Įžvalgos

Geroji Naujiena: „Efata!“ – „Atsiverk!“

Tiesos.lt redakcija   2015 m. rugsėjo 6 d. 1:11

1     

    

Geroji Naujiena: „Efata!“ – „Atsiverk!“

Palikęs Tyro sritis, Jėzus per Sidoną atėjo prie Galilėjos ežero, į Dekapolio krašto vidurį.

Ten atveda jam kurčią nebylį ir prašo uždėti ant jo ranką. Jis pasivedėjo jį nuošaliau nuo minios, įdėjo savo pirštus į jo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį, pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam: „Efata!“, tai yra: „Atsiverk!“ Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia.

Jėzus jiems liepė niekam šito nepasakoti. Bet kuo labiau jis jiems draudė, tuo jie plačiau jį skelbė.

Žmonės be galo stebėjosi ir kalbėjo: „Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba“. (Mk 7, 31–37)

Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje prašykime Jėzaus gydančio prisilietimo – kad išgydytų mūsų kurtumą ir nebylumą. Kad įsiklausę į Dievo Žodį pažintume Tiesą ir ją išpažintume liudydami savo gyvenimu.

* * *

Šv. Beda Garbingasis, † 735. Apie kurčią nebylį ir jo stebuklingą išgydymą

Tas kurčias nebylys, stebuklingai Viešpaties išgydytas, kaip ką tik girdėjome skaitydami Evangeliją, reiškia giminę žmonių, dieviškąja malone išvaduojamų iš paklydimo, į kurį jie buvo velnio melu įvilioti. Nes žmogus tapo kurčias gyvybės žodžiui po to, kai pasikėlęs puikybėn išgirdo prieš Dievą nukreiptus pragaištingus žalčio žodžius; nebylus tapo ir Kūrėjo šlovinti nebepajėgė dėl to, kad įžūliai apsisprendė kalbėtis su gundytoju.

Ir pelnytai uždarė ausis, kad negirdėtų, kaip angelai šlovina Kūrėją, nes tas pačias ausis neatsargiai atvėręs klausėsi, kaip patį Kūrėją savo kalbomis plūsta priešas; pelnytai užvėrė burną, kad ji negalėtų kartu su angelais skelbti Kūrėjo šlovę, nes tarsi norėdamas patobulinti paties Kūrėjo darbą neleistinai į ją prisikimšo uždrausto valgio.

Aiman, apgailėtinas tas žmonių giminės silpnumas; ji sudygo pagadinta jau iš šaknų, o dar ydingiau ėmė plėstis leisdama šakų atžalas, tad kai Viešpats atėjo žmogaus kūnu, kone visas pasaulis, išskyrus kelis Judėjos tikinčiuosius, klaidžiojo kurčias ir nebylys, nepajėgus nei pažinti, nei išpažinti tiesos. Bet „kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20).

Nes Viešpats atėjo prie Galilėjos ežero; žinojo ten sergant tą, kurį turėjo išgydyti. Savo gailestingumo malone pasiekė pasipūtusias, maištingas ir nepastovias pagonių širdis; žinojo jas priklausant tiems, kuriuos turėjo pasiekti jo malonė. Ir teisingai sakoma, jog jis atėjo ligonio išgydyti į Dekapolio krašto vidurį, prie Galilėjos ežero, nes jis atėjo pas svetimas tautas, idant, kaip Jonas sako, „suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus“ (Jn 11, 52).

Ir „atveda jam kurčią nebylį ir prašo uždėti ant jo ranką“ (Mk 7, 32). Negalėjo šis kurčiasis Gelbėtojo pažinti, nebylys – maldauti, todėl atveda jį draugai ir meldžia Viešpaties jį išgelbėti. Iš tikrųjų dvasinis gydymas šitaip reikalauja, jog jeigu kas nors žmogaus pastangomis nepajėgia atsiversti, kad išgirstų ir išpažintų tiesą, tada tebūnie jis parodytas dieviškojo gailestingumo žvilgsniui ir tebūnie prašoma, kad Dievo ranka padėtų jį išgydyti. Dangiškojo gydytojo gailestingumas neužtrunka, jei prašytojai uoliai maldauja, nedvejodami ir neprarasdami pasitikėjimo.

Šaltinis: Sekmadienių mišiolėlis „Gyvoji duona“
Palendrių šv. Benedikto vienuolynas

 

* * *

Johannes Broxtermann. Pro užsklęstas duris

Kas nėra to patyręs: uždarumo būsena. Niekas neįeina vidun. Niekas, tiesą sakant, nepasiekia mano sąmonės. Kitas man kažką pasakoja, aš rodau susidomėjusį veidą, pritariamai linkčioju, tačiau mintys ir širdis už tūkstančio mylių. Galbūt širdis perpildyta ar pavargusi, o gal sudirgusi. Bet kuriuo atveju: niekas į vidų neįeina ir niekas iš ten neišeina. Nėra prasmės kuo nors dalintis, palikit mane ramybėje! Žmogus tarsi izoliuojasi: tampa kurčias-aklas-nebylus: viskas viename. Vidinės antenos liaujasi veikusios, nustoja gaudyti visas bangas. Žaliuzės nuleistos, užuolaidos užtrauktos. Mes esame čia, tačiau vis dėlto mūsų nėra namuose. Kažkas paskambina į duris, tačiau mes to negirdime ir durų neatidarome. Didžiuliai ausų kištukai apkurtino ausis, o dar labiau sielą. Duris mes stropiai užrakinome visais įmanomais būdais, užsidarėme. Mes užsidarę. Joks žmogus pro tokias duris nepateks ir net pats Dievas. Taip užsidarius.

Evangelija pagal Morkų pasakoja apie visai kitokią situaciją. Jėzus pro tas duris patenka. Jis pasiveda kurčią nebylį į šalį, toliau nuo minios. Ji, žinoma, nusivylusi. Žmonės taip tikėjosi, buvo taip arti – tarsi televizijos kamera. Išgydymas visai šalia – tai bent dalykas! Tačiau Jėzus pasitraukia į nuošalę kartu su sergančiuoju. Minia lieka jiems už nugarų.

Kodėl Jėzus pasiveda žmogų į šalį? Kodėl neišgydo jo žmonių apsupty? Pagalvokime, kiek mūsų uždarumas, mūsų „kurčnebylumas“ yra susijęs su „minia“, su visuomene, su kitais? Kas mus susargdina? Tikriausiai jau vaikystėje pradėjo reikštis liga – patyčios smėlio dėžėje, nes vienas per storas, kitas per plonas, trečias dėvi akinius ar yra raudonplaukis, sportuodamas juda kaip šlapias maišas, nėra pakankamai „fainas“ arba negali sau leisti nešioti firminių rūbų. Nuolat auga jausmas: tu nieko nesugebi. Esi niekas. Nesi pakankamai geras. Tu nesugebėsi. Tai neatplėšiamai prilimpa. Ir mano „Aš“ pamažu tampa kurčias, nebylus, atsitraukia – nuo minios, nuo kitų.

Tad tolyn nuo minios, kuri gali susargdinti. Tai pirmasis žingsnis. Dabar dėmesio centre vien Jėzus ir sergantis žmogus! Ir Jėzus prieina arčiau, labai arti: jis įdeda savo pirštą į kurčias ausis, paliečia savo seilėmis jo liežuvį, pažvelgia į dangų, atsidūsta ir sako: Effata! Atsiverk! Nelabai higieniškas šis prisilietimas! Jis paliečia, gerokai priartėja, jo artumas labai konkretus, gal net „nuodėmingas“ – kūniškas. Abstraktumą jis palieka kitiems. Pirmiausia dirba rankos, paskui žodžiai. Jėzus susieja save su kurčnebylių, užsisklendusiųjų skausmu. Pažvelgia į dangų ir pasiima su savimi kitų vargą ten, į viršų, pas Tėvą, pas Dievą. Jis atsidūsta, įsiliedamas į „Tuštybei pavergtos kūrinijos dūsavimą“, atneša jį Dievo akivaizdon – ir tuomet iš to „žvilgsnio aukštyn“ kyla išlaisvinantis žodis: Effata. Atsiverk.

Evangelijoje jis parašytas Jėzaus gimtąja kalba – nedidelis svetimkūnis graikiškame autoriaus tekste. Tikriausiai šis aramėjiškas-hebrajiškas žodis dar ilgai skambėjo žmonių ausyse ir turėtų vis dar skambėti mums: Effata! Tai raktinis žodis: jis gali užsidariusius žmones – taip pat ir mane – atverti, jis gali atpalaiduoti liežuvį ir širdį gniaužiančius varžtus. Gali išlaisvinti gal ir iš slaptos baimės, jog tai kažkam nepatiks – juk atsiverti reiškia patirti riziką, pavojų.

Effata. „Jis viską gerai padarė“, – tąsyk sakė žmonės. Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba.

Viešpatie, ir man pasakyk: atsiverk!

Tu puikiai žinai, ką aš prastai girdžiu arba kai apsimetu kurčias. Tu gerai žinai, kada aš užsičiaupiu ir pristingu pasitikėjimo pasakyti, ką jaučiu ir kas man svarbu. Žinai, kur esu bežadis net prieš tave ir nustoju net melstis.

Viešpatie, pasakyk tai ir savo Bažnyčiai: Effata, atsiverk.

Atsiverk žmonėms, kuriems ir esi skirta. Atsiverk poreikiams ir vargams, kuriuos šiandien jie patiria. Atsiverk jų giliausiems troškimams ir siekiams, kurie neretai pasireiškia ir nuskamba visiškai kitaip, nei esi pratusi.

Ir atsiverk vis iš naujo, kad šis Balsas šiandien vėl kreiptųsi į mus – nesuskaitomų balsų ir dienos triukšmo lengvai užgožiamas – ir ištartų savąjį žodį: savo Evangeliją.

joseph-und-medardus.de išvertė S. Žiugždaitė
Bernardinai.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

....       2015-09-7 18:20

Ir kada liausis žmonių mulkinimas….


Rekomenduojame

Liudvikas Jakimavičius. „Tokios protkrušystės gal galėtume tikėtis Mozambike ar Šiaurės Korėjoj“

Vidas Rachlevičius. Stebint Brexit‘o batalijas Briuselyje ir Britanijoje neapleidžia „déjà vu“

Rasa Baločkaitė. Šliaužiantis totalitarizmas, arba Kairiosios minties vingiai

Sąjūdžio „Už Lietuvos miškus“ kreipimasis į premjerą

Prie URM vyks piketas – prieš J.Noreikos atminimo juodinimą, už – L.Linkevičiaus atstatydinimą

Vytautas Vyšniauskas. Vilniaus universiteto Centrinė akademinės etikos komisija pripažino…

In memoriam dr. Augustinui Idzeliui. Vidmanto Valiušaičio atsisveikinimo žodis ir interviu „Tautos atsakas sovietams – sukilimas“

Andrejus Gaidamavičius. Tarp mitų ir tikrovės: atsakymai Aidui Pivoriūnui

Andrius Tapinas: TS-LKD – mūsų partija

Algimantas Rusteika. Ko trokšta – apie tą meluoja

Liutauras Stoškus. Sakote „iškertamas tik vienas procentas per metus“? Tuomet išmeskit iš namų lovą ir įsitikinsite, daug tai ar mažai

Laisvūnas Šopauskas. Vienos politologinės konferencijos analizė, arba Už Lietuvos pinigus – valstybės griovimas (II)

Gintautas Kniukšta. „Ne, ministre, nei rytoj, nei po savaitės Labanoro girios jūs nekirsite“

Patriotinės organizacijos kviečia į piketą prie URM: Pone ministre, jei turite savigarbos – atsiprašykite, jei ne – atsistatydinkite

Vladimiras Laučius. Apie europiečių dviveidišką „žaliąją“ politiką

Algimantas Zolubas. Kilnus reiškinys

Geroji Naujiena: Kad būtume laisvi pasirinkti ne turėti, o būti

Algimantas Rusteika. Visuomeninio transliuotojo tyla – irgi žinia: pabaigos pradžia jau arti

Apginkime Lietuvos miškus: žygis už Labanorą –  žygis už Lietuvos ateitį

Ženevos pareiškimas: turime suprasti, kas iš tiesų yra žmogaus teisės

Karolis Venckus: „Mama yra be galo stipri, tačiau sėdėti kalėjime už nieką nėra malonu“

Algimantas Rusteika. LRT dabar – svarbiausias valstybės klausimas

Letas Palmaitis. Kas kieno brolis („Visos religijos yra geros“ tema)

Jurga Lago. Kaip iš dvasios ubago tampama tikru ubagu

Andrius Švarplys. Apie Lietuvą, „privažiavusią prie rampos“

Vytautas Radžvilas. LRT depolitizavimo spektaklis turi baigtis

Seime buvo svarstomos parlamentinio tyrimo išvados dėl LRT veiklos

Labanoro Žygis – Ateik ir Pamatyk Pats!

Mindaugas Kubilius. Valstybės gyvasties klausimas: ar išsivaduosime iš „mužikų“?

Laisvūnas Šopauskas. Vienos politologinės konferencijos analizė, arba Už Lietuvos pinigus – valstybės griovimas (I)

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.