Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Jėzau, Tu mūsų viltis

Tiesos.lt redakcija   2020 m. kovo 29 d. 9:13

57     

    

Geroji Naujiena: Jėzau, Tu mūsų viltis

Aš įkvėpsiu į jus savo dvasią, kad jūs atgytumėte

Štai ką sako Viešpats Dievas: „Aš atversiu jūsų kapus ir iškelsiu jus, mano tauta, iš kapų. Nunešiu jus Izraelio žemėn. Kuomet aš atversiu jūsų kapus ir iškelsiu jus, mano tauta, iš jūsų kapų, tuomet jūs žinosite, jog aš esu Viešpats. Įkvėpsiu į jus savo dvasią, kad jūs atgytumėte, ir parvesiu jus į jūsąją šalį. Tada jūs žinosite, jog aš esu Viešpats. Aš tai kalbėjau, ir aš tai įvykdysiu, – Viešpaties žodis!“ (Ez 37, 12b–14).

* * *

Dievas yra gailestingas: jis visuomet išvaduoja

Iš vargo bedugnės šaukiuos tavęs, Dieve:

Dieve, išgirsk mano balsą!
Tegu tavo ausys klausos įdėmiai
mano maldaujančio šauksmo. –
Jei vis nedorybes minėsi,

kas begalės išsiteisint?!
Betgi tu atleisi kaltybes,
ir vėl tau tarnausim. –
Dieve, tavy mano viltys,

tavo žodžiu pasitiki mano siela.
Mano siela Viešpaties laukia.
Labiau, kaip aušros – panaktiniai,
tegu laukia Viešpaties Izraelis. –
Dievas yra gailestingas:

jis visuomet išvaduoja.
Jis tikrai savo tautą išgelbės
iš visų nedorybių. (Ps 129, 1–8; P.: 7)

* * *

Jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių

Broliai! Kas gyvena kūniškai, negali patikti Dievui. Jūs nesate kūniški, bet dvasiški, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo.
Jeigu Kristus yra jumyse, tai kūnas, tiesa, marus dėl nuodėmės, bet dvasia – gyva dėl teisumo. Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis – prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų – atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse (Rom 8, 8–11).

* * *

Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas

Buvo vienas ligonis, Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta. Marija buvo toji pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė plaukais jo kojas. Jos brolis Lozorius dabar sirgo. Lozoriaus seserys nusiuntė Jėzui žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“
Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus“. Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. Vis dėlto, išgirdęs, kad tasai serga, jis dar dvi dienas užtruko ten, kur buvojo, ir tik tada pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!“
Mokiniai jam atsakė: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“ Jėzus tarė: „Argi ne dvylika valandų turi diena? Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą. O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jam trūksta šviesos“.
Tai pasakęs, pridūrė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti“. Mokiniai atsiliepė: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks“. Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad jis kalbėjęs apie poilsio miegą. Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: „Lozorius mirė. Bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte. Tad eikime pas jį“. Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: „Eikime ir mes numirti su juo!“
Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje. (O Betanija buvo arti Jeruzalės – maždaug penkiolikos stadijų atstu. Daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti jų dėl brolio mirties.) Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie.
Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos“. Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“ Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“.
Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“.
Tai pasakiusi, ji nuėjo ir pasišaukė savo seserį Mariją, slapčiomis jai pranešdama: „Mokytojas atėjo ir šaukia tave“. Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas jį. O Jėzus dar nebuvo įžengęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur jį pasitiko Morta. Kai žydai, buvę su Marija namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, jie nusekė paskui, manydami, kad ji einanti pas kapą išsiverkti.
Ir Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, puolė jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“. Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs paklausė: „Kur jį palaidojote?“ Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk“.
Jėzus pravirko. Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ O kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“ Ir vėl susigraudinęs, Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu. Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“ Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs“.
Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“.
Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“.
Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį (Jn 11, 1–45).

* * *

Jėzau Kristau, iš meilės už mus, silpnus ir nuodėmingus, ant Kryžiaus numiręs, Tu parodei ir kelią, kuris į prisikėlimą veda. Kaip verkei savo bičiulio Lozoriaus, taip paguosk ir šių dienų negandose artimųjų ar sveikatos netekusius, apsaugok juos gydančius ar slaugančius, sustiprink ir mūsų ryžtą sekti Tave meilės keliu iki galo.

Melsdamiesi asmeniškai ar bendruomenėje už Lietuvą Tiesoje, prašykime dangiškąjį Tėvą išminties ir drąsos malonės priimantiems sprendimus, keičiančius visos Tautos gyvenimą. Teapsaugo Jis mus ir nuo nusiminimo, ir nuo paikų minčių, ir nuo nemeilės ar puikybės klaidų, kad įveikę laikinas negandas ištiesintume savo kelius ir ryžtumės įsišaknyti tėvų žemėje: ją puoselėti ir branginti, joje siekti teisingumo ir trokšti to, kas įprasmina šį laikinąjį gyvenimą, kad pelnytume Tavo malonę – amžinąsias Velykas. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

* * *

Sigitas Tamkevičius. Lozoriau, kelkis!
5 Gavėnios sekmadienio homilija

Prie Lozoriaus kapo kviečiu susitikti su Jėzumi. Popiežius Pranciškus kalba: „Iš vienos pusės, esame prislėgti gilaus nusivylimo, žemiškojo gyvenimo trapumo, paženklinto mirties baimės – kapas, žlugimas, tačiau iš kitos – viltis, kuri nugali mirtį ir blogį ir kuri turi vardą. Vilties vardas yra Jėzus! Jis paskelbia: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas (Jn 11, 25). Todėl jis tvirtai ištarė: „Nuriskite akmenį!“ ir galingu balsu sušuko: „Lozoriui: išeik!“ (Jn 11, 43).

Sekmadienio Evangelijoje pagal Joną (Jn 11, 1–45) Lozoriaus seserys pranešė Jėzui: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“ Tas, kurį Jėzus myli ir kuris serga, esu aš, atėjęs šiandien į bažnyčią. Žinau, kad Jėzus mane myli, nes antraip nebūtų miręs ant kryžiaus. Tačiau esu ne tik mylimas, bet ir sergantis Dievo vaikas. Gal savo kūnu esu pakankamai sveikas ir stiprus, bet serga mano dvasia. Ją susargdina mano neištikimybės Dievui, mano nuodėmės, apsileidimai, meilės stoka. Būna žmonių, kurie tiesiog nemato savo nuodėmių, nes puikybė sugeba nuslėpti nuo mūsų akių dvasines žaizdas. Iš tikrųjų, nėra nenusidedančio žmogaus. Tačiau dvasinę mirtį neša tik sąmoningos ir labai didelės mūsų nuodėmės.

Lozoriaus seserys tikėjosi, kad Jėzus, kuris mylėjo Lozorių, greitai atvyks ir išgydys jų brolį. Jeruzalės pašonėje esantį Betanijos kaimą ir Lozoriaus šeimą Jėzus, keliaudamas pro šalį, aplankydavo, todėl seserys tikėjosi, kad šįkart Mokytojas paskubės atvykti. Tačiau Jėzus neskubėjo, ir kai atvyko į Betaniją, Lozorius jau buvo prieš keturias dienas miręs ir palaidotas kapo rūsyje.

Nelengvai suprantamas Jėzaus neskubėjimas. Ne kartą mes kenčiame ir nesulaukiame pagalbos. Aplinkui mus daug neteisybės ir Jėzus neskuba gelbėti. Kodėl jis taip elgiasi? Kas skausmingoje situacijoje nėra jautęsis, kad Dievas, atrodo, nedaro to, ką turėtų daryti? Mes, žmonės, visuomet skubame ir norime, kad Dievas tuoj pat išklausytų mūsų prašymus ir įvykdytų juos taip, kaip mes norime. Mes tarsi geriau žinome, kaip Dievas turėtų pasielgti. Tačiau jis neskuba, bet dažnai duoda daugiau, nei prašome. Seserys prašė tik brolio išgydymo, o Jėzus jau dvokiančiam kūnui sugrąžino gyvybę, taip apsireikšdamas kaip gyvybės ir mirties Viešpats.

„Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“ – priekaištas išsiveržia iš Marijos lūpų, kuomet abi seserys sutinka atvykusį Jėzų. Ar panašaus skundo nebūna ir mūsų širdyse, kuomet žvelgiame į situacijas, kurios nesikeičia daugybę metų ir yra sunkiai pakeliamos? Progresuojanti liga, sunkumai šeimoje ar darbe, pralaimima kova su savo ydomis, depresyvi situacija Lietuvoje, pasaulyje ir Bažnyčioje. Pagaliau koronaviruso epidemija. Kartais atrodo, kad viskas eina tik blogyn.

Jėzus Mortai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane,– nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ Jėzus, prieš prikeldamas Lozorių, kviečia Mortą tikėti, kad jo rankose yra mirusiųjų prisikėlimas ir žmonių gyvenimas. Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį.“ Brangiausia mūsų tikėjimo žinia, kad mes amžinai gyvensime. Šios žinios akivaizdoje nublanksta visa, kas gyvenime yra sunku. Jeigu net ir visą gyvenimą kentėtume, jo trukmė prieš amžinybę būtų tiesiog mažareikšmė. Per visą amžinybę būsime laimingi Dievo artumoje, ir dėl to verta ištverti.

Dabartinė mūsų kultūra ir pažanga yra pastatyta ant laikinumo pamato. Žmonės skuba iš gyvenimo pasigrobti kuo daugiau naudos bei malonumų, karštligiškai bando bent keleriais metais prailginti savo amžių, bando pabėgti nuo kančios, vartodami net alkoholį ir narkotikus. Šitaip beskubėdami dažnai pasiklysta, praranda sveikatą ir dažniausiai net sutrumpina savo žemiškąjį laiką. Lozoriaus prikėlimo istorija kviečia mus atidžiai pažvelgti į savo, kaip amžinuoju gyvenimu tikinčio žmogaus, elgesį. Ar visa tai, ką planuojame ir darome, yra nušviesta amžinybės šviesos? Ar kartais nesusitapatiname su minia, tikinčia tik laikinuoju gyvenimu ir skubančia iš jo pagriebti, kas pakliūva po ranka?

Jėzus liepė: „Nuriskite akmenį!“ Kodėl? Žmogus turi padaryti visai nedaug – tik nuritinti akmenį. Dievas prikelia iš dvasinės mirties, atleisdamas mūsų nuodėmes, bet mes „nuritiname akmenį“, ateidami susitaikinti su Dievu. Kol žmogus neparodo gesto, liudijančio laisvos valios pasirinkimą, tol Dievas tyli.

Ant kapo užristas akmuo yra tamsiosios mūsų sielos kertelės. Mūsų pasąmonėje daug mus slegiančių akmenų: padarytos ir neapgailėtos nuodėmės, patirtos nesėkmės, neišsipildę troškimai, pykčiai dėl patiriamų sunkumų. Bandykime nuritinti tuos sunkius nematomus akmenis.

Popiežius Pranciškus kalba: „Kaip tada, taip ir šiandien Jėzus mums sako: „Nuriskite akmenį!“ Nuriskime nuo savęs tą akmenį, kuris neleidžia Jėzui įeiti. Dabar tinkamas metas pašalinti mūsų nuodėmes, prisirišimą prie pasaulio tuštybių, pasididžiavimo, kuris užblokuoja sielą, tarpusavio priešiškumą šeimose… Dabar tinkamas metas pašalinti visus šiuos dalykus.“

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Popiežius Pranciškus       2020-04-4 15:36

Kad būtume sąžiningi.
Šeštadienio rytą aukodamas Mišias Šv. Mortos namų koplyčioje popiežius Pranciškus meldė Dievą sąžiningumo visiems žmonėms, kad dabartiniu sunkiu metu niekas nesiektų savo naudos kitų sąskaita.

„Šiomis baimės, sunkumų ir skausmo dienomis labai daug žmonų suranda būdų, kaip daryti gerus darbus, kitiems patarnauti. Tačiau atsiranda ir tokių, kuriems ateina į galvą negeri sumanymai, noras pasinaudoti dabartiniais sunkumais siekiant savo naudos. Šiandien melskime Viešpatį, kad mums duotų tiesią, skaidrią sąžinę, kad nereikėtų dėl savo darbų gėdytis prieš Dievą.“

Šios dienos Evangelija pasakoja, kad po to, kai Jėzus prikėlė iš numirusių Lozorių, aukštieji kunigai ir fariziejai nusprendė, kad Jėzus turi mirti. Pasak jų, Jėzaus veikla kėlė grėsmę, nes vis daugėjo jo sekėjų. Romėnai gali tai palaikyti sukilimu ir sunaikinti visą tautą. Homilijoje popiežius sakė, kad, iš šalies žiūrint, toks samprotavimas atrodo gana teisingas: aukštieji kunigai santykiuose su okupantais romėnais buvo pasiekę tam tikrą pusiausvyrą ir nenorėjo, kad ji būtų sugriauta. Tačiau iš tiesų jie turėjo ir kitų priežasčių, dėl kurių norėjo Jėzaus mirties. Jėzaus mokymas, juo sekančios žmonių minios buvo tarsi nuolatinis priekaištas jų veidmainiškam elgesiui.

Pasak popiežiaus, šios dienos Evangelijoje matome ir kitą svarbų dalyką – kaip veikia piktoji dvasia, gundydama žmogų. Viskas prasideda nuo kažkieno mestos idėjos – kažkuris iš tarybos narių pasiūlo, kad būtų geriau, jei vienas žmogus mirtų už tautą. Paskui tą pasiūlymą priima ir kiti. O galiausiai visi save įtikina, kad taip bus geriausia, ir ramiai išsiskirsto. Trys gundytojo žingsniai – pasiūlyti blogą dalyką, įtikinti tai daryti ir galiausiai pateisinti, užmigdyti sąžinę.

Popiežius sakė, kad turėtume žinoti apie šią gundytojo taktiką, kai žiūrime į save, analizuojame savo veiksmus. Gundytojas siekia užmigdyti žmogaus budrumą, padaryti nejautrią jo širdį, palaipsniui klampina į nuodėmę. Velnias gudrus, retai būna staigių gundymų.

Kai nusidedame, nesiteisinkime, bet melskime Viešpatį atleidimo, Niekada neužmirškime, sakė popiežius, kad visos nuodėmės, visi nuopuoliai prasideda nuo nedidelio troškimo, kuris vis stiprėja, o galiausiai visiškai įklimpę imame teisinti savo poelgį. Šventoji Dvasia tesuteikia mums šviesos, kad aiškiau matytume, kas dedasi mūsų viduje. (JM / VaticanNews)

Mąstymas       2020-04-4 4:55

Prašyti gilaus dvasinio ryšio su Jėzumi, besiruošiančio kančiai

Šios dienos Evangelija įveda mane į Jėzaus kančios savaitę. Kviesiu Šventąją Dvasią, esančią Dievo Žodyje, kad įvestų mane į Jėzaus kančios ir apleidimo slėpinį, kad padėtų man būti šalia Jo.

*

Jėzaus stebuklai vieniems žadina tikėjimą, kitiems sukelia baimę ir piktas mintis. Tikėjimas yra malonė. Prašysiu malonės, kad niekada neišduočiau Jėzaus.

*

Dievas visada lieka istorijos Viešpats. Netgi ir tada, kai yra atmestas, Jo Žodis gelbsti pasaulį. Jėzus pasiima ant savęs kiekvieną mūsų nuodėmę. Jis jau nugalėjo pasaulį. Ar tikiu, kad Jėzus viešpatauja ir labiausiai sunarpliotuose mano gyvenimo momentuose?

*

Kontempliuosiu ramų Jėzų, kuris pasitraukia į vietovę dykumos pakraštyje, lyg būtų „ištremtas“ į gyvenimo pakraštį. Jo viešpatavimas tik išoriškai žiūrint atrodo trapus ir silpnas. Jo galia pasireiškia romume ir trapume. Ar sutinku eiti tokiu keliu su Jėzumi?

*

Jėzaus likimas lieka toks pat iki mūsų dienų. Vieni klausinėja apie Jį ir Jo ieško, kiti kėsinasi į Jį. Kokią vietą Jėzus užima mano gyvenime? Ar mano ryšys su Juo yra artimas? Ar Jėzaus ieškau, o gal „ištremiu“ Jį iš savo gyvenimo?

*

Priglusiu prie Jėzaus, kuris vienatvėje ruošiasi savo kančiai. Pasikalbėsiu su Juo apie Jo jausmus.

Išsakysiu Jėzui savo meilę:

„Myliu Tave, tylusis Avinėli, kuris būsi nužudytas už mane“.
Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-04-4 4:54

Komentaro autorius – kun. Vytautas Brilius

Jėzus kūrė ir stebuklais patvirtino pranašų skelbtąją Dievo karalystę žemėje, kurios esminis ženklas – tai žmonių širdžių vienybė su Dievu ir tarpusavyje. Buvo skelbiama apie naują, teisingos ir tyros širdies tautą, kurios niekas nebuvo matęs, tačiau kiekvienas žinojo, kaip ji turėtų atrodyti.

Realios tautos vadovams buvo patogu kalbėti apie šviesią ateitį, šiltai įsitaisius ydingoje dabartyje. Atėjęs Dievo karalystės kurti Jėzus reikalavo jau dabar kiekvienam žmogui vidujai pasikeisti, o keistis nedaug kas norėjo, patogiau atrodė palaukti, kada pasikeis kiti ir mums parodys meilę, kuria savanaudiškai galėsime naudotis. Todėl kuo Jėzaus skelbimas buvo veiksmingesnis, tuo atrodė pavojingesnis tautos galingiesiems bei įtakingiesiems, kurie nenorėjo, kad Jėzaus skelbiama tiesa pasiektų asmeniškai juos, todėl troško Jėzų nužudyti.

Ir mes neturime užsidaryti sau patogioje tikrovėje, vien melsdamiesi ir laukdami, kada mus supantis pasaulis pasikeis. Išganytojo žodis kalba asmeniškai kiekvienam iš mūsų ir reikalauja keistis, aukotis, kad Dievo karalystė greičiau ir tikrai realiai ateitų per mūsų nuostatas ir elgesį.
Bernardinai.lt

V Gavėnios šeštadienio Evangelija       2020-04-4 4:54

(Ez 18, 31)

  Nusimeskite visas savo nuodėmes, – sako Viešpats, – ir susikurkite naują sau širdį ir dvasią.

Evangelija (Jn 11, 45–56)

  Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį. Bet kai kurie nuėjo pas fariziejus ir pranešė jiems, ką Jėzus padaręs.
  Tuomet aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė teismo tarybą ir svarstė: „Ką darysime? Šitas žmogus daro daug stebuklų. Jei taip jį paliksime, visi įtikės jį; ateis romėnai ir sunaikins šventąją vietą bei mūsų tautą“. Vienas iš jų – Kajafas, tais metais vyriausias kunigas – jiems tarė: „Jūs nieko neišmanote ir nepagalvojate, jog mums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų“.
  Jis tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą, ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus. Nuo tos dienos jie tvirtai buvo pasiryžę jį nužudyti.
  Todėl Jėzus daugiau nebevaikščiojo viešai tarp žydų, bet pasitraukė iš ten į vietovę dykumos pakraštyje, į miestelį, vadinamą Efraimu. Ten jis apsistojo kartu su mokiniais.
  Artinosi žydų Velykos. Daug žmonių iš viso krašto traukė į Jeruzalę, norėdami prieš Velykas atlikti atgailą. Jie ieškojo Jėzaus ir, stoviniuodami šventykloje kalbėjosi: „Kaip jūs manote? Nejaugi jis nebeateis į iškilmes?!“ Mat, aukštieji kunigai ir fariziejai išleido įsakymą, kad žinantys praneštų, kur jis esąs, kad būtų galima jį suimti.
Katalikai.lt

V Gavėnios šeštadienio Dievo Žodžio       2020-04-4 4:53

Psalmė (Jer 31, 10–13)

P. – Viešpats mus gano, tartum piemuo savo bandą.

  Klausykitės Viešpaties žodžio, tautos,
  skelbkite jį saloms tolimiausioms.
  Sakykite: „Kas Izraelį išsklaidė, tas ir surinks jį
  ir ganys, tarytum piemuo savo bandą“. – P.

  Viešpats išgelbės Jokūbą,
  vaduos iš stipresniojo rankos.
  Ateis jie ir džiūgaus Siono kalne,
  plauks prie Viešpaties gėrybių. – P.

  Šokdamos džiaugsis mergelės,
  linksminsis jaunuoliai ir seneliai.
  Jų liūdesį džiaugsmu aš paversiu,
  juos guosiu ir linksminsiu, vargams pasibaigus. – P.

V Gavėnios šeštadienio Dievo Žodžio       2020-04-4 4:53

Skaitinys Ez 37, 21–28)

  Štai ką sako Viešpats Dievas:
  „Išrankiosiu Izraelio vaikus iš tarpo tautų, kuriosna jie nukeliavo; surinksiu juos iš visur ir parvesiu į jųjų kraštą. Savojoje žemėje, Izraelio kalnuose, aš juos padarysiu viena tauta. Visi jie turės vieną karalių. Jie nebesudarys dviejų tautų ir niekada nebesidalys į dvi karalystes.
  Jie nebesusiteps savo stabais, ir niekšybėmis, ir visokiomis piktybėmis. Aš juos išvaduosiu iš visų nuodėmių, kurių jie pridarė per savo neištikimybę, ir juos apvalysiu. Tuomet jie bus mano tauta, o aš – jų Dievas būsiu.
  Mano tarnas Dovydas bus jų karalius, ir visi jie turės vieną ganytoją. Jie elgsis pagal mano įsakymus, laikysis mano įstatymų ir vykdys juos. Gyvens šalyje, kurią savo tarnui Jokūbui esu atidavęs, kurioje jų tėvai gyveno. Joje gyvens jie patys, jų vaikai ir vaikaičiai per amžius, o mano tarnas Dovydas visą laiką bus jų valdovas.
  Su jais sudarysiu sandorą jų gerovei; turės tai būti amžina sandora. Juos padarysiu skaitlingus. Jų tarpe aš amžiams pastatysiu savo šventovę, pas juos bus mano buveinė. Aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta. Kadangi mano šventovė bus visą laiką jų tarpe, tai tautos pažins, jog esu Viešpats, kuris Izraelį padarė savo šventąja tauta“.

Br. Timothy Radcliffe’       2020-04-3 20:42

Žmogaus vienatvė, Dievo vienatvė.


Prieš kelias dienas, laukdamas Tel Avivo oro uoste prie kontrolės posto, užsižiūrėjau į vaikiną, kuris stovėjo priešais mane. Kaskart, kai eilė pajudėdavo porą žingsnių į priekį, jis pastatydavo vieną savo lagaminą pusantro metro prieš save, kitą – tokiu pat nuotoliu už savęs, kad niekas negalėtų prie jo prisiartinti. Jis turėjo tam pagrindą, tačiau kartu tai atrodė kaip stiprus šių dienų ženklas, ką virusas reiškia milijonams žmonių – izoliacija, atstumo laikymasis. Kitų buvimas gali tapti grėsme mums, ir kiekvienas mūsų esame grėsme kitiems. Taip pamąstymą pradeda dominikonas Timothy Radcliffe. Jis rašo, kad izoliacija gali būti baisiau už mirtį. Visi bijome mirti, nors kai kuriems mirtis ateina kaip lauktas palengvėjimas. Tačiau izoliacija kenkia mūsų žmogiškumui – seneliai atskirti nuo anūkų, mylimieji – vienas nuo kito. Mūsų gyvenimas sudarytas iš nuolatinių abipusių kontaktų – nuo minimalių iki intymių. O šiandien, grasinant virusui, gyvas kontaktas gali tapti mirtinu.

Timothy Radcliffe kalba apie Jėzaus vienatvę. Krikščioniško tikėjimo šerdyje glūdi žmogaus mirtis, išgyventa visiškoje atskirtyje. Jis buvo iškeltas ant kryžiaus virš minios, be jokio kontakto, paverstas nuogu objektu. Atrodė, jog jautėsi atskirtas nuo Tėvo, jo paskutiniai žodžiai, pasak Morkaus ir Mato evangelijų, buvo: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Tą akimirką jis ne tik apglėbė mūsų mirtis. Jis prisiėmė mūsų visų vienatvę, kurią šiandien išgyvena milijonai žmonių.

Izoliacija buvo juntama jau naktį prieš jam mirštant. Jėzus subūrė aplink save artimiausius draugus, ir tą, kuris jį išdavė, ir Petrą, savo uolą, kuris ruošėsi jo išsiginti, ir kitus, kurių dauguma nuo jo nusisuko. Tokiu negailestingu metu jis padarė trikdantį gestą: paėmė duoną, vyną ir tarė: „Tai yra mano kūnas ir tai yra mano kraujas, išlietas už jus“. Tada, kai bendruomenė byrėjo, kai kiekvienas rengėsi savarankiškai pasitikti rytojų, Jėzus pažadėjo naują komuniją, naują bendrystę, stipresnę už išdavystę, bailumą, kurios niekas negalėtų sunaikinti, net mirtis. Kai bažnyčios uždarytos, liturginės apeigos laikinai sustabdyta, tas pažadas išlieka, o auka tebeaukojama.

Ir nors virusas gali mus atskirti fiziškai, krikščionys tiki, kad mūsų vienatvė bus apglėbta bendrystės, peržengiančios visas kliūtis. Prisikėlęs Viešpats ateina pro duris, kur mokiniai buvo užsidarę, juos išlaisvindamas iš baimės ir vienatvės.

Net jei negalime dalyvauti Eucharistijoje, galime siųsti bendrystės simbolius: pristatydami ar dovanodami maistą tiems, kas nespėja dėl darbo ar negali jo įsigyti, nes negali išeiti iš namų, dainuodami ir grodami kartu balkonuose, kai muzika apkabina kiekvieno vienatvę. Tai maži gestai, kurie gali atskleisti gilią bendrystę.

Eucharistija primena tai, ką Jėzus atliko mirties akivaizdoje, pasipriešindamas kraštutinės izoliacijos grėsmei. Br. Timothy Radcliffe pasakoja tą ypač aiškiai pajutęs, kai aukojo Mišias Sirijoje, 10 km nuo fronto, tolumoje aidint šūviams. Ore tvyrojo smurto grėsmė, tačiau Mišių auka, kurios niekas negalės sunaikinti, ir giesmės grąžino viltį.

Kai negaliu prisijungti prie bendruomenės, Dievas išlieka, kaip rašė Šv. Augustinas, mano vidinėje gelmėje. Jei jaučiuosi vienišas, nesu vienas, nes manyje yra Kitas.

Tėvo Raniero Cantalamessa       2020-04-3 20:39

T. R. Cantalamessa. Marija, tikinčiųjų motina
Ketvirtoje ir paskutinėje gavėnios meditacijoje popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa užbaigė ciklą apie Mariją ir Velykų slėpinį. Ankstesnėse meditacijose jis svarstė, ką reiškia Dievo Motinos titulas, balandžio 3 dienos meditacijoje – tikinčiųjų Motinos arba Bažnyčios Motinos titulai. Dėl pandeminės situacijos popiežius Pranciškus ir Romos kurijos vadovai t. Cantalamessa pamokslo klausė nuotoliniu būdu.

Jei Dievo Motinos titulas buvo pripažintas iškilmingai ir visuotinai, nes susijęs su centrine mūsų tikėjimo tiesa, jog Kristus yra Dievas ir žmogus viename asmenyje, tai tikinčiųjų Motinos titulo ryšys su tikėjimo branduoliu mažesnis, jis atspindi ne visų, o kai kurių Bažnyčių doktriną ir pamaldumą.

Katalikų Bažnyčioje Marija vadinama „tikinčiųjų Motina“ ne vien todėl, kad būtų pagerbta dar vienu titulu, bet tam, kad tikinčiųjų tikėjimo gyvenimas augtų ir stiprėtų. Marijos kaip Jėzaus motinos vaidmenyje galima pabrėžti du momentus: pradėjimą ir gimdymą. Šie du momentai yra ir dvasinėje tikinčiųjų motinystėje. Pirmasis įvyko tada, kai ji ištarė „Taip“ Dievo sumanymui savo širdyje. Antrasis – po Kryžiumi, kai Jėzus ją paskiria būti Jono motina. Jau pirmaisiais amžiais krikščionių autoriai gretino Mariją su „Moterimi“ iš Pradžios knygos (Pr 3, 15) Evangelijos pagal Joną 16 skyriaus (Jn 16, 21) ir Apokalipsės (Apr 12). 

„Moterie, štai tavo sūnus!“, „Štai tavo motina!“ (žr. Jn 19). Jonas patikimas Marijai, o Marija – Jonui, tačiau tai neišsemia Jėzaus žodžių prasmės. Žinome, jog evangelistas Jonas, kalbantis simboliais ir metaforomis, labai atidžiai parenka ką ir kaip pasakoti, kiekvienas žodis nurodo į Rašto išsipildymą. Tai dar labiau galioja paskutinėje Jėzaus žemiškojo gyvenimo scenoje. Todėl tiek senieji autoriai, tiek šiuolaikinė egzegezė įžvelgia daugiau nei vien asmeninę prasmę.

Jėzaus žodžiai ne vien aprašo, bet ir kuria tikrovę – taip buvo įsteigtas Eucharistijos sakramentas, kurio metu duona virsta Kūnu. Panašiai, anot t. Cantalamessa, galime suprasti ir Jono evangelijos eilutes. Jėzus įsteigia Marijos motinystę. Žinoma, ne tokiu pat būdu ir prasme, kokia esti Dievo tėvystė. Apaštalas Paulius rašo korintiečiams, jog „paskelbdamas Evangeliją, aš esu tapęs jūsų tėvu Kristuje Jėzuje“. Jei Kristaus apaštalas gali taip sakyti, tai dar labiau tai gali ištarti Kristaus Motina. 

T. Cantalamessa priminė, jog Vatikano II Susirinkimo tėvai patikslino (Lumen gentium, 60-61), jog Marija yra mūsų motina dvasinėje ir malonės plotmėje, nes nuo pat pradžių buvo Išganytojo bendradarbė, tačiau jokiu būdu nepakeičia ir nesumažina jo darbo. Marija nėra virš arba už Bažnyčios, tačiau tobuliausias jos narys.

Tačiau ką reiškia priimti Mariją kaip savo motiną praktiškai? Tai, kad, kaip ir Jonas, priimame ją į savo dvasinį gyvenimą. Verta atkreipti dėmesį į štai ką: jei Marija tapo evangelisto Jono namų, draugų, maldos ir veiklos rato dalimi, ar įmanoma įsivaizduoti, kad lėtai ir ilgai brandinta, vėliausiai parašyta ir nuo kitų besiskirianti Evangelija gimė be jos įtakos? Su Marijos pagalba galima tobuliau pažinti Jėzų ir veikti. Tai yra sveikas pamaldumo į Mariją ir savęs patikėjimo jos motinystei branduolys. Jo nereikėtų supriešinti su Šventosios Dvasios darbu, nes pati Marija yra privilegijuotas Dvasios įrankis kreipti tikinčiuosius į Kristų. Ji gali būti mūsų mokytoja, nes pati yra tobula mokinė, geriau už kitus žinanti Dievo troškimus. (RK / Vatican News)

Popiežius Pranciškus:       2020-04-3 20:36

Sulauksime geresnių laikų ir mes patys būsime geresni
Tikintieji daugelyje šalių šiemet negalės dalyvauti Didžiosios savaitės ir Velykų pamaldose, dėl koronaviruso epidemijos bus priversti pamaldas sekti iš namų. Į juos ir į visus pasaulio katalikus, pasitinkančius kitokias šių metų Velykas, priartėjus Didžiajai savaitei, kreipėsi popiežius Pranciškus. Popiežiaus žinia paskelbta penktadienio vakarą.

Brangūs bičiuliai, labas vakaras!

Šį vakarą turiu galimybę kitaip negu įprasta pasibelsti į jūsų namų duris. Jei leisite, norėčiau su jumis trumpai pasikalbėti dabartiniu sunkumų ir kančios metu. Matau jus namuose su šeimomis, gyvenančius neįprastą gyvenimą, vengiančius galimo užsikrėtimo. Galvoju apie nenuoramas vaikus ir paauglius, kurie negali išeiti iš namų, lankyti mokyklos, gyventi taip, kaip buvo įpratę. Mano širdyje – visos šeimos, ypač tos, kurių namuose yra sergančiųjų ar kurios gedi dėl koronaviruso ar kitų priežasčių mirusių artimųjų. Šiomis dienomis dažnai pagalvoju apie vienišus žmones, kuriems dabartinis metas dar sunkesnis. Atsimenu senus žmones, kurie man ypatingai brangūs.

Negaliu nepaminėti sergančiųjų, gulinčiųjų ligoninėse. Žinau, kiek daug žmonių su dideliu pasiaukojimu, labai rizikuodami patys užsikrėsti stengiasi jiems patarnauti ir užtikrinti būtiniausias paslaugas visuomenei. Kiek daug didvyriškumo kiekvieną dieną, kiekvieną valandą! Atsimenu ir tuos, kurie turi ekonominių sunkumų, yra susirūpinę dėl darbo ir dėl ateities. Mano mintyse – ir kaliniai, kurių skausmą dar labiau pagilina epidemijos baimė. Galvoju apie neturinčius pastovaus būsto, saugių namų.

Dabartinis metas visiems sunkus. Daugeliui – labai sunkus. Aš tai žinau ir šiais žodžiais noriu visiems išreikšti savo artumą ir meilę. Stenkimės, kiek įmanoma, gerai panaudoti šį laiką: būkime geranoriški, padėkime šalia mūsų esantiems žmonėms, pakalbinkime, telefonu arba per socialinius tinklus, vienišus žmones. Melskime Viešpaties pagalbos labiausiai kenčiantiems Italijoje ir pasaulyje. Nors esame vieni nuo kitų atskirti, mintimis ir dvasia galime toli nukeliauti, kūrybingos meilės skatinami.

Labai neįprastu būdu švęsime Didžiąją savaitę, į kurią sudėta visa Evangelija, – beribės Dievo meilės žinia. Mūsų miestų tyloje suskambės Velykų Evangelija. Apaštalas Paulius sako: „Jis yra miręs už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas“ (2 Kor 5, 15). Jėzaus prisikėlimu gyvybė nugalėjo mirtį. Šiuo velykiniu tikėjimu remiasi mūsų viltis. Norėčiau šį vakarą pasidalyti ja su jumis. Tai viltis, kad sulauksime geresnių laikų, kad mes patys būsime geresni, išsivadavę iš dabartinės pandemijos blogio. Viltis nenuvilia. Ji – ne iliuzija, bet viltis. Visi kartu, su meile ir kantrybe, šiomis dienomis galime rengtis geresniems laikams.

Ačiū, kad leidote man užeiti į jūsų namus. Apkabinkite kenčiančius namiškius, vaikus, senelius. Pasakykite jiems, kad popiežius yra jiems artimas ir meldžiasi, kad Viešpats visus greitai išvaduotų iš šio blogio. Ir jūs už mane melskitės. Skanios vakarienės. Iki greito!

Popiežius Pranciškus       2020-04-3 20:34

Penktadienio rytą Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių pradžioje popiežius prašė kartu su juo melstis už tuos žmones, kurie padeda kitiems dabartiniu sunkiu metu ir jau galvoja apie ateitį, planuoja, ką reikės daryti, kai pandemija baigsis. Homilijoje Šventasis Tėvas priminė seną, bet šiandien labai tinkančią maldingumo praktiką – Septynių Mergelės Marijos sopulių apmąstymą.

Pradėdamas Mišias popiežius sakė: „Žmonės jau galvoja apie ateitį – apie tai, kas bus po pandemijos, apie visas laukiančias problemas – skurdo, nedarbo, bado. Melskimės už tuos, kurie padeda žmonėms šiandien, jau galvodami apie tai, kaip reikės padėti rytoj.“

Homilijoje popiežius priminė, kad penktadienį prieš Verbų sekmadienį Bažnyčia mini Sopulingąją Mergelę Mariją. Nuo amžių tikintieji gerbia Sopulingąją Mergelę, kontempliuoja jos tylų buvimą su savo Sūnumi, stovėjimą prie kryžiaus. Liaudies pamaldumo tradicijoje susiformavo septynių Marijos skausmų apmąstymas. Pirmasis Marijos skausmas – Simeono pranašystė, kad jos širdį perves skausmo kalavijas. Antrasis – bėgimas su kūdikiu į Egiptą. Trečiasis – skausmas, kai paauglys Jėzus pasimetė Jeruzalės šventykloje. Ketvirtasis – susitikimas su į Kalvarijos kalną kopiančiu Jėzumi. Penktasis – Sūnaus nukryžiavimas. Šeštasis – nuėmimas nuo kryžiaus, kai Marija paėmė ant rankų mirusio Sūnaus kūną. Septintasis – Jėzaus palaidojimas.

Popiežius prisipažino, kad jis kiekvieną vakarą apmąsto Marijos skausmus, galvodamas apie ją kaip Bažnyčios Motiną. Pasak Pranciškaus, nereikia bijoti, kad toks pamaldumas užtemdys Kristaus figūrą. Išganytojas yra tik vienas.  Marija yra jo motina ir mokinė. Šiandien, ragino Šventasis Tėvas, tyliai apmąstykime Marijos skausmus, atsimindami, kad ji yra visų jos Sūnaus suburtų mokinių Motina, mūsų Motina. Dėkokime jai, kad, atsakydama į angelo apreiškimą, sutiko būti Išganytojo Motina ir kad, mirštančio Jėzaus prašoma, sutiko būti mūsų Motina. (JM / VaticanNews)

Mąstymas       2020-04-3 7:18

Prašyti Jėzaus galios ir artumo patirties abejonių valandą

Atsistosiu arti Jėzaus. Išgirsiu triukšmą ir šurmulį. Atkreipsiu dėmesį į įtūžusius veidus žydų, kurie pasiėmė akmenų. Jie nori užmušti Jėzų akmenimis. Jo žodžiai juos neramina ir pykdo.

*

Ar Evangelijoje „susitinku“ su Jėzaus žodžiais, kurie mane neramina, gimdo manyje pasipriešinimą ir kuriems užsisklendžiu? Pasakysiu apie juos Jėzui. Prašysiu, kad padėtų man atsiverti tiems žodžiams.

*

Jėzus primena, kad man gyvenime padarė daug gerų dalykų ir, kad jie yra kilę iš Tėvo. Kokį konkretų gėrį pastebiu savo gyvenime? Ar matau jame Dievo veikimą, jautrią Tėvo ranką?

*

Žydai netiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. Ar aš tikiu Jėzaus dievyste? Žvelgsiu į Jo paprastą, žmogišką veidą ir su tikėjimu kontempliuosiu Jėzaus dievystę.

*

Jėzus ragina tuos, kurie nesugeba Juo tikėti, kad prisimintų Jo pilnus galios darbus ir taip sustiprintų savo tikėjimą. Sugrįšiu į savo gyvenimo įvykį, kuriame patyriau stebuklingą Jėzaus veikimą.

*

Jėzus išpažįsta savo dievystę ir sūnišką ryšį su Tėvu. Prašysiu Jo, kad vestų mane į savo vidinį gyvenimą su Tėvu ir padėtų jame išlikti.

*

Tvirtai įsikibsiu į ranką Jėzaus, kuris yra apsuptas minios, norinčios užmušti Jį akmenimis.

Su tikėjimu kartosiu:

„Tikiu Tavimi, Jėzau, Dievo Sūnau“.

Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-04-3 7:17

Komentaro autorius – kun. Vytautas Brilius

Pranašas kalba apie žmones, kurie nekenčia Teisiojo ir jį persekioja, siekia apkaltinti Dievo niekinimu ir nužudyti. Teisusis kliaujasi Dievu, kuris jį apgins, išteisins ir išaukštins. Dievas yra visos tikrovės kūrėjas ir šaltinis, todėl jis yra tiesa, o kiekvienas, kuris laikosi tiesos, yra palaikomas Dievo, jam neįmanomas pralaimėjimas, kad ir kaip kaltintų jį priešai.

Jėzaus kaltintojai skelbiasi kovojantys dėl Dievo garbės, kad Jėzus nesivadintų Dievo Sūnumi. Viešpats jiems nurodo, jog vykdo Dievo darbus, paklusdamas jo valiai, suvokdamas jo siekius ir savo darbais įvykdydamas jo gerumą. Jis ir dėl to yra Dievo Sūnus, kad pažįsta ir vykdo jo valią, yra į Tėvą panašus troškimais ir darbais. Kovojantieji prieš jį kovoja prieš Dievo valią, todėl gėdingai pralaimi.

Kai mes kylame už Dievo garbę ir prieš nuodėmės piktumą, turime pasitikrinti, ar iš tiesų veikiame kaip Dievo vaikai, ar esame su juo. Ar mūsų kova išreiškia Dievo teisingumą, gailestingumą, jautrumą ir meilę? Jei taip, tai tikrai esame su Dievu ir tikrai nepražūsime, o jei ne, tai reikia susivokti, kad nekovotume savo pačių pražūčiai.
Bernardinai.lt

Evangelijos komentaras       2020-04-3 4:59

Evangeliją komentuoja Vincas Kolyčius (1922–2013)

Daugelyje šios savaitės skaitinių pažymima, kad Jėzus, pasivadindamas Dievo Sūnumi, taip papiktino žydų religinius vadovus, kad jie net norėjo Jį užmušti akmenimis. Anot jų, Jėzus piktžodžiavo. Jėzus jiems priminė, kokius darbus Jis darė: gydė ligonius, pamaitino alkanus, guodė liūdinčiuosius. Ar tai neturėjo būti iš Dievo?

Bet ne už tai jie norėjo Jėzų užmušti, bet dėl to, kad Jis skelbėsi esąs Dievo Sūnus. Pagaliau Jėzus sako, jog jeigu netiki Jo žodžiais, tai turėtų tikėti Jo darbais. Dėl žodžių dar galima ginčytis, bet ne dėl darbų.

Paklauskim savęs: „Ar mūsų gražius žodžius seka darbai?“ Nors ir sunku yra suvokti, kad Jėzus yra Tėve, o Tėvas - Jėzuje, ši tikėjimo tiesa yra mūsų atpirkimo šerdis. Ji reiškia, kad, žvelgdami į kryžių, matome ant jo mirštantį ne tik paprastą žmogų, Jėzų iš Nazareto, bet drauge matome amžinąjį Dievo Sūnų, visagalį Tėvo Žodį, atiduodantį savo gyvybę už mus. Tokia auka paverčia mūsų atpirkimą visišku ir amžinu. Mus atpirko pats Dievas!  Niekas ir niekaip negali jo iš mūsų atimti.

Artėja Didžioji savaitė. Kai Didįjį penktadienį skaitysime apie Jėzaus kančią ir mirtį ant kryžiaus, žvelgdami į kryžių galvokime, kad tai - Tėvo meilės ženklas mums ir visai nupuolusiai žmonijai. Viešpatie Jėzau, tebūnie garbinamas Tavo kryžius, kuriuo mus atpirkai ir dabar laisvini iš nuodėmės. Dėkoju Tau, Tėve, už tą didelę meilę man. Dėkoju Tau, Jėzau, už Tavo auką dėl manęs.
Bernardinai.lt

V Gavėnios penktadienio Evangelija       2020-04-3 4:56

(Jn 6, 63b. 68b)

      Viešpatie, tavo žodžiai yra dvasia ir gyvenimas; tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.

Evangelija (Jn 10, 31–42)

  Žydai stvėrėsi akmenų, norėdami Jėzų užmušti. O Jėzus paklausė juos: „Tėvo valia esu jums padaręs daug gerų darbų. Už kurį gi darbą jūs užmušite mane?“
  Žydai jam atsakė: „Ne už gerą darbą užmušime, bet už piktžodžiavimą, kad tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu“.
  Jėzus atsakė: „Argi jūsų Įstatyme nėra parašyta: ‘Aš tariau: jūs esat dievai!’? Taigi Įstatymas vadina dievais tuos, kuriems skirtas Dievo žodis, ir Raštas negali būti panaikintas. Kaip tad jūs galite sakyti tam, kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin: ‘Tu piktžodžiauji’, kai jis pareiškė: ‘Aš – Dievo sūnus!’? Jei aš nedarau savo Tėvo darbų, – netikėkite manimi! O jeigu darau ir manimi netikite, – tikėkite darbais, kad pažintumėte ir suprastumėte, jog Tėvas manyje ir aš jame“.
  Jie dar kartą mėgino jį suimti, bet jis išsprūdo jiems iš rankų. Jėzus vėl pasitraukė anapus Jordano, kur pradžioje Jonas buvo krikštijęs, ir apsistojo tenai.
  Daugelis ėjo pas jį ir kalbėjo: „Jonas, tiesa, nepadarė nė vieno stebuklo, bet ką jis pasakė apie šitą žmogų, buvo teisybė“. Ir daugelis įtikėjo jį tame krašte.
Katalikai.lt

V Gavėnios penktadienio Dievo Žodžio       2020-04-3 4:55

Psalmė (Ps 17, 2–7)

P. –  Ėmiau sielvarte Viešpatį kviesti, ir mane jis išgirdo.

  Mylėsiu tave, Viešpatie, mano stiprybe!
  Viešpatie, priebėga mano, tvirtove, vaduotojau mano! – P.

  Dieve, prieglobsti mano, tavimi aš viliuosi.
  Tu mano skydas, išganymo ramstis, mano globėjas.
  Šlovingojo Viešpaties šauksiuos
  ir išvaduotas būsiu iš priešų. – P.

  Iš visų pusių mane daužė bangos grėsmingos,
  pražūtingieji srautai baugino;
  apraizgytas buvau pragaro pinklių,
  gausybės pragaištingųjų spąstų. – P.

  Ėmiausi sielvarte Viešpatį kviesti,
  šauktis Dievą pagalbos, –
  jis savo šventovėj mano balsą išgirdo,
  mano šauksmas jo ausį pasiekė. – P.

V Gavėnios penktadienio skaitinys       2020-04-3 4:54

Skaitinys (Jer 20, 10–13)

  Girdėjau daugelį šnibždant – vien siaubas aplinkui: „Įduokite jį! Mes norim jį apskųsti!“ Artimiausi mano pažįstami laukia, bene aš pargriūsiu: „Galbūt jis apgaunamas duosis: tada mes prie jo prieitume ir jam atkeršytume“.
  Tačiau su manim yra Viešpats lyg tvirtas kariūnas. Todėl mano persekiotojai klumpa ir nepakyla. Jie žlugs negarbingai, nieko nepešę, užsitraukę vien amžiną, neužmirštamą gėdą. Aš tavo jiems kerštą regėsiu, nes tau patikėjau savąją bylą.
  Giedokite Viešpačiui, šlovinkite Viešpatį! Jis gelbsti varguolio gyvybę iš nedorėlių rankų“.

Praėjo 15 metų nuo Karolio Wojtylos mirties       2020-04-2 16:22

Minint 15-ąsias šv. Jono Pauliaus II mirties metines, kardinolas Angelo Comastri, popiežiaus vikaras Vatikano valstybei, kalba apie šventojo popiežiaus liudijimą.
Nepamirštamos dienos, kai šv. Jonas Paulius II iškeliavo į Tėvo namus po ilgos ligos, jo krikščioniškas liudijimas pritraukė ne tik tikinčiuosius, bet ir žmones nutolusius nuo Bažnyčios. Šiandien plintanti epidemija, augantys ligos atvejai, kasdienė akistata su didėjančiu mirusiųjų skaičiumi užklupo pasaulį nepasiruošusį, atskleidė daugelio žmonių dvasinį veidą. Kardinolas cituoja žurnalistą Indro Montanelli, kuris prieš mirtį prisipažino: „Jei turiu užmerkti akis nežinodamas, iš kur ateinu, kur einu ir ko atėjau į šią žemę, ar vertėjo atmerkti akis? Konstatuoju, kad man nepavyko“. Jo žodžiai atspindi situaciją, kurią išgyvena dalis mūsų laikų žmonių. Dar ir dėl to epidemija gąsdina, nes daugelio žmonių tikėjimas užgeso.
Jonas Paulius II buvo tvirtas krikščionis, jo tikėjimas nušvietė jo gyvenimą. Tie, kas sutikdavo Joną Paulių II, sakydavo, jog jis nepaisant skausmo atrodo ramus ir kupinas džiaugsmo. Pasak kardinolo Comastri, popiežius žinojo, kad gyvenimas – tai greitai bėgantis takas link Didžiosios Šventės: Dievo glėbio. Tačiau reikia ruoštis tam susitikimui, palikti išdidumą ir egoizmą, kurių visi turime, kad galėtume apkabinti tą, kuris yra Meilė be šešėlių. Ši nuostata padėjo išgyventi Jonui Pauliui II kančias. Jis niekada neprarado ramybės, nes visada matė gyvenimo tikslą. Šiandien daugelis netiki gyvenimo tikslu, gyvena su skausmu ir nusivylimu, nemato, kas yra anapus skausmo.
Skausmas visus gąsdina, tačiau mes, krikščionys, išgyvename jį kartu su Nukryžiuotuoju Kristumi. Laikydamiesi jo, skausmą pripildome Meilės ir perkeičiame į stiprybę, nugalinčią egoizmą. Jonas Paulius II mokė, kaip meilės atpirktas skausmas virsta priešnuodžiu savanaudiškumui. Tai įmanoma tik atveriant širdį Jėzui. Tik su Juo žmogus gali suprasti ir įvertinti skausmą.
  Šiemet Velykos bus kitokios, siekiant užkirsti kelią viruso plitimui. Ir Jono Pauliaus II paskutinės Velykos buvo pažymėtos ligos, izoliacijos. Ko galėtume pasimokyti iš jo, žvelgdami į šiandienos situaciją? Kardinolas primena nepamirštamą sceną, kurią transliavo televizija paskutinį šv. Jono Pauliaus II Didįjį penktadienį: nebeturintis jėgų popiežius rankose laikė Nukryžiuotąjį, žvelgdamas į jį su meile, tarsi sakydamas: „Jėzau, ir aš esu ant kryžiaus kaip Tu, su Tavimi laukiu Prisikėlimo“. Visi šventieji taip gyveno.
Šiomis dienomis kasdien transliuojama „Viešpaties Angelo“ ir Rožinio malda iš Vatikano, prie kurios jungiasi daugybė žmonių. Mintyse iškyla Jonas Paulius II, kuris buvo labai pamaldus Marijai. Ant jo vyskupo herbo buvo užrašyta: „Totus tuus“ („Visas tavo, Marija“). Marija buvo šalia Jėzaus nukryžiavimo metu, ji tikėjo, kad tą akimirką Dievas nugalėjo žmonių blogį, nugalėjo per Meilę, kuri yra visagalė Dievo jėga. Ištardamas: „Moterie, štai tavo sūnus“, Jėzus patiki Marijai žmones, kad ji padėtų jiems perkeisti skausmą į meilę, kad padėtų patikėti, jog gerumas yra ta jėga, kuri nugali blogį. Jonas Paulius II tuo tikėjo, jis patikėjo save Marijai ir su ja perkeitė skausmą į meilę.
Kardinolas A. Comastri prisiminė kaip 2003 m. kovą Jonas Paulius II pakvietė jį pamokslauti per rekolekcijas Romos kurijai. Po jų popiežius labai šiltai priėmė kardinolą ir tarė, jog norėtų padovanoti kardinolui tokį kryžių, kaip jo paties. Kardinolas, pasinaudodamas žodžių žaismu, atsakė: Šventasis Tėve, būtų sudėtinga priimti tokį kryžių kaip Jūsų...” Tada Jonas Paulius II nusišypsojęs pasakė, kad kalbėjo apie ant krūtinės nešiojamą kryžių. Ir pridūrė: „Ir Jūs turėsite savo kryžių: perkeiskite jį į meilę. Tai išmintis, nušviečianti gyvenimą“. Kardinolas Comastri sako nepamiršęs to nuostabaus patarimo. (DŽ / VaticanNews)

Popiežius Pranciškus       2020-04-2 16:16

Ketvirtadienio rytą Šv. Mortos namų koplyčioje popiežiaus Pranciškaus aukotų Mišių intencija – už benamius ir daugybę žmonių, kurie kenčia kitų nematomi, kad būtume su jais solidarūs ir stengtumės jiems padėti.

„Šiomis skausmo ir liūdesio dienomis išryškėja daugybė paslėptų problemų. Šiandien laikraštyje mačiau nuotrauką, kuri sujaudino mano širdį: daug be pastovaus būsto mieste gyvenančių žmonių, gulinčių automobilių statymo aikštelėje. Prašykime Kalkutos Motiną Teresę, kad jis pažadintų mumyse artumą tiems žmonėms, kurie paprastai gyvena pasislėpę, bet krizės sąlygomis jų sunkumai išnyra visu akivaizdumu.“

Ketvirtadienio Mišių Žodžio liturgija – pirmasis skaitinys iš Pradžios knygos, psalmė ir Evangelija pagal Joną – kalba apie Dievo sandorą su žmonija. Jėzus Kristus atbaigė ir ištobulino išganymo istorijos pradžioje Dievo sudarytą sandorą su mūsų tikėjimo tėvu Abraomu.

„Amžiais atsimena Viešpats sandorą savo“, – skelbia psalmė. Viešpats niekada neužmiršta žmonijai duotų pažadų, sakė popiežius, pradėdamas homiliją. Dievas išsirinko Abraomą ir jam pažadėjo, kad jis bus nesuskaitomos daugybės tikinčiųjų žmonių tėvas. Išrinkimas, Dievo pažadas ir jo su žmonėmis sudaryta sandora yra mūsų tikėjimo pamatai. Mes visi esame išrinktieji. Ne dėl to esame krikščionys, kad toks mūsų pasirinkimas, bet dėl to, kad Dievas mus išsirinko. „Tu būsi protėvis daugybei tautų“, – tarė Dievas Abraomui. „Aš sudarau savo sandorą tarp savęs ir tavęs bei tavo palikuonių per visas jų kartas, ir būtent amžiną sandorą: tau ir tavo palikuonims aš būsiu Dievas.“ Sandora – tai ištikimybė, sakė Pranciškus. Viešpats yra ištikimas savo duotiems pažadams ir jis laukia tokios pat ištikimybės iš mūsų, savo išrinktųjų.

Jėzus Evangelijoje šiandien sako, kad tėvas Abraomas džiūgavo žinodamas, kad sulauks dienos, kai Dievo Sūnus ateis į pasaulį. Jėzus atėjo atbaigi ir ištobulinti Dievo su Abraomu sudarytos sandoros. Ištobulinti sandorą – tai išvaduoti mus iš nuodėmių. Mes esame krikščionys dėl to, kad sąmoningai priimame Dievo mums skirtą išrinkimą, kad tikime tuo, ką Dievas mums pažadėjo, kad gyvename taip, kaip dera Dievo išrinktiesiems. Ne visada mes sugebame ištikimai gyventi. Dažnai pasitaiko, kad atmetę Dievo mums dovanotą išrinkimą, mes patys renkamės stabus, išsižadame vilties, gyvename taip, tarsi sandora mūsų nesaistytų. Tai ir yra nuodėmė – blogis, iš kurio mus vaduoti atėjo į pasaulį Kristus. Dėl to ir džiaugėsi mūsų tikėjimo tėvas Abraomas, žinodamas, kad žmonija sulauks Kristaus atėjimo dienos.

Melskimės, kad ir mes sugebėtume taip tikėti ir gyventi, kaip mūsų tikėjimo tėvas Abraomas: suvokdami, kad esame išrinkti, džiugiai laukdami Dievo pažadų išsipildymo ir jo su mumis sudarytą sandorą liudydami savo gyvenimu, sakė Pranciškus. (JM / VaticanNews)

Prisimenu.       2020-04-2 8:49

“Prisiminsiu situacijas iš savo gyvenimo, kuriose atmečiau Jėzų, maištavau prieš Jį.”
    Buvo, o kaip ne buvo. Labai pykau, siutau ir sakiau Jėzui, kad pykstu. Tik… praėjus kažkuriam tai laikui, lyg ne tyčia, ėmiau suvokti, kad gi Dievas mane išgelbėjo iš tos bėdos, o aš buvau įsitvėręs į tą bėdą ir galvojau, kad tai man gyvybiškai reikalingas dalykas. Nesugebėjimas atiduoti tai, kas slysta iš  rankų, buvo mano pralaimėjimas, bet Viešpats ir yra tuo nuostabus, kad šitaip man atvėrė akis, kad būtina skausmingą situaciją priimti, kaip Dievo duodamą malonę ir pamatyti prasmę. Mano atveju, tai dabar, “spjaudausi” pagalvojęs, kad Dievas iš manęs atėmė bėdą, o aš “blioviau krokodilo ašaromis” ir pykausi su Jėzumi.

Mantas Mileris SJ       2020-04-2 8:17

Thomas N. Hartas savo knygoje „Krikščioniškojo klausymosi menas“ apie tikrą draugą ir buvimą savimi rašo taip:

„Draugas – tai asmuo, su kuriuo jūs galite sau leisti būti savimi pačiu, nei daugiau, nei mažiau. To pakanka. Pasaulyje labai daug žmonių, su kuriais negalite sau leisti būti visiškai savimi pačiu. Jūs turite nutaisyti tinkamą veido išraišką, sudaryti reikiamą įspūdį. Jums gali reikėti padaryti jiems ką nors gražaus ar bent mėginti tai daryti. Su jais jums reikia būti stipriam ir patenkintam ar bent tokiam atrodyti. Susitikus su kitais, jums reikia turėti tam tikros energijos, būti pasirengusiam. Su draugu jums viso to iš tikrųjų nereikia. Draugui galite atidaryti duris net būdamas visiška griuvena ir negalite, net norėdamas, atrodyti žavingai. Ar ne toks draugas yra Dievas? […] Būti draugu reiškia tiesiog būti savimi. [...] Galime eiti melstis tokie, kokie esame, o mūsų bendravimo su Dievu turinys išvis gali būti bet kas, o kartais net nedaug kas.“

Jėzus nereikalauja mūsų tobulumo, kad galėtume pas jį ateiti. Mums nereikia laukti tinkamo laiko ar vietos, kad galėtume artėti prie Jėzaus. Nereikia laukti sekmadienio Mišių, kad galėtume su juo pasikalbėti. Ši diena, ši akimirka ir ši vieta, kur esu šiuo metu, yra tinkamas laikas ir tinkama vieta artintis prie Dievo ir būti su juo. Visada prisimink, kad gali ateiti toks (tokia), koks (kokia) esi. Dievas yra tavo draugas. Jis laukia tavęs. Jis – visada šalia tavęs.

Mąstymas       2020-04-2 4:54

Prašyti vidinio sielvarto, matant žaizdas, kurias padariau Jėzui

Atsistosiu arti Jėzaus, kuris kalbasi su savo tautiečiais. Jie nesupranta Jo mokslo, netiki Juo ir netgi laiko Jį apsėstu. Būsiu šalia Jėzaus, kuris kenčia dėl to, kad yra nesuprastas ir atmestas.

*

Kokias reakcijas pastebiu savo bendruomenėje, šeimoje, darbo aplinkoje, kada pradedama kalbėti tikėjimo temomis? Kaip aš kalbu apie tikėjimą, kai jis yra viešai neigiamas? Ar sugebu aiškiai pasisakyti už Jėzų?

*

„Ar Tu esi didesnis?“ Žydams Jėzus yra „vienas iš daugelio“. Kas Jėzus yra man? Atkreipsiu dėmesį į savo santykius su kitais, kada yra paliečiami dalykai, kurie mano gyvenime yra didžiausia vertybė. Kokioje vietoje tarp jų yra Jėzus?

*

„Tik jūs Jo nepažįstate…“. Kokį Dievo Tėvo paveikslą nešioju savo širdyje? Pabandysiu jį apibūdinti. Vien Jėzus tobulai pažįsta Tėvą. Prašysiu Jėzaus, kad mano širdyje ištobulintų Tėvo paveikslą.

*

Jėzus iškilmingai išpažįsta, kad Jis yra Dievas: „AŠ ESU“. Ar tikiu Jėzaus Kristaus dieviškumu? Ar esu pasiruošęs atiduoti savo gyvenimą Jo valdžiai?

*

Jėzus sutinka būti savo tautiečių atmestas. Jis pasislepia ir išeina iš šventyklos. Prisiminsiu situacijas iš savo gyvenimo, kuriose atmečiau Jėzų, maištavau prieš Jį.

*

Žvelgsiu į kenčiantį ir gailestingą Jėzaus veidą. Su pasitikėjimu atiduosiu Jėzui visas savo gyvenimo nuodėmes, kuriomis labiausiai atmečiau Jo meilę.

Kartosiu:

„Gailestingumo ir atlaidumo Viešpatie, pasigailėk manęs“.

Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-04-2 4:52

Komentaro autorius – kun. Vytautas Brilius

Išganymo istorija – tai ėjimo į Dievą istorija. Tai ėjimas iš medžiaginės tikrovės į dvasinę tikėjimo keliu. Svarbu tikėti Dievo pažadu ir nepasiklysti tarp žmogiškosios išminties ir Dievo vedimo, nes žemiškoji ir dvasinė tikrovės yra susipynusios.

Dievas Abraomui duoda žemiškus pažadus: turėsi nesuskaičiuojamų palikuonių, juos lydės gerovė, jeigu bus laikomasi materialiai išreikštų įsipareigojimų. Ir vis dėlto tai pažadas, skelbiantis dvasinės Dievo karalystės išplitimą žemėje, iš žmonių reikalaujant tikro dvasios bendrumo su juo. Žmonės kartais nuklysdavo nuo Dievui duotų pažadų, todėl neišsipildydavo palaiminta tikrovė.

Būna, kai žmogus sąmoningai stengiasi pateisinti savo klaidas, tyčia painiodamas dvasinius ir žemiškus dalykus. Evangelijoje fariziejai iškreipia ir suniekina Jėzaus žodžius, jį vadindami melagiu bei Dievo niekintoju, galiausiai apkaltindami ir bandydami nužudyti. Tą kartą Jėzus išvengia mirties, jo niekintojai jį nužudys kitą kartą, tačiau pirmiausia jie patys sau pasirūpino mirties nuosprendį, atsisakydami gyvenimo.

Dievas ir mus perspėja, kad, palankiau aiškindami Jo žodį, atmesdami, kas sunku ir atrodo nepriimtina, neatmestume pačios tiesos, malonės ir gyvenimo.
Bernardinai.lt

V Gavėnios ketvirtadienio Evangelija       2020-04-2 4:51

(Ps 94, 8ab)

  O, kad išgirstumėt šiandien, ką Viešpats byloja: „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės“.

Evangelija (Jn 8, 51–59)

  Jėzus žydams tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas laikysis mano žodžio, neragaus mirties per amžius“.
  Žydai jam atkirto: „Dabar mes žinome, kad tu velnio apsėstas. Juk numirė Abraomas ir pranašai, o tu tvirtini: ‘Kas laikysis mano žodžio, tas neragaus mirties per amžius’. Argi tu didesnis už mūsų tėvą Abraomą, kuris mirė? Pranašai irgi mirė. Kuo tu dediesi?“
  Jėzus atsakė: „Jei aš save šlovinčiau, manoji šlovė būtų niekai. Bet yra mano Tėvas, kuris mane šlovina, kurį savo Dievu jūs vadinat. Tik jūs jo nepažįstate, o aš jį pažįstu. Jei sakyčiau jo nepažįstąs, būčiau lygus jums melagis. Bet aš jį pažįstu ir laikausi jo žodžio. Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją Dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi“.
  Tada žydai jam sakė: „Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi regėjęs Abraomą?“
  Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau negu gimė Abraomas, Aš Esu!“
  Tuomet jie griebėsi akmenų, norėdami jį užmušti, bet Jėzus pasislėpė ir išėjo iš šventyklos.
Katalikai.lt

V Gavėnios ketvirtadienio Dievo Žodžio       2020-04-2 4:50

Psalmė (Ps 104, 4–9)

P. – Amžiais atsimena Viešpats sandorą savo.

  Žvelkit į Viešpatį, į jo galybę,
  jo veidą išvysti vis trokškit.
  Vis atsiminkit jo nuostabius darbus,
  jo stebuklus, jo lūpų tartą sprendimą. – P.

  Jūs, jo tarnai, Abraomo ainija,
  jūs, jo rinktiniai, Jokūbo vaikaičiai!
  Dievas mums yra patsai Viešpats,
  visą pasaulį valdo jo galingas žodis. – P.

  Amžiais jis atmena sandorą savo,
  pažadą, duotą kartoms tūkstantinėms:
  sutartį, su Abraomu sudarytą,
  priesaiką, duotą kilniam Izaokui. – P.

V Gavėnios ketvirtadienio Dievo Žodžio       2020-04-2 4:49

Skaitinys (Pr 17, 3–9)

  Abraomas parpuolė veidu ant žemės.
  O Dievas jam tarė: „Tokia mano sandora su tavimi: tu būsi protėvis daugybei tautų. Todėl tu daugiau nebesivadinsi Abramas; tavo vardas bus Abraomas (daugybės tėvas). Tave aš paskyriau protėviu daugybei tautų. Tave padarysiu labai vaisingą – iš tavęs prasidės tautos, iš tavęs kils karaliai.
  Aš sudarau savo sandorą tarp savęs ir tavęs bei tavo palikuonių per visas jų kartas, ir būtent amžiną sandorą: tau ir tavo palikuonims aš būsiu Dievas. Tau ir tavo palikuonims visą Kanaaną – kraštą, kuriame gyveni kaip ateivis, aš atiduodu amžinon nuosavybėn; ir aš jiems būsiu Dievas“.
  Toliau Abraomui Dievas kalbėjo: „O tu laikykis manosios sandoros, – laikykis pats, tesilaiko ir tavo palikuoniai per visas kartas!“

Popiežius Pranciškus       2020-04-1 13:58

Už žiniasklaidą, kuri padeda neužsidaryti.
Trečiadienio rytą Šventasis Tėvas aukojo Mišias šv. Mortos namų koplyčioje. Šį kartą popiežius jas aukojo žiniasklaidos darbuotojų ir jų darbo vardan žmonių karantino metu, taip pat ugdytojų, kurie dirba nuotoliniu būdu, intencijomis. „Šiandien norėčiau paprašyti melstis už visus tuos, kurie dirba žiniasklaidoje, kurie komunikuoja, kad žmonės neliktų visiškai izoliuoti. Taip pat už vaikų ugdymą, kuris padeda ištverti šį karantino laiką“, – sakė popiežius Pranciškus.

Homilijoje popiežius komentavo dienos skaitinį iš Evangelijos pagal Joną (Jn 8, 21–42), kuris pasakojo apie įnirtingą ginčą su fariziejais, apie tai, ką reiškia tiesa, laisvė ir mokinystė.

Anot popiežiaus, Evangelijos pagal Joną aštuntasis skyrius ypatingai kalba apie mūsų tapatybę. Jonas mums pasakoja apie kivirčą su fariziejais ir Rašto aiškintojais, kad suprastume savo tapatybę, Jėzaus tapatybę ir Rašto aiškintojų tapatybę. Jėzus juos įspraudžia į kampą, parodo jų prieštaravimus. O jie galiausiai nesugeba nieko kito, kaip tik plūstis: tai vienas iš liūdniausių puslapių. Tai piktžodžiavimas, jie plūsta Dievo Motiną.

Jį įtikėjusiems žydams Jėzus pataria: „jei laikysitės mano mokymo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai. Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“. Čia matome žodį, kuris yra brangus Viešpačiui ir kuris yra pakartojamas daug kartų: laikytis arba, dar tiksliau, likti jame. „Likite manyje“. Likti Viešpatyje. Jis nesako: „gerai mokykitės, išmokite gerai argumentuoti“. Tai savaime suprantama. Viešpats nurodo svarbiausią dalyką, be kurio mums iškiltų didžiausia grėsmė, – likti, laikytis.

Tie, kurie laikosi Jėzaus žodžio ir kurie lieka jame, tie turi krikščionišką tapatybę: „būsite mano mokiniai“. Krikščioniška tapatybė nėra popieriaus lapas, ant kurio užrašyta – „Aš esu krikščionis“. Krikščioniška tapatybė yra mokinystė. Jeigu tu lieki Viešpatyje, jo žodyje, Viešpaties gyvenime – esi jo mokinys. Kitu atveju esi tas, kuris jaučia simpatiją doktrinai, kuris žavisi Jėzumi kaip žmogumi, galbūt daro daug gerų darbų, praktikuoja teisingas vertybes, tačiau ne tai, o mokinystė yra tikroji krikščionio tapatybė.

Mokinystė mums suteikia laisvę: mokinys yra laisvas žmogus, nes lieka Viešpatyje. Tai reiškia laisvai paklusti Šventajai Dvasiai. Kadangi mokinys leidžiasi jos vedamas, jis visada yra tradicijos ir naujovės žmogus, laisvas žmogus. Jo niekada nepavergia ideologijos, taip pat tos, kurios gali atsirasti krikščionybės viduje. Tai Šventoji Dvasia mus įkvepia likti Viešpatyje.

Prašau Viešpaties išminties likti jame ir pažinti Dvasios artumą: Šventosios Dvasios, kuri dovanoja laisvę. Tai yra patepimas. Kas lieka Viešpatyje, tas yra jo mokinys. O mokinys yra pateptasis, Šventosios Dvasios pateptasis. Jis gavo Dvasios patepimą ir jį perduoda. Tai Viešpaties parodytas laisvės ir gyvenimo kelias. Mokinystė yra patepimas, kurį gauna tie, kurie lieka Viešpatyje.

Kaip įprasta, šventųjų Mišių metu popiežius Pranciškus pakvietė priimti dvasinę Komuniją. Mišias Šventasis Tėvas užbaigė trumpa adoracija ir eucharistiniu palaiminimu. (RK / Vatican News)

Popiežius Pranciškus       2020-04-1 13:57

Sunkiu laikotarpiu pasikliaukime Dievo gailestingumu.
Popiežius trečiadienį pratęsė katechezių ciklą apie Palaiminimus, šį kartą apmąstymas buvo skirtas Jėzaus mokymui apie tyraširdžius. Šventasis Tėvas pasveikino ypač tuos tikinčiuosius, kurie planavo, bet dėl koronaviruso pandemijos negalėjo dalyvauti bendrojoje audiencijoje, dėkojo jaunimui už sveikinimo laiškus, drąsino neprarasti vilties, pasitikėti Jėzumi sunkiais laikais, pasikliauti Dievo gailestingumu, priminė balandžio 2 dieną sukankančias penkioliktąsias šv. Jono Pauliaus II mirties metines, sukalbėjo „Tėve mūsų“ maldą ir suteikė palaiminimą.

„Mielas jaunime, nors jūsų piligrimystė į Romą tiktai virtuali, tačiau vis tiek jaučiu jūsų džiugų ir triukšmingą dalyvavimą, kurį konkrečiai išreiškėte daugybėje man pasiųstų sveikinimo laiškų. Atsiuntėte daug gražių laiškų, labai dėkoju. Dėkoju už šią vienybę. Neužmirškite melstis už mane. Dėkoju ir drąsinu visuomet ištikimai ir entuziastingai išgyventi tikėjimą, neprarasti vilties Jėzumi. Jis yra mūsų ištikimas bičiulis, pripildantis gyvenimą džiaugsmo taip pat sunkiais momentais.“

Pasveikinęs jaunimą, ligonius ir jaunavedžius, popiežius linkėjo, kad likusi paskutinė gavėnios dalis paskatintų gerai pasirengti Velykų šventimui, kiekvienam leistų patirti glaudesnį artumą su Kristumi, drąsino, pasikliauti Dievo gailestingumu ir šv. Jono Pauliaus II užtarimu. 

„Šiuo išbandymų laikotarpiu kontempliuokime nukryžiuoto ir dėl mūsų mirusio Viešpaties veidą, idant jo Kryžiuje, per kurį jis nugalėjo bet kokį blogį, atpažintume tikrosios vilties ir tikrojo džiaugsmo šaltinį.“ (SAK / Vatican News)

Patiko       2020-04-1 11:59

kun. Povilo Narijausko homilija tiesioginėje transliacijoje iš Gailestingumo koplyčios. Pasirodo žydai fariziejai būdami uolūs įstatymo vykdytojai nesugebėjo patys gyventi tiesoje. Tad jiems Jėzaus skelbiama tiesa užklupo nepasiruošusius,  jiems ji buvo per didelė,  per stipri ir jie, paprasčiausiai, jos nesugebėjo “pakelti”. Tokią tiesą jie ne tik atmetė, bet nusprendė nužudyti.

Lukas Ambraziejus SJ       2020-04-1 10:27

Dienos impulsas.
Atstovavimas.

Daugeliu atžvilgių mūsų gyvenimai paskutinėmis savaitėmis supanašėjo. Nesvarbu, ar užimi aukštas pareigas pripažintoje įmonėje, ar esi sunkiai besiverčiantis (-i) muzikantas (-ė), – visi esame užsidarę savo namuose. Mūsų visuomenę skaldantys pajamų, išsilavinimo ir gyvenimo būdo skirtumai šiomis nepaprastomis sąlygomis didele dalimi dingo ir užleido vietą išorinių gyvenimo sąlygų vienodumui. Dabar, labiau nei bet kada anksčiau, pasidarė aišku, kad visi vienaip ar kitaip sėdime toje pačioje valtyje. Dėl to esame vienas už kitą atsakingi.

Vis dėlto kas nors galėtų pasakyti, kad čia yra ir išimčių. Pirmiausia, tai – žmonės, dirbantys kritinės infrastruktūros srityse. O taip pat ir kunigai bei vienuoliai (-ės). Šiomis savaitėmis, kai Dievo tauta negali tiesiogiai naudotis sakramentais, kunigai ir vienuoliai (-ės) kasdien švenčia privačias šv. Mišias ir priima Komuniją. Ar tai nėra atsiskyrimas nuo realybės, kurioje turi gyventi pasauliečiai – tie žmonės, kurie iš tiesų sudaro Bažnyčią?

Šiomis dienomis galėtume prisiminti svarbią Katalikų Bažnyčios doktrinos dalį – atstovavimą. Visos krikščionybės centre yra Jėzaus Kristaus atpirkimo darbas, kuriuo jis prisiėmė visas žmonijos nuodėmes – dideles ir mažas – ir už jas sumokėjo savo gyvybe. Taip Jėzus tapo žmonijos atstovu ir užtarėju prieš Dievą (žr. 2 Kor 5, 21 ir Rom 8, 34). Lygiai taip pat jis pašaukė ir savo mokinius būti jo atstovais ir eiti skelbti Gerąją Naujieną visame pasaulyje.

Ta pati krikščionybės tradicija dabar tęsiama namų koplyčiose ir tuščiose Bažnyčiose. Jose aukojamos Mišios yra aukojamos dėl kiekvieno ir kiekvienos, kurie jose dalyvauti negali. Komunija, kurią kunigai ir vienuoliai (-ės) priima, yra priimama meldžiant ištvermės ir meilės visiems, padedantiems kovoti su mus ištikusia pandemija ir prašant Dievo paguodos visiems, vienaip ar kitaip nuo jos kenčiantiems. Dievo malonė plaukia iš tų mažų kambarėlių į kiekvieną Dievo artumo išsiilgusią širdį. Visi esame toje pačioje valtyje ir dalijamės ta pačia atskirtumo našta. Bet svarbiausia yra tai, kad toje pačioje valtyje su mumis yra ir pirmasis visos žmonijos atstovas – Jėzus Kristus.

Kokią malonę, skirtą pavargusių ir nusiminusių žmonių paguodai, Jis šiandien dovanoja Jums?

Popiežius Pranciškus       2020-04-1 7:34

Meldėsi už tuos, kas neturi namų
Antradienio rytą aukodamas Mišias Šv. Mortos namų koplyčioje popiežius prašė atsiminti namų neturinčius, gatvėse gyvenančius žmones, kuriems dabartinis pandemijos metas ypatingai sunkus. Mišių homilijoje Šventasis Tėvas ragino kontempliuoti Jėzų, kuris ant kryžiaus sunaikino mūsų nuodėmes.

„Melskimės už tuos, kurie neturi pastovaus būsto. Šiandien reikalaujama, kad visi pasiliktų namuose, o jie juk neturi namų. Visi žmonės, visuomenė temato jų sunkumus ir jiems tepadeda, Bažnyčia juos tepriima.“

Antradienio Mišių Evangelijoje Jėzus kalba apie jo laukiančią mirtį ant kryžiaus. Ir šios dienos pirmajame skaitinyje iš Skaičių knygos matome pranašišką nukryžiavimo simbolį – dykumoje ant stulpo iškeltą iš vario pagamintą gyvatę, sakė popiežius homilijoje.

Gyvatė – nelabai mielas gyvūnas. Ji mums siejasi su blogiu. Šventajame Rašte šio gyvūno simbolis naudojamas kalbant apie tai, kaip velnias atnešė į pasaulį nuodėmę. Apreiškimo Jonui knygoje velnias vadinamas „senąja gyvate“, kuri puola, nuodija, naikina, žudo.

Tai ir nutiko Izraelio tautai dykumoje. Žmonės pavargo, nesugebėjo toliau keliauti, sukilo prieš Mozę. „Kodėl gi mus išvedei iš Egipto? Argi tam, kad mirtume dykumoje?“ Matydamas tokį nedėkingumą Viešpats prarado kantrybę ir supyko. Pasiuntė nuodingas gyvates ir, kaip sakoma Šventajame Rašte, daug izraelitų mirė nuo gyvačių įkandimų. Tačiau Mozė ėmė maldauti pasigailėjimo ir Dievas jam tarė: „Padirbink gyvatę ir iškelk ją ant stulpo! Kiekvienas, kas įgeltas į ją pažiūrės, liks gyvas“.

Kai galvoju apie šią sceną, sakė popiežius, kyla klausimas: argi tai ne stabmeldystė? Gyvatė – stabas. Kas į ją pažiūri, pasveiksta. Iš tiesų, sunku suprasti. Tačiau turime atsiminti, kad šis ženklas – tai to, kas turi įvykti, pranašystė. „Kai žmogaus sūnų būsite aukštai iškėlę, – suprasite, kad Aš Esu ir kad nieko nedarau iš savęs“, – sako Jėzus šios dienos Evangelijoje. Jėzus bus iškeltas ant kryžiaus. Jis bus iškeltas, kaip anos pranašystės gyvatė, kad kiekvienas, kas pakels į jį akis, būtų išgelbėtas. Šios pranašystės branduolys – tai, kad Jėzus dėl mūsų tapo nuodėme. Jis prisiėmė visas mūsų nuodėmes ir jas sunaikino, pats save sunaikindamas ant kryžiaus. Nelengva tai suprasti, sakė popiežius. Samprotavimai niekur nenuves. Reikia kontempliuoti, melstis, dėkoti. (JM / VaticanNews)

Mąstymas       2020-04-1 4:59

Prašyti tiesos meilės ir išlaisvinimo nuo netvarkingų prisirišimų

Įsiklausysiu į Jėzaus pokalbį su žydais. Jie turi apsispręsti ar nori būti tikrais Jo mokiniais. Jais gali tapti tik tada, jei laikysis Jėzaus mokslo.

*

Prisiartinsiu prie Jėzaus ir Jo akivaizdoje paklausiu apie savo gyvenimą ir pašaukimą. Ant kokio mokymo, kokių vertybių pamato statau savo gyvenimą?

*

Jėzus užtikrina mane: jeigu ištikimai Jo laikysiuosi, pažinsiu tiesą. Paklausiu apie savo ryšį su Dievu ir pačiu savimi. Ar galiu stoti prieš Dievą ir save visiškoje tiesoje? Ar ko nors nenutyliu?

*

Jėzus patikina mane: jeigu atsiversiu tiesai, patirsiu tikrą laisvę. „Įeisiu“ į save ir atkreipsiu dėmesį į savo širdies būseną. Kas leidžia man jaustis laisvam, o kas varžo mano širdį?

*

Žydai supyksta, kai Jėzus parodo, kad nuodėmė atima laisvę. Ar sugebu pripažinti tą nuodėmę, kuri labiausiai mane pavergia – daro nelaisvą? Kokia tai nuodėmė? Ar pasakiau ją Jėzui Sutaikinimo sakramente?

*

Jėzus atskleidžia klastingus žydų ketinimus. Jie nori nužudyti Jėzų, kadangi Jis sako tiesą, o jie nenori laikytis Jo mokslo. Kaip aš priimu įkvėpimus, „pajudinimus“, kurie atskleidžia tiesą apie mano gyvenimą?

*

Jėzus aiškiai leidžia man suprasti, kad tikrasis tikėjimas yra patikrinamas per santykį su Juo. Karštoje maldoje priglusiu prie Jėzaus ir kartosiu: „Jėzau, apvalyk mane nuo veidmainystės ir netiesos, padaryk mane tikru savo mokiniu!“
Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-04-1 4:58

Komentaro autorius – kun. Vytautas Brilius

Dievas yra meilė, o meilė skatina būti kartu. Danielius mylėjo Dievą, todėl nenorėjo nuo jo pasitraukti išduodamas. O Dievas mylėjo Danielių, todėl apsaugojo jį nuo ugnies pražūties. Danieliui Dievo reikėjo labiau nei žemiškojo gyvenimo, todėl ir jo žemiškasis gyvenimas buvo išsaugotas.

Dievo meilė nėra vien jo malonių troškimas, bet buvimas kartu. Mūsų bendrystės su Dievu ženklai – maldos, šventovės, piligriminės kelionės ir sakramentalijos –  rodo ir skatina vidinę, dvasinę bendrystę. Tačiau joks ženklas nėra pati tikrovė ir jos nepakeičia. Todėl Jėzus ir atmeta žydų pasiteisinimus, kad jie yra tikrieji Abraomo, Mozės, pranašų ir karalių vaikai, paveldėję Dievo artumo teisę. Teisę į Dievo artumą jie turi, bet ne todėl, kad yra kažkieno palikuonys, o kad gali pažinti Dievo dvasią ir ja gyventi, kad gali savo mintimis ir širdimis būti su Dievu kartu.

Atkreipkime dėmesį, kad Jėzus kalbėjo „įtikėjusiems jį“ žydams, todėl ir patys, būdami uolūs tikintieji, turėtume nuolat tikrinti savo intencijas, ar nuoširdžiai ir atvirai siekiame tikrosios vidinės vienybės su Dievu.
Bernardinai.lt

V Gavėnios trečiadienio Evangelija       2020-04-1 4:56

(plg. Lk 8, 15)

  Palaiminti, kurie išsaugo Dievo žodį geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu.

Evangelija (Jn 8, 31–42)

  Jėzus kalbėjo įtikėjusiems jį žydams: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“.
  Jie atsakė: „Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome. Kaipgi tu sakai: ‘Tapsite laisvi’?“
  Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas. Bet vergas neamžinai namuose lieka, tik sūnus lieka ten amžiams. Jei tad Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi. Aš žinau, kad jūs Abraomo vaikai. Bet jūs norite mane nužudyti, nes mano žodis neranda atgarsio jumyse. Aš kalbu, ką esu matęs pas Tėvą. O jūs darote, ką girdėjote iš savojo tėvo“.
  Jie atsikirto: „Mūsų tėvas Abraomas!“
Bet Jėzus tęsė toliau: „Jei jūs būtumėte Abraomo vaikai, darytumėte jo darbus. Deja, jūs norite nužudyti mane – žmogų, kuris kalbėjo jums tiesą, girdėtą iš Dievo. Šitaip Abraomas nedarė! Jūs darote savojo tėvo darbus“.
  Jie atšovė: „Mes nesame pavainikiai ir turime vieną Tėvą – Dievą“.
  O Jėzus kalbėjo toliau: „Jei Dievas būtų jūsų Tėvas, jūs mylėtumėte mane, nes aš iš Dievo išėjau ir čion atėjau. Aš gi ne savo valia esu atėjęs, bet jis yra mane siuntęs“
Kataliaki.lt

V Gavėnios trečiadienio Dievo Žodžio       2020-04-1 4:55

Psalmė (Dan 3, 52–56)

P. – Garbė ir šlovė Tau per amžius!

  Garbė tau, Viešpatie, mūsų protėvių Dieve,
  garbė ir šlovė tavo šventajam vardui. – P.

  Garbė tau, Viešpatie, garbingoj šventovėj! – P.

  Garbė tau, Viešpatie, karališkam soste! – P.

  Garbė tau, Viešpatie, dangaus ir žemės Valdove! – P.

  Garbė tau, Viešpatie, dangaus aukštybėse! – P.

V Gavėnios trečiadienio Dievo Žodžio       2020-04-1 4:54

Skaitinys (Dan 3, 14–20. 49–50. 91–92. 95)

  Nebukadnecaras klausė: „Šadrachai, Mešachai ir Abed Negai, ar tai tiesa, kad jūs negarbinate mano dievų ir nenusilenkiate mano pastatytajai auksinei statulai? Tad, jeigu jūs pasiruošę, kai tik išgirsite ragų, švilpynių ir citrų, arfų, liutnių ir dūdų, ir visų kitų instrumentų skambesį, tuoj pat parpulti ant žemės ir pagarbinti mano padirbintą statulą, tai bus gerai. O jeigu jos nepagerbsite, – tą pačią valandą jūs būsite įmesti į liepsnojančią krosnį. Ir koks gi Dievas tada begalės jus išgelbėti iš mano rankų?“
  Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas atšovė karaliui Nebukadnecarui: „Nėra mums reikalo tau atsakyti. Jeigu iš viso kas nors mus išgelbėti gali, tai mūsų Dievas, kurį mes garbiname; taipogi iš degančios krosnies ir tavo, karaliau, rankų jis gali mus išgelbėti. O jeigu jis to nedarys, tai taip ir žinok, karaliau: vis vien mes negarbinsime tavo dievų ir nenusilenksime tavo pastatytajai statulai!“
  Tada Nebukadnecaras įtūžo, jo veidas išvypo iš pykčio ant Šadracho, Mešacho ir Abed Nego. Jis liepė įkūrenti krosnį septyniskart kaitriau negu paprastai. Keletui stipriausių savo kariuomenės vyrų įsakė surišti Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą ir įmesti į degančią krosnį.
  Tačiau tuo metu į krosnį buvo nusileidęs Viešpaties angelas. Jis blaškė iš krosnies liepsnas ir darė jos vidų tokį, lyg dvelktų gaivinantis vėjas. Ugnis jų visiškai nelietė; ji nieko jiems nekenkė, jų neapsunkino.
  Karalius Nebukadnecaras išsigandęs pašoko ir klausė savo tarėjus: „Argi ne tris vyriškius mes surišę įmetėme į ugnį?“ Tie atsakė karaliui: „Taip, karaliau!“ Šis atsikirto: „Bet štai aš matau keturis vyrus laisvai ugnyje vaikštinėjant. Jie sveikutėliai, o tas ketvirtasis atrodo panašus į dievaitį“.
  Tada Nebukadnecaras sušuko: „Šlovė Šadracho, Mešacho ir Abed Nego Dievui! Jis pasiuntė angelą ir išgelbėjo savo tarnus, kurie, pasitikėdami juo, ryžosi verčiau nepaisyti karaliaus įsakymo ir paaukoti savo gyvybę, negu pagarbinti kažkokį kitą, ne savąjį dievą ir jam nusilenkti“.

Kun. Aldonas Gudaitis SJ       2020-03-31 9:51

Manau, sutiksite, kad šis laikas dovanoja mums naujų patirčių, kurių dar gyvenime neturėjome… Kartais galbūt net nežinome, nesuprantame, kaip elgtis, ieškome įvairių būdų, kaip laiką, kurio staiga atsirado daug, praleisti? Kai kurie iš mūsų tvarkome namus, prisikaupusius reikalingų ar nereikalingų daiktų, tikriname stalčius, popierius ir kiek daug dalykų atrandame, kuriuos reikia išmesti. Turbūt daugelis šeimoje atradome laiko su vaikais žaisti stalo žaidimus. Manau, kad kyla ir noras tvarkyti požiūrį į gyvenimą, suprasti, kas svarbu, kas ne taip svarbu, nes šis laikas duoda minčių ir vidiniam svarstymui apie tai, kaip gyvename, apie santykius su kitais ir su Dievu.

Vakar prieš šv. Mišias sėdėjau vienas koplyčios tyloje ir prisiminiau, kad Viešpats, kalbėdamas apie dangų, sakė, jog danguje būsime laimingi tuo, kad regėsime Dievą veidas veidan! Pamąsčiau, kad šiuo metu mes esame apriboti artumo, šv. Mišiose negalime paduoti vienas kitam rankos linkėdami ramybės, gatvėje ar kitur sutikę mums brangų žmogų negalime jo apkabinti. Per laidotuves negalime apkabinimu pareikšti užuojautos, o veidas po apsaugine kauke negali išreikšti paguodos. Ir tuomet į galvą vėl ateina tas dangaus vaizdinys, kad ten jau niekas netrukdys, joks virusas nekliudys Dievui mūsų apkabinti. Mūsų prigimtyje esantis troškimas būti mylimam ir mylėti amžinybėje išsipildys iki galo. Tegul tai visiems, o ypač šiomis dienomis mirštantiems, būna sustiprinimas ir paguoda.
Jėzuitai

Mąstymas       2020-03-31 4:52

Prašyti malonės gerai išgyventi Didžiosios savaitės slėpinius

Jėzus žino, kad artinasi Jo kančios ir mirties laikas. Kontempliuosiu Jo susirūpinimą dėl manęs, kad aš neiššvaistyčiau, neprarasčiau malonės laiko. Įsiklausysiu į Jėzaus kalbą. Jis duoda man Žodį, kuris paruoš mane vaisingam Didžiosios Savaitės išgyvenimui.

*

„Aš pasitrauksiu, o jūs ieškosite manęs“. Jėzus paruošia mane savo išėjimui. Jis visada aplenkia mane savo malone. Jis eina numirti už mane, kad aš turėčiau jėgų sekti Juo iki galo.

*

„Jeigu jūs netikėsite, kad Aš Esu, numirsite savo nuodėmėje“. Apaštalui Jonui „įtikėti“ reiškia priglusti, būti glaudžiame ryšyje su Jėzumi. Jėzus pasiima ant savęs nuodėmes, kurios buvo sunaikinę mano ryšį su Juo. Iš mano pusės yra reikalingas tikėjimas Jėzaus meile ir jos priėmimas.

*

„Jūs esate iš pažemių, o aš esu iš aukštybės“. Man reikia Jėzaus Žodžio, kad galėčiau suprasti savo gyvenimo istoriją. Iš Nukryžiuotojo perspektyvos mano istorija yra išganyta. Man reikalingas Jėzaus žvilgsnis, kad galėčiau tai pamatyti ir suprasti. Reikia priglusti prie Jo širdies, kad galėčiau tuo patikėti.

*

„Tas, kuris mane pasiuntė...“. Jėzus kreipia mano žvilgsnį į Tėvą. Visa, ką Jėzus padarys dėl manęs Didžiojoje Savaitėje, kalbės man apie didžią Tėvo meilę.  Tėvas taip labai mane pamilo, kad atidavė už mane savo vienatinį Sūnų.

*

„Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, suprasite, kad Aš Esu“.  Ant kryžiaus Dievas apsireiškia gražiausiu savo vardu. Dažniau kontempliuosiu Nukryžiuotąjį ir prašysiu Jo, kad savo meile perkeistų mane.

*

Prisiartinsiu prie Jėzaus ir priglusiu prie Jo širdies.

Maldos metu kartosiu:

„Uždek mano širdį savąja meile“.
Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-03-31 4:51

Komentaro autorius – kun. Vytautas Brilius

Kiekvienos atskiros nuodėmės, o juo labiau – žmogaus visiško nusigręžimo nuo Dievo šaknis yra netikėjimas. Netikėjimas tuo, kad Dievas, kuris nuolat beldžiasi į tavo širdį ir nori, kad dalintumeisi su juo gyvenimu, tave iš tikrųjų myli. Tačiau atrodo, kad Dievas reikalauja kažko per sunkaus, nemalonaus, kas naikina tavo gyvenimą. Dievas puikiai pažįsta žmogų ir jo mintis, todėl kartais labai drastiškais būdais apreiškia, kad juo galima pasitikėti net ir tada, kai atrodo, jog pasitikėti tikrai negalima.

Priimdamas (gal atsižveldamas?) Abraomo tikėjimą, Dievas apreiškė, kad net vienintelio sūnaus atsisakymas užtikrina nesuskaičiuojamų palikuonių palaimą. Žmonėms dykumoje mirštant nuo gyvačių įkandimų, Dievas būtent gyvatės atvaizdą padarė gyvybės ženklu, į kurį pažvelgę žmonės išgyvendavo. Dievo Sūnaus pažeminimas ir mirtis tapo jo išaukštinimu, išganymu ir garbe visiems, kurie jį tiki.

Jėzus skelbia, kad bus išgelbėti visi, kurie jį tiki, kas neprisiriša vien prie kasdienio gyvenimo, bet kelia žvilgsnį į aukštybes, ten rasdami tikėjimą, kad Dievas juos tikrai myli, o toks tikėjimas panaikina nuodėmes ir iškelia į garbę.
Bernardinai.lt

V Gavėnios antradienio Evangelija       2020-03-31 4:50

Sėkla – tai Dievo žodis, sėjėjas – Kristus. Kas jį susiranda, bus gyvas per amžius.

Evangelija (Jn 8, 21–30)

  Jėzus kalbėjo fariziejams:
  „Jau greit aš pasitrauksiu, o jūs ieškosite manęs ir numirsite su savo nuodėme. Kur aš einu, jūs negalite nueiti“.
  Tada žydai ėmė klausinėti: „Nejaugi jis ketina nusižudyti, kad sako: „Kur aš einu, jūs negalite nueiti?“
  Jėzus atsakė: „Jūs esate iš pažemių, o aš esu iš aukštybės. Jūs – iš šio pasaulio, o aš – ne iš šio pasaulio. Dėl to aš jums sakiau, kad jūs numirsite su savo nuodėmėmis. Tikrai! Jeigu jūs netikėsite, kad Aš Esu, – jūs numirsite su savo nuodėmėmis“.
  Tuomet jie paklausė: „Kas gi toks esi?“
  Jėzus atsakė: „Kaip tik tas, ką aš jums sakau! – Daugel turėčiau apie jus kalbėti ir smerkti, bet tiesakalbis yra mano Siuntėjas, ir aš skelbiu pasauliui, ką iš jo girdėjau“. Tačiau jie nesuprato, kad jis kalbėjo jiems apie tėvą.
  Jėzus tęsė: „Kai žmogaus sūnų būsite aukštai iškėlę, – suprasite, kad Aš Esu ir kad nieko nedarau iš savęs, bet skelbiu vien tai, ko mane Tėvas išmokė. Mano Siuntėjas yra su manimi; jis nepaliko manęs vieno, nes visuomet darau, kas jam patinka“.
  Taip jam kalbant, daugelis įtikėjo jį.
Katalikai.lt

V Gavėnios antradienio Dievo Žodžio       2020-03-31 4:48

Psalmė (Ps 101, 2–3. 16–21)

P.  – Viešpatie, išgirsk mano maldą, mano šauksmas tave tepasiekia.

  Viešpatie, išgirsk mano maldą,
  mano šauksmas tave tepasiekia.
  Tu nebeslėpk nuo manęs savo veido.
  Mano sielvarto dieną
  atkreipk savo ausį.
  Skubiai išklausyki,
  kai į tave aš šaukiuosi. – P.

  Gerbs tavo, Viešpatie, vardą pagonys,
  tavo didybę – pasaulio valdovai,
  kai atstatys Viešpats Jeruzalės miestą
  ir su didžia šlove pasirodys.
  Vargšų maldų jis klausysis,
  jų prašymų jis nepaniekins. – P.

  Bus parašyta ateinančiai kartai,
  ir nauji žmonės Viešpatį garbins:
  „Pažvelgė Viešpats iš aukštojo sosto,
  pažiūrėjo iš dangaus žemėn.
  Aimanas išgirdo belaisvių,
  pasmerktus mirt išvadavo“. – P.

V Gavėnios antradienio Dievo Žodžio       2020-03-31 4:48

Skaitinys (Sk 21, 4–9)

  Palikę Horo kalną, izraelitai patraukė link Meldų jūros, norėdami aplenkti Edomo kraštą. Kelionėje žmonės nustojo nuotaikos ir priekaištavo Dievui ir Mozei: „Kam gi mus išvedei iš Egipto? Kad tyruose mirtume? Duonos nėra, vandens nėra. Nuo lengvo tavo valgio mus ima šleikštumas!“
  Ir pasiuntė Viešpats į tautą nuodingų gyvačių. Jos kąsdavo žmones, ir daug Izraelyje mirė. Tad ėjo žmonės pas Mozę ir sakė: „Mes nusidėjome, nes priekaištavome Dievui ir tau. Pasimelsk, kad Viešpats atimtų gyvates nuo mūsų!“ Ir Mozė meldė už tautą.
  Viešpats atsiliepė Mozei: „Padirbink gyvatę ir iškelk ją ant stulpo! Kiekvienas, kas įgeltas į ją pažiūrės, liks gyvas“.
  Tad Mozė padirbo iš vario gyvatę ir iškėlė ant stulpo. Kai žmogų įkąsdavo gyvatė, tas žvelgdavo į varinę gyvatę ir likdavo gyvas.

LVK informacija       2020-03-30 18:55

Lietuvos vyskupai paragino antradienį melstis už pandemijos aukas Italijoje
Antradienį 13 val. skambant katedrų varpams Lietuvos žmonės kviečiami jungtis į maldą už mirusius nuo Covid-19 ligos Italijoje ir gedinčius jų artimuosius.

Kovo 31 d. 12 val. Italijos laiku visus nuo koronaviruso mirusius italus pagerbti tylos minute pasiūlė pandemijos labiausiai paliestos Italijos Bergamo provincijos pirmininkas Gianfranco Gaforelli. Iniciatyvą palaikė ir daug kitų savivaldybių, o Italijos ministro pirmininko padėjėjas Riccardo Fraccaro pasiūlė kovo 31 d. nuleisti valstybines vėliavas prie visuomeninių pastatų iki pusės stiebo.

„Solidarizuodamiesi su broliais italais, prisiminsime visus nuo Covid-19 mirusiuosius bei jų artimuosius. Vyskupijų katedrose 13 val. Lietuvos laiku tris minutes skambės varpai, kviesdami žmones į maldą už Covid-19 pandemijos Italijoje aukas. Ši malda tebus mūsų solidarumo su broliais ir seserimis Italijoje išraiška. Antradienį 13 val. tikintieji kviečiami ne tik prisiminti koronaviruso aukas, bet ir melsti stiprybės jų gyviems likusiems artimiesiems, kurie net neturėjo galimybės ištarti sudie savo artimiausiems žmonėms“, – sakė Lietuvos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius kun. Kęstutis Smilgevičius.

Italijos tricolore – žalia-balta-raudona – spalvomis Vilniuje bus apšviesta Prezidentūra, Katedros varpinė ir Trys Kryžiai.

Lietuvos vyskupų konferencijos informacija

Popiežius Pranciškus       2020-03-30 18:53

Pirmadienio rytą aukodamas Mišias Šv. Mortos namų koplyčioje popiežius Pranciškus meldėsi ir visus prašė kartu su juo melstis, kad įveiktume šiomis dienomis mus prislėgusią baimę, kad padėtume kitiems epidemijos išgąsdintiems žmonėms.

„Šiandien melskimės už tuos žmones, kurie pandemijos išgąsdinti, nesugeba reaguoti. Viešpats jiems tepadeda atsikelti, reaguoti visos visuomenės, visos bendruomenės labui.“

Pirmadienio Mišių skaitiniai kalba apie dvi moteris – neteisingai apkaltintą Zuzaną ir pas Jėzų atvestą svetimautoją. Zuzana, apie kurią kalbama pirmajame skaitinyje iš Danieliaus knygos, tapo sugedusių teisėjų auka, tačiau ji sulaukia Dievo teisingumo – moteris išteisinama, o jos kaltininkai nubaudžiami. Evangelistas Jonas pasakoja apie moterį, kurią, sugautą svetimaujant, fariziejai ir Rašto aiškintojai atvedė pas Jėzų, norėdami jį įtraukti į teisinės kazuistikos pinkles. Nusidėjėlė sulaukia Jėzaus gailestingumo, o veidmainiai sugėdinti pasitraukia. Šias dvi pirmadienio Žodžio liturgijos scenas vainikuoja atliepiamosios psalmės žodžiai: „Mane Viešpats gano, man nieko nestinga. Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja, leidžia man atilsėti paversmy; manąją sielą gaivina.“

Pasak popiežiaus, būtent tai, apie ką gieda psalmės autorius – Dievo gerumą ir globą – patyrė šios dienos Mišių skaitiniuose minimos moterys. Viena – neteisingai apkaltina nekalta moteris, kita – nusidėjėlė. Nekaltoji ir nusidėjėlė. Kažkuris iš Bažnyčios tėvų šiose moteryse įžvelgė Bažnyčią, kuri pati yra šventa, bet jos vaikai – nusidėjėliai.

Abi moterys buvo patekusios į beviltiškas situacijas. Šios dienos skaitiniuose matome ir dvi žmonių grupes – šventyklos ir įstatymo tarnus, teisėjus ir Rašto aiškintojus. Jie nebuvo kunigai, tačiau jų tarnystė buvo susijusi su religija, jie buvo atsakingi už Dievo įstatymų mokymą ir vykdymą. Pirmieji – Zuzanos kaltintojai – buvo sugedę, korumpuoti teisėjai. Antrieji – atvedusieji pas Jėzų nusidėjėlę – buvo klastingi veidmainiai. Ir šios dvi moterys, patekusios į sugedusių žmonių ir veidmainių nagus, buvo atsidūrusios padėtyje be išeities. Abi, psalmės žodžiais tariant, „keliavo slėniu tamsiuoju“. Ir vienai, ir kitai nebuvo likę nieko kito, kaip tik šauktis Dievo, kuris, kaip sako psalmė, net didžiausiuose sunkumuose yra drauge ir duoda drąsą. Ir ką gi Viešpats padaro? Kaip jis pasielgia su visais šiandien liturgijoje girdėtų istorijų dalyviais? Nekaltai apkaltintą moterį išvaduoja, atkuria teisingumą jos atžvilgiu. Nusidėjėlės pasigaili, apdovanoja ją savo gailestingumu. Neteisingus teisėjus Viešpats nubaudžia, o veidmainius fariziejus ir Rašto aiškintojus paragina atsiversti.

Visi mes turime savo gyvenimo istorijas, sakė Pranciškus.  Visi turime nuodėmių. Jei kas jų neatsimena, tai ramiai sau tepagalvoja ir tikrai atsimins. Dėkokime Dievui, jei atsimename savo nuodėmes, nes kas jų neatsimena – tas sugedęs. Kelkime akis į Viešpatį, kuris yra teisingas ir gailestingas. Nesigėdykime būti Bažnyčia, nesigėdykime būti bendruomene, kurią sudaro nusidėjėliai žmonės. Bažnyčia yra visų motina. Žiūrėkime į Jėzų, atsiminkime, kaip jis elgiasi, kai pas jį ateina nusidėjėlis žmogus. Pasitikėkime gailestingumu, nes, kaip skelbia psalmės autorius, Viešpats „veda mane teisingais takais savo garbei. Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu, aš nebijosiu, nes tu drauge būsi. Tavo lazda vėzdas galingas, drąsą man duoda.“ (JM / VaticanNews)

Mąstymas       2020-03-30 5:00

Prašyti paprastos ir atviros širdies susitikimuose su Jėzumi

Įsikarščiavę kaltintojai atvedė pas Jėzų nusidėjėlę. Atsistosiu vidury minios, kad galėčiau įsižiūrėti į išsigandusios ir susigėdusios moters veidą.

*

Toliau kontempliuosiu jautrumo ir švelnumo kupiną Jėzaus veidą. Pagalvosiu, kad Jėzus tokiu pat veidu kasdien žvelgia į mane. Atsistosiu prieš Jį, kaip ta tylinti moteris iš Evangelijos pasakojimo.

*

Į viešą moters kaltinimą Jėzus atsako tylėjimu. Pabandysiu pasinerti į Jėzaus tylą. Jis pažįsta kiekvieną širdį, taip pat ir mano. Stosiu prieš Jį tyloje su visu savo nuodėmingumu, kaip ši svetimautoja. Pagalvosiu, kad Jėzus žvelgia į mane ir pažįsta mane iki gelmių. Atkreipsiu dėmesį į manyje kylančius jausmus ir išsakysiu juos Jėzui.

*

Kaltintojai negalėjo ištverti tyloje, todėl nesiliovė Jo kamantinėti. Tyla yra būtinai reikalinga, kad galėčiau pažinti ir išgirsti tiesą apie save. Ar ieškau tylos? Kaip dažnai stoju tyloje prieš Dievą? Ar nevengiu Jėzaus žvilgsnio?

*

Kontempliuosiu Jėzų, kuris su atleidžiančia meile žvelgia į moterį. Tas žvilgsnis padėjo moteriai pamatyti ir pripažinti savo nuodėmes. Paprašysiu Jėzaus, kad mokytų mane Jo žvilgsniu žvelgti į save – tiesoje ir su meile.

*

„Nė aš tavęs nepasmerksiu…“ Jėzus tuos žodžius taria asmeniškai man. Ar sugebu atleisti sau ir kitiems, taip kaip Jėzus man atleidžia? Ar nepasmerkiu savęs? Paprašysiu Jėzaus, kad mokytų mane priimti save tokį, koks esu.

*

„Eik ir daugiau nebenusidėk“. Pavesiu Jam visą savo gyvenimą, savo dvasinį augimą ir savo kovą su nuodėmėmis. Širdyje kartosiu:

„Jėzau, padėk man išlaikyti tyrą širdį!“ 
Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-03-30 4:59

Komentaro autorius – kun. Vytautas Brilius

Jeigu pripažįstame, kad nuodėmė yra tamsa, tai su ja neįmanoma, o ir nėra prasmės kovoti. Tamsa – tai trūkumas, ko nėra, o ne kažkokia konkreti būtis. Taip pat ir su moraline tamsa – nuodėme. Žmogaus sieloje, kaip ir bendruomenėje, yra šviesos, arba ne, yra dorybė, arba jos nėra, tada viešpatauja nuodėmė.

Atvedusiems moterį, dėl kurios mirties jau niekas neabejojo, Jėzus uždavė klausimą: „Kas iš jūsų be nuodėmės?“ Tai nebuvo „procedūrinis“ klausimas apie tai, kas turi pradėti vykdyti nuosprendį, bet priminimas, kad nė vienas žmogus nespindi visu pagal Dievo paveikslą sukurtos prigimties grožiu. Jėzus nesmerkia žmonių noro gyventi šviesesnėje visuomenėje, bet nurodo, kad verta kiekvienam susirūpinti savo siela ir bendram gyvenimui suteikti daugiau šviesos.

Moteriai Jėzus pasakė eiti ir daugiau nenusidėti. Net ir nusidėjusi ji nenustojo būti Dievo dukra, niekas nepanaikino jos pašaukimo ir Dievo siuntimo nešti į gyvenimą šviesą. Ten, kur buvo tamsa, galima įžiebti šviesą, kol žmogus pasilieka gyvenime. Prisimename Dievo mums duotą galimybę bei pašaukimą ir džiaugiamės, kad paklydę tamsybėse galime grįžti ir vėl nešti šviesą.
Bernardinai.lt

V Gavėnios pirmadienio Evangelija       2020-03-30 4:57

(Ez 33, 11)

  Noriu ne bedievio mirties, – sako Viešpats, – bet kad jis atsiverstų ir būtų gyvas.

************************

A ir B metais: Evangelija (Jn 8, 1–11)

  Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. Auštant jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė.
  Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atveda moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją žmonių akivaizdoje ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti.
  Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, jie atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų. Galiausiai liko vienas Jėzus ir ten bestovinti moteris.
  Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“
  Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie“.
  Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“.
Katalikai.lt

V Gavėnios pirmadienio Dievo Žodžio        2020-03-30 4:55

Psalmė (Ps 22, 1–6)

P. – Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu aš nebijosiu, nes tu drauge būsi.

  Mane Viešpats gano: man nieko nestinga.
  Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja,
  leidžia man atilsėti paversmy;
  manąją sielą gaivina. – P.

  Veda mane teisingais takais savo garbei.
  Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu,
  aš nebijosiu, nes tu drauge būsi.
  Tavo lazda vėzdas galingas, drąsą man duoda. – P.

  Tu man keli vaišes,
  o priešai sugėdinti žiūri.
  Kvepalais man patepi galvą,
  pili man sklidiną taurę. – P.

  Tavoji malonė ir meilė palydi
  kiekvieną mano gyvenimo dieną.
  Aš Viešpaties būste gyvensiu
  per amžius ilgiausius. – P.

V Gavėnios pirmadienio Dievo Žodžio        2020-03-30 4:54

Skaitinys 1.Gyveno Babilone žmogus, vardu Joakimas. Jis buvo vedęs Zuzaną Hilkijo dukterį; toji buvo labai graži ir dievota. Jos tėvai taipogi buvo teisuoliai ir savo dukrą išauklėjo pagal Mozės įstatymą. Joakimas buvo labai turtingas; prie savo namų turėjo sodą. Pas jį paprastai sueidavo žydai, kadangi jis buvo visų įžymiausias.

—————————————
[  Teisėjais tais metais buvo išrinkti du liaudies seniūnai; jiems buvo galima pritaikyti Viešpaties žodį: „Neteisingumas išėjo iš Babilono - iš seniūnų teisėjų, kurie buvo laikomi tautos vadovais.“ Juodu tolydžio būdavo Joakimo namuose, ir visi, kurie turėdavo teisinę bylą, ateidavo pas juos. Apie vidudienį, žmonėms išsiskirsčius, ateidavo Zuzana pasivaikščioti po vyro sodą. Abudu seniūnai matydavo, kaip ji kasdien ateidavo ir vaikščiodavo; jiedu pajuto jai aistrą. Jų mintys sujuko ir akys apdujo, jiedu nei į dangų bežvelgė, nei apie teisingus sprendimus begalvojo.
  Jiedviem belaukiant patogios progos, Zuzana vieną dieną atėjo, kaip pratusi, į sodą; ją lydėjo dvi merginos, ir ji panūdo išsimaudyti; buvo mat karšta. Ten nieko nebuvo, išskyrus tuodu seniūnus, kurie pasislėpę ją sekė. Ji tarė merginoms: „Atneškite man aliejaus bei tepalų ir užsklęskite sodo vartus, kad galėčiau nusimaudyti!“
  Merginoms nuėjus, abudu seniūnai pakilo, pribėgo prie Zuzanos ir ėmė ją kalbinti: „Sodo vartai uždaryti, ir niekas mūsų nemato; mudviem taip tavęs reikia: patenkink mudviejų norą - pabūk su mudviem! O jei nesutiksi, tai mudu paliudysime, kad buvo su tavim jaunuolis ir dėl to tu paleidai mergaites“.
  Zuzana atsiduso ir tarė: „Esu pakliuvusi į keblią padėtį! Jeigu tatai padarysiu, - man gresia mirtis; jeigu aš to nedarysiu, tada neištrūksiu iš jūsų rankų. Vis dėlto man bus geriau nedaryti šito ir tokiu būdu į jūsų rankas pakliūti, nei Viešpačiui nusidėti.“
  Po to Zuzana taip garsiai suriko, kaip tik įstengė. Įdurmu suriko abu seniūnai, o vienas iš jų, pribėgęs prie sodo vartų juos atidarė.
  Namiškiai išgirdę riksmą sode, atskubėjo pro šonines duris pažiūrėti, kas gi jai atsitiko. Seniūnams davus savo paaiškinimą tarnai labai susigėdo; mat dar niekada ko nors panašaus nebuvo apie Zuzaną kalbėta.
  Kai rytojaus rytą žmonės susirinko pas jos vyrą Joakimą, pasirodė ir abudu seniūnai, turėdami nusikalstamą kėslą pasiekti Zuzanai mirties bausmės. Žmonių akivaizdoje juodu įsakė: „Atveskite Hilkijo dukterį, Joakimo žmoną Zuzaną!“ Tada žmonės nuėjo atvesti. Jinai atėjo lydima savo tėvų, vaikų ir visų giminaičių. Jos artimieji verkė ir visi ją pamatę pravirko.
  Tada atsistoję prieš visą liaudį, uždėjo rankas ant Zuzanos galvos. O ji verkdama žvelgė į dangų, nes josios širdis pasitikėjo Viešpačiu. Seniūnai paskelbė: „Mudviem vieniems vaikštinėjant po sodą, atėjo ši moteris su dviem tarnaitėm. Ji liepė užsklęsti sodo vartus ir paleido tarnaites. Tada priėjo prie jos jaunas vyras, kuris buvo pasislėpęs, ir su ja sanguliavo. Mudu kaip tik pasitaikėme atokiame sodo kampe; bet, pamatę nusikaltimą, atskubėjome prie jų ir matėme juodu sugulus. Vyriškio mes neįstengėme sulaikyti, nes buvo už mus stipresnis; atkėlęs vartus, jis paspruko. O šitą sulaikę paklausėme, kas tas jaunuolis. Bet ji nenorėjo to mudviem išduoti. Visa tai mudu galime patvirtinti!“ Susirinkusieji jais patikėjo, kadangi šie buvo liaudies seniūnai teisėjai, todėl ]

V Gavėnios pirmadienio Dievo Žodžio        2020-03-30 4:54

Skaitinys 2.Zuzaną pasmerkė mirti.
  Tada ji garsiai sušuko: „Amžinasis Dieve! Tu žinai slaptus dalykus; tu visa žinai pirma, negu tai įvyksta. Taipogi žinai, kad juodu neteisėtai prieš mane parodė. Dabar aš turėsiu mirti, bet nieko panašaus nesu padariusi, ką šitie vyrai man primeta!“
  Viešpats išklausė jos šauksmą. Ją vedant mirti, Dievas pažadino šventą dvasią vienam jaunikaičiui, vardu Danieliui. Tas garsiai sušuko: „Aš niekuo dėtas dėl šios moters kraujo!“ Visi, atsigręžę į jį paklausė: „Ką gi tai reiškia, ką tu pasakei?“ Tada, atsistojęs tarp jų vidury, jis prabilo: „Nejaugi tokie jūs kvaili, Izraelio sūnus? Neapklausę ir neištyrę įrodymų, jūs pasmerkėte Izraelio dukrą! Grįžkite į teismo vietą! Juk tuodu seniūnai paliudijo prieš ją neteisiai!“
  Skubiai visi žmonės sugrįžo atgal, ir seniūnai Danieliui pasiūlė: „Sėskis čionai tarp mūsų ir pasakyk, ką mums turi pasakyti. Juk Dievas tau suteikė pirmininkystę“. Danielius atsiliepė: „Išskirkite šituos, atskirkite vieną nuo kito! Aš juodu apklausiu“.
  Juodu išskyrus, jis pasišaukė vieną ir jam pareiškė: „Tu esi užkietėjęs niekšas; dabar gi ateina bausmė už nuodėmes, tavo lig šiolei darytas: tu nuosprendžius priimdavai neteisingus – nuteisdavai nekaltuosius, o paleisdavai kaltuosius; juk Viešpats yra gi pasakęs: „Nekalto ir teisaus nežudyk“. Tad jeigu iš tiesų matei šitą moterį, tai tu pasakyk mums: po kokiu medžiu juodu būnant matei?“ Tas atsake: „Po mastikmedžiu“. Danielius tarė: „Melu tu į savo paties galvą pataikei! Tave Dievo angelas perkirs pusiau; tam jis jau gavo iš Dievo įsakymą“.
  Po to jis leido šitą nuvesti ir liepė atvesti tą antrą. Tam jis pasakė: „Tu – Kanaano ūglis, ne Judo! Tave suvedžiojo grožis, aistra sugadino tau širdį! Taip jūs galėjote elgtis su Izraelio dukromis: jos pabijojusios tenkindavo jūsų norus. Bet Judo dukra nepakentė jūsų niekšybės. Tad pasakyk man: po kokiu medžiu juodu būnant nutvėrei?“ Tas atsakė: „Po ąžuolu“. Danielius jam tarė: „Melu tad ir tu sau į galvą pataikei! Jau Dievo angelas laukia su kardu rankoje – pasiruošęs tave perkirsti pusiau. Šitaip jisai sunaikins jus abudu!“
  Tada visa bendruomenė ėmė garsiai šaukti, šlovindama Dievą, kuris išgelbėjo juo pasikliaujančius. Žmonės pakilo prieš abudu seniūnus, kuriuos Danielius jų pačių lūpomis įkaltino neteisiai liudijus. Blogybė, kurią padaryti juodu norėjo savo artimui, pagal Mozės įstatymą buvo patiems padaryta: juodu nužudė. Šitaip tą dieną buvo išgelbėtas nekaltas kraujas.

Žiūrėjau       2020-03-29 20:24

tiesioginę Šv. Mišių transliaciją iš Gailestingumo koplyčios. Aukojo medikas kun. Andrius Narbekovas, kuris per pamokslą papasakojo, kaip du labai geri draugai krepšininkai nusprendė, jei kartais vienas iš jų mirtų, tai būtinai kitam praneštų ar yra ten krepšinis. Ir štai, vienas iš draugų mirė, buvo palaidotas, o likęs gyvas draugas po savaitės sapnuoja mirusį draugą, kuris jam sako turiu dvi naujienas, t.y. viena gerą, o kita blogą. Gera naujiena yra ta, kad yra krepšinis ten, o bloga? Bloga, kad ir tave šį ketvirtadienį įtraukė į pagrindinį penketuką. Tad draugas atsibudo su mintimi ar jis pasiruošęs dabar išeiti iš šio pasaulio.
    Kitas nuotaikingas pasakojimas apie tai, kaip viena medikė jam pasakojo apie patirtį su vaiku, kuriam davė paklausyti stetoskopu jo širdelės plakimą. Tada ji vaiko paklausė ką girdi? Vaikas pagalvojo ir sako, kad girdžiu, kaip Jėzus beldžia į duris.

Jan       2020-03-29 19:00

O aš taip tikiu, kad netveriu iš džiaugsmo ir žinau, t.y. jaučiu visa savo esybe, kad Jėzus yra Gyvasis Dievas, kuris visada yra su manimi. Užjaučiu tave Deivi, kad tu Jo neturi, t.y. nejauti. Manau, kad tai pats baisiausias dalykas.

Deivis        2020-03-29 18:28

Pas senovės egiptiečius buvo Oziris, pas žydų sektantus, - Jėzus.

Mons. Adolfas Grušas       2020-03-29 16:41

NENUGALIMAS TIKĖJIMAS

Kai žmogus pamato, kad jo gyvybei gresia pavojus, jis supranta, kaip myli gyvenimą. Jam iš po kojų slysta žemė, o jis ieško bent kokios atramos, kad tik ilgiau galėtų jausti tą brangią Dievo dovaną – gyvybę. Lozoriaus seserys tai patyrė, matydamos, kad jų brolis miršta, ir, be abejo, kreipėsi į Jėzų, tą, kuris „mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių“. Meilė visuomet kreipiasi į mylimąjį ir laukia atsakymo: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“

Jėzus iškart parodo, kad Jis yra gyvenimo Viešpats. Jis žino, kad ši mylimo draugo liga yra galimybė parodyti tikėjimą, jį sustiprinti ir pilnai atskleisti, todėl laukia dar dvi dienas, neidamas į Betaniją, o paskui sako: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti“. Tai ne miegas, apimantis sveikstantį ligonį, bet mirties miegas…

Jėzus atvyksta į nelaimės nuojauta alsuojančius namus, o Morta išeina Jo pasitikti. Tarp jųdviejų užsimezga nepaprastai reikšmingas pokalbis, kurio svarbos pervertinti neįmanoma. Dar vieną kartą Jėzus prabyla apie tikėjimą. Morta šeimos draugui patiki savo širdies skausmą: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“. Jos žodžiai nereiškia skundo ar pasidavimo. Morta žino, kad, ko tik Jėzus nepaprašytų dangaus Tėvo, šis tai suteiks. Jėzus pats tai aiškiai pasako, tvirtai, užtikrintai, skausmo sužeista, bet meile liepsnojančia širdimi: „Tavo brolis prisikels“. Morta žino, kad Lozorius prisikels pasaulio pabaigoje, ir tai išpažįsta, bet vėl susilaukia Jėzaus atsakymo. Viešpats pasako, kodėl Jis šiuo metu yra įėjęs į žmonijos istoriją: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“. Tai yra mūsų tikėjimo išpažinimo esmė: Jėzus iš tikrųjų yra prisikėlimas ir gyvenimas, ir Jo akivaizdoje dingsta baimė, ji nebeturi jokio pagrindo. Išganytojas dar prideda: „Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“.

Jėzus sugrąžins į žemiškąjį gyvenimą Lozorių, tuo pačiu visiems savo sekėjams sakydamas: „Mano gyvenimas, kurį jums duosiu, yra amžinas. Ar tai tiki?“

Šis klausimas yra skirtas kiekvienam žmogui. Žmogui, besijaučiančiam tarsi vabalėliui jį supančių pavojų akivaizdoje, savo pasimetusiam kūriniui, paklydusiam gyvenimo dykumoje, Jėzus, žvelgdamas į kiekvieno mūsų širdį, atkakliai kartoja: „Ar tai tiki?“ Ypač svarbu parengti savo širdį tinkamai atsiliepti į šį klausimą tą dramatišką mirties akimirką, kai kiekvienas žmogus pasijunta vienišas, kai nyksta viskas, kas iki tol atrodė taip svarbu. Tada turėsime iš savo širdies gelmių tarti: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris atėjo į šį pasaulį“.

Šiame dialoge dar stinga Marijos meilės. Jai irgi reikia išblaškyti savo tikėjimo sutemas, susitikti šviesą. Šio susitikimo metu visi verkia: Marija, Morta ir visi dalyvaujantieji, ir šis verksmas leidžia Jėzui parodyti savo meilės didybę bei jausmus. Jis susijaudinęs klausia dalyvaujančių, kur jie palaidojo Lozorių, ir, priėjęs prie kapo, taip pat nesulaiko ašarų. Verta ilgiau stabtelėti ties šiuo epizodu.

Jėzus verkia… Dievo Sūnus verkia dėl kenčiančio žmogaus. Jėzus verkia dėl mūsų silpnybių. Viešpats verkia dėl mūsų baimių, mūsų menkumo, mūsų nesugebėjimo priimti Dievo malonę. Jis prisilietė prie žmonių skausmo ir nebegali susivaldyti. Jis verkia, ir Jo verksmas yra toks, kad, matantieji tai, nustebę sako: „Štai kaip jis jį mylėjo!“

Atsidūręs prie kapo Jėzus, dar tebebūdamas susijaudinęs, liepia: „Nuriskite akmenį!“, o į Mortos priminimą: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs“, atsako: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ Pamatyti Lozoriaus prikėlimą, reiškia: pamatyti Dievo šlovę. Tas stebuklas buvo reikalingas, kad žmonių akys atsivertų tikėjimui.

Iš tiesų tai ir pasakojimas apie mus, apie kiekvieną iš mūsų. Tai mes būname mirę dvasia, dėl mūsų liejamos ašaros, mums yra skelbiamas tikėjimas ir mes, kartais taip nerangiai ir sunkiai, keliamės, kad atsilieptume į nuolat skambantį Viešpaties klausimą: „Ar tai tiki?“…

Keliamės, kad pamatytume Dievo šlovę… mumyse.

Ar tu esi Tas kurį Jėzus myli?       2020-03-29 15:10

” Lozoriaus seserys nusiuntė Jėzui žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“
Manau, kad kiekvienas galime savo vardą parašyti vietoje žodžio “Tas”, nes Jėzus myli visus mus beprotiška meile.

Pandemija - ne Dievo bausmė, bet, atvirkščiai,       2020-03-29 13:49

sustabdymas mūsų Jo tvirta ranka, kad atsakingai apsispręstume ir esmingai atsirinktume, kas yra tikra ir teisinga, gera, gražu ir šventa. Dievo pašlovinimas ir Malda, pgarba Tradicijai, Prigimties saugojimas, prisiminimas, kad nepadėkota už daugybę gyvenimo dovanų!
Žmogus pagaliau sugrąžintas į Šeimą, kuri buvo taip karingai postmoderniųjų dekonstruktorių išstuminėjama kaip atgyvena, mėginama ardyti, kaip tik įmanoma.
Vis dėlto jei ir toliau nebus atkūrinėjami ir puoselėjami prigimtiniai santykiai tarp tų, kurie vieninteliai yra Dievo paveikslai, bet dar labiau atomarizuojamasi ir spoksoma vien ant stalo garbingiausioje vietoje įtaisytą ar rankoje laikomą „išmaniojo“ burtininkaujančio ekrano akį, Kūrėjas tikrai leis tokio zoologinio egoizmo padarinius patirti visa apimtimi. Jei žmogus priešinasi Dievo atkaklioms pastangoms jį gelbėti, dar lieka skaudžių žmogaus laisvo pasirinkimo pasekmių (ne Dievo!) pedagogika.
Jei ir tai nepadėtų, senelė jau užusnūstų ir pasakėlė būtų baigta.
P. S. Karantinas yra puikus metas dar kartą išsinagrinėti Apreiškimą Jonui. Tiek profesionalių egzegezių, kiek turime šiandien, niekad neturėjome. NK

Nėr nieko neįmanomo,gerbiamieji       2020-03-29 12:01

Ką tik peržiūrėjau filmuką apie gyvenimą Šveicarijoje . Tai ten teigiama ,kad susitikimas su Jėzumi turint gydytojų rekomendaciją kainuoja viso labo 3500 eur.

Kokios išmintingos kardinolo Sigito mintys       2020-03-29 10:30

Akmuo ant mūsų sielų neleidžia, prisikelti iš dvasinės mirties ir susitikti su Jėzumi.


Rekomenduojame

Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį čiukčio sindromą

Skiepų karai. Ramūnas Aušrotas: Klausimas tik toks: ar bus taikoma „grubi prievarta“, ar…

8-tosios Garliavos antpuolio metinės: neabejingi piliečiai ir vėl klausė: „Ar dar gyva Deimantė?“ Papildyta Neringos Venckienės komentaru

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kaip atkurti pašlijusią ES reputaciją?

Per 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Algimantas Rusteika. Gyvename linksmiau ir laisviau

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

1972-ųjų gegužės 14-oji, Kaunas: Romas Kalanta ir kalantinės

Algimantas Rusteika. Kelios pastabos „vaiko ėmimo“ įrašo paraštėje

Aštuntosioms Garliavos antpuolio metinėms artėjant Neringa Venckienė klausia: Kodėl? Už ką?..

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.