Dienos aktualija, Įžvalgos, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Kad ir mes duotume vaisių

Tiesos.lt redakcija   2020 m. spalio 3 d. 22:28

56     

    

Geroji Naujiena: Kad ir mes duotume vaisių

Kareivijų Viešpaties vynuogynas – tai Izraelio namai

Aš padainuosiu apie savo bičiulį – savo mylimojo dainą apie jo vynuogyną:
Mano bičiulis turėjo ant derlingos kalvos vynuogyną. Jis apkasė jį, išrinko akmenis, prisodino rinktinių medelių. Vidur jo pastatė bokštą, įrengė taipogi spaudyklą. Ir laukė, kad jo vynuogynas tieks saldžių kekių, o davė tik rūgštuoges. Tad jūs, Jeruzalės gyventojai, jūs, Judo vyrai, išspręskite ginčą tarp manęs ir mano vynuogyno! Ką dar aš turėjau padaryti savo vynuogynui ir nepadariau? O, kaip aš tikėjausi, kad jis man tieks saldžių kekių! O davė tik rūgštuoges. Dabar aš jums pasakysiu, kaip pasielgsiu su savo vynuogynu: pašalinsiu tvorą, kad jį nuganytų; išgriausiu jo aptvarą, kad jį išmindžiotų; paversiu jį dykviete: jis nebebus apgenėjamas nei iškapliuojamas, – kad želtų jame dagiai ir erškėčiai. Uždrausiu debesims ant jo lyti. Kareivijų Viešpaties vynuogynas – tai Izraelio namai; Judo vyrai – tai jo mylimieji medeliai. Jis laukė teisybės, o štai – neteisybė, tikėjosi teisės, o štai šaukia beteisis. (Iz 5, 1–7)

* * *

Izraelio namai – tai Viešpaties vynuogynas

Vynmedį tu iš Egipto išrovei,

išginei iš čia pagonis ir jį įdiegei.
Skėtė savo šakas iki Jūros,
ligi Upės savo atžalas leido. –
Kodėl gi jo aptvarą leidai sugriauti,

praeiviams skinti jo uogas,
girių šernams jį rausyti,
žvėrims laukiniams jį trypti? –
Dangaus kariuomenių Dieve, sugrįžki,

pažvelk iš dangaus, pasižiūrėki
ir aplankyk šitą vynmedžių sodą!
Globok jį – tavo rankų sodintą,
atžalą – tavo užsiaugintą. –
Mes jau nuo tavęs nebesitrauksim:

gyvybę išsaugoki mums, ir mes šlovinsim tavo vardą.
Dangaus kariuomenių Viešpatie, Dieve,
pastatyk mus ant kojų!
Tenušvinta mums veidas tavasis,
ir mes išgelbėti būsim. (Ps 79, 9. 12–16. 19–20; P.: Iz 5, 7a)

* * *

Tai darykite, ir ramybės Dievas bus su jumis

Broliai! Per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokią išmintį, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.
Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, – apie visa, kas dorybinga ir šlovinga. Darykite, ką tik iš manęs išmokote, ką gavote, ką girdėjote ir matėte manyje, ir ramybės Dievas bus su jumis. (Fil 4, 6–9)

 

* * *

 
Jis išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams

Jėzus kalbėjo aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams: „Pasiklausykite palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, aptvėrė jį, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. Atėjus vaisių metui, jis siuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios vaisių dalies. Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, kitą nužudė, o trečią užmušė akmenimis. Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirmųjų. Bet vynininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais. Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: ‘Jie drovėsis mano sūnaus’. Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: ‘Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą’. Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė.

Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“ Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“. Tuomet Jėzus tarė: „Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta, ir nuostabu mūsų akyse’. Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių“. (Mt 21, 33–43)

* * *

Dėkodami už visas malones, kuriomis dangiškasis Tėvas su mumis dalijasi, kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: Viešpatie, suteik mūsų tautai atsivertimo malonę ir padėk surasti savy nuolankumo bei ryžto išsižadėti to, kas skiria mus nuo Tavo gailestingumo. Melskime ir už tautų vadovus, žemiškojo miesto statytojus: teneatmeta jie Kristaus, Dievo padėto kertinio akmens. Prašome per Jėzų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

* * *

Sigitas Tamkevičius. Išrinktì nešti gerų vaisių 
27 eilinis sekmadienis

Su savo daiktais mes elgiamės visiškai laisvai: jei patinka, juos branginame ir saugome, jei nepatinka, nesinaudojame ar net išmetame. Šitaip laisvai negalėtume elgtis ne su savo, bet su mums patikėtais, paskolintais daiktais. Išsinuomoję blogą automobilį, nepaliekame jo kur nors pakelėje, bet sugrąžiname šeimininkui. Visa tai yra elementaru ir suprantama.

Dievo žodis skelbia, kad visa tai, ką turime, – gamta, mus supantys žmonės, mūsų fizinis kūnas su protu, laisva valia ir gabumais nėra mūsų nuosavybė, bet Dievo mums išnuomotas vynuogynas, kuriuo reikia rūpintis, kad neštų gerų vaisių. Pranašas Izaijas grasina, kad vynuogynas, nenešantis gerų vaisių, bus paverstas dykviete (plg. Iz 5, 6).

Jėzus aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams kalbėjo apie nedorus tarnus, kurie kėsinosi išnuomotą vynuogyną pasisavinti ir nužudė ne tik šeimininko tarnus, bet ir jo sūnų. Ką atvykęs šeimininkas padarys su tais nedorais vynininkais? – klausė Jėzus. Tautos vadai atsakė, kad atvykę šeimininkas nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems, kurie atėjus metui atiduos vaisių. Griežti Jėzaus žodžiai vertė klausytojus suklusti: „Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių“ (Mt 21, 43).

Dievas mums patikėjo daug brangių dalykų. Kokia didelė Dievo dovana yra mus supanti Dievo kūrinija – gamta. O kaip mes su ja elgiamės? Branginame, tausojame ar elgiamės kaip plėšikai – naikiname, neprotingai naudojame, šiukšliname? Ne kartą teko matyti apgailėtiną vaizdą: gražiame miške šalia kelio išverstą atliekų krūvą. Panašių vaizdų matome ir miestų gatvėse.

Mus supantys žmonės taip pat yra mums patikėta Dievo dovana, kad drauge su jais kurtume gražesnį pasaulį. Ar juos branginame? O gal pasinaudoję jais savo tikslams paskui kaip nereikalingus paliekame?
Kaip mes elgiamės su savo kūnu? Ar laikome jį kaip mums padovanotą Dievo šventyklą, kurią saugome ir gerbiame, o gal niekiname nedoru elgesiu, žudome svaigalais bei narkotikais?

Kaip panaudojame didžiausią Dievo dovaną – protą bei talentus? Vieni juos panaudoja, kad sukurtų sau ir kitiems žmonėms geresnį gyvenimą, kiti – kad darytų nusikaltimus ir išsisuktų nuo gresiančios bausmės.
Laisvė taip pat yra Dievo mums padovanota didelė dovana. Ją galima išnaudoti skleidžiant aplink save tiesą, gėrį bei meilę, bet galima skleisti blogį ir sukelti žmonėms daug kančios.

Kai žmogus nepažįsta Dievo – pasaulio ir žmogaus Kūrėjo, tuomet jis jaučiasi kaip šeimininkas, galįs viskuo naudotis pagal savo užgaidas, svarbu, kad išvengtų įstatymu numatytos bausmės. O tikintis žmogus, net nežinodamas Baudžiamojo kodekso straipsnių, su jam patikėtomis dovanomis elgsis pagal sąžinę ir suklydęs jaus būtinumą atsiprašyti Dievo, kad buvo netikęs užvaizdas – blogai panaudojo jam patikėtas dovanas.
Dievo akivaizdoje pabandykime sąžiningai atsakyti: kokie esame mums patikėto turto užvaizdai? Turėkime drąsos ir nuolankumo pripažinti, kad ne kartą pasiklysdavome.

Bažnyčia pačius geriausius nuomininkus kanonizuoja – paskelbia šventaisiais, kad į juos žvelgdami lengviau išliktume ištikimi Viešpačiui ir atėjus metui išgirstume dieviškojo Teisėjo žodžius: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ Mt 25, 34).

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

 

* * *

Arnoldas Valkauskas. Dėl žmonių pataikavimo nuodėmei, pasaulyje tvyro chaosas

 

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Evangelijos mąstymas       2020-10-10 4:53

Prašyti visiško atsivėrimo Dievo Žodžiui ir atsidavimo Jo veikimui

Atsistosiu žmonių minioje šalia moters, kuri yra susižavėjusi Jėzaus asmeniu ir Jo kalba. Išgirsiu jos garsų šūksnį. Ji aukština Motiną, kuri pagimdė ir išauklėjo Jėzų.

*

Savo meditaciją pratęsiu dėkingumo malda už mano pradėjimą, laimingą gimimą, už kiekvieną dieną, kurią mane motina maitino, auklėjo, už tai, kad esu.

*

Ar mano gyvenime yra vis daugiau Jėzaus? Ar darausi labiau panašus į Jį veikdamas ir kalbėdamas? Kokią nuomonę dažniausiai girdžiu apie save? Ar gyvenantys su manimi kasdienybėje mato manyje Jėzaus liudijimą?

*

Atkreipsiu dėmesį į Jėzaus reakciją, kaip jis atsako moteriai. Jėzus patvirtina jos palaiminimo žodžius, bet prideda, kad dar labiau palaiminti yra tie, kurie klausosi Dievo Žodžio. Tai Dievo Žodis duoda man gyvenimą, maitina mane, daro laimingą, jeigu jo laikausi.

*

Ilgiau sustosiu ties Jėzaus atsakymu. Jėzus apreiškia man, kad Dievo Žodis man yra lyg motinos įsčios, iš kurių išeidamas gimstu gyventi. Jis kasdien laimina mano gyvenimą, jei tik jį priimu į savo gyvenimą.

*

Sugrįšiu į tuos gyvenimo įvykius, kai ypatingu būdu patyriau Žodžio veikimą. Kada tai buvo ir kokioje situacijoje? Ar šiandien galiu pasakyti, jog leidžiuosi, kad Žodis mane formuotų?

*

Nuoširdžioje maldoje kreipsiuosi į Mariją, kad padėtų man išlaikyti Jėzaus Žodį savo širdyje.

Priglusiu prie jos ir melsiuosi:

„Marija, išmokyk mane klausyti Jėzaus“.

Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-10-10 4:52

kun. Nerijus Pipiras
Galime stebėtis, kokia spalvinga Jėzaus sekėjų minia. Vieni piktinasi, kiti diskutuoja, dar treti tiesiog tyli, sprendimus pasilikdami patiems sau. Dar yra ir besišaipančių. Ta moteris… Iš minios, lyg viena iš jų. Tačiau kitokia. Jos nuomonė, kaip matome, neįtelpa nei į klausimų, nei į diskusijų, nei į pajuokos rėmus. Ji gėrisi. Ji dėkoja. Ji sotinasi, būdama arti viešpaties. Tačiau kuo ji seka? Iį jos kalbos galėtume suprasti, jog ji Jėzuje mato vien tik žmogų. Dėkoja motinai, iš kurios toks žmogus – didis Mokytojas – atsirado. Žinoma, jos šūkis mums labai suprantamas. Juk, rodos, taip ir turi būti. Tačiau atsakydamas jai, Jėzus, ko gero, suglumina ne tik ją pačią, bet ir tuos, kurie visais laikais Jėzuje matė vien tik žmogų. Šiame atsakyme sutelpa visa Jėzaus misija. Jis ateina ne kad žmonės gėrėtųsi Juo, kaip žmogumi, bet kad žmonės būtų gyvi Dievo Žodžiu. Šiame trumpame atsakyme glūdi ir tobuliausias visų laikų priminimas, kaip tą galima padaryti. Dievo Žodis turi bręsti, Jis turi būti išnešiojamas ir netgi išgimdomas. Todėl gyventi Juo – nereiškia gyventi be skausmų ir išbandymų. Tačiau tas procesas neša palaiminimą. Šiandien esame kviečiami klausytis Dievo Žodžio. Ne tik klausytis, bet ir stengtis Juo grįsti savo kasdienybę. Stengtis, kad tik jis būtų mūsų gyvenimo aktualija ir džiaugsmas. Nuostabu! Žodžio motinomis galime būti ir mes. Tereikia nepasiduoti miniai. Išėjus prieš ją, išpažinti, jog Jėzus yra ne vien tik stebukladarys, gydytojas, bet mūsų /viešpats ir mūsų Dievas. Melskime, kad ir šiandien galėtume, sugebėtume būti Dievo Žodžio įsčiomis. Juk Jį autentišką nuolat reikia dovanoti pasauliui. Ši misija yra patikėta būtent mums. Gal ji bus ir skausminga, tačiau palaiminti prigludę prie Viešpaties ir gebantys tuo dalytis…

XXVII eilinės savaitės šeštadienio Evangelija       2020-10-10 4:51

(Lk 11, 27–28)
  Jėzui bekalbant, viena moteris iš minios garsiai sušuko: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai!“
O jis atsiliepė: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“.
Katalikai.lt

XXVII eilinės savaitės šeštadienio Dievo Žodis       2020-10-10 4:50

Psalmė (Ps 104, 2–7)
P.  Amžiams atmena Viešpats sandorą savo.
Jūs jam giedokit ir grokit,
garsinkit jo stebuklingą veikimą.
Jums leista šventu jo vardu vis didžiuotis.
Lai džiaugiasi širdys, kurios Viešpaties ilgis. – P.
Žvelkit į Viešpatį, į jo galybę,
jo veidą išvysti vis trokškit.
Vis atsiminkit jo nuostabius darbus,
jo stebuklus, jo lūpų tartą sprendimą. – P.
Jūs, jo tarnai, Abraomo ainija,
jūs, jo rinktiniai, Jokūbo vaikaičiai!
Dievas mums yra patsai Viešpats,
visą pasaulį valdo galingasis žodis. – P.
Posmelis prieš evangeliją (Lk 11, 28)
P.  Aleliuja. – Palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi. – P. Aleliuja.

XXVII eilinės savaitės šeštadienio Dievo Žodis       2020-10-10 4:49

Skaitinys (Gal 3, 22–29)
  Broliai!
  Raštas viską apjuosė nuodėme, kad pažadas dėl tikėjimo į Jėzų Kristų tektų tiems, kurie tiki.
  Prieš ateinant tikėjimui, mes buvome įstatymo galia įkalinti, kad lauktume apsireiškiant tikėjimo. Tuo būdu įstatymas auklėjo mus Kristui priimti, kad mes būtume tikėjimu nuteisinti. Tikėjimui atėjus, mes jau nesame auklėtojo globoje. Juk jūs visi esate Dievo vaikai, tikėdami Jėzų Kristų.
  Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje! O jeigu jūs priklausote Kristui, tai esate taipogi Abraomo palikuonys ir pažado paveldėtojai.

Kun. Vladimir Solovej       2020-10-9 13:49

Įžanga. Ši Evangelijos ištrauka yra iškart po Jėzaus pamokymų apie maldą. Nebylus žmogus negali ištarti nė vieno žodžio, jis taip pat negali ištarti maldos žodžio. Nebylys negali melstis, kadangi jį yra užvaldęs demonas. Demonas turi jam absoliučią galią, elgiasi su šiuo žmogumi kaip su savo nuosavybe. Kai apsiginklavęs galiūnas sergi savo sodybą, tada ir jo turtas apsaugotas. Tačiau ateis stipresnis už jį ir atims jo ginklus ir jo grobį išdalys. Šėtonas yra užgrobęs šį žmogų. Mato evangelijoje sakoma, kad šis žmogus yra ne tik nebylys, bet ir aklas. Šios dvi negalės Biblijoje yra susijusios. Būti neregiu reiškia neturėti tikėjimo. Tikėjimas yra regėjimas. Tikėjimas – ypatingas tikrovės matymo būdas. Esi netikintis – vadinasi, esi aklas, esi nebylys – negali melstis, negali Dievo garbinti, negali apie Jį kalbėti. Bet taip pat negali užmegzti pokalbio su kitais žmonėmis, negali pasidalyti tuo, kas tau yra svarbiausia. Žodis yra vienybės tarp žmonių įrankis. Kalba yra svarbi ir brangi dovana. Nebylio padėtis yra dramatiška. Šioje maldoje svarbu pamatyti save šio nebylio žmogaus padėtyje.
Kerigma. Kristus skelbia Dangaus Karalystės artumą ir tai yra Jo kerigma. Kerigma yra garsiai ir iškilmingai skelbiamas, tiesiog šaukiamas mokymas, nes tas, kuris tai skelbia, yra tvirtai įsitikinęs, kad nuo šio skelbimo priklauso viskas. Jėzaus kerigma buvo tokia: Dievo Karalystė yra čia pat, po ranka. Tu gali ją priimti ir Dievas sutvarkys tavo vidų. Priėmęs šį skelbimą tu pajusi Dievo galią savo gyvenime. Tai vyksta ne kitaip, kaip tik per išlaisvinimą. Jei priimsi Jėzaus kerigmą, šėtonas negalės tavęs laikyti kaip savo grobio. Nežinau, mielas skaitytojau, ar tu norėsi žvelgti į save kaip į nebylį ar neregį, kuriam šėtonas turi galią. Tačiau gali būti taip, kad tu turi sunkumų su kokia nuodėme, nuo kurios esi visiškai priklausomas.
Vienas vyskupas savo diecezijos kunigų rekolekcijoms parašė aiškias nuorodas. Viena iš tų nuorodų buvo tokia: rekolekcijose privalo būti skelbiama kerigma. Tai reiškia, jei vedantysis rekolekcijas dalyviams nesako, kad jie yra priklausomi nuo nuodėmės ir kad Jėzus jiems skelbia Dangaus Karalystę ir kviečia ją priimti, tuomet rekolekcijų nėra. O tokį rekolekcijų vadovą reikia kuo greičiau išsiųsti ten, iš kur yra atvykęs. Jeigu Bažnyčioje neskelbiama, kad esame pavergti savo silpnybių ir kad Jėzus mus iš jų išlaisvina, tai reiškia, kad tokia Bažnyčia nieko neskelbia. Galbūt tokioje Bažnyčioje smagu būti, galbūt kunigai linksmai juokauja, pasakoja gražias istorijas, pokštauja, kuria jaukią nuotaiką, tačiau Kristaus mokymo joje nėra.

Kun. Vladimir Solovej       2020-10-9 13:48

Pamėginkime pažvelgti į save šio nebylio žmogaus šviesoje, šio žmogaus, kuris yra šėtono valdžioje. Tai žmogus, kuris nesijaučia turįs gyvenimą savo rankose, jis negali kreipti savo gyvenimo, nėra laisvas, nėra už save atsakingas. Galbūt mus užvaldė ir ne nuodėmė. Tai gali būti emocijos, mada, priklausomybė nuo kokios nors grupės, arba koks nors vienas konkretus žmogus, šalia kurio mes bijome kvėpuoti. O šis konkretus žmogus vis mums aiškina, kad yra mūsų geriausias draugas, arba kad mus karštai myli, tačiau elgiasi su mumis kaip su savo grobiu. O mes bijome jam pasakyti, ką iš tiesų galvojame. Tai gali būti patologiški santykiai, kurie atima iš mūsų žodžio galią, kad net nebepajėgiame melstis.
Evangelija yra Geroji Naujiena. Prieš tai buvo bloga naujiena. Galima būtų tarti dar stipriau. Atsistoti prieš veidrodį ir pasakyti: esi lavonas, nes atmetei Gyvybės Davėją, nužudei JĮ savyje. Apaštalas Petras skelbdamas kerigmą nekalbėjo apie Dangaus Karalystę. Kiekvieną kartą skelbdamas kerigmą Petras pradėdavo žodžiais: užmušėte teisųjį, nužudėte gyvybės kūrėją. Nužudėte. Tai nėra Geroji Naujiena. Tai yra bloga naujiena. Tačiau tuose žodžiuose yra ir Geroji Naujiena. Geroji Naujiena glūdi tame, kad Dievas turi pirštą, kuriuo išvarinėja piktąsias dvasias. Išėjimo knygoje aprašomas savotiškas Mozės ir faraono kerėtojų konkursas bei burtininkų konkursas, kurių gyvatės bus stipresnės. Trečiai rykštei kirtus Egiptui, faraono kerėtojai pripažįsta: „Tai Dievo pirštas!“ Šia proga galime pastebėti, kad tie, kurie kalbasi su Jėzumi, yra piktesni už faraono kerėtojus. Mat anie pripažino Dievo pirštą, o šie kaltina Jėzų bendradarbiavimu su Belzebulu. Kas gi yra tas Dievo pirštas? Į pagalbą galime pasitelkti paralelinį Evangelijos pagal Matą tekstą: „Bet jeigu aš išvarau demonus Dievo Dvasios jėga, tai tikrai pas jus atėjo Dievo Karalystė.“ (Mt 12, 28) Evangelistas Matas tapatina Dievo pirštą su Šv. Dvasia.
Pal. Jurgio Matulaičio parapija

Kun. Vladimir Solovej       2020-10-9 13:47

Dievo pirštas, Dievo ranka – tai Šventoji Dvasia. Svarbiausias Dievo Dvasios veikimo Bažnyčioje simbolis yra ištiesta ranka. Ranka yra tiesiama virš duonos ir vyno, krikštijant, sutvirtinant, atleidžiant nuodėmes, stiprinant ligonius. Kristus paliečia žmogų Dievo pirštu. Jo Dvasia leidžia mums kalbėti. Šventoji Dvasia leidžia mums melstis. Niekas be Šv. Dvasios pagalbos negali ištarti: Jėzus yra Viešpats. Apaštalai skelbė Žodį taip, kaip jiems tai leido daryti Šventoji Dvasia. Kai nežinome, kaip melstis, Šventoji Dvasia mus moko savo atodūsiais. Šv. Dvasia mums suteikia kalbos dovaną. Jėzaus Dvasia padeda mums atsiversti. Atrodytų, kad atsivertimui yra reikalingas nuodėmių pažinimas ir apsivalymas nuo jų. Mes dažnai tapatiname atsivertimą ir šventumą su švarumu nuo nuodėmių. Tačiau apsivalius nuo nuodėmių lieka tik tuštuma. Verta prisiminti, ką apie tai sako Kristus. Piktoji dvasia, kuri apleidžia žmogų, vėl pas jį sugrįžta jau nebe viena, bet su kitomis dar piktesnėmis dvasiomis, ir šio žmogaus būklė dar labiau pablogėja. Tikrai svarbu pažinti savo nuodėmes, tačiau dar svarbiau atsiverti Dvasios veikimui. Dvasia – tai meilė. Atsiverti Dvasiai – tai atsiverti meilei. Tiesiog reikia klausti savęs: kokiu gėriu aš pripildau save? Ką gero nuveikiu?
Labai svarbu įsidėmėti, kad Šv. Dvasia yra ten, kur yra Bažnyčia. Šv. Dvasią teikia Bažnyčia. Apie tai liudija Apaštalų darbai. Ypač iškalbingas yra pasakojimas apie vyriausiojo kunigo Skėvo sūnūs, kurie patys mėgino išvaryti piktąją dvasią sakydami: „Aš jus saikdinu per Jėzų, kurį skelbia Paulius.“ Bet piktoji dvasia jiems atšovė: „Pažįstu Jėzų ir žinau Paulių. O jūs kas būsite?“ Piktoji dvasia sumušė juos ir iš jų pasityčiojo, jie nuogi ir sužaloti turėjo bėgti iš anų namų (Apd 19, 14). Su šėtonu nejuokaujama, jis yra galiūnas.
Šventoji Dvasia priimama iš Bažnyčios. Ji yra sakramentuose, Bažnyčios skelbime. Bažnyčioje veikia tas Dievo pirštas, kuriam privalome atsiverti. Todėl reikia ne tiek apie savo nuodėmes galvoti, kiek apie tai, kiek atsiveriame visam tam, ką mums duoda Bažnyčia.
Pal. Jurgio Matulaičio parapija

Evangelijos komentaras       2020-10-9 4:59

ses. Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa OCD
Šios dienos Evangelija pasakoja apie Jėzaus susidūrimą su demonu. Mes kiekvienas esame gundomi piktosios dvasios. Velnio tikslas neleisti mums artintis prie Dievo, užkirsti kelią ieškant glaudesnio ryšio, draugystės su Jėzumi.
Mes turime itin saugoti savo vidinius namus, savo sielos būstą, kur gyvena Dievas, jeigu mes nebudėsime, galime viską prarasti, arba pamažu, dažnai iš karto net nepastebėdami, prarasime ryšį su Dievu.
Ne viskas, kas mums yra siūloma yra gėris, mes turime ištirti savo širdyse, ar tai kyla iš Dievo, ar iš pasaulio dvasios. Pasitikėjimas Dievu ir jo apvaizda yra mūsų stiprybė. Mes negalime gyventi turėdami savyje truputį Dievo, truputį pasaulio dvasios ir jo pažadų. Krikščionys neturi gyventi padalinta širdimi – mes arba esame Jėzaus, arba ne.
Kiekvieną dieną prašykime Šventosios Dvasios, kad mus vestų ir padėtų atskirti, kas yra iš Dievo ir kas nėra iš Dievo. Melskime, kad Šventoji Dvasia vestų mus į visišką pasitikėjimą Dievu ir atsidavimą Jėzui jo begalinėje meilėje, kuri yra išlieta mūsų širdyse.
Bernardinai.lt

Mąstymas       2020-10-9 4:52

Prašyti širdies jautrumo dovanos ir visiško atsidavimo Jėzui malonės

Paprašysiu Jėzaus, kad leistų man pajusti Jo širdies išgyvenimus. Jėzus klausosi žodžių, kurie Jam suteikia skausmą. Vieni Jį vadina Belzebubo bendradarbiu, sakydami, kad Jėzus naudojasi jo galia, kiti reikalauja iš Jo ženklo.

*

Šią situaciją perkelsiu į savo kasdienybę. Prisiminsiu situacijas, pokalbius, laikysenas, juokus, kai buvo žeminamas, pajuokiamas Jėzus. Įsisąmoninsiu, kaip labai visa tai Jį žeidžia. Ar aš neprisidedu prie tokių patyčių? Už ką norėčiau ypatingai Jėzaus atsiprašyti?

*

Jėzaus kaltintojų laikysena silpnina jų dvasią. Savo neramybę, sumaištį, pyktį jie perkelia ant Jo. Jie netiki, kad Jėzuje gali surasti sau ramybę. Susikoncentravę į save jie nemato, kad pas juos atėjo Dievo karalystė.

*

Susikaupęs klausysiuosi savo vidaus. Kokie išgyvenimai manyje vyrauja? Kokią įtaką tai turi mano santykiams su Jėzumi ir kitais žmonėmis? Ko daugiau pastebiu savyje: gėrio ar blogio?

*

Jėzus nori, kad būčiau jautrus savo širdies judesiams. Piktasis sukiojasi ir žiūri, kaip suardyti mano ramybę, tyrumą ir gerumą. Kokia mano silpnybė dažniausiai būna vartai, pro kuriuos į mane patenka blogis? Atnaujinsiu ištikimybę Jėzui, kad neiššvaistyčiau gėrio, kuris yra manyje.

*

Perdėtas pasitikėjimas savimi ir jautrumo trūkumas gali būti pirmieji žingsniai naikinant atsivertimo vaisius. Piktasis nori septynis kartus stipriau atkeršyti atsivertusiajam. Bet Jėzus yra aukščiau už piktąsias dvasias.

*

Kokia mano dvasinė būsena? Ar augu, ar mažėju? Kokių apsisprendimų reikalauja dabar mano atsivertimas ir dvasinis augimas?

Kartosiu atsidavimo Jėzui aktą:

„Jėzau, pasirenku Tave savo gyvenimo Viešpačiu ir Karaliumi“.

Kasdienapmastau.lt

XXVII eilinės savaitės penktadienio Evangelija       2020-10-9 4:51

(Lk 11, 15–26)

  Jėzui išvarius demoną, kai kurie žmonės sakė: „Jis išvaro demonus su demonų valdovo Belzebulo pagalba“. Kiti, mėgindami jį, reikalavo ženklo iš dangaus.
  Žinodamas, ką jie mano, Jėzus jiems tarė: „Kiekviena suskilusi karalystė bus sunaikinta, ir namai grius ant namų. Jeigu ir šėtonas pasidalijęs, tai kaip išsilaikys jo karalystė?! Jūs gi sakote mane išvejant demonus su Belzebulo pagalba. Jeigu jau aš išvarau juos su Belzebulo pagalba, tai su kieno pagalba išvaro jūsų sekėjai? Todėl jie bus jūsų teisėjai. Bet jei aš išveju demonus Dievo pirštu, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė. Kai apsiginklavęs galiūnas sergi savo sodybą, tada jo turtas apsaugotas. Bet jei užpuls stipresnis ir jį nugalės, tai atims jo ginklus, kuriais tas pasitikėjo, ir išdalys grobį.
  Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas nerenka su manimi, tas barsto.
  Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio. Neradusi ji sako sau: ‘Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau’. Sugrįžusi randa juos iššluotus ir išpuoštus. Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena.
  Ir paskui tam žmogui darosi blogiau, negu pirma“.

  Katalikai.lt

XXVII eilinės savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-10-9 4:50

Psalmė (Ps 110, 1–6)

P.  Savo sandorą Viešpats atmena amžiais.

  Visa širdimi Dievui dėkosiu
  teisingųjų tarpe, didžioje jų bendrijoj.
  Didingi Viešpaties kūriniai,
  nuostabūs tiems, kas juos myli. – P.

  Puošni, prabangi jo kūryba,
  jo teisingumas tveria per amžius.
  Paliko veiklos stebuklingos paminklą
  gerasis, maloningasis Viešpats. – P.

  Maitina kiekvieną, kas jo šventai bijo,
  savo sandorą atmena amžiais.
  Galybę savo tautai parodė,
  atidavė jai žemę pagonių. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 12, 31–32)

P.  Aleliuja. – Netrukus šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan, – sako Viešpats.
              – O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs. – P. Aleliuja.

XXVII eilinės savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-10-9 4:50

Skaitinys (Gal 3, 7–14)

  Broliai!
  Supraskite, kad Abraomo vaikai yra tie, kurie tiki. Ir Raštas, numatydamas, kad Dievas tikėjimu nuteisina pagonis, iš anksto paskelbė Abraomui gerą naujieną: „Tavyje bus palaimintos visos tautos“. Tuo būdu tikintys žmonės susilaukia palaiminimo kartu su tikinčiuoju Abraomu.
  Visiems, kurie remiasi įstatymo darbais, gresia prakeikimas. Parašyta: „Prakeiktas kiekvienas, kas ištikimai nesilaiko visų įstatymo knygoje surašytų nuostatų ir jų nevykdo“. Kad įstatymu niekas nenuteisinamas pas Dievą, aišku, nes „teisusis gyvens tikėjimu“. O įstatymas nėra kilęs iš tikėjimo, nes „kas juos vykdo, tas gyvens jais“.
  Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: „Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio“. Šitaip per Jėzų Kristų pagonims atiteko Abraomo palaiminimas, ir mes tikėjimu gavome pažadėtąją Dvasią.

Evangelijos komentaras       2020-10-8 4:54

Komentuoja kun. Vitas Kaknevičius
Ištverminga malda rodo mūsų dvasinį gyvenimą. Tačiau žmogaus veiksmus sakralesnius nei malda padaro tik Meilė, kuri mus įkvepia nuoširdžiai maldai.
Kiekviena diena, trumpinanti mūsų žemiškąją kelionę, turėtų mus vesti (kelti) arčiau prie Dievo. Kiekvienas gyvenimo tarpsnis padiktuoja vis kitokį santykį su Dievu – nuo patiklaus atsidavimo iki sąmoningo Jam tarnavimo. Žinome, kokiais vingiais mes vaikštome savo dvasinės brandos kelyje. Kiek klupimų, duobių, prarajų, užtvarų, paklydimų, pasimetimų, irzulio, nepasitenkinimo! Kiek abejingumo ir užmiršimo? Aišku tik viena: Dievas niekada mūsų nepalieka.
Pamenu, mano a. a. močiutė melsdavosi dažnai ir daug. Ji atsisėsdavo pavėsyje ir be paliovos kalbėdavo rožančių. Ne kartą teko matyti: kai ateidavo kaimynė papasakoti apie kitą kaimynę, močiutė išsitraukdavo rožančių iš kišenėlės, persižegnodavo ir sakydavo: Vaikeli, neturiu tam laiko, mano poteriai dar nesukalbėti. Tėve mūsų, Kuris esi Danguje…
Nors meldėsi ir tėveliai, bet močiutės elgesys su ypač mėgstančia apie kitus pakalbėti kaimyne labiausiai yra įstrigęs atmintyje. Kai nepasiseka arba sunku, kai norisi kalbėti apie kitą, visada prisimenu savo močiutę (Motinos mamą), tik dabar tai suprantu ir tikrai susigėstu…
Mes taip įsisukę į savo gyvenimo bėgsmą, dažnai užmirštame Jo nuolatinę pagalbą, išsigąstame pavojuose, nuliūstame bėdose, pasimetame kryžkelėse. Juk Jis, Gerasis mūsų Tėvas – Meilė ir Gailestingumas, Kuris ragina būti atkakliems savo tikėjime: dėkoti, šlovinti, ieškoti, nenusiminti, belsti, prašyti, nepasiduoti, tikėtis ir džiaugtis.
Šiandienos Evangelijoje Jėzus mums kalba: ištvermingos maldos kartojimas yra žmogaus pozicija Dievo akivaizdoje, kuri Dangiškajam Tėvui patinka. Jis laukia mūsų bendradarbiavimo ir nori, kad mes nuolat keltume savo žvilgsnį, širdį ir mintis, Jo ieškodami, belsdami ir prašydami visko, ko tik mums reikia. Kaip Jį surasime, jei Jo neieškosime?
Net nuodėmių ir klaidų naktyje prisiminkime: nesame vieni. Suklupome, nusikaltome, išdavėme… Betgi todėl Kristus ir atėjo į mūsų žemę, kad pagydęs Savo laikų ligonius paliktų viltį visų amžių žmonėms. Tai Jis mūsų kaltes prikalė ant Kryžiaus kartu su Savimi ir tebekviečia ateiti ir pasiimti Atpirkimą…
Mylinčio Tėvo rankos yra kupinos Savo vaikams skirtų malonių. Ir kaip jas priimsime jų nealkdami ir jų neprašydami? Atkaklus ieškojimas, beldimas, prašymas – tai nuostata reikalinga ne Tėvui permaldauti, bet mūsų pačių širdims parengti, kad galėtume geriau ir drąsiai priimti Tėvo dovanas.
Ši dovana yra nepalyginamai daugiau, negu mes galime prašyti. Kaip ir savo žemiškų tėvų, mes prašome Dangaus Tėvo duoti mums kasdienės mūsų duonos , kuri pasotintų ir biologinį, ir psichologinį, ir dvasinį mūsų alkį. Jei net nedorybingi šio pasaulio tėvai moka duoti savo vaikams gerų dalykų, tai mes, turėdami tokį Tėvą, iš Kurio kiekviena tėvystė žemėje turi vardą, galime tikėtis dovanos, kuri pranoksta visokį mūsų žinojimą. Dangaus Tėvo dovanas savo esme visa pranokstanti Meilė.
Su palaimintąja Motina Terese norisi sakyti: malda neturėtų būti tik prašymai arba mūsų norai, nukreipti į Dievą, bet labiau mūsų pačių impulsas Dievo link, mūsų atsakas į Dievo kvietimą tarnauti – maldos vaisiai yra tyla, meilė, tarnystė. Neabejoju, kad kiekvienas iš mūsų turime asmenišką bendravimo su Dievu sąvadą. Malda yra labai asmeniškas dalykas, bet ji yra tai, kas žmogų įkvepia gyventi, tikėti ir pasitikėti Dievu, nekritikuojant savęs.
Viešpatie, vesk visą žmoniją dosnios meilės ir tiesos keliu. Duok mums jėgų, ištvermės ir vilties visada sugrįžti prie mylinčio ir gailestingo Tėvo durų ir pasibelsti į tėvų namų atminties seniai godotas duris…
Bernardinai.lt

Evangelijos mąstymas       2020-10-8 4:52

Prašyti ištvermės maldoje ir gilaus tikėjimo Tėvo meile

Klausysiuosi Jėzaus, kuris kalba man apie savo Tėvą. Jėzus nori mane įtikinti, kad Tėvas yra arti manęs, kad esu Jo vaikas, kad Jis neatsako jokio gėrio man. Įsiklausysiu į Jėzaus pasakojimą.

*

Turiu būti kaip tas draugas, kuris nebijo prašyti duonos bet kuriuo paros metu. „Nekvaršink manęs“ – tai žodžiai, kurie gali nuskambėti man kaip pagunda, kad netrukdyčiau Dievo. Bet Jis nori būti trukdomas!

*

Jėzus suteikia man drąsos: „Nenustok prašęs ir ieškojęs“. Maža to – pažada, kad gausiu ir surasiu, ko ieškau. Ar tikiu tuo? Pasakysiu Jam apie tai, kas vyksta mano širdyje, kai girdžiu šį pažadą.

*

Ko dabar labiausiai savo gyvenime ieškau? Koks dabar didžiausias mano gyvenimo poreikis? Išsakysiu tai garsiai. Paprašysiu, kad Jėzus padėtų man belstis į Tėvo duris.

*

Jėzus pasinaudoja žemiškojo tėvo pavyzdžiu. Ar tas paveikslas man ką nors sako? Ar mano santykis su žemiškuoju tėvu padeda man palaikyti ryšį su dangiškuoju Tėvu? Kas man padeda, o kas trukdo?

*

Prisiminsiu situacijas, susitikimus, kai patyriau ypatingą žmogišką gerumą. Prisiminsiu asmenis, įvykius. Atkreipsiu dėmesį, kaip tada buvo paliesta mano širdis. Jėzus garantuoja man, kad dangiškojo Tėvo gerumas yra nepalyginamai didesnis.

*

Jėzus ragina mane, kad prašyčiau Tėvo Šventosios Dvasios. Paprašysiu Jėzaus, kad per visą šią dieną kartu su manimi melstųsi dangiškajam Tėvui:

„Tėve, atsiųsk man ramybės, ištvermės ir meilės Dvasią.“

Kasdienapmastau.lt

XXVII eilinės savaitės ketvirtadienio Evangelija       2020-10-8 4:50

(Lk 11, 5–13)

  Jėzus kalbėjo mokiniams:
  „Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: ‘Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir aš neturiu ko duoti valgyti’. O anas iš vidaus atsilieps: ‘Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti’.
  Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia.
  Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.
  Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“.
Katalikai.lt

XXVII eilinės savaitės ketvirtadienio Dievo Žodžio       2020-10-8 4:50

Psalmė (Plg. Lk 1, 69–75)

P.  Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui, kad aplankė savo tautą.

  Jis pažadino gelbėtoją mums galingą
  savo tarno Dovydo namuose,
  kaip nuo senų senovės buvo skelbęs
  savo šventųjų pranašų lūpomis. – P.

  Jog mus išgelbės nuo priešų,
  iš rankų visų, kurie mūsų nekenčia;
  jog mūsų protėviams rodys gailestingumą
  ir atsimins savo sandorą šventą. – P.

  Jog vykdys priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui:
  kad mes, išvaduoti iš priešų rankų,
  tarnausime jam be baimės,
  būdami jo akyse šventi ir teisūs per visą gyvenimą. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Apd 16, 14b)

P.  Aleliuja. – Atverk, Viešpatie, mūsų širdis tavo Sūnaus žodžiams. – P. Aleliuja.

XXVII eilinės savaitės ketvirtadienio Dievo Žodžio       2020-10-8 4:49

Skaitinys (Gal 3, 1–5)

  O neprotingi galatai! Kas apkerėjo jus, kuriems akivaizdžiai buvo nupieštas nukryžiuotasis Jėzus Kristus? Aš noriu jus paklausti tiktai vieno dalyko: ar jūs gavote Dvasią įstatymo darbais, ar paklusdami tikėjimo skelbimui? Nejaugi jūs tokie neprotingi, kad, pradėję Dvasia, dabar užbaigsite kūnu? Argi tiek daug esate iškentėję veltui? O, iš tiesų būtų veltui!.. Ar tas, kuris jums teikia Dvasią ir pas jus daro stebuklus, tai daro dėl jūsų įstatymo darbų ar dėl jūsų klusnumo tikėjimui?

XXVII eilinės savaitės ketvirtadienio Dievo Žodis       2020-10-8 4:48

Skaitinys (Gal 3, 1–5)
  O neprotingi galatai! Kas apkerėjo jus, kuriems akivaizdžiai buvo nupieštas nukryžiuotasis Jėzus Kristus? Aš noriu jus paklausti tiktai vieno dalyko: ar jūs gavote Dvasią įstatymo darbais, ar paklusdami tikėjimo skelbimui? Nejaugi jūs tokie neprotingi, kad, pradėję Dvasia, dabar užbaigsite kūnu? Argi tiek daug esate iškentėję veltui? O, iš tiesų būtų veltui!.. Ar tas, kuris jums teikia Dvasią ir pas jus daro stebuklus, tai daro dėl jūsų įstatymo darbų ar dėl jūsų klusnumo tikėjimui

Popiežiaus katechezė apie maldą.       2020-10-7 20:28

I. „Mums reikia Elijo dvasios“
Trečiadienio rytą susitikęs su maldininkais audiencijų salėje, popiežius tęsė prieš kelis mėnesius pradėtą katechezių ciklą apie maldą ir šį kartą kalbėjo apie pranašą Eliją, kuris, kaip sakė Pranciškus, „yra vienas įdomiausių Senojo Testamento personažų“. Jis peržengia savo epochos ribas, sutinkame jį ir Evangelijoje: matome jį kartu su Jėzumi atsimainymo metu (plg. Mt 17, 3), Joną  Krikštytoją Jėzus prilygina Elijui (plg. Mt 17, 10–13).
Popiežius atkreipė dėmesį, kad Biblijoje Elijo pasirodymą ir pasitraukimą gaubia paslaptingumo šydas: jis ateina iš mažo, niekam nežinomo kaimo, o pasitraukia iš scenos ugnies vežime pakildamas į dangų. Jo istorija neturi nei tikslios pradžios, nei pabaigos. Kadangi Elijas buvo paimtas į dangų, buvo tikima, kad jis vėl pasirodys žemėje prieš Mesijo atėjimą. Taigi buvo laukiama Elijo sugrįžimo.
Šventasis Raštas mums pristato Eliją kaip nepriekaištingo tikėjimo žmogų, sakė Pranciškus. Jau pačiame jo varde, kuris reiškia „Jahvė yra Dievas“, glūdi Elijo misijos paslaptis. Per visą gyvenimą jis buvo sąžiningas žmogus, nesugebantis leistis į kompromisus. Jam teko pakelti išmėginimus ir jis išliko ištikimas. Jis yra pavyzdys visiems tikintiems žmonėms, kurie yra gundomi ir kenčia, tačiau neišsižada idealų, dėl kurių jie yra gimę.
Malda Elijui buvo tarsi gyvybę palaikanti limfa. Dėl to jį taip brangina monastinė tradicija, o kai kurie Dievui pašvęstieji jį laiko savo dvasiniu tėvu. Elijas yra žmogus, ginantis Aukščiausiojo pirmumą. Tačiau jis taip pat turi kovoti su savo silpnybėmis. Sunku pasakyti, kuri patirtis jam padarė daugiau įtakos: ar netikrų pranašų nugalėjimas ant Karmelio kalno (plg. 1 Kar 18, 20–40), ar pasimetimas supratus, kad jis nėra geresnis už savo protėvius (plg. 1 Kar 19, 4). Maldos žmogui savo paties silpnumo jausmas yra brangesnis už išaukštinimo akimirkas, kai atrodo, kad gyvenimas yra pergalių ir sėkmių seka. „Su malda visada taip būna“, – sakė Pranciškus, – „kartais melsdamiesi jaučiame pakylėjimą, entuziazmą, o kartais maldą lydi skausmas, troškulio jausmas, išmėginimai. Tokia yra malda: turime leisti, kad Dievas mus vestų, neišsigąsti sunkumų, taip pat bandymų. Taip jau yra. Apie tokią maldą mums liudija ir kiti Biblijoje, taip pat Naujajame Testamente minimi pašauktieji. Pagalvokime kad ir apie šventuosius Petrą ir Paulių. Toks buvo ir jų gyvenimas – pakylėjimo akimirkos ir pažeminimo, kančios akimirkos.“

Popiežiaus katechezė apie maldą.       2020-10-7 20:27

II. „Mums reikia Elijo dvasios“
Elijas yra kontempliatyvaus ir tuo pat metu aktyvaus gyvenimo žmogus, besirūpinantis savo laiko reikalais, nebijantis smerkti karaliaus ir karalienės po to, kai jie nužudė Nabotą, norėdami pasisavinti jo vynuogyną (plg. 1 Kar 21, 1–24). „Kaip labai mums reikia tokių tikinčiųjų, uolių krikščionių, kurie valdžios pareigas einančių žmonių akivaizdoje drąsiai, kaip Elijas, sakytų: „Taip negalima daryti! Tai žmogžudystė!“. Mums reikia Elijo dvasios“, – sakė Pranciškus.
Elijas mus moko, kad besimeldžiančiųjų gyvenime neturi būti dvilypumo. Vienodai brangus turi būti ir stovėjimas Viešpaties akivaizdoje, ir ėjimas susitikti su broliais, pas kuriuos Viešpats mus siunčia. „Malda – tai ne užsidarymas, ne sielos nugrimavimas. Malda – tai buvimas Dievo akivaizdoje ir tarnavimas broliams, pas kuriuos esame jo siunčiami. Maldos tikrumą patvirtina konkreti meilė artimui. Ir atvirkščiai: tikintieji eina į pasaulį, prieš tai nutilę ir pasimeldę. Kitaip jų veiksmai yra impulsyvūs, be tvarkos, pašėlęs bėgimas be tikslo. Jei tikintieji taip elgiasi, jie padaro daug žalos, nes pirmiausiai nėjo pas Viešpatį, nesimeldė, neprašė supratimo, ką turi daryti.“
Iš Biblijos žinome, kad Elijo tikėjimas palaipsniui brendo, kad melsdamasis jis vis tobulino savo tikėjimą. Elijui einant tikėjimo keliu, Dievo veidas palaipsniui darėsi vis aiškesnis, kol ši patirtis pasiekė viršūnę toje nepaprastoje patirtyje, kai Dievas apsireiškė ant Horebo kalno (plg. 1 Kar 19, 9–13). Dievas apsireiškė Elijui ne stiprioje audroje, ne žemės drebėjime ar ugnyje, bet „švelnios tylos balse“ (12 eil.). Per šį paprastą ženklą Dievas kalbėjo Elijui, kuris tuo metu buvo užguitas, praradęs ramybę pranašas. Dievas ateina susitikti su pavargusiu žmogumi, manančiu, kad jis visiškai pralaimėjo, ir tuo švelniu dvelksmu, tuo švelnios tylos balsu, nuramina širdį ir sugrąžina ramybę.
„Tokia yra Elijo istorija. Atrodo, kad ji parašyta mums visiems. Būna vakarų, kai jaučiamės niekam nereikalingi ir vieniši. Tačiau kaip tik tada turime atverti savo širdis maldai“, – sakė Pranciškus. „Net jei suklydome, jei bijome ir jaučiame grėsmę,  malda grįždami pas Dievą atgausime ramybę. Šito mus moko Elijo pavyzdys.“ (JM / Vatican News)

Jan       2020-10-7 12:05

Dėl to, kad “gali nesakyti”. Tai manau, kad jiems tai daryti yra kur kas sunkiau, nes jie labai gerai supranta ką tai reiškia. Tad jiems geriau pasisakyti ir atlikti atgailą, o vėliau, kaip atsieit silpniems ir nuodėmingiems, vėl daryti vienokią ar kitokią nuodėmę. Tarkim rūkimas, alkoholis yra taip pat nuodėmė, nes tu žaloji savo kūną, bet tai nesustabdo. Ypač alkoholis, kurio pasekmės gali būti labai skaudžios, kaip tai buvo su kun. Kęstučiu Dvarecku.

Jan >>       2020-10-7 11:58

Nesupraskite, kad aš teisinu kunigus ar vienuolius. Nors pašvęstojo gyvenimo atstovai patiria kur kas didesnes velnio gundymo subtilybes ir vingrybes. Štai tokie nuopoliai ir padeda įsitvirtinti pašauktam dvasiniam gyvenimui arba visiškai nusiristi velniop. Yra labai geras pavyzdys kun. Kęstučio Dvarecko, kuris “krito”, bet prisikėlė ir dabar pats padeda kitiems pakilti iš šios duobės įkūręs bendruomenę. http://asesubendruomene.lt/

Copy-pastintojas Nr. 2       2020-10-7 11:58

Tai va, būtent, kunigai eina išpažinties, bet jie gali nesakyti, kad žiūrėjo pornografiją, o aš tą pasakyti privalau.

Jan >>       2020-10-7 11:52

Klystate. kunigai eina išpažinties ir vardina savo nuodėmes, tik ne taip paprasta atsisakyti tai kas pačiam atrodo, kad yra nekaltas dalykas, t.y. tik truputėli ir daugiau neeeeee. Taip yra ir su visomis kitomis nuodėmėmis, tiek kunigui, tiek pasauliečiui.

Copy-pastintojas Janui       2020-10-7 11:32

Mane tai siutina veidmainiška Bažnyčios pozicija. Aš tai privalau tokius dalykus pasakyti per išpažintį, esu gąsdinamas, kad miręs turėdamas nuodėmę eisiu į pragarą, o kunigai gali sau žiūrėti pornografiją, nereikia jiems nei išpažinties, nei nuodėmių atleidimo, tik policija sustabdo.

Jan>> Copy-past....       2020-10-7 10:44

Manau, kad Viešpats leidžia suklysti ir duodą galimybę prisikelti iš nuodėmės, “dvasinės mirties”. Prisikėlęs žmogus iš nuodėmės, tampa dvasiškai kur kas stipresnis. Reikia Katalikų Bažnyčiai tokio dvasinio atgimimo, o ne “tupėti krūmuose”.

Spalio 7 d. – Rožinio Marijos šventė       2020-10-7 10:30

Nuo seno Bažnyčios tradicijoje visas spalio mėnuo skirtas rožinio maldai, o spalio 7 d. liturgijoje minima Rožinio Mergelės Marijos šventė.
Šiandien jau sunku atsekti, iš kur ėmėsi rožinio malda, kokios istorinės šios maldos atsiradimo aplinkybės. Sakoma, kad remdamiesi Psalmyno ir Valandų liturgijos pavyzdžiu, ją išplatinę tėvai dominikonai. Paprasti neraštingi žmonės negalėję skaityti valandų liturgijos psalmių, dėl to, psalmės pakeistos visiems žinoma „Sveika Marija“ malda.
Rožinio maldos išpopuliarėjimą katalikų pasaulyje labai paspartino šešioliktojo amžiaus Europos istorijos įvykiai, o tiksliau – 1571 m. spalio 7 d. vykęs garsusis krikščionių ir trukų laivynų mūšis prie Lepanto. Tais laikais vis stiprėjanti ekspansyvi turkų Osmanų imperija kėlė grėsmę Europos valstybėms. Šešioliktame amžiuje turkai vieną po kito užėmė kelis Venecijos Respublikos uostus Viduržemio jūros regiono rytinėje dalyje. Būtent venecijiečių diplomatinių pastangų dėka 1571 m. buvo sudaryta vadinamojo šventoji sąjunga, kuriai priklausė visos to meto valstybės, turinčios laivynus Viduržemio jūroje: Venecijos ir Genujos Respublikos, popiežiaus valstybė, kelios kitos mažosios italų valstybėlės, Ispanija ir Maltos Ordinas. Buvo sudarytas didžiulis laivynas, kuris, vadovaujamas popiežiaus valstybės karo laivyno vado admirolo Marcantonio Colonna išplaukė turų valdomų uostų link. Tuometinis popiežius Pijus V visame katalikų pasaulyje paskelbė maldos vajų. Visi katalikai buvo kviečiama kalbėti rožinio maldą ir prašyti Mergelės Marijos užtarimo. Krikščioniškų valstybių pajėgos laimėjo, visiškai sunaikino turkų laivyną. Buvo išvaduota 15 tūkstančių krikščionių, kurie kaip vergai turkų galerose buvo prikaustyti prie irklų. Popiežius Pijus V nė kiek neabejodamas, kad laimėta Mergelei Marijai užtariant, spalio 7-ąją paskelbė Marijos Pergalės Karalienės švente. Kadangi laimėjimas buvo išmelstas kalbant rožinį, vėliau šią šventę imta vadinti Marijos Rožinio Karalienės švente.
Šiandien, kai iš mūsų dienų perspektyvos žiūrime į anuos laikus, gali atrodyti, kad anuometinis religinių ir politinių motyvų persipynimas nelabai suderinamas su autentišku religingumu. Iš tiesų taip ir yra. Tačiau kartu negalime paneigti, kad anas mūšis yra mūsų istorijos dalis. Galime ja džiaugtis, galime liūdėti ir gėdytis, bet mūsų istorijos faktų paneigti neįmanoma.
Kad ir kokia būtų praeitis, šiandien krikščionys stengiasi palaikyti kuo geriausius santykius su islamo išpažinėjais. Gana atsiminti pernai popiežiaus Pranciškaus ir Al-Azharo didžiojo imamo pasirašytą dokumentą apie žmonių brolybę ir to dokumento mintis, pakartotas ką tik paskelbtoje naujoje popiežiaus enciklikoje.
Nors pasikeitė laikai, o kartu ir mūsų požiūris, vis dėlto vienas dalykas iš anų laikų išliko aktualus ir šiandien – tai rožinio malda, kuria tikintieji kreipiasi į Taikos Karalienę.
Didis rožinio maldos gaivintojas dabartinėje Katalikų Bažnyčioje buvo popiežius Jonas Paulius II, kuris 2002 m. paskelbė apaštališkąjį laišką „Rosarium Virginis Mariae“ ir prie tradicinių trijų rožinio maldos dalių – džiaugsmo, skausmo ir garbės slėpinių, pridėjo ketvirtąją – šviesos slėpinius, kuriais apmąstomas Kristaus gyvenimas nuo krikšto Jordane iki Paskutinės vakarienės.
Mūsų tikėjimo centras yra Kristus, žmogaus Išganytojas, rašė Jonas Paulius II. Tačiau Marijos asmuo netemdo, neužstoja nei Kristaus, nei jo misijos. Visi privalome drauge su Marija kontempliuoti Kristaus veidą. Rožinis yra pati tinkamiausia priemonė. Ši malda susideda iš Kristaus gyvenimo ir veiklos meditavimo. Kartodami “Sveika, Marija” įsimąstome į pagrindines Dievo Sūnaus misijos žemėje akimirkas. Turime atrasti šios paprastos maldos mistinį gylį, ragino šventasis Jonas Paulius II. (JM / Vatican News)

Cha >>>       2020-10-7 10:28

Džiaugiuosi, kad kunigėliai prisipažįsta, kad žiūrėjo. Reikėtų, kad visi katalikų kunigai viešai išpažintų, kad žiūrėjo vienokią ar kitokią pornografiją, kaip ir visi kiti ne kai kurie pasauliečių šeimos vyrai. Nėra šioje žemėje nei vieno be nuodėmės. Tereikia tik drąsos tai išpažinti ir niekas nebedrįs tampyti už “virvučių”. O, šiaip, Viešpats atėjo gelbėti ne teisiuosius, o sergančius. Svarbu, labai svarbu savo klaidas išpažinti ir už jas gailėtis.

Cha >>>       2020-10-7 10:15

Manau sovietinis palikimas - surasti kalčiausius, dėl visų Lietuvos esamų problemų. Juokas pro ašaras.

Copy-pastintojas Nr. 2       2020-10-7 9:13
Mons. Adolfas Grušas       2020-10-7 4:54

MALDA, KURIOS REIKIA NUOLAT MOKYTIS
„Viešpatie, išmokyk mus melstis“,- prašo Jėzų Jo mokiniai. Jie, tikriausiai turėjo galvoje ne formules, kurias reikia išmokti, ar atliktinas apeigas, bet tai, kaip reikia melstis, ką apskritai reiškia malda. Jie norėjo sužinoti, kokiu būdu galima pasiekti Dievą, stoti Jo akivaizdoje. Vis tiktai, kaip gali atrodyti, Viešpats apsiribojo, išmokydamas juos dar vienos maldos, kurią daugelis tikinčiųjų kalba ir šiais laikais, tiesa, paprastai nesusimąstydami, ką tie žodžiai reiškia.
Gaila, bet žodis „melstis“ mums paprastai reiškia: „įkyriai prašyti“, „įtikinti“, „priversti pakeisti savo nusistatymą“. Toks požiūris nepriimtinas Jėzui ir, mokydamas apaštalus melstis, Jis norėjo paaiškinti jiems, kaip reikia iš naujo atsiverti Dievui, prisiglausti prie Jo, taip, kaip ištroškusio žmogaus burna priglunda prie skaidraus šaltinio.
Malda Jėzaus požiūriu reiškia siekį užmegzti ryšį, kreipiantis į Dievą pačiu prasmingiausiu vardu: „kai melsitės, sakykite: Tėve“. Evangelijoje galima rasti daugiau nei šimtą Jėzaus maldų, ir visuomet jos pradedamos tuo pačiu kreipiniu: „Tėve“. Tai pats tinkamiausias žodis norinčiam stoti Dievo akivaizdon, žodis, kurį gali ištarti kūdikis ir suaugęs žmogus, vardas, kuriame slypi gyvybė.
Tėvas – tai gyvybės, gerumo, grožio versmė, tai Dievas, kuris nieko neliepia, bet nori priglausti: jautrus, artimas, spinduliuojantis meile, kurio su pasitikėjimu galime prašyti pačių svarbiausių savo gyvenimui dalykų.
Visų pirma meldžiame, kad Jo vardas būtų šventas…
Bibline prasme vardas reiškia asmenį. Sakyti: „Teesie šventas Tavo vardas“ tolygu prašyti Dievą, kad Jis mums dovanotų save, nes Dievas negali duoti mažiau, kaip save patį, o atiduodamas save patį, suteikia viską.
„Teateinie Tavo karalystė“… Tai naujo pasaulio, kuris būtų sukurtas pagal Dievo planą, kurio tvarka ir žmonių santykiai būtų persmelkti Evangelijos dvasia, ilgesys.
„Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien“… Mes prašome, kad Dievas duotų mums tai, ko reikia gyvenimui: duonos ir meilės, nes jų abiejų reikia tikram kasdienybės gyvenimui.
„Atleisk mums mūsų kaltes“… Tai reiškia: pašalink viską, kas sendina ir užveria širdį, suteik jėgų kiekvieną dieną eiti pirmyn, išlaisvink ateitį, kad mes, pažinę atleidimą, juo dalytumės su broliais, kad drauge kurtume ramybę ir sutarimą.
„Nevesk mūsų į pagundą“… Iš tiesų neprašome, kad Dievas išvaduotų mus nuo visų bandymų. Mes trokštame tik vieno: kad kovoje su blogiu, užėjus tamsai, nebūtume palikti vieni. Meldžiame, kad Dievas išvaduotų iš baimės ir nusivylimo, pakeltų susižeidus ir nupuolus…
Mes norime išmokti tinkamai melstis, ir Išganytojas mums siūlo maldą, kurią reikia ne tik kalbėti, bet kasdien jos mokytis iš naujo.
Išmokti gyventi ta malda…

XXVII eilinės savaitės trečiadienio Evangelijos       2020-10-7 4:52

Mąstymas
Prašyti vidinio ryšio su Dievu ir Jo žodžiu malonės

Įsivaizduosiu Mariją, paprastą jauną moterį, kuri gyvena mažai kam žinomame Nazarete. Pažvelgsiu į jos kasdienius paprastus darbus. Ji priklauso neturtingųjų luomui, net nenujaučia besiartinančio Apreiškimo.

*

Dievas su meile prisiartina prie kiekvieno žmogaus. Dažnai tai daro labai paprastai. „Dievui nėra negalimų dalykų.“ Mano kasdienybė gali būti gilaus susitikimo su Dievu vieta. Ar tuo tikiu?

*

Marija girdi ir pastebi, kad kasdienybėje Viešpats yra su ja. Pažvelgsiu į save įvairiose situacijose. Ar kasdien patiriu, kad Viešpats yra su manimi? Ar surandu laiko kasdien skaityti ir medituoti Jo žodį? Ar Jo žodis turi įtakos mano kasdieniam gyvenimui?

*

Angelas pavadina Mariją „Malonės pilnąja“. Dievas mato žmogaus vidaus grožį netgi tada, kai kitiems tai yra nepastebima. Kokie jausmai kyla manyje, kai įsisąmoninu, jog Dievas pažįsta mane iki gelmių? Ar gyvenu malonėje? O gal apsimetinėju ir veidmainiauju?

*

Marija sumišusi ir išsigandusi apmąsto širdyje Dievo žodį. Ji, kaip ir kiekvienas žmogus, bijo ir jaučia pasipriešinimą, norėdama atsiduoti Dievo valiai, kuri visiškai pakeičia jos žmogiškus planus. Tačiau Marija nebėga nuo Dievo planų, bet svarsto, klausia ir nuoširdžiai ieško Jo valios.

*

Ar aš sąžiningai ieškau Dievo valios? Ar sugebėčiau priimti visus Jo planus mano atžvilgiu? Ko labiausiai bijausi? Pasikalbėsiu apie tai su Dievu.

*

Nuoširdžiame pokalbyje pakviesiu Mariją į savo kasdienybę, kad padėtų sąžiningai ieškoti Dievo valios.

Dažnai kartosiu:

„Marija, išmokyk mane ieškoti Dievo tarp kasdienių užsiėmimų.“
Kasdienapmastau.lt

XXVII eilinės savaitės trečiadienio Evangelija       2020-10-7 4:51

(Lk 11, 1–4)

  Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“.
  Jėzus tarė jiems: „Kai melsitės, sakykite: ‘Tėve, teesie šventas tavo vardas. Teateinie tavo karalystė. Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame visiems savo skolininkams, ir nevesk mūsų į pagundą’“.
Katalikai.lt

XXVII eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2020-10-7 4:50

Psalmė (Ps 116, 1–2)

P.  Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją.

  Garbinkit Viešpatį, visos tautos,
  šlovinkite jį, visos šalys! – P.

  Jo gailestingumas tikrai begalinis,
  savo pažadams jis ištikimas per amžius. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Rom 8, 15)

P.  Aleliuja. – Jūs gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ – P. Aleliuja.

XXVII eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2020-10-7 4:50

Skaitinys (Gal 2, 1–2. 7–14)

  Broliai!
  Praslinkus keturiolikai metų, aš vėl nuvykau į Jeruzalę kartu su Barnabu, taipogi pasiėmęs ir Titą. Aš nuvykau, apreiškimo paskatintas, ir jiems išdėsčiau Evangeliją, kurią skelbiau pagonims, atskirai išsiaiškinęs su įžymesniais asmenimis, kad kartais nebėgčiau ar nebūčiau praeityje bėgęs veltui.
  Priešingai, jie įsitikino, jog man patikėta skelbti Evangeliją pagonims, kaip Petrui žydams, nes tas pats, kuris paskyrė Petrą apipjaustytųjų apaštalu, paskyrė mane pagonių apaštalu. Pripažindami man suteiktą malonę, Jokūbas, Kefas ir Jonas, kurie laikomi šulais, padavė man ir Barnabui dešines draugystės ženklan, kad mes eitume pas pagonis, o jie – pas žydus; tik mes turėjome prisiminti jų vargšus, – o aš ir stengiausi tai daryti.
  Kai Kefas atvyko į Antiochiją, aš jam pasipriešinau į akis, nes jis buvo nusižengęs. Mat prieš atvykstant kai kuriems nuo Jokūbo, jis valgydavo su pagonimis; bet kai tie atvyko, jis atsitraukė ir ėmė jų vengti, bijodamas apipjaustytųjų. Kartu su juo veidmainiavo ir kiti žydai, netgi Barnabas pasidavė jų veidmainystei.
  Pamatęs, kad jie nukrypsta nuo Evangelijos tiesos, aš pasakiau Kefui visų akivaizdoje: „Jei tu, būdamas žydas, gyveni pagoniškai, o ne žydiškai, tai kodėl verti pagonis laikytis žydų papročių?“

Cha       2020-10-6 14:18

Gerai šiandien pamokslavo Gailestingumo koplyčioje kun. Povilas Narijauskas. Vienu sakiniu nuskaoma šios dienos Evangelija, kad viskam turi būti savas laikas. Todėl ne laikas visoms Mortoms suktis apie puodus, jei esi su Jėzumi. Dažna moterėlė, kepdama blynus, klausosi per “Marijos” radiją ir kartu kalba Rožančių, t.y. atkalba, bet tai tolygu nuliui.

Evangelijos komentaras       2020-10-6 4:54

Kun. Vytautas Brilius

Lozoriaus seserų Marijos ir Mortos dilema – kas svarbiau Bažnyčios ir tikinčiojo gyvenime: malda ar darbas? Evangelijos pasakojime Morta lyg ir teisingai skundžiasi, kad Marija jai paliko visus darbus; Jėzus dar pasakė, kad būtent Marija pasirinko geresniąją dalį, tačiau Mortai nepasiūlė mesti ruošos, sėstis su Marija ir klausytis žodžio. Priešingai, su visais apaštalais pasinaudojo jos darbo vaisiais.

Kas svarbiau Bažnyčioje: kontempliatyvūs ar veiklos vienuolynai? Šeimos gyvenimas ar Dievui pašvęstasis? Darbai ar maldos tikinčiojo gyvenime? Bažnyčia vertina ir viena, ir kita. Veiklos darbai labiau matomi, taip pat betarpiškiau jaučiamas ir jų trūkumas, viską galima suskaičiuoti ir pasverti. Dvasinės srities dalykai pasaulio akimis sunkiau įžvelgiami, todėl dažnai atrodo arba nebūtini, arba nesvarbūs, arba antraeiliai. Ne vienas tikintysis dvasiniams dalykams skiria tiek laiko, kiek jo atlieka nuo žemiškų, materialių darbų. „Neturiu laiko“: – sodai, daržai, darbai, svečiai… Šie dalykai dažnai būna skubūs ir neatidėliotini, tačiau prasmę patiems darbams ir visam gyvenimui vis dėlto suteikia dvasia, todėl be dvasingumo visi žemiški darbai ir įgyvendinti tikslai lieka beprasmiai. Malda ir dvasia – tarsi druska gyvenimo sriuboje: kad ir visus produktus teisingai sudėjus, be druskos, kaip ir gyvenimas be maldos, neturi tikro skonio.

Bernardinai.lt

Evangelijos mąstymas       2020-10-6 4:52

Prašyti susitelkimo Jėzuje malonės savo kasdienybei

Jėzus keliauja link Jeruzalės. Atkreipsiu dėmesį į Mortos, kuri priima Jį savo namuose, svetingumą. Pabandysiu surasti savo vietą tarp tų, kurie yra tuose namuose. Kokia elgsena man yra artimesnė: Mortos ar Marijos?

*

Pirmiausia pažvelgsiu į Mariją. Atkreipsiu dėmesį į jos vidinę ramybę. Visas jos dėmesys sutelktas į Jėzų. Ji sėdi prie Jo kojų ir klauso. Visa kita jai tarsi neegzistuoja.

*

Atsisėsiu šalia Marijos prie Jėzaus. Pasistengsiu kartu su ja būti tyloje, be žodžių žvelgsiu į Jėzų. Kokios patirtys atgimsta manyje, kai bandau elgtis kaip Marija?

*

Atkreipsiu dėmesį į Mortą. Pastebėsiu jos veide susirūpinimą. Ji yra užsiėmusi įvairiausiais patarnavimais ir praradusi širdies ramybę. Savo neramybę išsako priekaištu Jėzui: „Tau nerūpi…“.

*

Kokias mano gyvenimo situacijas man primena Mortos laikysena? Ką galiu pasakyti apie savo dvasios būseną daugybės užgriuvusių darbų, man pavestų užduočių akivaizdoje? Ar sugebu išlaikyti širdies ramybę? Kokie jausmai dažniausiai tada mane užvaldo?

*

„Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi dėl daugelio dalykų...“. Įsivaizduosiu Jėzų, kuris iš arti mato mano kasdieninį gyvenimą: namuose, bendruomenėje, darbo vietoje. Ką Jis galėtų pasakyti apie mane?

*

„Marija išsirinko geriausiąją dalį...“. Kartu su Marija ir Morta pasijusiu pakviestas atsisėsti prie Jėzaus kojų ir pavesti Jam savo išganymą.

Būsiu šalia Jo ir kartosiu:

„Jėzau, suteik man širdies ramybę ir būk mano gyvenimo Viešpats“.

Kasdienapmastau.lt

XXVII eilinės savaitės antradienio Evangelija       2020-10-6 4:51

(Lk 10, 38–42)

  Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė jį į svečius. Ji turėjo seserį, vardu Mariją. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių.
  Morta buvo susirūpinusi visokiu patarnavimu. Ji stabtelėjo ir pasiskundė: „Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti! Sakyk, kad ji man padėtų“.
  Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“.
Katalikai.lt

XXVII eilinės savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-10-6 4:50

Psalmė (Ps 138, 1–3. 13–15)

P.  Amžinybės kely, Viešpatie, būk man vadovas!

  Ištyręs esi mane, Dieve, pažįsti,
  žinai, kada sėdu, keliuosi.
  Iš tolo matai, ką galvoju,
  žinai, ar žingsniuoju, ar einu gulti.
  Tau žinomi visi mano takeliai. – P.

  Juk tu mano širdį sukūrei,
  sunarstei mane motinos įsčioj.
  Dėkoju, kad taip stebuklingai mane tu sukūrei,
  kad visi tavo darbai stebuklingi. – P.

  Tu manąją sielą pažįsti.
  Nė vienas kaulelis nebuvo tau slaptas,
  kai tamsoj mane tvėrei,
  kai slaptingai aš brendau po žemėm. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Lk 11, 28)

P.  Aleliuja. – Palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi. – P. Aleliuja.

XXVII eilinės savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-10-6 4:49

Skaitinys (Gal 1, 13–24)

  Broliai!
  Jūs esate girdėję, kaip aš kadaise elgiausi, būdamas žydų tikėjimo; kaip be saiko persekiojau Dievo Bažnyčią ir mėginau ją sugriauti; kaip žydų tikėjimu buvau pranokęs daugelį bendraamžių savo tautiečių, itin uoliai saugodamas savo protėvių padavimus.
  Kai tas, kuris mane pasirinko dar esantį įsčiose ir pašaukė savo malone, panorėjo apreikšti manyje savo Sūnų, kad paskelbčiau Evangeliją pagonims, neskubėjau tartis su kūnu ir krauju ir nenuvykau į Jeruzalę pas anksčiau už mane pašauktus apaštalus, bet iškeliavau į Arabiją ir po to vėl grįžau į Damaską. Vėliau, po trejų metų, aš nukeliavau į Jeruzalę susipažinti su Kefu ir pasilikau pas jį penkiolikai dienų. Kitų apaštalų man neteko pamatyti, tiktai Viešpaties brolį Jokūbą. Ką jums rašau, tvirtinu Dievo akivaizdoje, jog nemeluoju.
  Paskui išvykau į Sirijos ir Kilikijos sritis. Aš buvau iš veido nepažįstamas Judėjos krikščionių bendruomenėms. Jos tebuvo tik girdėjusios: tas, kuris mus kitados persekiojo, dabar skelbia Evangelijos tikėjimą, kurį kadaise griovė. Ir jos šlovino Dievą dėl manęs.

Laumėjantis       2020-10-5 13:57

Taigi sekmadienį per radiją truputį girdėjau mišių transliaciją. Buvo maždaug taip:
-Viešpats su jumis.
-iau iau.

Va, va       2020-10-5 13:54

Krikščionių Dievas yra tikrasis Dievas. Viskas remiasi tik gerais darbais.

Evangelijos komentaras       2020-10-5 4:52

Kun. Deimantas Braziulis
Kad tai įskaitytų Įstatymo mokytojas tikrai turėjo turėti Dievo malonę, kuri padėjo perprasti Įstatymo esmę. Juk kaip pasiekti amžinąjį gyvenimą, sulaukiame įvairiausių atsakymų, ką reikia daryti, ko nereikia daryti, kaip elgtis, kaip nesielgti. Kitaip sakant, atsiranda begalė taisyklių ir nuorodų. Jis juk galėjo pasakyti, kad reikia laikytis Dievo įsakymų ir būtų teisus. Tačiau Jėzus jį pagyrė todėl, kad jis pamatė daugiau ir svarbiau, negu kartais kiti žmonės pastebi. Visi įsakymai ir patarimai, nuorodos, reikalavimai, kriterijai yra tik detalės ir priemonės, bet jie patys savaime nėra tikslai. Tikslas yra priimti Dievo meilę ir mokytis mylėti. Mokytis gyventi taip kaip Dievas su meile, iš meilės ir dėl meilės.
Tačiau meilei reikia kito asmens, kuriam galiu ją išreikšti savo darbais. Visa mūsų meilė yra skirta jos šaltiniui, būtent – Dievui, su kurio pagalba mokausi mylėti savo artimus.
Gražus Jėzaus pateiktas palyginimas, kuris mums parodo kas yra tas artimas. Dažniausiai artimas suvokiamas kaip giminaitis, geras bičiulis ar tiesiog žmogus, esantis šalia. Bet juk patys turime pavyzdžių iš savo gyvenimo, kad ne visada būna tie žmonės, kuriuos galėtume vadinti artimaisiais, kurie mus išklauso, supranta, pagelbsti. Kartais būni tarp giminaičių ir jautiesi vienišas. Artimaisiais tampama, bet ne gimstama. Tai ne tik kraujo ryšys, bet čia dvasinis ryšys, kuris atsiranda per gailestingumą ir meilę. Per tai mes tampame broliais ir sesėmis. Kristus mums parodė didelį gailestingumą ir iš naujo jį patiriame kiekvienoje išpažintyje. Todėl Kristus mums yra mūsų artimasis bičiulis. Jis yra tas gailestingas samarietis plaunantis mūsų gyvenimo žaizdas, mokantis už mūsų nuodėmes skolas savo krauju.
Dievo karalystė ir amžinasis gyvenimas pasiekiamas ne lipant per konkurentų galvas, bet einant per brolių ir sesių širdis, ne skundžiant juos, bet užtariant juos.
Bernardinai.lt

Evangelijos mąstymas       2020-10-5 4:51

Prašyti dosnios, sugebančios mylėti širdies

Sužadinsiu norą šią maldą išgyventi su dideliu Jėzaus artumo troškimu. Atsisėsiu šalia Jėzaus, paduosiu Jam savo ranką ir paprašysiu Jo, kad padėtų man pasitikrinti savo širdį, mano gebėjimą mylėti visu savimi.

*

Įsivaizduosiu Jėzų, kuris žvelgia man į akis ir prašo, kad garsiai pasakyčiau Dievo meilės įsakymą. Pasakysiu jį savo vardu: „Mylėsiu Viešpatį, savo Dievą...“. Kokie jausmai kyla, kai taip radikaliai sakau meilės žodžius?

*

Jėzus atsako man: „Tai daryk ir gyvensi.“ Ar galiu šiandien visiškai atiduoti Dievui savo širdį, sielą, valią ir protą? Kuri iš šių galių yra labiausiai laisva mylėti, o kuri daugiausia priešinasi ir būgštauja?

*

„Paliko pusgyvį...“. Prisiminsiu situacijas, kai buvau palūžęs. Kokie gyvenimo sužeidimai „paguldė“ mane ant žemės? Kas padėjo man atsistoti? Ar galiu šiandien melstis už savo skriaudėjus, tuos, kurie mane sužeidė?

*

„Kunigas ir levitas praėjo…“. Ar turiu kokį skausmingą prisiminimą, kai pasielgiau kaip kunigas ir levitas? Ar yra šalia manęs gyvenančių žmonių, kuriuos sąmoningai apeinu? Ko norėčiau Jėzaus paprašyti?

*

Kontempliuosiu kiekvieną samariečio gestą: „pamatė“, „pasigailėjo“, „priėjo“, „užpylė“, „aptvarstė“, „nugabeno“, „slaugė“. Kurie iš šių gestų yra man artimi? Kokių dažniausiai mano gyvenime trūksta?

*

Kontempliuosiu samarietį. Įsivaizduosiu, kad tai yra Jėzus, kuris kasdien ateina pas mane, pasigaili, aptvarsto mane ir su meile slaugo.

Prisiglausiu prie Jėzaus ir tyloje šlovinsiu Jį už Jo jautrią ir pasiaukojančią meilę.

Kasdienapmastau.lt

XXVII eilinės savaitės pirmadienio Evangelija       2020-10-5 4:49

(Lk 10, 25–37)
  Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas Jėzų, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“
  Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“
  Tas atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą, kaip save patį“.
  Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“.
  Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“
  Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas.
Katalikai.lt

XXVII eilinės savaitės pirmadienio Dievo Žodis       2020-10-5 4:49

Psalmė (Ps 110, 1–2. 7–10c)
P.  Savo sandorą Viešpats atmena amžiais.
Visa širdimi Dievui dėkosiu
teisingųjų tarpe, didžioje jų bendrijoj.
Didingi Viešpaties kūriniai,
nuostabūs tiems, kas juos myli. – P.
Jo darbai skelbia ištikimybę ir tiesą,
nepakeičiami jo įstatymai.
Jie tvers amžių amžiais;
jie gimę iš jėgos ir teisumo. – P.
Jis gelbi savąją tautą,
amžiams jo sandora sudaryta.
Jo vardas šventas ir šiurpulingas.
Viešpaties gyrius tvers amžiais. – P.
Posmelis prieš evangeliją (Jn 13, 34)
P.  Aleliuja. – Aš jums duodu naują įsakymą,– sako Viešpats,–
              kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. – P. Aleliuja.

XXVII eilinės savaitės pirmadienio Dievo Žodis       2020-10-5 4:48

Skaitinys (Gal 1, 6–12)
  Broliai!
  Aš stebiuosi, kad jūs nuo to, kuris pašaukė jus Kristaus malone, taip greitai persimetate prie kitos evangelijos,– nors iš tikro kitos nėra, o yra tik jus klaidinantys žmonės, kurie nori iškreipti Kristaus Evangeliją. Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, – tebūnie prakeiktas! Kaip anksčiau sakėme, taip dabar sakau dar kartą: jei kas skelbia kitokią evangeliją, negu esate priėmę, – tebūnie prakeiktas! Ar aš ieškau žmonių palankumo, ar Dievo? Gal stengiuosi įtikti žmonėms? Norėdamas patikti žmonėms, aš nebebūčiau Kristaus tarnas.
  Aš sakau jums, broliai, kad mano paskelbtoji Evangelija nėra iš žmonių. Aš neperėmiau jos iš žmogaus ir nebuvau jos išmokytas, bet gavau Jėzaus Kristaus apreiškimu

Popiežius Pranciškus       2020-10-4 20:18

Ne mes, bet Viešpats yra vynuogyno šeimininkas
Trumpoje katechezėje prieš sekmadienio vidudienio maldą popiežius Pranciškus komentavo Kristaus palyginimą apie vynininkus, kurie, norėdami pasisavinti vynuogyną, nužudė savininko tarnus ir netgi jo sūnų.

„Šiuo rūsčiu palyginimu Viešpats primena savo pašnekovams jiems skirtą atsakomybę. Jėzaus žodžiai labai aiškūs. Nemanykime, kad jie skirti tiktai tiems, kurie anais laikais atmetė Jėzų. Jie tinka visų laikų žmonėms, taip pat ir mums. Ir šiandien Dievas laukia, kad siųstieji dirbti į vynuogyną jo užaugintus vaisius atneštų jam“, – sakė Pranciškus.

„Visais laikais vykdantieji valdžią Dievo tautoje neišvengia gundymo siekti savo tikslų, o ne to, ko nori Dievas. Tačiau Viešpaties vynuogynas mums nepriklauso. Valdžia – tai tarnavimas. Ji turi būti vykdoma visų labui ir Evangelijos sklaidai.“

Popiežius priminė sekmadienio Mišių antrajame skaitinyje girdėtą šv. Pauliaus priminimą, kad Viešpaties vynuogyno darbininkams turi rūpėti tik tai, „kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama… dorybinga ir šlovinga“ (Fil 4, 8). Tik taip mes būsime Bažnyčia, kuri duos šventumo vaisių ir šlovins mus mylintį Dievą. Popiežius paragino šios malonės prašyti Mariją, kurią pagerbiame spalio mėnesį kalbėdami Rožinio maldą. (JM / Vatican News)

Naujoji Pranciškaus enciklika       2020-10-4 15:25

  I. Visi esame seserys ir broliai.
  „Fratelli tutti“, – rašė šventasis Pranciškus Asyžietis, kreipdamasis į visus brolius ir seseris, siūlydamas jiems gyvenimą pagal Evangeliją“. Šiais žodžiais popiežius Pranciškus pradeda spalio 3-ąją, Pranciškaus šventės išvakarėse, Asyžiuje pasirašytą savo encikliką. Oficialus naujojo popiežiaus Pranciškaus mokymo dokumento pavadinimas Fratelli tutti italų kalba reiškia ne tik brolius, bet visus šeimos vaikus – brolius ir seseris. Šeštadienį Asyžiuje pasirašyta popiežiaus enciklika paskelbta sekmadienį, spalio 4-ąją – Pranciškaus Asyžiečio šventės dieną.
Brolybė ir socialinė draugystė – tai popiežiaus siūlomi būdai kurti geresnį, teisingesnį ir taikesnį pasaulį, įsipareigojant visiems – žmonėms ir institucijoms. Dokumentą sudaro 8 skyriai, 287 paragrafai ir baigiamoji malda.
Pirmajame iš aštuonių skyrių, pavadintame „Uždaro pasaulio šešėliai“, kalbama apie pasaulio gyvenimą mūsų laikais temdančius reiškinius – dažnai iškraipomas demokratijos, laisvės, teisingumo sąvokas, savanaudiškumą ir nesidomėjimą bendruoju gėriu, atskirtį, rinkos logikos dominavimą, nedarbą, rasizmą, skurdą, nevienodas teises, vergovę, prekybą žmonėmis, moterų išnaudojimą. Kalbama apie pasaulines problemas, kurioms reikalingi pasaulinio masto sprendimai.
Į dabartinio pasaulio šešėlius ir dėmes enciklika atsako gerojo samariečio pavyzdžiu, kuris pateikiamas antrajame skyriuje, pavadintame „Svetimasis kelyje“. Popiežius pabrėžia, kad dabartinėje sergančioje visuomenėje, kuri nusisuka nuo skausmo ir nepaiso silpnų ir pažeidžiamų žmonių, mes visi esame pašaukti tapti kitiems artimaisiais, peržengti išankstinius nusistatymus ir įsivaizduojamą savo pranašumą. Mes visi esame atsakingi už tokios visuomenės kūrimą, kuri galėtų integruoti kitus, padėti kenčiantiesiems. Meilė stato tiltus ir mes esame sukurti mylėti, priduria popiežius, kviesdamas, ypač krikščionis, atpažinti Kristų kiekvieno atstumto žmogaus veide.

Naujoji Pranciškaus enciklika       2020-10-4 15:23

II   Visi esame seserys ir broliai.
  Trečiajame enciklikos skyriuje popiežius ragina „Planuoti ir kurti atvirą pasaulį“. Teisė gyventi oriai niekam negali būti atimta. Prigimtinė teisė į privačią nuosavybę neturi būti keliama aukščiau visuotinės žemės gėrybių paskirties principo. Popiežius taip pat prašo pamąstyti apie tarptautinių santykių etiką. Primenama ir tarptautinio įsiskolinimo problema. Lieka galioti neginčijama taisyklė, kad kiekviena skola turi būti sumokėta, tačiau kartu sakoma, kad įsiskolinimo mažinimas turi būti tvarkomas taip, kad nekeltų pavojaus vargingiausių šalių egzistencijai ir plėtrai.
Ketvirtajame skyriuje, pavadintame „Visam pasauliui atvira širdis“, daugiausiai dėmesio skiriama migracijos problemai. Popiežius primena ne kartą skelbtus keturis principus, kuriais turėtų vadovautis kiekviena tinkama migracijos politika – priimti, saugoti, padėti, integruoti. Migrantus priimančiose šalyse turi būti išmintingai subalansuotos piliečių teisės ir migrantų poreikiai. Popiežius prašo skubiai reaguoti į karo pabėgėlių tragediją. Reikia naujai tarptautiniu mastu permąstyti pagalbos strategiją, palengvinti vizų suteikimą nuo karų ir didelių humanitarinių krizių bėgantiems žmonėms. Šiais ypatingais atvejais, kaip ir visam migracijos reiškiniui, reikia bendros tarptautinės politikos, kuri padėtų solidariai ir humaniškai spręsti šias nepaprastąsias situacijas.
Penktasis skyrius – „Geresnė politika“ – pradedamas tvirtinimu, kad politinė veikla kaip tarnavimas bendrajam gėriui yra kilni artimo meilės liudijimo forma. Popiežius mini šiandien daug kur pasaulyje matomą populizmą, kuris spekuliuodamas sąvokomis traktuoja žmones kaip daiktus, naudoja juos savo tikslams. Popiežius primena, kad politika pirmiausiai rūpinasi, kad kiekvienas žmogus galėtų dirbti, nes darbas yra nepamainomas socialinio gyvenimo dėmuo. Teisingumu grindžiama politika siekia užtikrinti, kad kiekvienas turėtų galimybę išskleisti savo sugebėjimus bendram labui. Tokia politika turi aiškią kovos su skurdu strategiją, neapsiriboja vien parama tiems, kuriems to reikia, bet užtikrina sąlygas skleistis solidarumui ir subsidiarumui. Pasak Pranciškaus, politika turi ieškoti sprendimų viskam, kas pažeidžia pagrindines žmogaus teises, kovoti su socialine atskirtimi, prekyba žmonėmis, seksualiniu išnaudojimu, vergišku darbu, terorizmu, organizuotu nusikalstamumu. Tinkama, teisingumo siekianti politika, toliau pabrėžia Pranciškus, turi būti sutelkta į žmogaus orumą, o ne pavaldi ekonomikai, nes ne viską įmanoma išspręsti naudojant vien rinkos taisykles. Šiame enciklikos skyriuje kalbama ir apie Jungtinių Tautų Organizacijos svarbą bei būtinumą ją reformuoti, kad ši organizacija būtų „tautų šeima“, siekianti bendrojo gėrio, mažinanti skurdą ir ginanti žmogaus teises.

Naujoji Pranciškaus enciklika       2020-10-4 15:22

III.  Visi esame seserys ir broliai.
  Šeštajame enciklikos skyriuje „Dialogas ir socialinė draugystė“ popiežius brėžia darnaus visų žmonių bendravimo viziją, ragina ugdyti „susitikimo meną“, įtraukiant pasaulio paribių gyventojus, čiabuvių tautas, nes visi galime kažko pasimokyti iš kitų ir nė vienas žmogus nėra ir negali jaustis nereikalingas. Visiems mums reikia „švelnumo stebuklo“, rašo Pranciškus.
Toliau, septintajame enciklikos skyriuje, pavadintame „Naujojo susitikimo keliai“, kalbama apie neprilygstamą taikos vertę. Popiežius pabrėžia, kad taika turi būti proaktyvi. Taika – tai ne tik ramybė, bet pastangos kurti visuomenę, paremtą tarnavimu kitiems, susitaikinimo ir pažangos siekimas. Taika yra nesibaigiantis darbas, prie kurio turėtų prisidėti visi. Su taika glaudžiai susijęs atleidimas. Turime mylėti visus be išimties, sakoma enciklikoje. Turime mylėti ir tuos, kurie mums nelinki gero. Mylėti engėjus reiškia padėti jiems pasikeisti ir neleisti, kad jie toliau engtų. Atleidimas nėra nebaudžiamumas. Atleisti reiškia ne užmiršti, bet atmesti griaunamąją blogio ir keršto galią. Negalime pamiršti ir tokių žiaurumų, kaip Šoa, atominių bombardavimų Hirošimoje ir Nagasakyje, persekiojimų ir etninių žudynių. Turime tai atsiminti, kad niekada tokie žiaurumai nepasikartotų ir kad mes patys neprarastume jautrumo. Šiame skyriuje taip pat kalbama apie neišnykusią karo grėsmę. Karas visada yra politikos pralaimėjimas, gėdingas nusileidimas blogio jėgoms. Pasak popiežiaus, dabar jokiomis aplinkybėmis neįmanoma kalbėti apie vadinamąjį teisingą karą. Šiandien pasaulis turi moralinę ir humanitarinę pareigą visiškai atsisakyti branduolinių ginklų. Ginkluotei skiriami pinigai turėtų būti naudojami siekiant pasaulyje galutinai įveikti bado problemą. Pranciškus taip pat išreiškia aiškią poziciją dėl mirties bausmės: ji yra nepriimtina ir turi būti panaikinta visame pasaulyje.

Naujoji Pranciškaus enciklika       2020-10-4 15:21

IV Visi esame seserys ir broliai.
  Paskutinis, aštuntasis, enciklikos skyrius pavadintas „Religijos tarnauja brolybei pasaulyje“. Jame pirmiausiai pakartota, kad jokia tikra religija nepateisina terorizmo, bet visos kuria broliškus žmonių tarpusavio santykius. Šiame skyriuje ypatingas dėmesys skiriamas „Dokumentui apie žmogiškąją brolybę dėl pasaulinės taikos ir taikaus sambūvio pasaulyje“, kurį Pranciškus pasirašė 2019 m. Abu Dabyje kartu su Al-Azharo didžiuoju imamu Ahmadu al-Tayyebu. Pasak popiežiaus, šis dokumentas žymi labai svarbų tarpreliginio dialogo vardan pasaulio taikos ir visų žmonių brolybės etapą. Siekiant visuotinės brolybės dialogas tebūnie kelias, o bendradarbiavimas – metodas ir pagrindinis kriterijus.
„Labai noriu, kad šiuo metu, kuris mums duotas gyventi, pripažindami kiekvieno žmogaus orumą atgaivintume brolystės siekį visame pasaulyje ir tarp visų“, – rašo Pranciškus. „Niekas negali atsiliepti į gyvenimo iššūkius būdamas atsiskyręs nuo kitų. Mums reikia bendruomenės, kuri mus palaikytų ir mums padėtų. Reikia bendruomenės, kurioje vieni kitus remdami žvelgtume į priekį. Kaip svarbu svajoti kartu! Būdami vieni rizikuojame patikėti miražais, matyti tai, ko iš tiesų nėra. Turime svajoti kaip viena žmonija, kaip keliautojai, turintys tokį patį žmogaus kūną, kaip tos pačios žemės vaikai, kiekvienas su savo tikėjimo ir įsitikinimų turtingumu, kiekvienas su savo balsu, tačiau visi kaip broliai ir seserys“. (JM / Vatican News)

Mons. Adolfas Grušas       2020-10-4 7:01

NUGALINTIS GĖRIS

Vynuogynai buvo Jėzaus mėgstama tema. Apie vynuogynus Jis šešis kartus kalbėjo savo palyginimuose, pateikdamas juos, kaip Dievo karalystės įvaizdį, vynmedyje įžvelgė vieną iš pačių stipriausių Evangelijoje randamų simbolių, palygindamas save su vynmedžiu, o savo pasekėjus – su šakelėmis, savo Tėvą vadino vynininku, o patį save – tikruoju vynmedžiu.

Tuo tarpu šio sekmadienio Mišių Evangelijos ištrauka pasakoja apie kruviną vynuogių derlių. Kietas palyginimas, kurio savotiškai net nesinorėtų klausytis, niūrus, pilnas blogų, netgi žiaurių veikėjų… Vis dėlto tam galima rasti pateisinimą. Šiuos žodžius Išganytojas pasakė todėl, kad aplink jį tvyranti atmosfera tuo metu tapo jau nebepakeliama: aukštieji kunigai ir fariziejai tarpusavyje tarėsi, planuodami Jėzų nužudyti, ir jis visa tai sudėjo į palyginimo vynininkų beprasmiškus bei žiaurius žodžius: „Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą“.

Neįmanoma net suprasti, kokia teise nedorieji vynininkai vadovaujasi. Aišku vien tai, kad jų planai neturi nieko bendro su teisėtumu, o yra įkvėpti tos pirminės, grubios ir kvailos jėgos, kuri žmogui šnabžda: „Privalai įveikti kitą, užimti jo vietą, nes tik tada turėsi savo laukus, savo namus, savo moterį, savo turtą“.

Tuo tarpu visai kitoks yra Dievas, kuris po kiekvienos išdavystės vėl iš naujo vieną po kito siunčia savo tarnus – pranašus, o galiausiai – netgi savo Sūnų. Dievui niekada nestigo noro stebinti savo gerumu žmones, ir jis niekada neprarado vilties. Pirmajame šio sekmadienio Mišių skaitinyje skaitome Senajame Testamente per pranašo lūpas perduotą Viešpaties skundą: „Ką dar turėjau padaryti savo vynuogynui, ko aš jame nepadariau?“ Tai mes, kiekvienas iš mūsų, esame nuolat Dievą nuviliantis vynuogynas, dėl kurio jis, kaip užsispyręs valstietis, nesiliauja daręs to, ko niekada nepadarytų kas nors kitas…

Tai ypač tampa aišku palyginimo pabaigoje, kuomet Jėzaus paklausti tautos vadovai pasiūlo tragišką išeitį: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“. Jie, kaip ir palyginimo nedorieji vynininkai, kalba apie žudynes, manydami, kad įmanoma ką nors išspręsti, imantis naujos prievartos. Kerštas, mirtis, ugnis iš dangaus… Tik tiek temoka ir tegali žmonės, bet, laimei, to neatsitiks, nes tokiu būdu taip būtų parodytas ne Dievo Veidas, o tik jo kaukė.

Todėl Jėzus išsako pagrindinę Evangelijos – Gerosios Naujienos žinią: meilės ir išdavysčių istorija tarp žmonių ir Dievo nesibaigs pralaimėjimu, bet gyvuojančiu vynuogynu ir nauja pradžia: „Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių“.

Tai nepaprastai guodžiantys žodžiai: mes jaučiame savo abejones ir nuodėmes, žinome, kad mūsų nevaisingos pastangos trukdo Dievo istorijai žmonijos gyvenime ir drauge suvokiame, kad Viešpaties svajonė apie gausų derlių niekuomet nesibaigia, jos niekas negali sustabdyti. Ateis laikas, ir vynuogynas duos derlių, nes visuomet bus žmonių, kurie mokės jį apginti ir išauginti vaisių. Visur atsiranda šaunių vynininkų, kurie rūpinasi vynuogynu, o ne jį naikina, kurie tarnauja žmonėms, nelaukdami, kad kas nors tarnautų jiems. Jiems svarbu, kad vynuogynas būtų vaisingas.

Dievo vynuogyne visuomet gėris nugali blogį. Todėl rytdienos derlius bus svarbesnis už vakarykštę išdavystę, o saulėje spindinčios prisirpusios vynuogių kekės atpirks ir mūsų nevaisingų žiemų prieblandą…

Mąstymas       2020-10-4 5:03

Prašyti malonės prisiimti atsakomybę už savo pašaukimą

Pasakojime apie vynuogyną Jėzus kalba apie mano gyvenimo pašaukimą. Žvelgsiu į šeimininko darbą, kaip jis su dideliu rūpestingumu užveisia vynuogyną. Jis pasirūpina viskuo, kas reikalinga, kad užaugtų derlius.

*

Ar tikiu, kad išėjau iš Dievo rankų, kuris davė man viską, kad galėčiau gyventi pagal savo pašaukimą? Ar myliu save ir savo pašaukimą?

*

„Išnuomojo vynuogyną vynininkams…“.  Jėzus primena man, kad išnuomotas vynuogynas nėra mano nuosavybė. Jis yra Dievo dovana ir jam priklauso. Ar kiekvieną dieną atiduodu Dievui savo sugebėjimus? Ar nesielgiu su jais, kaip su „asmenine nuosavybe“? Ką dažniausiai „pasisavinu“ savo pašaukime? Ko negaliu Dievui atiduoti?

*

Vynininkų istorija įspėja mane, kad pirmoji neištikimybė pašaukime veda į dar didesnius nuopuolius ir nusikaltimus, net iki visiško tvarkos sugriovimo ir neriboto įžūlumo. Kokias neištikimybes mano pašaukime labiausiai man prikaišioja sąžinė?

*

Dievas nubaudžia neištikimus vynininkus. Ar neslopinu savyje Dievo balso, kuris klausia apie mano pašaukimo vaisius? Ar nežudau savyje Jo įkvėpimų, raginančių daryti daugiau?

*

Pažvelgsiu į savo dabartinį uolumą pašaukime ir palyginsiu jį su pirminiu uolumu. Ar mano uolumas augo ar mažėjo?

*

Sustosiu ilgiau prie tiesos, kad Jėzus yra „kertinis“ mano pašaukimo akmuo. Ar Jo neatmetu? Sąžiningai pasikalbėsiu su Juo apie savo silpnąsias puses, abejones pašaukimo kelyje.

Širdyje kartosiu:

„Tu esi mano vienintelė atrama“.

Kasdienapmastau.lt


Rekomenduojame

Tariasi peliukai prieš rinkimus…

Liudvikas Jakimavičius. Rinkimų sufleriai

Vytautas Radžvilas. Susigrąžinkime savo Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Vytautai – Patirtis ir Energija, arba Už ką aš balsuosiu

Smulkieji verslininkai ir Nacionalinis susivienijimas pasirašė visuomeninį susitarimą

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Ramūnas Aušrotas. Partijų programinės nuostatos ir iniciatyvos, prieštaraujančios krikščioniškai pasaulėžiūrai

Augminas Petronis. Tokia mąstysena – ‘viskas, ką jūs apie save žinot, yra tapatybės’ – tikėjimui naikinančiai žalinga

Aleksandras Nemunaitis. Esame už žodžio laisvę ir prieš politkorektiškumą

Algimantas Rusteika. Konservatoriai nutarė reklamuotis pas savus?

Katalikiški balsavimo principai

Liudvikas Jakimavičius apie žiniasklaidą

Seimo narių balsavimų gyvybės ir šeimos klausimais apžvalga

Ar egzistuoja laisva valia? Vytauto Sinicos atsakymas

Algimantas Rusteika. Jei balsuosi už mažus, „tavo balsas prapuls“

Liudvikas Jakimavičius. Gražus rudenėlis ir rinkimų aritmetika

Ramūnas Aušrotas. Istorinės savimonės pabaiga

Neredaguota.lt. Vytautas Sinica: Kova dėl istorijos

Vytautas Radžvilas. Baltarusija: į laisvę ir demokratiją Putino glėbyje?

JT Orhuso konvencijos priežiūros komitetas pripažino: Lietuvos Respublika pažeidė Orhuso konvenciją

Mokytojai iš Kvetkų, Pandėlio, Papilio premjerui Sauliui Skverneliui: Pagal galimybes ištaisykite padarinius savo didžiosios klaidos

Spalio 6 dieną bus atidengtas antkapinis paminklas Adolfui Ramanauskui-Vanagui

Vygantas Malinauskas. Krikščioniškas pasirinkimas

Geroji Naujiena: Kad ir mes duotume vaisių

Andrius Švarplys. Cukrus, Linai

Algimantas Rusteika. Susipažinkime – naujoji, modernioji, nuostabioji, jaunoji LSDP karta

Gediminas Kulikauskas. Istorikas: „Dešimt kautynių“ – kitokia knyga apie partizanus

Algimantas Rusteika. Apie kritinę masę

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.