Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Didžiojo Ketvirtadienio Naujiena: Jis parodė mums savo meilę iki galo

Tiesos.lt redakcija   2021 m. balandžio 1 d. 20:20

9     

    

Geroji Didžiojo Ketvirtadienio Naujiena: Jis parodė mums savo meilę iki galo

Velykų vakarienės nuostatai

Viešpats kalbėjo Mozei ir Araonui Egipte: „Tegu šis mėnuo jums pradeda mėnesių eilę, tegul jis būna pirmasis metų mėnuo. Paskelbkite visai Izraelio bendruomenei: ‘Dešimtą šio mėnesio dieną kiekvienas tegu parūpina savo šeimynai, savo namams, avinėlį. Jeigu šeimyna būtų per maža avinėliui suvalgyti, jį tegul ima susidėjęs su savo namų artimiausiu kaimynu, žiūrėdamas, kad pakankamai būtų asmenų avinėliui suvalgyti. Tasai avinėlis privalo būti be ydos, patinėlis, vienmetis – ėraitis arba ir ožaitis. Jį palaikykite iki keturioliktos šio mėnesio dienos. Tada susirinkusi visa Izraelio bendruomenė pavakare avinėlius tepapjauna. Reikia paimti avinėlio kraujo ir juo patepti šonines ir viršutinę durų staktas namų, kuriuose avinėlis bus valgomas. Tą naktį reikia suvalgyti mėsą. Iškeptą ant ugnies reikia suvalgyti ją su nerauginta duona ir karčiomis salotomis.

O valgyti avinėlį turėsite šitaip: susijuosę strėnas, apsiavę kurpėmis kojas, laikydami rankoje lazdą. Jį valgykite paskubomis! Bus gi Viešpaties Pascha – perėjimas. Tą naktį aš eisiu per Egiptą ir išžudysiu visus jo pirmagimius – žmonių ir galvijų. Įvykdysiu teismą visiems Egipto dievaičiams; aš – Viešpats. O kraujas ant staktų namų, kur jūs gyvenate, bus jus saugantis ženklas; pamatęs kraują, pro jus aš praeisiu, ir jūsų neištiks ta nelaimė, kuria nubausiu Egiptą. Šią dieną privalote kas metai minėti. Ją švęskite amžiais, kartų kartomis, kaip iškilmę Viešpaties garbei’“ (Iš 12, 1–8. 11–14).

* * *

Laiminimo taurė yra bendravimas Kristaus kraujyje

Kuo gi aš Viešpačiui atsidėkosiu
už visa gera, ką man padarė?
Išganymo taurę pakelsiu,
Viešpaties vardą kartosiu.
Viešpaties akyse didžiai brangūs
mirštantys jo teisieji.
Viešpatie, aš tavo tarnas,
tavo tarnas – sūnus tavosios tarnaitės.
Tau padėkos auką aukosiu,

šauksiuosi Viešpaties vardo.
Aš Viešpačiui įžadus atitesėsiu
prieš visą jo tautą. (Ps 115, 12–13. 15–18)

* * *

Kada tik valgote ir geriate, jūs skelbiate Viešpaties mirtį

Broliai! Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui“.
Tuo pačiu būdu po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui“.
Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis (1 Kor 11, 23–26).

* * *

Parodė jiems savo meilę iki galo

Tai buvo prieš Velykų šventę. Jėzus, žinodamas, jog atėjo metas jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo. Vakarienės metu, kai velnias jau buvo įkvėpęs Judo Iskarijoto širdin sumanymą išduoti jį, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu.
Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs.
Taip jis prieina prie Simono Petro.
Šis jam sako: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“
Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“.
Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“
Jėzus jam sako: „Jei tavęs nenuplausiu, neturėsi dalies su manimi“.
Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik kojas, bet ir rankas, ir galvą!“
Jėzus į tai atsakė: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi“.
Jis mat žinojo apie savo išdavėją ir todėl pasakė: „Jūs ne visi švarūs“.

Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane ‘Mokytoju’ ir ‘Viešpačiu’, ir gerai sakote, nes aš toks ir esu.
Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti.
Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jn 13, 1–15).

* * *

Didįjį Ketvirtadienį, kaip jokią kitą dieną, aštriausiai išgyvename kraštutinumus: meilę ir išdavystę, atlaidumą ir kančią, viltį ir nusivylimą.
Pasitikėdami Jo ištikima ir ištverminga meile kiekvienas asmeniškai ir/ar bendruomenėje junkimės maldoje ir už Lietuvą Tiesoje: Jo meilės vedami, per tarnystę artimui, įveikime nuo Jo atskyrusią kalčių, neištikimybės ir nevilties bedugnę, kad augtume tikėjimu, meile ir viltimi.

* * *

Šv. Ireniejus Lionietis († apie 202). Kristaus Kūnas ir Kraujas
 
Jeigu kūnas nebūtų išgelbėtas, tai nei Viešpats savo krauju mus atpirko, nei Eucharistijos taurė nėra bendrystė su jo krauju, nei duona, kurią laužome, nėra bendrystė su jo kūnu. Kraujas yra ne iš kitur, kaip iš venų ir kūno ir kitos žmogiškosios substancijos, kuria tikrai tapęs Dievo Žodis savo krauju mus atpirko. Taip pat ir Apaštalas sako: „Kuriame turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą“ (Ef 1, 7). Ir kadangi esame jo kūno nariai ir iš kūrinijos gauname maistą, o kūriniją jis pats mums teikia, savo saulei nurodydamas tekėti ir lietui lyti taip, kaip pats nori; šią taurę, kuri yra iš kūrinijos, pripažino esant jo kraujo, kuriuo stiprinasi mūsų kraujas; ir šią duoną, kuri yra iš kūrinijos, patvirtino esant jo kūną, kuriuo stiprinasi mūsų kūnai.

Tad kuomet ir pripildyta taurė, ir paruošta duona priima Dievo Žodį ir tampa Eucharistija Kristaus Kraujo ir Kūno, kuriais stiprinasi ir iš kurių susidaro mūsų kūno substancija, – kaip galima neigti, kad kūnas esti tinkamas priimti Dievo dovaną, amžinąjį gyvenimą, kūnas, kuris gauna maistą iš Kristaus Kūno ir Kraujo ir yra jo narys? Taip pat ir palaimintasis apaštalas sako Laiške efeziečiams: „Mes gi esame jo kūno nariai, iš jo kūno ir iš jo kaulų“ (Ef 5, 30), šitaip sakydamas ne apie kokį dvasinį ir neregimą žmogų – „dvasia juk neturi kūno nei kaulų“ (Lk 24, 39), – bet apie jo sandarą, kuri yra kaip tikro žmogaus, sudaryta iš kūno, gyslų ir kaulų, kuri stiprinasi iš taurės – jo Krauju ir duona – jo Kūnu.

Vynmedis, pasodintas žemėje, savu laiku duoda vaisių, ir „kviečio grūdas, nukritęs į žemę“ (plg. Jn 12, 24) ir apmiręs daugeriopai išauga per Dievo Dvasią, palaikančią visa. Vėliau žmonių išmanymas jiems leidžia naudotis šiais vaisiais, kurie, priimdami Dievo Žodį, tampa Eucharistija, Kristaus Kūnu ir Krauju, – taip ir mūsų kūnai, iš jų gavę peno, paguldyti žemėje ir joje apmirę, savo laiku prisikels, nes Dievo Žodis suteiks jiems prisikėlimą, „garbei Dievo Tėvo“, kuris šį mirtingą [kūną] apgaubia nemirtingumu ir gendančiam dovanoja negendamybę, nes Dievo galybė iki galo įvykdoma silpnume.

* * *

Popiežius emeritas Benediktas XVI

Įdėmiai įsiklausydami į Evangeliją, kojų mazgojimo įvykyje galime įžiūrėti du skirtingus aspektus: mazgojimas, Jėzaus dovanojamas mokiniams, pirmiausia yra tiesiog Jo paties veiksmas – tai švarumo, jiems siūlomo gebėjimo bendrauti su Dievu dovana. Tačiau tada dovana virsta pavyzdžiu, užduotimi daryti tą patį vienas kitam.

Bažnyčios tėvai šį dvejopą kojų mazgojimo aspektą išreiškė žodžiais sacramentum ir exemplum.

Sacramentum šiame kontekste reiškia ne vieną iš septynių sakramentų, bet visą Kristaus slėpinį nuo įsikūnijimo iki kryžiaus ir prisikėlimo: ši visuma tampa gydanti ir pašventinanti jėga, žmones perkeičianti jėga, tampa mūsų metabasis, mūsų perkeitimu į naują būties formą, atsiveriant Dievui ir bendraujant su juo. Tačiau ši nauja būtis, kurią jis mums be jokio mūsų nuopelno dovanoja, mumyse turi virsti naujo gyvenimo dinamika.

Dovanos ir pavyzdžio visuma, mūsų atrandama pasakojime apie kojų mazgojimą, apskritai būdinga krikščionybės esmei. Krikščionybė, palyginti su moralizmu, yra didesnis ir visiškai kitoks dalykas. Pradžioje yra ne mūsų darbas, mūsų moralinis pajėgumas. Krikščionybė pirmiausia yra dovana: Dievas dovanoja save mums – jis dovanoja ne kokį nors dalyką, bet save. Ir tai vyksta ne tik pradžioje, mūsų atsivertimo akimirksnį. Jis nuolatos lieka tuo, kuris save dovanoja. Jis vis iš naujo siūlo mums savo dovanas. Visada yra pirma mūsų.

Todėl pagrindinis buvimo krikščionimi aktas yra Eucharistija – dėkingumas už buvimą apdovanotam, džiaugimasis nauju gyvenimu, kurį Jis mums duoda.

Vis dėlto nesame pasyvūs dieviškojo gerumo gavėjai. Dievas apdovanoja mus kaip asmeninius bei gyvus partnerius. Dovanotoji meilė yra „visų mylėjimo“ dinamika, ji trokšta būti mumyse iš Dievo kylančiu nauju gyvenimu. Taip galime suprasti žodžius, pasakojimo apie kojų mazgojimą pabaigoje Jėzaus adresuojamus mokiniams ir mums visiems: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą“ (Jn 13, 34).

„Naujo įsakymo“ esmė – ne nauja ir sunki norma, kurios iki šiol nebuvo. Naujo įsakymo esmė – mylėti kartu su Juo, kuris pirmas mus pamilo.

Šaltinis: bažnyčioszinios.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Didysis penktadienis       2021-04-2 5:01

Iš Jono Pauliaus II enciklikos apie Dievo gailestingumą 
DIVES IN MISERICORDIA (1980 m.)

Didžiojo penktadienio įvykiai, o prieš tai malda Getsemanės sode, iš esmės keičia visą meilės ir gailestingumo apreiškimo mesijinėje Kristaus pasiuntinybėje eigą. Tasai, kuris „vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas“ „visokias ligas bei negales“, pats tampa labiausiai vertas pasigailėjimo ir kelia užuojautą suimtas ir išjuoktas, pasmerktas ir nuplaktas, erškėčiais apvainikuotas, prikaltas prie kryžiaus ir ant jo baisiose kančiose atiduodąs dvasią.
Kaip tik jis labiausiai vertas gailestingumo ir nesulaukia jo iš žmonių, kuriems darė gera, o artimieji nepajėgia jo apginti ir išvaduoti iš persekiotojų rankų. Toje paskutinėje mesijinėje kelionėje išsipildo Kristuje pranašų žodžiai, o pirmiausia Izaijo pranašystė apie Jahvės tarną, kurio žaizdomis esame pagydyti.
Kaip žmogus, kuris tikrai ir baisiai kenčia, Kristus Alyvų sode ir Kalvarijos kalne kreipiasi į Tėvą – į tą Tėvą, kurio meilę žmonėms skelbė, apie kurio gailestingumą visais savo poelgiais liudijo. Bet Tėvas jo neapsaugo nuo baisios mirties ant kryžiaus. „Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme“,– parašys šv. Paulius, tais keliais žodžiais aprėpdamas visą kryžiaus slėpinio gilumą, o drauge ir dieviškąjį atpirkimo tikrovės platumą.
Atpirkimu galutinai ir lemiamai apsireiškia Dievo šventumas, absoliuti jo tobulumo pilnatvė: teisingumo ir meilės pilnatvė, kai teisingumas yra meile pagrįstas, iš jos išauga ir jos siekia. Kristaus kančia ir mirtis, tas faktas, kad Tėvas neapsaugojo savo Sūnaus, bet „dėl mūsų pavertė jį nuodėme“, absoliutų teisingumą atskleidžia per tai, kad Kristus kenčia ir miršta už žmonijos nuodėmes.
Pasirodo tam tikras teisingumo „perteklius“, kai žmogaus nuodėmę kompensuoja Dievo – Žmogaus auka. Tas tikrai dieviškojo užmojo teisingumas gimsta grynai iš meilės – iš Tėvo ir Sūnaus meilės – ir subręsta vien meilėje.
Dėl tos priežasties Kristaus kryžiuje apreikštas Dievo teisingumas yra „pagal Dievo mastą“, nes kyla iš meilės ir meile subrandina išganymo vaisius.
Dieviškasis atpirkimas neapsiriboja pačiu nuodėmės pasmerkimu: meile jis dar labiau atgaivina žmoguje tą kuriamąją galią, kurios dėka žmogus vėl įžengia į pilnutinį gyvenimą ir iš Dievo trykštantį šventumą. Tasai atpirkimas visapusiškai ir iki galo apreiškia gailestingumą.
Vertė  „Bažnyčios žinios“

Didysis penktadienis       2021-04-2 4:59

Evangelijos
Mąstymas
Prašyti Nukryžiuotojo kontempliacijos ir mano širdies perkeitimo malonės

Pasistengsiu suplanuoti savo meditaciją koplyčioje arba bažnyčioje priešais „Jėzaus kalėjimą“, jei įmanoma, 15 valandą. Norėsiu būti su Jėzumi Jo kančios, merdėjimo ir mirties valandomis. Įsižiūrėsiu į Nukryžiuotąjį.

*

Susitelksiu ties Jėzaus merdėjimu ir mirtimi. Stosiu po Kryžiumi kartu su Marija. Prisiglausiu prie Jos ir prašysiu, kad padėtų man tyloje kontempliuoti mirštantį Jėzų. Kartu su Ja gilinsiuosi į Jėzaus paskutinius žodžius.

*

„Moterie, štai tavo sūnus“. Susitiksiu su Jėzaus žvilgsniu. Jis žvelgia į mane su meile, nors ir alpdamas iš skausmo. Jėzus merdėja ir galvoja apie mane. Atiduoda mane savo Motinai. Kontempliuosiu Jėzaus meilę.

*

„Štai tavo Motina“. Jėzus gyvena kenčiančioje Marijos širdyje.  Joje galiu visada Jį atrasti. Su meile įsižiūrėsiu į Mariją, o kartu su Ja žvelgsiu į Jėzų.

*

„Trokštu“. Ilgiau pasiliksiu prie Jėzaus prisipažinimo. Gilinsiuosi į jį ir prašysiu Jo, kad apreikštų man savo troškimą, kad juo pasisotinčiau ir gyvenčiau pagal jį. Atiduosiu Jėzui savo blogus troškimus, dėl kurių Jis kenčia ir miršta.

*

„Atlikta“. Įsmeigsiu savo žvilgsnį į Jėzų, kuris miršta. Pamatysiu Jo pervertą širdį.  Ilgesnį laiką liksiu susikaupime ir kartosiu širdyje: „Visa tai padarei dėl manęs!“. Po to: „Myliu Tave, Jėzau!“.

*

Prieisiu prie Marijos, kuri laiko glėbyje mirusį Jėzų. Prašysiu Jos, kad priglaustų mane kartu su Jėzumi. Išpažinsiu: „Motina, mokyk mane ištikimybės ir meilės Jėzui, net iki mirties“.

Kasdienapmastau.lt

Didysis penktadienis       2021-04-2 4:57

Evangelija (Jn 18, 1–19, 42)

  Jėzus su savo mokiniais nuėjo anapus Kedrono upelio, kur buvo sodas. Jis ir mokiniai įžengė į sodą. Jo išdavėjas Judas taip pat žinojo tą vietą, nes Jėzus ir jo mokiniai dažnai ten rinkdavosi.
  Taigi Judas, gavęs kareivių būrį ir aukštųjų kunigų bei fariziejų tarnus, atėjo su žibintais, deglais, ir ginklais. Jėzus, žinodamas visa, kas jo laukia, išėjo į priekį ir paklausė: „Ko ieškote?“
  Jie atsakė: „Jėzaus iš Nazareto!“
  Jėzus tarė: „Tai aš“. Jo išdavėjas Judas irgi stovėjo tarp jų. Kai Jėzus ištarė: „Tai aš“, jie atšoko atgal ir parpuolė ant žemės.
  O jis vėl juos klausė: „Ko ieškote?“
  Jie atsakė: „Jėzaus iš Nazareto!“
  Jėzus atsiliepė: „Jau sakiau jums, kad tai aš. Jei manęs ieškote, tai leiskite šitiems pasišalinti“. Taip turėjo išsipildyti jo pasakytieji žodžiai: „Iš tavo man pavestųjų, nepražudžiau nė vieno“.
  Simonas Petras, kuris turėjo kalaviją, išsitraukė jį, smogė vyriausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam dešinę ausį. Tarnas buvo vardu Malkus.
  Bet Jėzus sudraudė Petrą: „Kišk savo kalaviją į makštį! Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!“
  Būrys, jo vadas ir žydų tarnai suėmė Jėzų, surišo ir nuvedė pirmiausia pas Aną. Mat jis buvo anų metų vyriausiojo kunigo Kajafo uošvis. O Kajafas buvo žydams pataręs: „Geriau tegu vienas žmogus numiršta už tautą“.
  Paskui Jėzų nusekė Simonas Petras ir dar vienas mokinys. Tas mokinys buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu ir įėjo paskui Jėzų į vyriausiojo kunigo kiemą. Petras liko stovėti lauke prie vartų. Tuomet anas mokinys, kuris buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu, išėjo laukan, pasikalbėjo su durininke ir įsivedė Petrą vidun. Tarnaitė durininkė ir sako Petrui: „Ar tik ir tu nebūsi vienas iš to žmogaus mokinių?“
  Šis atsakė: „O ne!“ Ten stoviniavo samdiniai ir tarnai, dėl šalčio susikūrę ugnį ir šildėsi. Prie jų atsistojo Petras ir taip pat šildėsi.
  Vyriausiasis kunigas ėmė klausinėti Jėzų apie jo mokinius bei mokslą. Jėzus atsakė: „Aš viešai kalbėjau pasauliui. Aš visuomet mokiau sinagogose ir šventykloje, kur susirenka visi žydai, ir nieko nesu kalbėjęs slapčia. Kam tad mane klausinėji? Teiraukis tų, kurie girdėjo, ką esu kalbėjęs. Jie žino, ką esu jiems sakęs“.
  Jam tai pasakius, vienas iš ten buvusių tarnų smogė Jėzui per veidą, tardamas: „Šitaip tu atsakai vyriausiajam kunigui?!“
  Jėzus jam tarė: „Jeigu pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, – tai kam mane muši?“
  Tuomet Anas pasiuntė jį surištą pas vyriausiąjį kunigą Kajafą.
  Simonas Petras tebestovėjo ir šildėsi. Aplinkiniai paklausė jį: „Ar nebūsi vienas iš jo mokinių?“
  Tas išsigynė: „Ne, ne!“

Didysis penktadienis       2021-04-2 4:56

Evangelija (Jn 18, 1–19, 42)“.
II.  Vienas iš vyriausiojo kunigo tarnų, giminaitis to, kuriam Petras nukirto ausį, pasakė: „Argi aš nemačiau tavęs sode kartu su juo?“ Petras ir vėl išsigynė, ir tuojau pragydo gaidys.
  Iš Kajafo rūmų jie nusivedė Jėzų į pretorijų. Buvo ankstyvas rytas. Jie patys nėjo vidun į pretorijų, kad nesusiteptų ir galėtų valgyti Velykų avinėlį. Todėl Pilotas išėjo laukan pas juos ir paklausė: „Kuo jūs kaltinate šitą žmogų?“
  Jie atsakė: „Jeigu jis nebūtų piktadarys, mes nebūtume tau jo atvedę“.
  Pilotas tarė: „Imkitės ir teiskite jį pagal savo Įstatymą“.
  Žydai jam atsakė: „Mums nevalia nieko bausti mirtimi“.
  Taip turėjo išsipildyti Jėzaus žodžiai, kuriais jis buvo nurodęs, kokia mirtimi jam reikės mirti.
  Tada Pilotas vėl įžengė į pretorijų ir, pasišaukęs Jėzų, paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“
  Jėzus atsakė: „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?“
  Pilotas tarė: „Ar aš žydas?! Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs?“
  Jėzus atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jeigu mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Betgi mano karalystė ne iš čia“.
  Tuomet Pilotas jį paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“.
  Pilotas dar paklausė: „O kas yra tiesa?!“
  Po šių žodžių jis vėl išėjo pas žydus ir tarė jiems: „Aš nerandu jame jokios kaltės. Yra jūsų paprotys Velykų proga paleisti vieną suimtąjį. Ar norite, kad paleisčiau žydų karalių?“
  Tada jie ėmė šaukti: „Ne šitą, bet Barabą!“ O Barabas buvo plėšikas.
  Tuomet Pilotas ėmė ir nuplakdino Jėzų. Kareiviai, nupynę vainiką iš erškėčių, užspaudė jam ant galvos, apsiautė jį purpurine skraiste, ėjo prie jo ir šaipėsi: „Sveikas, žydų karaliau!“ Ir daužė jam veidą.
  O Pilotas dar kartą išėjo laukan ir kalbėjo miniai: „Štai išvedu jį jums, kad žinotumėte, jog nerandu jame jokios kaltės“. Taigi Jėzus išėjo laukan su erškėčių vainiku ir purpurine skraiste.
  Pilotas tarė: „Štai žmogus!“
  Aukštieji kunigai ir jų tarnai, pamatę jį ėmė šaukti: „Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus!“
  Pilotas jiems sako: „Jūs imkite ir patys nukryžiuokite! Aš nerandu jame kaltės“.
  Žydai atsakė: „Mes turime Įstatymą, ir pagal Įstatymą jis turi mirti, nes laikė save Dievo Sūnumi“.
  Išgirdęs šiuos žodžius, Pilotas dar labiau nusigando. Jis vėl nuėjo į pretorijų ir klausė Jėzų: „Iš kur tu?“ Bet Jėzus jam neatsakė. Tada Pilotas tarė: „Tu nenori kalbėti su manimi? Ar nežinai, kad turiu galią tave paleisti ir turiu galią tave nukryžiuoti?!“
  Jėzus atsakė: „Tu neturėtum man jokios galios, jeigu tau nebūtų duota jos iš aukštybių. Todėl didesnė nuodėmė tam, kuris mane tau įdavė“.

Didysis penktadienis       2021-04-2 4:55

Evangelija (Jn 18, 1–19, 42)“.
  III. Dabar Pilotas ėmė stengtis jį paleisti. Bet žydai šaukė: „Jei šitą paleisi, nebesi ciesoriaus draugas. Kiekvienas, kas skelbiasi karaliumi, yra ciesoriaus priešas“. Tai išgirdęs, Pilotas išsivedė Jėzų laukan ir atsisėdo į teisėjo kėdę vietoje, pavadintoje „Akmeninis grindinys“, hebrajiškai Gabata. Buvo Velykų išvakarės, apie šeštą valandą.
  Jis tarė žydams: „Štai jūsų karalius!“
  Tie ėmė šaukti: „Šalin, šalin! Ant kryžiaus jį!“
  Pilotas paklausė: „Nejaugi aš turiu nukryžiuoti jūsų karalių?“
  Aukštieji kunigai atsakė: „Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių“. Tuomet Pilotas atidavė jį nukryžiuoti.
  Taigi jie pasiėmė Jėzų ir išsivedė. Nešdamas savo kryžių, jis ėjo į vadinamąją Kaukolės vietą, hebrajiškai Golgota. Tenai prikalė jį prie kryžiaus; kartu su juo kitus du, vienoje ir antroje pusėje, o Jėzų viduryje. Pilotas padarė kaltės įrašą ir liepė prisegti prie Kryžiaus. Ten buvo parašyta: „Jėzus Nazaretietis, žydų karalius“. Šį įrašą skaitė daugybė žydų, nes vieta, kur Jėzus buvo nukryžiuotas, buvo arti miesto, o parašyta buvo hebrajiškai, lotyniškai ir graikiškai.
  Aukštieji kunigai sakė Pilotui: „Nerašyk: ‘Žydų karalius’, bet: ‘Šitas skelbėsi: aš esu žydų karalius’“.
  Pilotas atkirto: „Ką parašiau, parašiau!“
  Kareiviai, nukryžiavę Jėzų, pasiėmė jo drabužius ir padalijo juos į keturias dalis – kiekvienam kareiviui po dalį; pasiėmė ir tuniką. Ji buvo be siūlės, nuo viršaus iki apačios ištisai megzta. Todėl jie tarėsi: „Neplėšykime jos, bet verčiau meskime burtą, kad ji atiteks“. Taip išsipildė Raštas: „Jie drabužius mano dalijas, meta dėl mano apdaro burtą“. Šitaip kareiviai ir padarė.
  Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Marija Kleopienė ir Marija Magdalietė. Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save.
  Tada, žinodamas, jog viskas įvykdyta, ir kad išsipildytų Rašto žodžiai, Jėzus tarė: „Trokštu!“ Tenai stovėjo indas, pilnas perrūgusio vyno. Jie pakėlė ant izopo lazdelės kempinę, pamirkytą vyne, ir prinešė prie jo lūpų. Paragavęs vyno, Jėzus tarė: „Atlikta!“ Ir nuleidęs galvą, atidavė dvasią.
  Kadangi buvo Prisirengimo diena ir žydai nenorėjo, kad kūnai liktų ant kryžiaus šeštadienį,– nes tas šeštadienis buvo didelės šventės diena, – jie prašė Pilotą, kad nukryžiuotiesiems būtų sulaužyti blauzdikauliai ir kūnai nuimti. Tad atėjo kareiviai ir sulaužė blauzdas vienam ir antram, kurie buvo su juo nukryžiuoti. Priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nebelaužė jo blauzdų, tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens.
  Regėjusis tai paliudijo, ir jo liudijimas teisingas; jis žino sakąs tiesą, kad ir jūs tikėtumėte. Taip įvyko, kad išsipildytų Raštas: „Nė vienas jo kaulas nebus sulaužytas“. Vėl kitoje vietoje Raštas sako: „Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė“.
  Po to Juozapas iš Arimatėjos, kuris buvo Jėzaus mokinys, tik slaptas dėl žydų baimės, paprašė Pilotą leisti nuimti Jėzaus kūną. Pilotas leido. Jis atėjo ir nuėmė kūną.
  Taip pat atvyko ir Nikodemas, kuris pirmą kartą buvo atėjęs pas Jėzų nakčia. Jis atsigabeno apie šimtą svarų miros ir aloės mišinio. Taigi jie paėmė Jėzaus kūną ir suvyniojo į drobules su kvepalais, kaip reikalavo žydų laidojimo paprotys. Toje vietoje, kur buvo nukryžiuotas Jėzus, buvo sodas ir sode naujas kapo rūsys, kuriame dar niekas nelaidotas. Tenai jie ir paguldė Jėzų, nes buvo žydų Prisirengimo diena, o kapas arti.

Didysis penktadienis       2021-04-2 4:52

Antrasis skaitinys (Žyd 4, 14–16; 5, 7–9)

  Mes turime didį vyriausiąjį kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, taigi tvirtai laikykimės tikėjimo. Mes gi turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet kaip ir mes, visaip bandytą, tačiau nenusidėjusį. Todėl su pilnu pasitikėjimu artinkimės prie malonės sosto, kad pasiektume gailestingumą ir rastume malonę patirti pagalbą deramu laiku.
  Kristus savo kūno dienomis siuntė savo prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo. Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasiekęs tobulumą, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi.

Posmelis prieš Evangeliją (Fil 2, 8–9)

  Kristus dėl mūsų tapo klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.
  Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų.

Didysis penktadienis       2021-04-2 4:51

Atliepiamoji psalmė (Ps 30, 2. 6. 12–13. 15–16. 17. 25)

P. – Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią.

  Tavimi pasitikiu, Dieve, ir amžiais nebūsiu apviltas.
  Mane dėl savo ištikimybės vaduoki.
  Į tavo rankas pavedu savo gyvybę,
  mane išvaduosi, Dieve ištikimasis. – P.

  Priešai visaip mane plūsta, kaimynai pajuokia, draugai manimi baisis;
  gatvėj pamatę, nuo manęs bėga.
  Užmirštas aš širdyse, sakytumei miręs,
  nelyginant indas sudužęs. – P.

  Bet aš tavimi, Viešpatie, kliaujuos, sakau: „Tu mano Dievas.
  Tik tavo rankose mano likimas“.
  Išgelbėk mane nuo priešo kėslų,
  nuo mano engėjų. – P.

  Man, savo tarnui, malonųjį veidą parodyk,
  gelbėk mane: esi gailestingas! –
  Drąsias, tvirtas širdis turėkit,
  kas Viešpačiu tikit! – P.

Didysis penktadienis       2021-04-2 4:50

Pirmasis skaitinys (Iz 52, 13–53, 12)

  Dievas sako:
  „Štai mano tarną sėkmė ims lydėti, jisai bus iškeltas, išgirtas, išaukštintas. Kaip daugelis jo baisėjosi, kadangi jo išvaizda buvo nežmoniškai subjaurinta ir jo pavidalas nebepanašus į žmogų, taip jis nustebins daugel tautų, karaliai prieš jį neteks žado. Jie mat išvys, ko niekad nebuvo jiems apsakyta, išgirs, ko niekad nebuvo girdėję“. Pranašas sako: „Kas patikėjo mūsų skelbimu, ir kam apsireiškė Viešpaties rankos galybė?“
  Prieš jį jis išaugo kaip ūglis, lyg atžala iš išdžiūvusios žemės. Nebuvo jame išvaizdumo ir grožio, kad mes būtume žvelgę. Nebuvo į ką pažiūrėti, todėl mes jo nepamėgome. Jis buvo paniekintas, žmonių atstumtas, skausmų vyras, pažįstantis kančią. Kaip toks, prieš kurį užsidengiamas veidas, jis buvo paniekintas; taigi mes jo nebranginome.
  Tačiau jis gi mūsų negales nešė ir mūsų skausmus ant savęs užsikrovė. O mes galvojome, kad jis paženklintas, Dievo prispaustas ir jo palaužtas. Jis buvo perdurtas dėl mūsų piktadarybių, jis buvo sumuštas dėl mūsų nusižengimų. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir jo žaizdomis mes išgydyti.
  Visi mes lyg avys buvome paklydę, kiekvienas savu keliu ėjo. Bet Viešpats jam leido sau prisiimti visų mūsų kaltę. Jis buvo kankinamas, bet noriai pakluso, burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas vedamas pjauti, kaip avis tyli kerpama, taip jis nepratarė žodžio.
  Jis buvo išvestas iš areštinės ir teismo, tačiau kas išaiškins jo kilmę? Jis buvo išplėštas iš šalies, kur gyvybė, už mano tautos nuodėmes buvo pasmerktas mirti. Kapą jam skyrė prie nusikaltėlių, laidojimo vietą – prie turtuolių, nors nebuvo padaręs jokios neteisybės ir jo lūpose vyliaus nebuvo.
  Bet Viešpats jautė palankumą savam sumuštajam, pagydė tą, kuris savo gyvybę aukojo už nuodėmes. Užtat jis matys palikuonių, gyvens ilgą laiką. Per jį bus pasiekta, kas Viešpačiui patinka. Po sielos vargų  jis regės šviesą ir turės gausingą pažinimą. Dievas sako: „Būdamas teisus, mano tarnas daugelį nuteisins ir sau užsikraus kaltę“.
  Todėl aš jam duosiu kaip dalį, gausybę jis gaus kaip laimikį, nes jis davė mirčiai savo gyvybę ir buvo priskirtas prie nusikaltėlių. Tačiau jis nešė daugelio nuodėmes ir užsistojo nusikaltėlius“.

Ypatinga pagarba už        2021-04-1 22:39

Šv. Ireniejų Lionietį ir už Popiežių emeritą Benediktą XVI,
už jo „Krikščionybė, palyginti su moralizmu, yra didesnis ir visiškai kitoks dalykas. Pradžioje yra ne mūsų darbas, mūsų moralinis pajėgumas.
Krikščionybė pirmiausia yra dovana: Dievas dovanoja mums save
– jis dovanoja ne kokį nors dalyką, bet save.“
***********************************************************************
P. S. Neišduokime (kaip kai kurie šiandien padarė išduodami Adą J.),
kadangi taip sprendžiasi amžinasis kiekvieno mūsų likimas.
Gi besielio, nuodėmės negalinčio padaryti pasaulio likimas aiškus,
kadangi dailidės sūnus Jėzus – Prisikėlė (kosminė drama)! Rinkimės Gyvenimą!


Rekomenduojame

Jurgos Lago ir Vido Rachlevičiaus pokalbis: Lietuva yra pasmerkta, nes valdžia nežino, kur veda, o mes nežinome, kur einame

Alvydas Jokubaitis: „Liberali demokratinė visuomenė trumpam pasitraukė į šalį“

Vytautas Sinica. Ar Genocido centro direktorių vertę politikai gali įsipareigoti, kad 1941 m. rezistencijos istorija nebus perrašoma? jos bus mokoma?

Valdo Vasiliausko replika. Šventos ateistinės Velykos?

Kardinolas Sigitas Tamkevičius: bijau, kad Bažnyčia liks vienintele institucija, kuri gins demokratiją

Geroji Naujiena: Kristus tikrai prisikėlė! Sveikiname sulaukus Šventų Velykų

Ado Jakubausko spaudos konferencija: Buvau atleistas, nes atsisakiau pasiduoti politiniam spaudimui iš anksto pasmerkti Birželio sukilimo dalyvius

Nida Vasiliauskaitė. Sako, į mūsų tolimus ramius kraštus atėjo maras. Laimei, bus naujų Mokslo dovanų

Šv. Augustino homilija apie Kristaus prisikėlimą

Didžiojo Šeštadienio Geroji Naujiena. Tuščio kapo žinia

Andrejus Gaidamavičius kviečia jungtis prie Nacionalinio miškų susitarimo: Nestovėk po medžiu – stok už medį!

Rasa Čepaitienė. Velykos 2021

Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“: DELFI panikuoja – propaganda jau neveikia

Nuo bačkos. Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Arvydas Anušauskas: paaiškinimas partiečiams, kodėl susidorota su prof. Adu Jakubausku

Mini serialas „Tiesa apie vakcinas“: pirmosios serijos pirmoji dalis

Nuo bačkos. Kubilius Rachlevičiui: konservatoriai kaip „ėjo į Vakarus“, taip ir toliau eis

Didžiojo Penktadienio Geroji Naujiena: „Atlikta!“ (Jn 19, 30)

Šv. Juozapo vyrų judėjimas kviečia šį šeštadienį rinktis Aušros Vartuose melstis rožinį vyrų intencijomis: Už Kristų, už šeimas, už Lietuvą!

Seimo sprendimas neturi analogų Lietuvoje, o galbūt ir visame pasaulyje. Visa Ado Jakubausko kalba Seimo tribūnoje

Vinco Kubiliaus reportažas iš mitingo, surengto šalia parlamento prof. Adui Jakubauskui palaikyti

TAUTŲ KIEMO diskusijų erdvė: Klestinčią valstybę kurti ant dorybės pamato: misija (ne)įmanoma?

Nida Vasiliauskaitė. Uždažyti vėliavą

Geroji Didžiojo Ketvirtadienio Naujiena: Jis parodė mums savo meilę iki galo

Nuo bačkos. Aušra Maldeikienė: „Na, šiaip jau mes Lietuvai neturėtume dirbti. Mes dirbam Europai“

Povilas Girdenis: Sveikinu su naujosios vargo mokyklos metinėmis!

Prof. Ado Jakubausko atsakymai į jam mestus melagingus kaltinimus

Andrius Macas. Krikščionio laikysena Didžiąją savaitę gydytojo akimis

Vidas Rachlevičius. Politinis bankrotas per 100 dienų

Vytautas Radžvilas. Pastaba apie Vytautą Landsbergį-Žemkalnį, arba Kas mūsų laukia

Liudvikas Jakimavičius. Šimonytė ir Bilotaitė nelabai suvokia, ką šneka…

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.