Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Gyvenimo kelius Jis mums atvėrė

Tiesos.lt redakcija   2020 m. balandžio 26 d. 8:08

80     

    

Geroji Naujiena: Gyvenimo kelius Jis mums atvėrė

Buvo neįmanoma, kad mirtis jam viešpatautų

Sekminių dieną stojo Petras su Vienuolika ir, pakėlęs balsą, prabilo: „Jūs, judėjiečiai bei visi Jeruzalės gyventojai, tebūnie jums žinoma, – gerai įsidėmėkite mano žodžius!
Jėzų Nazarietį, Dievo jums patvirtintąjį galingais darbais ir stebuklingais ženklais, kuriuos per jį nuveikė Dievas jūsų tarpe, kaip patys žinote; taigi tą vyrą, Dievo valios sprendimu bei numatymu išduotą, jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus.
Dievas jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties siaubo, nes buvo neįmanoma, kad mirtis jam viešpatautų. Juk Dovydas apie jį sako: ‘Aš visuomet žvelgiu į Viešpatį. Jis stovi mano dešinėje, kad aš nesusvyruočiau. Todėl pralinksmėjo mano širdis, džiūgavo mano lūpos, ir mano kūnas ilsėsis su viltimi, jog tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų buveinėje ir neduosi savo šventajam supūti. Gyvenimo kelius tu man atvėrei ir pripildysi mane džiaugsmo savo akivaizdoje’“. (Apd 2, 14. 22–28)

* * *

Viešpatie, man rodysi kelią, kuris į gyvenimą veda

Kartoju tau, Dieve: tu mano Viešpats,
mano paveldėtas turtas, taurė mano laimės,
tavo rankoje mano likimas. –
Aš šlovinu Viešpatį, kuris man išmintį duoda,

atsimena mano širdis tai net naktį.
Akyse nuolatos Viešpats man stovi,
jis mano dešinę remia, aš nedrebėsiu. –
Man džiaugias širdis, krykštauja siela,

ir mano kūnas ramiai sau ilsėsis.
Juk manęs nepaliksi numirėlių būste,
tu man, savo draugui, neleisi trūnyti. –
Man rodysi kelią, kuris į gyvenimą veda,

pilna man bus laimė prieš tavo veidą,
tavo dešinėj bus per amžius linksmybės. (Ps 15, 1–2a. 5. 7–11)

* * *

Esate atpirkti brangiuoju Kristaus krauju

Mylimieji! Jei kaip Tėvo šaukiatės to, kuris nešališkai teisia pagal kiekvieno darbą, su baime elkitės savo viešnagės metu. Juk jūs žinote, kad esate atpirkti iš niekingos nuo protėvių paveldėtos elgsenos ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju Kristaus krauju, to avinėlio be kliaudos ir dėmės, o jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sutvėrimą ir apreikštas laikų pabaigoje jums, per jį įtikėjusiems Dievą, kuris jį prikėlė iš numirusių ir suteikė jam garbę; todėl ir jūsų tikėjimas bei viltis kyla į Dievą. (1 Pt 1, 17–21)

* * *

Jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną

Trečiąją dieną po Jėzaus mirties du jo mokiniai keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie jo nepažino. O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate ir ginčijatės, eidami keliu?“ Jie nuliūdę sustojo.

Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė Jėzui: „Nejaugi tu būsi vienintelis žmogus, buvęs Jeruzalėje, kuris nežino, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“ Jėzus ramiai paklausė: „O kas gi?“ Jie tarė jam: „Su Jėzumi iš Nazareto, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios apsireiškusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė“. Jėzus jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra paskelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!“ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.

Jie prisiartino prie kaimo, į kurį mokiniai keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti“. Tuomet jis užsuko pas juos. Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duonos, sukalbėjo laiminimo maldą, laužė ir davė jiems valgyti. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ Jie tuoj pat pakilo nuo stalo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten jie rado Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: „Tai tiesa! Viešpats prisikėlė ir pasirodė Simonui“. O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną. (Lk 24, 13–35)

* * *

Atpirkti brangiuoju Jėzaus krauju ir į Tėvo namus sugrąžinti džiaugsmingai švęskime Velykų slėpinį.
Dalydamiesi mokinių džiaugsmu patiriant naująją tikrovę – Jėzaus artumą laužant duoną – ir kiekvienam krikščioniui dovanojamą esminę patirtį – Jo ramybę, junkimės ir į bendrą maldą už Lietuvą Tiesoje. 
Užtarimo maldoje kiekvienas asmeniškai ir/ar bendruomenėje prisiminkime ir tuos, kurie Jo dar nepažįsta – teprisibeldžia Viešpats ir į jų širdis, ir tautas, verčiamas gyventi pagal žmonių primestą tvarką, Dievo įstatymą paniekinančią: teatgaivina Viešpats ir jų tikėjimą, viltį ir meilę. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *

Sigitas Tamkevičius. Nusivylusieji mokiniai
3 Velykų sekmadienis: Homilija

Savo mintimis prisijunkime prie dviejų Jėzaus mokinių, einančių iš Jeruzalės į Emauso kaimą. Šie mokiniai, apie kuriuos pasakoja Evangelija pagal Luką (24, 13–35), nebuvo iš dvylikos būrio, bet drauge su kitais sekė paskui Jėzų, atidžiai klausėsi, ką jis kalbėjo, ir buvo įsitikinę, kad Mesijas išvaduos Izraelį iš romėnų jungo. Ne jie vieni taip mąstė – anuomet daugelis vylėsi, kad Jėzus, galingas savo darbais, tikrai išvaduos Izraelį. Tačiau kad Mesijas turės daug svarbesnių, ne politinių tikslų, šie vyrai, kaip ir daugelis ano meto žydų, nebuvo supratę. Ant Golgotos iškilęs kryžius sudaužė netikras šių vyrų viltis, ir dabar nusivylę jie keliavo į savo namus, grįžo prie kasdienių savo darbų.

Pakeliui mokiniai aptarė, kas buvo įvykę, ir liejo kartėlį dėl sudužusių vilčių. Prie jų prisiartino Jėzus ir paklausė, dėl ko šie vyrai taip karštai ginčijasi. Vyrai neatpažino Jėzaus ir išliejo savo nusivylimą: jie tiek daug vilčių buvo sudėję į Galilėjos Mokytoją, bet viskas baigėsi taip, kad blogiau ir negalėjo būti: Jėzus nukryžiuotas ir palaidotas.

Jėzus, išklausęs vyrų pasakojimo, pasiremdamas Raštais, ramiai aiškino, ką apie būsimąjį Mesiją kalbėjo pranašai, kad iš tikrųjų jis turėjo kentėti ir būti nužudytas, bet po to prisikelti ir įžengti į savo garbę. Galbūt kalbėjusiojo argumentai ar tiesiog jo nuoširdumas paskatino vyrus pakviesti jį į savo namus. „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti“, – kvietė mokiniai. Ir Jėzus pasiliko. Bevakarieniaujant ir laužant duoną, mokiniams atsivėrė akys – jie pažino, kad jų bendrakeleivis buvo pats Jėzus.

Ši istorija su nusivylusiais Jėzaus mokiniais yra svarbi net keliais atžvilgiais. Ji kalba apie tai, kad Dievu ir savo tikėjimu galima nusivilti. Nusiviliama visuomet, kai stokojama aiškaus supratimo, koks yra Dievas ir kaip jis veikia.

Žmonės kartais iš Dievo nori to paties, kaip ir iš politinių partijų ar valdžioje esančių žmonių – šie turi gerai tvarkyti žemiškus reiklaus, o jei jų netvarko, tuomet ieškoma kitų gelbėtojų. Panašiai mąstoma ir apie Dievą: jis turi pasirūpinti mūsų gyvybe, sveikata, užtikrinti saugumą, apsaugoti nuo koronavirusų, o jeigu šito nedaro, tuomet gal jo nėra. Šitaip besielgiantieji užmiršta ar tiesiog nekreipia dėmesio į tai, kad Dievas žmogų yra apdovanojęs laisva valia ir nemirtingumu. Būdamas laisvas, žmogus gali klysti, kentėti ir kitiems padaryti daug skausmo, blogio, tačiau Dievas niekuomet nepalieka žmogaus vieno. Tik žmogus gali bėgti nuo Dievo.

Į Emausą keliaujantys mokiniai ir prie jų prisiartinęs nepažįstamasis yra gražiausias pavyzdys, kaip Dievas veikia. Jis nepalieka žmogaus net tuomet, kai šis nuo jo bėga, kai pyksta, kodėl Dievas nepadarė to ar ano. Dievas įvairiais būdais kalbina žmogų. Vienas iš būdų – tai Dievo įkvėptas Šventasis Raštas, kurį skaitydami surandame daugelį atsakymų į mus kamuojančius klausimus.

Kitas būdas Dievui prakalbinti žmogų yra kančia. Kai su ja susiduriame, mes būname priversti sustoti ir pasvarstyti, ar viską iki šiolei teisingai darėme, o gal kai ką reikia keisti. COVID-19 virusas mus taip pat sustabdė ir daugelį tiesiog privers perkainoti savo vertybes. Ar verta visas viltis dėti į tai, ką gali sunaikinti mažytis virusas, ir nesirūpinti savo nemirtinga siela, savo amžinuoju gyvenimu?

Dar vieną pamoką reikėtų išmokti iš šių nusivylusių mokinių, – tai gera valia, kurios jie nestokojo. Mokiniai klydo, nusivylė Jėzumi, bet turėjo gerą valią ir siekė tik gėrio – išlaisvinti tautiečius iš romėnų jungo.

Išlaikyti gerą valią svarbu kiekvienam žmogui. Gerą valią pažeidžia tik sąmoningai daromos nuodėmės, todėl jų labiausiai reikia saugotis. Jeigu saugomės nuodėmių, tuomet Dievas suras būdų mus prakalbinti ir nukreipti į tikrą kelią.

Emauso mokiniai atpažino Jėzų vakarieniaudami. Jeigu jie nebūtų pakvietę Jėzaus į savo namus ir nepasodinę prie vakarienės stalo, viskas galėjo baigtis kitaip. Ši istorija su Emauso mokiniais aiškiai primena, kad Dievas lengviausiai atpažįstamas tuomet, kai darome gera. Jei COVID-19 virusas išmokys mus saugoti ne tik save, bet ir kitus, jei paskatins didesnį solidarumą su kenčiančiais, tuomet galėsime tik padėkoti Dievui, kad išmokome svarbią pamoką nebūti savanaudžiais ir nemąstyti tik apie save.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius
2020 04 26

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Labai patiko       2020-05-2 13:56

Popiežiaus žodžiai, “„Krizės metas yra ištvermės, tylos metas: turime pasilikti ten, kur esame, nesijudinti. Tai ne laikais permainoms. Dabar ištikimybės metas; ištikimybės Dievui, ištikimybės viskam, ką priėmėme ankščiau. Tai ir atsivertimo metas, kad mūsų ištikimybė įkvėptų keistis į gera, o ne atitolintų nuo gėrio.”
Suspaudimo metu svarbiausia išstovėti, iškęsti, o Šv. Dvasia perkeis visa kas yra bloga į gerą.

Popiežius Pranciškus       2020-05-2 13:52

  „Šiandien melskime už visus valdančiuosius, atsakingus už savo kraštų gyventojų gerovę dabartinės krizės metu: už valstybių ir vyriausybių vadovus, parlamentarus, merus, administracinių sričių vadovus. Viešpats jiems tepadeda, tesuteikia jėgų, nes jų darbas nelengvas. Valdantieji tesupranta, jog krizės metu iškilus tarpusavio nesutarimams privalo būti vieningi dėl gyventojų gerovės, nes „vienybė pranoksta konfliktą.“

Šeštadienio Mišių homilijoje popiežius kalbėjo, kad krizės metu svarbu tvirtai ir ištvermingai laikytis tikėjimo. Dabar ne metas permainoms. Viešpats tesuteikia savo Šventąją Dvasią, kad būtume ištikimi tikintieji, ir tesuteikia jėgų neišduoti tikėjimo, sakė Pranciškus.

Popiežius komentavo dienos liturgijos skaitinius, paminėjo Apaštalų darbų pasakojimą apie tai, kaip augo pirmosios krikščionių bendruomenės ir kaip Petras išgydė paralyžiuotą Enėją ir prikėlė iš numirusių Tabitą. Bendruomenė auga paguodos metu, tačiau persekiojimų ir krizės metu išgyvena sunkumus, sakė popiežius.

Krizės metas yra apsisprendimų metas. Taip pat pandemija yra krizės metas. Evangelijoje Jėzus klausia Dvylika, ar ir jie nori pasitraukti. Petras atsako: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis“.

Krizės metu turime labai tvirtai laikytis savo tikėjimo, tęsė Pranciškus.

„Krizės metas yra ištvermės, tylos metas: turime pasilikti ten, kur esame, nesijudinti. Tai ne laikais permainoms. Dabar ištikimybės metas; ištikimybės Dievui, ištikimybės viskam, ką priėmėme ankščiau. Tai ir atsivertimo metas, kad mūsų ištikimybė įkvėptų keistis į gera, o ne atitolintų nuo gėrio.

Ramybės metas ir krizės metas… Mes, krikščionys, turime išmokti tvarkytis vienu ir kitu metu. Kai kurie dvasios tėvai sako, kad patirti krizę yra kaip eiti per ugnį, kad sutvirtėtume. Viešpats teatsiunčia savo Šventąją Dvasią, kad mokėtume atsispirti pagundoms krizės metu, kad liktume ištikimi pirmam duotam žodžiui, su viltimi, kad paskui galėsime patirti ramybės momentus. Prisiminkime savo krizes: krizę šeimoje, miesto gyvenamajame rajone, darbe, viso pasaulio ir savo krašto socialinę krizę ir daugelį kitų krizių.

Viešpats mums tesuteikia jėgų krizės metu, kad neišduotume tikėjimo“. (SAK / Vatican News)

Mąstymas       2020-05-2 4:59

Prašyti malonės išlikti su Jėzumi iki galo

Įeisiu į žmonių prisikimšusią  sinagogą, kurioje Jėzus moko. Ten taip pat yra Jo mokiniai. Atkreipsiu dėmesį, kaip keičiasi klausytojų nuotaikos. Daugumai klausytojų Jėzaus žodžiai yra nepriimtini. Jie parodo nekantrumą ir nepasitenkinimą. Kai kurie pasitraukia, ir sinagogoje kaskart vis mažėja žmonių.

*

Pastebėsiu, kad Jėzus nesistengia mokinių per jėgą sulaikyti prie savęs. Jis leidžia jiems pasitraukti, nors dėl to labai kenčia. Jėzus nurodo jų pasitraukimo priežastį: „Kai kurie iš jūsų netiki.“

*

Paklausiu savęs, koks yra mano požiūris į Jėzaus mokslą? Kokius Evangelijos žodžius man sunkiausia priimti? Nuo kokių Jėzaus žodžių dažniausiai pasitraukiu? Jėzus nereikalauja iš manęs tų žodžių supratimo. Jis klausia apie mano tikėjimą. Ar sugebu Juo pasitikėti?

*

Jėzus kalba man apie savo žodžių vertę. Tai nėra žmogiški žodžiai. Jo žodžiai yra dvasia ir gyvenimas. Jie sugeba pasiekti net vidines mano gelmes ir jas pakeisti. Paprašysiu Šventosios Dvasios malonės priglusti prie Jėzaus žodžių ir tikėjimo jų nepaprasta verte.

*

Pasikalbėsiu su Jėzumi apie skausmą, kurį Jis išgyveno dėl mokinių nesupratimo ir jų atsitraukimo. Paklausiu Jėzaus, kurios mano neištikimybės yra didžiausių Jo kentėjimų priežastis.

*

„Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Pažvelgsiu į savo gyvenimo istoriją ir prisiminsiu didžiausias savo tikėjimo ir pašaukimo krizes. Kokios buvo jų priežastys? Kaip tada elgiausi? Kokiu būdu man tada padėjo Jėzus?

*

Prisipažinsiu Jėzui, kas labiausiai mane gundo nuo Jo pasitraukti. Atiduosiu Jam savo nerimą, svyravimus ir krizes. Prašysiu Petro, kad melstųsi kartu su manimi: „Viešpatie, pas ką mes eisime…“ Šią savaitę dažniau kartosiu tuos žodžius, ypač sunkumų metu. Padarysiu juos savo ugningu maldos aktu.
Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-05-2 4:55

Komentuoja ses. Benedikta Rollin RA

Kartą, kai skaitėme šią ištrauką per paskaitą, vienas studentas paklausė: „Matote 666 eilutę?!“ – Jn 6, 66 sako: „Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė...“ Velnio darbas, aišku? O kaip reaguoja Jėzus? Nepuola jiems švelniau paaiškinti savo žodžių, juos įtikinėti, kad reikia pasilikti… Nė per milimetrą nenuleidžia kartelės. „Kieti jo žodžiai“ lieka. Jie visada sukelia krizę, jie meta iššūkį mūsų protams ir širdims. Mūsų protas nori viską perprasti, mūsų širdys „saugiu atstumu“ seka Kristų, juk Jis gali pareikalauti per daug…

O Jėzus net mūsų klausia: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Petras su jam būdingu spontaniškumu mums duoda raktinį atsakymą: „Viešpatie, pas ką mes eisime?..“ Pas ką, jei ne pas Tave, Viešpatie, kurio žodžiai, kad ir nesuprantami, visuomet liudija apie tai, ko širdis yra desperatiškai išsiilgus – amžinos, ištikimos meilės. Meilės iki beprotybės, atiduodančios kūną ir kraują mylimiesiems. Tik tokia meile verta tikėti.
Bernardinai.lt

III Velykų savaitės šeštadienio Evangelija       2020-05-2 4:53

(Jn 6, 63. 68)

P. Aleliuja. – Viešpatie, tavo žodžiai yra dvasia ir gyvenimas. Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 6, 60–69)

  Daugelis Jėzaus mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“
  Jėzus, žinodamas, kad mokiniai dėl to murma, paklausė: “ Jus tai piktina? O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, užžengiantį ten, kur jis buvo pirmiau?! Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas. Bet kai kurie iš jūsų netiki“.
  Mat Jėzus iš pat pradžių žinojo ir kas netikės, ir kas jį išduos. Jis dar sakė: „Štai kodėl aš jums sakau: niekas neateis pas mane, jeigu jam nebus duota Tėvo“.
  Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo. Tada Jėzus paklausė Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“
  Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pamatėme, kad tu – Dievo Šventasis“.
  Katalikai.lt

III Velykų savaitės šeštadienio Dievo Žodžio       2020-05-2 4:52

Psalmė (Ps 115, 12–13. 14–15. 16–17)

P. – Kuo gi aš Viešpačiui atsidėkosiu už visa gera, ką man padarė?
A r b a: Aleliuja.

  Kuo gi aš Viešpačiui atsidėkosiu
  už visa gera, ką man padarė?
  Išganymo taurę pakelsiu,
  Viešpaties vardą kartosiu. – P.

  Aš jam pažadus atitesėsiu
  prieš visą jo tautą.
  Viešpaties akyse didžiai brangūs
  mirštantys jo teisieji. – P.

  Viešpatie, aš tavo tarnas,
  tavo tarnas – sūnus tavosios tarnaitės.
  Tu mano pančius sutraukei.
  Tau padėkos auką aukosiu,
  šauksiuos Viešpaties vardo. – P.

III Velykų savaitės šeštadienio Dievo Žodžio       2020-05-2 4:51

Skaitinys (Apd 9, 31–42)

  Bažnyčia visoje Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje džiaugėsi ramybe. Ji tvarkėsi ir veikė su Viešpaties baime ir vis augo, Šventosios Dvasios globojama.
  Petras, keliaudamas po visą šalį, apsilankė pas šventuosius, gyvenančius Lidoje. Ten jis užtiko žmogų, vardu Enėją, kuris paralyžuotas jau aštuoneri metai gulėjo patale. Petras jam tarė: „Enėjau, teišgydo tave Jėzus Kristus. Kelkis ir užklok savo guolį!“ Šis akimoju atsikėlė. Visi Lidos miesto ir Sarono lygumos gyventojai pamatė jį ir atsivertė į Viešpatį.
  Jopėje buvo viena mokinė, vardu Tabita, išvertus Dorkadė (Gazelė). Ji buvo garsi gerais darbais ir išmaldomis. Tomis dienomis ji susirgo ir numirė. Ją nuprausė ir pašarvojo aukštutiniame kambaryje. Kadangi Lida netoli Jopės, mokiniai išgirdę ten esant Petrą, pasiuntė pas jį du vyrus su prašymu: „Ateik pas mus nedelsdamas!“
  Petras tuojau iškeliavo su jais. Kai tik atėjo, jį nuvedė į aukštutinį kambarį. Tenai jį apspito našlės, verkdamos ir rodydamos jam marškinius ir viršutinius drabužius, kuriuos, tebegyvendama jų tarpe, buvo joms pasiuvusi Dorkadė. Petras liepė visiems išeiti ir atsiklaupęs ėmė melstis. Paskui, atsisukęs į lavoną tarė: „Tabita, kelkis!“ Ši atmerkė akis ir, išvydusi Petrą, atsisėdo. Petras ištiesė jai ranką ir ją prikėlė. Tada, pašaukęs vidun šventuosius ir našles, parodė jiems ją gyvą.
  Žinia apie įvykį pasklido visoje Judėjoje, ir daugybė žmonių įtikėjo Viešpatį.

Popiežius Pranciškus       2020-05-1 19:25

„Šiandien, minėdami šv. Juozapo darbininko šventę ir darbininkų dieną, melskimės už visus dirbančiuosius, už visus, kad visi žmonės turėtų galimybę dirbti, gauti teisingą atlyginimą, kad būtų apsaugotas darbo orumas, kad galėtų gėrėtis poilsiu.“

Šv. Juozapo darbininko liturginio minėjimo pirmasis skaitinys iš Pradžios knygos kalba apie Dievo darbą: „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pr 1, 31).

Dievas sukūrė pasaulį, sukūrė žmogų ir suteikė jam misiją dirbti, tvarkyti kūriniją. Pasakodamas apie pasaulio sukūrimą Šventasis Raštas naudoja žodį „darbas“: „Užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, (Dievas) ilsėjosi septintą dieną nuo visų darbų, kuriuos buvo atlikęs“ (Pr 2, 2). Viską, ką sukūrė, Dievas patikėjo žmogui: dabar žmogus turi saugoti kūriniją, turi dirbti, kad kūrimas būtų tęsiamas ir pasaulis žengtų pirmyn. Žmogaus darbas, sakė Pranciškus, –  tai ne kas kita, kaip Dievo darbo tąsa. Darbas – tai pašaukimas, kurį Dievas žmogui suteikė nuo pat pasaulio sukūrimo.

Darbas padaro žmogų panašų į Dievą, nes dirbdamas ir žmogus tampa kūrėju. Žmogus kuria savo darbu. Toks yra Dievo jam suteiktas pašaukimas. Šventasis Raštas sako, kad viskas, ką Dievas sukūrė, buvo labai gera. Pats darbas yra geras, nes darbu kuriama darna, dauginamas grožis ir gėris. Dėl to darbas yra pirmutinis žmogaus pašaukimas. Tai ir yra orumas, kuris žmogų padaro panašų į Dievą. Darbo orumas.

Darbo orumas, deja, labai dažnai yra paminamas. Iš istorijos žinome apie brutalų elgesį su iš Afrikos į Ameriką gabentais vergais, sakė popiežius, pridurdamas, kad taip buvo ir jo gimtojoje šalyje. Tačiau ir šiandien turime daug vergų, daug dirbančių vyrų ir moterų, iš kurių atimta laisvė: jie priversti dirbti už atlyginimą, kurio vos pakanka pragyvenimui. Tai vergystė, priverstinis darbas, žeidžiantis žmogus orumą. Pasaulyje yra labai daug šitaip dirbančių žmonių.

Popiežius paminėjo prieš kelis mėnesius spaudoje aprašytą atvejį: vienoje Azijos šalyje darbdavys mirtinai sumušė darbininką dėl to, kad jis kažkuo nusižengė. Tam darbininkui mokamas atlyginimas nesiekė pusės dolerio už dieną. Tai vergystė, kuri atima iš žmogaus orumą. Neturime guostis, kad tokie dalykai dedasi tik kažkur labai toli, kad pas mus to nebūna. Išnaudojimas – ir pas mus dažnas reiškinys. Žmonės įdarbinami nesilaikant įstatymų, verčiami dirbti po keliolika valandų per dieną, mokami menki atlyginimai, nepervedamos įmokos į pensijos ir sveikatos apsaugos fondus. Kiekvienas nusižengimas dirbančiojo žmogaus atžvilgiu yra ir nusižengimas žmogaus orumui, sakė popiežius. Dievas visiems suteikė pašaukimą savo darbu būti kūrėjais. Kad šį pašaukimą žmogus galėtų vykdyti, reikalingas teisingumas ir pagarba asmens orumui.

Švenčiant dirbančiųjų globėjo šv. Juozapo darbininko minėjimą popiežius prašė melstis ir už darbdavius, kuriems dabartinis metas yra labai sunkus. Jie iš paskutiniųjų stengiasi tęsti veiklą, neatleisti savo darbuotojų. Melskimės ir už juos, sakė Pranciškus. Prašykime šv. Juozapą, kad mums padėtų ginti darbo orumą, melskime jo užtarimo, kad visi turėtų galimybę oriai dirbti. (JM / Vatican News)

>>>Demesio       2020-05-1 13:18

Nuo gegužės 22 d. devynias dienas, kasdien iki Sekminių išvakarių, katalikai bažnyčiose ar namie raginami melstis Šventajai Dvasiai. Įprastai kalbamas arba giedamas Sekminių himnas „Dvasia, Viešpatie, ateik“ (Veni Sancte Spiritus).

„Veni Sancte Spiritus“ yra tradicinė krikščionių malda, viena iš penkių sekvencijų, sutinkamų iškilmingoje liturgijoje. Sekvencija – tai giedamas rimuotas pasakojimas, kuriam pradžią davė 9 a. Prancūzijos vienuolynai. Tokia rimuota forma padėjo vienuoliams geriau įsiminti liturginį tekstą.

Viduramžiais sekvencijos labai išpopuliarėjo, jų buvo sukurta tūkstančiai. Šiandien katalikų Bažnyčioje oficialiai išlikusios tik penkios tokio pobūdžio giesmės.

Manoma, kad šios sekvencijos Šventajai Dvasiai autorius yra arba Kenterberio arkivyskupas Steponas Langtonas arba abatas Notker Balbulus.

Sekminių himnas „Dvasia, Viešpatie, ateik“

DVASIA, VIEŠPATIE, ATEIK, * spindulių dangaus mums teik,*

žemės klystkelius nušviesk.

Tėve vargstančių nuženk, * savo dovanas dalink, *
mūsų dvasią atgaivink!

Sielų Tu ramintojas, * svečias atlankytojas, *
mielas atgaivintojas.

Darbuose Tu – poilsis, * kaitroje Tu – atvėsis, *
Tu – paguoda liūdesy.

O šviesybe amžina, * skaidrink sielos gilumą, *
stiprinki tikėjimą.

Be Tavųjų dovanų * viskas žmoguje skurdu, *
viskas – atvira žaizda.

Nuvalyk, kas sutepta, * laistyk, kas išdeginta, *
gydyk tai, kas sužeista.

Atitrauk mus nuo klaidų, * dvasios šalty duok jėgų, *
tiesink vingius mūs takų.

Duok mums, mylintiems Tave, * tikintiems Tava galia, *
dovanas septynerias.

Duok dorybių atpildą, * siųsk laimingą pabaigą, *
kviesk į džiaugsmą amžiną.

Kun.: Atsiųsk savo dvasią ir visa bus sukurta, aleliuja.

Visi: Ir atnaujinsi žemės veidą, aleliuja.

Kun.: Melskimės. Dieve, Tu tikinčiųjų širdis apšvieti Šventosios Dvasios šviesa; leisk mums tos Dvasios dėka visa, kas gera, mylėti ir jos paguoda visada džiaugtis. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.

Visi: Amen.

Pabaigoje sukalbama TĖVE MŪSŲ, SVEIKA MARIJA, GARBĖ DIEVUI.

>>>Demesio       2020-05-1 13:16

Pritariu popiežiui visu 100 procentu. Be Šventosios Dvasios pagalbos jokie geri darbai nepadaromi. Pirmiausia, Ji paskatina, o po to padeda tai įgyvendinti. Artėja SEKMINĖS, atsiminkite, kad Sekminių NOVENOS aštundienis yra privalomas visiems katalikams. Jau dabar prašykime Jos pagalbos, šaukimės Jos kas dieną.

Popiežius Pranciškus       2020-05-1 7:32

Gegužės mėnesį, kuris liaudies pamaldumo tradicijoje yra skirtas Švenčiausiajai Mergelei Marijai, popiežius Pranciškus paprašė viso pasaulio tikinčiuosius kalbėti Rožinį ir melsti užtarimo visai žmonijai. Buvo paskelbti ir tekstai dviejų maldų, kurias popiežius siūlo kalbėti gegužės mėnesį kartu su Rožiniu.

O Marija, Tu visada švieti mūsų kelyje kaip išganymo ir vilties ženklas. Patikime Tau save, Ligonių Sveikata, Tu kryžiaus papėdėje vienijaisi su Kristaus kančia, tvirtai laikydamasi tikėjimo. Romiečių Globėja, Tu žinai, ko mums reikia, ir esame tikri, pasirūpinsi, kad po išbandymo vėl grįžtų džiaugsmas ir šventė, kaip Galilėjos Kanoje.

Padėk mums, Dieviškosios Meilės Motina, atitikti Tėvo valią ir daryti tai, ką mums pasakys Jėzus. Jis prisiėmė mūsų kančią ir nešė mūsų skausmus, kad per kryžių vestų mus į prisikėlimo džiaugsmą. Amen.

Tavo apgynimo šaukiamės, šventoji Dievo Gimdytoja! Mūsų maldų neatmeski mūsų reikaluose, Bet nuo visokių pavojų mus visados gelbėk, Mergele garbingoji ir palaimintoji.

Popiežius Pranciškus paprašė       2020-05-1 7:31

Viso pasaulio tikinčiuosius kalbėti Rožinį ir melsti užtarimo visai žmonijai.
„Tavo apgynimo šaukiamės, šventoji Dievo Gimdytoja!“

Dabartinėje dramatiškoje situacijoje, slegiamoje visą pasaulį apimančių kančių ir nerimo, šaukiamės Tavęs, Dievo Motina ir mūsų Motina, ir prašome Tavo apgynimo.

Mergele Marija, šios koronaviruso pandemijos metu atkreipk į mus savo gailestingas akis, paguosk tuos, kurie liūdi ir aprauda savo mirusius artimuosius, kartais palaidotus širdį skaudinančiu būdu. Palaikyk tuos, kurie nerimauja dėl sergančiųjų, šalia kurių dėl infekcijos grėsmės negali būti. Pažadink pasitikėjimą tų, kuriems nerimą kelia ateities netikrumas ir padariniai ekonomikai bei darbui.

Dievo Motina ir mūsų Motina, melsk už mus Dievą, gailestingumo Tėvą, kad šis sunkus išbandymas baigtųsi ir grįžtų vilties bei ramybės perspektyva. Panašiai kaip Galilėjos Kanoje, užtark mus savo dieviškajam Sūnui, kad būtų paguostos ligonių ir aukų šeimos, kad jų širdys atsivertų pasitikėjimui.

Apsaugok gydytojus, slaugytojus, sveikatos apsaugos darbuotojus, savanorius, kurie per krizę yra pirmose fronto linijose ir stato savo gyvybę pavojun, kad apsaugotų kitus. Lydėk jų herojiškas pastangas ir duok jėgų, gerumo bei sveikatos.

Būk arti tų, kurie dieną ir naktį rūpinasi ligoniais, taip pat šalia kunigų, kurie su ganytojišku rūpinimusi ir evangeliniu įsipareigojimu stengiasi visiems padėti.

Švenčiausioji Mergele, apšviesk mokslininkų protus, kad jie rastų tinkamus sprendimus ir galėtų įveikti šį virusą.

Paremk valstybių vadovus, kad jie veiktų išmintingai, rūpestingai ir didžiadvasiškai, padėdami tiems, kurie stokoja gyvenimui būtinų dalykų, toliaregiškai ir solidariai priimdami socialines bei ekonomines programas.

Švenčiausioji Mergele, sujudink sąžines, kad didžiulės sumos, išleidžiamos ginklams gausinti ir tobulinti, būtų skiriamos atitinkamiems tyrimams skatinti, jog ateityje būtų išvengta panašių katastrofų.

Mylimiausioji Motina, stiprink priklausymo vienai didelei šeimai jausmą, visus mus jungiančio ryšio suvokimą, kad broliškumo ir solidarumo dvasia pagelbėtume į  vargo bei skurdo situacijas patekusiems. Padėk tvirtai laikytis tikėjimo, duok ištvermės tarnystėje, pastovumo maldoje. Padėk tvirtai laikytis tikėjimo, ištvermės tarnystėje, pastovumo maldoje.

Marija, Nuliūdusiųjų Paguoda, apkabink savo visus kenčiančius vaikus ir išprašyk Dievo savo visagale ranka išlaisvinti mus nuo tos baisios epidemijos, kad gyvenimas galėtų ramiai grįžti į normalią tėkmę.

Patikime save Tau, kuri mūsų kelyje švieti kaip išganymo ir vilties ženklas, o geroji, o malonioji, o mieliausioji Mergele Marija. Amen.

Mąstymas       2020-05-1 4:57

Prašyti gilaus supratimo tiesos, kad Jėzus kasdien duoda man gyvybę

„Įeisiu“ į sinagogą, kurioje Jėzus moko. „Prasibrausiu“ pro minią, kad būčiau arti Jėzaus. Paprašysiu Šventosios Dvasios, kad savo ausimis ir širdimi sugerčiau kiekvieną Jėzaus žodį.

*

Atkreipsiu dėmesį į klausytojų reakciją. Jėzaus žodžiai daugeliui sukelia nerimą. Tarp jų atsiranda įtampa, bet Jėzus „negesina“ įtampos. Su dar didesniu tikrumu kartoja žodžius apie Jo Kūno ir Kraujo priėmimą.

*

Ką galiu pasakyti apie tai, kaip aš klausau Evangelijos? Ar Jėzaus žodžiai paliečia mane iki gelmių? Ar persmelkia mane iki gelmių tiesa, kad neturėsiu gyvybės savyje, jeigu nepriimsiu Kristaus Kūno ir Kraujo?

*

Paklausiu savęs apie savo pamaldumą Eucharistijai. Ar tikiu, kad kasdien iš tikrųjų galiu priimti ir adoruoti Jo Kūną ir Kraują? Kas man yra Eucharistija ir adoracija?

*

Jėzus palieka man pažadą, kad jeigu maitinsiuosi Jo Kūnu ir Krauju, tada būsiu Jame ir gyvensiu per Jį. Ar iš tikrųjų to noriu? Kokius jausmus ir troškimus jaučiu Jam?

*

Kas šiandien yra mano „duona“, dėl kurios atiduodu savo gyvenimo jėgas? Atkreipsiu dėmesį į savo mintis, jausmus ir laikyseną. Iš kur iš tikrųjų semiuosi gyvybės: iš Jėzaus, iš darbo, iš malonumų, iš stiprių prisirišimų?

*

Pasistengsiu surasti laiko Jėzaus Eucharistijoje adoracijai. Adoruosiu Jį ir prašysiu:

„Išmokyk mane semtis gyvybės iš Tavęs“.

Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-05-1 4:55

Komentuoja ses. Benedikta Rollin RA

„Kas valgo mano kūną... kas geria mano kraują...“ Kaip priimti tokius žodžius? Jei paraidžiui, kaip daro Jėzaus klausytojai tekste, – darosi kraupu. Bet suprasti juos vien simboliškai neleidžia evangelistas, kuris lyg tyčia kartoja juos kelis kartus, vartodamas labai realistišką veiksmažodį – kramtyti-valgyti, ir dar prideda: „Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas.“ Taigi, reikia juos suprasti realistiškai. Padeda atsiminti, kad biblinėje kalboje „kūnas“ reiškią ne tiek medžiaginę žmogaus dalį, o „visą žmogų“, jo konkretumo aspektu. O „kraujas“ visoje Biblijoje yra „gyvybės“ simbolis. Taigi Jėzus kviečia priimti Jį visą, ir tą Gyvybę, kurią Jis neša ir kuri Jis pats yra, būdamas Gyvasis ir Gyvenimas. Ir tai nėra dalykai, kuriuos galėtume priimti kaip dovanas, liekančias mums išorinėmis, bet kaip valgis ir gėrimas jie „įeina“ į mus, įsilieja į mūsų esybę ir slapčia mus pakeičia.

Kaip Jėzus galėjo stipriau išreikšti savo troškimą susivienyti su mumis, likti su mumis ir mumyse? „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, o aš jame.“ Paradoksas – ne tik maistas pasilieka mumyse, o mes pasiliekame jame! Žodžiai išties labai paprasti, net tiesmuki, bet tikrovė – nezonduojama kaip Dievo meilė, Dievo, trokštančio vienybės su mumis, santuokinė meilė mums. O kad po ilgo priverstinio eucharistinio pasninko tik nepriprastume prie šios tikrovės, kai vėl turėsime laimę priimti Kristaus Kūną!
Bernardinai.lt

III Velykų savaitės penktadienio Evangelija       2020-05-1 4:53

(Jn 6, 56)

P. Aleliuja. – Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują,
              tas pasilieka manyje, ir aš jame, – sako Viešpats. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 6, 52–59)

  Žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“
  O Jėzus jiems kalbėjo:
  „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.
  Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, o aš jame.
  Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“.
  Visa tai jis paskelbė, mokydamas Kafarnaumo sinagogoje.
Katalikai.lt

III Velykų savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-05-1 4:53

Psalmė (Ps 116, 1. 2)

P. – Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją.
A r b a: Aleliuja.

  Garbinkit Viešpatį, visos tautos,
  šlovinkite jį, visos šalys! – P.

  Jo gailestingumas tikrai begalinis,
  savo pažadams jis ištikimas per amžius. – P.

III Velykų savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-05-1 4:52

Skaitinys (Apd, 9, 1–20)

  Saulius, tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuvyko pas vyriausiąjį kunigą ir išgavo raštus Damasko sinagogoms, kad užtikęs to kelio sekėjus vyrus ir moteris, galėtų juos suiminėti ir gabenti į Jeruzalę.
  Kai prijojo netoli Damasko, staiga jį apšvietė iš dangaus šviesa. Nukritęs žemėn, jis staiga išgirdo balsą: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“
  Jis klausė: „Kas tu esi, Viešpatie?“
  Šis atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Kelkis, eik į miestą; tenai tau bus pasakyta, ką daryti“.
  Jo kelionės draugai stovėjo be žado: jie girdėjo balsą, tačiau nieko nematė. Saulius atsikėlė nuo žemės, bet, atmerkęs akis, nieko nebematė. Paėmę už rankų, jie nuvedė jį į Damaską. Jis tris dienas išbuvo neregintis, nieko nevalgė ir negėrė.
  Damaske gyveno mokinys, vardu Ananijas. Jam apsireiškęs Viešpats prabilo: „Ananijau!“
  Šis atsakė: „Štai aš, Viešpatie“.
  Viešpats tęsė: „Nueik į gatvę, vadinamą Tiesiąja, ir Judo namuose teiraukis tarsiečio, vardu Saulius. Štai jisai meldžiasi ir regėjime pamatė vyrą, vardu Ananiją, ateinantį ir uždedantį ant jo rankas, kad praregėtų“.
  Ananijas atsakė: „Viešpatie, iš daugelio esu girdėjęs apie tą žmogų, kiek pikta jis yra padaręs tavo šventiesiems Jeruzalėje. Ir čia jis turi aukštųjų kunigų įgaliojimus suiminėti visus, kurie šaukiasi tavojo vardo“.
  Viešpats jam tarė: „Eik, nes jis yra mano rinktinis įrankis, kuris neš mano vardą tautoms, karaliams ir Izraelio vaikams. Aš jam parodysiu, kiek daug jam reikės iškentėti dėl mano vardo“.
  Taigi Ananijas nuėjo į tuos namus, uždėjo ant Sauliaus rankas ir tarė: „Broli, Sauliau! Viešpats Jėzus, kuris tau apsireiškė kelyje, atsiuntė mane, kad tu vėl regėtum ir taptum pilnas Šventosios Dvasios“. Jis atgavo regėjimą ir priėmė krikštą. Paskui užvalgęs įgijo jėgų.
  Pabuvęs kelias dienas su Damasko mokiniais, Saulius beregint ėmė skelbti sinagogose, kad Jėzus yra Dievo Sūnus.

O taip.       2020-05-1 4:49

pasauliui reikia reitingų? Reikia…. ir būtinai su pasirodymu, tik tai labai svetima Dievui. Geriau tyliai ir be reitingavimo.

Oooo!       2020-04-30 21:37

Renkas vyrai - žygis bus! Kokia operatyvi jėgų konsolidacija smile !

Jan       2020-04-30 21:31

Ši taisyklė: „Niekas neateis pas mane, jei mane siuntęs Tėvas jo nepatrauks“ – galioja ir mūsų apaštalavimui, krikščionių apaštališkajai misijai. „Ko tu keliauji į misijas?“, „Atversti žmonių į Kristų“. „Sustok, tu nė vieno neatversi! Tik Tėvas gali patraukti žmonių širdis, kad jos užsidegtų troškimu susipažinti su Jėzumi.“

Demesio       2020-04-30 20:46

Atkreipkite demesi i popieziaus parasyta taisykle sioje homilijoje.

Trys muškietininkai       2020-04-30 19:17

kiekvieną dieną stropiai laiko reitingą prieš žmones ir prieš Dievą. Tai LABAI SVARBUS ŽYGDARBIS Dievo akyse smile .

Popiežius Pranciškus       2020-04-30 18:05

Krikščionių misija – tai ne prozelitizmas, bet Jėzaus liudijimas savo gyvenimu.

„Niekas neateis pas mane, jei mane siuntęs Tėvas jo nepatrauks“, – sako Jėzus šios dienos Evangelijoje, primindamas, jog ir pranašai skelbė, kad „bus visi mokomi Dievo“. Dievas patraukia žmones ir tik tuomet jie tampa Jėzaus sekėjais, sakė popiežius ketvirtadienio Mišių homilijoje. Galime skaityti Šventąjį Raštą, išmokti viską, kas sakoma apie Jėzaus gimimą ir veiklą, tačiau pažinti Jėzų ir jo slėpinį gali tik tie, kuriuos Tėvas patraukia.

Tai nutiko Etiopijos karalienės ekonomikos ministrui, apie kurį kalba šios dienos pirmasis skaitinys iš Apaštalų darbų knygos. Matome, kad jis yra tikintis žmogus, tarp daugybės svarbių reikalų suranda laiko maldai. Dabar jis keliaudamas atgal į savo tėvynę skaitė pranašą Izaiją. Viešpaties balsas paliepė apaštalui Pilypui eiti prie kelio, kuriuo keliavo etiopas, prisiartinti prie jo vežimo ir užkalbinti. „Ar supranti, ką skaitąs?“, – paklausė apaštalas. „Kaip galėčiau suprasti, jei man niekas nepaaiškins?!“, – atsakė Etiopijos karalienės valdininkas ir pakvietė Pilypą lipti į vežimą ir sėstis šalia. Užsimezgė pokalbis. Nežinome kiek jis truko, – gal porą valandų. Supažindintas su Jėzumi, svetimšalis paprašė, kad Pilypas jį pakrikštytų.

Šio žmogaus širdyje Dievo pasėtas ilgesys pirmiausiai jį atvedė į Jeruzalę ir galiausiai paskatino atsivertimą. Jis tapo krikščioniu, Jėzaus sekėju, nes Tėvas jį patraukė, sakė popiežius.

Ši taisyklė – „Niekas neateis pas mane, jei mane siuntęs Tėvas jo nepatrauks“ – galioja ir mūsų apaštalavimui, krikščionių apaštališkajai misijai. „Ko tu keliauji į misijas?“, „Atversti žmonių į Kristų“. „Sustok, tu nė vieno neatversi! Tik Tėvas gali patraukti žmonių širdis, kad jos užsidegtų troškimu susipažinti su Jėzumi.“ Krikščionis misionierius turi liudyti savo tikėjimą. Be liudijimo jis nieko nenuveiktų. Reikia maldos, kad Tėvas patrauktų žmones prie Jėzaus, ir reikia mūsų, krikščionių, liudijimo.

„Liudijimas ir malda turi eiti kartu. Be liudijimo ir maldos neįmanoma apaštališkoji misija, neįmanomas skelbimas. Galima duoti gerų moralinių pamokymų, labai gerų. Tačiau jei nesimelsime ir neliudysime, Tėvas nepatrauks žmonių prie Jėzaus. Mūsų liudijimas pasiekia žmones, o mūsų malda pasiekia Tėvo širdį, kad jis žmones patrauktų.“

„Prašykime Viešpatį malonės vykdyti savo pašaukimą liudijimu ir malda, kad Tėvas patrauktų žmones prie Jėzaus“, – baigė homiliją popiežius Pranciškus. (JM / VaticanNews)

>> 5:10       2020-04-30 16:31

Gudruti, Jėzų nužudė ne dėl reitingų, o dėl to, kad Jo Žodis buvo nesuprantamas ir nepriimtinas ano meto dvasininkams, kurie aukštino savo išskirtinumą lygiai taip pat, kaip dabar jūs. O už ką jūs dabar nukryžiuotumėt Jėzų? Nepamąstėt? O Jis kalba ir šiandien. Tik ne jums.

Mąstau.       2020-04-30 8:47

Jėzus žino apie mūsų apsimetinėjimus, gudrius apeigų vykdytojus. Manau, kad glaudus ryšys su Dievu gali būti tik per Jo meilę. Tik gavus tos meilės, širdis bus pasotinta ir niekada nebetrokš, taip pat garantuotas amžinasis gyvenimas.

>>>2020-04-29 21:13       2020-04-30 5:10

Reitingai? Jūs ir atsakėte. Taip, taip, pasaulio dvasiai reikia reitingų.  Juk Jėzų ir nužudė dėl to, kad neatitiko to pasaulio reitingų.

Mąstymas       2020-04-30 5:00

Prašyti malonės pamažu suprasti tiesą, kad Jėzus yra Duona, kuri dėl manęs nužengė iš dangaus

Jėzus girdi žydų murmėjimą, bet nekaltina jų už tai. Jis pasako jiems, kad be Tėvo pagalbos jie nepajėgs prisiartinti prie Jo ir priimti Jį tokį, koks jiems apsireiškė.

*

Jėzus žino viską, kas darosi mano širdyje. Žino apie mano meilę ir tikėjimą, bet taip pat žino ir apie mano murmėjimą, abejones ir rutiną Eucharistijos išgyvenime. Jėzus leidžia suprasti, kad kiekvieną dieną galiu prašyti Tėvo, kad mane patrauktų prie Jo.

*

Tėvas kasdien nori man kalbėti apie savo Sūnų. Galiu ateiti pas Jį kaip vaikas ir kalbėti su Juo apie Jėzų. Ypač kiekvienose šventose Mišiose galiu prašyti Jo, kad pamiltų mane Jėzuje. Paklausiu savęs, koks yra mano asmeninis ryšys su Dievu Tėvu.

*

Įsiklausysiu į Jėzaus žodžius, kai Jis keletą kartų sako, kad su Juo galiu surasti ir pasiekti amžinąjį gyvenimą. Pagalvosiu, kad tuos žodžius Jis skiria man asmeniškai. Jėzus trokšta, kad aš būčiau su Juo amžinybėje.

*

Pasistengsiu šios dienos mąstymą pagilinti adoracijos metu. Pasistengsiu aplankyti Jį esantį Švenčiausiame Sakramente, kad galėčiau paprašyti malonės visą amžinybę būti su Juo. Adoracijos metu galiu būti paprastoje širdies maldoje:

„Jėzau, tu esi mano Duona, nužengusi iš dangaus“.

Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-04-30 4:59

Komentuoja kun. Ramūnas Mizgiris OFM

Tęsiasi žydų minios ir Jėzaus diskusija. Šiandien Jėzus sako, jog niekas niekada nėra matęs Dievo (Jn 6, 46). Žydams buvo uždrausta vaizduoti Dievo veidą.

Nei vienas paveikslas, nei viena skulptūra negali išreikšti Viešpaties veido. Net negalima paaiškinti Dievo. Niekas negali vietoj Dievo mokyti kitą: „Pranašų parašyta: Ir bus visi mokomi Dievo“ (Jn 6, 45).

Tai svarbi nuoroda į Dievo savęs apreiškimą, į jo „sugebėjimą“ užkalbinti žmogų žmogaus lygmeniu, į Jėzaus Kristaus, „duonos, nužengusios iš dangaus“, dieviškumą.

Iš tiesų, jei Dievas negali būti mums suprantamas, artimas, tada jis yra tolimasis, nežinomasis, nublokštas į šalį po Didžiojo visatos sprogimo.

Kaip tik dėl to sutikti Dievą ir atrasti gyvenimo kelio tikrą kryptį daugelis iš mūsų bando savarankiškai, savo jėgomis: Dievas bejėgis įžengti su savo galia į laiko tėkmę ir mums dovanoti dieviškąjį gyvenimą mūsų pačių lygmeniu, pagal mūsų pačių suvokimą. Todėl jaučiame pareigą jį pakeisti, „susikonstruoti“ pagal savo įgeidžius.

Kol jis nedaro stebuklų, o vis kalba apie „dangaus maną, kūno ir kraujo priėmimą, amžiną gyvenimą, kuris pakeis tą, kurį dabar gyvename“, jaučiame turį teisę patys vieni spręsti gyvenimo užduotis ir kažką sudievinti. Mes bandome, bet, deja, vėl atsiduriame pradiniame taške.

„Tuomet žmonės keliaus nuo jūros lig jūros, nuo šiaurės lig rytų, skubės šen ir ten, ieškodami Viešpaties žodžio, bet jo nesuras“ (Am 8, 12). Kiek kartų buvome nusivylę Dievu. Bet jis nepažadėjo šioje žemiškoje kelionėje didžių dalykų, tik šiek tiek „duonos, nužengusios iš dangaus“.

Evangelija mus kreipia į esmę, į tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšminga. Dažnai žvelgiame į Dievo žodį tik kaip į paguodą itin sunkiais gyvenimo momentais. Tačiau Žodis visų pirmiausia mus įspėja apie klaidingus stabus, kuriuos statomės ir garbiname.

Viešpaties atsakymas į mūsų problemas ne nuvilia, bet pasiūlo esmę. Dievo pažadas yra „tikroji duona“; tai juk ir yra gyvenimo pažadas. Žinoma, mums reikia darbo, pažangos, draugystės, socialinio įsipareigojimo, tačiau kiekvienam dalykui – sava vieta.
Bernardinai.lt

III Velykų savaitės ketvirtadienio Evangelija       2020-04-30 4:58

(Jn 6, 51–52)

P. Aleliuja.– Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus, – sako Viešpats. –
              Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius. – P. Aleliuja

Evangelija (Jn 6, 44–52)

  Jėzus kalbėjo miniai:
  “Niekas neateis pas mane, jei mane siuntęs Tėvas jo nepatrauks; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną. Pranašų parašyta: “Ir bus visi mokomi Dievo”.
  Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai, kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, turi amžinąjį gyvenimą.
  Aš esu gyvenimo duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų”.
  Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę”.
Katalikai.lt

III Velykų savaitės ketvirtadienio Dievo Žodis       2020-04-30 4:57

Psalmė (Ps 65, 8–9. 16–17. 20)

P. – Visi pasaulio kraštai, sveikinkit Dievą.
A r b a: Aleliuja.

  O tautos, imkite garbinti Dievą,
  skelbkite jo garsingąją šlovę.
  Jis mums gyvybę grąžina,
  neleidžia suklupt mūsų kojoms. – P.

  Ateikit visi, kurie gerbiate Dievą,
  pasiklausykit: aš jums apsakysiu,
  kokių didingų dalykų jis man padarė.
  Šaukiausi aš jo savo burna,
  mano liežuvis teikė jam šlovę. – P.

  Dievui šlovė! Jis mano maldos neatstūmė,
  buvo man maloningas. – P.

III Velykų savaitės ketvirtadienio Dievo Žodis       2020-04-30 4:57

Skaitinys (Apd 8, 26–40)

  Viešpaties angelas prabilo į Pilypą ir pasakė: “Kelkis ir vidudienį nueik ant vieškelio, kuris eina iš Jeruzalės į Gazą. Jis visiškai tuščias”. Susiruošęs jis išėjo. Ir štai bevažiuojąs etiopietis eunuchas, Etiopijos karalienės Kandakės dvariškis, viso jos iždo valdytojas. Jis buvo atvykęs į Jeruzalę pasimelsti, o dabar keliavo namo ir, sėdėdamas savo vežime, skaitė pranašą Izaiją.
  Dvasia tarė Pilypui: “Prieik prie šito vežimo”. Pribėgęs Pilypas išgirdo eunuchą skaitant pranašą Izaiją ir paklausė: “Ar supranti, ką skaitąs?”
  Šis atsiliepė: “Kaip galėčiau suprasti, jei man niekas nepaaiškins?!” Ir jis pakvietė Pilypą lipti į vežimą ir sėstis šalia.
  Knygos skyrius, kurį jis ką tik skaitė, skelbė: “Tarsi avį vedė į pjovyklą, ir kaip ėriukas, kuris tyli kerpamas, jis neatvėrė savo lūpų. Jis liko pažemintas ir beteisis. Kas apsakys apie jo giminę, jeigu jo gyvenimas žemėje buvo nutrauktas?!”
  Eunuchas paklausė Pilypą: “Prašom paaiškinti, apie ką čionai pranašas kalba? Apie save ar apie ką kitą?” Tuomet, atvėręs lūpas ir pradėjęs nuo to skyriaus, Pilypas jam paskelbė gerąją naujieną apie Jėzų.
  Keliaudami toliau, jie atvyko prie vandens. “Štai vanduo, – tarė eunuchas,– kas gi man kliudo pasikrikštyti?”
  Jis liepė sustabdyti vežimą, ir jie abudu – Pilypas ir eunuchas – išlipę nuėjo prie vandens. Pilypas jį pakrikštijo.
  Išėjus iš vandens, Viešpaties Dvasia pagavo Pilypą. Eunuchas daugiau jo nebematė, tik džiaugdamasis traukė savo keliais. O Pilypas atsidūrė Azote; iš ten keliaudamas skelbė Evangeliją visuose mažuose miestuose ir taip atvyko į Cezarėją.

> Mąstymui       2020-04-29 21:13

O kas iš tiesų yra tas vaikiškas santykis su Tėvu? Net ir žemiškasis tėvas nori, kad jo vaikas augtų protingas, kūrybingas ir, aišku, doras, o ne bukas ,,papūgautojas”. Argi dangiškasis Tėvas gali norėti atvirkščiai? Jūs orientuojatės į žmogų su maždaug 7 klasių išsilavinimu. Ar daug tokių lankosi šiame portale? Pažiūrėkit į savo reitingus, ir sužinosite. Darbo vertę lemia ne kiekybė, bet kokybė, ir jau niekada nebus kitaip. O dabar Jūsų valia, ar ir toliau pykti ir moralizuoti, ar pasinaudoti draugišku patarimu.

> Mąstymui       2020-04-29 20:50

Gaila, kad nebeliko tokių dvasininkų kaip Č. Kavaliauskas arba prieškario katalikų - filosofų. Bet ko norėti, kai net Popiežius pamokslauja kaip paprastas kunigėlis. Tada visiems kartelė nuleidžiama… Popiežių galima suprasti: neprikursi kiekvienai dienai minties šedevrų. Bet Jūs, ponai, atrodo, verdate savo pačių sultyse ir tuo labai patenkinti. Ką gi, būkite laimingi, jeigu Jums taip gerai.

Popiežiaus katechezė       2020-04-29 20:28

Aštuntasis Kristaus palaiminimas: „Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė“.

Paskutiniuoju palaiminimu Kristus skelbia eschatologinį persekiojamųjų džiaugsmą, sakė popiežius. Kristaus kalno pamokslo palaiminimai – vargdienių dvasia, ašaros, romumas, šventumo ir gailestingumo troškimas, tyra širdis, taikdarystė – tai viena visuma. Kristaus liudytojai, gyvenantys pagal šias vertybes, gali susilaukti persekiojimų, tačiau ir persekiojimai dėl Kristaus yra palaiminimas. Palaiminimai – tai velykinis kelias, kuris veda nuo gyvenimo pagal pasaulio dvasią į gyvenimą pagal Dievą, nuo gyvenimo pagal kūną – tai yra egoizmo – į gyvenimą, kuriam vadovauja Dievo Dvasia.

Pasauliui su jo stabais, kompromisais ir prioritetais toks gyvenimas nepriimtinas. Tiesos Dvasiai svetima mąstysena ir jos įtakos paveiktų žmonių sukurtos „nuodėmės struktūros“ atmeta neturtą, romumą ir tyrumą. Kas gyvena pagal pasaulio dvasią, tas į gyvenimą pagal Evangeliją reaguoja kaip į klaidą ir problemą, kurią reikia pašalinti. „Jie idealistai arba fanatikai“, – taip pasaulis galvoja apie žmones, kurie stengiasi gyventi pagal Kristaus palaiminimus, sakė popiežius. Gyvenantiesiems pagal pasaulio dvasią svarbus tik pinigas, dėl to į kiekvieną pasiaukojimo ir išsižadėjimo liudijimą jie reaguoja kaip į priekaištą. Priešiškumas gyvenantiesiems pagal palaiminimus vis didėja, kol galiausiai virsta persekiojimais. Popiežius paminėjo praėjusio šimtmečio diktatūras, jų valdžioje gyvenusių krikščionių persekiojimus ir kankinystę. Trečiadienio katechezėje priminti ir mūsų dienų kankiniai. Šiandien jų yra daugiau negu pirmaisiais krikščionybės amžiais. „Esame artimi šiems mūsų broliams ir seserims. Visi esame vienas kūnas. Šie krikščionys yra krauju pasruvusios Kristaus Kūno, Bažnyčios, dalys.“

Vis dėlto, kai kalbame apie gyvenančiųjų pagal pasaulio dvasią priešiškumą tiems, kas stengiasi gyventi pagal palaiminimų dvasią, neturime visko vertini tik iš aukos pozicijų, sakė Pranciškus. Kartais mes patys esame kalti dėl paniekos, kurios susilaukiame iš kitų žmonių. Taip atsitinka, kai krikščionys, kurie turėtų būti žemės druska, išsikvepia, netenka „Kristaus ir Evangelijos skonio“. Turime laikytis palaimimų kelio, nes tik juo nuolankiai eidami mes galime būti Kristaus liudytojai pasaulyje. Ką pasaulis persekioja dėl teisumo – tas panašus į nukryžiuotąjį Kristų, su juo suvienijęs kančioje ir kartu su juo žengiantis į naują gyvenimą. Persekiojimai ir kankinystė – tai dalyvavimas paties Kristaus gyvenime.

„Mums gresia kompromisų pavojus. Krikščionis visada gundomas leistis į kompromisus su pasauliu, su pasaulio dvasia. Kas atmeta kompromisus – seka Kristumi, eina keliu, kuris veda į tikrą laimę ir džiaugsmą dangaus karalystėje. Jei tenka kentėti ir būti persekiojamiems, Jėzus mus lydi ir Šventoji Dvasia mums padeda eiti pirmyn. Nepraraskime drąsos, kai dėl gyvenimo pagal Evangeliją susilaukiame persekiojimų. Šventoji Dvasia mus palaiko šiame kelyje.“ (JM / VaticanNews)

Mąstymas       2020-04-29 19:35

1. “Paprasta širdis, vaikiškas pasitikėjimas ir atvirumas atveria juos Tėvo žodžiams.” Manau, kad laimingos tokios širdelės, kurios mato, girdi “tarp eilučių”. Tikrai ne visiems.
2.  Kas man padeda, o kas man trukdo įsigilinti į Žodį? manau, kad pagrindinis trukdis yra didysis ašššš, kuris verčia mąstyti, gromuliuoti tik savo mintis.
3. Vaiko širdžiai turėti būtina prašyti Jėzaus, kad mokintų mane vaikiško santykio su Tėvu.
4.  “Kas labiausiai apsunkina man širdį ir gyvenimą?”. Kad ir kas tai būtų viską reikia tiduoti Jėzui.
5.  Jėzaus ramybę, o ir visa kitą gaunu per Jo Meilę.

Mąstymas?       2020-04-29 18:45

Tai kad nelabai. Greičiau instruktažas. Instrukcija, kaip saugiai naudotis tokiu ,,daiktu” kaip Žodis. Ir dar kai kada primena seną multiką apie Pažaduką. Kam reikalingi tokie instruktažai? Turbūt tam, kad Dievas, ginkdie, neprakalbėtų Pats į žmogaus širdį. Apie tai, kas Tam žmogui aktualu ir reikalinga. Taigi viskas pagal Karantino taisykles. Saugu ir patikrinta. Prašom naudotis ir nepraleisti nė vieno punkto. Ir jokių čia interpretacijų. O tuo labiau - jokių klausimų! Nebent tada, kai bus pateiktas leistinų klausimų sąrašas.

Popiežius Pranciškus       2020-04-29 18:24

    Reikia išmintingo konkretumo, kad suprastume, kas esame Dievo akivaizdoje

„Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės“ (1 Jn 1, 5), o jei sakome, kad esame bendrystėje su juo, tuomet esame bendrystėje vieni su kitais, nes Jėzaus kraujas nuplauna visas mūsų nuodėmes. Apaštalas Jonas pirmajame laiške perspėja, kad tvirtinantys, jog neturi nuodėmės, klaidina patys save, bet jei išpažįsta savo nuodėmes – Dievas atleidžia ir apvalo nuo visų nedorybių. Pasak Pranciškaus, apaštalas ragina būti konkrečiais, išpažinti tiesą; perspėja, kad neįmanoma eiti šviesoje, jei pasiliekame tamsoje.

Popiežius sakė, kad per Mišias skaitytame pirmajame Jono laiške daug kontrastų: šviesa ir tamsa, melas ir tiesa, nuodėmė ir nekaltumas. Tačiau apaštalas kviečia į konkretumą, į tiesą, sako, kad negalime būti bendrystėje su Jėzumi ir vaikščioti tamsybėse, nes jis yra šviesa. Arba viena, arba kita. Dar blogiau pilkumas, nes pilkumas sudaro įspūdį, kad einama šviesoje, ir tai nuramina. Pilkumas – išdavikiškas. Arba viena, arba kita, sakė Pranciškus.

Apaštalas sako dar daugiau: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos“, nes visi esame nuodėmingi, esame nusidėjėliai. Galime save apgaudinėti, iš įpročio kartodami „esame nuodėmingi“, tarsi sakytume „laba diena“, „geros dienos“. Reikia konkretumo išpažįstant nuodėmes. Tiesa yra konkreti, o nuodėmės – tarsi neapčiuopiamas oras. Todėl išpažinti reikia ne abstrakčiai, o konkrečiai: esu nusidėjelis dėl to ir ano, tai padariau, tai pagalvojau, tai pasakiau. Konkretumas leidžia pajusti, kad tikrai esi nusidėjėlis, o ne nusidėjėlis, pakibęs ore.

Jėzus Evangelijoje šlovina Tėvą, kad paslėpė tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškė mažutėliams (pgl. Mt 11). Mažutėliai nuodėmes išpažįsta konkrečiai, nes Dievas juos apdovanojo paprastumo malone. Taip pat mes turime būti paprasti ir konkretūs, nuolankiai ir su gėdos jausmu išpažinti savo konkrečias nuodėmes. Konkretumas veda į nuolankumą. Tada Viešpats atleidžia. Nuodėmes turime vadinti tikrais vardais. Jei išpažįstame abstrakčiai, apibendintai, pasiliekame tamsybėse. Turime atvirai pasakyti Viešpačiui, kokia padėtis, reikia konkretumo išminties, nes velnias nori, kad gyvenimas būtų drungnas, nei geras, nei blogas; pilkas – ne baltas ir ne juodas. Pilkas gyvenimas Viešpačiui nepatinka. Viešpats nemėgsta drungnųjų. Reikia konkretumo, kad nebūtume melagiai. Jei išpažįstame savo nuodėmes, Viešpats toks ištikimas ir teisingas, kad mums atleidžia. Jis mums atleidžia, kai būname konkretūs. Dvasinis gyvenimas labai paprastas, tik mes visokiais niuansais padarome jį komplikuotą ir galiausiai nepasiekiame tikslo.

Prašykime Viešpatį paprastumo malonės, kad suteiktų mums to paprastumo, kurį suteikia mažutėliams, vaikams, kurie sako tai, ką jaučia, neslepia. Net klysdami sako, ką jaučia. Ir mes, kreipdamiesi į Viešpatį, kalbėkime atvirai. Ir negyvenkime gyvenimo, kuris nei šioks, nei toks. Prašykime laisvės malonės, kad kalbėtume atvirai, ir malonės gerai suprasti, kas esame Dievo akivaizdoje. (SAK / Vatican News)

"Nesutarimai sprendžiami ne ginklu, o išmintimi".       2020-04-29 18:22

„Šiandien minime šv. Kotryną Sienietę, Bažnyčios Mokytoją, Europos globėją. Melskime už Europą, už Europos vienybę, už Europos Sąjungos vienybę, kad visi kartu galėtume eiti pirmyn kaip broliai ir seserys.“
Kotryna Sienietė, Bažnyčios mokytoja, Europos globėja, gerai žinoma dėl istorinio vaidmens, kurį atliko Italijoje ir visoje Europoje sunkiais XIV amžiaus vidurio laikais. Ji įtikino popiežių sugrįžti iš Avinjono į savo sostą Romoje, prie šv. apaštalo Petro kapo. Kotryna Sienietė buvo nenuilstanti supriešintos visuomenės ir kariaujančios Europos taikintoja, Bažnyčios gynėja ir reformų šalininkė. Europos valdovams ji priminė, kad krikščioniškomis vertybėmis besiremiančioje visuomenėje nesutarimus įmanoma išspręsti ir išmintimi, o ne ginklu.

Vauuu...       2020-04-29 7:06

Kaip išmintingai kun. Ramūnas apibūdino žmones, kurie sprendžia apie pasaulį, kurio nepažįsta, pritaiko savo taisykles objektui, kuris yra nepavaldus joms. Kai Dievo įžvalgai reikalingas kitas regėjimas.

Mąstymas       2020-04-29 4:53

Prašyti paprastumo ir vaikiško prigludimo prie Jėzaus širdies malonės

Įsiklausysiu į Jėzaus maldą. Prašysiu Šventosios Dvasios, kad leistų man pajusti Jo gilų susijaudinimą. Sotinsiuosi Jo jautriu pokalbiu su Tėvu.

*

Jėzus šlovina Tėvą už tai, kad apreiškė Evangeliją žmonėms, turintiems paprastą širdį. Paprasta širdis, vaikiškas pasitikėjimas ir atvirumas atveria juos Tėvo žodžiams.

*

Ką galiu pasakyti apie savo susitikimą su Dievo Žodžiu? Ar įsileidžiu jį į savo širdį? Kas man padeda, o kas man trukdo įsigilinti į Žodį? Ko norėčiau paprašyti Tėvo?

*

Jėzus yra vienatinis Sūnus, kuriuo Tėvas labai gėrisi. Tėvas viską jam atidavė, o Jėzus su paprastumu viską priėmė. Prašysiu Jėzaus, kad mokintų mane vaikiško santykio su Tėvu. 

*

Jėzus ragina mane, kad atneščiau jam savo sunkumus ir slegiančias naštas. Jis nori mane pastiprinti. Kas labiausiai apsunkina man širdį ir gyvenimą? Pasakysiu apie tai Jėzui ir su pasitikėjimu atiduosiu Jam savo sunkumus.

*

Ilgesnį laiką pasiliksiu prie Jėzaus Širdies. Paprašysiu Jo, kad galėčiau skonėtis Jo vidiniu romumu ir nuolankumu, ir kad Jis pripildytų mano širdį savo ramybe.

*

Nuoširdžiame pokalbyje paprašysiu Jėzaus, kad išlaisvintų mane nuo mano prisirišimų jungo ir blogų minčių naštos. Į savo maldą pakviesiu Šv. Kotryną.

Maldą baigsiu Švč. Jėzaus Širdies litanija.

Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-04-29 4:52

Komentuoja kun. Ramūnas Mizgiris OFM

Evangelijos tekste girdime pirmąją iš dviejų maldų iš Jėzaus viešojo gyvenimo (antrą maldą randame Evangelijoje pagal Joną 11, 41–42). Abi jos prasideda dėkojimu.

Pirmojoje Jėzus išpažįsta Tėvą, jam dėkoja ir jį šlovina už tai, kad Dievo karalystės slėpinius paslėpė nuo tų, kurie dedasi išmintingi, ir apreiškė mažutėliams (palaiminimuose minimiems beturčiams dvasia, Mt 5, 3).

Jėzus neatmeta ir nesmerkia žmogiškos išminties ar mąstymo. Jis tik pabrėžia, jog čia mes esame kito lygmens, kuris viršija intelektą.

Jei aš noriu pažinti atomo ar visatos slėpinį, man tereikia vien tinkamų techninių priemonių ir skvarbaus proto. Tačiau, jei aš noriu suprasti draugą, man reikalingas taip pat ir nuolankumas, kad jį su pagarba išgirsčiau ir prisiartinčiau prie jo asmens slėpinio.

Taip yra ir su Dievu: kas mano, jog gali jį aprėpti tik savo protu, tas iš tiesų užsiveria sugebėjimui prie jo priartėti. Atmesti Dievo egzistavimo galimybę, vadinasi, izoliuoti mąstymą, uždaryti jį savyje. Tą pačią akimirką, kai protas suvokia savo ribas, jis jas pralaužia ir peržengia.

Naktinių paukščių, kaip, pavyzdžiui, apuoko ir pelėdos, akys yra pritaikytos matyti nakties tamsoje, bet ne dieną. Šie paukščiai skraido laisvai ir patogiai naktį. Jie žino viską apie nakties pasaulį, tačiau nieko nenutuokia apie dienos pasaulį.

Tarkime, jog vanagas „susidraugauja“ su pelėda ir jai „papasakoja“ apie saulę: kaip ji viską apšviečia, kaip be jos viskas nugrimztų į tamsą ir šaltį, tada ir pačios pelėdos naktinis pasaulis nebeegzistuotų.

Ką „atsakytų“ pelėda? Greičiausiai tartų: „Tu, vanage, tauški niekus! Niekad nemačiau tos tavo saulės. Aš kuo puikiausiai ir be jos skraidau bei pasirūpinu maistu; tavo saulė yra bevertė hipotezė, vadinasi, ji neegzistuoja.“

Būtent taip mąsto ir kai kurie žmonės. Jie sprendžia apie pasaulį, kurio nepažįsta, pritaiko savo taisykles objektui, kuris yra nepavaldus joms. Dievo įžvalgai reikalingas kitas regėjimas.
Bernardinai.lt

III Velykų savaitės trečiadienio Evangelija       2020-04-29 4:51

(Mt 11, 25)

P. Aleliuja. – Šlovė tau, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie,
              kad karalystės paslaptis apreiškei mažutėliams. – P. Aleliuja

Evangelija (Mt 11, 25–30)

  Anuo metu Jėzus bylojo:
  „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko.
  Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti.
  Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!
  Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“.
Katalikai.lt

III Velykų savaitės trečiadienio Dievo Žodžio       2020-04-29 4:50

Psalmė (Ps 102, 1-4. 8–9. 13–14. 17–18)

P.  Tegu mano siela Viešpatį šlovina.

  Tegu mano siela Viešpatį šlovina,
  ir visa, kas yra manyje, tegarbina jo šventąjį vardą!
  Lai mano siela Viešpatį šlovina,
  lai neužmiršta, kiek jis man gero padarė. – P.

  Jis man visas kaltes dovanoja,
  gydo visas mano silpnybes.
  Nuo pražūties gelbi mano gyvybę,
  gaili manęs ir puošia mane savo malone. – P.

  Viešpats - švelnus, maloningas,
  neskuba rūstaut, yra pilnas gerumo.
  Ne visą laiką jis baras,
  ne amžinai jis mus baudžia. – P.

  Kaip tėvas gailisi vaiko,
  taip gailisi Viešpats ištikimųjų.
  Jis gi supranta iš ko mes padaryti:
  žino, kad esam iš dulkių. – P.

  Bet Viešpats amžinai gailestingas
  tiems, kurie ji šventai bijo.
  Ainių ainiams jis geras –
  tiems, kur jo sandoros laikos. – P.

III Velykų savaitės trečiadienio Dievo Žodžio       2020-04-29 4:50

Skaitinys (1 Jn 1, 5 - 2, 2)

  Mylimieji!
  Tai yra žinia, kurią esame išgirdę iš jo ir skelbiame jums, kad Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės. Jei sakytume, kad bendraujame su juo, o vaikščiotume tamsoje, meluotume ir nevykdytume tiesos. O jei vaikščiojame šviesoje, kaip ir jis yra šviesoje, mes bendraujame vieni su kitais, ir jo Sūnaus Jėzaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių.
  Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių. Jei sakytume, kad nesame nusidėję, mes jį darytume melagiu, ir nebūtų mumyse jo žodžio.
  Mano vaikeliai, aš jums tai rašau, kad nenusidėtumėte. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio.

Popiežius Pranciškus       2020-04-28 20:29

Melskime protingumo malonės.

„Dabartiniu metu, kai pradedama atšaukti kai kurias karantino normas, melskime Viešpatį, kad suteiktų savo žmonėms, mums visiems, išmintingumo ir klusnumo taisyklėms malonę, kad pandemija nesugrįžtų.“

Antradienio Mišių pirmajame skaitinyje iš Apaštalų darbų kalbama apie Stepono kankinystę. Steponas drąsiai skelbė Kristų. Tautos seniūnai ir Rašto aiškintojai įniršę apkalino Steponą piktžodžiavimu, surado melagingų liudytojų, kad jie patvirtintų kaltinimus, nutempė Steponą už miesto ir užmušė akmenimis. Panašią veikimo schemą jie panaudojo ir susidorojimo su Jėzumi atveju: paskleidė tarp žmonių apkalbas, įtikino, kad jis piktžodžiautojas, sukurstė minią šaukti: „Ant kryžiaus jį!“

Ir šiandien pasaulyje taikomos panašios schemos, sakė popiežius. Jei norima susidoroti su žmogumi, pirmiausiai prasideda apkalbos, po to seka kaltinimai. Popiežius paminėjo pakistanietės Asios Bibi atvejį. Ji buvo neteisingai apkaltinta, žmonės buvo sukurstyti, kad reikalautų jos mirties. Nekalta moteris dešimt metų praleido kalėjime. Kai nekaltą žmogų užgriūna šmeižto lavina, dažniausiai jis yra visiškai bejėgis, negali apsiginti, sakė popiežius. Pasak jo, panašiai buvo su Šoa tragedija. Viskas prasidėjo nuo melo ir neapykantos kurstymo.

Visi žinome, kad netiesos skleidimas ir neapykantos kurstymas – tai blogis, sakė popiežius. Tačiau ne visi atsimename, kad toks pat blogis yra ir maži linčo teismai mūsų kasdieniniame gyvenime, apkalbos, melagingų žinių platinimas, dėl kurių nukenčia nekalti žmonės, suteršiamas jų geras vardas. Pagalvokime apie save pačius, apie tai, ką mes kalbame ir kaip vertiname kitus. Ar mūsų žodžiai nėra tokio linčo teismo pradžia? Pagalvokime apie mūsų krikščioniškoje aplinkoje atsirandančias problemas, kurios dažnai prasideda nuo apkalbų.

„Viešpats mums tepadeda būti teisingiems, kai vertiname kitus, nebūti nuo apkalbų prasidedančių neteisingų kaltinimų bendrininkais“, – baigė homiliją Pranciškus. (JM / VaticanNews)

Mąstymas       2020-04-28 4:59

Prašyti gilaus tikėjimo ir meilės Eucharistiniam Jėzui

Kafarnaumo gyventojai prisimena Dievo jiems ankščiau padarytus stebuklus. Bet jie nepastebi, kad jų akyse vyksta didžiausias stebuklas – tarp jų gyvena Jėzus Atpirkėjas.

*

Jėzus atėjo į žemę, kad apsigyventų mano „Kafarnaume“ – mano kasdienybėje, mano šeimoje, bendruomenėje, darbe. Jis yra visur, kur aš gyvenu. Ką galiu pasakyti apie savo asmeninę Jėzaus patirtį? Ar pastebiu stebuklus, kuriuos Jis daro paprastuose įvykiuose?

*

Jėzus primena man, kad kiekvienas gėris, kurį patiriu, kasdien ateina iš dangaus – yra Tėvo dovana. Ar tikiu, kad Tėvas mato visus mano poreikius ir neleidžia man pražūti? Už ką norėčiau Jam šiandien labiausiai padėkoti, už kokią „maną“?

*

Jėzus primena man apie didžiausią dovaną, kurią kasdien man duoda Tėvas. Tai yra Jis pats – Tėvo Sūnus. Jis kasdien ieško manęs kaip paklydusios avies, paima ant rankų ir nuneša pas savo Tėvą. Kreipsiuosi į Tėvą su šlovinimo malda ir dėkosiu jam už Jėzų.

*

Jėzus atskleidžia man didžiausią savo buvimo šalia manęs stebuklą, kuris nesibaigs iki pasaulio pabaigos. Tai Eucharistijos stebuklas. Prisiminsiu, kad kasdien galiu patirti gyvo Jėzaus apsireiškimo stebuklą duonos pavidale.

*

Jėzus užtikrina, kad Eucharistijoje galiu numalšinti visus savo troškimus. Ką galiu pasakyti apie savo susitikimus su Jėzumi šventųjų Mišių metu, šventojoje Komunijoje ir adoracijoje? Ar mano eucharistinis gyvenimas gilėja, ar dažnėja eucharistiniai susitikimai? Ką reikia tame atnaujinti?

Melsiuosi žodžiais:

„Tėve, pažadink manyje Jėzaus – Gyvosios Duonos – alkį“.
Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-04-28 4:59

ses. Rima Malickaitė CC

Ir mes kartais kaip ta minia priešais Jėzų susipainiojame, kas mums duoda duonos: manome, kad už viską esam skolingi kokiam nors žmogui. Žydai mano buvę pamaitinti Mozės, o mes tokius lūkesčius – pamaitinti mūsų gyvenimą, užtikrinti materialinį ir psichologinį komfortą – adresuojame tėvams, žmonai ar vyrui, darbdaviui ar direktoriui, vaikams ar anūkams. Iš tiesų mus supančių žmonių gerumas, pastangos ir sugebėjimai kurti bendrąjį gėrį verti padėkos žodžių (būtinai juos ištarkime), tačiau turime būti atidūs, kad tas žmogus nepasidarytų mūsų stabas, netaptų viso mūsų gyvenimo centru.

Kai į savo gyvenimo centrą iškeliame žmogų, jam adresuojame ir savo dėkingumą, bet ir priekaištus, reikalavimus, tad netrukus pradedame mus palaikantį santykį griauti.

Turime nepamiršti, kad tikrasis visų gėrybių šaltinis yra Dievas. Tų gėrybių neturėtume reikalauti kaip Jo meilės, tikrumo, vertumo Juo tikėti ir pasitikėti įrodymo. Kaip Dievo meilės ženklas mums jau duota viskas: pasaulis, žmonės ir net pats Dievas – Jėzus Kristus – yra mums pats save padovanojęs, kad tik niekuomet nebealktume, nebetrokštume, kad gyventume Dvasioje.

Nepamirškime nuolat dėkoti Jam, nes Jis pirmas mumis rūpinasi. „Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“, – sako Jėzus. Tikėkime Juo.
Bernardinai.lt

III Velykų savaitės Evangelija       2020-04-28 4:57

(Jn 6, 35)

P. Aleliuja. – Aš esu gyvenimo duona! – sako Viešpats.– Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 6, 30–35)

  Minia klausė Jėzų: “Tai kokį padarysi stebuklą, kad mes pamatytume ir tave įtikėtume? Ką nuveiksi? Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: “Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus”.
  Tada Jėzus tarė: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę”
  Tada jie ėmė prašyti: “Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!”
  Jėzus atsakė: “Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš”.
Katalikai.lt

III Velykų savaitės Dievo Žodžio       2020-04-28 4:56

Psalmė (Ps 30, 3–4. 6–8. 17. 21)

P. – Į tavo rankas, Viešpatie, pavedu savo gyvybę.
A r b a: Aleliuja.

  Būk man uola slėptis pavojuj,
  gelbėtis – galinga tvirtovė.
  Tikrai tu uola ir tvirtovė,
  todėl savo garbei mane vesi, ganysi. – P.

  Į tavo rankas pavedu savo gyvybę,
  mane išvaduosi, Dieve ištikimasis.
  Aš tik Viešpačiu kliaujuos.
  Linksminsiuos, džiūgausiu: tu maloningas. – P.

  Man , savo tarnui, malonųjį veidą parodyk,
  gelbėk mane: esi gailestingas!
  Tu savo slėpykloj juos saugai
  nuo nedorėlių kėslų. – P.

III Velykų savaitės Dievo Žodžio       2020-04-28 4:56

Skaitinys (Apd 7, 51–8, 1)

  Steponas kalbėjo liaudžiai, jos seniūnams ir Rašto aiškintojams:
  “Jūs kietasprandžiai, pagonių širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų protėviai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai. Argi buvo pranašas, kurio nebūtų persekioję jūsų tėvai? Deja, jie žudydavo pranašaujančius Teisiojo atėjimą. Ir jūs dabar esate jo išdavėjai ir žudikai! Jūs, kurie gavote Įstatymą, tarpininkaujant angelams, bet jo nesilaikėte”.
  Tai išgirdę, jie balsiai įniršo ir ėmė ant jo griežti dantimis.
  O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje. Jis tarė: “Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų stovintį Dievo dešinėje”.
  Tada, baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį, išsitempė už miesto ir užmušė akmenimis. Liudytojai pasidėjo savo drabužius prie kojų vieno jauno vyro, vardu Sauliaus. Taip jie mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: “Viešpatie, Jėzau, priimk mano sielą!” Pagaliau suklupęs jis galingu balsu sušuko: “Viešpatie, nepaskaityk jiems šios nuodėmės!” Ir tai ištaręs užmigo.
  Saulius pritarė Stepono nužudymui.

Šiaip >>> 14:53       2020-04-27 19:40

Jėzus, visų pirmiausia, yra Meilė. Ir,kai Jėzus pirmoje vietoje, tai viskas yra savo vietoje.
    O katalikui, labai svarbu eiti į Šv. Mišias ir dalyvauti visa širdimi, o ne varnas gaudyti. Joje, pirmiausia atgaila, po to išklausyti Dievo Žodį ir Evangeliją, o dar po to, visa širdimi išgyventi Eucharistiją , kurią baigiame tikėjimo paslaptimi: “Mes skelbiame Viešpatie Tavo mirtį ir išpažįstame Tavo prisikėlimą, laukdami Tavęs ateinant”. Komunijos metu Jėzų priime į vidų. Po to padėkojame ir sukalbėję potėrius popiežiaus intencija, einame namo. Katalikai garbina Jėzų ir kančios neieško. Ji yra ir su tuo reikia nuolankiai susitaikyti. Nežinau nei vioeno žmogaus, kuris neturtų vienokių ar kitokių kančių, tik žinau, kaip inščia netikintis ir, kaip ramiai išgyvena bet kokį suspaudimą tikintis žmogus.

Pranciškus Popiežius sakė,kad       2020-04-27 15:02

reikia nepamiršti ir gydytis ir kitomis ligomis sergančius.

> Jan       2020-04-27 14:53

Kristus yra ŽODIS. Naujas žodis, naujas mokymas ano meto religinėje aplinkoje. Tada, prieš 2000 metų, Žodis pralaimėjo, laimėjo Kryžius. Ar dar neatėjo laikas laimėti Žodžiui, o ne kančiai? Kodėl kenčiame? Nes neklausome Žodžio. Paskaitykit kad ir E. Doyle tekstą ten, žemiau. Kad Lietuvoje atsirastų tokių teologų! Tokių, kurie suvoktų, kad viskas yra Dievas. Dievas mumyse, Dievas aplink mus… Kol primityviai garbinsime kančią net nesuprasdami kodėl, tol mus ir mokys visokie virusai, tornadai, gaisrai, potvyniai, obuolio didumo krušos, žemės drebėjimai… Keistis reikia, o ne kančią garbinti. Atėjo laikas.

Jan       2020-04-27 14:03

Manau, kad kai kurie žmonės atmeta tikėjimą į Jėzų vien tik todėl, kad yra bailiai. Jie bijo kančios, kryžiaus. Toks dalykas atsitinka, kai žmogus visiškai nesusimąsto apie gyvenimą ir nemato, kad tiki ar ne, bet vis tiek kančios neišvengsi, ji yra. Yra nelaimės, yra prievarta, yra neapykanta ir t.t. Man , kaip tik krikščioniškas tikėjimas padėjo susigaudyti visame tame ir tik tada išvydau viltį ir prasmę visos kančios. Mano manymu kur kas geriau gyventi neapgaudinėjant savęs ir priimti gyvenima tokį, koks jis yra. Na, o su Jėzumi tai viskas pasidarė daug lengviau gyventi.

Popiežius Pranciškus       2020-04-27 13:53

„Šiandien melskimės už menininkus, kurie savo gabumais ir kūrybingumu mums rodo grožio kelią. Viešpats mums visiems tesuteikia malonę būti kūrybingiems dabartiniu metu.“

Pirmadienio Mišių Evangelija kalba apie tai, kas įvyko po duonos padauginimo stebuklo. Minia, pamitinta stebuklingai padaugintu maistu, norėjo Jėzų paskelbti karaliumi, dėl to Jėzus pasitraukė. Tačiau minia nepaliko jo ramybėje, ieškojo, kol galiausiai surado kitoje Genezareto ežero pusėje. „Jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę stebuklų, bet kad prisivalgėte duonos iki soties“, – sako Jėzus. „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui.“ Užsimezga pokalbis. Žmonės klausia: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“. Jėzus atsako: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė.“

Šios dienos Evangelijoje matome, kaip Jėzaus žodžiai ištiesina žmonių kelią, sakė popiežius. Daugybė žmonių sekė Jėzų ir klausėsi jo mokymo, tačiau prie ežero sočiai pamaitinti žmonės pradėjo labiau galvoti ne apie dvasinę paguodą, bet apie kasdieninius reikalus. Taip dažnai ir mums nutinka. Sekame Jėzų, stengiamės gyventi pagal Evangeliją, bet kiek paėjus šiuo keliu mūsų dėmesį patraukia sutikti kiti dalykai, labiau žemiški, medžiagiški, laikini. Ir mes nejučiomis nuklystame nuo Jėzaus sekimo kelio, užmirštame tą entuziazmą, su kuriuo iš pradžių klausėmės Jėzaus. Tačiau Viešpats mums padeda sugrįžti į pirmą susitikimą, atsiminti tą akimirką, kai jis į mus pažvelgė, kai mumyse gimė troškimas juo sekti.

Popiežius prisipažino, kad jam giliai į širdį įsirėžė žodžiai, kuriuos išgirdo prie tuščio kapo Jėzaus prisikėlimo rytą atėjusios moterys: „Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją“. Galilėja – tai pirmojo susitikimo vieta. Ten mokiniai susitiko Jėzų. Kiekvienas turime savo Galilėją. Kiekvienas širdyje saugome tą akimirką, kai Jėzus prisiartino ir tarė: „Sek paskui mane“?

„Turiu atsiminti“, – sakė popiežius, baigdamas homiliją, – „atsiminti pirmą susitikimą, atsiminti savo Galilėją, kai Viešpats į mane meiliai pažvelgė ir tarė: „Sek paskui mane!“.“ (JM / VaticanNews)

Dievo meilė per kūriniją       2020-04-27 12:33

Šventasis Pranciškus Asyžietis - gamtos globėjas
Popiežius Jonas Paulius II 1980 m. paskelbė šventąjį Pranciškų gamtos globėju. Žinoma, kiekvienas žino, kad šv. Pranciškus mylėjo gyvulius, paukščius ir gėles, taigi nė vienas turbūt nebus iš tikrųjų per daug nustebintas tuo, ką popiežius padarė. Vis dėlto tai gali tapti vienu reikšmingiausių gestų šiame amžiuje.

Popiežius mus įspėjo dėl labai rimtos problemos, kuri yra gamtos naikinimas. Gamta yra elementų, augmenijos, gyvūnijos ir žmonijos namai. Pasaulis priklauso Dievui, nes Jis sukūrė jį. Jis patikėjo pasaulį mums, kad jį tobulintume, bet ne naikintume; kad juo rūpintumėmės su meile, o ne savanaudiškai ir neprotingai juo naudotumėmės.

Mes elgiamės lyg patys būtume dievai. Surenkame kūrinijos daleles ir šaudome jomis vienas į kitą pavertę kulkomis arba metame jas ant miestų ir miestelių bombomis. Mes sukūrėme pasibjaurėtinų neutroninių bombų, kurios žudo žmones, bet pastatus palieka stovėti. Mes užnuodijome upes bei ežerus ir užteršėme atmosferą. Mes išnaudojame Dievo kūrinius su neapsakomu žiaurumu.

Vivisekcijų laboratorijose gyvūnai yra atiduoti neįsivaizduojamiems siaubams tam, kad sužinotume, ką rūkymas gali padaryti mums, arba kad pagamintume geresnį nagų laką. Tam, kad padarytume paštetą, kuris glostytų mūsų gomurį, žąsys būna pririšamos prie lentos, ir į jas kemšami grūdai elektriniu maitintuvu. Tai nuostabus žiaurumo nudailinimas! Japonai žudo delfinus dėl to, kad jie valgo žuvį. Pasaulio valdžios per metus skiria daugiau negu 200 milijardų svarų sterlingų karinės technikos plėtojimui - tai yra daugiau nei 2 svarai sterlingų kiekvienai mūsų galaktikos žvaigždei! Ką mes darome mūsų žemei? Mūsų požiūris į gamtą yra rimta moralinė problema.

Tad kodėl gi popiežius Pranciškų paskelbė gamtos globėju? Atsakymas iš tiesų labai paprastas: todėl, kad šventasis Pranciškus visus kūrinius laikė savo broliais ir seserimis. Jis parašė Saulės giesmę būtent dėl to, kad jo laiko žmonės naudojo kūriniją savanaudiškiems tikslams, ir jis į tai žvelgė kaip į didį nusikaltimą Kūrėjui. Mano Dieve, kaip daug daugiau mes esame kalti tuo pačiu nusikaltimu.

Pranciškus mylėjo ir garbino Dievą kaip Šventąjį Tėvą danguje. Jis yra šventas todėl, kad Jis nepalyginamai aukštesnis už mus; Jis yra Tėvas todėl, kad Jis yra arti mūsų, iš tikrųjų arčiau, nei mes esame patys sau. Jis atidavė savo Sūnų todėl, kad Jis myli pasaulį. Ir Jo vienatinis Sūnus tapo mūsų broliu. Tai ir yra tai, ką brolis vienuolis reiškia – brolis. Šv. Pranciškus širdies gilumoje žinojo, kad Jėzus Kristus yra mūsų visų Brolis. Pranciškui jis buvo brolis Jėzus Kristus. Jėzus sakė, kad Dievas rūpinasi žvirbliais ir aprengia lelijas begaliniu grožiu.

Dievo meilė per kūriniją       2020-04-27 12:32

Šventasis Pranciškus Asyžietis - gamtos globėjas

Brolis Jėzus perkeitė Joną Bernardonę į brolį Pranciškų. Pranciškus patraukė brolius Leo, Rufiną, Angelo, Pilypą ir Seserį Klarą. Brolija plėtėsi, įtraukdama brolį Vilką, brolį Vieversį, brolį Triušį ir sesę Lakštingalą. Dar toliau ji apglėbė seserį Ugnį, brolį Vandenį ir brolį Orą; tada perėjo prie brolio Mėnulio ir sesių Žvaigždžių bei sesės Saulės. Nuo jų brolija sugrįžo prie Brolio Kristaus ir kartu prie Dievo - Šventojo Tėvo. Taikoje su visais kūriniais brolis Pranciškus stojo Dievo akivaizdon ir kartu su jais meldėsi Tėve Mūsų, todėl, kad Dievas yra dangaus ir žemės Tėvas, tai yra visko Tėvas.

Jei visi kūriniai yra mūsų broliai ir seserys, tai kaipgi mes galime juos išnaudoti? Pavyzdžiui, jei vanduo yra mūsų brolis, ar nėra vis dėlto keista pilti nuodingus chemikalus į jį? Mes to nedarytume mažajam broliukui namuose.

Mūsų požiūriu, vadindamas žvaigždes savo sesėmis, šv. Pranciškus įtraukė tolimąsias galaktikas į šią broliją. Visas pasaulis yra gamta. Pranciškonui šiandien vienuolynas-brolija yra pasaulis. Aprėpiamo pasaulio apimtis yra 25 bilijonai šviesmečių. Šviesa keliauja 186 000 mylių per sekundę greičiu. Taigi jei mes norėtume sužinoti aprėpiamo pasaulio apimtį, mes turėtume padauginti 186000 x 60 x 60 x 365 x 25000000000000. Ir jei dar kur nors yra protinga gyvybė, tos būtybės jau yra mūsų broliai ir seserys.

Iš tiesų, paskelbdamas šv. Pranciškų gamtos globėju, popiežius padarė kai ką neapskaičiuojamai svarbaus šios planetos ateičiai. Jei mes į tai atsižvelgsime rimtai ir atsiliepsime į tai, mes padėsime kurti ateitį, kurią verta kurti ir kartu gerbsime Dievą, mūsų visų Tėvą.

Eric Doyle OFM; Bernardinai.lt, 2006

Dviejų šeimininkų tarnas       2020-04-27 7:04

Tuo metu, kai sekmadienio Evangelijoje buvo kalbama, kad kai Dievas yra šalia, mokiniai jo neatpažįsta, o kai pagaliau atpažįsta, jis prapuola, besigręžiantys į mūsų tautos giliąsias šaknis minėjo Jorės šventę. Keletas Jono Vaiškūno minčių: ,,Esmė? Gamtos atsibudimas pavasarį kaip dvasinio prisikėlimo galimybė. Jorėje svarbūs tie patys vaizdiniai, kuriuos krikščioniškoji tradicija suėmė į Velykas: vaizdžiai Pasaulio gyvybinių galių telktį perteikiantys apeiginiai kiaušiniai – joručiai, pirmąja pavasarine žaluma – jore apsigaubusios medžių šakos, pavasariniai – oras, Saulė, Žemė, ugnis ir vanduo. Visi šie pasaulio gyvybinių galių pradai Jorėje pasitelkiami sąmoningai kaip saitai su mūsų vidinių gyvybinių galių versmėmis. Tokiu būdu švenčiame gamtoje ne Žemę, ne Saulę, ne augaliją budindami, o per šiuos praamžius pradus – savo pačių ūpą, sveikatą ir sielą.
Galima žvelgti į dangų, Saulę, Mėnulį, žvaigždes ir galvoti – nėra jokių Dievų, tik beribė Visata pripildyta medžiagos, šviesos ir gamtinių galių srautų. O paskui užsimerkus bandyti suvokti patį save šios bekraštės Visatos sūkurių srautuose tarp žvaigždėto dangaus ir žemės augalų ir gyvūnų. Kur tos nematomos jungtys tarp mums besireiškiančių išorinio ir vidinio pasaulių? Jų suvokimui verpiame plonas minčių nytis – žodžius, audžiame sakinių audinius, kad aprengtume savo sąvokas garsų drabužiais.
Mokslininkai sako – medžiaga, gravitacija, elektromagnetinės bangos, energija, elektra… O mes savo suvokčių rūbams medžiagos randame praamžėje protėvių pasaulėžiūroje, kurioje iš už kiekvieno dievavardžio į mus žvelgia šiuolaikiniam mokslui pažinių kosminių galių raiška: Dievas – šviesus dangus, kosminė šviesa, gyvybės teikėjas ir globėjas, Vėlinas – požemis, kosminė tamsa, vėlių globėjas, Perkūnas – įsižeminanti dangiškoji šviesa, gyvybės perkūnytojas, Žemyna – žemė atvira dangaus šviesai – gimdantysis pradas, gyvybės įkūnytoja. Perprasdami paveldėtąją išmintį, atkuriame trūkinėjančias jungtis tarp mokslo ir religijos, tarp žvaigždėto dangaus ir mūsų sielos dėsnių.” - iš http://alkas.lt/2020/04/25/j-vaiskunas-proteviu-priesakus-pernesame-i-xxi-amziu/

Mąstymas       2020-04-27 5:04

Prašyti ilgėjimosi susitikti Jėzų Eucharistijoje malonės

Įsiliesiu į žmonių minią, kuri ieško Jėzaus. Pastebėsiu jų susijaudinimą. Jie dar tebėra veikiami stebuklingo duonos padauginimo įspūdžio. Jėzus susitinka su jais ir atskleidžia tikruosius jų ketinimus ir troškimus.

*

Atkreipsiu dėmesį į savo gyvenimo troškimus. Koks šiandien yra mano didžiausias alkis? Kur šiandien veda mano troškimai? Ko savo gyvenime labiausiai vaikausi?

*

Jėzus padeda žmonėms pamatyti jų tikruosius lūkesčius. Jis priima juos tokius, kokie jie yra, bet tuo pačiu metu stengiasi nukreipti jų širdis į gilesnį dvasinį troškimą.

*

Jėzus nori, kad ieškočiau Jo asmeninėje maldoje. Jis ir mane priima su tais troškimais, kuriuos tuo momentu turiu, bet taip pat nori juos apvalyti ir pagilinti. Gilesnis mano ryšys su Jėzumi ves mane į gilesnį dvasinį troškimą.

*

Jėzus nori būti mano amžinasis troškimas. Dievas trokšta su manimi būti per visą amžinybę. Eucharistija man kalba, kad Jėzus ir Tėvas trokšta manęs. Kasdienės šventosios Mišios, kiekvienas tabernakulis primena man, kad Jis nenustoja manęs ilgėtis ir taip pat laukia, kad aš Jo ilgėčiausi.

*

Eucharistijos adoracija yra Dievo troškimo priėmimas su meile. Adoracija moko mane Jėzaus trokšti ir apvalo mane nuo savimeilės. Ką norėčiau pakeisti ar pagilinti savo žvilgsnyje į Eucharistiją? Atiduosiu tai Jėzui.

*

Pabaigos maldoje šlovinsiu Jėzų už tai, kad trokšta manęs Eucharistijoje. Suplanuosiu šią savaitę ilgesnę Švč. Sakramento adoraciją.

Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-04-27 5:02

ses. Rima Malickaitė CC

Šiandien noriu nukreipti akis nuo duonos padauginimo ir Jėzaus ėjimo vandeniu – nuo stebuklų – prie Jėzaus žodžių, kad Jį „Tėvas – Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs“.

Koks yra tas antspaudas, ar dar kas be Jėzaus juo pažymėtas ir ką tai reiškia?

Laiške romiečiams apaštalas Paulius kalba apie užantspaudavimą tikėjimo teisumu. Taigi būti užantspauduotiems – priimti tikėjimą. Tikėjimo priėmimas užantspauduoja – nebegalime likti, kokie buvę. Tikėjimu įžengiame į santykį su Dievu. Ir Jėzus sako: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį Jis siuntė.“

Antrajame laiške korintiečiams tas pats Paulius sako: „Juk Dievas mus ir jus sutvirtino ir patepė Kristui, Jis pažymėjo mus savo antspaudu ir siuntė į mūsų širdis Dvasios laidą.“ Taigi, antspaudu esam pažymėti visi mes, Dievo mylimieji vaikai. Atspaudas rodo, kad esam Dievo nuosavybė, Dievo mylimieji, kad tikėjimu ir meile esam pakvieti į Dvasios gyvenimą.

Giesmių giesmėje mylimoji ragina: „Dėk mane kaip antspaudą ant savo širdies, kaip antspaudą ant savo rankos!“ Dievas mus ragina, kviečia jį mylėti kaip sutuoktinį, mylimąjį, kuris mylimas nuolat savo kasdienybėje pasirenkant tik Jį – Jį, vienintelį. Tai ir yra tas darbas, „plušėjimas“, kurio iš mūsų laukia Jėzus, kad galėtų mus pamaitinti maistu, išliekančiu amžinybei. Meilė, santykis su Dievu yra tas maistas.

Svarbu, į ką renkamės sutelkti savo dėmesį kasdienybėje: ieškome tik duonos, smalsaujame stebuklų, ar susitelkdami tikėti ieškome meilės, kuria galėtume mylėti Dievą kaip tą vienintelį.
Bernardinai.lt

II Velykų svaitės pirmadienio Evangelija       2020-04-27 4:59

(Mt 4, 4b)

P. Aleliuja. – Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 6, 22–29)

  Minia, buvusi anoje ežero pusėje matė, kad ten buvo viena valtis ir kad Jėzus nebuvo įlipęs į valtį su mokiniais, o šie išplaukė vieni. Rytojaus dieną iš Tiberiados atplaukė kitų valčių ir sustojo netoli vietos, kur žmonės buvo valgę Jėzaus palaimintos duonos.
  Sužinoję, kad čia nėra nei Jėzaus, nei jo mokinių, žmonės įlipo į valtis ir plaukė į Kafarnaumą, ieškodami Jėzaus. Suradę jį kitapus ežero, jie klausinėjo: “Rabi, kada suspėjai čia atvykti?”
  O Jėzus prabilo į juos: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę stebuklų, bet kad prisivalgėte duonos iki soties. Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas – Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs”.
  Jie paklausė: “Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?”
  Jėzus atsakė: “Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė”.
Katalikai.lt

II Velykų svaitės Dievo Žodžio       2020-04-27 4:58

Psalmė (Ps 118, 23–24. 26–27. 29–30)

P. – Laimingi, kurie pagal Dievo įsakymus eina.
A r b a: Aleliuja.

  Lai susirinkę didžiūnai sau prieš mane tarias,
  aš, tavo tarnas, apie tavo valią mąstysiu.
  Mane tavo potvarkiai žavi.
  Visi tavo norai – man tikri patarėjai. – P.

  Tau atvėriau savąjį kelią, ir mane išklausei;
  mane savo įstatymų mokyk.
  Leisk pažint tavo priesakų kelią,
  ir nuostabius tavo darbus mąstysiu. – P.

  Į klystkelius patekti neleiski,
  suteik man savo įstatymo malonę.
  Esu pasiryžęs tiesos kelio laikytis,
  prie tavo įsakymų taikaus. – P.

II Velykų svaitės Dievo Žodžio       2020-04-27 4:58

Skaitinys (Apd 6, 8–15)

  Steponas, pilnas malonės ir galios, darė žmonėse didžių stebuklų ir ženklų.
  Tuomet pakilo kai kurie iš vadinamosios libertinų sinagogos, iš kireniečių, aleksandriečių ir iš Kilikijos bei Azijos ir mėgino ginčytis su Steponu. Tačiau jie negalėjo atsispirti išminčiai ir Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo.
  Tada jie papirko keletą vyrų, kad sakytų girdėję Steponą piktžodžiaujant Mozei ir Dievui. Tuo būdu jie sukurstė liaudį, jos seniūnus ir Rašto aiškintojus, pritykoję sučiupo jį ir nusivedė į aukščiausiojo teismo tarybą.
  Ten pastatė melagingus liudytojus, kurie tvirtino: “Šitas žmogus nesiliauja kalbėjęs prieš šventąją vietą ir Įstatymą. Antai mes esame girdėję jį sakant, kad Jėzus Nazarietis išgriausiąs šią vietą ir pakeisiąs Mozės mums duotus nuostatus”.
  Visi sėdintys taryboje įsmeigė į jį akis ir matė jo veidą spindint, tarytum angelo veidą.

>> Cha 19:15       2020-04-26 22:24

Kadangi ir Jūs nesate pal. Teofilis, tai ir Jūs einate keliu, ,,kuris paruošia vietą velniui”? Tai ar verta Jumis sekti? Ir kur dabar mums rasti tiek lagerių, kad visi galėtume tapti pal. Teofiliais? Ar suvokiate, kad tokiu savo ,,sąmoningumu” vejate žmones iš bažnyčios? Kai liksite vienas tuščioje bažnyčioje, ar bent tada suprasite, kad ne Dievas sukūrė pragarą, bet žmogus? Dievas sukūrė rojų. O kančia yra ta kaina, kurią tenka mokėti už nukrypimą nuo Dieviškojo kelio, bet jokiu būdu ne idealas.

Popiežius Pranciškus       2020-04-26 20:37

Velykinė „Regina coeli“ malda ir palaiminimas. Pranciškus komentavo šio sekmadienio Evangeliją, kalbančią apie dviejų mokinių iš Emauso susitikimą su prisikėlusiu Jėzumi.

Ši istorija prasideda kelione ir kelione baigiasi, sakė Pranciškus. Pirmiausiai pasakojama kaip du mokiniai po Jėzaus nukryžiavimo liūdni keliauja namo, į Emausą, už maždaug vienuolikos kilometrų nuo Jeruzalės. Ši kelionė vyksta dieną, keliauti nesunku, nes kelias visą laiką leidžiasi žemyn. Pasakojimo pabaigoje – skubi kelionė atgal, vėl vienuolika kilometrų, šį kartą jau sutemus, visą laiką prieš kalną. Dvi kelionės: viena lengva dienos metu, kita sunki naktį. Tačiau pirma kelionė, kad ir lengva, yra liūdna; o antra – kupina džiaugsmo. Pirmoje kelionėje mokinius lydi Jėzus, tačiau jie jo neatpažįsta. Antroje – Jėzus su mokiniais nekeliauja, tačiau jie jaučia jo artumą. Pirmoje kelionėje jie nuliūdę ir praradę viltį. Antra kelionė – tai skubėjimas su džiugia žinia, kad jie sutiko prisikėlusį Jėzų.

Viskas pasikeitė, kai mokiniai liovėsi galvoti tik apie save ir sutelkė dėmesį į Dievą, kai liovėsi kartoti žodį „jeigu“ ir drąsiai tarė „taip“. Ir mes dažnai kartojame: „Jeigu Dievas būtų mane išklausęs…“. „Jei gyvenimas būtų susiklostęs kitaip…“. „Jei būčiau turėjęs…“. Panašiai skundėsi ir tiedu mokiniai, tačiau atpažinę Jėzų jie liovėsi skųstis ir tarė Dievui „taip“. Supratę, kad Viešpats yra gyvas ir jų neapleido, jie ne rytojaus dieną, bet tuoj pat leidosi į kelionę nešini džiugia žinia.

Popiežius sakė, kad iki tokio pasikeitimo vedė trys žingsniai: pirmiausiai mokiniai išsipasakoja, dėl ko jie liūdi, atveria Jėzui širdis, paskui Jėzus mokiniams aiškina Raštų prasmę, o galiausiai mokiniai pasikviečia Jėzų į namus. Ir mes, sakė popiežius, turime žengti šiuos tris žingsnius. Pirmiausiai atverti Jėzui savo širdis, sakyti jam, kas mus slegia, leisti, kad jis padėtų nešti mūsų naštas, vargus ir nusivylimus. Paskui turime klausytis, ką jis mums sako. Turime paimti į rankas Evangeliją, atsiversti Luko Evangelijos 24-ąjį skyrių, kuriame pasakojama ši susitikimo su mokinais scena. Trečiasis žingsnis – turime, kaip šiedu mokiniai, tarti Jėzui: „Pasilik su mumis“.

Brangieji broliai ir seserys, sakė Pranciškus, visas mūsų gyvenimas yra kelionė. Keliaudami vis labiau panašėjame į savo kelionės tikslą. Dėl to, visada rinkimės kelią, kuris veda į Dievą, o ne į mus pačius. Tuomet suprasime, kad nėra tokių sunkumų, tokios įkalnės, tokios nakties, kurių negalėtume įveikti kartu su Jėzumi. Švenčiausioji Mergelė, kurios visas gyvenimas buvo ištikimybė Dievui, terodo mums kelią.

Sukalbėjęs Velykų meto antifoną „Regina coeli“ ir suteikęs palaiminimą, popiežius pakartojo prašymą gegužės mėnesį melsti Mergelės Marijos užtarimo, kad kuo greičiau baigtųsi koronaviruso pandemija, pirminė šeštadienį paskelbtą savo laišką, kuriuo visus paragino gegužės mėnesį – liaudies pamaldumo tradicijoje skirtą Mergelei Marijai – kalbėti Rožinį ir prašyti, kad Marija mums padėtų su tikėjimu ir viltimi ištverti dabartinį išbandymų metą. (JM / VaticanNews)

Mons. Adolfas Grušas       2020-04-26 20:34

VISKAS KITAIP

Vis iš naujo skaitant šį evangelisto Luko pasakojimą, įsitikinu, kad Emauso mokiniai labai panašūs į mus. Jie bėga iš Jeruzalės: nusivylę, pasimetę, pavargę. Jie nori už nugaros palikti nuostabų nuotykį su Jėzumi. Viskas buvo gražu, tačiau tik iki tam tikros ribos…

Na, o dabar reikia žvelgti į priekį, atversti naują savo istorijos puslapį, pradėti iš naujo.

Jų tikslas – sugrįžti į įprastą gyvenimą.

Slaptažodis, kuris šiomis dienomis yra visų lūpose. Kaip tik todėl jie tokie panašūs į mus, tarsi momentinė dabartinės visuomenės nuotrauka.

Viena iš pačių gražiausių šio pasakojimo akimirkų yra tai, kokiu būdu Lukas pasakoja apie susitikimą su Jėzumi. Aplink viešpatauja nusivylimas, diskomfortas, pabėgimo nuotaikos, ir kaip tik tuo metu Prisikėlusysis prisiartina ir keliauja drauge.

Tai iš tiesų kupina švelnumo ir jaudinanti scena.

Jėzus nepriekaištauja mokiniams, neklausia, kodėl jie bėga iš Jeruzalės, bet paprasčiausiai eina drauge su jais. Jis priima juos tokius, kokie jie yra, klausosi jų pasakojimo ir reikiamu momentu užduoda svarbiausią, strateginį klausimą: „Apie ką kalbate eidami keliu?“

Mokiniai nustebę sustoja: iš kokios planetos nusileido šis nepažįstamasis?

Tačiau Jėzus paprastai ir drauge gudriai pralaužia pokalbio ledus, tiesa, ne tam, kad sužinotų, ar mokiniai gerai studijavo katekizmą, bet kad išsiaiškintų, kiek jie suprato iš viso to, ką jiems teko patirti. Rezultatas pribloškiantis: mokiniai žino viską, bet nieko nesupranta.

Taip, iš tiesų jie panašūs į mus…

Tuo momentu paslaptingasis keleivis prabyla ir, „pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta“.

Bekeliaujant prisartino vakaras, todėl mokiniai užsispyrę prašo savo bendrakeleivį, kad jis nakčiai apsistotų drauge. Kaip tik čia, užeigoje, kur neskraidė angelai, nebuvo smilkalų debesies ir neskambėjo varpai, mokiniai atpažino Viešpatį.

Laužoma duona, rankos, balsas, žvilgsnis: juk tai Jis, Prisikėlęs Viešpats!

Ši netikėta vakarienė atskleidė mokiniams, kad gyvenimo bendrystė su Mokytoju iš Nazareto peržengia gyvenimo ir mirties ribas. Jis iš tiesų yra gyvas. Kaip tik šiuo momentu, kai Jėzus išnyksta iš jų akių, evangelistas Lukas atkreipia dėmesį į radikalų mokinių nuotaikos pasikeitimą: liūdesys virsta laime, apatija – džiaugsmu, baimė – drąsa.

Dabar jau viskas yra kitaip: Jėzus yra gyvas, Jis prisikėlė, ir jie Jį susitiko, tad kas galėtų juos sulaikyti?

Jie norėjo grįžti į ankstesnį gyvenimą, tačiau dabar viskas pasikeitė.

Nežinau, kaip kiti, tačiau iš tiesų nenoriu grįžti į ankstesnį gyvenimą. Reikia tik atsakyti sau į klausimą: „Ko išmokome iš viso to, kas vyksta? Ką konkrečiai galime pakeisti savo gyvenime?“

Prisikėlusysis yra kartu su kiekvienu iš mūsų, jis eina drauge… Tik ar mes pakviesime Jį vakarienei, kad drauge su Juo laužytume Gyvybės Duoną?…

Popiežius Pranciškus       2020-04-26 20:32

„Šiandien, per šias Mišias, melskimės už žmones, kuriuos slegia liūdesys dėl to, kad jie vieni, arba dėl to, kad nežino, kokia ateitis jų laukia, nesugeba išlaikyti šeimos, stokoja pinigų, neturi darbo. Daugybę žmonių slegia liūdesys. Šiandien melskimės už juos.“

Šio sekmadienio Mišių Evangelija – pasakojimas apie prisikėlusio Jėzaus susitikimą su mokiniais kelyje į Emausą. „Ne kartą esame girdėję, kad krikščionybė – tai ne tik mokymas, ne tik elgsena, ne tik kultūra. Taip, ji apima visus šiuos dalykus. Tačiau svarbiausias dalykas yra susitikimas. Krikščionis – tai žmogus, kuris susitiko Jėzų Kristų, kuris leido, kad Jis jį sutiktų“, – pradėjo popiežius Mišių homiliją.

Evangelisto Luko pasakojimas apie Jėzus susitikimą su Emauso mokiniais mums padeda suprasti Jėzaus taktiką, parodo, kaip Jėzus elgiasi su mumis. Visų pirma matome, kad jis prisiderina prie mūsų gyvenimo tempo, neskubina, kantriai eina šalia. Taip pat matome, kaip kantriai jis išklauso, kas žmogų slegia, dėl ko jam neramu. Jis netgi apsimeta, kad nesupranta, ką mes nešiojamės viduje, ir prašo išsipasakoti. „Apie ką kalbate?“, – klausia Jėzus į Emausą keliaujančių mokinių. Ir tik kantriai išklausęs, jis ima mums kalbėti, aiškinti tai, ko nesuprantame. „Pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta“, – sako evangelistas Lukas. Popiežius prisipažino, jog skaitant šią Evangelijos ištrauką jis visada pagalvoja, kaip būtų įdomu išgirsti, ką tuo metu Jėzus kalbėjo. Kokia tai būtų nuostabi katechezė!

Galiausiai ateina svarbiausia susitikimo akimirka – mokiniai atpažįsta Jėzų. Tačiau susitikimas – tai ne tik tas svarbiausias duonos laužymo momentas, bet visa kelionė. Jėzus yra su mumis, kai mus slegia abejonės, sakė Pranciškus. Jis mūsų nepalieka ir kai mes nusidedame. Jis visada keliauja šalia mūsų. Kai slegiami abejonių mes atpažįstame Jėzų, prasideda malonės metas,  prasideda krikščioniškojo gyvenimo pilnatvė.

Melskime malonės susitikti Jėzų kiekvieną dieną, sakė Pranciškus, jausti, kad jis keliauja su mumis per visą mūsų gyvenimą, kad jis mus lydi mūsų piligrimystėje. (JM / VaticanNews)

Šiaip,       2020-04-26 19:46

Dievas visada yra šalia mūsų, bet mes neatidarome savo širdies durų, t.y. gyvename savo susikurtame pasaulyje, kaip tie Emauso mokiniai. Tad mūsų akys, klausa yra aptrauktos migla ir tematome, tegirdime tik tai, ką pažįstame.

Cha to 1812       2020-04-26 19:15

O ar daug pas mus tokių, kaip pal. Teofilis? Tai va, į Bažnyčią ateina, bet eina plačiuoju keliu, kuris paruošia vietą velniui.

>> 16:26       2020-04-26 18:12

Jei dažniau kalbėtumėte ne apie ritualus, o apie galimybę Dievą jausti ,,visada šalia”, ir ne tik kančioje, bet ir žmogaus vertoje kasdienybėje, bažnyčių durys neužsidarytų nuo maldininkų gausos smile .

Jan       2020-04-26 17:21

Kaip suprasti migla aptrauktos akys?

>>> ką turite kitu metu?       2020-04-26 16:26

O tai priklauso taip pat nuo mūsų laisvos valios, t.y. kuriuo keliu pasukome. Pasirinkusiems Jėzaus kryžių, tai, kaip pavyzdys yra mūsų šviesuliai pal. Teofilis Matulionis, kuris net kalėjime jautėsi laisvas ir gailėjo savo tardytoją, kurį užjautė, kad anam reikia per jį keltis nakčia ir jį tardyti. Tokie Jėzaus mokiniai visada turi savo širdyje visą Šv. Trejybę, tad Dievą jaučia visada šalia, kaip patį brangiausią turtą ar perlą. Kas duoda tą laisvę, drąsą, žinojimą, dvasinę apsaugą, tikrumą, nepasimetimą ir t.t. Aišku bet, kuris kitas iš mūsų, taip pat, vykdydamas Dievo valią, t.y. būdamas TIESOJE, gali visa tai turėti ir dabar.

>> 15:54       2020-04-26 16:16

TIK ,,kai laužysime duoną ir švęsime Eucharistiją”? Na, tuomet labai retai Jį teturite. O ką turite kitu metu?

>>> Dviejų šeimininkų tarnas        2020-04-26 15:58

Na, o kad nustembate dėl Jėzaus dingimo, tai įtariu, kad norėtumėte Jėzų pasidaryti savo nuosavybe. Na, o Dievas niekada nebus kieno nors nuosavybė.

>>> Dviejų šeimininkų tarnas        2020-04-26 15:54

Na, o dėl to, kad Dievas dingsta iš akių, tai manau, lengvai paaiškinama tuo, kad Jėzaus tikslas buvo ne pasirodymas, tipo, - štai aš, o jūs net nepažinote manęs ir t.t. Jėzus ateidamas į žemę turėjo tikslą mus išmokyti kitokio gyvenimo, Jis laužė senas labai patogius mūsų įsipatoginimus, susikuriant savo dievą ir savus įstatymus su apeigomis. Taip, jis paliko visai naują mokyklą ir programą, kaip gyventi ir kokiu keliu eiti link dangaus karalystės.
Ką Jėzus daro sutikus keliaujančius į Emausą mokinius? Tiesa, vienas turi vardą, o kitas, laisvai galiu būti ir aš ar Jūs. Tad Jėzus pasiteiraudamas, t.y. nusižeminęs iki visiško nemokšos, pakeičia pokalbį kita linkme ir jiems palengva, palengva atskleidžia visa tai ko jie nesuprato. Atvedęs juos iki atpažinimo, t.y. duonos dalijimo, Jėzus pasitraukia, nes mokiniai dabar ir toliau Jį galėsime visada turėti, kai laužysime duoną ir švęsime Eucharistiją. Taip Jėzus pasiliko gyvas amžiams tiems, kurie norės su Juo susitikti.

>>> Dviejų šeimininkų tarnas        2020-04-26 15:39

Dievas nebūtų Dievu, jei Jis nežinotų, kas bus. Tik… yra toks dalykas, norint tvirtinti, kad viskas iš anksto nulemta, prisiminkim, kad mums duota laisva valia rinktis kuriuo keliu pasukti plačiuoju vedančiu į pragarą ar siauruoju, kuris veda į dangų. Manau, kad tikslingai išmetėt II-jo skaitinio pradžią “Mylimieji! Jei kaip Tėvo šaukiatės to, kuris nešališkai teisia pagal kiekvieno darbą, su baime elkitės savo viešnagės metu....”. Šioje vietoje šv. Petras, tiesiai šviesiai, sako, kad mes žemėje esame svečiai, kur turime elgtis su “baime”, t.y. su meile ir ne savanaudiškai.

to tiek 2020-04-26 12:41       2020-04-26 14:56

Tavosios „Pasakos [kad Šv. Raštas yra pasakos] turėtų būti talpinamos vaikiškose knygose. Viskas gerai, kai yra saikas, tinkama vieta. Be pykčio.”

tiek       2020-04-26 12:41

Pasakos turėtų būti talpinamos vaikiškose knygose.Viskas gerai ,kai yra saikas , tinkama vieta.Be pykčio.

Dviejų šeimininkų tarnas       2020-04-26 12:32

Įdomiai gaunasi: kai Dievas yra šalia tavęs, - tu jo neatpažįsti, o kai pagaliau atpažįsti - jis dingsta tau iš akių...

Dviejų šeimininkų tarnas       2020-04-26 10:28

Cituoju: ,, Juk jūs žinote, kad esate atpirkti iš niekingos nuo protėvių paveldėtos elgsenos ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju Kristaus krauju, to avinėlio be kliaudos ir dėmės, o jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sutvėrimą ir apreikštas laikų pabaigoje jums, per jį įtikėjusiems Dievą, kuris jį prikėlė iš numirusių ir suteikė jam garbę; todėl ir jūsų tikėjimas bei viltis kyla į Dievą. (1 Pt 1, 17–21)”. Ir tai ne vienintelė vieta Biblijoje, kur rašoma apie įvykius, kurie buvo suplanuoti dar prieš Pasaulio sukūrimą.
Taigi viskas yra suplanuota prieš pasaulio sukūrimą: ir Jėzaus Kristaus kančia ir prisikėlimas ir Adomo su Ieva nuopuolis ( nors skaitant Bibliją labai aiškiai jaučiasi, kad žmogaus kūrėjams Adomo ir Ievos suvalgytas ,,obuolys” buvo netikėtumas ), galbūt net ir tai, kad aš dabar rašau šias eilutes.
Taigi gaunasi, kad viskas, kas vyksta yra ne realus gyvenimas, o spektaklis pagal seniai surašytą scenarijų, o mes viską imame už gryną pinigą... Galbūt atėjo laikas pradėti - pirmiausiai atpažinti visą šį spektaklį, paskui suvokti, kam jis reikalingas, o tada jau sąmoningai ir gražiai vaidinti?.. O gal pradėjus suvokti, kad vaidini, galima jau imti ir kažkiek koreguoti tąjį spektaklį?..


Rekomenduojame

JAV spauda apie Lietuvos teismo sprendimą ir suėjus senaties terminui tęsti Neringos Venckienės bylą

Algimantas Rusteika. Auksinės valandos

Andrius Švarplys. Reikia grąžinti vaiko teisių apsaugą prie Konstitucijos standartų

Kritusiųjų slėniui grasina socialistai

Antanas Žemietis. Ar tikrai nereikia ginti lietuvių kalbos?

Algimantas Matulevičius. Ar pagalba žmonėms ir verslui nėra žlugdoma tyčia?

Vytautas Radžvilas. LRT-Ostankino epocha turi baigtis

Vladimiras Laučius. TS-LRT: interesų grupė tapšnoja Lietuvą

JAV kongresmeno Kriso Smito pranešimas spaudai dėl teisėjos Neringos Venckienės bylos

Vytautas Sinica. „Kraupu, kuo virsta viešoji erdvė“

Verta prisiminti. Aurelijos Stancikienės istorinė kalba 2014 m.: „Tai yra prie­sai­kos ir Kon­sti­tu­ci­jos su­lau­žy­mas“

Algimantas Rusteika. „Tai, sakot, socialinė distancija – du metrai?“

Tomas Dapkus. Vyteni Andriukaiti, laikas visų atsiprašyti

Raimondas Navickas. „Gyveni sau žmogus ir net neįtari, kad tave bandoma įkišti į kalėjimą!“

Audrys Karalius. Nacionalinis stadionas Vilniuje 1984–2020: trumpa Ligos istorija

Neringa Venckienė: „Su Deimante dabar kažkas ne taip…“

Tomas Bikelis. VU fizikas KTU „mokslininkui“ apie 5G: pagrįstos abejonės ir miglota ateitis (autoriaus atnaujinta)

Geroji Naujiena: Jis yra čia ir dabar, Jis yra su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos

Vitalijaus Balkaus replika „Iš savo varpinės“: Maistininkai grasina supūdyti produkciją, arba Kodėl „nematoma rinkos ranka“ taip ir lieka nematoma?

Justas Stankevičius. Ar Sorošas šeimininkauja Lietuvoje?

Neringa Venckienė: „Jie mano, kad mane žemina. Bet manęs jie nepažemins…“

Iš Tiesos.lt pašto: Edmundas Paškauskas. Pandemijos ir rizika vyresnio amžiaus žmonėms, arba Kada bus išrasti skiepai nuo nužmogėjimo? (II)

Verta paminėti. Julijonas Būtėnas: žurnalistas ir laisvės kovotojas

Algimantas Rusteika. Kai suprasit, kad turim ką turim, turėsit gerą laiką

Atmintinos datos: operacija „pavasaris“ – 1948 m. gegužės 22–24 d. iš Lietuvos ištremta apie 40 tūkst. žmonių

Nacionalinis susivienijimas reikalauja nutraukti vyresnio amžiaus asmenų diskriminaciją

Dovilas Petkus. Įtakingi veikėjai susirūpino savo tamsia praeitimi

Robertas Grigas. Šv. Jono Pauliaus II šimtmečiui

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristato: knyga „Lietuvos partizanų valstybė“

Andrius Švarplys. Legenda

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.