Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus

Tiesos.lt redakcija   2020 m. rugpjūčio 30 d. 1:50

66     

    

Geroji Naujiena: Jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus

Viešpaties žodis man panieką neša

Mane tu patraukei, Viešpatie, ir aš esu suviliotas.
Mane tu nutvėrei ir nugalėjai.
Kasdieną esu aš pajuokiamas, kiekvienas mane pašiepia.
Kada tik kalbu, turiu šaukti, „Smurtas ir priespauda“ rėkti.
Mat Viešpaties žodis man panieką neša, patyčias kasdieną.
Buvau benusprendžiąs: „Daugiau apie jį negalvosiu ir jojo vardu nekalbėsiu“.
Bet man buvo taip, lyg ugnis širdyje kad liepsnotų, mano viduje uždaryta.
Ir aš kankinausi, norėdamas ją sulaikyti, tačiau neįstengiau (Jer 20, 7–9).

* * *

Ilgis tavęs mano siela, Viešpatie, mano Dieve!

O Dieve, – tik tu mano Dievas,

nuoširdžiai tavęs ieškau.
Ilgis tavęs mano siela,
trokšta tavęs ir mano kūnas,
kaip ištroškus dykynė, be vandenio žemė.
Šventykloj apie tave aš svajoju:

malonu man matyti tavo galią, tavo didybę.
Už gyvastį tavo malonė brangesnė, –
šlovins tave mano lūpos. –
Girsiu tave, kol gyvensiu,

savo rankas į tave tiesiu.
Pertekusi džiugesio bus mano siela,
mano lūpos žavėsis, teikdamos šlovę. –
Tu mano rėmėjas,

aš krykštauju sparnų tavo pavėsy.
Glaudžias prie tavęs mano siela,
Tavo dešinė mane laiko (Ps 62, 2. 3–4. 5–6. 8–9; P.: 2b).

* * *

Aukokite savo kūnus, kaip gyvą auką

Vardan Dievo gailestingumo aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus, kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą.
Ir nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite, atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula (Rom 12, 1–2).

* * *

Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs

Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams, kad jam reikia eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo tautos seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytam ir trečią dieną prisikelti.
Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“
O jis atsisukęs subarė Petrą: „Eik iš mano akių, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“.
Tuomet Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.
Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?
Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?
Nes Žmogaus Sūnus ateis Tėvo garbėje su savo angelais, ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus“ (Mt 16, 21–27).

* * *

Viešpaties patraukti ir nugalėti kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje – Viešpatie, duok, kad Tavo žodžiu sustiprinti ir duona nuo dangiškojo stalo pasotinti, atsinaujintume ir dvasia, kad užsidegtų mūsų širdys ir stotume uoliai Tau tarnauti darydami gera kiekvienam žmogui.

* * *

Sigitas Tamkevičius. Jei nori eiti paskui Jėzų
22 eilinis sekmadienis

Krikščioniškojo tikėjimo esmė yra meilė Jėzui, kuri reiškiasi sekimu paskui beturtį, nuolankų ir kenčiantį Viešpatį ir neieškojimu draugystės tų, kurie yra galingi, turtingi, siekiantys išaukštinimo, bet mylintys tik save. Kai šitai suprantame, tuomet mūsų tikėjimas tampa gyvenimą įprasminančia ir pašventinančia jėga.

Kai mokiausi vidurinėje mokykloje, skaičiau šv. Tomo Kempiečio knygutę „Kristaus sekimas“. Skaičiau ją ir padariau išvadą, kad sekti paskui Jėzų nėra lengva, nes reikia daug ko atsisakyti. Tokia mūsų prigimtis, bėganti nuo sunkių dalykų.

Iš tikrųjų Jėzus nesakė savo mokiniams, kad draugystė su juo bus lengva; jis priminė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24).

Prieš pasakydamas, kas laukia jo sekėjų, Jėzus kalbėjo, kas ištiks jį patį: Jeruzalėje jam reikės daug kentėti, būti nužudytam ir trečią dieną prisikelti (plg. Mt 16, 21). Mokiniai, buvę liudininkais daugelio Jėzaus stebuklų, buvo įsitikinę, kad jų Mokytojas, kurį Petras pavadino Mesiju ir Dievo Sūnumi, negali kentėti. Petras net perspėjo Jėzų, kad jis nekalbėtų apie savo kančią ir mirtį. Tuomet Jėzus pasakė Petrui, kad jis mąsto ne Dievo, bet žmonių mintimis.

Dievo žodis perspėja kiekvieną iš mūsų, kad, siekdami Jėzaus draugystės, būtume pasiruošę priimti ir kryžiaus dalią. Kartą Jėzus aiškino, koks kelias veda į gyvenimą: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mt 7, 13–14). Tie ankšti vartai ir siauras kelias yra išsižadėjimo ir kryžiaus kelias. Jėzus kviečia mus eiti meilės keliu, tačiau šis kelias įveikiamas tik išsižadant savimeilės ir nebijant pakelti sutinkamų sunkumų. Motina, mylėdama savo vaikus, taip pat daug ko atsisako, tiesiog užmiršta save, kad galėtų džiaugtis augančiais vaikais.

Panašiai yra ir su Dievo meile: ji auga mūsų širdyje tiek, kiek iš jos pašaliname netvarkingą kūrinių meilę, kiek saugomės nuodėmių ir kiek išsižadame mus atakuojančių egoistinių norų. Dievo meilė ir mūsų egoizmas yra nesuderinami.

Kartais mums sunku suprasti, kodėl mus mylintis Dievas neapsaugo mūsų nuo sutinkamų kryžių. Jėzus savo mirtimi ant kryžiaus kalba, kad kryžiaus priežastis dažnai būna nuodėmė ir kad ji gali būti sunaikinta tik prisiėmus kryžiaus dalią.

Petrui Kristaus kryžius buvo sunkiai suvokiamas iki pat Velykų ryto. Jis bėgo nuo kryžiaus, net išsigindamas savo Mokytojo. Tik sutikęs prisikėlusį Kristų Petras suprato, kodėl Jėzui reikėjo kentėti ir mirti, ir po to galėjo pasiryžti daugiau niekada nebėgti nuo kryžiaus. Petras, panašiai, kaip ir Jėzus, mirė nukryžiuotas.

Dievo žodis skatina ir mus į viską, ką sutinkame sunkaus ir dėl ko kenčiame, žvelgti Prisikėlimo šviesoje. Šitaip elgdamiesi, mes turėsime drąsos pasitikti bet kokį kryžių. Per aspera ad astra – per sunkumus į žvaigždes!

Šiais metais minime kardinolo Vincento Sladkevičiaus gimimo 100-ąsias metines. Net dvidešimt trejus metus atskirtas nuo savo ganomųjų, jis nešė tremties kryžių. Anuomet tereikėjo tik pažadėti klusnumą sovietinei valdžiai ir to kryžiaus nebūtų likę. Tačiau kardinolas apsisprendė geriau mylėti Jėzų ir nebėgti nuo kryžiaus. Teužtaria jis mus pas Dievą, kad ir mes visuomet panašiai apsispręstume.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

* * *

Arnoldas Valkauskas. Mintys pamąstymui – Dievo pažinimas degina

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Popiežius Pranciškus       2020-09-5 12:09

Politikams ir ekonomistams: atsisakyti technokratinės paradigmos
Popiežius pasiuntė sveikinimą politikams ir ekonomistams, dalyvaujantiems šiomis dienomis šiaurės Italijos Cernobio miestelyje, prie Komo ežero, vykstančiame „The European House – Ambrosetti“ tarptautiniame forume.

Forumai, kuriuose dalyvauja valstybių ir vyriausybių vadovai, politikai ir ekonomistai, rengiami kasmet nuo 1975-ųjų. Šiemetinio forumo diskusijose daugiausiai dėmesio skiriama pandemijos ekonominėms ir socialinėms pasekmėms.

Dabartinis pandemijos metas, rašo popiežius, mums priminė daug esminių dalykų ir daug ko išmokė. Pirmiausiai jis parodė mokslo didybę, o kartu ir jo ribas. Parodė, kad ne viską galima įsigyti už pinigus. Privertė atsisakyti to, kas nebūtina, ir susitelkti į tai, kas iš tiesų svarbu. Padėjo labiau įsisąmoninti, kad mūsų laukia neaiški ir kupina iššūkių ateitis.

Šioje situacijoje turime atsiminti, kad ekonomika savo giliausia žmogiška prasme reiškia rūpestingą visų mūsų bendrų namų tvarkymą. Ekonomika turėtų reikšti tokį rūpinimąsi bendrais mūsų namais ir jų gyventojais, kuris nė vieno žmogaus neatmeta, bet siekia visus įtraukti, nežemina, bet siekia visiems padėti, neaukoja žmogaus orumo finansų stabams, nesukelia smurto ir nelygybės, naudoja išteklius ne dominavimui, bet tarnavimui.

Šiuo metu žmoniją prislėgusi nelaimė parodė, kad ne viską galime išspręsti naudodami mokslo ir technologijos priemones, kad už jas svarbesnis žmonių pasiaukojimas ir drąsa. Pasak Pranciškaus, tai turėtų paskatinti mus atsisakyti technokratinės paradigmos, kurią iki šiol supratome kaip vienintelį ar pagrindinį problemų sprendimo būdą. Turime sulėtinti nežmonišką vartojimo ir gamybos tempą, turime permąstyti mūsų santykį su gamta. Reikia ekologinio atsivertimo.

Kad toks atsivertimas įvyktų, reikia jau dabar ugdyti atsakingą būsimų verslininkų ir ekonomistų kartą. Popiežius rašo, kad kaip tik dėl to jis pakvietė ekonomikos studentus ir jaunus ekonomistus į susitikimą, kuris įvyks lapkričio 19–21 dienomis Asyžiuje. Svarbu investuoti į jaunus žmones, kurie bus rytdienos ekonomikos veikėjai, ugdyti žmones, pasirengusius tarnauti bendruomenei.

Popiežiaus žinioje paminėtos ir šiemet sukakusios Schumano deklaracijos 70-osios metinės. 1950 m. gegužės 9-osios deklaracija atvėrė kelią šiandieninei Europos Sąjungai. Dabar, labiau nei bet kada anksčiau, Europa turi imtis lyderystės ir kūrybiškai stengtis išbristi iš siauros technokratinės paradigmos, užvaldžiusios politiką ir ekonomiką. Reikia kūrybingo solidarumo, nes jis yra vienintelis priešnuodis savanaudiškumo virusui, kuris daro daugiau žalos negu COVID-19. Švietimo, sveikatos apsaugos, socialinių ir ekonominių politikų centre turi būti kiekvieno žmogaus gerovė. Turime matyti ir tuos žmones, kurie, vedami vilties ir ieškodami geresnės ateities, beldžiasi į mūsų duris. (JM / Vatican News)

Kun. Ramūnas Mizgiris OFM       2020-09-5 4:59

Įstatymas leido vargšams, kada jie būdavo alkani, valgyti vynuogių ar grūdų kaimyno lauke (žr. Įst 23, 25-26), tačiau rabinai draudė tai daryti per šabą, šeštadienį mat varpų skabymas – tolygus pjūčiai, o per šabą pjūtis buvo draudžiama (žr. Mišna, Šabas 7, 2; „Mišna“ – rabinų rašytinis šaltinis, sudarytas maždaug II a. pr. Kr. ir aiškinantis Šventojo Rašto įsakymus).

Šabo įsakymo pagrindas – Dievo poilsis septintąją dieną (žr. Pr 2, 2-3; Iš 20, 11). Žydų ir graikų filosofas Filonas Aleksandrietis († apie 49 po Kr.) ir kai kurie rabinai įrodinėjo, kad Dievas veikia ir šabo dieną, visa palaikydamas buvimu, duodamas gyvybę gimimu ir atimdamas ją mirtimi. Kiti rabinai mokė, kad Dievas ilsėjosi nuo kūrimo, bet ne nuo tesimo – viešpatavimo, valdymo.

Jėzus gina savo mokinių elgesį, remdamasis Šventojo Rašto tekstu iš 1 Sam 21, 2-7, tai yra cituodamas aukščiausią autoritetą – Dievo žodį: iš didelio alkio Dovydas ir jo vyrai valgė pridėtinės – Artumo – duonos, nors jie nebuvo kunigai. Niekas – nei Šventas Raštas, nei Įstatymo aiškintojai – dėl to nesmerkia Dovydo, nes gyvybiškai svarbus poreikis pateisina Įstatymo (žr. Kun 24, 9) laužymą. Tad ir tikroji šabo vertė, kokią numatė Dievas, nėra neliečiama normų ir priesakų tvirtovė, o galimybė atskleisti savo tikėjimą ir sutvirtinti meilę artimui.

Bet pagrindinis mokinių elgesio – šabo poilsio laužymo – pateisinimas yra tai, kad Jėzus turi aukštesnę valdžią už Įstatymą: „Žmogaus Sūnus yra ir šeštadienio Viešpats“. Jėzaus prigimtis ta pati, kaip Tėvo: „Mano Tėvas darbuojasi iki šiolei, todėl ir aš darbuojuosi“ (Jn 5, 17). Čia Jėzus prisiskiria tą pačią įsakmią galią, kurią turi Tėvas; kitoje kalboje prisiskiria išimtines teises – galią gyvybei ir mirčiai (žr. Jn 5, 21. 24-26) bei galią teisti (žr. Jn 5, 22. 27).
Bernardinai.lt

Evangelijos komentaras       2020-09-5 4:55

Kun. Vytautas Sadauskas, SJ

Jėzus nenuilsdamas darbuojasi. Jis laisvina žmones iš ligų, kančios ir mirties. Jėzus dar kartą patvirtina, kad Senojo Testamento laikais Dievas paskelbė iš(si)laisvinimo dieną, tačiau žmonės iškreipė jos reikšmę. Iš tiesų, „šabas yra skirtas žmogui, o ne žmogus šabui“ (Mk 2, 27). Šią poilsio dieną gydydamas ar maitindamas žmones, jis rodo, kad Šabas priklauso jam – Dievo Sūnui. Jėzus pradeda revoliuciją, panašią į Koperniko: saulė, aplink kurią sukasi žydų Įstatymas, nėra Šabas. Ji yra pats Jėzus, aplink kurį sukasi Šabas. Jis yra Šabo Viešpats.

Būtent Šabo (mums tai sekmadienis) dieną pašvenčiame Dievui ir kitiems ypatingu būdu. Žmonių vadavimas iš blogio, bendrystės puoselėjimas ir dalinimasis gerybėmis kasdieniam darbui suteikia kilniausią prasmę, leidžiančią žmonijai žengti keliu į amžinąjį Šabą. Ten poilsis taps didžiausia švente, kurios ilgisi kiekvienas. Kreipiant save į amžinąją bendrystę ir poilsį su Dievu, darbas, kurio imamės šiame gyvenime, yra naujos, būsimos kūrinijos ženklas ir tai, kas mes prie to prisidedame.

Kaip aš žvelgiu į savo kasdienį darbą? Ar jis kreipia mano žvilgsnį į naują kūriniją, kurioje nebus blogio, viešpataus bendrystė ir teisingumas? Kaip savo veikla prie to prisidedu?
Bernardinai.lt

Evangelijos mąstymas       2020-09-5 4:54

Prašyti gebėjimo matyti dienos įvykius Dievo žodžio šviesoje

Įsivaizduosiu sceną, kurią aprašo evangelistas Lukas. Jėzus su mokiniais eina per javų lauką. Jie yra alkani. Pasvirusios varpos, pilnos grūdų, yra lyg pasilenkusio dangiškojo Tėvo rankos, pilnos duonos, kuria Jis juos maitina.

*

Kiekvienoje gyvenimo situacijoje, kurioje išgyvenu bet kokį alkį, vargą, bejėgiškumą, prie manęs pasilenkia dangiškasis Tėvas. Man reikia turėti tikėjimo akis, kad pastebėčiau Jo jautrumą, ir leistis būti mylimam.

*

Fariziejai nesugeba tuose įvykiuose matyti mylinčio Tėvo rūpesčio. Jų širdys yra apsunkintos Įstatymo raidės. Jie išimtinai laikosi tik Įstatymo raidės ir nemoka įsijausti į mokinių alkį. Fariziejai, gindami Įstatymą, pamiršta žmogų.

*

Jėzus padeda fariziejams giliau pažvelgti į tą įvykį. Jis primena Dovydo pavyzdį, kad sujudintų jų širdis ir padėtų pamatyti Įstatymo prasmę. Jėzus kiekvieną dieną per Dievo žodį padeda man pagilinti įvykių ir įsakymų prasmę.

*

Dievo įsakymuose ir dienos įvykiuose atsispindi rūpestinga Dievo Tėvo meilė. Ar pastebiu tai kasdienybėje? Ar galiu pasakyti, kad laikausi Įsakymų ir kad jie padeda man artėti prie Dievo ir kitų žmonių?

*

„Žmogaus Sūnus yra šeštadienio Viešpats“. Nuo santykių su Jėzumi priklauso mano sveikas požiūris į Įsakymus. Jėzus yra kiekvieno įstatymo širdis ir Viešpats.  Jis yra vienintelis Tėvo Žodis.

*

Nuoširdžiame pokalbyje su Jėzumi išpažinsiu, kad trokštu laikytis Įsakymų ir duotų pasižadėjimų. Atnaujinsiu Jėzui savo atsidavimą ir ištikimybę.

Savo širdyje nešiosiu maldą:

„Tegul Tavo žodžiai viešpatauja mano širdyje“.

Kasdienapmastau.lt

XXII eilinės savaitės šeštadienio Evangelija       2020-09-5 4:53

(Lk 6, 1–5)

  Vieną šeštadienį, Jėzui einant per javų lauką, mokiniai skabė varpas ir, ištrynę tarp delnų, valgė.
  Fariziejai jiems prikišo: „Kam darote, kas šeštadienį draudžiama?!“
  Jėzus atsakė jiems: „Nejaugi neskaitėte, ką padarė Dovydas, kai buvo alkanas pats ir jo palydovai? Kaip jis įėjo į Dievo namus, ėmė padėtinės duonos, valgė ir davė savo palydovams, nors jos niekam nevalia valgyti, tik kunigams!“
  Ir jis pridūrė: „Žmogaus Sūnus yra ir šeštadienio Viešpats“.

  Katalikai.lt

XXII eilinės savaitės šeštadienio Dievo Žodis       2020-09-5 4:52

Psalmė (Ps 144, 17–21)

P. Dievas arti kiekvienam, kas jo šaukias.

  Kur Viešpats žengia – žengia teisingai,
  ką jis padaro, tas šventa.
  Dievas arti kiekvienam, kas jo šaukias,
  kiekvienam, kas iš tyros širdies šaukias. – P.

  Dievas tenkina norus tų, kas jo bijo,
  išklauso maldavimus ir išgelbi.
  Viešpats saugo visus, kas jį myli,
  o nedoruosius naikina. – P.

  Lai mano burna šlovina Viešpatį!
  Visa, kas gyva, lai garbina jo šventą vardą
  dabar ir per amžius! – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 14, 5)

P. Aleliuja. – Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas, – sako Viešpats. –
              Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. – P. Aleliuja.

XXII eilinės savaitės šeštadienio Dievo Žodis       2020-09-5 4:52

Skaitinys (1 Kor 4, 6b–15)

  Broliai!
  Iš mano ir Apolo pavyzdžio įsidėmėkite taisyklę: „Nieko daugiau, negu parašyta“ ir vienas dėl kito nesipūskite prieš kitus. Kas gi tave išskiria iš kitų? Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs. O jei esi gavęs, tai ko didžiuojiesi, lyg nebūtum gavęs? Beje, jūs jau esate sotūs, jau turtingi, jau pradėjote be mūsų karaliauti!
  Man atrodo, kad Dievas mums, apaštalams, paskyrė paskučiausią vietą, tarsi nuteistiesiems myriop. Mes pasidarėme reginys pasauliui, angelams ir žmonėms. Mes kvaili dėl Kristaus, o jūs išmintingi Kristuje. Mes silpni, o jūs stiprūs; jūs gerbiami, o mes niekais laikomi. Iki šios valandos badaujame ir trokštame, esame nuogi ir mušami, esame be pastogės ir vargstame, darbuodamiesi savo rankomis. Keikiami mes laiminame, persekiojami kantriai kenčiame, piktžodžiaujami maloniai atsakome. Iki šiol esame laikomi pasaulio sąšlavomis, visų atmatomis.
  Aš tau rašau, ne norėdamas jus gėdinti, bet įspėdamas kaip mylimus savo vaikus. Nors turėtumėte tūkstančius auklėtojų Kristuje, bet nebus kelių tėvų, nes, paskelbdamas Evangeliją, aš esu tapęs jūsų tėvu Kristuje Jėzuje.

Kun. Vytautas Siniauskas SJ       2020-09-4 8:47

Kristus labai paprastai paaiškina, kodėl jo mokiniai neturėtų pasninkauti. Vestuvių šventė yra džiaugsmo akimirka, todėl niekas nesitiki, kad jaunikio artimieji pasninkaus. Dabar tikrasis jaunikis – Kristus – yra kartu su mokiniais, todėl netinka pasninkauti. Bet tada, kai jis bus atimtas iš jų, t. y. po kančios ir mirties, mokiniai pasninkaus ir liūdės. Todėl Bažnyčia, turėdama tai omenyje, nurodo tikintiesiems pasninko laikus. Tokiu būdu Kristus parodo, kad Dvasia, kurį įkvepia ir vadovauja jo sekėjams, nedera su dvasia, kuria vadovaujasi fariziejai ir Rašto aiškintojai.
Šv. Ignacas Lojola „Dvasinėse pratybose“ kviečia liūdėti su kenčiančiu Kristumi, ir džiaugtis su besidžiaugiančiu Kristumi. Tokia vidinių nuotaikų kaita susijusi su jo gyvenimo slėpinių apmąstymu. Mąstydami apie kančią siekiame vienytis su Kristumi pasninkaudami ir susilaikydami nuo pasilinksminimų. O kai medituojame jo prisikėlimo slėpinį, galvojame apie tai, kas kelia džiaugsmą. Tai būdas Jėzų geriau pažinti ir savo tikėjimą vienyti su gyvenimu.
Mūsų gyvenimas turi nuolat atsinaujinti. Jėzus per Paskutinę vakarienę su mokiniais sudaro naują sandorą, kurios dėka atsiveria naujas pasaulis. Todėl reikia palikti senuosius kelius ir pradėti atnaujintą gyvenimą – reikalingi nauji vynmaišiai, nes „jauną vyną reikia pilti į naujus vynmaišius“.

Evangelijos komentaras        2020-09-4 4:53

Kaip sunku pasikeisti! Kai susiduriame su kuo nors nauja, visada bandome tai pritaikyti prie įprasto savo gyvenimo būdo. Subtiliai ar tiesmukai teigiame, kad mūsiškis variantas gana geras, tai kodėl gi vargintis ir ką nors keisti?

Žvelgiant iš šios perspektyvos, kai kurie Izraelio religiniai vadovai buvo sutrikę, nes Jėzus elgėsi visiškai kitaip nei fariziejai ar net Jonas Krikštytojas. Kodėl Jis nepasninkavo, kaip mokė rabinai ir Įstatymo aiškintojai? Kodėl Jis valgė su žmonėmis, laikomais pagal Įstatymą nešvariais, juk ir pats taip galėdavo tapti nešvarus?

Atsakydamas į šiuos priekaištus Jėzus paaiškino, kad Jis kitoks nei visi, kurie buvo atėję prieš Jį. Jo atėjimas – šventosios Izraelio istorijos pilnatvės metas. Jis atėjo paskelbti naujos sandoros, o ne pasiūlyti keleto senosios sandoros pataisų. Būtent tai kitiems buvo sunku suvokti. Jėzus žinojo, kas Jis yra ir kam Dievas Jį pašaukė. Jis žinojo nesąs tiesiog dar vienas pranašas, atsiųstas skelbti Viešpaties žodžio. Jis pats buvo žinia. Jis ne kas kitas kaip įsikūnijęs amžinasis Dievo Žodis! Jis atėjo parodyti, kad amžinasis gyvenimas yra kaip dangiškoji puota, vestuvių pokylis, į kurį pakviestas kiekvienas. Mokydamas ir gydydamas, sėsdamasis prie stalo su vargšais ir atstumtaisiais Jėzus visus pakvietė į bendrystę. Tai buvo metas ne pasninkauti, bet puotauti ir švęsti. Juk Jaunikis buvo tarp jų! Jis vėliau bus iš jų paimtas, ir tada jie pasninkaus.

Šiandien Jėzus prašo mūsų atverti savo akis ir ausis, kad galėtume gauti „jauno vyno“, Dvasios vyno, ir jį išlaikyti (plg. Lk 5, 37). Per Jį prasidėjo kai kas nauja, ir seni indai negali visko sutalpinti. Vienintelis būdas priimti naująją sandorą, vienintelis būdas, kuriuo ši sandora gali mus perkeisti į gera – tai pripažinimas, kad mums reikia naujos širdies.

Ar vis dar negali išsivaduoti iš senojo aš? Nebijok eiti pirmyn su Jėzumi ir pasitikėti tavo vedle – Šventąja Dvasia.

Viešpatie, nenoriu būti prisirišęs prie tų nuostatų, kurios Tau nepatinka. Imk mane už rankos ir vesk tobulos meilės keliu į naująjį gyvenimą.

„Žodis tarp mūsų“ 2016 m. rugsėjis-spalis

Evangelijos komentaros mąstymas       2020-09-4 4:51

Mąstymas
Prašyti sugebėjimo atpažinti vidinę savo dvasios būseną

Žvelgsiu į susirūpinusias Jėzaus akis. Jis nori mane perspėti dėl mechaniškai atliekamų religinių praktikų. Prieš pradėdamas gilintis į Dievo žodį, paprašysiu Šventosios Dvasios, kad suteiktų man atvirumo ir paprastumo.

*

Įsivaizduosiu situaciją, kurią man pristato Jėzus. Esu vestuvių puotoje su skaniausiais valgiais nukrautais stalais ir noriu priversti svečius pasninkauti.  Tai nesveiko uolumo pavyzdys, kuris naikina sveiką realybės pajautimą.

*

Ką galiu pasakyti apie savo uolumą? Atkreipsiu dėmesį į savo religines praktikas. Ar jos padeda man artėti prie Jėzaus ir kitų žmonių? Kokią nuomonę dažniausiai girdžiu apie savo religingumą?

*

Jėzus nori, kad aš būčiau jautrus dvasinio suspaudimo ir paguodos patirtims. Taip pat, kad atsiliepčiau į kvietimą, kurį jaučiu dabar. Ką galiu pasakyti apie savo dvasinio atpažinimo sugebėjimą? Ar įsiklausau į Dievo žodį? Ar noriai ieškau Dievo valios? Ar turiu dvasios tėvą ar motiną ir pastovų išpažinčių klausytoją? Ką norėčiau pagilinti ar pakeisti savo dvasiniame gyvenime?

*

Ilgiau sustosiu prie savo santykio su tuo, kas „sena“ ir „nauja“: seni žmonės, ankstesnės praktikos ir įpročiai, tradicijos, jaunoji karta, naujos gyvenimo perspektyvos, nauji sumanymai, naujos dvasinio gyvenimo praktikos…

*

Kaip mano širdis reaguoja į tai, kas nauja, ir į tai, kas sena? Ar sugebu pasinaudoti vienu ir kitu, išmintingai juos sujungti, gerbti, nesupriešinti jų?

Karštai prašysiu Jėzaus:

„Išmokyk mane kantraus pažinimo ir pasinaudojimo tuo, kas sena ir nauja“.

Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-09-4 4:51

sesuo Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa OCD

Perskaitę šią Evangelijos ištrauką galime savęs paklausti: ką Jėzus kalba man?

Jaunikis, be abejonės, yra pats Jėzus, o Jį visuomet lydi vien meilė, džiaugsmas, skirtingai nuo kritiškos fariziejų ir Rašto aiškintojų laikysenos. Pasninkas turi savo vietą krikščionio gyvenime, tačiau meilė ir draugystė su Jėzumi (jaunikiu) yra nepalyginamai geresnė dalis. Ar murmame bei kritikuojame kitus, ar veikiau matome kitame Jėzų ir džiaugiamės jo draugija?

Mums reikia „apsivilkti Kristumi“, tai yra būti apvilktiems Jo meilės drabužiu. Visiškos meilės drabužiu, o ne vien keletu lopinėlių šen bei ten. Taip, mums reikia nusivilkti senąjį rūbą, senų įpročių, senojo gyvenimo rūbą ir leistis būti perkeistiems. Reikia, kad būtume nauji tušti vynmaišiai, į kuriuos Jėzus galėtų pilti Naujosios Sandoros vyną, kuris buvo išlietas už mus – idant būtume pripildyti Jo Brangiausiojo Kraujo, Jėzaus Meilės. Jis atidavė savo gyvybę, išliedamas Kraują už visus. Ir mes turime dovanoti savo gyvenimą tarnaudami kitiems, kad ir kur būtume – šeimoje, darbovietėje ir t. t.
Bernardinai.lt

XXII eilinės savaitės penktadienio Evangelija       2020-09-4 4:48

(Lk 5, 33–39)

  Fariziejai ir Rašto aiškintojai sakė Jėzui: „Jono mokiniai dažnai pasninkauja ir kalba maldas, taip pat ir fariziejų mokiniai, o tavieji valgo sau ir geria“.
  Jėzus jiems atsakė: „Argi galite versti pasninkauti vestuvių svečius, kol jų tarpe yra jaunikis? Ateis dienos, kai jaunasis bus iš jų atimtas, ir tada, tomis dienomis, jie pasninkaus“.
  Jėzus dar pasakė jiems palyginimą: „Niekas neplėšia lopo iš naujo apsiausto ir nesiuva jo ant seno. Kitaip ir naująjį jis suplėšytų, ir senajam netiktų lopas iš naujojo.
  Taipogi niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Jaunas vynas suplėšytų vynmaišius, pats ištekėtų, ir vynmaišiai niekais nueitų. Jauną vyną reikia pilti į naujus vynmaišius. Ir niekas, gėręs seno vyno, nenori jauno; jis sako: „Senasis geresnis!“
Katalikai.lt

XXII eilinės savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-09-4 4:47

Psalmė (Ps 36, 3–6. 27–28. 39–40)

P. – Viešpats išgelbi teisiuosius.

  Viešpačiu kliaukis, gera daryki,
  tai gyvensi pažadėtoje žemėje, turėsi ramybę.
  Džiaukis, kad garbini Viešpatį.
  Jis tau suteiks, ko širdis tavo trokšta. – P.

  Viešpačiui savo likimą paveski, juo pasikliauki:
  jis padarys, ko tau reikia.
  Tavo teisybei leis pasirodyt kaip dienai,
  kaip dienovidžio grožiui – tavajai teisei. – P.

  Traukis nuo pikta, kas gera, daryki,
  tai gyvenęs gyvensi.
  Viešpats brangina teisybę,
  savo bičiulių apleisti nenori. – P.

  Viešpats išgelbi teisiuosius
  ir saugo juos priespaudos metais.
  Viešpats juos gelbi, vaduoja,
  laisvina juos iš bedievių,
  kai jie prieglobsčio ieško. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 8, 12)

P. – Aš – pasaulio šviesa, – sako Viešpats. – Kas seka manimi, turės gyvenimo šviesą. – P. Aleliuja.

XXII eilinės savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-09-4 4:47

Skaitinys   Broliai!
  Tegul žmonės laiko mus Kristaus tarnais ir Dievo slėpinių tvarkytojais. O iš tvarkytojų belieka reikalauti, kad būtų patikimi. Man mažai rūpi, ką jūs ar žmonių teismas spręstų apie mane. Nė aš pats savęs neteisiu. Nors aš nesijaučiu kaltas, bet dėl to aš nesu išteisintas. Mano teisėjas yra Viešpats, kuris nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus. Tuomet kiekvienam teks pagyrimas iš Dievo.

Taip, taip >>> Nr.2       2020-09-3 13:53

Tai išsvajota laisvė. Manau, kad atėjo laikai, kai turės, per kančias, išmokti gyventi laisvėje ne tik kunigai, bet ir mes visi.

Cha,       2020-09-3 10:53

O sako, kad bus tokia antikristinė ateitis, jei, neduok Dieve, JAV demokratai laimėtų?

Copy-pastintojas Nr. 2       2020-09-3 9:42
Kun. Rolandas Kasparavičius       2020-09-3 5:05

Jėzus pasirenka savo pirmuosius mokinius iš žvejų. Žvejai yra kantrūs, ištvermingi ir drąsūs žmonės. Panašiomis savybėmis turėtų pasižymėti ir Jėzaus apaštalas.

Ir Jėzaus mokiniui svarbu nesibodėti laukimo, kantriai vėl iš naujo daryti tą patį darbą ir pasitikėti Dievu. Jėzaus mokiniui tenka dažnai grįžti namo tuščiais tinklais. Ir po to, nenusivilti, bet išgirdus Mokytojo žodį paklusti: „Dėl tavo žodžio užmesiu tinklus”.

Petras atpažįsta Viešpaties šlovės apsireiškimą, todėl jis parpuola prie Jėzaus kojų, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš nusidėjėlis!” Jis suvokia, kad yra Šventojo akivaizdoje.

Jėzus, pranašystė Petrui apie būsimąją žmonių žvejybą, reiškia, kad tinkluose rasime visus – gerus ir blogus, tyrus ir netyrus. Viešpaties tinkluose, Bažnyčioje, neturi trūkti žuvies.

Ji randama nuirklavus giliau. Jėzaus apaštalo žvejybos sėkmė priklauso nuo drąsos nerti į dvasinę gelmę.

Tik paklusus Jam, tik irkluojant į gelmę mūsų Bažnyčios tinklai bus pilni.

Mąstymas       2020-09-3 5:00

Prašyti Dievo žodžio pamilimo ir širdies išlaisvinimo nuo to, kas paviršutiniška

Įsivaizduosiu save esantį minioje, kuri spaudžiasi prie Jėzaus. Kiekvienas nori Jį pamatyti ir išgirsti, ką Jis kalba. Jėzaus žodžiai patraukia ir sujudina iki gelmių. Ką galiu pasakyti apie savo troškimus maldoje, kai skaitau Dievo žodį?

*

Jėzus, spaudžiamas minios ant kranto, pasitraukia į Simono valtį. Įlipsiu kartu su Jėzumi į valtį ir atsisėsiu šalia Jo. Stebėsiu Jėzų ir Jo besiklausančią minią. Prašysiu gilaus Jėzaus žodžių galios suvokimo ir prigludimo prie Jo.

*

Jėzus kasdien atsisėda į mano gyvenimo valtį ir sako man: „Irkis į gilumą“. Ar yra manyje troškimas pasiekti maldos, Jo žodžio klausymosi ir santykio su Juo gelmes? Kur esu labiausiai paviršutiniškas ir „seklus“?

*

Žvelgsiu į Simoną, kuris netiki savo akimis. Pakluso Jėzaus žodžiams ir štai – valtis pilna žuvų. Jėzaus žodžiai atneša vaisių ten, kur mes patys ne kartą su didžiausiu vargu dirbome tuščiai „kiaurą naktį“. Atiduosiu Jėzui savo kasdieninius rūpesčius, bevaises pastangas, savo nuovargį.

*

Pastebėsiu pasimetusio Simono veidą. Simonas jaučia savo menkumą, todėl sako: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš nusidėjėlis“. Kaip aš išgyvenu savo trapumą, silpnumą, nuodėmingumą? Ar nepasiduodu, kaip Simonas, pagundai pasitraukti nuo Jėzaus?

*

Jėzus prisiartina prie manęs. Jis mato iš trapumo kylantį mano pasimetimą, baimę ir sako: „Nebijok…“. Ko labiausiai bijau savyje? Pasakysiu apie tai Jėzui ir atiduosiu Jam.

*

„Jie viską paliko ir nuėjo paskui Jį“. Ką bijau palikti ir prarasti dėl Jėzaus? Ko Jam dar neatidaviau?

Dienos metu karštai prašysiu:

„Paimk, Jėzau, mano baimes ir padėk man patikėti Tavo žodžiais“.

Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-09-3 4:56

kun. Vytautas Sadauskas, SJ

Mokiniai grįžo nepagavę žuvies. Jėzus, išgirdęs Petro svarstymus ar verta dar kartą užmesti tinklus, tikriausiai šypsojosi. Jis pasakė Petrui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“. Petras pakluso. Šį kartą tinklai prisipildė žuvies. Petras ir Andriejus turėjo prašyti pagalbos, kad pajėgtų juos ištraukti. Petras, matydamas žuvų gausybę, pasijuto tarsi Dievas jį stebėtų. Jis sušuko: „Pasitrauk nuo manęs Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“

Petras buvo pirmasis Evangelijoje asmuo, pripažinęs savo nuodėmingumą. Jis buvo pirmasis apaštalas, kurį Jėzus pašaukė. Šios dienos Evangelija baigiasi įspūdingu įsipareigojimu: „Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį.“

Jėzaus kvietimas tapti žmonių žvejais nėra nukreiptas tik į apaštalus ir jo įpėdinius (vyskupus kartu su kunigais ir vienuoliais). Kiekvienas krikščionis per Krikštą yra įpareigotas tarnauti Evangelijai. Vatikano II susirinkimas sako, kad tikintieji, kurie per krikštą tampa Kristaus Kūno nariai, stiprinami Šventosios Dvasios, dalyvauja Kristaus kaip kunigo, pranašo ir karaliaus misijoje. Jie tampa Kristaus apaštalais. Susirinkimas sako, kad ten, kur tokio apaštalavimo stokojama, kunigų veikla nepasieks reikiamų rezultatų. Ten, kur nėra pasauliečių įsipareigojimo liudyti Evangeliją, Bažnyčia nėra pilna.

Ir popiežius Pranciškus mus drąsina. Jis sako, kad Jėzus kviečia mus išeiti iš saugių zonų… Iš tiesų tikėti į Jėzų dažnai reiškia šuolį į nežinomybę, o tai kelia baimę. Tačiau būkite drąsūs! – sako popiežius. Sekti Jėzumi – uždegantis nuotykis, kuris suteikia mūsų gyvenimui prasmę, leidžia mums pasijausti bendruomenės dalimi ir įpareigoja tarnauti kitiems.
Bernardinai.lt

XXII eilinės savaitės ketvirtadienio Evangelija       2020-09-3 4:55

(Lk 5, 1–11)

  Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis pats stovėjo prie Genezareto ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties.
  Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“.
  Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“.
  Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo.
  Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“
  Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę; taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai.
  O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok!“ Nuo šiol jau žmones žvejosi“.
  Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį.
Katalikai.lt

XXII eilinės savaitės ketvirtadienio Dievo Žodis       2020-09-3 4:54

Psalmė (Ps 23, 1–6)

P. – Viešpaties žemė – ir kas ant žemės.

  Viešpaties žemė – ir kas tik ant žemės,
  visas pasaulis ir kas jame gyva.
  Juk tai jis jį virš jūrų pastatė,
  virš upių tvirtą sukūrė. – P.

  Kas įžengs į Viešpaties būstą?
  Kas drįs jo šventykloj pabūti?
  Žmogus, kurio rankos nekaltos,
  kuris turi sąžinę gryną. – P.

  Viešpats šitokį laimins,
  Gelbėtojas Dievas atlygins.
  Šitokie žmonės – tikri jo gerbėjai,
  jie išsiilgę Viešpaties veido. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 4, 19)

P. Aleliuja. – Eikite paskui mane! – sako Viešpats. – Aš padarysiu jus žmonių žvejais. – P. Aleliuja.

XXII eilinės savaitės ketvirtadienio Dievo Žodis       2020-09-3 4:54

Skaitinys   Broliai!
  Tegul niekas savęs neapgaudinėja. Jei kas iš jūsų tariasi esąs išmintingas šiame pasaulyje, tepasidaro kvailas, kad būtų išmintingas. Šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailystė.
  Parašyta: „Jis sugauna protinguosius jų gudrybėje“. Ir toliau: „Viešpats žino išminčių mintis, kad jos niekingos“. Tad niekas tenesididžiuoja žmonėmis! Viskas yra jūsų: ar Paulius, ar Apolas, ar Kefas, ar pasaulis, ar gyvenimas, ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis, – viskas jūsų, bet jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo.

Patiko Popiežiaus priminimas,       2020-09-2 12:40

bei įkvepia, kad išauš ir pas mus ta diena, kai Lietuvos žmonės bus pagauti Šventosios Dvasios. “Babelio bokšto statybos priešingybė yra Sekminės. Šventoji Dvasia ateina kaip vėjas ir ugnis, pripildo aukštutiniame kambaryje užsidariusią išsigandusių mokinių bendruomenę, įkvepia jai Dievo stiprybės, ragina išeiti ir visiems skelbti Viešpatį Jėzų. Dvasia sukuria vienybę įvairovėje, sukuria harmoniją.”

Popiežius Pranciškaus trečiadienio katechezė       2020-09-2 10:58

Solidarumas – kelias į teisingesnį pasaulį
Esame Dievo sukurta viena žmonių šeima, gyvename bendruose namuose – planetoje-sode, kuriame Dievas mus apgyvendino – ir turime bendrą tikslą, kurį mums parodė Kristus. Tačiau jei visa tai pamirštame, mūsų tarpusavio priklausomybė tampa vienų priklausomybe nuo kitų, didėja nelygybė, silpnėja visuomenės darna, kenčia aplinka, žmonės atsiduria paribiuose.
Todėl šiandien, labiau negu bet kada, labai reikalingas solidarumas, apie kurį tiek daug kalbėjo šv. popiežius Jonas Paulius II. Žodis „solidarumas“, pastebėjo Pranciškus, yra šiek tiek nusidėvėjęs ir kartais jis yra neteisingai aiškinamas. Solidarumas – tai kur kas daugiau nei keletas pavienių dosnumo įkvėptų veiksmų. Solidarumui reikalinga nauja mąstysena. Solidarumas – tai ne tik pagalba kitiems, bet visa apimantis teisingumas.
Pasak popiežiaus, Biblijoje pasakojama Babelio bokšto statybos istorija mus įspėja, kas nutinka, kai bandome pasiekti dangų – mūsų tikslą – nekreipdami dėmesio į ryšius su kitais žmonėmis, kūrinija ir Kūrėju. Statome bokštus ir dangoraižius, bet griauname bendruomenę. Norime būti Žemės šeimininkai, tačiau naikiname bioįvairovę ir ekologinę pusiausvyrą.
Babelio bokšto statybos priešingybė yra Sekminės. Šventoji Dvasia ateina kaip vėjas ir ugnis, pripildo aukštutiniame kambaryje užsidariusią išsigandusių mokinių bendruomenę, įkvepia jai Dievo stiprybės, ragina išeiti ir visiems skelbti Viešpatį Jėzų. Dvasia sukuria vienybę įvairovėje, sukuria harmoniją. Per Sekmines ateina Dievas ir įkvepia bendruomenei tikėjimą vieninga įvairove ir solidarumu. Solidari įvairovė turi savyje antikūnių, saugančių, kad mes, būdami skirtingi, nesirgtume individualizmu ir savanaudiškumu. Solidari įvairovė taip pat turi antikūnių, galinčių pagydyti socialines struktūras ir procesus, kurie išsigimė ir tapo neteisingumo ir priespaudos sistemomis.
Solidarumas yra kelias, kuriuo turi eiti iš pandemijos besivaduojanti žmonija. Tai kelias į pagijimą nuo mūsų tarpasmeninių ir socialinių ligų. Nėra kito kelio. Turime eiti solidarumo keliu, nes kitaip – viskas eis blogyn. Noriu pakartoti: išėję iš krizės nebūsime tokie patys, kaip anksčiau. Pandemija yra krizė. Turime rinktis. Solidarumas – tai kelias, kad išėję iš krizės būtų geresni.
Tikėjimu besivadovaujantis solidarumas gali atnešti Dievo meilę į globalizuotą kultūrą, statyti ne bokštus ar sienas, kurie dalija, o vėliau griūva, bet kurti bendruomenę ir skatinti tikros ir tvirtos žmogiškosios brandos procesus. Krizių audrose Viešpats mus žadina ir prašo suaktyvinti solidarumą, kad jis mums padėtų ištverti sunkiais laikais, kai atrodo, kad viskas skęsta. Šventoji Dvasia mums teįkvepia drąsaus kūrybingumo, teskatina dosnumą, broliškumą ir visuotinį solidarumą. (JM / Vatican News)

 

Ale >>> Rūta -1 23:32        2020-09-2 6:18

Manau, kad filantropas yra tas, kuris gerą daro kilnumo skatinamas, t.y Šventosios Dvasios vedamas. Žinoma, kad be Dievo paskatinimo mes nepadarysime nei vieno gero darbo. Tad yra darbai, kurie daromi ne savanaudiškais tikslais, bet dėl Dievo, o yra, lyg ir geri darbai, užsidėjus kaukę daromi tam, kad ateityje turėti savanaudiškų tikslų. O tokius darbus įkvepia šėtonas. Dievas yra visų širdžių geriausias žinovas, o mes galime matyti tik žmonių gerus ar blogus darbus, kurie vienokiu ar kitokiu būdu, laikui bėgant pasirodo.

Evangelijos komentaras       2020-09-2 5:01

„Jis gydė, ant kiekvieno uždėdamas rankas.“
Pas ką eini ištikus bėdai? Jėzaus mokiniai nedvejodami kreipdavosi į savo mokytoją su visokiais rūpesčiais, nes matė, kad Jis pasirengęs ir gali susidoroti su visais juos ištinkančiais sunkumais, skausmu ar ligomis. Simonas Petras pasikvietė Jėzų pas save į namus šabo vakarienės (po pamokslo Kafarnaumo sinagogoje). Jo uošvė iškart pasveiko, nes Viešpats išklausė Simono prašymą. Aplink Jėzų bemat susispiesdavo minia, kad ir kur Jis eitų. Nė vienas, paprašęs Jo pagalbos, neliko nuviltas. Daugybė išgydymų bei egzorcizmų atskleidė Jėzaus žodžio galią ir autoritetą, garsindami „Gerąją Naujieną apie Dievo karalystę“. Kai Jis sudraudė karštinę, toji bemat paliovė. Jam sudraudus piktąsias dvasias, pastarosios palikdavo savo aukas. Kodėl demonai drebėjo Jėzaus akivaizdoje? Jie atpažino Jame Kristų, Dievo Sūnų, turintį galią sunaikinti jų valdžią ir paleisti į laisvę pavergtuosius. Jėzus atėjo mus išvaduoti iš nuodėmės ir blogio gniaužtų. Ar sieki laisvės Kristuje? Ar pasitiki Jo galia tave išvaduoti?
Kai Jėzus su mokiniais ieškojo nuošalios vietos pailsėti ir atsigauti, jie vis susidurdavo su jų belaukiančia minia. Jėzus nesipiktindavo tokiu kišimusi į asmeninę erdvę ir, nepaisydamas nuovargio, priimdavo pas juos plūstančius žmones. Žmonių reikmės Jam buvo svarbiau už viską. Ši užuojauta atskleidžia Dievo meilės gelmes ir rūpinimąsi visais stokojančiaisiais. Jis dovanojo žmonėms Dievo Žodį ir gydė juos tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Mes netrukdome Dievo ir niekad neišsemsime Jo dosnumo ir kilnumo. Jis visada pasirengęs apdovanoti nuoširdžiai Jo ieškančiuosius. Ar leidi Jėzui būti tavo asmeninio gyvenimo, šeimos ir bendruomenės Viešpačiu bei gydytoju? Artinkis prie Jo su viltingu tikėjimu. Dievo gydanti galia ne tik grąžina mūsų sveikatą, bet taip pat įgalina aktyviai tarnauti ir rūpintis kitais. Nėra tokios bėdos, kad Jis nenorėtų mums padėti, ar tokių pančių, iš kurių negalėtų išvaduoti. Ar atneši Jėzui savo rūpesčius, tikėdamas, kad Jis pagelbės?
Viešpatie Jėzau Kristau, turi galią gydyti ir išvaduoti. Nėra tokios bėdos ar priklausomybės, kurios negalėtum įveikti. Išlaisvink mane, kad džiaugsmingai Tau tarnaučiau ir Tave mylėčiau, taip pat dosniai padėčiau artimiesiems. Tegu niekas nesukliudo man visiškai atsiduoti Tau ir Tavo tarnystei.
Iš „Daily Scripture Readings and Meditations“ (http://www.dailyscripture.net) vertė M. Burdulytė

Evangelijos komentaras       2020-09-2 4:53

kun. Vytautas Sadauskas, SJ

Žinią apie Dievo karalystę Jėzus skelbia su galia. Ji tramdo demonus ir duoda jėgų priešintis visoms pasaulio karalystėms (plg. Lk 4, 5). Jėzaus gydymai rodo, kad jo karalystė pamažu įsigali. Deja, ne visi tai pastebi. Šiandien irgi esame linkę sutelkti dėmesį į dalykus, kurie mus skaudina, ir nepastebėti to, už ką derėtų dėkoti.

Didis XIX a. anglų poetas, jėzuitų kunigas Gerardas Manley Hopkinsas eilėraštyje „Pašlovinta pjūtis“ (Hurrahing in Harvest) kalba apie savo patirtį. Vieną rudens dieną vaikščiodamas po gamtą jis liūdėjo dėl besibaigiančios vasaros ir besiartinančios žiemos. Jis ilgėjosi vasaros grožio, kuris jau iškeliauja, o ilgos ir šaltos žiemos visiškai nelaukė. Tada poetas suvokė, kad apraudodamas tai, kas jau praėjo, ir bijodamas to, kas dar neatėjo, nepriima to, kas yra dabar. Šis suvokimas padėjo jam pastebėti jį supantį grožį. Hopkinsas baigė eilėraštį tokia įžvalga: „O tie dalykai, tie dalykai buvo čia, trūko tik to, kuris juos pastebėtų…“

Gyvename pasaulyje, kuriame veikia Dievas. Jo karalystės ženklų yra visur, Dievo malonė veikia čia ir dabar – tik dažnai trūksta to, kuris tuos Dievo meilės ženklus pastebėtų. Per daug neliūdėkime dėl praeities, nesisielokime dėl ateities, pastebėkime maloningąjį Dievo veikimą čia ir dabar, nes jo malonė pasireiškia nuolat.
Bernardinai.lt

Evangelijos mąstymas       2020-09-2 4:51

Prašyti išgydymo iš skaudžių sužeidimų ir troškimų atnaujinimo

Prisijungsiu prie Jėzaus, kuris eina į Simono namus. Žavėsiuosi Jo paprastumu. Jėzus artimai bendrauja su žvejais, apsilanko jų namuose, pagydo Petro uošvę.

*

Jėzus trokšta artimų, paprastų santykių ir su manimi. Jis yra su manimi ten, kur gyvenu, kur „slenka“ mano kasdienybė. Jis trokšta paimti mane už rankos, patikrinti mano gyvenimo pulsą, pagydyti mano „karščiavimą“.

*

Įsivaizduosiu Jėzų, kuris pasilenkia prie manęs. Jis žino giliausias mano žaizdas, tai, kas sukelia man didžiausią karščiavimą, ir nori, kad Jam apie tai pasakyčiau.

*

Prašysiu Jėzaus, kad uždėtų ant manęs rankas ir paliestų mano sergančias vietas. Atiduosiu Jam savo skausmingas mintis, savo sužeistus jausmus, savo sergančią valią. Prašysiu vidinio išlaisvinimo iš blogų prisirišimų.

*

Įeisiu į minią, kuri būriuojasi prie Petro namų. Iš arti pamatysiu ligonius bei apsėstuosius, kurie spaudžiasi prie Jėzaus. Pagalvosiu apie savo artimuosius, pažįstamus, kuriems reikia išgydymo. Kas jie tokie? Ką labiausiai norėčiau atvesti pas Jėzų?

*

Įsižiūrėsiu į Jėzų, kuris keliasi anksti, kai dar tamsu, ir eina į nuošalią vietą. Prisiartinsiu prie Jo ir paprašysiu, kad leistų man pabūti su Juo maldoje, kad užlietų mane savo maldos dvasia.

*

„Minios jo ieškojo…“. Ar jaučiu aistrą ieškoti Jėzaus? Ar trokštu Jo? Kokie mano didžiausi troškimai? Kuo aš gyvenu?

Šiandien dažnai kartosiu:

„Trokštu Tavęs, Jėzau.“
Kasdienapmastau.lt

XXII eilinės savaitės trečiadienio Evangelija       2020-09-2 4:50

(Lk 4, 38–44)

  Iš sinagogos Jėzus atėjo į Simono namus. Simono uošvė labai karščiavo, ir namiškiai prašė jai pagalbos.
  Atsistojęs prie jos galvūgalio, jis sudraudė karštinę, ir toji pasiliovė. Moteris tuojau atsikėlusi ėmė jiems tarnauti.
  Saulei leidžiantis, visi, kurie turėjo ligonių, įvairiomis ligomis sergančių, vedė juos prie Jėzaus. O jis gydė ant kiekvieno uždėdamas rankas.
  Iš daugelio išeidavo demonai, šaukdami: „Tu Dievo Sūnus!“ Jis drausdavo juos, kad šito nesakytų; mat jie žinojo jį esant Mesiją
  Dienai išaušus, Jėzus nukeliavo į negyvenamą vietą. Bet minios jo ieškojo ir jį pasivijo. Žmonės mėgino Jėzų sulaikyti,  kad jų nepaliktų.
  O jis jiems pasakė: „Ir kitiems miestams aš turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo karalystę, nes tam ir esu siųstas“.
Ir jis skelbė žodį Judėjos sinagogose.
Katalikai.lt

XXII eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2020-09-2 4:49

Psalmė (Ps 32, 12–15. 20–21)

P. – Laiminga tauta, kuri išrinkta būti Viešpaties nuosavybe.

  Laiminga tauta, kuri savo Dievu Viešpatį laiko,
  toji tauta, kuri išrinkta būti jo nuosavybe.
  Viešpats iš aukšto dangaus žemyn žvelgia
  ir mato žmogų kiekvieną. – P.

  Iš savo buveinės kiekvieną jis stebi –
  visus, kas tik žemėj gyvena.
  Jis kiekvienam širdį sutvėrė
  ir stebi jo visus darbus. – P.

  Mes jo didžiai išsiilgę,
  jis mūsų rėmėjas ir skydas.
  Džiaugsis mūsų širdis, kad Viešpatį turi,
  šventu jo vardu pasikliovus. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Lk 4, 18–19)

P. Aleliuja. – Viešpats mane pasiuntė nešti geros naujienos vargdieniams,
              skelbti belaisviams išvadavimo. – P. Aleliuja.

XXII eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2020-09-2 4:49

Skaitinys (1 Kor 3, 1–9)

  Aš, broliai, tegalėjau kalbėti jums ne kaip dvasios žmonėms, bet kaip kūno žmonėms, kaip kūdikiams Kristuje. Maitinau jus pienu, o ne kietu maistu, kurio jūs dar negalėjote priimti.Deja, ir dabar negalite, nes esate kūniški. Jeigu tarp jūsų viešpatauja pavydas ir nesantaika, – argi nesate kūniški, argi nesielgiate grynai žmogiškai?
  Kol vienas sako: „Aš – Pauliaus“, kitas: „Aš – Apolo“, – argi nesate vien žmogiški? Kas gi yra Apolas? Kas gi yra Paulius? Tarnai, kurių dėka jūs įtikėjote ir kurie tarnavo, kiek Viešpaties kiekvienam buvo skirta. Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino. Nieko nereiškia sodintojas, nei laistytojas, bet tik augintojas – Dievas. Kas sodina ir laisto, sudaro viena, tačiau kiekvienas gaus savąjį užmokestį pagal savo triūsą. Mes juk esme Dievo bendradarbiai, o jūs – Dievo dirva, Dievo statyba.

Rūta       2020-09-1 23:32

“...tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus“ (Mt 16, 21–27). Bet yra ir taip pasakyta : “Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų,per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi.”(Rom 5,1-2)
  Taigi, jeigu statysiu vienuolynus kaip grafas ir lietuvių delfiai mane kaip kokį sorosą vadins filantropu, bet netikėsiu Kristumi - visi mano geri darbai bus nuliniai.

BAŽNYČIA       2020-09-1 18:34

I. Ekonominis vystymasis neturi tapti ekologiniu košmaru
„Tai, kad šiandien gamtai keliama didesnė grėsmė nei kada nors anksčiau žmonijos istorijoje, jau žinoma visiems. Šios grėsmės dydį atspindi faktas, kad kalbama nebe apie kokybę, bet apie gyvybės mūsų planetoje išsaugojimą. Pirmą kartą istorijoje žmogus pajėgus sunaikinti pačias gyvenimo žemėje sąlygas. Branduoliniai ginklai yra prometėjiško žmogaus titaniškumo simbolis, dabartinio „žmogaus-dievo“, „visagalybės komplekso“ išraiška“, – rašo Konstantinopolio ortodoksų patriarchas Baltramiejus žinioje, skirtoje Maldos už gamtą dienai, minimai rugsėjo 1-ąją.
Penkios maldos už Kūriniją savaitės
Paskutinio rugpjūčio sekmadienio vidudienio susitikime popiežius Pranciškus pakvietė visą katalikišką pasaulį rugsėjo 1-ąją minėti Pasaulinę maldos už rūpinimąsi kūrinija dieną. „Nuo tos dienos iki spalio 4-osios kartu su kitų Bažnyčių ir tradicijų broliais krikščionimis švęsime Žemės jubiliejų, minėdami Pasaulinės Žemės dienos įsteigimo 50 metų sukaktį“, – pridūrė popiežius.

Šiame kontekste verta pabrėžti rugsėjo 1-osios ir spalio 4-osios pasirinkimo reikšmę: šios datos atspindi būtinybę ekumeniškai reaguoti į aplinkos problemas. 2015 rugpjūčio 6 dienos laiške, kuriuo buvo įsteigta Pasaulinė maldos už rūpinimąsi kūrinija diena Katalikų Bažnyčios kalendoriuje, popiežius Pranciškus nurodė, kad šią iniciatyvą derino su jau egzistuojančia praktika Ortodoksų Bažnyčioje.
Galima priminti, kad 1989 metų rugsėjo 1-ąją tuometinis Konstantinopolio patriarchas Demetrijus pakvietė pirmajai maldos už Kūriniją dieną. Rugsėjo 1-oji ortodoksų pasaulyje yra pirmoji liturginių metų diena.
Dar praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje Europos krikščioniškas aplinkos apsaugos tinklas (ECEN) pasiūlė, kad malda už Kūriniją neapsiribotų viena diena ir kad jai būtų skirtas ištisas laikotarpis. 2007 metais ekumeninė asamblėja Sibiu mieste tam pritarė ir rekomendavo minėti „Laiką kūrinijai“ iki spalio 4-osios. Tądien Katalikų Bažnyčioje minima šv. Pranciškaus Asyžiečio liturginė šventė. Šio didžio šventojo pamoksluose meilė ir pagarba gamtai darniai dera su meile Dievui. Neatsitiktinai jo „Giesmės kūrinijai“ pirmieji žodžiai: Laudato si’, mi’ Signore – „Būk pagarbintas, mano Viešpatie!“ tapo popiežiaus Pranciškaus enciklikos apie ekologines problemas pavadinimu.
Popiežiaus Pranciškaus paminėta „Žemės diena“, pirmą kartą surengta 1970 metų balandžio 22 dieną JAV, per keletą dešimtmečių tapo pasauliniu reiškiniu. Ji yra simbolinė šiuolaikinio aplinkosauginio judėjimo gimimo diena.

BAŽNYČIA       2020-09-1 18:33

Ekonominis vystymasis neturi tapti ekologiniu košmaru
Žmogaus laisvės problema
Patriarchas Baltramiejus, išrinktas Konstantinopolio patriarchato galva 1991 metais, Demetrijaus įpėdinis, nuolatos primena, kad ekologinių problemų šaknys yra moralinės ir dvasinės. Ekologinės problemos nėra neišvengiama ir fatališka tikrovė, bet žmogaus, žmonių visuomenių elgesio pasekmės. Tai jis pakartojo ir šiemetinėje žinioje.
„Naudojant mokslo ir technologijų teikiamą galią išryškėja žmogaus laisvės dviprasmybė. Mokslas tarnauja gyvenimui, prisideda prie pažangos, leidžia įveikti ligas ir išspręsti daug kitų dalykų, iki šiol suvoktų kaip nepakeičiami, kuria teigiamas ateities perspektyvas. Vis tik tuo pat metu mokslas suteikė žmogui itin galingas priemones, kurių netinkamas panaudojimas virsta destrukcija“, – pažymi Baltramiejus, primindamas daugybę pranešimų apie bioįvairovės, augalijos ir gyvūnijos nykimą, žemės, vandenų ir oro užteršimą.

Sprendimai vėluoja
Akivaizdu, kad gamta yra visų bendras gėris ir jos išsaugojimas turi būti visų žemės gyventojų atsakomybė. „Dabartinis žmonijos kategoriškas imperatyvas yra gyventi negriaunant aplinkos“, – rašo patriarchas. Galima pasidžiaugti, kad ekologinį jautrumą demonstruoja daugybė pavienių asmenų, judėjimų, organizacijų, grupių. Deja, daug tautų ir ekonominių subjektų, vardan geopolitinių ambicijų ir ekonomikos autonomijos, nesugeba priimti ir laikytis aplinką gerbiančių sprendimų, tvirtina, jog aplinkos nykimas tėra ekologinių judėjimų kuriama ideologinė fikcija, jog gamta sugebės atsinaujinti. Tačiau esminis klausimas išlieka – ar ji ištvers, kol užbaigsime nevaisingus ginčus ir priimsime jau seniai vėluojančius sprendimus?

BAŽNYČIA       2020-09-1 18:31

Ekonominis vystymasis neturi tapti ekologiniu košmaru
III. Pagarba aplinkai yra tikėjimo dalis
Pasak Konstantinopolio patriarcho, tai, kad koronaviruso pandemijos lemtų suvaržymų ir apribojimų metu pagerėjo daug ekologinių rodiklių, dar kartą įrodo, jog būtent žmogaus veikla daro neigiamą įtaką aplinkos būklei.

Būtina išspręsti šią prieštarą, kad ekonominis vystymasis netaptų ekologiniu košmaru. Nebegalima vadovautis vien ekonominiais rodikliais ir nepaisyti ekologinių pasekmių. Pažanga ir vystymasis negali remtis natūralios aplinkos naikinimu. „Esame įsitikinę, kad egzistuoja alternatyvus ekonominio vystymosi ir struktūros kelias“, – pabrėžė ortodoksų patriarchas. Savo žinią jis užbaigė pastaba, kad ekologinis jautrumas nėra reakcija į problemą, tačiau esminė, visada egzistavusi krikščioniško tikėjimo dimensija, kurią dabartinė ekologinė krizė iškėlė į paviršių. Pagarba aplinkai išreiškiama pagarba Kūrėjui, o jos naikinimas yra Kūrėjo įžeidimas, nesuderinamas su krikščioniškos teologijos principais. Tikėjimas į Kristų ir istorinis jo paveldas leidžia ne vien suvokti ekologinę krizę, bet ir tai, kaip ji turi būti sprendžiama. (RK / Vatican News)

Popiežius Pranciškus       2020-09-1 18:21

I. Žinia Pasaulinės maldos už rūpinimąsi kūrinija dienos proga
Kasmet rugsėjo 1-ąją krikščionys mini Pasaulinę maldos už rūpinimąsi kūrinija dieną, kuria prasideda Laikas kūrinijai, trunkantis iki spalio 4-ąją švenčiamo Pranciškaus Asyžiečio minėjimo. Šiuo laikotarpiu krikščionys visame pasaulyje meldžiasi už kūriniją, apmąsto savo atsakomybę už mūsų visų bendrus namus. Šiais metais Laikas kūrinijai švenčiamas kaip Žemės jubiliejus, nes šiemet sukanka 50 metų nuo kasmetinio Žemės dienos minėjimo įvedimo.

Šia proga popiežius Pranciškus paskelbė žinią, kurios pradžioje primena biblines visų mūsų švenčiamų jubiliejų šaknis: „Švęsite penkiasdešimtuosius metus ir paskelbsite laisvę krašte visiems jo gyventojams. Tai bus jums jubiliejaus metai“ (Kun 25, 10). Šventajame Rašte jubiliejus – tai šventas laikas, kuriuo žmonės yra kviečiami atsiminti, sugrįžti, pailsėti, ištaisyti klaidas ir džiaugtis. Savo žinioje popiežius atskirai stabteli ties kiekvienu iš šių penkių Žemės jubiliejaus ir atsakomybės už bendrus namus aspektų.

Atsiminti

Pirmiausiai popiežius primena, kad visai kūrinijai yra lemta įžengti į Dievo amžinąją septintą dieną, „amžinąjį šabą“. Kūrinijos kelionė vyksta panašiu ritmu, kaip ir Dievo tautos kelionė. Ją žymi septynios savaitės dienos, septynerių metų ir jubiliejinių metų, užbaigiamų Šabo metais, ritmas. Tad švęsti jubiliejų, pasak popiežiaus, – tai atsiminti kūrinijos pašaukimą būti klestinčia, tarpusavio meilės ryšiais susieta bendruomene. „Visa yra susiję, ir visi mes, žmonės, išvien kaip broliai ir seserys įstabiai keliaujame sujungti meilės, kurią Dievas įaudžia į kiekvieną savo kūrinį ir kuri mus švelniai vienija su sese saule, broliu mėnuliu, sese upe ir motina žeme“ (LS 92). „Visa susiję ir kad autentiškas rūpinimasis mūsų pačių gyvenimu ir mūsų santykiais su gamta yra neatskiriamas nuo broliškumo, teisingumo ir ištikimybės kitiems“ (LS 70).

Popiežius Pranciškus       2020-09-1 18:19

II. . Žinia Pasaulinės maldos už rūpinimąsi kūrinija dienos proga

Grįžti

Antrajame savo žinios skyriuje popiežius rašo, kad žmonija pažeidė ryšius, kurie ją jungia su Kūrėju, su kitais žmonėmis ir visa kūrinija. Dėl to dabar švenčiamas Žemės jubiliejus tebūnie laikas sugrįžti atgal, gydyti sužeistus santykius, kurie yra būtini norint išsaugoti save ir visą gyvąjį pasaulį.  Jubiliejus tebūna sugrįžimo pas Dievą, mus mylintį Kūrėją, metas. Jubiliejus mus kviečia atsiminti ir kitus žmones, ypač neturtingus ir pažeidžiamiausius. Jubiliejus yra metas suteikti laisvę engiamiesiems ir visiems, kurie kenčia dėl įvairių šiuolaikinių vergystės formų, įskaitant priverstinį vaikų darbą ir prekybą žmonėmis. Jubiliejus taip pat kviečia atsigręžti į Žemę, įsiklausyti į jos balsą. Turime atsiminti, kad mes esme tarpusavy susieto gyvybės audinio dalis, o ne šeimininkai. Biologinės įvairovės mažėjimas, gamtinių nelaimių padaugėjimas, dabartinės pandemijos didesnis poveikis vargingiausiems ir pažeidžiamiausiems žmonėms yra pavojaus varpai, įspėjantys apie mus užvaldžiusio vartotojiškumo pasekmes.

Popiežius prašo ypač šiomis savaitėmis, kūrinijai skirtu laiku, įsiklausyti į Žemės širdies plakimą. Kaip sako šv. Bonaventūras, visa kūrinija buvo sukurta tam, kad skelbtų Kūrėjo šlovę, padėtų mums jos grožyje atpažinti Viešpatį ir pas jį sugrįžti.

Ilsėtis

Didžiai išmintingas Dievas sukūrė šabo dieną, kad Žemė ir visi jos gyventojai pailsėtų ir atsigautų.  Tačiau šiandien savo gyvenimo stiliumi mes peržengėme natūralių pajėgumų ribas. Vis didinama paklausa ir spartinamas vartojimo ciklas alina planetą. Nyksta miškai, alinama dirva, plečiasi dykumos, teršiama jūra, stiprėja audros: kūrinija dejuoja!

Šis jubiliejus, rašo popiežius, – tai kvietimas pailsėti po darbų, leisti Žemei atsigauti, sumažinti vartojimą, kad pasaulyje atsistatytų pusiausvyra. Reikia sukurti tokį tvaraus ir teisingo gyvenimo stilių, kuris leistų Žemei pailsėti, kad būtų visiems užtikrintos pragyvenimo sąlygos, nenaikinant mūsų gyvybę palaikančių ekosistemų. Pasak popiežiaus, dabartinė pandemija yra labai rimtas stimulas to siekti. Pandemija mus atvedė prie kryžkelės. Turime pasinaudoti šiuo lemtingu metu ir rimtai permąstyti vartojimo, energijos naudojimo, transporto ir apsirūpinimo maistu būdus ir mitybos įpročius. Turime pašalinti neesminius ir žalingus aspektus iš ekonomikos ir ieškoti kitų – tvaresnių ir racionalesnių sprendimų.

Popiežius Pranciškus       2020-09-1 18:17

III. Žinia Pasaulinės maldos už rūpinimąsi kūrinija dienos proga
Taisyti

Jubiliejus – tai raginimas pasiryžti atkurti pirmapradę kūrinijos harmoniją ir gydyti pažeistus žmonių santykius. Tai ir raginimas atkurti teisingus socialinius santykius. Popiežius pamini planetos pietų eksploatavimo istoriją ir šia proga dar kartą prašo dovanoti neturtingųjų valstybių skolas. Tai padėtų toms šalims spręsti rimtas sveikatos apsaugos problemas, socialines ir ekonomines krizes, kurias dar labiau apsunkino COVID-19 pandemija. Paminėtos klimato kaitos ir bioįvairovės mažėjimo problemos. Popiežius ragina valstybes siekti šioje srityje tarptautiniu mastu užsibrėžtų tikslų. Šiame savo žinios skyriuje Pranciškus mini čiabuvių bendruomenes, tampančias naujojo kolonializmo aukomis. Jos nepajėgios atsispirti tarptautinėms bendrovėms, kurios eksploatuodamos iškastinį kurą, mineralus, medieną ar gamindamos žemės ūkio produktus nesiskaito su mažiausiai išsivysčiusių šalių gamta ir pažeidinėja jų gyventojų teises,  daro tai, ko negalėtų daryti savo šalyse. Būtina konsoliduoti nacionalinius ir tarptautinius įstatymus, kad jie aiškiai reglamentuotų didžiųjų bendrovių veiklą, garantuotų nukentėjusiems galimybę apsiginti teisme.

Džiaugtis

Nepaisant dabartinį pasaulį slegiančių rimtų problemų, popiežiaus žinia baigiama raginimu džiaugtis. Biblijos tradicijoje jubiliejus yra džiaugsmingas įvykis, kurį pradeda pučiamo rago garsas. Pastaraisiais metais mes girdime vis garsesnį vargstančiųjų šauksmą, taip pat matome, kad Šventoji Dvasia visur įkvepia žmones ir bendruomenes vienytis, gelbėti mūsų bendrus namus ir ginti skriaudžiamus žmones. Pasak Pranciškaus, džiugu matyti, kad daug jaunų žmonių reaguoja į ekologinę krizę. Popiežius džiaugiasi, kad ir jo paskelbti jubiliejiniai Laudato si’ metai įkvepia daug įvairių iniciatyvų. Džiugina ir tai, kad rūpinimasis kūrinija vienija įvairių konfesijų krikščionis, stiprina ekumeninius ryšius.

Džiaukimės, nes mus mylintis Kūrėjas palaiko mūsų nuolankias pastangas Žemės labui. Žemė yra mūsų bendri namai ir Dievo namai, kuriuose jo Žodis „tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14) – vieta, kurią nuolat atnaujina Šventoji Dvasia. (JM / Vatican News)

Ses. Pranciška Neringa Bubelytė FDCJ        2020-09-1 5:04

Ši Evengelijos ištrauka verčia mus labiau pažvelgti tiek į veiksmo kontekstą, tiek į jo detales. Anuometinių žydų akimis, Galilėja neatrodė ta vieta, kurioje turėjo prakalbėti Dievas. Buvo įprasta Dievo žodį girdėti Jeruzalėje arba iš ten, tačiau tikrai ne provincijoje. Prisiminkime, kaip skeptiškai kai kas reaguoja, kad pranašas ir mokytojas Jėzus yra iš Nazareto.
Taigi jis dabar atvyksta į Galilėjos miestą Kafarnaumą. Jame tuo metu gyveno apie 15 tūkstančių gyvetojų. Jėzus moko kiekvieną šabą mieste, kuris šiame regione yra kultūrinio, ekonominio, politinio ir socialinio gyvenimo centras.  Tačiau Jėzus moko ne kaip eilinis mokytojas ar rašto aiškintojas, bet pastebima, kad jo žodis dvelkia galybe. Vienas iš to patvirtinimo ženklų kaip tik ir yra atliktas viešas egzortas, kuris anuometinio žydo akims turėjo daryti įspūdį. Mes gal ir nepastebėtume, tačiau tuo metu sinagoga buvo laikoma Dievo buvimo vieta ir nieko netyro, nešvaraus nebuvo galima joje tikėtis. Tuo tarpu pasaulis buvo laikomas tuo, kame gyvena ir būvoja blogis. Taigi ne tik Jėzaus mokymas, bet ir jo intymus ryšys su dangiškuoju Tėvu, Jo prigimtinis integralumas išprovokuoja akistatą su blogio įsikūnijimu – pačiu demonu, apsėdusiu sinagogon atėjusį žmogų: „Šalin! Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai!? Gal atėjai mūsų pražudyti?“ Matome, kad apsėstas žmogus pradžioje kalba kaip daugelio susirinkusiųjų atstovas. Dažnas mūsų greičiausiai patikėtume, kad tikrai daugelis susirinkusiųjų turi tokį požiūrį, ir išsigąstume. O šėtono darbas ir yra situaciją hiperbolizuoti, kad išsigąstume, susikaustytume ir nustotume eiti pirmyn, nustotume veikti. Ar tai nevyksta šiandien?
Galiausiai, kaip matome Evangelijos istorijoje toliau, apsėstas žmogus iškilmingai pareiškia: „Aš žinau, kas tu esi: Dievo Šventasis“.  „Aš žinau“ apeliuoja į galią ir kažkokį greičiausiai paties susikurtą autoritetą. „Žinau, kas tu esi“ išduoda tiesą. Ši Evangelijos frazė nori pasakyti, kad demonas gali žinoti tiesą ir bandyti ja manipuliuoti, tačiau (dėmesio – ir savo dienomis neapsirikime!) tai jis daro ne dėl žmogaus gėrio, bet dėl savęs.  Daug žmonių šiandien eina pas būrėjus ir ekstrasensus, kad sužinotų neva tiesą apie juos, ir tam tikrą tiesą žmonės išgirsta, tačiau atsiminkime, kad ta tiesa niekuomet nėra dėl jų gėrio, bet dėl pikto ir piktojo tolimesnio veikimo.
Jėzus į apie Jį pasakytą tiesą reaguoja labai tikslingai ir griežtai: „Nutilk ir išeik iš jo!” . Jėzui net nėra svarbu, kad aplinka, kurioje jis reaguoja, yra pernelyg sakrali – juk tai sinagoga!  „Nubloškęs į sinagogos vidurį, demonas išėjo, nė kiek jo nesužeidęs“.  Jėzus, turėjęs pilną dalykų pažinimą, nesiderėjo su šėtonu, nesileido jo kaip nors įkalbinėjamas ir net liaupsinamas, todėl ir išsaugojo apsėsto žmogaus nesužeistumą.  Čia visas žmogus buvo Jėzaus, vėliau Jis už jį numirė net ant kryžiaus…  Teko girdėti istoriją, kai prieš keletą dešimtmečių vienas demono išvarinėtojas, pilnai nepažinojęs jo veikimo taktikos ir gudrumo, išvarydamas iš žmogaus šėtoną,  derėjosi su juo, ir jis išeidamas žmoguje paliko žymę – tam tikrą neįgalumą. Jėzaus galia buvo tiesoje apie save patį, nuolankume Tėvo valiai ir begalinėje meilėje žmogui.
„Kas tai per žodis…“ Susirinkusiųjų reakcija yra labai teisinga. Jie atkreipia dėmesį į žodį. Tuo tarpu nūdienos žmogus žodžiui pasidarė nebe taip jautrus: jų tiek daug, jie dažnai būna lėkšti ir apskritai nieko nebereiškia. Tačiau turime atsiminti, jog būtent Dievo žodžiu dangus atsirado, ir visa kūrinija; Jo Žodis įsikūnijo Žmogumi, Jo Žodžiu esame patyrę Atpirkimą, Jo Žodžiu būsimei ir išganyti…  Todėl verta labai rimtai kreipti dėmesį į žodžius, į Viešpaties žodžius.
Bernardinai.lt

Mąstymas       2020-09-1 5:00

Prašyti gilios Dievo žodžio galios patirties mano gyvenime

Įeisiu kartu su Jėzumi į sinagogą. Atsistosiu ten esančioje minioje ir stebėsiu žmonių susidomėjimą. Jie jaučia, kad iš Jėzaus žodžių sklinda nepaprasta galia.

*

Ką galiu pasakyti apie savo asmeninę Dievo žodžio patirtį? Kas man yra Dievo žodis kasdienybėje? Kokie žodžiai iš Šventojo Rašto paskutiniu laiku man labiausiai kalbėjo?

*

Pastebėsiu sinagogoje susirinkusiųjų susijaudinimą, kai kažkas pradėjo šaukti Jėzui. Išgirsiu bauginantį klyksmą: „Ko tau reikia iš manęs, Jėzau…“. Jėzaus žodžiai paliečia ir neduoda ramybės žmogui, kuris yra apsėstas piktosios dvasios.

*

Jėzaus žodžiai turi galią ir mane persmelkti iki gelmių. Jie pasiekia labiausiai paslėptas vietas, užvaldytas nerimo dvasios. Gal susitikime su Dievo žodžiu patiriu neramybę? Iš kur ji kyla?

*

Netyroji dvasia gundys mane užsidaryti savo žaizdose, o paskui jose mane kankins. Jėzus prisiartina prie manęs ir prie viso to, kas mane kankina. Jis nori, kad Juo patikėčiau ir atverčiau Jam savo žaizdas. Jėzus gali savo Žodžiu mane pagydyti.

*

Dėmesingai seksiu įvykius sinagogoje. Išgirsiu pilnus galios Jėzaus žodžius: „Nutilk!“ Pastebėsiu laimę veide žmogaus, kuris buvo išlaisvintas iš demono.

*

Ką galiu pasakyti apie dabartinę savo dvasinę būseną? Ar esu laisvas nuo vidinio nerimo? Gal kas mane kankina? Ko norėčiau Jėzaus dabar paprašyti?

Su tikėjimu prašysiu:

„Jėzau, išlaisvink mane iš nerimo demono“.

Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-09-1 4:56

Kun. Vytautas Sadauskas, SJ

Jėzaus misija pamažu ima skleistis, kai jis išgydo demonų apsėstą žmogų Kafarnaume.

Kafarnaumas buvo mažas žvejų miestelis ant Galilėjos jūros kranto, maždaug trisdešimt kilometrų nuo Nazareto, kuriame Jėzus augo. Šeštadienį Jėzus toliau moko žmones. Panašiai kaip Nazareto gyventojai, Kafarnaumo žmonės nustėrę stebi Jėzaus darbus, nes jis veikia su valdžia ir galia. Jis žodžiu išvaro netyrąsias dvasias, gydo sergančius ir atleidžia nuodėmes. Tokia galia negali kilti iš piktosios dvasios, nes ji nukreipta prieš jėgas, kurios supriešina, atskiria, griauna.

Demonai, kurie mus apvaldo, išvardijami Jono laiške: „Tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė“ (1 Jn 2, 16). Prisiminkime gyvenimo akimirkas, kai, fizinio malonumo apakinti, nepaisėme artimo meilės. Kai tai tampa gyvenimo varomąja jėga, iš tiesų esame demono valdžioje. Panašiai atsitinka ir su akių geismu bei gyvenimo puikybe. Kai norime daugiau turėti, užimti patogią padėtį, būti galingi, kitus kontroliuoti, nepaisydami bendrojo gėrio, nebesame laisvi megzti gražius, meile grįstus santykius ir rūpintis kitais be išskaičiavimo. Taip atsitinka ne tik su visuomenės veikėjais, politikais, bet ir su kiekvienu iš mūsų, kai imame manipuliuoti kitų žmonių pasitikėjimu ir jausmais. Kas mus gali išvaduoti iš šių demonų? Evangelijoje sakoma: „Jėzus sudraudė jį: ‘Nutilk! Išeik iš jo’“.

Jėzus yra tas, kuris nenusilenkė šiems demonams. Jis liko ištikimas savo Tėvui ir tik Jam tarnavo iki kryžiaus mirties. Todėl jis vienintelis gali mums padėti juos įveikti.
Bernardinai.lt

XXII eilinės savaitės antradienio Evangelija       2020-09-1 4:53

(Lk 4, 31–37)

  Jėzus nusileido į Galilėjos miestą Kafarnaumą ir šeštadieniais mokė žmones. Jie labai stebėjosi jo mokslu, nes jo žodžiai dvelkė galybe.
  Kartą sinagogoje buvo netyrojo demono dvasios apsėstas žmogus. Jis pradėjo garsiai šaukti: „Šalin! Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau iš Nazareto? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas tu toks: Dievo šventasis!“
  Jėzus sudraudė jį: „Nutilk! Išeik iš jo!“ Nubloškęs jį į sinagogos vidurį, demonas išėjo, nė kiek jo nesužeidęs.
  Visi nustėro ir kalbėjosi: „Kas tai per žodis: jis su valdžia ir galia įsakinėja netyrosioms dvasioms, ir tos pasitraukia?!“
  Ir gandas apie jį plito visose aplinkinėse vietovėse.
Katalikai.lt

XXII eilinės savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-09-1 4:52

Psalmė (Ps 144, 8–14)

P. – Kur Viešpats žengia – žengia teisingai.

  Viešpats švelnus, gailestingas,
  didžiai maloningas, rūstaut negreitas.
  Viešpats visiems yra geras,
  savo visiems kūriniams gailestingas. – P.

  Viešpatie, tegu visi tvariniai tau dėkoja,
  tegu tave garbina ištikimieji.
  Tegu jie skelbia tavo karalystės kilnumą,
  tegu garsina tavo galybę. –P.
   
  Kad visi žmonės suprastų tavo didybę,
  tavo karalystės kilnumą.
  Tavo karalystė – amžina karalystė,
  tu kartų kartoms viešpatausi. – P.

  Kas Viešpaties ištarta – tikra,
  kas jo padaryta – tas šventa.
  Klumpantį Viešpats prilaiko,
  parpuolusiam padeda vėl atsistoti. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Lk 7, 16)

P. Aleliuja. – Didis pranašas atsirado tarp mūsų.
              Dievas aplankė savo tautą. – P. Aleliuja.

XXII eilinės savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-09-1 4:52

Skaitinys (1 Kor 2, 10b–16)

  Broliai!
  Dvasia visa pažįsta, net Dievo gelmes. Kas iš žmonių pažįsta žmogaus mintis, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir Dievo minčių nežino niekas, tik Dievo Dvasia. O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume mums suteiktas Dievo dovanas. Apie tai ir kalbame ne mokytais žmogiškosios išminties žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia, – dvasiniais žodžiais, aiškindami dvasines tiesas.
  Deja, juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad tuos dalykus reikia vertinti dvasia. Dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį. Kas gi yra suvokęs Viešpaties mintį, kad galėtų jį pamokyti? O mes turime Kristaus išmonę.

ah1>2020-08-31 18:57       2020-08-31 20:25

tai aš ir sakau kad tai laiko-godo-braxmo kryžius - suduvos vedantos ženklas ir kažkokia pliauska visiškai ne prie ko.

Plačiau apie kryžių >>> ah1       2020-08-31 18:57

Krikščionybės kalboje kryžius pirmiausia nurodo medį, ant kurio mirė Jėzus, perkeisdamas jį į meilės ir atpirkimo instrumentą. Šis žodis perteikia žemiškojo Kristaus paskutinį atvaizdą ir žodį, aukščiausią meilę, kuri atiduoda gyvenimą, mūsų nuodėmių išpirkimą, gyvenimo pavyzdį. Todėl kryžius tampa krikščionybei atstovaujančiu simboliu.
Istorijos eigoje krikščioniškas tikėjimas pamažu skleidėsi, atrasdamas kryžiaus slėpinyje neišsenkantį malonės šaltinį bei krikščioniško gyvenimo ir mokymo motyvaciją.
O kryžiaus ženklas (persižegnojimas) yra labiausiai apibrėžiantis mūsų krikščioniškąją religiją gestas. Tai malda ir tikėjimo išpažinimas vienu metu. Pagarbiai ir dėmesingai žegnodamasis, krikščionis išpažįsta savo priklausymą nukryžiuotam ir prisikėlusiam Kristui.
Jo praktika tarp krikščionių atsiranda gana anksti. Tertulijonas apie 211 m. kalba apie kryžiaus ženklą kaip jau nusistovėjusią tradiciją (bent jau Šiaurės Afrikoje): „Mes žegnojamės kiekviename žingsnyje: darbo pradžioje ir pabaigoje, kai apsirengiame ir keliamės, kai prausiamės, per pietus, vakare, kai uždegame žiburius, kai atsisėdame ir atliekame kokį nors darbą” (De corona mil. 3, 4; PL 1, 80). Panašių liudijimų pateikia ir kiti pirmųjų amžių krikščionių rašytojai. Dykumos tėvai (nuo III a. pabaigos), kovodami su nuodėme ir piktąja dvasia, atskleidžia šio ženklo egzorcistinę galią.
Tad nuo pirmųjų amžių iki šiandien ši praktika neišnyko visoje Bažnyčioje. Tik protestantai, neradę kryžiaus ženklo Biblijoje, šios ilgaamžės tradicijos atsisakė.

ah1       2020-08-31 14:18

kryžius tai nakties ilgumo ženklas, laiko - godo,  los godos ženklas

Popiežius Pranciškus        2020-08-31 5:11

Kryžius – meilės ir aukos ženklas
Šio sekmadienio Evangelija yra praėjusio sekmadienio Evangelijos tąsa, sakė Pranciškus.

Po to, kai Petras savo ir kitų mokinių vardu išpažino tikėjimą į Jėzų kaip Mesiją ir Dievo Sūnų, Jėzus pradeda mokiniams atvirai kalbėti apie jo laukiančią kančią ir mirtį, pradeda jiems skelbti savo pažeminimo ir išaukštinimo slėpinį. Jo žodžių mokiniai nesupranta, nes jų tikėjimas vis dar nebrandus ir per daug persiėmęs pasaulio mąstysena. Petras nenori sutikti su mintimi, kad Jėzui gali tekti kentėti ir net mirti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ (Mt 16, 22). Jis tiki Jėzumi, nori juo sekti, tačiau niekaip negali sutikti, kad būsima šlovė turėtų ką nors bendra su kančia. Petrui ir kitiems mokiniams, taip pat mums, pridūrė popiežius, kryžius – tai papiktinimas. Jėzus bėgimą nuo kryžiaus laiko papiktinimu, nes bėgimas nuo kryžiaus reikštų Tėvo valios nevykdymą, bėgimą nuo jo suteiktos misijos. Štai kodėl Jėzus sako Petrui: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“ (Mt 16, 23).

Kreipdamasis į visus mokinius, Jėzus priduria: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24). Taip jis parodo tikrojo mokinio kelią, iškeldamas dvi laikysenas. Pirmoji – išsižadėti savęs – tai ne paviršutiniškas pasikeitimas, bet atsivertimas, kitų vertybių pasirinkimas. Antroji – imti savo kryžių – tai ne tik kantriai pakelti kasdienius sunkumus, bet su tikėjimu ir atsakomybe prisiimti tą kančią, kuri neišvengiamai lydi kovą su blogiu. Kas ima savo kryžių, tas kartu su Kristumi dalyvauja pasaulio išganymo darbe. Atsiminkime, sakė Pranciškus, kad ant sienos kabantis kryžiaus ar ant kaklo nešiojamas mažas kryželis, – tai mūsų noro vienytis su Kristumi ir tarnauti broliams, ypač mažiausiems ir pažeidžiamiausiems, ženklas. Kryžius – tai ne papuošalas ar amuletas, bet Dievo meilės ir Jėzaus aukos ženklas.

Kiekvieną kartą, kai žvelgiame į nukryžiuoto Kristaus atvaizdą, atsiminkime, kad jis, kaip tikras Viešpaties tarnas, įvykdė savo misiją atiduodamas gyvybę ir praliedamas kraują už mūsų nuodėmes. Tad jei norime būti Jo mokiniai, turime ištikimai jį sekti, mylėti be jokių išlygų, aukoti gyvenimą Dievui ir artimui.

Mergelė Marija, lydėjusi savo Sūnų iki pat Kalvarijos, tepadeda mums nesitraukti atgal, kai susiduriame su išmėginimais ir kančia, neišvengiamai lydinčiais Evangelijos liudijimą. (JM / Vatican News)

Evangelijos komentaras       2020-08-31 4:57

kun. Vytautas Sadauskas, SJ

Šiame pareiškime atsiskleidžia Jėzaus misija.

Pradėdamas viešąją veiklą, Jėzus pasirenka ištrauką iš pranašo Izaijo, kuri tinkamiausiai apibūdina jo misiją. Jis atėjo nešti „belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti maloningų Viešpaties metų“. Ši žinia pirmiausia skirta vargdieniams – materialiai neturtingiesiems, laukiantiems pagalbos iš Dievo. Tačiau Jėzus neša Gerąją Naujieną ir tiems, kurie gal ir turi materialaus turto, bet yra dvasiškai neturtingi: mokesčių rinkėjams ir nusidėjėliams.

Jėzus neša viltį. Karalystė, kurią jis atėjo skelbti, čia apibūdinama kaip išlaisvinimas, regėjimas, išvadavimas, malonių kupinas laikas. Jėzus atveria naują puslapį žmonių gyvenime. Jis kviečia į kažką didingesnio. O apaštalas Paulius sako, kad pilnatvė ir garbė, kurios tikimės, yra universali ir kosminė, nes apima viską kūriniją: „Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami įvaikinimo ir mūsų kūno atpirkimo.“ Mes, kurie džiaugiamės „Dvasios pradmenimis“, viltingai laukiame galutinės Gėrio pergalės Dievo karalystėje.

Popiežius Pranciškus enciklikoje „Laudato Si“ apie žmonijos ir visatos tikslą rašo: „Tai amžinasis gyvenimas Dievo karalystėje, kai kiekvienas kūrinys bus spindinčiai perkeistas, o vargdieniai bus galutinai išlaisvinti ir apdovanoti“.

Ar turiu šį platų horizontą savo tikėjimo ir gyvenimo akiratyje?
Bernardinai.lt

XXII eilinės savaitės pirmadienio Evangelijos       2020-08-31 4:55

Mąstymas.
Prašyti dvasinio jautrumo išgyvenant Jėzaus artumą

Kontempliuosiu Jėzų, kuris ateina į gimtąjį Nazaretą. Jis sugrįžta pas žmones, su kuriais gyveno trisdešimt metų. Jie girdėjo apie Jėzaus didžius stebuklus. Dabar klausosi Jo sinagogoje. Jėzus žino, kad sunkiausia būti pranašu tarp saviškių.

*

Mintimis persikelsiu į savo šeimą ir bendruomenę. Prisiminsiu asmenis, tarp kurių užaugau – tėvus, namiškius, bendruomenės narius. Kokie dvasiniai ryšiai mus jungia šiandien? Ar meldžiuosi už juos?

*

Vėl įsivaizduosiu Jėzų, kuris yra sinagogoje. Įsimaišysiu į ten esančią minią. Klausysiuosi Jėzaus, kuris skaito Izaijo pranašystę. Ilgiau sustosiu ties kiekvienu pranašystės sakiniu.

*

Įsivaizduosiu, kad Jėzus tuos žodžius šiandien skaito mano gimtosios parapijos bažnyčioje. Jis žvelgia į mane ir savo žodžiais nori pasiekti visus mano širdies ir kasdienybės užkampius.

*

Jėzus ateina į mano neturtą. Kas dabar yra man didžiausia neturto išraiška? Jėzus ateina į mano nelaisvę. Kas yra mano kalėjimas? Jėzus ateina į mano aklumą. Kas yra mano didžiausia tamsa? Jėzus ateina į mano suspaudimus. Kas labiausiai spaudžia man širdį? Jis atneša man savo malonę. Kokios malonės labiausiai ilgiuosi?

*

Stebėsiu susirinkusiųjų sinagogoje reakciją. Jėzus „skaito“ jų širdis. Jis parodo jiems jų netikėjimo šaknis. Jų santykis su Jėzumi jų neperkeitė, nes buvo apsipratę su Juo. Jie išvarė Jėzų iš gimtojo miestelio.

*

Dažnas buvimas su Jėzumi gali vesti į gilų ryšį su Juo, bet taip pat gali vesti į apsipratimą bei paviršutiniškus susitikimus su Juo. Paprašysiu, kad Jėzus ateitų į mano „Nazaretą“ – į namus, šeimą, bendruomenę, mano užsiėmimų ir maldos vietą – ir iš naujo mane patrauktų prie savęs.


Kasdienapmastau.lt

XXII eilinės savaitės pirmadienio Evangelija       2020-08-31 4:54

(Lk 4, 16–30)

  Jėzus atėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs. Šeštadienį, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti. Jam padavė pranašo Izaijo knygą.
  Atvyniojęs knygą, jis rado vietą, kur parašyta: „Viešpaties dvasia su manim, nes jis patepė mane, kad neščiau gerą naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti maloningų Viešpaties metų“. Užvertęs knygą, Jėzus grąžino ją patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį.
  Ir jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“.
  Visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų. Ir jie klausė: „Argi jis ne Juozapo sūnus?!“
  O Jėzus prabilo: „Jūs, be abejo, man priminsite patarlę: „Gydytojau, pats pasigydyk“ – padaryk ir čia, savo tėviškėje, darbų, kokių girdėjome buvus Kafarnaume“.
  Jis dar pridūrė: „Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje. Tikrą tiesą sakau jums: daug našlių buvo Izraelyje Elijo dienomis, kai dangus buvo uždarytas trejus metus ir šešis mėnesius ir baisus badas ištiko visą kraštą. Bet nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas Elijas, o tik pas našlę Sidonijos mieste, Sareptoje. Taipogi pranašo Eliziejaus laikais daug buvo raupsuotųjų, bet nė vienas iš jų nebuvo pagydytas, tik siras Naamanas“.
  Tai išgirdę, visi, kurie buvo sinagogoje, labai užsirūstino; jie pakilę išsivarė jį iš miesto, iki pakriūtės to kalno, ant kurio pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti jį žemyn.
  Bet Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino.
Katalikai.lt

XXII eilinės savaitės pirmadienio Dievo Žodis       2020-08-31 4:53

Psalmė (Ps 118, 97–102)

P. – Tavo įstatymą, Viešpatie, aš karštai myliu!

  Tavo įstatymą aš karštai myliu,
  svarstau jį ištisą dieną. – P.

  Tavo priesakas mane daro protingesnį už priešus –
  jis amžiais bus mano. – P.

  Už visus savo mokytojus tapau protingesnis.
  Mąstydamas tavąjį žodį. – P.

  Daugiau suprantu ir už senį,
  nes tavo įsakymus vykdau. – P.

  Į pikto takus nekeliu kojos,
  kaip tavo liepta. – P.

  Nuo tavo sprendimų nukrypti nenoriu,
  nes tu mane mokai – P.

Posmelis prieš evangeliją (Plg Lk 4, 18)

P. Aleliuja. – Viešpaties Dvasia su manim: jis mane siuntė,
              kad neščiau gerą naujieną vargdieniams. – P. Aleliuja.

XXII eilinės savaitės pirmadienio Dievo Žodis       2020-08-31 4:53

Skaitinys (1 Kor 2, 1–5)

  Kai pas jus, broliai, lankiausi, aš atėjau skelbti jums Dievo liudijimo ne iškalbingais žodžiais ar išmintimi. Netgi buvau pasiryžęs jūsų tarpe nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą. Aš buvau pas jus silpnas, virpantis iš baimės. Mano kalba ir mano skelbimas pasižymėjo ne įtikinančiais išminties žodžiais, o Dvasios ir Dievo galybės parodymu, kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe.

Jan       2020-08-30 19:27

Geras Živilės komentaras. Petras Jėzui linki gero, o štai “op” ir gavai į kaktą.
Manau, kad Petras gerai suvokė, kas yra mirtis, bet visiškai nepasitikėjo žodžiais, kad trečią dieną Jėzus prisikels, nes tai nėra įprastas dalykas, tad logiška, geriau nemirti. Tad Petrui Jėzaus žodžiai apie prisikėlimą praslydo pro ausis. 
Štai šioje vietoje Petras negirdėjo širdies,  kaip praeito sekmadienio Evangelijoje Petro lūpomis kalbė Šventoji Dvasia - “Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje.” O šį sykį jau Jėzus “atsisukęs subarė Petrą: „Eik iš mano akių, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“.
Taip, tikrai, kaip greitai žmoguje atsiranda ir visiškai nepajuntamas šėtonas, kuris gali kalbėti mūsų lūpomis, o net, kartais, net daryti nusikaltimus mūsų rankomis.
Na, o toliau seka Kristau pamokymas, kaip turi gyventi Juo norintys sekti. “Tuomet Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.”

Juozapa Živilė Mieliauskaitė, SF       2020-08-30 14:56

Petro reakcija į Jėzaus aiškinimą apie savo mirtį yra labai žmogiška – toks aiškinimas jam kelia ir baimę, ir pasipiktinimą. Juk natūralu norėti gero tiems, kuriuos mylime. Taip pat Jėzus sako, kad tie, kurie Jį seka, eis tuo pačiu keliu. Ir tai sukelia nerimą.

Kita vertus, mus gąsdinantys, kamuojantys dalykai Dievo žvilgsnyje turi ir kitų reikšmių, įgyja kitų atspalvių – mūsų kančia, išbandymai, nesėkmės gali tapti palaiminimu ne tik mums, bet ir šalia esantiesiems. Kad galėtume tokią perspektyvą užčiuopti, esame kviečiami eiti paskui Jėzų – ten, kur Jis šiandien eina. Į mano darbą, santykius, konfliktus, nusivylimus, baimes.

Nes visose sunkiose situacijose niekada nebebūsime vieni – Jėzus bus kartu. Ir tai taps palaiminimu.

Šiaip>>> ah1       2020-08-30 14:41

Evangelijoje yra sakoma, kad bus atrinkti grūdai nuo pelų.

Šiaip       2020-08-30 14:38

Blogus darbus reikia ne tik matyti, bet ir pasmerkti. Tiesa, už tai Jėzus buvo nukryžiuotas.

ah1       2020-08-30 14:38

Ci ta ta: “Geroji Naujiena: Jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus” - kramos dėsnis; tai va Jezusas pasimokė sūduvo vedizmo ir po to mokė žydus karmos dėsnio.

Laumėjantis       2020-08-30 14:14

Idomu ir keista buvo matyti, kaip šiandien bažnyčioje į maldos kreipinius buvo atsakinėjama ,,Viešpatie, pasitikiu Tavimi”, bet iš tikinčiųjų ( beje ir klebono ) reakcijos buvo matyti, kad tikintieji labiau pasitiki kaukėmis, Skverneliu ir Veryga. Ir man jau seniai kyla mintis, kad ko gero labiausiai netikintys - tai katalikai.

Dzeikas       2020-08-30 11:26

Siaipui:
Sake susilaikyti nuo vertinimo ir smerkimo.

Mons. Adolfas Grušas       2020-08-30 10:15

MEILĖS JUNGAS
„Jei kas nori eiti paskui mane“,– sako savo mokiniams Jėzus. Girdint šiuos žodžius galima teisėtai klausti: „Kodėl mes tai turėtume daryti? Kodėl reikia sekti Jėzų ir laikytis Jo skelbiamų idėjų?“ Atsakymas pats paprasčiausias: kad būtume laimingi.
Juk mes norime laimės…
Taigi, Jėzus išsako mums sąlygas, reikalingas tai laimei pasiekti… Reikia pripažinti: tai svaiginančios ir drauge bauginančios sąlygos. Pirmoji: išsižadėti savęs. Jei juos neteisingai išsiaiškinsime, tie žodžiai gali būti labai pavojingi.
Iš tiesų Viešpats nenori, kad Jį sektų nusivylę ir pasimetę žmones. Priešingai: Jam reikalingi tie, kurie moka gyventi pilnakraujį gyvenimą, susilaukia sėkmės, atlieka savo gyvenimo uždavinius, įvykdo tai, kam yra atėję į pasaulį. Tarp kitko, tai anaiptol ne pasaulio viršūnėse sėdintieji, valdantys korporacijas ar valstybes, bet tie, kurių dvasia yra laisva, kurie sugeba suprasti, jog išsižadėti savęs – nereiškia niekinti ir kankinti save, atsižadėti savo talentų ir gabumų. Šie žodžiai pirmiausia moko: mes nesame pasaulio centras ir visas pasaulis nesisuka aplink mus. Išsižadėdami savęs mes peržengiame savo ribas, išeiname iš savojo „aš“. Tai ne savęs suniekinimas, bet išsilaisvinimas.
Antroji sąlyga: „Tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“. Tai vienas iš žinomiausių, dažniausiai cituojamų ir labiausiai nesuprastų Evangelijos posakių. Mes esame įpratę jį aiškinti kaip raginimą pasiduoti: kantriai kentėk, priimk, pakelk neišvengiamus gyvenimo kryžius. Vis susiduriame su nelemtais stereotipais, kurie kryžių suvokia tik kaip kančios įrankį. Tuo tarpu Jėzus nesako „tepakelia“, bet „tepasiima“. Viešpaties mokinys nėra įpareigojamas kažką pakelti pasyviai pasiduodant, bet pasiimti, dalyvauti tame, kas vyksta.
Taigi, kas yra tas kryžius, apie kurį kalba Jėzus? Tai viso Jo gyvenimo santrauka, ir paimti kryžių, reiškia: „Pasiimk mano gyvenimą ir savąjį padaryk panašų į jį“. Mokinio pašaukimas nėra kankinystė, bet Mesijo gyvenimo priėmimas. Tai reiškia, kad ir mes, kaip Jėzus, privalome eiti per sukurtąjį pasaulį, skleisdami ramybę ir meilę.
Evangelijoje minimas kryžius visų pirma reiškia nesuvokiamą Dievo meilę, peržengiančią bet kokias racionalumo ribas. Taip pat ir Jėzaus vizija yra ne nesibaigianti vyrų, moterų, vaikų, senelių, ant savo pečių nešančių kryžius, procesija amžiname kryžiaus kelyje. Mes – tai žmonija, keliaujanti į šviesesnį gyvenimą. Jėzaus mokinių kryžius yra meilė.
Todėl, girdėdami Viešpaties žodžius apie kryžių, mes suvokiame juos kiek kitaip: „Jei kas nori eiti paskui mane, tepasiima meilės jungą, visą meilę, kokią tik sugeba parodyti, ir teseka manimi“. Kiekvienas einame, nešdamiesi savo meilę, kuri, be abejo, kainuoja, nes ten kur yra mūsų širdis, ten atrandame taip pat ir savo erškėčius bei žaizdas.
Jėzaus akiratyje iškyla Jeruzalė ir paskutinės Jo dienos šioje žemėje… Viešpats tai pasitinka ne taip, kaip tai padarytų pasaulio galiūnai. Tikroji galybė Jam yra tarnavimas. Jis atėjo, kad išaukštintų pasiaukojantį švelnumą, prieš kurį lieka bejėgės žemiškos galybės: prisikėlimą.
Taip prieiname prie svarbiausių šios Evangelijos ištraukos žodžių: „Kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras“. Mes paprastai pirmiausia girdime „pražudyti“, tačiau, jei gerai įsiklausysime, suprasime, jog kur kas svarbesnis yra kitas žodis: „atrasti“.
Jėzus ragina mus „atrasti gyvenimą“. Tai, ko ieško visi žmonės visuose pasaulio kampuose, per visas dienas, kurias jiems tenka praleisti šioje žemėje: klestintį gyvenimą. Jis moko mus netekti, kad atrastume. Iš tiesų tai savaime suprantama meilės taisyklė: jei duodi – praturtėji, jei pasilaikai sau – nuskursti.
Toks yra meilės kryžius…

Šiaip>>>       2020-08-30 10:14

Nelabųjų darbai kardinaliai skiriasi nuo Dievo vaikų darbų. Tad, vertinkime tikėjimą pagal darbus. Taip mokė Kristus.

Dzeikas       2020-08-30 9:19

Siaipui:
“...ir nelabieji tiki…”

Šiaip >>>       2020-08-30 9:12

Pagal darbus mes sprendžiame apie žmogaus tikėjimą. Jei žmogus tiki į Dievą, tai jo darbai geri ir labdaringi, o jei žmogaus darbai savanaudiški, tai jo tikėjimas yra į mamoną, t.y. šėtoną, kurio nagai atsukti į save.

Dzeikas       2020-08-30 7:54

Velnias slepiasi detalese.
Bendrai paemus, siame gyvenyme - pagal darbus. O kitame - pagal tikejima.


Rekomenduojame

Algimantas Rusteika. Pasirenkame kasdien ir kiekvienas. Ką?

Liudvikas Jakimavičius. Tema, kuria turėtų diskutuoti visos sisteminės ir nesisteminės partijos

Liudvikas Jakimavičius. Fokusas marokusas

Nida Vasiliauskaitė. Apie reklamą. Rimtai

Joana Noreikaitė. Tylioji tiesos akcija

Audrius Bačiulis. #Sorososus_vulgaris

Vinco Kubiliaus reportažas iš Simono Daukanto aikštėje vykusios tradicinės „Tie-SOS!“ akcijos

Vytautas Sinica. „Politikai, kurie tokiam diktatui nusileistų, laikytini nebent vasalais, bet ne tautos atstovais demokratinėje valstybėje“

Vytautas Radžvilas. Valstybė prieš Albiną Kentrą

Pagerbta pirmoji sovietų okupacijos auka

Andrius Švarplys apie Tėvynės Sąjungos programą: „Čia ne konservatizmas, čia yra grynasis liberalizmas“

Vincentas Vobolevičius. Kaip vertinti politikų apklausas? – partijų atsakymų „Artumai“ apžvalga

Vytautas Sinica. Fasadinė demokratija Lietuvoje: rinkimai tik tiems, kas jau Parlamente

Gintaras Furmanavičius.· STT nerimsta

Ramūnas Aušrotas. Viskas, ką jūs turite žinoti apie Laisvės partiją

Andriaus Švarplio replika: Tuomet buvo šūkis „Visa valdžia Taryboms!“ O dabar…

Algimantas Rusteika. Garsėjantis kompų šnaresys ir klaviatūrų barškėjimas, negęsta ilgai langai redakcijose

D.Stancikas: „Lietuvos istoriją pasauliui privalome rodyti ne žydo, ruso ar amerikiečio, bet lietuvio žvilgsniu, nes niekas kitas už mus to nepadarys“

Nuo bačkos. Virginijus Sinkevičius: Europa bus pavyzdys pasauliui

Andrius Švarplys. Partijos: tarp progreso ir tradicijos – partijų atsakymų „Artumai“ apžvalga

Povilas Urbšys. „Seimo sesijos pradžia su dviveidiškumo kauke“

Robertas Grigas. Smirsteli kažkuo netikru. Net jei ten yra tiesos

Nida Vasiliauskaitė. Tu ką, [mulki,] humoro nesupranti?!

Ramūnas Aušrotas. Darbuotojas yra nei vyriška, nei moteriška sąvoka. Tėtis ar mama – yra

Gintaras Furmanavičius. Ar čia tik aš vienas toks nesupratęs ir nesusipratęs?

Audrius Bačiulis. Kaip manot, į kurią šalį IT darbuotojai ketina emigruoti nuo prakeiktos Lukašenkos diktatūros?

Prof. Kęstutis Skrupskelis: kaltę privalu įrodyti

Geroji Naujiena: Kad ir mums būtų atleista

Vytautas Radžvilas. Apie „sociologinę demokratiją“, arba TS-LKD – mūsų epochos protas, garbė ir sąžinė?

Ramūnas Aušrotas. Kas yra ir ko nėra paskutinėje rudens sesijos Seimo programoje?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.