Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: „Juk tai Viešpats!“

Tiesos.lt redakcija   2016 m. balandžio 10 d. 1:02

2     

    

Geroji Naujiena: „Juk tai Viešpats!“

Jėzus vėl pasirodė mokiniams prie Tiberiados ežero. Pasirodė taip.

Buvo drauge Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus sūnus ir dar du kiti mokiniai. Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti“. Jie pasisiūlė: „Ir mes einame su tavimi“. Jie nuėjo ir sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo.

Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama.

O Jėzus jiems tarė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“

Tie atsake: „Ne“.

Tuomet jis pasakė: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite“. Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės.

Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“ Išgirdęs, jog tai esąs Viešpats, Simonas Petras persijuosė palaidinę, – mat buvo neapsirengęs, – ir šoko į ežerą. Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli kranto – maždaug už dviejų šimtų mastų – ir atitempė tinklą su žuvimis.

Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį ir duonos. Jėzus tarė: „Atneškite ką tik pagautų žuvų“. Petras įlipo į valtį ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokia gausybė, tačiau tinklas nesuplyšo. Jėzus jiems tarė: „Eikite šen pusryčių!“. Ir nė vienas iš mokinių nedrįso paklausti: „Kas tu esi?“, nes jie aiškiai matė, jog tai Viešpats. Taigi Jėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems, taipogi žuvies.

Tai jau trečią kartą pasirodė mokiniams Jėzus, prisikėlęs iš numirusių.“ (Jn 21, 1–14)

Šiandienos Evangelija dar kartą paliudija: Dievą pažinsime tik įsileidę Jį į savo gyvenimą, tik paklusę Jo balsui išvysime nuostabą keliantį Jo veikimą savo kasdienybėje.

Atsiliepdami į Jėzaus kvietimą dalytis su Juo gyvenimu ir bendryste, melskimės asmeniškai ir bendruomeniškai už Lietuvą Tiesoje – kad patyrę Jo ištikimąją meilę ir dosnumą, ir patys Jį pamiltume, kad išgyvenę tą džiaugsmą, jog Jėzus yra su mumis, juo ir pasidalytume.

Mons. Artūras Jagelavičius. Mūsų meilės Dievui istorija

„Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį ir duonos.“ Nežymus, bet kartu labai iškalbingas Jėzaus meilės apaštalams gestas. Apaštalams, pavargusiems nuo naktinės žvejybos ir nusivylusiems dėl nesėkmės, Jėzus pasiūlo pavalgyti. Rodos, koks paprastas meilės ir draugiškumo gestas, bet sykiu ir koks didis, nes jį daro pats Kristus. Dievas myli žmogų ir Jam svarbūs net mažiausi jo rūpesčiai. Jėzus nekeršija apaštalams, kad šie jį paliko vieną kančios valandą, priešingai, Jis pats jų ieško ir jiems padeda. Jis neužmiršta žmonių, kurie pasitiki Juo ir meldžiasi. Dievas taip myli žmogų, kad žmogus net nesupranta, kodėl taip yra.

Šiandien Dievas per prisikėlusį Jėzų Kristų moko mus tikrosios meilės. Kokios pagrindinės dabartinio žmogaus, kartu ir krikščionio, meilės sampratos klaidos?

Pirmoji klaida – manyti, kad nieko nėra taip lengva, kaip mylėti. Tačiau tai prieštarauja kasdienei mūsų patirčiai, liudijančiai visiškai priešingai. Kiek šeimų sukuriama galvojant, kad besituokiantys vienas kitą karštai myli, ir į tai sudedama tiek daug vilčių bei svajonių, bet pasirodo, kad meilei reikia pastangų ir aukojimosi. Antroji klaida – daugeliui žmonių meilės problema kyla pirmiausia todėl, kad jie nori būti mylimi, bet ne patys nori mylėti ir mokytis mylėti.

Psichoanalitikas Erichas Fromas knygoje „Turėti ar būti?“ rašo: „Ar gali žmogus meilę turėti? Tai būtų įmanoma, jeigu meilė egzistuotų kaip kažkoks daiktas, kurį žmogus gali turėti. Tačiau meilė ne daiktas, meilė – tai aktas, tai veikla. Ji suprantama kaip rūpinimasis, kaip dvasinis ryšys, jausmai, džiaugsmai.“ Žmonės dažnai kartoja „Aš be tavęs negaliu gyventi“ norėdami išreikšti meilės dydį. Tačiau iš tikrųjų šiuose žodžiuose slypi egoizmas, pagrindinis šių žodžių akcentas yra juos sakančio žmogaus jausmai. Aš negaliu be tavęs gyventi, man blogai, man tavęs reikia, kad tu mane mylėtum. O kur dingsta tavo meilė kitam? Štai kodėl vokiečių filosofas ir matematikas Gotfridas Leibnicas sakė: „Mylėti – tai kito meilėje rasti savo laimę.“

Trečioji meilės sampratos klaida – daug žmonių neskiria įsimylėjimo ir susižavėjimo nuo tikrojo meilės jausmo. Tai susiję ir su žmogaus meile Dievui. Labai daug žmonių mano, kad nieko nėra taip lengva, kaip mylėti Dievą. Mes labai dažnai laukiame, kad Dievas mus mylėtų. Mums atrodo, kad jeigu vykdysime religinius įsakymus, įgysime Dievo meilę. Apaštalui Petrui tenka mokytis Jėzaus meilės mokykloje. Galime prisiminti daug įvykių Evangelijoje, kur Jėzus apaštalui Petrui parodo, kas yra tikroji meilė. Kad ir Petro pašaukimo scena: „Nuo dabar žmones žvejosi“ – argi šiais žodžiais nepasakoma tiesa apie darbą, susijusį su meile kitam žmogui? Žvejo darbas – tai Gerosios Naujienos skelbimo apie Dievo meilę žmonėms ir tarp žmonių sinonimas. Apaštalui Petrui reikia būti pasiruošusiam dirbti ir kentėti skelbiant Evangeliją. Arba štai kita pamoka Petrui: „Eik šalin, šėtone, nes tu mąstai ne Dievo, bet žmonių mintimis.“ Tai buvo sunkus momentas Petrui, bet būtinas, kad suprastų: svarbu ne būti mylimam, bet mylėti. Suprasti meilę kaip pasiruošimą atiduoti viską, net savo gyvybę, ypač tada, kai atgal gausi tik panieką.

O kai Petrui atrodė, kad jis jau viską išmoko, tuomet atėjo laikas dar vienai labai skaudžiai pamokai: į Petro žodžius: „Viešpatie, aš pasiruošęs kartu su tavimi eiti ir į kalėjimą, ir į mirtį! Jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš! Jei man net reikėtų mirti kartu su tavimi, vis tiek aš tavęs neišsiginsiu!“, Jėzus liūdnai atsakė: „Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi.“ Mes visi gerai žinome, kokia tai buvo sunki pamoka Petrui: kelias nuo Dievo įsimylėjimo iki tikros, ištikimos meilės. Petras graudžiai verkdamas suprato: meilė – nelengvas dalykas. Neužtenka susižavėjimo ir entuziazmo.

Kad sukurtume tikrą krikščionišką gyvenimą, būtinas tvirtas pamatas, t. y. žodžius paversti darbais. „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ – šis išraiškingas Kristaus ir jo mokinio Petro dialogas tampa ne tik Evangelijos pagal Joną pabaiga, bet ir vainikuoja skausmingą Jėzaus meilės mokyklos procesą. Triskart pakartotas žodis „myliu“ atveria naują šv. Petro gyvenimo puslapį. Nes Kristaus Prisikėlimas kviečia mus drąsiai žengti Jėzaus pėdomis, kviečia liudyti savo tikėjimą ir meilę Atpirkėjui. Todėl nenustebkime, jeigu netikėtai išgirsime Jėzaus klausimą: „...ar myli mane?“ Ką atsakysime? Ar neteks verkti iš gėdos? Juk dažnai mūsų meilės Dievui istorija tokia panaši į Kristaus išsigynusio Petro istoriją.

Melskime Viešpatį, kad visada galėtume atsakyti: „Myliu Tave, Viešpatie, visa siela, visa širdimi ir visomis jėgomis.“

baznycioszinios.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Jahvė       2016-04-10 15:45

Jėzus Kristus Jahvės tarnas, pagal Šventą raštą.
VIEŠPATS yra JAHVĖ pagal šventą raštą.
Kokie VIEŠPATS/JAHVĖS tikslai skaitykit Senąjį testamentą/ penkiaknygę/ Torą.
Jėzus Kristus liepė mylėti JAHVĘ, pagal Šventą raštą.

realistas       2016-04-10 14:58

Jei numirėlis pabėgo iš kapo tai numirėlis nebuvo miręs o tik apsimetęs kad numirė.


Rekomenduojame

Iš propagandos frontų. Marius Ivaškevičius: „Aš asmeniškai renkuosi Tiesą“

Vladimiras Laučius. Sušimašinta Lietuva

Vytautas Radžvilas. Apie vienašališkas „dekonstrukcijas“ ir keistas Eurasia Daily bei lrt.lt sąsajas

Valdas Vasiliauskas. Ar Lietuva turi sostinę?

Linas V. Medelis. Sąmokslo teorija: kaip skęsta Lietuva

Vidmantas Valiušaitis. Kai istorikai ima bijoti faktų

Vitalijus Karakorskis: „Tai yra valstybės šantažas“

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie vieną mažą raidelę

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.