Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Kad ieškotume Jo Karalystės ir Jo teisumo

Tiesos.lt redakcija   2020 m. liepos 26 d. 10:27

55     

    

Geroji Naujiena: Kad ieškotume Jo Karalystės ir Jo teisumo

Prašei sau išmanymo

Naktį per sapną Saliamonui pasirodė Viešpats ir sako: „Prašyk, ko tik nori, ir aš tau duosiu“.
Saliamonas tarė: „Dabar, mano Viešpatie Dieve, tu savo tarną paskyrei karaliumi vietoj jo tėvo Dovydo. Bet aš tebesu labai jaunas ir nemoku, kaip pridera elgtis karaliui. Juk tavo tarnas vadovauja tautai, kurią tu esi išsirinkęs; tai didelei tautai, kurios dėl gausybės negalima nei suskaityti, nei nustatyti. Tad duok savo tarnui nuovokią širdį, kad jis tavo tautą mokėtų valdyti ir gera nuo pikta atskirti! Kitaip kas įstengtų valdyti šią tautą didžiulę?“

Ir Viešpačiui patiko, kad Saliamonas prašė tokio dalyko. Todėl jam Dievas atsakė: „Kadangi meldei mane šito, kadangi prašei sau ne ilgo gyvenimo, turtų ar priešų mirties, bet išmanymo teisingiems sprendimams daryti, tai aš tavo prašymą noriai patenkinsiu: aš duodu tau širdį, tokią išmintingą bei supratingą, jog iki tavęs dar nebuvo ir po tavęs nebus tokio, kuris tau prilygtų“ (1 Kar 3, 5. 7–12).

* * *

Viešpatie, tavo įstatymą aš karštai myliu!

Sakau Dievui: tokia dalia mano –

tavo žodžių laikytis.
Man tavo paskelbtas Teisynas – didelis turtas,
brangesnis už auksą, sidabrą. –
Tavo gerumas mane tepaguodžia,

kaip esi savo tarnui žadėjęs.
Būk gailestingas, ir ašai gyvensiu,
nes mane tavo įstatymas žavi. –
Tavo nurodymai brangesni man už auksą,

mielesni už grynąjį auksą.
To dėlei tvarkausi pagal visus tavo nuostatus,
pakęst negaliu jokių melo vingių. –
Tavo potvarkiai iš tiesų stebuklingi,

todėl mano siela juos sergi.
Tavo žodžių skaidrumas apšviečia,
neišmanėlius gali pamokyt. (Ps 118, 57, 72. 76–77. 127–130)

* * *

Jis iš anksto paskyrė mus tapti panašiais į jo Sūnaus pavidalą

Broliai! Mes žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems. O kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašiais į jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmgimis daugelio brolių tarpe. Kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino; kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino (Rom 8, 28–30).

* * *

Parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą

Jėzus bylojo minioms: „Su dangaus karalyste yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą.
Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį“.
„Ir vėl su dangaus karalyste yra kaip su ežeran metamu tinklu, užgriebiančiu įvairiausių žuvų. Kai jis pilnas, jį išvelka į krantą, susėda ir surenka gerąsias į indus, o blogąsias išmeta.
Taip bus ir pasaulio pabaigoje: išeis angelai, išrankios bloguosius iš gerųjų tarpo ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas. Ar supratote visa tai?“
Jie jam sako: „Taip“.
Tuomet jis tarė: „Todėl kiekvienas Rašto aiškintojas, tapęs dangaus karalystės mokiniu, panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų“ (Mt 13, 44–52).

* * *

Dieve, Tavimi pasitikinčiųjų Globėjau! Švęsdami 17-ąjį eilinio laiko sekmadienį ir vėl esame kviečiami permąstyti, kur mūsų širdys ieško atramos ir stiprybės, džiaugsmo ir vilties, kad kurdami savo šiandieną – savo Lietuvą, pirmiausia kurtume Dievo karalystę – meilės, tiesos ir gerumo karalystę.
Tad ir melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje kiekvienas asmeniškai ir/ar bendruomenėje prašykime Dievą atsivertimo malonės sau ir Lietuvai, ir visam pasauliui, kad visi tie, kuriems patikėta šio pasaulio valdžia ir galia, paisytų Dievo įstatymų ir vadovautųsi ne žmonių nuomone, o mūsų Viešpaties, teisingojo Teisėjo, priesakais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *

Sigitas Tamkevičius. Didžiausias lobis
17 eilinis sekmadienis

Kartą Jėzus aiškino, kas žmogaus gyvenime turėtų būti pats didžiausias turtas, ir aiškinimą užbaigė įsimintina mintimi: „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 21).

Septynioliktąjį eilinį metų sekmadienį mes esame kviečiami pamąstyti, ką asmeniškai laikome didžiausiu turtu, dėl ko dirbame, už ką kovojame, o kartais net savo žemiškąjį gyvenimą sutrumpiname. Jėzus tą didžiausią turtą įvardijo – tai Dievo karalystė, gyvenimas Dievo šviesoje. Mums, krikščionims, tas didžiausias turtas yra ištikimas sekimas paskui Jėzų, ir ne tik šviečiant saulei, bet ir tada, kai reikia nešti kokį nors kryžių.

Pasaulis žmogui siūlo kitokios rūšies lobį: turtus, pinigus, valdžią, garbę bei pramogas. Valdžios turėjimas sudaro galimybę gerokai padidinti savo sąskaitas bankuose. Neatsitiktinai ir velnias savo misiją pradėjusiam Jėzui siūlė valdžią – parodęs pasaulio karalystes, įtikinėjo, kad visa tai jis gali turėti, o reikia visai nedaug – parpulti ant žemės ir jį pagarbinti.

Šitokie yra Dievo ir pasaulio pasiūlymai; vieną iš jų mes visuomet renkamės, o patį svarbiausią pamilstame – „kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“. Rinkdamiesi svarbiausią turtą, nesame pionieriai, nes daugybė žmonių prieš mus kažką pasirinkdavo, ir mes iš jų galime daug ko – gero ir blogo – pasimokyti.

Pasaulis mus bando įtikinti, kad pati didžiausia vertybė yra pinigai, neva, būdamas turtingas, būsi ir laimingas. Daugelis tuo ir patiki. Turtas ir pinigai tikrai suteikia daug galimybių mėgautis šiuo žemiškuoju gyvenimu. Tačiau ar jie žmogų padaro tikrai laimingą – nelengva atsakyti. Mūsų bulvarinė žiniasklaida dažnai kalba ir rašo apie labai turtingus žmones; netrūksta istorijų, kaip turtingieji mėgaujasi savo prabangiu gyvenimu, bet netrūksta ir pasakojimų, kaip jie kenčia, serga, įsigyja visokių priklausomybių, net žudosi. Bet argi laimingi žudosi?

Visais laikais didele vertybe buvo laikomas mokslas bei žmogaus išmintis. Žmonės šitai suprato net senovėje. Kai karaliui Saliamonui per sapną apsireiškęs Viešpats pasiūlė: „Prašyk, ko tik nori, ir aš tau duosiu“, karalius prašė ne ilgo gyvenimo ir turtų, bet suteikti nuovokią širdį, kad mokėtų valdyti savo tautą ir atskirtų gera nuo pikta (plg. 1 Kar 3, 7–12). Dievas pagyrė karalių ir apdovanojo jį didele išmintimi.

Jėzus didžiausiu lobiu, dėl kurio verta visko išsižadėti, pavadino Dievo karalystę. Pasirinkdami šį lobį, mes taip pat nesame nežinomų kraštų atradėjai. Bažnyčia mums rodo daugybę šventųjų, kurie labai aiškiai apsispręsdavo, kad jų turtas bus ne pinigai, garbė ar valdžia, bet Dievas.

Liepos 31-ąją minimas šv. Ignacas Lojola, kuris jaunystėje didžiausia vertybe laikė turtus ir garbę. Kartą, skaitydamas šventųjų gyvenimus, jis rado mintį: „Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?!“ (Lk 9, 25) ir apsisprendė daugiau netarnauti žemiškajam karaliui, bet savo gyvenimą pašvęsti Dievo karalystei kurti. Po savo atsivertimo įkūrė vienuolinį ordiną ir jį pavadino Jėzaus Draugija. Jos nariai, be trijų vienuolinių įžadų – neturto, skaistumo ir klusnumo, dar prideda ketvirtą – eiti ir tarnauti ten, kur bus popiežiaus siunčiami. Lietuvoje šiuo metu, be kitų darbų, jėzuitai vadovauja dviem labai stiprioms savo gimnazijoms Kaune ir Vilniuje.

Svarbu žinoti, kas yra didžiausias žmogaus lobis, bet dar svarbiau apsispręsti visomis išgalėmis jo siekti, nes mus nuolat atakuoja klaidingi pasiūlymai, ir jiems nepasiduoti gana sunku. Tačiau, prašydami Dievo pagalbos, tampame pajėgūs gundymams pasipriešinti ir rinktis tai, kas svarbiausia. Todėl melskime Viešpatį, kaip anuomet prašė karalius Saliamonas, turėti nuovokią širdį, skirti gera nuo pikta, auginti Dievo karalystę savo širdyje ir mus supančių žmonių tarpe.

Viešpatie, padėk giliai suvokti tavo žodžius: „Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 19–21).

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Evangelijos komentaras       2020-08-1 5:20

Kun. Ernestas Maslianikas.
Šios dienos Geroji Naujiena mums primena nuodėmės pasekmes. Deja, bet kiekviena nuodėmė paskui save patraukia ir kitas nuodėmes. Ir jei laiku nenutrauksime ryšio su ja, tai ji tik didės. Kol žmogus bičiuliaujasi su nuodėme, tol jis yra jos įkaitas.
Pasakojime apie Jono Krikštytojo mirties aplinkybes įkaitas iš tiesų yra pats Erodas. Juk tai jis patyrė pralaimėjimą ir padarė tai, ko nenorėjo, tai, ko netgi bijojo. Jis akivaizdžiai pasirodė esąs per silpnas kovoti su nuodėme. Nors ir buvo karalius, tačiau silpnavalis, nesugebantis susitvarkyti netgi su pačiu savimi. Taigi puikiai matome, kokį elgesį skatina kiekviena nuodėmė ir kokios tada būna jos pasekmės.
Jonas Krikštytojas, nors ir buvo įkalintas, tačiau vis tiek išliko ištikimas Dievui, išliko ištikimas sąžinei. Kalėjimas jam netrukdė ir toliau priminti apie tokį elgesį, kuris yra nesuderinamas su Dievo įsakymais.
Mes patys sudėtingose situacijose dažnai esame linkę užmerkti akis prieš nuodėmę ir jos atnešamą blogį. Tiek savo atveju, tiek ir tų, nuo kurių esame bent šiek tiek priklausomi. Tai yra mūsų bandymas nuslopinti savo sąžinę. Tokiu atveju mes suvaržome savo vidinę laisvę. Ar ką nors iš tokio elgesio laimime? Čia jau kitas klausimas, verčiantis abejoti tuo, kad suvaržyta sąžinė yra geriau, nei nevaržoma ir objektyvi vidinė laisvė.

Mąstymas       2020-08-1 5:11

Prašyti tyros sąžinės malonės ir ištikimybės pašaukimo vertybėms

Šiandieninė Evangelija pastato mane prieš skirtingą dviejų asmenų laikyseną: Erodo ir Jono Krikštytojo. Dvi gyvenimo istorijos, kurios yra visiškai priešingos. Prašysiu Šventosios Dvasios, kad padėtų man Jos šviesoje atpažinti savo gyvenimo situacijas.

*

Erodas gyvena neramybėje. Jo nuodėmė trukdo jam susitikti su Jėzumi. Jis mato Jame Joną Krikštytoją, kuriam nukirsdino galvą. Gyvenimas nuodėmėje iškreipia jo realybės priėmimą. Jis užsidaro sąžinės graužatyje.

*

Ką galiu pasakyti apie savo dvasinę būklę? Ar manyje viešpatauja ramybė, o gal nerimas? Ar mano gyvenimo istorijoje nėra likę neišpažintų nuodėmių, neužgijusių žaizdų? Ar įsileidžiu Jėzų į visą savo gyvenimo istoriją?

*

Atkreipsiu dėmesį į Erodo laikyseną. Jis turi valdžią, bet tuo pačiu metu yra priklausomas nuo žmonių nuomonės, nuo savo instinktų. Jis panaudoja valdžią blogiems tikslams.

*

Atidžiai pažvelgsiu į savo širdies laisvę. Ar esu vidiniai laisvas vykdydamas savo gyvenimo pašaukimą? Ar yra kas nors, kas daro mane nelaisvą: kitų nuomonė, ryšiai su kuo nors, instinktų potraukiai? Ko norėčiau Jėzaus paprašyti?

*

Sustosiu prie Jono Krikštytojo. Stebėsiuosi jo vidine laisve kitų žmonių nuomonės atžvilgiu. Jis sugeba atsistoti tiesos pusėje netgi gyvybės kaina. Savo gyvenimą jis atrėmė į uolą – Dievo Žodį.

*

Paklausiu savęs apie pašaukimo vertybes, kurias pasirinkau. Ar esu joms ištikimas bet kokia kaina? Ar Dievo valia man yra uola, ant kurios statau savo apsisprendimus ir veiksmus? Savo širdyje melsiuosi:

„Viešpatie, noriu būti Tau ištikimas iki gyvenimo pabaigos“.

Kasdienapmastau.lt

XVII eilinės savaitės šeštadienio Evangelija       2020-08-1 5:05

(Mt 14, 1–12)

  Anuo metu gandas apie Jėzų pasiekė tetrarcho Erodo ausis, ir jis savo tarnams pareiškė: „Tai Jonas Krikštytojas! Jis prisikėlė iš numirusių, ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos“.
  Mat Erodas buvo įsakęs suimti Joną, sukaustyti ir įmesti į kalėjimą dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados. Nes Jonas jam sakė: „Tau nevalia jos turėti“. Taigi Erodas norėjo nužudyti Joną, bet bijojo liaudies, kuri laikė jį pranašu.
  Erodo gimimo dieną Erodiados duktė šoko svečiams ir taip patiko Erodui, kad jis su priesaika pažadėjo duoti jai, ko tik ji prašysianti. O ši, savo motinos primokyta, paprašė: „Duok man dubenyje Jono Krikštytojo galvą“. Karalius nuliūdo, bet dėl priesaikos ir dėl svečių liepė duoti. Jis pasiuntė įsakymą nukirsti kalėjime Jonui galvą. Galva buvo atnešta dubenyje ir įteikta mergaitei, kuri ją nunešė motinai.
  Tuomet Jono mokiniai atėję pasiėmė kūną, palaidojo ir davė žinią Jėzui.
Katalikai.lt

XVII eilinės savaitės šeštadienio Dievo Žodis       2020-08-1 5:05

Psalmė (Ps 68, 15–16. 30–31. 33–34)

P.  Metas tau, Viešpatie, būt maloningam.

  Ištrauk mane iš dumblynės, kad nenugrimzčiau.
  Išvaduok mane iš tų priešų,
  iš tų vandenyno tamsiųjų gilybių,
  kad manęs bangos nepaskandintų,
  kad neprarytų bedugnė,
  kad praraja manęs neapžiotų. – P.

  Betgi mane – kenčiantį ir nelaimingą
  globoki ir gelbėki, Dieve!
  Šlovinsiu giesme aš Dievo vardą
  ir aukštinsiu jį dėkingai. – P.

  Kelkit galvas aukštyn, nuolankieji, pradžiukit!
  Teatgis širdys tų, kurie Dievo ieško.
  Beturčius Viešpats girdi,
  neniekin savųjų, apkaltų grandinėm. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 5, 10)

P.  Aleliuja. – Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės:
              jų yra dangaus karalystė. – P. Aleliuja.

XVII eilinės savaitės šeštadienio Dievo Žodis       2020-08-1 5:04

Skaitinys (Jer 26, 11–16. 24)

  Kunigai ir pranašai vyresniesiems ir visai tautai pareiškė: „Jeremijas vertas mirties, nes jis pranašavo prieš šį miestą, kaip jūs girdėjote savo ausimis“.
  Tačiau Jeremijas visiems vyresniesiems ir tautai atkirto: „Mane Viešpats siuntė kalbėti prieš šiuos namus ir prieš šį miestą visų tų žodžių, kuriuos girdėjote. Todėl pataisykite savo kelius bei darbus ir paklausykite Viešpaties, savo Dievo, balso! Tuokart Viešpats gailėsis tos nelaimės, kuria jums grasino. O aš štai jūsų rankose: darykite su manimi, kas atrodo jums gera ir teisinga! Tačiau žinokite: jeigu mane nužudysite, tai jūsų pralietas nekaltas kraujas ant jūsų kris – ant šio miesto ir jo gyventojų. Nes tikras dalykas: mane Viešpats siuntė pas jus paskelbti visų šių žodžių jūsų ausims“.
  Tada vyresnieji ir visa tauta kunigams ir pranašams pareiškė: „Šis vyras nėra mirties vertas, nes jis mums kalbėjo Viešpaties, mūsų Dievo, vardu“.
  Jeremiją saugojo Šafano sūnus Ahikamas, kad tas nebūtų atiduotas į rankas prasčiokų, kurie jį būtų užmušę.

Šios dienos šventasis       2020-07-31 19:44

Ignacas Lojola

Ignacas Lojola gimė 1491 m. Ispanijoje, baskų krašte. Būdamas jaunas karys jis buvo sužeistas mūšio lauke. Ilgai gydydamasis palaipsniui subrandino apsisprendimą radikaliam atsivertimui. Vėliau jis subūrė grupę vyrų, kaip jis pats radikaliai pasiryžusių tarnauti didesnei Dievo garbei ir šitaip palaipsniui gimė Jėzaus Draugija, kuri per visą savo istoriją visuomet buvo pirmosiose evangelizacijos eilėse. Šv. Ignaco Lojolos įkurta, 1540 m. Bažnyčios oficialiai pripažinta Jėzaus Draugija greit tapo viena skaitlingiausių ir aktyviausių Katalikų Bažnyčios vienuolijų, jos misionieriai pasiekė Ameriką, Indiją, Kiniją. Tačiau po dviejų šimtų metų popiežius Klemensas XIV Jėzaus Draugiją panaikino. Tuo metu jai priklausę daugiau kaip 20 tūkst. kunigų vienuolių, tapo dieceziniais kunigais.
Nors ir paklusdami popiežiaus sprendimui, jėzuitai nenuleido rankų. Kunigo Juozapo Pignatelli pastangų dėka, jėzuitai buvo atkurti pirmiausia Popiežiaus valstybėje ir Neapolyje. 1814 m. Jėzaus Draugija buvo atkurta visoje Bažnyčioje. Juozapas Pignatelli vėliau buvo paskelbtas šventuoju. Jo relikvijos yra Romos Švenčiausiojo Jėzaus vardo bažnyčioje, toje pačioje, kaip ir šv. Ignaco Lojolos, kitų ordino steigėjo bendražygių ir garsiųjų jėzuitų šventųjų.

Popiežius Pranciškus       2020-07-31 19:42

„Šv. Ignacas tepamoko nuolankumo“

  „Šventasis Ignacas te pamoko mus nuolankumo: nuolankumo suprasti, kad tai ne mes kuriame dangaus karalystę, o mumyse nuolat veikianti Dievo malonė. Tesame trapūs „moliniai indai“, bet nešamės ir perduodame kitiems juose esantį didžiulį turtą.“

Kun. Nerijus Pipiras       2020-07-31 5:07

Jėzus savo tėviškėje. Aplink Jį žmonės, kurie, rodos, žino viską: kur augta, su kuo bendrauta, kas šeimos nariai. Aplink Jėzų žmonės, kurie stebisi, nes jau seniai žino viską. Net ir daugiau, ko gero, nei reikia. Tuomet Jėzus įkalintas, nes perdėtas žinojimas suparalyžiuoja stebuklą.
Anie Jėzaus tėviškėnai žinojo, ko laukti, tikėtis, ko gero, buvo numatę ir žodžius, kuriuos Jėzus turėtų ištarti savo tėviškėje. Turėtų, nes Jis kilęs iš tos šeimos, kurios tartį, genealogiją visi žino. Jis juk negali ir neturi būti kitoks. Žmonės apriboja Jėzų. Apriboja Tą, kuris ką tik kituose miestuose ir kaimuose padarė tiek daug stebuklų.
Atrodo, o ką gi Jis čia padarys, kuo mus, visko mačiusius ir viską žinančius, nustebins? Ar visa tai nėra kažkur girdėta? Man rodos, kad taip. Ir dėl keleto priežasčių.
Juk Jėzaus tėviškė – visas pasaulis. Juk mes Jam esame broliai ir seserys. O be to, juk žinome ir be Jo, ką daryti. Jis lieka mums tik priedanga, jei kartais kas nors nenumatyto iškiltų. O tai ir yra pati didžiausia bėda, į kurią nekreipiame dėmesio arba atkreipiame gerokai per vėlai: žinojimas tampa stagnacija ir netgi grėsme, kai nelieka vietos tikėjimui.
Tad mūsų gatvėse, mūsų šeimose, mūsų kasdienybėje leiskime Jėzui būti ne tuo Jėzumi, apie kurį žinome ir kuris jau lieka sausas ir nuobodokas, bet Tuo, kuris turi Amžinojo Gyvenimo Žodžius, skirtus man ir Tau. Kaskart naujus žodžius.
Bernardinai.lt

Kun. Mariusz Marszalek       2020-07-31 5:05

Minios klausimai rodo, kad Jėzaus klausytojai pradėjo abejoti. Abejonė dažnai ruošia kelią šėtonui. Žmogus nebeieško Tiesos, bet stengiasi rasti priežasčių, kodėl netikėti… ir dažnai anksčiau arba vėliau jas ras. Abejonė tampa netikėjimu ir neleidžia Jėzui veikti bei daryti stebuklus. Šiandien tylos maldoje pasistengsiu pakalbėti su Jėzumi apie abejones, kurios slypi mano širdyje, kurios neleidžia Jėzui daryti stebuklų mano gyvenime. Tegul Jis savo meile nutolina jas nuo manęs ir suteikia man stipraus tikėjimo dovaną.
Bernardinai.lt

Evangelijos mąstymas       2020-07-31 5:04

Mąstymas
Prašyti širdies, užsidegusios meile Jėzaus Žodžiui, ir išlaisvinimo nuo rutinos

Kreipsiuosi į Šventąją Dvasią, kad paruoštų mano širdį Žodžio klausimui be įsigilinimui į Jį, su kuriuo Jėzus ateina pas mane. Padėsiu į šalį visus reikalus, kurie užima mane kasdienybėje, kad visiškai atsiduočiau Žodžio klausymui.

*

Būsiu kartu su Jėzumi, kuris eina į savo tėviškės miestą. Grįžta pas savuosius, tarp kurių augo ir dalijosi kasdienybe. Nori skelbti Evangeliją savo artimiesiems.

*

Įsivaizduosiu Jėzų, kuris ateina į mano „Nazaretą“, ten kur vyksta mano kasdienybė. Atneša man savo Žodį. Nori būti mano kasdieninio gyvenimo centru, šviesa mano takams, įkvėpimu mano pasirinkimuose.

*

Kokią vietą mano kasdienybėje užima Žodis? Ar surandu laiko Švento Rašto mąstymui? Ar stengiuosi spręsti savo reikalus Dievo Žodžio šviesoje?

*

Stebėsiu žmonių elgesį sinagogoje. Išgirsiu jų tariamus paniekos žodžius Jėzaus adresu. Nepastebi Jame nieko „nepaprasto“. Gyvendami su Jėzumi 30 metų kartu, priprato prie Jo. Negeri įpročiai uždaro juos Jo Žodžio gilumui.

*

Mano dažnas Žodžio skaitymas, kasdieninė malda, Eucharistija, gali atvesti mane prie artimo ryšio su Jėzumi, bet taip pat prie rutinos ir atšalimo. Pažvelgsiu į savo dvasinį gyvenimą, ypač į Žodžio klausymą. Ko daugiau yra manyje: dvasinio uolumo, užsidegimo? Ar rutinos, drungnumo?

*

Išgirsiu Jėzaus žodžius, kuriuose atsispindi skausmas ir liūdesys. Šaltumas ir rutina labai žeidžia Jo širdį, kadangi uždaro mūsų širdis Jo Žodžiui. Prisiglausiu prie Jėzaus, prašydamas: „Padaryk, kad mano ryšys su Tavimi niekada nepasiduotų rutinai“.
Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-07-31 4:52

Evangeliją komentuoja Vincas Kolyčius (1922–2013)

Šios dienos Evangelija mums aiškiai parodo, kad didžiausia kliūtis išganymui ir Jėzaus veikimui visuomet yra netikėjimas. Kai nėra tikėjimo, stebuklas neįvyksta. Taip buvo Jėzaus tėviškėje, nes Nazareto žmonėms Jėzus buvo tik jų kaimo dailidės sūnus, kurį jie tarėsi gerai pažįstą. Tačiau, nors ir nemažai žinodami apie Jį, jie nesuvokė, kas Jis iš tiesų yra, nepriėmė to, ką Jis jiems norėjo suteikti. Jų netikėjime atpažįstame ir visus kitus, kurie ir šiais laikais nenori priimti Jėzaus, kuriems Jis atrodo nereikalingas šiuolaikiniame pasaulyje.

Galime susidurti su panašiomis klaidomis ir mes ir apsirikti, kai tikime gerai pažįstantys žmones, su kuriais dažnai susitinkame. Dažnai žiūrime nerimtai ir neįsigiliname į tai, ką jie kalba, ir taip prarandame galimybę pažinti juos iš tiesų giliau. Jėzus gali mums kalbėti ir per tuos žmones, iš kurių mes nieko nesitikime.

Taigi kas mūsų gyvenime yra Jėzus? Nereikia tobulo ar didžiulio tikėjimo, kad patirtume, jog Jėzus mūsų gyvenime veikia. Jis nori tik nuolankaus atvirumo ir vaikiško pasitikėjimo. Tai ir yra mažytis kaip „garstyčios grūdelis“ tikėjimas, galintis kalnus kilnoti. Galbūt kalnas, kurį reikia nukelti, yra vidinė nuostata ar išorinė aplinkybė, tačiau kad ir kokio dydžio jis būtų, Jėzus nori jį pašalinti. Prašykime Jėzaus mums apsireikšti, kad išvystume Jį tokį, koks Jis iš tiesų yra: mūsų Gelbėtojas, Viešpats, Gydytojas, Atpirkėjas, Patarėjas ir Draugas!

Jėzau, pasitikiu Tavimi, nes Tu esi mano viltis ir išgelbėjimas. Padėk man pažinti, kas iš tiesų esi, kad leisčiau Tau būti mano gyvenimo Viešpačiu.
Bernardinai.lt

XVII eilinės savaitės penktadienio Evangelija       2020-07-31 4:50

(Mt 13, 54–58)

  Jėzus parėjo į savo tėviškę ir ėmė mokyti žmones sinagogoje, taip kad jie stebėjosi ir klausinėjo:
  „Iš kur šitam tokia išmintis ir stebuklinga galybė? Argi jis ne dailidės sūnus?! Argi jo motina nesivadina Marija, o Jokūbas, Juozapas, Simonas ir Judas argi ne jo broliai? Ir jo seserys – argi jos ne visos gyvena pas mus? Iš kur jam visa tai?“ Ir jie ėmė piktintis juo.
  O Jėzus jiems atsakė: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose“. Dėl jų netikėjimo jis ten nedarė tiek daug stebuklų.
Katalikai.lt

XVII eilinės savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-07-31 4:50

Psalmė (Ps 68, 5. 8–10. 14)

P. – Išklausyk mane, Viešpatie, nes tu didžiai geras.

  Daugiau kaip plaukų ant galvos turiu priešų,
  be priežasties jie manęs neapkenčia.
  Galingesni jie kaip aš, neteisingai prieš mane eina:
  argi nevogęs turėčiau grąžinti?! – P.

  Dėl tavęs man tenka kentėti užgaules,
  turi raudonuot veidas.
  Esu savo broliams svetimas tapęs,
  nebe giminė vaikams tos pačios močios.
  Kadangi uoliai rūpinaus tavo šventove,
  mane niekina tie, kurie tave užgaulioja. – P.

  Bet aš į tave, o Dieve, kreipiuosi:
  jau metas tau, Viešpatie, būt maloningam.
  Mane išklausysi, nes tu didžiai geras,
  teikiantis ištikimą savo pagalbą. – P.

Posmelis prieš evangeliją (1 Pt 1, 25)

P.  Aleliuja. – Viešpaties žodžiai išlieka per amžius.
              Tokia yra jums paskelbtoji geroji naujiena. – P. Aleliuja.

XVII eilinės savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-07-31 4:49

Skaitinys (Jer 26, 1–9)

  Judo karaliaus Jojakimo, Jošijo sūnaus, viešpatavimo pradžioje pasigirdo šis Viešpaties žodis:
  „Štai ką sako Viešpats: ‘Atsistok Viešpaties priekiemy ir žmonėms, atvykstantiems iš visų Judo miestų pagarbinti Viešpaties namuose, paskelbk visus žodžius, kuriuos esu tau pavedęs paskelbti; nepraleisk nė vieno žodžio! Galbūt jie klausys ir kiekvienas pames savo blogąjį kelią, o aš pagailėsiu nelaimės, kurią dėl piktų jų darbų esu jiems sumanęs.
Tad jiems pasakyk: Štai ką Viešpats sako: jei neklausysite mano žodžio ir nesilaikysite mano jums duoto nurodymo, jei neklausysite žodžių mano tarnų pranašų, kurių jums nuolat siunčiu (nors jų ir neklausote), tai aš pasielgsiu su šitais namais kaip su Šilu ir paversiu šį miestą keiksmu visoms žemės tautoms’“.
  Kunigai, pranašai ir tauta klausėsi, kaip šiuos žodžius Jeremijas kalbėjo Viešpaties namuose. Pasakiusį visa, ką Viešpats jam buvo pavedęs paskelbti prieš visą tautą, kunigai, pranašai ir tauta Jeremiją sučiupo ir šaukė: „Dabar tu mirsi! Kam tu Viešpaties vardu pranašauji: Šitiems namams atsitiks kaip Šilui, ir šis miestas bus nusiaubtas, jo gyventojai išnaikinti!“ Visa tauta susibūrė Viešpaties namuose prieš Jeremiją.

Evangelijos komentaras       2020-07-30 4:57

Vincas Kolyčius (1922–2013)

Visi Jėzaus palyginimai apie dangaus karalystę yra pritaikyti praktiškam gyvenimui, kad žmonės suprastų. Šios dienos palyginimas apie ežeran metamą tinklą pritaikytas žvejams, nes beveik visi Jo mokiniai buvo žvejai.

Šis palyginimas turėtų mus priversti susimąstyti. Ar mums kyla klausimas, kas su mumis bus po šimto metų? Mes rūpinamės šia diena, rūpinamės rytojumi ir turime begales įvairių idėjų ir atsakymų. Ir tai nėra blogai. Bet po šimto metų? Bus tik vienas dalykas svarbu: ar mes būsime išgelbėti, ar būsime Dievo karalystėje? Šis Jėzaus palyginimas verčia mus apie tai pamąstyti.

Tinklas reprezentuoja Evangelijos reikšmę ir jos pritaikymą savo kasdieniame gyvenime, žvejai – tai tie, kurie nori išgelbėti sielas, o žuvys – tai žmonės, kurie yra pagauti į tinklą. Jėzus paklausė mokinių, ar jie tai suprato. Jie atsakė: „Taip“. Jie suprato, nes buvo žvejai. Bet Jėzus norėjo jiems daugiau paaiškinti, nes Jis kalbėjo apie Paskutinį teismą, kada: „tinklas išvelkamas į krantą ir <….>išeis angelai, išrankios bloguosius iš gerųjų ir įmes juos į žioruojančią krosnį.“ Taip bus pasaulio pabaigoje.

Jėzus kalba apie dvi žuvų rūšis. Tos žuvys – tai mes visi. Kas tie žmonės, kurie bus išmesti? Tai nebūtinai tik moraliai „blogi“ žmonės, bet tie, kurie nepriėmė Jėzaus aukos ant kryžiaus, kuriems Jėzus nieko nereiškė, netikėjo Jo pažadais. Daug kas ateina į bažnyčią dėl įvairių priežasčių. Ateina susitikti su draugais, ateina tik iš įpratimo, ateina, kad neprarastų socialinio statuso ir pan. Atrodo, jog viskas gerai, bet gal išgirsime Jėzaus balsą: „Aš jūsų nepažįstu.“ Verta mums visiems prisiminti Jėzaus žodžius: „Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“ Ar aš esu priėmęs Jėzų kaip savo asmeninį Viešpatį ir Išganytoją?

Jėzus apaštalams pasakė: „Nuo šiol jūs būsite žmonių žvejai.“ Tą patį Jis sako ir mums. Jis nori, kad mes dalintumės savo tikėjimu su kitais, kad turėtume drąsos liudyti kitiems, ką mums Dievas padarė. Pabaigai vienas atsitikimas. Vienoje laiptinėje turėjo butą ateistas, kuris visiškai netikėjo, o šalia jo gyveno katalikas, kuris kas sekmadienį eidavo į bažnyčią. Abu kartu eidavo į darbą ir dažnai kalbėdavosi. Ateistas susirgo, buvo ligoninėje. Tas katalikas nuėjo jį aplankyti, pasakojo apie Dievą ir linkėjo ramybės. Ateistas paklausė, kada jis apie tai sužinojo, katalikas atsakė, kad jis visą laiką tą žinojo. Vargšas ligonis pradėjo jam piktai priekaištauti, kodėl jam anksčiau apie tai nesakė, nes tiek daug laiko kartu praleido ir visada kalbėjosi. Supyko ir paprašė, kad išeitų iš palatos ir uždarytų duris. „Geras“ katalikas išėjo. Kitą dieną tas ateistas mirė. Klausimas: kaip Dievas atsižvelgs į tą „gerąjį“ kataliką, kuris tylėjo, ir kaip į tą ateistą, kuriam niekas nepasakojo apie Gerąją Naujieną?

Šventoji Dvasia, liepsnok mano širdyje ir suteik man drąsos, kad galėčiau dalytis Evangelija su kitais. Padaryk mane tų vyrų ir moterų, kuriuos šiandien sutiksiu, žveju!
Bernardinai.lt

Kun. Mariusz Marszalek, FGM       2020-07-30 4:56

Išrinkti bloguosius iš gerųjų – tai angelų, o ne žmonių darbas.

Kiek kartų noriu būti kaip angelas – smerkti tuos, kurie yra blogi. O gal būtų tiksliau pasakyti tuos, kurie, mano nuomone, yra blogi.

Tokiu būdu nedarau to, kam iš tikrųjų esu pašauktas. Tai reiškia – skelbti Gerąją Naujieną, kad, kol ateis angelai atlikti savąjį darbą, vadinamieji „blogieji“ turėtų galimybę atsiversti.
Bernardinai.lt

Mąstymas       2020-07-30 4:54

Prašyti laisvos nuo kompromisų širdies ir ryžtingumo renkantis gėrį

Įsiklausysiu į Jėzaus palyginimą. Jis kalba apie dangiškąją karalystę. Kaip dažnai mintimis grįžtu prie šios tiesos? Ar įsileidžiu mintį, kad tai, ką dabar darau, turi pasekmes amžinybėje?

*

Kokią reikšmę man kasdienybėje turi nenykstančios vertybės ir gyvenimas dėl Jėzaus? Ar galiu pasakyti, kad bet kokia kaina rūpinuosi ištikimybe Jo įsakymams ir Evangelijai?

*

Gyvenu pasaulyje, kuriame riba tarp gėrio ir blogio dažnai yra ištrinama. Esu gundomas pasiduoti reliatyvizmui ir kompromisams. Dievas duoda man savo Žodį, kad padaryčiau pasirinkimus Jo šviesoje. Laikų pabaigoje mano pasirinkimai bus viešai žinomi.

*

Dangaus karalystės mokinys savo pasirinkimuose turi vadovautis sumanumu, kaip šeimos tėvas, kuris iš savo lobyno iškelia naujų ir senų daiktų. Mano kasdieniniai pasirinkimai parodo mano tikrąsias nuostatas gyvenimo ir pašaukimo atžvilgiu.

*

Ar galiu pasakyti, kad savo pasirinkimuose vadovaujuosi Dievo Karalystės ieškojimu? Gal yra kitų mano pasirinkimų motyvų? Kokių?

*

Pasaulio pabaigos scena, kurią pristato Jėzus, padeda man surasti tinkamą požiūrį į mano prisirišimus ir žemiškus troškimus. Visi mano „perlai“, kuriuos dabar myliu, laikų pabaigoje pasirodys niekis prieš vieną amžinos Karalystės perlą.

*

Atvirai pasikalbėsiu su Jėzumi apie savo prisirišimus, kurie atitolina mane nuo Jo Karalystės. Pakviesiu Jį į visas gyvenimo situacijas, kuriose vyrauja didžiausia netvarka. Paprašysiu Jėzaus vidinės laisvės dovanos, kad sugebėčiau ieškoti Dievo Karalystės bet kokia kaina.

Kasdienapmastau.lt

XVII eilinė savaitės ketvirtadienio Evangelija       2020-07-30 4:53

(Mt 13, 47–53)

  Jėzus kalbėjo miniai:
  „Su dangaus karalyste yra kaip su ežeran metamu tinklu, užgriebiančiu įvairiausių žuvų. Kai jis pilnas, jį išvelka į krantą, susėda ir surenka gerąsias į indus, o blogąsias išmeta. Taip bus ir pasaulio pabaigoje: išeis angelai, išrankios bloguosius iš gerųjų tarpo ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.
  Ar supratote visa tai?“
  Jie jam sako: „Taip“.
  Tuomet jis tarė: „Todėl kiekvienas Rašto aiškintojas, tapęs dangaus karalystės mokiniu, panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų“.
  Baigęs sakyti tuos palyginimus, Jėzus iškeliavo iš tenai.
Katalikai.lt

XVII eilinė savaitės ketvirtadienio Dievo Žodis       2020-07-30 4:52

Psalmė (Ps 145, 1–6)

P. – Laimingas, kurį Dievas palaiko.

  Mano siela, Viešpatį garbink!
  Šlovinsiu Viešpatį, kolei gyvensiu!
  Jam vis skambės mano giesmės, kol žemėje būsiu. – P.

  Nėr ko tikėtis galiūnais:
  jie yra žmonės, išgelbėt negali.
  Kai jų dvasia iškeliauja, kūnas sugrįžta į dulkes,
  vėjais nueina, kas jų sumanyta. – P.

  Laimingas, kurį Jokūbo Dievas palaiko,
  kas deda viltį į Viešpatį Dievą.
  Jis dangų, žemę, jūrą sutvėrė
  ir juose esančius daiktus. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Apd 16, 14b)

P.  Aleliuja. – Viešpatie, atverk mūsų širdį
              tavo Sūnaus žodžiams. – P. Aleliuja.

XVII eilinė savaitės ketvirtadienio Dievo Žodis       2020-07-30 4:51

Skaitinys (Jer 18, 1–6)

  Žodis, kurį Jeremijas išgirdo iš Viešpaties: „Kelkis ir eik į puodžiaus namus! Tenai aš paskelbsiu tau savo žodžius“.
  Tad aš nuėjau į puodžiaus namus. Kaip tik jis bedirbąs prie savo žiestuvo. Jei dirbamas indas jam nenusisekdavo, kaip gali pasitaikyti su moliu puodžiaus rankoje, tai puodžius nužiesdavo iš jo kitą indą, koks jam visai patikdavo.
  Tada pasigirdo man Viešpaties žodis: „Ar aš, Izraelio namai, negaliu su jumis pasielgti, kaip šitas puodžius? – tai Viešpaties žodis. – Kaip molis puodžiaus rankose, taip jūs, Izraelio namai, štai esate mano rankoje“.

>> Vaidui       2020-07-29 18:50

Labai labai ačiū už ,,viso gero”, nes tavo puikybė ir fanatizmas jau tikrai atsibodo. Tik žiūrėk, laikykis žodžio - kad ,,viso gero” tikrai būtų viso gero.

>>> Apie girdėjimą širdimi - 28 21:13       2020-07-29 6:27

Kaip tik šios dienos skaitinys (1 Jn 4, 7–16) ir atsako į klausimą “...Kas išpažįsta, jog Jėzus yra Dievo Sūnus, Dievas tame ir jis Dieve pasilieka. Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli.
O Meilė ir Tiesa yra neatskiriama, nes yra pats Dievas.

Mąstymas       2020-07-29 5:07

Prašyti tvirto tikėjimo Jėzaus buvimu šalia malonės sunkių patirčių momentais

Įsiklausysiu į Mortos ir Jėzaus pokalbį. Morta yra paskendusi skausme dėl brolio mirties. Ji atvirai su Jėzumi apie tai kalbasi, išsako ką galvoja ir jaučia.

*

Atkreipsiu dėmesį į stipriausią išgyvenimą, kuris dabar yra ar buvo kada nors apėmęs mano protą ir širdį. Dėl ko dabar labiausiai kenčiu? Ar sugebu apie tai pasikalbėti su Jėzumi? Ar yra manyje tokių išgyvenimų, į kuriuos sąmoningai Jo neįsileidžiu?

*

„Viešpatie, jeigu Tu būtum čia buvęs…“. Morta neslepia savo priekaišto, kad Jėzus „pavėlavo“, kad neatėjo pas sergantį jos brolį. Nežiūrint tokių minčių, ji nenustoja tikėjusi.

*

Prisiminsiu sunkiausią savo gyvenimo situaciją. Ar pastebiu joje Dievo buvimą? Ar tikiu, kad Jėzus su savo malone ateina „pačiu laiku“, kad „nevėluoja“?

*

Sustosiu ties Jėzaus žodžiais: „Tavo brolis prisikels“. Pagalvosiu apie mylimus artimuosius, kurie jau numirė. Įsivaizduosiu, kaip Jėzus ateina pas mane, su meile pasako jų vardus ir priduria: „Jie prisikels. Ar tuo tiki?“

*

Įsigilinsiu į Jėzaus žodžius apie prisikėlimą. Įsisąmoninsiu apie savo gyvenimo trapumą. Gyvenimas yra kaip rasa ant žolyno, kuri greitai nukrenta. Kokius pojūčius gimdo manyje gyvenimo laikinumas ir tiesa apie prisikėlimą?

*

Prisijungsiu prie Mortos išpažinimo. Kartu su Morta su tikėjimu ir nuoširdumu kartosiu Jėzui:

„Taip Viešpatie, aš tikiu, kad Tu esi Mesijas“.

Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-07-29 4:59

komentuoja Saulius Černius

„Viešpatie kur tu buvai, jei čia būtum buvęs….“ dažnai girdimas klausimas ir, galbūt, priekaištas. Daugelio Viešpaties įsivaizduojamas artumas apsiriboja tikėjimu, jog Viešpats ateis paskutinę akimirką ir atitolins, pašalins visas negandas. Apie tai yra šios dienos evangelijos santykis tarp Jėzaus ir moters, kurio supratimas gali padėti mums žengti žingsnį į šviesą iš mūsų abejonių, tamsybių ir tapti nauja gyvenimo kryptimi.

Kai Morta Jėzui it priekaištą sako: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“, Jėzus nepuola teisintis, o pradeda tikėjimo pokalbį.

Jei norime būti Jėzaus mokiniu ir džiaugtis Jo draugystės vaisiais, turime nuolat su juo kalbėtis, ginčytis, kartais net priekaištauti, bet svarbiausia būti su Juo tiek džiaugsme, tiek sielvarte. Jėzus nori mūsų namuose būti svečiu, įeiti ir apsigyventi kiekvieno širdyje. Ir visiškai nesvarbu ar daugiau save priskiriame Mortai ar Marijai, Jėzus mumyse apsigyvena per Šventosios Dvasios dovanas.
Tiek Mortai, tiek ir man, šiandien per Evangeliją atsiveria visiškai naujas prisikėlimo suvokimas. Esminis dalykas yra tikėjimas. Jėzus klausia: „Ar tai tiki?“ Mortos atsakymas: „Taip, Viešpatie“ parodo jos visišką pritarimą (išpažinimą), kad Jėzus yra Mesijas.

Žinoma, amžinasis gyvenimas neapsaugo žmogaus nuo žemiškos mirties. Bet tikintieji jau žemiškame gyvenime turi ir patiria dalelę amžinojo gyvenimo. Viešpats yra gyvųjų Dievas ir Kūrėjas, Jo jėga yra pranašesnė už mirtį. Tikėdami gyvenime ir mirtyje esame su Jėzumi, prisikėlimas ir gyvenimas mums tampa viena. Krikščioniui žemiškasis gyvenimas nebėra savitikslis. Mes gyvename ne tam, kad mirtume. Mes gyvename ir mirštame tam, kad Viešpaties galybės dėka galėtume kartu su Juo džiaugtis amžinuoju gyvenimu.
Bernardinai.lt

Evangelija       2020-07-29 4:58

(Jn 11, 19–27)

  Daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti jų dėl brolio mirties. Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie. Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos“. Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“ Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“.
  Jėzus jai tarė:  „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas.  Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“
  Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“.
  Katalikai.lt

Šv. Mortos šventės Dievo Žodis       2020-07-29 4:58

Psalmė (Ps 112, 1–8)

P. – Viešpaties vardui šlovė per amžius!

  Dievo tarnai, giedokit,
  garbinkit Viešpaties vardą!
  Šlovė Viešpaties vardui
  dabar ir per amžius! – P.

  Nuo pat saulėtekio iki saulėlydžio
  tebus šlovinamas Viešpaties vardas.
  Aukštai virš tautų yra Viešpats,
  garbė jo aukštesnė už dangų. – P.

  Kas toks kaip mūsų Viešpats Dievas?
  Jis aukštybėj gyvena,
  iš ten žvelgia žemyn
  į dangų ir žemę. – P.

  Jis kelia nuo žemės beturtį,
  iš purvo elgetą traukia;
  sodina jį šalia kunigaikščių,
  tautos savosios didžiūnų. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 8, 12b)

P.  Aleliuja. – Aš – pasaulio šviesa,– sako Viešpats. –
              Kas seka manimi, turės gyvenimo šviesą. – P. Aleliuja.

Šv. Mortos šventės Dievo Žodis       2020-07-29 4:57

Skaitinys (1 Jn 4, 7–16)

  Mylimieji, mylėkite vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė.
  O Dievo meilė pasireiškia mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį.
Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.
  Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus. Dievo niekas niekuomet nėra matęs. Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir jo meilė mumyse tobula tampa.
  Iš to pažįstame, kad pasiliekame jame ir jis mumyse: jis yra davęs mums savo Dvasios. Taigi mes matėme ir liudijame, kad Tėvas atsiuntė Sūnų, pasaulio Išgelbėtoją.
  Kas išpažįsta, jog Jėzus yra Dievo Sūnus, Dievas tame ir jis Dieve pasilieka. Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli.
  Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame.

>> Vaidui       2020-07-28 21:51

,,Dvasinė tiesa, gyventi dvasiškai, dvasios didingumas, dvasia išsigelbėja, tikros dvasios įveikti neįmanoma…” Sviestas sviestuotas, bet nepasakoma absoliučiai nieko. Nes dvasių būna įvairių. Ir dvasingumas būna dvejopas - dieviškas ir velniškas. Jis jokiu būdu nenusako žmogaus vertės ar supuvimo. Viskas priklauso nuo motyvo, arba intencijos. ,,Nuoširdumas, sąžiningumas, nesavanaudiškumas” - lyg ir dieviškos ypatybės. Tačiau kam jos panaudojamos? Ogi ,,teisingoje ir drąsioje KOVOJE už tikrąją dvasinę tiesą”. Ir dargi reikia ,,sugebėti didingai kovoti”, nes ,,ištikimybė tam, kas yra didinga, gera, teisinga ir kilnu neatsiranda be kovos”. Ar bent pačiam aišku, už kokią dvasią čia taip didingai kovoji? Ir asilui aišku, kad ne už Dievą. NES KOVA NĖRA DIEVIŠKA YPATYBĖ! Dievas sako: ,,Ramybė jums”. Jis nėra silpna mergelė, kurią riteris Vaidas turėtų apginti ir išvaduoti iš slibino nagų. Jis VISAGALIS. Visa, kas vyksta, vyksta pagal Jo valią, ir ne žmogelio proteliui suvokti, kodėl tai vyksta. Žmogui paskirtas tik vienas vienintelis ,,kovos” objektas - JO PATIES silpnybės ir nuodėmės. Ypač pati bjauriausioji - puikybės nuodėmė. Nugalėk save, ir nugalėsi visą pasaulį. O kai kovoji ne prieš save, o prieš kažką kitą, tai visada kovoji prieš Dievą. Todėl ir pyksti. Kad ir kaip gražbyliautum apie atleidimą ar meilę, nieko neapgausi. Tau tai nepažįstama.

Apie girdėjimą širdimi -        2020-07-28 21:13

taip. O ką reiškia ,,Tiesa yra pats Jėzus”? O Tėvas - netiesa?
Jėzus nekūrė savo asmens kulto. Deja, iš viso Jo mokymo liko beveik vien tik kultas. Dievas nuleistas iki žmogiškosios puikybės lygio. Bet juk Jis ir taip yra didis.

Tiesa?       2020-07-28 9:19

Tiesa yra pats Jėzus, o Jį galima girdėti tik širdimi. Kito būdo nėra.

Evangelijos komentaras       2020-07-28 4:57

komentuoja Saulius Černius

Evangelija, kuri priverčia analizuoti, pažvelgti į savo širdies gelmes, prisipažinti nemalonius dalykus ir nusiteikti tiesai. Evangelija, kuri skirta tiems, kas turi ausis. Evangelija, suteikianti klausos aparatą tiems, kas negirdi ar nenori girdėti. Kai perskaitau Evangeliją, išgirstu tiesą, kuri yra Jėzus, aš pamatau kryptį. Jei pasiklystu miške, ir eidamas sutinku ženklą, kuris rodo išėjimą iš miško, aš jo negaliu ignoruoti. Ar atversiu šiandien savo vidines ir išorines ausis Tiesai?

Šiandienė Evangelija skatina mane atsakyti į klausimą, kokia dirva sudaro mano pasaulį. Ką aš auginu savame pasaulyje? Kokios mintys, darbai dygsta mano dirvoje? Kiek vietos dirvoje aš palikęs neapsėtos, nedirbamos – tokios, kuri yra geriausia vieta velnio pasireiškimui? Kiek mano dirvos sudaro derlinga žemė, kurioje galėtų sudygti Žmogaus Sūnaus sėjama sėkla?

Kas turi ausis teklauso! Norisi sakyti, rėkti, jog visi jas turim, todėl visi turim taip gyventi, kaip mes gyvenam, nes mes išgirdom. Bet šis sakinys apreiškia begalinę Dievo meilę, kurioje triumfuoja pasirinkimo laisvė. Meilėje nėra prievartos ir baimės. Meilė reiškia: mylėk ir daryk ką nori! O mylėti reiškia turėti ausis ir klausyti! Kiekvieno mūsų ausys yra jautrios tiesai!

Meldžiu Tave, Viešpatie, kad ten, kur pas mane yra sausra, dominuoja aštrūs ir nepajudinami akmenys ir raugės, kristų visa bloga naikinanti, švarinanti Tavo Gyvybės sėkla!
Bernardinai.lt

Evangelija       2020-07-28 4:52

Prašyti tikėjimo, kad gėris nugalės blogį

Susitelkęs klausydamasis Jėzaus palyginimo apie sėklą ir rauges, įsisąmoninsiu, kad palyginimas kalba apie mane. Prisiartinsiu prie Jėzaus ir paprašysiu, kad man jį išaiškintų.

*

Palyginimo pradžioje Jėzus atkreipia mano dėmesį į tai, kad pasaulyje tikrai yra pasėta gėrio sėkla. Kokius gėrio „grūdus“ pastebiu savo šeimoje, bendruomenėje, artimuosiuose ir savyje?

*

Jėzus primena man, kad ten, kur auga gėris, velnias stengsis pasėti blogio sėklą. Gėris dažnai auga priešingumuose ir tarp raugių. Gėris manyje gali augti ir tarp stiprių pagundų. Kur gyvenime jaučiuosi labiausiai gundomas?

*

Gėris ir blogis egzistuos kartu iki pasaulio pabaigos. Galutinis blogio nuo gėrio atskyrimas priklauso Dievui. Pavesiu save Dievo Apvaizdai ir prašysiu, kad nežiūrint mano silpnybių manyje laimėtų gėris.

*

Prašysiu Jėzaus kantrumo ir nuolankumo dorybės kasdieninėje kovoje su savo silpnybėmis, o taip pat, kad suteiktų man gėrio ir blogio teisingo pažinimo mano gyvenime malonę.

*

Jėzus primena man, kad visi papiktintojai ir nedorėliai bus sunaikinti. Jis pats tai įvykdys. Padarytas blogis neliks nenubaustas.

*

Galutinė pergalė priklauso ne blogiui, bet gėriui. Ar tuo tikiu? Kiekvieną dieną galiu sau pasakyti, kad Tėvas laukia manęs savo karalystėje. Karštoje maldoje prašysiu:

„Tėve, saugok manyje gėrį ir sunaikink visą blogį“.

Kasdienapmastau.lt

Evangelija       2020-07-28 4:52

(Mt 13, 36–43)

  Paleidęs minias, Jėzus keliavo namo. Prie jo priėjo mokiniai ir prašė: „Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje“. Jis atsiliepė:
  „Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus. Dirva – tai pasaulis. Gera sėkla – karalystės vaikai, o raugės – piktojo vaikai. Jas pasėjęs priešas – velnias. Pjūtis – tai pasaulio pabaiga, o pjovėjai – angelai.
  Taigi, kaip surenkamos ir sudeginamos raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje. Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš jo karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas. Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje.
  Kas turi ausis, teklauso!“
Katalikai.lt

XVII eilinės savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-07-28 4:51

Psalmė (Ps 78, 8–9. 11. 13)

P. – Viešpatie, mus išvaduoki, kad skambėtų šlovė tavo vardui.

  Mums neminėk mūsų senolių kaltybių,
  skubėk gailestingai mūsų prikelti,
  nes mes tapome visiški skurdžiai. – P.

  Mūsų Gelbėtojau, Dieve, padėk mums:
  garbė bus tavo vardui!
  Mus išvaduoki, atleiski mūsų kaltybes,
  kad skambėtų šlovė tavo vardui. – P.

  Belaisvių raudos tave tepasiekia,
  ir galinga ranka išgelbėki pasmerktus mirti.
  O mes, tavo žmonės, tavo ganyklų avelės,
  tau amžiais dėkosim,
  kartų kartomis teiksim tau šlovę. – P.

Posmelis prieš evangeliją

P.  Aleliuja. – Sėkla – tai Dievo žodis, sėjėjas – Kristus.
              Kas jį suranda, bus gyvas per amžius. – P. Aleliuja.

XVII eilinės savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-07-28 4:50

Skaitinys (Jer 14, 17–22)

  (Kalba pranašas:) Mano akys paplūdusios ašarom dieną ir naktį, neturi ramybės. Mat didelis smūgis ištiko mergelę, tautos mano dukrą,– sunki jai žaizda padaryta. Išeinu į laukus – tenai užmušti kalavijo! Pareinu į miestą – ten bado kančios! Net pranašas ir kunigas ištremiami į nežinomą šalį.
  (Tauta skundžiasi:) Argi tu Judą visai jau atstūmei, ar tavo širdžiai Sionas bjaurus pasidarė? Kam gi mus sumušei taip, jog mums nebėra pagijimo? Tikėjomės ramybės, o nėra nieko gera; laukėme gydymo meto, bet štai tik baisybės!
  Suprantame, Viešpatie, savo neteisumą, mūsų tėvų kaltumą. Tikrai mes esame tau nusidėję. Dėl savojo vardo tu nepaniekink mūsų, neatstumk šlovingojo savo sosto! Atsimink savo sandorą su mumis ir nenutrauk jos!
  Argi pagonių stabų yra lietaus siuntėjų? Bene pats dangus duoda lietų? Ar tai – ne tu, Viešpatie, mūsų Dieve? Mes į tave savo viltį dedam, nes tu visa tai padarei.

>> 20:10       2020-07-27 21:52

Ne, Deivi. Religijos, kaip ir viskas šiame pasaulyje, natūraliai gimsta, gyvena ir miršta. Kiekvienos iš jų pradininkai atneša žmonijai vis tą pačią Amžinąją Žinią ir pateikia ją žmonijai jai tuo metu suprantamu būdu. Per laiką ta Žinia kažkiek natūraliai išsikreipia dėl įvairių interpretacijų ir nuoširdaus noro ,,patobulinti”, kažkiek natūraliai ,,pasensta”. O žmonijos sąmonė nuolat tobulėja ir gali suvokti vis daugiau apie Kūrėją, Visatą ir save. Tada vyraujančią religiją ištinka krizė. Bet Dievas niekada nepalieka žmonių jų susikurtose nelaimėse ir iliuzijose vienų. Jis atsiunčia naują Pranašą ar Pasiuntinį. O šis ir vėl perteikia tą pačią Amžinąją Žinią, tik jau tobulesniu būdu ir giliau, pagal to meto žmonijos suvokimo lygį. Praeina kiek laiko, ir įsigali jau naujesnė religinė forma. To niekas niekada nepajėgs uždrausti dėl dviejų priežasčių. Pirma, Dievas galingesnis už žemiškuosius tironus ar šiaip to įsigeidusius. Antra, vyraujanti religija visada atitinka daugumos žmonių sąmonės lygį. O chaosas vienai religijai keičiant kitą yra natūralus, bet laikinas.
Dėl organizacijų. Iki šiol jos buvo būtinos norint išlaikyti tikėjimo vieningumą. Dabar, esant šiuolaikinėms komunikacijos priemonėms, religinės tiesos gali sklisti ir kitu būdu. Bet tai dar nereiškia, kad toks Deivis ką nors apie tai žinotų. Čia irgi tokia jau Dievo valia. Viskam savas laikas. ,,Kas turi ausis, teklauso”.
Dėl nusikaltimų. Juos daro konkretūs žmonės. Pastebėjau, kad ir tu pats kartais agituoji žmones daryti nusikaltimus. Taigi…

Deivis        2020-07-27 20:10

Krikščionybę, islamą ir judaizmą būtina uždrausti kaip organizuotas nusikalstamas organizacijas.

Superfilosofui Vaidui (be jokio pykčio :) )       2020-07-27 12:57

Abrakadabra, mėnuo sidabro, padaryk mane teisų Dievo ir žmonių akyse. [Skrenda varna. Pššš - lept!] Arbadakarba, pabaigei darbą, gana.
Dabar visi, kas norite būti teisūs, žiūrėkite man į burną, nes aš esu vienintelis pateptasis teisumo valdovas visoje Visatoje. Į ką parodysiu pirštu, tas ir bus nuteisintas. Štai rodau. Bet pirštas nenorom lenkiasi į mane patį... Nieko negaliu padaryti!

Jan       2020-07-27 12:06

Sekmadienio Dievo Žodyje buvo skaitinys iš 1 Kar 3,5, kur 7-12 eilutėje sakoma:
“Naktį per sapną Saliamonui pasirodė Viešpats ir sako: „Prašyk, ko tik nori, ir aš tau duosiu“.
  Saliamonas tarė: „Dabar, mano Viešpatie Dieve, tu savo tarną paskyrei karaliumi vietoj jo tėvo Dovydo.  Bet aš tebesu labai jaunas ir nemoku, kaip pridera elgtis karaliui. Juk tavo tarnas vadovauja tautai, kurią tu esi išsirinkęs; tai didelei tautai, kurios dėl gausybės negalima nei suskaityti, nei nustatyti. Tad duok savo tarnui nuovokią širdį, kad ji tavo tautą mokėtų valdyti ir gera nuo pikta atskirti! Įstengtų valdyti šią tautą didžiulę?“
  Ir Viešpačiui patiko, kad Saliamonas prašė tokio dalyko. Todėl jam Dievas atsakė: „Kadangi meldei mane šito, kadangi prašei sau ne ilgo gyvenimo, turtų ar priešų mirties, bet išmanymo teisingiems sprendimams daryti, tai aš tavo prašymą noriai patenkinsiu: aš duodu tau širdį, tokią išmintingą bei supratingą, jog iki tavęs dar nebuvo ir po tavęs nebus tokio, kuris tau prilygtų“.”
Tad, kodėl Saliamonui Dievas davė išmintingą širdį? ne protą, o išmintingą širdį? Ar ne todėl, kad jis ne apie save galvojo, o visiškai išsižada savo asmens? Štai tik tokia širdis gali bendrauti su Šventąja Dvasia ir Ją girdėti. Štai tokioje širdyje apsigyvena tiesa ir teisumas. Tik tokia širdis suvokia, kad tai ir yra tas lobis, tas perlas, kurio ieškoma visur kitur, tik ne širdyje.
  O šios dienos Evangelija mums sako, kad tereikia nedidelių mūsų pastangų, t.y. “garstyčios grūdelio”, o visa kita atliks Dievas. Tad, nors truputi, žingsnelis po žingsnelio eikime pas Dievą ir visiškai pasitikėkime Jo vedimu.

Evangelijos komentaras       2020-07-27 4:57

komentuoja Vincas Kolyčius (1922–2013)
Jėzus kalba palyginimais apie Dievo karalystę. Keletas žodžių apie tą karalystę. Kai Jonui Krikštytojui nukirto galvą, Jėzus pradėjo viešai kalbėti ir skelbti Gerąją Naujieną.  Jo pirmieji žodžiai buvo: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“ (Mt 4, 17). Evangelijoje pagal Morkų irgi panašiai pasakyta: „Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1, 15). Tuo metu Izraelis buvo romėnų okupuotas, tai apie kokią karalystę Jėzus kalba? Tą karalystę atnešė Jėzus ir Jo skelbiama Evangelija, kuri parodo tiesą, teikia viltį, skelbia taiką, duoda pažadus, prižada išganymą ir amžiną gyvenimą po mirties.  Kitoje vietoje Jėzus vėl ragina: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa kita bus jums pridėta“ (Mt 6, 33).
Nors tuos žodžius Jėzus kalbėjo prieš du tūkstančius metų, tačiau Jis tuos pačius žodžius kartoja mums visiems ir šiandien.  Galime savęs paklausti: ar aš noriu geriau pažinti Jėzų, kuris priartino Dievo karalystę,  ar aš atkreipiu dėmesį į Jo žodžius,  ar esu priėmęs Jį kaip savo asmeninį Viešpatį ir Išganytoją?  Jėzus ragina atsiversti. Galime teisintis, kad esame krikščionys, tad koks atsivertimas mums dar reikalingas?  Dar ir šiandien atsivertimas reikalingas mums visiems. Atsiversti reikia ne tik tiems, kurie visai netiki. Atsivertimas reikalingas jaunimui, kurie buvo pakrikštyti, bet negyvena krikščioniško gyvenimo, tas pat galioja ir vyresniems, atsivertimas reikalingas ir daugeliui vadinamųjų „sekmadieninių katalikų“. Jis reikalingas mums visiems, ir tai nėra vienkartinis įvykis, bet turi kartotis kiekvieną dieną. Tada pajusime, kad „prisiartino Dievo karalystė“.
Pirmame šios dienos palyginime Jėzus kalba apie garstyčios grūdelį, kuris yra mažiausias iš visų sėklų.  Iš jo išauga didelis medis.  Matome, kad dideli dalykai dažniausiai prasideda iš mažų. Jėzaus mokinių būrelis buvo mažas, bet jų skelbiama Geroji Naujiena pasklido po visą pasaulį. Šiandien Jėzus kalba ir mums, kad nepritrūktume drąsos, bijodami, jog esame maži, nereikšmingi ir nieko negalime padaryti. Jis mums primena, kad liudydami savo tikėjimą galime keisti aplinką, galime keisti pasaulį.
Antrame palyginime Jėzus kalba apie raugą, kurį moteris įmaišė į miltus ir viskas įrūgo. Viskas pasikeitė. Tai nematoma jėga, kuri viską pakeičia. Ta jėga mumyse – tai Šventoji Dvasia, kuri pakeičia mūsų gyvenimą. Tai Dievo dovana, kurią gavome per krikštą, bet dažnai net nežinome, ar ją turime, ar ne.  Prašykime, kad Ji mūsų širdyse liepsnotų, keistų mus ir padėtų kasdien visose gyvenimo situacijose. Taip kaip mielės-raugas veikia tik tada, kai yra įmaišytos į tešlą, taip ir Šventoji Dvasia veikia tik tada, kai Ji tampa mūsų gyvenimo dalimi, kai mes sąmoningai žinome Jos galią ir prašome Jos pagalbos.
Tikėkime, kad prisiartino Dievo karalystė.
Bernardinai.lt

Evangelijos komentaras       2020-07-27 4:54

kun. Mariusz Marszalek, FGM

Daugumos tikinčiųjų širdyse slypi troškimas daryti didelių dalykų Dievo garbei. Šiandieninė Evangelija mums rodo, kad labiau nei iš Šventosios Dvasios kylantis įkvėpimas, tai gali būti ir šėtoniška pagunda.

Jėzus mums primena, jog Dievo karalystė prasideda nuo mažiausių, net nematomų dalykų, nes tai jie keičia pasaulį iš vidaus ir ruošia kelią Jėzui.

Pasistengsiu šiandien būti atviras tiems dieviškiems įkvėpimams – nutylėti, kai būsiu klaidingai apkaltinas; atsakyti geru žodžiu tam, kuris bus nemalonus; padėsiu žmogui, kurį Dievas šią dieną pastatys mano kelyje; pasimelsiu už tuos, kurie gyvena nuodėmėje. O tai padarius, jei apims mane neviltis, savo širdyje kartosiu Dievo žodžius: „bet užaugęs esti didesnis už daržoves ir pavirsta medeliu; net padangių sparnuočiai atskrenda ir susisuka lizdus jo šakose“.
Bernardinai.lt

Mąstymas       2020-07-27 4:53

Prašyti gilios Dievo malonės patirties kasdienybėje

Atsisėsiu netoli Jėzaus ir klausysiuosi Jo pasakojimo. Jis trokšta atskleisti man „nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus“, nori man papasakoti apie Dievo Karalystę. Prašysiu Jėzaus, kad duotų man išmintingą ir imlią širdį, sugebančią suprasti ir priimti jo Žodį.

*

Atkreipsiu dėmesį į paprastumą, su kuriuo Jėzus aiškina Dievo paslaptis. Jis parodo man garstyčios grūdelį ir pabrėžia, kad tai yra mažiausia iš visų sėklų, o gali tapti dideliu medžiu. Dievo Karalystė – tai dieviškasis gyvenimas, kuris auga manyje beveik nepastebimai. Jis slepia savyje didelę gyvybės energiją.

*

Jėzus primena man, kokia yra gyvenimo, į kurį Jis mane kviečia, logika. Turiu būti jautrus malonėms, kurias gaunu be perstojo. Jos yra „mažai matomos“ ir subtilios, kaip garstyčios grūdeliai. Manyje jos gali tapti „dideliu medžiu“, bet galiu jas per nedėmesingumą pamesti ar sumindžioti.

*

Kokias ypatingas malones patyriau paskutiniu metu? Kaip į jas atsiliepiau? Už kokias malones norėčiau Dievui labiausiai padėkoti? Pasiliksiu dėkojimo maldoje.

*

Jėzus parodo man garstyčios sėklą, kad išmokintų mane nusižeminusio ir kantraus augimo dvasiniame gyvenime. Turiu saugotis nekantrumo pagundos, dvasinio augimo etapų peršokimo, apsimestinio ir paviršutiniško augimo.

*

Dėmesingai paklausysiu kito Jėzaus palyginimo. Jis pasakoja man apie raugą, kuris, įmaišytas į miltus, viską įraugina. Nedidelis kiekis raugo sugeba įrauginti didelį tešlos kiekį. Jėzus duoda man Evangeliją. Jo Žodis savyje slepia didelę galią mano gyvenimo perkeitimui.

*

Pabaigos maldoje kreipsiuosi į Mariją. Prašysiu, kad ji būtų mano dvasinio gyvenimo globėja, kad padėtų man išsaugoti ir svarstyti Dievo Žodį kasdienybėje.

Kasdienapmastau.lt

XVII eilinė savaitės pirmadienio Evangelija       2020-07-27 4:52

(Mt 13, 31–35)

  Jėzus pasakė miniai dar vieną palyginimą:
  „Su dangaus karalyste yra kaip su garstyčios grūdeliu, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje. Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs esti didesnis už daržoves ir pavirsta medeliu, taip kad padangių sparnuočiai atskrenda ir susisuka lizdus jo šakose“.
  Jis pasakė ir dar kitą palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su raugu, kurį moteris ėmė ir įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo“.
  Visa tai Jėzus bylojo minioms palyginimais, ir be palyginimų jis jiems nekalbėjo. Išsipildė, kas buvo pranašo pasakyta: „Aš atversiu savo burną palyginimais, išpasakosiu nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus“.

  Katalikai.lt

XVII eilinė savaitės pirmadienio Dievo Žodis       2020-07-27 4:51

Psalmė  (Įst 32, 18–21)

P. – Užmiršai tave pagimdžiusį Dievą.

  Tu apie uolą, tave išdaiginusią nebegalvojai,
  tu užmiršai tave pagimdžiusį Dievą.
  Viešpats tai matė ir smarkiai įpyko
  ant jį paniekinusių savo sūnų ir dukrų. – P.

  Jis tarė: „Nugręšiu nuo jų savo veidą
  ir pažiūrėsiu, tada kaip jiems klosis.
  Toji karta – maištinga, vaikai neištikimybės.
  Sukėlė jie man pavydą per tą, kas ne Dievas,
  man uždegė pyktį dėl išgalvotų dievaičių;
  ir aš jiems sukelsiu pavydą per tą netautą,
  uždegsiu jiems pyktį per kvailą gentį“. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jok 1, 18)

P.  Aleliuja. – Savo valia Tėvas pagimdė mus tiesos žodžiu,
              kad mes būtume tarsi pirmienos tarp jo kūrinių. – P. Aleliuja.

XVII eilinė savaitės pirmadienio Dievo Žodis       2020-07-27 4:50

Skaitinys (Jer 13, 1–11)

  Viešpats man štai ką įsakė: „Eik nusipirk lininę juostą ir ja susijuosk strėnas; tiktai nemesk jos į vandenį!“ Tad, Viešpaties lieptas, aš nusipirkau juostą ir užsijuosiau ant strėnų.
  Dabar pasigirdo man antrąkart Viešpaties žodis: „Paimk nusipirktąją juostą, kuria tu juosi ant strėnų, keliauk prie Eufrato ir ten ją paslėpk uolos plyšyje!“ Aš nuėjau ir paslėpiau juostą prie Eufrato, kaip Viešpats man buvo liepęs.
Praslinkus ilgokam laikui, Viešpats man tarė: „Keliauk prie Eufrato ir vėl pasiimk tą juostą, kurią ten mano įsakymu esi paslėpęs!“ Tad aš nuvykau prie Eufrato, suradau tą juostą ir paėmiau iš vietos, kur buvau ją paslėpęs. Bet juosta buvo supuvus ir niekam daugiau nebetiko.
  Tada pasigirdo man Viešpaties žodis: „Štai ką sako Viešpats: „Lygiai aš taip sunaikinsiu Judo ir Jeruzalės puikybę, nors ji kažin kokia didelė būtų. Ta piktoji tauta, kuri atsisako klausyt mano žodžių, kuri klauso savo širdies palinkimo ir vaikosi kitų dievaičių, kad jiems tarnautų ir juos garbintų,– toji tauta pasidarys kaip ši juosta, kuri nebetinka niekam. Kaip juosta priglunda prie vyro strėnų, norėjau, kad ir visi Judo namai prie manęs taip priglustų,– tai Viešpaties žodis,– kad būtų jie man tauta ir garbė, manoji šlovė ir didybė. Bet jie manęs nepaklausė!“

Kun. br. Ramūnas Mizgiris OFM       2020-07-26 17:40

Artojas, kuris randa lobį, ir pirklys, kuris ieško brangių perlų, parduoda visa, ką turi, norėdami įsigyti radinius. Džiaugsmas, lydintis įsigijimą, ryškus artojo atveju, o pirklio atveju – numanomas. Du palyginimai apie dirvoje paslėptą lobį ir brangų perlą iš esmės yra vienodi. Jie atskleidžia pagrindinę žinią – atėjo lemtinga istorijos valanda. Žmonijos istorijoje apsireiškė Dievo Karalystė, konkrečiau pasakius, Jėzus atėjo į šį pasaulį. Tačiau abu palyginimai pateikia du skirtingus kelius, vedančius į tą patį tikslą. Vienas žmogus, taip sakant, atsitiktinai atranda paslėptą lobį, besidarbuodamas savo kasdienybėje; kitas ieško brangaus perlo. Vieni susitiko Kirstų savo gyvenime net jo specialiai neieškodami, tačiau susitikę ranka nenumojo (Mt 4, 18–22; Apd 9, 1–9); kiti leidosi į jo paieškas, kaip Nikodemas (Jn 3, 1–15) ar Zachiejus (Lk 19, 1–10). Bet kuriuo atveju, pasak šv. Augustino († 430), žmogaus širdis nerami, kol neranda gyvenimo esmės – Kristaus.

Kun. Nerijus Pipiras       2020-07-26 17:33

Turbūt vienas svarbiausių visų laikų žmogaus klausimų yra apie Dangaus karalystę. Kokia Ji, kokios Jos geografinės ribos, kokioje platumoje Ji plyti, kokios ten galioja eismo taisyklės, ar šios Karalystės sienos visiems atvertos? Ypač paskutinioji klausimo dalis turėtų būti aktuali tiems, kurie mėgo keliauti, o dabar turi kęsti uždarytų sienų sindromą…
Vis dėlto į šiuos klausimus vienu žodžiu neįmanoma atsakyti. Dangaus karalystė nevienalytė. Jos bruožus Viešpats mums teskleidžia po truputį. Ir po tiek, kiek reikia, kad Ji taptų žmogiškojo gyvenimo, žmogiškosios egzistencijos tikslu.
Du palyginimai, kurie mus lydi šią savaitę, turėtų atskleisti mūsų asmeninį santykį su Dangaus karalyste. Labai svarbu į Ją nenumoti ranka. Jos paieškų neatidėti paskutinei dienai. Tuomet, bijau, kad tos paieškos bus skubios ir reikiamo rezultato nepasieksime. Pirkti dirvą, kurioje gal dar tik įtariame, kad yra lobis, imtis priemonių tam lobiui išgauti turime jau dabar. Tik tuomet galėsime pajusti, kad Dangaus karalystė – ne kas kita, o Nuostaba.
Antruoju palyginimu Jėzus primena, kad Dangaus karalystė – nuolat valksmui išmestas tinklas, kuris prisiliečia prie kiekvieno. Ne tik prisiliečia, bet ir įtraukia. Ir tik tuomet, kai prie žmogaus prisiliečia šio tinklo gija, visas gyvenimas, visa žmogiškoji egzistencija įgauna prasmę. Taigi, šis tinklas neuždusina, bet dovanoja. Dovanoja paries Dievo akiratį. O kaip jame atrodysime mes?
Evangelija šiandien sako, jog šis tinklas į dienos šviesą išmeta viską – ir nauja, ir sena. Ką tai galėtų reikšti? Man atrodo, jog turint prieš akis Dangaus karalystę kaip tikslą, nereikia sustabarėti, nereikia pasiduoti stabdančiai žinojimo diktatūrai, bet nuolat veržtis į priekį. Tad dėkim pastangas atrasti Dangaus karalystę kaip lobį ir nebijokime jos tinklo gijų, prisiliečiančių prie mūsų gyvenimo, duodančių jam prasmę.
Bernardinai.lt

ATRASTI PERLĄ SĄVYJE       2020-07-26 17:31

Kas yra svarbiau: ar visa esybe trokšti tik dirvos, simbolizuojančios pasaulį bei jo gėrybes ir net nemėginti ieškoti joje kažkur paslėpto lobio, galvojant, kad jei turiu žemės plotą, turiu viską, ko reikia žmogaus egzistencijai, ar, išgirdus Gerąją Žinią apie Dangaus Karalystę, pradėti ieškoti Jėzaus, prieš tai nuo savo sielos veido nuplėšiant visas savimeilę slepiančias kaukes, kurios reiškia atsiribojimą nuo netikrojo „aš“ dėl Kristaus? Parduoti viską, ką turime, nereiškia, kad turime atsižadėti privačios nuosavybės, išskyrus atvejus, kai Jėzus kai kuriuos asmenis kviečia eiti pašvęstojo gyvenimo keliu… Parduoti visa, kad įsigytoje dirvoje atrastume paslėptą lobį – Kristų – yra mūsų pašaukimas ir tikslas. „Parsiduoti“ Jam – tapti Jo nuosavybe, savo protą bei širdį kaskart nugręžiant nuo rafinuotais būdais mus viliojančios pasaulio tuštybių mugės ir gyventi veidu atsigręžus į Jį.
Apie nuolatinio Viešpačiui atsidavimo kelią bylojo Diadochas Fotikietis, gyvenęs V amžiuje. Jis rašė:
Kuomet, prisimindami Dievą, savo protui uždarome visus minties išėjimus, protas būtinai iš mūsų reikalauja kokios nors naudingos veiklos, kuri atitiktų jo įgūdžius. Tuomet kaip vienintelę veiklą, pilnai atitinkančią jo tikslą, protui reikia duoti „Viešpaties Jėzaus maldą“. Ji tokia: „Viešpatie, Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio (-ės)“.
Tik Kristuje pasaulis įgyja tikrą vertę ir kaip deimantas ima atspindėti antgamtine šviesa. Be Kristaus pasaulis yra mažiau negu niekas, nes tada jo galutinė pabaiga – Jo Krauju neatpirktos žmonijos neatšaukiama pražūtis… Pasaulis, kurį iš pagrindų savo Auka perkeitė Jėzus, yra Jo kasdienis pažinimas, peraugantis į neturinčią ribų meilę, susitapatinant su pačia Meile…
Tai – niekam neprilygstantis Švč. Trejybės buvimas bei gyvenimas mažoje žmogaus širdyje, kuri yra perkeista malonės, nes leidžiasi užvaldoma Šventosios Dvasios vedimo bei vadovavimo. Iš tiesų, tik atradus Kristų Dievo Dvasioje, atrandame ir tikruosius savo bei Dievo Tėvo namus – Jo meile liepsnojančią Širdį, kuri skirta kiekvienam dar šiame pasaulyje gyvenančiam vaikui.
Kun. VYTENIS VAŠKELIS

ATRASTI PERLĄ SĄVYJE       2020-07-26 17:30

Kai matome, girdime ir protu priimame mums lengvai suprantamus dalykus, visuomet už jų glūdi gilesnė neregimoji tikrovė, kurią ne iš karto suvokiame… Pavyzdžiui, didžiulį ąžuolą išlaiko ne jo kamienas, bet nuo mūsų žvilgsnių po žeme pasislėpusios ir plačiai išsikerojusios tvirtos šaknys, kuriomis teka viso medžio gyvybingumą palaikantys syvai. Tikroji išmanaus telefono vertė priklauso ne nuo iš karto mūsų dėmesį traukiančio dailaus dizaino, bet nuo sudėtingiausių technologinių mikroschemų, kurių nematome, nes jas dengia korpusas…
Nors minėto aparato pagaminimas reikalauja aukščiausios kvalifikacijos specialistų, bet be visagalio Dievo pagalbos, nuolatos savo meile palaikančio mūsų intelekto ir kitas sielos galias, nieko negalėtume sukurti ir nieko neturėtume. Kaip žmogaus neregimos sielos raiška yra nepalyginamai vertesnė už jo kūno judesius, taip slėpiningas Viešpaties veikimas daugybę kartų pranoksta Jo visų protingų kūrinių darbus.
Nenuostabu, kad ir brangiausias pasaulyje perlas yra nematomas, nes yra užprogramuotas ieškojimui, neišvengiamai reikalaujančiam visų mūsų dvasinių pastangų. Šio brangakmenio ieškojimas – ne pirštu bedimas į žemėlapį, rodant, kurioje vietoje turėtų būti užkastas tas neįkainuojamas lobis, bet, atsivertus Bibliją, su malda ir tikėjimu kasdienis širdies kėlimas į Tą, kuris kaskart mus kviečia ateiti pas Jį, kad iš naujo Jį atrastume savo širdies bedugnėje (žr. Ps 64, 7). Taigi nuolatinės mūsų pastangos, vis trokštant Kristų pažinti ir laikytis Jo meilės įsakymų, kad su Juo drauge žengtume artimo tarnystės keliu, – nieku kitu nepakeičiamos bendrystės su Juo deimantas, kurio nereikia ieškoti atokiose pasaulio vietose, nes Jis artimesnis mums negu mes patys sau.
Kas atrado Jėzų ne tik kaip savo Viešpatį, kurio rankose esti kiekvieno iš mūsų gyvybės siūlas, bet ir kaip Draugą, su kuriuo norisi nuolatos būti, Jam net už mažus dalykus dėkoti ir už viską Jį garbinti, iš tiesų atrado gražiausią gyvenimo briliantą, nes nebegali atitraukti širdies akių nuo jo, kurio nežemiško gerumo žėrėjimui nėra ir nebus lygių.
Kai didis anglų dramaturgas Viljamas Šekspyras rašė: „Nebylūs deimantai dažnai moters protą paveikia stipriau už bet kokį gražbyliavimą“, matyt, turėjo mintyje užburiantį tų „akmenukų“ vaivorykštės spalvomis žvilgėjimą, kuris gali sužadinti tokį nevaldomą norą juos įsigyti, kad ne tik kai kurios moterys, bet ir vyrai pradeda manyti, jog kasdienis grožėjimasis jais būtų didžiausia sielos šventė. Toks kad ir prie labai gražaus daikto netvarkingas prieraišumas liudija individo tikėjimo Emanueliu stoką, nes Jį pažįstančiam tikinčiajam nėra gražesnio atvaizdo už kančios paženklintą Kristaus veidą, kuriame spindi begalinė meilė kiekvienam atpirktajam…

Mons. Adolfas Grušas       2020-07-26 17:28

KELIAS PAS JĖZŲ
Jei Dievas pasakytų mums: „Prašyk, ko nori, ir tau duosiu“, ką Jam atsakytume? Kokie norai tą akimirką užvaldytų mūsų širdis?…
Iš tikrųjų veikiausiai net ir negalėtume pasakyti, kiek kartų mūsų gyvenime Viešpats susitikimo metu prašė, kad išsakytume jam savo troškimus, siekius, reikalus, rūpesčius… Ko gero, to net kaip reikiant ir nesupratome, nes, norint ne paviršutiniškai viską išskaičiuoti maldoje, o tikrai atsakingai sau patiems atskleisti sielos gelmėje gimusius troškimus, reikia tiek mūsų pačių pastangų, tiek noro įsileisti širdin Dievo šviesą.
Labai vaizdingas šio sekmadienio Mišių liturgijos pirmasis skaitinys. „Prašyk, ko nori, kad tau duočiau“, – sako Viešpats karaliui Saliamonui ir susilaukia visiškai netikėto, nebūdingo karaliui ar bet kokiam kitam valdžią turinčiam žmogui, prašymo. Jaunasis karalius sugeba atsakingai pažvelgti į save ir, pripažindamas savo ribotumą, sako: „Mano Dieve, tu padarei savo tarną karaliumi, nors aš esu tik jaunas vaikinas. Dar nežinau nei kaip išeiti, nei kaip pareiti. O tavo tarnas yra tautoje, kurią tu išsirinkai, gausioje tautoje, kuri dėl gausybės negali būti nei apskaičiuota, nei suskaityta. Todėl suteik savo tarnui imlią širdį, kad galėtų valdyti tavo tautą ir suprastų, kas gera ir kas pikta“.
Jei mes, Jėzaus mokiniai, Dievo Tautos nariai, visuomet pradėtume savo maldas, suvokdami savo ribotumą, galbūt ir mes, kaip Saliamonas, išgarsėjęs savo išmintimi, sugebėtume įžvelgti tą šviesą, įgalinančią pasirinkti teisingą kelią.
Tokia šviesa mums yra ir du šio sekmadienio Evangelijoje minimi Jėzaus palyginimai. Jie paprasti, trumpi, tačiau drauge kupini tikros drąsos ir ryžto, tiek, kad tikrai gali būti laikomi mūsų krikščioniškojo gyvenimo kelrodžiu.
Mes visi ieškome Jėzaus pažadėtosios Dievo Karalystės. Ta karalystė – tai pats Jėzus. Ji yra su Jėzumi gyvenančios širdies džiaugsmas, ji – Jėzaus mūsų širdims dovanojama ramybė. Išganytojas mums aiškina, kaip turime elgtis tuose ieškojimuose, kaip turime tos Karalystės trokšti, kaip turime ją mylėti, kaip turime jos ieškoti.
Jėzus Dangaus Karalystę lygina su dirvoje paslėptu lobiu. Žmogus tą lobį suranda, parduoda viską, kad galėtų tą dirvą nusipirkti ir taip paveldėtų Karalystę, kad ji taptų jo gyvenimu.
Evangelijoje yra pasakojama apie jaunuolį, pareiškusį norą sekti Jėzų. Jėzus su meile pažvelgia į jį ir atskleidžia Dangaus Karalystės paslaptį: „Nori būti laimingas? Parduok visa, ką turi ir sek mane: aš esu tavo Karalystė“. Deja, kaip pasakojama Evangelijoje, tam jaunuoliui pristigo drąsos žengti tokį radikalų žingsnį, nes turėjo labai daug žemiško turto, nereikalingų, praeinančių dalykų, todėl nuliūdęs pasitraukė nuo Jėzaus…
Tai žmogus, nesugebėjęs atiduoti, kad gautų…
Pamėginkime įsivaizduoti krikščionišką bendruomenę, ieškančią lobio, pasirengusią dėl to lobio – savo Viešpaties, viską laikyti antraeiliais dalykais. Tokia bendruomenė iš tiesų spindėtų ta pačia Prisikėlusiojo šviesa, sugebėtų išvengti vidutinybės ir jai nepasiduotų.
Dievo Karalystė – mūsų Viešpats, yra tarsi brangus perlas. Dėl jo verta atsisakyti visko kito, kad tik Jis būtų su mumis. Jėzus neatsitiktinai kalba apie perlą. Juk dėl jo tenka nerti į jūros gelmes ne vieną ar du kartus, bet dešimt, šimtą kartų, tiek kiek reikia, kad Jį surastume.
Tikra Prisikėlusiojo bendruomenė visuomet yra pasirengusi parduoti tūkstančius žmogiškų projektų ir idėjų, kurias daugelis laiko neklaidingomis, atsisakyti trupinėlio praeinančios žemiškos garbės, kad tiktai pasuktų keliu, vedančiu į Karalystę, į Viešpatį Jėzų.
Tai mes, amžinieji ieškotojai…

Mąstymas       2020-07-26 17:26

Prašyti širdies, kuri trokštų Jėzaus labiau už viską

Jėzus pasakoja man apie Dievo karalystės grožį. Nuo manęs priklauso pasirinkimas: ar gyventi kartu su Juo Dievo karalystėje, ar amžiname atmetime. Ar savo kasdienybėje pagalvoju, kad dabartis lemia mano gyvenimą po mirties?

*

Dievo karalystė yra kaip lobis, dėl kurio verta parduoti viską. Kokią vertę man turi gyvenimas dėl Jėzaus? Ko negalėčiau šiandien dėl Jėzaus „parduoti“?

*

Karalystė yra kaip paslėptas žemėje lobis. Turiu jo ieškoti ir trokšti kiekvieną dieną jį atrasti. Ar domiuosi Viešpačiu Dievu labiau už viską? Ką galiu pasakyti apie savo rūpinimąsi savo pašaukimo realizavimu?

*

Karalystės mokinys turi vadovautis sumanumu savo pasirinkimuose, kaip šeimos tėvas, kuris iš savo lobyno iškelia naujų ir senų daiktų. Mano kasdieniniai pasirinkimai parodo mano tikrąsias nuostatas gyvenimo ir pašaukimo atžvilgiu.

*

Ar galiu pasakyti, kad savo pasirinkimuose vadovaujuosi Dievo Karalystės ieškojimu? Gal yra kitų pasirinkimo motyvų? Kokių?

*

Pasaulio pabaigos scena, kurią pristato Jėzus, padeda man surasti tinkamą požiūrį į mano prisirišimus ir žemiškus troškimus. Visi mano „perlai“, kuriuos dabar myliu, laikų pabaigoje pasirodys niekis prieš vieną amžinos karalystės perlą.

*

Atvirai pasikalbėsiu su Jėzumi apie savo prisirišimus. Pakviesiu Jį į savo asmeninio gyvenimo situacijas, kuriose viešpatauja didžiausia netvarka.

Savo širdyje melsiuos:

„Jėzau, duok man laisvą širdį, sugebančią pasirinkti Tave“.

Popiežius Pranciškus       2020-07-26 17:22

tikrasis džiaugsmas – pašvęsti gyvenimą šventumo nuotykiui.
Dangaus karalystė yra priešinga paviršutiniškiems dalykams, ateinančiams iš pasaulio – ji prieš gyvenimo banalumą. Dangaus karalystė yra turtas, kuris kiekvieną dieną atnaujina gyvenimą ir veda link platesnių horizontų. Kas suranda šį turtą, yra sumanios širdies, ieškantis, jis niekada nekartoja sena, o sukuria nauja, atradęs eina vis naujais keliais, kurie leidžia mylėti Dievą, artimą ir save patį.

Taip kalbėjo Popiežius sekmadienio vidudienio maldos susitikime, kurio metu apmąstė dvi iš trijų sekmadienio Mišių evangelijoje pristatytas paraboles, kuriomis Jėzus palygino dangaus karalystę su turtais: dirvoje paslėptu lobiu ir gražiu brangiu perlu.

Popiežius sakė, kad lobį ir perlą suradusiųjų reakcija buvo beveik vienoda: žmogus ir pirklys pardavė visa, ką turi, kad įsigytų tai, kas jiems brangiausia. Šitaip Jėzus moko, jog Karalystei visaverčiai pritaria tie, kurie dėl jos pasiryžę išsižadėti visko. Viso turto pardavimas reiškia materialinio saugumo atsisakymą, o tai savo ruožtu reiškia, jog karalystės kūrimui reikia ne tik Dievo malonės, bet ir žmogaus veiksmingo pritarimo.

Tai pat mes esame kviečiami elgtis taip, kaip abu evangelijoje minimi asmenys – džiaugsmo kupinu ryžtu, radikaliai išeiti ieškoti ir atsisakyti visų turtų, kad įsigytume brangesnius dalykus; esame kviečiami tapti nuosaikiai neramiais dangaus karalystės ieškotojais. Todėl reikia atsisakyti karalystės ieškojimui ir jos kūrimui kliudančių naštų – mus slegiančių šio pasaulio saugumų: godumo turėti, pelno ir valdžios troškimo, galvojimo tik apie save.

Jėzus yra dirvoje paslėptas turtas ir brangusis perlas, negalintis nesukelti viso pasaulio džiaugsmo: džiaugsmo atrasti savo gyvenimo prasmę ir džiaugsmo jausti, kad jis visas pašvęstas gyvenimo šventumo nuotykiui.

Pranciškus palinkėjo, kad Švenčiausioji Mergelė Marija padėtų mums kievieną dieną ieškoti dangaus karalystės turto taip, kad mūsų žodžiais ir darbais apsireikštų meilė, kurią Dievas mums padovanojo per Jėzų. (SAK / Vatican News)

ah1>Kis       2020-07-26 14:42

Biblija, brangut, Biblija. Skaitykit šventraščius moko aukščiausia vedų išmintis vedanta.

Kis       2020-07-26 13:22

kodel tik melas mirtina nuodeme?Kas tave sitaip apsviete?Aiskiai,kad melagis.

ah1       2020-07-26 11:34

dievas Tiesa o velnias Melas ir neatleidžiama vienintelė nuodėmė - melas, pagal Bibliją.


Rekomenduojame

Kas mes? Vytautas Sinica apie Nacionalinį susivienijimą

Rasa Čepaitienė. Gyvename totalinio freimingo laikais

Skaitiniai. Andrius Švarplys rekomenduoja: Tiems, kam rūpi akademinė laisvė ir universiteto likimas ‘Black Lives Matter’ epochoje

Vytautas Radžvilas. Laisvė, arba Kodėl NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS dalyvauja rinkimuose?

Andrius Švarplys. Parklupdyti Vakarai nesugeba apginti net savęs, tai kaip mes galime iš jų tikėtis pagalbos?..

Ramūnas Aušrotas. Ar Prancūzijos parlamentas paseks Lietuvos pavyzdžiu ir pasmerks surogaciją kaip prieštaraujančią moterų ir vaikų orumui?

Trakų salos pilyje bus pristatyta Daliaus Stanciko knyga „Kūju per Lietuvos istoriją“

Raimondas Navickas. Nanto katedrą padegė keršydamas Prancūzijos valdžiai

Agnė Širinskienė. Apie neliečiamuosius

Audrius Bačiulis.Beprotybės kronikos: Leftistinių propagandistų miniai nepavyko parklupdyti didžiausio JAV verslo dienraščio „The Wall Street Journal“

Raimondas Navickas. Panašu, kad antisemitizmo ir etninės nesantaikos kurstytojai Lietuvoje išties kelia galvą

Andrius Švarplys. Vyksta didžiulė, giluminė, fundamentali demoralizacija

Geroji Naujiena: Kad ieškotume Jo Karalystės ir Jo teisumo

Vytautas Sinica. Kas yra leftizmas?

Vygandas Trainys. Partizanų ir kitų Lietuvai pasiaukojusių žmonių juodintojai nusipelno platesnio komentaro

Raimondas Navickas. Rinkimų naujienos iš ateities

Vitalijus Karakorskis. Atviras laiškas advokatei Fainai Kukliansky

Karolis Venckus demaskuoja: vaikų prievartautojas, ištvirkinęs pasaulio elitą. Lietuvoje to nėra?

Algimantas Rusteika. Dar kartą apie idiotus ir idiotizmą

Neringa Venckienė. Nušautas pedofilo Džefrio Epšteino ir DEUTSCHE BANK bylą nagrinėjusios teisėjos sūnus

Arvydas Anušauskas. Prašau pagalbos – tai gali sustabdyti insinuacijomis ir iš piršto laužtais teiginiais grįstą šmeižto kampaniją

Bronius Puzinavičius. Ar sprendimą dėl Lukiškių aikštės monumento turėtų priimti tik menininkai?

Vytautas Sinica. Užsienio „gerąją patirtį“ reikia įvertinti iš anksto

Rinkimai Lenkijoje – kova ir pramoga

Verta prisiminti. Arvydas Šliogeris. Pamatinė žmogaus dorybė yra drąsa

Vytautas Radžvilas. Remti Bideną – tiesti kelią Merkel-Putino paktui

Jolanta Miškinytė. Dar viena šeima prašosi oficialaus prieglobsčio Lenkijoje

Algimantas Rusteika. Pabaigos pradžia

240 000 žmonių pasirašė Baltųjų rūmų peticiją raginančią paskelbti George’ą Sorosą teroristu

Vytautas Radžvilas. Laisvė – tai ne teisė voliotis smėlio dėžėje ant didvyrių kaulų…

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.