Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Jėzus Kristus, Visatos valdovas, Tiesos Karalius

Tiesos.lt redakcija   2020 m. lapkričio 21 d. 22:21

36     

    

Geroji Naujiena: Jėzus Kristus, Visatos valdovas, Tiesos Karalius

Jūs, mano kaimene, man rūpi ganomųjų teisingumas

Štai ką sako Viešpats Dievas: „Surinksiu savąsias avis ir pats jomis rūpinsiuos. Kaip kerdžiui rūpi nuklydę bandos gyvuliai, taip aš pasirūpinsiu savo avimis ir grąžinsiu jas iš visų vietų, kur jos pasklido tamsią, apsiniaukusią dieną. Nuvesiu į ganiavą savo avis ir duosiu joms pailsėti – Viešpaties Dievo žodis. Paklydusias aš suieškosiu, atsiskyrusias susigrąžinsiu, sužeistas perrišiu, nusilpusias šersiu, riebias ir sveikas prižiūrėsiu. Aš būsiu jų ganytojas ir saugosiu jas kaip dera. O jūs, mano kaimene, – taip sako Viešpats Dievas, – man rūpi ganomųjų – avių ir ožių – teisingumas“ (Ez 34, 11–12. 15–17).

* * *

Mane Viešpats gano: man nieko nestinga

Mane Viešpats gano: man nieko nestinga.
Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja.
Leidžia man atilsėti paversmy;
manąją sielą gaivina,
veda mane teisingais takais savo garbei.
Tu man keli vaišes,
o priešai sugėdinti žiūri.
Kvepalais man patepi galvą,
pili man sklidiną taurę.
Tavoji malonė ir meilė palydi
kiekvieną mano gyvenimo dieną.
Aš Viešpaties būste gyvensiu
per amžius ilgiausius (Ps 22, 1–3. 5–6; P.: 1).

* * *

Jis perduos karalystę Dievui Tėvui, kad Dievas būtų viskas visame kame

Broliai! Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių, kaip pirmgimis užmigusiųjų tarpe. Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti, tačiau kiekvienas pagal savo eilę. Pirmasis bus Kristus, tada priklausantys Kristui jo atėjimo metu. Paskui bus galas, kai jis perduos karalystę Dievui Tėvui, sunaikinęs visas valdžias, galybes ir pajėgas. Jis gi turi karaliauti ir paguldyti po savo kojomis visus priešus. Kaip paskutinis priešas, bus sunaikinta mirtis. Kai jam bus visa pajungta, tuomet ir pats Sūnus nusilenks tam, kuris buvo viską jam pajungęs, kad Dievas būtų viskas visame kame (1 Kor 15, 20–26a. 28).

* * *

Jis atsisės savo garbės soste ir perskirs juos
.
Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje; ožius – kairėje.

Ir tars karalius, stovintiems dešinėje: ‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane’. Tuomet teisieji klaus: ‘Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?’ Ir atsakys jiems karalius: ‘Iš tiesų sakau jums: kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte’.

Paskui prabils į stovinčius kairėje: ‘Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte, nuogas – neaprengėte, ligonis ir kalinys – ir jūs manęs neaplankėte’. Tuomet jie atsakys: ‘Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną, ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?’ Tuomet jis pasakys jiems: ‘Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte’. Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“ (Mt 25, 31–46).

* * *

Malda į Kristų Karalių*

Viešpatie Kristau,
nuo kryžiaus sosto nužengei Karalium į jautrias sielas, nuo kryžiaus sosto parodei žmonijai kelią į laimės šalį, kryžiaus soste atvėrei mums savo širdies turtų gausybę.
Sielų Karaliau, labai dėkoju, kad ir man leidi kryžiaus šešėly augti.
Išganytojau, leiski man, mano mylimiesiems ir mano Tautai pajusti Tavo Švč. Širdies šilumos, meilės ir jėgos.
Amen.

* Malda parašyta Sibire

 

* * *

Baigdami liturginius metus Kristaus Karaliaus, Visatos Valdovo, iškilme, melskime malonės pažinti Jėzų ir liudyti Jo meilę – vienintelę ir nesunaikinamą tiesą. Tegul Tasai, Kuris yra, Kuris buvo ir Kuris ateis, atskleidžia tiesą ir apie mus: teišgydo Jis mūsų kūno ir sielos žaizdas ir teatnaujina tai, kas apmirę, kad ryžtumės kiekvieną dieną atsiliepti į Jėzaus raginimą: „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisingumo, o visa kita bus jums pridėta“ (Mt 6, 33).
Kiekvienas asmeniškai ir bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje, kad paliudytume: „Dievo karalystė jau yra jūsų tarpe“ (Lk 17, 20–21), nes visi, kas trokšta Tiesos ir Jos ieško, jau yra Jo Karalystėje. Užtarimo maldoje prisiminkime ir tuos, kurie ištikti blogio – realaus ir sunkiai paaiškinamo, – pristigo jėgų savo kančia šlietis prie Jėzaus, kad ir ji taptų išganinga, ar tuos, kurie pasilieka klaidoje, nors Viešpats stovi šalia ir tiesia jiems ranką. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen

 

* * *

Sigitas Tamkevičius. Teateinie Tavo Karalystė!
Kristaus Visatos Valdovo iškilmė

Paskutinį bažnytinių metų sekmadienį švenčiame Kristaus Visatos Valdovo šventę. Šia proga dėkojame Dievui, kad jis yra mūsų širdžių Karalius, ir atsiprašome, kai užmiršdavome jį laikyti savo gyvenimo centru.

Kasdien kalbėdami Jėzaus išmokytą maldą „Tėve mūsų“, prašome: „Teateinie tavo karalystė. Teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.“ Prašome, kad dangaus Tėvas būtų mūsų Karalius, o mes – Dievo karalystės piliečiai.

Dievo Karalystė nėra tik gražūs žodžiai, tai tikrovė, kurioje gyvename. Fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo karalystė, Jėzus paaiškino: „Dievo karalystė ateina nepastebimai. Ir niekas nepasakys: ‘Štai ji čia arba ten!’ Nes Dievo karalystė jau yra tarp jūsų“ (Lk 17, 20). Kur išpažįstamas Jėzus kaip Dievo Sūnus ir pasaulio Gelbėtojas, kur priimama jo Geroji Naujiena, kur bandoma paisyti Dievo valios, ten nepastebimai ir ateina Dievo karalystė.

Karalystė neįsivaizduojama be karaliaus. Apreiškimo knygoje skaitome: „Aš išvydau atvirą dangų, ir štai pasirodė baltas žirgas. Ant jo sėdėjo raitelis, vardu Ištikimasis ir Teisusis. Jis apsirengęs krauju permirkusiu drabužiu, ir jo vardas – Dievo Žodis. Ant jo drabužio ir ant strėnų užrašytas vardas: „Karalių Karalius ir viešpačių Viešpats“ (Apr 19,11.13.16). Čia kalbama apie Jėzų Kristų.

Jėzus pavadino save karaliumi, kai buvo teisiamas. Romos imperatoriaus vietininkas Poncijus Pilotas klausė Jėzų: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“ (Jn 18, 34). Jeigu Jėzaus mokymu grindžiame savo gyvenimą, tuomet Jėzus yra mūsų Karalius. Tačiau kai susikuriame savo „tiesas“, – o tai šiuo metu yra madinga,– tuomet jau nestovime po Kristaus Karaliaus vėliava.

Jėzus viešpatauja mums mylėdamas ir atleisdamas, gydydamas mūsų sielos žaizdas ir darydamas mus vis panašesnius į save. Jis padeda mums mylėti ir atleisti, padeda atsispirti pagundoms ir suteikia nuolankumo bei drąsos suklydus pasakyti: Dieve, atleisk – nusidėjau!

Jėzaus karališkumas labiausiai pasirodė ant kryžiaus. Evangelijoje pagal Joną pasakojama, kaip Poncijus Pilotas virš pasmerktojo Jėzaus galvos paliepė prisegti užrašą trimis kalbomis: „Jėzus Nazarietis, žydų karalius.“ Kryžius – gėdos, pažeminimo ir sunaikinimo simbolis – taps ženklu, kuriam teiksime didžiausią pagarbą. Jėzus prisiima ant savęs mūsų kaltes ir miršta ant kryžiaus, kad mums suteiktų nemirtingumą ir amžiną garbę. Šitoks yra mūsų Karalius.

Tikrasis žmonijos istorijos posūkis įvyko tuomet, kai Jėzus buvo nukryžiuotas ir po trijų dienų kėlėsi iš numirusiųjų. Ant kryžiaus buvo nugalėta blogio karalystė ir prasidėjo Kristaus karalystės era. Tai yra svarbiausia Evangelijos žinia.

Svarbiausia pergalė pasiekta ant kryžiaus, tačiau jau pirmieji Jėzaus sekėjai suprato, kad šią pergalę galima praktiškai įgyvendinti tik patiems einant kryžiaus keliu. Jėzus net įspėjo: „Atsiminkite mano žodžius, kuriuos esu jums pasakęs: ʽTarnas ne didesnis už šeimininką!ʼ Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios“ (Jn 15, 20).

Apaštalas Paulius ir kiti ankstyvųjų amžių autoriai nuolat pabrėždavo, kad kentėjimai, patiriami dėl tikėjimo į Jėzų, yra tikri ženklai, kad priklausome Dievo karalystei. Dar reikėtų pridurti: esame ne tik pašaukti į Dievo karalystę, bet ir pakviesti būti jos statytojais.

Fiziškai Kristaus karalystė gali atrodyti labai silpna, pažeidžiama, net visiškai bejėgė, tačiau tai jėga, pakeitusi pasaulį, ir ta jėga yra mumyse, jei tik ištikimai stovime po Kristaus Karaliaus vėliava.

Branginkime Kristaus karalystės „konstituciją“ – Šventąjį Raštą ir šv. Mišias – mūsų Karaliaus auką bei puotą, kurioje esame maitinami jo Kūnu ir Krauju.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Cha >>> Deiviui       2020-11-25 14:26

per daug sprangus tekstas arba per daug, kad galvoje susidėliotų į vietas.

>>> Deiviui       2020-11-25 11:14

“Ką bendro turi krikščionybė ir tiesa?”
“Trokštame tiesos, bet savyje terandame netikrumą”, sako B.Pascalis (“Mintys"437). Mes, žmonės, esame nuo tiesos priklausomos, tiesos trokštančios, be tiesos negalinčios gyventi būtybės. Kodėl taip yra? Biblijos atsakymas trumpas, tiesus ir aiškus: todėl, kad esame sukurti pagal Dievo atvaizdą (Pr 1, 26). O Dievas yra “tiesos Dievas” (Ps 31, 5, Burbulio vert.). Reformatorius J. Kalvinas sako: “Dievas nieko labiau nebrangina už tiesą... Niekas labiau neprieštarauja jo prigimčiai nei netiesa.” T. Akvinietis prideda: “Dievas yra grynoji tiesa.”
Dievas yra tiesa, jis yra tiesoje - tai reiškia, kad jis yra tikras, vienintelis tikras Dievas. Pagonių stabai - nukalti iš geležies ar išdrožti iš medžio, o “Viešpats - tikrai Dievas, jis gyvasis Dievas…” (Jer 10, 10). Sūnus taip pat yra “tikrasis Dievas” (1 Jn 5, 20); tą pats patvirtina: “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas” (Jn 14, 6). Tiesos charakteristika priskiriama ir trečiajam Trejybės asmeniui: “Dvasia yra tiesa” (1 Jn 5, 6).

Kadangi Dievas yra tiesa, tai jis ir sako tiesą. Tai liudija ne viena Biblijos eilutė: “Tavo žodis yra tiesa” (Jn 17, 17; 2 Sam 7, 28), “tavo Įstatymas - tiesa” (Ps 119, 142). “Dievas tiesakalbis” (Jn 3, 33; Tit 1, 2), o palyginti su žmogumi, ši jo savybė dar ryškesnė: “Dievas išlieka tiesakalbis, o kiekvienas žmogus - melagis…” (Rom 3, 4) Visa tai galioja ir Dievo žodžiams, užrašytiems Biblijoje. Šventieji raštai taip pat yra “tiesos žodis” (2 Tim 2, 15).

Dievas yra teisingas, sako tiesą ir pagal ją elgiasi - visada išlieka ištikimas savo prigimčiai bei savo žodžiui. “Jo rankų darbas - tiesa ir teisingumas, jo įsakai tvirti, patikimi amžių amžiais, duoti tiesa ir teisumu” (Ps 111, 7-8). Dievas laikosi savo žodžio ir pažadų: “ištikimas tas, kuris yra davęs pažadus” (Hbr 10, 23). Todėl galima pasikliauti juo, jo žodžiu bei darbais: “Juk Viešpaties žodis tiesus, visi jo darbai patikimi” (Ps 33, 4).

Šis tiesos Dievas yra mūsų krikščioniškos religijos pagrindas. Mūsų religija tvirtai susirišusi su JO tiesa. Dėl to be tiesos arba atitolę nuo jos negali būti ir krikščionių tikėjimo dokumentai - išpažinimai. Tikėjimo išpažinimai mums padeda pamatyti ir atpažinti tiesą, ja susižavėti ir imti suprasti, o supratus norėti jos pamokyti kitus, paliudyti pasauliui bei, reikalui iškilus, apginti.

>>> Deiviui       2020-11-25 11:11

Pažinti tiesą

Krikščionys išpažįsta, kad Dievo žodis yra tiesa, kurią visų pirma aptinkame rašytiniame žodyje, Biblijoje. Žodis apima labai platų temų spektrą, liečia beveik visas mūsų žmogiškojo gyvenimo sritis ir visais atžvilgiais mums byloja teisingus dalykus. Bet ne visos šios tiesos yra vienodai svarbios - egzistuoja pagrindinės tiesos. Kalvinas savo Institutio rašo:

“Ne visos šio teisingojo mokymo dalys yra tos pačios sandaros. Kai kurios iš jų yra taip privalomos žinoti, kad pas visus [tikinčiuosius] turi būti įsitvirtinusios nepajudinamai ir neabejotinai, tarsi pagrindiniai religijos dalykai… Yra ir kitų dalių, dėl kurių tarp bažnyčių esama nuomonių skirtumo, tačiau kurios neardo tikėjimo vienybės.” (Inst. IV,1,12)

Kalvinas, viena vertus, sako, kad visi tikintieji yra “apgaubti nežinojimo rūko”, dėl to nei tiki, nei moko, nei liudija lygiai tų pačių dalykų. Svarbiausia, kad mokėtų atskirti pagrindinius dalykus nuo mažiau svarbių; svarbiausia, kad “liktų sveikas ir nesudarkytas pagrindinis mokymas, į kurį remiasi visa maldingumo tvirtybė”. Antrojo šveicariškojo tikėjimo išpažinimo pratarmėje taip pat kalbama apie sutarimą išpažinimo tekstuose “dėl svarbiausių tikėjimo dogmų”.

Naujajame Testamente galima rasti daug esminių Evangelijos teiginių santraukų (visų pirma žr. Lk 24, 44-47; Apd 2, 22-40; 17, 22-31; 1 Kor 15, 3-5, bet to Rom 5, 6-11; 2 Kor 5, 17-21; Ef 2, 1-10; Kol 1, 15-23; Fil 2, 6-11; Tit 3, 3-7; Hbr 2, 10-18; 1 Pt 2, 22-25). Matome, kad juose pabrėžiami iš dalies skirtingi dalykai, o jų formuluotės orientuotos į situaciją, klausytoją ar skaitytoją. Bet visuose nesunkiai atsektume grupę minčių, kurios kartojasi (žr. Jerram Barrs, “Evangelijos tapatybė”, http://www.lksb.lt ). Būtent šios mintys ir yra tos, kurias randame išrinktas iš Biblijos, apibendrintas ir sudėtas į tikėjimo išpažinimus. Taip išpažinimai tampa puikia pagalbine medžiaga atpažinti svarbiausiems tiesos teiginiams.

>>> Deiviui       2020-11-25 11:11

Tiesa susižavėti

“Nėra kitos pradžios filosofijai, kaip tik nuostaba”, sako Platonas. Tas pats galioja ir teologijai. Ne vienoje Biblijos vietoje žavimasi Dievo darbais (Job 42, 3; Ps 66, 3), Jėzaus veikla (Lk 5, 26); autoriai stebisi Dievo nuostatais (Ps 119,129), jo gerumu (Ps 31, 20); pats žmogus stebisi savimi, kaip jis “nuostabiai padarytas” (Ps 139, 14). Dievas visomis savo ypatybėmis yra stebėtino didingumo; tas pats pasakytina ir apie jo Žodį.

Teologiniai tekstai neatsako į visus klausimus, o jei ir pasako tiesą, tai netobulą ir nevisiškai visą. Nes tik Dievas žino visus atsakymus apie save ir savo tiesą. Tačiau jei žmonių mintys stengiasi likti ištikimos Dievui ir jo žodžiui, jose visuomet galėsime pamatyti ir atpažinti nuostabiosios Dievo didybės atspindžių.

Tikėjimo išpažinimai krikščionims labai gerai parodo, kaip dailiai tarpusavyje susiję ir vieni kitais remiasi atskiri tikėjimo mokslo elementai. Jie leidžia atpažinti mokslo plotį bei įvairumą, bet sykiu ir užbaigtumą bei vientisumą - įvairovė ir vientisumas, dalykai, kurie yra pagrįsti pačiame triasmeniame Dieve. Išpažinimai yra tarsi paveikslas, parodantis, kaip visi elementai nuostabiai tarpusavyje dera. Jis nėra tobulas, bet parodo, kokius gerus atsakymus turi krikščionybė: pilnus ir užbaigtus bei nesunkiai suprantamus, tikroviškus ir be pagražinimų, teikiančius kryptį ir viltį, paguodžiančius ir sustiprinančius.

>>> Deiviui       2020-11-25 11:10

Tiesą suprasti

Biblijos žinia turi būti interpretuojama, t. y. išsiaiškinama, ką senieji jos tekstai reiškia mums dabartyje. Evangelikai pabrėžia, kad tai įmanoma, nes Dievo žodis yra pakankamai aiškus ir suprantamas. Kiekvienas tikintis žmogus, dvasininkas ar pasaulietis, gali ir turi pats Bibliją skaityti bei interpretuoti.

Bet tai nereiškia, kad visa tai daryti galima bet kaip. Yra blogų ir gerų interpretacijų, kaip ir klaidingų bei teisingų. Ir Antrasis šveicariškasis išpažinimas sako: “nepritariame bet kokiai interpretacijai” (II,1). Šiuo atžvilgiu tikėjimo išpažinimai atlieka labai svarbų vaidmenį: duoda gerą pavyzdį, kaip reikia teisingai interpretuoti Biblijos tiesas; kaip konkrečius Rašto tekstus ir sampratas įtraukti į platesnį kontekstą. Tikėjimo išpažinimų dėka bažnyčioje žmogus išmoksta vis geriau suprasti Dievo žodį ir jį pritaikyti savo gyvenime. Be to, šitaip užkertamas kelias interpretavimo savavališkumui ir klaidingam subjektyvumui.

Tikėjimo išpažinimų didelis pliusas yra dar ir tas, kad dauguma yra kolektyvinio darbo vaisiai. Dėl to juose sudėta daugelio tikinčiųjų bendrinė išmintis, patikrinta, išbandyta ir išlaikiusi laiko egzaminą. Tad būtų tiesiog neišmintinga išpažinimus ignoruoti manant, jog remtis jais interpretuojant Dievo žodį šiandien nebėra reikalo.

>>> Deiviui       2020-11-25 11:10


Tiesos mokyti


Pats Kristus yra tiesa ir “Žodis”, dėl to ir tobulas mokytojas, tikroji išmintis, tobulasis Dievo valios apreiškėjas, paskutinysis iš biblinių pranašų, užbaigęs Dievo apreiškimą. Kristus yra išorinis mokytojas per savo Žodį ir vidinis mokytojas per savo Dvasią (žr. Mt 13, 57; Lk 13, 33; Jn 4, 25; 6, 14; Apd 3, 22; Hbr 1, 1-2).

Bet tam visiškai neprieštarauja praktika, kai vieni žmonės tikėjime moko kitus žmones. Tėvai turi mokyti savo vaikus (Iš 13, 9; Įst 4, 1-14; 5, 29; 6, 1-7.20-25; Ef 6, 1-4; Kol 3, 20-21), bažnyčioje bendruomenę turi mokyti tie, kuriems Dievas patikėjo mokymo dovaną (Rom 12, 7; 1 Kor 12, 28; Ef 4, 11), kad būtų perduotas tam tikras būtinasis mokymo pagrindas (1 Kor 15, 3). Nes Evangelija yra “brangus turtas” (2 Tim 1, 14), dėl to jos žinia mokytojų lūpomis privalo būti perduodama sąžiningai ir ištikimai (1 Tes 2, 4; 1 Tim 6, 20; 2 Tim 3, 14). Bendruomenės vadovybė turi pareigą mokyti (1 Tim 3, 2; 2 Tim 1, 13; 2, 1.15; Tit 1, 9), o bendruomenė privalo to mokymo klausytis (Rom 15, 15-16; 1 Kor 11, 2; 2 Tes 3, 6.14; 2 Pt 3, 2).

Šiame kontekste labai svarbūs, net nepakeičiami yra tikėjimo išpažinimai ir katekizmai. Jie yra tikras vienybės raištis, nes nustato, ko tam tikrų konfesijų bažnyčiose bus mokoma. Jie apsaugo nuo mokymo netvarkos ir savivalės ir yra pasiteisinusios pedagoginės ir didaktinės pagalbos priemonės.

>>> Deiviui       2020-11-25 11:09

Tiesą ginti

Jau pirmiesiems krikšionims teko susidurti su netikrais mokymais. Bažnyčioms jų padaryta žala kėlė labai rimtą susirūpinimą apaštalams. Dėl to jie apie tai tiek daug kalba savo laiškuose. Antai Paulius Gal 1, 6-9 perspėja dėl atėjūnų, kurie skleidžia “kitą Evangeliją”; tokie net esą prakeikti! Efeze tikinčiuosius įspėja dėl besiartinančių “žiaurių vilkų”, netikrų mokytojų, kurie brausis į bendruomenes (Apd 20, 28-29). 1 Tim 6, 3-5 perspėja dėl tokių, kurie “kitaip”, t. y. neteisingai moko; tokie esą “sugedusio proto” žmonės, sumaišantys esamą tvarką ir keliantys susiskaldymus. Netikrus mokymus apaštalas lygina su “vėžio votimi”, didinančia “bedievystę” (2 Tim 2, 16-18) ir vedančia prie atpuolimo nuo tikėjimo (1 Tim 4, 1; žr. ir 2 Pt 2, 1-2; Jud 3-4). Neteisingi mokymai yra dar ir dėl to tokie pavojingi, kad plinta nesustabdomai sparčiai (1 Kor 5, 6; Gal 5, 9; 2 Tim 2, 17-18).

Bažnyčios vadovų ir mokytojų užduotis nuo apaštalų laikų iki pat šios dienos išlikusi dviguba: kovoti su netikrais mokytojais ir juos “nutildyti” (Tit 1, 9.11), t. y. nesudaryti jiems progos pasisakyti bei patiems stengtis dėstyti “sveiką mokslą” (Tit 1, 9). Visi mokslai pirmiausiai privalo būti tikrinami Biblija; bet tikrinimui labai tinka ir tikėjimo išpažinimai. Tikėjimo išpažinimuose dažnai būna tiksliai įvardyti ir apibrėžti netikrieji mokymai bei Biblija pagrįstas jų klaidingumas (principais galima naudotis iki šios dienos). Be to, iškart jiems priešstatomas teisingas, tikrasis mokymas. Antrojo šveicariškojo tikėjimo išpažinimo pratarmėje taip pat kalbama apie gyvenimą “pražūtingai klestint pavojingoms erezijoms”. 1548 Kalvinas rašė Edwardui Seymourui, vykdžiusiam valstybės valdymo užduotis vietoj tuo metu nepilnamečio karaliaus Edvardo VI, kad būtinai reikia bendro normatyvinio mokymo “vaikams ir nemokytai liaudžiai, idant jie išmoktų teisingų dalykų ir gerą mokymą lengvai atskirtų nuo melagingo. Patikėkit manim, Dievo Bažnyčia neišsilaikys be katekizmo [čia galima pridėti ir tikėjimo išpažinimą].” Nuo to laiko niekas nepasikeitė. Nemanykime, kad mūsų pliuralistiniais ir perdėm tolerantiškais laikais bažnyčioms nebereikia tokios pagalbos!

Ryškus dar vienas reformacijos laikų išpažinimų aspektas - apologetinis. Mat tada (ir iki pat XX a.) evangelikams buvo primetamas eretiškumas. Todėl ir Antrasis šveicariškasis tikėjimo išpažinimas jaučia pareigą pasakyti (pratarmėje), kad “neturime nieko bendro su jokiomis sektomis nei erezijomis” , kad mokymas atitinka senosios Bažnyčios doktriną (dėl to išpažinime po pratarmės eina imperatoriaus Teodosijaus ediktas ir Damazo tikėjimo išpažinimas; žr. ir liuteronų Santarvės knygą, prasidedančią trimis visuotiniais - Apaštalų, Nikėjos, Atanazo).

>>> Deiviui       2020-11-25 11:08

Tiesą liudyti

Pats Jėzus skelbė “karalystės Evangeliją” (Mt 4, 23; žr. ir Lk 3, 18; 4, 18.43; 20, 1); tam jis įpareigojo ir savo mokinius (Mt 10, 7; Lk 9, 6). Apaštalai bei pirmieji krikščionys Jėzaus užduotį stropiai vykdė: “skelbė Evangeliją” (arba “gerąją naujieną”, žr. Apd 5, 42; 8, 4; 10, 36; 14, 7; 16, 10). Ši užduotis skirtingais būdais tebegalioja iki šios dienos kiekvienam tikinčiajam, nes visi tikintieji yra pašaukti būti “žmonių žvejais” (Mt 4, 19); visi krikščionys yra Jėzaus pasiuntiniai (Jn 20, 21; 2 Kor 5, 20).

Kaip tiesos ir Evangelijos liudijimas turi konkrečiai atrodyti? Šiandien dažnai galima išgirsti: evangelizuoti pirmiausia reiškia liudyti žmogaus pasikeitimą iš vidaus - dėl Kristaus prisikėlimo prasidėjusį mūsų pačių prisikėlimą. Be abejo, liudijimas visuomet turi ir subjektyvią dimensiją, nes Dievo žodžio galia mus pakeitė. Bet įdomu yra tai, kad subjektyvus keitimasis beveik visai neakcentuojamas apaštalų liudijimuose. Jų centre visuomet pirmiausiai yra Dievas, Kristus, kryžius, prisikėlimas ir kt. - objektyvieji išganymo pagrindai ir visų pirma jais remiasi asmeninis paliudijimas.

Krikščioniškasis tikėjimas yra turiningas. Jis negali būti tikėjimas pats savaime arba kažkuo. Toks tikėjimas nebūtų išganantis. Krikščionių tikėjimas tuo ir skiriasi nuo kai kurių kitų religijų. Dėl to krikščionis pirma liudija ne save patį, savo išgyvenimus, patirtį (nors, be abejo, daro ir tai), bet pirmiau pateikia pagrindą, objektyvią žinią, kuria remiasi jo patirtis (žr. Pauliaus patirtį 1 Kor 15: tikėjimas grindžiamas objektyviai įvykusiu Kristaus prisikėlimu; jei nėra objektyvios priežasties, tai nieko verta bus ir tariama vidinė prisikėlimo patirtis; toks tikėjimas bus “tuščias” [!], liudijimas ir skelbimas beverčiai).

Tikėjimo išpažinimai mums primena konkretų biblinio liudijimo turinį: pirmoje vietoje stovi Dievas, Jėzus Kristus ir išganymas; prie viso to vėliau prisideda ir asmeninis kelias į įtikėjimą. Dėl to liudyti biblinį tikėjimą yra daug daugiau nei papasakoti savo dvasinę autobiografiją. Tikėjimo išpažinimai mus nuo to apsaugo ir moko paliudyti visą Dievo išganančią tiesą.

Evangelijos komentaras       2020-11-25 5:50

Komentuoja komentuoja kun. Ernestas Maslianikas
Liudijant Jėzaus asmenį, Jo Evangeliją, neretai tenka nukentėti nuo nesutarimų, apkalbų, pasmerkimo, pašaipų. Ypač iš tų, kurie nepažįsta Jėzaus Evangelijos ir net nebando pažinti. Jie tariasi išmaną Jėzaus Evangeliją į ją net nesigilindami. Tada būna nelengva ypač neprarasti vilties.
Ne paslaptis tai, kad Jėzus negali mums garantuoti kitų žmonių meilės, jų palaikymo. Ir tai nėra Dievo kaltė, ir net ne mūsų kaltė, jog kai kurie žmonės ima mūsų nekęsti. Ir juo labiau neverta bandyti „nusipirkti“ sau už bet kokią kainą kitų žmonių pritarimo, jeigu jiems trūksta supratimo. Kas šitaip elgiasi, tas daug ką praranda, nes žmonių pritarimas iš tiesų nėra jau toks ir svarbus, išskyrus laikinai gerą mūsų savijautą. Svarbiausia yra mūsų draugystė su Dievu, nes nuo Jo priklauso viskas, ypač tai, kas yra susiję su amžinuoju gyvenimu.
Gyvenimas su Dievu juk negarantuoja mums ramybės ir rūpesčių nebuvimo. Vienybės su Dievu motyvas neturėtų būti paremtas lengvo ir malonaus gyvenimo sumetimais. Pergalė prieš blogį, išminties stoką, reikalauja pastangų, o ne pabėgimo. Ir šioje kovoje mes nesame vieni. Turime tokią galią, apie kurią net nenutuokia tie, kuriems Dievas nerūpi.
Drauge su mumis yra galia ir išmintis. Ir labai svarbu tai, jog mes nepasiduotume pagundai pasitikėti vien savo jėgomis bei protu. Mūsų pergalė prieš blogį visų pirma yra Dievo reikalas, ir Jo dėka mes esame nepasmerkiami. Galbūt prarandame kuriam laikui „visiems gero žmogaus“ vardą, bet liekame ištikimi Dievui, nes vykdome Jo valią ir „savo ištverme išlaikome savo gyvybę“.
Bernardinai.lt archyvas

Evangelijos mąstymas       2020-11-25 5:47

Prašyti išbandymų laikotarpiu gilaus pasitikėjimo Jėzaus galia

Atsisėsiu arti Jėzaus. Prašysiu Jo dvasios ugnies ir drąsos, klausantis Jo sunkių žodžių. Jis nori, kad įsisąmoninčiau, jog mokinio likimas nesiskiria nuo Mokytojo likimo. Moko mane pasilikti šalia Jo bet kokioje situacijoje.

*

„Išduos jus…“. Mano gyvenimas su Jėzumi gali būti aptarinėjamas „pripažintųjų pasaulyje”. Kaip reaguoju situacijose, kuomet esu atmetamas dėl savo religinių ar moralinių įsitikinimų? Ar esu ištikimas Jėzui?

*

„Tada jums bus proga liudyti“. Jėzus trokšta mano kentėjimą dėl Jo vardo perkeisti į malonės veikimą. Vis dėlto tam reikalingas mano sutikimas. Ar pajėgiu Juo pasitikėti?

*

„Aš duosiu jums iškalbos ir drąsos“. Prisiminsiu situacijas, kuriose patyriau akivaizdų Dievo vedimą. Jėzus užtikrina man savo buvimą mano bejėgiškumo akimirkose. Moko mane visiškai pasikliauti Juo.

*

Mano ištikimybė Jėzui gali reikalauti aukščiausios kainos – net artimiausių žmonių atmetimo. Ar esu pasiruošęs tokiai situacijai dėl Jėzaus? Kokią vietą Jėzus užima mano santykiuose su artimaisiais ir draugais?

*

„Nė plaukas nuo jūsų galvos nenukris“. Lyginant su ankstesniais Jėzaus žodžiais, šis sakinys yra raktinis. Tai Jis viskam viešpatauja. Jis nugali kiekvienoje situacijoje. Jis yra mano skydas ir apsauga.

*

Širdingame pokalbyje su Jėzumi pasakysiu Jam apie visas savo baimes ir abejones. Pakviesiu Jėzų į savo ateitį:

„Jėzau, viešpatauk mano gyvenime dabar ir per amžius“.

Kasdienapmastau.lt

XXXIV eilinės savaitės trečiadienio Evangelija       2020-11-25 5:47

(Lk 21, 12–19)

  Jėzus sako savo mokiniams:
  „Žmonės pakels prieš jus rankas ir ims jus persekioti. Dėl mano vardo tąsys jus po sinagogas ir kalėjimus, vedžios pas karalius ir valdytojus. Tada jums bus proga liudyti. Taigi įsidėkite sau į širdis ir iš anksto negalvokite, kaip ginsitės; aš jums duosiu tokios iškalbos bei išminties, kad negalės nei atsispirti, nei prieštarauti visi jūsų priešininkai.
  Jus išdavinės tėvai, broliai, giminės ir draugai; kai kuriuos netgi žudys. Visi jūsų nekęs dėl mano vardo. Vis dėlto nė vienas plaukas nuo jūsų galvos nenukris. Savo ištverme jūs išsaugosite savo gyvybę“.

XXXIV eilinės savaitės trečiadieni Dievo Žodis       2020-11-25 5:46

Psalmė (Ps 97, 1–3. 7–9)

P.  Didingi ir stebėtini tavo darbai, Viešpatie, visagali Dieve!

  Naują giesmę giedokite Viešpačiui:
  nuostabius darbus jis daro!
  Jo dešinė visagalė,
  jo šventoji ranka pergales skina. – P.

  Savo išganymą viešpats apreiškė,
  jo teisingumas šviečia pagonims.
  Atsimena savo gerumą, ištikimumą,
  Izraelio šeimai žadėtą. – P.

  Tekrykštauja jūra ir visa, kas jūroj,
  visas pasaulis ir kas jame gyva.
  Delnais plokit, upės, upeliai,
  jūs, kalnai, linksmai jiems pritarkit. – P.

  Prieš Viešpatį Dievą, kai jis ateina,
  kai jis ateina tvarkyti pasaulio.
  Jis tvarko pasaulį teisingai,
  žmoniją valdo, kaip dera. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Apr 2, 10c)

P.  Aleliuja. – Būk ištikimas iki mirties, – sako Viešpats, –
              ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką! – P. Aleliuja.

XXXIV eilinės savaitės trečiadieni Dievo Žodis       2020-11-25 5:45

Skaitinys (Apr 15, 1–4)

  Aš, Jonas, pamačiau danguje dar vieną didį ir nuostabų ženklą: septynis angelus, turinčius septynias paskutines negandas, nes jomis išsibaigia Dievo rūstybė.
  Aš išvydau tarsi stiklo jūrą, sumaišytą su ugnimi, ir žmones, kurie buvo pergalėję žvėrį, jo atvaizdą ir jo vardo skaičių, stovinčius su Dievo arfomis ant stiklo jūros. Jie giedojo Dievo tarno Mozės giesmę ir Avinėlio giesmę:
  „Didingi ir stebėtini tavo darbai, Viešpatie, visagali Dieve! Teisingi ir tikri tavieji keliai, tautų Valdove! Kas gi nesibijotų, Viešpatie, ir negerbtų tavojo vardo?! Juk tu vienas šventas! Visos tautos ateis ir šlovindamos puls veidu prieš tave, nes paaiškėjo tavo teisūs sprendimai“.

Arkivyskupas P. R. Gallagher       2020-11-25 5:43

I. Mums reikia mokslo ir humanizmo sąjungos
COVID-19 virusas nesirenka aukų, tačiau jo pasekmės dar kartą išryškino nelygybės problemą. Turime įsisąmoninti, kad tikras saugumas yra visapusiškas, o ne karinis. Mums reikia naujos mokslų ir humanizmo sąjungos, kad mūsų pažanga būtų iš tiesų žmogiška.

Tai akcentai iš lapkričio 23 dieną arkivyskupo Paulo Richardo Gallagherio, Popiežiaus valstybės santykių su valstybėmis sekretoriaus, skaityto pranešimo Italijos mokslų akademijoje (Lincei akademija). Visa arkivyskupo pranešimo antraštė: „Brolybė, visapusiška ekologija ir COVID-19. Diplomatijos ir mokslų indėlis“.

Greitas ir nesulaikomas COVID-19 plitimas tapo išbandymu visai žmonijai, apvertė visų planus, padidino prieigos prie esminių gėrių ir paslaugų nelygybę, nutildė technologinę ir vadybinę euforiją, įstūmė į neregėtą pasaulinę krizę, kuriai nebuvome pasirengę, o dabar tik bandome švelninti pasekmes. Koronavirusas parodė nuogą tiesą – visi esame trapūs, viskas yra trapu, privertė abejoti mūsų ekonominėmis ir socialinėmis sistemomis, išmušė iš po kojų saugumo jausmą.

Gyvename prieštaravimų kupinu laikotarpiu, pažymėjo arkivyskupas P. R. Gallagheris. Viena vertus, vyksta beprecedentė mokslo pažanga įvairiose srityse, kita vertus, vyksta ir įvairios krizės visuose planetos regionuose. Visų pirma, sveikatos ir sveikatos sistemų krizė, sukelta pandemijos. Pandeminė padėtis tiesiogiai ir netiesiogiai paveikė maisto gamybą, paskirstymą ir prieigą prie jo, pagilindama jau prieš tai egzistavusią maisto krizę. 2019 metais penkios JTO agentūros pristatė ataskaitą apie prieigos prie maisto būklę pasaulyje ir nurodė, kad beveik 690 milijonų asmenų patyrė alkį. Alkanųjų skaičius auga, bado šmėkla vėl klaidžioja po mūsų pasaulį. Priežasčių daug: nelygus žemės vaisių paskirstymas, mažos investicijos į žemės ūkį, maisto švaistymas, konfliktai.

Klimato pokyčiai, skausmingi mažiems gamintojams, atkreipia mūsų dėmesį į aplinkos krizę, apie kurią nuolatos perspėja mokslininkų bendruomenė. Dėl jos gali būti prarasta taip sunkiai pasiekta pažanga, o didelės žmonių grupės atsidurti kraštutiniame skurde. Beveik pusė milijardo žmonių gyvena dykumėjančiose žemėse, kuriose maisto gamyba mažėja ir užsitikrinimas neišvengiamai blogėja. Nuo to kenčia neturtingiausi, jiems lieka vien migruoti. Tuo pat metu nedarome pakankamai, kad išvengtume klimato atšilimo, kuris labai paveiks mus pačius.

Šios krizės sumuojasi su ekonomine ir socialine krize, ypač su darbo krize. Pandemija į dienos šviesą iškėlė ir kelis kartus padaugino žiaurias jau anksčiau egzistavusios nelygybės pasekmes. Vargingiausiems prarasti darbą reiškia prarasti maistą, saugumą, ateitį. Jų nesaugo amortizaciniai mechanizmai – laikina parama ar sveikatos draudimas. Jų beviltiška būklė didina išnaudojimo, priverstinio darbo, prostitucijos riziką. Reikia pridurti, kad darbas nėra vien prasimaitinimo priemonė, bet ir asmens augimo, santykių mezgimo, dalijimosi talentais aplinka, prisidėjimo prie visuomenės gyvenimo ir pažangos jausmas bei atsakomybė. Sveikatos, prieigos prie maisto ir socialinė krizės yra taip susijusios ir persipynusios tarpusavyje, jog dera kalbėti apie vieną krizę

Arkivyskupas P. R. Gallagher       2020-11-25 5:42

II. Mums reikia mokslo ir humanizmo sąjungos
„Niekada neišvaistykime krizės“, – priminė arkivyskupas Gallagheris Čerčiliui priskiriamą posakį. Kiekvienas sunkus etapas taip pat yra galimybė. Pandeminė situacija gali tapti galimybe suprasti bendrus interesus ir pasirengti pasirinkimams. Iš krizės neišeiname tokie patys, bet blogesni arba geresni. Reikia stengtis, kad laimėtų antroji tendencija. O tam reikia aiškios vizijos apie tai, kokios visuomenės ir ekonomikos norime.

Taip pat turime permąstyti saugumo sąvoką. 2019 metais karinės išlaidos pasiekė 1900 milijardų dolerių ir toliau augs, mat valstybės remiasi logika, jog reikia nuolatos užsitikrinti pranašumą prieš kitus. Tačiau daugiau ginklų, didesnės kariuomenės neužtikrina tikro saugumo, bet didina nesaugumą. Tikras saugumas yra visapusiškas saugumas, o jis užtikrinamas, kaip rodo dabartinės pandemijos patirtis, ne karinėmis išlaidomis, o pasauliniu bendradarbiavimu. Saugumas yra ne tiesiog karo nebuvimas, tačiau baimės nebuvimas, o tai pasiekiama kalbėjimusi ir bendro gėrio siekimu.

„Viskas yra susiję“, – skelbia popiežiaus Pranciškaus enciklika Laudato Si’. Mums reikia visapusiškos ekologijos, daugiakampės ir tarpdisciplininės, derinančios ekosistemų apsaugą ir vystymosi pažangą. Tokios ekologijos ašis turi būti žmogaus asmuo. Technologijų ir ekonominė pažanga, jei netarnauja žmogaus asmeniui, nėra tikra pažanga. Pastaroji apima etinį ir socialinį matmenis. Čia akivaizdus ugdymo vaidmuo: nepakanka vien žinių perdavimo, reikia perspektyvos keitimo, kad naujos kartos gyventų tvariau, atsakingiau ir solidariau, nei dabartinės. Pandemija paradoksaliai privertė galvoti ne apie pavienius, bet apie visus žmones ir apie naują solidarumą, kuris nebūtų vien abstrakti užuojauta ir apgailestavimas dėl blogių, bet pasiryžimas konkrečiai prisidėti prie asmenų ir bendrojo gėrio.

Visapusiška, arba integrali, ekologija, priduria arkivyskupas P. R. Gallagheris, Santykių su valstybėmis sekretorius, turi apimti naują sąjungą tarp mokslo ir humanizmo. Šie matmenys turi būti integruoti, o ne atskirti ar, dar blogiau, supriešinti, nes plinta pagunda manyti, jog mokslas ir technologijos išspręs visas problemas. Tačiau reikia etinių principų, kad mokslas būtų naudojamas ne egoistiškai, ideologiškai ar iš dalies. „Gyvenimas yra didesnis už mokslą“ – tokia perspektyva kreipia į disciplinų integravimą, į mokslo ir etikos, mokslininkų, filosofų ir teologų kalbėjimąsi. (RK / Vatican News)

Deivis       2020-11-25 1:27

Ką bendro turi krikščionybė ir tiesa?

VATIKANAS       2020-11-24 7:46

R. Cantalamessa: noriu mirti su pranciškono abitu
Vienas iš būsimų naujų kardinolų, Popiežiaus namų pamokslininkas br. Raniero Cantalamessa O.F.M. Cap., paprašė, kad popiežius jį atleistų nuo taisyklės, pagal kurią kardinolais privalo būti vyskupai. Todėl pranciškonų kapucinų ordino vienuolis nebus konsekruojamas vyskupu. Jis pats apie tai pranešė interviu, paskelbtame jo gimtosios Rieti vyskupijos portale.

„Kartą esu sakęs per rekolekcijas vyskupams, kad vyskupo tarnystė yra ganytojo ir žvejo tarnystė. Pats būdamas senyvo amžiaus (86 m.), vargu ar dar galėčiau ką nors nuveikti kaip ganytojas. Kita vertus, kaip žvejys tikrai dar galiu skelbti Dievo žodį“, – pasakė būsimasis kardinolas kapucinas br. R. Cantalamessa. Jis pridūrė, kad yra dar viena priežastis dėl kurios atsisakė vyskupystės:

„Noriu mirti vilkėdamas savo vienuolinį pranciškono abitą. Vargu, ar man tai būtų leista, jei tapčiau vyskupu.“

Br. Raniero Cantalamessa papasakojo, jog ne pirmas kartas, kad Popiežiaus namų pamokslininkas skiriamas kardinolu – tokių buvo mažiausiai trys – ir pridūrė, jog popiežius Pranciškus paprašė, kad jis toliau eitų popiežiaus namų pamokslininko pareigas ir tapęs kardinolu.

Garsusis pamokslininkas ir daugelio veikalų apie dvasingumą autorius R. Cantalamessa du kartus sakė pamokslą konklavos dalyviams prieš uždarant konklavos duris – 2005 m., kai buvo išrinktas popiežius Benediktas XVI, ir 2013 m., kai buvo išrinktas dabartinis popiežius Pranciškus. Dėl amžiaus jis negalės dalyvauti būsimoje konklavoje kaip popiežiaus rinkėjas, tačiau visi kardinolų kolegijos nariai yra popiežiaus patarėjai.

„Kaip kardinolų kolegijos narys būsiu popiežius patarėjas? Kodėl gi ne, bet netiesiogiai – galbūt popiežius, man to nežinant, galės pasisemti minčių iš Dievo žodžio, kurį skelbiu.“ (SAK / Vatican News)

Kun. Rolandas Karpavičius       2020-11-24 5:54

Jėzaus kalba apie paskutinį teismą užbaigia liturginius metus. Joje vaizduojamas Jeruzalės sugriovimas, pasaulinės katastrofos ir artėjančios pasaulio pabaigos ženklai.
Šventykla žydams buvo Dievo artumo ženklas. Jėzus įspėja, kad šventykla grius, tai ženklas, kad ateina kita era. Taip ir įvyko. Kristus kviečia ir mus žvelgti toliau nei regimi dalykai. Jis įspėja, kad visais laikais buvo ir bus netikrų pranašų.
Dar būdamas kardinolu popiežius emeritas Benediktas XVI yra rašęs: „pranašavimas Biblijos prasme reiškia ne aiškiaregystę, bet Dievo valios dabarčiai aiškinimą, taip pat parodantį teisingą kelią į ateitį. Aiškiaregis atsiliepia į proto, trokštančio nutraukti ateitį dengiantį šydą, smalsumą; pranašas grumiasi su valios bei mąstymo aklumu ir atskleidžia Dievo valią dabarčiai kaip reikalavimą ir kelio rodyklę. Būsimųjų dalykų numatymas čia antraeilis.“
Jėzaus žodžiai kiekvienai kartai yra pranašiški. Kiekviena karta patiria gamtos nelaimes: žemės drebėjimus, badą, ligas, epidemijas. Mūsų epochą drebina karai, etniniai ir religiniai valymai, terorizmas. Visais atvejais turėtume prisiminti Jėzaus perspėjimą: „Nenusigąskite. Visa tai turi pirmiau įvykti, bet dar negreit galas”.
Šiais žodžiais mūsų Viešpats kviečia nebijoti katastrofų ir įspėja, kad jos neaplenks ir krikščionių. Jis ragina mus, net ir sunkiausiomis aplinkybėmis laikytis tikėjimo, kad Dievas viešpatauja pasaulio istorijai.

Evangelijos mąstymas       2020-11-24 5:53

Prašyti gilaus pasitikėjimo ir saugumo, glūdinčio Jėzuje

Įsivaizduosiu Jėzų, kuris lanko pasaulio šventoves. Įeina taip pat į man brangiausią šventovę ir sako: „Ateis laikas, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens“. Kokius jausmus žadina manyje Jėzaus žodžiai?

*

Išorinis šventovės grožis man tiktai primena apie Tą, kuris Vienas yra Šventas ir Amžinas. Visa, kas išoriškai gražu, atėjus laikui sunyks. Liks tiktai buvimas su Nuostabiuoju, kuris yra Dievas.

*

Ar ilgiuosi Dievo? Ar adoruoju Jį? Ar traukia mane buvimas su Juo? Išliesiu Jam tikruosius savo širdies jausmus. Ko norėčiau Jo prašyti?

*

Jėzus perspėja mane dėl netikrų pranašų, kurie vilios mane gražiais žodžiais ir pažadais. Jis vienareikšmiškai sako man, kad neičiau paskui juos.

*

Įsiklausydamas į Jėzaus perspėjimą klausiu savęs: ko gyvenime daugiausiai klausau, su kuo tariuosi? Kuo tikiu labiausiai? Kokiais žodžiais maitinuosi dažniausiai? Kokią vietą tarp tų asmenų ir žodžių atranda Jėzus ir Jo Žodis?

*

Jėzus trokšta man suteikti vidinės ramybės, atpažįstant ženklus, kurie bus pirma Jo atėjimo. Moko mane taip pat kantrybės ir pasitikėjimo. Tiktai Jo žodis yra patikimas ir amžinas.

*

Pulsiu ant kelių prieš Jėzų ir patikėsiu Jam visą savo ateitį, ypač sunkias patirtis, kurios man dar prieš akis. Patikėsiu Jam taip pat visus savo gyvenimo pasirinkimus. Su meile ir tikėjimu kartosiu:

„Tavimi, Jėzau, pasitikiu, nebūsiu sugėdintas per amžius“.

Kasdienapmastau.lt

XXXIV eilinės savaitės antradieniso Evangelija       2020-11-24 5:51

(Lk 21, 5–11)

  Kai kuriems bekalbant apie šventyklą, kad ji išpuošta gražiais akmenimis bei dovanomis, Jėzus prabilo: „Ateis dienos, kai iš to miesto, ką matote, neliks akmens ant akmens“.
  Jie paklausė: „Mokytojau, kada šitai įvyks? Ir koks bus ženklas, kada tai prasidės?“
  Jėzus pasakė: „Žiūrėkite, kad nebūtumėte suklaidinti, nes daugelis ateis, prisidengę mano vardu, ir sakys: ‘Tai aš!’ ir: ‘Atėjo metas!’ Jūs neikite paskui juos! O kai išgirsite apie karus ir maištus, nenusigąskite. Visa tai turi pirmiau įvykti, bet dar negreit galas“.
  Ir dar sakė: „Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Šen ir ten bus didelių žemės drebėjimų, ligų ir badmečių. Bus baisenybių ir didelių ženklų iš dangaus“
Katalikai.lt

XXXIV eilinės savaitės antradieniso Dievo Žodis       2020-11-24 5:50

Psalmė (Ps 95, 10–13)

P.  Viešpats ateina tvarkyti pasaulio.

  Skelbkit tautoms,
  kad Viešpats – galingas Valdovas.
  Jis nepajudinamai tvirtą sukūrė pasaulį,
  valdo tautas teisingiausiai. – P.

  Tesidžiaugia dangūs, tekrykštauja žemė.
  Tešniokščia jam jūra, pripildyta gyvių.
  Laukai su javais tegu kelia linksmybes.
  Tegu girių medžiai Viešpačiui siaudžia. – P.

  kai jis šit ateina,
  ateina tvarkyti pasaulio.
  Jis tvarko pasaulį teisingai,
  ištikimiausiai valdo žmoniją. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Apr 2, 10c)

P.  Aleliuja. – Būk ištikimas iki mirties, – sako Viešpats, –
              ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką! – P. Aleliuja.

XXXIV eilinės savaitės antradieniso Dievo Žodis       2020-11-24 5:50

Skaitinys (Apr 14, 14–20a)

  Aš, Jonas, regėjau: štai baltas debesis, o ant debesies sėdėjo panašus į Žmogaus Sūnų. Ant galvos jis turėjo aukso vainiką, o rankoje – aštrų pjautuvą.
  Iš šventyklos išėjo dar vienas angelas, kuris šaukė galingu balsu sėdinčiajam ant debesies: „Paleisk darban savo pjautuvą ir pjauk, nes išmušė pjūties valanda ir žemės derlius prinoko“. Tuomet sėdintysis ant debesies nusviedė savo pjautuvą žemėn, ir žemės derlius buvo nupjautas. Dar kitas angelas išėjo iš dangaus šventyklos, taip pat turintis aštrų pjautuvą.
  Ir dar vienas angelas išėjo nuo aukuro, turintis valdžios ugniai. Jis didžiu balsu sušuko turinčiajam aštrų pjautuvą: „Paleisk darban savo aštrųjį pjautuvą ir nurink žemės vynmedžio kekes, nes uogos jau prisirpo“. Tada angelas numetė savo pjautuvą žemėn ir nuskynė žemės vynmedį, ir supylė vynuoges į didįjį Dievo rūstybės spaustuvą. Spaustuvas buvo minamas už miesto, ir išsiveržė iš spaustuvo kraujas.

>>>       2020-11-23 13:43

Taip, teisieji nebijo mirties, nes mirtis jiems tėra perėjimas iš vienos būsenos į kitą. Bet, štai, materialistui, kaip deviui, tai vartai į pragarą, t.y. į amžiną mirtį. Manau, kad todėl tu čia ir “siunti”, nes labai bijai fizinės mirties, nes tuom tavo galiojimas ir baigiasi.

Deivis       2020-11-23 12:27

Užrašas Treblinkos mirties stovykloje prie įėjimo į dujų kamerą, - Tai vartai pas Dievą. Teisieji teįeina smile

Popiežius Pranciškus       2020-11-23 5:59

Artimo meilė – mūsų laukiančio teismo kriterijus
Sekmadienio vidudienį prieš „Viešpaties Angelo“ maldą popiežius Pranciškus komentavo liturginius metus užbaigiančios Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmės Evangelijos skaitinį apie paskutinįjį teismą.

Kristus yra Alfa ir Omega, istorijos pradžia ir išsipildymas. Šios dienos liturgija kreipia mūsų žvilgsnius į pabaigą. Jei norime suprasti istorijos prasmę, turime žiūrėti į jos kulminaciją – į pabaigą, kuri kartu yra ir tikslas. Būtent tai, sakė popiežius, šiandien mums siūlo evangelistas Matas, perteikdamas Jėzaus žodžius apie paskutinįjį teismą. Jėzaus žemiškasis gyvenimas eina į pabaigą, tačiau tas, kurį žmonės pasmerks, iš tikrųjų yra aukščiausiasis teisėjas. Savo mirtimi ir priskėlimu Jėzus mums pasirodo kaip istorijos Viešpats, Visatos Karalius ir visų Teisėjas. Tačiau čia kartu glūdi ir krikščionybės paradoksas – visų mūsų teisėjas tuo pat metu ir gailestingumo kupinas ganytojas.

Šiandienos Evangelijos ištraukoje Jėzus tapatina save ne tik su karaliumi ir ganytoju, bet ir su pasiklydusiomis avimis, tai yra su mažiausiais ir labiausiai stokojančiais žmonėmis. Šitaip jis mums nurodo kriterijų, pagal kurį bus skelbiamas teismo nuosprendis: jis remsis konkrečia tiems žmonėms suteikta arba paneigta meile, nes jis pats, teisėjas, yra kiekviename iš jų.

„Būsime teisiami pagal meilę. Ne pagal jausmą, bet pagal artimo meilės darbus, pagal tai, ar atjautėme kitą žmogų, ar buvome jam artimi, ar juo pasirūpinome. Ar aš prisiartinu prie Jėzaus, kuris yra sergančiuose žmonėse, vargstančiuose, kenčiančiuose, kaliniuose, tuose, kurie alksta ir trokšta teisingumo? Ar prisiartinu prie Jėzaus juose? Į šį klausimą šiandien turime atsakyti.“

Popiežius prašė mokytis iš Mergelės Marijos. Ją, Dievo Motiną, Sūnus paėmė į dangų ir vainikavo karališkąja karūna, nes ji ištikimai ėjo su juo meilės keliu. Mokykimės iš jos, nes į Dievo karalystę patenkama tik pro nuolankaus ir dosnaus tarnavimo duris. (JM / Vatican News)

Evangelijos mąstymas       2020-11-23 5:53

Prašyti gilios Dievo pagalbos patirties savo trūkumuose
Įeisiu su Jėzumi į šventyklą. Įsiliesiu kartu su Juo į žmonių minią, kuri stovi „eilėje“ prie aukų skrynios, kad paaukotų auką.
*
„Pakėlęs akis…“. Atkreipsiu dėmesį į skvarbų Jėzaus žvilgsnį, kuris pastebi patį paprasčiausią žmogų ir labiausiai paslėptą gerumo gestą.
*
Jėzus kasdieną „pakelia akis“ ir net iš toli pastebi mane. Jis mato mano veiksmus, taip pat žino mano mintis. Nieko nėra Jam paslėpta. Stosiu prieš Jėzų paprasta bei atvira širdimi ir prašysiu, kad parodytų man kiekvieną panaudotą bei kiekvieną veltui iššvaistytą gėrį mano gyvenime.
*
Įsiklausysiu į Jėzų, kuris susirinkusiųjų akivaizdoje giria našlės dosnumą. Jeigu turėčiau šiandien stoti su visu savo gyvenimu Jėzaus akivaizdoje, ką Jis pripažintų mano didžiausiu turtu? Už ką pagirtų mane labiausiai? Paklausiu apie tai Jėzaus.
*
Jėzus atkreipia mano dėmesį į vargšės moters laikyseną. Ji paliko Dievui šventykloje visą savo turtą, visa, ką turėjo. Moteris atiduoda visą savo nuosavybę, pasitikėdama, kad Dievas ją laikys savo rankose.
*
Paklausiu savęs apie savo pasitikėjimą Dievu. Ar pajėgčiau šiandien panašiai kaip našlė sudėti visą savo gyvenimą į Dievo rankas? Ko man yra sunkiausia atsisakyti? Pasakysiu apie tai Jėzui. Prašysiu jo vidinės laisvės ir gilaus pasitikėjimo Dievo gerumo dovana.
*
Nuoširdžiame pokalbyje ir pasiaukojimo akte patikėsiu Jėzui visą savo gyvenimo „nuosavybę“, kad Jis pats taptų man vienintele, svarbiausia apsauga. Išsipasakosiu Jam apie savo baimes ir nerimą dėl ateities.
Atiduosiu savo ateitį į Jėzaus rankas.
Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-11-23 5:50

Komentaro autorius – kun. Ram ūnas Mizgiris OFM
Jėzus ties šventyklos aukų skrynia stebi visų ten metamas aukas. Vargšai įmeta keletą smulkių pinigėlių, turtingieji – didesnės vertės monetas. Kaip žinoma, šventyklos iždą pasiekdavo gana gausios įplaukos. Visi kažkiek atnešdavo, kad padėtų išlaikyti šventyklą.
Dalis pinigų buvo skiriami vargšams, nes tuo metu socialinės apsaugos nebuvo. Vargšai priklausė nuo visuomenės dosnumo. Ypač sunkiai gyveno našlaičiai ir našlės. Jie beveik nieko neturėjo, visiškai priklausė nuo kitų. Tačiau stengdavosi pasidalyti su kitais tuo trupučiu, kurį turėjo.
Šv. Leonas Didysis († 461) pastebi: „Ant dieviškųjų teisingumo svarstyklių sveriamas ne dovanų kiekis, bet širdžių svoris. Evangelijos našlė įmetė du pinigėlius į šventyklos iždą ir taip viršijo visų turtingųjų aukas. Nė vienas gėrio gestas nėra nereikšmingas Dievui, nė vienas gailestingumo darbas nelieka be vaisių.“
Du pinigėliai tampa sakramentu, gyvenimu, „išleistu“ mylint, savęs dovanojimu kitiems. Šios vargingos našlės geste atsispindi kryžiaus slėpinys, kai Jėzus, mylėdamas savuosius iki galo (Jn 13, 1), įmes į šventyklos iždą ne tai, kas jam atlieka, bet visą savo gyvenimą, tikrąją Dievui patinkančią auką.

XXXIV eilinės savaitės pirmadienio Evangelija       2020-11-23 5:47

(Lk 21, 1–4)

  Pakėlęs akis, Jėzus išvydo turtuolius, dedančius savo dovanas į aukų skrynią. Jis taipogi pamatė vieną vargšę našlę, kuri įmetė du smulkius pinigėlius.
  Ir jis tarė: „Iš tiesų sakau jums, šita neturtinga našlė įmetė daugiau už visus. Anie visi aukojo Dievui dovanų iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė viską, ką turėjo pragyvenimui“.
Katalikai.lt

XXXIV eilinės savaitės pirmadienio Dievo Žodis       2020-11-23 5:46

Psalmė (Ps 23, 1–6)

P.  Teisieji žmonės yra išsiilgę tavo, Viešpatie, veido.

  Viešpaties žemė – ir kas tik ant žemės,
  visas pasaulis ir kas jame gyva.
  Juk tai jis jį virš jūrų pastatė,
  virš upių tvirtą sukūrė. – P.

  Kas įžengs į Viešpaties būstą?
  Kas drįs jo šventykloj pabūti?
  Žmogus, kurio rankos nekaltos,
  kuris turi sąžinę gryną,
  be reikalo nemini Viešpaties vardo. – P.

  Viešpats šitokį laimins,
  Gelbėtojas Dievas atlygins.
  Šitokie žmonės – tikri jo gerbėjai,
  jie išsiilgę Viešpaties veido. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 24, 42a. 44)

P.  Aleliuja. – Budėkite ir būkite pasirengę,
              nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite. – P. Aleliuja.

XXXIV eilinės savaitės pirmadienio Dievo Žodis       2020-11-23 5:46

Skaitinys (Apr 14, 1–3. 4b–5)

  Aš, Jonas, išvydau: štai Avinėlis, bestovįs ant Siono kalno, o su juo šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai palydovų, turinčių jo ir jo Tėvo vardus, įrašytus savo kaktose. Aš išgirdau iš dangaus garsus, tarsi didelių vandenų šniokštimą ir tarsi galingo griaustinio dundėjimą. Garsai, kuriuos girdėjau, buvo tarytum arfininkų, skambinančių savo arfomis.
  Jie giedojo naują giesmę priešais sostą, keturias būtybes ir vyresniuosius, ir niekas negalėjo išmokti tos giesmės, išskyrus tuos šimtą keturiasdešimt keturis tūkstančius, atpirktus iš žemės.
  Jie lydi Avinėlį, kur tik jis eina. Jie yra atpirkti iš žmonijos, pirmienos Dievui ir Avinėliui. Jų lūpose nerasta melo: jie be dėmės.

Kis       2020-11-22 11:18

Landzbergis ir gaujele stoves kaireje.

Taip, dėkoti reikia ne už sėkmę ar turtą,       2020-11-22 10:51

o už tai, už ką dėkojo Sibiro tremtiniai ir kankiniai:
„Sielų Karaliau, labai dėkoju, kad ir man leidi kryžiaus šešėly augti.“

>>>        2020-11-22 10:37

“Tik su Dievu…” Tad įsileiskime į širdį Jėzų ir turėsime dangaus karalystę jau čia žemėje.

Tik su       2020-11-22 9:00

Dievu sirdyje galima atrasti sielos ramybe siame melo ir netiesos pasaulyje.Aciu uz paguoda.

Mons. Adolfas Grušas       2020-11-22 5:54

Kristus – Visatos Valdovas
Ateitis nėra kažkas, kas laukia mūsų – ji kuriama jau dabar. Mūsų dangus, mūsų ateitis yra mūsų darbų, kuriuos padarėme šios žemės vargstantiems, vaisius…

„Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje. Ir tars karalius stovintiems dešinėje: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane“. Tuomet teisieji klaus: „Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?“ Ir atsakys jiems karalius: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“. Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte, nuogas – neaprengėte, ligonis ir kalinys – ir jūs manęs neaplankėte“. Tuomet jie atsakys: „Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?“ Tuomet jis pasakys jiems: „Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte“. Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą.“  (Mt 25, 31–46)

MŪSŲ ATEITIS

Mus guodžia ir ramina vienas Šventajame Rašte išsakytas teiginys, kuris ypač ryškiai suskamba Kristaus, visatos Valdovo, iškilmės Mišių Evangelijos skaitinyje: Dievo teisme bus vertinama ne žmogaus gyvenimo visuma, tačiau tai, kas jame buvo gero. Dievui rūpi ne žmogaus silpnumas, bet geri darbai… žinoma, ir jų nebuvimas. Dangiškasis Tėvas žvelgs ne į patį žmogų, bet dairysis į tai, kas vyko aplinkui. Dievui rūpės, ar mes sugebėjome paguosti nuliūdusį, ar davėme maisto išalkusiam ir vandens ištroškusiam, ar mūsų buvimas kam nors suteikė drąsos gyventi ir eiti pirmyn.

Reikia suprasti, kad Dievas nesistengia ieškoti mūsų silpnumo akimirkų ir nubausti už jas. Dievo ir žmogaus santykių matas yra geri darbai, todėl Viešpaties akivaizdoje neturime drebėti dėl savo nuodėmių, tuo labiau, jei rūpinomės už jas atsiprašyti ir atsiteisti. Vienintelė baimė, kuri mus gali apimti gyvenimo pabaigoje – tai žvilgsnis į tuščias savo rankas. Todėl krikščioniui kur kas svarbiau yra suvokti, kam šią akimirką reikia mūsų pagalbos, negu, pasinėrus giliuose apmąstymuose, kankinamai svarstyti, ar Dievas nebaus mūsų už padarytas nuodėmes. Galima pasakyti, kad ši akimirka – tai metas, kuomet mes savo elgesiu tampame teisėjais tų, kurie yra patikėti mūsų rūpesčiui – nebūtinai oficialiai – o tuo pačiu teisiame patį Dievą, kuris, kaip girdėjome Evangelijoje, save sutapatina su visais, kuriems reikia pagalbos. Šiandien, šią akimirką mes jiems esame palaima ar atstūmimu, ir lygiai toks pat sprendimas bus skirtas mums Paskutiniojo Teismo dieną.

Paskutinio Teismo aprašyme taip pat labai rimtai svarstomas trapios žmogiškosios laisvės klausimas. Mes esame laisvi ir galime elgtis taip, kaip mums atrodo geriau, tačiau drauge turime visas galimybes pražudyti savo amžinąją ateitį. „Eikite nuo manęs, prakeiktieji“, – tai žodžiai, skirti ne užkietėjusiems plėšikams, bet tiems, kurie nepanoro Jėzaus veido matyti kituose. Būdami toli nuo vargstančiųjų, mes nutolstame ir nuo Dievo, tampame svetimi patys sau…

Teisdamas žmones Dievas nestato savęs visa ko centre, bet kalba apie savo troškimą, kad žmonės gyventų, nepatirdami bado ir neliedami ašarų, nekalinami ir nevarginami ligų, laimingi ir laisvi, panašūs į Jį. Ateitis nėra kažkas, kas laukia mūsų – ji kuriama jau dabar. Mūsų dangus, mūsų ateitis yra mūsų darbų, kuriuos padarėme šios žemės vargstantiems, vaisius…

ah1       2020-11-21 23:20

Kas kur kada karūnavo Jašua?


Rekomenduojame

Karolis Venckus. Apie cenzūrą LRT

Andrius Švarplys. Visuomeninis transliuotojas neatstovauja nei Lietuvos konstitucinėms vertybėms, nei piliečiams

Vidas Rachlevičius. Visiškai nesvarbu, kas bus kultūros ministras, nes tai NIEKO nekeičia ir nekeis

Zigmas Tamakauskas. Žmogus, Lietuvai atidavęs savo sielą ir širdį...

Audriaus Bačiulio pastebėjimas: konservatoriai nutarė pradėti atvirą karą su Prezidentūra

Joana Noreikaitė ir Vincas Kubilius. Šimtoji „Tie-SOS!“ akcija

Jei dar negirdėjote. Vytautas Bakas klausė. „Gabrieliau, Ingrida: kas Jums yra aukšta politinės kultūros ir etikos kartelė?“

Andrius Švarplys. Facebookas ir Twitteris bendradarbiauja su Vietnamo, Turkijos, Rusijos ir Kinijos režimais

Andrius Švarplys. Čia tas pats, kas mokinių parlamentui suteikti tikrojo parlamento statusą

Algimantas Rusteika. Jie niekada nesikauna iki paskutinio šovinio

Papunkčiui su Vytautu Sinica. Naujosios koalicijos susitarimas: ko tikėtis?

Nacionalinis susivienijimas: pareiškimas dėl solidarumo su Lenkijos valdžia

Robertas Grigas. Atmintinė lenkų „abortų teisių“ gynėjoms

Vytautas Radžvilas. Konvergencijos svajonė ir tikrovė

Audrius Bačiulis. Tikriausiai vienas labiausiai viešumoje nematomų Lietuvos ministrų

Algimantas Rusteika. Tegyvuoja Didžiosios Tolerancijos Revoliucijos metinės!

Andrius Švarplys. Žinios iš paralelinės visatos

Ramūnas Trimakas. Totalitarizmas grąžinamas septinmyliais žingsniais

Algimantas Rusteika. Apie bukumą ir lavonus

Raimondas Navickas. Nusprendžiau pats pasižiūrėti, ko tie respublikonai nerimsta

Andrius Švarplys. Pagaliau Facebookas bus paduotas į teismą dėl cenzūros

Geroji Naujiena. Mes nepriklausome tamsai

Rasa Čepaitienė. Parazitai

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas paragino naujojo Seimo narius atpažinti Dievo balsą, Tiesos balsą savyje ir jo klausytis

Algimantas Rusteika. Labanakt

Paskelbtas partizanų žinynas

Almantas Stankūnas. Apie JAV demokratiją

Algis Avižienis. D.Trampo pralaimėjimo priežastys

Algirdas Endriukaitis. Kursas prieš valstybę asfaltuojamas (I)

Ramūnas Aušrotas. Homoseksualumas įveikiamas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.