Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Kad duotume gausių vaisių

Tiesos.lt redakcija   2018 m. kovo 18 d. 0:33

2     

    

Geroji Naujiena: Kad duotume gausių vaisių

Aš sudarysiu naują sandorą ir neatminsiu nuodėmės

„Ateina štai dienos, – tai Viešpaties žodis, – kada su Izraelio namais, su Judo namais, aš sudarysiu naują sandorą. Ne tokią sandorą, kokią buvau sudaręs su jųjų tėvais, kada aš paėmiau juos už rankos, kad išvesčiau juos iš Egipto žemės. Jie gi sulaužė manąją sandorą, tuo tarpu aš buvau jų valdovas, – tai Viešpaties žodis. – Bet štai kokią sandorą aš sudarysiu su Izraelio namais, toms dienoms praėjus, – tai Viešpaties žodis: – Aš savo įstatymą įdėsiu į jų vidų, jiems įrašysiu į širdį; aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta. Ir jie nebemokys daugiau vienas kito, brolis brolio, ir nebesakys: ‘Pažinkite Viešpatį!’, bet visi, maži ir dideli, pažins mane patys, – tai Viešpaties žodis, – nes aš dovanosiu jiems kaltę ir daugiau neatminsiu jų nuodėmės“. (Jer 31, 31–34)

–  –  –

Sutverk širdį man tyrą, o Dieve

Pasigailėk manęs, Dieve:
tu didžiai gailestingas.
Gerumas tavo beribis, –
naikinki mano kaltybę.
Grynai nuplauk mano dėmę,
numazgok mano kaltę! –

Sutverk širdį man tyrą, o Dieve,
many nepalaužiamą dvasią atnaujink.
Vai, neatstumki manęs nuo savojo veido,
prarast tavo šventąją dvasią neleiski! –

Išgelbėk mane, ir būsiu laimingas.
Padaryk mane didžiadvasį!
Nedorėliams liepsiu keliu tavo eiti,
ir grįš pas tave nusikaltę. – (Ps 50, 3–4. 12–15)

 

–  –  –

Jis išmoko klusnumo ir tapo amžinojo išganymo priežastimi

Broliai! Kristus savo kūno dienomis siuntė savo prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo. Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasiekęs tobulumą, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi. (Žyd 5, 7–9)

 

–  –  –

Jei kviečių grūdas kris į žemę ir apmirs, jis duos gausių vaisių

Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui.

O Jėzus jiems tarė:

„Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui. Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas.

Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: ‘Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!’? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą. Tėve, pašlovink savo vardą!“

Tuomet iš dangaus pasigirdo balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“

Aplink stovinti minia, tai išgirdusi, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie žmonės tvirtino: „Angelas jam kalbėjo“.

O Jėzus atsakė: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo tas balsas. Dabar teisiamas šitas pasaulis. Netrukus šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“.

Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi jam reikės mirti. (Jn 12, 20–33)

 

–  –  –

Apmąstydami šios dienos Gerąją Naujieną – Dievas pirmas mūsų ieško ir neapleidžia, savo Meile mus kelia ir vaduoja: iš priklausomybių vergijos ir nuo noro kitus pavergti, iš savimeilės lėkštumo ir nuo nemeilės slogumo, iš tuščios garbės troškimo ir nuo tuštybės – atsižvelgimo į kitų nuomonę – alkio, iš baimės ... apmirti ir nuo neryžto… numirti – pasauliui ir sau.

Melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: kad visi ir kiekvienas – per Jį, su Juo ir Jame – atgimtume ir subrandintume gausų derlių – Tikėjimo, Vilties ir Meilės vaisių. Kad mūsų gyvenimas nuosekliai liudytų mūsų tikėjimą, skleistųsi Gyvojo Dievo viltimi ir veiklios meilės darbais. Tegul Dievo meilė išsklaido mūsų tautą sloginančią nuodėmių tamsą ir tesugrąžina bendrystės dvasią. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

–  –  –

Benediktas XVI. Savo kentėjimuose

Kentėti su kitu, dėl kitų; kentėti dėl meilės tiesai ir teisingumui; kentėti iš meilės ir tam, kad taptum tikrai mylinčiu asmeniu, – štai pagrindiniai žmogiškumo elementai, kurių atsisakydamas žmogus sugriautų pats save. Bet ir vėl kyla klausimas: ar esame tam pajėgūs? Ar kitas pakankamai svarbus, kad dėl jo pasidaryčiau kenčiančiu? Ar tiesa man pakankamai svarbi, kad būtų verta kančios kainos? Ir ar meilės pažadas toks didelis, kad pateisintų mano savęs dovanojimą?

Žmonijos istorijoje krikščioniškasis tikėjimas reikšmingas kaip tik dėl to, kad jis naujaip ir kaip niekada giliai pabudina žmogaus gebėjimą kentėti šiais jo žmogiškumui esminiais būdais. Krikščioniškasis tikėjimas mums parodė, kad tiesa, teisingumas, meilė yra ne vien idealai, bet ir realiausia tikrovė. Mat jis parodė mums, kad Dievas, tiesa ir meilė asmens pavidalu, norėjo kentėti dėl mūsų ir su mumis. Bernardas Klervietis yra taikliai pasakęs: Impassibilis est Deus, sed non incompassibilis * – Dievas negali kentėti, bet jis nėra negalintis kentėti drauge. Žmogus Dievui toks brangus, kad jis pats tapo žmogumi, jog galėtų su žmogumi drauge kentėti – visiškai realiai kūnu ir krauju, kaip mums rodoma Jėzaus kančios istorijoje. Tad į visą žmogiškąją kančią įžengė drauge su mumis kenčiantysis ir kančią drauge nešantysis; tad kiekvienoje kančioje glūdi con-solatio, drauge kenčiančios Dievo meilės paguoda, ir todėl yra patekėjusi vilties žvaigždė. Žinoma, įvairiose kančiose bei negandose mums visada reikia ir mūsų mažesnių ar didesnių vilčių – geranoriško aplankymo, vidinių ir išorinių žaizdų užgijimo, krizės sėkmingos baigties ir t. t. Išgyvenant ne tokias reikšmingas negandas tokių vilties formų gali ir pakakti. Tačiau patiriant tikrai dideles negandas, kai reikia galutinai apsispręsti, ar tiesos atžvilgiu teikti pirmenybę gerovei, karjerai, turtui, būtinas tikros, didelės vilties, apie kurią kalbėjome, tikrumas. Dėl šios priežasties reikia liudytojų, visą save atidavusių kankinių, kad jie mums tai kasdien rodytų. Net darydami nereikšmingus pasirinkimus kasdieniame gyvenime, privalome teikti pirmenybę gėriui patogumo atžvilgiu – žinodami, jog būtent taip patys gyvename tikrąjį gyvenimą. Pakartokime tai dar kartą: gebėjimas kentėti dėl meilės tiesai yra žmogiškumo matas. Tačiau šis gebėjimas kentėti priklauso nuo vilties, kurią nešiojamės savyje ir kuria remiamės, pobūdžio ir dydžio. Būdami sklidini didelės vilties, šventieji įstengė žengti didžiuoju žmogiškosios egzistencijos keliu, pirma nueitu Kristaus.

* Sermones in Cant., Serm. 26, 5: PL 183, 906.

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Apie pasninką - kad duotume gausių vaisių       2018-03-21 11:56

Dėkui Redaktorei, kad sumažino skaitytinos medžiagos kiekį. Dabar galima nuodugniau apžvelgti ir apmąstyti perskaitytą literatūrą.


Pasidomėjau ortodoksų gavėnia ir pasninku ir labai nustebau - mūsų pasninkas, Kristaus Prisikėlimo laukimas palyginti su ortodoksais toks mizeriškas, toks šaltas, kad ir atėjusios Velykos dažniausiai beatneša vien kiaušinių dažymo džiaugsmą... O juk mes laikome save tikrąja Bažnyčia.

Pasak vieno ortodoksų dvasininko, pasninkas - tai priemonė atkurti harmoniją tarp dvasios ir kūno, tarp proto ir jausmo. Kūnas turi tapti tobulu instrumentu, gebančiu pagauti kiekvieną muzikanto - dvasios - judesį.
Pasninkas turi padėti atkurti sielos galių hierarchiją, palenkti sudėtingą žmogaus psichikos struktūrą aukščiausiems dvasiniams tikslams. Jis turi padėti sielai nugalėti aistras, išlaisvinti ją iš grubių ir nuodėmingų jausmų vergovės.
Kas negali apriboti savęs valgydamas, tas negali nugalėti ir daug stipresnių aistrų. Pasninkas yra viena iš atgailos sąlygų. Atgaila - tai pragaro matymas savo sieloje ir Dievo meilės, įsikūnijusios Kristaus Veide, regėjimas.

Ortodoksai skiria griežtą pasinką (be žuvies), paprastą - galima vartoti augalinį aliejų ir visų rūšių augalinį maistą; dar yra sausas pasninkas, t.p. apsiribojimas maistu, nepagamintu ant ugnies ir pan. Yra vienadieniai pasninkai (trečiadieniais ir penktadieniais) ir daugiadieniai - pvz., pasninkas visą kovo mėnesį! Mėsa, kiaušiniai, pienas jiems - nepasninkiški produktai. Taigi katalikai pasiliko tik pasninko minimumą, o kiaušiniai ir pienas laikomi pasninkišku valgiu. Pasižiūrėjau į mūsų katalikišką kalendorių - visą Didžiąją savaitę galima valgyti ką tik nori, tik Didįjį penktadienį privalomas pasninkas. Ortodoksų Kančios savaitė glaudžiai susijusi su evangelinių įvykių minėjimu (kaip iš esmės ir visas gavėnios laikas). 

Kūno pasninkas turi būti sujungtas su sielos pasninku - susilaikymu nuo reginių, nekuklių pokalbių, nuo visko, kas žadina juslingumą ir blaško protą; informacijos mažinimas ir kontrolė.
Be pasninko ir apsivalymo, ypač be maldos (taip pat ir pagalbos vargstantiems, užuojautos ir gailestingumo) žmogus negali išgyventi šventės džiaugsmo. Jis gali patirti estetinį jausmą, jėgų antplūdį, egzaltaciją ir pan., tačiau tikras, atnaujinantis džiaugsmas kaip malonės veikimas jam nepasiekiamas.

Po tokiais       2018-03-18 17:48

sekmadienio pamąstymais galima paminėti ir D.Pūro pavardę,to pačio kuris susipainiojo Garliavos įvykiuose.Tačiau vieną mintį jis delfi portale šią savaitę pasakė gerą.Gerą pasiūlymą,kad buvo klaida Lietuvoje palikti tik dvi dideles ligonines-Santarą ir Kauno klinikas.O tai buvo konservatorių ir liberalų idėja.D.Pūras siūlė,kad Lietuvoje reikėjo bent 20 ar kiek daugiau gerų,stiprių,modernių ligoninių.Visi skaitom,kaip sunkiai žmonės dabar gauna pagalbą.


Rekomenduojame

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Ramūnas Aušrotas. Partijų programinės nuostatos ir iniciatyvos, prieštaraujančios krikščioniškai pasaulėžiūrai

Augminas Petronis. Tokia mąstysena – ‘viskas, ką jūs apie save žinot, yra tapatybės’ – tikėjimui naikinančiai žalinga

Aleksandras Nemunaitis. Esame už žodžio laisvę ir prieš politkorektiškumą

Algimantas Rusteika. Konservatoriai nutarė reklamuotis pas savus?

Katalikiški balsavimo principai

Liudvikas Jakimavičius apie žiniasklaidą

Seimo narių balsavimų gyvybės ir šeimos klausimais apžvalga

Ar egzistuoja laisva valia? Vytauto Sinicos atsakymas

Algimantas Rusteika. Jei balsuosi už mažus, „tavo balsas prapuls“

Liudvikas Jakimavičius. Gražus rudenėlis ir rinkimų aritmetika

Ramūnas Aušrotas. Istorinės savimonės pabaiga

Neredaguota.lt. Vytautas Sinica: Kova dėl istorijos

Vytautas Radžvilas. Baltarusija: į laisvę ir demokratiją Putino glėbyje?

JT Orhuso konvencijos priežiūros komitetas pripažino: Lietuvos Respublika pažeidė Orhuso konvenciją

Mokytojai iš Kvetkų, Pandėlio, Papilio premjerui Sauliui Skverneliui: Pagal galimybes ištaisykite padarinius savo didžiosios klaidos

Spalio 6 dieną bus atidengtas antkapinis paminklas Adolfui Ramanauskui-Vanagui

Vygantas Malinauskas. Krikščioniškas pasirinkimas

Geroji Naujiena: Kad ir mes duotume vaisių

Andrius Švarplys. Cukrus, Linai

Algimantas Rusteika. Susipažinkime – naujoji, modernioji, nuostabioji, jaunoji LSDP karta

Gediminas Kulikauskas. Istorikas: „Dešimt kautynių“ – kitokia knyga apie partizanus

Algimantas Rusteika. Apie kritinę masę

Rasa Čepaitienė. Rentininkų partija

Ramūnas Aušrotas. JK valdžia po truputį pradeda „veržti kranelius“ gender ideologijos sklaidai tarp jaunimo

Mirštanti Europa (ir tai nėra vien tiktai senėjimas) kviečiasi „šviežio kraujo“...

Algimantas Rusteika. Apie teisingumą

Andrius Švarplys. Emanuelio Macrono žinia Rytų Europai

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.