos maldą, laužo ir dalija. Šiuose gestuose glūdi krikščioniškos nuosavybės sampratos prasmė. Padėkos malda reiškia absoliučiai aukščiausios Dievo valdžios pripažinimą. Tik Dievas yra Viešpats. Mes nesame viešpačiai. Mes esame kūriniai, kuriems viskas yra patikėta. Mes esame atsakingi už tai, kas mums yra patikėta. Dievas mums viską patikėjo, kad mes gerbtume Jo valią Jo kūriniuose. Mes privalome saugoti, dauginti ir dalyti viską, ką turime. Nuosavybės teisė yra mūsų gyvenimo erdvė, o tai reiškia, kad tai yra visų teisė, ypač tų, kurie nieko neturi. Ši teisė nieko neišskiria, bet visus įpareigoja dalyvauti ir dalytis. Mūsų pašaukimas nėra turėti, bet dalytis. Mes tik tuomet turime teisę įsidėti į burną duonos kąsnį, kai jis, be „firminio“ darbo ženklo, turi dar ir kitą kokybės žymę – meilės ženklą. Jeigu aš valgau duoną, kuri lieka tik „mano“ duona, nepripažįstu Tėvo buvimo savo gyvenimo tikrovėje.

Duonos kvapas       2019-12-4 15:58

Kun. Vladimiras Solovej: ...Jėzus per Paskutinę vakarienę, trokšdamas palikti mums aukščiausią dovaną, paima nuo stalo duoną – tokią pačią duoną kaip kiekviena kita, – pagamintą iš miltų ir žmogaus rankų darbo. Eucharistija, arba duona, kuri tampa Kristaus kūnu – visų žmonių maistu, konsekruoja ne tik gamtos dovanas, bet ir visą žmogaus rankų darbą, jo kančią ir jo meilę. Nepaprastai ryški yra paralelė tarp Jėzaus padalytos duonos ir Jo paaukoto kūno. Jeigu duona tampa Jo Kūnu, tuomet Jo Kūnas yra maistas. Maistas – tai reiškia kažkas, kame yra gausu gyvybiškai svarbios energijos, kartu kažkas, kas yra pasisavinama. Jėzus taip atsidavė žmonėms, kad jie galėtų Jį pasisavinti, Jį „suvirškinti“. Jis atidavė jiems savo metus, savo triūsą, savo jėgas, savo gyvenimą, savo energiją.
Jėgos, kuriomis mus Jėzus apdovanoja ir kurios mūsų pasisavintos ir suvirškintos tampa mūsų gyvybe, yra perėjusios per žemę. Jėzaus meilė yra dieviška, bet mus išgelbėja tik tada, kai tampa žmogiška, pereidama per Jo žmogišką širdį, Jo vargą, Jo prakaitą, Jo rūpestį. Visą šią žmogišką substanciją nepailstamai transformuojamą į meilę Jėzus paėmė iš žemės ir jos dovanojamo maisto. Jėzus tą duoną, kurią paima nuo Paskutinės vakarienės stalo tam, kad perkeistų į savo Kūną, yra valgęs kiekvieną dieną per trisdešimt savo gyvenimo metų. Ši duona stiprino Jo kūną. Kiekvienas žmogus valgydamas kažkokį maistą gali pasakyti, kad šis maistas taps jo kūnu, kadangi jis iš tiesų asimiliuoja šį svetimkūnį į save. Tuo tarpu Jėzus padaro kažką visiškai skirtingo, nors tai ir yra susiję su maistu, kurį Jis pats valgė iki pat Pakutinės vakarienės dienos. Dovanodamas savo Kūną, tai reiškia viską, kas yra Jo mokinių maistas iki amžių pabaigos, Jis atiduoda taip pat ir tą duoną, kurią pats valgė trisdešimt metų, ir kurią valgys visi žmonės iki paskutinės dienos, duoną, kuri gali Jo Bažnyčioje tapti Jo paties Kūnu.

Duonos kvapas       2019-12-4 15:58

Kun. Vladimiras Solovej ....Todėl Eucharistija, kurią mes valgome, mus įpareigoja. Duona, kurią Jėzus laikė savo rankose per Paskutinę vakarienę, atspindėjo visą duoną, kuri trisdešimt metų maitino Jo Kūną, vėliau paaukotą ant kryžiaus. Todėl ir ta duona, kurią mes gauname iš Jo rankų Eucharistijoje, įpareigoja mus mąstyti apie mūsų kasdienę duoną. Jėzus savo meile duoną, kurią lietė žemėje, pavertė savo Kūnu. Šis Kūnas tapo mūsų maistu, kad mes, Juo maitindamiesi, galėtume perkeisti į maistą savo broliams ir seserims viską, ką turime ir kas esame. Tas, kas maitinasi Jo Kūnu, yra įpareigotas Jo pavyzdžiu dauginti duoną alkaniems, nusivylusiems, išduotiems žmonėms. Duonos padauginimas ne tiek garantuoja kiekvienam žmogui maistą, kiek visų pirma apgaubia jį meile.
Tik veido prakaitu pelnyta ir visiems išdalyta duona yra žmogaus meilės broliams sakramentas. Tik tokios vertės duona gali tapti Kristaus Kūnu. Taigi „mano“ duona („mano“, kadangi pelnyta mano darbu, nes tik mano darbas suteikia daiktams asmeninį pobūdį), tapdama „mūsų“ duona (kadangi išdalyta), gali būti perkeista į „Jo“ duoną, tai reiškia į „Jo“ Kūną.
Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų. (Lk 24, 30–31) Pavargę, nusivylę, apgauti žmonės, taip kaip Emauso mokiniai, keliauja šio pasaulio keliais. Iš jų pavogė Jėzų. Jie Jo neranda nei knygose, nei nežemiškose tikrovėse. Jėzų jie sutinka prie stalo laužydami duoną. Būtent mes, krikščionys, esame įpareigoti paruošti jiems šį susitikimą duonos ženkle.

ani > Vaidui       2019-12-4 14:28

1. Vaidai, nemeluok! Cituoju tave (su visomis kalbos klaidomis): ,,Be abejo Jėzus taip NEPROTINGAI [mano išryškinta] niekada nebuvo išsireiškęs”. Bėda ta, kad ir dabar Jis būtent taip ,,išsireiškinėja” smile . Tai kuris iš mudviejų melagis? Ir kuris iš mudviejų Jėzų vadina bepročiu?
2. Matai, Vaidai, Apreiškimo supratimui aš turiu šiokį tokį raktą. Tiek jau to - šį kartą jį paskolinsiu ir tau, bet tik šį kartą. Taigi: ,,Du ciklus aš aprašiau Apokalipsėje - nusileidimo į materiją ir pakilimo iš jos”. [Jonas Numylėtasis (Apaštalas)]

Nenumeruotas       2019-12-4 13:46

Mat, aš daug kartų girdėjau, kad Šv. Raštą skaitant, negalima viską priimti paraidžiui, nes ten aprašoma begalės įvykių, kurių niekaip negalima susieti su logika.  Kad ir Jobo knygoje,  Dievui reikia ale bendradarbiauti su savo nupuolusiu kūriniu. Manu, kad netobulam Jobui taip atrodo, nes nesugeba jis kitaip paaiškinti tipo nepelnytų kančių. Mano galva, kad Dievas žino pradžią, žino ir pabaigą ir visa tai mato iš “šono”, iš kito “kampo” ir tuo labiau juvelyriškai sudėlioja visas mūsų netobuybes taip, kad išeitų į gerą, į tai, ką Jis suplanavo. Mano patirtis ir Dievo Apvaizda man leidžia daryti kitokias išvadas. Dievas palieka ženklus, kad Jis mus gelbsti iš savų prisidarytų bėdų ar piktojo paspęstų pinklių.
  Vaikystėje skaitytos pasakos yra taip pat hiperbolizuota tiesa, kurias vis prisimenu savo gyvenimo kai kuriuose etapuose, bet mes jau nebežiūrime į pasaką, kaip į paraidžiui suvokiamą situaciją. Taip, galime pasakyti, kad tai tik pasaka, bet galime pasakyti, kad tai nuostabi auklėjimo priemonė ugdant vaiko širdelę, t.y. sąžinę.

Copy-pastintojas Nr. 2       2019-12-4 12:15

Na, kai pradėjau skaityti Bibliją ir priėjau iki Jobo knygos, man tai buvo dar vienas šokas, nes pamačiau, kad Jahvė ir Šėtonas yra tiesiog bendradarbiai. Šėtonas - ne Dievo priešas, ne jam nepaklusęs, ne blogio skleidėjas, bet Jahvės bendradarbis. Be to, atrodo, kad jie išbandydami Jobą yra priversti paklusti kažkokiam, sakykim, absoliučiam, aukščiausiam teisingumui.

Nenumeruotas       2019-12-4 10:48

Kreipiuosi į Jus Nr.2. Jūs klausėte, o aš atsakiau taip, kaip pats suvokiu Jobo knygos aprašytus siužetus, aišku tik per savo patirtį. Šiandien, kaip tik ryte, gavau dar vieną šia tema man skirtą nuostabų Dievo ženklą. Tik, manau, kad ženklus ir Dievo prisilietimus turi kiekvienas, tad noriu pasiteirauti, o Jūs kaip perprantate Jobo knygos aprašytus įvykius?

Evangelijos komentaras       2019-12-4 10:38

Kun. Robertas Urbonavičius, bernardinai.lt. Galvodami apie pasaulio pabaigą, mes dažniausiai prisimename matytus katastrofų filmus su griūvančiais dangoraižiais ar baugiąją Viduramžių sekvenciją Dies Irae, kurioje sakoma, kad pelenai palaidos žemę.

Tačiau advento pranašas Izaijas mums perteikia visai kitokią viziją. Toji diena, kai žmonija susitiks su Kūrėju, bus ne pragaišties, bet šventės diena – rinktinės puotos diena: „Kareivijų Viešpats surengs šiame kalne visoms tautoms puotą su skaniausiais valgiais, pokylį su kilniausiais vynais, su geriausiais, gardžiausiais patiekalais, su puikiausiais, tauriausiais gėrimais.“

Evangelijoje, Jėzus jau įgyvendina Izaijo viziją – jis padaugina duoną ir žuvį, kad numalšintų ne tik žmogaus širdies, bet ir kūno alkį.

Ar prisimenu, kad kiekvienos Mišios yra toji didingoji puota, kur jau pirma laiko galime mėgautis rinktiniais valgiais, – pačiu Viešpaties Kūnu ir Krauju?

Neiškeisk dieviškojo pokylio į velnio siūlomus pusfabrikačius.

I Advento trečiadienio Evangelija       2019-12-4 6:35

(Mt 15, 29–37)

  Jėzus atvyko prie Galilėjos ežero. Jis užkopė ant vieno kalno ir atsisėdo. Prie jo susirinko didžiulė minia, kuri atsigabeno su savimi raišų, luošų, aklų, nebylių ir daugel kitokių. Žmonės suguldė juos prie Jėzaus kojų, o jis pagydė juos. Minia stebėjosi, matydama nebylius kalbančius, luošius pasveikstančius, raišus tiesiai vaikščiojančius ir akluosius reginčius. Ir garbino žmonės Izraelio Dievą.
  Susišaukęs mokinius, Jėzus tarė: „Gaila man minios, nes jau tris dienas žmonės pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. Aš nenoriu paleisti jų alkanų, kad nenusilptų kelyje“.
  Mokiniai jam atsakė: „Iš kur mums imti dykumoje tiek duonos, kad galėtume pasotinti šitokią minią?“
  Jėzus paklausė: „Kiek turite duonos?“
  Jie atsakė: „Septynis kepaliukus ir kelias žuveles“.
  Jėzus liepė žmonėms susėsti ant žemės. Tada paėmė septynis duonos kepaliukus ir žuvis, sukalbėjo padėkos maldą, laužė ir davė mokiniams, o mokiniai žmonėms. Ir visi pavalgė, prisisotino. Ir surinko likusius gabalėlius, iš viso septynias pilnas pintines.

I Advento trečiadienio       2019-12-4 6:34

Dievo žodio psalmė (Ps 22, 1–6)

  Viešpaties būste gyvensiu per amžius ilgiausius.

  Mane Viešpats gano: man nieko nestinga.
  Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja,
  leidžia man atilsėti paversmy;
  manąją sielą gaivina.

  Veda mane teisingais takais savo garbei.
  Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu,
  aš nebijosiu, nes tu drauge būsi.
  Tavo lazda, vėzdas galingas,
  drąsą man duoda.

  Tu man keli vaišes,
  o priešai sugėdinti žiūri.
  Kvepalais man patepi galvą,
  pili man sklidiną taurę.

  Tavoji malonė ir meilė palydi
  kiekvieną mano gyvenimo dieną.
  Aš Viešpaties būste gyvensiu
  per amžius ilgiausius. 

Posmelis prieš evangeliją

Štai Viešpats ateis ir išgelbės savo tautą.
              Laimingas, kas pasirengęs jį pasitikti. – Aleliuja.

I Advento trečiadienio       2019-12-4 6:32

Dievo Žodžio skaitinys iš Izaijo Knygos - Iz 25, 6–10a

  Kareivijų Viešpats surengs šiame kalne visoms tautoms puotą su skaniausiais valgiais, pokylį su kilniausiais vynais, su geriausiais, gardžiausiais patiekalais, su puikiausiais, tauriausiais gėrimais. Jis nuims šiame kalne tą šydą, kuris dengia visas gimines, tą nuometą, kuris gobia visas tautas.
  Jis visiems laikams sunaikins mirtį. Viešpats Dievas nušluostys ašaras nuo kiekvieno veido. Jis nuims savo tautos gėdą nuo visos žemės. Šitaip Viešpats kalbėjo.
  Tą dieną sakys: „Štai mūsų Dievas! Iš jo mes tikėjomės sau išsigelbėjimo. Tai Viešpats, kuriuo pasikliovėme. Džiūgaukim, kelkim linksmybes: jis mus išgelbėjo! Viešpaties ranka ant šio kalno ilsis“.

Kad neišpuikčiau       2019-12-4 0:18

Jei panorėčiau girtis, nebūčiau neprotingas, nes kalbėčiau tiesą. Bet aš susilaikau, kad kas nors apie mane nepagalvotų daugiau negu tai, ką manyje mato ar iš manęs girdi,  taip pat dėl nepaprastų apreiškimų. Taigi, kad neišpuikčiau, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir neišpuikčiau.  Todėl aš jau tris kartus maldavau Viešpatį, kad atitolintų jį nuo manęs.  Bet man atsakė: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume.2Kor12

ah1> Pasidaryti mažam       2019-12-3 23:06

o ne… Pas Jėzų į dangų papulti sąlyga būti ubagau, varguoliu, nes turtingam į dangų papulti tik po kupranugarių kurie pro adatos skylutę pralyst turi pirmiau o tai reiškia praktiškai niekada, pas JAHVĘ - reikalavimas nebūti vargšu, pas Krišną užtenka skaityti BHagavatgitą, pas suduvių aukščiausią esybę laiką/Brahmą per išmanymą ir laikantis visados rita (dėsniais),pas budistus pats sau turi palengvinti kančias naudodamas įvairius mechanizmus,na o islame patys žinot kaip ir dėl ko ir dar būsi apdovanojimas tuntas nekaltų mergelių.

Pasidaryti mažam       2019-12-3 22:41

Dievas nesusiejo išganymo su mokslu, protingumu, turtu, ilgamete patirtimi, retomis dovanomis, kurias ne kiekvienas yra gavęs, ne. Išganymą jis susiejo su tuo, kas yra kiekvieno - absoliučiai kiekvieno - žmogaus rankose: ir jauno, ir seno, bet kurio amžiaus ir socialinio sluoksnio, nesvarbu, kokį intelektą ir kiek turto jis turėtų... Tai susiję su tuo, ką visi, tikrai visi gali Jam dovanoti. Kiekvienas žmogus, kad ir koks jis būtų, gali Jam tai duoti, teturėdamas bent truputėlį geros valios. Šiek tiek geros valios - tai viskas, ko reikia, kad laimėtų tą dangų, kurį Jėzus čia sieja su nuolankumu, mokėjimu pasidaryti mažam, užimti paskutiniąją vietą, paklusti. Dar kitur jis tai susieja su dvasios neturtu, širdies tyrumu, teisingumo meile, taikos dvasia ir t.t. Turėkime vilties, nes dėl Dievo gailestingumo išganymas yra taip arti mūsų, jis mūsų rankose. O mums pakanka tik trupučio geros valios, kad jį įgytume. Pal. Karolis de Fuko, iš knyg. “Magnificat”šios dienos meditacija.

Nenumeruotas       2019-12-3 21:11

Jobo knygoje juodu ant balto rašoma apie bendravimą, bet… vis tik, šią knygą rašė Jobas. Tai jo samprotavimai, jo išgyvenimai patiriant išbandymus, jo proto išdava. Aš taip pat turiu labai daug išbandymų, bet niekaip negaliu sakyti, kad Viešpats “pasamdė” velnią mane bausti. Aš manau, kad esu ten kur ir turiu būti, su manimi nutinka tai, kas ir turi nutikti. Dievas visa tai leidžia, kad su manimi nutiktų ir labai aiškiai suvokiu, kad tik šie išbandymai yra man Dievo dovana. Juk yra pasakyta, kad reikia priimti ne tik kas yra gera, bet ir tai, kas yra bloga. Manau, kad tai ir yra vadinama nuolankumu ir romumu.
  Gyvenu tokiame laikmetyje, kai gavome laisvę daryti ne tik gerą, bet ypač laisvę daryti daug bologį, o blogis niekur nedingsta jis susikaupia ir pratrūksta, kaip pūlinys. Piktasis, šiame laikmetyje, turi labai dideles galias, nes turi iš ko misti ir didėti. Kodėl Jėzus liepia budėti, t.y. būti per maldą ryšyje su Dievu? Aš ir tu, jei ne Dievo Apvaizda, darytume visas didžiąsias nuodėmes net nesuprasdami ką darą. Tik Dievo dėka aš nepuolu į prarają stačia galva ir suvokiu, kad kažkas tai meldžiasi už mane. Gerai žinoma, kad kur įsikuria kontempliatyvieji vienuoliai, t.y. daug meldžiasi, tai aplinkui net vietiniai pijokėliai nustoja vartoję alkoholį, viskas ima keistis į gerą dvasiniuose dalykuose.
  Vadinasi, mes patys kuriame tą blogį, nuo jo patys ir kenčiame. Dievas yra mūsų Gailestingasis Gelbėtojas. Daug kas nori keisti kitus, o tereikia, norint pakeisti kitą, keistis pačiam, aišku gerąja linkme.

 

Taip, taip       2019-12-3 20:07

Turime: Copy-pastintojas Nr. 2 , Nenumeruotas ir Nesunumeruotas.

Nesunumeruotasis to Copy 16:22       2019-12-3 17:01

Skaitykite ne tik Jobo knygą ir ne tik ST, bet ir NT, tuomet galėsite patikimiau spręsti apie vieną ar kitą Šv. Rašto personažą.
Dar pasidomėkite apie tekstų žanrus, antraip neuprasite, kas ir kodėl taip kalba ar parašyta.
P. S. Teisingai pacitavote, kad Šėtonas nebuvo joks Jahvės „brolis”.

Nenumeruotas       2019-12-3 16:56

Ar yra kur nors Dievo ranka parašytas koks nors tekstas? Visa rašliava yra parašyta žmogaus ir tik jo patirties išdava. Žmogus turėjo labai aiškius du polius teigiamą ir neigiamą, bet nesuvokė, kad tai jis pats kovoja su savimi. Žmogaus sieloje yra įrašyta tiesa ir jis ją jaučia, bet vis suka tuo plačiuoju keliu. Didieji protautojai, kaip ir Jūs bandote protu suvokti ir analizuoti Bibliją. Aš esu, matyt tinginys ir leidžiu per savi širdį ir laukiu ką ji pasakys, o ji visada sako tiek, kiek esu/esame verti. Reikia minkštinti ir graudinti širdį per tiesos siekimą. O tiesa yra Jėzus.

Ačiū galiu būti nenumeruotu.       2019-12-3 16:55

Tie, kurie savo sieloje jaučia, kad turi “bruzgyną”, manu, kad jau gerai, kad mato bruzgyną. Mano, galva žmogus bejėgis pats ką nors susitvarkyti, tad jausdamas bruzgyno braižymus ir ima ieškoti tos tikrosios religijos. Čia matau Dievo išbandymus, todėl žmogus kankinasi klaidžiodamas. O tiesa tokia, jei aš gimiau žemaitijoje, mano bočiai buvo iki smegenų šaknų katalikai, tai kam man išradinėti ką nors naujo, nes tik mano Kūrėjas man davė gimti ten, kur gimiau, religiją tą, kurią tėvai turėjo ir tikėjo. Tad tokių kančių neturėjau, o gal Šv. Mergelė Marija apsaugojo, nes tik ja pasitikėjau ir nesigilinau labiau į teologiją. Daugelis bijo, kad žmogus ją sudievins ir nepamatys Kristaus. Mano atveju, tik ji mane pas Jį nuvedė, o po to labai gudriai pasislėpė, tada gyvenau tik su Jėzumi, o ji taip ir liko tik Rožančiuje “Sveika Marija”, tiesa, labai galinga Sveika Marija. Ar šėtonas vykdo kieno nors valią, nežinau, bet tai man nulis. Žinau, kad jis yra su grandinėmis prirakintas taip, kad tik urgzti tegali, jei…, jei nebūsi/nebūsiu glaudžiame ryšyje su Jėzumi. Taip pat žinau, kad Jėzus mane užstoja ir saugo, kaip akies lėlytę. Taip, šėtonas yra kaltintojas ir skaldytojas NR.1. Bet jo bendradarbiavimas vyksta tik su žmogumi. Čia žemėje jis turi savo valdžią ir savo vasalus, t.y. nupuolusį žmogų.  Visa ką mes turime rašytine forma, tai žmogaus asmeninė patirtis. Ar yra kas nors Dievo ranka parašyta?

Copy-pastintojas Nr. 2       2019-12-3 16:22

Kaip suprantu klausiama manęs. Dabar dar kartą perskaičiau Jobo knygos pradžią. Ir man susidarė toks vaizdas, kad Šėtonas yra Jahvės bendradarbis, pavaldinys. Ir jie abu kartu sprendžia ,,gamybinę” problemą, ką darys teisuolis Jobas, ištikus negandoms. Taigi Jobo knygoje visiškai nėra mums įkaltos Šėtono, kaip blogio jėgos sampratos. Ir Biblijos komentare tas pats sakoma, kad ,, Šėtonas Jobo knygoje dar neturi vėlesnio judaizmo ar krikščionių šėtono ar velnio savybių. Jis yra vaizduojamas kaip Dievo dvaro ir tarnybos narys, dalyvauja su kitais tarnais posėdyje ir daro pranešimą apie savo pareigų atlikimą”.

Nesunumeruotasis Ačiūjui Nr.2 13:56       2019-12-3 15:19

kuriam išsigelbėjimas, „kai negelbsti didžiosios religijos, gręžtis į savo sielos vidų.” - Ir ką Jūs darysite, kai „savo sielos viduje“ išvysite neįveikiamą brūzgyną ar žmogaus jėgomis nesutvarkomą savartyną?
- Dar būtų blogiau, jei to to neišvysite. Tai buvo tik retorinis klausimas.
P. S. Taip, Šėtonas maištaudamas prieš Dievą, todėl klaikiausiai to nenorėdamas, vis dėlto savo apmaudui vykdo Visagalio valią.
Atminkite, kad Velnias, vienas iš buvusių supergalingų,
bet puolusių kūrinių (arkangelų), tapo tiesiog prietranka
(nors ir pakankamai galingu ir įtūžusiu). Raguotasis prietranka niekuomet nebuvo „jaunesniuoju dievo broliu” ar „broliu dvyniu”!
********************************************************
Ontologinės skirties tarp Dievo ir Šėtono nepripažinimas - masonerijos pasaulėjautos skiriamasis žymuo. Šios ontologinės skirties panaikinimas yra tikrų tikriausia satanistinės lobotomijos operacija. Daugybei metų į priekį susidariusios ir geometrine(?) progresija augančios eilės, kad ji būtų atlikta įspūdingai apmokamų „dvasios chirurgų-lobotomuotojų”.

Prašau jus, Nr.2,       2019-12-3 15:10

paaiškinti savo klausimo prasmę, gal jūs turite kitokį Jobo knygoje aprašomų įvykių vaizdą?

Jota       2019-12-3 15:05

Žiūriu, kažkam susidarė įspūdis, kad aš neva prieš Kristaus Evangeliją ir Jo mokymą. Netraukite manęs į savo mokymus (turiu galvoj Vaidą ir ah1 draugus). Aš tiktai prieš katalikiškas interpretacijas ir besaikį Evangelijos valkiojimą. Be to, katalikų cituojama Evangelija neturi dvasios, ji teveikia tik sielos plotmėje, - štai dėl ko esu taip nusiteikusi prieš jos aiškinimus ir štai dėl ko susidaro plastmasinis įspūdis. Na, bet čia katalikų tinklalapis, ir aš čia lankausi veikiau iš įpročio, likusio nuo senų laikų. Galėčiau ir aš pradėti cituoti ŠIOS DIENOS Evangeliją, kokia ji yra IŠ TIKRŲJŲ, - įdomu, kaip jūs ją priimtumėte? Ir jei pradėčiau ją aiškinti taip, kaip ji buvo aiškinama visais laikais?..

Ačiū už naują vardą,       2019-12-3 14:55

bet, manau, nesu jo vertas. Jobo knygą vertinu, labai vertinu, tik ji yra taip su paprastinta arba tobula, kad tinka visada, tik ją reikia skaityti širdimi, t.y. su Šventąja Dvasia, t.y. neskaitau paraidžiui. Mano asmeninis gyvenimo kelias, kaip ir visų kitų unikalus ir išskirtinis, o ši knyga leidžia pasitikrinti, kaip aš einu apniukusiu paros laiku. Tad ten aprašytus įvykius vertinu per savo patirties prizmę. Man Dievas yra Dievas, aukščiau visko. Jis, kad aš patekčiau į Dangaus karalystę, siuntė savo vienatinį Sūnų, kuris mirdamas ant kryžiaus mane atpirko. Tuo viskas ir pasakyta. Mylių Jėzų labiau už viską pasaulyje.

Dievas sukūrė Šviesos angelą       2019-12-3 14:38

bet ne šėtoną. Tik bėda ta, kad kūrinys yra netobulas, ir jo puikybė ima jame viršų. Štai taip sušėtonėjama. Tik, Dievas visa tai žinojo iš anksto, todėl Jam nėra jokio reikalo bendradarbiauti su velniu. O aš pats gerai žinau, kad kol “neišsivolioju purvyne”, t.y.kol nepatiriu nuopolio, tol nepatiriu ir prisikėlimo. O šėtonas yra nevilties, tuštybės, pagiežos, godumo ir t.t. angelas. Tad jis nesitiki nieko iš Dievo, o minta žmogaus kančia, kurią pats ir pakursto. Jei mes vieną dieną nustotume jį matinti jo paties svaigalais, t.y. šėtono dvasia, tad jo paprasčiausiai neliktų. Dievas labai kantriai mus veda į mūsų prisikėlimą, t.y. širdyje apsivalyti ir viską pakeisti Viešpaties meile, Viešpaties Dvasia. Taip ateitų visame pasaulyje Dievo karalystė.

Copy-pastintojas Nr. 2       2019-12-3 14:28

Copy-pastintojau Nr.1, kaip vertini Jahvės ir Šėtono bendradarbiavimą, aprašytą Jobo knygoje?

Dievas sukūrė Šviesos angelą       2019-12-3 14:22

Izaijo knyga
 
Iz 14

12 Tai nupuolei iš dangaus,

Aušrini,[i2] aušros sūnau!

Kaip tave sukniubdė ant žemės, –

tave, kuris išguldei tautas!

13 Kadaise manei savo širdyje:

„Užlipsiu į dangų,

viršum Dievo žvaigždžių

iškelsiu savo sostą.

Atsisėsiu ant kalno, kur renkasi dievai,

pačiuose Šiaurės pakraščiuose.[i3]

14 Užlipsiu ant aukščiausių debesų, –

prilygsiu Aukščiausiajam!“

15 Bet buvai nugramzdintas žemyn

į Šeolą –

į patį Duobės dugną.
Žmogus jau toks yra nuo pradžių pradžios pasuka pažinimo keliu. Viską bando savo jėgomis, kol klupdamas, voliodamasis, nubrozdintu veidu pamato, kad taip daryti negerai ir gal tik tada pasuka teisinga linkme. Teisinga, kad panaikinta mirties bausmė, nes įkalinimas iki gyvos galvos leidžia giliau apmąstyti savo veiksmus ir suvokti, kad laikas nusileisti ir paklusti Dievo Valiai.

Matai, Vaidai,       2019-12-3 14:14

kas atsitinka, kai viską vertini menku žmogišku proteliu. Viską tiesiog suprimityvini ir nieko negali suprasti. Jei žmogaus gyvenimą vertini iš gyvulėlio (tik kūno) pozicijų, tai tas tavo cituotas sakinys tikrai gali priminti kompiliaciją. O jei pabandytum pažvelgti iš Dievo pozicijų? Jei pajėgtum iš tikrųjų suvokti, kad turi ne vien šį matomą ir apčiuopiamą fizinį kūną, bet esi daug sudėtingesnė struktūra? Kaip tada? Juk iš tiesų - kas yra tie keliasdešimt žemiškų metų lyginant su Amžinybe, į kurią ir tu esi kviečiamas? Todėl pirmieji krikščionys visai nebijojo mirti. Žinojo: kas praras kūną dėl Viešpaties, tas jį atgaus. Ir tu - būk atsargesnis Jėzų vadindamas bepročiu. Jis tikrai žinojo, ką sako. Kas kita tie, kurie bandė suprasti - tiek tada, tiek dabar. O žinai, kas mane labiausiai stebina? Nors du kartus perskaičiau Apreiškimą (kaip ir visą Bibliją), bet niekada netvirtinčiau, kad jį supratau. Turiu galvoje, žinoma, tikrąjį Apreiškimą. Na, gal tik vieną trumputį epizodą, kuriame galimai kalbama apie mūsų laikus. Juk ten visas tekstas užšifruotas, kalbama vien simboliais. Jį suprasti gali tik tas, kam duota, t.y. tas, kam Dievas tai leidžia. Antraip išeitų tas pats, kaip ir su tavosiomis ,,įžvalgomis”. (ani)

Copy-pastintojas Nr. 2       2019-12-3 14:13

Primenu, kad net ir Senojo Testamento Jobo knygoje santykiai tarp Jahvės ir Šėtono, mano nuomone, yra visai kaip bendradarbių, beveik draugų - pavaldinio ir viršininko. Pavaldinys ateina pas viršininką ir sako: ,,Klausyk, galime turėti ,,gamybinę” problemą. Tai Jobas. Kol kas viskas gerai, bet kas bus, jeigu ...”. Ir viršininkas ( Jahvė ) sako: ,,gerai, imkis tos problemos…”.
Be to, kas jau kas o Šėtonas už bet ką kitą geriau pažįsta Dievą ir nepaisant to, jis kažkodėl ir toliau lieka Šėtonu. Nekyla klausimas, kodėl? Galbūt jis kažko tikisi? Galbūt netgi Šėtonas, atlikdamas šėtono pareigas, vykdo Dievo valią?

Ačiū Nr.2.       2019-12-3 13:56

Tikrai taip, reikia gręžtis į savo sielos vidų ir tam pats laikas. Patiko pamąstymai “Tuščia dairytis aplinkui laukiant, kad kažkas padarys už mane tai, ko nenoriu daryti pats. Būtent dabar, kai negelbsti nei didžiosios religijos, nei mokslai, nei filosofijos atsigręžus į savo sielos gelmes vėl galima tikėtis išgirsti į tave besikreipiantį Dievo balsą. Tik reikia atsiimti seniai kitiems atiduotą - savo asmeninę atsakomybę.”

Copy-pastintojui - Ką ir reikėjo įrodyti:       2019-12-3 13:54

Jono Vaiškūno neopagonybė ir masonerijos mokymas - „broliai dvyniai“:
„Senosios sakmės pasakoja, kad Velnią sukūrė pats Dievas arba,
kad Velnias yra jaunesnis dievo brolis ir net, kad Dievas su Velniu esą broliai dvyniai. Jie abu kūrė šį Pasaulį, abu jį ir valdo.“
https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/jvaiskunas-dievas-ar-velnias-lietuvio-sielos-gelmej.d?id=12595895
Įvairiausios antikristinės grimasos turi daug giminingų esminių bruožų.
Tik masonų mokymas nepalyginamai labiau ištobulintas, turi milijonus adeptų (vien pagal oficialią statistiką), hierarchinę struktūrą, finansinę galią bei daugybę įtakos tinklų valdžioms, nekritiškai kasdienei sąmonei.
*********************************************************************
Marija su dvylikos žvaigždžių vainiku, kuri savo švenčiausiomis pėdomis traiškai gyvatės galvą, saugok ir gink mus (ypač Tiesos.lt skaitytojus) nuo visų paklydimų! Drauge su Ark. Mykolu sutramdyk „sli­biną, senąją gyvatę, kuri yra velnias ir šėtonas, surišk jį ir įmesk į bedugnės gelmę, kad nebesuvedžiotų daugiau tautų.“ (Apr 20, 2). Amen.

Copy-pastintojas Nr. 2       2019-12-3 12:32

1. https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/jvaiskunas-dievas-ar-velnias-lietuvio-sielos-gelmej.d?id=12595895
2. O kišantis į Jotos - ah1 ginčą galima būtų pacituoti labai taiklų kalambūrą: ,,jeigu Dievas žmogų sukūrė pagal savo paveikslą ir panašumą, tai ir žmogus atsilygino tuo pačiu”.

Jan       2019-12-3 11:34

Patiko komentaras. Ypac Mazojo Princo is Antoine de Saint Exuperi istorijos. Tikra tiesa, kad matyti sirdimi yra duota ne kiekvienam, bet tik su Dievo Malone, kurios galima prasyti. Sis matymas yra nepalyginamas su akiu regejimu, kuris prilygsta aklumui. Matyti ir girdeti sirdimi imanoma tik tada, kai ant musu ilsisi Viespaties Dvasia.

Evangelijos komentaras       2019-12-3 11:07

Komentuoja kun. Robertas Urbonavičius: Nežinia ar pranašas Izaijas buvo „meniškos sielos žmogus“, tačiau jo pranašystės kupinos poetinių vaizdinių ir netikėtų sulyginimų: „Tuomet šalia vilko patilps ėriukas, leopardas gulės prie ožiuko. Drauge ganysis veršis ir liūtas, juos sergėti galės mažas vaikas. Karvė draugaus su loke, kartu atsiguls jų jaunikliai. Liūtas ės šiaudus kaip jautis. Kūdikis žais prie žalčio lindynės, vaikas galės kišti ranką į gyvatės urvą.“ Primena vaiko išsigalvojimus, į kuriuos rimti suaugusieji žvelgia su atlaidžia šypsena – juk tai netikra ir nereikšminga.

Tačiau šiandien Viešpats, panašiai kaip Izaijas, džiūgauja dėkodamas Tėvui: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams.“ Taip, nes tik mažutėliai gali išvysti tikrąją dalykų esmę, kuri paslėpta nuo šio pasaulio reikšmingųjų protų – nes jie per daug įtikėję savomis teorijomis „taip veikia pasaulis“ ir nedrįsta pradžiugti Šventąja Dvasia.

Šiame pasaulyje turime likti tokie kaip Mažasis Princas iš Antoine de Saint Exupery istorijos, idant mokėtume matyti širdimi, ir kad ant mūsų ilsėtųsi Viešpaties Dvasia.

Antradienio Evangelija       2019-12-3 7:24

(Lk 10, 21–24)

  Jėzus pradžiugo Šventąja Dvasia ir prabilo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, ir kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšti“.
  Atsigręžęs vien tiktai į mokinius, jis tarė: „Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite. Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo“.

Antradienio Dievo Žodžio       2019-12-3 7:22

Psalmė  (Ps 71, 1–2. 7–8. 12–13. 17)
  Klestės jo dienomis teisingumas, gražiausia ramybė.

  O Dieve, savo išmintį duoki valdovui,
  tam sūnui karaliaus įdiek teisingumą,
  kad jis valdytų savo tautą kaip dera,
  būtų teisingas tavo vargdieniams.

  Klestės jo dienomis teisingumas,
  gražiausia ramybė – kol švies padangėj mėnulis.
  Jis viešpataus nuo Jūros lig Jūros,
  nuo Upės ligi žemės skritulio krašto.

  Jis juk vaduos pagalbos maldaujantį vargšą,
  tą nelaimingą, kuriam nepadeda niekas.
  Jis gailės vargšo, beturčio
  ir savo varguoliams gelbės gyvybę.

  Palaimintas bus jo vardas per amžius,
  kolei saulė švies – bus jis šlovingas.
  Per jį palaimą atras visos gentys pasaulio,
  turės visos tautos jį šlovint.

Posmelis prieš Evangeliją

Štai mūsų Viešpats ateina galingas,
              ir jo tarnų akys išvysta šviesą. – Aleliuja.

Antradienio Dievo Žodžio       2019-12-3 7:20

Skaitinys (Iz 11, 1–10)

  Iš Jesės kelmo išaugs atauga, iš jo šaknies išdygs atžala. Ant jo ilsėsis Viešpaties dvasia: išminties ir supratimo dvasia, patarimo ir tvirtumo dvasia, pažinimo ir maldingumo dvasia. Jis bus kupinas Viešpaties baimės dvasios.
  Jisai ne pagal išorę teis, ne pagal nuogirdas spręs. Teisingai jis teis mažuosius, nešališkai spręs šalies vargdienių bylas. Savo lūpų lazda jis ištiks smurtininką, burnos kvėpimu užmuš piktadarį. Teisingumas – jo klubų diržas, ištikimybė – jo strėnų juosta.
  Tuomet šalia vilko patilps ėriukas, leopardas gulės prie ožiuko. Drauge ganysis veršis ir liūtas, juos sergėti galės mažas vaikas. Karvė draugaus su loke, kartu atsiguls jų jaunikliai. Liūtas ės šiaudus kaip jautis. Kūdikis žais prie žalčio lindynės, vaikas galės kišti ranką į gyvatės urvą. Visame mano šventajame kalne nevyks nieko pikta, nebus nusikaltimų, nes šalis bus pilna Viešpaties pažinimo, kaip vandens pripildyta jūra.
  Tą dieną Jesės šaknies atžala stos ženklu tautoms. Juo vilsis pagonys. Garbinga bus jo buveinė.

Jota       2019-12-3 0:07

Žinai, ah1, jei man nutiktų kokia didelė nelaimė ir jei reikėtų rinktis, ką kviesti pagalbon, aš rinkčiausi tave, o ne tuos pamaldžius cituotojus, kalbančius apie tai, kaip priimti Kristų į savo širdį. Nors mano ir tavo pažiūros visiškai skiriasi.

Priimti Kristų savo širdyje.       2019-12-2 21:59

  Kai Jėzus pažadėjo šimtininkui nueiti į jo namus ir pagydyti tarną, anas jam atsakė: “Viešpatie, nesu vertas, kad užeitumei po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks (Mt8,8). Pasisakydamas esąs nevertas šimtininkas kaip tik pasirodo esąs vertas - vertas, kad Kristus įeitų ne tik į jo namus, bet ir į jo širdį (...)
  Juk jis nebūtų buvęs toks laimingas, jei Viešpats Jėzus būtų atėjęs tik į jo namus, bet nebūtų buvęs jo širdyje. Iš tikrųjų Kristus, nuolankumo Mokytojas, tiek savo pavyzdžiu, tiek savo žodžiu atsisėdo prie išdidžiojo fariziejaus Simono stalo. Tačiau būdamas prie jo stalo jis nebuvo jo širdyje: toje vietoje “Žmogaus Sūnus neturėjo, kur galvos priglausti” (Lk9, 58). O čia priešingai: jis neįeina į šimtininko namus, bet turi jo širdį. (...)
  Taigi Viešpats pagiria šimtininko tikėjimą, kuris tapatinamas su nuolankumu. Kai šis sako: “Nesu vertas, kad užeitumei po mano stogu”, Viešpats atsako: “Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo.” (Mt 8, 10) Viešpats įžengė į Izraelio tautą kūnišku pavidalu, idant joje pirmiausia surastų savo pražuvėlę avį (plg.Lk 15,4).(...)
  Mes būdami žmonės, negalime pamatuoti žmonių tikėjimo. Tai gali tik tas, kuris ištiria širdžių gelmes, kurio niekas negali apgauti: girdėdamas nuolankumo kupinus to žmogaus žodžius ir atsiliepdamas jam savo gydančiu žodžiu jis atskleidė jo širdį. Šv. Augustinas.

ah1>Jotai       2019-12-2 21:48

tik žiūrint ką dievu laikai :“Vienasis Dievas, slypintis kiekvienoje būtybėje, visa ką persmelkiantis, kiekvienos būtybės Pats, veiksmus vairuojantis, kiekvienoje būtybėj gyvas liudytojas ir stebėtojas, vienatinis, neturintis savybių” 6.11 Sviet As Va Tara Upanisada/ vedanta/ vedų viršūnė.
“Tarp laikinųjų amžinas ir sąmoningas tarp nesąmoningų, ir tarp daugybės - vienas, kuris išpildo troškimus. Kas regi jį pačiam savy, ramybė amžina…“2.2.13 Katha Upanisada/ vedanta /vedų viršūnė.
Būtent ramybės ir linkėjo mokytojas/rabis Jėzus tik tiesiogiai neatskleidė kaip ramybę rasti, nors ir liepė eit į savo kambarėlį užsirakinti ir būt su dievu. Na kas dar neaišku?

Vaidai,        2019-12-2 19:21

tu ir tebesi diletantas. Tu net nežinai, ką reiškia žodis ,,Apreiškimas”. Spėju, kad neturėjai tėvų, kurie būtų suteikę kokio nors tikėjimo pagrindus, o tuštumą jautei, todėl ir tapai toks ,,visaėdis”. O bendravai greičiausiai su astraliniu pasauliu. Jei iš tavęs tas pasaulis tik pasityčiojo, tai tau dar pasisekė. Tu toks įsitikinęs savo teisumu - o kaip jautiesi? Atrodo, kad nekaip. Daryk išvadas. Ir nevadink tiesos šmeižimu. Tu vis kalbi, kad kiti klysta - o kodėl manai, kad tu pats esi neklystantis? Net Jėzus už tave kuklesnis - jis yra sakęs: ,,To nežino niekas, net aš, tik Tėvas” (tingiu ieškoti tikslios citatos). Tai kas esi tu? Dievo Tėvo tėvas? Ne visada tiesa yra ta, kuri verčia klykti ,,štai kur tiesa!” Tai gali būti tik didelė ir bjauri iliuzija. Bet ji turi būti labai patraukli, antraip nieko nesuvedžios. (ani)

Jota ahui1       2019-12-2 19:12

Žinai, iš pradžių Dievas sukūrė žmogų, o paskui žmogus sukūrė dievą;).

ah1>Jotai       2019-12-2 18:48

Dievą sukūrė žmogus

Jota       2019-12-2 18:25

Gerai, gerai, nebeerzinsiu… Mūsų tikėjimas tik tiek yra tikras, kiek gebam suvaldyti save, neparodyti antipatijos kitam ar, neduok Dieve, neapykantos.

Jan       2019-12-2 16:34

O vis tik, įsigyti tikėjimą galima tik per Dievo Malonę. Savo jėgomis galime tik norėti ir prašyti.

Jota       2019-12-2 15:03

Veidmainiai.

Deimantas       2019-12-2 14:04

Viešpatie, nesu vertas… Šitie žodžiai, kuriuos kartojame per kiekvienas Šv. Mišias prieš priimdami Jėzų Švenčiausiame Sakramente mus pastato į tinkamą santykį su Dievu. Tai nėra savęs niekinimas. Tai nėra tai, kad jei jau nevertas, tai vadinasi kažką blogo esą padaręs. Arba turi jaustis kažkuo kaltas, nepateisinęs kažkieno lūkesčių. Būti nevertu tai pirmiausiai nebūti tuo, kuris nusipelno savo darbu, malda, pasninku, gerais darbais. Būti nevertu tai pirmiausiai leisti Dievui dovanoti save man kaip dovaną, veltui. Tai yra priimti Jo begalinę meilę ne dėl to, kad aš esu jos nusipelnęs, bet dėl to, kad Dievas mane myli dovanai. Taip pat svarbu suprasti, kad ne aš darau Dievui malonę, bet Jis man. Aš esu tas, kuris priima, o Dievas – kuris dovanoja.

 

Ei troli,       2019-12-2 13:41

tau Dievo Žodis ar komentaras, kaip buliui raudonas skuduras. Matosi tik garai iš šnervių ir kanopų stuksenimas. Kad bent vieną mintį į temą parašytumei, bet ... ji tuščia.

Jota > ah1       2019-12-2 12:32

Žmogus nėra nei religijos, nei moralės autorius. Tikrąją religiją (krikščionybę)ir moralę (krikščioniškąją)duoda Dievas. Visos religijos ir moralės, kurias sukūrė žmogus, yra surogatai.

Jota       2019-12-2 12:23

Jūs bent pasimokykite, kaip nekoneveikti ir nekaltinti kito visais įmanomais ir neįmanomais dalykais. Pilat nepabaigiamas “šventas” citatas, o kitus apsigręžę apkaltinat neapykanta, pagieža, savimeile, puikybe…
Ar šitaip pasireiškia jūsų meilė artimui?

Pirmoji Advento pamoka.       2019-12-2 10:23

“Štai ir pirmoji Advento pamoka, – pasitikėjimas ir tikėjimas atveria duris Viešpačiui veikti mūsų gyvenimuose. Neprivalome įsiteikti Jėzui ar nusipelnyti Jo dėmesio – esame mokomi prašyti ir pasitikėti.” pastebėti mus moko kun. R. Urbonavičius.

Evangelijos komentaras       2019-12-2 10:20

Komentuoja kun. Robertas Urbonavičius, bernardinai.lt: Pradėjome liturginį Advento laikotarpį – keturias savaites, skirtas kelionei Senojo Testamento pranašysčių takais, žvelgiant į jų Išpildytoją, kurį rasime atėjo prie Betliejaus grotos.

Advento liturginiai skaitiniai parinkti taip, kad mes esame kviečiami žvelgti į Evangelijos pasakojimus per Senosios Sandoros pažadų ir vizijų akinius.

Šiandien pranašas Izaijas kalba apie tai, kad Mesijo dienomis bus numazgota Jeruzalės kaltė, o Viešpats bus vienintelė priebėga.

Evangelijoje regime romėnų šimtininką, kurio pasitikėjimas Jėzumi nustebina net pastarąjį. Nuolankus tikėjimas, kuris nesisavina Viešpaties malonių ir nenurodinėja kaip Jam elgtis, pelno šimtininkui pagyrimą: „Niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo!“

Pasirodo, kad ne priklausomybė teisingai religijai, ne turima galia ar išmintis, bet nuolankus tikėjimo Kristumi ir Jo galia išpažinimas nupelno malonę sėdėti prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu.

Štai ir pirmoji Advento pamoka, – pasitikėjimas ir tikėjimas atveria duris Viešpačiui veikti mūsų gyvenimuose. Neprivalome įsiteikti Jėzui ar nusipelnyti Jo dėmesio – esame mokomi prašyti ir pasitikėti.

Šio pirmadienio Evangelija       2019-12-2 7:16

(Mt 8, 5–11)

  Jėzui sugrįžus į Kafarnaumą, kreipėsi į jį šimtininkas, maldaudamas:  „Viešpatie, mano tarnas guli namie paralyžuotas ir baisia kankinasi“.
  Jėzus jam tarė: „Einu, pagydysiu jį“.
  Šimtininkas atsakė: „Viešpatie, nesu vertas, kad tu užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks. Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi aš sakau vienam: ‘Eik!’, ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik čionai!’, ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Daryk tai!’, ir jis daro“.
  Tai girdėdamas Jėzus stebėjosi ir kalbėjo einantiems iš paskos: „Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo!Todėl aš jums sakau: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie vaišių stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu“.

Komentarų puslapis 1 iš 2
 1 2 > 

Rekomenduojame

Ramūnas Aušrotas. Europos Parlamentas pasmerkė Lenkijos ketinimus kriminalizuoti lytinį mažamečių švietimą

Svarbi žinia: teismas įpareigojo Vyriausybės atstovą S. Buškevičiaus skundą dėl Kazio Škirpos gatvės pervardijimo nagrinėti iš naujo

Rasa Čepaitienė. Atviras laiškas Trakų rajono merei Editai Rudelienei

Liudvikas Jakimavičius. Balsavimo kortelė

Konferencija „Lietuvybė viešajame gyvenime“ (vaizdo įrašas)

Gitanas Nausėda per Nacionalinius maldos pusryčius: „Susitelkime maldoje visi kartu prieš Dievo veidą, ir vėl pasijuskime esą broliai ir seserys“

Ramūnas Aušrotas kviečia į diskusiją apie naujausią Šarūno Barto filmą „Sutemos“

Aras Lukšas. Stalinizmo šaukliai: tarp prisitaikymo ir atgailos

2019-ųjų metų Laisvės premija skirta Laisvės kovų dalyviui, žmogui-legendai Albinui Kentrai

Nuo bačkos. Viktorija Čmilytė-Nielsen. Nacionalinė šeimų taryba – rūpestis šeimomis ar inkvizicijos kūrimas?

Veronika Winkels. Ugdyti vaikus… mokykloje ar namie?

Andrius Švarplys. Kas nutrauks bankų vydomą valstybės šantažą?

Liudvikas Jakimavičius. Ką bendra turi šv. Kalėdos ir šachmatai?

Algimantas Rusteika. Ruoškitės pasirinkimams – ‘vsio bus zakonno’

Ramūnas Aušrotas: „Gal pirmoji JTO MTK ponia norėtų lankyti civilinės šeimos teisės kursus? Priimčiau su nuolaida“

Neringos Venckienės interviu TV3: „Variantai buvo tik du: arba ginti mergaitę, arba pamiršti, kad tokia gimė. Aš pasirinkau ginti“

Tyrimas palygino santuoką ir gyvenimą kartu nesusituokus

Donaldas Trumpas: E. Macrono atsiliepimas apie NATO yra „labai labai bjaurus“ ir „įžeidžiamas kitoms 28 valstybėms narėms“

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“. Bankininkas, kuris nugalėjo carinę Rusiją

Ramūnas Aušrotas. Pirmą kartą šeimų balsas oficialiai skambės ir nacionaliniu lygmeniu

Shannona Roberts. Šaldyti kiaušinėlius ar karjerą?

Gytis Padegimas. Kiek milijonų medžių per 30 Nepriklausomybės metų sunaikino ir dar sunaikins mūsų godumas ir gobšumas?

Vidas Rachlevičius. Nenorėčiau Brexito, bet jei laimėtų kairysis leiboristų gaivalas, Britanijos būtų gaila dar labiau

Vygintas Gontis. Kaip deklaracijas apie žinių ekonomiką paversti atsakinga valstybės viešojo sektoriaus bei mokslo ir studijų politika

Liudvikas Jakimavičius. Partijos ir išdavikai

Povilas Gylys. Kas Jums, profesoriau Janeliūnai?

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (III)

Algimantas Rusteika. Metodiniai patarimai. Subalansuota LRT indrėms ritutėms, bet tinka ir ... žmonoms

Geroji Naujiena: Kad vaikščiotume Viešpaties šviesoje!

Regina Terleckienė. Sukilėlio likimas. Iš carinių baudėjų nagų ištrūkęs sukilėlis

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.