Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Kad ir mums būtų atleista

Tiesos.lt redakcija   2020 m. rugsėjo 13 d. 7:10

60     

    

Geroji Naujiena: Kad ir mums būtų atleista

Atleisk savo artimui, ką jis tau kaltas, tada tu ir sau atleidimą išmelsi

Pagieža ir pyktis – jausmai nedoringi:
tiktai nusidėjėlis juos tepalaiko.
Kas keršyti mėgsta, tam keršija Viešpats:
jo nuodėmes Viešpats atsimena nuolat.
Atleisk savo artimui, ką jis tau kaltas,
tada tu ir sau atleidimą išmelsi.
Žmogus, kuris nuolat įširdęs ant kito,
negali prašyti sau Dievo malonės.
Kas kito žmogaus pagailėti nenori,
tasai ir pas Dievą neras gailingumo.
Pats būdamas niekas, be perstojo pučias –
tai kas gi jį, kaltą, norės beužtarti?
Atmink, kad reiks mirti, ir pyktauti liaukis;
įsakymus vykdyk – tada nepražūsi.
Laikykis, ko lieptas, ant kito negiežkis,
atmink Dievo sandorą, skriaudą nukęski (Sir 27, 30–28, 7).

* * *

Viešpats – švelnus, maloningas, neskuba rūstaut, yra pilnas gerumo

Tegu mano siela Viešpatį šlovina,
ir visa, kas yra manyje, tegarbina jo šventąjį vardą!
Lai mano siela Viešpatį šlovina,
lai neužmiršta, kiek jis man gero padarė.
Jis man visas kaltes dovanoja,

gydo visas mano silpnybes.
Nuo pražūties gelbi mano gyvybę,
gaili manęs ir puošia mane savo malone.
Ne visą laiką jis baras,

ne amžinai jis įširdęs.
Ne pagal mūsų kaltybes mums moka,
nebaudžia mūsų, kiek verti esam.
Kaip nepasiekiamai aukštas dangus viršum žemės,

taip yra didis jo gailestingumas
tiems, kurie jo šventai bijo.
Kaip nuo Rytų tolimi Vakarai,
taip toli kaltes mūsų nusviedžia. (Ps 102, 1–4. 9–12; P.: 8)

* * *

Ar gyvename, ar mirštame, – mes esame Viešpaties

Broliai! Nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta. Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi, ar gyvename, ar mirštame, – mes esame Viešpaties. Juk Kristus numirė ir atgijo, kad viešpatautų ir mirusiesiems, ir gyviesiems (Rom 14, 7–9).

* * *

Aš nesakau tau atleisti iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų

Priėjo prie Jėzaus Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“

Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų. Todėl su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu!’ Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą. Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: ‘Atiduok skolą!’ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu’. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą. Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: ‘Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!’ Užsirūstinęs valdovas pavedė jį budeliams, iki atiduos visą skolą.

Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“ (Mt 18, 21–35).

* * *

Gailestingasis Dieve, išmokyk mus visa širdimi atleisti, kad patirtume ir Tavo atleidimą.
Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: kad kiekvienas gyventų ne sau, bet Viešpačiui, nes ar gyvename, ar mirštame – Jam priklausome.

* * *

Arnoldas Valkauskas. Mintys pamąstymui: žmogau, kam tu gyveni ant žemės

 

 

* * *

Klemensas Aleksandrietis († apie 215). Septyniasdešimt septynis kartus

Juk Dievas leidžia savo saulei šviesti teisiesiems ir neteisiesiems (plg. Mt 5, 45) ir net patį Viešpatį siuntė ir pas teisiuosius, ir pas neteisiuosius. Todėl tas, kuris veržiasi tapti panašus į Dievą, dėl didelio savo atlaidumo dovanodamas septyniasdešimt septynis kartus (plg. Mt 18, 22), – tai yra visą gyvenimą ir visą septynetų seka nusakytą visatos ciklą, – visiems yra maloningas, net jei kas žinantįjį skriaudžia visą šį kūne gyvenamą laiką. Mat Apaštalas ne tik mano, kad doras žmogus turi kitiems palikti teisti savo skriaudėjus, bet ir nori, kad teisusis prašytų anų teisėjų atleisti skriaudas tiems, kurie prieš jį nusikalto; ir tai daro pagrįstai, – mat tie, kurie imasi skriausti, laimi tik išorinius ir kūniškus dalykus, nors ir iki mirties, tačiau žinančiajam visa tai yra svetima.

Kaip tu gali teisti nupuolusius angelus (plg. 1 Kor 6, 3), jei pats esi atsimetęs nuo ano Evangelijose skelbiamo atlaidumo? „Kodėl verčiau jums nenukęsti neteisybės? – sako Apaštalas, – argi ne verčiau pakęsti nuostolį? Deja, jūs patys darote neteisybę bei skriaudžiate“ (1 Kor 6, 7–8), – aišku, todėl, kad melsdamiesi prašote bausti tuos, kurie skriaudžia jus dėl savo nežinojimo, ir atimate iš jų, – kiek tai yra jūsų galioje, – Dievo gerumą ir meilę žmonėms, o juk jie yra jūsų broliai. Apaštalas kalba ne tik apie tikėjimo brolius, bet ir apie svetimtaučius. Mat dar nežinome, ar tas, kuris šiandien yra priešiškas tikėjimui, vėliau neįtikės. Iš čia aiškiai plaukia, kad, nors ne visi yra mūsų broliai, bet tokiais juos turime laikyti. Kita vertus, žinantysis vienintelis jau dabar supranta, kad visi žmonės yra vieno Dievo kūriniai, apvilkti vienu atvaizdu, nors kai kurie jį turi drumzlinesnį už kitus, idant visi būtų vienos prigimties. Todėl per kūrinius žinantysis garbina Dievo veikimą, o per šį – ir Jo valią.

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Popiežius Pranciškus       2020-09-19 8:36

    I. „Neslėpti tiesos, nemanipuliuoti informacija“
Šių metų pradžioje „Tertio“ savaitraštis paminėjo savo gyvavimo dvidešimtmetį. Jis buvo įsteigtas konstatavus, jog sekuliarizacija neaplenkė istoriškai katalikiškų leidinių, jie nustojo domėtis krikščioniška perspektyva ir ją perteikti. Be to, kai kuriais klausimais krikščioniškas požiūris tapo nepopuliarus, kritiškai, kartais priešiškai vertinamas daugumos. Ir dėl to į populiarumą bei pelną orientuoti leidiniai pradėjo vengti krikščioniškų temų.

Belgų savaitraštis „Tertio“ savo pavadinimą pasiskolino iš 1994 metų Jono Pauliaus II apaštalinio laiško „Tertio millennio adveniente („Artėjant trečiajam tūkstantmečiui“) apie pasirengimą 2000 metų jubiliejui. Šiame laiške popiežius pabrėžė būtinybę ištirti ir suvokti krikščioniškos civilizacijos krizę, kuri pasireiškia dvasinio gyvenimo mažėjimu ir skurdumu tuo pat metu, kai auga gerovė ir technologijos. Jonas Paulius II rašė apie „religinį abejingumą, dėl kurio daugelis žmonių gyvena, lyg Dievo visai nebūtų, arba pasitenkina neapibrėžtu religingumu, kuris nekelia tiesos klausimo ir nereikalauja nuoseklumo. (...) Daugelio prarastą antgamtinę žmogaus gyvenimo prasmę, ir etinę painiavą netgi pagrindiniuose – gyvybės ir šeimos – dalykuose.“

Į šias temas popiežius Jonas Paulius II pasiūlė pažvelgti iš vidaus, ištirti Bažnyčios sąžinę ir savo atsakomybę. „Bažnyčios vaikai turi paklausti savęs, kiek juos pačius paveikė sekuliarizmas bei etinis reliatyvizmas. Kiek jie atsakingi už plintantį netikėjimą – atsakingi, nes dėl „savo religinio, moralinio ir visuomeninio gyvenimo trūkumų“ nepaliudijo tikrojo Dievo veido. Tiesa ir tai, kad daugelio krikščionių dvasinis gyvenimas pasižymi netikrumu, nepasitikėjimu, apimančiu ne tik moralinį gyvenimą, bet taip pat ir maldą, ir teologinį tikėjimo grynumą. (...) Žvelgdami į mūsų laikų Bažnyčią, negalime neapgailėti, jog daugelis krikščionių nesugebėjo ar net nepanorėjo įžvelgti žmogaus teisių pažeidinėjimo totalitarinėse valstybėse. Negalima neapverkti fakto, jog daug krikščionių prisidėjo ir prisideda prie neteisingumo ir socialinės priespaudos. Būtina paklausti, kiek jų tikrai yra susipažinę su socialiniu Bažnyčios mokymu ir nuosekliai jo laikosi“, – vardijo Jonas Paulius II. Belgų katalikų savaitraščio „Tertio“ šias ir kitas šv. Jono Pauliaus II pastabas trečiojo tūkstantmečio išvakarėse nusprendė padaryti savo atsispyrimo pagrindu.

Popiežius Pranciškus savaitraščio delegaciją pasveikino su dvidešimties metų sukaktimi ir palinkėjo gražios piligrimystės Romoje.

Popiežius Pranciškus       2020-09-19 8:35

    II. „Neslėpti tiesos, nemanipuliuoti informacija“.
„Visuomenėje, kurioje gyvename, informacija yra integrali kasdienybės dalis. Kai ji kokybiška, padeda geriau suprasti problemas ir uždavinius, kuriuos pasaulis turi spręsti, įkvepia asmenines, šeimynines ir socialines nuostatas. Labai svarbu, kad gyvuotų ir krikščioniška žiniasklaida, pateikianti kokybišką informaciją apie Bažnyčios gyvenimą pasaulyje, sugebanti prisidėti prie sąžinių formacijos“, – kalbėjo Pranciškus. Pasak jo, apaštalinio laiško „Tertio millennio adveniente“ raginimas apima poreikį perteikti Bažnyčios ir krikščionių intelektualų balsą vis sekuliaresniame peizaže ir jį praturtinti, pateikti teigiamą perspektyvą apie žmones ir įvykius, skatinti susitikimo kultūrą ir pasitikėjimą. Apkalbos, priešingai, uždaro širdis, griauna vienybę, atitolina brolius ir seseris. Pažymėtinas krikščioniškų žiniasklaidos priemonių indėlis diegiant krikščioniškose bendruomenėse naują gyvenimo stilių, laisvą nuo nusistatymų ir atskirties“, – pridūrė Pranciškus.

„Komunikacija yra svarbi Bažnyčios misija“, – tęsė popiežius Pranciškus. Pasak jo, komunikacijos srityje dirbantys krikščionys turi realizuoti labai konkretų Viešpaties kvietimą eiti į pasaulį ir skelbti Evangeliją. Bažnyčia pasitiki, kad krikščionys žurnalistai atras būdų perteikti Evangeliją, atsižvelgiant, Jono Pauliaus II žodžiais, į dabartinio žmogaus vartojamą kalbą ir jo jautrumą. Krikščionis žurnalistas taip pat turi laikyti aukštai užkeltą profesinės sąžinės kartelę, liudyti, jog įmanoma nauja komunikacija be tiesos slėpimo ir manipuliavimo informacija, įžvelgti ir kalbėti apie mumyse esantį grožį ir mūsų sąsajas vienas su kitu. Krikščionio žurnalisto naratyvas turi perteikti viltį ir pasitikėjimą ateitimi. „Nes tik tada, kai ateitis priimama kaip teigiama ir įmanoma tikrovė, dabartis tampa gyvenama“, – sakė Pranciškus. Jis padrąsino ir dabartiniame koronaviruso pandemijos kontekste ieškoti perspektyvos, kuri padėtų neprarasti vilties dėl geresnio rytojaus, apsaugotų nuo vienatvės ligos, pasakytų paguodos žodį.

„Patikiu Švenčiausiosios Mergelės globai jūsų darbą, tarnaujantį asmenų ir visuomenių susitikimui“, – audiencijos pabaigoje sakė popiežius Pranciškus ir perdavė savo palaiminimą belgų katalikų savaitraščio „Tertio“ kolektyvo nariams ir jų šeimoms, visiems skaitytojams. (RK / Vatican News)

Popiežiaus Pranciškaus KATECHEZĖ       2020-09-19 8:32

    I.Ko reikia, kad pradėtume rūpintis?
Kaip apsaugoti aplinką? Kaip apsiginti nuo ligų? Šiems klausimams būtų galima atrasti daug atsakymų – technologinių, ekonominių, politinių, medicininių. Tačiau šio trečiadienio, rugsėjo 16 dienos, bendrosios audiencijos katechezėje popiežius Pranciškus pabrėžia, kad yra dar vienas – fundamentalesnis – atsakymas: kūrinijos kontempliacija. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti abstraktus ir nepraktiškas atsakymas. Tačiau geriau pagalvojus tampa aišku, kad daugelis aplinkos ir žmonijos ligų veši būtent dėl kūrinijos kontempliacijos trūkumo. Nes kūrinijos kontempliacija padeda suprasti jos vertę ir koks yra sveikas bei tvarus santykis su ja.

„Visos gyvybės formos yra susijusios tarpusavyje ir mūsų sveikata priklauso nuo Dievo sukurtų ir mūsų rūpesčiui patikėtų ekosistemų būklės. Piktnaudžiavimas yra sunki nuodėmė, kuri žaloja ir sargdina. Geriausias priešnuodis netinkamam elgesiui su mūsų bendrais namais yra kontempliacija. Nes, kai neišmokstama sustoti, stebėtis ir vertinti grožį, nenuostabu, kad kiekvienas dalykas virsta daiktu naudojimui ir išnaudojimui be skrupulų“, – sakė Šventasis Tėvas. Tačiau mūsų bendrieji namai, kūrinija, nėra vien paprastas išteklius. Kiekvienas kūrinys turi savaiminę vertę ir savu būdu atspindi Dievo gerumą bei išmintį.

„Reikia atskleisti šią vertę ir dieviškos šviesos spindulį, o, kad atskleistume, turime nuščiūti, klausytis ir kontempliuoti. Be kontempliacijos lengva įsmukti į išbalansuotą ir išpuikusį antropocentrizmą, kuris, pristatydamas mus kaip absoliučius visų kitų kūrinių valdytojus, perdeda žmogiškų būtybių vaidmenį“, – sakė popiežius ir pridūrė: „Iškraipyta biblinių tekstų apie sukūrimą interpretacija prisidėjo prie šios klaidingos perspektyvos, kuri leidžia išnaudoti žemę iki tiek, kad ji tampa negyva“.

Pasak popiežiaus, tokiu atveju pretenduojame užimti Dievo vietą, griauname Jo sumanymo harmoniją, užmiršę gyvybės saugotojų pašaukimą virstame plėšrūnais. Tiesa, kad galime ir turime dirbti žemę, derindami tūkstantmetę patirtį ir naujas technologijas, kad išgyventume ir vystytumės. Tačiau darbas nėra išnaudojimo sinonimas, jis visada apima rūpestį. Negalime apsimesti, kad galime toliau kurtis materialinę gerovę nesirūpindami bendrais namais, kuriuose esame prisiglaudę. Mūsų skurdžiausi broliai ir mūsų motina žemė dejuoja dėl žalos ir neteisingumo, prašo pakeisti kryptį.

Todėl, dar kartą pakartojo popiežius Pranciškus, taip svarbu išmokti kontempliuoti. Kontempliacija leidžia atrasti kituose ir gamtoje kažką daug daugiau už jų teikiamą naudą. Atskleidžiame dalykų vidinę vertę, suteiktą Dievo. Todėl daugybė dvasinių mokytojų mokė, jog dangus, žemė, jūra, kiekvienas kūrinys gali mus vėl atvesti prie Kūrėjo ir bendrystės su kūriniais. Pavyzdžiui, šv. Ignacas Lojola dvasinių pratybų pabaigoje kviečia meilės kontempliacijai, svarstyti, kaip Dievas mato savo kūrinius ir džiūgauti su jais, atskleisti Dievo dvelksmą kūriniuose, laisvai ir su malonės pagalba juos mylėti ir globoti.   

Derama kontempliacija, pabrėžė popiežius, nėra tarsi žvilgsnis iš išorės, tarsi nebūtume panirę į kūriniją, tarsi nebūtume jos dalis, tarsi būtume paprasti stebėtojai. Priešingai, kontempliacija yra tarsi žvilgsnis iš vidaus, kuris leidžia suprasti, kad ir mes patys esame integrali šio grožio dalis, leidžia pajausti pašaukimą jį globoti ir saugoti.

„Kas moka kontempliuoti, tas labiau linkęs imtis darbo, kad keistų tai, kas sąlygoja nuosmukį ir žalą sveikatai. Tas taip pat įsipareigos ugdyti ir skleisti naujus gamybos ir vartojimo įpročius, sieks naujo ekonominio augimo modelio, kuris gerbtų bendrus namus“, – sakė popiežius, pabrėždamas ryšį tarp kontempliacijos ir veiksmo.

„Kontempliuoti ir rūpintis: štai dvi nuostatos, kurios kloja kelią mūsų, žmogiškų būtybių, santykio su kūrinija korekcijai“, – pabrėžė Šventasis Tėvas. – „Daug kartų mūsų santykis su kūrinija yra kaip tarp priešų: naikinu kūriniją dėl pelno. Išnaudoju kūriniją dėl naudos. Nepamirškime, kad už tai reikia brangiai sumokėti. Nepamirškime ispaniško posakio, jog Dievas atleidžia visada, mes – kartais, o gamta – niekada.“ (RK / Vatican News)

Popiežiaus Pranciškau KATECHEZĖ       2020-09-19 8:29

    I.Ko reikia, kad pradėtume rūpintis?
Popiežius priminė šių dienų žinią apie dar dviejų didelių ledynų tirpimą ir skilimą Amundseno jūroje, vandens lygio kilimo riziką ir daug iš to kylančių problemų. Tai, pridūrė Pranciškus, vyksta ir dėl to, kad žmogus nesirūpina bendrais namais. Mums reikia broliško ryšio su kūrinija, turime rūpintis bendrais namais ir globoti juos – Dievo mums duotą paveldą.

Pranciškus taip pat pabrėžė, kad, remiantis vokiečių protestantų teologu D. Bonhoefferiu, nepakanka trumpalaikės ir į save orientuotos perspektyvos: man tiek pakaks. Klausimas nėra, ar tau pakaks, bet ar pakaks kitai kartai, vaikams, anūkams. Ką jiems paliksime, jei taip elgsimės toliau?

Kūrinijos globėjai, kūrinijos sargai, vilties sargai: tarp jų popiežius paminėjo čiabuvių tautas – joms turime dėkingumo ir atgailos skolą už padarytą blogį, judėjimus ir asociacijas, kurie saugo teritorijos kultūrines ir gamtines vertybes, tačiau ne visada yra vertinami, nes neteikia piniginės naudos. 

Kūrinijos globėjai dalyvauja taikioje rūpesčio revoliucijoje. „Kontempliuoti ir rūpintis, kontempliuoti ir saugoti: save pačius, kūriniją, savo vaikus, anūkus, ateitį. Kontempliuoti ir rūpintis, saugoti, kad paliktume paveldą ateinančiai kartai“, – pakartojo popiežius, kuris pabrėžė, kad šio uždavinio nereikia deleguoti kitiems, nes tai yra kiekvienos žmogiškos būtybės uždavinys ir kiekvienas gali ir turi tapti bendrų namų globėju, sugebančiu šlovinti Dievą dėl kūrinijos, kontempliuoti kūrinius ir juos saugoti. (RK / Vatican News)

Evangelijos komentaras       2020-09-19 5:05

Vis mažiau žmonių užsiima sėja ir vis mažiau turi savo daržą ar dirba žemės ūkyje. Vis daugėja paauglių, kurie mano, kad pienas gaunamas iš parduotuvės, o ne iš karvės, arba jie net nežino, kad duonai iškepti reikia grūdų… Nors Jėzaus palyginimas iš esmės nėra sudėtingas, tačiau ne vienam tolimas ir sunkiai įsivaizduojamas, tad nelengva įsigilinti į tai, ką Jėzus nori pasakyti.
Kun. Jacek Paszenda, SDB
Pavasarį pasėjau salotų, kalafiorų, morkų ir laiškinį česnaką. Ir ką? Morkos
mažos, nei salotų, nei kalafiorų – vien laiškinis česnakas gerai išaugo. Kas nors galėtų pasakyti: kunige, jūs gi ne specialistas, gal nemokate, gal nežinote, tai – ne jūsų profesiją. Na, taip. Mano atveju taip ir yra. Bet Evangelijos sėjėjas buvo tikriausiai geras savo srities specialistas. Ir ne viskas jam pavyko. Vienos sėklos davė derlių, kitos – ne. Daug priklauso ir nuo pačios žemės.

Ir čia mūsų svarstymai pereina į kitą lygį. Kokia aš esu dirva? Nes, pasak Jėzaus, sėkla – tai Dievo žodis, o dirva – tai mano širdis, mano gyvenimas. Niekas nieko negali pasakyti nei prieš dievišką Sėjėją, nei prieš Jo Žodį. Lieka tik paklausti savęs: ar Dievo žodis yra vaisingas manyje, tai yra ar nešu vaisių, ar mano gyvenimas keičiasi pagal Dievo planus? Ar iš viso duodu derliaus?

Mąstymas       2020-09-19 5:04

Prašyti malonės pamilti Žodį ir į Jį atsiliepti kiekvienoje situacijoje

Atsisėsiu žmonių minioje, kuri klausosi Jėzaus palyginimų. Įsivaizduosiu suklususius veidus, matysiu akis, įsmeigtas į Mokytoją. Tokioje aplinkoje stengsiuosi išgyventi šią meditaciją.

*

Jėzus pastebi mane besiklausančiųjų minioje. Susitinka mano žvilgsnį. Žvelgia į mane. Jo žvilgsnis kalba man asmeniškai. Jėzus pasakoja man apie mano santykį su Dievo Žodžiu. Nori, kad apmąstyčiau keturias galimas laikysenas Žodžio atžvilgiu:

*

Pirmoji laikysena: jautrumo trūkumas Žodžiui. Žodis yra subtilus kaip grūdas. Kai auga ant judraus kelio, piktasis lengvai jį išvagia per mano išsiblaškymų vartus.

*

Antroji laikysena: negilus ir nepastovus santykis su Žodžiu. Jei neskiriu pastovaus laiko ilgesnei maldai, Žodis negali įsiskverbti į mano gyvenimą. Be Žodžio širdis užkietėja, greitai pasiduoda nenorui ir nesugeba būti dosni.

*

Trečioji laikysena: Žodį užgožia įvairūs rūpesčiai bei širdyje vyraujantys troškimai. Laisvę ribojantys kasdieniniai reikalai ir malonumai padaro taip, kad Žodis „pralaimi“ prieš mano blogus įpročius.

*

Ketvirtoji laikysena: nuoširdus ryšys su Žodžiu. Kai meilė Žodžiui yra svarbiausia, tuomet sugebu jį išlaikyti savo širdyje bet kokiu metu ir kiekvienoje situacijoje. Jei pirmenybė teikiama Žodžiui, vaisiai yra šimteriopi.

*

Apmąstęs keturias galimas laikysenas pradėsiu pokalbį su Jėzumi.

Priglusiu prie Jėzaus širdies ir kartosiu:

„Duok man laisvą širdį,  įsimylėjusią Tavąjį Žodį“.   
Kasdienapmastau.lt

XXIV eilinės savaitės šeštadienio Evangelija       2020-09-19 4:59

(Lk 8, 4–15)

  Susirinkus gausiai miniai ir žmonėms dar skubant iš visų miestų pas Jėzų, jis bylojo palyginimu: „Sėjėjas išsirengė sėti javų. Jam sėjant, vieni grūdai nukrito pakelėje, buvo sumindžioti, ir dangaus sparnuočiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, bet jų daigai sudžiuvo, nes jiems trūko drėgmės. Dar kiti nukrito tarp erškėčių, ir tie, kartu išaugę, juos nusmelkė. O dar kiti nukrito į gerą žemę ir išaugę davė šimteriopą derlių“.
  Tai papasakojęs, jis sušuko: „Kas turi ausis klausyti – teklauso!“
  Jo mokiniai paklausė, ką reiškiąs tasai palyginimas.
  Jis atsakė: „Jums duota pažinti Dievo karalystės paslaptis, o kitiems jos skelbiamos palyginimais, kad ‘regėdami nematytų ir girdėdami nesuprastų’.
  Palyginimas štai ką reiškia: Sėkla yra Dievo žodis. Pakelėje – tai tie, kurie klausosi, paskui ateina velnias ir atima žodį iš jų širdies, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti. Ant uolų – tie, kurie, išgirdę žodį, su džiaugsmu jį priima, bet neturi šaknų: jie tiki ligi laiko, o gundymo metu pasitraukia. Kas krito tarp erškėčių,– tai tie, kurie išgirdo, bet tolyn eidami, yra nustelbiami rūpesčių, turtų ir gyvenimo malonumų ir neduoda vaisiaus.
  Nukritusi į gerą žemę sėkla – tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu“.
Katalikai.lt

XXIV eilinės savaitės šeštadienio Dievo Žodis       2020-09-19 4:59

Psalmė (Ps 55, 10–14)

P.  Vaikščiosiu akivaizdoj Dievo, turėdamas gyvenimo šviesą.

  Todėl mano priešai tuoj atgal trauksis,
  kai tik tavęs šauksiuos.
  Juk aiškiai žinau aš:
  mane Dievas užstoja. – P.

  Dievu, kurio žodžiais didžiuojuos,
  Viešpačiu, kurio žodžiais giriuosi, –
  tuo Dievu aš remsiuos – ir nebebijosiu:
  ką žmogus man galės padaryti?! – P.

  Aš turiu, Dieve, vykdyt įžadus, tau padarytus,
  tau padėkos auką aukosiu.
  Iš mirties nasrų mane, Dieve, išplėšei,
  prilaikei, kad nesuklupčiau,
  bet vaikščiočiau akivaizdoj Dievo,
  turėdamas gyvenimo šviesą. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Lk 8, 15)

P.  Aleliuja. – Palaiminti, kurie Dievo žodį išsaugo geroje širdyje
              ir duoda vaisių kantrumu. – P. Aleliuja

XXIV eilinės savaitės šeštadienio Dievo Žodis       2020-09-19 4:58

Skaitinys (1 Kor 15, 35–37. 42–49)

  Broliai!
  Gal kas paklaus: „Kaip bus prikelti mirusieji? Su kokiu kūnu jie pasirodys?“ Neišmanėli! Ką tu pasėji, neatgimsta, jei prieš tai nenumiršta. Ir ką besėtum, tu sėji ne būsimąjį kūną, bet pliką grūdą, sakysime, kviečių ar kitokių javų.
  Taip ir su mirusiųjų prisikėlimu. Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. Sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas silpnas, keliasi galingas. Sėjamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas. Jeigu esama juslinio kūno, tai esama ir dvasinio. Taip ir parašyta: „Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva būtybe“; paskutinysis Adomas tapo gyvybę teikiančia dvasia.
  Ne dvasinis esti pirmiau, bet juslinis, ir tik po to dvasinis. Pirmasis žmogus yra iš žemės, žemiškas; antrasis žmogus iš dangaus. Koks buvo žemiškasis, tokie yra ir žemiškieji, o koks yra dangiškasis, tokie bus ir dangiškieji.
  Ir kaip nešiojame žemiškojo atvaizdą, taip nešiosime ir dangiškojo paveikslą.

Šiaip,       2020-09-18 13:02

pabandykite dalintis ir suvoksite, kad tai yra labai gera. Kas keisčiausia, niekada nepritrūksite to gero, o širdyje turėsite labai gerą jausmą.

Manau,       2020-09-18 7:42

kad moterys būdamos labiau ujamos ir skriaudžiamos, turi ir gali turėti minkštą širdį, kuri ir tegali dalintis viskuo ką turi.

Kun. Kęstutis Dvareckas       2020-09-18 5:09

Neretai ligos ir sunkumai išjudina mus į kelią Dievo link. Tuomet intensyviai ieškoma Dievo kaip gydytojo ir stebukladario visur – ir žolininkų, ekstrasensų ar astrologų salonuose, ir bažnyčiose. Bet dažniausiai ieškome ne paties Dievo, ne gydančio, gaivinančio, gyvenimus perkeičiančio susitikimo su Juo, bet mus reikia tik stebuklo, kad toliau galėtume gyventi kaip gyvenę. Ir už tą stebuklą mes pasiryžę atiduoti daug ką – kartais ne tik turtą...
Skaitydami Evangelijos pasakojimus, mes matome Jėzų nevengiantį gydyti – Jis veikia taip, kad kurtieji girdi, aklieji mato, raupsuotieji apvalomi, net mirusieji prikeliami, – tik nerasime nė vieno pasakojimo, kuris pasibaigtų vien fiziniu išgijimu, – visi išgydymai veda į atsivertimą, į gyvenimo perkeitimą – į sekimą Jėzumi, kuris yra vienintelis Kelias į mylinčio Tėvo glėbį – į amžinybę (plg. Lk 4, 39; 5,12-16.23; 7,11. 36-50; 8,26-39; Lk 8,1-11; 9, 30-40; 11, 40-44; 8, 1 -9,38).
Šiandienos Evangelija liudija, kad daugelis Jėzaus pašauktųjų ir išgydytųjų nesugrįžo gyvent kaip gyvenę – ligoje patyrę Gyvąjį Dievą, Jo rūpinimąsi asmeniškai jais, išgirdę gelbėjantį, nuodėmių atleidimą skelbiantį Jėzaus žodį, jie leidžiasi į Tikėjimo kelionę sekdami Jėzumi, pasitarnaudami viskuo, kuo yra apdovanoti (3 eil.). Neretai pamirštame, kad Dievas rūpinasi mūsų amžinu likimu, o ne vien žemiškuoju gyvenimu ir kad žemėje amžinai negyvensime. Dėl to ir ligas priimame kaip prakeikimą, kaip Jo nemeilės ženklą, o ne kaip kvietimą, kaip galimybę artėti prie Jo ir patirti ne tik fizinį išgijimą, bet tikro gyvenimo, dieviško gyvenimo skonį...
Zarasų parapija

Evangelijos mąstymas       2020-09-18 4:59

Prašyti dvasinio išgydymo nuo priklausomybių ir kad visiškai priglusčiau prie Jėzaus

Kontempliuosiu Jėzų, kuris eina iš miesto į miestą, iš kaimo į kaimą, skelbdamas Gerąją Naujieną. Prisijungsiu prie Dvylikos ir moterų, sekančių paskui Jėzų. Įsivaizduosiu žmones, kurie veržiasi prie Jo. Jis sugrąžina džiaugsmą, širdies ramybę, išgydo…

*

Įsivaizduosiu, kad Jėzus ateina į mano namus, šeimą, bendruomenę. Prieina prie manęs ir artimųjų... Prašysiu Jo, kad atvertų mane Žodžiui, kurį nori man duoti. Kokie žodžiai iš Evangelijos paskutiniu laiku labiausiai mane paliečia?

*

Jėzaus žodžiai turi galią, jie išlaisvina nuo piktųjų dvasių bei ligų. Įsisąmoninsiu, kad kiekvieną dieną Jėzus duoda man Žodį, kuris gali mane gydyti ir sugrąžinti man laisvę. Kurie šios dienos Evangelijos žodžiai mane labiausiai paliečia ir sustiprina? Su tikėjimu kartosiu juos per visą dieną.

*

Kas labiausiai silpnina mano valią?  Kur labiausiai esu gundytojo atakuojamas? Pasikalbėsiu apie savo silpnąsias vietas su Jėzumi. Paprašysiu Jo, kad išlaisvintų mane nuo piktųjų dvasių, kurios mane vargina.

*

Lukas išvardija moteris, kurias Jėzus išgydė. Atvesiu prie Jo man brangius asmenis, kurie kenčia, yra sužeisti, klaidžioja moraliniais ir dvasiniais klystkeliais. Kalbėsiu apie juos Jėzui, išvardinsiu juos. Su tikėjimu prašysiu, kad juos apsaugotų.

*

Stebėsiu laimingus išgydytų moterų veidus. Jos išlaisvintos iš savo silpnybių. Už viską jos yra dėkingos Jėzui ir su meile Jam patarnauja. Ar aš jaučiuosi laimingas? Kokie gyvenimo įvykiai labiausiai mane priartino prie Jėzaus?

*

Prisijungsiu prie moterų, kad ir mane užlietų jų laimė ir širdies ramybė. Moterys pasitarnauja Jėzui savo turimomis gėrybėmis.

Kartu su jomis kartosiu:

„Jėzau, Tu esi mano turtas“.

Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-09-18 4:56

Kun. Jacek Paszenda, SDB
Šventasis Lukas Evangelistas savo antrame kūrinyje, Apaštalų darbuose, sako: Palaimingiau duoti, negu imti (Apd 20, 35). Nors šių žodžių nerasime Evangelijoje, jis liudija, kad, pasak Tradicijos, tai Jėzaus žodžiai. Gerai žinome, kad Jėzus ragindavo neprisirišti prie materialinių turtų, skatindavo duoti geru saiku, mokė dosnumo. Skaitant šios dienos Evangelijos ištrauką sunku nesutikti su tuo, kad tai buvo Jėzaus žodžiai. Matome Jo mokymo vaisus. Štai keletas išgydytų nuo piktųjų dvasių bei ligų moterų lydėjo Jį, aprūpindamos savo turtu. Matome didelį šių moterų dėkingumą. Ne vien Jėzaus mokymas, bet ir ypatinga išlaisvinimo ar išgydymo malonė jas skatino patarnauti Jėzui bei Jo mokiniams.
Dalintis su kitais tuo, ką turime, yra teisinga, nes viską, ką turime – gavome: ir lėšas, bet visų pirma gabumus bei galimybę juos paversti turtu. Gavome, kad įvykdytume pirmąjį Dievo ‘įsakymą’, gautą dar Rojuje: turime valdyti žemę. Ir visi žinome, kad tai, kas buvo suteikta mums valdyti, vieną dieną turėsime palikti. Mes visi esame žemiškų gėrybių administratoriai. Iš to kyla mūsų bendra atsakomybė už savo šeimą, bendruomenę, šalį bei pasaulį.

Jėzų lydėjusios moterys taip pat turėjo bendros atsakomybės už Jėzaus misiją nuojautą. Evangelijos, išskyrus keletą paminėjimų, kad mokinai buvo alkani, praktiškai nemini Jėzaus ir Jo mokinių žemiškų poreikių. O jų buvo nemažas būrys! 13 suaugusių keliaujančių vyrų (jei skaičiuosime tik apaštalus), jei ne daugiau. Tas moterų diskretiškas patarnavimas padėjo plėsti Jėzaus misiją.
Skaitydamas šią Evangelijos ištrauką, galvoju apie mūsų laikų Bažnyčios bendruomenę ir misiją. Galvoju ne vien apie tai, kad reikia prisiimti atsakomybę ir paremti savo parapiją, kunigus ar vyskupiją. Žiūriu plačiau. Visuotinė Bažnyčia turi daug projektų įvairiose pasaulio vietose, padedančių krikščionims, ir ne tik. Bažnyčia juos vykdo taip kaip tos moterys – diskretiškai, be didelio triukšmo. Skaitydamas šią Evangelijos ištrauką, galvoju apie save, apie tave. Ką mes darome, kad palaikytume tiek materialiai, tiek savo gabumais Jėzaus evangelizavimo misiją?
Bernardinai.lt

XXIV eilinė savaitės penktadienio Evangelija       2020-09-18 4:54

(Lk 8, 1–3)

  Jėzus keliavo per miestus ir kaimus, mokydamas ir skelbdamas gerąją naujieną apie Dievo karalystę. Su juo buvo Dvylika apaštalų ir kelios moterys, išgydytos nuo piktųjų dvasių bei ligų; tai Marija, vadinama Magdaliete, iš kurios buvo išėję septyni demonai, Erodo prievaizdo Chuzos žmona Joana, Zuzana ir daug kitų moterų, kurios jiems pasitarnaudavo savo turtu.

  Katalikai.lt

XXIV eilinė savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-09-18 4:53

Psalmė (Ps 16, 1. 6–8. 15)

P.  Vos rytą pabusiu – tave išvydęs, Viešpatie, gėrėsiuos.

  Paklausyk, Viešpatie, teisiojo skundo,
  atsižvelk, kaip tave aš maldauju.
  Tegu tavo ausys maldą išgirsta
  iš mano neklastingųjų lūpų. – P.

  Šaukiuosi tavęs, išklausyk mane, Dieve!
  Atkreipk į mane savo ausį, išgirsk mano žodį.
  Pasirodyk, kad esi nuostabiai gailestingas
  ir nuo priešų gini, kas tik tavo dešine kliaujas. – P.

  Tu saugok mane kaip akies lėlytę,
  po savo sparnais stropiai slėpki.
  Pakilki, o Dieve, juos pasitik ir partrenki,
  apgink savo kalaviju mane nuo bedievių. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Mt 11, 25)

P.  Aleliuja. – Šlovė tau, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie,
              kad karalystės paslaptis apreiškei mažutėliams. – P. Aleliuja.

XXIV eilinė savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-09-18 4:53

Skaitinys (1 Kor 15, 12–20)

  Broliai!
  Skelbiama apie Kristų, kad jis buvo prikeltas iš numirusių, tai kaipgi kai kurie iš jūsų sako, jog nesą mirusiųjų prisikėlimo?! Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas. Tuomet mes liekame melagingi Dievo liudytojai, nes liudijome Dievo akyse, kad jis prikėlęs Kristų, kurio jis nėra prikėlęs, jeigu mirusieji negali būti prikelti. Juk jei mirusieji negali būti prikelti, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse. Taip pat ir užmigusieji Kristuje yra žuvę. Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių.
  Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių, kaip užmigusiųjų pirmgimis.

Evangelijos komentaras       2020-09-17 4:57

Kun. Jacek Paszenda, SDB
Įsipainioti į nuodėmę – nesunku. Ypač mūsų laikų žmonėms. Žiniasklaida, filmai, naujos tendencijos ir ideologijos, pavyzdžiui, genderizmo (gender) ideologija, skleidžia skirtingus požiūrius, kurie ne visada yra priimtini, o dažnai prieštarauja Dievo įsakymams. Prie tos situacijos prisideda ir mūsų silpnumas, blogi įpročiai, valios stoka. Kartais atsikratyti nuodėmės, blogo įpročio itin sunku! Galime tada su šv. Pauliumi kartoti: Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu… Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė… (Rom 7, 15–17).

Panašioje situacijoje buvo nusidėjėlė iš Evangelijos. Moteris tikriausiai nesugebėjo atsikratyti nederamo gyvenimo būdo. Gavusi nuodėmių atleidimą, ji buvo tokia laiminga, kad suvilgė Jėzaus kojas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. Šis moters veiksmas rodo, kiek džiaugsmo atneša išvadavimas iš nuodėmės pančių. Koks laimingas gali būti žmogus, išsilaisvinęs iš blogio vergovės!

Šios Evangelijos žodžiai teikia paguodą ne vienam, taip pat ir man. Neša viltį, kad Gerasis Dievas neatmes mūsų dėl mūsų nuodėmių, dėl mūsų klaidų. Tikėti Dievo atleidimu! O jis dar tarė moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“ – tai reiškia, jog esi gavusi nuodėmių atleidimą, nes kupina gailesčio patikėjai, kad tai įmanoma. Eik rami ir nebesugrįžk vėl į tą pačią nuodėmę, kuri atima širdies ramybę. Jėzus atleisdamas visada ragina mus taisytis. Atleidimas – tai atsivertimas, tai geresnis gyvenimas.
Bernardinai.lt

Evangelijos mąstymas       2020-09-17 4:56

Prašyti paprastumo ir širdies atvirumo susitikimuose su Jėzumi

Kartu su Jėzumi įeisiu į fariziejaus Simono namus. Užimsiu vietą prie stalo. Atkreipsiu dėmesį į nusidėjėlę moterį, kuri su dideliu pasitikėjimu ir jautrumu artinasi prie Jėzaus. Simonas ir svečiai sumišę. Kaip ji gali taip elgtis? Kodėl Jis ją priima?

*

Kokie jausmai kyla manyje, kai matau moterį taip elgiantis? Ką galiu pasakyti apie savo santykį su Jėzumi tuomet, kai jaučiuosi labai nuodėmingas? Ar sugebu priglusti prie Jėzaus kaip ta moteris? Kokia tuomet yra mano malda?

*

Kontempliuosiu moters laikyseną ir jos atvirumą. Ji susitelkusi į Jėzų. Simono laikysena visiškai priešinga. Jis užsidaręs ir kupinas įtarumo, nesidalija tuo, ką išgyvena. Kurioje iš tų dviejų laikysenų atpažįstu save?

*

Įsiklausysiu į Jėzaus žodžius, kalbančius apie moters didžiadvasiškumą ir meilę. Jis pastebi kiekvieną jos gestą ir sako, kad ji „labai pamilo“. Ką galiu pasakyti apie savo didžiadvasiškumą ir meilę? Prašysiu Jėzaus, kad parodytų man, kas labiausiai Jį džiugina mano laikysenoje.

*

Toliau įsiklausysiu į Jėzaus žodžius, ištartus Simonui: „Tu nedavei man…“. Ko dar nesugebu atiduoti Jėzui? Kur esu šaltas ir abejingas Jėzui?

*

„Jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių“. Mąstysiu apie tai, kad Jėzus trokšta pasakyti tuos pačius žodžius ir man. Jis žino mano mintis, mato mane iki pat gelmių, regi mano širdį ir sąžinę. Prašysiu Jo, kad Sutaikinimo sakramente leistų man patirti Jo gailestingą, atleidžiančią meilę.

*

Priglusiu prie Jėzaus ir savo ašaromis nuplausiu Jo kojas. Bučiuosiu jas.

Prašysiu:

„Jėzau, sugražink man širdies tyrumą ir ramybę“. 

Kasdienapmastau.lt

XXIV eilinės savaitės ketvirtadienio Evangelija       2020-09-17 4:54

(Lk 7, 36–50)

  Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, jis sėdo prie stalo. Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, patyrusi, kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, verkdama ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu.
  Tai matydamas, fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, – kad ji nusidėjėlė!“
  O Jėzus prabilo: „Simonai, turiu tau ką pasakyti“.
  Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!“
  „Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas – penkiasdešimt. Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės?“
Simonas atsakė: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota“.
  Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei“. Ir, atsisukęs į moterį, jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus; tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji nuplovė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi mano kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. Todėl aš tau sakau: jai atleidžiamos jos gausios nuodėmės, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“.
  O jai tarė: „Atleidžiamos tau nuodėmės“.
  Sėdintieji kartu už stalo pradėjo svarstyti: „Kas gi jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!“
  O jis tarė moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik sau rami!“

  Katalikai.lt

XXIV eilinės savaitės ketvirtadienio Dievo Žodis       2020-09-17 4:53

Psalmė (Ps 117, 1–2. 16–17. 28)

P.  Dėkokite Viešpačiui, nes jisai geras.

  Dėkokite Viešpačiui, nes jisai geras,
  jis maloningas per amžius.
  Tegu Izraelis kartoja: „Jis maloningas per amžius!“ – P.

  „Dievo ranka parodė savo galybę!
  Dievas dešinę savo pakėlė!“
  Aš nemirsiu: gyvensiu
  ir skelbsiu Viešpaties darbus. – P.

  Tu – mano Dievas, ir aš tau dėkosiu,
  giesme tave šlovinsiu, Dieve. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 11, 28)

P.  Aleliuja. – Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti:
              aš jus atgaivinsiu,– sako Viešpats. – P. Aleliuja.

XXIV eilinės savaitės ketvirtadienio Dievo Žodis       2020-09-17 4:52

Skaitinys (1 Kor 15, 1–11)

  Broliai!
  Aš aiškinu jums Evangeliją, kurią esu jums paskelbęs, kurią priėmėte, kurioje stovite ir kuria pasieksite išganymą, – jeigu jos laikotės taip, kaip esu jums paskelbęs; kitaip būtumėte veltui įtikėję. Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui dvylikai apaštalų. Vėliau jis pasirodė iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiolei, o kai kurie yra užmigę. Po to jis pasirodė Jokūbui, paskui visiems apaštalams. O visų paskiausiai, lyg nelaiku gimusiam, jis pasirodė ir man.
  Juk aš esu mažiausias iš apaštalų, nevertas vadintis apaštalu, nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią. Bet Dievo malone aš esu, kas esu, ir jo man suteiktoji malonė neliko bergždžia. Aš daugiau už juos visus esu įdėjęs triūso, žinoma, ne aš, o su manimi esanti Dievo malonė. Taigi ar aš, ar jie, – taip mes skelbiame, ir taip jūs įtikėjote.

Jan       2020-09-16 16:01

Labai patinka šv. apaštalo Pauliaus Himnas meilei, pirmajame skaitinyje. Tik mylinti širdis gali matyti kitą bėdoje ir jį užjausti, bei padėti.

Mąstymas       2020-09-16 4:58

Prašyti visiško atsidavimo Jėzui ir ištikimybės Jam

Įsiklausysiu į kenčiantį Jėzų, nes liaudis jį atmetė. Didžiausia meilė yra labiausiai sužeidžiama. Aš nesu pajėgus savo užuojauta užjausti sužeisto Jėzaus, taip, kaip negaliu savo mintimis ir širdimi aprėpti Jo meilės gelmių.

*

Prašysiu Jėzaus, kad suteiktų man malonę užjausti Jį Jo kančioje, kylančioje dėl patirto atstūmimo ir nesupratimo. Jėzus palygina žmonių poelgius su vaikais, kurie ieško vien tik savęs patenkinimo. Jie nori, kad visi „šoktų“ taip, kaip jie groja, kad visi verktų taip, kaip jie verkia. Jie ieško Jėzaus, kuris išpildytų jų lūkesčius.

*

Ar Jėzaus palyginimas neprimena man panašių mano gyvenimo situacijų? Ar mano šeimoje, bendruomenėje, mano asmeniniame gyvenime nepastebiu panašių dalykų?

*

Jėzui yra skaudu dėl žmonių, kurie nepriėmė Jo pirmtako Jono Krikštytojo. Žeisdami Joną jie žeidžia Jėzų. Savo laikyseną Jono atžvilgiu jie perkėlė į savo santykius su Jėzumi.

*

Pagalvosiu apie tuos, kurie savo gyvenimu parodo man Jėzų. Jie yra man tikro tikėjimo švyturiai. Kaip aš juos priimu? Ar sugebu už juos padėkoti? Už ką esu Jėzui dėkingas, žvelgdamas į jų gyvenimus?

*

Jėzus yra kaltinamas tuo, kad draugauja su muitininkais ir nusidėjėliais. Adoruosiu Jėzų – sužeistą ir atmestą Jo meilę. Šlovinsiu Jį už Jo ištikimą draugystę, kuri yra didesnė už mano nuodėmes.

  Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-09-16 4:57

Kun. Jacek Paszenda, SDB
Vaikai kartais yra prieštaringi. Taip visada buvo, taip buvo ir Jėzaus laikais. Vaikui tai natūralu, nes tokiu būdu jis tyrinėja aplinką, pasaulį, mokosi suprasti žmonių reakcijas į savo kaprizus, tikrina, kiek gali sau leisti bei kiek derėtis. Vaikui tai natūralus augimo etapas.

Blogiau kai suaugusieji elgiasi kaip vaikai. Jų motyvacija jau yra kitokia. Tada niekas nebesakys, kad toks elgesys – tai kaprizai, greičiau pavadins jį veidmainyste. Tokie žmonės pritaiko savo požiūrį prie situacijos ir keičia savo nuomonę taip, kaip jiems naudingiau.
Apie tokią situaciją kalba Jėzus šiandien skaitomoje Evangelijoje, kurioje jis vėl kritikuoja fariziejus bei Rašto aiškintojus. Jie nenorėjo pripažinti savo kalčių ir silpnybių, jie nenorėjo keistis ir dėl to atmesdavo kiekvieną žodį, kuris buvo jiems prieštaringas. Atmesdavo iš principo, nes Joną Krikštytoją vadindavo ‘demono apsėstu’ , o Jėzų ‘rijūnu, vyno gėrėju, muitininkų ir nusidėjėlių bičiuliu’. Kiekviena priežastis gera užginčyti autoritetą. Kai užginčijimas ir sunaikinamas autoritetas, tada galima laisvai atmesti visus patarimus, viską, kas tik nepatinka. Netgi patį Dievą!

Dabar suprantame, kodėl fariziejai taip pasielgė su Jėzumi. Suprantame, kodėl turime tiek daug kankinių. Mūsų laikais labiausiai persekiojama grupė yra krikščionys! Todėl visame pasaulyje puolamas Bažnyčios autoritetas. Ir tai nėra vien kai kurių akivaizdžių Bažnyčios atstovų klaidų parodymas, bet Bažnyčios autoriteto nuvertinimas.
Mums visiems reikia ginti Bažnyčios autoritetą, nes jos autoritetas kyla iš paties Jėzaus. Ir kartu reikia stengtis nebūti kaip šie Evangelijos vaikai ar fariziejai. Mums visiems reikia turėti norą pastebėti savo klaidas, priimti pastabas ir taisytis, o ne išsisukinėti kaip fariziejai.
Bernardinai.lt

XXIV eilinės savaitės trečiadienio Evangelija       2020-09-16 4:54

(Lk 7, 31–35)

  Viešpats kalbėjo: „Su kuo aš galėčiau palyginti šios kartos žmones? Į ką jie panašūs? Panašūs jie į vaikus, kurie, susėdę turgavietėje, šaukia vieni kitiems: ‘Mes jums grojome, o jūs nešokote; mes giedojome raudas, o jūs neverkėte’.
  Buvo atėjęs Jonas Krikštytojas. Jis nevalgė duonos, negėrė vyno, tai jūs sakėte: ‘Jis demono apsėstas’.
  Atėjo Žmogaus Sūnus, jis valgo ir geria, tai jūs vėl sakote: ‘Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis’. Bet išmintį pateisino visi jos vaikai“.

  Katalikai.lt

XXIV eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2020-09-16 4:54

Psalmė (Ps 32, 2–5. 12. 22)

P.  Laiminga tauta, kuri išrinkta būti Viešpaties nuosavybe.

  Kankliais Viešpatį skelbkit,
  jam dešimtstyge skambinkit arfa.
  Giedokite giesmę jam naują,
  iškilmingai ir skambiai giedokit. – P.

  Viešpaties žodis teisingas,
  tikras jo darbas kiekvienas.
  Brangi jam teisė ir teisingumas,
  o jo malonių pilna yra žemė. – P.

  Laiminga tauta, kuri savo Dievu Viešpatį laiko,
  toji tauta, kuri išrinkta būti jo nuosavybe.
  Viešpatie, būki tu mums gailestingas,
  mes gi taip tavim tikim. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 6, 63b. 68b)

P.  Aleliuja. – Viešpatie, tavo žodžiai yra dvasia ir gyvenimas.
              Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. – P. Aleliuja.

XXIV eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2020-09-16 4:53

Skaitinys (1 Kor 12, 31–13, 13)

  Broliai!
  Siekite aukštesniųjų malonės dovanų! Ir aš trokštu jums nurodyti dar prakilnesnį kelią. Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jei atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau.
  Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.
  Meilė niekada nesibaigia. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, pasibaigs, kas netobula. Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška. Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu pilnai, kaip ir aš esu pilnai pažintas.
  Dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė.

Evangelijos komentaras       2020-09-15 4:58

Kun. Jacek Paszenda, SDB
Kur tai matyta, kad žmonės švęstų kulkosvaidžio, atominės bombos ar giljotinos šventę? Švęsti bet kokį žmogžudystės įrankį būtų visiškas absurdas. O šiandien, galėtų atrodyti, minime būtent tokią šventę. Mažai kas matydamas kryžių galvoja apie jį kaip kančios įrankį. Pirmiausia tikriausiai vertiname jį kaip daugiau ar mažiau pavykusį meno kūrinį. Mus žavi jo grožis. Tuo dažniausia viskas ir baigiasi. Labai retai kas nors matydamas prikaltą prie kryžiaus Jėzų galvoja bent apie Jo kančią ir mirtį, nekalbant jau apie nuodėmių atpirkimą.
Ši šventė buvo įsteigta, siekiant paminėti imperatorės šv. Elenos kryžiaus atradimo įvykį. Verta priminti, kad šis kankinimo ir mirties bausmės įrankis pirmiesiems krikščionims labai greitai tapo Jėzau meilės mums ženklu bei Jo aukos už mūsų nuodėmes priminimu. Kryžius kaip bausmės įrankis užleido vietą kryžiui – Dievo meilės mums – ženklui. Apie tai savo Evangelijoje rašo apaštalas Jonas.

Ne vienas Senojo Testamento įvykis tapo pranašyste apie būsimus Naujojo Testamento dalykus. Dykuma keliaujantys izraelitai kentėjo nuo gyvačių rykštės. Jų įkandimas buvo mirtinas. O kas pažvelgdavo į iškeltą varinį žaltį, išsigelbėdavo.
Šv. Jonas išryškina analogiją tarp Mozės dykumoje iškelto žalčio ir Jėzaus iškėlimo ant kryžiaus. Jėzaus mirtis ant kryžiaus bei Jo prisikėlimas kiekvienam jį tikinčiajam grąžina gyvybę, bet jau ne tą žemišką, bet amžinąją. Kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą… kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas…

Man reikia išmokti žvelgti į kryžių ne vien kaip į kančios įrankį ar meno kūrinį. Man reikia jį priimti kaip brangiausią Dievo meilės ženklą. Sugraudinti savo širdį, nes Jėzus ir dėl mano nuodėmių kentėjo. Sužadinti savo meilę ir dėkingumą Jam už Jo auką ir išganymą. Man reikia tvirtai apsispręsti vengti blogio. Ir visų pirmą išmokti mylėti Jį bei kitus žmonės, kaip Jis mus mylėjo.

Mąstymas       2020-09-15 4:55

Prašyti malonės mylėti Jėzų taip, kaip Jį mylėjo Marija

Jonas, vienas iš evangelistų, aprašo ypatingą Jėzaus susitikimą su Marija Golgotoje. Atsistosiu kartu su Sopulingąja Motina ir mylimuoju mokiniu po kryžiumi. Melsiu šv. Joną, kad išprašytų man šio įvykio kontempliacijos malonę.

*

Jonas pirmiausia atkreipia mano dėmesį į Jėzaus žvilgsnį. Įsivaizduosiu Jo kruviną, iškankintą veidą ir Jo meilės kupiną, iki gelmių perveriantį žvilgsnį. Jis žvelgia į savo Motiną ir į mokinį. Taip pat žvelgia ir į mane. Savo žvilgsniu Jėzus apima visus be išimties.

*

Kontempliuosiu Jėzaus žvilgsnį. Kiek kartų žvelgiu į Nukryžiuotąjį, tiek kartų galiu pasakyti, kad Jis žvelgia į mane. Esu Jo mylimasis mokinys. Jis nori, kad patikėčiau, jog Jis miršta už mane ir dėl manęs. Ar tuo tikiu?

*

Nukryžiuotas Jėzus nuo kryžiaus kalba savo Motinai apie mane. Rodo į mane ir sako: „Štai tavo sūnus“. Nukryžiuotasis atiduoda už mane savo gyvybę ir man atiduoda savo Motiną. Jis galvoja apie mane iki galo.

*

Kartu su Motina priglusiu prie Jėzaus kojų. Kontempliuosiu Jo meilę. Dėkosiu Jam už Mariją, nes Jos motiniškame žvilgsnyje visada galiu pajusti jautrumą ir meilę.

*

Jėzus dūsta, jam trūksta oro, bet sukaupęs paskutines jėgas, Jis kreipiasi į mane. Atkreipia mano žvilgsnį į Mariją ir sako: „Štai tavo Motina“. Prisiartinsiu prie Marijos, prisiglausiu prie Jos sopulingos širdies ir Jėzaus akivaizdoje išpažinsiu: „Esi mano Motina“.

*

Priimsiu Mariją į savo kasdienybę. Parodysiu jai vietas ir asmenis, kuriuos labiausiai myliu, ir tuos žmones, kurie man suteikia daugiausia skausmo.

Kaip vaikas kartosiu:

„Išmokyk mane mylėti Jėzų ir tuos, su kuriais gyvenu kasdienybėje“.

Kasdienapmastau.lt

Švč. M. Marija Sopulingosios šventės Evangelija       2020-09-15 4:54

(Jn 19, 25–27)

  Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Marija Kleopienė, ir Marija Magdalietė.
  Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save.
  Katalikai.lt

Švč. M. Marija Sopulingosios šventės Dievo Žodis       2020-09-15 4:53

Posmelis prieš evangeliją

  Aleliuja. – Laiminga Mergelė Marija:
              ji ir nemirusi pelnė kankinystės palmę po Viešpaties kryžium. – Aleliuja.

Švč. M. Marija Sopulingosios šventės Dievo Žodis       2020-09-15 4:52

Sekvencija

  Stovi Motina skausminga, į Sūnaus kančias siaubingas
žvelgia verkiančiom akim.
  Aimaną nuo kryžiaus girdi, baisus skausmas varsto širdį
kalavijo ašmenim.
  Kiek tai kenčia išrinktoji Jėzaus Motina mieloji,
jam kovojant su mirtim.
  Siaubas, sielvartas ir baimė atėmė Marijai laimę,
Sūnų jai atimdami.
  Koks žmogus nesudrebėtų, koks akmuo nesuminkštėtų
nuo šios Motinos skausmų?
  Kas galėtų neliūdėti ir į ją ramiai žiūrėti,
kai ji kenčia su Sūnum?
  Už visos žmonijos kaltę leido sūnų ji prikalti
ir atidavė kančioms.
  Matė mielą savo Sūnų, kenčiantį dvasia ir kūnu,
mirštantį už mus visus.
  Meilės Motina, Mergele, duok pajusti skausmo galią,
kad liūdėčiau su Tavim.
  Kad širdis manoji degtų, kad nuo šiol vien Dievui plaktų,
kad mylėčiau vien tik jį.
  Kristaus Motina šventoji, spausk giliai širdin manojon
Nukryžiuotojo žaizdas!
  Tu neduok praeit pro šalį, jo Širdies skausmų bent dalį
leisk iškęsti už kaltes.
  Leisk prie kryžiaus apsistoti, su Tavim drauge raudoti,
likti su Tavim kartu.
  Aš po kryžiumi norėčiau su Tavim drauge stovėti,
lieti ašaras gailias.
  O skaisčiausioji Mergele, Tavo meilės karčią dalią
graudžiai leisk apverkti man.
  Leisk suprasti Kristaus mirtį, leiski kančią jo patirti
ir pajusti jo žaizdas.
  Žaizdos jo tegul kankina, kryžius jo teapsvaigina,
tealpstu drauge su juo!
  Teismo diena gink, Marija, nuo liepsnų, kurios praryja
sielas nuodėmės vergų!
  Kristau, kai kelionę baigsiu, palmę pergalės įteiksi
man dėl Motinos maldų.
  Dėl savų kančių baisiųjų, josios ašarų karčiųjų
leisk gyventi amžinai. Amen.

Švč. M. Marija Sopulingosios šventės Dievo Žodis       2020-09-15 4:51

Psalmė (Ps 30, 2–6. 15–16. 20)

P.  Viešpatie, gelbėk mane, esi gailestingas!

  Tavim pasitikiu, Dieve, ir amžiais nebūsiu apviltas.
  Mane dėl savo ištikimybės vaduoki.
  Atkreipk į mane savo ausį,
  skubėk mane gelbėt.  – P.

  Būk man uola slėptis pavojuj,
  gelbėtis - galinga tvirtovė.
  Tikrai tu uola ir tvirtovė,
  todėl savo garbei mane vesi, ganysi.  – P.

  Išpainiosi tu iš pinklių, man priraizgytų;
  tu gi esi mano tvirtybė.
  Į tavo rankas pavedu savo gyvybę,
  mane išvaduosi, Dieve ištikimasis. – P.

  Bet aš tavimi, Viešpatie, kliaujuos,
  sakau: „Tu man Dievas.
  Tik tavo rankose mano likimas“.
  Išgelbėk mane nuo priešo kėslų, nuo mano engėjų. – P.

  O, koks tu, Viešpatie, geras,
  meilus visiems, kurie tavęs bijo,
  visiems, kurie tavim vilias
  viešai žmonių būryje.  – P.

Švč. M. Marija Sopulingosios šventės Dievo Žodis       2020-09-15 4:50

Skaitinys (Žyd 5, 7–9)

  Kristus savo kūno dienomis siuntė savo prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo. Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasiekęs tobulumą, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi, Dievo pavadintas vyriausiuoju kunigu Melchizedeko būdu.

>> Tai bent       2020-09-14 16:33

Esmė ta, kad šiam žmogui tai neįdomu, nes net neperskaitė ką pasakė apie norą atleisti popiežius Pranciškus: “...dvi skirtingas laikysenas: Dievo ir žmogaus. Dievo teisingumas persmelktas gailestingumo; žmogus apsiriboja vien teisingumu, sakė Pranciškus. Jėzus mus prašo nebijoti atleisti, nes ne viską gyvenime įmanoma išspręsti vien teisingumu.”

Tai bent       2020-09-14 16:17

Laumėjanti, nueiti į bažnyčią ir tik tiek suprasti?

Šiaip>>>       2020-09-14 14:12

aš esu Dievo kūrinys, su savo individualiu, tik man skirtu gyvenimu. Gera būti Dievo vaiku ir gyventi su pasitikėjimu, kad viskas Dievą mylintiems išeina į gerą. Kaip liūdna tiems, kurie tiki iš anksto parašytu nuosprendžiu. Kam tada gyventi? Kokia gyvenimo prasmė? Štai tuo ir yra žavi krikščionybė, kad pats Dievas nužengia iš dangaus ir parodo gyvenimo prasmę ir esmę. Palieka gyvą savo liudijimą, kaip reikia siekti dangaus karalystę, bei kaip gyventi, kad ten patektumei. O kas svarbiausias lieka gyvas čia su visais, kas tik nori su Juo susilieti.

Laumėjantis       2020-09-14 13:49

Vakar bažnyčioje per pamokslą kunigas sakė maždaug, kad atleisti reikia, nes ir Dievas mums atleidžia, nes Jėzus Kristus buvo nukryžiuotas. Bent jau man tai gana tušti ir mažai ką sakantys žodžiai. Esmė čia kita. Atleisti mes turime, nes kitas žmogus yra mano paties dalis, maždaug Super-aš projekcija kita siela ir kitu fiziniu kūnu. Atleisdami kitam žmogui iš tikrųjų atleidžiame patys sau. Gal kas matė ant Kalvarijų turgaus sienos prieš porą metų buvusį užrašą: ,,aš esu kitas tu, tu esi kitas aš”? Rašinėtojas tai suvokia.
Galima pažvelgti ir kitaip. Visi mes esame tik aktoriai Sistemos-Matricos režisuojamame spektaklyje. Ir jeigu žmogus nepakankamai sąmoningas, jis nesusimąstydamas ir elgiasi pagal Sistemos-Matricos parašytą scenarijų. Taip kad pykti ant jo yra beveik beprasmiška.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius       2020-09-14 10:35

Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs. (Jn 12, 32) Šiandien susirinkę į Šiluvą švęsti Kristaus kryžiaus išaukštinimo šventę priklausome tam būriui, kuriuos Viešpats patraukė prie savęs.
Kristaus laikais Romos imperijoje nukryžiuodavo didžiausius nusikaltėlius, todėl kryžiaus medis visiems kėlė pasibaisėjimą; pati mirtis ant kryžiaus buvo be galo skausminga ir gėdinga.
Jėzus sąmoningai prisiėmė tokią mirtį ir apie ją kalbėjo, skelbdamas Gerąją naujieną. Evangelijoje pagal Joną skaitome: (Jėzus kalbėjo):  „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 13. 14-16).
Po Jėzaus nukryžiavimo ir prisikėlimo kryžius nekels pasibaisėjimo, bet bus labiausiai gerbiamas. Kai mums reikia prisiliesti prie Dievo gailestingumo, mes žvelgiame į kryžių, žinodami, kad Nukryžiuotasis Jėzus išgydys ir mūsų sielos žaizdas. 
Mes, lietuviai,  kryžių ypač esame išaukštinę Kryžių kalne. Jame pastatyta šimtai tūkstančių  kryžių. Statydami kryžius šiame kalne, Lietuvos žmonės liudijo ir tebeliudija savo ištikimybę Nukryžiuotajam Kristui.
1993 m. rugsėjo 7 d., šv. popiežius Jonas Paulius II aplankė Kryžių kalną. Mišių metu jis kalbėjo: „Užkopkime čionai ant Kryžių kalno ir prisiminkime visus jūsų krašto sūnus ir dukteris, kadaise nuteistus ir įmestus į kalėjimą, išsiųstus į koncentracijos stovyklas, ištremtus į Sibirą, nuteistus myriop <...> Tegul šis Kryžių kalnas antrojo tūkstantmečio po Kristaus pabaigoje liudija ir skelbia naują, trečiąjį tūkstantmetį, skelbia Išganymą ir Atpirkimą, ko niekur kitur nerasime, kaip tik mūsų Atpirkėjo Kryžiuje ir Prisikėlime.“
Apaštalas Paulius laiške filipiečiams aiškina, kodėl Jėzus prisiėmė kryžių: „Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. <...> jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „Jėzus Kristus yra Viešpats!“ (Fil 2, 6-11)
Kryžius yra ne tik kančios ir skausmo medis, bet ir pergalės prieš nuodėmę ir mirtį ženklas. Šv. Jonas Paulius II Kryžių kalne kalbėjo: „Žmogus yra silpnas, bet šitas silpnas žmogus gali būti stiprus Kristaus Kryžiuje, jo Mirtyje ir Prisikėlime. Šitai noriu paskelbti visiems iš šios mistinės Lietuvos istorijos vietos.“ (Jono Pauliaus II homilija Kryžių kalne).
Kryžius yra mūsų krikščioniškojo tikėjimo ženklas. Brangindami kryžių, mes liudijame, kad Jėzus Kristus mūsų gyvenime turi išskirtinę vietą; jis yra svarbesnis už visas kitas, ypač medžiagines vertybes.
Kryžius yra didžiausios meilės ženklas. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“,- kalbėjo Jėzus. Gerbdami kryžių, mes skelbiame tą sunkiai suvokiamą Dievo Sūnaus meilę žmogui, ir, kaip sugebėdami, bandome į ją atsiliepti.
Kryžius yra tikros vilties ženklas. Žmogus, nepažindamas kryžiaus slėpinio, savo gyvenime neturi į ką atsiremti. Brangindami kryžių, mes skelbiame, kad Dievo meilė sušvitusi ant kryžiaus medžio, yra mūsų atrama ir viltis, kuri negali apgauti.
Todėl visai suprantama, kodėl mes statome kryžius, kodėl jį pakabiname savo kambaryje ant sienos. Kristaus kryžiaus išaukštinimo šventė kviečia mus pamąstyti, kaip mes gražiausiai galėtume išaukštinti kryžių.
Lengviausia jį pasikabinti ant sienos savo kambarėlyje arba nešioti ant kaklo; daug kas jį nešioja tik kaip papuošalą.
Išaukštiname kryžių, kai Jėzus miręs ant kryžiaus ir prisikėlęs tampa mūsų gyvenimo centru, kai Evangelija tikrai tampa mums Gerąja naujiena, nušviečiančia mūsų asmeninį gyvenimą.
Išaukštiname kryžių, kai ryžtamės išsižadėti savo egoizmo: perdėtos meilės pinigui, turtui, susireikšminimo ir noro ne tarnauti, bet valdyti kitus. Mylintis kryžių suvokia, kad jis , panašiai kaip Kristus, turi mylėti ir tarnauti.
Išaukštiname kryžių, kai sutiktą kančią bei įvairius sunkumus kantriai pakeliame ir dedame prie Jėzaus kryžiaus. Palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis gražiausiai išaukštino kryžių, vilkėdamas kalinio drabužį Solovkose ir Vladimiro kalėjime.
Apaštalas Paulius rašo: „Mat žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė“ (1 Kor 1, 18).

Jan       2020-09-14 9:00

Man patinka kryžiaus tema, nes gerai suvokiu jos prasmę ir vertę. Kryžių užsidedant ant savo pečių ir kantriai nešant, tada tik vykdai Dievo valią. Ne, ne Dievui reikia to kryžiaus kam nors uždėti, bet man pačiai, nes tik tada tobulėji dvasiškai ir gali mylėti artimą labiau nei save. Čia yra tas esmės grūdelis, kai išeini iš savo kiauto, iš savojo aššššššš. Tik tada žmoguje apsigyvena visa Šventoji Trejybė, kuri vienokiu ar kitokiu būdu apsireiškia žmogui. O jau tada gerai žinai, kad esi ne vienas ir absoliučiai saugus.

Cha.       2020-09-14 8:50

Kryzius lydi mus visus, tikintis ar ne. Esme ta,  kad netikinciam jis yra kancia, o stai tikinciam,laipteliai link dangaus, kuriuos jis iveikia ir tampa dar stipresnis, o jau tada, mirties nebera, nes tai tik perejimas is vienos busenos i kita.

Taip.       2020-09-14 8:08

Kryžius yra tik simbolis, bet šio simbolio reikšmė suvokiama tik tam, kuris yra jį išbandęs, tai yra kantriai iškentęs. Tiesa, tikinčiam žmogui kur kas lengviau tai iškęsti, nes Dievas sustiprina jį dvasiškai, kad nenusiviltų ir iškęstų. Po kai kurio laiko, praėjus visoms negandoms, suvoki, kad tai nebuvo taip jau ir baisu, o viduje jautiesi gerai, labai gerai ir daug stipresnis. Dievas, nebūtų Dievas, jei neatlygintų visokiomis kitomis dvasinėmis malonėmis. Atrodo, kad tapai kur kas išmintingesnis, įžvalgesnis. Viduje nėra jokios nuoskaudos ir pykčio. Širdies ramybė neapleidžia manęs.

Evangelijos komentaras       2020-09-14 4:54

Kun. Jacek Paszenda, SDB
Kur tai matyta, kad žmonės švęstų kulkosvaidžio, atominės bombos ar giljotinos šventę? Švęsti bet kokį žmogžudystės įrankį būtų visiškas absurdas. O šiandien, galėtų atrodyti, minime būtent tokią šventę. Mažai kas matydamas kryžių galvoja apie jį kaip kančios įrankį. Pirmiausia tikriausiai vertiname jį kaip daugiau ar mažiau pavykusį meno kūrinį. Mus žavi jo grožis. Tuo dažniausia viskas ir baigiasi. Labai retai kas nors matydamas prikaltą prie kryžiaus Jėzų galvoja bent apie Jo kančią ir mirtį, nekalbant jau apie nuodėmių atpirkimą.
Ši šventė buvo įsteigta, siekiant paminėti imperatorės šv. Elenos kryžiaus atradimo įvykį. Verta priminti, kad šis kankinimo ir mirties bausmės įrankis pirmiesiems krikščionims labai greitai tapo Jėzau meilės mums ženklu bei Jo aukos už mūsų nuodėmes priminimu. Kryžius kaip bausmės įrankis užleido vietą kryžiui – Dievo meilės mums – ženklui. Apie tai savo Evangelijoje rašo apaštalas Jonas.

Ne vienas Senojo Testamento įvykis tapo pranašyste apie būsimus Naujojo Testamento dalykus. Dykuma keliaujantys izraelitai kentėjo nuo gyvačių rykštės. Jų įkandimas buvo mirtinas. O kas pažvelgdavo į iškeltą varinį žaltį, išsigelbėdavo.
Bernardinai.lt

Mąstymas       2020-09-14 4:51

Prašyti gailesčio už savo nuodėmes ir malonės gyventi tiesoje

Pasistengsiu šią maldą atlikti prieš Nukryžiuotąjį  Jėzų. Jeigu tai man duotų didesnės dvasinės naudos, šią meditaciją galiu atlikti naktį.

*

Bandysiu pajusti Jėzaus ir Nikodemo naktinio pokalbio aplinką. Nikodemo troškimas išsipildė: jis gali vienas pats asmeniškai susitikti su Mokytoju. Nuo mano troškimų gilumo priklauso mano susitikimo gelmė su Jėzumi. Ką galiu šiandien pasakyti apie savo troškimus?

*

„Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį...“. Ant kryžiaus mirštantis Jėzus turi galią kasdien išgelbėti mano gyvybę. Jam reikalingas tik mano tikėjimas. Jėzus merdės „šalia mano gyvenimo“, jeigu nepastebėsiu ir su tikėjimu nepriimsiu Jo meilės.

*

„Dievas taip pamilo pasaulį...“. Žvelgdamas į kryžių apmąstysiu kiekvieną šio sakinio žodį. Įsisąmoninsiu, kad ant kryžiaus kybo vienatinis Dievo Tėvo Sūnus. Jis miršta už mane. Aš esu Dievui „visas pasaulis“. Kaip ir kiekvienas žmogus, aš esu Jam vienintelis vaikas.

*

Jėzus užtikrina mane, kad Tėvas nori ne mano pasmerkimo, bet išgelbėjimo. Aš pats save pasmerkiu, kai abejoju Jo gailestingąja meile. Kai nepakankamai tikiu Dievo meile ir gailestingumu, tai man sukelia vidinę neramybę, abejones, skatina atmesti save. Ar tikiu besąlygišku Dievo gerumu man? Ar nebijau Jo? Ar nepastebiu polinkio smerkti save?

*

Žvelgdamas į Nukryžiuotojo žaizdas, nuoširdžiai su Juo kalbėsiuosi apie savo širdies žaizdas. Paprašysiu Jėzaus, kad parodytų mano nuodėmes, kurios suteikia Jam didžiausią skausmą. Sužadinsiu gilų gailestį už savo nuodėmes.

Mąstymo pabaigoje sukalbėsiu 51 psalmę.


Kasdienapmastau.lt

Šventojo Kryžiaus išaukštinim šventės Evangelija       2020-09-14 4:50

(Jn 3, 13–17)

  Jėzus pasakė Nikodemui:
  „Niekas nebuvo pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus. Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą.
  Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“.

  Katalikai.lt

Šventojo Kryžiaus išaukštinim šventės Dievo Žodis       2020-09-14 4:49

II skaitinys (Fil 2, 6–11)

  Kristus Jėzus, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones.
Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!“

Posmelis prieš evangeliją

P.  Aleliuja. – Garbiname tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname tave,
              kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį. – P. Aleliuja.

Šventojo Kryžiaus išaukštinim šventės Dievo Žodis       2020-09-14 4:49

Psalmė (Ps 77, 1–2. 34–38)

P.  Neužmirškime Dievo stebuklų!

  Klausyk, mano tauta, ko tave aš mokinsiu,
  ką ims burna mano byloti,– dėmėkis.
  Mano lūpos aiškins pavaizdais,
  paslaptis senųjų amžių atskleisiu. – P.

  Galabijami imdavo Dievo ieškoti,
  grįždavo glaustis prie jojo.
  Atsimindavo, kad uola jiems yra Dievas
  ir vaduotojas – Dievas, Aukščiausiasis. – P.

  Jie gerindavosi jam savo burna,
  meluodavo savo liežuviais.
  Netiesios jam jų būdavo širdys,
  jo Sandorai nebūdavo klusnūs. – P.

  Tačiau Dievas pasigailėdavo, dovanodavo kaltę,
  nenorėdavo jų sunaikinti.
  Kaskart sulaikydavo savo rūstybę,
  nebaigdavo viso apmaudo lieti. – P.

Šventojo Kryžiaus išaukštinim šventės Dievo Žodis       2020-09-14 4:48

I. Skaitinys (Sk 21, 4–9)

  Izraelitams kelionėje pradėjo kristi nuotaika.
  Jie ėmė bruzdėti prieš Dievą ir Mozę, murmėdami: „Kam gi jūs išvedėte mus iš Egipto? Kad mes išmirtume toje dykynėje, kur nėra nei duonos, nei vandens? Mes šleikštuojame nuo to prėsko valgio“.
  Tada Viešpats užleido tautą nuodingomis gyvatėmis. Jos ėmė gelti žmones, ir daug izraelitų išmirė. Žmonės ėjo pas Mozę ir prašė: „Mes nusidėjome, kildami prieš Viešpatį ir tave. Melski Viešpatį, kad jis išgelbėtų mus nuo gyvačių“. Ir Mozė meldėsi už tautą.
  Viešpats atsiliepė Mozei: „Pasidirbink gyvatę ir iškelk ant vėliavos koto. Kiekvienas įgeltasis, pažvelgęs į ją, išliks gyvas“. Taigi Mozė padirbino iš vario gyvatę ir iškėlė ant vėliavos koto. Dabar, kas, gyvatės įgeltas, pažvelgdavo į varinę gyvatę,– išlikdavo gyvas.

Jan       2020-09-13 18:09

Yra šv. Augustino pasakyta: “Mylėk ir daryk ką nori”. Suprantama, kad mylinti širdis niekada nedarys kitam ko nors blogo ir nelinkės pikto. Mylinti širdis bus laiminga tik tada, kai kitam teiks džiaugsmą.

Šiaip,       2020-09-13 18:06

Tereikia leisti Jėzui tai daryti, t.y., kad mano/tavo širdis būtų Jam atvira.

Jan       2020-09-13 17:27

Šios dienos posmelis prieš evangeliją (Jn 13, 34) – “Aš jums duodu naują įsakymą,– sako Viešpats,– kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau.”, kaip tik mus ir liepia MYLĖTI vienas kitą. Be šios meilės mes niekada nepajėgsime atleisti jokios skriaudos, nes be Jėzaus meilės niekuo nesiskiriame nuo gyvuliukų.

Popiežius Pranciškus       2020-09-13 16:55

Mylėk ir būsi mylimas
Jei tu nemyli ir nemoki atleisti, ir tavęs niekas nemylės ir tau neatleis, sakė popiežius Pranciškus sekmadienio vidudienį, prieš „Viešpaties Angelo“ maldą komentuodamas Jėzaus palyginimą.

Šios dienos Evangelijos palyginime du kartus girdime tą patį maldavimą: „Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu!“ (Mt 18, 26. 29). Pirmą kartą jį girdime iš tarno, kuris yra skolingas valdovui milžinišką dešimties tūkstančių talentų sumą. Antrą kartą tuos pačius žodžius taria kitas tarnas, skolingas nedidelę sumą pirmajam tarnui – tam, kuris labai įsiskolinęs valdovui.

Palyginimo širdis, sakė popiežius, yra valdovo atlaidumas, parodytas labai daug skolingam pirmajam tarnui. Evangelistas pabrėžia, kad „pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą“ (Mt 18, 27). Skola buvo milžiniška, tad ir valdovo gerumas – neapsakomai didelis. Tačiau tas tarnas neparodė nė kiek gailestingumo kitam tarnui, savo draugui, kuris jam buvo nedaug skolingas. Valdovas apie tai sužinojo ir griežtai nubaudė negailestingą, nedėkingą tarną.

Šiame palyginime matome dvi skirtingas laikysenas: Dievo ir žmogaus. Dievo teisingumas persmelktas gailestingumo; žmogus apsiriboja vien teisingumu, sakė Pranciškus. Jėzus mus prašo nebijoti atleisti, nes ne viską gyvenime įmanoma išspręsti vien teisingumu. Reikia gailestingos meilės, apie kurią Jėzus kalba ir atsakydamas į Petro klausimą: „Viešpatie, kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta?“ (Mt 18, 21). Jėzus jam atsako: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Mt 18, 22). Biblijos kalba tai reiškia, kad turime visada atleisti.

„Kiek daug kančios, kiek daug nesantaikos, kiek karų išvengtume, jei mūsų gyvenimo stilius būtų atlaidumas ir gailestingumas. Gailestingos meilės reikia visuose žmonių santykiuose: tarp sutuoktinių, tėvų ir vaikų, mūsų bendruomenėse, visuomenėje ir politikoje.“

„Šios dienos palyginimas mums padeda geriau suprasti, ką reiškia žodžiai, kuriuos tariame „Tėve mūsų“ maldoje: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ (Mt 6, 12). Šiuose žodžiuose glūdi esminė tiesa. Negalime tikėtis Dievo atleidimo, jei mes patys neatleidžiame savo artimui. Jei nesistengiame mylėti ir atleisti, nė mums niekas neatleis ir mūsų nemylės.“

Baigdamas kalbą popiežius prašė melsti Dievo Motinos užtarimo: „Ji mums tepadeda suprasti, kiek daug esame skolingi Dievui, ir visada tai atsiminti, kad ir mūsų širdys sugebėtų kitiems dalyti gailestingumą ir gerumą“. (JM / Vatican News)

Taip.       2020-09-13 16:48

Naujumas tame, kad reikia savo artimą mylėti. Tik tada galima atleisti visas nuoskaudas.

ah1       2020-09-13 16:05

Nieko naujo,tik gamtos dėsnis “panašus traukia panašų” nuo dinozauro laikų,  arba lietuvių išmintis sudėta į posakį kaip šauki taip atsilieps.

Kard. Sigitas Tamkevičius       2020-09-13 13:01

Dvasinio gyvenimo termometras

Kalbėdami Viešpaties maldą „Tėve mūsų“ prašome: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Malda primena būtinumą atleisti už patirtas skriaudas bei įžeidimus, nes tik tuomet galime tikėtis Dievo gailestingumo.
Ši nuostata buvo suprasta ir Senojo Įstatymo laikais; Siracido knygoje skaitome: „Atleisk savo artimui už padarytą skriaudą, tuomet, kai melsiesi, nuodėmės bus tau atleistos (Sir 28,2).
Gebėjimas atleisti liudija mūsų dvasinį sąmoningumą - jau suprantame, kad krikščionybės esmė nėra tik maldų kalbėjimas ar bažnyčios aplankymas, bet ištikimas laikymasis to, ko mokė Jėzus Kristus, o Jo mokymo esmė – gyventi meilėje. Atlaidumas gi yra tikrosios meilės veidas.
Tačiau atlaidumas yra sunki dorybė. Neatsitiktinai Petras klausė, kiek kartų reikia atleisti nusikaltusiam broliui. Jėzaus atsakymas Petrui buvo netikėtas: „Aš nesakau tau – iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Mt 18, 22). Jėzus pasakė aiškiai: atleisti reikia visuomet.
Ta proga Jėzus pasakė vaizdingą palyginimą apie du skolininkus. Vienas iš jų buvo tiek daug skolingas, kad iki mirties nebūtų sugebėjęs skolos sugrąžinti, bet jam maldaujant pasigailėjimo, skola buvo dovanota. Tačiau patyręs didelį gailestingumą, jis kitą skolininką vertė sugrąžinti jam labai menką skolą – vos šimtą denarų - ir dėl savo beširdiškumo buvo atiduotas budeliams, iki atiduos visą skolą. Palyginimą apie skolininkus Jėzus užbaigė įsakmia mintimi: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“ (Mt 18,35).
Patirta skriauda pažadina pyktį ir norą atsilyginti tuo pačiu. Tokiu būdu tikimasi sumažinti savo skausmą bei priversti skriaudiką išgyventi savo poelgio pasekmes. Deja, sutelkdami dėmesį į skriaudas, mes ne tik prarandame teisę į Dievo gailestingumą, bet ir netenkame ramybės. Tai kaina, kurią mokame už negebėjimą atleisti.
Atlaidumas ypač sunkus tiems, kuriems trūksta nuolankumo. Nuolankus žmogus supranta, kad ir jis pats yra klystantis žmogus. Nuolankiam žmogui labai suprantamas šv. Pauliaus raginimas: „Būkite vieni kitiems pakantūs ir vienas kitam mielai atleiskite, jei kuris nors turi skundą prieš kitą“ (Kol. 3,13).
Atlaidūs privalome būti ne tik kitiems, bet ir sau. Atlaidūs ta prasme, kad suklydę nesistebėtume, kaip tai galėjo nutikti, kad nusidėjome. „Iš tikrųjų nėra žemėje nė vieno žmogaus, kuris būtų taip teisus, kad tik gerai elgtųsi ir niekad nenusidėtų“ (Koh 7,10),- kalba Senojo Įstatymo išminčius. Laikykime save nusidėjėliais, kaip tai daro popiežius Pranciškus. Būkime kantrūs su savimi, nes kai kurių įpročių bei nuodėmių yra labai sunku atsikratyti. Kiekviena klaida tebūna gerai išmokta pamoka, kad jos netektų vis iš naujo kartoti.
Kai bus sunku kam nors atleisti, prisiminkime kokią kainą Jėzus sumokėjo už mūsų kaltes. Kryžiaus akivaizdoje galime tik susigėsti dėl savo puikybės ir nerangumo atleisti. Kiekvienos Mišios, kuriose dalyvaujame, primena: Viešpaties kraujas buvo išlietas, kad būtų atleistos mūsų nuodėmės (plg. Mt 26, 27-28).

Cha       2020-09-13 9:30

Mes galvojame, kad neatleisdami už  padarytą skriaudą, baudžiame skriaudiką. Anaiptol, mes baudžiame patys save, t.y. prarandame ramybę, gyvenimo džiaugsmą, ko pasekoje atsiranda visokios ligos, o galiausiai - senatvinė dimensija su “prakeiktu” pasauliu. Taip šėtonas galutinai uždaro žmogų “belangėje”.

Mons. Adolfas Grušas       2020-09-13 9:03

IŠ ŠIRDIES

Savotišku raktažodžiu tinkamai suvokti šio sekmadienio Žodžio liturgijos skaitinius yra nuostabus atliepiamosios psalmės priegiesmis: „Viešpats – švelnus, maloningas, neskuba rūstaut, yra pilnas gerumo“. Jį kartojame tarsi guodžiančią maldą, su pasitikėjimu ir rimstančia širdimi. Tai nuteisintųjų malda: „Dievas yra tas, kuris atleidžia visas mūsų nuodėmes, ir išgydo visas mūsų ligas, Jis yra tas, kuris atperka mūsų gyvastį iš Duobės ir apsupa mus meile ir gailestingumu. Ne visą laiką Jis barsis nei bus supykęs per amžius. Jis elgiasi su mumis ne pagal mūsų nuodėmių dydį nei atmoka mums pagal mūsų kaltes“…

Žvelgdami į švelniausią Dievo meilę suprantame, kaip mums, gyvenantiems savo uždarume, netolerancijoje, pykčiuose, nesugebėjime dovanoti ar bent jau suprasti kitus, yra toli iki Jo gailestingumo. Tuo tarpu Dievas nori, kad mes mokytumės mylėti taip, kaip Jis, todėl ir neduoda mums ramybės, nuolat klausdamas: „Mano vaikai, ar suprantate mano meilės didybę? Ar kada nors suprasite mano gailestingumą, jei jūsų širdys yra užvertos, kietos ir nepakančios?“

Petras gerai žinojo Dievo Žodį, gerai žinojo ir tai, kaip sunku yra atleisti. Nežinia, kiek kartų jo širdyje kaupėsi tamsūs neatlaidumo debesys, todėl Jėzui užduotas jo klausimas yra visiškai teisėtas: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Septyni žydų tradicijoje buvo tobulumą išreiškiantis skaičius ir reiškė neribotą pakartojimą. Vis tiktai Jėzui net ir to negana, todėl, pašalindamas bet kokią galimybę apriboti gailestingumą, Jis atsako Petrui: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“.

Viešpats tvirtina, kad mes visuomet privalome dovanoti.

Norėdamas tai nusakyti vaizdingiau Jėzus pasakoja palyginimą apie karalių, atsiskaitantį su savo tarnais. Palyginimas labai aiškus, verčiantis klausytojus permąstyti savo elgesį. Jis tarsi klausia: „Kodėl matai vien tik kitų, kad ir mažas, nuodėmes ir taip lengvai pamiršti begalinę meilę, kuri dovanojo tavo didžiulę nuodėmę?“

Žvelgiant į Jėzaus palyginime nupasakojamą sceną labai nesunku įvardinti visus veikėjus, visų pirma, pagrindinį. Tai mes esame tarnas, kuriam buvo dovanota neįmanoma apmokėti skola ir kuris nusiraminęs užmiršta tokį pat gerumą parodyti kitam tarnui, savo draugui, jam įsiskolinusiam kelis skatikus.

Tai mes esame tas kietaširdis tarnas, nepalaužiamai kovojantis už teisingumą, kurio privalo laikytis kitas žmogus: nekantriai, be jokios tolerancijos, nemokėdamas laukti, nesuteikdamas kitos galimybės… Tada jau nebesvarbi netgi pati skola ir jos dydis…

Palyginimą Jėzus baigia nedviprasmiška išvada: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“.

Verta atkreipti dėmesį į vieną smulkmeną. Jėzus nesako: „Jeigu neatleisite“. Jis pasako daugiau: „Jei iš tikros širdies neatleisite“.

Taip yra todėl, kad atleidimas privalo plaukti iš širdies. Galbūt, ir greičiausiai, tai neįvyks tuojau pat. Juk atleidimas nėra vien tik žodžiai, pasakyti tarsi juokais. Kartais tam reikia be galo daug pastangų, bet, kai atleidžiame, tai turi būti padaryta „iš tikros širdies“.

Širdies, mylinčios Dievą…

KUn. Robertas Urbonavičius       2020-09-13 9:01

Apaštalo Petro noras žinoti, kiek kartų atleisti savo broliui, yra suprantamas. Kiekvienas iš mūsų norėtume žinoti, kada jau saikas pilnas ir galima nebeatleisti. Tačiau tiek Petrą, tiek ir mus Viešpats nuvilia – reikia atleisti iki 77 kartų (arba 7 kartus po 77) – o tai reiškia – visada. Paaiškindamas Viešpats pateikia palyginimą apie du skolininkus. Vienas karaliui skolingas 10 000 talentų – nerealią sumą – sakykime, 10 milijonų eurų, o jam draugas skolingas – 100 denarų, tarkime, 10 eurų. Taigi tarnas prašo karaliaus pasigailėjimo – ir jį gauna. Skola dovanojama. Tačiau, kai jo draugas tais pačiais žodžiais prašo pasigailėti dėl tos menkutės sumos, tarnas nesutinka ir įmeta savo draugą į kalėjimą.

Šio palyginimo esmė – ne skolos dydis, bet elgesys. Tarnas turėjo būti gailestingas, nes jo buvo pasigailėta. Štai čia glūdi atleidimo prasmė ir būtinybė. Aš turiu būti gailestingas kitam ir atleisti ne dėl to, kad tai gera, gražu, teisinga, socialiai jautru ir emociškai sveika. Anaiptol. Gailestingumas ir atlaidumas dažnai nėra nei gera, nei gražu, nei teisinga.
Atleidimas negarantuoja, kad tas, kuriam atleista, ims elgtis kitaip. Tačiau mano atleidimas nėra susietas su asmeniu ir jo vertumu ar nevertumu. Atleidimas susietas su Dievu. Atleidžiu, nes man daugiau atleista. Kiekvienas iš mūsų esame to palyginimo Karaliaus – Dievo – skolininkai. Jam mes skolingi viską, nes viską iš Jo gavome: gyvybę, kūną ir sielą, gebėjimus ir talentus, mus supančią aplinką ir žmones. Savo neturime nieko, išskyrus nuodėmes. Esame amžini skolininkai.

Atleisdami mes vėl iš naujo švenčiame mums išlieto Dievo Gailestingumo slėpinį.
Bernardinai.lt

Mąstymas       2020-09-13 8:59

Mąstymas
Prašyti Dievo gailestingumo patirties ir jėgų atleisti kitiems

Įdėmiai įsiklausysiu į Jėzaus ir Petro pokalbį. Petro klausimas parodo, kad šalia jo tikriausiai yra žmogus, kuris jį dažnai žeidžia ir skaudina. Petras nori žinoti, kiek dar ilgai jam reikės atleisti.

*

Ar mano šeimoje, bendruomenėje yra žmonių, kurie dažnai mane įskaudina? Kas jie? Kokiu būdu jie mane skaudina? Atvirame pokalbyje su Jėzumi, panašiai kaip Petras, išsakysiu savo kančias.

*

Jėzus vienareikšmiškai atsako Petrui, jog niekada negalima įžeidėjui pasakyti, kad daugiau jam neatleisiu. Ar aš su visiška širdies ramybe galiu melstis Tėvui: „Atleisk man mano kaltes, kaip ir aš atleidžiu savo kaltininkams?“

*

Jėzus šiame pasakojime parodo man savo neišsenkantį gailestingumą. Galiu būti tikras, kad kiek kartų išpažinsiu savo kaltes, tiek kartų su meile Jis man pasakys: „Atleidžiu tau“. Ar tikiu Jo atleidimu? Kaip jaučiuosi Atgailos sakramento pabaigoje, kai girdžiu išrišimo žodžius?

*

Ar sugebu atleisti sau ir priimti save su visomis savo silpnybėmis, taip, kaip mane priima Jėzus? Negalėjimas atleisti sau pačiam, gali būti nesugebėjimo atleisti kitiems priežastis. Ar pastebiu savo gyvenime panašių situacijų?

*

Jėzus, kuris myli be ribų ir atleidžia visiems, yra rūstus tiems, kurie laiko savyje pyktį ir nenorą atleisti kitiems.

Karštoje maldoje prašysiu:

„Atleisk man, Jėzau, ir padėk man atleisti kitiems“.

Kasdienapmastau.lt


Rekomenduojame

Neringa Venckienė. Kas padaryta Deimantei?!

Viešas kreipimasis į LRT tarybą dėl žurnalisto E. Jakilaičio verslo interesų, ryšių su lobistais ir eterio naudojimo privatiems interesams

In memoriam. Romas Pakalnis: Vykdytojų visuomenė vėl turi tapti Valstybe

Algimantas Rusteika. Demokratijos negalima įjungti ir išjungti kaip virdulio

Gediminas Merkys. „Tečerizmo“ ir neoliberalizmo grimasos Lietuvoje

Kun. Virgilijus Poškus: keturi pedagoginiai maldos žingsniai

Geroji Naujiena: Sugrąžinti į Jo vynuogyną: ar pirmi, ar paskutiniai

Andrius Švarplys. Būtina padėti šeimai, bet ne diktuojant sistemai patogias sąlygas

Algimantas Rusteika. Pasirenkame kasdien ir kiekvienas. Ką?

Liudvikas Jakimavičius. Tema, kuria turėtų diskutuoti visos sisteminės ir nesisteminės partijos

Liudvikas Jakimavičius. Fokusas marokusas

Nida Vasiliauskaitė. Apie reklamą. Rimtai

Joana Noreikaitė. Tylioji tiesos akcija

Audrius Bačiulis. #Sorososus_vulgaris

Vinco Kubiliaus reportažas iš Simono Daukanto aikštėje vykusios tradicinės „Tie-SOS!“ akcijos

Vytautas Sinica. „Politikai, kurie tokiam diktatui nusileistų, laikytini nebent vasalais, bet ne tautos atstovais demokratinėje valstybėje“

Vytautas Radžvilas. Valstybė prieš Albiną Kentrą

Pagerbta pirmoji sovietų okupacijos auka

Andrius Švarplys apie Tėvynės Sąjungos programą: „Čia ne konservatizmas, čia yra grynasis liberalizmas“

Vincentas Vobolevičius. Kaip vertinti politikų apklausas? – partijų atsakymų „Artumai“ apžvalga

Vytautas Sinica. Fasadinė demokratija Lietuvoje: rinkimai tik tiems, kas jau Parlamente

Gintaras Furmanavičius.· STT nerimsta

Ramūnas Aušrotas. Viskas, ką jūs turite žinoti apie Laisvės partiją

Andriaus Švarplio replika: Tuomet buvo šūkis „Visa valdžia Taryboms!“ O dabar…

Algimantas Rusteika. Garsėjantis kompų šnaresys ir klaviatūrų barškėjimas, negęsta ilgai langai redakcijose

D.Stancikas: „Lietuvos istoriją pasauliui privalome rodyti ne žydo, ruso ar amerikiečio, bet lietuvio žvilgsniu, nes niekas kitas už mus to nepadarys“

Nuo bačkos. Virginijus Sinkevičius: Europa bus pavyzdys pasauliui

Andrius Švarplys. Partijos: tarp progreso ir tradicijos – partijų atsakymų „Artumai“ apžvalga

Povilas Urbšys. „Seimo sesijos pradžia su dviveidiškumo kauke“

Robertas Grigas. Smirsteli kažkuo netikru. Net jei ten yra tiesos

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.