Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Esame išgelbėti, ne pasmerkti

Tiesos.lt redakcija   2020 m. birželio 7 d. 4:59

46     

    

Geroji Naujiena: Esame išgelbėti, ne pasmerkti

Jahvė yra palankus ir atjaučiantis Dievas

Pakilęs dar ankstų rytą, Mozė, kaip Viešpats jam buvo paliepęs, užlipo ant Sinajaus kalno, abiem akmens plokštėm nešinas. Kai Viešpats nusileido debesyje ant žemės, Mozė tenai atsistojo šalia ir ištarė Jahvės vardą. Pro šalį praeidamas, Jahvė sušuko: „Jahvė yra palankus ir atjaučiantis Dievas, kantrus, maloningas, teisingas“. Nedelsdamas Mozė parpuolė ant žemės ir kniūpsčias ėmė maldauti: „Jei aš, mano Viešpatie, radau tavyje palankumą, tegu mano Viešpats su mumis keliauja. Tiesa, tai kietasprandė tauta, tačiau dovanok mums kaltę bei nuodėmę ir leisk mums būti tava nuosavybe!“ (34, 4b–6. 8–9)

* * *

Garbė ir šlovė tau per amžius!

Garbė tau, Viešpatie, mūsų protėvių Dieve,

garbė ir šlovė tau per amžius! –
Garbė ir šlovė tavo šventajam vardui,

garbė ir šlovė tau per amžius! –
Garbė tau, Viešpatie, garbingoj šventovėj,

garbė ir šlovė tau per amžius! –
Garbė tau, Viešpatie, karališkam soste,

garbė ir šlovė tau per amžius! –
Garbė tau, Viešpatie, dangaus ir žemės Valdove,

garbė ir šlovė tau per amžius! –
Garbė tau, Viešpatie, dangaus aukštybėse,

garbė ir šlovė tau per amžius! (Dan 3, 52–56)

 

* * *

Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė

Broliai! Džiaukitės, tobulinkitės, vienas kitą guoskite, būkite vieningi, taikiai gyvenkite, ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis. Pasveikinkite vieni kitus šventu pabučiavimu. Jus sveikina visi šventieji. Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais! (2 Kor 13, 11–13)

* * *

Dievas siuntė savo Sūnų gelbėti pasaulio

Jėzus kalbėjo Nikodemui: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus (Jn 3, 16–18)“.

* * *

Dėkojimo giesmė: Švč. Trejybės paslaptis

Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga visur ir visada tau dėkoti, šventasis Viešpatie, visagali Tėve, amžinasis Dieve. Tu su vienatiniu Sūnumi ir Šventąja Dvasia esi vienas Dievas ir vienas Viešpats; nėra tai asmens vienumas, bet trijų Asmenų prigimties bendrumas. Ką, tavo apreiškimu tikėdami, mes žinome apie tavo didybę, lygiai tą pat pripažįstame Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Taigi, išpažindami tikrą ir amžiną dievystę, mes garbiname ir prigimties vienumą, ir Asmenų skirtingumą, ir lygų jų garbingumą. Jį šlovindami angelai ir arkangelai, cherubinai ir serafinai amžiais sutartinai gieda: Šventas…

* * *

Katalikų Bažnyčia šiandien švenčia Švenčiausios Trejybės iškilmę ir apmąsto vieną pamatinių krikščioniškojo tikėjimo tiesų– vieną triasmenį Dievą: Dievą Tėvą, Dievą Sūnų, Dievą Šventąją Dvasią.

Mes, krikščionys, Naujoji Dievo Tauta, būdami paženklinti Šventosios Dvasios jėga ir drąsa, kartu su Bažnyčia išpažįstame – kiekvienas Švč. Trejybės Asmuo yra visas Dievas: „Tėvas yra tas pat, kas ir Sūnus, Sūnus tas pat, kas Tėvas, Tėvas ir Sūnus tas pat, kas ir Šventoji Dvasia, tai yra vienos prigimties Dievas“.

Pasitikėdami Dievo Žodžiu, kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje – drauge su šv. Augustinu (354–430), vyskupu ir Bažnyčios Mokytoju, savo gyvenimo saulėlydyje išsitarusiu: „Kur meilė, ten ir trejybė: mylintysis, mylimasis ir meilės šaltinis“, kartokime: „Pažinsi Trejybę, jeigu pažinsi Meilę“.

* * *

Sigitas Tamkevičius. Dievo būties gelmė
Švč. Trejybės šventei homilija

Jei žmogus nėra visiškai pasinėręs į medžiaginę tikrovę, jei brangina ne tik daiktus, pinigus, bet ir tiesą bei meilę, tuomet jis yra atviras antgamtinei tikrovei ir paprastai turi tam tikrą Dievo suvokimą.

Sekmadienį po Sekminių sutelkiame dėmesį į vieno, bet triasmenio Dievo slėpinį, kurį vadiname Švč. Trejybe. Senajame Testamente apie ją nekalbama. Izraelitai garbino vieną Dievą ir tuo išsiskyrė iš stabus garbinančių kaimynų. Dievas išvedė izraelitus iš nelaisvės ir davė Dekalogą, kuris skelbė: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane“ (Iš 20, 2–3).

Su Dievo apsireiškimu suvokimas labai prasiplėtė. Angelas, Nazareto mergaitei Marijai apreiškęs Dievo planą, pasakė, kad „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (Lk 1, 35). Tai jau aiški kalba apie Šventąją Dvasią ir Dievo Sūnų.

Jėzaus atsimainymo metu iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo“ (Mk 9, 7), ir tai yra aiškus liudijimas apie Dievą Tėvą ir
Dievą Sūnų.

Jėzus daugelį kartų kalbėjo apie savo Tėvą, iš kurio išėjo ir pas kurį sugrįšiąs. Mokė kreiptis į Dievą malda „Tėve mūsų.“
Apaštalas Jonas pradeda Evangelijos pasakojimą apie Jėzų kaip Dievo Žodį, buvusį pas Dievą, per kurį viskas yra sukurta.
Atsisveikindamas su mokiniais Vakarienbutyje, Jėzus pažada atsiųsti Šventąją Dvasią – Guodėją, kuri primins viską, ko jis buvo mokęs. Sekminėse šis pažadas buvo išpildytas.

Taigi, šiandien stovime priešais Švč. Trejybės slėpinį, kurio iki galo niekada nesuprasime ir jį kontempliuosime per visą amžinybę. Mūsų protas pajėgia pažinti tik už mažiau mus pačius sudėtingus kūrinius, bet nepajėgia įžvelgti Dievo gelmės; mes galime tik bandyti šiek tiek prisiliesti prie Dievo būties slėpinio.

Dievo išmintis, kurią apaštalas Jonas vadina Žodžiu, per kurį visa sukurta, yra begalinė, kaip begalinis yra ir pats Dievas. Ši Dievo Išmintis, šis Dievo Žodis yra antrasis Švč. Trejybės Asmuo – Dievo Sūnus, kuris Dievo Tėvo yra gimdomas. Dievas Tėvas myli Sūnų, o Sūnus – Tėvą. Ši abipusė Meilė yra begalinė, kaip begalinis ir pats Dievas. Tai iš Tėvo ir Sūnaus kylanti Šventoji Dvasia – Meilės Dvasia.

Šv. Atanazas šitaip kalba apie Švč. Trejybę: „Tėvas visa kuria per Žodį Šventojoje Dvasioje, ir šitaip išsaugoma Trejybės vienybė. Bažnyčioje yra skelbiamas vienas Dievas, kuris virš visų, per visus ir visuose. Virš visų kaip Tėvas, kaip pradžia ir šaltinis, per visus, būtent per Žodį, pagaliau visuose, Šventojoje Dvasioje. Ką Šventoji Dvasia kiekvienam dovanoja, tai Tėvo yra suteikiama per Žodį. Kai mumyse yra Šventoji Dvasia, mumyse taip pat yra ir Žodis, iš kurio gauname Dvasią, o Žodyje yra Tėvas. Kur yra šviesa, ten yra ir spindesys, ten taip pat yra jo veikimas ir švytinti malonė. Trejybės suteikiama malonė ir dovana yra duodama Tėvo per Sūnų Šventojoje Dvasioje. Tapę jos dalininkais mes įgyjame Tėvo meilę, Sūnaus malonę ir Dvasios bendrystę.“

Svarbiausia ne tai, kad iki galo suprastume Švč. Trejybės slėpinį, bet kad mokėtume su ja bendrauti. Dangaus Tėvą prisimename, kalbėdami „Tėve mūsų“, tad šia malda pradėkime ir užbaikime dieną. Jėzų pagerbiame švęsdami Mišias, priimdami jį kaip dangaus Duoną; pagerbiame adoruodami Eucharistiją. Jėzus yra Šventosios Dvasios siuntėjas, todėl kai susivienijame su juo Eucharistijos slėpinyje, prašykime, kad jis mums siųstų Šventąją Dvasią, nes jos veikimo esame labai reikalingi.

Kuris iš mūsų nesijaučia silpnas, kuris nebuvo nuodėmės sužeistas ir neišgyveno dvasinės tamsos bei nerimo? Šventoji Dvasia gydo mūsų sielos žaizdas, neša ramybę, teikia išminties, stiprina ir moko mylėti. Ar pasinaudojame Dvasios teikiamomis dovanomis?

Mes esame laimingi, pažindami Švč. Trejybės slėpinį, galėdami su ja bendrauti ir semtis šviesos bei jėgos, kad galėtume eiti per gyvenimą nuolankiai bet drąsiai, suvokdami, kad mus lydi dangaus Tėvo Apvaizda, Sūnaus meilė ir Šventosios Dvasios jėga.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

* * *

Meilė – durys į Trejybės slėpinį

Mons. Artūras Jagelavičius | „Bažnyčios žinios“ | 2015 (Nr. 4 / 418)

Mes, krikščionys, apšviesti Kristaus mokymo, tikime į Vieną Triasmenį Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Švč. Trejybė – slėpinys ir viena iš pagrindinių mūsų tikėjimo dogmų. Visas Šv. Raštas, visa žmonijos išganymo istorija kalba apie vieno ir tikro Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – veikimo kelius ir būdus. Vienas metų sekmadienis specialiai paskirtas šiam slėpiniui, kurio vardas mus lydi per visą gyvenimą – nuo krikšto iki mūsų mirties. Šiandien Tėvo dienos išvakarės. Sveikiname tėvus, mylinčius savo šeimas ir išauginusius kilnius vaikus. Jums garbė, ir telydi Dievo palaima Jūsų dienas.

Šiandien mes švenčiame slėpiningiausio slėpinio, neaprėpiamo ir neišmatuojamo Triasmenio Dievo iškilmę. Viena iš keturių svarbiausių pagrindinių tikėjimo tiesų skelbia, „jog yra Vienas Dievas trijuose Asmenyse: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia“. Niekas iš mūsų nėra matęs Dievo. Tai, ką mes žinome apie Trisamenį Dievą, sužinojome iš Jėzaus Kristaus. Be Jėzaus Kristaus niekaip negalėtume įrodyti Švč. Trejybės egzistencijos. Tačiau ta tiesa, pasak katalikiškosios teologijos, yra toks slėpinys, kurio žmogaus protas ne tiktai nesupranta, bet ir niekuomet nesupras. Tik tvirto tikėjimo vedami, prieš ją nulenkę galvas pagarbiai tariame: „Garbė Dievui – Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai.“ Tai nėra lengva žmogui suprasti. „Kaipgi tu nori Dievo prigimtį suprasti? Verčiau suprask, kad šito suprasti negali. Dievas nebūtų Dievas, jei Jis neviršytų mano supratimo“, – sakė šv. Augustinas. Dėl tikėjimo paslapčių nesupratimo nėra ko piktintis, nes tuomet mes būtume panašūs į vaikus, kurie piktinasi, jog nesupranta kai kurių suaugusiųjų dalykų. Prieš Dievą esame dar mažesni už vaikus.

Indijos legenda pasakoja, jog į kaimą, kuriame gyveno vien aklieji, užklydo dramblys. Žmonės buvo girdėję apie jį, bet negalėjo jo matyti nei pavaizduoti. Prisiartinę prie dramblio pradėjo jį čiupinėti. Vienas, pagriebęs už straublio, sako, kad dramblys panašus į jovarą ar kažkokį vamzdį. Kitas palietė ausį ir sako, kad dramblys panašus į vėtyklę ryžiams valyti. Trečias pagriebė už uodegos ir tvirtino, jog tarp dramblio ir gyvatės tėra mažas skirtumas. Pagriebęs dramblio koją teigė, kad dramblys yra kaip stulpas. Mes prieš Dievą esame kaip anie aklieji. Ką mūsų silpnas pažinimas apima, tą suprantame, o pačios Dievo didybės negalime suvokti. Bet yra didesnis dalykas už Dievo pažinimą, tai Dievo mylėjimas. Dievą pažinti ir suprasti pageidautina, bet Dievą mylėti yra būtina. „Dievas yra meilė“, ir ši Dievo samprata mums suprantamesnė. Dievas yra meilė, štai kodėl egzistuoja Trejybė. Nes meilė sujungia visus tris asmenis – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią į vieną visumą. Meilė kitaip neegzistuoja, kaip tarp dviejų ar daugiau asmenų. Gal todėl ir Dievas yra vienas, tačiau trijuose asmenyse. Jėzus iš meilės vykdo Tėvo valią, aukoja savo gyvybę už žmones. Jėzus atsiunčia Šventąją Dvasią – Meilės Dvasią. Mums Dievas yra nematomas, tačiau paliečiamas mylinčia širdimi. Meilė – vienintelės durys, pro kurias galime šiek tiek įeiti į Švč. Trejybės slėpinį.

Švč. Trejybės asmenys vienu metu yra ir skirtingi, ir lygūs: lygūs savo dieviškuoju didingumu ir skirtingi savo veikimo savybėmis. Ar tai nebus pats svarbiausias dalykas, kurį mums būtina išmokti? Kaip tai gali būti, jog pasaulio gyventojai, kurių skiriasi odos spalva, kultūra, lytis, rasė ir religija, tuo pačiu metu yra vienodai gerbtini, turi lygų orumą kaip žmonės? Pažvelkime į žmonių šeimą, gal jos dėka geriau suvoksime Švč. Trejybės slėpinį. Šeimą taip pat sudaro skirtingų lyčių asmenys – vyras ir moteris, tėvas ir motina, skirtingo amžiaus asmenys: tėvai ir vaikai. Šeimos nariai būna skirtingų pomėgių, skonių, charakterių. Kas šeimoje sujungia tokius skirtingus žmones? Meilė. „Būkite vieningi, taikiai gyvenkite, ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis“ (2 Kor 13, 11). Visa tai suponuoja mūsų toleranciją kito žmogaus skirtingumui. Meilė visada yra aukščiau žinojimo. Įsimylėję jaunuoliai labiau džiaugiasi ir gyvena savo meile, nei visišku vienas kito charakterio ir būdo pažinimu. Kad žmogus augtų, neužtenka gero maisto, jam reikia meilės. Mums reikia meilės, kad psichologiškai subręstų mūsų asmuo. Kuo tauresnė mūsų meilė, tuo labiau subręstame kaip asmenybės. Vienas tėvas savo vaikams ir draugams paliko šiuos testamentinius žodžius: „Mylėkite vieni kitus. Meilė yra visiems patinkantis drabužis. Su šiuo drabužiu visada būsite geros figūros.“ Kai žmonės vieni kitų nemyli, jie susiskaldo, neapykanta užvaldo jų dvasią. Seneka sakė: „Nori gyventi sau, gyvenk kitiems.“

„Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą“ (1 Jn 4, 16). Kiekviename iš mūsų gyvena Viešpats, kadangi mes buvo pakrikštyti Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu. Ženklas, jog Dievas gyvena mumyse, yra mūsų tarpusavio meilė, pagalba, atlaidumas vienas kitam. Turbūt neegzistuoja nuostabesnės pareigos už pareigą skelbti žmonėms Dievo meilę. Tai kiekvieno krikščionio pareiga. Krikščionis yra tas, kuris skelbia Gerąją Naujieną, skelbia Evangeliją, neša meilę pasauliui.

Mieli tikintieji, geriausias mūsų atliepas šiandien būtų išpažinti Triasmenį Dievą savo kilniais darbais.

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Kun. Robertas Urbonavičius       2020-06-13 5:36

Šio laikmečio, kuriame gyvename, realybę apibūdina dažnai neverčiamas angliškas terminas „fake news“ (melagingos naujienos) – tai žinios, pateikiančios tik dalį tiesos arba, greičiau, melą, kuris nori būti tiesa. Principai, kurie galiojo „Pravdos“ kūrėjams, taikomi ir šiuolaikinėje žiniasklaidoje, bet vis sumaniau ir klastingiau. Skelbiama tiesa yra melas, tikinantis, kad jis yra tiesa.

Melagingų naujienų esmė ir sunkumas yra tai, jog šviesa paverčiama tamsa, o šmeižikiškas melas skelbiamas tarsi būtų tikroji tiesa. Ši melo dvasia lydi žmoniją nuo pat Rojaus laiko, kai Adomas ir Ieva patikėjo pirmąja melaginga naujiena, kurios autorius buvo šėtonas. Ne tik buvo, bet ir yra. Už kiekvieno melo stovi jo tėvas: „Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas.“ (Jn 8, 44) Tačiau jo valdžia yra pažabota, nes Jėzus yra tas palyginime minimas galiūnas, kuris surišo velnią ir jį apiplėšė.

Todėl Viešpats mus ir prašo būti tiesos pusėje. Ne dalinės tiesos, tikėtinos tiesos, patogios tiesos, bet Tiesos, kurios vardas yra Jisai pats, pusėje.
Bernardinai.lt

Evangelijos komentaras       2020-06-13 4:55

Ramūnas Mizgiris OFM

Jėzus reikalauja iš savo mokinių tiesumo, kuris priesaiką paverčia nereikalingu dalyku. Klemensas Aleksandrietis († apie 215) sako: „Krikščionio gyvenimo elgsena turėtų būti tokia, kad niekas iš jo nereikalautų jokių priesaikų.“

Tad ar reikėtų laikyti šį Jėzaus pasakymą, „’Taip’, jei taip, ‘Ne’, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“, visišku priesaikos uždraudimu, netgi, pavyzdžiui, liudijant teismo procese?

Apaštalas Paulius, atrodo, lyg ir prisiekinėjo: „Šaukiuosi Dievą liudytoju, – kaip mane gyvą regite, – kad neatvykau į Korintą tik jūsų gailėdamas“ (2 Kor 1, 23); „Ką jums rašau, tvirtinu Dievo akivaizdoje, jog nemeluoju“ (Gal 1, 20).

Pats Jėzus neprieštaravo prisiekti, kai teisme vyriausiasis kunigas jam tarė: „Prisaikdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu Mesijas, Dievo Sūnus!“ (Mt 26, 63). Kodėl vis dėlto daromos išimtys ir leidžiama prisiekti arba duoti įžadus?

Mūsų pasaulis nėra tobulas, mes tik keliaujame į Dievo Karalystę. Nors Jėzus ir sako, kad nuoširdžiam žmogui nereikia prisiekti, nes jo žodžių tiesa ir pažadų patikimumas nereikalauja tokios garantijos, tačiau jau pats faktas, kad egzistuoja priesaikos, kalba apie žmogaus trapumą.

Tinkamas pavyzdys būtų Petro išsižadėjimas Jėzaus. Kai Petro paklausė, ar jis buvo Jėzaus mokinys, šis atrėžė: „Nei aš žinau, nei suprantu, ką tu sakai“ (Mk 14, 68). Galiausiai jis ėmė prisiekinėti ir dievagotis, deja, meluodamas: „Aš nepažįstu to žmogaus, apie kurį jūs kalbate“ (Mk 14, 71).

Petro pavyzdys mums atskleidžia dar vieną skaudų momentą: priesaikos arba įžadai irgi nėra nuoširdumo garantas. Juk šiandien duotas žodis žengiant santuokos, kunigystės ar vienuolystės keliu yra gana stipriai nuvertėjęs.

Priešingas Petro ir dažnam mūsų išsižadėjimui buvo Jėzaus atsakymas į klausimą, ar jis esąs Mesijas. Jėzus paprasčiausiai atsakė: „Taip, Aš Esu“ (Mk 14, 62). Taip atsakydamas Jėzus tarsi pasirašė sau mirties nuosprendį. Baimė jo neįveikė.
Bernardinai.lt

X eilinio šeštadienio Evangelija       2020-06-13 4:54

(Ps 118, 36a. 29b)

P.  Aleliuja. – Į savo potvarkius, Dieve, kreipk mano širdį,
              suteik man savo įstatymo malonę. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 5, 33–37)

  Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
  „Taipogi esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: ‘Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas’. O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis Dievo sostas, nei žeme, nes ji – jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji – didžiojo Karaliaus miestas, neprisiek nei savo galva, nes tu negali nė vienintelio plauko padaryti, kad jis būtų baltas ar juodas.
  Verčiau jūs sakykite: ‘Taip’, jei taip, ‘Ne’, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“.
Katalikai.lt

X eilinio šeštadienio Dievo Žodis       2020-06-13 4:49

Psalmė (Ps 15, 1–2. 5. 7–10)

P.  – Viešpatie, tu – mano paveldėtasis turtas.

  Globok mane, Dieve: prie tavęs aš glaudžiuosi.
  Kartoju tau, Dieve: „Tu mano Viešpats“.
  Viešpatie, mano paveldėtas turte, taure mano laimės,
  tavo rankoje mano likimas. – P.

  Aš šlovinu Viešpatį, kuris man išmintį duoda,
  atsimena mano širdis tai net naktį.
  Akyse nuolatos Viešpats man stovi,
  jis mano dešinę remia, aš nedrebėsiu. – P.

  Man džiaugias širdis, krykštauja siela,
  ir mano kūnas ramiai sau ilsėsis.
  Juk manęs nepaliksi numirėlių būste,
  tu man, savo draugui, neleisi trūnyti. – P.

X eilinio šeštadienio Dievo Žodis       2020-06-13 4:49

Skaitinys (1 Kar 19, 19–21)

  Šafato sūnų Eliziejų Elijas rado ariantį. Jis dirbo su dvylika jungų ir pats prie dvyliktojo buvo. Praeidamas pro jį, Elijas jam užmetė savo apsiaustą. Eliziejus tuojau paliko jaučius, nuskubėjo paskui Eliją ir prašė: „Dar leisk man su tėvu ir motina atsibučiuoti! Tada aš seksiu paskui tave“. Elijas atsakė: „Eik, bet grįžk! Turėk galvoje, ką tau padariau!“
  Nuo jo sugrįžęs, Eliziejus paėmė porą savo jaučių ir papjovė. Ant jaučių arklo jis išvirė mėsą ir davė žmonėms atsisveikinimo pokylį. Po to pakilęs nuėjo paskui Eliją ir stojo pas jį tarnauti.

Jan       2020-06-12 9:54

Jėzus sako: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: ‘Nesvetimauk!’ Esu giliai įsitikinusi, kad šis pamokymas ir žodis “svetimavimas” apima viską kur kas plačiau, t.y. ne tik moters atžvilgiu, bet ir visame kitame. Būtina daryti apyskaitą ne tik darbuose, nes tai jau pavėluota, bet visų pirmiausia, savo mintyse, nes ten gimsta visi negeri darbai, nes ten reikia pastebėti užuomazgas ir jas rauti laukan. Piktasis, taip pat, labai kantriai brandiną blogas mintis apraizgydamas visokiais pateisinimais ir vilionėmis.Prašykime Šv. Dvasios malonės pastebėti piktojo buvimą šalia. Jėzus sakė, kad budėtume ir melstumės, kad ši malonė mus lydėtu.

Evangelijos komentaras       2020-06-12 5:11

kun. Robertas Urbonavičius

Skaitydami Kalno pamokslo, kuris kartais vadinamas Krikščionybės konstitucija, ištraukas, susiduriame su dvejopa jausena. Iš vienos pusės, mus traukia Viešpaties duodami nuostatai, pranokstantys „kaip tu man – taip aš tau“ principą, iš kitos pusės, nepaleidžia mintis: ar Jėzus nenori per daug? Ar Mokytojo reikalavimai nėra utopija, kurią įgyvendinti sugeba vos keletas išrinktųjų ?

Galėtume sakyti, kad Viešpats mums pateikia tik gaires, siekiamybę, tad svarbu yra stengtis judėti nurodyta kryptimi. Kaip žmonės prie klausyklos dažnai sako – juk užtenka, kad esame padorūs, nieko nevagiame ir nežudome.

Taip, Mokytojas pažįsta mūsų žmogiškąjį silpnumą, Jis vienintelis tiksliausiai pasveria visas mūsų pastangas, tačiau Išganytojas trokšta, kad niekada nesustotume šventumo kelyje ir nepasakytume, kad mums jau gana, esame pakankamai teisūs ir geri.
Bernardinai.lt

Evangelijos mąstymas       2020-06-12 4:53

„Jeigu tavo akis skatina tave nusidėti“

Ką Jėzus turi omenyje, sakydamas „išlupk savo akį“ ar „nukirsk savo ranką ir mesk ją šalin“, jei jos veda į nuodėmę? Ar jis kiek neperdeda? Jėzus įtaigiai ragino savo sekėjus verčiau rinktis gyvenimą – ilgą, džiaugsmo bei laimės kupiną gyvenimą su Dievu, nei mirtį – nesibaigiančią mirtį ir visišką atskyrimą nuo meilės, ramybės bei džiaugsmo bendrystės ir draugystės su Dievu. Jėzus savo mokiniams iškėlė vienintelį tikslą gyvenime, kuris vertas bet kokios aukos, ir tai yra suderinti savo valią su Dievu ir tuo, ko Jis trokšta mūsų gerovei bei laimei su Juo. Panašiai kaip gydytojas pašalina kūno dalį tam, kad išsaugotų gyvybę, taip ir mes turime būti pasirengę atsisakyti bet ko, kas veda mus į nuodėmę ir tuo pačiu neišvengiamai į dvasinę mirtį.

Jėzus įspėja apie milžinišką atsakomybę – mes neturime tapti suklupimo akmeniu kitų žmonių dvasiniame kelyje t.y. neturime būti papiktinimu ar blogu pavyzdžiu, vedančiu kitus į nuodėmę. Ką tik pradėję tikėjimo kelionę yra ypač pažeidžiami blogo pavyzdžio tų, kurie jiems turėtų perteikti tikėjimą. Pasak Jėzaus, teisumas įgyvendinamas tada, kai kiekvienoje gyvenimo situacijoje Dievo įstatymas įvykdomas ne tik išoriškai, bet ir viduje. Jėzus sako, kad blogi troškimai kyla širdyje. Štai dėl ko su paleistuvavimo nuodėme pirmiausia reikia susitvarkyti širdyje, kuri, pasak Biblijos, yra ne tik jausmų, bet ir minčių, valios bei ketinimų centras.

Dievo tikslas ir idealas nuo pat pradžių buvo neišardoma vyro ir moters sąjunga kaip „vienas kūnas“ (plg. Pr 2,23-24). Šį idealą galime pamatyti tvirtoje Adomo ir Ievos sąjungoje. Jie buvo sukurti vienas kitam ir niekam daugiau. Jie yra visų ateities kartų modelis ir simbolis. Mozė leido skyrybas kaip nuolaidą, nes idealas buvo prarastas (plg. Mk 10,2-9). Jėzus vėl iškelia aukštą santuokinio gyvenimo idealą tiems, kurie nori priimti Jo įsakymus. Jėzus suteikia malonę ir Šv. Dvasios galią savo mokiniams, kurie nori žengti Jo šventumo keliu savo gyvenimuose: tiek santuokoje, tiek po vieną. Jei norime gyventi teisiai, kaip Dievas nori iš mūsų, tada privalome pažinti ir suprasti mums skirtų Dievo įsakymų tikslą, o taip pat širdyje apsispręsti paklusti Viešpačiui. Šv. Dvasios veikimu Viešpats įrašo savo įstatymą į mūsų širdis ir suteikia mums savo galią gyventi pagal Jo šventumą ir teisumą. Ar pasitiki Dievo meile ir leidi jo Šv. Dvasiai pripildyti tave šventumo bei teisumo troškuliu kiekvienoje gyvenimo srityje?

Viešpatie Jėzau, pradėk naują meilės darbą manyje. Įdiek manyje kuo didesnę meilę ir pagarbą tavo įsakams. Suteik degantį troškimą gyventi šventumo ir teisumo gyvenimą. Nuskaistink mano mintis, troškimus bei ketinimus, kad tetrokščiau to, kas Tau patinka ir atitinka Tavo valią.
Bernardinai.lt

Mąstymas       2020-06-12 4:50

Prašyti malonės giliai pamilti tyrumo dorybę ir ištikimybę pašaukimui

Jėzus kviečia mane, kad giliau patyrinėčiau savo tyrumo ir ištikimybės gyvenimo pašaukimui laikyseną. Su tikėjimu prašysiu Šventosios Dvasios pagalbos tam, kad atvertų mane Tiesos Žodžiui.

*

Jėzus atkreipia mano dėmesį į ryšį tarp žvilgsnio tyrumo ir širdies tyrumo. Geidulingas žvilgsnis atskleidžia širdy paslėptą hedonizmą, malonumų ieškojimą. Įsmeigsiu savo akis į Jėzaus žvilgsnį. Ilgesnį laiką pasiliksiu tokioje įsižiūrėjimo maldoje. Paprašysiu Jėzaus, kad padėtų man pamatyti savo kasdienius žvilgsnius: tai, kas juose tyra ir gilu, bei tai, kas atskleidžia mano širdies geidulingumą.

*

Įsiklausysiu į persmelktus radikalumu Jėzaus žodžius. Jėzus moko mane bekompromisinės laikysenos, nukreiptos prieš nuodėmingus žvilgsnius ir gestus. Jis nori apsaugoti mane nuo „nekaltų“ santykių su blogiu. Ar pajėgiu juos ryžtingai atmesti?

*

Jėzus atkreipia mano dėmesį į galutines nuodėmingos laikysenos pasekmes. Darant pasirinkimus yra labai svarbu jas apsvarstyti. Ar įsisąmoninu savo sprendimus? Ar klausiu savęs, kokius šiandieninio apsisprendimo vaisius rinksiu „rytoj“?

*

Jėzus primena apie ištikimybę, primindamas santuokinį pažadą. Ištikimybės priminimas liečia taip pat kunigiškąjį bei vienuolinės konsekracijos pažadą. Atsistosiu tiesoje prieš Jėzų, kuris manęs klausia apie mano ištikimybę pašaukimui.

*

Pulsiu Jėzui po kojomis ir prašysiu Jo ištikimybės malonės bei dorybės savo gyvenimo pasirinkimams.

Kartosiu:

„Jėzau, padėk man atmesti nuodėmę, kuri sutrypia į purvą mano pašaukimą“.

Kasdienapmastau.lt

X eilinės savaitės penktadienio Evangelija       2020-06-12 4:49

(Fil 2, 15–16)

P.  Aleliuja. – Spindėkite tarsi žvaigždės visatoje.
              Tvirtai laikykitės gyvenimo žodžio. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 5, 27–32)

  Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
  „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: ‘Nesvetimauk!’  O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi.
  Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą. Ir jeigu tavo dešinioji ranka gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas patektų į pragarą.
  Taip pat buvo pasakyta: ‘Kas atleidžia žmoną, tegul išduoda jai skyrybų raštą’. O aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia žmoną, – jei ne ištvirkavimo atveju, – skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda – svetimauja“.
Katalikai.lt

X eilinės savaitės Dievo Žodis       2020-06-12 4:48

Psalmė (Ps 26, 7–9. 13–14)

P.  – Tavo, Viešpatie, veido aš ieškau.

  Tu, Dieve, išgirsk mano balso šaukimą,
  būk man maloningas, mane išklausyki.
  Apie tave širdis man byloja: „Tu jo veido ieškoki“. – P.

  Tavo, Viešpatie, veido aš ieškau.
  Nuo manęs savo veido neslėpki,
  savojo tarno rūsčiai šalin nevaryki.
  Tu mano pagalba – manęs neatmeski. – P.

  Tikiuos pamatyti Viešpaties gėrį
  toje šalyje, kur gyvybė.
  Tu Viešpaties lauki ir vyriškai elkis,
  turėk tvirtą širdį, Viešpačiu remkis! – P.

X eilinės savaitės Dievo Žodis       2020-06-12 4:48

Skaitinys (1 Kar 19, 9a. 11–16)

  Atėjęs ligi Dievo kalno Horebo, Elijas užsuko į urvą nakvynės. Į jį štai prabilo Viešpats: „Išeik ir stokis ant kalno prieš Viešpatį!“ Ir štai praėjo Viešpats.
  Pirm Viešpaties ėjo stiprus, smarkus vėjas, draskydamas kalnus ir daužydamas uolynus. Bet Viešpats nebuvo vėtroje. Po vėtros pakilo žemės drebėjimas. Bet Viešpats nebuvo žemės drebėjime. Po drebėjimo užėjo ugnis. Bet Viešpats nebuvo ugnyje. Praėjus ugniai, prasidėjo švelnus, ramus šlamėjimas.
  Tatai išgirdęs, Elijas apsiaustu užsidengė veidą, išėjo iš urvo ir atsistojo prie jo angos. Ir štai jis išgirdo balsą, kuris jam šaukė: „Ką čia veiki, Elijau?“ Šis atsakė: „Aš stoju ugningai už Viešpatį, kareivijų Dievą, nes izraelitai atsisakė tavo sandoros, išgriovė tavo altorius ir kalaviju išžudė tavo pranašus. Likau aš vienas; dabar jie tyko atimti ir mano gyvybę“.
  Bet Viešpats jam tarė: „Eik savo keliu per tyrus atgal ir nuvyk į Damaską! Tenai atėjęs, patepk Hazaelį Aramo karaliumi! Nimšio sūnų Jehų patepsi Izraelio karaliumi, o Šafato sūnų Eliziejų iš Abel Meholos patepk pranašu – į savo vietą!“

Evangelijos komentaras       2020-06-11 4:59

kun. Vitas Kaknevičius

Šios dienos Evangelijoje Jėzus siunčia mokinius: Eikite ir skelbkite, jog prisiartino Dangaus Karalystė (Mt 10, 7) – visi krikščionys nuolat įpareigoti atsiliepti konkrečiais veiksmais ir visu savo gyvenimu liudyti Dangaus Karalystę sumaterialėjusiam pasauliui.

Šiandien minimas šv. Barnabas, pirmasis šv. Pauliaus bendražygis apaštalinėse kelionėse pas pagonis. Paradoksalu tai, kad jis kartu su Pauliumi buvo priversti gyventi iš Evangelijos (1 Kor 9, 14). Šv. Barnabas gimė Kipre, žydų šeimoje. Jis buvo vienas pirmųjų Jeruzalės atsivertėlių į krikščionybę. Apie Barnabo nuveiktus darbus iškalbingai byloja Dievo Žodis: Jis geras vyras, kupinas Šventosios Dvasios ir tikėjimo (Apd 11, 24). Tai liudija, kad Barnabo širdis liepsnojo Dievo Dvasios meile. Jis nepaisė kritiškų nuomonių apie apaštalą Paulių, įtartiną ir nepatikliai tikinčiųjų priimamą, drąsiai ir atvirai jį palaikė ir taip jam padėjo išeiti į viešumą ir skelbti Kristų.

Dvylika apaštalų – tai Jėzaus šeima – yra paskirti, kad būtų su Juo (Jn 15, 16). Tik taip nugalima pačiai žmogaus prigimčiai būdinga begalinė vienatvė. Tas, kuris yra vienybėje su Juo, išmoksta pažinti Tėvo Širdį ir su džiaugsmu siūlosi įeiti pas Jo dar nepažįstančius, kad Tėvo Namai būtų pilni (Lk 14, 23), o Namai niekada nėra pilni, jei ten trūksta bent vieno iš brolių.

Visi Kristaus mokiniai siunčiami gelbėti pražuvusių avių (Mt 10, 6) – skelbti Džiugiąją Naujieną, palengvinti kenčiančių kančias, mažinti sielvartą ir teikti džiaugsmą. Gyvenime jis turi duoti, ne tik imti. Privalo būti pasirengęs aukoti save: kūną ir protą, laiką ir jėgas darbui, kuriam pašauktas. Tingumas, lengvabūdiškumas nėra gerai bet kokioje profesinėje veikloje, ypač Evangelijos skelbime. Mes juk nesame jūsų tikėjimo viešpačiai, bet tik jūsų džiaugsmo talkininkai, nes tikėjime jūs stovite tvirtai (2 Kor 1, 24).

Būti su Juo, būti siunčiamiems skelbti Žodį ir nugalėti blogį – tai Bažnyčios esminiai bruožai. Esant su Juo ta pati Tėvo Meilė visiems vaikams mus siunčia eiti iki žemės pakraščių. Atrodo, jog eiti pas visus žmones ir būti su Juo yra du vienas kitam prieštaraujantys dalykai. Taip nėra. Tik tvinkčiodama širdis neša kraują į visą kūną. Susitraukti ir išsiplėsti – gyvybiškas jos judesys.

Kuo labiau žmogus prisiglaudžia prie Viešpaties, tuo toliau pasiekia jo veikla. Vienybė su Juo yra ne tik misijos pradžia ir pabaiga, bet ir jos priemonė. Tik iš vienybės su Juo amžinai trykšta išgelbėjimo Šaltinis. Nė vienas negali duoti to, ko neturi, o kupini galime būti tik tuo, kuo esame pripildyti.

Ar mes priimame Tiesos Meilę? Ar Kristus gyvena mūsų širdyse per tikėjimą? Jeigu ne, mums gresia pavojus. Mums stinga tiesioginės pažinties su Kristumi, priimant Jo Tiesą, gyvybiškai svarbi santarvė su Juo. Mokykimės tapti Jo tarnais ir mokiniais. Širdimi išgirsta Evangelija augina mūsų meilės ir tiesos atsakomybę.
Bernardinai.lt

Evangelijos komentaras       2020-06-11 4:58

kun. Robertas Urbonavičius

„Jis buvo geras vyras, kupinas Šventosios Dvasios ir tikėjimo“, – tai turbūt pati trumpiausia, bet tiksliausia charakteristika, apibūdinanti šiandien minimą apaštalą Barnabą – Paguodos sūnų.

Barnabo istorija mus moko, kad Išganymo istorijoje nėra svarbių ar nesvarbių, pirmųjų ar antrųjų. Pasirodo, Viešpats puikiai pasinaudoja tais, kurie nėra pirmajame puslapyje. Tačiau be jų indėlio nebūtų ir didžiųjų herojų.

Tik dėl Barnabo išminties ir nuolankumo Bažnyčia gali didžiuotis apaštalo Pauliaus veikla ir misija. Atsivertęs fariziejus ir smurtautojas Saulius nelabai šiltai sutinkamas Jeruzalės bendruomenės ir dešimt metų praleidžia užmarštyje gimtajame Tarse. Gal būtų trūnijęs ten dar ilgiau, jei ne Barnabas, kuris prisiminė Paulių, nusivedė jį pas apaštalus ir tapo pirmųjų misijų bendražygiu bei palydovu.

Prisiminkime Barnabą kaskart, kai imsime galvoti, jog Bažnyčioje esame nesvarbūs ir nereikšmingi, jog tik vyskupai, kunigai ir vienuoliai yra įpareigoti skleisti Evangeliją.

Esti atvirkščiai – svarbiausi tie, kurie labiausi myli. Kristų, Bažnyčią, artimą.

Bernardinai.lt

Birželio 11 d., šv. Barnabas. Mąstymas       2020-06-11 4:56

Prašyti užsidegimo ir evangelinės laikysenos kasdienėje tarnystėje

Atsistosiu tarp mokinių, kurie yra įsistebeiliję bei įsiklausę į Jėzų. Jėzus siunčia juos su misija. Mane Jis taip pat kasdien siunčia. Jėzus sako man, ko iš manęs laukia. Atidžiai Jo klausysiuosi.

*

„Prisiartino dangaus karalystė“. Aš pirmasis turiu tuo patikėti. Jis mane užtikrina, kad Jo meilė, ramybė, galia yra arti manęs. Mano gyvas ryšys su Jėzumi bus stipriausias liudijimas, kad Jis yra arti.

*

Jėzus trokšta suteikti man savo galią. Jo vardu galiu daryti didelius dalykus. Ar tikiu tuo? Kas labiausiai man trukdo atsiverti Jo galiai? Ko norėčiau Jėzaus prašyti?

*

„Dovanai gavote, dovanai ir duokite“. Ilgėliau stabtelsiu prie šių žodžių. Peržvelgsiu savo motyvacijas, laikysenas. Ar pajėgiu būti dosnus ir pasišvęsti ten, kur nesitikiu dėkingumo, pripažinimo, atlygio?

*

Jėzus įspėja mane dėl pagundos apsidrausti. Susitelkimas į save apsunkina mokinio širdį. Tai gundo rūpintis pirmiausia savimi, susilpnina apaštališką užsidegimą. Paklausiu savęs apie savo netvarkingus prisirišimus. Prašysiu Jėzaus širdies laisvės.

*

Tarnavimas Jėzui nebus „pasisekimų“ virtinė. Jėzus įspėja mane, kad vienų būsiu priimtas, kitų – ne. Jis moko mane laisvės žmonių nuomonių bei nuostatų atžvilgiu.

*

Patikėsiu Jėzui savo darbą, apaštalines tarnystes, taip pat tuos dalykus, kurių dar nežinau, kurie kada nors bus man pavesti.

Sužadinsiu širdyje pasitikėjimo aktą:

„Jėzau, tu visada esi su manimi“.

Kasdienapmastau.lt

Birželio 11 d., šv. Barnabas. Evangelija       2020-06-11 4:56

(Mt 28, 19a. 20b)

P.  Aleliuja. – Eikite ir padarykite mano mokiniais
              visų tautų žmones, – sako Viešpats.
              Aš esu su jumis per visas dienas
              iki pasaulio pabaigos. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 10, 7–13)

  Jėzus pasakė savo apaštalams:
  „Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė. Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, nuvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite!
  Neįsigykite nei aukso, nei sidabro, nei variokų savo kapšuose; nei kelionmaišio, nei dvejų marškinių, nei kurpių, nei lazdos, nes darbininkas vertas savo valgio. Atėję į kokį nors miestą ar kaimą, susiieškokite patikimą žmogų ir apsistokite pas jį, kol išvyksite.
  Įeidami į namus, pasveikinkite juos. Ir jeigu namai bus verti, teateinie po jų stogu jūsų ramybė. O jeigu nebus verti – jūsų ramybė tesugrįžta jums“.
Katalikai.lt

Birželio 11 d., šv. Barnabas. Dievo Žodis.       2020-06-11 4:55

Psalmė (Ps 97, 1–6)

P. Viešpaties teisingumas šviečia pagonims.

  Naują giesmę giedokite Viešpačiui:
  nuostabius darbus jis daro!
  Jo dešinė visagalė,
  jo šventoji ranka pergales skina. – P.

  Savo išganymą Viešpats apreiškė,
  jo tisingumas šviečia pagonims.
  Atsimena savo gerumą, ištikimumą,
  Izraelio šeimai žadėtą. – P.

  Ir mato visas pasaulis
  išganingąjį Dievo veikimą.
  Žavėkitės Viešpačiu, šalys,
  šūkaukit, džiūgaukit, grokit! – P.

  Viešpačiui skambinkit arfom,
  giedokit, pritariant kankliams.
  Trimitų ir rago balsai tegu aidi,
  Valdovą Viešpatį girkit audringai. – P.

Birželio 11 d., šv. Barnabas. Dievo Žodis.       2020-06-11 4:54

Skaitinys (Apd 11, 21–26; 13, 1–3)

  Gausus žmonių skaičius įtikėjo ir atsivertė į Viešpatį. Žinia apie juos pasiekė Jeruzalės bažnyčios ausis, ir ji išsiuntė Barnabą į Antiochiją. Atvykęs ir pamatęs Dievo malonę, jis apsidžiaugė ir ragino visus likti ištikimus Viešpačiui savo širdies nusistatymu. Mat jis buvo geras vyras, kupinas Šventosios Dvasios ir tikėjimo. Ir Viešpačiui prisidėjo nemažas būrys.
  Barnabas dar nukeliavo į Tarsą ieškoti Sauliaus. Radęs atsivedė jį Antiochijon. Jiedu abu ištisus metus darbavosi Bažnyčioje ir išmokė gausų būrį. Antiochijoje pirmą kartą imta vadinti mokinius „krikščionimis“.
  Antiochijos Bažnyčioje buvo pranašų ir mokytojų: Barnabas, Simonas, pravarde Juodasis, Lucijus Kirėnietis, Manaenas, augęs kartu su tetrarchu Erodu, ir Saulius.
  Kartą, kai jie laikė pamaldas Viešpaties garbei ir pasninkavo, Šventoji Dvasia pasakė: „Paskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam aš juos pašaukiau“. Tada tie pasninkavo ir meldėsi, ir, uždėję ant jų rankas, išleido.

Popiežius Pranciškus       2020-06-10 11:56

    Jokūbo malda
Tęsdamas katechezę apie maldą, trečiadienį popiežius kalbėjo apie Dievo tautos patriarchą Jokūbą, jo kovą su Dievo angelu ir atsivertimą.

Pradžios knygos pasakojamose senų laikų vyrų ir moterų istorijose matome nemažai dalykų, kuriuos atpažįstame ir savo gyvenime, sakė popiežius. Pasakojime apie Jokūbą matome, kad ryškiausias jo bruožas buvo gudrumas. Šventasis Raštas kalba apie sudėtingus Jokūbo santykius su vyresniuoju broliu Esavu. Jokūbas buvo antrasis Izaoko sūnus, tačiau savo gudrumu jis sugebėjo apgauti tėvą ir gauti iš jo pirmgimiui skirtą palaiminimą. Po šios apgavystės Jokūbas turi bėgti, bijodamas vyresniojo brolio keršto. Tačiau ir pabėgęs iš gimtosios žemės jis sėkmingai kaupia turtus, veda gražiausią Libano merginą. Mūsų laikų kategorijomis Jokūbas – tai verslus žmogus, sugebantis sėkmingai tvarkyti savo gyvenimą.

Tačiau atėjo laikas, kai šis turtus užsienyje susikrovęs, sėkmės lydimas žmogus pajuto namų ilgesį ir nusprendė grįžti į šalį, kurioje gyveno jaunystėje jo apgautas brolis Esavas. Atėjęs prie Jaboko upelio, už kurio buvo gimtoji žemė, Jokūbas pasiuntė pirma savęs visas savo gyvulių bandas su tarnais, o pats, nedrįsdamas žengti per upelį, ėmė mąstyti, kas jo laukia. Pradžios knyga pasakoja, kad sutemus nežinia iš kur atsirado kažkoks nepažįstamas vyras, su kuriuo teko Jokūbui grumtis visą naktį. Naktinės kovos epizodas baigiasi palaiminimu: „Tavo vardas bus nebe Jokūbas, bet Izraelis, nes ėmeisi su Dievu bei žmonėmis ir nugalėjai“ (Pr 23, 29). Katekizmas, aiškindamas šį epizodą, sako: „Dvasinė Bažnyčios tradicija tą pasakojimą laiko maldos simboliu, nes malda yra tikėjimo kova ir ištvermės pergalė“ (2573).

Kova su Dievu – tai maldos metafora, sakė Pranciškus. Kitais kartais Jokūbas kalbėjosi su Dievu, jautė jo artumą, tačiau tą naktį jis su juo susiėmė ir grūmėsi iki ryto. Ta patirtis perkeitė patriarchą. Jis, visą laiką buvęs padėties šeimininkas, sugebėjęs viską gerai apskaičiuoti, tą naktį pasijuto esąs paprastas mirtingasis. Tai suvokęs Jokūbas buvo apdovanotas Dievo palaiminimu. Anksčiau Jokūbas pasitikėjo savo gudrumu, dabar jis supranta, jog susilaukė gailestingumo ir buvo apdovanotas malone. Dievas Jokūbo viduje pažadino tai, kas buvo mirę ir prarasta.

„Visų mūsų laukia susitikimas su Dievu nakties tamsoje“, – sakė Pranciškus. „Jis mus užklups, kai nelauksime, aplankys mus tuomet, kai būsime visiškai vieni. Tą naktį, kovodami su nepažįstama jėga, mes suvoksime, kad esame tik vargani žmonės. Tačiau neturime bijoti, nes kaip tik tuo metu jis mums duos naująjį vardą, kuris suteiks mūsų gyvenimui prasmę; būsime apdovanoti palaiminimu, kuris yra skirtas tiktai tiems, kurie leidžia, kad jis juos perkeistų.“ (JM / Vatican News)

Sveikinu visus Bernardinai.lt skaitytojus       2020-06-10 8:57

su portalo atsinaujinimu ir galimybe vėl diskutuoti.

Evangelijos komentaras       2020-06-10 8:12

kun. Robertas Urbonavičius

Įstatymas ir malonė. Atrodytų dvi nesuderinamos priešingybės.

Ypač šiais laikais skelbiama, kad Kristus atėjo tam, kad būtume laisvi nuo mus varžančių taisyklių bei kanonų. Dažnai linkstama Taisyklių bažnyčią priešpriešinti Gailestingumo bažnyčiai.

Tačiau šiandien Evangelijos ištraukoje girdime, jog Viešpats atėjo tam, kad įvykdytų visą Įstatymą, su visomis jo taisyklėmis. Ar tai neprieštarauja Jo Gerajai Naujienai?

Tačiau kokia yra Įstatymo paskirtis? Pats savaime jis yra bevertis. Jis yra tik kopėčios, skirtos tiems, kurie trokšta kopti pas Dievą. Įstatymas nėra tikslas. Įstatymas ir kanonai neišgano. Jie yra tik pagalba tam, kuris trokšta tobulai mylėti Dievą.

Atlikdami tik tai, kas privaloma, išpildydami taisykles, mes tampame samdiniais, Dievui atiduodančiais Jam priklausiančią dalį, tikėdamiesi už tai gauti mums priklausančias malones.

O Viešpats trokšta, kad visa atliktume ne iš prievolės, ne iš nuodėmės baimės, bet iš meilės.

Tik tuomet iš tiesų būsime Jo mokiniai. Tik taip būsime įvykdę visą Įstatymą.
Bernardinai.lt

Mąstymas       2020-06-10 5:04

Prašyti bekompromisinio Dievo Įstatymo priėmimo

Prisiartinsiu prie Jėzaus, kuris moko ant kalno. Atsisėsiu šalia Jo, kad galėčiau klausytis pamokymų. Jau pirmieji Jėzaus žodžiai yra griežti ir bekompromisiniai. Jie kalba apie Dievo Įstatymų priėmimą ir laikymąsi.

*

Turiu stipriai laikytis Dievo žodžio, kuris man leidžia suvokti, kad Dievo Įstatymas yra mano gyvenimo pamatas, kurio negaliu kaitalioti pagal savo asmeninį suvokimą bei norą. Jėzus moko mane pagarbos nekintančioms Įstatymo vertybėms.

*

Jėzus įtikinėja mane, kad visada remčiausi Dievo Žodžiu. Visos ideologijos, filosofijos, mokslai kinta, tik Jo Žodis išlieka amžiams. Jėzus man yra nepakeičiamas atramos punktas.

*

Atkreipsiu dėmesį į Jėzaus žodžių griežtumą ir bekompromisiškumą, kai jis perspėja dėl Dievo Žodžio iškraipymo. Negalima pakeisti to, kas pagal Dievo nustatymą yra nekintama.

*

Ką galiu pasakyti apie savo ištikimybę Dievo Įstatymui kasdienybėje? Ar sugebu kaip Jėzus aiškiai pasisakyti už Dievo įsakymus ten, kur kiti nori juos panaikinti ar pasijuokti iš jų?

*

Jėzus atkreipia dėmesį į mano asmeninį liudijimą. Ko aš mokau žmones? Daugeliui žmonių gal būsiu vienintelis „Evangelijos puslapis“, kurį savo gyvenime jie perskaitys. Nuo mano ištikimybės Evangelijai gali priklausyti jų atsivertimas ar nusigręžimas nuo tikrųjų krikščioniškų vertybių.

*

Nuoširdžiame pokalbyje su Jėzumi atsiprašysiu Jo už savo neištikimybę Dievo Įstatymui. Atnaujinsiu savo ištikimybę Jo Žodžiui.

Šiandien dažnai kartosiu:

„Tikiu, kad Tavo Įstatymas yra kelias, vedantis į gyvenimo pilnatvę“. 

Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-06-10 4:54

s. Pranciška Bubelytė FDCJ

„Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų“.

Sunku pasakyti, kam buvo skirti šie žodžiai. Kontekstas nelabai daug pasako, ar tai tebėra Kalno pamokslo publika – susirinkusios minios žmonių, ar keletas artimiausių Viešpaties mokinių, kiek anksčiau paragintų būti žemės druska ir pasaulio šviesa. Tačiau bet kokiu atveju Jėzaus žodžiai įpareigotų tiek vienus, tiek kitus. Kodėl?

Pirma mintis, atėjusi į galvą, verčia pasigilinti į priežastis, kodėl Jėzus tai sako. Panašu, kad žmonės, patyrę Jėzaus išgydančią ir išlaisvinančią jėgą, laisve dvelkiantį Jo žodį, ėmė galvoti, kad Jis gali panaikinti, tiesiog atimti iš vargą ir prispaudimą kenčiančiųjų juos slegiančias Įstatymo naštas ir dažnai grėsmingus Pranašų žodžius, palikusius jiems atsakomybę už tautos praeitį ir ateitį, kad galima pabėgti nuo to, kas sunku ir nemalonu… Tačiau tam, kad žmogus neprarastų savo identiteto, Jėzus liepia vykdyti Įstatymą ir Pranašus, užtvirtindamas, kad „nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys“. Ir „kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje“. Vadinasi, jie yra svarbūs, jie yra būtini, jie turi prasmę, kuri Jėzaus vaikščiojimo žemėje laiku buvo galbūt beišsitrinanti, benublunkanti. Ar ne todėl ir atsimainymo ant kalno metu šalia Jėzaus pasirodo Mozė ir Elijas – Įstatymo ir Pranašų svarbiausieji atstovai?

Taigi šiuo mokymu klausytojas yra kviečiamas sugrįžti prie savo šaknų, prie to, kas apsprendžia jo kilmę, jo pašaukimą, jo misiją. O šio mokymo esmė dar labiau išryškinama vėlesniuose Jėzaus mokymuose: „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai ir yra Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 7, 12) bei „...Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 22, 37-40).

Netrukus mes pamatysime, kad tas Įstatymas ir Pranašai galiausiai išsipildys Jėzaus asmenyje, jie įgaus prasmę pasaulio ir kiekvieno žmogaus Išganytojuje.
Bernardinai.lt

X eilinės savaitės trečiadienio Evangelija       2020-06-10 4:51

(Ps 24, 4b. 5a)

P.  Aleliuja. – Viešpatie, išmokyk mane takais tavo eiti,
              vesk mane savo tiesa, tu mane lavink. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 5, 17–19)

  Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
  „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti.
  Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys.
  Todėl, kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje.“
Katalikai.lt

X eilinės savaitės Dievo Žodis       2020-06-10 4:51

Psalmė (Ps 15, 1–2a. 4–5. 8. 11)

P.  – Globok mane, Dieve: prie tavęs aš glaudžiuosi.

  Globok mane, Dieve: prie tavęs aš glaudžiuosi.
  Kartoju tau, Dieve: „Tu mano Viešpats“. – P.

  Kurie dievus svetimuosius sekioja,
  daug turi kentėti nelaimių,
  bet aš kraujo atnašų jiems neaukosiu,
  savo lūpų jų vardais nesutepsiu. – P.

  Viešpatie, mano paveldėtas turte, taurė mano laimės,
  tavo rankoje mano likimas.
  Akyse nuolatos Viešpats man stovi,
  jis mano dešinę remia, aš nedrebėsiu. – P.

  Man rodysi kelią, kuris į gyvenimą veda,
  pilna man bus laimė prieš tavo veidą,
  tavo dešinėj bus per amžius linksmybės. – P.

X eilinės savaitės Dievo Žodis       2020-06-10 4:50

Skaitinys (1 Kar 18, 20–39)

  Ahabas siuntė šauklius į visą Izraelį ir liepė susirinkti pranašams ant Karmelio kalno.
  Elijas, atsistojęs prieš visą tautą, sušuko: „Kiek dar ilgai jūs svyruosite į dvi puses? Jeigu tikrasis Dievas – Jahvė, klausykite jo! O jeigu – Baalas, klausykit ano!“ Tačiau tauta jam nepratarė žodžio. Tada Elijas bylojo į tautą: „Kaip Viešpaties pranašas likau aš vienas; tuo tarpu Baalo pranašų – puspenkto šimto. Atveskite mums du jaučius. Vieną tegul pasirenka jie ir sukapoję tepadeda ant malkų; ugnies tačiau tenekuria. Antrąjį aš paruošęs sudėsiu ant malkų, bet ugnies neužkursiu. Tada tegul jie šaukiasi savojo dievo vardo, o aš šauksiuos Viešpaties vardo. Dievas, kuris atsilieps ugnimi, bus tikrasis Dievas“. Visa tauta sušuko: „Pasiūlymas – geras!“
  Tada Elijas kreipėsi į Baalo pranašus: „Pasirinkite jautį ir paruoškite jį pirmi, nes jūsų – daugumas. Paskui šaukitės savojo dievo vardo, bet ugnies nekurkite!“ Paėmę jie paruošė jautį, kurį jis jiems perleido. Po to jie pradėjo šauktis Baalo vardo ir nuo ryto iki vidudienio rėkė: „Baalai, išgirsk mus!“ Bet jokio atgarsio nepasigirdo, ir neatsiliepė niekas. Jie šoko ir trypė aplinkui altorių, pačių pastatytą.
  Apie vidudienį iš jų pasišaipė Elijas, sakydamas: „Šaukite garsiau! Jis vis dėlto – dievas! Jis gal užsiėmęs, į šalį paėjęs ar kur iškeliavęs. Gal miega: tada jis pabus“. Tad jie ėmė šaukti balsiau. Pagal savo paprotį drėskė save kalavijais ir ietimis, kol kraujas jiems ėmė tekėti.
  Praėjus vidudieniui, jie vis dar dūko; tai truko lig laiko, kada atnašaujamos valgymų aukos. Bet jokio atgarsio nepasigirdo, niekas neatsiliepė ir neišklausė. Tuomet Elijas paragino visą tautą: „Sueikite prie manęs!“ Tautai suėjus, Elijas atstatė nugriautąjį Viešpaties altorių. Jis paėmė dvylika akmenų – pagal skaičių giminių sūnų Jokūbo, kuriam buvo Viešpats pasakęs: „Tavo vardas bus Izraelis“; – tuos akmenis sujungė į altorių Viešpaties vardui, aplinkui altorių iškasė griovį, apvesdamas plotą dviejų sėtuvių apsėjimo. Po to jis sukrovė malkas, sukapojo jautieną ir sudėjo ant malkų. Tada įsakė: „Pripilkite keturis ąsočius vandens ir išliekite ant deginamos atnašos ir malkų!“ Paskui pasakė: „Dabar pakartokite!“ Ir jie pakartojo. Tada jis tarė: „Tai padarykite trečiąjį kartą!“ Ir jie tai padarė trečiąjį kartą. Vanduo apsiliejo aplinkui altorių. Vandens jis pripildė ir griovį.
  Atėjus metui aukoti valgymų atnašą, pranašas Elijas žengė prie altoriaus ir sušuko: „Viešpatie, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dieve, šiandieną tebūna pažinta, jog tu Izraelyje – Dievas, jog aš – tavo tarnas ir visa darau tavo pavestas. Išgirsk mane, Viešpatie, ir išklausyk, kad šioji tauta pripažintų, jog tu, Viešpatie, tikrasis Dievas, ir nukreipsi jos širdį į atsivertimą“. Tada nusileido Viešpaties ugnis ir prarijo deginamą auką, malkas, akmenis ir žemes; išlaižė taipogi ir vandenį iš griovio. Tai pamačiusi, visa tauta parpuolė kniūpsčia ant žemės ir šaukė: „Jahvė yra Dievas, Jahvė yra Dievas!“

Evangelijos komentaras       2020-06-9 4:26

kun. Robertas Urbonavičius

Net ir pirmosios Komunijos pasirengimo pamokėles lankantys vaikai atsakytų, kad be druskos maistas prėskas, o be šviesos – skendėtume tamsybėse.

Tačiau ką reiškia būti druska ir šviesa? Pirmiausia, šie du dalykai buvo ypač svarbūs Jėzaus laikais – druska saugojo maistą nuo sugedimo, o šviečiantis žibintuvas buvo kiekvieno vakaro būtinybė, o ne romantikos akcentas. Vadinasi, pasauliui krikščionys yra būtini, kad apsaugotų jį nuo visiško moralinio sugedimo ir nušviestų nuodėmių naktį.

Būti druska – reiškia neiti ten, kur eina pasaulis, jo filosofija, moraliniai papročiai. Būti druska reiškia turėti drąsos būti kitokiam, nei netikintys bendradarbiai, kaimynai ar net šeimos nariai, išlikti tiesoje, kuri nekinta ir nepriklauso nuo laikmečio madų. Būti šviesa reiškia gyventi taip, kad visi žmogaus darbai liudytų Kristų.

Yra daug krikščionių, išmanančių visas dvasingumo formas, atlikusių begales rekolekcijų, perskaičiusių dvasingumo ekspertų vadovėlius, tačiau taip ir neišmokusių nusišypsoti sutiktam žmogui ar be teisuolio kaukės pakalbėti su klystančiuoju, pagelbėti vargšui (net jei tai ir įkyrus kaimynas).

Būti šviesa. Būti druska. Būti tuo, kurio reikia pasauliui, idant jis neprarastų prasmės.
Bernardinai.lt

Mąstymas        2020-06-9 4:25

Prašyti paprastumo ir drąsos liudijant Jėzų

Įsivaizduosiu Jėzų, esantį mokinių būryje. Pasistengsiu surasti savo vietą jų tarpe ir atsistoti tarp jų. Stebėsiu mokinių veidus ir į Jėzų nukreiptus žvilgsnius. Visi nori išgirsti tai, ką dabar pasakys jiems Mokytojas. Jis patiki jiems gyvenimo užduotį.

*

„Jūs esate žemės druska“. Turiu būti ta druska, kuri duoda skonį ir apsaugo nuo gedimo. Ką galiu pasakyti apie save ir apie savo pašaukimą? Ar sugebu pastovėti, drąsiai pasisakyti už pašaukimo vertybes, kurias pasirinkau? Ar neprarandu pašaukimo „skonio“, pasiduodamas vidutiniškumui ir kompromisams? Ar mano gyvenimo liudijimas atneša „šviežumo“ ir „skonio“ į mano šeimą, bendruomenę, kurioje gyvenu?

*

„Jūs esate pasaulio šviesa“. Ar galiu pasakyti, kad mano gyvenimas liudija mano priklausymą Jėzui? Ar mano tikėjimas ir kasdieninis gyvenimas tikėjimu yra šviesa, kuri padeda „visiems, kurie yra namuose?“ Kas yra tas indas, kuris dažniausiai pridengia arba gesina manyje šviesą ir Jėzaus artumo šilumą? Apie tai pasikalbėsiu su Jėzumi.

*

Paprašysiu Jėzaus, kad sužadintų manyje karštą Jo liudijimo troškimą mano kasdienybėje. Paprašysiu Jo ištvermės malonės, kad niekada neprarasčiau pašaukimo „skonio“ ir šviesos. Sužadinsiu savyje paprasto ir aiškaus gyvenimo troškimą, kad turėčiau drąsos būti geras ypač ten, kur kiti gėrį išjuokia.

*

Pabaigos maldoje pavesiu Jėzui visus tuos, pradedant nuo artimųjų, pas kuriuos jis kasdien mane siunčia. Prašysiu jiems ir sau, kad mūsų doras gyvenimas būtų kitų džiaugsmo ir Dievo Tėvo šlovinimo priežastis. Pasimelsiu taip pat už tuos, kuriuos papiktinau savo silpnybėmis ir gero pavyzdžio trūkumu.
Kasdienapmastau.lt

X eilinės savaitės Evangelija       2020-06-9 4:24

(Mt 5, 16)

P.  Aleliuja. – Taip tešviečia jūsų šviesa žmonių akivaizdoje,
              kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 5, 13–16)

  Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
  „Jūs – žemės druska. Jei druska nustotų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti.
  Jūs – pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia ryku degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kurie yra namuose.
  Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“.
Katalikai.lt

X eilinės savaitės Dievo Žodis       2020-06-9 4:23

Psalmė  (Ps 4, 2–8)

P.  – Žerki ant mūsų tu, Viešpatie, savo veido palaimingąją šviesą!

  Kai šaukiuosi tavęs, atsiliepki, o Dieve,
  mano teisės gynėjau!
  Tu baimės suspaustą mane išvaduoji.
  Būk man gailestingas, išgirsk mano maldą!
  O žmonės, kaip dar ilgai jūsų širdys bus kietos?
  Kodėl jūs niekniekius gaudot, vaikote vėjus? – P.

  Žinokite, Viešpats savo bičiuliui stebuklą padaro,
  Viešpats išgirsta, kai jo imu šauktis.
  Sudrebėkite, pikta liaukitės darę,
  širdimi pasvarstykit,
  savo gultuose pamąstykit nutilę! – P.

  Žerki ant mūsų tu, Viešpatie,
  savo veido palaimingąją šviesą!
  Tu mano širdžiai daugiau duodi džiaugsmo,
  kaip kviečio derlius ar naujo vyno apstybė. – P.

X eilinės savaitės Dievo Žodis       2020-06-9 4:22

Skaitinys (1 Kar 17, 7–16)

  Išdžiuvo upelis, prie kurio pasislėpęs buvo Elijas, nes šalyje nelijo lietus. Tada pasigirdo Elijui Viešpaties žodis: „Kelkis, nuvyk į Sidono Sareptą ir ten pasilik! Aš vienai tenykštei našlei liepiau tave aprūpinti“. Elijas susiruošė ir iškeliavo į Sareptą.
  Atėjęs prie miesto vartų, sutiko renkančią malkas našlę. Ją jis paprašė: „Atnešk man inde truputį vandens atsigerti“. Jai einant atnešti, jis šūktelėjo jai iš paskos: „Atnešk man taipogi ir kąsnį duonos!“
  Tačiau ta atsiliepė: „Kaip gyvas yra Viešpats, tavo Dievas, aš nieko daugiau neturiu, tik saują miltų puodynėje ir truputį aliejaus ąsotyje. Čia aš pasirenku keletą medgalių, paskui eisiu namo paruošti šio to sau pačiai ir sūnui. Dar šito mudu pavalgysime, o paskui turėsime mirti“.
  Elijas jai tarė: „Nesirūpink! Eik namo ir daryk, kaip sakei. Tik pirma pagamink nedidelį paplotį ir išnešk jį man! Paskui tu galėsi paruošti šio to sau pačiai ir sūnui; nes štai ką sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Miltų puodynė neištuštės, ir aliejaus ąsotis neišseks iki tos dienos, kada Viešpats vėl atsiųs lietų ant žemės paviršiaus’“.
  Jinai nuėjo ir padarė taip, kaip buvo pasakęs Elijas. Ir daugel dienų ji su juo ir sūnumi turėjo ko valgyti. Miltų puodynė neištuštėjo, ir aliejaus ąsotis neišseko, kaip Viešpats buvo žadėjęs per Eliją.

Ar yra Lietuvoje?       2020-06-8 19:28

Apie tai ir mokina popiežius. “Ugdyti, sakė Pranciškus, – tai padėti ieškoti prasmės.”

Popiežius Pranciškus       2020-06-8 19:24

Ugdyti – tai padėti ieškoti prasmės.

Krizė, sako popiežius, reiškia lūžį, žaizdas, pavojus, bet ir naujas galimybes. Kartais krizė yra ir neišvengiama augimo pasekmė: kai vazone pasodinta gėlė auga, plečiasi ir jos šaknys, joms reikia vis daugiau vietos, kol vazonas neatlaiko ir suskyla. Toks yra ir žmogaus gyvenimas, sako Pranciškus. Būtų blogai, jei jame nebūtų krizių. Jei žmonių gyvenimas būtų tik tobulas, tvarkingas, „iškrakmolytas“, jis būtų liguistas ir užsnūdęs. Ačiū Dievui, kad taip nėra.

Tačiau pavienių žmonių, kaip ir visos žmonijos gyvenime pasitaikančios krizės neturi būti paliekamos savieigai. Jei krizės užkluptas žmogus būtų paliktas vienas, jis pasimestų. Dėl to mūsų senolių išmintis sako: nesistenk pats vienas išbristi iš krizės, leisk, kad kiti tau padėtų. Taip prieš porą dešimtmečių gimė „Scholas occurrentes“ judėjimas. Jo dalyviai nepuolė suspaudę kumščius kovoti su pasauliu, bet ir nenuleido rankų, nedejavo. Jie ėmė savęs klausti: „Kokios priežastys? Ką galime padaryti, kad padėtis pasikeistų?“

Ugdyti, sakė Pranciškus, – tai padėti ieškoti prasmės. Ugdymas – tai vaikų ir jaunimo svajonės, sujungtos su suaugusiųjų ir senolių patirtimi. Ugdymas – tai neatlyginamas dovanojimas, o kartu prasmės ir grožio paieškos. „Tad eikite pirmyn“, – linki popiežius judėjimo, prie kurio atsiradimo jis pats yra prisidėjęs, nariams, – „sėdami ir rinkdami vaisius, su šypsena, nebijodami rizikos, vieni kitus palaikydami, kad kuo greičiau įveiktume krizę.“ (JM / Vatican News)

Ar yra Lietuvoje?       2020-06-8 19:19

Yra Palendriai, kur priima visus. Yra ir gražaus jaunimo ten buvojančių.

Ar yra Lietuvoje        2020-06-8 18:24

vienuolynų,kuriuose galėtų pagyvemti bent kelias dienas nuo malonumų apkvaitęs jaunimas?Pajusti pareigos skonį.

Mąstymas       2020-06-8 4:59

Prašyti stiprios valios, kad galėčiau eiti Jėzaus palaiminimų keliu

Prisijungsiu prie minios, kuri spaudžiasi prie Jėzaus. Apaštalas Matas rašo, kad atnešė prie Jo daugybę įvairiausių ligų ir kentėjimų apimtų žmonių. Įsivaizduosiu save esant toje minioje ir pasistengsiu įsijausti į tą vargą ir skurdą.

*

Savo mintimis ir vaizduote seksiu Jėzų. Stebėsiu Jį – kaip kopia į kalną ir ten atsisėda. Atsisėsiu šalia Jo kartu su mokiniais, kad su meile galėčiau klausytis Jo žodžių.

*

Atkreipsiu dėmesį į Jėzaus ištartą žodį „palaiminti“. Paprašysiu Jėzaus, kad padėtų man iki širdies gelmių išgyventi tiesą, kad Jis kasdien mane laimina.

*

Kelis kartus lėtai perskaitysiu visus palaiminimus. Kurie palaiminimai yra artimesni mano širdžiai? Kurie labiausiai svetimi ir žadina manyje vidinį pasipriešinimą?

*

Jėzus sako „palaiminti“, tai reiškia, „tikrai laimingi“. Kelias, kurį Jėzus mums siūlo, griauna visus mūsų žmogiškus laimės supratimus. Stovėdamas luošų ir nelaimingų žmonių minioje, prašysiu Jėzaus, kad padėtų man priimti Jo žodžius, nežiūrint visų mano žmogiško galvojimo ir nuostatų schemų.

*

Kiekviename Jėzaus palaiminime yra pažadas. Dar kartą sugrįšiu prie kiekvieno palaiminimo, kad galėčiau ilgiau apmąstyti kiekvieno palaiminimo pažadą. Karštai prašysiu, kad tie pažadai išsipildytų mano gyvenime.

*

Išsirašysiu ant lapelio tuos Jėzaus pažadus, kurie labiausiai mane patraukė. Kasdien skaitydamas Šv. Raštą, perskaitysiu taip pat tame lapelyje parašytus Jėzaus pažadus man.

Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-06-8 4:57

kun. Robertas Urbonavičius

Palaiminimai. Bene žinomiausia ir mėgstamiausia Evangelijos vieta. Kiek daug šventųjų ir net ne krikščionių yra apmąstę šiuos palaiminimus. Turbūt susidarytų atskira, o gal net ir kelios lentynos knygų, kuriose narstyta kiekvieno palaiminimo reikšmė ir prasmė.

Tačiau ar šis aštuongubas kelias yra tapęs mums savas? Tikriausiai Jėzus netroško mums palikti testo (juk šiais laikais jie labai mėgstami), pagal kurį nustatytume savo krikščioniškumo lygį. Net ir norėdami to negalėtume padaryti, nes juose nieko specifiškai krikščioniško nėra. Jį puikiai gali įgyvendinti ir budistas, ir geros valios ateistas.

Palaiminimai – tai gyvenimo būdas. Jei tuo gyvenu, jei taip elgiuosi – esu palaimintas. Mano gyvenimas tampa palaima man pačiam ir tiems, kurie supa mane.

Galiausiai pats Jėzus yra visų palaiminimų Išpildytojas ir Centras. Šie aštuoni takai jais keliaujančius galiausiai nuveda pas Tą, kuris save vadinu Keliu, Tiesa ir Gyvenimu.
Bernardinai.lt

Evangelijos mąstymas       2020-06-8 4:56

1 Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. 2 Atvėręs lūpas jis mokė:

3 „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.

4 Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.
5 Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
6 Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti.
7 Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
8 Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
9 Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais.
10 Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė.
11 Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia.

12 Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus“.

Kasdienapmastau.lt

X eilinės savaitės pirmadienio Evangelija       2020-06-8 4:56

(Mt 5, 12a)

P.  Aleliuja. – Džiaukitės ir linksminkitės,
              nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 5, 1–12)

  Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Jėzus prabilęs mokė:
  „Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė.
  Palaiminti, kurie liūdi: jie bus paguosti.
  Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
  Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės: jie bus pasotinti.
  Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
  Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
  Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais.
  Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė.
  Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus“.
Katalikai.lt

X eilinės savaitės pirmadienio Dievo Žodis       2020-06-8 4:55

Psalmė (Ps 120, 1–8)

P. – Tepadeda mums Viešpats, dangaus ir žemės Kūrėjas.

  Mano akys pakeltos į šventąjį kalną;
  iš kur gi kitur ateis man pagalba?!
  Mums padeda Viešpats,
  dangaus ir žemės Kūrėjas. – P.

  Neleis tavo kojai suklupti,
  jisai, tavo Sargas, nesnaudžia.
  Tikrai jis nesnaudžia, nemiega,
  jisai Izraelį globoja. – P.

  Tave Viešpats saugo,
  tave Viešpats dengia,
  šalia tavęs stovi.
  Dieną nepažeis Tavęs saulė,
  naktį – mėnulis. – P.

  Tave Viešpats gelbės nuo visokių nelaimių,
  jis sergės tavo gyvybę.
  Globos ir išeinant, ir grįžtant,
  dabar ir per amžius. – P.

X eilinės savaitės pirmadienio Dievo Žodis       2020-06-8 4:54

Skaitinys (1 Kar 17, 1–6)

  Pranašas Elijas, atėjęs iš Gileado Tišbės, kalbėjo Ahabui: „Kaip gyvas Viešpats, Izraelio Dievas, kuriam aš tarnauju: per šituos metus neiškris nei rasos, nei lietaus, nebent tik dėl mano žodžio“.
  Paskui pasigirdo Elijui Viešpaties žodis: „Išeik iš čionai ir, pasukęs rytų kryptimi, pasislėpk prie Kerito upelio, į rytus nuo Jordano! Iš to upelio tu atsigersi, ir aš įsakau varnams, kad tave ten maitintų“. Elijas išėjęs padarė, ką Viešpats jam buvo įsakęs: patraukė prie Kerito upelio, į rytus nuo Jordano, ir ten apsistojo. Varnai jam atnešdavo duonos ir mėsos ryte, taipogi duonos ir mėsos vakare; o atsigerdavo jis iš upelio.

Popiežius Pranciškus       2020-06-7 20:04

Iš naujo susižavėkime Trejybe, Dievu-Meile.
Sekmadienio vidudienio maldos susitikime popiežius Pranciškus kalbėjo apie sekmadienį švęstą Švenčiausiosios Trejybės iškilmę, kurios proga Bažnyčios liturginiame kalendoriuje parinktas skaitinys iš Evangelijos pagal Joną: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą ( žr. Jn 3, 16–18)“.

Švenčiausiosios Trejybės iškilmė išreiškia Dievo meilės pasauliui, savo kūrinijai, slėpinį. Pokalbyje su Nikodemu Jėzus prisistato tuo, kuris įvykdys Tėvo išganingą sumanymą pasaulio labui. 

„Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ – šie žodžiai, pasak popiežiaus, rodo, jog visi trijų dieviškųjų Asmenų – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – veikimas yra vienas ir tas pats meilės planas išgelbėti žmoniją ir pasaulį. 

Pasaulis yra pažymėtas blogio, sugedimo, mes, vyrai ir moterys, esame nusidėjėliai. Todėl Dievas galėtų įsikišti, teisti pasaulį, sugriauti blogį ir nubausti nusidėjėlius. Priešingai, jis myli pasaulį, nepaisant jo nuodėmių.

Dievas myli kiekvieną iš mūsų ir tada, kai suklystame ir nutolstame nuo Jo. Dievas Tėvas taip myli pasaulį, jog norėdamas jį išgelbėti dovanoja tai, ką turi brangiausia: Viengimį Sūnų, kuris atidavė gyvybę už žmones, prisikėlė, sugrįžo pas Tėvą ir kartu su juo pasiuntė Šventąją Dvasią. Trejybė yra Meilė, kuri tarnauja pasauliui, nori jį išgelbėti ir perkurti.

Kai Jėzus pareiškia, jog Tėvas atidavė savo Viengimį Sūnų, spontaniškai iškyla Pradžios knygoje minimas epizodas apie Abraomą, kuris ketino paaukoti savo sūnų Izaoką. Dievas iš tiesų paaukojo: štai Dievo meilės „matas be mato“. Galima atsiminti, pasak popiežiaus, kaip Dievas apsireiškė Mozei: švelnus, gailestingas, užjaučiantis, lėtas pykti, turtingas malone ir ištikimybe. Susitikimas su tokiu Dievu suteikė daug drąsos Mozei, kuris, kaip pasakoja Išėjimo knyga, nepasibaimino stoti tarp savo tautos ir Viešpaties, sakydamas: „Nors ši tauta ir yra kietasprandė, atleisk mūsų kaltę ir mūsų nuodėmę, priimk mus kaip savo paveldą.“ 

„Brangūs broliai ir seserys, šiandieninė šventė mus kviečia vėl iš naujo susižavėti Dievo grožiu – neišsemiamu grožiu, gerumu ir tiesa“, – kalbėjo Pranciškus. Bet taip pat, pasak jo, Dievo nuolankumu ir artumu, tapimu kūnu, įžengimu į mūsų gyvenimą, į mūsų istoriją, kad kiekvienas vyras ir moteris galėtų Jį sutikti ir gyventi amžinai. Tai yra tikėjimas: priimti Dievą – Meilę, kuris save dovanoja per Kristų, leistis jo sutinkamam ir pasitikėti Juo.

Popiežius paprašė, kad Mergelė Marija, Trejybės buveinė, mums padėtų atvira širdimi priimti Dievo meilę, kuri mus pripildo džiaugsmo ir suteikia prasmę mūsų keliui šiame pasaulyje, jį visada kreipdama į Dangų, mūsų tikslą. (RK / Vatican News)

Jan       2020-06-7 19:30

Kas yra Šv. Trejybė? Visi gerai įsivaizduojame kas yra Dievas Tėvas, gerai žinome kas yra Jėzus, bet sunkiausiai suvokiame kas yra Šv. Dvasia.
  Ją geriausiai pajutau per šv. Mergelę Mariją, nes nuo pat vaikystės jaučiau jos globą, jaučiausi mylima. O dabar, kai tik pradedu kalbėti šv. Rožančių jaučiu nepaprastą gerumą savo širdyje. Tai Šv. Dvasia per Mariją motiniškai mane globoja. Tik šv. Marijos dėka aš susidraugavau su Šv. Dvasia, t.y. Marija mane atvedė į tiesioginį santykį su visa Šv. Trejybe. Ji, kaip Kanų vestuvėse, ėmėsi iniciatyvos, mokė pripildyti širdį meile, kurioje, galiausiai, apsigyveno visa Šv. Trejybė.

Zmogus       2020-06-7 17:39

Na, o dabar apie kaledu seneli prasau

Kis       2020-06-7 13:08

mano galva Dievas yra vienas visiems,o kitkas zmoniu issigalvojimai.Juk Dievas-tevas,as ji vadinu auksciausioju,kuris valdo visa uki.o mums paliko rinktis.Tai kas protu neapremiama;gyvuliu ukiu vargiai liezuvis apsivers?

Mons. Adolfas Grušas       2020-06-7 8:13

MEILĖS BENDRYSTĖ
Švenčiausiosios Trejybės dogma gali mums atrodyti tarsi visiškai su realiu gyvenimu nesusiję teologų išvedžiojimai. Iš tikrųjų taip nėra. Švenčiausioji Trejybė – tai gyvenimo slėpinio atskleidimas, leidžiantis suvokti, kas yra gyvenimas, mirtis, meilė, o mums visiems aiškiai pasakoma: visa tai kyla iš bendrystės.
Vienas Dievas trijuose Asmenyse: Dievas nėra savyje užsisklendusi vienatvė, o bendrystė. Dievo būties esmė atsiskleidžia tada, kai pradedame mąstyti apie nesiliaujančią meilę, tarpusavio ryšį, susitikimą, šeimą, šventę. Kai, anot Šventojo Rašto, „pradžioje“ Dievas sako: „Padarykime žmogų, į mus panašų“, šis panašumas susijęs ne su Kūrėju, ne su Dvasia, netgi ne su Amžinuoju Dievo Žodžiu, bet apima viską kartu. Sukurtas žmogus yra Švenčiausiosios Trejybės atvaizdas, nes tiek Dievo, tiek žmogaus esmę nusako bendrystės sąvoka.
Tokiu būdu tampa aišku, kodėl žmogų slegia ir gąsdina vienatvė. Ji yra svetima žmogaus prigimčiai! Kaip tik todėl mylėdami ar užmezgę draugystę jaučiamės patenkinti ir laimingi, nes tai yra mūsų gyvenimo pašaukimas. Vienu žodžiu tariant, virš visko iškyla meilės ryšys, apie kurį kalba Evangelija: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų“. Evangelijoje žodis „mylėti“ visuomet tapatus kitam, praktiškam, konkrečiam ir stipriam žodžiui: „duoti“. Mylėti, reiškia: duoti. Evangelijos pagal Joną centrinė mintis yra paprasta ir kartu labai sudėtinga: „Dievas taip pamilo“… Tai pats giliausias Dievo apibūdinimas. Dievas yra meilė, kuri traukia prie savęs, ir mes tai išpažįstame: mes įtikėjome meile, kuria Dievas mus myli!
Jei kas nors mūsų paklaustų, į ką mes, krikščionys, tikime, tikriausiai spontaniškai norėtume pakartoti tikėjimo išpažinimo žodžius: „Tikiu į Dievą Tėvą… į Jėzų Kristų, kuris buvo nukryžiuotas ir prisikėlė… į Šventąją Dvasią… visuotinę Bažnyčią… Apaštalas Jonas mums nurodo kitokį atsakymą: krikščionis tiki meile, kuri yra pats Dievas.
Mes įtikėjome meile: kiekvienas vyras, kiekviena moteris, netgi ir netikintys, gali tikėti meile. Kiekvienas žmogus gali tikėti ir pasitikėti meile, kaip gyvenimo išmintimi. Jei nėra meilės, iš jokios sakyklos, nuo bet kokio altoriaus sklindantys žodžiai neprivers įtikėti Dievu. Mes pasitikime ir tikime Švenčiausiosios Trejybės tarpusavio meile, kuri iš Jos sklinda, pasiekia mus, apsupa ir plinta toliau.
„Dievas taip pamilo pasaulį“… Dievas myli ne vien tik žmogų, bet visą pasaulį, žemę, gyvūnus, augalus, – visą kūriniją. Kadangi esame sukurti pagal Dievo paveikslą, vadinasi, ir mes privalome mylėti šią žemę, jos platybes, joje gyvenančius žmones, jos augalus, gėles, gyvūniją, visą grožį. Galime ir privalome pasakyti: mūsų mylima žemė.
Švenčiausiosios Trejybės šventė atspindi mūsų širdies gelmes ir mūsų sugebėjimą įvertinti savo gyvenimo prasmę. Keliaudami pas Tėvą, kuris yra gyvybės šaltinis, pas Sūnų, kuris myli mus taip, kad neatsisakė dėl mūsų aukotis, pas Dvasią, bendryste nušviečiančią mūsų vienatvę, jaučiamės maži ir drauge apgaubti paslapties. Maži ir priglausti glėbyje To, kuris valdo visą Visatą ir kuris vadinasi Meilės Bendrystė.…


Rekomenduojame

Ramūnas Aušrotas. Išgyvenom dar vieną dieną?

Rasa Čepaitienė. Kelios pastabos apie rinkimus ir NS pasirodymą juose

Almantas Stankūnas. Liberalusis mitas apie laisvę

Svainio džiaugsmai: „Sveiki atvykę į naują Lietuvą“, arba „Pagaliau galime tikėtis vienalyčių santuokų įteisinimo, pasipriešinimo išmokoms ir paša…“

Robertas Grigas. Ir taip dabar 4 metus?! Kaip iškęsti…

Vytautas. Radžvilas. Ir vis dėlto mes gimėme ir subręsime Laisvei ir Lietuvai!

Andrius Švarplys. Draudimas agituoti neatitinka Konstitucijos

Algimantas Rusteika. Jau galiu kalbėti

Tomas Viluckas. Kokių žingsnių vertėtų imtis, kad iškiltų NS pagrindu jėga, kuri 2024 m. peržengtų 5 proc. barjerą?

Nida Vasiliauskaitė. Už ką balsuoji, o kas iš to išeina, arba Kas vadinama „laisvai demokratiškai išrinktos valdžios legitimumu“?

Vytautas Sinica. Mintys po rinkimų

Vytautas Radžvilas. Porinkiminė Nacionalinio susivienijimo spaudos konferencija Valdovų rūmuose: kodėl vertėjo?

Rinkimų rezultatai ir porinkiminės replikos: Ramūnas Aušrotas, Audrius Bačiulis (papildyta)

Algimantas Rusteika. Tai buvo tiesioginė provaldiška agitacija už valdžios partijas

„XXI amžiaus“ klausimai kardinolui Sigitui Tamkevičiui apie artėjančius Seimo rinkimus

Geroji Naujiena: Ir mes visa galime Tame, kuris mus stiprina

Tariasi peliukai prieš rinkimus…

Liudvikas Jakimavičius. Rinkimų sufleriai

Vytautas Radžvilas. Susigrąžinkime savo Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Vytautai – Patirtis ir Energija, arba Už ką aš balsuosiu

Smulkieji verslininkai ir Nacionalinis susivienijimas pasirašė visuomeninį susitarimą

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Ramūnas Aušrotas. Partijų programinės nuostatos ir iniciatyvos, prieštaraujančios krikščioniškai pasaulėžiūrai

Augminas Petronis. Tokia mąstysena – ‘viskas, ką jūs apie save žinot, yra tapatybės’ – tikėjimui naikinančiai žalinga

Aleksandras Nemunaitis. Esame už žodžio laisvę ir prieš politkorektiškumą

Algimantas Rusteika. Konservatoriai nutarė reklamuotis pas savus?

Katalikiški balsavimo principai

Liudvikas Jakimavičius apie žiniasklaidą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.