Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Esame Dievo šeima

Tiesos.lt redakcija   2019 m. gruodžio 29 d. 2:49

25     

    

Geroji Naujiena: Esame Dievo šeima

Kas Viešpaties bijo − gimdytojus gerbia

Vaikams Dievas liepė godot savo tėvą
ir motinos nuomonę reikiamai gerbti.
Kas tėvą godoja – sau nuodėmes dildo.
Kas motiną gerbia, tas lobį sau krauna.
Kas tėvą godoja – vaikais savo džiaugsis;
kada besimelstų, jis bus išklausytas.
Kas tėvą godoja – gyvens ilgą amžių.
Kas motiną gerbia – tas Dievą pagerbia.
Sūnau, savo tėvo garbės nepažemink!
Kol gyvas jis – niekad tu jo nenuliūdink!
Nors kartais jam protas silpnėti pradėtų,
tu jo nepalik, nepaniekink, kol gyvas!
Užuojautos tėvui neleista užmiršti:
ji bus įskaityta už tavo kaltybes. (Sir 3, 2–6. 12–14)

* * *

Jūs laimingi, kad bijotės Dievo, kad laikotės jo parodyto kelio!

Laimingas esi, kad Dievo bijaisi,
kad laikais jo parodyto kelio!
Savo darbo vaisiais maitinsies,
būsi laimingas ir pertekęs visko. –

Tavoji žmona – kaip vyno medis derlingas –
apie namų židinį suksis,
vaikai – kaip jaunos alyvų šakelės –
susės aplink stalą. –

Matai, koks laimingas tas vyras,
kuris Viešpaties bijo!
Telaimina Dievas tave nuo Siono,
kad visą gyvenimą tu Jeruzalę klestint regėtum. – (Ps 127, 1–2. 3. 4–5)

* * *

Šeimos gyvenimas Viešpatyje

Broliai! Jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite.
Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis. Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė, į kurią esate pašaukti viename kūne. Būkite dėkingi!
Kristaus žodis tegyvuoja jumyse vaisingai. Mokykite ir raginkite vieni kitus visokeriopa išmintimi; su dėkinga širdimi giedokite Dievui psalmes, himnus ir dvasines giesmes. Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui.
Jūs, žmonos, būkite klusnios vyrams, kaip dera Viešpatyje. O jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas ir nebūkite joms šiurkštūs. Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes toks klusnumas patinka Viešpačiui. O jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, kad jie nepasidarytų baugštūs. (Kol 3, 12–21)

* * *

Imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą

Išminčiams iškeliavus, štai vėl pasirodo Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti“. Atsikėlęs nakčia, Juozapas pasiėmė kūdikį ir motiną ir pasitraukė į Egiptą. Ten jis prabuvo iki Erodo mirties. Tuo būdu išsipildė Viešpaties žodžiai, pasakyti pranašo lūpomis: „Iš Egipto pašaukiau savo Sūnų“. Erodui mirus, štai Viešpaties angelas pasirodo per sapną Juozapui Egipte ir sako: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir keliauk į Izraelio kraštą, nes jau mirė tie, kurie tykojo kūdikio gyvybės“. Tuomet Juozapas atsikėlė, pasiėmė kūdikį ir motiną ir pargrįžo į Izraelio šalį. Išgirdęs, jog Archelajus valdo Judėją po savo tėvo Erodo, pabūgo ten vykti. Įspėtas sapne, nukeliavo į Galilėjos sritį ir apsigyveno Nazareto mieste. Taip išsipildė pranašo žodžiai: „Jį vadins Nazariečiu“. (Mt 2, 13–15. 19–23)

* * *

Švęsdami Šventosios Šeimos – Jėzaus, Marijos ir Juozapo – iškilmę melskimės ir už savo šeimas: teatkuria Viešpats jose tai, kas nuodėmės apgriauta ar suardyta, tesugrąžina į šeimas jas apleidusius, teatkuria jose santarvę ir teišmoko veikliai mylėti.
Prie šeimos stalo susirinkę melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: Viešpatie, duok, kad visada atmintume – esame broliai ir seserys, vieno Tėvo vaikai. Tad išmokyk mus priimti kitą kaip dovaną ir juo džiaugtis, už jį dėkoti, duok, kad sunkumuose ir išbandymuose nešiotume vieni kitų naštas, o siekdami bendrų tikslų – peržengtume visa, kas skiria: pykčius ir nuoskaudas, nusivylimus ir pagiežas – ir susitelktume. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *

Arnoldas Valkauskas. Mintys pamąstymui: Dievas pašaukė mus būti Savo bendradarbiais

 

* * *

Sigitas Tamkevičius. Betliejaus šeima
Homilija

Evangelija pasakoja ne apie Šventosios Šeimos idilę, bet apie jos patirtus vargus. Ji neturėjo galimybės pasirinkti dieviškojo Kūdikio gimimui tinkamos vietos, ir Jis gimė ten, kur nakčiai avys būdavo suvaromos. Netrukus Šventoji Šeima neteks ir mažiausio saugumo, nes angelui perspėjus apie Kūdikiui gresiantį pavojų ji bus priversta palikti savo šalį ir svetur ieškoti užuovėjos. Šių aplinkybių Juozapas ir Marija negalėjo pakeisti.

Evangelija nieko nepasakoja apie Šventosios Šeimos kasdienį gyvenimą, bet pasklaidžius Šventąjį Raštą jį galima lengvai nuspėti. Evangelistas Lukas tik aprašo, kaip Jėzaus gimdytojai paaukojo Kūdikį Dievui, kaip jis „augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties ir Dievo malonė buvo su juo“ (Lk 2, 40).

Šventosios Šeimos šventė kviečia pamąstyti ir apie mūsų šeimas. Siracido knygoje skaitome: „Kas gerbia savo tėvą, atsilygina už nuodėmes; kas gerbia savo motiną, kraunasi lobį“ (Sir 3, 3–4). Apaštalas Paulius primena: „Jūs, žmonos, būkite klusnios vyrams, kaip dera Viešpatyje. O jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas ir nebūkite joms šiurkštūs. Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes toks klusnumas patinka Viešpačiui“ (Kol 3, 19–20). Apaštalas Paulius priduria: „Gerbk savo tėvą ir motiną, – tai pirmas įsakymas su pažadu: Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje. O jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausdami ir mokydami Viešpaties vardu“ (Ef 6, 2–4).

Laimingą šeimą sudaro ne tik tėvai ir vaikai, bet ir Dievas, savo meile lydintis šią mažą bendruomenę džiaugsmingais, o kartais ir nelengvais žemės keliais. Toje šeimoje, kur klausoma Dievo, vyrauja susiklausymas ir pagarba vieni kitiems. Joje vaikai, panašiai kaip Jėzus Nazarete, auga metais, išmintimi ir Dievo malone. Bėdos prasideda tuomet, kai šeimoje nelieka vietos Dievui. Kur Dievo neklausoma, tampa beveik neįmanomas tėvų bei vaikų susiklausymas.

Šeimoms nepalankioje aplinkoje kaip pasigėrėtiną išimtį matome gyvuojančias labai gražias šeimas, kuriose tėvai dalijasi abipuse pagarba bei meile ir džiaugiasi savo vaikais. Dalyvaudamas Dievo Motinos komandų veikloje, kaip stebuklą matau darnias šeimas, stipriai besilaikančias Dievo rankos.

Iš Šventosios Šeimos mūsų šeimos gali pasimokyti tarpusavio susiklausymo, pagarbos ir Dievo valios ieškojimo kasdieniuose rūpesčiuose bei darbuose. Žvelgdami į Šventąją Šeimą vyrai mokosi būti rūpestingais savo šeimos globėjais; moterys – savo meile vyrą ir vaikus apglėbiančiais angelais.

Evangelijos pasakojime apie Šventąją Šeimą šmėkščioja nedraugiški šio pasaulio galingųjų veidai. Mūsų šeimų dabartį bei ateitį taip pat gali paveikti geri ar blogi politikų sprendimai. Todėl mums, tikintiesiems, šeimos klausimų nevalia palikti sprendimui žmonių, kurie savo veikloje nesivadovauja krikščioniškais principais. Seimo nariams reikia dažniau priminti, kad mums ne vis tiek, ką jie mąsto šeimos ir gyvybės klausimais. Tikintiesiems reikia būti pilietiškai aktyvesniems, nes kai kurie politikai mąsto, jog užtenka tik prieš rinkimus gražiai pakalbėti apie šeimą, o paskui visus pažadus galima ir užmiršti.

Savo rūpesčius dėl Lietuvos šeimų sudėkime prie Betliejaus Kūdikio kojų. Dažniau žvelgdami į Šventąją Šeimą, sutinkamus sunkumus patikėkime Viešpaties globojančiai rankai.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Sausio 1-oji - Marijos – Dievo Gimdytojos šventė       2020-01-1 2:07

Komentuoja Jacek Paszenda SDB.
Atsakymas į klausimą, kokia šiandien šventė, gali būti nelengvas. Daug kas atsakytų: taigi, Naujieji metai! Tiesa, bet šiandien turime aštuntą Kalėdų šventimo dieną, baigiame vadinamąją oktavą. Būtent šią dieną Bažnyčia, baigdama iškilmingai švęsti Išganytojo Jėzaus gimimą, ragina pagerbti Mariją kaip Dievo Gimdytoją. Kas nors galėtų pasakyti, ar ne per daug Marijos švenčių ir minėjimų? Kodėl kalbama apie Mariją, o Jėzus lieka tarsi pamirštas, tarsi antroje vietoje?

Nieko panašaus! Nors kalbame apie Mariją, tačiau šiandien esame pakviesti vėl susitelkti į Jėzų. Mūsų protu sunku suprasti, kaip Dievas, neturintis kūno, tapo „kūnu“, t. y. žmogumi? Kaip Jis galėjo būti vienu momentu ir Tikras Dievas, ir tikras žmogus? O gal neturėjo tikro žmogaus kūno? O gal nebuvo tikrasis Dievas? O gal visa ta istorija yra išgalvota? O gal… Jau nuo pirmųjų amžių po Kristaus panašių klausimų radosi kaip grybų po lietaus.

Evangelistas Lukas, rašydamas Evangeliją pagonims, norėjo pašalinti visas abejones. Rašo ne tik apie ypatingus įvykius, rašo ne tik apie tai, ką Jėzus padarė ir mokė. Smulkiai aprašo ir Jo gimimą, kad niekas neabejotų Jo žmogiška prigimtimi. Jėzaus stebuklai ir mokymai patvirtina ir įrodo Jo dieviškumą, o Jo gimimas ir Jo gyvenimo pradžia tarp mūsų, tokia kaip ir kiekvieno kito žmogaus, įrodo, kad Jis yra ir tikras žmogus. O Jo Motina – tai Dievo Motina – Dievo, kuris tapo žmogumi.

Atiduodami garbę Marijai, kaip Dievo gimdytojai, išpažįstame mūsų tikėjimą į Jėzų – tikrą Dievą ir tikrą žmogų. Ar tai svarbu? Taip! Nes tik tada tas kūdikis galės ne vien nešioti Jėzaus vardą, bet ir būti „Jėzumi“. Nes vardas Jėzus reiškia – Dievas gelbėja. Garbinam Tave Marija, nes davei pasauliui jo Išganytoją!

Sausio 1-osios Evangelija       2020-01-1 2:03

(Lk 2, 16–21)

  Piemenys nusiskubino į Betliejų ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip buvo jiems paskelbta.
  Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose.

Sausio 1-osios Dievo Žodis       2020-01-1 2:02

  Skaitinys (Sk 6, 22–27)

  Viešpats kalbėjo į Mozę: „Pasakyk Aaronui ir jojo sūnums: štai kaip jūs laiminsite izraelitus, štai kaip sakysite jiems: ‘Tepalaimina ir tesaugo tave Viešpats! Tešviečia tau Viešpats savo veidu, tebūna jis tau maloningas! Tegu Viešpats savo veidą atgręš į tave ir suteiks tau gerovę’.
  Jie taip tesišaukia mano vardo izraelitams, ir aš juos palaiminsiu“.

  Psalmė (Ps 66, 2–3. 5. 6 ir 8)

  Tebūna mums Dievas didžiai maloningas,
    telaimina mus ir tesaugo.

  Tebūna mums Dievas didžiai maloningas,
  telaimina mus, giedriu veidu težvelgia.
  Tegu jo žygius pažįsta pasaulis,
  visų tautų žmonės – jo išganingąjį darbą.

  Visa žmonija tegu linksminas, džiaugias,
  kad tu tautose viešpatauji teisingai,
  pasauly tautoms vadovauji.

  O Dieve, tave garbina tautos,
  tešlovina visos tautelės.
  Tegu mus laimina Dievas,
  pasaulio kraštai tegu jį pagerbia. 

Antrasis skaitinys (Gal 4, 4–7)

  Broliai!
  Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymų valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę. O kadangi esate įsūniai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“
  Taigi tu jau nebe vergas, bet įsūnis; o jeigu įsūnis, tai Dievo valia ir paveldėtojas.

Posmelis prieš evangeliją (Žyd 1, 1–2)

Aleliuja. – Daugel kartų praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus,
            o galiausiai šiomis dienomis jis prabilo į mus per Sūnų. – Aleliuja.

Jota       2019-12-31 17:20

Jūsų nė kiek negraužia sąžinė, kad uzurpuojate visą erdvę? Gal žmonės nori pasveikinti vieni kitus su Naujaisiais metais? Gal nori pasidalyti mintimis, patarimais, kaip kuo naudingiau praleisti ateinančius metus, nebedaryti senųjų tikėjimo klaidų? O čia paklodžių paklodės apie niekam neįdomias religines fantazijas, net jūs patys jų nesuprantate.
Cituokite, bet tokie egocentriški darbai neišeis jums į naudą.

"Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų"       2019-12-31 15:55

Kun. br. Ramūnas Mizgiris.
Šis Evangelijos skaitinys nuo seniausių laikų priklauso Kalėdų liturgijai, nes jame yra sakinys, kuriuo nurodomas mūsų džiaugsmo pagrindas, tikrasis šventės turinys: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14).
Graikų kalbos žodis „Logos“ dažniausiai verčiamas kaip „Žodis“ (hebr. „Dābār“), tačiau jis reiškia ne tik ištartą žodį, bet ir už jo slypinčią idėją, mintį, prasmę. Kodėl Žodis tapo kūnu? Kodėl amžinoji pasaulio Prasmė atėjo pas mus taip realiai, kad ją galima paliesti, pamatyti (1 Jn 1, 1)? Šis klausimas, kuris konkrečiau ar ne taip konkrečiai buvo keliamas visoje krikščioniškoje tradicijoje, aiškiausiai buvo suformuluotas šv. Anzelmo Kenterberiečio († 1109) veikale „Cur Deus Homo?“ (lot. „Kodėl Dievas tapo žmogumi?“) ir vėliau tapo vienu iš didžiausių teologinių debatų tarp tomistų, šv. Tomo Akviniečio († 1274) sekėjų, ir skotistų, pal. Jono Dunso Skoto († 1308) sekėjų. Anzelmas teigė, jog nuodėmingai žmonijai atpirkti reikia, kad Dievo teisingumas būtų įvykdytas – tai vadinamoji „adekvataus atsiteisimo“ teorija. Dievo įžeidimas yra begalinis, todėl adekvati auka gali būti vien Jėzus Kristus, žmogus, kuris yra Dievas. Įsikūnijimas tampa būtinas žmonijos atpirkimui. Šis teiginys suponavo kerštingo, baudžiančio Dievo paveikslą bei juridinę išganymo slėpinio sampratą, tarsi būtų reikėję numaldyti pykstantį Dievą, o tai visiškai nepanašu į Naujojo Testamento žinią, kur atpirkimas iš esmės pasirodo kaip Dievo begalinės meilės slėpinys (Jn 3, 16; Tit 3, 4–5; 1 Jn 4, 10. 19). Domininkonų vienuolis Tomas Akvinietis šiek tiek bandė sušvelninti situaciją, sumažindamas regimą Dievo numatytą Jėzuje Kristuje tikslą iki „deramumo priežasties“. Nors Įsikūnijimas nebuvo būtinas žmonijos išgelbėjimui, vis dėlto jis buvo skirtas tam, kad įsikūnijęs Dievo Žodis įvykdytų, pats vienas galėdamas tai padaryti, teisingumo reikalavimus ir taip suteiktų žmonijai išganymą. Tuomet dieviškajame plane Jėzus Kristus iš esmės buvo reikalingas atpirkimui, todėl būtų tikslinga pasakyti, kad, jei žmonija neturėtų būti išgelbėta iš nuodėmės, Įsikūnijimas nebūtų įvykęs. Taip Jėzaus vaidmuo buvo redukuotas iki atpirkimo ir krikščioniškasis pasaulis tapo visiškai atsitiktinis. Be to, Jėzus Kristus buvo tarsi pavėluota mintis dieviškajame plane, kuris dabar susidėjo iš dviejų vienas kitą papildančių planų – sukūrimo ir atpirkimo. Į tai sureagavo pranciškonų teologas Jonas Dunsas Skotas ir jo mokykla. Skotistų nuomone, Jėzus negali būti redukuotas į „pavėluotą mintį“ Dievo plane žmonijai ir kosmosui. Jėzus Kristus buvo numatytas pačiose sukūrimo slėpinio ištakose.

"Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų"       2019-12-31 15:54

kun. br. Ramūnas Mizgiris.
Jis nebuvo Dievo numatytas iš esmės kaip Išganytojas. Jis tapo Išganytoju atsitiktinai, dėl žmonijos nuodėmės ir atpirkimo poreikio. Jei žmonės ir nebūtų nusidėję, Žodis būtų tapęs kūnu, kad apvainikuotų kūriniją, kaip ir buvo numatyta dieviškajame plane (Jn 1, 1–18; Kol 1, 15–17; Ef 1, 15–23; 2, 10; Žyd 1, 1–4). Skotistų teiginys yra neabejotinai artimesnis Naujojo Testamento žiniai, tačiau čia yra toks pat trūkumas kaip ir tomistinėje tezėje: numatomi du vienas kitą papildomi planai Dievo mintyje, tarsi dieviškasis mąstymas galėtų būti fragmentinis laike.
Tomo nuomone, Dievo planuose Jėzaus Kristaus nėra pirmame (sukūrimo) etape, bet atsiranda antrame (atpirkimo) etape, o Dunsui Skotui ir jo sekėjams Jėzus Kristus užima centrinę vietą nuo pat pradžių, bet Išganytoju tampa tik antrajame etape dėl žmonijos nuodėmės. Šių dienų teologija, atsigręždama į biblinę ir patristinę tradiciją, papildo viduramžių mąstytojus. Tikroji Dievo intencija Jėzuje Kristuje yra įlieti dieviškojo gyvenimo dovaną į žmonijos tapatybę taip giliai, kaip tik įmanoma, į pačią žmonijos prigimtį, kad ji galėtų dalyvauti dieviškoje tapatybėje, nesant jokio reikalo išskirti vienas po kito einančius dieviškojo plano momentus.
Visiškas Trivienio Dievo atsiskleidimas žmonijai slypi asmeniškame paties Dievo įsiterpime į žmonių šeimą ir istoriją. Jėzus Kristus iš tiesų padarė Dievą mums pasiekiamą, kartu dovanodamas mums patį dieviškąjį gyvenimą mūsų pačių lygmeniu. Dievas ieškojo mūsų tuo pačiu lygmeniu, kuriame ir mes buvome. Jis užkalbino mus suprantamu, žmogišku, būdu, nes dieviškasis Žodis, tapęs vienu iš mūsų, išreiškė save žmogiškaisiais žodžiais. Pirmoji Įsikūnijimo priežastis yra ne nuodėmė, bet įsūnijimas, o pačiame įsūnijime esminis yra ne pats atpirkimas, bet sudievinimas (2 Pt 1, 4). Būdamas Dievo Sūnus, Jėzus atėjo tapti žmogaus sūnumi ir suteikti mums, žmonių vaikams, galimybę tapti Dievo vaikais. Graikų Bažnyčios tėvai dažnai kartodavo: „Dievas tapo žmogumi, kad mes būtume sudievinti.“ Tai – ne žmogaus tapimas Dievu, bet žmogaus supanašėjimas su Dievo Sūnumi, „panašiai kaip niekas nevadina ugnimi įkaitintos geležies, nors ji ir turi ugnies galią, kadangi yra jos įkaitinta“ (Šv. Kirilas Aleksandrietis, † 444).
Nuostabūs Jėzuje Kristuje Dievo ir žmonijos mainai, apie kuriuos kalba Bažnyčios tėvai, reikalavo, kad Dievas pirmiausiai nužengtų pas mus Jėzuje, kad jame Dievas galėtų mus išaukštinti iki dieviškumo. Įsikūnijimas yra didžiausia Dievo dovana žmonijai – savęs atidavimas (Rom 5, 5; 1 Jn 4, 8). Ši dieviškoji savidava taip pat išreiškia didžiausią Dievo pagarbą ir meilę žmogiškajam orumui, nepažeidžiant žmogaus laisvės (Jn 3, 16–17; 1 Jn 1, 1–2; 4, 8–19).

Evangelijos komentaras       2019-12-31 9:45

Jacek Paszenda SDB, Bernardinai.lt Kiekvieną sykį, kai reikia skaityti šią Evangelijos ištrauką, truputį pavargstame. Tiek daug filosofijos! Ar Jonas negalėjo parašyti suprantamiau? Tiek simbolių: šviesa, žodis, gyvybė, tamsa, pasaulis, savieji… Beveik kiekviena eilutė sukelia klausimų, priverčia susimąstyti. Apie tą Evangelijos fragmentą yra parašyta daugybė teologijos traktatų. Ar negalėjo būti paprasčiau?

Jonas kalba mums apie giliausią Dievo slėpinį. Ir kaip pats pažymi, Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas. Visi suprantame, kad tas Sūnus, žodis, šviesa – tai Jėzus. Tai Jis mums apreiškė Dievo Tėvo slėpinį. O kaip aprašyti tikrovę, kurios ne tik nematome, bet ir nepažįstame ir nesuvokiame? Joks žmogiškas žodis neperteiktų dieviškos tikrovės. Dėl to Jonas vartoja daug simbolių, kurie padeda išreikšti tai, kas mums nesuvokiama. Juk ir mes kalbėdami, pavyzdžiui, apie meilę dažnai vartojame palyginimus.

Kalba sudėtinga, bet žinia labai paprasta – Evangelijos svarbiausia tiesa. Jėzus, Dievo Sūnus, atėjo į pasaulį sunaikinti nuodėmę, kad gautume iš Jo pilnatvės malonę po malonės. Ir kad ne visi Jį priėmė.

Jėzau, nors man sudėtinga suprasti visa tai, padėk man tikėjimu priimti Tave, kad galėčiau tapti Tavo, Dieve, vaiku!

Evangelija       2019-12-31 6:06

Evangelija (Jn 1, 1–18)

  Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.
  Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.
  Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožė.
  Buvo atėjęs Dievo siųstas žmogus, kurio vardas Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi jo dėka įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą.
  Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.
  Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę.
  Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.
  Jonas apie jį liudija ir skelbia: „Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: Tas, kuris paskui mane ateis, anksčiau už mane yra buvęs, nes jis už mane pirmesnis“.
  Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės. Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų.
  Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį apreiškė.

Gruodžio 31 Dievo Žodis       2019-12-31 6:04

Skaitinys (1 Jn 2, 18–21)

  Vaikeliai, atėjo valanda paskutinė. Kaip esate girdėję, jog ateis Antikristas, tai dabar pasirodė daug antikristų. Iš to mes sprendžiame, jog atėjo valanda paskutinė. Jie yra išėję iš mūsų tarpo, tačiau nebuvo mūsiškiai. Jeigu jie būtų buvę mūsiškiai, jie būtų likę mūsų tarpe. Bet turėjo paaiškėti, jog ne visi yra mūsiškiai.
  Jūs esate gavę Šventojo patepimą ir visi tai žinote. Aš jums rašiau ne kaip nežinantiems tiesos, bet todėl, kad pažįstate ją ir iš tiesos negali kilti joks melas.

Atliepiamoji psalmė (95, 1–2. 11–13)
  Tesidžiaugia dangūs, tekrykštauja žemė.

  Viešpačiui naują giesmę giedokit,
  giedokit jam visos šalys.
  Giedokite Viešpačiui, šlovę duokit jo vardui,
  skelbkit kasdien, kad jis išganymą neša.

  Tesidžiaugia dangūs, tekrykštauja žemė.
  Tešniokščia jam jūra, pripildyta gyvių.
  Laukai su javais tegu kelia linksmybes.
  Tegu girių medžiai Viešpačiui siaudžia.

  Kai jis ateina, – ateina tvarkyti pasaulio.
  Jis tvarko pasaulį teisingai,
  ištikimiausiai valdo žmoniją. 

Posmelis prieš Evangeliją (Jn 1, 14. 12ab)

Aleliuja. – Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.
              Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais.  Aleliuja.

Kun. br. Ramūnas Mizgiris       2019-12-30 18:32

Šeima yra sudaryta iš įvairių santykių: žmonos ir vyro, tėvų ir vaikų, senelių ir anūkų. Evangelijos ištraukoje kalbama apie garbaus amžiaus Oną. Tad pabandykime pažvelgti į senų ir jaunų žmonių santykį, kuris taip pat yra kiekvienos normalios šeimos sudedamoji dalis. Šiandienos pasaulyje senyvo amžiaus žmonės gyvena naujomis sąlygomis. Postmodernios eros pokyčiai neišvengiamai paliečia ir juos. Pirmiausia naujas darbo perorganizavimas: pasaulis labiau vertina naujausių technologijų pažinimą negu patirtį, vadinasi, pirmenybė yra teikiama jaunam žmogui ir kartu nustatomas slenkstis, kurį peržengęs žmogus turi palikti savo darbą ir išeiti į pensiją. Kai kuriose pasaulio kalbose, pavyzdžiui, šiandien taip liaupsinamoje anglų kalboje, išėjimas į pensiją nusakomas gana atšiauriu žodžiu „retirement“, o tai reiškia nušalinimą, atskyrimą.

Biblijoje ir apskritai senovės kultūrose senyvo amžiaus žmonės, užuot buvę nereikalingi, buvo tikrosios kolonos, aplink kurias skleidėsi šeima ir visuomenė. Šiandien pasakyti žmogui „senas“ skamba kaip įžeidimas, o juk kažkada tai buvo garbės titulas (lot. „senior“ ir gr. „presbiteri“). Tačiau dar ir šiandien yra gražių pavyzdžių. Žmogus, išėjęs į pensiją, nesijaučia nereikalingas, bet sugeba atrasti, jog daug metų dirbęs kūno reikalams ir žemiškiems rūpesčiams, dabar pagaliau gali ramiai pasirūpinti savo siela, šeima bei atsidėti karitatyvinei veiklai: „Ir žiloje senatvėje jie neša vaisių“ (Ps 92, 15). Seno žmogaus žodis neša ramybę ir pusiausvyrą šeimoje, skatina apmąstymą ir kantrumą: „Seniai tebūna blaivūs, garbingi, santūrūs, sveiko tikėjimo, tikros meilės ir kantrybės. Taip pat kad senos moterys elgtųsi, kaip reikalauja maldingumas, – neapkalbinėtų, negirtuokliautų, mokytų gero, skatintų jaunąsias mylėti savo vyrus ir vaikus“ (Tit 2, 2–4).
Be abejo, yra svarbu, kad seneliai sugebėtų atsiverti laiko pokyčiams, įvertinti naujumą ir teigiamas vertybes. Vienas iš trūkumų, dėl kurio ir senovėje priekaištaudavo seneliams, yra nuolatinis liaupsinimas praeities dalykų (lot. „laudatores temporis acti“), kurie vyko jų laikais. Žvelgdami į Simeoną ir Oną, mes randame svarbių dorybių – tikėjimą ir viltį. Per visą savo gyvenimą Simeonas vylėsi išvysti Mesiją. Simeonas buvo arti gyvenimo saulėlydžio: atrodė viskas eina į pabaigą. Tačiau jis sugebėjo išlaukti ir patirti džiaugsmą, laikydamas tarp rankų kūdikėlį Jėzų. Panašiai ir vyresnio amžiaus žmonėms didysis gyvenimo troškimas yra matyti savo vaikus, susitaikiusius su Dievu ir sugrįžusius į Bažnyčią. Svarbu nenuleisti rankų, neapleisti vilties ir maldos. Viltis yra amžinos jaunystės eliksyras. Sakoma: „Kol yra gyvenimas, yra ir viltis“, bet atvirkščiai skamba tiksliau: „Kol yra viltis, yra ir gyvenimas.“

Šios dienos       2019-12-30 14:18

Evangelija kalba apie pranašę Oną, kuri visu savo gyvenimu ir malda šlovino Dievą, tad sulaukusi garbingos senatvės ir turėjo laimę sutikti gyvąjį Jėzų, kaip kūdikį. Šis pavyzdys mums labai gražiai patvirtina, kad nebūtina kalnus vartyti, bet reikia likti ištikimu Dievui malda ir pasniku; o senatvėje galime tikėtis tokios dovanos, kuri bus apdovanota šlovingąja amžinybe su Dievu.

to 2019-12-30 14:24       2019-12-30 13:56

Išsigandai? Palinkėjimas galioja tik prašančiam, o be to aš esu Dievo vaikas, tad tik per ištikimybę ir esu jo artume, o daugiau niekuo nesiskiriu nuo kitų mirtingųjų Nors labai nemėgstu tiek vyrų, tiek moterų kekšių, kurie, jei tik jaučia naudą ir tik naudą, tuoj širdimi ir visu savimi “kekšiauja”, išsižada visko kas yra šventa dėl naudos, malonumo, t.y. visko kas yra laikina.

ah1> 2019-12-30 13:37       2019-12-30 13:24

Linkėjimą siunčiu atgal tam kuris siuntčia AUM.

Šv. Kalėdų proga       2019-12-30 12:37

linkiu, nuoširdžiai linkiu ah1’ui pajusti tikrą Dievo pavydo išbandymą. Pats prisiprašei.

ah1>2019-12-30 0:57       2019-12-30 11:30

Bijomasi ne protingų, bijomasi idiotų, vienas iš tokių Biblijinis personažas VIEŠPATS pavydus dievas . Jau vien tai kad pats personažas VIEŠPATS prisipažįsta esąs pavydus dievas Biblijoje, byloja apie VIEŠPATIES nepilnavertiškumo kompleksą

Evangelijos komentaras       2019-12-30 8:20

Komentuoja kun. Jacek Paszenda SDB. Šios dienos Evangelija kelia nuostabą. Štai – nepaprastas įvykis. Šventykloje Jėzų atpažįsta pranašė Ona. Tai nepaprasta dovana – atpažinti Dievą mažame kūdikyje. Kas nenorėtų patirti tokio nepaprasto susitikimo džiaugsmo! Tačiau atrodo, kad tai – ypač sunku. Kaip būti tikram, kad būtent šis kūdikis, o ne kitas yra Išganytojas?

Nėra ko pavydėti. Tiek Tu, tiek ir aš galime net šiandien sutikti Jėzų. Šv. Lukas Evangelijoje rašo, kas padėjo Onai atpažinti Jėzų. Ji tarnavo Dievui per dienas ir naktis pasninkais ir maldomis. Jis nerašo, kiek dienų ji praleido šventykloje, bet galime suprasti, kad tai nebuvo trumpas laikotarpis. Ji tarnavo jau ne vienerius metus. O mes norime turėti viską iš karto ir nemėgstame laukti.

Kiekvienam susitikimui reikia pasiruošti, ypač – su Viešpačiu. Kodėl kartais tam prireikia daug laiko? Kodėl reikia kaip Onai dar ir pasninkauti bei daug melstis? Kodėl kartais Dievas verčia ilgai laukti? Ar kartais Jis nesityčioja iš mūsų?

Nieko panašaus. Tai mūsų širdis sunkiai išmoksta pamatyti ir suprasti antgamtinę tikrovę. Tai mums labai sunku palikti mūsų žmogiškus samprotavimus ir išmokti žiūrėti, kaip žiūri Dievas. Tai mums labai sunku atsisakyti savimeilės, savo ego ir nukreipti dėmesį į artimą. Ir būtent dėl to mums reikia ilgo laiko, praleisto su Dievu maldoje, kad išmoktume mąstyti kaip Jis. Dėl to mums reikia ir pasninko, kad nebūtume susikoncentravę į save ir kad vietoj egoizmo atsirastų meilė.

Pirmadienio Evangelija       2019-12-30 5:51

Evangelija (Lk 2, 36–40)

  Buvo pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo.
  Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą.
  Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo.

Pirmadienio Dievo žodžio       2019-12-30 5:50

Skaitinys (1 Jn 2, 12–17)

  Rašau jums, vaikeliai: jo vardu atleistos jums nuodėmės. Rašau jums, tėvai, nes jūs pažįstate tą, kuris yra nuo pradžios. Ir jums, jaunuoliai, rašau, nes jūs nugalėjote piktąjį. Parašiau jums, vaikeliai, nes jūs pažįstate Tėvą. Parašiau ir jums, tėvai, nes pažįstate tą, kuris yra nuo pradžios. Ir jums, jaunuoliai, tai parašiau, nes jūs tvirti ir laikosi jumyse Dievo žodis, ir jūs nugalėjote piktąjį.
  Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio. Praeina pasaulis ir jojo geismai. Kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius.

Psalmė (Ps 95, 7–10)

  Tesidžiaugia dangūs, tekrykštauja žemė.

  Šlovinkit Viešpatį, tautų visos šeimos,
  girkit jo garbę, galybę.
  Šlovinkit Viešpaties vardą.

  Ženkit su aukomis į jo šventovę,
  lenkitės Viešpačiui, šventai pasipuošę.
  Prieš jį tegu dreba pasaulis!

  Skelbkit tautoms, kad Viešpats – galingas Valdovas.
  Jis nepajudinamai tvirtą sukūrė pasaulį,
  valdo tautas teisingiausiai. 

Posmelis prieš evangeliją
Aleliuja. – Mums šventa diena išaušo.
              Ateikite tautos, pagarbinkite Viešpatį:
              šiandien didinga šviesa nužengė žemėn. –  Aleliuja.

Ahui       2019-12-29 23:57

Jei kažko bijai, vadinasi, neteisingai gyveni. Teisiajam nėra ko bijoti.

Dievas kasdienybėje       2019-12-29 19:35

Mons. Adolfas Grušas.


Šventosios Šeimos šventė iš tiesų yra visų krikščioniškų šeimų šventė. Šiais laikais, kai įvairiais būdais šeimos institucija puolama ir niekinama vardan savanaudiškai suvokiamos asmeninės laisvės, tokia šventė reikalauja ir kiekvieno mūsų įsipareigojimo.

Patinka tai kam, ar ne, šeima ir toliau lieka visuomenės gyvenimo centru. Dažnai joje sutinkame išgyvenimų ir kančių, kartais tam tikrų nusivylimų, bet, ačiū Dievui, šeimoje atrandame ir begalinio džiaugsmo.

Dievas taip pat norėjo šeimos gyvenimo patirties ir net keista, kad tam Jis pasirinko, sakytume, nelaimingą ir neįprastą šeimą. Stebina ir tai, kad Bažnyčia šią šeimą visiems rodo kaip pavyzdį, nors toje šeimoje vyras su žmona gyvena susilaikydami nuo artimesnių santykių, vaikas yra įsikūnijęs Dievo Žodis, kas, mūsų šiuolaikiniu supratimu, tikrai trukdytų naudotis įvairiais ne visai moraliais malonumais, o šiandien Evangelijoje girdime pasakojimą apie tai, kad, gelbstint nelauktai išgarsėjusį Kūdikį, Juozapui su Marija teko netgi patirti priverstinę emigraciją, kuri tikrai buvo sunkesnė už kelių valandų skrydį pigių reisų aviakompanijos lėktuvu…

Vis tiktai Šventoji Šeima rodoma tikintiesiems kaip pavyzdys ne dėl savo išskirtinumo, bet dėl Marijos ir Juozapo sugebėjimo įsijungti į kur kas didesnį ir reikšmingesnį Dievo planą.

Mes visi turime savų svajonių ir troškimų. Kai kurie planai kyla instinktyviai ir atrodo vaikiškai, kiti yra rimti ir parodo mūsų vidinę brandą… Savo ruožtu ir Marija su Juozapu planavo būti kartu, sukurti šeimą, Juozapas manė užsiimsiąs garbingu dailidės amatu, o Marija rengėsi kasdieniniams šeimos motinos darbams, tačiau pasirodė, kad jie abu reikalingi Dievo planams, ir tada visas jųdviejų gyvenimas apsivertė.

Kalėdų naktį mus apgaubia švelnumo ir paguodos nuotaika. Gražu ir gera įsivaizduoti angelus su arfomis ir prieš Kūdikį klūpančius piemenis, tačiau jau kitą rytą nebelieka jokio angelų pėdsako ir jauną porą užpuola visiškai netikėti rūpesčiai.

Pamėginau įsivaizduoti tą rytą nubudusį šventąjį Juozapą, besirūpinantį įkurti ugnį, bėgantį pas piemenis, kad gautų bent lašelį pieno, drauge planuojant, kaip reiks grįžti į namus, kad niekuo nepakenktų kūdikiui. Vietoje to jam tuojau pat teko rūpintis kelione į tolimą kraštą, kad būtų išsaugota kūdikio gyvybė. Evangelijoje apie tai nėra nė žodžio, bet, ko gero, Juozapui ne kartą kilo mintis: „Kas dedasi? Argi šis Kūdikis nėra Dievo Sūnūs? Kur tada Dievas, kad reikia kovoti su tokiais sunkumais?“

Tikriausiai, tokios mintys nėra svetimos ne vienam šeimos tėvui…

Dievas kasdienybėje       2019-12-29 19:35

Mons. Adolfas Grušas

Svarbiausia šios šventės pamoka kyla iš Marijos ir Juozapo išgyventos kasdienybės. Mes paprastai savo laiką skirstome į šventes ir šiokiadienius, ir tos dienos tarpusavyje labai skiriasi: vienos yra besikartojantis ir kažkiek nuobodus darbas, o kitos – įvykiai, kuriems rengiamės su džiaugsmu. Vienas dalykas yra darbo nuovargis ir visai kas kita – šventinis apsvaigimas. Panašiai būna ir mūsų tikėjime: sekmadienį, jei pavyksta, kokią valandą skiriame Mišioms, o paskui visą savaitę panyrame į įprastus rūpesčius.

Nazareto šeimos gyvenimas moko mus, kad Dievas ateina apsigyventi žmogaus namuose, kad mes savo kasdienybėje, kartodami įprastus darbus, taip pat galime kurti Dievo Karalystę. Kasdienybėje mums yra prieinama ir mistinė patirtis, ir galimybė augti Dievo malonėje. Krikščionybė yra ypatinga tuo, kad ji nėra skirta šventei, o kasdienybei.

Iš tiesų kiekviena šeima gali rasti panašumų į Šventąją Šeimą. Tie, kurie augina savo pirmagimį, susidurdami su rūpesčiais, nemiegotomis naktimis ir nuovargiu, gali būti tikri, kad lygiai taip pat jautėsi ir Marija su Juozapu. Tie, kurie susiduria su bedarbyste ar turi sunkumų išmokėti paimtas paskolas, be abejo, gali prisiminti šventąjį Juozapą, kuriam irgi, ko gero, teko skolintis, norint padidinti savo dirbtuvę. Moterys, pašventusios savo gyvenimus vaikams, turėtų prisiminti Mariją, kurios galvoje irgi atsirado žilų plaukų, matant išeinantį iš namų Jėzų…

Marija su Juozapu matė Dievo Slėpinį, mėginantį atsistoti ant dar netvirtų kojyčių, girdėjo verkšlenantį naktį, nes jam kalėsi dantukai… Sunku net įsivaizduoti, kokį tvirtą tikėjimą turėjo jiedu, kad galėtų pasakyti sau, kad šis vaikas, panašus į visus kitus, iš tiesų yra Dievo Sūnus. Jiedu abu palaikė vienas kitą ir tikriausiai Juozapas, žvelgdamas į Mariją, stebėjosi jos tvirtu tikėjimu ir rūpestingumu, o Marija dėkojo savo širdyje Viešpačiui, kad jai davė tokį paprastą ir ištikimą draugą…

Toks Šventosios Šeimos gyvenimas ragina ir mus mokytis žvelgti į kitus mūsų šeimos narius tikėjimo akimis, atskleidžiant sau kituose slypinčią paslaptį, išvysti kasdienybėje su mumis esantį Dievą.
Vatican News

ah1       2019-12-29 17:56

baimė niekada nesukels pagarbos tam kurio bijomasi. Tėvai vaikų pagarbą turi užsitarnauti tinkamai vaikus auklėdami, rodydami vaikams sektiną pavyzdį - “Tik mūsų vertais pavyzdžiais sek ” nurodo vedanta/upanišada.

Mano Dievas,        2019-12-29 16:23

sako nebijok, būk ramus, tu esi mylimiausias mano vaikas. Toliau, Jėzus sako: 
Man reikia tavo rankų, kad galėčiau toliau laiminti,

Man reikia tavo lūpų, kad toliau kalbėčiau,

Man reikia tavo kūno, kad galėčiau toliau kentėti,

Man reikia tavo širdies, kad toliau mylėčiau,

Man reikia tavęs, kad galėčiau toliau gelbėti,

Lik su manimi, mano sūnau/dukra.

ah1       2019-12-29 13:19

Bijok, tylėk ir melskis - būsi geriausiu vergu, o laisvę gausi po mirties, jei būčiau vergvaldys nieko toluliau nesugalvočiau.

Gerb. kard. Sigitai Tamkevičiau,       2019-12-29 11:14

AČIŪ už įžvalgas ir pamokymus. AČIŪ, kad esate su mumis.


Rekomenduojame

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Ramūnas Aušrotas. Partijų programinės nuostatos ir iniciatyvos, prieštaraujančios krikščioniškai pasaulėžiūrai

Augminas Petronis. Tokia mąstysena – ‘viskas, ką jūs apie save žinot, yra tapatybės’ – tikėjimui naikinančiai žalinga

Aleksandras Nemunaitis. Esame už žodžio laisvę ir prieš politkorektiškumą

Algimantas Rusteika. Konservatoriai nutarė reklamuotis pas savus?

Katalikiški balsavimo principai

Liudvikas Jakimavičius apie žiniasklaidą

Seimo narių balsavimų gyvybės ir šeimos klausimais apžvalga

Ar egzistuoja laisva valia? Vytauto Sinicos atsakymas

Algimantas Rusteika. Jei balsuosi už mažus, „tavo balsas prapuls“

Liudvikas Jakimavičius. Gražus rudenėlis ir rinkimų aritmetika

Ramūnas Aušrotas. Istorinės savimonės pabaiga

Neredaguota.lt. Vytautas Sinica: Kova dėl istorijos

Vytautas Radžvilas. Baltarusija: į laisvę ir demokratiją Putino glėbyje?

JT Orhuso konvencijos priežiūros komitetas pripažino: Lietuvos Respublika pažeidė Orhuso konvenciją

Mokytojai iš Kvetkų, Pandėlio, Papilio premjerui Sauliui Skverneliui: Pagal galimybes ištaisykite padarinius savo didžiosios klaidos

Spalio 6 dieną bus atidengtas antkapinis paminklas Adolfui Ramanauskui-Vanagui

Vygantas Malinauskas. Krikščioniškas pasirinkimas

Geroji Naujiena: Kad ir mes duotume vaisių

Andrius Švarplys. Cukrus, Linai

Algimantas Rusteika. Susipažinkime – naujoji, modernioji, nuostabioji, jaunoji LSDP karta

Gediminas Kulikauskas. Istorikas: „Dešimt kautynių“ – kitokia knyga apie partizanus

Algimantas Rusteika. Apie kritinę masę

Rasa Čepaitienė. Rentininkų partija

Ramūnas Aušrotas. JK valdžia po truputį pradeda „veržti kranelius“ gender ideologijos sklaidai tarp jaunimo

Mirštanti Europa (ir tai nėra vien tiktai senėjimas) kviečiasi „šviežio kraujo“...

Algimantas Rusteika. Apie teisingumą

Andrius Švarplys. Emanuelio Macrono žinia Rytų Europai

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.