Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji naujiena: Kad būtume Prisikėlimo vaikai

Tiesos.lt redakcija   2019 m. lapkričio 10 d. 18:56

42     

    

Geroji naujiena: Kad būtume Prisikėlimo vaikai

Pasaulio Karalius prikels mus amžinajam gyvenimui

Nutiko, kad buvo suimta septyni broliai su jų motina. Karalius (Antiochas), norėdamas juos priversti, nepaisant Dievo įstatymo, valgyti kiaulės mėsą, įsakė juos plakti diržais bei rimbais. Bet vienas iš jų, prabilęs pirmuoju, pasakė: „Ko tu iš mūsų nori išklausti ir ką sužinoti? Mes pasiryžę verčiau numirti, nekaip tėvų įstatymus peržengti!“ Antrasis merdėdamas pratarė: „Niekingas žmogau, tu atimi mums dabartinį gyvenimą; tačiau pasaulio Karalius mus, mirusius dėl jo įstatymų, prikels amžinajam gyvenimui“.
Po to kankino trečiąjį. Tasai pareikalavus tuojau iškišo liežuvį ir drąsiai ištiesė rankas. Pirma jis ramiai pareiškė: „Esu tai gavęs iš dangaus ir Dievo įstatymų dėlei aš to nesigailiu. Iš jo viliuosi tatai atgausiąs!“
Netgi karalius ir jo artimieji stebėjosi drąsa jaunuolio, kuriam kentėjimai nieko nereiškė.
Šiam mirus, panašiai kankino bei vargino ketvirtąjį. Būdamas jau prie mirties, jis tarė: „Dievas mums įkvėpė viltį, kad būsime jo atgaivinti. Mielai to ir laukiame, mirdami nuo žmonių rankos. O tau gi nebus prisikėlimo gyventi“. (2 Mak 7, 1–2, 9–14)

* * *

Viešpatie, vos rytą pabusiu – tave išvydęs, gėrėsiuos

Paklausyk, Viešpatie, teisiojo skundo,
atsižvelk, kaip tave aš maldauju.
Tegu tavo ausys maldą išgirsta,
iš mano neklastingųjų lūpų. –

Tegu tavo takais mano kojos žingsniuoja,
kad nesuklupčiau.
Šaukiuosi tavęs, išklausyk mane, Dieve!
Atkreipk į mane savo ausį, išgirsk mano žodį. –

Tu saugok mane kaip akies lėlytę,
po savo sparnais stropiai slėpki.
O ašai, gyvendamas teisiai, tavo veidą regėsiu,
vos rytą pabusiu – tave išvydęs, gėrėsiuos. (Ps 16, 1. 5–6. 8. 15)

Viešpats jus tesustiprina kiekvienam geram darbui ir žodžiui

Broliai! Pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus ir mūsų Dievas Tėvas, kuris pamilo mus ir maloningai suteikė mums amžinos paguodos ir geros vilties, tesuramina jūsų širdis ir tesustiprina kiekvienam geram darbui ir žodžiui.
Pagaliau, broliai, melskitės už mus, kad Viešpaties žodis skintųsi kelią ir būtų gerbiamas, kaip ir pas jus, o mes būtume išgelbėti nuo iškrypusių ir blogų žmonių, nes ne visi turi tikėjimą.
Viešpats ištikimas. Jis sustiprins jus ir apsaugos nuo pikto.
Mes pasitikime jumis Viešpatyje, kad vykdote ir vykdysite, ką jums įsakome.
Viešpats telenkia jūsų širdis į Dievo meilę ir Kristaus kantrybę. (2 Tes 2, 16–3, 5)

 

* * *

Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų

Pas Jėzų atėjo sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir paklausė:
„Mokytojau, Mozė yra mums parašęs: ‘Jei kieno vedęs brolis numirtų bevaikis, tuomet jo brolis tegul veda našlę ir pažadina savo broliui palikuonių’. Taigi yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirė bevaikis. Ją vedė antrasis, paskui trečiasis ir paeiliui visi septyni, ir mirė, nepalikdami vaikų. Galiausiai mirė ir ta moteris. Kurio gi žmona ji bus, kai mirusieji prisikels? Juk ji yra buvusi visų septynių žmona!“
Jėzus jiems atsakė: „Šio pasaulio vaikai veda ir teka, o kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje ir mirusiųjų prisikėlime, tie neves ir netekės, taip pat ir mirti jie negalės, nes bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai būdami prisikėlimo vaikai.
O kad mirusieji prisikels, mini ir Mozė pasakojime apie krūmą, kur jis Viešpatį vadina Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu. Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“. (Lk 20, 27–38)

 

* * *

Pasitikėdami Gyvųjų Dievu ir Jo Sūnumi, atsiųstu mūsų vaduoti iš amžinosios mirties, melskimės ir už Lietuvą Tiesoje. Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje prašykime savo dangiškąjį Tėvą, visokios gyvybės Davėją, išminties ir drąsos malonių pakeisti tuos savo valstybės įstatymus, kurie pažeidžia Jo įsteigtuosius – visų pirma, tuos, kurie įteisina mirties ir nevilties kultūrą, o neteisingumą padaro bendrabūvio principu. Duok, Dieve, ir mums tą malonę – tapti Prisikėlimo vaikais ir visada atminti, jog Tavęs „reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29). Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

* * *

Sigitas Tamkevičius. Prisikėlimo vaikai
32 eilinio sekmadienio homilija

Nuo medžių krintantys lapai primena mirtį ir skatina mąstyti, ar žmogaus likimas panašus į tuos krintančius lapus ir viskas baigiasi mirtimi. Jei taip, jei žmogus tik labiau išsivystęs gyvūnas, tuomet lengva pasiduoti pagundai lipti kitiems per galvas, kad būtų patenkinti egoistiški interesai. Kriminalinė kronika kasdien rašo apie nusikaltimus, kuriuos padaro mirties kultūros aukomis tapę žmonės, net paaugliai. Apie amžinybės perspektyvą praradusiuosius apaštalas Paulius rašo: „Daugelis [...] elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai. Jų galas – pražūtis, jų dievas – pilvas ir jų garbė – gėda. Jie temąsto apie žemės daiktus“ (Fil 3, 18).

Tikėjimas tik tuomet keičia žmogaus gyvenimą, kai jis aiškiai ir giliai tiki, kad gyvena ne tik žemėje, bet jo laukia ir prisikėlimas bei amžinasis gyvenimas. Mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia (Fil 3, 20–21).

Antrojoje Makabėjų knygoje skaitome apie motinos ir septynių jos sūnų kankinystę. Karalius Antiochas išniekino Jeruzalės šventyklą ir vertė žmones garbinti stabus. Karalius nesėkmingai bandė priversti septynis brolius paniekinti savo tikėjimą. Vienas iš brolių kalbėjo: „Mes esame pasirengę verčiau mirti, negu nusikalsti savo protėvių įstatymui“ (2 Mak 7, 2). Kitas brolis drąsiai išrėžė karaliui: „Tu atimi iš mūsų šį gyvenimą, bet pasaulio Karalius mus prikels naujam amžinam gyvenimui“ (2 Mak 7, 9). Vienas po kito motinos akivaizdoje broliai buvo žiauriai nukankinti; motina, kuri drąsino vaikus kentėti, bet nepaniekinti Dievo įstatymo, taip pat buvo nukankinta.

Pirmieji krikščionys, girdėdami šių kankinių istoriją, sėmėsi tvirtumo, nes už ištikimybę Kristui jiems taip pat grėsė kankinystė ir mirtis, ne mažiau nuožmi už aprašytą Antrojoje Makabėjų knygoje. Persekiojamus krikščionis stiprino mintis, jog mirtis gali sunaikinti tik laikinąjį gyvenimą, bet ne amžinąjį, nes Jėzus mokė, kad ten jie būdami prisikėlimo vaikai, bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai (Lk 20, 36).

Visiškai neseniai Lietuva patyrė daug skaudžių išbandymų, kai buvome prievartaujami klusniai vykdyti Kremliaus reikalavimus. Tuo sunkiu metu krikščioniškas tikėjimas bolševikams tapo neįveikiama kliūtimi pakeisti daugelio žmonių mąstymą ir elgesį. Verta apsilankyti buvusiame KGB kalėjime Vilniuje, dabartiniame Genocido aukų muziejuje, ir prisiliesti prie kančių vietų, kurias perėjo mūsų tautos sūnūs ir dukros, daugiausia katalikai, nesutikę tarnauti okupantams.

Šiandien mums laisvė yra natūrali kaip oras, kuriuo kvėpuojame, tačiau ne visi iki galo suvokia, kokia kaina buvo už tai sumokėta. Ne vienas jaunuolis pasako: „Lietuvoje per mažai uždirbu, todėl važiuoju į Angliją.“ Tai neatsakinga kalba ir elgesys. Atrodo, tik vakar kalėjau su jaunais vyrais, mėginusiais prasiveržti iš sovietinio rojaus į Vakarus. Jie visi už tai buvo nuteisti dešimčiai metų nelaisvės, nes sovietinis Baudžiamasis kodeksas laisvės trokštančius žmones vertino kaip tėvynės išdavikus.

Tuometinei prievartai drąsiausiai priešinosi tie, kurie rėmėsi tikėjimu į Dievą ir amžinąjį gyvenimą. Kun. Juozas Zdebskis, Kaune teisiamas už vaikų katechizaciją, į kaltinimą, jog sulaužęs BK straipsnį, draudžiantį mokyti vaikus tikėjimo dalykų, atsakė žydų teisme pasakytais apaštalo Petro žodžiais: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29).

Būtume apgailėtini naivuoliai, jei manytume, jog dabartiniame pasaulyje, kuris save vadina demokratišku ir labai tolerantišku, jau nebėra ir nebus prievartos ir niekas nesikėsins į mūsų įsitikinimus. Dabartinis laisvas pasaulis leidžia gėjams ir lesbietėms viešai darkytis miestų gatvėse, tačiau šiurkščiai atmeta dorą žmogų, bandantį gyventi pagal Dekalogo reikalavimus. Keičiasi tik prievartos formos, bet ne jos esmė.

Mūsų laikais niekas nenupjaus liežuvio ir nenulups nuo galvos plaukų su oda, ką karalius Antiochas padarė septyniems broliams, išdrįsusiems nenusilenkti pagonių stabams. Tačiau jei laikysimės savo įsitikinimų, būsime tarsi rakštis akyse tiems, kuriems nauda ir malonumai yra svarbiausios vertybės.

Dabartiniame laisvame pasaulyje nesvyruoti, išsaugoti krikščioniškąsias vertybes gali tik tie, kurie aiškiai save laiko Prisikėlimo vaikais. Maldoje palinkėkime vieni kitiems gyvo tikėjimo, kurį turėjo tie septyni broliai kankiniai ir prievartai nenusilenkę visų amžių krikščionys.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

 

* * *

Romanas Guardinis († 1968). Keturi klausimai

Girdėdami, kaip iškilmingai Jėzus įžengia į Jeruzalę, žodžiu ir veiksmu išreikšdamas savo valią, kad būtų atpažintas kaip Mesijas, artimiausiomis dienomis tikimės išvysti jį dalyvaujantį įnirtingose kovose. Tačiau tai, ką perskaitome, nustebina. Kaip turėtume nusakyti Jėzaus laikyseną tomis dienomis? Ką gi Jis iš tiesų daro? Ar Jis kovoja? Aišku, Jis nieko neišsižada. Iki pat galo neatšaukia savo reikalavimų. Neatmeta galimybės, kad galės būti išgirstas. Jo karalystė vis dar gali ateiti. Vadovaujantieji asmenys dar gali Jį priimti, tauta dar gali į Jį atsigręžti. Tačiau taip pat akivaizdu, kad nuosprendis jau priimtas, kad Jo kelias veda mirtin. Jis nekovoja tam, kad patrauktų savo pusėn tautą ar jos vadovus; tačiau Jis ir neatsitraukia vien pasyviai laukti savo lemties. Tad ką gi galų gale daro Jėzus?

Kitaip nepasakysi – Jis iki galo vykdo tai, kas Jam pavesta. Jis ir toliau sako tai, kas turi būti pasakyta. Jis ir toliau liudija tai, kas svarbiausia. Jis ir toliau kelia Dievo reikalavimus. Tam Jis neturi iš anksto parengto plano, tačiau elgiasi pagal kiekvienos valandos aplinkybes. Jis nei atsitraukia, nei puola; nei pasiduoda, nei stengiasi laimėti. Jis užbaigia. Jis daro tai, ką galiausiai išsakys prieš pat mirtį: „Atlikta.“ (Jn 19, 30) Iš čia tokia šių dienų galybė ir apsisprendimų gausa ir kartu ypatinga ramybė. Viskas išaiškinta. Jei kas nors iki šiol dar buvo miglota, dabar išreiškiama visu aiškumu.

Todėl kai kurios tarpusavyje susijusios scenos įgauna ypatingos reikšmės. Čia užduodami keturi klausimai. Kas klausia, kaip klausia ir koks atsakymas pasigirsta ir kaip jis yra priimamas – visa tai atskleidžia, ką norima pasakyti.

Fariziejai yra šios šalies konservatoriai, ortodoksai, atkaklūs šventosios tradicijos gynėjai ir aistringi nacionalistai. Kitoje pusėje – sadukiejai: išsilavinę kosmopolitai, besimėgaujantys gyvenimu skeptikai. Iki šiol jie nesikišo į naujai iškilusio mokytojo reikalus. Jiems nepatinka toks religinis atkaklumas, tokia apsisprendimo reikalaujanti, pranašiška jėga. Jie tikrai pasakytų, kad tokie dalykai „ne jų skonio“. Vis dėlto pamažu šis reikalas tampa jiems pavojingas. Jie nuogąstauja susidursiantys arba su politiniais sunkumais, arba dar blogiau – su religine pranašo diktatūra. Taigi jie įsikiša, prisidengę ironiška pranašumo mina.

Sadukiejai netiki prisikėlimu, todėl jie atmeta ir nemirtingumą. Jiems egzistuoja tik apčiuopiamas, žemiškas gyvenimas. Tai yra skepticizmas. Jį išduoda jau pats klausimo pobūdis. Jame slypi kažkokia ironiška nepagarba visam kam, galbūt net spąstai. Kaip atsakys Jėzus į klausimą, į kurį iš esmės nenorima išgirsti jokio atsakymo, nes toks klausimas tėra klasta ir tiesos atmetimas? Jėzus elgiasi taip, kaip ir kitais atvejais. Jis parodo, kad šis klausimas, nepaisant jo tariamo išmintingumo, yra kvailas ir piktas. Kad nėra tokio anapusinio pasaulio, kuriame jis galiotų, nes prisikėlimas ir tolimesnis gyvenimas, sekant šiuo klausimu, būtų ne kas kita, kaip tik dabartinės klausiančiųjų būties pratęsimas. Tačiau virš šios žemiškosios būties erdvės atsiveria kita, tikroji. Iš čia, iš Apreiškimo, iš Dievo, gyvojo Dievo galybės aiškėja tikrasis prisikėlimas – tokio gyvenimo proveržis, kuriame Dievo pasiuntiniai ir jais tikintys jau dabar yra gyvi.

O rezultatas vėl toks pats – priešininkai nutyla. Jie šalti. Jie neatsiveria. Jie pasilieka tokie, kokie buvo. Ne, jie sugėdinti, įtūžę ir laukiantys kitos progos.

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Evangelijos skaitynį       2019-11-15 10:29

komentuoja bernardinai.lt kun. Vladimiras Solovej: “kun. Vladimiras Solovej

Žydų tradicija teigia, kad Nojus statė arką 120 metų. Tai yra tiek, kiek Dievas skyrė žmogui gyventi. Nojaus kaimynai ir gentainiai visa savo gyvenimą stebėjo žmogų, kuris sausumos viduryje statėsi didžiulį laivą, ir tai jiems nesukėlė jokios reakcijos, jokios abejonės, jokio klausimo. Jiems svarbu buvo tik tai, kas vyksta čia ir dabar: valgė ir gėrė, pirko ir pardavinėjo, sodino ir statėsi. Jie buvo tikri, kad taip bus visada.

Viešpats nenori mūsų užklupti netikėtai. Jis nespendžia mums spąstų ir nenori mūsų pergudrauti. Priešingai. Jis per visą mūsų gyvenimą duoda mums ženklų, kurie turėtų atverti prieš mūsų akis kitokį gyvenimo matmenį – viltį to, kas dar turi įvykti, be ko žmogus nesijaus išsipildęs ir nebus laimingas. Kokie tai yra ženklai? Arka – šis žodis hebrajų kalboje gali reikšti taip pat ir Žodį. Tai pirmas ženklas. Biblija, kurią mes turime pasidėję kažkur lentynoje… Biblija – Žodis, atveriantis mus amžinybei, ne vien tik gyvenimo be pabaigos kiekybės prasme, bet visų pirma kokybės (dieviškumo) prasme. Atrodo, jog mes esame taip apsipratę su Biblija kaip Nojaus kaimynai su jo arka. Biblija yra, ji nestebina, nekelia klausimų. Kitas ženklas: Kryžius. Krikščioniška tradicija Nojaus arką interpretuoja kaip Kryžiaus pirmavaizdį. Ant kryžiaus, ant to medžio gabalo žmonija buvo išgelbėta iš nuodėmės tvano.

Biblija ir Kryžius – visas mūsų gyvenimas teka jų akivaizdoje. Biblija – lentynoje, Kryžius – ant sienos (arba) ir ant krūtinės. Jie skelbia Viešpaties meilę, kuri turi būti papildyta Jo atėjimu.”

Šio penktadienio Evangelijos       2019-11-15 6:53

skaitinys (Išm 13, 1–9)

  Paikais apsigimę anie žmonės buvo,
  kur Dievo buvimo suprast neįstengė.
  Jie matė tikslingai sukurtą pasaulį,
  o to, kurs iš tikro yra, nesuvokė.
  Regėdami darbus, nematė dirbėjo.
  Tai ugnį, tai vėją, tai judantį orą,
  žvaigždėtąjį skliautą, patvinusią jūrą,
  dangaus žibintus jie vis laikė dievaičiais.
  Tad jei, sužavėti jų grožio,
  pasaulio dievais juos palaikė,
  tai būtų galėję taipogi suvokti,
  jog daug žavingesnis yra jų Valdovas;
  nes grožio Leidėjas yra juos sukūręs.
  Jei stebina juos jų jėga ir galybė,
  tai būtų galėję taipogi suvokti,
  kiek daug galingesnis yra jų Kūrėjas.
  Juk iš kūrinių didingumo ir grožio
  įmanoma spręsti apie jų Kūrėją.
  Bet jiems nereikėtų perdėm priekaištauti:
  gal ieško jie Dievo ir nori surasti,
  bet vis pasiklysta.
  Jie tiria jo darbus,
  sustoję prie išorės jų apgaulingos;
  nes tai, ką jie mato, gražu iš tikrųjų!
  Taipogi negalima jų ir išteisint:
  jei savo protu jie ištyrė pasaulį,
  kodėl jo Valdovo pirma nesurado?
(Ps 18, 2–5)

  Skelbia dangus Dievo garbę.

  Skelbia dangus Dievo garbę,
  apie jo rankų darbus žvaigždėtasis skliautas byloja.
  Šią bylą kartoja diena būsimai dienai,
  o naktis – ateinančiai nakčiai.
  Čia ne tie žodžiai ir ne tos kalbos,
  kurių skambesio nebūtų girdėti.
  Per visą žemę eina jų aidas,
  jų kalbesys – ligi kraštui pasaulio.

(Lk 21, 28)

  Aleliuja. – Atsitieskite ir pakelkite galvas,
                nes jūsų išvadavimas arti. -  Aleliuja.

Šio penktadienio Evangelija       2019-11-15 6:51

skelbia apie laikų pabaigos įvykius. Evangelija (Lk 17, 26–37)

  Jėzus tarė mokiniams:
  „Kaip yra buvę Nojaus laikais, taip bus ir Žmogaus Sūnaus dienomis. Žmonės valgė, gėrė, tuokėsi, kol atėjo diena, kai Nojus įlipo į laivą. Tuomet ištiko tvanas ir visus sunaikino.
  Ar ne taip dėjosi ir Loto laikais? Žmonės valgė ir gėrė, pirko ir pardavinėjo, sodino ir statėsi. O tą dieną, kada Lotas paliko Sodomą, iš dangaus ėmė kristi ugnis su siera ir visus sunaikino. Šitaip bus ir tą dieną, kai apsireikš Žmogaus Sūnus.
  Kas tą dieną bus ant stogo, o jo daiktai viduj, tenelipa žemyn jų pasiimti, o kas laukuose, tenegrįžta namo. Prisiminkite Loto žmoną! Kas stengsis išsaugoti savo gyvybę, tas ją pražudys, o kas ją pražudys, tas ją atgaivins.
  Sakau jums: tą naktį dviese miegos vienoje lovoje, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi moterys mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta“.
  Tada jie atsiliepė: „O kurgi, Viešpatie?“
  Jis atsakė: „Kur bus lavonų, ten sulėks ir maitvanagiai“.

Jota       2019-11-14 18:54

Nebecituoja, užmigo:) smile.

Jota       2019-11-14 17:13

Pats čia tikriausiai ir miegi?

Dievo karalystė nėra šou,       2019-11-14 15:42

spektaklis, ir tikrai nekarnavalas, – sakė popiežius homilijoje.Pasak popiežiaus, fariziejų užduotas klausimas buvo paprastas ir geranoriškas. Šis klausimas pasikartoja Evangelijoje ne vieną kartą, galima prisiminti Šv. Joną Krikštytoją, kuris, būdamas kalėjime, pasiuntė savo mokinius, kad šie paklaustų Jėzaus, ar jis yra tasai, kuris turėjo ateiti, ar laukti kito. Klausimas pasikartoja ir netiesiogiai „Jei tai tu, nuženk nuo kryžiaus!“ Ir visuomet išlieka abejonė ir smalsumas apie tai, kada ateis Dievo karalystė?!

Jėzus atsako: „Dievo karalystė jau yra tarp jūsų!“. Jėzus, paskelbdamas apie šią „Gerąją naujieną“, Nazareto sinagogoje perskaitęs Izaijo pranašystę sako, kad šie Rašto žodžiai išsipildė „šiandien“ jų tarpe. Kaip sėkla, kuri pasėta ima dygti iš vidaus, taip ir Dievo karalystė auga nepastebimai tarp mūsų.

O kas leidžia sėklai sudygti, augti? Tai Dievas, Šventoji Dvasia, esanti mumyse. O Šventoji Dvasia yra romumo dvasia, nuolankumo dvasia, paklusnumo dvasia, paprastumo dvasia. Tai Ji, kuri leidžia vidujai augti Dievo karalystei, ne pastoraciniai planai, didūs dalykai… Ne, tai Dvasia, veikianti nepastebimai. Ji augina ir tam tikru momentu pasirodo vaisius, sakė popiežius.

Dievo karalystė visuomet būna staigmena, nes yra Viešpaties suteikta malonė. Jėzus paaiškina, kad Dievo karalystė neateina, kad patrauktų dėmesį: „Ir niekas nepasakys: ‘Štai ji čia arba ten!‘“. Dievo karalystė nėra spektaklis, arba dar baisiau, nėra karnavalas, nors dažnai taip galvojama, sakė popiežius.

Dievo karalystė neapsireiškia puikuodamasi, ar didžiuodamasi, ji nemėgsta reklamos: ji nuolanki, nepastebima, šitaip ji auga. Manau, kad žmonės, kai žiūrėjo į Jėzų palydinčią jo motiną sakė: „Ten jo mama!“. Ji – švenčiausia iš moterų, tačiau nepastebimai, nes tuomet niekas nežinojo apie Dievo karalystės slėpinį, apie Dievo karalystės šventumą. Ir kai ji buvo po Sūnaus kryžiumi, žmonės sakė: „Nelaiminga moteris, sūnus kriminalinis nusikaltėlis, vargšė moteris“.

Dievo karalystė visuomet auga nepastebimai, nes mumyse yra Šventoji Dvasia, kuri, sakė popiežius, leidžia jai sudygti, kad atneštų vaisių.

Visi esame pašaukti eiti Dievo karalystės keliu. Tai pašaukimas, tai malonė. Ji – nemokama, jos nenupirksi. Tai Dievo mums suteikiama malonė. Ir visi mes, krikštytieji, savyje turime Šventąją Dvasią. Koks mano santykis su Šventąja Dvasia, su ta, kuri manyje augina Dievo karalystę? Tai klausimas, kurį visi mes šiandien galime kelti sau: ar tikiu, ar tikrai tikiu, kad Dievo karalystė yra tarp mūsų? Ji nepastebima, ar labiau mėgstu spektaklį?

Popiežius homiliją užbaigė kviesdamas melsti Šventosios Dvasios malonės, idant stipriai mumyse, Bažnyčioje sudaigintų Dievo karalystės sėklą taip, kad išaugtų didelė, daugeliui suteiktų prieglobstį ir atneštų šventumo vaisius.

Manau       2019-11-14 15:36

kad visi mes nelabai mėgstame kritikos ir tikrai viskas išgaruoja, bet Viešpats yra labai sumaningas, iš visokio blogio padaryti patį nuostabiausią ir tik man tinkantį gėrį. Nuolankumas ir nusižeminimas yra tai, kai praėjus negandai, žmogus ne burnoja, bet dėkoja už jam duotą išbandymą, nes mato tame Dievo malonę.

Ar cia       2019-11-14 14:08

Kalbate apie save. Setonas taip pat megsta tik apie kitus burnoti.

Jota       2019-11-14 11:25

Kaip lengva pačiam prisipažinti, koks aš blogas, koks pilnas puikybės, koks negeras… Ir netyčiom duoti kitiems suprasti, kaip kenčiu (suprask, koks esu didvyris). O kai tik kas nors kitas pabando ką nors panašaus pasakyti apie tave, tuomet išgaruoja visas nusižeminimas ir nuolankumas.

Manau       2019-11-14 10:13

Kaip mums sunku priimti tai, kad norint patekti į Dievo karalystę, reikia iškęsti daug vargo ir kančios, būti visų niekinam ir atmestam. Kodėl? Galiu pasakyti tik apie save, nes aš nei milimetro nepajudėčiau Dievop, jei neturėčiau šių išbandymų; tik kai man bloga, labai bloga prisimenu Dievą. O puikybė, ta mūsų prigimtinė nuodėmė, tai vis lenda ir lenda, o kai nepelnytai mane paniekina, tada, vauuu, kokia širdis graudi tampa. Jei neturėčiau kančios, tai tikrai tapčiau furija NR.1. Tad su nuolankumu priimu man duodamus visus išbandymus, kad tik širdyje neprarasčiau Viešpaties džiaugsmo ir ramybės.

Pamąstykime apie Dievo Karalystę       2019-11-14 7:33

kartu su kun. Vladimiru Solovej: “Dėl ko Jėzui reikėjo daug iškentėti ir būti atmestam? Ar dėl to, kad užkliuvo šio pasaulio galingiesiems – Pilotui, Erodui, aukščiausiajai žydų teismo tarybai? Ar tai tik politinio religinio konflikto neišvengiamybė? Nieko panašaus. Graikiškas Evangelijos tekstas išreiškia vidinę būtinybę, poreikį, pareigą. Jam reikia būti atmestam, kadangi toks yra Jo pasirinkimas, vidinis įsipareigojimas, kylantis iš nuodėmės sužeisto žmogaus dramos ir jo pagydymo priemonių pažinimo. Jis nenori ir negali pasielgti kitaip. Jis privalo įeiti į atmetimo, kančios, nukryžiavimo ir mirties patirtį.

Ar tai yra kažkokia nauja mazochizmo rūšis? Niekam nesuprantamas žavėjimasis kančia ir skausmu? Visiškai ne. Tai yra mūsų Dievo determinacija susitikti su mumis būtent ten, kur mes Jį atmetame. Jis trokšta įeiti į mūsų netikėjimo ir mūsų nuodėmės tikrovę. Būtent šio mūsų vidaus – mąstymo, sprendimų, pasirinkimų vietos – Jis negali apleisti. Jam reikia čia įeiti. Tuo tarpu mes nenorime Jo čia sutikti, mums nepatinka apie tai kalbėtis, mes nejaučiame tokio poreikio. O Jis būtent čia ieško susitikimo su mumis. Tai yra Jo misija. Jis atėjo tam, kad gelbėtų tai, kas pražuvo. Jis yra gydytojas, kurio reikia ligoniams, o ne sveikiesiems. Tam tikra prasme Jo nedomina tai, kas mumyse yra sveika, kadangi tai yra Jo šlovė, o Jis… savo šlovės neieško. Jį domina mūsų liga, nes Jis ieško mūsų laimės ir šlovės. Ir dėl to yra pasiruošęs numirti vergo mirtimi.

Ar galima tokio Dievo bijoti? Ar galima tokio Dievo neįsileisti į pačią mūsų vidinės netvarkos ir nuodėmės gelmę? Galima, deja…

Ketvirtadienio Evangelijos skaitinys       2019-11-14 7:31

Iš Išminties knygos: skaitinys (Išm 7, 22–8,1)

  Yra išminty supratimo dvasia, ji
  šventa, savita, tūleriopa, lengvutė,
  judri, paslanki, be dėmės, aiškiaregė,
  meilinga, mylėtoja gėrio, drauginga,
  nevaržoma, daranti gera, drauginga,
  tvirta, galima patikėti, bebaimė;
  ji viską pajėgia ir pastebi visa;
  jinai į visas gi dvasias prasiskverbia:
  į mąstančias, grynas, pačias dvasiškiausias.
  Matai, išmintis ir už judrų judresnė,
  kadangi tyra – ji visur prasiskverbia.
  Ji – Dievo galybės dvelkimas švelnusis,
  jinai – Visavaldžio didybės sklidimas
  skaistus; taigi ji be dėmės, be šešėlio.
  Jinai – atspindys amžinosios šviesybės,
  nedrumzlinas veidrodis Dievo didybės,
  gerumo ir jo tobulybės paveikslas.
  Jinai – tik viena, betgi viską pajėgia;
  pati nesikeičia, o naujina visa.
  Ji amžiais kilniosiose sielose sklinda
  ir jas pranašais bei šventaisiais padaro.
  Tik tą Viešpats Dievas temyli,
  kas su išmintim bičiuliaujas.
  Mat ji ir už saulę gražesnė,
  pralenkia net žvaigždę skaidriausią,
  jinai pranašesnė už šviesą,
  po jos gi naktis vėl sutemsta,
  anos neįveikia piktybės.
  Jinai viešpatauja galingai
  nuo krašto pasaulio lig krašto –
  puikiausiai vairuoja visatą.

(Ps 118, 89–91. 130. 135. 175)

  Amžinas tavo, Viešpatie, žodis.

  Amžinas tavo, Viešpatie, žodis,
  tvirtas kaip dangūs.

  Kartų kartomis tvers tavo ištikimybė;
  tu tvirtus pamatus žemei padėjai, ir ji tebestovi.

  Tavo žodžių skaidrumas apšviečia,
  neišmanėlius gali pamokyt.

  Pažvelk giedru veidu į savo tarną,
  išmokyki mane savo mokslo.

  Tegu mano siela tavo garbei gyvuoja,
  tegelbsti mane tavo nuostatai.

Jn 15, 5

Aleliuja. – Aš esu vynmedis, o jūs šakelės,– sako Viešpats. –
              Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių. –  Aleliuja.

Ketvirtadienio Evangelija       2019-11-14 7:28

vėl kalba apie Dievo karalystę: Evangelija Lk 17, 20–25

  Fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo karalystė, Jėzus paaiškino: „Dievo karalystė ateina nepastebimai. Ir niekas nepasakys: ‘Štai ji čia arba ten!’ Nes Dievo karalystė jau yra tarp jūsų“.
  Jis tarė mokiniams: „Ateis dienos, kai jūs geisite išvysti bent vieną vienintelę Žmogaus Sūnaus dieną, ir nepamatysite. Jums sakys: ‘Štai jis čia! Štai ten!’ – Neikite ir nebėkite paskui juos! Kaip tvykstelėjęs žaibas nušviečia viską nuo vieno dangaus pakraščio iki kito, taip savo dieną pasirodys ir Žmogaus Sūnus.
  Bet pirmiau jam reikės daug iškentėti ir būti šios kartos atmestam“.

labai patiko kun. Gabrieliaus Satkausko homilija       2019-11-13 20:48

per “Marijos” radiją. Labai išmintingas komentaras http://www.marijosradijas.lt/transliacijos/155276-2019-11-13-00-40-dievo-zodis.html

mila.       2019-11-13 14:43

Manau, kad dėkojimo esmė yra tai, kad mes pasirinktume asmeninį santykį su Jėzumi. Jėzui mūsų padėkų nereikia, jų reikia mums patiems, kad bendraujant su Juo, visiškai pasveiktumėm. Sveikoje sieloje - sveikas kūnas. Taip, jei mes pasiaiškintumėm iš dvasinės pusės, o ne iš kūno,  tad tikrai, mūsų kūnas yra sieloje, kurios, deja… mes nematome, nes esame ribotame, labai ribotame suvokime. Patiko man dr.diakono Beno Ulevičiaus palyginimas apie mūsų savivoką apie dvasinius dalykus su aplinkos supratimu išmatvimų sisitemoje, t.y. mes gyvename trimatėje - aukštis, ilgis, plotis ir viską vertiname per šią dimenciją. Tarkim, atsirado “sutvėrimas”, kuris gyvena dvimatėje erdvėje, tad žmogų jis mato, kaip tašką, nes aukščio jam neduota suvokti. Taip yra ir su mumis, mes susivokiame tik trimatės erdvės vaizdinius. O štai dvasinė plotmė yra 1000… kartų tobulesnė, todėl, mes, “riboti sutvėrimai”, nieko nematome, kas vyksta paralelinėje erdvėje.

Evangelijos komentaras       2019-11-13 10:18

kun. Vladimiras Solovej: Raupsų liga visus suvienodina. Kančios akivaizdoje nebelieka socialinių ar etninių skirtumų. Visus juos suvienija neviltis, kuri verčia maldauti Mokytoją iš Nazareto pagalbos. Viešpats juos išklauso ir siunčia pas šventyklos kunigus gauti pasveikimo, kurio dar nėra (nota bene), raštą. Pasveikimas yra kelionė, tai yra tikėjimo kelias. Atsivertimas neįvyksta akimirksniu, tam reikia daugelio gyvenimo tikėjimu metų.

Devyni sirgę raupsais žydai pamatę, kad yra pasveikę, ir atlikę viską, ko reikalauja švarumo ritualo protokolas, grįžo į savo namus. Vienintelis grįžęs pas Jėzų yra samarietis. Atgavus kūno sveikatą tautinė ir socialinės atskirtis sugrįžo. Samarietis neturi kunigų, pas kuriuos galėtų nueiti, nei šventyklos, kadangi pastaroji tų pačių žydų buvo sugriauta, todėl jis grįžta pas tą Kunigą ir Šventyklą, kurios dėka pasveiko. Jėzus su kartėliu pastebi, jog dešimt pasveiko ir tik vienas buvo išgelbėtas. Nepaprastai sunku pagydyti nedėkingumą!

Mes galime atgauti kūno sveikatą, tačiau sielos sveikatai reikia atsivertimo, valios ir vidinio nusiteikimo, reikia kad pagijimas užkrėstų visą mūsų būtį. Jėzus nėra vienas iš stebukladarių ar burtininkų, kuris galėtų pakeisti įrašus mūsų paciento kortelėje. Netiesa, kad sveikata yra svarbiausia, kaip esame įpratę vieni kitiems kartoti. Yra svarbesnių dalykų: išgelbėjimas. Būti išgelbėtiems, tai būti sąmoningiems, jog esame mylimi, esame gyvame santykyje su Dievu Tėvu, esame Jo širdyje, todėl nesame našlaičiai, apleisti savo ligų vergai, esame Dangiškojo Tėvo vaikai, išgelbėti, išlaisvinti – laisvi.

Šios dienos Evangelijos       2019-11-13 10:15

skaitinys ir psalmė ypač aktualūs šios dienos peripetijoms:  (Išm 6, 1–11)

  Klausykit, karaliai, galvon įsidėkit:
  jums mokytis reikia, pasaulio valdovai!
  Tik jūs paklausykit, kurie viešpataujat
  ir mėgstat didžiuotis, kad valdote liaudį!
  Jūs valdžią iš Viešpaties turit,
  šią galią Aukščiausias jums davė!
  Visus jūsų darbus jis stebi
  ir tiria, ką veikti galvojat.
  Turėtumėt jo karalystei tarnauti,
  bet jums nepatiko teisingi sprendimai;
  Įstatymo jūs nesilaikėt –
  nevykdėte Viešpaties valios.
  Todėl jis netrukus ateis ir nubaus jus.
  Didiesiems jo teismo sprendimas bus griežtas.
  Mažasis sulauks pagailos, atlaidumo,
  galingiesiems bausmės taipogi galingos.
  Visatos Valdovas juk nieko nebijo,
  nereikia jam lenktis prieš jokią didybę.
  Jisai gi sukūrė ir didį, ir mažą –
  visi jo apvaizdai tolygūs, vienodi.
  Bet griežtą ataskaitą duos, kas galingas.
  Šiais žodžiais į jus, kunigaikščiai, kreipiuosi,
  kad imtutės proto ir išvengtute blogio.
  Kas šventą dalyką už šventą ir laiko,
  tas pats šventas tampa; kas vykdyt jį stengias,
  tas apsaugą randa. Todėl mano žodžių
  ieškokit ir siekit – juose jūs atrasit
  pamokymą gerą.
(Ps 81, 3–4. 6–7)

  Tu, Dieve, pakilki – tu žemę teiski.

  „Ginkit visus skriaudžiamuosius, našlaičius,
  beturčių, paniekintų saugokit teises.
  Vargšus, prispaustuosius vaduokit,
  traukite juos iš nedorėlių rankos“.

  Esu aš pasakęs:
  „Visi jūs dievai, Aukščiausiojo sūnūs.
  Tačiau jūs mirsit kaip kiti žmonės,
  krisit kaip kiekvienas žemės galiūnas“.

(1 Tes 5, 18)

Aleliuja. – Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų
              Kristuje Jėzuje. – Aleliuja

Šios dienos Evangelija       2019-11-13 10:12

mus primena, kaip svarbu dėkoti: Evangelija (Lk 17, 11–19)

  Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos.
  Įeinant į vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“
  Pažvelgęs į juos, Jėzus pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ Ir beeidami jie pasveiko.
  Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė ant žemės Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis.
  Jėzus paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę kaip tik šitas svetimtautis!“
  Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgydė tave“.
 

Mums labai sunkiai suvokiama       2019-11-12 9:50

šios dienos Evangeliją, kun. Vladimir Solovėj komentuoja taip: Pokalbyje su apaštalais Jėzus jiems pateikia tris klausimus, į kuriuos atsakymai yra visiškai akivaizdūs ir atspindi anuo metu vyravusius šeimininko ir tarno santykius. Veikiausiai tokie santykiai mums yra nepriimtini, o trečias klausimas gali mus netgi erzinti: Argi samdiniui dėkojama, kad jis atliko, kas jam liepta?Tačiau Jėzus neketina kelti socialinio teisingumo ar vergovės panaikinimo klausimo, nei atsiliepti į profsąjungų reikalavimus. Jėzus siekia paaiškinti, kokia yra pagrindinė tikinčio žmogaus savybė.
Vakar skaitėme Evangelijos ištrauką, kurioje mokiniai prašė Jėzaus sutvirtinti jų tikėjimą, o Jėzus tarsi negirdėdamas jų prašymo ima kalbėti apie tikėjimo stebuklą, kuris yra tarnystė. Šiam stebuklui paaiškinti Jis pateikia apaštalams akivaizdžius ano meto tarno ir šeimininko santykius. Tarno prigimtis yra tarnauti, ir tam, kad jis vykdo tai, kas jam priklauso, nėra jokio nuopelno. Taip kaip rožė nieko nenusipelno dėl to, kad kvepia, ar vynmedis neturi jokių nuopelnų dėl to, kad neša vaisių, priešingai – jei jis neduotų vaisių – būtų tiesiog iškirstas. Taip ir tikintysis, t. y. tas, kas pasilieka asmeniniame santykyje su Jėzumi yra tarnas – tai priklauso jo prigimčiai – tikėti Jėzumi reiškia būti tarnu.
Jėzaus evangelinio perversmo esmė – tarno nuostatos priėmimas. Pats didžiausias stebuklas įvyksta tuomet, kai žmogus, užuot siekęs būti šeimininku ir valdyti, prisiima įsipareigojimą tarnauti. Vienintelis šeimininkas yra Dievas, o tikinčiojo didžiausias išaukštinimas yra būti Jo tarnu. Plaukianti iš tikėjimo tarnystė daro stebuklus.

Šio antradienio Evangelijos       2019-11-12 9:27

skaitinys ir psalmė:
(Išm 2, 23–3,9)

  Juk žmogų ne mirčiai gi Dievas sutvėrė –
  jį savo esybės paveikslu padarė.
  Per velnio pavydą mirtis atsirado
  ir žudo kiekvieną, kas jam atsiduoda.
  Teisių žmonių sielos – apvaizdoje Dievo;
  daugiau nebelies jų mirtinės kankynės.
  Akims neišmanėlių jie jau numirę;
  kad jie mus paliko, paikiesiems – nelaimė;
  su kuo išsiskyrė, atrodo išnykę.
  Tuo tarpu teisieji ramybėje ilsis.
  Nors žmonės ir mato, kad bausmę jie kentė,
  bet nemirtingumo viltis juos lydėjo.
  Trumpai pakentėję , patirs jie daug gero.
  Mat Dievas juos bandė ir tinkamus rado.
  Jisai juos ištyrė lyg auksą lydykloj
  ir priėmė juos lyg atnašą brangią.
  Teisme paskutiniam žibės jie kaip žvaigždės.
  Kaip kibirkštys blykčios, šiaudams užsidegus.
  Tautų bus teisėjais, turės visą valdžią,
  o jų amžinasis Valdovas bus Viešpats.
  Kas Viešpačiu kliaujas, pažins visą tiesą;
  jis ištikimuosius globos savo meile:
  šventiesiems malonę ir pagailą teikia,
  visiems išrinktiesiems atlygina gausiai.

Ps 33, 2–3. 16–19

  Aš visuomet Viešpatį gerbsiu.

  Aš visuomet Viešpatį gerbsiu,
  mano burna šlovins jį nuolat.
  Tuo mano siela didžiuojas,
  Tegu nuskriaustieji tai girdi ir džiaugias.

  Į teisiuosius Viešpats žvelgia maloniai,
  ausys jo girdi jų šauksmą.
  Nuo piktavalių nusigręš Viešpaties veidas,
  ir nieks nebeminės žemėj jų vardo.

  Šaukias teisieji - juos Viešpats išgirsta,
  iš visų nelaimių juos gelbi.
  Artimas Viešpats sugrudusiai širdžiai,
  išvargintas sielas pagydo.
Aleliuja. – Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio,
              ir mano tėvas jį mylės;
              mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. – Aleliuja.

Šio antradienio Evangelija       2019-11-12 9:23

Lk 17, 7–10

  Jėzus kalbėjo:
  Kas iš jūsų turėdamas samdinį artoją ar piemenį, jam grįžus iš lauko, sako: ‘Tuojau sėsk prie stalo’? Argi nesako: ‘Prirenk man vakarienę. Susijuosk ir patarnauk, kolei aš valgysiu ir gersiu, o paskui ir tu pavalgysi ir atsigersi…’? Argi samdiniui dėkojama, kad jis atliko, kas jam liepta?
  Taipogi jūs, atlikę visa, kas jums buvo pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti’“.

ah1>>> 22:20       2019-11-12 0:31

sūduviai ne šykštūs, sūduviai elitas,  net knygoje G. Kulikauskas “Lietuvio kodas”  rašoma, o pavyduoliams pavydas bambą graužia,  Pakartoto įstatymo knyga 4:24, pagal Bibliją. Todėl sūduviams gyvenantiems pakankamume nėra niekam ko pavydėti tuo labiau garbinti pavydų dievą ar pavydaus dievo tarną, na o kur pavydas ten melas, meluojama iš pavydo kad kažko nepasiekei, kažko neturi kad apjuodintum tą kuris geresnis, ar bent būtum lygus su juo kuriam pavydi. Ir niekas manęs neapšėrė surūdijusiais lašiniais.

> 22:20       2019-11-11 23:06

Tai štai kas! Sūduviai šykštūs, apšėrė parūdijusiais lašiniais, tai dabar žmogeliukas visą rudenį ir ,,važiuoja į Tryškius”, anot Valančiaus.

> Ahui 18:34       2019-11-11 23:02

Ir - ką? Kiek mokykloje turėjai iš teksto suvokimo - apvalų nulį ar nulį su pliusu?

ah1       2019-11-11 22:20

suduviui Jėzaus Kristaus reikalavimas būti ubagu, varguoliu kad patektum dangun niekada nebuvo patrauklus - jau vien pavadinimas suduva kalba pats už save, į “suduvą“sutelpa viskas kas gerai :  sodai čia, sodybos čia, tvarka čia - soduose medžiai simetriškai sodinami “organizuoja” erdvę, tvarką, patogumą, grožį, gausą, pakankamumą  ir… sūdytus lašinius dar parūkytus be kurių Sūduva ne Sūduva - Sūduvoje skaniausių  rūkytų lašinių  rūkyklos ir sūdyklos. Net Jėzus Kristus meldėsi soduose ir mokinius mokino soduose.

> 17:00       2019-11-11 21:54

Truputį pataisysiu 4 punktą. To, kas egzistuoja amžinai, pradžia yra Dieve. O toliau sutinku. Kiti punktai - atsiprašau, bet š... su bruknėm.

Kas Dievo valios nevykdo,       2019-11-11 20:24

t.y. nepriima tai kas yra ne tik gera, bet ir blogą, to platusis kelias baigiasi ties pragaro vartais. Kas yra pragaras? Pragaras yra Dievo nebuvimas, o tai ir reiškia neviltis, baimė, dvasios šaltis, nes šilumą širdyje sukuria tik Dievas.

Nusivylęs...., tai yra didelė nuodėmė,       2019-11-11 20:20

nes patikėjo šėtono gundymu. Adomas ir Ieva taip pat keliavo iš rojaus nusivylę.

Jota katalikui       2019-11-11 19:10

“Žmogaus amžinasis gyvenimas buvo ir prieš biologinį pradėjimą. Mes, gyvendami savo amžinąjį gyvenimą, esame laikinai atsidūrę šiame laiko ir erdvės taške.”
Tai tu nesukurtas?

ah1>2019-11-11 17:50       2019-11-11 18:34

Būtent   Jėzus Kristus pats sakė kad yra pasiųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis, o apšatalams liepė ganyti avis, pagal Bibliją. Kas to nežinot pasiskaitykit Bibliją kad žinotumėt.

Nusivylusiam katalikui       2019-11-11 17:50

Tau niekas nesakė, kad mintis materiali ir nuolat kartojama pildosi? Tuo savo amžinu nusivylimu prisišauksi depresiją ir nusikakošinsi. Užuot nuolat nusivylinėjęs verčiau jau lavintumeisi ir siektum geriau pažinti pasaulį ir save. O dabar - ar daug skiriesi nuo to, kuris čia nuolat avis gano ir turbūt iš psichiatrinės skelbia šūduvos ,,filosofijas”.

Nusivylęs katalikas       2019-11-11 17:12

Na ir skaitinys iš lietuviškojo šventojo rašto:
http://alkas.lt/2019/11/10/sekmadienio-sakme-jei-dievas-nores/

Nusivylęs katalikas       2019-11-11 17:00

Na, o dabar savo trigrašį kyštelsiu aš.
1. Skaitome istoriją apie Antiochą ir nukankintus aštuonis asmenis. Ir taip yra visur, kur susiduria skirtingos ( kartais, netgi panašios ) religijos. Nebent humanistai stengiasi to išvengti. Todėl ne veltui sąmokslo teorijos įtaria, kad religijos tam ir kuriamos, kad žmonės tarpusavyje pjautųsi.
2. O dabar apie įstatymus. Jėzus Kristus užakcentavo tik du įstatymus. Visi kiti - iš esmės yra tik rekomendacijos…
3. Apie kūno iš numirusiųjų prisikėlimą. Mano tėtė pasakojo, kad kai mokėsi tikybos, jam buvo aiškinama, kad žmogus iš numirusiųjų kelsis toks, koks buvo 33 metų. ( O jeigu žmogus buvo invalidas ? ). Šiais laikais netgi oficialioji teologija jau kalba ne apie kūno iš numirusiųjų prisikėlimą, o apie naujų dvasinių kūnų sukūrimą.
4. Apie amžinąjį gyvenimą. Viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Kas egzistuoja amžinai, pradžios negali turėti. Tad ir žmogaus amžinasis gyvenimas negali prasidėti po mirties. Žmogaus amžinasis gyvenimas buvo ir prieš biologinį pradėjimą. Mes, gyvendami savo amžinąjį gyvenimą, esame laikinai atsidūrę šiame laiko ir erdvės taške.

ah1       2019-11-11 16:11

amžinas gyvenimas tai tik nuolatinis kaitos dėsnis, transformavimasis į kitą būseną vienokią ar kitokią pagal sūduvietišką pasaulėžiūrą

ah1       2019-11-11 16:01

pasaulėžiūra turėtų būt formuojama žinojimu o ne tikėjimu ir tik žinojimas yra tiesa, o ne tikėjimas mnelais. Net Ir Jėzus Kristus sakė kad Tiesa jus išlaisvins.Aš žinau kad tiesa yra laikas, praeitis,dabartis, ateitis apjungimi ketvirtuoju neapčiuopiamu, nepavaizduojamu elementu laiku/ Brahma, laikas/ aukščiausia esybė, o žydų  pasakos niekada nenugalės Suduvos/Dosnios tikrai žemės egregoriuas - vien pasakų per maža. Pagal gamtos dėsnį panašus traukia panašų tik dosni/ suda(sanskrite) tikai/va žemė  savaime formuoja visapusiško dosnumo egregorių - sūduva, godai-gotai europos šaknys, o suduvių nunešos Indijon ir išsaugotos žinios vedove/ vedose Upanišadose senesnės nei elohiminiai ir jahvistiniai šaltiniai pagal Bibliją ir Upanišadas. Žydų pasakos tikriems suduviams buvo ir liks svetimos, čia suduvoje tvarką daro laikas/ Brahma ir gyvenama laiko/Brahmos ritmu. Kai ateima laikas - suduviai viską meta šalin ir daro tai ką reikia daryti laiku ir todėl gyvenama pakankamume-suduviškai.

Patiko šios dinos Evangelijos       2019-11-11 10:15

komentaras, kurį rašė Vincas Kolyčius

Trumpa šios dienos Evangelija, bet paliečia tris svarbias temas; papiktinimą –vedimą į nuodėmę, atleidimą ir tikėjimo galią. Jėzus pabrėžia, kad „papiktinimai neišvengiami, bet vargas žmogui, per kurį jie ateina“. Ar galime įsivaizduoti jeigu mums ant kaklo būtų užmauta girnapusė ir būtume įmesti į gilų ežerą? Tai Jėzaus palyginimas, parodąs koks vargas tam žmogui, kuris papiktina kitus ir veda į nuodėmę. Jis perspėja mus visus: „Taigi sergėkitės!“

Girdėjau vieną pasakojimą apie vieną seną žmogų, kuris jau buvo prie mirties, bet buvo labai neramus ir susirūpinęs. Kunigas jį paklausė, kodėl jis toks neramus. Senelis jam papasakojo, kad, būdamas dar paauglys, kaime prie kryžkelės pamatė stulpą, prie kurio buvo prisegtos kelio kryptys. Jis pasilipo ir pakeitė tuos kelrodžius, atsukdamas į priešingą pusę. Dabar jis galvoja ir nerimsta, kiek keleivių nuvažiavo klaidinga kryptimi. Kunigas nuramino jį ir užtikrino, kad Dievas jam atleidžia. Aišku, jam neužrišo ant kaklo girnų akmens. Bet šios dienos Evangelijoje Jėzus kalba apie kitokius papiktinimus.

Toliau Jėzus kalba apie atleidimą. Ne tris kartus, ne septynis, bet visada, net ir keletą kartų per dieną. Atleisti net savo priešams, atleisti tiems, kurie mus yra skaudžiai užgavę. Prisiminkime pal. Joną Paulių ll, kuris, išgijęs po pasikėsinimo į jį, nuvyko į kalėjimą, susitiko su tuo turku, kuris į jį šovė, norėdamas nužudyti, ir jam atleido. Neatleidimas yra lyg kokia mūro siena, per kurią mes negalime patirti Dievo malonės. Atleidimas išlaisvina ne tik mus, kai atleidžiame, bet ir tuos, kurie yra mums nusikaltę. Esu matęs, kad visiškas nuoširdus atleidimas išgydo net fizines ligas.

Ir trečia – Jėzus kalba apie didžiausią jėgą pasaulyje – tikėjimą; „Jei turėtumėte tikėjimą, kaip garstyčios grūdelį...“ Tikintysis yra tarytum suaugęs su Dievu. Jis ne tik gyvena, bet ir veikia Dievo vardu. „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Žyd11, 1). Visas apaštalo Pauliaus laiško žydams vienuoliktas skyrius labai vaizdžiai kalba apie tikėjimą. Verta paskaityti. Su mažu tikėjimo grūdeliu Dievas gali atnaujinti pasaulį. Visi mes esame išgyvenę įvykius, kurie tarsi milžiniški medžiai užtveria mums kelią, ir nieko kito nebelieka, kaip tik bandyti nustumti tuos medžius į šalį ir toliau eiti gyvenimo taku. Tada lieka tik malda: „Viešpatie, nežinau, kodėl tai įvyko, nežinau kiek ilgai tai tęsis, tačiau pasitikiu Tavimi visa savo būtybe, visomis jėgomis, kad ištverčiau šią situaciją“. Toks tikėjimas ir pasitikėjimas išraus mūsų baimę bei nerimą, pakeisdamas juos ryžtu ir viltimi.

Prašykime Šventosios Dvasios, kad ji liepsnotų mūsų širdyse ir sustiprintų mūsų tikėjimą ir pasitikėjimą Tėvo meile ir Jėzaus auka dėl mūsų ant kryžiaus.

Labai aktuali šios dienos Evangelija       2019-11-11 9:47

kurią papildo skaitinys iš Išminties knygos: Išm 1, 1–7

  Pamilkit teisybę, pasaulio valdovai!
  Tegu jūsų mintys į Viešpatį kyla:
  gryna širdimi jo ieškokit maldingai!
  Jį gali surasti, kur juo nedvejoja,
  jis tiems apsireiškia, kur juo pasikliauja.
  Kreivi samprotavimai skiria nuo Dievo:
  kas jojo galybę bandyti išdrįsta,
  jis veja šalin kaip įžūlų beprotį.
  Pas piktadarį išmintis nesilanko
  ir nuodėmės vergo širdy negyvena.
  Šventoji Dvasia – drausmingumo kvėpėja:
  ji priešinas klastai, nemėgsta paikysčių
  ir dreba visa, neteisybę pamačius.
  Tai draugiška žmogui dvasia – išmintis,
  bet negali nebausti šmeižiko liežuvio.
  Jo mintys slapčiausios juk žinomos Dievui:
  jis permato širdį, kalbas jo supranta.
  Pasaulyje pilna gi Viešpaties dvasios –
  ji apima visa, jai žinoma viskas.
  (Ps 138, 1–10) Amžinybės kely, Viešpatie, būk man vadovas!

  Ištyręs esi mane, Dieve, pažįsti,
  žinai, kada sėdu, keliuosi.
  Iš tolo matai, ką galvoju,
  žinai, ar žingsniuoju, ar einu gulti.
  Tau žinomi visi mano takeliai.

  Nespėja mano liežuvis žodžio pratarti,
  kai tau viskas aišku.
  Apglėbęs iš priekio ir nugaros pusės,
  laikai ant manęs savo ranką.
  Ne man tą stebuklą suprasti, kaip tu viską pažįsti,
  ne man juk pasiekti tavo aukštybes.

  Kur aš pasislėpsiu nuo tavo dvasios,
  kur nuo tavo veido pabėgsiu?!
  Jei žengsiu į dangų, ir tu tenai būsi,
  jei leisiuos mirties karalijon, tavęs neišvengsiu.

  Jeigu aušros sparnus pasiimsiu
  ir nulėksiu, kur baigiasi jūros,–
  ir tenai vedžios mane tavo rankos,
  laikys mane tava dešinioji.
(Fil 2, 15–16)

  Aleliuja. – Jūs spindite tarsi žvaigždės visatoje.
              Tvirtai laikykitės gyvenimo žodžio.

Labai aktuali šios dienos Evangelija       2019-11-11 9:42

Evangelija (Lk 17, 1–6)

  Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
  „Papiktinimai neišvengiami, bet vargas žmogui, per kurį jie ateina. Jam būtų geriau, jei ant kaklo būtų užmauta girnapusė ir jis būtų įmestas jūron, negu papiktintų bent vieną iš šitų mažutėlių.
  Taigi sergėkitės! Jei tavo brolis nusikalsta, pabark jį ir, jeigu jis gailisi, atleisk jam. Jei jis septynis kartus per dieną tau nusižengtų ir septyniskart kreiptųsi į tave, sakydamas: ‘Gailiuosi’,– atleisk jam“.
  Apaštalai prašė: „Sustiprink mūsų tikėjimą“.
  O Viešpats atsakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje’, – tai jis jūsų paklausytų“.

Nusivylęs katalikas       2019-11-11 8:28
Kaip taikliai pastebėta       2019-11-10 22:17

“Jis iki galo vykdo tai, kas Jam pavesta. Jis ir toliau sako tai, kas turi būti pasakyta. Jis ir toliau liudija tai, kas svarbiausia. Jis ir toliau kelia Dievo reikalavimus. Tam Jis neturi iš anksto parengto plano, tačiau elgiasi pagal kiekvienos valandos aplinkybes. Jis nei atsitraukia, nei puola; nei pasiduoda, nei stengiasi laimėti. Jis užbaigia. Jis daro tai, ką galiausiai išsakys prieš pat mirtį: „Atlikta.“ (Jn 19, 30) Iš čia tokia šių dienų galybė ir apsisprendimų gausa ir kartu ypatinga ramybė. Viskas išaiškinta. Jei kas nors iki šiol dar buvo miglota, dabar išreiškiama visu aiškumu.” Romanas Guardinis. Lygiai taip Jėzus liepė ir Pilotui, siekti tiesos. Štai tokia yra TIESA. Ši tiesa labiausiai ir nepatinka šėtonui, nes jis prieš ją tampa nuogas ir matomas. Sakykite tiesą, kad ir kas be nutiktu. Aišku, nuo pasaulio gausite į kuprą, bet už tai regėsite dangaus karalystę dar šioje žemėje.”....... Iš čia, iš Apreiškimo, iš Dievo, gyvojo Dievo galybės aiškėja tikrasis prisikėlimas – tokio gyvenimo proveržis, kuriame Dievo pasiuntiniai ir jais tikintys jau dabar yra gyvi.

O rezultatas vėl toks pats – priešininkai nutyla. Jie šalti. Jie neatsiveria. Jie pasilieka tokie, kokie buvo. Ne, jie sugėdinti, įtūžę ir laukiantys kitos progos.“R.G.

ah1       2019-11-10 21:00

Dievas yra sudeginanti ugnis - Pakartoto įstatymo knyga 4:24, pagal Bibliją. Abraomui dievas kalbėjo iš ugnies… “Sudeginanti ugnis” Biblijinis dievas, ugnyje deginamos aukos Biblijoje ir Inkvizicijos laužuose, ugnyje Abraomas ketino sudeginti savo sūnų, paskersti kaip gyvulį savo sūnų  ir sudeginti.

ah1       2019-11-10 20:32

tai kad mirusieji neprisikelia po skrodimo, tam ir buvo sugalvotas mirusiųjų skrodimas kad   baigtūs zombių marširavimai, kas pasiteisino 100 proc.  ir su tuom pasibaigė mirusių vaikštynės.


Rekomenduojame

Vygintas Gontis. Kaip deklaracijas apie žinių ekonomiką paversti atsakinga valstybės viešojo sektoriaus bei mokslo ir studijų politika

Liudvikas Jakimavičius. Partijos ir išdavikai

Povilas Gylys. Kas Jums, profesoriau Janeliūnai?

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (III)

Algimantas Rusteika. Metodiniai patarimai. Subalansuota LRT indrėms ritutėms, bet tinka ir ... žmonoms

Geroji Naujiena: Kad vaikščiotume Viešpaties šviesoje!

Regina Terleckienė. Sukilėlio likimas. Iš carinių baudėjų nagų ištrūkęs sukilėlis

Tomas Baranauskas. Vienas faktas yra neabejotinas

Nuo bačkos. Europarlamantarė Aušra Maldeikienė: konservatoriai man verti pagarbos, nes ...

Vygantas Malinauskas. Griūna dar vienas propagandos stereotipas

Kamilė Šeraitė. Kas vagia Lietuvos istoriją?

Povilas Gylys. Kodėl vieni skandalai eksponuojami, o kiti pridengiami?

Ramūnas Aušrotas. Lyčių lygybės prievaizdų užmačios

Leonas Merkevičius. „Perversmininkų“ bylos naujienos

Tautos forumo rezoliucija dėl LRT laidos „Spalvos. Gėjai tėčiai“

Valdas Vasiliauskas. „Mūsiškių“ premjera: nei bravo, nei švilpimo. Nieko

Vygintas Gontis Statistikos departamentui: kaip susidaro tie 0,6% BVP, kuriuos neva skiriame mokslui ir studijoms? Ir kodėl jų niekas daugiau nemato?

Liudvikas Jakimavičius. Ir pasklido kvapas

Rasa Čepaitienė. Baubinimas

Vokietija įveda sienų kontrolę: Europos be sienų svajonė žlugo negrįžtamai?

Vytautas Radžvilas. Ne rinkiminio turgaus prekeivių, bet kovojanti partija!

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva yra teisinė valstybė? (II dalis)

Pirmą kartą paskelbtas žydų žudikų Paneriuose sąrašas

Jie labai myli kultūrą

Algimantas Rusteika. Kodėl aš negaliu jos pamiršti?

Vytautas Sinica. Drakoniška? Absoliučiai. Proporcinga? Ne. Ar tai atgrasytų nuo atitinkamų pažeidimų ateityje? Neabejoju

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (II)

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva tebėra yra teisinė valstybė?

Geroji Naujiena: Mūsų Viešpats Jėzus Kristus – Visatos Valdovas

Kodėl signatarui sopa širdį dėl Lietuvos?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.