Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Esame pašaukti iš tamsybių į Jo nuostabią šviesą

Tiesos.lt redakcija   2020 m. gegužės 10 d. 7:29

48     

    

Geroji Naujiena: Esame pašaukti iš tamsybių į Jo nuostabią šviesą

Jie išrinko septynis vyrus, pilnus Šventosios Dvasios

Anomis dienomis, mokinių skaičiui augant, graikiškai kalbančiųjų tarpe kilo nepasitenkinimas vietiniais žydais, esą, kasdieniniame aptarnavime būdavo aplenkiamos jų našlės.
Tuomet Dvylika sušaukė mokinių susirinkimą ir pareiškė: „Nedera mums apleisti Dievo žodį ir tarnauti prie stalų. Todėl, broliai, išsirinkite iš savo tarpo septynis vyrus, turinčius gerą vardą, pilnus Dvasios ir išminties. Mes juos paskirsime tam darbui, o patys toliau atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai.“
Šis pasiūlymas patiko visam susirinkimui. Jie išrinko Steponą, vyrą kupiną tikėjimo ir Šventosios Dvasios; Pilypą, Prochorą, Nikanorą, Timoną, Parmeną ir Mikalojų, prozelitą iš Antiochijos. Juos pristatė apaštalams, o šie melsdamiesi uždėjo ant jų rankas.
Dievo žodis klestėjo, ir mokinių skaičius Jeruzalėje greitai augo.
Netgi didelis kunigų būrys pakluso tikėjimui. (Apd 6, 1–7)

* * *

Džiūgaukit, Viešpačiui teikdami šlovę, teisieji

teisiesiems garbinti dera.
Kankliais Viešpatį skelbkit,
dešimtstyge jam skambinkit arfa. –
Viešpaties žodis teisingas,

tikras jo darbas kiekvienas.
Brangi jam teisė ir teisingumas,
o jo malonių pilna yra žemė. –
Viešpaties akys žvelgia į tuos, kur jo bijo,

kurie tikis jojo malonės.
Jis jų gyvybę nuo mirties saugo
ir bado metu pamaitina. (Ps 32, 1–2. 4–5. 18–19; P.: 22)

* * *

Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė

Mylimieji! Ženkite prie Viešpaties, gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus. Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų.
Todėl Rašte pasakyta: „Štai aš dedu Sione rinktinį akmenį, brangų kertinį akmenį; kas tiki jį, nebus sugėdintas“.
Tad jums, tikintiesiems, atiteks šlovė, o netikintiesiems „tasai statytojų atmestasis akmuo tapo kertiniu akmeniu“, „suklupimo akmeniu ir pasipiktinimo uola“.
Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą. (1 Pt 2, 4–9)

* * *

Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: ‘Einu jums vietos paruošti!’? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš. Kur aš einu, jūs žinote kelią“.
Tomas jam sako: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai iš kur žinosime kelią?“
Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau dabar jį pažįstate ir esate matę“.
Pilypas jam sako: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“.
Jėzus taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: ‘Parodyk mums Tėvą’? Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?! Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus. Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje. Tikėkite bent dėl pačių darbų!
Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius, nes aš keliauju pas Tėvą“. (Jn 14, 6)

* * *

Sigitas Tamkevičius. Kelias, tiesa ir gyvenimas
V Velykų sekmadienis
Homilija

Koronavirusas yra didelė žmonijos bėda, iš kurios greitai ir lengvai neišsivaduosime. Jeigu kažkam pasisektų sukurti stebuklingą vaistą, kuris apsaugotų nuo šio viruso, o kiekvieną užsikrėtusį lengvai pagydytų, tokiam galėtume statyti paminklą. Tačiau nugalėję Covid-19 virusą, mes pačiu geriausiu atveju tik šiek pailginsime savo gyvenimą, kuris vis tiek pasibaigs mirtimi.

Dievas mus apdovanojo amžinuoju gyvenimu, apie kurį apaštalas Paulius kalba: „Bet skelbiame, kaip parašyta: Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9).

Apie šį gyvenimą Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Mano Tėvo namuose daug buveinių. [...] Einu jums vietos paruošti! [...] kad jūs būtumėte ten, kur ir aš“ (Jn 14, 2–3). Net Jėzaus mokiniams, mačiusiems daug jo padarytų stebuklų, buvo nelengva patikėti tokia tiesiog stulbinančia tiesa. Vis abejojantiems mokiniams Jėzus pasakė: „Tikėkite manimi. [...] Tikėkite bent dėl pačių darbų!“ (Jn 14, 11).

Jeigu Dievas, sukūręs mąstantį žmogų, nebūtų jo apdovanojęs nemirtingumu, tuomet žmogus turėtų jaustis blogiau už padangių sparnuočius ar girių žvėris, kurie nesuka galvos nei dėl ligų, nei dėl ilgo gyvenimo, – tiesiog vadovaujasi instinktais ir gyvena iki savo žūties.

Mūsų svarbiausias siekinys yra dangaus Tėvo namai, kuriuose mums yra numatyta vieta. Kaip pasiekti šiuos namus? Jėzus atsako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6).

Jėzus pavadino save keliu, vedančiu pas Tėvą. Ką reiškia eiti Jėzaus keliu? Tai gyventi Evangelijos šviesoje. Nereikia išradinėti dviračio, kuris yra išrastas ir padarytas, tik reikia juo pasinaudoti. Jėzaus kelias – tai meilės, tarnystės, solidarumo ir pasiaukojimo kelias. Jėzus jį aiškiai parodė ir paaukojo savo gyvybę, kad tik to kelio neprarastume.

Jėzus nesakė, jog jis esąs tik tiesos mokytojas, bet aiškiai tvirtino: „Aš esu tiesa.“ Tačiau mes esame laisvi šią tiesą priimti ar atmesti; ją priimdami, pradedame kelionę į Tėvo namus. Šią kelionę pradėjome savo krikšto dieną. Dėkokime Dievui už gyvenimo dovaną, už parodytą kelią ir tiesą. Turėdami šias dovanas, galime ramiai eiti šio gyvenimo keliais, pakelti sutinkamus sunkumus ir visuomet išlaikyti ramybę, net ir šios pandemijos metu.

Tačiau kas kartą reikia pasitikrinti, ar mes Jėzaus tiesos neiškeitėme į savo susikurtas ar kitų primestas tiesas, ar Jėzaus kelio neiškeitėme į mūsų egoizmo susikurtus šunkelius, ar pažadėto gyvenimo Tėvo namuose neiškeitėme į bailų susirūpinimą nors šiek tiek pailginti gyvenimą šioje žemėje.

Tai, ką Jėzus pažadėjo mums, yra tiesiog svaiginanti realybė. Bet tai ne pasaka, ne kokio nors guru sukurta fantazija, bet tiesa, paskelbta to, kuris nugalėjęs mirtį kėlėsi š kapo. Švęsdami Kristaus Prisikėlimą, mes švenčiame ir savo būsimąjį prisikėlimą amžinajam gyvenimui.

Šiandien Jėzus kiekvienam iš mūsų kalba: „Tikėkite manimi! Tikėkite bent dėl pačių darbų!“ Šį sekmadienį pasitikrinkime, kokia tiesa vadovaujamės, kokiu keliu einame ir kokio gyvenimo siekiame.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Popiežius Pranciškus       2020-05-13 14:19

Šiandien aukojo Mišias už mokinius ir mokytojus
Homilijoje Pranciškus komentavo vynmedžio ir šakelių palyginimą iš Evangelijos pagal Joną: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti.“

„Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu“ – šiais žodžiais, pasak popiežiaus, Viešpats apibrėžia krikščionišką gyvenimą. Šis pasilikimas nėra pasyvus, tarsi užmigimas, tarsi palaimintas sapnas. Taip nėra. Pasilikti Viešpatyje yra aktyvus veiksmas ir taip pat abipusis: Viešpats sako, kad ir Jis pasiliks mumyse.

Tai, pasak popiežiaus, yra slėpinys – gyvenimo slėpinys. Šakelės turi būti įaugusios į vynmedį, kad jas pasiektų gyvybinė limfa ir kad jos subrandintų vaisius. Tačiau ir vynmedžiui reikia šakelių, nes vaisiai neauga ant kamieno. Tai abipusis poreikis, abipusis pasilikimas, kad būtų vaisių. Tai yra krikščioniškas gyvenimas.

„Taip, krikščioniškas gyvenimas taip pat yra įsakymų vykdymas, tai turi būti daroma. Krikščioniškas gyvenimas yra gyvenimas pagal (Kalno pamokslo) palaiminimus, taip turi būti daroma. Krikščioniškas gyvenimas yra gailestingumo darbų darymas, kaip Viešpats mus moko Evangelijoje, – tai turi būti daroma. Bet ne vien – taip pat yra abipusis pasilikimas vienas kitame. Mes be Jėzaus nieko negalime padaryti. Kaip šakelės be kamieno. Ir Jis, jeigu Viešpats leis taip pasakyti, be mūsų nieko negali padaryti, nes vaisiai auga ant šakelių“, – kalbėjo Pranciškus. Vynmedžio vaisingumą lemia abu –  kamienas ir šakelės, jų suaugimas. Tai bendruomenė, tai labai glaudus ryšys. Tėvas ir Jėzus pasilieka manyje, aš – Jame.

Kamienui reikia šakelių, kad duotų vaisių. Kodėl Jėzui reikia mūsų? Kad liudytume. Kai Evangelijoje raginama būti šviesa, tai tam, kad žmonės matytų gerus darbus ir pašlovintų Tėvą. Jėzui mūsų reikia dėl liudijimo, kad liudytume Jo vardą, nes tikėjimas, Geroji Naujiena, auga liudijimo dėka. Tai slėpiningas būdas, pakartojo popiežius.

Jėzus jau pašlovintas, jau danguje, jau įveikė kančią – tačiau jam reikia mūsų liudijimo, kad skelbimas sklistų, kad Bažnyčia augtų. Tai abipusis pasilikimo vienas kitame slėpinys. Tėvas, Sūnus ir Dvasia lieka mumyse, o mes liekame Jėzuje.

„Mums bus naudinga pagalvoti, mąstyti apie tai – pasiliekame Jėzuje, o Jėzus pasilieka mumyse“, – sakė popiežius Pranciškus. Turime likti Jėzuje, kad mus pasiektų syvai, nuteisinimas, kad duotume vaisių. Viešpats lieka mumyse, kad suteiktų stiprybę subrandinti vaisius, kad suteiktų stiprybę liudyti.

„Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu“: tai intymus ryšys, tai mistinis santykis, tai kažkas virš žodžių. Tačiau tai nėra rezervuota mistikams, tai skirta visiems mums. Mezgame šį ryšį mažais gestais: „Viešpatie, žinau, kad esi čia, suteik man stiprybę ir aš padarysiu tai, ką man pasakysi“.

„Tai artimas pokalbis su Viešpačiu, kuris yra čia, kuris yra mumyse, su Tėvu, kuris yra mumyse, Dvasia, kuri yra mumyse. Jie pasilieka mumyse. Bet ir aš turiu likti juose“, – sakė popiežius. – „Tegu Viešpats mums padeda suprasti ir pajusti šią abipusio pasilikimo vienas kitame mistiką, kurią Jėzus taip smarkiai pabrėžia.“

Vynmedžio ir šakelių palyginimo analizėje, pridūrė Šventasis Tėvas, kartais apsiribojama šakelių pjovimu, nugenėjimu. Vynmedžio šeimininkas – Tėvas – geni vynmedžio šakeles, jas surenka ir nuneša. Tai išbandymai, gyvenimo sunkumui, taip pat Viešpaties postūmiai pakeisti gyvenimą. Tai tiesa, bet tai ne viskas, negalima tuo apsiriboti – yra kai kas daugiau. Tai pasilikti vienas kitame: mums reikia syvų, o vynmedžiui reikia vaisių, reikia liudijimo. (RK / Vatican News)

Popiežius Pranciškus       2020-05-13 14:16

Antroji katechezė apie maldą: krikščionio malda.
Malda būdinga visiems, kiekvienos religijos žmonėms ir, turbūt, visiems, kurie neišpažįsta jokios religijos. Malda užgimsta slapčiausioje žmogaus vietoje, širdyje, iš jos kyla ieškojimo ilgesys. Ieškojimas „To“, („Kažko“), ieškojimas Dievo. Krikščionio maldoje „To“ ieškojimas yra apreikštas: Jėzus mums apreiškė Dievą, sakė Pranciškus trečiadienį, katechezių apie maldą antrajame pašnekesyje. Šį kartą Pranciškus kalbėjo apie krikščionio maldą.

Malda užgimsta mūsų slėpiningame viduje, toje jo vietoje, kurią dvasingumo mokytojai vadina „širdimi“. Malda yra intymiausias mūsų slėpinys: jausmai „melžiasi“, bet malda nėra tik jausmai; protas „meldžiasi“, bet malda nėra tik išminties veiksmas; kūnas „meldžiasi“, bet galima kalbėtis su Dievu turint rimčiausią negalią. Taigi, žmogus meldžiasi visas, jei meldžiasi jo širdis. Malda užgimsta žmogaus viduje todėl, kad iš ten kyla susitikimo ilgesys. Šis ilgesys yra daugiau nei poreikis – tai ieškojimas „To“.

Krikščionio malda užgimsta „To“ apreiškimu. „Tasai“ nėra slėpiningas, o bendrauja su mumis. Jono Evangelijos prologas tvirtina: „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Tėvo prieblobstyje esantis, mums jį apreiškė“ (Jn 1, 18): „Jėzus mums apreiškė Dievą“, sakė Pranciškus.

Krikščionio malda jungiasi su švelnios išvaizdos Dievu, nenorinčiu gąsdinti žmonių. Krikščionis į Dievą kreipiasi su pasitikėjimu drįsdami vadinti jį „Tėvu“.

Krikščionybė santykiuose su Dievu pašalino bet kokius feodalinius ryšius: mūsų tikėjimo pavelde nėra tokių išsireiškimų kaip „pavergimas“ „vergovė“, „vasalavimas“, o tokie žodžiai kaip „sandora“, „draugystė“, „pažadas“, „bendrystė, „artumas“. Jėzus, atsisveikindamas su mokiniais pasakė: „Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs. Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų“ (Jn 15: 15–16). „Tai yra dovanų kuponas! Ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų!“ – pakartojo Pranciškus. Popiežius tęsė:

„Dievas yra ištikimas sąjungininkas. Jei žmonės nustoja mylėję, Jis vis vien trokšta gero, net jei jo meilė mums jį nuveda ant Kalvarijos kalno. Dievas yra visuomet arti mūsų širdies durų ir laukia, kad jas atvertume jam. Kartais jis beldžiasi į širdies duris, tačiau jis nesiveržia vidun: jis laukia. Dievo kantrybė mums yra kaip tikrojo tėvo, mus labai mylinčio tėvo kantrybė. Sakyčiau, kad tai kartu sudėjus yra ir tėvo, ir motinos kantrybė. Jis visada arti mūsų širdies, o kai į ją beldžiasi, pasibeldžia švelniai ir itin meilingai“.

„Toks yra Dievas, į kurį kreipiamės maldoje. Tai kievienos krikščioniškos maldos degantis branduolys. Meilės Dievas, mūsų Tėvas, mūsų laukia ir mus palydi“, – sakė trečiadienio katechezėje Pranciškus. (SAK / Vatican News)

Popežius Pranciškus       2020-05-13 14:13

Melskimės už pandemijos pabaigą, taiką, atgailą ir atsivertimą.
Popiežius Pranciškus trečiadienį, gegužės 13 d., bendrosios audiencijos metu kreipėsi į tikinčiuosius nuotoliniu būdu iš Apaštališkųjų rūmų. Audiencijos katechezėje Pranciškus pratęsė prieš savaitę pradėtą pokalbių apie maldą seriją, kalbėjo apie visuomet arti esantį Dievą, kuris ištikimai myli kiekvieną, yra kantrus ir švelnus kaip tėvas ir motina.

Popiežius kvietė Dievo Motinos Marijos pirmųjų apsireiškimų Fatimos piemenėliams metinių dieną šauktis Švenčiausiosios Marijos, kad sustiprintų tikinčiųjų ištvermę Dievo ir artimo meilėje, užtikrino dvasinį artumą Fatimos vyskupijai ir Marijos šventovei, paprašė gegužės mėnesį kasdien kalbėti Rožinio maldą, pagal Fatimos Marijos išreikštą troškimą.

Pranciškus taip pat prisiminė popiežiaus šv. Jono Pauliaus II užpuolimo metines, Marijos motiniško užtarimo dėka išgelbėtą jo gyvybę, pranešė, kad pirmadienį, gegužės 18 dieną – šv. Jono Pauliaus II šimtmečio proga – aukos šv. Mišias prie jo kapo Vatikano bazilikoje. Mišios prasidės 7 val. Romos laiku, jas transliuos portalas Vatican News.

Bendrosios audiencijos pabaigoje popiežius kvietė maldai: „Maldoje kreipdamiesi į Nekalčiausiąją Marijos Širdį prašykime Dievą pasaulio taikos, pandemijos pabaigos, atgailos dvasios ir mūsų atsivertimo.“ (SAK / Vatican News)

Evangelijos komentaras       2020-05-13 4:56

Komentuoja kun. Nerijus Pipiras

„Aš esu vynmedis, o Jūs – šakelės“... Kiekvieną kartą, mąstydamas apie šiuos Viešpaties Jėzaus žodžius, nustembu. Koks didis žmogaus pašaukimas. Įsišaknyti Jėzuje. Būti to didžiojo Vynininko plano dalimi…

Vis dėlto šie žodžiai, kiekvienais metais atrandami liturginiame kalendoriuje, daugybę kartų apmąstyti vartant Evangelijos pagal Joną lapus, skatina tam tikra prasme sunerimti. Esame Krikštu įskiepyti į Kristų kaip į Vynmedį. Ar gali šio Vynmedžio šakelės nudžiūti? Šiandienos Evangelijoje glūdi atsakymas. Ko gero, kitoks, nei tikėjomės. Sukrečiantis ar net bauginantis. Buvimas šakele neapdraudžia nuo nudžiūvimo. Čia galime dėti daugtaškį, apgailestauti.

Vis dėlto kada galime tikėtis tos siaubingos sausros, to baisiojo džiūvimo proceso? Tuomet, kada skelbiame save ir gyvename sau, kada ta malonės srovė kokiuose nors kapiliaruose užsitvenkia ir neprateka, kada kaip krikščionys netenkame savo deguonies – Jėzaus. Tuomet Vynininkui nelieka nieko kito, kaip tik, nors ir apkabinus šakelę, vis dėlto ją nupjauti.

O ko gi trūksta, kad duotume vaisių? Budėjimo. Žvilgsnio į savo kapiliarus, atsakant į klausimą, ar jais dar prateka Dievo malonė, ar Kristaus žodis lieka autentišku, neatskiestu žodžiu? Juk tik Jame glūdi tai, ko mums reikia. Kad būtume gyvos šakelės. Tad Kristaus žodis tegyvuoja mumyse veiksmingai, kaip kviečia apaštalas Paulius.
Bernardinai.lt

Mąstymas       2020-05-13 4:55

Prašyti gyvenimo, giliai įsišaknijusio Jėzuje ir Jo žodyje

Dabar yra pavasaris. Sužydėjo pievos, sužaliavo medžiai. Tokioje nuostabioje gegužės mėnesio aplinkoje Jėzus pasakoja man palyginimą apie vynmedį ir šakeles. Jeigu įmanoma, galiu suplanuoti savo meditaciją pievoje – natūralioje gamtoje.

*

Jėzus yra gyvybę duodantis medis. Aš esu Jo šakelė. Tėvas myli mano gyvenimą. Kontempliuosiu Tėvo meilę, kuri užsiima mano gyvenimu.

*

Tėvas „išpjauna“ iš manęs tai, kas neduoda vaisiaus, taip apvalydamas, kad neščiau dar gausesnių vaisių. Išpjovimas ir apvalymas yra susiję su skausmu, bet pasitarnauja gyvenimui. Ilgiau apmąstysiu šitą tiesą.

*

Tėvas pažįsta mano gyvenimą ir mato tai, kas paslėpta nuo mano akių. Paprašysiu, kad parodytų tai, kas manyje yra mirę, kas priešinasi gyvenimui, ir kad visa tai iš manęs „išpjautų“.

*

Tėvas trokšta mane apvalyti nuo vidutinybės ir abejingumo, kad labiau gyvenčiau Evangelija, daugiau skleisčiau gėrio. Kur labiausiai pasiduodu vidutiniškumui?

*

Jėzus atkreipia mano dėmesį į savo žodžių galią. Žodis apvalo ir padeda pasilikti Jo gyvenime. Esu Jėzuje, jeigu esu Jo Žodyje. Ką galiu pasakyti apie savo maldos su Dievo žodžiu patirtį? Ar yra manyje Žodžio troškimas?

*

Jėzus aiškiai man sako, kad šalia Jo nėra kito gyvenimo ir be Jo nieko negaliu padaryti. Kur ieškau sau gyvybės? Į ką remiuosi savo gyvenime?

*

Dienos metu melsiuosi į Tėvą:

„Tėve, padėk man gerai nugyventi savo gyvenimą.

Panardink mane Jėzuje, nes noriu, kad Jis būtų pašlovintas mano gyvenimu!“
Kasdien apmastau.lt

V Velykų savaitės trečiadienio Evangelija       2020-05-13 4:54

(Jn 15, 4a. 5b)

P. Aleliuja. – Pasilikite manyje, ir aš jumyse pasiliksiu, – sako Viešpats. – Kas pasilieka manyje tas duoda daug vaisių. – P. Aleliuja

Evangelija (Jn 15, 1–8)

  Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
  „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau. Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje.
  Aš vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs.
  Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai“.
Katalikai.lt

V Velykų savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2020-05-13 4:53

Psalmė (Ps 121, 1–2. 3–4a. 4b–5)

P. – Viešpaties būstan džiaugsmingai keliaujam.
Aleliuja.

  Džiaugiuosi, išgirdęs, kas man pasakyta:
  „Į Viešpaties būstą keliaujam!“
  Štai mūsų koja jau stovi
  tavo, Jeruzale, vartuos.
  Jeruzale, mieste puikusis, tvirtai pastatytas, tarsi nulietas! – P.

  Čionai plaukia žmonės, Viešpaties žmonės.
  Juk priedermė Izraeliui Viešpatį šlovint. – P.

  Teisėjams krasės čia stovi,
  čia – sostai Dovydo ainiams. – P.

V Velykų savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2020-05-13 4:53

Skaitinys (Apd 15, 1–6)

  Iš Judėjos atvyko daug žmonių, kurie įtikinėjo brolius: „Jei nesiduosite apipjaustomi pagal Mozės paprotį, negalėsite būti išgelbėti“. Kilo nesutarimų ir didelių ginčų tarp jų ir Pauliaus bei Barnabo. Buvo nutarta, kad Paulius, Barnabas ir kai kurie antiochiečiai nuvyks dėl ginčo į Jeruzalę pas apaštalus ir vyresniuosius.
  Bažnyčios pasiuntiniai iškeliavo per Fenikiją ir Samariją, pasakodami apie pagonių atsivertimą, ir tuo padarė didelį džiaugsmą broliams. Atvykę į Jeruzalę, jie buvo priimti bažnyčios, apaštalų vyresniųjų ir pranešė jiems, ką Dievas per juos nuveikęs.
  Tuomet pakilo kai kurie iš priėmusiųjų tikėjimą fariziejų ir tarė: „Juos reikia apipjaustyti, kad laikytųsi Mozės Įstatymo“.
Apaštalai ir vyresnieji susirinko šio klausimo apsvarstyti.

Kada aplanko RAMYBĖ.       2020-05-12 19:39

Draugystė su Jėzumi iš išorės nesimato, bet greitai iš mūsų vidaus, iš taikiai, be sukrėtimų valdomų aistrų, iš malonaus elgesio ir drauge dailių manierų, kurių mes pamažu įgyjame, ima sklisti dangiškas švelnumas ir ramybė (...)
  Ramybė. Tai dovana ir ženklas, kad Dievas yra mūsų širdyje. Sunkūs išbandymai, žiaurūs mūšiai, bet širdies gilumoje jaučiame ramybę. Reikia ją puoselėti. Ramybė yra geros valios vaisius.(...)
  Vidinė ramybė, kylanti iš Kristaus žodžių ir Jo pažadų, sukuria netrikdomą giedrą, kuri matoma veide, žodžiuose, elgsenoje - taip pasireiškia nugalinti artimo meilė Mūsų viduje įvyksta fiziniai ir dvasiniai energiniai mainai: Saldybė sielai, sveikata kaulams” (Pat 16, 24). Gyventi taikiai su Viešpačiu; jausti, kad mums atleista, ir savo ruožtu atleisti kitiems - taip patiriamas dvasinis sotumas ir pilnumas, apie kuriuos kalba psalmininkas: “Būsiu sotus kaip po turtingų vaišių” (Ps 63, 6). O mūsų lūpose pasigirsta amžinas Magnificat (Lk 1, 46-55).
Šv. Jonas XXIII.

Siaip       2020-05-12 18:49

Kas Ciesoriaus Ciesoriui, kas Dievo Dievui. Politika yra politika, kuri daro, kas jai naudinga busimiems rinkimams. Jei dabar reikia gazdinti, kad paklustu durnas rinkejas, tai ji ir gasdins.

akivaizdų       2020-05-12 18:39

politikų melą mes dabar tiesiogiai stebime televizorių ekranuose, kai jų pasirašytiems įstatymama pasipriešina visuomenė. Nu tiesiog graudu ir juokinga stebėti, kaip jie išsisukinėja nuo asmeninės atsakomybės, nors po netinkamu įstatymu asmeninis politiko parašas. Dėl posto išsaugojimo, dėl politinių partijų reitingų išsaugojimo laidojama tiesa, o po to ir valstybės laidotuvės. Kodėl tokia didelė baimė, gal todėl, kad didelis melas.

Janis       2020-05-12 15:25

Tad, pats blogiausias melas yra paslėptas melas. Manau, kad svarbu yra matyti save iš vidaus ar aš neapgaudinėju savęs. Štai čia yra blogiausia, nes tada žmogus nebemato savo nuodėmių. Manau, kad tik nedaugelis eidamai išpažinties randa savyje saviapgaulės atvejų. Tarkime, yra prisirišęs prie turtų, vadinasi turi gobšumo nuodėmę, bet jų neišpažįsta, nes nemato. Yra visokių kitų dalykų, kur kunigas, neturinčiam ko išpažinti, iš kart turėtu sakyti ‘STOP” ir užduoti klausimus,tik, aišku, jei kunigas pats yra ne melagis sau.

Jnais       2020-05-12 14:56

O “kas akivaizdžiai meluoja”? Melas visada yra pridengtas visokiais figos lapeliais. Jei tik melo tėvas yra paviešintas, tai jis būtinai “tvoja” atgal , t.y. parodo savo galią.

ir dar       2020-05-12 14:35

kiekvieno mūsų svoris turėtų būti matuojamas mūsų požiūriu į tiesą ir juodą melą.
Negalime tikėti tuo, kas mums akivaizdžiai meluoja, tas žmogus negali būti nei prezidentu, nei ministru pirmininku, nei ministru, nei dvasininku, nei būsimu vyru ar būsima žmona, nei patarnautoju, nei ginklanešiu. Ir čia negalima skirstyti, ar didelis melas ar mažas melas, jie abu yra absoliutus blogis tiek sau pačiam, tiek visuomenei.

Janis>>>nekvestionuoju       2020-05-12 13:32

  Kas dėl kunigų, tai manau, kad jie taip pat žmonės su savo bėdomis ir visokiomis patirtimis, bei negerais pavyzdžiais. Juk Jėzus fariziejams yra pasakęs, kad jie naujus gerus kunigus paverčia į save panašiais.
  Kitiems nieko nekalu į galvą ir manau nereikia. Geriau yra savo asmeniniu, kantriu pavyzdžiu mokyti. Sakyti tiesą, kad ir, kaip man būtų nepalanku. Štai taip ir tik taip yra vykdoma Dievo valia. Kitokio vykdymo nėra. Kiekvienam asmeniškai ji yra duodama, tos teisybės siekimas čia ir dabar. Nebijau tą tiesą pasakyti ir kunigams, aišku nuolankiai, akivaizdžiai nusižeminus, bet pasakau. Įspėju, reakcija akivaizdi. Niekam tiesa nepatinka, bet po kiek laiko Dievas leidžia pamatyti pasikeitimus
  Tad aš asmeniškai tai įvertinu, kaip abipusę naudą. Aš gaunu “guzų”, dėl kurių šventėju, o anas, taip pat gauna Dievo pamoka per mane. Taip anas, gauna progą pamąstyti kas ir kaip, bei, jei suprato, progą pasitaisyti. Manau, kad Dievas preciziškai parenka situacijas ir jų dalyvius.
  Niekada nebijau, kad “visuomenė Išnyks” ar dar kas nors atsitiks… Pasitikiu Dievu absoliučiai ir tikiu Jo pažadais. Tik, matau, gal ir klystu, kad ši pandemija buvo galingiausias ir stipriausias ženklas žmonijai, nes palietė ar dar palies visus. Mes į gamtos kataklizmus nebekreipiame dėmesio, bet čia nebegalime nekreipti. Ženklai yra ir tikiu, kad pasaulis jau dabar kitoks. Bet kada gali kilti kitos epidemijos. Tad, dabar ir kunigai yra pakibę labai didelėje nežinomybėje ir, aišku, išliks tik tikri kunigai, kurie nebijos atsiliepti į popiežiaus raginimą ir be baimės eiti ten, kur Dievas kviečia, t.y. ten, kur labiausiai jų reikia, ne bijoti, o “nerti” pasitikint tik Dievu. Dar vienas ženklas, kuris išnyko šioje pandemijoje, kai kilo klausimas „Ar kunigais tapę vedę vyrai išspręs Amazonijos problemas? Kunigų trūkumas? Kodėl Dievas čia nesikiša ir leidžia tai vykti? Daugeliui kunigėlių kaito mintys „pagaliau galėsime legaliai ir žmonas įsigyti.“ Jei nebeliks bendruomenių, tai, manu, rasis, kuri pasuks kitu keliu.

Jan>>>nekvestionuoju       2020-05-12 13:28

Žaviuosi žmonėmis, kurie moka nuoširdžiai, nuo pradžios iki galo išsakyti savo mintis.
  Aš, te galiu tik “išpiškinti”, kalbu tai, ką esu pats išgyvenęs.
Šv. Rašte, Jėzus Pilotui sako “Jeigu nori atrasti ramybę, sieki teisybės”. Kaip siekti teisybės? Kas yra tiesa? Manau, kad kiekvieno žmogaus širdyje yra sąžinė. Štai čia ir yra “šuo pakastas” - jei eini į kompromisus su sąžinę, tai ji ima „kaukti“, t.y. prarandi ramybę, na o jei tiesiai šviesiai kitam į akis „išpiškini“ tiesą, tai ... „pasaulis“ nesupras ir, kaip šios dienos I-jame skaitinyje, buvusį Saulių, o dabar Paulius, užmėtė akmenimis iki sąmonės netekimo. Tad, „tokios tokelės“, kad jei nori ramybės širdyje, tai užsiritini kryžių ant pečių ir keliauji. Yra dar vienas niuansiukas, kad, jei pasuka žmogus tuo tiesiu keliu, tai Dievas jo neapleidžia ir lydi vidinė stiprybė, supratimas, Dievo vedimas. Mano galva, kad svarbiausia yra žmogaus vidinė nuostata, kad aš dabar esu Dievo vaikas ir Jis geriau žino kas turi su manimi nutikti po minutės, kad aš visa tai priimu, kaip išbandymą ir, kad ir kaip ten benutiktų, visa tai laikysiu Dievo dovana man.
  Manau,  klaidinga nuostata, kad aš pats surasiu vidinę ramybę. Ne, Niekada pats to nepadarysiu. Geriau reikia vidinį susikaupimą paversti pokalbiu su Dievu.  Ir kai yra neramu, negeros mintys ar kitokie sumišimai ir t.t. aš imu savais žodžiais dėkoti Dievui. Na, nors 5 minutes, po to šlovinu, garbinu. Esu patyręs, kad ilgai netrukusr blogos mintys dingsta, dingsta ir nerimas, lyg tai buvo ne mano, o praplaukianti informacija, kuri užkliudė mane. Kartais pamąstau, gal tikrai, kaimynas daro nuodėmę, pvz. geria ir jo vidus yra labai niurokas ir piktas, o aš netyčia prisijungiau prie to “lauko” , o mano mintys “atkapstė” pas mane taip pat nekokį įvykį , kuris ėmė brautis ir atakuoti mane. Na, o štai, dėkojimas ir šlovinimas, su Dievo pagalba, nes tuo metu Jo šaukiuosi, pašalina visą negatyvą ir vėl man gerai. Užtvirtinu, tai džiaugsmu, t.y. pasiekiu tą džiugią būseną.

nekvestionuoju       2020-05-12 11:18

nei vieno Šv. Rašto žodžio, tačiau mes gyvenime taip toli esame nuo jų, kad tiesiog verkti noris. Ar jums neatrodo, kad norint surasti savo vidinę ramybę, vienintelis kelias atsiroboti nuo visokių priešiškų srovių draskomos visuomenės kol ji pagaliaus atrodys kuo draugiškesnė individui. Kiekvieno žmogaus kelias į vidinę ramybę yra individualus ir joks kitas žmogus neturi teisės brautis į jo gyvenimą, nes žmogų per gyvenimą veda Dievas ir Šventoji Dvasia ir tik jie žino kokiu keliu vesti, kads kuo mažiau žmogui būtų pakenkta. Būti aukso vertės dvasininku, reiškia vertinti bet kokią praktiką, jeigu tai padeda žmogui išgyventi šiame kunkuoliuojančiame pasaulyje. Gerai prisimenu atsaką, kai ŠV. TĖVAS liepė eiti kunigams į visuomenę, tai buvo atsakyta, kad Jūs mus siunčiate į pragarą. Deja deja šį pragarą mes sukūrėme patys ir kuo kai kas tampa turtingesni, tuo pragaras tamsėja. Todėl mokslininkams, ekonomistams, finansistams o tuo pačiu ir dvasininkams verta pagalvoti, kaip įkalti žmogaus sąmonėje 10 dievo įsakymų ne dėl bendros tvarkos, o dėl to, kad jie būtų vykdomi realiai gyvenime ir, kad jie būtų aukščiausio lygio egzistenciniai įsakymai ir jų nesilaikymas veda prie visuomenės išnykimo.

Popiežius Pranciškus       2020-05-12 10:08

„Šiandien – slaugytojų diena. Paskelbiau žinią šia proga. Melskimės už slaugytojus ir slaugytojas, vyrus ir moters, vaikinus ir merginas, kurie dirba šį darbą. Tai daugiau negu profesija – tai pašaukimas, pasiaukojimas. Viešpats juos telaimina. Dabartiniu pandemijos metu jie davė herojiškumo pavyzdį, kai kurie ir gyvybę paaukojo. Melskimės už slaugytojus ir slaugytojas.“

Penktosios Velykų savaitės antradienio Mišių Evangelijoje girdime Jėzaus žodžius: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis“ (Jn 14, 27). Atsisveikindamas Jėzus suteikia savo mokiniams ramybės, taikos dovaną, sakė Pranciškus pradėdamas homiliją. Tai ne ta visuotinė taika, ne karų nebuvimas, kurio visi taip trokštame, bet taika širdyje, širdies ramybė.

Viešpaties mums dovanojama vidinė ramybė skiriasi nuo vidinės ramybės, kurią žmonėms siūlo pasaulis. Pasaulio dovanojama ramybė – tai atsiribojimas nuo kitų, užsidarymas savyje. Žmogus užsidaro savo ramybėje, užsimerkia, kad nematytų, kas aplinkui dedasi ir jaučiasi ramus ir laimingas. Tačiau iš tiesų  – tai ne ramybė, o tik užmerktos akys, nejautra. Tai egoistiška ramybė. Tokia ramybė brangiai kainuoja, nes reikia ieškoti vis naujų priemonių jai palaikyti ir reikia vis iš naujo už jas sumokėti. Tokia ramybė ilgai netrunka ir neduoda jokių vaisių.

Jėzus mums dovanoja kitokią ramybę. Ji žmogaus neizoliuoja, bet priešingai – skatina eiti pas kitus, bendrauti. Jėzus mums neatlyginamai dovanoja savo ramybę. Jo ramybė vaisinga. Jo ramybė – prieš mus ir visus atvertas kelias, vedantis į dangų. Jėzaus mums dovanojama ramybė, sakė popiežius, – tai ne laikinas nusiraminimas, bet į ateitį nukreiptas projektas. Priimdami šią ramybę jau dabar pradedame gyventi naują gyvenimą su Jėzumi, kurio pilnatvė mūsų laukia danguje. „Viešpats mus teapdovanoja savo ramybe, kuri yra mūsų viltis, kurios dėka mes esame bendruomenė, kurios nesibaigianti pilnatvė mūsų laukia danguje“. (JM / Vatican News)

Vauuuu       2020-05-12 7:39

kokie nuostabūs pamąstymai. 2020-05-11 19:35, 2020-05-11 21:16,  2020-05-11 21:19, 2020-05-12 4:50.
  Prieš pradedant darbą, visada pasiskaitau Dievo Žodį ir Evangeliją, kurią būtinai, keletą minučių, apmąstau. Tad, labai džiugu buvo perskaityti nepakartojamas mintis, kuriuose atradau ir save.

Evangelijos komentaras       2020-05-12 4:55

kun. Nerijus Pipiras

Reikia pripažinti, kad tas Evangelijos pagal Joną keturioliktasis skyrius, kurį šią savaitę Bažnyčia apmąsto, nėra lengvas. Kiekviename žodyje galime atrasti didžiausią prasmės lobyną. Ir visa tai, lyg nepastebimai, sminga į širdį.

Ramybė... Kiek daug šiame žodyje telpa… Šiandien šis žodis daug kam asocijuojasi su poilsio minute, akimirka, kai gali būti pats su savimi, kai niekas netrukdo, telefonai išjungti… Vienu žodžiu, tai išėjimo už ryšio zonos ribų būsena. Vienaip ar kitaip jos pasiilgstame. Tai tokia ramybė, prie kurios jau esame pripratę.

Viešpats duoda kitokią ramybę. Ne tik palieka ją kaip kokį vaikystės prisiminimą kur nors kamputyje. Jis ją duoda. Koks nuostabus skirtumas. Tikra ramybė negali būti palikta kaip koks priedas prie viso to, ką jau turime. Tikra ramybė duodama. Netgi įteikiama į rankas. Įteikiama man, kaip asmeniui. Ir tik Dievas taip gali padaryti. Ji pranoksta ribas ir viltis. Viešpats ją tiesiog įteikia žmogui, kad šis nenudelbtų akių nuo dangaus, kad jaustų, jog Viešpats niekada mūsų varganų nepalieka.

Ramybe, kuri sukoncentruota į plotį, bet ne į vieną tašką, mes turime gyventi. Šiandien ji – ta Viešpaties įteiktoji ramybė – tebūna mums visiems garantas, kad šio pasaulio kunigaikštis, kuris nors ir turi kažkokią galią, jau nebegali iš mūsų išplėšti dangaus. Tuo krikščionis turi gyventi dabar ir visados.
Bernardinai.lt

V Velykų savaitės antradienio Evangelijos mąstymas       2020-05-12 4:53

Prašyti gilios Jėzaus ramybės patirties ir išlaisvinimo iš visų baimių

Meditacijos pradžioje sužadinsiu gilų troškimą būti artimame ryšyje su Jėzumi. Prašysiu gilios ramybės ir Jo jautraus buvimo šalia patirties, kurią Jis trokšta man duoti.

*

Įsivaizduosiu Jėzų, kuris prisiartina prie manęs, žvelgia man į akis, mato visą mano vidų ir sako man: „Tenebūgštauja tavo širdis…“. Kas labiausiai mane gąsdina, liūdina, neramina? Pasakysiu apie tai Jėzui.

*

Jėzus trokšta būti visuose tuose dalykuose, kurie kelia man nerimą. Jis yra mano „vaistas“, nes sako man: „Duodu tau savo ramybę“. Jėzus trokšta, kad Juo patikėčiau ir neieškočiau kitur ramybės, kaip tik Jame. Pas ką ir kur dažniausiai ieškau ramybės savo širdžiai?

*

Jėzus kalba apie savo išėjimą ir užtikrina, kad sugrįš atgal. Jis primena man, kad man yra skirta amžinai gyventi su Jo Tėvu, ir klausia manęs, ar tikiu, kad taip gali įvykti?

*

Jėzus nori uždegti mane savo džiaugsmu. Jis primena man, kad to džiaugsmo šaltinis yra Tėvas. Pasikalbėsiu su Jėzumi apie Tėvą. Paprašysiu, kad pripildytų mane Tėvo džiaugsmu ir meile.

*

Jėzus primena man, kad pasaulyje veikia piktasis – Jėzaus ir Tėvo priešininkas, kuris nori mane atitraukti nuo tikrojo džiaugsmo ir atimti ramybę. Jis veikia prisidengęs gėriu. Jėzus atkreipia mano dėmesį: „...jis neturi man galios“.

*

Su meile kreipsiuosi į Tėvą, kad saugotų mane savo glėbyje. Kreipsiuosi į Jėzų, kad pripildytų mane savo ramybės. Kreipsiuosi į Šventąją Dvasią, kad padėtų man atpažinti piktojo veikimą.

Dažniau melsiuosi žodžiais:

„Dieve, Tu esi mano meilė, ramybė ir šviesa!“
Kasdienapmastau.lt

V Velykų savaitės antradienio Evangelija       2020-05-12 4:52

(plg. Lk 24, 26)

P. Aleliuja. – Mesijas turėjo kentėti bei prisikelti iš numirusių ir taip įžengti į savo garbę. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 14, 27–31)

  Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
  „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdis ir teneliūdi! Jūs girdėjote, kaip aš pasakiau: aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus! Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, kad aš iškeliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane aukštesnis.
  Ir dabar, prieš įvykstant, jums pasakiau, kad tikėtumėte, kada tai bus įvykę. Jau nebedaug su jumis kalbėsiu, nes ateina šio pasaulio kunigaikštis. Nors jis neturi man galios, bet pasaulis privalo pažinti, jog aš myliu Tėvą ir taip darau, kaip jis yra man įsakęs“.
Katalikai.lt

V Velykų savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-05-12 4:51

Psalmė (Ps 144, 10–13. 21)

P. – Tavo, Viešpatie, bičiuliai teskelbia tavo karalystės kilnumą.
A r b a: Aleliuja.

  Viešpatie, tegu visi tvariniai tau dėkoja,
  tegu tave garbina ištikimieji.
  Tegu jie skelbia tavo karalystės kilnumą,
  tegu garsina tavo galybę. – P.

  Kad visi žmonės suprastų tavo didybę,
  tavo karalystės kilnumą.
  Tavo karalystė – amžina karalystė,
  tu kartų kartoms viešpatausi. – P.

  Lai mano burna šlovina Viešpatį!
  Visa, kas gyva, lai garbina šventąjį jo vardą
  dabar ir per amžius! – P.

V Velykų savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-05-12 4:51

Skaitinys (Apd 14, 19–28)

  Iš Antiochijos ir Ikonijos atvykę žydai sukurstė žmones, tie apsvaidė Paulių akmenimis ir išvilko už miesto, palaikę mirusiu. Susirinkus aplink jį mokiniams, jis atsikėlė ir parėjo į miestą. Rytojaus dieną kartu su Barnabu iškeliavo į Derbę.
  Šiame mieste jie skelbė Evangeliją ir sulaukė nemaža mokinių. Paskui pasuko atgal į Listrą, Ikoniją ir Antiochiją. Ten jie stiprino mokinių dvasią ir skatino juos išsaugoti tikėjimą, nes per daugelį vargų mes turime eiti į Dievo karalystę. Kiekvienoje bendruomenėje su malda ir pasninku, uždėdami rankas, jie paskyrė jiems vyresniuosius ir pavedė juos Viešpačiui, kurį šie buvo įtikėję.
  Apkeliavę Pizidiją, jie atvyko į Pamfiliją, paskelbė žodį Pergėje ir leidosi žemyn į Antiochiją, kur buvo pavesti Dievo malonei, kad nuveiktų darbą, kurį dabar pabaigė.
  Sugrįžę jie sušaukė bendruomenę ir apsakė, kokius didžius darbus nuveikęs Dievas per juos ir kaip atvėręs pagonims tikėjimo vartus. Ir jie išbuvo su mokiniais netrumpą laiką.

na na       2020-05-12 4:50

aš pzityviai nusiteiksiu ir viskas pasikeis, niekas nepasikeis, jeigu tau virš galvos kabės tūkstančiai biurokratų ir vis spaus lenktis, o ne tiestis.Dievas davė mums labai daug, bet visa tai naudojam ne pagal paskirtį. Kaip melagių melagis mus išmokė meluoti, tai taip meluojame iki šiandien. Didesnio absurdo tikriausiai dar nebuvo, kai suserga milijonai, šimtai tūkstančių miršta, o mes meluojam, kad nieko nežinom iš kur ir kada ir kiek laiko tas virusas pjaus žmones. Tokia tyla pasaulyje tikrai žada katastrofiškus padarinius. Manau Dievulis matydamas, kokiais tampame, uždarys mūsų projektą ir nebus jokio antro Kristaus atejimo. O gal, bet…

> 21:19       2020-05-11 22:50

Išminčiai sako, kad padėtis Žemėje, netgi gamtiniai kataklizmai priklauso nuo mūsų sąmonės lygio. Nuo kiekvieno iš mūsų. Sako, kad, jei bent 1 procentas žmonių sugebėtų koncentruotis į pozityvą, tai viskas pradėtų keistis į gera daug sparčiau. Kiek Lietuvoje reikėtų tokių žmonių? Kokių 20000? Tokių, kurie sugebėtų išsivaduoti iš visų baimių, pykčio, liūdesio, kančios garbinimo… Dievas sutvėrė mus ne tam, kad per amžius gėrėtųsi mūsų tragiškomis fizionomijomis. Ir ne tam, kad leistumėmės manipuliuojami piktavalių ar tiesiog naivuolių. Dievas yra Laisvė, Meilė, Džiaugsmas, Tiesa. O mes su Juo esame viena. Mūsų nemirtingos sielos iš Jo gavo neįkainojamų dovanų - kūną, kad galėtume veikti ir kurti savo žemiškajame gyvenime, gavome protą, kad galėtume suvokti save ir Jį bei Jo Įstatymus, kad įgautume išminties ir skleistume ją tarp panašių į save. Gavome laisvą valią, kad galėtume rinktis tarp gėrio ir blogio. Tereikia paprašyti Atpažinimo dovanos, kad pasirinktume teisingai. Tereikia, kad rytoj bent per aguonos grūdelį būtume geresni ir sąmoningesni negu buvome vakar. Sau, artimui, gamtai… Jei tai suvoksime, viskas bus gerai.

deja deja       2020-05-11 21:19

yra labai daug gražių citatų, vien žodžiais mes laimingu nepadarysim, nejaugi net ir kunigai negali tiesiai šviesiai pasakyti, kad dabartinė aplinka, susiskaldžiusi visuomenė, politinė korupcija ir savanaudiškumas tiesiog palaidoja laimingą žmogaus gyvenimą. Laimingas gyvenimas ir gerovės valstybė turi būti kuriama nuo vaiko gimimo iki gyvenimo pabaigos nesužalotų ir laisvų žmonių. Ujamas ir engiamas žmogus verso, politikų, visokiausių politinių grupuočių  netenka tikėjimo ne tik savo valstybe, bet ir DIEVU. MANO giliu įsitikinimu laimingas gyvenimas mūsų nuodėmingoje visuomenėje ar net civilizacijoje yra tiesiog iliuzija ar utopija, gali būti tik sekundės laimingų akimirkų, bet ir dėl jų verta gyventi. Gyvenimas žemėje tampa labai sudėtingas ypač
paskutiniu momentu ir ne visi žmonės atsparūs tokiems kataklizmams. Jeigu tai laikų pabaiga, tai gal pagaliau baigsis kančių laikas ir bus žmogui sugrąžinta nesužeista prigimtis,

> Jan       2020-05-11 21:16

Kad taip jūsų žodžiai Dievui į ausį! Deja… ,,Šventieji tėveliai” - niu niu niu! Nedrįskit! Tik mes viską žinom! Kad jie bent suvoktų, kaip primityviai jie rašo ir kaip jiems toli iki Kristaus Sąmonės…

Jan       2020-05-11 19:35

kaip įžvalgiai popiežius pastebi, kad Šventoji Dvasia mus neapleidžia, bet padeda “Krikščioniškasis mokymas nėra statiškas, bet vis auga. Šventoji Dvasia neleidžia, kad tikėjimo supratimas sustotų ir nesivystytų mumyse. Šventosios Dvasios dėka mes sugebame vis geriau suprasti, ką Jėzus skelbė. Ji mums primena Jėzaus žodžius”. Taigi, Šventoji Dvasia mums yra kaip geroji Mama, kuri lydi ir padeda tikėjimo kelyje.

Čia rašantiems       2020-05-11 19:30

,,Jėzaus meilės nereikia”, bet tas ,,Dievas yra pasiryžęs apsigyventi manyje”, ir pan. Štai, pasirodo, kokia drama! smile Ir tas ritualų laikymasis, pasirodo, nieko neduoda ir nieko nekeičia. Tai ar ne laikas atsiversti ir nuo teatro pereiti prie nuoširdumo?

Popiežius Pranciškus       2020-05-11 19:23

Penktosios Velykų savaitės pirmadienio Evangelijoje Jėzus sako: „Šventoji Dvasia, kurią mano vardu Tėvas atsiųs, – išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 26). Mus lydi Tėvo ir Sūnaus mums atsiųsta Šventoji Dvasia. Ji mums padeda gilintis į slėpinį, padeda suprasti Jėzaus mokymą ir brandinti savo tikėjimą, kalbėjo popiežius. Krikščioniškasis mokymas nėra statiškas, bet vis auga. Šventoji Dvasia neleidžia, kad tikėjimo supratimas sustotų ir nesivystytų mumyse. Šventosios Dvasios dėka mes sugebame vis geriau suprasti, ką Jėzus skelbė. Ji mums primena Jėzaus žodžius. Ji mus žadina, mums primena tą dieną, kurią susitikome su Viešpačiu, arba ir tą, kai galbūt ėmėme nuo jo tolti. Ji mums primena visą išganymo istoriją, mūsų gyvenimo kelionės istoriją. Ji mums padeda suprasti ir tai, ką dabar darome, atpažinti gerus pasirinkimus ir klaidas. Ji kiekvieną dieną mums padeda rinktis, priimti mažus ir didelius sprendimus. Ji visko mus moko, viską padeda suprasti, viską atsiminti ir būti įžvalgiems.
Jėzus nepaliko mūsų vienų, jo vardu Tėvas mums atsiuntė Globėją – Šventąją Dvasią. Melskime malonės neprarasti šios didžios dovanos, kurią visi gavome per krikštą, sakė Pranciškus. (JM / Vatican News)

>>> 12:30       2020-05-11 14:13

Kas iš to…? Kun. Nerijus Pipiras rašo: “Dievas, įžengęs į širdį, suteikia prasmę visai žmogiškai egzistencijai. Kaip gerai, kad Dievas yra pasiryžęs apsigyventi manyje ir padaryti mane savo paslapties dalininku!”. Taip. labai didelė reikšmė, kai suvoki gyvenimo šioje žemėje reikšmę.
  Kai žmogus patiria šią Jėzaus dovaną, tai gyvenimas apsisuko 100 proc. į Jėzų. Ne tik suvoki gyvenimo prasmę, bet gauni Jo Meilę iš kurios ateina gyvenimo pilnatvė, t.y. kai visa ko esi pripildytas ir nesijauti niekuo nuskriaustas. Nėra baimės dėl ateities, nėra nevilties, nėra vienišumo, o tik džiaugsmas, energinga ir jauna širdis ir kas be ko - sveikata. Taip pat, žmogų lydi visa ko supratimas. Esant išbandymų sunkumuose, niekada neprarandi kantrybės, pasimetimo ir ramybės. Aišku, išbandymų padaugėja tiek, kad, kartais atrodo, kad visas pragaras atakuoja.

Faktas       2020-05-11 12:30

Toks, kad pasauliui Jėzaus meilės nereikia, nes jos nei pačiupinėti, nei parodyti, nei kaip kitaip pasipuikuoti neišeina, tad, sako, kam gi čia vargti. Kas iš to, kad visa Šv. Trejybė apsireikš man ir apsigyvens manyje?

>>> nemanau 20:17        2020-05-11 10:21

Šios dienos Evangelija, kaip tik atsako į Jūsų pamąstymus. Meilė ir tik meilė yra pagrindinis išsigelbėjimo ratas. Šv. Rašte Jėzus padeda išsivaduoti moteriai iš begalės demonų ir sako “ji labai pamilo…” Prisiminkite iš savo gyvenimo, kada jūs buvote laimingiausias pasaulyje žmogus, norėjote daryti gerą ir tik gerą, kada jautėtės mylimas? Atsakymas vienas - tada, kai pats mylėjote. Kai ta meilė ėjo iš dangaus ir veržėsi iš jūsų širdies su labai galinga jėga. Nebijokite mylėti ir nesvarbu kiek jums metų, ir nesvarbu kas jūs esate, net ir kunigai Tik, skaičiau kun. br. Pijaus Eglino tokius žodžius “Mylėkite, bet nerušikite”, t.y. nesisavinkite. Žinokite, kad tik mylint išsipildys Jėzaus pažadas (Jn 14, 21–26)

  Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
  “Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu”.
  <...>
„Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.”

Evangelijos komentaras       2020-05-11 4:53

Komentuoja kun. Nerijus Pipiras

Kaip galima tikrai mylėti Dievą? Sudėtingas klausimas. Ne vienas jį išgirdęs, ko gero, tiesiog nudelbs akis. Galbūt kažkas persuks radijo bangas, kad girdėtų kitą stotį, kur nereikėtų vargti ieškant atsakymų į tokį ar ir į kitus, ne mažiau nepatogius, klausimus.

Pripažinkime, esame mažumėlę atpratę nuo tokių klausimų. Jie – tarsi mistika, visiškai neturintys ryšio su gyvenimu, kasdienybe. Galima sakyti, jog tokia Dievo provokacija nepavyksta. Nes klausimas lyg ir nesukelia audros ar diskusijos. Jį išklausome nudelbę akis. Viskas ir taip aišku: Dievą mylime širdimi, kuri užrakinta daugybe užraktų, ir niekas į ją negali kėsintis. Viskas. Baigta. Taškas.

Vis dėlto nuo to reikia tik pradėti. Viešpats šiandien mums primena, jog žinoti Įsakymus neužtenka. Tam, kad galėtume pažinti Dievą, reikia jų laikytis. Labai paprastai. Tiesiog taip, kad širdies durys liktų atviros Dievui. Jis, matydamas net ir menkiausią plyšį, ten įžengs. Be abejo, mus gali šiek tiek gluminti Judo klausimas: „Kas atsitiko, kad apsireikši mums, o ne pasauliui?“ Iš apaštalo žodžių atrodo, jog tarp mūsų ir pasaulio turėtų būti kokia bedugnė, priešprieša, praraja. Visgi, ko gero, tikrovė, kurią išgyventi nuolat kviečia Jėzus, nėra tokia drastiška. Tiesa, tik nereikia pamiršti, jog sekantieji Kristumi visada yra tarsi išimti iš pasaulio, tam, kad tam pačiam pasauliui liudytų Tiesą. Vėlgi be galo paprastą Tiesą: Dievas, įžengęs į širdį, suteikia prasmę visai žmogiškai egzistencijai. Kaip gerai, kad Dievas yra pasiryžęs apsigyventi manyje ir padaryti mane savo paslapties dalininku!
Bernardinai.lt

Mąstymas       2020-05-11 4:52

Prašyti gilaus išgyvenimo tiesos, kad Dievas trokšta būti manyje

Jėzus kalba apie meilę, kuria Jis ir Tėvas myli mane. Galėsiu ją patirti, jei laikysiuosi Jo žodžių.

*

Atsisėsiu prie Jėzaus kojų ir klausysiuosi Jo šiltos ir meilingos kalbos. Pastebėsiu, kokia intymi yra Jėzaus ir Tėvo meilė. Jie trokšta būti manyje. Kontempliuosiu jų meilę man.

*

Nors Jėzus ir Tėvas labai trokšta apsigyventi manyje, bet jų meilė yra labai švelni ir niekada nieko neverčia. Jėzus su Tėvu laukia meilės gesto iš mano pusės, kad galėtų į jį atsiliepti ir manyje apsigyventi.

*

Mano meilė atpažįstama iš darbų. Jeigu myliu Tėvą ir Sūnų, tai laikysiuosi Tėvo žodžių. Atkreipsiu dėmesį į tai, kad Dievas Tėvas iš manęs labiau laukia konkrečių veiksmų, o ne gražių žodžių.

*

Jėzus atkreipia dėmesį, kad Tėvo žodžio laikymasis negali būti tik pareigos vykdymas. Tai turi būti meilės ir troškimo būti su Juo išraiška. Pažvelgsiu į savo maldą, į dalyvavimą Eucharistijoje ir kitus sakramentus: kiek juose yra pareigos vykdymo, o kiek meilingo troškimo susivienyti su Dievu?

*

Tėvo žodžio laikymasis ir meilingas buvimas su Dievu yra neįmanomas be malonės dovanos. Rūpestingasis Tėvas atsiunčia man Globėją. Šventoji Dvasia yra visų gerų troškimų bei valios tvirtumo, laikantis Dievo mokslo, šaltinis. Ji mane išlaisvina iš baimių, abejonių ir pripildo ramybės.

*

Prašysiu Ramybės Dvasios, kad išlaisvintų mane iš mano baimių ir atvertų Tėvo ir Sūnaus meilei, ir kad pagilintų manyje troškimą būti su jais. 
Kasdienapmastau.lt

V Velykų savaitės Evangelija       2020-05-11 4:51

(Jn 14, 26)

P. Aleliuja. – Šventoji Dvasia išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 14, 21–26)

  Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
  “Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu”.
  Judas – ne anas Iskarijotas – paklausė: „Viešpatie, kas atsitiko, jog ketini apsireikšti mums, o ne pasauliui?“
  Jėzus jam atsakė: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs.
  Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, o Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“.
Katalikai.lt

V Velykų savaitės pirmadienio Dievo Žodis       2020-05-11 4:50

Psalmė (Ps 113, 1–4. 15–16)

P. – Ne mums, o Viešpatie Dieve, – lai tavo vardui didi šlovė būna.
A r b a: Aleliuja.

  Ne mums, vai, ne mums, o Viešpatie Dieve, –
  lai tavo vardui didi šlovė būna
  dėl tavo malonės, ištikimybės.
  Pagonys tegu neburnoja:
  “Kurgi tasai jūsų Dievas?!” – P.

  Mūsų Dievas danguj viešpatauja,
  ką jisai nutaria, tą ir padaro.
  Pagonių stabai – iš aukso, sidabro,
  žmogaus rankų jie padaryti. – P.

  Jus tegu laimina Viešpats
  dangaus ir žemės kūrėjas.
  Dangus yra Dievo buveinė,
  žmonėms jis atidavė žemę. – P.

V Velykų savaitės pirmadienio Dievo Žodis       2020-05-11 4:50

Skaitinys (Apd 14, 5–18)

  Pagonys ir žydai su savo vyresnybe rengėsi apaštalus iškoneveikti ir užmušti akmenimis. Sužinoję šie pabėgo į Likaonijos miestus Listrą ir Derbę bei jų apylinkes. Ten jie skelbė Evangeliją.
  Listroje gyveno vienas vyras nesveikomis kojomis. Jis buvo raišas nuo pat gimimo, niekuomet nė žingsnio nežengęs. Jis klausėsi Pauliaus kalbant. Šis įdėmiai pažvelgė ir, pamatęs jį turint tikėjimą, kokio reikia pagydyti, garsiai pasakė: „Atsistok tiesiai ant savo kojų!“ Tasai pašoko ir ėmė vaikščioti.
  Minia, pamačiusi, ką Paulius padarė, pradėjo garsiai likaoniškai šaukti: „Dievai, pasivertę žmonėmis nužengė pas mus!“ Barnabą jie vadino Dzeusu, o Paulių – Hermiu, nes jis vadovavo kalbai. Priemiestyje esančios Dzeuso šventyklos kunigas liepė prie didžiųjų vartų atvaryti jaučių, papuoštų vainikais, ir norėjo kartu su minia juos paaukoti.
  Sužinoję apaštalai Barnabas ir Paulius perplėšė savo drabužius ir šoko prie minios šaukdami: „Vyrai, ką darote? Juk mes tokie patys mirtingi žmonės, kaip ir jūs. Tik mes jums skelbiame, kad nuo šių tuštybių atsiverstumėte į gyvąjį Dievą, kuris sutvėrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra. Praėjusiais amžiais jis buvo leidęs visoms tautoms žygiuoti savais keliais. Vis dėl to jis nepaliko savęs nepaliudyto geradarybėmis: iš dangaus duodavo jums lietaus bei vaisingų metų, teikė maisto ir širdies džiaugsmo“.
  Tai dėstydami, jiedu šiaip taip perkalbėjo minias, kad jiems neaukotų.

nemanau       2020-05-10 20:17

kad šis pasaulis kam nors patogus gyventi. Greičiau tai skaistykla, o kartais net pragaras ir nežinai kaip gintis ir kur dėtis. Manau, kad žmonija su visomis naujausiomis technologijomis tarnauja ne šviesai, o greičiau tamsai. Todėl šiais laikais yra tiesiog stebuklas prisiliesti prie žemės, prie gamtos, kuri yra tyra ir nepaliesta nuodėmės. O dėl pasikeitimo, tai galbūt šią akimirką aš keičiuosi, o kitą akimirką aš vėl krentu ir vėl ieškau tiesos. Todėl viskas, kas vyksta su mumis yra žemiška ir nepakartojama. Tik vienas Dievas yra teisėjas ir mūsų gelbėtojas. Jėzus yra pasakęs, jeigu tikėsime Jo mokymu, būsim išgelbėti. Tai didelė paguoda ir viltis, nes visa kita, ką mes darome gali būti netobula, tiek subjektyvu, tiek objektyvu.

Dangus nusileido į žemę       2020-05-10 20:14

Šventos Mišios, visų pirma, yra šventos vaišės,amžinoji dangiškoji puota.Jėzus Kristus   veikdamas  kunigo asmenyje aukoja(si) už mus ant kryžiaus. Taigi Bažnyčia moko, kad šv Mišios yra ta pati Jėzaus Kristaus auka, aukojama ant altoriaus  ,kaip ir tada kai Jėzus paaukojo savo kūną ir kraują ant kryžiaus, jis dabar aukoja save už mus ant altoriaus. Skirtumas tas, kad Jėzus aukojo ir atidavė save matomai ant Kryžiaus, tačiau ant mūsų altoriaus jis siūlo save nepastebimai ir nekruvinuoju būdu, paslėpdamas save po duonos ir vyno išvaizda.

Kaip katalikai, mes žinome, kad šventosios Mišios yra mūsų tikėjimo centras ir dieviškojo gyvenimo šaltinis. Taigi Bažnyčia moko mus dalyvauti šventose mišiose reguliariai sekmadieniais ir nustatytais šventadieniais, taip pat darbo dienomis, kai įmanoma. Jei suprastume Mišių vertę, tikrai dalyvautume jose aktyviai ir reguliariai. 


Katalikas, kuris sako, kad myli Kristų,nesuklystų mylėdamas ,brangindamas, vertindamas ir Šv Mišių auką .Dalyvauti Mišiose nereiškia tiesiog būti ten ir nieko daugiau; Tai reiškia būti su tikėjimu ir atsidavimu bei aktyviai dalyvauti Mišiose suprantant, kad tai yra kryžiaus auka, atnaujinama ant altoriaus kurią atliko Dievo sūnus. Dalyvavimas Mišiose iš esmės susijęs su mūsų tikėjimu. Be tikėjimo viską, ką pamatytų žmogus ant altoriaus yra tik duona ir vynas; tik gestai, simboliai ir nieko daugiau. Tik per tikėjimą mes pripažįstame, kad pašventinant duoną ir vyną jie yra keičiami į Jėzaus Kristaus kūną ir kraują. Jei kas nors ateitų į Mišias be tikėjimo, tas žmogus  jaustų nuobodulį ir atsitolinimą. Be tikėjimo negalėtume suprasti, ką mums reiškia Kristaus mirtis ant kryžiaus. Taigi tikėjimas yra pats reikalingiausias nusistatymas, kai ateiname dalyvauti Šv.Mišiose.Mišių tikslai yra panašūs į tuos, dėl kurių Jėzus kentėjo ir mirė ant kryžiaus. Jie yra:


1atiduoti šlovę Dievui, 2 dėkoti Jam, 3atsilyginti už nuodėmes,4.melsti Jo palankumo,mūsų gyvenimo reikaluose ir ketinimuose


Pagrindinis Mišių tikslas yra atiduoti garbę ir šlovę Dievui, mūsų kūrėjui, nuo kurio esame priklausomi dėl VISKO. Pripažindami Jį kaip Viešpatį, Dievą, turime Jį girti ir šlovinti.Tai, ką turime, ką darome ir kas mes esame, lemia be galo didelė Dievo meilė mums ,Jo gailestingumas ir gerumas: mūsų gyvenimas, šeima, visos dvasinės dovanos amžinam gyvenimui, būtent malonės:tikėjimo, sakramentų pašventinimas,daug dvasinių dovanų mūsų dangiškosios Motinos Šv Marijos užtarimu.Todėl gera dėkoti Dievui už visas natūralias ir antgamtines dovanas. Žmogus, kuris per daug didžiuojasi nesakydamas „ačiū“, už tai yra ne tik nedėkingas, bet tikriausiai nelaimingas.

Taip pat dalyvaujame Mišių aukoje su tikslu atsilyginti už mūsų ir mirusiųjų nuodėmes. Kai ateiname į Mišias su liūdesiu už savo asmenines nuodėmes, mes

galime semtis stiprybės iš Dievo meilės.

Dalyvaudami pamaldose mes prašome ir maldaujame Viešpatį,širdimi ir lūpomis išsakome maldingą prašyma dėl mūsų poreikių.Kaip Jėzus mus išmokė klausti ir prašyti ,kad gautume. Dievas yra visų dovanų davėjas. Būdamas mylimiausias Tėvas, jis teikia mums tai kas geriausia mūsų gyvenimui ir išganymui

 

>>>tiesiog       2020-05-10 19:35

Ką reiškia gyventi tiesoje? Ar žinote į kokį kelią pasukate? Ne, ne tai, kai man patogu - sakau, o kada ne - patyliu. Gyvenimas tiesoje yra persikeitimas 100 proc. į Jėzų, nes Jėzus yra pati TIESA. Kai tu, žmogau, paprasčiausiai, patylėti nebegali. Kai matai tai, ko kitas nemato, nes jam tai yra normalus dalykas, o tu jauti visa širdimi, kad tai melas ir patylėti negalima.

Teisus       2020-05-10 19:25

kard. Sigitas Tamkevičius sakydamas, kad vis tiek reikės mirti, t.y. fizinio kūno atsisakyti, atiduoti jį žemei. Nežinau, kaip reikėtų pamilti Dievą Tėvą, jei nebūtų Jėzaus, Jo kančios ant kryžiaus. Jei Jis nebūtų palikęs savo motinos Marijos sakydamas mums “štai tavo motina, o jai , štai tavo sūnus(dukra)”. Tik Marijos dėka gavau Jėzų ir Jo meilę. 
  “Tai, ką Jėzus pažadėjo mums, yra tiesiog svaiginanti realybė. Bet tai ne pasaka, ne kokio nors guru sukurta fantazija, bet tiesa, paskelbta to, kuris nugalėjęs mirtį kėlėsi š kapo. Švęsdami Kristaus Prisikėlimą, mes švenčiame ir savo būsimąjį prisikėlimą amžinajam gyvenimui.”

tiesiog       2020-05-10 19:05

gyvenimas tiesoje ir nuoširdumas, tai kelias į palaimingą išganymą. Gyvendami ir bijodami tiesos, viską slėpdami, mes atsiduriame pražūtingame mirties kelyje. Tik TIESA MUS IŠGELBĖS NUO VISŲ VIRUSŲ. NUO KATAKLIZMŲ, NES ŽINODAMI TIKRĄSIAS IŠTAKAS MOKĖSIME SU JOMIS KOVOTI. Yra baisu gyventi pasaulyje, lyg kreivų veidrodžių karalystėje, kai meluoja prezidentai, mokslininkai, vyriausybės nariai, kai meluoja eiliniai piliečiai, žmonos, vyrai, kai tiesa nemoloni ir dvasiškių luomui. Manau, kad už melą turi būti griežtai baudžiama.

Gal       2020-05-10 14:32

nereikia supriešinti. Jėzus Kristus yra tiesa, teisingumas ir gyvenimas, bet bažnyčia be apeigų, tai ir lyg be rankų. Tik, apeigos be širdies, tai paprasčiausias pagoniškumas. Apeigos turi vesti link žmogaus širdies, link gilesnio susivienijimo su Jėzumi ir visa Bažnyčia. Gaila tų, kurie apeigas paverčia nekintama dogma. Bažnyčia yra gyva, ji turi eiti su tautos papročiais atėjusiais iš jų protėvių. Man labai patiko Šv. Mergelės Marijos apsireiškimas Meksikoje, kur ji pasirodė, kaip meksikietė.
Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai 1531 metais ant Tepeyac kalno indėnui Jonui Didakui ženklina lūžį krašto evangelizacijos istorijoje. 1519 metai atkeliavusių Ispanijos vienuolių ir misionierių pastangos iš pradžių buvo ne itin sėkmingos. Dalinai tai nulėmė giliai įsišakniję senoviniai čiabuvių tikėjimai. Nuo europiečių išsilaipinimo iki Gvadalupės apsireiškimo Meksikoje buvo pakrikštyta maždaug milijonas vietinių gyventojų. Tačiau autentiški dokumentai rodo, kad 1536 metais, tai yra po penkmečio nuo Marijos apsireiškimų, pakrikštytų katalikų indėnų skaičius staiga išaugo iki keturių milijonų. Pasak Marijos kulto eksperto Ruben Vargas Ubarte, pagrindinė tokio nepaprasto atsivertimų priežastis yra švelni įtaka, kurią meksikiečiams darė Marijos apsireiškimai jų tautiečiui Jonui Didakui. Tam lemiamos įtakos turėjo pranašiška pirmojo Meksikos vyskupo pranciškono įžvalga. Jis maldingoje procesijoje iš Meksikos miesto iki Tepeyac apsireiškimų kalno keliavo dėvėdamas Jono Didako „tilmą“, tai yra tuo metu visų indėnų dėvėtą prijuostę, ant kurios per apsireiškimus įsispaudė Mergelės Marijos atvaizdas. Gvadalupės Marijos, kaip visų tikinčiųjų Motinos, kultas greitai pasklido tarp vietinių ir todėl, kad Jono Didako rūbe įspaustame paveiksle yra ne europietės, o meksikietės moters atvaizdas. Būtent toks Marijos atvaizdas buvo iškeltas Meksikos evangelizacijos pradžioje.

Dviejų šeimininkų tarnas       2020-05-10 12:39

Tai vistik, kas yra ,,kelias, tiesa ir gyvenimas” - Jėzus Kristus ar bažnytinių apeigų vykdymas?

Mons. Adolfas Grušas       2020-05-10 8:41

GELBSTINTIS ŽVILGSNIS

Jėzaus rodomas švelnumas mokiniams tikrai yra nepaprastas…

Viešpats jaučia mūsų sielos būseną. Jam suprantamas mūsų sielos sąmyšis, Jis žvelgia į mūsų baimes, supranta, jog esame gerokai pasimetę. Ypač tokiose situacijose Jėzus yra kartu su savo mokiniais, tardamas jiems teisingus žodžius, parodydamas savo jautrumą ir dalydamasis širdies paguoda.

Šio sekmadienio Mišių Evangelijoje regime dvylika apaštalų, likus vos kelioms valandoms iki jų Mokytojo teismo ir mirties. Tiesa, jie apie tai nekalba, net galima nujausti, kad jų sielos yra tarsi sustingusios: „Kas bus? Kas vyksta? Kaip bus su Mokytoju? Koks likimas laukia mūsų?“

Kiekvienas mūsų jaustume tokį pat sielos sąmyšį. Tikriausiai kiekvieno mūsų meilė sumažėtų: ne todėl, kad pritrūktų meilės, bet iš baimės mylėti. Juk visuomet atsitinka taip, kad kuo didesnę meilę jaučiame, tuo didesnis nusivylimas gresia ateityje. Ypač tada, kai meilė nėra pakankamai nuskaistinta, tokios situacijos praktiškai neišvengiamos. Taip buvo ir su apaštalais. Jų meilė Jėzui buvo didžiulė, bet vis dar neišgyventa, netikra, dar uždaryta viduje.

Tokia dažniausiai būna ir mūsų meilė Dievui…

Jėzus susijaudinęs prabyla į visus mus, Jis, pasirengęs atiduoti visą savo meilę, einantis mirti iš meilės. Jis drąsina apaštalus, o per juos ir mus: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys!“

Jėzus yra teisus. Mūsų širdys išsigandusios. Jas gąsdina gyvenimas, netikėtai užklupę įvykiai, nesaugumas, su kuriuo susidūrėme, pagaliau mūsų įprastų stabų žlugimas. Mus gąsdina, kad tiek mažai meilės parodoma visiškam vargui, kai atrodo, jog mūsų sočiame pasaulyje įmanoma likti be kasdienės duonos kąsnio.

Mūsų širdis išsigandusi, nes viskas yra uždaryta, o paskui gąsčiojasi, kai viskas atsidaro, ir net Jėzaus žodžio bei raminančio rankos prisilietimo, atrodytų, nepakanka.

Vis dėlto Viešpats atkakliai kartoja: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane! Mano Tėvo karalystėje yra jums skirta vieta. Turite vien tikėti. Turite tikėti manimi. Be abejo, aš jus paliksiu. Taip, paliksiu, tačiau vėl sugrįšiu ir jus su savimi pasiimsiu. Juk jūs žinote kelią. Tiek kartų jums kalbėjau apie tai, nors gal ir buvote pernelyg išsiblaškę, nes džiaugėtės mano buvimu, girdimais žodžiais ir daromais stebuklais“.

Tada Tomas, didelio tikėjimo ir nuolat klausiantis žmogus, taria: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“

Mes esame piligrimai, turėję ryžto leistis kelionėn pas Kristų. Deja, sugedo mūsų kompasas, ir jaučiamės vieni, nežinantys, į kurią pusę turėtume pasukti. Net ir Bažnyčia, atrodo, daro neužtikrintus žingsnius. Ar ji išsigąs tuščių šventovių? Ar bijos, kad ne visi pritars jos krypčiai? O gal išsigąs tikėjimo reikalavimų? Visa tai ne juokais drumsčia širdį.

Jėzus yra ištikimas, ištvermingas, tylus ir teisingas guodėjas. Jis niekada neslepia nuo mūsų, nenutyli kelyje tykančių sunkumų. Jis netaria guodžiančių žodžių, kurie tik paglosto savimeilę, bet nepasotina širdies. Jis kalba apie esminius dalykus: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Jūsų šiandiena ir rytojus įgauna prasmę manyje, nes Tėvas yra tikroji meilė, į kurią visi einame, o aš esu Tėvo veidas jūsų tarpe“.

Pilypas buvo teisus, prašydamas: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“.

Todėl ir mes, kai širdis gūžiasi iš baimės, žvelgiame į savo Viešpatį, mirusį už mus, prisikėlusį ir amžinai gyvenantį su mumis…

Ir tada ateina paguoda…

Mąstymas       2020-05-10 8:40

Prašyti asmeniškos Dievo Tėvo artumo patirties

Jėzus atsisveikina su apaštalais. Atkreipsiu dėmesį, su kokiu jautrumu ir rūpesčiu Jėzus kreipiasi į juos. Jis iki gelmių pažįsta jų širdis, yra jautrus jų pergyvenimams: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys.“

*

Su dėmesiu klausysiu Jėzaus žodžių. Įsivaizduosiu, kad Jis kalba man. Jis žino, kokia yra dabar mano širdis. Kokie jausmai šiuo momentu gimsta mano viduje? Ko gyvenime labiausiai bijausi? Pabandysiu visa tai, kas atima man ramybę ir sukelia baimę, atiduoti Jėzui.

*

Jėzus pasakoja man apie amžinybę. Jis sako, kad yra namai, kuriuose Tėvas manęs laukia. Kokios mintys ir jausmai gimsta manyje, kada spontaniškai pagalvoju apie amžinybę? Ar sugebu įsivaizduoti Dievą kaip Tėvą, kuris su ilgesiu laukia manęs?

*

Jėzus, pažįstantis apaštalų širdis, apreiškia jiems tiesą, kad šie nepažįsta Tėvo, kad neturi apie Jį teisingo supratimo. Koks yra mano Dievo Tėvo įvaizdis? Ar tai yra paveikslas, kuris iššaukia manyje šiltus meilės, saugumo jausmus? Ar Tėvo paveikslas nesukelia man neigiamų jausmų?  Ar galiu įsivaizduoti save kaip vaiką, esantį Tėvo glėbyje?

*

Jėzus kalba man, kad Jis pats padės surasti tikrą Tėvo paveikslą. Jis, kuris tik vienintelis žino, koks stebuklingas ir pilnas gerumo yra Tėvo veidas, nori, kad ir aš Jį pažinčiau. Jėzus nori būti mano kelias pas Tėvą. Kaip Pilypas, su nuolankumu ir nuoširdumu prašysiu: „Viešpatie, parodyk man Tėvą“.

*

Prašysiu Jėzaus, kad mano jausmus persmelktų tais jausmais, kuriuos Jis jaučia Tėvui, kad galėčiau trokšti Tėvo Jo troškimu, kad išmokytų mane kaip vaiką  priartėti prie Tėvo. Paprašysiu Jėzaus, kad padėtų man šiandien gyventi „Tėve mūsų“ maldos dvasioje.
Kasdienapmastau.lt


Rekomenduojame

Ramūnas Aušrotas. Tenesio valstija galės drausti abortus dėl eugeninių, seksisinių ar rasistinių pagrindų

Tomas Matulevičius. Kam tos profesinės kompetencijos, jei gali pasitarnauti ideologiniam reikalui

Algimantas Rusteika. Numylėtoji Lietuva

Vidmantas Valiušaitis. Su Lietuvos kariuomenės diena!

Vidmantas Valiušaitis. Birželio sukilimas ir Vilniaus LAF štabo sunaikinimas

Nida Vasiliauskaitė. „Kodėl radikalios idėjos nėra geros idėjos“ (jauniesiems konservatoriams paprašius pasisakyti)

Algimantas Rusteika. Apie blokus

Nuo bačkos. Andrius Kubilius. Už Eveliną!

Tomas Baranauskas apie A. Kubilių: štai kas mus valdė prieš 8 metus

Robertas Grigas. Kaip de Golis Maskvoje į Šv. Mišias važiavo

Papunkčiui su Vytautu Sinica: Prezidento dilemos ministrų kabinete

Rasa Čepaitienė. DiskrimiNacija

Irena Vasinauskaitė. Sirgti draudžiama dirbti

„Neredaguota“ pokalbis su Ramūnu Karbauskiu: kova su propaganda

Ramūnas Aušrotas. Apie teisės viršenybės ir prenatalinės gyvybės apsaugos principų suderinamumą

Andrius Švarplys. Andriau Navickai, ar tikrai?

Nuo bačkos. Andrius Navickas. Lietuvos seksistai, vienykitės!

Stasys Jakeliūnas. „Ateities“, arba „Politinės amnezijos“ koalicijai –  pimyn, perveskit iš „Sodros“ pensijų fondams 400 mln. eurų

Verta pamatyti. Donaldo Trumpo teisinės komandos spaudos konferencija

Žmogaus teisių komiteto pirmininko T. V. Raskevičiaus programa: 5 prioritetai

Geroji Naujiena: Jėzus Kristus, Visatos valdovas, Tiesos Karalius

Algimantas Rusteika. Vartotojo instrukcija

Ramūnas Trimakas. Trojos asilas

Kun. Robertas Skrinskas. Kristus Karalius: šventė lapkričio 22-ąją. Skirta abortų legalizavimo Lietuvoje 65-sioms metinėms

Dalius Stancikas. Melo muziejus (ištrauka iš knygos „Kūju per Lietuvos istoriją“)

Andrius Švarplys. Daugumos argumentas ir jo panaudojimo kontekstai

Rasa Čepaitienė. Iš Murmūnų į Abejoniškes

Vidas Rachlevičius. Nacionalinė tragikomedija „Kaip lietuviai JAV prezidentą rinko“

Algimantas Rusteika. Pagalba Lietuvai. Trojos arklio mechanizmas

Pranašautas skyrybų padidėjimas per COVID neįvyko

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.