Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Jis nori, kad ir mes būtume švarūs

Tiesos.lt redakcija   2021 m. vasario 14 d. 2:07

40     

    

Geroji Naujiena: Jis nori, kad ir mes būtume švarūs

Raupsuotasis turi gyventi atskirtas, už stovyklos

Viešpats bylojo Mozei ir Aaronui:
„Žmogų, kuriam ant odos atsirastų patinimas ar išbėrimas, ar pašviesėjimas – tai raupsų ligos požymiai – reikia pas kunigą Aaroną arba pas kurį jo sūnų kunigų nuvesti. Raupsuotasis,­ tokios ligos ištiktasis, turi dėvėti įplėštais drabužiais, būti palaidais plaukais, prisidengęs burną ir šaukti; „Nešvarus! Nešvarus!“
Kol ta liga nepaliauja, tol jisai nešvarus; jisai nešvarus ir turi gyventi atskirtas; vieta jam gyventi yra už stovyklos“ (Kun 13, 1–2. 45–46).

* * *

Tu esi man prieglauda, išgelbėjęs džiaugsmais apipinsi

Laimingas, kam neteisybės atleistos,
kam Dievas uždengia kaltybes.
Laimingas, kurio nekaltina Viešpats,
kurio viduje nėr apgaulės.
Pasisakiau tau nusikaltęs,
nuodėmę lioviausi slėpęs.
Tariau: prisipažinsiu, Viešpatie, tau nusidėjęs,
ir tu man atleidai nelemtą kaltybę.
Džiaukitės jūs, kad Viešpatį turit,
jums, teisingieji, džiūgaut, didžiuotis,
nes širdys jūs tyros (Ps 31, 1–2. 5. 11).

* * *

Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi!

Broliai! Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei. Nepiktinkite nei žydų, nei graikų, nei Dievo Bažnyčios, šitaip ir aš stengiuosi visiems viskuo patikti, ieškodamas ne savo naudos, bet to, kas naudinga daugeliui, kad jie būtų išgelbėti. Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi! (1 Kor 10, 31–11, 1)

* * *

Raupsai pranyko, ir jis tapo švarus

Pas Jėzų atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: „Jeigu nori, gali mane padaryti švarų“.
Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“
Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus.
Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti ir smarkiai prigrasino: „Žiūrėk, kad niekam nieko nesakytum! Eik pasirodyk kunigui ir už pasveikimą paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti“.
O šis bekeliaudamas pradėjo taip plačiai skelbti ir skleisti įvykį, jog Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste.
Jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose, bet žmonės iš visur rinkosi pas jį (Mk 1, 40–45).

* * *

Dieve, tu žadėjai pasilikti tiesiose bei kilniose širdyse. Pasitikėdami Tavo pažadu meldžiame: savo malone nuvalyk nuo mūsų sielų nuodėmės raupsus ir padaryk tokius, kad mielai mumyse gyventum. Pradžiugink mus savo paguoda ir išmokyk nuolat trokšti to, kas įprasmina šį laikinąjį gyvenimą.

Kiekvienas asmeniškai ir/ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: dangiškasis Tėve, užgydyk ir mūsų tautos žaizdas, kad tapę naujais žmonėmis, vykdytume Tavo įsakymus ir laimėtume amžiną atpildą. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.

* * *

Sigitas Tamkevičius. Jėzus ir raupsuotasis 
6 eilinis sekmadienis

Jėzaus laikais raupsų liga sergantis žmogus būdavo išvaromas iš sveikųjų tarpo. Mozės įstatymas reikalavo, kad raupsuotasis gyventų nuošaliai nuo sveikųjų, ir jei kas nors bandytų prie jo artintis, jis turėjo šaukti: „Nešvarus, nešvarus!“ (Kun 13, 45). Raupsuotojo drabužis turėjo būti suplėšytas, o plaukai suvelti, kad sveikieji iš tolo atpažintų nelaimėlį.

Evangelistas Morkus pasakoja apie tokio raupsuotojo susitikimą su Jėzumi. Mirties ženklu pažymėtas vyras išdrįso prisiartinti prie Jėzaus ir maldavo: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų“ (Mk 1, 40). Tai malda žmogaus, kuris pažįsta savo nelaimę ir nori iš jos išsivaduoti. Raupsuotasis tiki, kad Jėzus gali jį išgydyti, tik nežino, ar panorės tai padaryti; dėl to jis sako: „Jei panorėsi.“ Dievas visada nori mus išgydyti, nes myli mus.

Pranašas Izaijas apie tai įtaigiai kalba: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekuomet neužmiršiu“, – sako Dievas (Iz 49,15).

„Jėzus, pasigailėjęs raupsuotojo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus“ (Mk 1, 41–42). Būdamas sveikas, šis vyras nebūtų patyręs Dievo gailestingumo stebuklo. Būdami silpni ir sužeisti, ir mes galime patirti Dievo gailestingumo malonę.

Raupsuotasis yra nuodėmės sunkiai sužeisto žmogaus paveikslas. Panašiai kaip raupsai liudijo, jog žmogus yra stipriai paliestas mirties, sunki nuodėmė taip pat liudija, jog einama mirties keliu, ir šis kelias gali pasibaigti amžinąja mirtimi – atsiskyrimu nuo Dievo ir visų išgelbėtųjų.

„Aš galiu artintis prie Viešpaties ne todėl, kad esu teisus, vertas, gražus ir geras. Kaip tik todėl, kad esu neteisus ir netyras, bjaurus ir nusidėjėlis, turiu teisę eiti tiesiai pas jį. Tai yra Evangelija, Geroji Naujiena, kuri mane gelbsti. Dievas mane myli todėl, kad myli. Mano vargingumas nėra kliūtis, o jo gailestingumo matas. Jis nėra mane teisiantis įstatymas; jis yra gyvybę dovanojantis Tėvas, kuris myli mane be jokių sąlygų tokį, koks aš esu. Mano blogis, mano nepatrauklumas jį traukia prie manęs su meile, kuri nežino kito mato, kaip mano poreikis“ (S. Fausti SJ).

Nors Jėzus draudė pagydytajam skelbti apie išgydymą ir tik liepė pasirodyti kunigams, kad būtų priimtas į sveikųjų tarpą, džiaugsmo kupinas vyras nepajėgė tylėti ir „bekeliaudamas pradėjo plačiai skelbti ir skleisti Žodį“. Jis asmeniškai patyrė Dievo gailestingumą ir dabar jį liudija kitiems tapdamas Gerosios Naujienos skelbėju.

Dievo žodis raupsuotojo pagydymu skatina mus pasitikrinti, ar nesame sužeisti mūsų gyvenimą ardančių nuodėmės raupsų. Jei taip, ar tuomet skubame pas Viešpatį maldaudami: „Jei nori, gali mane pagydyti!“? O gal šį susitikimą atidėliojame, nes sunku peržengti per savo puikybę ir pamatyti, jog esame silpni, o gal net sužeisti.

Mes gyvename mirties kultūros apsuptyje, kur nuodėmė yra įteisinama kaip gyvenimo norma, todėl esame nuolatiniame pavojuje užsikrėsti dvasiniais raupsais. Viešpatie, padėk mums, kai grės pavojus! Išgydyk, kai suklupsime!

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

* * *

Arnoldas Valkauskas. Kad niekas netrukdytų žvelgti į Viešpatį

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Dienos po Pelenės (KV) Šeštadienio Evangelijos       2021-02-20 6:06

Mąstymas
Prašyti radikalaus atsivertimo malonės

Prisiartinsiu prie Levio, kad kartu su juo išgyvenčiau susitikimą su Jėzumi. Jėzus, išeidamas iš miesto, pastebėjo jį. Sustosiu ties Jėzaus žvilgsniu, kuris iki gelmių perveria Levio širdį, jo silpnybes, prisirišimus bei jo nešvarią sąžinę.

*

Paprašysiu Jėzaus, kad Jis pažvelgtų į mane tokiu pat žvilgsniu, kokiu žvelgė į Levį, kad Jo žvilgsnyje galėčiau pamatyti savo nesutvarkytus prisirišimus, moralines ir dvasines ligas.

*

Jėzus pažvelgė ir tarė: „Sek paskui mane“. Jėzaus žvilgsnis ir žodžiai sugrąžina gyvenimo vertę ir prasmę, leidžia pamatyti gyvenimo pašaukimą. Gavėnios laikas ypatingu būdu kviečia mane kontempliuoti Jėzaus veidą ir gilintis į Jo žodį. Kaip noriu atsiliepti į šį paraginimą? Ką pasiryšiu daryti?

*

„Jis viską paliko ir nusekė paskui Jį“. Pašaukimas visada veda į atsivertimą. Tai reiškia, palikimą visko, kas iki šiol buvo gyvenimo tikslas, prasmė, ir atsistojimą Jėzaus pusėje. Ar mano gyvenimo pašaukimas, kurį realizuoju, veda į radikalų atsivertimą?

*

Jėzus, ieškantis ryšio su nusidėjėliais – tai paveikslas, kurį Bažnyčia pateikia man kontempliacijai Gavėnios pradžioje. Prašysiu Šventosios Dvasios, kad padėtų man pripažinti savo nuodėmes ir apsaugotų nuo murmėjimo, kuris silpnina tikėjimą Dievo gailestingumu.

*

„Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams“. Jėzus leidžia man suprasti, kad man nereikia prieš Jį apsimetinėti, jog esu sveikas. Jis sako man: „Atėjau šaukti tavęs, nusidėjėlio“.

*

Gilus savo silpnybių suvokimas gali atvesti mane į susitikimą su gailestinguoju Jėzumi.

Apmąstysiu žodžius:

„Ne sveikiesiems reikia gydytojo…“.

Tie žodžiai taps mano širdies malda Gavėnios laikotarpiu.

Kasdienapmastau.lt

Dienos po Pelenės (KV) Šeštadienio Evangelijos       2021-02-20 5:58

<B>Komentaro autorius – kun. Vladimiras Solovej,/b.

Apaštalo Levio-Mato pašaukimo aprašyme Evangelijoje pagal Luką fariziejai piktinasi ne Jėzaus, kaip tai aprašo evangelistai Matas ir Morkus, bet mokinių elgesiu. Tai labai Gera Naujiena. Tai Geroji Naujiena apie Bažnyčią, kuri būdama kartu su savo Viešpačiu su Juo supanašėja, gyvena kaip Jis ir puoselėja Jo santykį su žmonėmis, ypač atmestaisiais ir niekinamais. Tai Bažnyčia, kuri verčiau kartu su Jėzumi iškęs atmetimą ir pasmerkimą, nei kad spaudžiama pasipiktinusių švaruolių ir kanonų teisės teisuolių neutralizuos Evangelijos aštrumą.

Santykis su nusidėjėliu, su žmogumi, paskendusiu blogyje, ar gal net darančiu nuodėmę, pagarba tam, kurio nuodėmė tapo vieša, gebėjimas susitikti su priklausomybėse tūnančiu žmogumi, nuteistu kalėti, elgetaujančiu gatvėje – yra mūsų individualių ir bendruomeninių nuostatų evangelinis matas. Galbūt tai yra svarbiausias matas. Bažnyčia, kurioje nusidėjėlis jaučiasi svetimas, kurioje nepatiria bendrystės, o vien atmetimą; teisimą, o ne gailestingumą – tai nėra Evangelijos Bažnyčia.
Evangelijos pagal Matą ir Morkų sako: Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių. Lukas ir šią vietą patikslina: atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, o nusidėjėlių. Atgaila reiškia atsivertimą, t. y. mąstymo pasikeitimą. Kieno mąstymo? Neabejotinai, nusidėjėlių. Ne vien tam, kad įvardintų savo nuodėmę, bet visų pirma tam, kad patikėtų savimi ir savo atsivertimo galimybe, kad pradėtų save gerbti, atpažintų savyje Dievo vaikų vertę.

Šios dienos Evangelija mūsų klausia: ar gali būti įmanomas nusidėjėlių atsivertimas, jei prieš tai Jėzaus mokiniai (Bažnyčia) neperkeis savo mąstymo? Ar gali kas nors pradėti save gerbti ir savimi tikėti, jei niekada iš nieko nėra patyręs pagarbos?
Bernardinai.lt

Dienos po Pelenės (KV) Šeštadienis       2021-02-20 5:56

Evangelija (Lk 5, 27–32)

  Jėzus pastebėjo muitininką, vardu Levį, sėdintį prie muitinės stalo, ir jam tarė: „Sek paskui mane!“ Tasai, viską palikęs, nusekė paskui jį.
  Levis savo namuose iškėlė jam didelį pokylį. Prie stalo susirinko gausus būrys muitininkų ir kitų svečių. Fariziejai ir jų Rašto aiškintojai murmėjo ir prikaišiojo jo mokiniams: „Kam jūs valgote ir geriate su muitininkais ir nusidėjėliais?“
  O Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams. Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“.

  Katalikai.lt

Dienos po Pelenės (KV) Šeštadienis       2021-02-20 5:55

Dievo Žodis
Psalmė (Ps 85, 1–4. 6)

P. – Mokyk mane, Viešpatie, kad tavojo kelio laikyčiaus, pagal tavo teisingąjį mokslą gyvenčiau.

  Viešpatie, kreipk savo ausį, mane išklausyki:
  aš – vargšas, beturtis.
  Saugok mano gyvybę: aš tau atsidavęs;
  mano Dieve, gelbėki tarną, kuris tavim vilias. – P.

  Viešpatie, manęs pagailėki,
  be paliovos į tave aš šaukiuosi.
  Tu savo tarno sielą palinksmink,
  į tave, o Viešpatie, keliu savo dvasią. – P.

  Viešpatie, tu meilus, maloningas
  ir gailestingas visiems, kurie tavęs šaukias.
  Viešpatie, mano maldos paklausyki,
  pasidomėki, ko garsiai maldauju. – P.

Posmelis prieš Evangeliją (Ez 33, 11)

Noriu ne bedievio mirties, – sako Viešpats, – bet kad jis atsiverstų ir būtų gyvas.

Dienos po Pelenės (KV) Šeštadienis       2021-02-20 5:54

Dievo Žodis
Skaitinys (Iz 58, 9b–14)

  Štai ką sako Viešpats savo tautai:
  „Padaryk savo tarpe priespaudai galą, netiesk savo pirštų, nekalbėk užkerėjimo žodžių! Paduok alkaniems savo duonos ir pavalgydink, kurie skursta! Tada tamsoje nušvis tavo šviesa, ir tavo tamsa bus šviesi kaip diena. Tau nuolat vadovaus Viešpats Dievas; jis sotins tave sausringoje žemėje, stiprins tau sąnarius. Tu būsi tada tarsi laistomas daržas, tarytum šaltinis, kurio vanduo neišsenka.
  Tavo vaikai prikels iš griuvėsių senąsias sodybas, ir tu atstatysi senovėje mūrytas sienas. Tu būsi vadinama plyšius užtaisančia mūrininke, atnaujintoja, kuri griuvėsius padaro gyvenamus.
  Jeigu šeštadienį kojos nekelsi ir mano šventadienį darbo nedirbsi, jeigu šeštadienį vadinsi ‘džiaugsmu’ ir Viešpačiui pašvęstą dieną – ‘garbe’, jeigu ją gerbsi, – jokių reikalų netvarkysi, niekuo nesiversi, nevesi derybų, – tada tavo džiaugsmas bus Viešpats. Tau leisiu pakilti virš žemės aukštybių; tau leisiu gėrėtis tavo tėvo Jokūbo paveldėjimu.
  Tikrai taip kalbėjo Viešpaties lūpos“.

Evangelijos komentaras       2021-02-19 5:46

Komentaro autorius – kun. Vytautas Brilius
Jono mokiniai stebėjosi, kodėl Jėzus su savo mokiniais nepasninkauja. Žydų religijoje visuotinai nustatytų pasninko laikotarpių nebuvo, tačiau buvo pasninkaujama dėl atgailos ir apsivalymo. Iš to, kad žmogus pasninkauja, yra matoma, jog jis siekia dvasinių tikslų, nori tapti labiau priimtinas ir artimas Dievui. Artumas Dievui yra viso tikėjimo ir religijos siekis, todėl Jono mokinių klausimas, kodėl Jėzaus mokiniai nepasninkauja, turėjo tikrąją, vidinę, prasmę: kodėl jie nesiekia artumo su Dievu?
Jėzaus atsakymas labai aiškus ir paprastas, o kartu klausiantiesiems visiškai nesuprantamas: jis pats yra Dievas, todėl jo mokiniai jau dabar yra su Dievu, ir jiems nereikia specialių priemonių, kad prie jo priartėtų. Įdomu, kad patys mokiniai dar nesuvokia, kad bendrauja su Dievo Sūnumi, tačiau išties bendrauja, darydami kartu su juo tuos pačius darbus. Gal ir mes kartais nuvertiname save kaip Dievo vaikų ir bendradarbių, darydami su juo gera, sąmoningai to nesuvokdami ir neįvertindami?
Kitas pamokymas – kad maldos, pasninkai, meditacijos ir kitos dvasinės pratybos nėra krikščionio tikslas. Dažnai šie dalykai net neturi nuosavos tikrosios vertės, yra vien priemonės, galinčios padėti priartėti prie tikrojo tikslo – buvimo su Dievu ir bendro veikimo su juo. Todėl krikščionio malda, nors ir turi raminamąjį bei paguodžiantį veikimą, labiau už viską veda mus į vienijimąsi su Dievu, atpažįstant jo valią ir kartu su Kristumi pasiaukojant žmonių gerovei.
Bernardinai.lt

Dienos po Pelenės (KV) Penktadienis       2021-02-19 5:44

Evangelijos
Mąstymas
Prašyti pasninko malonės, kuri sustiprina ryšį su Jėzumi ir artimu

Atsistosiu tarp Jono Krikštytojo mokinių. Jie atėjo pas Jėzų su savo nerimu. Pastebėsiu nuostabą jų akyse ir nesupratimą jų veiduose. Įsiklausysiu į tai, ką jie kalba.

*

Prisiminsiu gyvenimo situaciją, kurioje mane neramino koks nors klausimas, kai nesugebėjau ko nors suprasti arba su kuo nors sutikti. Ar kalbėjausi apie tai su Jėzumi? Ar ieškojau pas jį atsakymo?

*

Jono mokiniai ir fariziejai daug pasninkavo. Jie reikalavo to iš savęs ir kitų. Vis dėlto atrodo, kad jų pasninkas nepadėjo jiems patirti buvimo su Jėzumi džiaugsmo.

*

Ką galiu pasakyti apie savo pasninko praktiką? Ar stengiuosi jo laikytis? Ar jis mane artina prie Jėzaus ir prie kitų žmonių? Kokią įtaką jis turi mano dvasiniam gyvenimui?

*

Jėzus primena, kad svarbiausia yra Jaunikis. Pasninkas turi atvesti pas Jį. Pasninkas gali padėti man išgyventi Jėzaus ilgesį, kada patiriu Jo „tylėjimą ir nebuvimą“, moko laukti Jaunikio. Prisiminsiu pasninką, kuris padėjo man patirti stiprų Jėzaus troškimą ir su didesne meile priglusti prie Jo. Kada tai buvo? Pasakysiu apie tai Jėzui.

*

Nuoširdžiame pokalbyje su Jėzumi prašysiu tokio pasninko malonės, kuris padaro mane labiau švarų ir laisvą Jėzaus meilei.

Priglusiu prie Jėzaus su malda širdyje:

„Jėzau, išmokyk mane per maldą ir pasninką ilgėtis Tavęs“.

Kasdienapmastau.lt

Dienos po Pelenės (KV) Penktadienis       2021-02-19 5:43

Evangelija (Mt 9, 14–15)

  Prie Jėzaus priėjo Jono mokiniai ir paklausė: „Kodėl mes ir fariziejai pasninkaujame, o tavo mokiniai nepasninkauja?“
  Jėzus atsakė: „Argi gali vestuvininkai gedėti, kol jų tarpe yra jaunikis? Ateis diena, kai jaunikis bus atskirtas nuo jų, ir tada jie pasninkaus“.

  Katalikai.lt

Dienos po Pelenės (KV) Penktadienis       2021-02-19 5:42

Dievo Žodžio atliepiamoji psalmė (Ps 50, 3–6. 18–19)

P. – Graudžios, nuolankios širdies tu, Dieve, neatstumsi.

  Pasigailėk manęs, Dieve, tu didžiai gailestingas.
  Gerumas tavo beribis, – naikinki mano kaltybę.
  Grynai nuplauk mano dėmę,
  numazgok mano kaltę! – P.

  Aš savo kaltybę pažįstu,
  man vis akyse mana nedorybė.
  Aš tau, tiktai tau esu nusidėjęs:
  dariau, ką laikai tu piktybe. – P.

  Juk džiaugsmą tau daro ne aukos:
  jei deginčiau auką, tu nepriimtum.
  Mano, Dieve, auka – tai širdis sugrudus.
  Graudžios, nuolankios širdies tu neatstumsi. – P.

Posmelis prieš Evangeliją (Am 5,14)

Siekite gėrio, ne blogio, tada jūs gyvensite, ir Viešpats bus su jumis.

Dienos po Pelenės (KV) Penktadienis       2021-02-19 5:42

Dievo Žodžio skaitinys (Iz 58, 1–9a)

  Viešpats pranašui sako:
  „Šauk visa gerkle, neperstok! Teskardi tavo balsas tarytum trimitas! Prikišk mano tautai jos nusikaltimus, Jokūbo namiškiams jų nuodėmes. Diena iš dienos jie ieško manęs, norėdami mano kelius sužinoti. Lyg būtų tauta, kuri vykdo teisumą ir neatsisako Dievo teisyno, jie iš manęs reikalauja sprendimo ir nori, kad Dievas prie jų priartėtų:
  ‘Kodėl mes pasninkaujame, o tu nematai to? Kodėl atgailaujame, o tu to nepastebi?’
  Štai tavo pasninko dienomis jūs tvarkote reikalus ir verčiate dirbti visokį darbą. Pasninko metu jūs riejatės ir ginčijatės, puolate žiauriai su kumščiu. Todėl jūsų pasninkas nėra dabar toks, kad jūsų šauksmas būtų išklausomas aukštybėse.
  Argi tada yra pasninkas, kokį aš mėgstu, argi tada bus tikroji diena atgailos, kai žmogus savo galvą nulenkia lyg nendrę, maišu apsirengia, pelenais pasibarsto? Argi tatai yra pasninkas ir toji diena, kuri Viešpačiui patinka?
  Ar pasninkas, kokį aš mėgstu, ne štai kas: nuimti neteisės pančius, atleisti jungimo virves, paleisti kankinamuosius, sugriauti bet kokį jungą, dalyti alkstantiems duoną, priglobti pastogės neturintį vargšą, aprengti matomai nuogą ir likimo valiai nepalikti brolio?
  Tada tarytum ryto žara nušvis tavo šviesa, ir tavo sveikėjimas greitai stumsis į priekį. Tavasis teisumas žengs tau iš priekio, ir Viešpaties šlovė lydės iš paskos. Kai kreipsies, Viešpats atsilieps, kai šauksies, jis tars: ‘Aš čia!’“

Pasibarstyti pelenais – tai        2021-02-18 11:28

tarsi atlikti viešą išpažintį. Kitaip tariant, pasibarstymas pelenais yra viešas atgailos aktas, kuris per tą dulkėtą medžiagą įspėja apie Dievo teismą, bet taip pat primena jo gailestingumą. Tas, kuris pripažįsta savo menkumą, išgirsta nugalėjusio nuodėmę ir mirtį Mesijo pažadą:
„[Viešpats] pasiuntė mane paguosti prislėgtųjų, paskelbti belaisviams laisvės ir atidaryti kalėjimo durų kaliniams. Paskelbti Viešpaties malonės metų, – mūsų Dievo atpildo dienos, paguosti visų liūdinčiųjų. Suteikti liūdintiems Zione vainiką vietoj pelenų, džiugesio aliejaus vietoj gedulo, šlovės skraistę vietoje bailumo, kad galėtų vadintis teisumo ąžuolais – daigynu,
Viešpaties sodintu, kad apreikštų jo šlovę.“ (Iz 61,1-3).

Dienos po Pelenės (KV) Ketvirtadienis       2021-02-18 5:45

Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius
Trumpa šios dienos Evangelija, bet daug ko galime iš jos pasimokyti.  Pirmiausia Jėzus savo mokiniams pasakoja, kas Jo laukia:“  reikės kentėti, bus atmestas, nužudytas …. „Petras, kuris ką tik buvo išpažinęs, kad „Tu esi Dievo Mesijas“, išgirdęs, kad Jėzui reikės kentėti, surinka: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti.“ Jėzus atsisukęs subarė Petrą: „Eik iš mano akių, šėtone!“ (Mt.16:22–23).  Ar nepasitaiko, kad ir mes, būdami gana „religingi“, bandome Dievui duoti nurodymus?
Toliau Jėzus duoda nurodymus visiems, paaiškindamas kaip Jį sekti. Trys keliai: išsižadėti savęs, nešti kasdien savo kryžių ir sekti Jį.
Išsižadėti savęs – tai su Šventosios Dvasios pagalba apvalyti savo širdį nuo nuodėmingų polinkių, garbės ieškojimo ir stengtis rodyti meilę ir padėti kitiems.
Nešti kasdien savo kryžių –  tai ne tik priimti savo kentėjimus ir skausmą,  bet neatsisakyti vargo ir sugaišto laiko padedant kitiems, kuriem bet kokia pagalba yra reikalinga. Mūsų pačių kryžius pasidaro lengvesnis, kai palyginame su kitų kryžiumi, kurie serga kokia nepagydoma liga ir kasdien kenčia skausmus.  Kaip su tais, kurie kasdien badauja, arba nukentėjusiais Haičio per žemės drebėjimą?
Teseka manimi – tai sekti Jį, paklūstant Jo Žodžiui, kurį randame Šv. Rašte, praleisti laiko maldoje, dažnai (kasdien) patikrinti savo sąžinę.
Jėzus kviečia mus į naują gyvenimą, ne tik po mirties, bet čia ir dabar.  Galime atsiduoti pražūtingiems troškimams ir vaikytis šio pasaulio dalykų, bet taip darydami rizikuojame prarasti Dievo mums paruoštą gyvenimą. Jei pajėgiame atsisakyti savęs ir savo gyvenimą atgręžti į Jėzų, Jis mus apdovanoja savuoju gyvenimu. Žiūrėkime į Nukryžiuotąjį, kad išsilaisvintume ir išgytume.
Bernardinai.lt

Dienos po Pelenės (KV) Ketvirtadienis       2021-02-18 5:42

Evangelija (Lk 9, 22–25)

  Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Žmogaus Sūnui reikės daug kentėti. Jis bus seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir trečią dieną prisikels“.
  Jis pasakė visiems: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, praras ją, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės. Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?!“

Dienos po Pelenės (KV) Ketvirtadienis       2021-02-18 5:41

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 1, 1–4. 6)

P. – Laimingas žmogus, kuris Viešpačiu tiki.

  Laimingas, kuris neklauso piktų patarimų,
  nestoja ant paklydėlių kelio,
  nesėda su nepraustaburniais.
  Viešpaties mėgsta teisyną, mąsto jį dieną ir naktį. – P.

  Jis – kaip tas medis, prie upelio sodintas,
  duos gerą derlių, metui atėjus,
  nevysta jo lapai;
  visi jo darbai sėkmingi. – P.

  Ne taip su bedieviais, ne taip!
  Jie kaip pelai, sklaidomi vėjo.
  Į teisiųjų gyvenimo kelią Viešpats žiūri maloniai,
  o kelias bedievių į pražūtį veda. – P.

Posmelis prieš Evangeliją (Mt 4, 17)

Atsiverskite, – sako Viešpats, – nes dangaus karalystė čia pat!

Dienos po Pelenės (KV) Ketvirtadienis       2021-02-18 5:39

Dievo Žodis
Skaitinys (Įst 30, 15–20)

  Mozė bylojo Izraelio tautai:
  „Štai pateikiu tau gyvenimą ir laimę, mirtį ir nelaimę. Jeigu klausysi Viešpaties, savo Dievo, įsakymų, kuriuos aš tau skelbiu šiandieną, – mylėsi Viešpatį, savo Dievą, vaikščiosi jo keliais ir vykdysi jo įsakymus, įstatymus bei nuostatus, – tada tu gyvensi ir pagausėsi, ir Viešpats, tavo Dievas, laimins tave žemėje, kurion tu žengi, kad ją užvaldytum.
  Bet jei savo širdį nugręši ir nepaklausysi, jei duosies suvedžiojama ir imsi garbinti svetimus dievus ir tarnauti jiems, tai šiandien jums skelbiu, kad būsite išnaikinti. Tada jūs ilgai negyvensite žemėje, kurion tu žengi per Jordaną, kad ją užvaldytum.
  Šiandieną šaukiu prieš jus liudytojais dangų ir žemę, kad tau pateikiu gyvenimą ir mirtį, palaimą ir prakeikimą. Tad rinkis gyvenimą, kad gyventum ir tu, ir tavo palikuoniai. Mylėk Viešpatį, savo Dievą, klausyk jo balso ir tvirtai jo laikykis, nes jis yra tavo gyvenimas. Jisai yra ilgis tavo gyvenimo, kurį tu gali pragyventi žemėje, kurią, kaip žinai, Viešpats prisiekė atiduoti tavo tėvams Abraomui, Izaokui ir Jokūbui“.

Popiežius Pranciškus       2021-02-17 18:51

I.  Gavėnia – kelionė atgal pas Dievą
„Grįžkite pas mane visa savo širdimi“ (Jl 2, 12), – Mišių pirmajame skaitinyje iš pranašo Joelio lūpų skamba Dievo mums skirtas raginimas. „Gavėnia – tai kelionė atgal pas Dievą“, – sakė Mišių homilijoje popiežius Pranciškus.  Mes, visą dėmesį sutelkę į savo kasdieninius rūpesčius, dažnai sakome Viešpačiui: „Aš grįšiu pas tave, tik ne dabar, o truputį vėliau… Šiandien neturiu laiko, bet nuo rytojaus aš tikrai imsiu melstis, tikrai kažką nuveiksiu kitų labui…“ Gyvenime visada mes turėsime ką veikti ir visada rasime pasiteisinimų, dėl to ne rytoj, o jau dabar turime suvokti, kad atėjo laikas grįžti pas Dievą.
Gavėnia, sakė Pranciškus, yra kelionė, apimanti visą mūsų gyvenimą, visą žmogų. Atėjo laikas patikrinti mūsų kelionės kryptį, rasti kelią namo, atrasti mūsų ryšį su Dievu, nuo kurio viskas priklauso. Gavėnia – tai ne mažų darbelių laikas, ne smulkių pažadų rinkinys, bet pareiga rimtai pamąstyti, į kur nukreipta mūsų širdis. Paklauskime savęs: į kur ji mane veda? Į Dievą ar į mane patį? Gal aš susitaikiau su veidmainyste ir nesistengiu išsivaduoti iš dviveidiškumo ir melo?
Gavėnios kelionė – tai išėjimas iš vergijos į laisvę. Keturiasdešimt gavėnios dienų primena keturiasdešimt metų trukusią Dievo tautos kelionę per dykumą. Iš vergijos vaduojamai tautai buvo sunku užmiršti Egiptą. Keliaujantiems visada kyla pagunda grįžti atgal. Taip yra ir mums. Grįžimui pas Dievą trukdo įvairūs liguisti įpročiai, gundančių ydų spąstai, apgaulingas saugumas, kurį teikia pinigai, paralyžiuojantis įsijautimas į aukos vaidmenį. Kas nori eiti pirmyn, tas turi atmesti šias iliuzijas.
Kaip keliauti link Dievo? Pasak Pranciškaus, ieškant atsakymo į šį klausimą gali mums praversti kai kurie Šventojo Rašto siūlomi pavyzdžiai. Popiežius pirmiausia paminėjo Kristaus palyginimą apie gailestingąjį tėvą. Žiūrime į sūnų palaidūną ir suprantame, kad ir mums jau laikas grįžti pas Tėvą. Kaip tas sūnus, ir mes pamiršome namų kvapą, iššvaistėme savo turtus, likome tuščiomis rankomis ir nepasotinta širdimi. Tačiau Tėvas mūsų laukia. Mes esame kaip maži vaikai, kurie tik mokosi vaikščioti. Parpuolame, bet Tėvas tuoj pat mus pakelia. Tėvo atleidimas visada mus vėl pastato ant kojų. Per susitaikinimo sakramentą gaunamas Dievo atleidimas yra pirmasis žingsnis, kad pas jį sugrįžtume.

Popiežius Pranciškus       2021-02-17 18:50

II.  Gavėnia – kelionė atgal pas Dievą
Kitas popiežiaus paminėtas pavyzdys – Jėzaus pagydytas raupsuotasis, kuris sugrįžo padėkoti. Mes visi sergame dvasinėmis ligomis, negalime patys jų išsigydyti. Visi turime giliai įsišaknijusių ydų, vieni jų negalime išnaikinti. Visi turime baimių, kurios mus paralyžiuoja, patys negalime jų nugalėti. Turime maldauti pagalbos, kaip tas raupsuotasis. Mums reikia, kad Jėzus mus pagydytų. Turime parodyti jam savo žaizdas ir sakyti: „Jėzau, štai aš su savo nuodėmėmis ir vargais. Tu esi gydytojas, gali mane išvaduoti. Pagydyk mano širdį“.
Pelenai barstomi ant mūsų galvų primena, kad esame dulkės ir į dulkes grįšime. Tačiau žinome, kad į šias dulkes Dievas įpūtė savo gyvybės Dvasią. Dėl to mes negalime gyventi vaikydamiesi dulkių, šiandien egzistuojančių ir rytoj nykstančių dalykų. Turime sugrįžti prie Dvasios, gyvybės davėjos, prie ugnies, kuri prikels mūsų pelenus.
Toliau homilijoje popiežius sakė, kad mūsų kelionė atgal pas Dievą yra įmanoma tik todėl, kad pirmiausiai Dievas pas mus atkeliavo. Prieš mums einant pas jį, jis pirmas pas mus atėjo. Jis pirmas išėjo su mumis susitikti. Jis nusižemino labiau, negu mes galime įsivaizduoti. Todėl mums keliauti pas jį visų pirma reiškia leisti, kad jis mus paimtų už rankos. Tėvas, kuris kviečia mus sugrįžti, pats išeina iš namų ir mūsų ieško. Viešpats, kuris mus gydo, pats išliejo kraują ant kryžiaus. Dvasia, kuri mus kviečia atsinaujinti, švelniai pučia į mūsų pelenus.
„Šiandien nuleidžiame galvas, kad jos būtų pabarstytos pelenais. Gavėnios pabaigoje mes dar labiau pasilenksime ir nuplausime brolių kojas. Gavėnia yra nusilenkimas kitiems. Turime suprasti, kad išganymas nėra kopimas į šlovės aukštumas, bet meilės įkvėptas nusižeminimas, tapimas mažais. Kad šioje kelionėje neprarastume krypties, atsistokime priešais Jėzaus kryžių – tylųjį Dievo sostą. Kiekvieną dieną žvelkime į jo žaizdas. Bučiuokime jas ir suprasime, kad pačiose skaudžiausiose mūsų gyvenimo žaizdose Dievas mūsų laukia su savo begaliniu gailestingumu. Jis ateina su mumis susitikti ten, kur esame labiausiai pažeidžiami, kur mums labiausiai gėda. Ir dabar jis kviečia mus grįžti pas jį, iš naujo atrasti džiaugsmą, kad esame mylimi.“ (JM / Vatican News)

PELENŲ DIENA. Dievo Žodžio       2021-02-17 5:45

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ramūnas Mizgiris OFM
„Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje“ (Mt 6, 6). Kai Dievas, prieš mums pradedant melstis, prašo mūsų uždaryti duris, tai jis nori priminti, kad pirmiausia turime atsiriboti savo širdyje nuo išorinės veiklos, nuo troškimų, nuo daiktų, nuo žmonių, nuo rūpesčių, nuo baimių.
Šis atsiskyrimas yra lygus mirčiai. Kitais žodžiais tariant, kai uždarome už savęs duris, tai turime laikyti save mirusiais kūniškam pasauliui ir stoti priešais Dievą. Tai nėra lengva. Todėl yra labai verta, prieš įeinant į savo kambarėlį, nuolankia ir sugraudinta širdimi prašyti Dievo pagalbos ir pasigailėjimo.
Uždaryti savo kambarėlio duris, reiškia numarinti visa tai, kas priklauso regimajam pasauliui: „Numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška“ (Kol 3, 5). Jeigu nebandome atsiriboti nuo vaizduotės jausmų, jeigu neišpažįstame jų, kaip nuodėmės, tai jie ne tik atima iš mūsų galimybę melstis ir būti su Dievu, bet taip pat sujaukia ir supurvina mūsų kambarėlį.
Maldos metu neturime įsivaizduoti Tėvo ar Sūnaus, ar Šventosios Dvasios kokia nors išorine forma. Dievas nėra kūrinys. Jo negalime kontempliuoti kūno akimis. Jis yra mūsų sielos viduje, o ne išorėje. Mes galime jausti jo buvimą, nors ir nematydami jo. „Melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje“ (Mt 6, 6).

Bernardinai.lt

PELENŲ DIENA. Dievo Žodžio       2021-02-17 5:41

Mąstymas
Prašyti gailestingumo darbų, maldos ir pasninko gilaus troškimo

Maldos pradžioje patikėsiu Dievui visas Gavėnios dienas, kurias dar kartą gaunu iš Jo. Sužadinsiu gilų atsivertimo troškimą. Klausiu Jėzaus, ko jis laukia iš manęs per šį laikotarpį?

*

Jėzus man duoda tris atramos taškus tam, kad tinkamai išgyvenčiau permainų laiką: gailestingumo darbai, malda ir pasninkas. Kokią vietą jie užėmė ligšioliniame mano gyvenime? Kurį iš jų dažniausiai praktikuoju, o kurį labiausiai apleidžiu?

*

Karštoje maldoje prašysiu Jėzaus, kad padėtų man maldoje permąstyti prisimintas tris gavėnios vertybes bei uždegtų mane troškimu atnaujinti jas savo gyvenime.

*

Jėzus kviečia mane į slaptą gėrio darymą. Tėvas visa mato. Kiekvienas meilės darbas, nors ir labai paslėptas, yra Jam matomas. Kokios mintys bunda manyje, kai galvoju apie Tėvą, kuris visa mato?

*

Ką galiu pasakyti apie savo širdies pastabumą stokojančiųjų atžvilgiu? Kokiems geriems darbams esu įsipareigojęs? Ar yra tokių darbų artimui, kuriuos rimtai apleidžiu?

*

Jėzus trokšta, kad pamilčiau asmeninę maldą. Jis kviečia mane, kad atrasčiau savo „meditacijos kambarėlį“ ir mokyčiausi melstis „be žodžių gausybės“.

*

Ar turiu savo mėgstamiausią maldos vietą? Kiek artima man yra malda tyloje, adoracijoje, kontempliacijoje?

*

Jėzus atkreipia mano dėmesį ir į pasninko vertingumą. Pagalvosiu, kokio pasninko trokštu laikytis per artimiausias keturiasdešimt atgailos dienų. Savo apsisprendimą patikėsiu Jėzui, kartodamas:

„Jėzau tai darau iš meilės Tau ir Tėvui!“

Kasdienapmastau.lt

PELENŲ DIENA. Dievo Žodis       2021-02-17 5:39

Evangelija (Mt 6, 1–6. 16–18)

  Jėzus bylojo savo mokiniams:
  „Venkite daryti savo geruosius darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, kitaip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje. Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, taip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu daliji išmaldą, te nežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.
  Kai meldžiatės, nebūkite tokie, kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam ten, slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.
  Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę, kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums, jie jau atsiėmė užmokestį. O tu pasninkaudamas pasitepk aliejumi galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“.
Katalikai.lt

PELENŲ DIENA. Dievo Žodis       2021-02-17 5:38

Antrasis skaitinys (2 Kor 5, 20 – 6, 2)

  Broliai!
  Kristaus vietoje mes einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu mes maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“ Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu.
  Kaip Dievo bendradarbiai, mes norime jus įspėti: neimkite Dievo malonės veltui! Jis sako: „Aš išklausiau tave priimtinu metu, aš tau pagelbėjau išganymo dieną“. Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!

Posmelis prieš Evangeliją (Ps 94, 8ab)

O, kad išgirstumėt šiandien, ką jums Viešpats byloja: „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės“

PELENŲ DIENA. Dievo Žodis       2021-02-17 5:37

Atliepiamoji psalmė (Ps 50, 3–6. 12–14.17)

P. – Pasigailėk mūsų, Viešpatie, mes esame tau nusidėję.

  Pasigailėk manęs, Dieve: tu didžiai gailestingas.
  Gerumas tavo beribis, – naikinki mano kaltybę.
  Grynai nuplauk mano dėmę,
  numazgok mano kaltę. – P.

  Aš savo kaltybę pažįstu,
  man vis akyse mana nedorybė.
  Aš tau, ir tiktai tau esu nusidėjęs:
  dariau, ką laikai tu piktybe. – P.

  Sutverk širdį man tyrą, o Dieve,
  many nepalaužiamą dvasią atnaujink.
  Vai, neatstumki manęs nuo savojo veido,
  prarast tavo šventąją dvasią neleiski. – P.

  Išgelbėk mane, ir būsiu laimingas.
  Padaryk mane didžiadvasį.
  Tu mano lūpose, Viešpatie, būsi,
  manoji burna tave šlovins. – P.

PELENŲ DIENA. Dievo Žodis       2021-02-17 5:36

Pirmasis skaitinys (Jl 2, 12–18)

  Dabar, sako Viešpats, – iš visos širdies atsiverskite į mane pasninku, verksmu ir raudojimu. Persiplėškite širdis, o ne drabužius. Atsiverskite į Viešpatį, savo Dievą, nes jis maloningas ir gailestingas, atlaidus ir geraširdis, jautrus dėl nelaimės. Galbūt jis atsigręš, galbūt ir pagailės – sugrąžins palaimą valgių ir gėrimų atnašoms, kurias jūs aukojate Viešpačiui, savo Dievui.
  Ant Siono kalno pūskite ragą, paskelbkite šventą pasninką, suruoškite pamaldas! Surinkite tautą, pašvęskite bendriją! Sukvieskite senelius, suveskite vaikučius, suneškite ir žindomus kūdikius! Tepalieka jaunikis savąjį kambarį, ir nuotaka – savo alkierių.
  Tarp prieangio ir altoriaus terauda Viešpaties tarnai kunigai ir tešaukia: „Pagailėk, Viešpatie, savo tautos – neatiduok gėdai savo paveldėtinės, kad iš jų nesityčiotų pagonys. Kam gi turėtų tautos kalbėti: ‘O kurgi jų Dievas?’ “
  Ir Viešpats dėl savo šalies pasistengė – savosios tautos pagailėjo.

VI eilinės savaitės antradienio Evangelijos       2021-02-16 5:42

Skaitinį komentuoja kun. Ernestas Maslianikas
Pamaitinęs 4 tūkstančius žmonių, kurie išties buvo labai maloniai nustebinti, bei atlaikęs fariziejų bandymą iš Jo pasišaipyti, Jėzus buvo nustebintas savųjų mokinių. Jie pamiršo su savimi į kelionę pasiimti duonos ir teturėdami vos vieną kepalėlį staiga iš Jėzaus išgirsta įdomų pamokymą – patarimą.
Iš tiesų Jėzus savo mokiniams aiškina dvasiniu lygmeniu, tačiau mokiniai Jį supranta materialiuoju. Šioje vietoje mokinius galime palyginti su fariziejais, kurie Dalmanutoje visgi neperprato Jėzaus žodžių, o kartu ir Jo veiksmų. Ko mokiniai vis dar nesupranta ir kodėl jų širdys tokios bukos? Bene pirmą kartą Jėzus pasako jiems tuos pačius žodžius, kuriuos Jis taiko tiems, kurie Juo netiki: „Turite akis, ir nematote; turite ausis, ir negirdite?!“.
Raugas Biblijoje simbolizuoja įvairius dalykus: neraugintą duoną, skubėjimą, Dievo karalystę, žmonių nuodėmes. Atrodo, kad čia raugas reiškia tai, kas tikrai yra skirta ne Jėzaus mokiniams. Galima teigti, jog čia raugas simbolizuoja kažkieno veikimą, kuris taps regimas tik po kažkurio laiko. Tačiau Jėzaus manymu, tokio pobūdžio raugas yra visiškai netoleruotinas blogis. Blogis, apie kurį Jėzus perspėja ragindamas jo saugotis.
Fariziejų raugas – tai jų veidmainiškas tikėjimas. Kitaip sakant, bandymas būti tokiems, kokie jie iš tiesų nėra. Juk tikėjimas veda žmogų į Dievo pagarbinimą už visa tai, ką Jis sukūrė ir ką žmogui dovanojo, o apsimetinėjimas atveda prie savęs garbinimo, kurio yra laukiama ir tikimasi iš kitų: „Štai, žiūrėk koks aš esu pamaldus“.
Jėzaus mokiniai, kurie buvo visų stebuklų bei įvykių liudytojai, neturi rūpintis žemiškąja duona, bet privalo pagauti esminę Jėzaus mintį ir pagrindinį troškimą. Bet visgi nepaisydami visko, jie elgiasi panašiai kaip Izraelitai dykumoje – nebrandina tikėjimo ir neįvertina Dievo pastangų. 
Kažin ar mes visada suprantame, kad Jėzaus atėjimas į žmonių gyvenimus yra ne mūsų materialiniam labui, bet dvasiniam, ir kad tikėjimas kartu su pamaldumu yra reikalingas ne Dievui, bet mums. Juk turime akis tam, pamatytume, o ausis, kad išgirstume. Ir protą Dievas davė mums tam, kad suprastume. Tad drąsos!
Bernardinai.lt

VI eilinės savaitės antradienio Evangelijos       2021-02-16 5:39

Mąstymas
Prašyti radikalaus pasitikėjimo Jėzaus galia krizių metu

Šiandien Jėzaus žodžiai skamba radikaliai ir vienareikšmiškai. Jie kviečia patikrinti mano santykių su Jėzumi brandumą. Karštoje maldoje kreipsiuosi į Šventąją Dvasią, kad padėtų man visa širdimi atsiverti evangelinei tiesai.

*

Įlipsiu su Jėzumi ir mokiniais į valtį. Pastebėsiu apaštalų susijaudinimą, kai pamato, kad per mažai pasiėmė su savimi duonos. Jėzus žino jų neramumo priežastį. Jis nori, kad jie šiek tiek atsitrauktų nuo to susirūpinimo.

*

Kokie rūpesčiai šiandien užima daugiausia vietos mano širdyje ir mintyse? Ar sugebu pažvelgti iš atstumo į savo problemas? Ar nešvaistau savo gyvenimo jėgų, energijos nesvarbiems dalykams?

*

Duonos trūkumas išaugo iki didelės problemos, kada apie tai buvo kalbama tik tarpusavy. Jie neįtraukė į pokalbį Jėzaus, kuris visiškai neseniai stebuklingai padaugino duoną.

*

Pažvelgsiu į savo šeimos, bendruomenės laikyseną sunkiose situacijose. Kaip sprendžiame problemas? Ar pasikviečiame į jų sprendimą Jėzų? Ar ieškome šviesos maldoje? Ar atsiduodame Dievo Apvaizdai ir valiai?

*

Jėzus atkreipia mokinių dėmesį į jų nebrandumą paprastų problemų akivaizdoje: „neišmanote“, „nesuprantate“, „esate be nuovokos“, „nematote“, „negirdite“. Ilgiau sustosiu ties kiekviena iš šių laikysenų. Kuri iš jų man būdingiausia kritinėse situacijose? Ar tokiais momentais ieškau šviesos Jėzuje?

*

Jėzus nori, kad sugrįžčiau į tas gyvenimo situacijas, kai patyriau Jo stebuklingą veikimą. Peržvelgsiu ir apmąstysiu jas. Mąstymą pabaigsiu širdies malda, prie kurios sugrįšiu dienos metu:
„Jėzau, pavedu Tau visus savo rūpesčius.“

Kasdienapmastau.lt

VI eilinės savaitės antradienio        2021-02-16 5:37

Evangelija (Mk 8, 14–21)

  Mokiniai buvo pamiršę pasiimti duonos. Jie teturėjo su savim valtyje vieną kepalėlį. O Jėzus juos įspėjo: „Žiūrėkite, saugokitės fariziejų raugo ir Erodo raugo“.
  Jie pradėjo kalbėtis, kad nebeturį duonos.
  Tai patyręs, Jėzus tarė: „Kam jūs tariatės neturį duonos? Argi vis dar nieko neišmanote ir nesuprantate, ir vis dar esate be nuovokos? Turite akis, ir nematote; turite ausis, ir negirdite?! Argi neatsimenate, jog penkis kepalėlius aš sulaužiau penkiems tūkstančiams? O kiek pilnų pintinių likučių jūs pririnkote?“
  Jie atsakė: „Dvylika“.
  „O kai septynis kepaliukus sulaužiau keturiems tūkstančiams, kiek pririnkote pilnų pintinių likučių?“
  Jie atsakė: „Septynias“.
  Tada jis tarė: „Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!“
  Katalikai.lt

VI eilinės savaitės antradienio Dievo Žodis       2021-02-16 5:36

Psalmė (Ps 28, 1–4. 9–10)

P.  Viešpats laimins savąją tautą, teiks jai ramybę.

  Jūs, Dievo sūnūs, šlovinkit Viešpatį,
  šlovinkit Dievo didingąjį vardą,
  garbinkit jį iškilmingai. – P.

  Virš vandenų pasigirsta Viešpaties balsas!
  Viešpats viršum vandenynų plačiųjų!
  Viešpaties balsas galingas!
  Skardus Viešpaties balsas! – P.

  Dievo didybė sugriaudžia!
  Ir jo šventovėj – „Šlovė!“ visi šaukia.
  Viešpaties sostas virš tvano,
  jis viešpataus kaip Valdovas per amžius. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 14, 23)

P.  Aleliuja. – Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, – sako Viešpats, –
                ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. – P.  Aleliuja.

VI eilinės savaitės antradienio Dievo Žodis       2021-02-16 5:35

Skaitinys (Pr 6, 5–8; 7, 1–5. 10)

      Viešpats matė, kad žmonių blogumas žemėje buvo didelis ir visos jų širdies mintys bet kuriuo laiku buvo nukreiptos tik į pikta. Todėl jis ėmė gailėtis padaręs žemėje žmones. Ir su širdgėla tarė: „Žmones, kuriuos sutvėriau, aš išnaikinsiu nuo žemės paviršiaus; ir ne tik žmones, bet ir gyvulius, roplius bei padangių paukščius, nes gailiuosi juos padaręs“.
  Tik Nojus buvo radęs malonę Viešpaties akyse.
  Viešpats paliepė Nojui: „Eik su visa šeimyna į arką, nes aš tik tave iš šios padermės teradau teisų savo akyse. Visų švariųjų gyvulių pasiimk po septynias poras, o visų nešvariųjų – po vieną porą; taipogi paukščių po septynis patinėlius ir pateles, kad išliktų visoje žemėje gyvas jų prieauglis! Praeis septynios dienos; po jų aš liepsiu lyti ant žemės keturiasdešimt dienų ir naktų ir išnaikinsiu nuo žemės paviršiaus visas būtybes, kokias tik esu padaręs“.
  Nojus įvykdė visa, ką Viešpats jam buvo paliepęs. Praėjus septynioms dienoms prapliupo ant žemės tvano vandenys.

> Kunigui Ernestui       2021-02-15 16:06

Prašydami ,,laisvės ženklo”, prašėme tarpukario Lietuvos sugrįžimo. Ji buvo idealas. Manėme, kad tokioje pat Lietuvoje, kokią praradom, ir patys būsim idealūs. Taip neatsitiko. Nes ir tarpukario Lietuva nebuvo ideali. Sirgo daugeliu dabartinių ligų. Dabar tos ligos tik supiktybėjo ir prisidėjo naujų, dar bjauresnių. O ar išsaugosim laisvę ir kokie būsime patys, priklauso nuo mūsų visų. Nuo kiekvieno. Nuo to, kokie būsime kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką. Kiekvienoje smulkmenoje. Jei suvoksime, kokiais privalome tapti ir ko turime atsikratyti, viskas bus gerai. Lengva nebus, bet viskas bus gerai. Nes jau pradedame suvokti, kas mumyse negerai.

VI eilinės savaitės pirmadienio       2021-02-15 6:15

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ernestas Maslianikas
Po antrojo duonos padauginimo stebuklo, kurio metu Jėzus pamaitino apie 4 tūkstančius žmonių, Jis išplaukė su mokiniais į Dalmanutos sritį. Nors ši vietovė dar ir iki šiol nėra tiksliai identifikuota, tačiau mums kur kas yra svarbesnis šios dienos Gerosios Naujienos turinys, nei konkreti Genezareto krašto geografinė vietovė.
Jėzus ir vėl eilinį kartą yra atakuojamas fariziejų. Kodėl jie taip elgiasi? Greičiausiai dėl to, kad Jėzus savuoju buvimu bei duonos padauginimo stebuklu jų nesužavi, nes jie yra perdėm savanaudiški. Galima spėti, jog jie jau žino apie Jėzaus poelgį ir dėl to taip staigiai ir drąsiai ima aiškinti Jam, ką Jis turįs padaryti. Jie puikiai suprato, kad tarp jų atsirado naujas autoritetas, o kartu ir naujas konkurentas. Jie pareikalavo „ženklo iš dangaus“, tikėdamiesi, jog Jėzus nesugebės tokį ženklą parodyti.
Kadangi žodis „dangus“ buvo žydiškas titulas, apibūdinantis Dievą, tad visai įmanoma, kad fariziejai reikalavo ženklo „iš Dievo“. Jiems vis reikėjo įvairių ženklų, kurie galėtų juos įtikinti. Apskritai žydai iš Jėzaus vis reikalaudavo nenuginčijamo ženklo, kurio dėka jie galėtų akivaizdžiai įsitikinti tuo, kad Jėzus yra tikrasis Mesijas. Nors puikiai matome, jog fariziejai buvo įsitikinę priešingai ir manė, jog, neįvykdęs jų reikalavimo, Jėzus praras minios paramą. Evangelistas Morkus išryškina fariziejų piktą valią, kuri stipriai primena piktąjį bei jo elgesio bruožus. Juk kažkada ir piktasis bandė Jėzų dykumoje, prašydamas akmenį paversti duona.
Tačiau pats didžiausias Jėzaus ženklas įvyks ateityje. Ženklas, kuris įprasmins visą Jėzaus mokymą bei veiklą. Kančia, Mirtis ir Prisikėlimas – tai patys svarbiausi ir reikšmingiausi Jėzaus ženklai, ypač tiems, kurie tų ženklų prašydavo bei reikalaudavo. Tik kažin ar prašantiems ir reikalaujantiems ženklo to tikrai pakaks, juk jie gyvena visai kitomis mintis, pernelyg jau egoistiškomis…
Kažkada iš Dievo prašėme tėvynei „laisvės“ ženklo, ir mūsų prašymas buvo išgirstas. Kažin ar daugiau nieko nederėjo pridėti? Turime ją, bet ar esame laimingi? Nebedūsaukim iš širdies gilumos, bet prašykim iš Dievo to, ko mūsų tėvynei iš tiesų trūksta, ir patys padarykim bent jau tai, ką iš tiesų galim!
Bernardinai.lt

VI eilinės savaitės pirmadienio Dievo Žodžio       2021-02-15 6:13

Mąstymas
Prašyti atviros ir paprastos širdies susitinkant su Jėzumi

Pas Jėzų ateina fariziejai. Dėmesingai stebėsiu jų laikyseną. Įsiklausysiu į jų žodžius ir griežtą kalbos toną. Jie nori su Jėzumi susidoroti, spendžia Jam pinkles ir reikalauja iš Jo ženklo. Jų santykis su Jėzumi yra šaltas, nesąžiningas ir priekaištaujantis. Jie yra užsidarę nuo Jo žodžių.

*

Ką galiu pasakyti apie savo susitikimus su Jėzumi? Maldoje pabandysiu pažvelgti į savo asmeninį santykį su Jėzumi. Klausiu savęs Jo akivaizdoje: kokius pagrindinius bruožus matau savo santykyje su Jėzumi?

*

Parašysiu ant popieriaus lapo labiausiai dominuojančius dalykus mano santykyje su Jėzumi. Surašysiu atskirai neigiamus ir teigiamus bruožus. Kurie iš jų man teikia daugiausia džiaugsmo, o kurie liūdina ir kelia gėdą? Pasakysiu apie tai Jėzui.

*

„Atsidusęs iš širdies gilumos…“. Jėzus mato fariziejų vidų ir išgyvena dėl jų nesąžiningumo, užsidarymo ir širdies kietumo. Kiekvieną kartą, prieš man pradedant melstis, Jėzus jau pažįsta mano širdį.

*

Fariziejai reikalauja specialaus ženklo, nors Jėzus jau buvo padaręs daugybę stebuklų. Kada širdis yra šalta, nesąžininga ir uždara, tada nėra pajėgi pastebėti jokio dieviško ženklo.

*

Artimo ryšio su Jėzumi trūkumas atšaldo širdis, užmerkia akis Jo galybės ir gerumo ženklams. Jėzus neduoda fariziejams papildomo ženklo. Jie turi išmokti atpažinti ženklus paprastose situacijose ir tarp paprastų žmonių.

*

Nuoširdžiame pokalbyje su Jėzumi prašysiu, kad duotų man paprastą ir sąžiningą širdį, atvirą Jo galios ženklams, ir suteiktų gerumo paprastoje gyvenimo kasdienybėje.

Padėkosiu Jėzui už visus mano gyvenime padarytus stebuklus.

Kasdienapmastau.lt

VI eilinės savaitės pirmadienio Dievo Žodis       2021-02-15 6:12

Evangelija (Mk 8, 11–13)

  Priėjo fariziejai ir ėmė su Jėzumi ginčytis. Spęsdami jam pinkles, jie reikalavo ženklo iš dangaus. Atsidusęs iš širdies gilumos, jis pasakė: „Ir kam gi ši giminė reikalauja ženklo? Iš tiesų sakau jums: ženklo šiai giminei nebus duota!“
  Ir, palikęs juos, jis vėl sėdo į valtį ir nuplaukė į kitą krantą.
  Katalikai.lt

VI eilinės savaitės pirmadienio Dievo Žodis       2021-02-15 6:11

Psalmė (Ps 49, 1. 8. 16–17. 20–21)

P.  Padėkos auką Dievui aukoki.

  Aukščiausiasis Dievas, Viešpats, byloja,
  nuo Rytų ligi Vakarų šaukdamas žemę.
  Ne dėl aukų aš tave barsiu:
  deginamąsias aukas visuomet man aukoji. – P.

  “Kam dar įsakus mano skaičiuoji,
  kam dar tavo burna mano sutartį mini,
  jei tu mano tvarkos laikytis nenori,
  jei sviedi šalin mano žodį. – P.

  Kur pakliuvęs, liežuvauji ant savo brolio:
  nešlovę darai močios sūnui.
  Šitaip elgies ir manai – aš tylėsiu?!
  Manai, kad ir aš panašus į tave būsiu?
  O ne! Aš tave barsiu,
  tavo darbais akis tau badysiu“. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 14, 6)

P.  Aleliuja. – Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas, – sako Viešpats. –
Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. – P. Aleliuja.

VI eilinės savaitės pirmadienio Dievo Žodis       2021-02-15 6:11

Skaitinys (Pr 4, 1–15. 25)

  Žmogus pažino savo žmoną Ievą. Ji tapo nėščia ir pagimdė Kainą. Ji sakė: „Iš Viešpaties susilaukiau vyriškio“. Ji dar kartą gimdė ir susilaukė jo brolio Abelio. Abelis buvo aviganis, Kainas - žemdirbys.
  Praėjus kiek laiko, Kainas atnašavo Viešpačiui žemės vaisių auką. Taip pat ir Abelis atnašavo savo bandos pirmagimių ir būtent jų taukus. Viešpats maloniai žvelgė į Abelį ir jo atnašą, o į Kainą ir jo atnašą jis nežiūrėjo. Todėl Kainas labai įniršo ir nudelbė galvą.
  Viešpats užkalbina Kainą: „Ko gi niršti ir kodėl delbi galvą? Jeigu teisingai elgiesi, ar tu nepakeli galvos? O jeigu elgies neteisingai, tada ar kartais netyko prie tavo durų nuodėmė, lyg koks žvėris, kuris tave nusižiūrėjo; bet tu jį sutramdyk!“
  Vis dėlto Kainas pasikvietė savo brolį Abelį: „Eime į lauką!“ Kai juodu atsidūrė lauke, Kainas užpuolė savo brolį Abelį ir nužudė.
  Viešpats ir klausė Kainą; „O kur tavo brolis Abelis?“
  Tas atsakė: „Nežinau. Argi aš savo brolio sargas?“
  Viešpats tarė: „Ką padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs iš po žemės. Tad būk prakeiktas ir ištremtas iš dirvos, kuri savo burną atvėrė, kad priimtų iš tavo rankų tavo brolio kraują. Jei tu ir dirbtum žemę, jinai nebeduos tau derliaus. Ne sėslys, o klajoklis tu būsi žemėje“.
  Kainas atsiliepė Viešpačiui: „Per didelė man bausmė, kad ją galėčiau pakelti. Štai šiandien pavarai mane nuo dirvos, ir man reikia slėptis nuo tavojo veido. Ne sėslys, o klajoklis turiu būti žemėje, ir kiekvienas suradęs mane nužudys“.
  Bet Viešpats jam tarė: „Anaiptol! Kiekvienam, kuris nužudytų Kainą, būtų septyneriopai atkeršyta“. Po to Viešpats Kainą pažymėjo ženklu, kad niekas suradęs jo nenužudytų.
  Adomas darkart pažino žmoną, ir ta jam pagimdė sūnų ir praminė Setu (Diegu), „nes, – ji sakė, – Dievas padiegė man kitą atžalą vietoje Abelio, kurį Kainas nužudė“.

Ale >>>       2021-02-14 17:07

tamstos mentalitetas taip ir liko Kristaus laikų pagonių mąstymo. Kristus tam ir atėjo, kad keisti senuosius stereotipus, Jis juos tiesiog laužė ir mokė gyventi ne senolių papročiais, o širdies, meilės įstatimu.

ah1       2021-02-14 16:29

nu va ir Biblija byloja apie karantiną užkrečiamų ligų nešiotojams cit. cit. “Raupsuotasis turi gyventi atskirtas, už stovyklos”. Vienu žodžiu nieko naujo nuo Biblijos laikų ir nėra ko piktintis uždarytomis bažnyčiomis caronmečiu covidiniu.

Popiežius Pranciškus       2021-02-14 14:07

Pažeiskime taisykles dvigubu būdu
Raupsuotieji, priminė Šventasis Tėvas tų laikų kontekstą, buvo laikomi nešvariais ir pagal Įstatymo nurodymus turėjo likti už gyvenvietės ribų. Jie buvo išstumti už žmogiškų, socialinių ir religinių ryšių ribos, negalėjo įžengti į maldos namus.

O Jėzus leido, kad raupsuotasis prie jo prisiartintų, pasigailėjo ir net palietė. Tai ir yra Geroji Naujiena: Dievas yra artimas mūsų gyvenimui, jis nėra abejingas sužeistos žmonijos likimui ir ateina sugriauti kliūčių, kurios trukdo santykiui su juo, su kitais ir su savimi pačiais. Artumas, užuojauta, švelnumas – toks yra Dievo stilius.

Popiežius Pranciškus išsamiau apžvelgė  du susijusius taisyklių pažeidimus, padarytus prie Jėzaus prisiartinusio raupsuotojo ir jį palietusio Jėzaus.

Normas visų pirma pažeidžia raupsuotasis, kuris nepaiso Įstatymo nurodymų, palieka savo izoliaciją ir ateina pas Jėzų. Jo liga buvo suvokiama kaip dieviška bausmė, tačiau Jėzaus veide jis pamato kitokį Dievo veidą: ne Dievą, kuris baudžia, o Tėvą, kuris užjaučia ir myli, išlaisvina iš nuodėmių, niekada neatsako gailestingumo. Tas žmogus galėjo išeiti iš izoliacijos, nes Jėzuje atranda Dievą, kuris dalijasi jo skausmu. Jėzaus laikysena jį traukia, paskatina išeiti iš savęs ir jam patikėti savo skausmingą istoriją.

Pasak popiežiaus Pranciškaus, tokiems dera būti ir kunigams, ypač klausantiems išpažinčių: ne su rykšte rankose, tačiau švelnių, išklausančių. Šv. Petro aikštėje buvusių maldininkų Šventasis Tėvas paprašė paploti tokiems kunigams. 

Antrąjį taisyklių pažeidimą padarė pats Jėzus: nors Įstatymas draudė liesti raupsuotuosius, jis pasigailėjo, ištiesė ranką, palietė ir pagydė. Kažkas pasakytų – nusidėjo, padarė tai, kas draudžiama. Yra pažeidėjas. Neapsiribojo žodžiu, bet dar ir palietė. Šiuo meiliu prisilietimu jis užmezgė ryšį, bendrystę, įsitraukė į kito gyvenimą tiek, kad net pasidalijo žaizdomis. Tokiu būdu Jėzus parodė, kad Dievas nėra abejingas, nesilaiko saugaus atstumo, priešingai, gailestingai prisiartina ir prisiliečia prie mūsų gyvenimo, kad jį pagydytų.

„Broliai ir seserys, ir šiandien pasaulyje daug mūsų brolių ir seserų kenčia nuo šios (raupsų) ligos ir nuo kitų ligų ir būsenų, prie kurių, deja, prisideda priešiškos socialinės nuostatos, kai kuriais atvejais – net religinė diskriminacija“, – pridūrė popiežius Pranciškus. Pasak jo, kiekvienas iš mūsų gali susižeisti, patirti nesėkmių, susidurti su kančiomis, egoizmu, kuris atskiria nuo Dievo ir kitų. Žvelgdamas į šią tikrovę Jėzus skelbia, jog Dievas nėra idėja ar abstrakti doktrina, tačiau tas, kuris tarsi užsikrečia mūsų sužeistu žmogiškumu ir nebijo prisiliesti prie mūsų žaizdų. Tai sako ne kas kitas, o apaštalas Paulius, kuris rašo, kad Jėzus, būdamas teisus, „tapo nuodėme“ dėl mūsų (žr. 2 Kor 5, 21).

Dėl geros reputacijos taisyklių ir socialinių įpročių dažnai nutildome skausmą arba užsidedame jį užmaskuojančias kaukes. Taip pat dėl egoistinių apskaičiavimų arba vidinių baimių vengiame labiau įsitraukti į kitų kančias.

„Prašykime Viešpaties priešingo dalyko – malonės patirti šiuos du taisyklių pažeidimus, kaip kad Evangelijoje“, – sakė popiežius Pranciškus. Viena, kad turėtume drąsos išeiti iš izoliacijos, iš kiauto, iš savęs gailėjimosi ar nuoskaudos dėl nesėkmių ir ateiti pas Jėzų tokie, kokie esame. Antra, kad pažeistume taisykles taip, kaip Jėzus: kad mūsų meilė eitų toli už konvencinių ribų, kad įveiktų išankstines nuostatas ir baimę įsipainioti į kito gyvenimą. Telydi mus šiame kelyje Mergelė Marija, meldė Šventasis Tėvas ir pakvietė kartu kalbėti „Viešpaties angelo“ maldą. (RK / Vatican News)

Mons. Adolfas Grušas       2021-02-14 14:05

SUSITIKTI JĖZŲ

Kai Jėzus įeina į žmogaus gyvenimą, jis priima visą žmogų: kūną, vargus, ribotumą… Jis nesilaiko fariziejiškų nuostatų: esu su tavimi, bet išlaikau reikalaujamą distanciją.

Prie Viešpaties besiartinančio raupsuotojo žingsnis atrodo beprasmis ir laužantis nustatytą tvarką, tačiau Jėzus žino, kaip kenčia vargšo ligonio širdis, kaip ją drasko baimė ir abejonės, todėl irgi padaro tai, kas nustebina aplink esančius, kuriuos turėjo apimti pasimetimas, galbūt netgi atmetimas.

Jėzus pasilenkia prie šitų visuomenės atmatų. Jis nebijo užsikrėsti, nes žino, kad iš tikrųjų tai, kas sutepa žmogų, išeina iš jo širdies. Jėzus yra šventas. Jis yra Dievas, ir todėl savo kūriniui turi tik vieną atsakymą: „Ateik!“

Nelaimingasis prisiartina prie Viešpaties ir puola ant kelių prieš Šviesą: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų.“ Kaip atsaką regime neįprastus Jėzaus veiksmus. Evangelistas rašo, kad Jėzus „pasigailėjo jo“. Tikras stebuklas prasideda širdyje. Taip būna visuomet, ir jei mūsų poelgiuose ir sprendimuose nėra širdies, tie darbai yra tušti ir beverčiai. Viešpats ištiesia ranką, tarsi sakydamas: „Esu čia, artinuosi prie tavęs. Neatmetu tavęs, nes myliu tave“. Išganytojas paliečia raupsuotąjį… Tai Dievo glamonė, skirta nusidėjėliui, kiekvienam, laukiančiam paguodos…

Reikiam manyti, kad sujaudinto raupsuotojo širdyje turėjo kilti daug klausimų: „Ar galiu išdrįsti?  Ar galiu prašyti tos malonės?“ Vis dėlto jis pasitikėjo Mylinčiojo meile: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų.“

Jei tik panorėsi, Jėzau… Tu, Viešpatie, žinai, kad mūsų gyvenimams reikia švaros, mūsų širdys trokšta išgelbėjimo, mūsų mintims reikia atsivertimo, jausmams būtina tvarka, mums stinga meilės ir užsidegimo ja gyventi. Todėl mes atsiduodame Tavo rankų glamonei, leidžiamės pagydomi, nes neturime kitokio pasirinkimo. Mes nebijome, nes žinome, kad Tavo kančia ir meilė mums, viršija net ir mūsų sugebėjimą tokio išgelbėjimo paprašyti.

„Noriu, būk švarus!“ – tai ne tik raupsuotajam ištarti, bet ir kiekvienam mūsų skirti Viešpaties žodžiai. Mylimasis surado savo sužadėtinę, kuri verkdama klajojo, ieškodama meilės. Jis atrado ją ir apvilko tikėjimo, meilės ir pasitikėjimo rūbu: „Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus“.

Mes, raupsuotieji, irgi meldžiame išgydymo, laukiame, kad mums bus dovanota, glaudžiamės prie Motinos Bažnyčios, kuri vainikuoja mus Dvasios ženklu, reiškiančiu išganymą ir atleidimą. Mes trokštame savo kelyje susitikti Jėzų, ypač tada, kai blaškomės, jaučiamės neapsisprendę, tada, kai mūsų tikėjimas yra bandomas, kelionė per gyvenimą atrodo pernelyg sunki, kai galvojame, jog mums skirta pernelyg daug išmėginimų, kai nesuprantame to, kas vyksta mumyse ir aplink mus… Tada mes irgi, panašiai kaip Evangelijos raupsuotasis, galėtume sakyti: „Jei tik panorėsi, gali man atnešti šviesą.“

Kaip tik tada susitinkame Jį, amžiną Keliautoją, nešantį meilę, kurios niekas nesu-pranta, nuolankų, nežiūrint mūsų atšiaurumo, gailestingą mums, negailestingiems. Jis yra pasirengęs apkabinti kiekvieną raupsuotąjį ir jį pabučiuoti.

Drauge Jėzui patinka tyla. Jis nedemonstruoja savo meilės, kad kažkas galėtų ja gėrėtis. Jis nedaro reklamos savo teikiamai paguodai. Jis eina tolyn, ir galime būti tikri, kad ir kitoje gyvenimo kryžkelėje sutiksime Jį, pasirengusį dar kartą padaryti stebuklą…

Net jei mes ir pavargtume, Jis niekuomet nepavargs…

Kardinolas Sigitas perspėja, bet išganingai!:       2021-02-14 11:01

„Mes gyvename mirties kultūros apsuptyje, kur nuodėmė yra įteisinama kaip gyvenimo norma, todėl esame nuolatiniame pavojuje užsikrėsti dvasiniais raupsais. Viešpatie, padėk mums, kai grės pavojus! Išgydyk, kai suklupsime!“
Taigi, broliai ir seserys, ne visa, kas ir Lietuvoje šiandien teisėta,
yra teisinga ir išganinga. Įteisinantys mirtinas nuodėmes ir jiems pritariantys, ne tik patys pasuka dvasinės mirties keliu,
bet ir savo artimus nukreipia myriop. Visomis išgalėmis kovokime ir neleiskime, kad artimųjų gyvenimas baigtųsi tragedija.

AČIŪ       2021-02-14 8:34

Kard. Sigitui Tamkevičiui už priminimą, kad “

„Aš galiu artintis prie Viešpaties ne todėl, kad esu teisus, vertas, gražus ir geras. Kaip tik todėl, kad esu neteisus ir netyras, bjaurus ir nusidėjėlis, turiu teisę eiti tiesiai pas jį. Tai yra Evangelija, Geroji Naujiena, kuri mane gelbsti. Dievas mane myli todėl, kad myli.”


Rekomenduojame

Dainius Rudzevičius. Stambulo konvencija ir jos ryšys su socialinės lyties ideologija

Ligita Sinušienė. Ar Stambulo konvencijai bebus ką pražudyti Kretingos pranciškonų gimnazijoje?

Rasa Čepaitienė. Kaukių kritimo metas

Brolis Paulius Vaineikis OFM. Šaukiu aš tautą nuodėmės užguitą

Lietuvos gyventojų nuomonių apklausa

Dovydas Norkūnas. Kaip iš tikrųjų atrodo LYTINIS ŠVIETIMAS? Kam iš tiesų reikia Stambulo konvencijos?

Brolis išsižadėjo brolio ar direktorius – pavaldinio?

Alvydas Jokubaitis. Ar Europos Sąjungai reikia šeimos? – Taip ir ne

Algimantas Rusteika. Iliuzijų pabaigos metai

Andrius Švarplys. „Influenceriai-garsenybės“ gali viešai kalbėti apie politiką, o Bažnyčia nebe?

Nuo bačkos. Andrius Kubilius: Tomai, neišsigąsk šios atakos! Tomas Raskevičius: Dėkoju TS-LKD už palaikymą. Pažadu nepasiduoti!

Konstantinas Bogomolovas. Europos pagrobimas 2.0. Režisieriaus manifestas

Pozicija, kurios nenori girdėti LGBT lyderiai. Dovilo Petkaus pokalbis su Eimantu Gudu

Kam tas „šešėlis“? Darius Kuolys: Smurtas – valdžios silpnumo ir baimės išraiška. Kad ir kokia „kieta“ toji valdžia dėtųsi

Nida Vasiliauskaitė apie Stambulo konvenciją:  dabar – trumpai, kone prieš trejus metus – išsamiai

Kun. Robertas Grigas. Kuo blogi „specialioms grupėms“ kuriami įstatymai

Algimantas Matulevičius. Negi valstybės piliečių nuomonė lygi nuliui?

Andrius Švarplys. JAV vyskupų pozicija dėl seksualinės orientacijos ir ‘gender identity’ sąvokų įtraukimas į įstatymus yra blogis

Audris Narbutas. Per Stambulo konvenciją – į melo visuomenę

Kun. Andrius Narbekovas. Stambulo konvencija – Trojos arklys

Elagu Eesti! Tegyvuoja Estija! Vidmantas Valiušaitis: Pagarbos žodis broliams estams

Rasa Čepaitienė. Kvalifikacija

Vytautas Sinica. Kaip iš Toliato pavyzdį darė

Andrius Švarplys. Priešingai – tai jūs puolate Lietuvos Konstituciją, o visuomenė reaguoja ir, beje, labai demokratiniu bei civilizuotu būdu

Lietuvos valstybės atkūrimo minėjimas – Vasario 16-osios važiuotynės

T. Elijas Leyds. Virusas, hidra ir Bažnyčia

Raimondas Navickas. „Neapykantos kalbos“ kriminalizavimo per ANK afera yra antikonstitucinė ir antidemokratinė

Audrius Bačiulis apie „Coca Cola“ kursus, kaip „tapti mažiau baltaisiais žmonėmis“

Vidas Rachlevičius. Kaukės nusimestos: kada skersime šventąją karvę?

Algimantas Rusteika. Stukačių epocha sugrįžta

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.