Geroji Naujiena: Ir mes visa galime Tame, kuris mus stiprina

Tiesos.lt redakcija   2020 m. spalio 11 d. 5:16

52     

    

Geroji Naujiena: Ir mes visa galime Tame, kuris mus stiprina

Viešpats surengs puotą ir nušluostys ašaras nuo kiekvieno veido

Kareivijų Viešpats surengs šiame kalne visoms tautoms puotą su skaniausiais valgiais, pokylį su kilniausiais vynais, su geriausiais, gardžiausiais patiekalais, su puikiausiais, tauriausiais gėrimais. Jis nuims šiame kalne tą šydą, kuris dengia visas gimines, tą nuometą, kuris gobia visas tautas. Jis visiems laikams sunaikins mirtį. Viešpats Dievas nušluostys ašaras nuo kiekvieno veido. Jis nuims savo tautos gėdą nuo visos žemės. Šitaip Viešpats kalbėjo. Tą dieną sakys: „Štai mūsų Dievas! Iš jo mes tikėjomės sau išsigelbėjimo. Tai Viešpats, kuriuo pasikliovėme. Džiūgaukim, kelkim linksmybes: jis mus išgelbėjo! Viešpaties ranka ant šio kalno ilsis“. (Iz 25, 6–10a)

* * *

Viešpaties būste gyvensiu per amžius ilgiausius.

Mane Viešpats gano: man nieko nestinga.
Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja,
leidžia man atilsėti paversmy;
manąją sielą gaivina,
veda mane teisingais takais savo garbei.
Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu,
aš nebijosiu, nes tu drauge būsi.
Tavo lazda, vėzdas galingas,
drąsą man duoda.
Tu man keli vaišes,
o priešai sugėdinti žiūri.
Kvepalais man patepi galvą,
pili man sklidiną taurę.
Tavoji malonė ir meilė palydi
kiekvieną mano gyvenimo dieną.
Aš Viešpaties būste gyvensiu
per amžius ilgiausius. (Ps 22, 1–6)

Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina

Broliai! Aš moku gyventi vargingai ir būti turtingas. Man pažįstamos visokios gyvenimo sąlygos: būti sočiam ir alkanam, būti turtingam ir skursti. Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina. Vis dėlto jūs gerai padarėte, bendraudami su manim varge. O mano Dievas Kristuje Jėzuje tenkins visus jūsų reikalus iš savo turtų Jėzaus Kristaus garbei. Mūsų Dievui ir Tėvui šlovė per amžių amžius! Amen. (Fil 4, 12–14. 19–20)

* * *

Ką tik rasite, kvieskite į vestuves

Jėzus vėl ėmė kalbėti palyginimais: „Su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves. Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti. Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: Štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!’ Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė. Tuomet karalius užsirūstino ir, nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą. Galop jis tarė tarnams: ‘Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves’. Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo.[Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. Jis tarė jam: ‘Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo. Tuomet karalius liepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’. Nes daug pašauktųjų, bet maža išrinktųjų“. (Mt 22, 1–14)

* * *

Dėkodami už visas malones, kuriomis dangiškasis Tėvas su mumis dalijasi, kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje:
Viešpatie, suteik mūsų tautai atsivertimo malonę ir padėk surasti savy nuolankumo bei ryžto išsižadėti to, kas skiria mus nuo Tavo gailestingumo.
Tėve, apšviesk mūsų dvasios akis, kad pažintume, kokia yra viltis, į kurią mes esame pašaukti, ir suteik išminties išsirinkti atstovais tuos, kurie turi drąsos Tave išpažinti ir Tavo įsakymų laikytis.
Melskime ir už tautų vadovus, žemiškojo miesto statytojus: teneatmeta jie Kristaus, Dievo padėto kertinio akmens.
Prašome per Jėzų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

* * *

Arnoldas Valkauskas. Daug pašauktųjų, bet mažai išrinktųjų

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Aurimas M. Juozaitis       2020-10-17 13:16

Jėzus jam prieštaraujantiems atleidžia, nes jie patys nesuvokia ką daro (Lk 23, 34a), nesupranta, kam jie prieštarauja. Viskas susidėlios į savo vietas tuomet, kada reikės stoti Dievo akivaizdoj (Mt 25, 32–33). Ten bus suskaičiuoti visi mūsų gyvenimo vaisiai (Mt 7, 17). Aišku, jei Dievas neleistų sau kasdien pamiršti mūsų nuodėmių (plg. Lk 11,3–4a), tai ta akistata būtų baisi. Tačiau Dievas yra gailestingas, ir Jo meilė dovanoja mums laisvę imtis iniciatyvos kiekvieną dieną pradėti kaip Prisikėlimą. Juk kiekvienas žmogaus rytas yra Prisikėlimas!

Kokia nuostabi žinia keliantis žinoti, kad turiu šansą vėl bandyti! Taip, Viešpatie, Tu labai gerai pažįsti visas mano silpnybes bei ydas ir dovanoji TOKIĄ meilę, kad aš tiesiog neturiu jokių šansų daryti kitokio sprendimo, kaip tik ir vėl stengtis. Ir lai kasdienė mano pastanga stiprina mane kelyje į Tave. Juk net ir Petrui, triskart išsižadėjusiam Tavęs priešininkų kieme (Lk 22, 61), o vėliau Tau triskart išpažinusiam meilę, Tu jį tiek pat kartų įpareigojai ganyti savąją bandą (Jn 21, 15–17). Išlaikyk mane savo mokiniu, kad niekada nepaliaučiau stengtis būti kuo geresniu įrankiu Tavo rankose reikšti žmonėms meilę!

Tačiau ką reiškia Tavieji žodžiai: „Kas piktžodžiaus Šventajai Dvasiai, tam nebus atleista“ (Lk 12, 10)? Kodėl? Juk Šventoji Dvasia, kaip Tėvas ir Tu, Jėzau, esate to paties Dievo skirtingi asmenys? Jūs gi nesate hierarchiškai išrikiuoti, jūs visi esate lygūs ir visi esate viena. Nežinau, nesuprantu aš, Jėzau, šių Tavo žodžių, bet juos man šiek tiek paaiškina Tavasis patikslinimas: „Nesirūpinkite, kaip ginsitės ar ką atsakinėsite, nes Šventoji Dvasia tą pačią valandą jus pamokys, ką kalbėti“ (Lk 12, 12). Ar tai reiškia, kad piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai gali sustabdyti Jos veikimą žmoguje? Aš suprantu taip, nes Tu dovanojai mus laisvąją valią įsileisti Tave į kiekvieną iš mūsų. Juk nesant Tau jokių kliūčių kirsti kiaurai visas sienas, Tu stovi prie mano durų ir kantriai beldi, kad aš jas atidaryčiau ir mudu galėtume kartu valgyti svarbiausią dienos maistą (Apr 3, 20). Taip, meilės galia yra beribė, bet ji niekada neateina į žmogų jėga. Tu aiškiai tai parodei. Jos kelias kitoks. Ačiū Tau už jį! Aleliuja!

Bernardinai.lt

Evangelijis komentaras       2020-10-17 5:17

Vincas Kolyčius (1922–2013)

Trumpas šios dienos Evangelijos skaitinys, tačiau iš jo galime daug ko pasimokyti ir prisitaikyti sau. Pirmiausia skaitome: „Kas išpažins mane žmonių akyvaizdoje, tą ir Žmogaus Sūnus išpažins Dievo akyvaizdoje“. Paklauskime savęs: „Ar aš niekada neišsiginu Jėzaus?“ Mes galime išsiginti Jėzaus savo žodžiais, arba net tyla, kai girdime Jėzaus priešų žodžius.

Toliau skaitome: „Kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam nebus atleista“. Kokia yra ta nuodėmė, kurios reikia vengti ir kuri nebus atleista? Dievo gailestingumui nėra ribų. Tačiau yra žmonių, kurie visiškai atmeta Tėvo meilę, uždaro savo ausis Dievo balsui, nepripažįsta Jėzaus aukos už mus ant kryžiaus, netiki į mums siūlomą išganymą. Jėzus kalbėjo apie šią nuodėmę tuoj po to, kai išgirdo, jog fariziejai ir Rašto aiškintojai Jėzaus daromus stebuklus priskyrė velniui, bet ne Dievui. Nėra jokių apribojimų tikėtis Dievo gailestingumo,  bet tie, kurie atsisako Jį priimti, netiki į atgailą, netiki į siūlomą išganymą, netiki į Šventąją Dvasią, kurie savo laisva valia pasirenka tokį kelią, jie „piktžodžiauja Šventąjai Dvasiai“.

Ir pabaigoje Jėzus savo mokiniams ir mums visiems sako: „Nesirūpinkite, nes Šventoji Dvasia tą pačią valandą jus pamokys“. Jėzus turėjo galvoje ne tik tas akimirkas, kai jie bus suimti ir atvesti į teismą. Aišku, kad tuo metu jiems reikės Šventosios Dvasios išminties, tačiau Jėzus nenori, kad jie, ir mes, lauktume sunkių akimirkų ir tik tuomet kreiptumės į Šventąją Dvasią. Dievas nori, kad kreipimasis į Šventąją Dvasią taptų įprasta mūsų kasdienio gyvenimo dalimi, kad įprastume atpažinti Šventosios Dvasios vedimą ir trokštume Jos dovanų.

Šventoji Dvasia, pasitikiu Tavo vedimu. Padėk man išgirsti Tavo balsą ir sekti Tavimi.
Bernardinai.lt

Evangelijis komentaras       2020-10-17 5:13

Komentuoja Elena Šiaudvytienė

Iš tiesų nelengva suvokti, kaip gali egzistuoti toks nusikaltimas, kurį padarius, nebėra atleidimo – piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai… Mums sunku klausytis šiandienos Evangelijos galbūt dėl dviejų priežasčių: visų pirma, mes niekaip nesugebame suderinti šio Jėzaus posakio su tikėjimu, jog Dievo gailestingumas yra begalinis, jog jis atleidžia kiekvienam, sugraudinta širdimi atgailaujančiam žmogui; antra – daug žmonių dabar jau nebesuvokia žodžio „piktžodžiauti“ prasmės.

Evangelistai Matas ir Morkus taip pat mini šį Viešpaties posakį. Pagal jų pasakojimą, fariziejai piktžodžiavo, teigdami, jog Jėzus išvaro demonus šėtono galia. Evangelijoje pagal Luką Jėzus kalba apie neatleidžiamą nuodėmę kitoje situacijoje. Būdamas milžiniškoje minioje, kur žmonės vieni kitus net trypia, Viešpats prabyla apie viešą savo tikėjimo išpažinimą ir įspėja saugotis veidmainystės, t.y. buvimo vienokiu privačioje aplinkoje ir kitokiu – viešumoje. Šiandien mūsų niekas tiesiogiai neverčia piktžodžiauti, kaip, pavyzdžiui, tais laikais, kada dar pats Saulius persekiojo krikščionis ir vertė juos kalbėti prieš Dievą sinagogose. O ir jokių bausmių nebenumatyta už tokį nusikaltimą, priešingai nei Senojo Testamento laikais, kada piktžodžiautojas turėjo būti užmuštas akmenimis. Dar daugiau: žmogus, įspėjantis mus nepiktžodžiauti, dažnai gali pasirodyti prietaringas, keistas, juokingas ar nešiuolaikiškai įsigilinęs į tikėjimo dalykus. Žodis „piktžodžiauti“ yra visai nemadingas šiais laikais, nes norint jį vartoti, reikia tikėti kažkokia objektyvia sakralia tikrove, galiojančia ne tik man, bet ir kitam žmogui. Bet juk šiandien gyvename pliuralistinėje anoniminėje visuomenėje. „Objektyvu“ yra nebent tai, kad kiekvienas manosi esąs laisvas, o kad ta laisvė taptų absoliuti, apie jokį Dievą negali būti net kalbos… Deja, dažnai jis suvokiamas netgi kaip pats didžiausias laisvės priešas.

Piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai pirmiausia yra nusikaltimas žodžiais. Senovėje žodis turėjo daug didesnį svorį. Prakeikimas galėjo būti tiesiogiai siejamas su įvykusia nelaime prakeiktajam, o palaiminimas – su žmogų lydinčia sėkme. Norėdami suprasti piktžodžiavimą, šiandien turime žiūrėti į jį platesne prasme: tai gali būti ir nusikaltimai elgesiu, sprendimais, abejingumu ir pan.

Tad ar aptarę sunkumus, su kuriais susiduriame, galime kaip nors pagauti piktžodžiavimo Šventajai Dvasiai prasmę? Pasakysiu atvirai: nežinau… Suprantu tai kaip pažintos Dievo meilės sąmoningą atmetimą. Dievą tai labai žeidžia, bet aš tikiu, kad tai nereiškia, jog žmogus nebegali „persigalvoti“ ir priimti Dievo meilę, jo išganančiąją malonę. Piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai nebus atleistas niekada tik tokiu atveju, jei žmogus niekada nė trupučio nebenorės priimti Dievo meilės.

Kokia Geroji Naujiena mums šiandien paskelbiama? Jėzus sako, kad tą valandą, kai mums reikės išpažinti savo tikėjimą tiek žodžiu, tiek gyvenimu, Šventoji Dvasia mus pamokys. Jei tik leisime, jei tik pasitikėsime, ji mus laikys tvirtai Viešpatyje ir ves pas Tėvą. Piktžodžiavimas jai užkirstų kelią šiam išganomam veikimui.

Evangelijos mąstymas       2020-10-17 4:57

Prašyti gilaus ryšio su Jėzumi ir Šventąja Dvasia visose gyvenimo situacijose

Įdėmiai įsiklausysiu į Jėzaus mokymą. Jis yra radikalus ir moko mane aiškaus pasirinkimo. Kiekvienas pasirinkimas turi blogas arba geras pasekmes. Jėzus saugoja mane nuo pasidavimo kompromisų ar vidutiniškumo pagundai.

*

Pažvelgsiu į savo iki šiol padarytus gyvenimo pasirinkimus. Ką galiu apie juos pasakyti? Ar jie buvo vienareikšmiai, evangeliniai? Ar esu nuoseklus savo pasirinkimuose? Kokiems pasirinkimams išlikau ištikimas, o kokiems ne?

*

Arba aš Jėzų išpažįstu, arba Jo išsiginu, kito kelio nėra. Sugrįšiu prie savo ryšio su Jėzumi istorijos. Atsistosiu prieš Jį ir pasižiūrėsiu į savo gyvenimą šių dviejų laikysenų atžvilgiu: kada išpažinau Jėzų ir kada Jo išsigyniau.

*

Jėzus įspėja mane dėl nuodėmių prieš Šventąją Dvasią. Galiu dvasiškai pražūti, kai sąmoningai atmetu Jos meilę ir įkvėpimus. Dvasia man negali nieko suteikti, netgi atleidimo, jeigu pats to nenoriu.

*

Kreipsiuosi į Jėzų su prašymu, kad išmokytų mane kantraus ėjimo Šventosios Dvasios keliais ir kad tapčiau vis jautresnis Jos kasdieniniams įkvėpimams.

*

Jėzus pažada man, kad Šventoji Dvasia niekada manęs neapleis. Ji su manimi yra visada, taip pat ir sunkiausiuose mano gyvenimo momentuose. Ji yra su manimi ir „toje valandoje“, kai jaučiuosi apleistas ir atstumtas.

*

Šventoji Dvasia mane mokys, ką reikia sakyti tose situacijose, kai nežinau, ką pasakyti: svarbiuose susitikimuose, maldoje. Dienos metu karštai Jos prašysiu:

„Šventoji Dvasia, būk mano įkvėpėja!“

Kasdienapmastau.lt

XXVIII eilinės savaitės šeštadienio Evangelija       2020-10-17 4:56

(Lk 12, 8–12)

  Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
  „Aš jums sakau: kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir Žmogaus Sūnus išpažins Dievo angelų akivaizdoje. O kas manęs išsigins žmonių akivaizdoje, to bus išsiginta Dievo angelų akivaizdoje.
  Kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam nebus atleista. Kai jie ves jus į sinagogas pas viršininkus ar vyresnybes, nesirūpinkite, kaip ginsitės ar ką atsakinėsite, nes Šventoji Dvasia tada jus pamokys, ką kalbėti“.
Katalikai.lt

XXVIII eilinės savaitės šeštadienio Dievo Žodis       2020-10-17 4:55

Psalmė (Ps 8, 2–3a. 4–7)

P.  Tavo Sūnus viešpatauja tavo rankų sukurtajam pasauliui.

  Viešpatie, mūsų Valdove,
  koks įstabus tavo vardas pasauly!
  Tavo šlovė pranoksta žvaigždėtąjį skliautą;
  ją skelbia lūpos vaikučių, mažutėlaičių. – P.

  Kai pasižiūrim į tavo dangų, tavo rankų sukurtą,
  į mėnulį, žvaigždes, tvariai padarytas,
  tariam: „Kas gi žmogus, kad tu jį dar atmintum,
  kas tas Adomo sūnus, kad jį belankytum?! – P.

  Jį padarei ne ką menkesnį už angelus,
  garbe ir grožiu jį vainikuoji.
  Jis viešpatauja tavo rankų sukurtajam pasauliui.
  Jam po kojų tu visa paklojai“. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 15, 26b. 27a)

P.  Aleliuja. – Tiesos Dvasia toliau liudys apie mane, – sako Viešpats, – ir jūs liudysite. – P. Aleliuja.

XXVIII eilinės savaitės šeštadienio       2020-10-17 4:54

Dievo Žodis
Skaitinys (Ef 1, 15–23)
Broliai!
  Išgirdęs apie jūsų tikėjimą Viešpačiu Jėzumi ir apie jūsų meilę visiems šventiesiems, aš nesiliauju dėkojęs už jus, prisimindamas jus ir melsdamasis, kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, garbingiausias Tėvas, suteiktų jums išminties ir apreiškimo Dvasią ir jūs galėtumėte jį pilnai pažinti; kad apšviestų jūsų dvasios akis ir jūs pažintumėte, kokia yra viltis, į kurią jūs esate pašaukti, koks jo šventųjų garbingo paveldėjimo turtas ir kokia nepalyginama jo galybės didybė mums, tikintiesiems, veikiant jo neribotai jėgai.
  Ja jis prižadino Kristų iš numirusių ir pasodino danguose savo dešinėje, aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame, ir visa jam palenkė po kojų, o jį patį pastatė viršum visko, kad būtų galva Bažnyčios, kuri yra jo Kūnas, pilnatvė to, kuris visa visame pripildo.

XXVIII eilinės savaitės šeštad. Dievo Žodis       2020-10-17 4:53

Skaitinys (Ef 1, 15–23)
Broliai!
  Išgirdęs apie jūsų tikėjimą Viešpačiu Jėzumi ir apie jūsų meilę visiems šventiesiems, aš nesiliauju dėkojęs už jus, prisimindamas jus ir melsdamasis, kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, garbingiausias Tėvas, suteiktų jums išminties ir apreiškimo Dvasią ir jūs galėtumėte jį pilnai pažinti; kad apšviestų jūsų dvasios akis ir jūs pažintumėte, kokia yra viltis, į kurią jūs esate pašaukti, koks jo šventųjų garbingo paveldėjimo turtas ir kokia nepalyginama jo galybės didybė mums, tikintiesiems, veikiant jo neribotai jėgai.
  Ja jis prižadino Kristų iš numirusių ir pasodino danguose savo dešinėje, aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame, ir visa jam palenkė po kojų, o jį patį pastatė viršum visko, kad būtų galva Bažnyčios, kuri yra jo Kūnas, pilnatvė to, kuris visa visame pripildo.

XXVIII eilinės savaitės šeštadienio Dievo Žodis       2020-10-17 4:51

Skaitinys (Ef 1, 15–23)

  Broliai!
  Išgirdęs apie jūsų tikėjimą Viešpačiu Jėzumi ir apie jūsų meilę visiems šventiesiems, aš nesiliauju dėkojęs už jus, prisimindamas jus ir melsdamasis, kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, garbingiausias Tėvas, suteiktų jums išminties ir apreiškimo Dvasią ir jūs galėtumėte jį pilnai pažinti; kad apšviestų jūsų dvasios akis ir jūs pažintumėte, kokia yra viltis, į kurią jūs esate pašaukti, koks jo šventųjų garbingo paveldėjimo turtas ir kokia nepalyginama jo galybės didybė mums, tikintiesiems, veikiant jo neribotai jėgai.
  Ja jis prižadino Kristų iš numirusių ir pasodino danguose savo dešinėje, aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame, ir visa jam palenkė po kojų, o jį patį pastatė viršum visko, kad būtų galva Bažnyčios, kuri yra jo Kūnas, pilnatvė to, kuris visa visame pripildo.

Popiežiaus žinia FAO:       2020-10-16 19:34

badas – žmonijos tragedija ir gėda
Spalio 16-ąją sukako 75 metai nuo Jungtinių maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) įkūrimo. Šią dieną kasmet minima ir Pasaulinė maisto diena. Organizacijos įkūrimo sukakties proga penktadienį FAO būstinėje Romoje buvo surengta tarptautinė konferencija, kurios dalyvių dauguma dalyvavo nuotoliniu būdu. Konferencijos dalyviams buvo perduota popiežiaus Pranciškaus video žinia.

Sveikindamas savo įkūrimo 75 metų sukaktį mininčią Jungtinių Tautų Organizacijos žinybą, kurios pagrindinis tikslas – kova su bado problema pasaulyje, popiežius sakė, kad nepaisant per pastaruosius dešimtmečius pasiektos pažangos, badas vis dar yra viena rimčiausių pasaulyje neišspręstų problemų. Gyvename prieštaravimų kupinais laikais: matome didžiulę pažangą įvairiose mokslo srityse, tačiau tuo pat metu pasaulį kamuoja daugybė humanitarinių krizių. Remiantis naujausia FAO statistika, nepaisant pastaraisiais dešimtmečiais dėtų pastangų, dėl maisto stokos kenčiančių žmonių skaičius nemažėja, o dabartinė pandemija dar labiau pablogino padėtį.

  „Žmonijai badas yra ne tik tragedija, bet ir gėda. Ją labiausiai lemia nevienodas žemės vaisių paskirstymas, taip pat investicijų žemės ūkio sektoriuje trūkumas, klimato kaitos pasekmės ir konfliktai įvairiose ​​planetos vietose. Tuo pat metu tonos maisto išmetamos. Susidūrę su šia realybe, mes negalime būti nejautrūs ir paralyžiuoti. Visi esame atsakingi.“

Šiuo metu visą pasaulį apėmusi pandemijos krizė rodo, kad norint pašalinti badą, reikia konkrečios politikos ir veiksmų. Drąsus sprendimas būtų įsteigti pasaulinį fondą, jam skiriant pinigus, išleidžiamus ginklams. Popiežius priminė, kad ir neseniai paskelbtoje enciklikoje „Fratelli tutti“ jis rašė, kad toks sprendimas padėtų visam laikui panaikinti badą ir pasitarnautų vargingiausių šalių vystymuisi. (JM / Vatican News)

Evangelijos komentaras       2020-10-16 4:55

Kun. Ramūnas Mizgiris OFM
Baimė įžengė į pasaulį kartu su nuodėme. Iš kart po savo nuopuolio, Adomas sako Viešpačiui: „Išgirdau tavo garsą sode ir nusigandau.“ Dievas tada jo paklausė: „Ar valgei vaisių nuo medžio, kurio vaisių buvau tau įsakęs nevalgyti?“ (Pr 3, 10–11). Ši baimės patirtis, įsišaknijusi nuodėmėje, pasiekė visus žmones.
Tačiau visose Evangelijos puslapiuose, o prieš tai ir Senajame Testamente, aidi žodis: „Nebijok!“ Dievas kviečia Abraomą nebijoti, kai pasiūlo jam keliauti iš savo šalies į nežinomą kraštą; pranašams irgi sako: „Nebijokite, aš esu su jumis.“ Mergelė Marija išgirsta iš angelo: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą!“ (Lk 1, 30).
Šios dienos Evangelijoje Jėzus mums pateikia motyvaciją, mūsų baimių priešnuodį: nebijokite tų, kurie žudo kūną; nėra nieko pasaulyje, išskyrus jus pačius, kas galėtų nužudyti jūsų sielą; nebijokite, jūs vertesni už daugybę žvirblių.
Kiekviena baimė sugrąžinama į savo įprastus rėmus, kai Jėzus paaiškina ir parodo žmogiškojo gyvenimo tikslą, kurio niekas, net ir mirtis, negali pažeisti. Bažnyčios aušroje šv. Justinas († 164) kreipdamasis į savo persekiotojus sušuko: „Jūs galite mus nužudyti, bet jūs negalite mums pakenkti!“
Tačiau Jėzus mums atskleidė, vienu sakiniu, dar svaresnį argumentą, padedantį nugalėti mūsų baimes: „Jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33). Šį dėl žmogaus nuodėmės susiraukšlėjusį ir priešišką pasaulį Jėzus nugalėjo savo mirtimi ir prisikėlimu:
„Pergalė sunaikino mirtį! Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?! Mirties geluonis yra nuodėmė, o nuodėmės jėga – įstatymas. Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ (1 Kor 15, 54–56).
Kiekvienos žmogiškosios baimės šaknis turi aiškų vardą – mirtis. Jėzus nugalėjo mirtį pats ant savęs ją patirdamas ir ištraukdamas iš jos visus nuodus. Jo mirtis ir prisikėlimas yra mūsų pergalės laidas, mūsų vilties ir drąsos šaltinis:
„Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? Tačiau visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo“ (1 Kor 8, 31–37).
Bernardinai.lt

Evangelijos mąstymas       2020-10-16 4:52

Prašyti gilaus troškimo gyventi tiesoje ir atvirume Dievui
Išvysiu save daugiatūkstantinėje minioje. Pajusiu didžiulę spūstį. Visi stumdosi, kad būtų arti Jėzaus ir išgirstų tai, ką Jis sako. Pabandysiu nusigauti kaip įmanoma arčiau Jo.
*
Atkreipsiu dėmesį į savo troškimus. Kokią vietą juose užima Jėzus? Ar „stumdausi“, tam kad pamatyčiau ir išgirsčiau Jėzų? Ką galiu pasakyti apie savo asmeninę maldą?
*
Įsivaizduosiu, kad Jėzus pastebi mane minioje. Žiūri į mane įdėmiai ir sako man: „Saugokis veidmainystės“. Jis įspėja mane dėl apsimetinėjimo, tiesos slėpimo mano gyvenime. Joks širdies šešėlis bei melagystė nepasislepia nuo Tiesos.
*
Atkakliai prašysiu Jėzaus, kad parodytų man ir pašalintų iš mano širdies viską, kas galėtų sunaikinti manyje paprastumą ir tiesumą.
*
Jėzus draugiškai kviečia, kad nesusikoncentruočiau į baimę dėl savo kūno. Turiu bijoti to, kas gali paversti mano gyvenimą pragaru. Koks yra didžiausias mano gyvenimo rūpestis? Ar amžinybės perspektyva palydi mano kasdienį atsikėlimą?
*
Jėzus man sako: „Pažiūrėk į Dievo akis. Pažvelk, kaip Jis tave stebi. Jis nepaleidžia tavęs iš savo akių! Esi Jam labai svarbus“. Kontempliuosiu Tėvo žvilgsnį, prašysiu Jo kupino meilės žvilgsnio patyrimo!
*
Prisiartinsiu prie Jėzaus ir karštai Jo prašysiu, kad padėtų man išsakyti Tėvui visas savo baimes ir būgštavimus.
Kartosiu:
„Tėve, Tu esi didesnis už mano baimes!“.
Kasdienapmastau.lt

XXVIII eilinės savaitės penktadienio Evangelija       2020-10-16 4:51

(Lk 12, 1–7)

  Susirinko tūkstančiai žmonių taip, kad vieni kitus trypė. Tada Jėzus pradėjo kalbėti pirmiausia į savo mokinius: „Saugokitės fariziejų raugo, tai yra veidmainystės. Nėra nieko uždengto, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpto, kas nepasidarys žinoma. Ką kalbėjote patamsyje, skambės šviesoje, ir ką šnibždėjote į ausį kambariuose, bus garsiai skelbiama nuo stogų!
  Aš sakau jums, savo bičiuliams: nebijokite tų, kurie žudo kūną ir paskui nebegali daugiau kenkti. Aš parodysiu, ko turite bijoti: bijokite to, kuris nužudęs turi galią įstumti į pragarą. Taip, sakau jums: šito bijokite!
  Argi ne penki žvirbliai parduodami už du skatikus? Tačiau nė vienas iš jų nėra Dievo pamirštas. Žinokite, kad netgi visi jūsų galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių“.
Katalikai.lt

XXVIII eilinės savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-10-16 4:50

Psalmė  (Ps 32, 1–2. 4–5. 12–13)

P.  Laiminga tauta, kuri išrinkta būti Viešpaties nuosavybe.

  Džiūgaukit, Viešpačiui teikdami šlovę, teisieji;
  teisiesiems garbinti dera.
  Kankliais Viešpatį skelbkit,
  jam dešimtstyge skambinkit arfa. – P.

  Viešpaties žodis teisingas,
  tikras jo darbas kiekvienas.
  Brangi jam teisė ir teisingumas,
  o jo malonių pilna yra žemė. – P.

  Laiminga tauta, kuri savo Dievu Viešpatį laiko,
  toji tauta, kuri išrinkta būti jo nuosavybe.
  Viešpats iš aukšto dangaus žemyn žvelgia
  ir mato žmogų kiekvieną. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Ps 32, 22)

P.  Aleliuja. – Viešpatie, būki tu mums gailestingas, mes gi taip tavim tikim. – P. Aleliuja.

XXVIII eilinės savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-10-16 4:50

Skaitinys (Ef 1, 11–14)

  Broliai!
  Kristuje esame tapę Dievo nuosavybe, iš anksto paskirti sutvarkymu to, kuris visa veikia pagal savo valios nutarimą, kad pasitarnautume jo didybės šlovei mes, kurie nuo seno turėjome viltį Mesijyje. Kristuje ir jūs, išgirdę tiesos žodį – išgelbėjimo Evangeliją – ir įtikėję juo, esate paženklinti pažadėtąja Šventąja Dvasia, kuri yra mūsų paveldėjimo laidas jo nuosavybės atpirkimui, jo didybės šlovei.

Evangelijos komentaras       2020-10-15 4:52

Komentuoja kun. Ramūnas Mizgiris OFM
Šį perspėjimą fariziejams ir Įstatymo mokytojams Lukas įterpia į pasakojimą, kur Jėzus bendrauja prie stalo vieno fariziejaus namuose. Ginčai su fariziejais ar jų papeikimas, pasak Luko, įvyksta bendraujant prie stalo (Lk 5, 29–39; 7, 36–50; 14, 1–24).
Raktas – tai žinojimas, kad išganymą per tikėjimą į Jėzų Kristų Dievas mums suteikia neatlyginamai, visiškai už dyką:
„Bet dabar be Įstatymo pasireiškė Dievo teisumas, paliudytas Įstatymo ir Pranašų. Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems. Nėra jokio skirtumo, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo“ (Rom 3, 21–24).
Įstatymo mokytojai manė, kad bus išgelbėtas, kas laikosi įsakymų, o kas nesilaiko bus pasmerktas. Šitaip jie labai susiaurino Dievo akiračius, sumažino Dievo meilę, sutraukė iki savo pačių dydžio.
Visų įsakymų sintezė yra Dievo ir artimo meilės įsakymas. Didžiausia meilė: tai mylėti Dievą visu gyvenimu, visa širdimi, visomis jėgomis, o savo artimą kaip save patį.
Jei uždarome duris ir išmetame meilės raktą, prarandame neatlyginamai dovanojamą išganymą: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20).
Bernardinai.lt

Evangelijos mąstymas       2020-10-15 4:51

Prašyti nuolankios ir atviros širdies, priimant sunkią tiesą
Su užsidegimu šauksiuosi Šventosios Dvasios šviesos ir jėgos, kad atvertų mane Jėzaus žodžiams, kad su ryžtingumu juos priimčiau ir kad Jo žodis teistų mano širdį ir mano sąžinę.
*
Atsistosiu arti Jėzaus, pamatysiu Jo skvarbų ir susirūpinusį žvilgsnį, išgirsiu jo griežtus ir pilnus galios žodžius: „Vargas jums…“. Jėzaus žodžiai yra kaip „kūjis“, kuris trupina užkietėjusios širdies akmenį.
*
Jėzus priekaištauja tiems, kurie užmušinėja pranašus ir tiems, kurie žiūri bei pritaria nusikaltimams. Jis primena, kad kiekviena skriauda kada nors bus teisingai įvertinta. Jėzus yra istorijos Viešpats ir niekas negali išvengti Jo kontrolės.
*
Grįšiu su Jėzumi prie savo gyvenimo istorijos. Sustosiu su Juo prie asmenų, vietų, įvykių, kuriuose patyriau skriaudą arba skriaudžiau kitus. Prašysiu Jo malonės išgydyti žaizdas, kurias gavau arba kurias padariau kitiems.
*
Įsisąmoninsiu, kokia didelė dovana man yra tikėjimas. Tai man raktas į Dievo pažinimą, raktas į maldą, į pasitikėjimą Dievu, į sunkių patirčių pakėlimą. Šlovinsiu Dievą už tikėjimo dovaną ir prašysiu Jo: „Padaryk, kad dar stipriau tikėčiau!“
*
Jėzus įspėja mane dėl Dievo pažinimo patirties iššvaistymo veltui. Nesirūpinant tikėjimu, veltui švaistomas ne tik mano paties gyvenimas, bet taip pat ir tų, kurie dėka mano tikėjimo galėtų priartėti prie Dievo. Ką galiu pasakyti apie savo tikėjimo liudijimą?
*
Įstatymo mokytojai Rašte nepriėmė sunkių Jėzaus žodžių. Jie užsirūstino ant Jo ir norėjo pašalinti Jį iš savo gyvenimo. Melsiuosi, kad Jėzus apsaugotų mane nuo užkietėjusios laikysenos.
Šiandien kartosiu:
„Jėzau, duok man nuolankią širdį, atvirą Tavo žodžiui“.
Kasdienapmastau.lt

XXVIII eilinės savaitės ketvirtadienio Evangelija       2020-10-15 4:49

(Lk 11, 47–54)
  Jėzus kalbėjo:
  „Vargas jums! Jūs statote pranašams paminklus, o jūsų tėvai juos žudė! Taigi jūs liudijate ir pritariate savo tėvų darbams. Jie žudė, o jūs statote paminklus.
  Štai kodėl Dievo Išmintis yra pasakiusi: ‘Aš siųsiu pas juos pranašų ir apaštalų, o jie vienus žudys, kitus persekios, kad iš šios kartos būtų pareikalauta visų pranašų kraujo, pradedant Abelio krauju iki kraujo Zacharijo, kuris buvo nužudytas tarp altoriaus ir šventyklos’. Taip! Aš sakau, jog bus pareikalauta jo iš šios kartos.
  Vargas jums, Įstatymo mokytojai! Jūs pasisavinote pažinimo raktą, bet patys nėjote ir norintiems įeiti kliudėte“.
Jam iš ten išėjus, Rašto aiškintojai bei fariziejai pradėjo labai jį pulti ir visaip kamantinėti, tykodami ką nors pagauti iš jo lūpų.
Katalikai.lt

XXVIII eilinės savaitės ketvirtadienio Dievo Žodis       2020-10-15 4:48

Psalmė (Ps 97, 1–6)
P.  Savo išganymą Viešpats apreiškė.
Naują giesmę giedokite Viešpačiui:
nuostabius darbus jis daro!
Jo dešinė visagalė,
jo šventoji ranka pergales skina. – P.
Savo išganymą Viešpats apreiškė,
jo teisingumas šviečia pagonims.
Atsimena savo gerumą, ištikimumą,
Izraelio šeimai žadėtą. – P.
Ir mato visas pasaulis
išganingąjį Dievo veikimą.
Žavėkitės Viešpačiu, šalys,
šūkaukit, džiūgaukit, grokit! – P.
Viešpačiui skambinkit arfom,
giedokit, pritariant kankliams.
Trimitų ir rago balsai tegu aidi.
Valdovą Viešpatį girkit audringai. – P.
Posmelis prieš evangeliją (Jn 14, 5)
P.  Aleliuja. – Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas,– sako Viešpats. –
              Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. – P. Aleliuja.

XXVIII eilinės savaitės ketvirtadienio Dievo Žodis       2020-10-15 4:48

Skaitinys (Ef 1, 1–10)
  Paulius, Dievo valia Jėzaus Kristaus apaštalas, šventiesiems, gyvenantiems Efeze, ir ištikimiesiems Kristuje Jėzuje. Malonė ir ramybė jums nuo mūsų Tėvo Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!
  Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išrinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nekalti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei. Ja jis apipylė mus vardan Mylimojo, kuriame turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa. Jis dosniai apreiškė mums savo malonę su įvairiopa išmintimi ir sumanumu, paskelbdamas mums savo valios paslaptį, kaip jis panorėjo iš anksto nutarti jame, amžių pilnatvei atėjus, visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje, tartum galvoje.

Popiežiaus katechezė. Psalmių malda.       2020-10-14 18:22

Skaitydami Bibliją nuolat susiduriame su įvairių rūšių maldomis. Tačiau yra viena knyga, kuri susideda vien iš maldų. Tai psalmynas – 150 maldų, sakė popiežius Pranciškus.
Psalmynas yra viena vadinamųjų išminties knygų, nes kalbėdamas apie dialogo su Dievu patirtį mus moko melstis. Į psalmes sudėti visi žmogaus jausmai – džiaugsmai, skausmai, abejonės, viltys, nusivylimai, kurie nuspalvina mūsų gyvenimą. Kaip sakoma katekizme, nors psalmių turinys siejasi su praeities įvykiais, jas gali kartoti kiekvienas žmogus, bet kuriomis aplinkybėmis ir bet kuriais laikais (plg. Katekizmas 2588). Kartodami psalmes mokomės maldos, sakė Pranciškus. Šventosios Dvasios įkvėpti psalmių žodžiai kiekvieną žmogų moko, kaip melstis Dievui, kaip jam dėkoti, kaip jo šauktis džiaugsmuose ir varguose, kaip gėrėtis jo nuostabiais darbais. Apibendrindami galime sakyti, kad psalmės – tai Dievo žodžiai, kuriuos mes, žmonės, naudojame kalbėdamiesi su juo.

Popiežiaus katechezė. Psalmių malda.       2020-10-14 18:21

II. Psalmės – tai iš gyvenimo, dažnai iš dramatiškos egzistencijos kilę maldavimai. Psalmyne nesutinkame nekonkrečių, abstrakčių žmonių, kurie painioja maldą su estetine patirtimi. Psalmės – tai ne atsisėdus prie rašomojo stalo sukurti tekstai.  Psalmių žodžius taria žmogus toks, koks jis yra. „Neturime užmiršti“, – pridūrė Pranciškus, – „kad, jei norime, kad mūsų malda būtų tikra, turime melstis tokie, kokie esame. Neturime nugrimuoti savo sielos. Turime sakyti: „Viešpatie, štai aš. Toks, koks esu.“ Turime eiti pas Viešpatį tokie, kokie esame, su savo gražiais bruožais ir su nelabai gražiais, kurių galbūt niekas nemato, bet mes savo viduje apie juos žinome. Psalmėse mes girdime tikrų žmonių, žmonių iš kūno ir kraujo, balsus, girdime maldą žmonių, kurių gyvenimai, kaip visų, buvo kupini problemų, pastangų, netikrumo. Psalmininkas neslepia kančios tikrovės: jis žino, kad ji yra gyvenime. Tačiau psalmėse kančia virsta klausimu.“
Tarp daugelio klausimų yra vienas, kuris tarsi nepaliaujama aimana aidi per visą Psalmyną. Tai klausimas, kurį ir mes dažnai kartojame: „Kaip ilgai, Viešpatie?“, „Kiek dar turėsiu kentėti?“ Kiekvienas skausmas šaukiasi nuraminimo, kiekviena ašara – paguodos, kiekviena žaizda laukia pagijimo, kiekvienas šmeižtas – išteisinimo. „Kiek ilgai, Viešpatie, turėsiu tai kentėti? Išklausyk mane, Viešpatie!“ Kiek kartų mes taip meldėmės?! Kiek kartų šaukėme: „Viešpatie, gana!“ Popiežius sakė, kad šio klausimo kartojimas nereiškia, kad mes turime susitaikyti su skausmu, bet priešingai – byloja apie pagydymo ir išvadavimo troškimą. Žmogaus gyvenimas yra labai trumpas, žmogaus istorija – tai tarsi trumpa akimirka, tačiau besimeldžiantis žmogus žino, kad jis yra Dievui brangus ir kad prasminga šauktis jo pagalbos. „Labai svarbu visada tai atsiminti“, – sakė popiežius. „Mes meldžiamės žinodami, kad esame brangūs Dievo akyse. Šventoji Dvasia mums suteikia malonę, kuri mūsų viduje sužadina supratimą,  kad mes esame Dievui brangūs. Ir tai mus skatina melstis.“

Popiežiaus katechezė. Psalmių malda.       2020-10-14 18:19

III. Psalmių malda – tai žmogaus šauksmas. Įvairiopas šauksmas, nes gyvenime skausmas įgauna daugybę formų – tai gali būti įvairios patirtys,pradedant liga, neapykanta, karu, persekiojimais, nepasitikėjimu ir baigiant mums skausmingiausia mirties neišvengiamybe. Apie mirtį psalmės kalba kaip apie labiausiai nesuprantamą žmogaus priešą: koks nusikaltimas nusipelno tokios žiaurios bausmės, sunaikinimo ir galo? Besimeldžiantysis prašo Dievo pagalbos ten, kur visos žmogaus pastangos yra bevaisės. Štai kodėl malda veda į išganymą ir yra paties išganymo pradžia.
Šiame pasaulyje kenčia visi – ir kas tiki Dievu, ir kas jį atmeta. Nors skausmo neišvengiamumas apima visą žmoniją, tačiau pati skausmo patirtis visada yra asmeninė. „Visada yra „mano“ ašaros. Daug žmonių verkė ir verkia pasaulyje, tačiau kiekvienas kenčia savo skausmą, lieja savo ašaras“, – sakė Pranciškus. Jis paminėjo, kad šio trečiadienio bendrosios audiencijos pradžioje, prieš įeidamas į audiencijų salę, susitiko su prieš kelias savaites nužudyto jauno kunigo tėvais. Kiek daug jie iškentėjo! Tačiau, kai norime paguosti kenčiantį žmogų, dažnai nerandame tinkamų žodžių. Kodėl? Dėl to, kad ašaros visada yra jo ašaros. „Taip ir su mūsų ašaromis. Ašaros visada yra mano ašaros, skausmas – mano skausmas, ir su šiomis ašaromis, su šiuo skausmu aš kreipiuosi į Viešpatį.“

Popiežiaus katechezė. Psalmių malda.       2020-10-14 18:18

IV. „Visi žmonių skausmai Dievui yra šventi“, – sakė Pranciškus, cituodamas 56-ąją psalmę: „Tu sužymėjai mano klajones. Supilk mano ašaras į savo ąsotį! Argi jos nėra sužymėtos tavo knygoje?“ (Ps 56, 9). Dievui mes nesame svetimi ar skaičiai. Mes esame veidai ir širdys, jis žino visų mūsų vardus. Psalmėse tikintysis randa atsakymą. Jis žino, kad, net jei visų žmonių durys užrakintos, Dievo durys yra atviros. Net jei visas pasaulis smerktų, pas Dievą aš rasiu išsigelbėjimą.“
Kartais besimeldžiant pakanka žinoti, kad Dievas mus girdi. Ne visos problemos išsisprendžia, tačiau, kas meldžiasi, nesijaučia nuviltas. Jis supranta, kad daug šio gyvenimo problemų liks neišspręstos, tačiau vien žinojimas, kad Dievas girdi, padeda pakelti sunkumų naštą.
Blogiausia, kas gali nutikti, – tai kentėti apleistiems, niekieno neatsimenamiems. Nuo to mus gelbėja malda. Dažnai mes nesuprantame Dievo sumanymų, tačiau mūsų šauksmas vis tiek pasiekia Dievo širdį. „Štai ką jums noriu pasakyti“, – pasidalijo Pranciškus, – „kai man būna sunku, aš pagalvoju apie Jėzaus ašaras, apie tas akimirkas, kai jis verkė dėl Jeruzalės arba kai verkė prie Lozoriaus kapo. Dievas verkia dėl manęs.  Dievas verkia, kentėdamas kartu su mumis. Kaip sakė vienas krikščionių rašytojas, Dievas tapo žmogumi, kad galėtų verkti. Žinojimas, kad ir skausmo slegiamas Jėzus verkė, mums teikia paguodą ir padeda eiti pirmyn. Jei palaikome ryšį su juo, neišvengiame gyvenime kančios, tačiau prieš mus atsiveria platūs gėrio akiračiai.“ (JM / Vatican News)

Evangelijos mąstymas       2020-10-14 4:53

Prašyti visiško širdies tyrumo, atpažįstant savo nuodėmes ir silpnybes
Su ypatingu dėmesiu klausysiu ryžtingų Jėzaus žodžių. Jis smerkia laikyseną fariziejų, kurie žmonių akyse yra laikomi religiniais autoritetais. Jėzus žino, kas slypi žmogaus širdyje. Jis pastato fariziejus tiesos akivaizdoje.
*
Jėzus ir mane pažįsta iki pat mano gelmių. Galiausiai svarbu yra tik tai, kas esu Jo akyse. Prašysiu Jėzaus, kad padėtų man pažvelgti į save Jo akimis ir kad atskleistų mano širdies užmojus.
*
Jėzus meta iššūkį fariziejams, sakydamas, kad jie rūpinasi išorinėmis pamaldumo praktikomis, o apleidžia Dievo meilę ir teisingumą. Ar Jėzaus iššūkis pažadina mano širdyje kokią nors neramybę? Kas yra mano gyvenime pirmoje vietoje? Kurias vertybes labiausiai saugau, o kurias apleidžiu?
*
Prisirišimas prie „pirmų vietų“ ir prie „pasveikinimų“ – tai kita silpnybė, kuri gali mane pavergti panašiai kaip fariziejus. Kaip išgyvenu situacijas, kuriose lieku kitų nepastebimas, arba pagerbiamas paskutinis?
*
Įsiklausysiu į šokiruojantį Jėzaus palyginimą: „Esate kaip kapai…“. Jėzus atkreipia dėmesį į paslėptą nešvarumą, kuriuo nesąmoningai užsikrečia kiti. Kokia savo silpnybe labiausiai užkrečiu artimus man asmenis?
*
Atkreipsiu dėmesį į Rašto mokytoją, kuris yra įžeistas Jėzaus žodžių. Kokios mintys ir kokie jausmai kilo manyje, kai klausiau priekaišto žodžių?
*
Jėzus nori, kad būčiau reiklus pirmiausia sau. Kokius vidinius paraginimus jaučiu šiandieninėje meditacijoje? Ką dirbdamas su savimi atrandu kaip didžiausią iššūkį?
Patikėsiu tai Jėzui: „Jėzau, patikiu Tau…“.
Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-10-14 4:52

Vincas Kolyčius (1922–2013)
„Vargas jums“
Tuos Jėzaus žodžius šios dienos Evangelijoje girdime net 4 kartus. Tie žodžiai jau buvo kartojami ir senajame Testamente. Paskaitykime Ez. 34:1-11. Ten parašyta :” Vargas jums, Izraelio ganytojai, ganiusieji save pačius! Jūs valgote riebalus, rengiatės vilna ir skerdžiate penimas avis, bet avių nemaitinate. Silpnųju jūs nestiprinote, sergančiųjų negydėte, sužeistųjų netvarstėte, paklydusiųjų ir pražuvusių neieškojote, bet valdėte jas jėga, net šiukštumu…. “
Ir štai šiandien vėl skaitome Jėzaus žodžius :„Vargas jums…“ Ar ne panašu? Šie Jėzaus žodžiai Jam prieštaravusiems Rašto aiškintojams ir fariziejams atrodo šiurkštūs, bet manome, kad jie to nusipelnė. Jie ne tik patys nesistengė įžengti į Dievo karalystę, bet ir stengėsi uždaryti duris tiems, kurie norėjo į ta karalystę patekti. Pagrindas buvo išorinio ritualo laikymasis, tačiau širdyse viešpatavo piktumas, pavydas, išdidumas, arogancija.
Pirmas „ vargas jums“- tai atidavimas dešimtinės “mėtų, rūtų ir kitokių žolelių”, bet nekreipimas dėmesio į vargšus ir apleistus, kuriem reikalinga pagalba.
Antras „ vargas jums“ – tai užėmimas pirmųjų kėdžių. Visi turi mus matyti.
Trečias – „ esate lyg apleisti kapai“. Kapuose nėra gyvybės., nors paminklai ir gražūs.
Ir ketvirtas „vargas jums“ – „kraunate žmonėms nepakeliamas naštas, o patys tų
naštų nė vienu pirštu nepajudinate“.
Visi tie Jėzaus žodžiai šiandien yra taikomi ir mums. Kiekvienam iš mūsų. Jėzui būna liūdna, kai mes, Jo mylimieji, panašiai kaip Rašto aiškintojai ir fariziejai, linkstame savaip interpretuoti krikščionybę,įsikimbame savo nuomonės, kaip “pasiekti’ šventumą. Atidžiai įsiklausę išgirstume Jėzų sakant :” Vargas jums, kuriems tikėjimas - tik tam tikrų pareigų atlikimas, o išganymas-tam tikrų reikalavimų, kuriuos reikia įvykdyti, rinkinys.” Štai kodėl mums reikia prisiminti, nors ir girdėjome tai tūkstančius kartų,: mes nepelnome Dievo gailestingumo savo darbais, tik tikėjimu. “Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų ” (Ef.2,8
Viešpatie, trokštu vykdyti Tavo valią, bet nepajėgiu to daryti savo jėgomis. Pasitikiu Šventosios Dvasios galia ir pagalba. Vesk mane ir aš Tave seksiu.

XXVIII eilinės savaitės trečiadienio Evangelija       2020-10-14 4:50

(Lk 11, 42–46)
  Jėzus kalbėjo:
  „Vargas jums, fariziejai! Jūs duodate dešimtinę iš mėtų, rūtų ir kitokių žolelių, o nepaisote teisingumo ir Dievo meilės. Reikia šitai daryti ir ano neapleisti!
  Vargas jums, fariziejai! Jūs taip mėgstate pirmąsias kėdes sinagogose ir sveikinimus turgavietėse…
  Vargas jums! Esate lyg apleisti kapai, kuriuos žmonės nepastebėdami mindžioja“.
  Tada vienas Įstatymo mokytojas atsiliepė: „Mokytojau, taip kalbėdamas, tu ir mus įžeidi“.
Katalikai.lt

XXVIII eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2020-10-14 4:49

Psalmė (Ps 1, 1–4. 6)
P.  Kas tavimi, Viešpatie, seka, turės gyvenimo šviesą.
Laimingas, kuris neklauso piktų patarimų,
nestoja į paklydėlių kelią, nesėdi su nepraustaburniais.
Viešpaties mėgsta Teisyną,
mąsto jį dieną ir naktį. – P.
Jis – kaip tas medis, prie upelio sodintas,
duos gerą derlių, metui atėjus,
nevysta jo lapai;
visi darbai jo sėkmingi. – P.
Ne taip su bedieviais, ne taip!
Jie kaip pelai, sklaidomi vėjo.
Į teisiųjų gyvenimo kelią Viešpats žiūri maloniai,
o kelias bedievių į pražūtį veda. – P.
Posmelis prieš evangeliją (Jn 10, 27)
P.  Aleliuja. – Manosios avys klauso mano balso,– sako Viešpats; –
              aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. – P. Aleliuja.

XXVIII eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2020-10-14 4:49

Skaitinys (Gal 5, 18–25)
  Broliai!
  Gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams.
  Mat kūno geismai priešingi dvasiai, o dvasios – kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte. Bet jei leidžiatės Dvasios vadovaujami, jūs nebesate įstatymo valdžioje. Kūno darbai gerai žinomi; tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, smaguriavimai ir panašūs dalykai. Aš jus įspėju, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės.
  Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo. Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais. Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią.

Spalio 13-oji istorijoje.        2020-10-13 20:47

Spalio 13 dieną, lygiai prieš šimtą tris smetus, įvyko paskutinis stebuklas, siejamas su Fatimos regėjimais.
1917 m. gegužės 13-ąją, Portugalijoje, nuošalioje Fatimos vietovėje, trims piemenėliams – Liucijai dos Santos, Pranciškui Marto ir Jacintai Marto – pasirodė Švenčiausioji Mergelė Marija. Apreiškimai kartojosi kas mėnesį iki spalio 13 dienos. Viename iš pasirodymų Marija vaikams sakė, jog ji yra Rožančiaus karalienė, ragino melstis ir atgailoti.
Bažnyčia dar 1930 metais oficialiai patvirtino apsireiškimų tikrumą ir ne tik leido, bet ir visaip skatino pamaldumą į Fatimos Mariją, Rožančiaus karalienę. 
Liucija buvo vyriausia iš trijų regėtojų. Jai tada buvo 10 metų; Pranciškui – 9; Jacintai – 7. Trys vaikai, iš netoliese esančio Aljustrel kaimo, Fatimoje ganė avis. 1917-ųjų gegužės 13-ąją, kaip kiekvieną dieną, visi trys kartu sukalbėję Rožinio dalį, apie vidudienį pamatė akinančią šviesą. Iš pradžių vaikai pamanė, kad tai žaibas. Bet šviesa negeso ir staiga joje pasirodė moteris spindinčiais baltais rūbais su rožančiumi rankoje. Švenčiausioji Mergelė vaikams sakė, kad jei žmonija neatsivers, ją ištiks didelės nelaimės; ragino kalbėti Rožinį, melstis už taiką ir už nusidėjėlių atsivertimą.
1917 metų gegužės 13-ąją įvykusio pirmojo apsireiškimo metu, Marija paprašė vaikų grįžti į tą pačią vietą po mėnesio. Birželio 13-ąją vaikai vėl susitiko su Marija. Apsireiškimas vėl pasikartojo liepos 13-ąją. Per tą laiką gana plačiai pasklido garsas apie Marijos apsireiškimus. Vaikų pasakojimai apie jų regėtą moterį skaisčiai spindinčiais rūbais suerzino vietos valdžią. Artimiausio miesto – Villa Nova de Ourem meras įsakė vaikus suimti ir bandė įtikinėti, kad Marijos apsireiškimų istorija tai tik paauglių prasimanymai. Trys piemenėliai negalėjo susitikti su Marija sutartu laiku rugpjūčio 13-ąją, nes buvo įkalinti. Tačiau vos atgavusiems laisvę trims vaikams Marija apsireiškė rugpjūčio 19 dieną. Paskui – rugsėjo 13-ąją ir, galiausiai, paskutinis apsireiškimas įvyko spalio 13-ąją. Garsas apie apsireiškimus buvo pasklidęs jau toli už Portugalijos ribų.

Spalio 13-oji istorijoje.        2020-10-13 20:45

Spalio 13 dieną, lygiai prieš šimtą tris smetus, įvyko paskutinis stebuklas, siejamas su Fatimos regėjimais.
II. 1917 metų spalio 13-ąją į Fatimą susirinko apie 70 tūkstančių tikinčiųjų ir smalsuolių. Tą dieną Marija vaikams pasakė, kad ji yra Šventojo Rožančiaus karalienė ir ragino karštai melstis už žmonijos išsigelbėjimą. Apsireiškusią Mergelę Mariją matė tik trys vaikai. Septyniasdešimties tūkstančių žmonių minia, nors neregėjo Mergelės Marijos, matė apsireiškimą lydėjusius kitus nepaprastus reiškinius: saulės diskas nusidažė ryškiai raudona spalva, atrodė, kad saulė dideliu greičiu skrieja link žemės. Ir tai nebuvo tik įvykio dalyvių haliucinacija, nebuvo kažkokia kolektyvinė psichozė. Tas nepaprastas, meteorologijos dėsniams prieštaraujantis reginys buvo nufotografuotas ir nuotraukose užfiksuotus vaizdus galima matyti ir šiandien. Trys vaikai savo nepaprastą religinę patirtį išgyveno vaikiškai, bet tai nereiškia, kad dėl to jai stokotų rimtumo ir autentiškumo. Ypač mažasis Pranciškus Marto labai sielojosi, kad žmonės savo elgesiu įžeidžia Jėzų. Pasibaigus Marijos apsireiškimams jis karštai meldėsi ir kitiems aiškino, kad savo malda nori paguosti ir nuraminti įžeistą Jėzų.
Pranciškaus seseriai Jacintai greit buvo lemta daug kentėti. Beveik dvejus metus trukusią ligą maža mergaitė pakėlė kupina herojiškos ramybės, savo skausmus aukodama, kaip Marija prašė, už pasaulio taiką ir nusidėjėlių atsivertimą. Pranciškus mirė 1919-aisiais, sulaukęs vienuolikos metų. Jacinta – 1920-aisiais, nesulaukusi nė dešimties metų.
Vyriausioji, Liucija, sulaukusi 18-os stojo į vienuolyną. Pirmiausiai pas daratietes, o 1948 metais Liucija perėjo pas karmelites. 2000-aisiais metais prieš Pranciškaus ir Jacintos beatifikacijos Mišias, Fatimos bazilikos zakristijoje, Jonas Paulius II susitiko su seserimi Liucija – tai ir buvo jų paskutinis susitikimas šioje žemėje. 2005 m. vasario 13 dieną sesuo Liucija mirė. Netrukus, po pusantro mėnesio, į Amžinybę iškeliavo ir Jonas Paulius II.

Spalio 13-oji istorijoje.        2020-10-13 20:44

Spalio 13 dieną, lygiai prieš šimtą tris smetus, įvyko paskutinis stebuklas, siejamas su Fatimos regėjimais.
III. Iki 2000 metų vis dar buvo neatskleista vadinamoji Trečioji Fatimos paslaptis: ją žinojo sesuo Liucija, Popiežius Jonas Paulius II ir Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas – dabartinis popiežius Benediktas XVI. Smalsuolių ir sensacijų ieškotojų nusivylimui, nebuvo slepiama nieko sensacingo, jokių būsimų pasaulinių sukrėtimų. Marija stengiasi vesti žmones prie savo Sūnaus. Čia ir glūdi visa paslapties esmė. Marija pasirodė piemenėliams, didžiajam pasauliui nežinomiems vaikams, ne tam, kad sukeltų sensaciją, bet per kad per šių mažutėlių liudijimą paragintų pasaulį į atsivertimą. Bažnyčia ir šiandien ragina išgirsti Fatimos Marijos kvietimą: atgailauti, melstis už Bažnyčią, už kunigų šventumą, už nuodėmėje gyvenančių žmonių atsivertimą ir už pasaulio taiką…
Vadinamoji Fatimos paslapties trečioji dalis: vienos iš trijų piemenėlių, mačiusių 1917 metais apsireiškusią Mergelę Mariją, sesers Liucijos, užrašyti regėjimai. Tai trumpas tekstas portugalų kalba, Fatimos vyskupo prašymu, sesers Liucijos parašytas 1944 metais, perduotas Popiežiui ir iki 2000 metų laikytas paslaptyje.
Fatimos paslaptis daugiau nei 5 dešimtmečius kurstė žmonių smalsumą, skatino visokius spėliojimus ir apaugo apokaliptinėmis legendomis, dėl to ir jos pristatymas susilaukė didelio žiniasklaidos dėmesio. Štai kiek sutrumpintas, laisvas sesers Liucijos užrašyto regėjimo teksto vertimas: „Matėme Švenčiausiąją Mergelę ir, šalia jos, kiek aukščiau, angelą, kairėje rankoje laikantį ugnies kalaviją, kuris, atrodė greit padegs visą pasaulį. Tačiau liepsnos geso nuo spindėjimo, sklindančio iš Mergelės Marijos dešinės rankos. Angelas dešine ranka parodė į žemę ir garsiai tarė: atgaila, atgaila, atgaila! Matėme vyskupą, dėvintį baltais rūbais. Supratome, kad tas vyskupas, tai Šventasis Tėvas. Drauge su juo ir kiti vyskupai, kunigai, vienuolės ir vienuoliai kopė į statų kalną, kurio viršūnėje buvo kryžius, suręstas iš netašytų ąžuolinių rąstų su žieve. Prieš kopdamas į kalną, Šventasis Tėvas, visas drebantis ir svyruojantis, slegiamas skausmo ir kančios, ėjo per pusiau sugriautą didelį miestą ir meldėsi už sielas mirusiųjų, kurių lavonai gulėjo pakelėje. Užkopęs ant kalno jis parpuolė ant kelių prie to didelio kryžiaus ir jį nužudė būrys kareivių, kurie šaudė kulkomis ir strėlėmis. Lygiai taip buvo nužudyti ir vyskupai, kunigai, vienuoliai ir daug pasauliečių, įvairių luomų ir skirtingos kilmės vyrų ir moterų. Prie kryžiaus buvo du angelai, kurie į stiklinius indus sėmė kankinių kraują ir juo šlakstė prie Dievo besiartinančias sielas.“
Tikėjimo Mokslo kongregacija parengtame dokumente pabrėžiama, jog šios sesers Liucijos parašytos eilutės yra pranašiška vizija, kurią aiškinantis ar interpretuojant reikia ir tam tikro pasirengimo, ir kartu atitinkamo nusiteikimo, kuriame nevyrautų tik noras įžvelgti kažką sensacingo. Kaip liudija paskelbtas tekstas, Mergelė Marija Fatimoje vaikams pranešė apie Bažnyčios laukiančius persekiojimus. Užuomina apie pasikėsinimą į Popiežiaus gyvybę pranašystėje susieta su pasikėsinimais į daugelio vyskupų, kunigų ir tikinčių pasauliečių gyvybes.

Spalio 13-oji istorijoje.        2020-10-13 20:43

Spalio 13 dieną, lygiai prieš šimtą tris metus, įvyko paskutinis stebuklas, siejamas su Fatimos regėjimais.
IV. Daugiausiai prievartos tikintieji patyrė iš ideologinių sistemų, atvirai kovojusių su krikščionybe ir netgi viešai skelbusių, jog jos siekiančios išrauti iš žmonių ir krikščionišką tikėjimą, ir bet kokias kitas religingumo apraiškas. Mergelė Marija vaikams Fatimoje apsireiškė 1917 metais, vykstant Pirmajam pasauliniam karui. Jau pirmoje ir antroje Fatimos paslapties dalyse, kurios buvo paskelbtos anksčiau, kalbama apie karą kaip nuodėmės pasekmę. Po pirmojo karo, turėjo sekti kitas – dar baisesnis.
Buvo kalbama ir apie Rusiją, kurioje įsivyraus Dievo priešai ir kad bedieviška Rusija persekios krikščionis, naikins tautas ir valstybes. Jei žmonija atsivers, ypač jei Rusija bus paaukota Nekalčiausiajai Marijos širdžiai, pasaulis susilauks Dievo gailestingumo.
Trečiojoje dalyje kalbama apie krikščionių – vyskupų, kunigų ir pasauliečių kankinimą ir žudymą. Taip pat ir apie pasikėsinimą į Popiežiaus gyvybę. Kai 1944 metais Liucijos parengtas regėjimų aprašymas buvo įteiktas Popiežiui Pijui XII, jis, kaip Mergelė Marija prašė, paaukojo Rusiją jos Nekalčiausiajai Širdžiai. Vis dėlto Pijus XII nusprendė neskelbti tos regėjimų dalies, kurioje kalbama apie būsimus dalykus. Juo labiau, kad tais laikais pusėje Europos ir daugelyje kitų kraštų krikščionys buvo persekiojami ir nesimatė persekiojimų galo. Taip pat ir kiti Popiežiai susipažinę su paslapties tekstu nesiryžo jo skelbti.
Svarbus Fatimos paslapties trečiosios dalies elementas yra pasikėsinimas į Popiežiaus gyvybę. Popiežius Jonas Paulius II iki 1981 metų gegužės 13 dieną įvykusio pasikėsinimo į jo gyvybę, nebuvo skaitęs sesers Liucijos teksto. Šv. Tėvas jį perskaitė po pasikėsinimo. O po metų, 1982-ųjų gegužės 13-ąją nuvyko į Fatimą dėkoti Marijai už išgelbėtą gyvybę. Šv. Tėvas nuvežė į Fatimą chirurgų iš jo kūno išimtą kulką.
Tai, kad Popiežius Jonas Paulius II Jubiliejaus metais nusprendė išviešinti lig tol paslaptyje laikytą Fatimos paslapties dalį, galėtų būti interpretuojama kaip pasitikėjimo žmonijos ateitimi ženklas. Marija Fatimoje sakė, kad Rusijoje bedievių valdžia pasibaigs, kad tauta grįš prie tikėjimo ir kad Rusijai atsivertus prasidės taikos metas. Žinoma, pasižvalgius po dabartinį pasaulį, sunku teigti, kad krikščionys visur jau atgavo laisvę ir kad jie niekur nepersekiojami. Bet antra vertus, pastaraisiais metais įvyko didžiuliai pasikeitimai, kurie patvirtina, jog po didelės priespaudos, ateis geresni laikai.

Popiežius Pranciškus       2020-10-13 20:34

Popiežius priėmė kardinolą George’ą Pellą

Popiežiui Pranciškui leidus laikinai palikti Ekonomikos sekretoriato prefekto pareigas, 2017 m. kardinolas G. Pellas grįžo į Australiją, kad asmeniškai stojęs prieš teismą apsigintų nuo kaltinimų.

Pirmasis teismo posėdis įvyko 2017 m. liepos mėnesį. Po daugiau kaip metus trukusios bylos, 2018 m. gruodžio mėnesį kardinolas buvo nuteistas 6 m. laisvės atėmimo bausme. 2019 m. jis buvo uždarytas į kalėjimą.

Kardinolas nuo pat pradžių tvirtino, kad jis nekaltas. Pirmosios instancijos teismui paskelbus nuosprendį oficialiai reagavo ir Šventasis Sostas. Spaudos salė paskelbė pareiškimą, kuriame buvo sakoma, kad Šventasis Sostas, gerbdamas Australijos teismus, priima domėn sprendimą. Laukiant kitų būsimų teisinės procedūros veiksmų buvo primenama, kad kardinolas visą laiką sakėsi esąs nekaltas ir kad jis turi teisę įteikti apeliaciją aukštesnės instancijos teisimui. Ta proga Šventasis Sostas, kartu su Bažnyčia Australijoje, pakartotinai išreiškė savo artumą seksualinių nusikaltimų aukoms ir patvirtino pasiryžimą bausti nusikaltusius dvasininkus. Panašaus turinio pareiškimus paskelbė ir Australijos vyskupai.

2019 m. birželio mėn. Australijos Viktorijos valstijos apeliaciniame teisme prasidėjo antrasis proceso etapas. Vis dėlto Australijos Viktorijos valstijos Aukščiausiasis teismas atmetė kard. George’o Pello apeliaciją ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo kardinolas buvo nuteistas šešerių metų kalėjimo bausme. Apeliacija buvo atmesta dviejų teisėjų balsų dauguma prieš vieną. Prieš balsavęs teisėjas Markas Weinbergas tvirtino, kad asmuo negali būti nuteistas, jei įrodymai kelia abejonių.

Šventasis Sostas dar kartą išsakė savo pagarbą Australijos teismų sistemai, tačiau kartu buvo pareikšta, kad bus laukiama tolesnės proceso eigos ir priminta, kad kardinolas Pellas tvirtina esąs nekaltas.

2020 m. kovą kardinolo byla pasiekė Australijos Aukščiausiąjį teismą. Balandžio 7 d. Aukščiausiasis teismas, sudarytas iš septynių teisėjų, vienbalsiai išteisino kardinolą G. Pellą. Praleidęs kalėjime daugiau nei 400 dienų jis išėjo į laisvę.

Kardinolas G. Pellas pareiškė, kad neteisybė, kurią jis patyrė, dabar pašalinta ir kad jis nejaučia nuoskaudos jį kaltinusiam asmeniui. „Teismo procesas nebuvo nei referendumas dėl Katalikų Bažnyčios, nei referendumas dėl to, kaip Australijos Bažnyčios vadovybė kovoja su nepilnamečių išnadojimu”, – sakė kardinolas. „Teismo bylos esmė: ar aš padariau tuos baisius nusikaltimus, ar ne. Aš jų nepadariau.“ Pasak išteisinto kardinolo, vienintelis teisingumo kriterijus yra tiesa. Jis taip pat padėkojo visiems, kas jį palaikė ir meldėsi, išsakė dėkingumą advokatams, kurie atkakliai dirbo, kad teisingumas nugalėtų.

Popiežius Pranciškus kardinolo George’o Pello bylos nekomentavo, tačiau balandžio mėnesį, kai buvo paskelbtas išteisinantis Aukščiausiojo teismo sprendimas, aukodamas Mišias Šv. Mortos koplyčioje, neminėdamas kardinolo Pello, pasakė: „Šiomis gavėnios dienomis matėme persekiojimą, kurį patyrė Jėzus, ir matėme, kokie negailestingi buvo Įstatymo mokytojai. Jis buvo teisiamas nekaltas. Aš šiandien norėčiau melstis už visus žmones, kurie neteisingai pasmerkiami.“

Išteisinamąjį nuosprendį su pasitenkinimu pasitiko Šventasis Sostas, kuris Spaudos salės paskelbtu pareiškimu dar kartą išsakė pasitikėjimą Australijos teismais, pabrėžė, kad kardinolas G. Pellas, paklusdamas teismų nuosprendžiui, visada skelbė savo nekaltumą ir kantriai laukė, kol bus nustatyta tiesa. (JM / Vatican News)

Life Site News       2020-10-13 17:24

UTRECHT, Nyderlandai, 2018 m. Gegužės 7 d. („LifeSiteNews“) - Olandijos kardinolas sakė, kad popiežius Pranciškus nesugebėdamas palaikyti autentiško Bažnyčios tikėjimo verčia jį galvoti apie Katalikų Bažnyčios pranašystės apie „paskutinį Bažnyčios teismą“ pranašystę prieš antrajį Kristaus atėjimą.

Utrechto arkivyskupas, kardinolas, 64 metų Willemas Eijkas, šiandien paskelbė straipsnį Nacionaliniame katalikų registre.

Eijkas, kurį popiežius Benediktas XVI paskyrė kardinolu 2012 m., gavo daktaro laipsnį prieš įšventinimą į kunigus ir yrai trijų sričių - medicinos, filosofijos ir teologijos - daktaras.


Straipsnyje kardinolas apgailestauja dėl popiežiaus Pranciškaus nesugebėjimo išaiškinti bendravimo su protestantais klausimo per praėjusios savaitės susitikimą Vatikane su Vokietijos vyskupais. Popiežius liepė Vokietijos vyskupams gauti vieningą pritarimą šiuo klausimu, tačiau, sako kardinolas Eijkas, jis tiesiog turėjo jiems priminti aiškią Bažnyčios doktriną ir praktiką.

„Nepavykus sukurti aiškumo, tikintiesiems kyla didelė painiava ir kyla pavojus Bažnyčios vienybei“, - sakė jis.

„Stebėdamas, kad vyskupai ir visų pirma Petro įpėdinis nesugeba ištikimai ir vieningai perduoti tikėjimo tiesų, esančių šventojoje tradicijoje ir šventajame rašte, negaliu nepagalvoti apie Katalikų bažnyčios katekizmo 675 straipsnį ,” jis parašė.
Tas Katekizmo straipsnis, kurį jis citavo, įspėja apie teismą, kuris „sukrės daugelio tikinčiųjų tikėjimą“. Tai pranašauja persekiojimą, kuris „atskleis„ neteisybės paslaptį “religinės apgaulės forma, siūlydamas žmonėms akivaizdų jų problemų sprendimą atsižadėjimo nuo tiesos kaina“.
Kardinolas Eijkas pernai viešai perspėjo, kad nepaaiškindamas Bažnyčios mokymo dėl skyrybų ir pakartotinių vedybų, popiežius Pranciškus „skaldo“ Bažnyčią.

Jis nėra pirmasis kardinolas, pripažinęs popiežiaus Pranciškaus sukeltą painiavą Bažnyčioje kaip pabaigos laiko ženklą. Pernykčiame Romos gyvybės forume velionis kardinolas Carlo Caffarra kalbėjo apie painiavą Bažnyčioje dėl santuokos ir šeimos kaip apie pranašystės išsipildymą.

Laiške, kurį kardinolas Caffarra gavo iš vyresniosios vienuolės, Fatimos regėtojos, Liucijos, rašė, kad „paskutinė kova tarp Viešpaties ir Šėtono karalystės bus dėl santuokos ir šeimos. Nebijokite (pridūrė ji), nes su visais, kurie dirba santuokos ir šeimos šventumui, visada bus kovojama ir visokeriopai priešinami, nes tai yra lemiamas klausimas “.
Šis paskutinis mūšis, pasak jo Romos gyvybės forume, „ pildosi šiandien “.
Kardinolas Burke’as taip pat nustatė painiavą ir klaidą Katalikų bažnyčioje, vadovaujamoje popiežiaus Pranciškaus, su pabaigos laikais. „Galima jausti, kad Bažnyčia nenori vykdyti mūsų Viešpaties mokymo“, - lapkričio mėnesį interviu „Katalikų šaukliui“ sakė kardinolas Burke’as. - Tada galbūt atėjome į „Pabaigos laiką“.
https://www.lifesitenews.com/news/cardinal-raises-question-is-pope-francis-part-of-churchs-final-trial

Evangelijos komentaras       2020-10-13 4:56

Komentuoja kun. Nerijus Pipiras
Reklama, pagerbimas… Šie du žodžiai pirmiausia ateina į galvą, mąstant apie šios dienos Evangelijos ištrauką. Fariziejus kviečiasi Jėzų pietų. Kviečiasi, gal net tikėdamasis, kad jis Jėzaus akyse palips laipteliu aukščiau, kad svečias tikrai nesididžiuos atvykti į jo namus. Juk jis – tas, į kurį turi visi lygiuotis, kuris turi visus įmanomus išminties raktus ir kuriam viskas yra garantuota. Įskaitant ir buvimą šalia Mesijo. Lyg tai priklausytų nuo užimamos visuomeninės padėties…
Ir štai akibrokštas. Jėzus tiesiog be didesnių ceremonijų sėdasi prie stalo. Gal buvo išalkęs, pavargęs… Įgudusi fariziejaus akis tokios klaidos negali nepastebėti. Juk visiems galioja vienodos taisyklės. Šioje vietoje, tiesa, galbūt daug kas pavartotų panašų sakinį...Tačiau visgi būtent čia vertėtų kiekvieno, taip pat ir savęs, klausti: tradicijos: ką jos turi liesti – išorę ar ir vidų? Juolab kad ir Jėzus, atsakydamas į fariziejaus priekaištus ir dejones širdyje, kviečia apie tai susimąstyti.
Taip, gerai, sveikintina prie stalo sėstis nusimazgojus rankas. Tai puiki higieninė priemonė. Anais laikais tai reiškė ir visokeriopą švarumą. Juk tik švarūs žmonės gali sėstis prie stalo toje šalyje, kur teka pieno ir medaus upės… Ilgainiui klaidingai apsiribota tik išoriniu švarumu.
O ir šiandien, ar šiandienis žmogus, laikydamasis kokių nors taisyklių, dar klausia, ką visa tai reiškia man, mano vidui? Jėzus kviečia kreipti dėmesį ne vien tik į išorę, bet ir į vidų. Šį kvietimą turime išgirsti mes visi. Juk koks skirtumas, jei mes išoriškai ir duodame ranką savo broliui, sesei, sakome gražius, švelnius žodžius, dalijame labdarą nepasiturintiems, o širdyje keikiame ar norime, kad kiti matytų tik mūsų išorinę šypseną, išorinius gestus. Jėzaus akyse jie nieko nereiškia.
Anas fariziejus, be abejo, sėdosi prie pietų stalo išoriškai rūpestingai nusimazgojęs viską. O kas dėjosi jo širdyje? Reklama, saviraiška, geriausios vietos, pagerbimas. Tie dalykai, kurie uzurpuoja artimo meilės vietą. Gal ir daugiau kokių nors negatyvių dalykų buvo: keršto planai, noras tą patį Jėzų pašalinti iš akiračio, sugauti kalboje. Dalykai, kurių žmogus negali matyti. Bet ne Dievas.
Dievo akyse nešvari širdis daug blogiau nei nešvarios rankos. Tad visa, ką darome, pirmiausia darykime širdimi. Pradėkime nuo išmaldos ir kitų artimo meilės darbų. Nuo darbų, kurie iš tiesų apvalo ir širdį, ir rankas…

Evangelijos komentaras       2020-10-13 4:54

Vincas Kolyčius (1922–2013)
Rankų apsiplovimas prieš valgį buvo tik ritualinis veiksmas. Jėzų pietų pakvietęs fariziejus todėl ir nustebo pamatęs, kad jo svečias šio veiksmo neatliko. Ar Jėzus pamiršo tą ritualą atlikti, ar Jis turėjo kitą tikslą, norėjo kažką svarbaus fariziejui pasakyti? Jis kreipėsi į fariziejų , sakydamas :“Kaip tik jūs, fariziejai, valote taures ir dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nelabumo”. Jėzaus priekaištas turbūt įžeidė fariziejų - juk nedažnai svečiai šeimininkams sako papeikimus. Tačiau Jėzus pažinojo žmogaus širdį. Jis matė, kad jį pakvietęs fariziejus buvo Įstatymo raidės bei ritualo ir egoizmo nelaisvėje. Išsakęs priekaištą Jėzus pasiūle paprastą išeitį :” verčiau duokite žmonėms iš savo vidaus tarsi išmaldą”.
Ši Jėzaus pastaba aktuali mums visiems. Jis kalbėjo ne vien pirmajame amžiuje gyvenusiems, veidmainiškumu pasižymėjusiems fariziejams. Tą patį Jis sako ir mums šiandien. Jėzus nori, kad augtume meile ir mūsų širdys taptų tokios, kaip Jo : švelnios, dosnios, nuolankios. Puikus būdas joms keistis - tai mūsų darbai kitų labui. Kodėl? Todėl, kad jie padeda nugalėti egoizmą, sudaiktėjimą, ir meilės kitiems trūkumą. Duokime išmaldą iš širdies. Dalyvaudami Mišiose draugiškai pasveikinkime kokį nors atokiau sėdintį vienišą žmogų, galime atrasti visokių būdų parodyti meilę kitiems. Kartais padeda net nusišypsojimas. Leiskime Dievui pakeisti mūsų širdis ir mūsų mintis!

Evangelijos mąstymas       2020-10-13 4:53

Mąstymas
Prašyti vidinio teisumo ir laisvės nuo melo

Jėzus,  pakviestas pietų, įeina į fariziejaus namus ir sėdasi prie stalo. Jis gerai suvokia, kad apleido išorinį apsiplovimo ritualą, kurio ypatingai laikosi fariziejai.

*

Kontempliuosiu Jėzų, kuris viduje yra laisvas ir švarus, nebijo kaip bus įvertintas kitų. Jis yra laisvas nuo žmonių nuomonių ir nusistebėjimų, kuriuos išreiškia fariziejai.

*

Sąmoningas suvokimas savo vidinio švarumo ir visiško priklausomumo Jėzui daro mane laisvą nuo žmonių baimės ir aplinkinių nuomonių. Ką galiu pasakyti apie vidinį savo teisumo pajautimą?

*

Jėzus atvirai smerkia dvilypį fariziejų gyvenimą: rūpinimąsi išoriniu nepriekaištingumu ir akių  užmerkimą prieš savąjį vidų, kuriame gimsta nuodėmės purvas.

*

Kokius jausmus žadina manyje griežti Jėzaus žodžiai? Ar mano sąžinė neprimena man fariziejiškos laikysenos? Ar savo gyvenime neužsidedu kaukių tam, kad paslėpčiau tikrąjį savo veidą?

*

Kūrėjas suformavo mano išorę, bet taip pat ir mano vidų. Mano nepakartojami išorinio grožio bruožai primena man apie nepakartojamus mano vidaus bruožus. Šlovinsiu Kūrėją už mano vidinio pasaulio dovaną: jausmus, troškimus, mintis, laisvę, meilę.

*

Įsisąmoninsiu, kad Kūrėjas ir toliau nori formuoti mano vidų ir daryti jį vis gražesnį. Ar įsileidžiu Jį į savo širdies gelmes? Kreipsiuosi į Kūrėją su atsidavimo malda:

„Į Tavo rankas atiduodu savo vidinį pasaulį“.

Kasdienapmastau.lt

XXVIII eilinės savaitės antradienio Evangelija       2020-10-13 4:51

(Lk 11, 37–41)
  Vienas fariziejus pasikvietė Jėzų pietų. Įėjęs į vidų, jis tiesiog užėmė vietą prie stalo. Tai matydamas, fariziejus nusistebėjo, kad jis nenusimazgojo rankų prieš valgį.
  O Viešpats kreipėsi į jį: „Kaip tik jūs, fariziejai, valote taurės ir dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nelabumo. Neišmanėliai! Argi išorės kūrėjas nėra sukūręs ir vidaus?! Verčiau duokite žmonėms iš savo vidaus tarsi išmaldą, ir viskas jums bus nesutepta“.
 
Katalikai.lt

XXVIII eilinės savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-10-13 4:51

Psalmė (Ps 118, 41. 43–45. 47–48)
P.  Viešpatie, būki man maloningas.
Viešpatie, būki man maloningas,
paramą žadėtą atsiųski. – P.
Iš mano lūpų neatimk tiesos žodžių –
tavo pasakymais kliaujuos. – P.
Be paliovos aš tavo Teisyno laikysiuos –
nuolat, per amžius. – P.
Plačiuoju keliu tuomet žengsiu,
nes tavo valią vykdyti noriu. – P.
Tavo priesakais aš džiaugiuosi,
juos iš visos širdies myliu. – P.
Į tavuosius įsakymus aš tiesiu ranką,
tavo potvarkius noriu suvokti. – P.
Posmelis prieš evangeliją (Žyd 4, 12)
P.  Aleliuja. – Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas. Jis teisia širdies sumanymus bei mintis. – P. Aleliuja.

XXVIII eilinės savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-10-13 4:50

Skaitinys (Gal 5, 1–6)
  Broliai!
  Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą. Štai aš, Paulius, sakau jums: jeigu leisitės apipjaustomi, Kristus jums nebebus naudingas. Aš pakartotinai įspėju kiekvieną, kuris leidžiasi apipjaustomas; jis tampa įpareigotas laikytis viso įstatymo. Jūs, ieškantys nuteisinimo įstatyme, atsiskyrėte nuo Kristaus, praradote malonę.
  O mes, Dvasios vedami, iš tikėjimo laukiame ir tikimės nuteisinimo. Juk Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, o vien tikėjimas, kuris veikia meile.

Evangelijos komentaras       2020-10-12 4:55

Vytenis Giknius. Evangelistas Lukas neparašė tiesiai – kas yra tie, reikalaujantys ženklo. Tačiau visai gali būti, kad ženklo parodymas buvo normali procedūra pranašui atpažinti. Ir Jeremijas, ir Ezechielis kalba apie netikrus pranašus, kurių Dievas nesiuntė, ir Jo požiūrį į juos. Pats Jėzus sakė: „Saugokitės netikrų pranašų“.
Tačiau bėda, kad šis – visai pagrįstas – žodis imtas vartoti ne pagal paskirtį. Ir užuot buvęs priemone atpažinti, jis tapo priemone susireikšminti: „Nagi, pranaše, rodyk man ženklą!” Net jei ir negalime iš šiandienos Evangelijos pasakyti, kas tie reikalautojai – gan aiškiai matyti, kokios jie yra dvasios.
Todėl esu įsitikinęs, kad Jėzaus atsakymas jiems yra ne barimas ar savivalė. Jis matė, kad šių žmonių aklumas yra simptomas tam tikros „širdies kokybės“, ir tai nelaimė, o ne nusikaltimas. Ir taikė tiesiai į ją.
Pirmas pavyzdys – apie šviesą. Pietų šalies karalienė atėjo paklausyti išminties, ir išgirdo. Ar ji būtų išgirdusi, jei būtų siuntusi pasiuntinius sakydama: „Kolega Saliamonai, girdėjau apie tavo išmintį; ateik, noriu patikrinti“? Tai ir jūs tapkit išgirstantys ir pamatantys pagal šį pavyzdį. Nes čia daugiau nei kolega Saliamonas.
O antras vaizdelis – apie jėgą. Jonos žodžiai įgavo keičiančios jėgos, kai jis gan neįprastomis aplinkybėmis sutiko su Dievo nurodyta kryptimi. Sudužo prieš Žodį ir ėmė eiti išvien. Neprivaloma leistis ieškoti, kas čia mane galėtų praryti. Bet sudužti prieš Žodį – vienintelis būdas Dievo jėgai, o kartu ir ženklams patirti. Nineviečiai, kad ir kokie sugedę buvo, išgirdo Dievą ir pasielgė pagal Jonos pavyzdį – sudužo prieš Dievą.
„O čia daugiau negu Jona“. Tai pažadas kiekvienam, kuris ryšis atsimerkti ir pamatyti.

Evangelijos mąstymas       2020-10-12 4:51

Prašyti širdies tyrumo ir atvirumo Dievo kvietimui

Įsijausiu į Jėzaus, kuris nebuvo atpažintas žmonių, kančią. Jis kasdieną dalyvavo jų įprastame gyvenime, bet žmonės, gyvenantys arti Jėzaus, reikalavo papildomų malonės ženklų.

*

Jėzus perspėja mane apie žmogišką suktumą, kuris padaro neįmanomą tikrą atsivertimą: žmonės reikalauja išskirtinių malonės ženklų ir nenori priimti tų, kurie pasiekiami ranka.

*

Jėzus prisikėlė iš mirties dėl manęs. Kape išbuvęs tik tris dienas, Jis gyvena pačioje mano kasdienybės širdyje. Ateina pas mane sakramentuose ir Žodyje.

*

Ar tikiu, kad Jėzus kasdieną mane aplanko? Ar atsimenu ypatingus Jo artumo ženklus, kurie mane labai stipriai užkalbino?

*

Pietų šalies karalienė atėjo nuo žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties. Prisiminsiu asmenis, kurie man yra ypatingi autoritetai. Kas jie tokie? Ar buvimas su tais asmenimis man labiau atskleidžia Dievą?

*

Kiek kartų pasiklystu gyvenime, Dievas „pastato“ mano kelyje pranašus Jonas, kurie parodo man blogo kelio pasekmes ir šaukia į gyvenimo pakeitimą. Kas šiuo metu yra mano „Jona“?

*

Per ką Dievas dažniausiai daro man pastabas gyvenime?  Kokie Rašto žodžiai labiausiai mane jaudina ir primena apie atsivertimą? Užrašysiu juos ant paveikslėlio ir įsidėsiu į savo Bibliją.

*

Nuoširdžioje maldoje prašysiu Jėzaus, kad atvertų mano širdį kiekvienam žodžiui, kuris primena ir kviečia į atsivertimą.

Kasdienapmastau.lt

XXVIII eilinės savaitės pirmadienio Evangelija       2020-10-12 4:49

(Lk 11, 29–32)

  Žmonėms gausiai susirinkus, Jėzus pradėjo kalbėti: „Ši karta yra bloga karta. Ji reikalauja ženklo, bet jai nebus duota jokio kito ženklo, kaip tik Jonos ženklas. Kaip Jona buvo ženklas nineviečiams, taip Žmogaus Sūnus bus šiai kartai. Pietų šalies karalienė teismo dieną prisikels drauge su šios kartos žmonėmis ir juos pasmerks. Nes ji atkeliavo nuo žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties, o štai čia daugiau, negu Saliamonas. Ninevės gyventojai stos teisme drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atsivertė, išgirdę Jonos pamokslus, o štai čia daugiau, negu Jona“.
Katalikai.lt

XXVIII eilinės savaitės pirmadienio Dievo Žodis       2020-10-12 4:49

Psalmė (Ps 112, 1–7)

P.  Šlovė Viešpaties vardui per amžius!

  Dievo tarnai, giedokit,
  garbinkit Viešpaties vardą!
  Šlovė Viešpaties vardui
  dabar ir per amžius! – P.

  Nuo pat saulėtekio iki saulėlydžio
  tebus šlovinamas Viešpaties vardas.
  Aukštai virš tautų yra Viešpats,
  garbė jo aukštesnė už dangų. – P.

  Kas toks, kaip mūsų Viešpats Dievas?
  Jis aukštybėj gyvena,
  iš ten žvelgia žemyn į dangų ir žemę.
  Jis kelia nuo žemės beturtį, iš purvo elgetą traukia. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Ps 94, 8)

P.  Aleliuja. – O, kad išgirstumėt šiandien, ką jums Viešpats byloja:
              „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės“. – P. Aleliuja.

XXVIII eilinės savaitės pirmadienio Dievo Žodis       2020-10-12 4:48

Skaitinys (Gal 4, 22–24. 26–27. 31–5, 1)

  Broliai!
  Parašyta, kad Abraomas turėjo du sūnus: vieną iš vergės, o kitą iš laisvosios. Bet vergės sūnus buvo gimęs pagal kūną, o laisvosios – pagal pažadą.
  Tai pasakyta perkeltine prasme: tiedvi moterys – tai dvi Sandoros. Viena prie Sinajaus kalno sudaryta, gimdanti vergystei: ją reiškia Hagara. Bet aukštybių Jeruzalė laisva, ir yra mūsų motina, nes parašyta: „Pralinksmėk, nevaisingoji, kuri negimdei! Šūkauk ir džiūgauk, nepažinusi kentėjimų! Nes apleistoji turi daug vaikų, daugiau, negu turinčioji vyrą“.
  Štai kodėl, broliai, mes nesame vergės vaikai, bet laisvosios. Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!

Br. Ramūnas Mizgiris, OFM:       2020-10-11 17:06

Dangaus Karalystė lyginama su vestuvių pokyliu, kurį iškėlė karalius savo sūnui. Vestuvės (arba santuoka) – vienas iš Šventajame Rašte vartojamų simbolių apibūdinti Sandoros santykį tarp Dievo ir jo tautos (Oz 2, 16–22; Iz 54, 5–6; 62, 5; Ez 16, 6–14).
Brolybės ryšiai (1595) Sekmadienio Evangelija. Kuo gi aš dar galėjau tapti?  (905) Evangelijos tekste net penkis kartus vartojamas graikiškas žodis „gàmos“ (liet. „vestuvės“). Palyginime nuolat pasikartojantis kvietimas į vestuves primena Apreiškimo knygos skelbimą: „Džiūgaukime ir linksminkimės, ir duokime jam garbę! Nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir jo nuotaka pasirengusi“ (19, 7).
„Avinėlio vestuvės“ – Kristaus susivienijimas su išgelbėtąja žmonija laikų pabaigoje. Didįjį ketvirtadienį, kai buvo įsteigta Šventoji Eucharistija, Jėzus sakydamas „trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas”, nurodo ir būsimąjį pokylį, „kolei ji išsipildys Dievo Karalystėje” (Lk 22, 15–16).
O paskutinė Biblijos knyga mums šiek tiek atskleidžia šio išsipildymo reginį: „Štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose” (Apr 7, 9).
Kaip žinia, Matas susieja svečių atsisakymą atvykti ir miesto sudeginimą su Jeruzalės sunaikinimu 70 m. po Kr. Tad palyginimas yra ne apie Dievo rūstį ir kerštą, bet įspėjimas evangelisto Mato Bendrijai ir kiekvienam iš mūsų.
Juk kiekvieną kartą atmetę jo dosnumą ir meilę patiriame Dievo pyktį ta prasme, jog mes patys sau kasame duobę. Apsižvalgius nėra sunku atpažinti tariamus Dievo pykčio ženklus, išprovokuotus nežaboto vartotojiškumo ar troškimo pašalinti jį iš žmogaus istorijos.
Dievą laikant antriniu dydžiu, kurį laikinai arba apskritai dėl svarbesnių dalykų galima palikti nuošalyje, žlunga kaip tik anie tariamai svarbesni dalykai. Palikus Dievą nuošalyje, neįmanoma vairuoti istorijos vien materialiomis ir teisinėmis struktūromis.

Popiežius Pranciškus       2020-10-11 15:09

Viešpats mus siunčia į mūsų laikų kryžkeles

„Šios dienos Evangelijos palyginimu apie vestuvių pokylį Jėzus atskleidžia planą, kurį Dievas sumanė žmonijai“, – sakė Pranciškus, pradėdamas sekmadienio Evangelijos komentarą. „Karalius, kuris „kuris kėlė savo sūnui vestuves“ (Mt 22, 2) – tai Tėvas, kuris siųsdamas į pasaulį savo viengimį Sūnų, surengė visai žmonių šeimai nuostabią meilės ir bendrystės šventę. Du kartus karalius siunčia savo tarnus kviesti svečių, tačiau jie atsisako, nes jiems rūpi kas kita – laukai ir verslas. Dažnai ir mes kaliame savo interesus ir materialius dalykus aukščiau mus kviečiančio Viešpaties. Tačiau palyginimo karalius nenori, kad pokylio menė liktų tuščia, jis trokšta pasidalinti savo karalystės turtais. Tad jis sako tarnams: „Eikite į kryžkeles ir ką tik rasite, kvieskite į vestuves“ (Mt 22, 9). Taip elgiasi Dievas: atstumtas jis nepasiduoda, kartoja kvietimą, prašo suvadinti visus esančiuosius kryžkelėse, nė vieno neatmesti.“

Popiežius patikslino, kad originalus terminas, kurį vartoja evangelistas Matas, reiškia gatvių ribas, tai yra tas vietas, kur baigiasi miesto gatvės ir prasideda keliai, vedantys į užmiestį, už užstatytos teritorijos ribų, kur gyvenimas yra sunkesnis. Būtent pas šiuos paribių žmones palyginimo karalius siunčia savo tarnus, neabejodamas, kad tarp jų suras norinčiųjò susėsti prie stalo. Taigi menę užpildo atstumtieji, tie, kurių niekas nelaikė vertais dalyvauti šventėje, vestuvių pokylyje.

„Bažnyčia yra pašaukta eiti į mūsų laikų kryžkeles, tai yra į geografines ir egzistencines žmonijos periferijas, į tas paribių vietas ir situacijas, kuriose gyvena nevilties slegiami žmonės. Neturime tenkintis patogiais ir įprastais evangelizavimo ir meilės liudijimo būdais, bet turime visiems atverti savo širdies ir bendruomenių duris, nes Evangelija nėra rezervuota tik nedaugeliui išrinktųjų. Ir tuos, kurie gyvena paribiuose, net ir tuos, kuriuos visuomenė atmeta ir niekina, Dievas laiko vertais savo meilės. Jis kelia puotą visiems: teisiesiems ir nusidėjėliams, geriesiems ir blogiesiems, išsilavinusiems ir beraščiams.“

Tačiau keliama viena sąlyga: reikia būti apsivilkusiems vestuvinį drabužį. Toliau palyginime sakoma, kad kai menė prisipildė, karalius atėjo pasveikinti svečių ir pamatė vieną be vestuvinio drabužio – tokio proginio apsiausto, kuris prie įėjimo buvo duodamas kiekvienam pakviestajam. Šis žmogus atsisakė neatlyginamai duodamos dovanos, tad karaliui neliko nieko kito, kaip išvaryti jį lauk. Šis pakviestasis sutiko ateiti į vestuves, bet nebrangino kvietimo, manė, kad jis yra pats yra savo gyvenimo šeimininkas ir jokie vestuviniai drabužiai jam nereikalingi. Popiežius sakė, kad vestuvinis drabužis – tai neatlyginamai mums dovanojamo Dievo gailestingumo simbolis. „Nepakanka priimti kvietimą sekti Viešpačiu, bet taip pat reikia ryžtis eiti atsivertimo keliu, keisti širdį. Gailestingumo rūbas, kurį Dievas mums be paliovos siūlo, yra nemokama jo meilės dovana, malonė. Turime ją priimti su nuostaba ir džiaugsmu.“

Baigdamas popiežius prašė melsti Mergelės Marijos užtarimo: „Ji mums tepadeda sekti palyginimo tarnų pavyzdžiu, išeiti iš savo schemų ir siaurų pažiūrų, visiems skelbti, kad Viešpats visus kviečia į savo pokylį, visiems dovanoja savo išganingą malonę.“

Jan       2020-10-11 14:49

Taip, tai tikra tiesa, kad Jėzus kviečia kas dieną ateiti švęsti Eucharistiją. Šį pokylį, t.y. Eucharistijos šventimą, Jėzus rengia kiekvienam asmeniškai. Labai svarbu Šv. Mišiose dalyvauti visu protu, visa savo esybe, aktyviai atliepti atliepus ir būtinai priimti Šv. Komuniją. Išeinant atsidėkojant nuoširdžiai sukalbėti poterius.

Mons. Adolfas Grušas       2020-10-11 9:06

DIEVO KVIETIMAS

Ateis diena, kai suprasime Dievo meilę mums, suvoksime visą jos švelnumą, prisiliesime prie to rūpesčio, kuriuo Jis mus buvo apgaubęs per visą gyvenimą.

Pirmajame šio sekmadienio Mišių skaitinyje girdime nuostabų ir drauge visiems suprantamą pranašo Izaijo pasakojimą apie pokylį, kurį Viešpats iškelia savo žmonėms. Aprašomi ant stalo esantys valgiai ir gėrimai: „Puota su skaniausiais valgiais, puota su rinktiniais vynais, – pokylis su gardumynais ir grynais, geriausiais vynais“. Ši puota – tai nesibaigiančio džiaugsmo, kurį Dievas skiria savo sukurtiems žmonėms, simbolis. Tai diena, kada išnyks mirtis, kai ant mūsų veido esančios ašaros bus nušluostytos, kai Dievo ištikimieji galės tarti: „Mes juo pasitikėjome, ir jis mus išgelbėjo! Šis yra Viešpats, juo mes pasitikėjome! Džiūgaukime, linksminkimės, kad jis mus išganė!“

Tuo pačiu jausmu alsuoja ir atliepiamoji psalmė, kurioje Dievas vaizduojamas kaip ganytojas, primenami Viešpaties žmogui duoti pažadai. Būnant su Juo, mūsų Ganytoju, mums nieko nestinga, mes galime atilsėti prie ramių šaltinių, o svarbiausia – siela susilaukia atgaivos.

Atgaiva – tai žodis, reiškiantis paguodą ir vidinę jėgą, tai žodis apie žmogų, kuris atgauna drąsą. Ta drąsa leidžia mus keliauti per tamsius slėnius, o mes nebijome nieko, nes Dievas – mūsų Ganytojas rūpinasi, kad mūsų kojos nenuklystų nuo kelio, dieną ir naktį Jis yra drauge.

Dievas tenori vieno: pripildyti mūsų širdis džiaugsmo, papuošti jas savo grožiu. Jis tenori, kad mes suvoktume vieną tiesą: jei galime padaryti ką nors gražaus, didingo, gero, taip yra todėl, kad mumyse veikia Jėzaus gyvybė. Su Juo ir Jame galime viską.

Visiškas pasitikėjimas prisikėlusiuoju Jėzumi moko mus ne nugalėti, bet mokėti gyventi turte ir varge, tada, kai esame sotūs ir tada, kai alkstame. Prisikėlusysis yra su mumis kiekviename išmėginime ir bus amžinai.

Gal tai tik svajonė? Anaiptol, ne. Tai šiandien Dievas rengia mums pokylį, šiandien ragina mus nepalūžti išmėginimuose ir ištverti didžiausias audras. Šiandien Dievas kviečia mus besąlygiškai pasitikėti Juo. Jis žino, kad galiausiai pasaulis priklausys tiems, kurie išlaikys pasitikėjimą ir viltį.

Taip suvokiant savo vietą pasaulyje nėra pernelyg sudėtinga įskaityti ir paslėptą Evangelijos skaitinyje girdimo palyginimo mintį.

Dievas ruošia pokylį savo Sūnaus vestuvėms ir visus kviečia tam pokylyje dalyvauti, tačiau pakviestieji nenori eiti. Atrodo, kad jų širdys užkietėjusios, jiems nerūpi Karaliaus – Dievo atkaklus kvietimas į parengtas vaišes. Vietoje to į nuoširdų kvietimą jie atsako prievarta.

Ne kartą susiduriame su pasibaisėtina patirtimi, kuomet iš pažiūros skanus, bet užnuodytas maistas traukia labiau, negu Dievo vaišės! Tačiau Dievas nenusivilia, išgirdęs neigiamą atsakymą. Jis niekada nešvaisto savo dovanų. Jei jų atsisako vieni, visuomet bus kiti, kurie jas priima.

Taigi, kas yra tie, kiti, pasirengusieji ateiti pas Dievą?

Atsakymas stulbina. Tai yra visi, kuriuos galima rasti gatvėje, blogi ir geri. Raiši, sužaloti, akli, ir raupsuoti, visi nusidėjėliai. Tai tie, kurie paprastai ir nuoširdžiai priima Dievo kvietimą ir sutinka apsivilkti tai ypatingai progai tinkamą rūbą. Tas rūbas – tai dėkingumas, apsivalymas, atsiliepimas į Dievo meilę. Rūbas, kurį derėtų prisimatuoti kiekvienam…

Ypač šiais, netikrumo ir nerimo kupinais laikais…

Kardinolas Sigitas Tamkevičius       2020-10-11 8:10

Pakeliui į džiaugsmo pilnatvę

Džiaugsmas ir liūdesys – mums geriausiai pažįstamos emocijos. Džiaugiamės, kai padarome ką nors gero, kai įvykiai klostosi pagal mūsų norus, kai šalia yra mums brangūs asmenys, ir liūdime suklydę, susidūrę su nedraugiškais žmonėmis, su kančia bei sunkiai pakeliamais vargais. Kai trūksta džiaugsmo, gyvenimas tampa sunkia našta, kurią žmonės beviltiškai bando palengvinti, vartodami alkoholį bei narkotikus.
Dievo Žodis šį sekmadienį kviečia mus pamąstyti ne apie trumpalaikį džiaugsmą, bet apie jo pilnatvę – džiaugsmą, kurio niekas iš mūsų negalės atimti. Pranašas Izaijas apie tai vaizdingai kalba, jog Viešpats surengs visoms tautoms puotą su skaniausiais valgiais ir tauriausiais gėrimais. Bus sunaikintas liūdesio šydas ir Viešpats nušluostys ašaras nuo kiekvieno veido (plg. Iz 25, 6–10).
Jėzus labai panašiai dangaus džiaugsmą prilygino karališkam vestuvių pokyliui, į kurį yra sukviesti žmonės iš kelių ir kryžkelių, geri ir blogi. Visi jie pakviesti, bet neverčiami, nes žmogus gali būti laimingas tik laisvai atsiliepdamas į Viešpaties pakvietimą. Prievarta žmogaus negalima padaryti laimingo. Stalino laikais buvo nukaltas garsus lozungas: „Nenori būti laimingas –  priversime!“ Žmonės dar neužmiršo tos „laimės“, kai didžiulė šalis buvo nusėta prievartinio darbo lageriais.
Neaptemdomo džiaugsmo pilnatvė, apie kurią kalba Viešpats, mūsų laukia tik amžinybėje; dabartinis gyvenimas yra darbo bei kovos metas siekiant išsaugoti Jėzaus palyginime minimą vestuvių drabužį – Dievo malonės drabužį, be kurio negalėtume įžengti į karališką vestuvių pokylį.
Apie šį darbo ir kovos metą apaštalas Paulius taip rašo: „Visa ko esu ragavęs: buvau sotus ir alkanas, turtingas ir beturtis. Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4, 12–13). Patirdamas didžiausių išbandymų, Paulius visiškai pasitikėjo Viešpačiu ir mokė pirmuosius krikščionis elgtis panašiai: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!  Niekuo per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokią išmintį, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“ (Fil 4, 4–7).
Psalmininkas palygina žmogaus gyvenimą su kelione tamsiu, pavojų pilnu slėniu ir kviečia pasitikėti Viešpačiu: „Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu, aš nebijosiu, nes tu drauge būsi <...>. Tavoji malonė ir meilė palydi kiekvieną mano gyvenimo dieną“ (Ps 23, 4. 6). Todėl pirmaeilis mūsų uždavinys – išsiugdyti visišką pasitikėjimą Dievu. Tokio pasitikėjimo pavyzdį paliko šv. Faustina Kovalska, kuri XX amžiuje skleidė Dievo Gailestingumo šviesą. Gyvendama Vilniuje, turėjo antgamtinių apsireiškimų, per kuriuos Jėzus paragino ją skleisti Dievo gailestingumo žinią.
Popiežius šv. Jonas Paulius II, kanonizuodamas seserį Faustiną, kalbėjo: „Šiandien aš esu labai laimingas, galėdamas visai Bažnyčiai įteikti tarsi dovaną mūsų laikmečiui sesers Faustinos gyvenimą ir liudijimą. Jėzus kalbėjo seseriai Faustinai: „Žmonija tol neras ramybės, kol su pasitikėjimu nesikreips į dieviškąjį gailestingumą. Reikia, kad ir šiandienė žmonija, kaip kadaise apaštalai, į istorijos Vakarienbutį priimtų prisikėlusį Kristų, kuris rodo nukryžiavimo žaizdas ir kartoja: „Ramybė jums!“ Reikia, kad žmonija leistųsi pasiekiama ir persmelkiama prisikėlusio Kristaus dovanojamos Dvasios. Dvasia gydo širdies žaizdas, griauna sienas, mus skiriančias nuo Dievo ir vieną nuo kito, sugrąžina ir Tėvo meilės ir broliškos vienybės džiaugsmą.“
Visi mes esame labai reikalingi šio gydančio ir džiaugsmą nešančio Dievo Dvasios veikimo. Viešpatie, tavo Gailestingumo šviesa tegydo mūsų širdis ir tepripildo jas tikrojo džiaugsmo!

Mąstymas       2020-10-11 8:08

    Prašyti Tėvo meilės patirties ir patikėjimo ja

Jėzus pasakoja apie didįjį Dievo Tėvo ilgesį, su kuriuo Jis laukia manęs amžinybės karalystėje. Tėvas trokšta, kad aš būčiau Jo mieliausiojo Sūnaus vestuvių pokylyje. Ar tikiu, kad Dievas manęs ilgisi?

*

Įsivaizduosiu Dievą Tėvą, kuris ateina pas mane ir pats asmeniškai kviečia mane į svečius. Jis prašo, kad ateičiau į Jo Sūnaus vestuvių pokylį.

*

Įsisąmoninsiu, kad tai vyksta kiekvieną dieną. Tėvas kasdien kviečia mane į savo Sūnaus Eucharistinę puotą ir adoraciją. Kasdieną viskas yra paruošta, reikia tik ateiti.

*

„Tačiau kviečiamieji to nepaisė...“. Ar branginu sakramentines dovanas, kurias Tėvas kasdien man parengia? Kaip atrodo mano eucharistinis gyvenimas? Ar surandu laiko kasdieninei adoracijai?

*

Dievo pyktis yra ženklas, kad Jis labai kenčia, kai nepaisoma Jo meilės. Priglusiu prie Jo ir atsiprašysiu už visus atmestus įkvėpimus, už kiekvieną gyvenimo situaciją, kurioje atstūmiau Jo meilę.

*

„Karalius atėjo pasižiūrėti svečių...“. Įsivaizduosiu, kad Dievas Tėvas prieina prie manęs ir žvelgia į mano vidų. Kokie jausmai kyla manyje? Pažvelgsiu Dievo akimis į savo vestuvių rūbą. Ar jis yra paruoštas, kad galėčiau švęsti kartu su Juo?

*

Paprašysiu Jėzaus, kad sužadintų manyje gilų troškimą ir ilgesį amžino buvimo su Dievu.

Dienos metu dažnai prašysiu:

„Jėzau, pažadink manyje Tėvo ilgesį“.

Kasdienapmastau.lt


Rekomenduojame

Tariasi peliukai prieš rinkimus…

Liudvikas Jakimavičius. Rinkimų sufleriai

Vytautas Radžvilas. Susigrąžinkime savo Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Vytautai – Patirtis ir Energija, arba Už ką aš balsuosiu

Smulkieji verslininkai ir Nacionalinis susivienijimas pasirašė visuomeninį susitarimą

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Ramūnas Aušrotas. Partijų programinės nuostatos ir iniciatyvos, prieštaraujančios krikščioniškai pasaulėžiūrai

Augminas Petronis. Tokia mąstysena – ‘viskas, ką jūs apie save žinot, yra tapatybės’ – tikėjimui naikinančiai žalinga

Aleksandras Nemunaitis. Esame už žodžio laisvę ir prieš politkorektiškumą

Algimantas Rusteika. Konservatoriai nutarė reklamuotis pas savus?

Katalikiški balsavimo principai

Liudvikas Jakimavičius apie žiniasklaidą

Seimo narių balsavimų gyvybės ir šeimos klausimais apžvalga

Ar egzistuoja laisva valia? Vytauto Sinicos atsakymas

Algimantas Rusteika. Jei balsuosi už mažus, „tavo balsas prapuls“

Liudvikas Jakimavičius. Gražus rudenėlis ir rinkimų aritmetika

Ramūnas Aušrotas. Istorinės savimonės pabaiga

Neredaguota.lt. Vytautas Sinica: Kova dėl istorijos

Vytautas Radžvilas. Baltarusija: į laisvę ir demokratiją Putino glėbyje?

JT Orhuso konvencijos priežiūros komitetas pripažino: Lietuvos Respublika pažeidė Orhuso konvenciją

Mokytojai iš Kvetkų, Pandėlio, Papilio premjerui Sauliui Skverneliui: Pagal galimybes ištaisykite padarinius savo didžiosios klaidos

Spalio 6 dieną bus atidengtas antkapinis paminklas Adolfui Ramanauskui-Vanagui

Vygantas Malinauskas. Krikščioniškas pasirinkimas

Geroji Naujiena: Kad ir mes duotume vaisių

Andrius Švarplys. Cukrus, Linai

Algimantas Rusteika. Susipažinkime – naujoji, modernioji, nuostabioji, jaunoji LSDP karta

Gediminas Kulikauskas. Istorikas: „Dešimt kautynių“ – kitokia knyga apie partizanus

Algimantas Rusteika. Apie kritinę masę

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.