Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Kad ir kokia vėtra kiltų, pasitikėkime – Jis su mumis iki pasaulio pabaigos!

Tiesos.lt redakcija   2021 m. birželio 20 d. 1:00

34     

    

Geroji Naujiena: Kad ir kokia vėtra kiltų, pasitikėkime – Jis su mumis iki pasaulio pabaigos!

Nuo čia tegu lūš tavo bangos įžūlios

Štai Viešpats iš vėtros atsiliepė Jobui:
„Kas šėlstančią jūrą galingai sutramdė,
kai toji putodama veržės iš įsčių,
kada debesiais lyg drabužiais ją rengiau,
miglos vystyklais tarsi kūdikį vysčiau?
Vartus jai pastatęs, skląsčiu juos užsklendęs,
ribas jai nuskyriau ir šitaip pareiškiau:
‘Lig čia gali eiti, toliau – kad nė žingsnio:
nuo čia tegu lūš tavo bangos įžūlios!’ (Job 38, 1. 8–11)“

* * *

Dėkokite Viešpačiui, nes jisai geras, jis maloningas per amžius

Kas laivais plaukia per jūras,
vandenų platybėj prekiauja,
tie mato, kas Dievo sutverta,
gilybėse – jo stebuklinguosius darbus.
Jam tarus, audros sukyla,
šiaušiasi bangos.
Ligi debesų jie pakyla,
į gilumas puola,
širdis jų tirpsta iš baimės.
Bėdos suspausti, jie Viešpaties šaukias,
ir jis iš nelaimės išgelbi.
Jis vėjus nutildo,
ir bangos nurimsta.
Jie džiaugias nurimusia jūra,
o jis į uostą juos veda.
Tegu jie dėkoja, kad jis maloningas,
kad jis stebuklingas žmonijai (Ps 106, 23–26. 28–31).

* * *

Štai atsirado nauja
Broliai! Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, kad jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę.
Jis yra miręs už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas.
Todėl nuo šiol mes nebenorime nė vieno pažinti kūno požiūriu.
Jei mes ir buvome pažinę Kristų kūno požiūriu, tai dabar mes jo taip nebepažįstame.
Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys.
Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja (2 Kor 5, 14–17).

* * *

Kas gi jis toksai? Net vėjas ir ežeras jo klauso!

Vieną vakarą Jėzus tarė savo mokiniams: „Irkitės į aną pusę!“
Atleidę žmones, jie taip jį ir pasiėmė, kaip jis valtyje sėdėjo. Drauge plaukė kelios kitos valtys.
Tuomet pakilo didžiulė vėtra, ir bangos ėmė lietis į valtį, taip kad valtį jau sėmė. Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės.
Mokiniai pažadino jį, šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“
Atbudęs jis sudraudė vėtrą ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!“
Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu. O Jėzus tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums dar tebestinga tikėjimo?“
Juos pagavo didelė baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas gi jis toksai? Net vėjas ir ežeras jo klauso!“ (Mk 4, 35–40).

* * *

Švęsdami eilinio laiko dvyliktąjį sekmadienį, kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: pasotink, Viešpatie, savo Tiesa jos alkstančius, priglobk teisingumo nerandančius, suramink vienatvę ir neviltį išgyvenančius, išvaduok persekiojamus, išsklaidyk sloginančią nuodėmių tamsą, kad beišsivaikščiojanti mūsų Tauta sugrįžtų į savo namus ir, susigrąžinę Dievo vaikų laisvę, sutelktai imtume griauti nemeilės ir netiesos tvirtoves, tiesintume savo kelius, kurtume bendrus namus. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

* * *

Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Sena ir nauja   
12 eilinis sekmadienis

Mes blogai jaučiamės, kai mus niekina – laiko neišmanėliais ir atsilikusiais; norime būti išsilavinę ir šiuolaikiški žmonės. Jau beveik tapo norma savo oponentus nugalėti ne tvirtais įrodymais, bet niekinamaisiais žodžiais: esi atsilikęs, pasenusių pažiūrų kaimietis ir panašiai. Šitaip ir dar blogiau nesibodi kalbėti net mūsų parlamentarai.

Apaštalas Paulius pirmųjų amžių krikščionims rašė: „Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja“ (2 Kor 5, 17). Ką apaštalas turėjo mintyje, kalbėdamas, kad sena praėjo? Tai buvo giliai įsišakniję pagoniški įpročiai: ištvirkavimo orgijos, vargšų niekinimas ir stabų garbinimas. Paulius kvietė nusigręžti nuo to, kas sena, ir atsigręžti į Kristų.

Jėzaus paskelbtoji Evangelija skleidė visiškai naujas vertybes: širdies skaistumą, pagarbą bei meilę žmogui, atlaidumą, nuolankų tarnavimą ir nusigręžimą nuo bet kokių stabų. Pagonims šios naujos vertybės buvo nepriimtinos, nes jos reikalavo suvaldyti savo kūniškumą ir iš jo kylančias aistras.

Koheleto knygoje skaitome: „Po saule nėra nieko nauja!“ (Koh 1, 9). Praėjo keli tūkstančiai metų, kai šie žodžiai buvo parašyti, bet žmogus nė kiek nepasikeitė, ir nuolat vyksta kova tarp seno ir naujo. Alkoholis ir narkotikai, pinigai ir ištvirkavimas, oponentų niekinimas – visa tai bandoma įvilkti į naują drabužį ir pristatyti šių dienų žmogui kaip kažką naujo. Tačiau čia nėra nieko naujo.

Nuodėmė yra sena, kaip sena žmonijos istorija. Stabai seni, nors būtų apvelkami moderniu genderizmo ideologijos drabužiu. Nauja yra tik tai, kas dvasiškai išlaisvina žmogų; nesensta tik tiesa ir meilė, gailestingumas ir taika, laisvė ir tikrasis žmogaus orumas.

Evangelinės vertybės negali pasenti, nes jos įrašytos žmogaus prigimtyje. Žmogaus prigimtį žalojantis pagoniškas elgesys niekuomet nebus nei naujas, nei modernus, kad ir kokiu figos lapeliu būtų dangstomas.

Praėjusiame amžiuje mes buvome didelio eksperimento su žmonėmis liudininkai. Komunistinės ideologijos nešėjai, prisidengdami vargingų žmonių gynimu, atnešė baisią prievartą. Jie nesulygino žmonių, bet įtvirtino dar didesnę nelygybę. Išrinktieji komunistų partijos nariai naudojosi visomis lengvatomis – kelionėmis į užsienį, deficitinėmis prekėmis, tačiau paprasti žmonės galėdavo nusipirkti tik šlapios dešros, o dėl geresnės prekės stovėdavo ilgose eilėse. Su nepaklūstančiais komunistiniam režimui buvo elgiamasi panašiai, kaip dabar elgiamasi Kinijoje ar Šiaurės Korėjoje.

Šiandien su mumis pradėtas vykdyti kitas eksperimentas: komunizmą pakeitė genderizmo ideologija. Jai pritariantieji naudojasi ES pinigais; jiems atviros visos durys, o bandantieji priešintis ir ginti prigimtinį žmogaus orumą ar santuokos keliu kuriamą šeimą apšaukiami atsilikėliais, homofobais, kalbančiais neapykantos kalba. Visa tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, yra tik labai pavojingo eksperimento pradžia. Atrodo, kad Bažnyčia ir vėl liks vienintelė, kuri drįs sakyti tiesą, kad nevalia griauti šeimos ir eksperimentuoti su žmogaus prigimtimi.

„Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame!?“ – šiuos žodžius (Mk 4, 38) ištarė Jėzaus mokiniai, kai audros metu jau beveik skendo jų valtis, o Jėzus miegojo. Mums taip pat gali atrodyti, kad krikščionybei priešiškos jėgos jau beveik skandina Bažnyčios valtį. Pažadintas Jėzus pasakė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums dar tebestinga tikėjimo?!“ (Mk 4, 40). Evangelijos žodis kviečia mus pasitikėti Dievu, kuris yra mūsų gyvenimo laivelyje, ir jis nemiega – tik reikia laikytis jo rankos.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

XII eilinės savaitės penktadienio Evangelijos       2021-06-25 5:34

Komentaro autorius – kun. Jacek Paszenda, SDB

Tai, kas atkreipia mano dėmesį šios dienos Evangelijos ištraukoje, yra kuklus raupsuotojo kreipiamasis: „Viešpatie, jei panorėsi…“ Iš pirmojo žvilgsnio tas prašymas atrodo keistas. Kaipgi Jėzus nenorėtų padėti ar išgydyti? Kartais galvojame, kad Dievas, kad Jėzus turėtų mus visus gydyti, visiems padėti, visiems pagelbėti, jokių prašymų neatmesti. Galvojame, jog Jisai geras visiems! Dažnai taip meldžiama: Dieve duok, Dieve, padėk, Jėzau gelbėk… O tada, kai negauname to, ko prašome (turėčiau pasakyti – reikalaujame!), pykstame ant Jo.

Ar Dievo gerumas turėtų Jį priversti kiekvienoje situacijoje mums padėti taip, kaip MES NORIME ar MES PRAŠOME? Jokiu būdų negalime elgtis su Juo kaip su mūsų samdiniu ar darbuotoju, kuris turėtų patenkinti visas mūsų užgaidas, arba paslaugas teikiančia įmone.

Raupsuotojo prašymas yra visiškai teisingas. Prisiminkime Jėzaus maldą Alyvų sode: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“ (Lk 22, 42). Ir pats Jėzus mus išmokė melstis: teesie Tavo valia… Raupsuotojo „jei panorėsi…“ rodo visišką atsidavimą į Jėzaus rankas, atsidavimą Jo valiai! Mes turėtume išmokti melstis panašai – o ne bejausmiškai ir automatiškai kartoti Viešpaties maldą!
Bernardinai.lt

XII eilinės savaitės penktadienio Evangelijos       2021-06-25 5:33

Mąstymas
Prašyti išgijimo malonės iš „raupsų“, kurie atitolina mane nuo Dievo ir žmonių

Prisijungsiu prie žmonių minios, kurie seka Jėzumi. Jie iki gelmių yra sujaudinti Jo mokymo ant kalno. Stebėsiu jų veidus, akis žvelgiančias į Mokytoją. Klausysiuosi, ką jie kalba tarpusavyje apie Jį. Tos meditacijos pradžioje prašysiu, kad Jėzus ir mane savo žodžiu sujudintų iki gelmių, kad atsiverčiau Jo gydančiai galiai.

*

Prisiartinsiu prie Jėzaus, kad galėčiau būti arti Jo. Stebėsiu, kaip prie Jo artinasi raupsuotieji. Sustosiu ties raupsuoto žmogaus paveikslu. Jo kūnas pūva. Visi nuo jo pasitraukia, o Jėzus leidžia jam prisiartinti.

*

Raupsuotojo paveikslas primena man mano „raupsus“. Kas labiausiai bjauroja mano gyvenimą? Kas izoliuoja mane nuo žmonių? Kokia yra mano dvasios liga? Įvardinsiu nuodėmę, kuri mano gyvenime įneša daugiausia mirties. Jėzus nori, kad prisiartinčiau prie Jo. 

*

Stebėsiu raupsuotojo elgesį: jis prisiartina prie Jėzaus, puola prieš Jį ir prašo. Jis nenori gyventi su savo raupsais. Kokie jausmai kyla mano širdyje? Kokios mintys? Ar norėčiau panašiai pasielgti? Ar leidžiu sau ateiti pas Jėzų su savo raupsais?

*

Atkreipsiu dėmesį į pirmus raupsuotojo žodžius: „Jei panorėsi…“. Jis prašo, bet nieko nereikalauja iš Jėzaus, nes yra pasiruošęs viskam, ko tik Jėzus panorės.

*

Pagalvosiu apie gyvenimo iššūkius, su kuriais man sunku susitaikyti. Ar galėčiau dabar juos įvardinti Jėzui ir pasakyti: „Jei panorėsi…“, „Sutinku su viskuo, kaip Tu nori“.

*

Parodysiu Jėzui savo neužgijusias žaizdas. Prašysiu, kad jas paliestų ir užgydytų. Paprašysiu Jo, kad parodytų mano sergančias, žaizdotas vietas, kurių pats nematau, bet į kurias labiausiai turėčiau atkreipti dėmesį.

Dienos metu savo širdyje kartosiu:

„Paliesk mane, Viešpatie, ir išgydyk, jei panorėsi!“

Kasdienapmastau.lt

XII eilinės savaitės penktadienio       2021-06-25 5:32

Evangelija (Mt 8, 1–4)

  Kai Jėzus leidosi nuo kalno, jį lydėjo didelės minios. Štai prisiartino raupsuotasis ir parpuolė prieš jį ant žemės, maldaudamas: “Viešpatie, jei nori, tu gali mane padaryti švarų”. Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: “Noriu, būk švarus!” Ir tuojau raupsai išnyko.
  Jėzus pridūrė: “Žiūrėk, niekam nepasakok, bet eik pasirodyti kunigui ir paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti”.
  Katalikai.lt

XII eilinės savaitės penktadienio       2021-06-25 5:31

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 127, 1–5)

P.  Koks laimingas tas vyras, kuris Viešpaties bijo!

  Laimingas esi, kad Dievo bijaisi,
  kad laikais jo parodyto kelio!
  Savo darbo vaisiais maitinsies,
  būsi laimingas ir pertekęs visko. – P.

  Tavoji žmona, kaip vyno medis derlingas –
  apie namų židinį suksis,
  vaikai – kaip jaunos alyvų šakelės –
  susės aplink stalą. – P.

  Matai, koks laimingas tas vyras,
  kuris Viešpaties bijo!
  Telaimina Dievas tave nuo Siono,
  kad visą gyvenimą tu Jeruzalę klestint regėtum. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 8, 17)

P.  Aleliuja. – Jis pasiėmė mūsų negales,
                sau užsikrovė mūsų ligas. – P. Aleliuja.

XII eilinės savaitės penktadienio       2021-06-25 5:31

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Pr 17, 1. 9–10. 15–22)

  Sulaukusiam devyniasdešimt devynerių metų Abraomui pasirodė Viešpats ir tarė: “Esu El Šadajis. Vaikščiok mano akivaizdoje ir būk tobulas”.
  Toliau bylojo Dievas Abraomui: “Tu saugok mano sandorą pats ir tavo palikuonys iš kartos į kartą. O sandora, kurią jūs privalote saugoti tarp manęs ir jūsų bei tavo palikuonių, tokia: Kiekvienas jūsų vyriškis tebus apipjaustytas”.
  Ir dar kalbėjo Dievas Abraomui: “Savo žmonos tu nebevadinsi Saraje: jos vardas bus Sara (Valdovė). Aš ją palaiminsiu ir iš jos dovanosiu tau sūnų. Aš ją palaiminsiu, kad iš jos kiltų tautos; iš josios paeis tautų karaliai”.
  Tada Abraomas parpuolė kniūbsčias ant žemės ir ėmė juoktis. Mat jis pagalvojo: “Nejau šimtamečiui dar kas užgimtų?    Nejau devyniasdešimtmetė Sara galėtų dar pagimdyti?” Todėl Abraomas ir tarė Dievui: “Nebent Ismaelis gyvuotų tavo akivaizdoje!”
  Bet Dievas atkirto: “Visai ne taip! Tavo žmona Sara pagimdys tau sūnų, ir tu jam duosi vardą Izaokas! Aš savo sandorą su juo pakelsiu į amžiną sandorą, kad jam ir jo palikuonims aš būčiau Dievas. Ir dėl Ismaelio tave išklausysiu. Štai aš jį laiminu ir leidžiu jam būti vaisingam; jo palikuonys bus gausūs, itin gausingi. Iš jo gims dvylika kunigaikščių, ir jį padarysiu didele tauta.    Bet savo sandorą aš sudarysiu su Izaoku, kurį Sara pagimdys kitais metais šituo laiku”.
  Pabaigęs kalbėti su Abraomu, Dievas nuo jo pasitraukė.

Popiežiaus Pranciškus       2021-06-24 14:14

Katechezė
I. Pradėjo naują katechezę apie šv. Pauliaus laišką galatams. Šis laiškas yra labai svarbus ne tik dėl to, kad jis mums padeda geriau pažinti patį apaštalą Paulių, bet visų prima dėl to, kad atskleidžia Evangelijos grožį.

Šiame laiške yra ir biografinių nuorodų, padedančių mums geriau suprasti Pauliaus atsivertimą ir sprendimą visą gyvenimą paaukoti Kristui. Laiško autorius taip pat kalba tokiomis temomis, kaip laisvė, malonė, krikščioniškojo gyvenimo savitumas, kurios yra labai aktualios ir mūsų laikų Bažnyčiai. Susidaro įspūdis, sakė popiežius, kad šis laiškas parašytas mums, dabartiniams krikščionims.

Galatų kraštą šv. Paulius per savo misionieriškąsias keliones aplankė ne mažiau kaip du kartus. Tiksliai nežinome, kurios konkrečios vietos gyventojams laiškas adresuotas. Nežinome nė tikslios jo parašymo datos. Žinome, kad galatai – tai keltų kilmės gentis, kuri, po įvairiausių peripetijų, apsigyveno tame Anatolijos regione, kurio pagrindinis miestas buvo Ancyra, dabartinė Turkijos sostinė Ankara. Paulius užsimena, kad tame regione jis turėjo laikinai apsigyventi dėl ligos (plg. Gal 4, 13). Šv. Lukas Apaštalų darbuose duoda dvasingesnį paaiškinimą: „Jie perėjo Frygiją ir Galatijos šalį, nes Šventoji Dvasia draudė jiems skelbti žodį Azijoje“ (Apd 16, 6). Pasak Pranciškaus, šie du skirtingi Pauliaus sprendimo lakinai apsistoti Galatijoje aiškinimai vienas kitam neprieštarauja. Tai veikiau dar vienas patvirtinimas, kad Evangelijos skelbimo būdai ne visada priklauso nuo žmonių projektų ir valios, kad visada reikia būti atviriems, nebijoti kelių, kurie nebuvo numatyti.

Popiežius pridūrė, kad ir šio trečiadienio bendrosios audiencijos pradžioje jį pasveikino misionierių šeima, kuri dabar mokosi latvių kalbos, nes keliaus į tą šalį. Šventoji Dvasia mus veda ir šiandien. Misionieriai palieka savo tėvynes ir keliauja į kitas šalis. Žinome, kad šv. Paulius galatų krašte įkūrė keletą mažų bendruomenių. Jis, atvykęs į miestą, nesiėmė statyti katedros, bet kūrė mažas bendruomenes.  Mažos bendruomenės ir šiandien yra krikščioniškosios kultūros raugas visuomenėje. Popiežius taip pat paminėjo šią savaitę gautą misionieriaus laišką iš Papua Naujosios Gvinėjos. Jis rašo, kad skelbia Kristų apie jį nieko negirdėjusiems džiunglėse gyvenantiems žmonėms. Viskas prasideda nuo mažų bendruomenių, pakartojo Šventasis Tėvas. Ir šiandien tai pagrindinis evangelizavimo metodas.

Popiežiaus Pranciškus       2021-06-24 14:13

Katechezė

II. Grįždamas prie Pauliaus veiklos Galatijoje popiežius tęsė, kad, įkūręs pirmąsias bendruomenes, apaštalas gana greit pastebėjo, kad jo evangelizavimo darbą gali paversti niekais kai kurie prie galatų prisišlieję iš judaizmo kilę krikščionys. Jie ėmė skleisti Pauliaus mokymui prieštaraujančias teorijas ir šmeižti patį apaštalą. Šitie Pauliaus priešininkai teigė, kad ir iš pagonių kilę krikščionys privalo laikytis Mozės įstatymo normų, visų pirma apipjaustymo, kad galatai turi išsižadėti savo kultūrinės tapatybės ir paklusti normoms, priesakams ir papročiams, kurie yra būdingi žydams. Dar daugiau – tie priešininkai netgi teigė, kad Paulius nesąs tikras apaštalas ir neturįs teisės skelbti Evangelijos. Galatus ištiko krizė. Ko jiems klausyti? Pauliaus ar jo kaltintojų? Nesunku įsivaizduoti jų sugluminą.

Pasak popiežiaus, panašiose situacijose dažnai atsiduria ir mūsų dienų krikščionys. Ir mūsų dienomis nestinga pamokslautojų, kurie, naudodamiesi naujomis komunikavimo priemonėmis, drumsčia bendruomenių ramybę. Jie ateina ne tam, kad skelbtų Nukryžiuotame Jėzuje Kristuje visus žmones mylinčio Dievo Evangeliją, bet norėdami įsitvirtinti kaip vieninteliai tikrieji tiesos saugotojai. Jie tvirtina, kad tik jie išpažįsta tikrąją krikščionybę ir kad grįžimas į praeitį yra vienintelis būdas išspręsti dabartines krizes ir neprarasti tikėjimo. Kaip anuomet, taip ir šiandien susiduriame su pagunda įsikibti į tai, kas teikė saugumą praeityje. Kaip atpažinti šituos ramybės drumstėjus? Pasak Pranciškaus, vienas pagrindinių požymių yra griežtumas. Evangelija skelbia laisvę ir džiaugsmą, o šitie yra griežti.

Sekdami mokymu, kurį apaštalas Pauliaus skelbia laiške galatams, suprasime, kuriuo keliu mums eiti. Paulius mums rodo laisvę mums žadantį nukryžiuoto ir prisikėlusio Jėzaus kelią; liudijimo kelią, kuris reikalauja nuolankumo ir broliškumo. Tie kiti skelbėjai nežino, kas yra nuolankumas ir broliškumas. Paulius mums rodo romumo ir klusnumo kelią. Tie kiti skelbėjai nežino, kas yra romumas ir klusnumas.

Eikime romumo ir klusnumo keliu, būdami tikri, kad Šventoji Dvasiai visais laikais veikia Bažnyčioje, sakė popiežius, užbaigdamas pirmąją katechezės dalį. Tikėjimas į Bažnyčioje veikiančią Šventąją Dvasią mus išgelbės. (JM / Vatican News)

ŠV. JONO KRIKŠTYTOJO GIMIMAS.       2021-06-24 5:45

Evangeliją komentuoja Rolandas Karpavičius
Jonas Krikštytojas – Senosios sandoros kunigo Zacharijo ir Elzbietos sūnus, gimęs tėvams esant seniems; Jėzaus giminaitis, tik keliais mėnesiais vyresnis už Jėzų. Apie Jono vaikystę nieko nėra žinoma. Žinoma, jog jis dalį laiko praleido Judėjos dykumoje, šiauriniame Negyvosios jūros pakraštyje, ten taip pat gyveno atsiskyrėlių esėjų bendruomenė (jos raštai, vadinami Negyvosios jūros ritiniais, buvo rasti 1947 m.), kitaip vadinama Kumrano bendruomene.

Mums krikščionims svarbiausia tai, kuo Jonas Krikštytojas tikėjo ir ko mokė. Kodėl apie jį būriavosi minios? Kuo jis traukė žmones? Jonas Krikštytojas tikėjo Mesiju. Jonas nebuvo atsiskyrėlis, maištininkas ar uždarumo šalininkas. Priešingai, jis visiems žydams pamokslavo apie tai, kad apyskaitos diena artėja. Visi privalo išpažinti savo nuodėmes, atgailauti ir priimti krikštą vandeniu, simbolizuojantį atpirkimą, ir šitaip pasirengti Paskutiniajam teismui. Jis siekė atsiliepti į Izaijo raginimą: „Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį” (Iz 40, 3) Iš Naujojo Testamento liudijimų matyti, jog Krikštytojo asmenybė buvo išties labai stipri.

Jono Krikštytojo skelbiamas atsivertimo krikštas (Mk 1, 4) atskleidė, kad Dievo tautos narys yra pirmiausiai tas, kuris gyvena atnaujintą gyvenimą ir nededa savo vilčių vien tik į žydišką kilmę ar į gyvenimo būdą. Kiekvieną sykį atsigręždamas į Dievą, žmogus turi išpažinti savo tikėjimą trejopa prasme. Pirma, jis turi pripažinti sau pačiam savo nuodėmes. Antra, žmogus turi išpažinti savo kaltybes tam, kuriam nusikalto. Trečia, jis turi išpažinti savo kaltę Dievo akivaizdoje. Nes žmogaus nuodėmės visada žaloja patį žmogų, žeidžia jį supančią visuomenę ir trukdo būti teisiame santykyje su Dievu. Taip Jono Krikštytojo skelbimas yra aktualus šių laikų krikščionims.

ŠV. JONO KRIKŠTYTOJO GIMIMAS Evangelijos       2021-06-24 5:42

Mąstymas
Prašyti gilaus dėkingumo už savo gimimo dovaną ir kiekvieną gyvenimo dieną

Esu kviečiamas įsigilinti į Gerąją Naujieną apie Jono Krikštytojo gimimą. Prašysiu Šventosios Dvasios, kad apmąstydamas tą įvykį galėčiau giliau išgyventi savo gimimą.

*

„Elzbietai atėjo metas gimdyti“. Panaši diena atėjo mano mamai, kada mane pagimdė. Šlovinsiu Dievą už tą dieną, kada atėjau į pasaulį, už mamą, kuri mane gimdė skausmuose, už tai, kad esu ir galiu džiaugtis gyvenimu.

*

„Kokią didžią malonę suteikė Viešpats…“. Mano atsiradimas yra Dievo gailestingumo aktas. Gyvenu, kadangi esu ir buvau Dievo mylimas dar prieš tai, kai mama pradėjo mane nešioti po savo širdimi.

*

„Džiaugėsi kartu su ja“. Šlovinsiu Dievą už kiekvieną asmenį, kuris džiaugiasi mano gyvenimu, kuris leidžia man pajusti, jog esu priimtas, ir stiprina mano savivertę. Prašysiu Dievą taip pat, kad gydytų tuos santykius, kuriuose jaučiuosi nenorimas, atmestas.

*

„Norėjo suteikti jam vardą“. Mano vardas sako, kad esu Dievo išrinktas, kad Jis davė man gyvenimą, kadangi jau anksčiau turėjo man planą. Su meile kartosiu savo vardą. Jame slypi žinia: esu svarbus Dievui.

*

„Kas bus iš to vaiko?“ Mano gyvenimas nėra atsitiktinumų suma. Dievas viską jame pramatė. Vis dėlto Jis paliko mane laisvą. Jeigu Juo pasitikėsiu ir įsikibsiu į Jo Žodį kaip Jonas, būsiu laimingas ir pilnai išsiskleidęs.

*

„Kūdikis augo…“. Įsisąmoninsiu, kad kiekviena gyvenimo sekundė yra malonė. Šiandien dėkosiu Kūrėjui net už smulkmenas, kartodamas:

„Koks gi tai stebuklas, kad gyvenu! Dėkoju Tau Dieve“.

Kasdienapmastau.lt

ŠV. JONO KRIKŠTYTOJO GIMIMAS       2021-06-24 5:41

Evangelija (Lk 1, 57–66. 80)

  Elzbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus. Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę buvo suteikęs jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja. Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju.
Motina pasipriešino: „O, ne! Jis vadinsis Jonas“.
  Kiti jai sakė: „Betgi niekas tavo giminėje neturi šito vardo“. Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį.
  Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas – Jonas“. Visi stebėjosi. Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti, šlovindamas Dievą. Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius.  Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: „Kaip manai, kas bus iš to vaiko?“ Jį tikrai globojo Viešpaties ranka.
  Tuo tarpu kūdikis augo ir tvirtėjo dvasia. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos.
  Katalikai.lt

ŠV. JONO KRIKŠTYTOJO GIMIMAS       2021-06-24 5:41

Dievo Žodis
Antrasis skaitinys (Apd 13, 22–26)

  Paulius kalbėjo:
  „Dievas pakėlė protėviams karaliumi Dovydą, apie kurį pasakė: ‘Radau Dovydą, Jesės sūnų, vyrą pagal savo širdį, kuris įvykdys visus mano norus. Iš jo palikuonių, kaip buvo žadėjęs, Dievas išvedė Izraeliui gelbėtoją Jėzų. Prieš jam ateinant, Jonas paskelbė atsivertimo krikštą visai Izraelio tautai.
  Baigdamas gyvenimo kelionę, Jonas pareiškė: ‘Aš nesu tas, kuo mane laikote. Štai po manęs ateina tasai, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio’.
  Broliai, Abraomo giminės sūnūs ir čia esantys dievobaimingieji žmonės! Tai jums atsiųstas šis išganymo žodis“.

Posmelis prieš evangeliją (Lk 1, 76)

P.  Aleliuja. – Tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu,
                nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti. – P. Aleliuja.

ŠV. JONO KRIKŠTYTOJO GIMIMAS       2021-06-24 5:40

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 138, 1–3. 13–15)

P.  Dėkoju, kad taip stebuklingai mane tu sukūrei.

  Ištyręs esi mane, Dieve, pažįsti,
  žinai, kada sėdu, keliuosi.
  Iš tolo matai, ką galvoju,
  žinai, ar žingsniuoju, ar einu gulti.
  Tau žinomi visi mano takeliai. – P.

  Juk tu mano širdį sukūrei,
  sunarstei mane motinos įsčioj.
  Dėkoju, kad taip stebuklingai mane tu sukūrei,
  kad visi tavo darbai stebuklingi.
  Tu manąją sielą pažįsti. – P.

  Nė vienas kaulelis nebuvo tau slaptas,
  kai tamsoj mane tvėrei,
  kai slaptingai aš brendau po žemėm. – P.

ŠV. JONO KRIKŠTYTOJO GIMIMAS       2021-06-24 5:39

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Iz 49, 1–6)

  Klausykite, salos, išgirskite, tolimos tautos! Mane Viešpats pašaukė, man dar negimus; dar motinos įsčiose man tebebūnant, jis ištarė manąjį vardą. Jis mano burną padarė panašią į aštrų kalaviją ir paslėpė mane savo rankos šešėlyje. Mane jis pavertė smailia strėle ir įsidėjo į savo strėlinę. Jis man pasakė: „Tu, Izraeli, esi tarnas, per kurį savo garbę aš noriu apreikšti“.
  Bet aš kalbėjau: „Veltui aš stengiaus, tuščiai ir bereikal jėgas eikvojau. Tačiau mano teisės Viešpaties rankoje, ir mano atlygis pas manąjį Dievą“.
  Dabar kalba Viešpats, kuris, dar motinos įsčiose man tebebūnant, mane savuoju tarnu padarė, kad aš jam Jokūbą parvesčiau, prie jo Izraelį surinkčiau. Taip buvau pagerbtas Viešpaties akyse, ir mano Dievas man buvo stiprybė.
  Jis tarė: „Per maža tau būti mano tarnu tiktai tam, kad pakeltum Jokūbo gimines ir sugrąžintum išlikusius Izraelio žmones. Todėl aš tave padarysiu tautų šviesa, kad mano išganymas žemės pakraščius siektų“.

Jan       2021-06-23 19:01

nuostabi šios dienos Evangelija liepianti saugotis netikrų pranašų avies kailyje. Ir tuo pačiu pamoko, kad žiūrėkime į vaisius. Šių dienų mūsų geradariai siūlo kaip tik labai karčias uogas su nuodais.

XII eilinės savaitės trečiadienio Evangelijos       2021-06-23 6:01

skaitinį komentuoja kun. Vytautas Brilius

Biblijoje pranašai nėra vien ateities spėjikai, iš tiesų juos galima būtų apibūdinti kaip žmones, reginčius Dievo žvilgsniu ir teisiančius jo teismu. Todėl pranašas yra tas, kuris žvelgia į pasaulį Viešpaties žvilgsniu, skelbdamas jo ištarmę, arba, švelniau pasakius, nuomonę apie žmonių ir tautų veiksmus, vertina jų moralumą ir sako, kas iš viso to bus. Todėl plačiąja prasme kiekvienas žmogus, o ypač krikščionis, apdovanotas Šventąja Dvasia, yra pranašas.

Jėzus moko saugotis „netikrų pranašų“, kurie, būdami „plėšrūs vilkai“, tai yra negailestingai savanaudiški, ateina „avių kailiuose“, tai yra prisidengę pačiais gražiausiais, minkštais, patogiais dalykais. Netikras pranašas, norėdamas patogiai gyventi šiame pasaulyje, neteisia pats savęs, o tą daro skelbdamas kitiems, kad gera ir priimtina kuo daugiau turėti ir nėra būtina kitam kažką duoti. Tai vertinimas, visiškai priešingas Kristaus mokymui ir gyvenimui, tačiau netikras pranašas randa daugybę gražiausių paaiškinimų, kodėl teisinga būtent taip.
Tokiu būdu skelbiama ir pateisinama savanaudžio stipriojo teisė, paniekinant visus silpnuosius, paneigiant dieviškąją kūrybos ir dovanojimo idėją. Toks iškreiptas matymas neša skaudžius kančios ir nusivylimo vaisius.

Mąstydami šį Jėzaus pamokymą, stengiamės nepamiršti, kad ir kiekvienas mūsų
dalyvaujame jo pranašo pasiuntinybėje, stengdamiesi regėti, sau ir kitiems aiškinti pasaulį Dievo akimis, ne savanaudiško lengvumo ir patogumo, bet tiesos, kūrybos ir meilės žvilgsniu.

Bernardinai.lt

XII eilinės savaitės trečiadienio Evangelijos       2021-06-23 5:59

Mąstymas
Prašyti malonės gerai padaryti gyvenimo sprendimus ir pasirinkimus

Jėzus suteikia man išminties, reikalingos dvasiniame atpažinime. Pažvelgsiu į praeitį: kaip iki šiol dariau gyvenimo pasirinkimus? Kuo vadovavausi?

*

Jėzus atkreipia mano dėmesį į dvasių skyrimo būtinumą. Dažnai tenka susitikti su melaginga realybe, išoriškai daug žadančia ir malonia, o viduje plėšria ir naikinančia. Turiu saugotis apsimetinėjimo. 

*

Prisiminsiu situacijas, įvykius, kuriuose buvau gundomas patikėti apgaulingu gėriu. Kaip tada elgiausi? Kurių pagundų išvengiau, o kurioms pasidaviau?

*

Jėzus palieka man auksinę taisyklę, kaip daryti pasirinkimus: kreipti dėmesį ne į tai, ką matau pradžioje, koks yra pirmas įspūdis, bet žvelgti į pabaigą, numatyti vaisius, kurie gims iš mano pasirinkimo.

*

Geri vaisiai atidengia tiesą apie tai, kas gera. Blogi vaisiai – apie tai, kas bloga. Atliksiu pratimą: ant lapo nupiešiu savo „gyvenimo medį“. Pirmiausiai nupiešiu svarbiausias šakas: tikėjimą, pašaukimą, šeimą, bendruomenę, asmeninius santykius, ryšius, darbą ir t.t. Po to mažiau svarbias šakas.

*

Vėliau surašysiu ant medžio šakų konkrečius vaisius. Įvardinsiu juos. Kurie iš jų yra geri? Kurie blogi? Kuriuos sprendimus norėčiau padaryti iš naujo? Kuriuos galiu patvirtinti ir sustiprinti?

*

Pristatysiu savo pratimo vaisius Jėzui. Prašysiu, kad padėtų pažvelgti į juos Jo akimis. Ką norėčiau Jam pasakyti?

*

Kartosiu: „Jėzau, padaugink manyje gerus vaisius. Sudegink ir apvalyk savo meilės ugnyje tai, kas mano gyvenime yra bloga“

Kasdienapmastau.lt

XII eilinės savaitės trečiadienio       2021-06-23 5:58

Evangelija (Mt 7, 15–20)

  Jėzus bylojo savo mokiniams:
  “Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jūs pažinsite juos iš vaisių. Argi kas gali pasiskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių?! Juk geras medis duoda gerus vaisius, o netikęs medis – blogus. Geras medis negali duoti blogų vaisių, o netikęs gerų.
  Kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį. Taigi jūs pažinsite juos iš vaisių”.
  Katalikai.lt

XII eilinės savaitės trečiadienio       2021-06-23 5:58

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 104, 1–4. 6–9)

P.  Amžiais atmena Viešpats sandorą savo.

  Iškilmingiausiai Viešpatį garbinkit,
  sveikinkit jo šventąjį vardą,
  skelbkit tautoms didingus jo darbus.
  Jūs jam giedokit ir grokit,
  garsinkit jo stebuklingą veikimą. – P.

  Jums leista šventu jo vardu vis didžiuotis.
  Lai džiaugiasi širdys, kurios Viešpaties ilgis.
  Žvelkit į Viešpatį, į jo galybę,
  jo veidą išvysti vis trokškit. – P.

  Jūs, jo tarnai, Abraomo ainija,
  jūs, jo rinktiniai, Jokūbo vaikaičiai!
  Dievas mums yra patsai Viešpats,
  visą pasaulį valdo jo galingasis žodis. – P.

  Amžiais jis atmena sandorą savo,
  pažadą, duotą kartoms tūkstantinėms;
  sutartį, su Abraomu sudarytą,
  priesaiką, duotą kilniam Izaokui. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 15, 4–5)

P.  Aleliuja. – Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu,– sako Viešpats. –
                Kas pasilieka manyje, tas duoda daug vaisių. – P. Aleliuja.

XII eilinės savaitės trečiadienio       2021-06-23 5:57

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Pr 15, 1–12. 17–18)

  Per vieną regėjimą pasigirdo Abraomui Viešpaties žodis: “Tu nesibaimink, Abraomai! Aš – tavo skydas; tavasis atlygis bus labai didis”.
  Abraomas atsiliepė: “Viešpatie, ak, mano Viešpatie, ką gi galėtum man duoti, jeigu aš mirsiu bevaikis…” Abraomas pridūrė:  “Juk man tu nedavei nė vieno palikuonies; dabar mano įpėdiniu taps mano vergas”.
  Ir jam pasigirdo Viešpaties žodis: “Ne, ne jis bus tavo paveldėtojas, o tas, kuris kils iš tavojo kūno, bus tavo paveldėtojas”.  Ir jį išsivedęs į lauką, jis tęsė: “Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes, jeigu įstengsi jas suskaityti”. Paskui pasakė: “Tokie gausingi bus tavo palikuonys”. Abraomas tikėjo Viešpačiu, ir šis tai įskaitė jam į teisumą.
  Jisai jam kalbėjo: “Aš esu Viešpats, kuris tave išvedžiau iš Chaldėjos Ūro, kad tavo nuosavybėn atiduočiau šį kraštą”.
  Abraomas paklausė: “Viešpatie, ak, mano Viešpatie, iš ko aš pažinsiu, kad gaunu jį nuosavybėn?”
  Tada jam Viešpats įsakė: “Atvesk man trimetę karvę, trimetę ožką ir trimetį aviną, vieną purplelį ir jauną balandį!”
  Abraomas jam atvedė visus tuos gyvulius, perkirto juos pusiau ir puses sudėliojo vieną prieš kitą; paukščių tačiau nekapojo.  Tada užpuolė skerdieną paukščiai plėšrūnai; bet juos Abraomas nuvaikė.
  Leidžiantis saulei, Abraomui užėjo miego alpimas; jį apėmė didelė baimė.
  Saulei nusileidus ir gūdžiai sutemus, tarp mėsos gabalų praėjo kažkas, tartum rūkstanti krosnis ir liepsnojantis deglas. Tą dieną Viešpats sudarė su Abraomu sandorą, tardamas: “Aš tavo palikuonims atiduodu šį kraštą nuo Egipto upės iki didžiosios upės – Eufrato”.

XII eilinės savaitės antradienio        2021-06-22 5:22

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Rytis Baltrušaitis

Vakar dienos Evangelijos ištraukoje (Mt 7, 1 – 5) buvome kviečiami neteisti, neieškoti savo brolio akyje „krislų“, bet mylėti ir auginti pasitikėjimu ir pagalba grįstus santykius.

Ir šiandien skaitomas Evangelijos pagal Matą pasakojimas iškelia lyg ir prieštaravimą – „nebarstyti perlų kiaulėms“, tai vėlgi žmonėms, kuriuos sutinkame gyvenimo kelyje.

Ir čia galime šiek tiek susipainioti, nes kvietimai lyg prieštarauja vienas kitam.

Kas yra „kiaulės“, apie kurias kalba Jėzus? Be jokios abejonės, tai yra žmonės. Tik sunkoka atsakyti į klausimą, kokie tai žmonės? Ką jie veikia gyenime? Atsakymą galime rasti mūsų kasdienio gyvenimo pavyzdžiuose.

Žmonės – „kiaulės“ (evangeline prasme), yra tie, kurie mums naudingi ir patogūs, ir tie, kurie mus vertina, šlovina. Tai tie, kurie gali mums padėti pasiekti savo žmogiškų tikslų užimant tam tikras vietas valdžioje, visuomenėje, tam tikrą poziciją netgi Bažnyčioje. Ir mes jiems meilinamės „perlus“ berdami pilnom saujom.

Kas yra šie perlai?

Vienas iš pagrindinių dalykų yra mums patiems padovanotas laikas, per kurį mes turime skubėti daryti gera, dirbti mums leidžiamus suvokti Viešpaties darbus. Laikas, kurį turime įprasminti įvairialypiu tarnavimu savo artimui. Ir štai mes didžią savo laiko dalį praleidžiame su žmonėmis, kurie yra įtakingi, ir mums tai gali būtų naudinga. Užuot siekę nešti Evangeliją tiems, kurie jos tikrai nuoširdžiai alksta, mes šį evangelinį laiką praleidžiame tuščiai plepėdami apie neesminius ir kaip rūkas vienadienius dalykus. O jei nesame patogūs, esame iškeičiami į kitus ir taip mūsų „laiko perlai“ yra sutrypiami, mes patys esame apkandžiojami apleistumo ir išdavystės bei nepasiekto karjerinio tikslo dantimis.

„Laiko perlai“ yra tik viena rūšis iš lobių, kuriuos iššvaistome veltui. Yra jų ir daugiau – „maldos perlai“, „materialiniai perlai“, „draugystės perlai“, „tyrumo perlai“ ir kt.

Ar tuos žmones, kuriuos Evangelijoje randame įvardintus kaip „kiaules“ turėtume tokiu atveju apleisti? Jokiu būdu ne. Tik neturime jiems skirti viso savo dėmesio, juos kviesti į santykį su visais, ir kalbėti su jais skelbiant ir liudijant Kristų, kad jų gyvenimas įgautų kitą skonį ir kitą spalvą.

Aišku, galime sakyti, kaip dažnai girdime, kad Jėzus taip pat bendravo su grietinėle. Taip, bendravo ir jam nuolat buvo prikaišiojama, kad tai daro. Tačiau, yra vienas bet. Jis keitė tų žmonių gyvenimus. Priėmė jų patarnavimą, jų gerumą, svetingumą ir vaišingumą, bet per viską keitė jų gyvenimus, kreipė jų širdis į dieviškąją tiesą ir kvėpė į jų širdis pašaukimą tarnauti Dievui atsisakius nuodėmės. Jis davė jiems žodžių, maldos, tikėjimo „perlus“, bet tai juos keitė, ugdė, vedė pas Viešpatį.

Pats Kristus mums čia yra sektinas pavyzdys.

Ir galiausiai Evangelijoje randame kvietimą rinktis siaurus vartus, kurie veda į gyvenimą. Ši Evangelijos vieta kartais yra panaudojama apkaltinti Katalikų Bažnyčią, kad joje aukštinama kančia, kad nuolat liepiama nusižeminti, klausyti popiežiaus, o savo nuomonę pasilikti sau, kad tai tekstas, kviečiantis vos ne aklai paklusti.

Tačiau tai nėra tiesa ir žmonės, kurie nori ir įsijungia į Bažnyčią, kaip į gyvą Kristaus kūną, kaip į žemėje aiškiai regimą Dievo karalystės prieangį, gali paliudyti, kad yra branginamas kiekvienas su savo nuomone, kitoniškumu, dovanų gausa. Žmogus kviečiamas likti autentiškas pagal jame gyvas dieviškumo šaknis.

„Siauri vartai“ yra bet kurioje gvenimo tikrovėje ir srityje. „Siauri vartai“ – tai kantrumas, kruopštumas ir nuoširdžios pastangos kažko siekiant. Kad būtume geri sportininkai, mes turime nuolat treniruotis, kad taptume gerais muzikantais, turime daug valandų praleisti su pasirinktu muzikos instrumentu, taip ir tikėjimo kelionėje. Norint pažinti Dievą, reikia su juo praleisti daug laiko. O tam reikia ir kantrybės, ir pastangų, ir sugebėjimo priimti ir atleisti. Ir klausyti, o svarbiausia leistis būti keičiamam, o tai nėra taip parprasta, kaip parašyti evangelinį mąstymą kompiuteriu vieną gražią sekmadienio popietę, bet kaip sako mūsų poetas žemininkas V. Mačernis „pro ašarų tyrus lašus, šviečia aukštas ramybės dangus“.

Drąsos Jums visiems priimant kiekvieną žmogų vienodai, drąsos žengiant žingsnius per „ankštus vartus“ už kurių atsiveria tai, apie ką nė svajoti nesvajojome.

Bernardinai.lt

XII eilinės savaitės antradienio Evangelijos       2021-06-22 5:22

Mąstymas
Prašyti ryžtingo ir didžiadvasiško ėjimo link to, kas gera

Prisiartinsiu prie Jėzaus, kaip mokinys prie Mokytojo, klausytis Jo pamokymų. Jėzus trokšta padaryti mano širdį jautrią tam, kas šventa. Jis trokšta apsaugoti mane nuo vidutiniškumo ir uždegti, kad reikalaučiau iš savęs „daugiau“.

*

„Neduokite šventenybių šunims…“. Įsisąmoninsiu, kad šventa yra visa, kas ateina iš Dievo: mano gyvenimas, pašaukimas, tikėjimas, viltis, meilė, kitos dorybės… Prašysiu Jėzaus, kad niekada jų nesutrypčiau ir ginčiau nuo paniekinimų.

*

Jėzus atkreipia mano dėmesį į vidinį jautrumą ir gerumą. Gerumas išplečia širdį, žadina pasitikėjimą, padidina draugų ratą.

*

Ko labiausiai laukiu iš kitų? Už ką jiems esu labiausiai dėkingas? Ar trokštu jiems gėrio? Ką galiu pasakyti apie savo gerumą asmenims, su kuriais gyvenu?

*

Jėzus leidžia man įsisąmoninti, kad gyvenime būsiu gundomas rinktis tai, kas lengva ir kas kainuoja mažiau išsižadėjimo. Jis įspėja mane dėl tokios gyvenimo filosofijos pražūtingumo. Tikrasis gėris visada kainuoja.

*

Pažvelgsiu į savo kasdieninius pasirinkimus. Atkreipsiu dėmesį į motyvaciją, kuria dažniausiai vadovaujuosi. Ką galiu pasakyti apie ligšiolinio pasirinkimo vaisius?

*

Žvelgsiu į Jėzų, kuris su meile žvelgia į mano gyvenimą. Pasilikdamas maldoje kartosiu vidinio troškimo žodžius:

„Trokštu to, ko Tu pats man trokšti“.

Kasdienapmastau.lt

XII eilinės savaitės antradienio       2021-06-22 5:21

Evangelija (Mt 7, 6. 12–14)

  Jėzus bylojo savo mokiniams:
  “Neduokite, kas šventa, šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų.
  Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai ir yra Įstatymas ir Pranašai.
  Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda”.
  Katalikai.lt

XII eilinės savaitės antradienio       2021-06-22 5:20

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 14, 2–5)

P.  Viešpatie, kas gi galės tavo namuos pasilikti?

  Tasai, kas nesuteptas vaikšto,
  kas elgias teisingai,
  kas iš širdies kalba tiesą,
  kas liežuviu nė vieno nešmeižia. – P.

  Kas kitam nieko pikta nedaro,
  neužgaulioja kaimyno;
  kas griežtai nedorėlį smerkia,
  o Viešpaties bijančius gerbia. – P.

  Kas be palūkanų skolina,
  nepriima kyšių prieš žmogų nekaltą.
  Kas šitaipos elgias,
  bus tvirtas per amžius. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 8, 12)

P.  Aleliuja. – Aš – pasaulio šviesa,– sako Viešpats. –
                Kas seka manimi, turi gyvenimo šviesą. – P. Aleliuja.

XII eilinės savaitės antradienio       2021-06-22 5:20

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Pr 13, 2. 5–18)

  Abraomas labai praturtėjo: turėjo daug kaimenių, sidabro ir aukso. Ir Lotas, keliavęs kartu su Abraomu, taip pat turėjo avių ir ožkų, galvijų ir palapinių. Tad kraštas jiems darėsi ankštas gyventi šalia vienas kito. Mat jų nuosavybė taip padidėjo, jog juodu negalėjo kartu įsikurti. Iškildavo ginčų tarp Abraomo ir Loto kaimenių ganovų. Taipogi tuomet krašte dar gyveno kenaanitai ir perizitai.
  Taigi Abraomas ir tarė Lotui: “Neturi tarp mudviejų, tarp mano ir tavo ganovų, būti ginčų: juk esame broliai. Ar priešais tave ne atviras ištisas kraštas? Tad imk ir atsiskirk nuo manęs. Jei tu norėsi į kairę pasukti, aš eisiu į dešinę; jeigu norėsi keliauti į dešinę, aš pasitrauksiu į kairę”.
  Lotas pakėlė akis ir pamatė, kad visa Jordano lyguma buvo gerai drėkinama. Prieš Viešpačiui sunaikinant Sodomą ir Gomorą, ligi pat Coaro ji buvo lyg Viešpaties sodas, kaip Egipto žemė. Tad Lotas pasirinko visą Jordano lygumą. Jisai patraukė į rytus, ir juodu išsiskyrė. Abraomas įsikūrė Kenaano krašte, o Lotas gyveno lygumos vietovėse ir statė palapines iki pat Sodomo. Bet Sodomo gyventojai buvolabai blogi žmonės ir nusidėjėliai Viešpačiui.
  Po to, kai Lotas atsiskyrė nuo Abraomo, Viešpats prabilo į Abraomą: “Pakelk akis ir pažvelk nuo vietos, kur stovi, į šiaurę ir pietus, į rytus ir vakarus! Visą šį kraštą, kurį tu matai, aš atiduodu tau ir tavo palikuonims per amžius. Aš padarysiu, kad tavo palikuonys būtų tokie gausingi kaip žemės dulkės. Jei būtų įmanoma suskaičiuoti žemės dulkes, tai būtų įmanoma suskaityti ir tavo palikuonis. Kelkis ir eik per šį kraštą skersai išilgai, nes jį tau atiduodu!”
  Abraomas su savo palapinėmis traukė toliau, sustojo ties Mamrės giraite prie Hebrono ir ten pastatė Viešpačiui aukurą.

XII eilinės savaitės pirmadienio Evangelijos       2021-06-21 13:05

Skaitinį komentuoja Skaidrė Zuozaitė

Evangeliniame pamoksle nuo kalno, Jėzus yra tartum naujasis Mozė, kuris senojo Įstatymo mokumą perteikia nauja dvasia. Jėzus yra ne šiaip sau mokytojas ar Dievo Įstatymo tarpininkas. Jis yra Gyvoji Tora (hebr. k. Įstatymas), kuriame išsipildo kiekviena Įstatymo raidelė, kiekvienas brūkšnelis. Įstatymo žodis jame yra tapęs kūnu, sausas paliepimas yra įgyvendinamas bei atbaigiamas visa pranokstančios meilės dvasia. Ką nors paliepdamas, Jėzus suteikia ir jėgą šitai įvykdyti. Sakydamas „neteiskite“, Jėzus, visų pirma, pats iškyla kaip neprilygstamas šio paliepimo įsikūnijimo pavyzdys. Tai tiesa, jog „Tėvas visą teismą pavedė Sūnui, kad visi gerbtų Sūnų, kaip gerbia Tėvą (Jn 5, 22-23). Tačiau konkrečiose situacijose Jėzus moko: „Aš atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti. Fariziejų sugautai ir atvestai nusidėjėlei Jėzus sako: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8, 10) O kalamas prie kryžiaus, meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“ (Lk 23, 34)

Jėzus yra ypatingas mokytojas. Jis iš anksto atskleidžia baigiamojo egzamino uždavinių atsakymus. Kaip tai palengvina situaciją, kai žinai, jog norint išvengti teismo užtenka išmokti neteisti kitų. Ką gi žmogus dažniausiai nuteisia kitame, jei ne savyje pačiame slypinčią nedorybę? Būdamas bemaž susigyvenęs su šiąja ir sau nuolaidžiaudamas, jis nebegali jos pakęsti, kuomet ją atpažįsta kitame žmoguje. Štai kodėl tą patį teismo matą, kurį teisiantysis projektuoja į kitą žmogų, širdžių tyrėjas pritaikys ir teisiančiojo atžvilgiu.

3-5 eilutėse yra pasitelktas hiperbolės metodas teisiančio žmogaus situacijos absurdiškumui parodyti. Mato evangelijoje aprašytuose palaiminimuose skaitome, jog tyraširdžiai virš visko yra pajėgūs regėti Dievą. Jų žvilgsnis yra pernelyg didžiadvasis, kad jo polėkis leistųsi apribojamas kokios nors smulkmenos. Jie yra panašūs į Tąjį, apie kurį pasakyta: „Tavo akys per tyros, kad matytų blogį“. Ir priešingai, tasai, kurio akyse (be abejo, įtakotose netyros širdies) slypi rąstas, gali prisikabinti ir prie mažiausios smulkmenos, esančios kito akyse, net visai neįžvelgiant dalyko esmės.

Veltui visos mūsų pastangos padėti kitam žmogui apsivalyti nuo krislelio, jei mūsų pačių akis yra apgulęs rąstas. Užduotis numeris pirmas – tai savo paties širdies, taigi ir žvilgsnio nutyrinimas, tam, kad iš tiesų pajėgtum įžvelgti menkiausią krislelį nesavo paties žmogiško proto, bet dieviškoje šviesoje. Tam, kad atskirtum pelus nuo grūdų kviečiuose pasėtas rauges nuo tikrų kviečių. Apie sveikos širdies akies būtinumą teisingam spręsmui įvykti kalba ir Mt 6, 22-33 eilutės: „…Jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. O jei tavo akis nesveika, visas tavo kūnas skendės tamsoje“. Savo širdies akių nutyrinimu nuo ten glūdinčio rąsto, iškreipiančio visos tikrovės vaizdą, užsiėmęs žmogus, paprasčiausiai nebeturi laiko nei noro dairytis į krislelius kituose žmonėse. Na, o nutyrintos širdies žvilgsnio žmonės gali tapti tikrais dvasiniais gydytojais tiems žmonėms, kurie kenčia nuo krislelių: „Pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš brolio akies“ (Mt 7, 5)

Viešpatie, sutverk širdį man tyrą, padaryk mane didžiadvasį. Suteik man savo paties žvilgsnį, nutviekstą savo meilės žodžio šviesos. Aš atsižadu savo įpročių teisti kitus ir dairytis į kitų žmonių akyse įstrigusius krislelius, visai nesirūpindamas, kad mano paties akyse yra rąstas, iškreipiantis teisingą pasaulio vaizdą. Išvaduok mane nuo bet kokio melo, užgulusio mano širdies akis. Ir, jeigu tu to nori, pasinaudok manimi kaip įrankiu, kad taptų sveikos ir kitų žmonių akys, ir kad mes visi kaip vienos šeimos vaikai stovėtume tiesoje, tavo žvilgsnio šviesoje šventi ir nekalti, degantys meile.
Bernardinai.lt

XII eilinės savaitės pirmadienio Evangelijos       2021-06-21 13:03

Mąstymas
Prašyti žmogiško gerumo susitikimuose su kitu žmogumi

Jėzus kviečia mane atkreipti dėmesį į žodžius kuriuos tariu apie kitus, į pokalbius mano šeimoje, bendruomenėje, darbe. Mano žodžiai gali tapti kam nors stipri parama, atnešti paguodą. Bet jie gali taip pat žeisti ir skaudinti. Už kokius žodžius žmonės man dažniausiai dėkoja? Kokių žodžių šiandien gėdijuosi?

*

„Neteiskite…“. Jėzus vienareikšmiškai sako man, kad vengčiau teisti kitus. Kiek kartų apsisprendžiu teisti, rizikuoju,  kad nežinodamas visko iki galo, kas vyksta kitame žmoguje, sužeisiu jį.

*

„...Kad nebūtumėte teisiami“. Asmenys, sužeisti mano teisimo, žeis ir mane. Abipusis kaltinimas tampa uždaru sužeidimų ratu, iš kurio sunku ištrūkti. Ką apie šią tiesą sako mano gyvenimo patirtis?

*

Prisiminsiu kaltinimus, dėl kuriu labiausiai kentėjau. Kas mane gyvenime nuskriaudė skaudžiausiai? Su kuo buvo susieta skriauda? Ar atleidau savo skriaudėjams? Gal atsilyginau tuo pačiu? Pasakysiu apie savo žaizdas Jėzui. Atiduosiu jas Jėzui ir prašysiu Jo, kad išgydytų mano prisiminimus.

*

Pastebėjimas ir akcentavimas kituose to, kas bloga, gresia apsirikimu. Kitų klaidos gali tapti man užuolaida, uždengiančia mano klaidas. Jėzus įspėja mane dėl melavimo pačiam sau.

*

„Pirmiausiai išritink rąstą iš savo akies…“. Jėzus suteikia man gyvenimiškos išminties. Jeigu tiesoje žvelgsiu į save, mokėsiu taip pat tiesoje žvelgti ir į kitus. Atnaujinsiu savyje dažnos išpažinties troškimą ir kasdienės sąžinės peržvalgos praktiką.

*

Prašysiu Jėzaus, kad suteiktų man geras akis žvelgti į kitus. Pavesiu Jam visus savo susitikimus su žmonėmis, pokalbius, ištartus žodžius.

Kasdienapmastau.lt

XII eilinės savaitės pirmadienio       2021-06-21 13:02

Evangelija (Mt 7, 1–5)

  Jėzus bylojo savo mokiniams:
  “Neteiskite kitų, kad patys nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate kitus, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu mastu matuojate, tokiu ir jums bus atmatuota.
  Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje? Arba kaip gali sakyti broliui: ‘Leisk, išimsiu krislą iš tavo akies’, kai tavo akyje rąstas?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip pašalinti krislelį iš brolio akies”.
  Katalikai.lt

XII eilinės savaitės pirmadienio       2021-06-21 13:02

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 32, 12–13. 18–20. 22)

P.  Laiminga tauta, kuri savo Dievu Viešpatį laiko.

  Laiminga tauta, kuri savo Dievu Viešpatį laiko,
  toji tauta, kuri išrinkta būti jo nuosavybe.
  Viešpats iš aukšto dangaus žemyn žvelgia
  ir mato žmogų kiekvieną. – P.

  Viešpaties akys žvelgia į tuos, kur jo bijo,
  kurie tikis jojo malonės.
  Jis jų gyvybę nuo mirties saugo
  ir bado metu pamaitina. – P.

  Mes jo didžiai išsiilgę,
  jis mūsų rėmėjas ir skydas.
  Viešpatie, būki tu mums gailestingas,
  mes gi taip tavim tikim. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Žyd 4, 12)

P.  Aleliuja. – Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas.
                Jis teisia širdies sumanymus bei mintis. – P. Aleliuja.

XII eilinės savaitės pirmadienio       2021-06-21 13:01

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Pr 12, 1–9)

  Viešpats prabilo Abraomui: “Kelkis iš savojo krašto, iš savo gimtinės ir tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu! Tave padarysiu didele tauta. Tave aš laiminsiu ir tavo vardą iškelsiu. Tu būsi palaima. Aš laiminsiu tuos, kurie laimins tave, o kas tave keiks, tą prakeiksiu! Per tave bus palaimintos visos žemės giminės”.
  Taigi Abraomas iškeliavo, kaip Viešpats jam buvo paliepęs; su juo išsikėlė ir Lotas. Palikdamas Haraną, Abraomas buvo septyniasdešimt penkerių metų amžiaus. Jisai pasiėmė žmoną Saraję, sūnėną Lotą ir visą turtą, kurį jie turėjo, taip pat ir visus šeimynykščius, kuriuos jie buvo Harane įsigiję. Jie iškeliavo, norėdami pasiekti Kanaano kraštą, ir jį pasiekė.
  Abraomas perėjo kraštą ligi Sichemo vietovės, iki Morės giraitės. Krašte tuomet buvo kenaanitai.
  Abraomui pasirodė Viešpats ir tarė: “Šį kraštą aš atiduosiu tavo palikuonims”. Tenai Abraomas pastatė aukurą Viešpačiui, kuris jam buvo pasirodęs.
  Iš ten Abraomas pasitraukė tolyn į kalnyną, į rytus nuo Betelio, ir pasistatė palapinę; vakaruose liko Betelis, o rytuose buvo Ajis. Tenai jis pastatė Viešpačiui aukurą ir šaukėsi Viešpaties vardo. Paskui Abraomas vis kėlėsi toliau link Negebo.

abc.       2021-06-20 15:01

Kada sugryš L.Jakimavičius?

Popiežius Pranciškus       2021-06-20 14:01

Tikintysis – tas, kuris supranta, kad jam reikia Dievo
Ne kartą ir mums taip yra buvę, sakė popiežius Pranciškus. Kai užklumpa gyvenimo sunkumai, šaukiame: „Viešpatie, kodėl tyli ir nieko nedarai?!“ Taip būna ypač tada, kai atrodo, kad skęstame, nes išsenka meilė ar žlunga projektas, į kurį įdėjome didelių vilčių; kai užklumpa baimė; kai jaučiamės prislėgti problemų arba pasimetę, tarsi būtume gyvenimo jūros viduryje, pametę kelią į uostą; kai trūksta jėgų toliau kovoti, nes netekome darbo arba netikėta diagnozė verčia jaudintis dėl savo ar artimo žmogaus sveikatos. Popiežius pridūrė, kad šios dienos Evangelijos pasakojimas apie mokinius, kurie išsigandę šaukiasi Jėzaus pagalbos, jam primena jūroje nuskendusių daugybės migrantų tragediją. Tokiose situacijose ir mus, kaip Jėzaus mokinius, taip sukausto baimė, kad net rizikuojame užmiršti svarbiausią dalyką, – Jėzus niekada mūsų nepalieka. Jis, nors ir miega, yra valtyje.

Tokiomis akimirkomis Jėzaus miegas mus galbūt stebina, tačiau, antra vertus, taip jis nori mus išmėginti. Viešpats laukia, kad mes pakviestume jį į savo gyvenimą. Jo miegas priverčia mus pabusti, sakė Pranciškus. Jei norime būti Jėzaus mokiniai, neužtenka tikėti, kad Dievas yra, bet reikia užmegzti su juo gyvą ryšį, jo šauktis.

Čia ir prasideda mūsų tikėjimas – kai pripažįstame, kad vieni patys nesugebame išsilaikyti ant vandens, kad mums reikia Jėzaus taip, kaip žvaigždžių jūrininkams. Tikėjimas prasideda tuomet, kai suprantame, kad mes nesame savipakankami, kai jaučiame, kad mums reikia Dievo, kai nugalime pagundą užsidaryti savyje, kai įveikiame apsimestinį religingumą, kuris sakosi nenorįs varginti Dievo. Tik tuomet, kai mes jo šaukiamės, jis mumyse daro stebuklus. Švelni ir nepaprasta maldos jėga daro neįmanomus dalykus, sakė popiežius.

Baigdamas trumpą sekmadienio Evangelijos komentarą, popiežius ragino melsti tokio tikėjimo, kuris niekada nepavargta ieškoti Viešpaties, belstis į jo širdį. Mergelė Marija, kuri savo gyvenime niekada nenustojo pasitikėti Dievu, tepažadina mumyse troškimą kiekvieną dieną jo šauktis ir jam save patikėti. (JM / Vatican News)

Mons. Adolfas Grušas       2021-06-20 13:59

NEBIJOKITE

Audros metu jūra (taip kartais vadinamas Tiberiados ežeras) plaukia laivas. Jame yra ir Jėzus, kuris, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo, abejingas savo ir kartu su juo plaukusių mokinių likimui, miega. Tik kelionės draugams susirūpinus Jis pabunda ir vienu žodžiu nuramina vandenis, drauge priekaištaudamas mokiniams dėl jų tikėjimo stokos.

Taip žurnalistine kalba būtų galima keliais sakiniais atpasakoti šiandien skaitomą Evangelijos epizodą. Viskas būtų gerai, jei ne tas paskutinis Jėzaus priekaištas, iš tiesų skirtas mums visiems: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“

Gyvenimo kelyje visi anksčiau ar vėliau susiduriame su problemomis ir sunkumais, prilygstančiais audrai. Galbūt tada, kaip ir mokinius valtyje, mus apima baimė, ir jaučiame, kad mūsų tikėjimas silpsta. Žinoma, Evangelijoje ne vieną kartą girdime Jėzaus padrąsinimą „Nebijokite“, tačiau tokiomis akimirkomis paprastai norime, kad Dievas elgtųsi taip, kaip mums atrodo geriau ir manome, jog tada viskas susitvarkys. Iš tiesų tai reiškia pasitikėjimo trūkumą…

Čia būtų verta prisiminti Didžiojo penktadienio įvykius. Prie Viešpaties kryžiaus iš apaštalų stovėjo tik evangelistas Jonas. Mylimasis mokinys neišdavė savo Mokytojo, tačiau kiti apaštalai nelydėjo Jėzaus iki kryžiaus papėdės. Bijodami savo gyvenimą baigti taip pat, jie pabėgo. Tik vėliau, išvydę tuščią kapą ir galėję pamatyti bei paliesti Jėzų, gyvą, prisikėlusį iš numirusių, jie įtikėjo, ir tas tikėjimas buvo toks stiprus, kad paskatino juos keliauti po visą pasaulį, skelbti Kristų ir nepalūžti, net susidūrus su persekiojimais ir mirtimi.

Apaštalai nuėjo ilgą kelią nuo šio sekmadienio Evangelijoje aprašytų įvykių, kai priekaištavo Jėzui, jog Jis tariamai jais nesirūpina, ir net padarytas stebuklas neįnešė daugiau aiškumo, iki tos dienos, kai jiems teko savo gyvybės kaina paliudyti ištikimybę. Tada jau nė vienas jų nereikalavo, kad Viešpats elgtųsi taip, kaip norėtų jie: apaštalai suprato, jog Jėzus yra kartu su jais, ir kad jie gali Juo pasitikėti.

Taip visada būna ir su mumis. Reikia tik, susidūrus su netikėtai užklupusia audra, žinoti, kad, kaip plaukiant su mokiniais per ežerą, Jėzus nemiega. Iš tiesų Jis visada šalia mūsų, nors kartais ir pasitaiko, jog to nesuvokiame. Gali būti, kad kaip tik tos mūsų sutiktos audros ir prilygsta Didžiojo penktadienio sukrėtimui, o, joms praėjus, išaušta Velykų rytas, kada viskas jau atrodo kitaip.

Mums reikia išmokti savo likimą atiduoti į Jėzaus rankas, leisti Jam pasirūpinti mumis. Visuomet bus dienų, kai patys nerasime sprendimo, bet kaip tik tada tinka tai palikti Jam. Kaip ir mokiniai, kurie stebėjosi, kad Jis vienu žodžiu nutraukė audrą ir klausė: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!“, taip ir mes po dviejų tūkstančių metų galime klausti savęs: „Kas yra tas, prie kurio esu kviečiamas prisirišti? Kas yra tas žmogus, kuris, pradėjęs nuo saujelės baugščių analfabetų, šiandien prie savęs telkia šimtus milijonų žmonių, įveikiančių įvairiausius priešiškumus ir persekiojimus? Kokią reikšmę mano gyvenimui turi Jėzus?“

Popiežius Pranciškus sako, kad tikėti nereiškia neturėti sunkių akimirkų, bet turėti jėgų jas įveikti, žinant, jog nesame vieni.

Jei tai suprantame, baimė praeina…

ah1       2021-06-20 11:05

tiesa jus išlaisvins mokė rabis/mokytojas Jėzus Biblijoje. Tai va, visi į kovą su Melo Velnio melaskaida. Už Dievo/Tiesos karalystę. Pradžiai išjunkit Melo Velnio velniadėžes, vykit lauk iš savo namų tėvo Velnio šnabždesius, sklindančius iš velniadėžės. Būtent velniadėžėje gyvena Melas Velnias pas jus… Sunaikinkite velnio buveinę- išjunkit velniadėžę

Tai kad arėjo       2021-06-20 10:33

Toji mūsų pasaulio pabaiga.

Rekomenduojame

Vengrijos šeimų ministrė K.Novak: daugiau nei 70 tūkst. šeimų suteiksime paramą būsto renovacijai

Ramūnas Aušrotas. Reikia panaikinti Valstybinę vaiko teisių apsaugos tarnybą

JAV mažėja gyventojų parama griežtesnei ginklų kontrolei

Lenkijos vyriausybė mažins mokesčius kurui, dujoms ir elektrai

Linas Karpavičius. PSO susitarimas dėl pandemijos gali apriboti žmogaus teises

Austrijoje vyko protestai prieš privalomus COVID-19 skiepus

JAV vidurinių mokyklų bibliotekose – pornografinio turinio knygos

Kai laisvoje šalyje reikia dėkoti už drąsą kalbėti…

Austrija neklauso abejojančių dėl eutanazijos

Kalifornijos miestas pritarė pasiūlymui atmesti bet kokius valstijos ar federacinius nurodymus dėl Covid

Vytautas Sinica. Marazmai tęsiasi

Didelė demonstracija prieš vakcinų pasus Gioteborge, Švedijoje

Kun. Nerijus Pipiras. Bronius Laurinavičius: Tiesos skambesio vedamas

Romas Lazutka. Mūsų pasivažinėjimams gamtą tesaugo varguoliai

Olga Vėbrienė. Nusikaltimų gamtai nebetirsime?

Sveikatos teisės institutas. Premjera: „Aš esu mes. Išlikti žmogumi“

Liudvika Meškauskaitė. Pasitikėjimo Lietuvos žiniasklaida problema C-19 pandemijos laikotarpiu

Žodžio laisvė svetur – Kolumbijoje socialinių tinklų žvaigždė apgynė savo tradicines pažiūras į šeimą

Memorialas Kryžkalnyje bus papildytas naujomis partizanų pavardėmis

Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Atsitieskite ir pakelkite galvas – I Advento sekmadienis

Kunigo Broniaus Laurinavičiaus paminėjimas

Lenkijos premjeras siunčia vaizdo žinutę: mes giname Europą

Iššūkis gyventi pagal sąžinę

Vytautas Sinica. Apie architektūrą

Vidas Rachlevicius. E. Macronas ir A. Lukašenka. Lyginti negalima, bet palyginkim

Pasaulis ir Lietuva: Lenkija dėmesio centre/Ukraina ginkluojasi/Landsbergis pagirtas JAV

Amerikoje daugėja pastorių, dėl pandemijos norinčių nutraukti nuolatinę tarnystę

Ramūnas Aušrotas. Nauja sąvoka Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme

Kyle Rittenhouse byla. Žiniasklaida pateikė realybės neatitinkančią versiją

Almantas Stankūnas. Ar jis ir Co yra diplomatai ar Rusijai ir Vokietijai naudingi joms dirbantys idiotai?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.