Dienos aktualija, Visuomenės pokyčių analizė, Įžvalgos, Religija ir filosofija, Kultūros, kalbos, istorijos politika

Geroji Naujiena: Džiaukimės ir silpnumu, paniekinimais, nemalonumais, persekiojimais bei priespauda dėl Kristaus, nes būdami silpni, esame ir galingi

Tiesos.lt redakcija   2021 m. liepos 4 d. 0:27

27     

    

Geroji Naujiena: Džiaukimės ir silpnumu, paniekinimais, nemalonumais, persekiojimais bei priespauda dėl Kristaus, nes būdami silpni, esame ir galingi

* * *

Atkakli tai tauta, tačiau bent težino, kad pranašas buvo jų tarpe

Jam kalbant, įėjo dvasia į mane ir pastatė mane ant kojų. Ir aš girdėjau man kalbančiojo balsą.

Jis sakė: „Žmogaus sūnau, tave aš siunčiu pas Izraelio sūnus, pas tuos neklaužadas, kurie prieš mane sukilo. Jie patys ir jųjų tėvai iki pat šios dienos man priešgyniauja. Jie – sūnūs įžūlūs ir kietaširdžiai. Pas juos aš tave siunčiu.

Paskelbk jiems: ‘Štai ką sako Viešpats Dievas!’

Klausys jie ar ne – atkakli tai tauta, – tačiau bent težino, kad pranašas buvo jų tarpe“ (Ez 2, 2–5).

* * *

Mūsų akys įsmeigtos į Viešpatį, laukia, kad pasigailėtų

Į tave mano akys pakeltos,
kuris dangaus soste sėdi,
kaip žiūri tarnai į dosniąją ranką valdovo. –
Kaip žiūri tarnaitė į ranką valdovės,
taip mūsų akys įsmeigtos į Viešpatį Dievą
laukia, kad pasigailėtų.
Pasigailėk, mūsų, Viešpatie, pasigailėki:
mes be galo suniekinti esam.
Jau prisisotinus mūsų siela
turtuolių pašaipomis ir panieka išdidžiųjų.

 

* * *

Aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje

Broliai! Kad aš neišpuikčiau dėl nepaprastų apreiškimų, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų.

Dėl šios priežasties aš jau tris kartus maldavau Viešpatį, kad atitolintų jį nuo manęs.

Bet Viešpats man atsakė: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“.

Todėl aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje.

Džiaugiuosi tad silpnumu, paniekinimais, nemalonumais, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas (2 Kor 12, 7–10).

* * *

Tik savo tėviškėje taip negerbiamas pranašas

Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę.
Atėjus šeštadieniui, jis pradėjo mokyti sinagogoje.
Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“
Ir jie piktinosi juo.
O Jėzus jiems tarė: „Tik savo tėviškėje, tarp savo giminių ir savo namuose taip negerbiamas pranašas“.
Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė.
Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė (Mk 6, 1–6).

* * *

Švęsdami eilinio laiko keturioliktąjį sekmadienį, kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: pasotink, Viešpatie, savo Tiesa jos alkstančius, priglobk teisingumo nerandančius, suramink vienatvę ir neviltį išgyvenančius, išsklaidyk sloginančią nuodėmių tamsą, kad beišsivaikščiojanti mūsų Tauta sugrįžtų į savo namus.

Meldžiame Tavęs: duok, kad susigrąžinę Dievo vaikų laisvę, sutelktai imtume griauti nemeilės ir netiesos tvirtoves, tiesintume savo kelius, kurtume bendrus namus. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

* * *

Sigitas Tamkevičius. Tolyn nuo Dievo  
14 eilinis sekmadienis

Pranašas Ezekielis dvasinio regėjimo metu klausėsi apsireiškusio Dievo balso: „Marusis, aš siunčiu tave pas Izraelio vaikus, – pas maištaujančią tautą, – jie sukilo prieš mane. Palikuonys, pas kuriuos tave siunčiu, yra įžūlūs ir kietaširdžiai“ (Ez 2, 3.4).

Evangelistas Morkus taip pat pasakoja apie Nazareto žmonių kietaširdiškumą ir netikėjimą. Jėzui apsilankius Nazarete, vieni stebėjosi jo mokymu ir stebuklingais darbais, o kiti piktinosi, kad Jėzus savo tėviškėje nedaro stebuklų. „Jis (Jėzus) stebėjosi jų netikėjimu“ (Mk 6, 6), – pastebi evangelistas.

Panašaus kietaširdiškumo ir netikėjimo netrūko visais amžiais – apstu jo ir šiandieną. Daugelis žmonių gyvena net nesusimąstydami apie Dievą. Jie pasineria į medžiaginę tikrovę, iš kurios stengiasi išplėšti kuo daugiau naudos ir malonumų, o dvasinei sričiai visiškai neskiria dėmesio. Kas nulemia, kad vieni žmonės Dievo ieško ir jį atranda, kiti jam lieka abejingi, o treti bando save įtikinti, kad egzistuoja tik tai, ką jie mato, ir nieko daugiau?

Atsakymą randame Šventajame Rašte; Pirmajame Jono laiške skaitome: „Visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio“ (1 Jn 2, 16).

Pastebimas dėsningumas: augant medžiaginei gerovei, auga ir Dievui abejingųjų skaičius. Medžiaginė gerovė gundo žmogų visiškai joje pasinerti, jos apsuptas žmogus kartais jaučiasi vos ne dievas, galintis tenkinti visus savo norus.

Žmogus yra socialinė būtybė, linkusi prisitaikyti prie jį supančios aplinkos ir gyventi, kaip visi. Šitoks prisitaikymas sukuria tam tikrą saugumo jausmą, kurio, išsiskirdamas iš supančios aplinkos, bijo netekti. Deja, sekuliari aplinka gundo žmogų savo asmeniniame gyvenime Dievui nepalikti vietos.

Dar labiau žmones tolina nuo Dievo netvarkingas seksualinių malonumų vaikymasis. Apgailėtina, kad jau net vaikai per lytinio švietimo pamokėles mokomi naudotis šiais malonumais. Kadangi Dekalogas apibrėžia seksualinio gyvenimo ribas, žmogui tenka rinktis Dievą bei Dekalogą arba jį atmesti ir pasinerti aistrų verpetuose. Apie šiuos žmones Šventasis Raštas kalba: „Jie yra šaltiniai be vandens, audros genami debesys; jiems skirta juodžiausia tamsybė“ (2 Pt 2, 17).

Amerikoje gimusi ir Vakaruose paplitusi gender ideologija jau atėjo ir į  Lietuvą. Ji skatina visą dėmesį sutelkti į žmogaus prigimties nepaisantį lytiškumą. Ji gina teises pasirenkančiųjų keisčiausias lytiškumo formas, bet negina vyro ir moters santuoka kuriamos šeimos. Šios ideologijos nešėjams Dievas yra tiesiog nepriimtinas kliuvinys. 

Pradžios knygoje pasakojama apie pirmųjų žmonių nuopuolį. Gundytojas įkalbinėjo, kad neklausydami Dievo Adomas ir Ieva tapsią kaip dievai, žinantys gera ir bloga (plg. Pr 3, 5). Paklausę gundytojo, jie netapo dievais, bet greitai susivokė, kad neklausyti Dievo reiškia prisišaukti kančią. Šis šėtono gundymas aktualiai reiškiasi ir mūsų dienomis. Puikybės veikiamas žmogus atmeta Dekalogą ir elgiasi, tarsi būtų dievas, tačiau juo netampa, tik prisišaukia aibes bėdų, kuriose paskęsta, o kartais net pražūva.

Tikėjimo kelionėje labai svarbu saugotis nuodėmių, o kai suklystame, kuo greičiau susitaikinti su Dievu, nes nuodėmė ir draugystė su Dievu yra nesuderinami kaip ugnis ir vanduo. Tik atgaila padeda nusileisti iš savo didybės aukštumų ir vėl tęsti pradėtą tikėjimo kelionę.

Popiežius Pranciškus kalba: „Tikėjimas prasideda tuomet, kai suprantame, kad mes nesame sau pakankami, kai jaučiame, kad mums reikia Dievo, kai nugalime pagundą užsidaryti savyje, kai įveikiame apsimestinį religingumą, kuris sakosi nenorįs varginti Dievo. Tik tuomet, kai mes jo šaukiamės, jis mumyse daro stebuklus.“

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

XIV eilinės savaitės ketvirtadienio Evangelijos       2021-07-8 4:49

Skaitinį komentuoja kun. Vitas Kaknevičius

Vakar Evangelija paskelbė – Jėzus išsirinko dvylika apaštalų, o šiandien Jėzus jau skiria jiems komandas – nurodymus, kaip skelbti Dievo Karalystę. Apaštalams jau suteikta galia tęsti Jėzaus pradėtą darbą. Tai pirmoji jų apaštalavimo misija, siuntimas, stažuotė. Mokymai reikšmingi, jais jie galės vadovautis ir vėliau eidami į kitas tautas.

Jėzaus mokinius įpareigojančiuose žodžiuose glūdi ir įsitikinimas: kai skelbs ir gydys, taps vis panašesni į Jį. Savęs išsižadėjimas slepia jėgą, ypač pasišventimas Kristaus vardu. Jėzus – didžiausias ir nuolankiausias Tėvo tarnas. Mes taip pat esame Dievo Karalystės dalininkai ir privalome liudyti vienas kitam ir visiems: Jėzaus gyvenimas skelbia mums Dievo pažadą – Viešpats ištikimas iki galo.

Jėzus kalba: gydykite ligonius, prikelkite numirusius, nuvalykite raupsuotuosius, išvarinėkite demonus. Jis nesako apaštalams: atimkite darbą iš gydytojų, išgydykite visus ir ilgai bei laimingai gyvensime – žemėje bus rojus. Jėzus to nesako.

Šiandien suvokus Jėzaus kvietimą skelbti Gerąją Naujieną, eikime į žmones ir skelbkime Jėzaus meilę kasdienos paprastumu, mandagumu, nuoširdumu, o Dievas visa tai paliudys Savo malonės veikimu. Apgaulingas ramybės suteikimas nėra žmogaus išgelbėjimas – Dievo Karalystė, tai yra Karalystė su galia. Mes dažnai įsivaizduojame: krikščionis turi būti kažkoks nesveikai nuolankus. Jėzaus Žodis eina su galia. Galime gydyti, prikelti mirusiuosius. Įsivaizduokime: galime nuvalyti raupsuotuosius ir išvaryti demonus, kurie geidžia pražudyti žmogų ir iš tikrųjų jį pražudo. Vadinasi, mes turime galią, Jėzus – Dievas – liudija kiekvienu Žodžiu ir su apaštalu Pauliumi norisi tarti: Tad, vyrai, drąsiau! Aš tikiu Dievu, kad taip ir įvyks, kaip man pasakyta (Apd 27, 25). Kitoje vietoje Paulius rašo: paskelbtąjį Dievo Žodį, jūs priėmėte Jį ne kaip žmogaus žodį – bet, kas Jis iš tikro yra – kaip Dievo Žodį, Kuris ir veikia jumyse, tikintieji (1 Tes 2, 13).

Jėzus visada atidavė žmonėms visa, ką gavo iš Tėvo. Jėzus nuolankiai ir besąlygiškai pasitikėjo Tėvu, Jis ir Savo mokiniams uždraudė imti pinigų ir drabužių – Dievas globos ir saugos.

Ar mobilizuojamės eiti Kristaus keliu? Būti gailestingu – tai įsijausti į kito žmogaus būseną, pastebėti sergantį, palaužtą, susikrimtusį, pasimetusį ir padėti. Gailestingumą žeidžia šiurkštumas, įžūlumas, akiplėšiškumas. Klystame, jei tikimės lobio Danguje nesidalydami su stokojančiais. Dalijamos dorybės nuostabiai auga, kartu didėja galimybė dar daugiau daryti gera. Dievas dažniausiai gelbsti per žmones. Dievas nekaltas, kad nebuvo suteikta prašoma reikalinga pagalba. Dievas tikriausiai siuntė žmogų ištiesti pagalbos ranką, bet šis nenuėjo…, galbūt mes neparodėme pastangų, nepriėmėme, norėjome gauti be savo iniciatyvos.

Ko galime pasimokyti iš to skyrelio ir pritaikyti sau? Dievas kiekvieną iš mūsų pašaukė Jam tarnauti.Kas bebūtume, esame kviečiami sudėti savo gyvenimą į Jėzaus rankas ir patikėti, kad Jis viskuo pasirūpins. Mes esame vartotojiška karta – turgūs, prekybos centrai, prekių įvairovė, o laiko maldai nebelieka. Skaitykime Šventąjį Raštą ir rasime begales nuorodų, skirtų specialiai mums. Ryžkimės čia ir dabar! Pabaikime kard. Dž. H. Niumeno žodžiais: Aš gimiau Tau tarnauti, Tau priklausyti, Tavo įrankiu būti. Duok, Dieve, kad būčiau aklas Tavo įrankis. Nenoriu matyti, nenoriu žinoti, aš tik noriu, kad manimi pasinaudotumei…

Kaip yra mano gyvenime su Dievo Karalystės siekimu?
Bernardinai.lt

XIV eilinės savaitės ketvirtadienio Evangelijos       2021-07-8 4:46

Mąstymas
Prašyti užsidegimo ir evangelinės laikysenos kasdienėje tarnystėje

Atsistosiu tarp mokinių, kurie yra įsistebeiliję bei įsiklausę į Jėzų. Jėzus siunčia juos su misija. Mane taip pat kasdien siunčia. Jėzus sako man, ko iš manęs laukia. Atidžiai Jo klausysiuosi.

*

„Prisiartino dangaus karalystė“. Aš pirmasis turiu tuo patikėti. Jėzus mane užtikrina, kad Jo meilė, ramybė, galia yra arti manęs. Mano gyvas ryšys su Jėzumi bus stipriausias liudijimas, kad Jis yra arti.

*

Jėzus trokšta suteikti man savo galią. Jo vardu galiu daryti didelius dalykus. Ar tikiu tuo? Kas labiausiai man trukdo atsiverti Jo galiai? Ko norėčiau Jėzaus prašyti?

*

„Dovanai gavote, dovanai ir duokite“. Ilgėliau stabtelsiu prie šių žodžių. Peržvelgsiu savo motyvacijas, laikysenas. Ar pajėgiu būti dosnus ir pasišvęsti ten, kur nesitikiu dėkingumo, pripažinimo, atlygio?

*

Jėzus įspėja mane dėl apsidraudimo pagundos. Susitelkimas ties savimi apsunkina mokinio širdį, gundo rūpintis tik savimi, susilpnina apaštališką užsidegimą. Paklausiu savęs apie savo netvarkingus prisirišimus. Prašysiu širdies laisvės.

*

Tarnavimas Jėzui nebus „pasisekimų“ virtinė. Jėzus įspėja mane, kad vienų būsiu priimtas, kitų ne. Jis moko mane laisvės žmonių nuomonės bei elgsenų atžvilgiu.

*

Patikėsiu Jėzui savo darbą, apaštalines tarnystes, taip pat ir tuos dalykus, kurių dar nežinau, kurie kada nors bus man pavesti.

Sužadinsiu pasitikėjimo aktą:

„Tu visada esi su manimi“.

  Kasdienapmastau.lt

XIV eilinės savaitės ketvirtadienio       2021-07-8 4:43

Evangelija (Mt 10, 7–15)

  Jėzus kalbėjo apaštalams:
  „Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė. Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, nuvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite! Neįsigykite nei aukso, nei sidabro, nei variokų savo kapšuose; nei kelionmaišio, nei dviejų marškinių, nei kurpių, nei lazdos, nes darbininkas vertas savo valgio.
  Atėję į kokį nors miestą ar kaimą, susiieškokite patikimą žmogų ir apsistokite pas jį, kol išvyksite. Įeidami į namus, pasveikinkite juos. Ir jeigu namai bus verti, teateinie po jų stogu jūsų ramybė. O jeigu nebus verti – jūsų ramybė tesugrįžta jums.
  Jei kur jūsų nepriimtų ir jūsų žodžio neklausytų, tai, išėję iš tokių namų ar tokio miesto, nusikratykite ir dulkes nuo kojų. Iš tiesų sakau jums: Sodomos ir Gomoros žemei bus lengviau teismo dieną negu tokiam miestui“.

  Katalikai.lt

XIV eilinės savaitės ketvirtadienio       2021-07-8 4:42

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 104, 16–21)

P.  Atsiminkite nuostabius Viešpaties darbus.

  Jis anai žemei badą užleido,
  duonos išteklius sunaikino.
  Siuntė tada tokį vyrą –
  Juozapą, vergijon parduotą. – P.

  Ir buvo jam kojos apkaltos,
  grandis užkarta jam ant kaklo,
  kol pranašystė, jo pasakyta, įvyko,
  kol išteisino jį Viešpaties žodis. – P.

  Liepė paleist jį karalius,
  valdovas tautų jį liepė išlaisvint.
  Ūkvaizdžiu savo namų jį padarė,
  prievaizdu visų savo turtų. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mk 1, 15)

P.  Aleliuja. – Prisiartino Dievo karalystė.
              Atsiverskite ir tikėkite Evangelija. – P. Aleliuja.

XIV eilinės savaitės ketvirtadienio       2021-07-8 4:41

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Pr 44, 18–21. 23–29; 45, 1–5)

  Priėjęs prie Juozapo, Judas prabilo: „Atsiprašau, mano valdove, tavo tarnas norėtų tarti savo valdovui žodį. Nepyk ant savo tarno! Juk tu faraonui lygus! Taigi valdovas klausei savo tarnus: ‘Ar dar tebeturite tėvą ar brolį?’ Ir mes atsakėme savo valdovui: ‘Dar tebeturime seną tėvą ir jaunesnįjį brolį. Šito brolis jau miręs, taigi savo motinai liko jis vienas. Todėl jis tėvo mylimasis!’ O tu įsakei savo tarnams: ‘Atveskite jį pas mane! Aš noriu jį savo akimis pamatyti! Jeigu jūsų jauniausiasis brolis neatvyks su jumis, tai jūs daugiau negalėsite man į akis pasirodyti!’
  Sugrįžę pas savo tarną, mano tėvą, mes perdavėme jam valdovo žodžius. Kai mūsų tėvas vėliau pasakė: ‘Keliaukite darkart grūdų nusipirkti!’, atsakėme: ‘Mes gi negalime tenai keliauti. Tik jei su mumis bus jauniausiasis brolis, tada mes keliausime. Juk mes negalime į akis pasirodyti tam vyrui, jei su mumis nebus jauniausiojo brolio’. Į tai tavo tarnas, mano tėvas, atsakė: ‘Jūs žinote, kad mano žmona tik du man pagimdė sūnus. Vienas mane jau paliko. Turiu patikėti, kad jis žvėrių sudraskytas: ir po šiai dienai nebesu jo matęs. Tad jeigu jūs dar ir šitą atimsite ir jam atsitiks nelaimė, tai jūs mane, ir taip jau pražilusį, iš sielvarto nuvarysite mirties viešpatijon’“.
  Ir Juozapas, pasijutęs daugiau nebegalėsiąs valdytis visų susirinkusiųjų akivaizdoje, sušuko: „Prašom visus išeiti!“ Todėl pašaliečių nebuvo, kai Juozapas leidosi savo broliams atpažinti. Jis taip garsiai verkė, jog egiptiečiai išgirdo, ir žinia apie tai pasiekė faraono rūmus.
  Juozapas broliams pasakė: „Aš esu Juozapas! Ar mano tėvas dar gyvas?“ Bet broliai neįstengė jam atsakyti – taip jie apstulbo, jį atpažinę. Tada Juozapas broliams prabilo: „Prieikite arčiau prie manęs!“ Jiems priėjus, jis tarė: „Aš esu Juozapas, jūsų gi brolis, kurį pardavėte į Egiptą. Bet jūs daugiau nesigraužkite ir nepriekaištaukite sau dėl to, kad pardavėte mane į šį kraštą. Mat Dievas siuntė mane čionai, kad išsaugotų jūsų gyvybę“.

XIV eilinės savaitės trečiadienio Evangelijos       2021-07-7 4:43

Evangelijos komentaro autorius kun. Nerijus Pipiras
Jėzus ėjo per miestus ir kaimus. Matė suvargusius žmones ir jų gailėjosi. Gydė ligas bei negales. Ir koks gražus Dievo atodūsis skamba prieš pasišaukiant mokinius ir siunčiant juos į misiją: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža“ (Mt 9, 37). Būtent į šią pjūtį ir kviečiami Simonas Petras, Andriejus, Jokūbas ir Jonas, Pilypas ir Baltramiejus, Tomas ir Matas, Jokūbas ir Tadas, Simonas Kanaanietis.
Ir netgi Judas Iskarijotas buvo kviečiamas. Dirbti, bet ne ilsėtis, naudotis Dievo suteiktomis dovanomis išlaisvinant ir atleidžiant. Kristaus apaštalai – darbo žmonės, turintys labai aiškią užduotį dalinti Dievo žvilgsnį, rūpinimąsi tais, kurie yra ištroškę ir išalkę, kurie kenčia sausrą, tamsą, apleistumą. Rūpintis tais, kurių pats Dievas gailėjosi, nes jie atrodė suvargę ir apleisti, lyg avys be piemens. Kviesdamas apaštalus, Jėzus labai konkrečiai nurodė, kaip turėtų būti skelbiama Evangelija.
Šiandien mums keistokai skamba nurodymas neiti pas pagonis ir neužsukti į samariečių kraštus. Taip, šie žodžiai, evangelisto Mato įdėti į Jėzaus lūpas, yra lyg ir Išrinktosios tautos savitumo garantas. Galų gale pati Evangelija pagal Matą buvo skirta ankstyvųjų krikščionių bendruomenei, vis dėlto į šiuos Jėzaus žodžius, gana mįslingai skambančius, reiktų atkreipti dėmesį.
Šiandieniam žmogui, ypač degančiam didžiuliu optimizmu ir noru viską daryti bei patirti labai greitai, manau, derėtų dažnai šiuos žodžius atminti. Viešpats kviečia būti budriem ir neperdegti. Mums rodos, kad Evangelijos skelbimas pagonims kažkaip savaime turėtų garantuoti jei ne vietą danguje, tai bent jau herojiškumą. Tuo tarpu Jėzus išplečia pagonybės ribas. Pagonis juk nėra vien tik tas, kuris galbūt nepriėmęs vieno ar kito sakramento. Šiandien pagonis – tas, kuris nesinaudoja Dievo duotomis sakramentinėmis dovanomis. Panašiai ir su Samarijos kraštais.
Jei atsiverstume kokį šiuolaikinį žemėlapį, ko gero, tų kraštų jau nė kvapo nebūtų likę. Šiandienos Samarijos ribos daug platesnės. Sakoma, kad Samarija – žemės, kuriose po tremties žydai asimiliavosi su kitų tautybių žmonėmis. Ar mūsų širdyse nėra panašios asimiliacijos, kai Dievo žodis, Dievo valia sumaišoma su išskaičiavimu, žmogaus valia? Ar ten gali įžengti Gerąją Naujieną nešančio šauklio kojos? O gal reiktų apsivalyti, kad skelbimui ir klausymui liktų vietos?..
Bernardinai.lt

XIV eilinės savaitės trečiadienio Evangelijos       2021-07-7 4:42

Mąstymas
Prašyti didžiadvasiško atsidavimo Jėzaus valiai

Matas kviečia mane, kad Dievo Žodžio šviesoje, maldoje pažvelgčiau į savo pašaukimą. Įeisiu į Mato aprašytą sceną. Atsistosiu tarp mokinių. Išgirsiu, kaip juos pasišaukia Jėzus. Žvelgsiu, kaip jie prieina prie Jėzaus.

*

Ką galiu pasakyti apie savo pašaukimo patirtį? Ar nešioju savyje vidinį įsitikinimą, kad Jėzus pašaukė mane pas save? Kada tai buvo? Kokį išgirdau kvietimą? Ar atsimenu žodžius? Vaizdus? Aplinkybes?

*

Įsiklausysiu, kaip Jėzus taria Dvylikos vardus. Įsižiūrėsiu į juos. Pažįstu juos iš Evangelijos. Kiekvienas iš jų turi savo gyvenimo istoriją, savo asmeninį savitumą. Kuriame iš apaštalų labiausiai atrandu save? Kalbėsiuosi su juo apie savo pašaukimą.

*

Jėzus suteikia savo mokiniams valdžią. Jie turi Jėzaus galią. Jėzaus vardu paprasti žmonės gali atlikti dalykus, kuriuos Jis atlikdavo.

*

Įsisąmoninsiu, kad Jėzus kasdien mane kviečia tam, kad suteiktų man savo galią. Pasilikimas prie Jėzaus, buvimas su Juo daro mane stiprų mano asmenybės trapume ir sunkiausiose gyvenimo situacijose.

*

Jėzus siunčia mane pirmiausia „pas artimuosius“. Savo pašaukimą turiu vykdyti ten, kur gyvenu, savo šeimoje, bendruomenėje. Jis siunčia mane pas tuos, kurie „pražuvo mano namuose“. Kam mano namuose dabar labiausiai reikia mano artumo?

*

Jėzus trokšta per mane priartinti Dievo Karalystę mano artimiesiems. „Tėve mūsų“ maldoje galiu kasdien kartu su Jėzumi atvesti Tėvui savo namiškius, artimuosius ir prašyti:

„Teateinie Tavo Karalystė“.

Kasdienapmastau.lt

XIV eilinės savaitės trečiadienio       2021-07-7 4:35

Evangelija (Mt 10, 1–7)

  Pasišaukęs dvyliką mokinių, Jėzus suteikė jiems valdžią netyrosioms dvasioms, kad išvarinėtų jas ir gydytų įvairias ligas bei negales.
  Dvylikos apaštalų vardai: pirmasis Simonas, pavadintas Petru, ir jo brolis Andriejus; Zebediejaus sūnus Jokūbas ir jo brolis Jonas; Pilypas ir Baltramiejus; Tomas ir muitininkas Matas; Alfiejaus sūnus Jokūbas ir Tadas; Simonas Kananietis ir Judas Iskarijotas, kuris paskui išdavė jį.
  Šituos dvylika Jėzus išsiuntė, duodamas jiems nurodymų: „Nenuklyskite pas pagonis ir neužsukite į samariečių miestus. Verčiau lankykite pražuvusias Izraelio namų avis. Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė“.
  Katalikai.lt

XIV eilinės savaitės trečiadienio       2021-07-7 4:34

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 32, 2–3. 10–11. 18–19)

P.  Viešpatie, būki tu mums gailestingas, mes gi taip tavim tikim.

  Kankliais Viešpatį skelbkit,
  jam dešimtstyge skambinkit arfa.
  Giedokite giesmę jam naują,
  iškilmingai ir skambiai giedokit. – P.

  Viešpats suardo kėslus pagonių,
  užmačias jųjų niekais paverčia.
  Viešpaties nuosprendžiai tveria per amžius,
  iš kartų į kartas eina jo mintys. – P.

  Viešpaties akys žvelgia į tuos, kur jo bijo,
  kurie tikis jojo malonės.
  Jis jų gyvybę nuo mirties saugo
  ir bado metu pamaitina. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mk 1, 15)

P.  Aleliuja. – Prisiartino Dievo karalystė.
              Atsiverskite ir tikėkite Evangelija. – P. Aleliuja.

XIV eilinės savaitės trečiadienio       2021-07-7 4:33

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Pr 41, 55–57; 42, 5–7a. 17–24a)

  Visam Egipto kraštui pradėjus badauti, tauta ėmė šauktis faraono, prašydama duonos. Tada faraonas pasakė egiptiečiams: „Eikite pas Juozapą! Darykite tai, ką jis jums palieps!“ Kai badas apėmė visą kraštą, Juozapas liepė atidaryti visus javų sandėlius ir pardavinėti egiptiečiams grūdus. Bet badas vis labiau spaudė Egiptą. Taipogi ir visas pasaulis keliavo Egiptan grūdų pas Juozapą pirktis. Mat bado nelaimė paplito po visą žemę.
  Tarp tų, kurie traukė Egiptan, atvyko ir Izraelio sūnūs grūdų nusipirkti; mat ir Kenaaną badas prispaudė. Juozapas buvo krašto valdytojas ir būtent jisai to krašto žmonėms pardavinėjo grūdus. Atvykę Juozapo broliai nusilenkė jam ligi žemės. Pamatęs brolius, Juozapas juosius pažino, bet dėjosi svetimas esąs ir, šiurkščiai aprėkęs, paklausė: „Iš kur jūs?“ Jis paliepė juos tris dienas palaikyti kalėjime.
  Trečiąją dieną Juozapas jiems pareiškė: „Jei norite likti gyvi – mat aš žmogus dievobaimingas,– turite padaryti štai ką: Jeigu jūs iš tiesų dori žmonės, tai vienas iš jūsų, brolių, tegu pasilieka kalėjime. Kiti sau keliaukite ir nusipirkę parsigabenkite grūdų savo badaujančioms šeimynoms. Tačiau jūs turite man pristatyti savo jauniausiąjį brolį. Tada jūsų žodžiai pasirodys esą teisingi, ir jums nereiks mirti“.
  Šie taip ir padarė. Paskui tarp savęs kalbėjo: „Iš tikro mes nusikaltome savo broliui. Juk matėme, kaip nuogąstavo dėl savo gyvybės, kai jis mus maldavo, o mes jo nepaisėme. Todėl ir ištinka mus šita nelaimė“. Rubenas jiems priekaištavo: „Argi aš jums nesakiau; ‘Nenusidėkite jauniui!’ Bet jūs nenorėjot klausyti. Dabar už jo kraują ir teks atsakyti“.
  Jie nežinojo, kad Juozapas suprato jų kalbą; mat jis tekalbėjo su jais per vertėją. Jisai nusisuko nuo jų ir pravirko.

XIV eilinės savaitės antradienio Evangelijos       2021-07-6 5:00

Komentaro autorius – kun. Robertas Urbonavičius

„Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti, lyg avys be piemens,“ – štai raktas į visą Jėzaus veiklą: jo mokymą, ligonių gydymą, demonų išvarinėjimą, galiausiai kančią ir mirtį ant kryžiaus.

Šio Jėzaus gailesčio nedera maišyti su emocine atjauta ar filantropiška užuojauta, kurią dauguma iš mūsų patiriame išvydę kito žmogaus kančią ar vargą. Dažniausiai tuo ir apsiribojame.
Gailestis, kurio buvo apimta Jėzaus širdis, buvo daugiau nei empatija, jis pasireiškė veiksmu, kurio tikslas buvo padėti ir perkeisti.

Mokytojas nesėdėjo apmąstydamas šio pasaulio blogį, bet kovojo su juo. Kaip puikus gydytojas, ar sumanus restauratorius, Jis darė viską, kad atkurtų Dievo tvarką žmoguje.

Visi esame pašaukti persiimti šia Viešpaties širdies nuostata. Pradėkime nuo smulkmenų.
Bernardinai.lt

XIV eilinės savaitės antradienio Evangelijos       2021-07-6 4:54

Mąstymas
Prašyti gilaus pasitikėjimo ir meilės Jėzui, kuris rūpinasi mano gyvenimu

Įeisiu į minią, kuri stebi Jėzų, tą akimirką, kada Jis išvaro piktąją dvasią iš apsėstojo nebylio. Netikėtai žmonės išgirsta, kaip nebylys prabyla. Atkreipsiu dėmesį į nustebusios minios susijaudinimą. Įsiklausysiu į nuostabos kupinus šūksnius.

*

Kokie jausmai kyla manyje šios scenos akivaizdoje? Ar atsimenu savo širdyje kokius nors gyvenimo įvykius, kuriuose aiškiai pamačiau stebuklingą Jėzaus veikimą ir jis mane nustebino? Su Jėzumi grįšiu prie tų momentų.

*

Atkreipsiu dėmesį į laikyseną fariziejų, kurie susirūpinę stebuklingu įvykiu ir minios reakcija, atakuoja Jėzų. Pamatysiu jų šaltus, abejojančius veidus. Jie nepajėgia patikėti Jėzumi, todėl griebiasi netgi beprotiško kaltinimo.

*

Atsistosiu arti fariziejų. Kokios mintys, jausmai bunda manyje, kuomet stebiu jų elgesį bei girdžiu kaltinimo žodžius? Įsijausiu į jų pasipriešinimą. Ar jie primena man kokias nors situacijas ir poelgius iš mano gyvenimo? Pasakysiu apie tai Jėzui.

*

Būsiu arti Jėzaus, kuris eina per kaimus bei miestus ir moko. Pamatysiu minias, kurios iš visur veržiasi prie Jo. Išvysiu džiaugsmą žmonių veiduose. Daugelis patiria stebuklingus išgijimus ir išlaisvinimą iš negalių.

*

Jėzus mokė ir gydė visokias ligas bei negalias. Kaip ilgai jau žingsniuoju paskui Jėzų? Ar tikiu, kad gyvenu arti To, kuris viską gali? Kokia dabar yra mano didžiausia negalia? Ar išsipasakojau apie ją Jėzui?

*

Jėzus rūpinasi manimi iki gelmių. Su meile žvelgsiu į Jo rūpestingą veidą. Priglusiu prie Jo širdies, kartodamas:

„Jėzau, gydyk mane savo meile!“.

Kasdienapmastau.lt

XIV eilinės savaitės antradienio       2021-07-6 4:53

Evangelija (Mt 9, 32–38)

  Jėzui atvedė demono apsėstą nebylį. Išvarius demoną, nebylys prakalbo. Minios stebėjosi ir sakė: „Dar niekad Izraelyje nėra buvę tokių dalykų“.
  O fariziejai kalbėjo: „Jis išvaro velnius su jų valdovo pagalba“.
  Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas įvairias ligas bei negales. Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti, lyg avys be piemens.
  Tuomet jis tarė mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“.
  Katalikai.lt

XIV eilinės savaitės antradienio       2021-07-6 4:52

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 16, 1–3. 6–8. 15)

P.  Gyvendamas teisiai, tavo, Viešpatie, veidą regėsiu.

  Paklausyk, Viešpatie, teisiojo skundo,
  atsižvelk, kaip tave aš maldauju.
  Tegu tavo ausys maldą išgirsta
  iš mano neklastingųjų lūpų. – P.

  Tegu tavo burna mane teisia,
  tegu tavo akys mato teisybę.
  Gali tirt mano širdį, slapčia naktį lankyti,
  gali ugnimi mane išbandyti:
  many neteisybės nerasi. – P.

  Šaukiuosi tavęs, išklausyk mane, Dieve!
  Atkreipk į mane savo ausį, išgirsk mano žodį.
  Pasirodyk, kad esi nuostabiai gailestingas
  ir nuo priešų gini, kas tik tavo dešine kliaujas. – P.

  Tu saugok mane kaip akies lėlytę,
  po savo sparnais stropiai slėpki.
  O ašai, gyvendamas teisiai, tavo veidą regėsiu,
  vos rytą pabusiu – tave išvydęs, gėrėsiuos. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 10, 14)

P.  Aleliuja. – Aš – gerasis ganytojas,– sako Viešpats: –
                aš pažįstu savąsias avis, ir manosios pažįsta mane. – P. Aleliuja.

XIV eilinės savaitės antradienio       2021-07-6 4:52

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Pr 32, 23–32)

  Nakčia atsikėlęs Jokūbas pasiėmė abi savo žmonas, abidvi tarnaites, vienuolika sūnų ir perbrido Jakobo brastą. Visus juos pervedęs per upę, jis perkėlė ir visą savo turtą. Jokūbas paliko ten vienas.
  Ir štai kažkoks vyriškis ėjo su juo galynių lig pradedant aušti. Pamatęs, kad jo negalėsiąs nuveikti, tas sudavė jam per klubo sausgyslę, taip kad Jokūbas, su juo besirungdamas, paniro šlaunį. Vyriškis paprašė: „Paleisk mane, nes jau švinta!“ Bet Jokūbas atsakė: „Tavęs nepaleisiu, kol tu manęs nepalaiminsi“. Anas paklausė: „Kuo tu vardu?“ Tasai atsakė: „Jokūbas“. Tuomet anas tarė: „Tu nebesivadinsi Jokūbas, o Izraelis (Stipruolis prieš Dievą), nes stiprų parodei save prieš Dievą; tad tu nugalėsi ir žmones“. Jokūbas paprašė: „Bet man pasakyk savo vardą!“ Anas atsakė: „Kodėl mano vardo klausi?“ Ir jis ten palaimino jį.
Tą vietą Jokūbas pavadino Penueliu (Dievo veidu) ir tarė: „Aš veidas į veidą regėjau Dievą ir visgi išsaugojau savo gyvybę“. Jam priešais tekėjo saulė, kai jis paliko Penuelį. Bet jis, paniręs per klubą, šlubavo.

XIV eilinės savaitės pirmadienio        2021-07-5 5:12

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vitas Kaknevičius

Šios dienos Evangelijoje užrašytos situacijos suspaustos tarsi sviestainis, susietos su žodžių uždėk ir nenusimink giliamintiškumu, papildo vienas kitą ir atidengia tikėjimą ir jo galią. Tikėti – tai paliesti Jėzų. Jo galia išgelbsti net mirusiuosius. Tai neišsemiama tikėjimo ir išminties gelmė…

Moteris ir mergaitė vaizduoja visų mūsų gyvenimus. Moteris, jau dvylika metų serganti (Mt 9, 20) – taip ir mes prarandame gyvenimą, būdami toli nuo Viešpaties. Išgyjame tik prie Jo prisilietę: Jis yra mūsų Gyvybė. Kaip mergaitė, sulaukusi sužadėtuvių amžiaus, taip ir mes mirštame susirgę meile (Gg 5, 8), jei nepasirodo Sužadėtinis, paimantis mus už rankos. Mūsų gyvenimo prasmė – Jėzų mylėti, kaip Jis mus myli.

Pagrindas – tikėjimas ir išgelbstintis prisilietimas – tikėjimo sėkla. Prisilietimas įkūnija artumą. Kiekvienas prisilietimas yra abipusis: kas liečia ir kuris liečiamas. Tai išorinis ir vidinis lytėjimas – užlieja ir perkeičia širdį.

Jėzus atveria norą regėti, koks turėtų būti gyvasis mūsų tikėjimas. Kiekvienas stebuklas yra tik Dievo malonė ir dovana. Jis laukia, laimina ir mažiausią žmogaus iniciatyvą tikėti. Visas mūsų gyvenimas ir tikėjimas remiasi mažais, paprastais dalykais: uždėk ranką… jei tik prisiliesiu prie apsiausto apvado… Kiek daug juose nuostabaus tikėjimo. Tai – tikėjimo ir meilės platuma – daugiau už žodžius ir pažadus.

Jėzus pasitinka ir priima mus, kokie esame. Sinagogos vyresnysis pas Jėzų atėjo iš nevilties: niekas kitas jam negalėjo padėti ir jis rizikavo kreiptis į Jėzų. Jėzus neklausinėjo, tik atsikėlė ir nuėjo paskui jį (Mt 9, 19).

Moters tikėjimą pabudina Jėzaus išklausymas – nuo nusivylimo savo nepajėgumu veda į pasitikėjimą Jo galia. Jis leidžia paliesti iš nugaros, vėliau leidžia kalbėtis su Juo veidas į veidą.

Galiausiai mergaitė perteikia tikėjimo veiksmingumą: prikėlimą, pergalę prieš mirtį – paskutinį žmogaus priešą (1 Kor 15, 26).

Aš irgi esu tarsi Evangelijos moteris – stengiuosi paliesti Jėzų ir išsivaduoti iš blogio; mirusi mergaitė – mėginu keltis prisilietus Sužadėtiniui. Jei negaliu paliesti Jo drabužio, bandau prisiliesti prie Jo Širdies. Tikėjimas gelbsti sielą.

Kasdienybė leidžia paliesti kitą žmogų ranka, paimti jį už rankos, ranka pamojuoti, apkabinti, guosti ir džiaugtis.

Evangelija savitai kasdieniška – dažnai nepastebime liečiamų rankų, žmonių veidų, akių… Viskas vyksta automatiškai, nieko nesitikime netikėto, stebuklingo… Skubame, rūpinamės tik savimi. Kai nepatiriame žmonių bendrystės, mirštame, nes neužčiuopiame Jo apsiausto apvado. Arba bijome paliesti kitą žmogų, nes jis yra miręs – beviltiškas, nurašytas – iš jo nieko gero nebus… O Jėzus kalba įtikinamai – ne, jis tik miega, paliesiu jį ir jis pabus…

Kai Jėzus mūsų maldų neišklauso, prisiminkime Šventojo Rašto vietą ir pažadinkime vaizduotę. Užmerkime akis ir mintimis stebėkime Jėzų, apsuptą minios. Prasiveržkime pro minią, suklupkime prie Jėzaus kojų ir palieskime Jo drabužį. Troškimas susilies su Jėzaus troškimu, širdys susijungs. Nereikia jokių žodžių, tai vidinė galinga širdies malda: Jėzau, pasitikiu Tavimi, liečiu tavo drabužio apvadą ir prašau išgydyti. Atleisk visas abejones, tikiu Tavo gydančios meilės jėga, garbinu, šlovinu Tave ir dėkoju už viską.
Bernardinai.lt

XIV eilinės savaitės pirmadienio Evangeliją       2021-07-5 5:10

Komentuoja ses. Onutė Petraškaitė MVS


Šis moters išgydymas yra įpintas į kitą pasakojimą – mergaitės prikėlimą sinagogos vyresniojo namuose. Abu pasakojimai atkreipia dėmesį į tikėjimo tikrumą, į pasitikėjimą Jėzumi net iki kraštutinumo. Abu jie atkreipia dėmesį į priklausymą nuo Dievo malonės, ten kur jau žmogiška veikla nebeįmanoma, kur peržengiama į malonės sritį, kurioje veikti gali tik Dievas. Sinagogos vyresnysis turi nusižeminęs prašyti Jėzaus prikelti jo dukrą. Supranta, kad žmogiškai mąstant, tai yra neįmanomas dalykas, tačiau jo viltis yra Jėzuje, kurį pažįsta, pripažįsta ir tikisi, laukia iš Jo stebuklo.

Kodėl būtent šitiems žmonėms suteikiama tokia malonė? Kodėl jiems? Bet jeigu jiems, tai gal ir man bus suteikta malonė, ten kur labiausiai jos reikės mano suspaudimuose ir kančiose? O reikalaujama tik vieno – tikėti ir pasitikėti Jėzumi. Šitie žmonės turbūt savo kančioje ir ligoje yra visuomenės pakraštyje, ypač ta moteris. Ne veltui ir dabartinis popiežius Pranciškus atkreipia dėmesį į tuos pakraščius, kad būtent visus pasiektų Jėzaus gailestingumas ir malonė. Bet dar svarbu tai, kad mes, krikščionys dalindamiesi tais Jėzaus gailestingumo turtais patys tampame turtingesni ir malone, ir gailestingumu ir net savo tikėjimu. Taip pat mokydamiesi iš kitų, daug ko išmokomi esame ir patys, ir tokiu būdu tampame „krikščioniškesni“- panašesni į Jėzų, kuris savitu būdu vis prisiliečia prie kiekvieno, ir gydo, moko, stiprina, guodžia, rodo kelią ir veda tuo tikėjimo keliu.

Matas, aprašydamas Jėzaus susitikimus su žmonėmis, parodo mums, koks yra Jėzus, kokį pavyzdį mums palieka, kad galėtume jį sekti, pilnai priartėdami prie Jo, tiesiog prisiliesdami Jo. Kaip pats Matas buvo Jėzaus paliestas ir perkeistas, taip ir mus moko būti, tapti Jėzaus paliestiems, perkeistiems, kviečia įsileisti į pačias savo vidaus ir sielos gelmes. O tikslas tik vienas – tam, kad galėtume panašėti į Jėzų, būti Jo perkeisti ir tada nebijoti Juo sekti.

Šią savaitę minėsime palaimintąjį Jurgį Matulaitį, kuris irgi kiekvieną sutiktą žmogų mokė blogį nugalint gerumu, patraukti prie Dievo, prie susitikimo su Jėzumi, kuris vienas turi galią pakeisti ir perkeisti mūsų gyvenimus idant turėtumėm tos Dievo malonės apsčiai ir jos pripildyti ja gyventumėm, džiūgautume ir dalintumės tuo turtingumi vieni su kitais.
Bernardinai.lt

XIV eilinės savaitės pirmadienio Evangelijos       2021-07-5 4:56

Mąstymas
Prašyti gilaus tikėjimo beribe Jėzaus galia

Prisiartinsiu prie Jėzaus ir sinagogos vyresniojo, kad išgirsčiau jų pokalbį. Pirmiausia įsižiūrėsiu į sergančios mergaitės tėvą. Jis pagarbina Jėzų. Išgirsiu kūkčiojantį jo balsą. Jo vaikas prieš akimirką mirė. Atidžiai įsiklausysiu į jo žodžius. Jis yra įsitikinęs, kad Jėzus gali grąžinti jo dukrelei gyvybę.

*

Ilgiau stabtelsiu ties sinagogos vyresniojo asmeniu. Jis tiki, kad Jėzus gali padaryti neįmanomą dalyką. Jo laikysena, žmogiškai žiūrint, yra neprotinga. Vis dėlto šis tėvas žvelgia į gyvenimą ne tik žmogiškai. Jis žiūri į gyvenimą Jėzaus žvilgsniu.

*

Įsisąmoninsiu, kad visas mano gyvenimas buvo, yra ir pasilieka Jėzaus rankose. Paprašysiu Jo, kad uždėtų savo ranką ant visko, kas kasdienybėje man atrodo sunku ir netgi beviltiška.

*

Grįšiu prie evangelinės scenos. Įsižiūrėsiu į moterį, kuri kenčia nuo kraujoplūdžio. Dvylika kovos su liga metų neužgesino joje vilties. Moteris yra įsitikinusi, kad pasveiks, jeigu jai pavyks paliesti Jėzų.

*

Stosiu priešais Jėzų su savo gyvenimo žaizdomis, kurios nuo seno kraujuoja. Kokia yra didžiausia mano gyvenimo žaizda? Prisiartinsiu prie Jėzaus. Su tikėjimu Jo prašysiu, kad Jis paliestų mano žaizdas ir kad man leistų patirti Jo galią.

*

Tolimesnėje maldos dalyje kontempliuosiu Jėzų, kuris prisiartina prie mirusios mergaitės. Įsižiūrėsiu į kiekvieną Jo judesį bei gestą. Pamatysiu kaip Jėzus ima už rankos mirusiąją, kaip grąžina jai gyvenimą ir pakelia ją.

*

Išpažinsiu tikėjimą Jėzaus dieviška galia. Nuoširdžioje maldoje pakviesiu Jį į savo gyvenimą. Maldausiu Jo, kad atgaivintų mano tikėjimą, viltį ir meilę, kad paimtų mane už rankos ir pakeltų iš dvasinio vidutiniškumo, abejingumo, kad įkvėptų gyvybę į visas mirusias mano asmenybės vietas. Tuo pačiu pasimelsiu už savo artimuosius (šeimos, bendruomenės narius).

Kasdienapmastau.lt

XIV eilinės savaitės pirmadienio        2021-07-5 4:53

Evangelija (Mt 9, 18–26)

  Jėzui bekalbant su Jono mokiniais, prisiartino vienas sinagogos vyresnysis, pagarbino jį ir tarė: „Ką tik mirė mano dukrelė. Bet ateik, uždėk ant jos ranką, ir ji atgis“. Jėzus tuoj pat nuėjo paskui jį kartu su savo mokiniais.
  Ir štai moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu, prisiartino iš paskos ir palietė jo apsiausto apvadą. Mat ji pati sau kalbėjo: „Jei tik palytėsiu jo drabužį – išgysiu“.
  Jėzus, atsigręžęs ir ją pamatęs, tarė: „Pasitikėk, dukra, tavo tikėjimas išgydė tave“. Ir tą pačią akimirką moteris pagijo.
Atėjęs į sinagogos vyresniojo namus ir pamatęs vamzdininkus bei raudančią minią, Jėzus paliepė: „Išeikite, nes mergaitė ne mirus, o miega“. Jie tik juokėsi iš jo. Kai minia buvo išvaryta, jis įžengė vidun, paėmė mergaitę už rankos, ir ji atsikėlė. Garsas apie tai pasklido po visą aną kraštą.
  Katalikai.lt

XIV eilinės savaitės pirmadienio        2021-07-5 4:53

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 90, 1–4. 14–15)

P.  Tavim, mano Dieve, viliuosi.

  Žmogau, kurį Aukščiausias globoja,
  kuris gyveni Visagalio pavėsy,
  Viešpačiui tarki: „O mano Dieve,
  prieglobsti mano, tvirtove, tavim aš viliuosi“. – P.

  Jis tave gelbi nuo medžiotojų kilpos
  ir nuo mirtį nešančio maro.
  Tave jisai dengs savo plunksnom,
  po jo sparnais tu slėptis galėsi. – P.

  “Kad glaudžias žmogus prie manęs, tai jį išvaduoju,
  aš apginu jį, kad jis mano vardą pažįsta.
  Kai jis manęs šauksis, aš jį išklausysiu,
  sielvarte su juo drauge būsiu“. – P.

Posmelis prieš evangeliją (2 Tim 1, 10)

P.  Aleliuja. – Mūsų Išganytojas Jėzus Kristus sunaikino mirtį ir
              nušvietė gyvenimą savo Evangelija. – P. Aleliuja.

XIV eilinės savaitės pirmadienio        2021-07-5 4:52

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Pr 28, 10–22)

  Išvykęs iš Beeršebos, Jokūbas keliavo į Haraną. Pasiekęs vieną vietovę, tenai pasiliko nakvoti, nes saulė jau buvo nusileidusi. Paėmęs vieną tos vietos akmenį pasidėti po galva, atsigulė toje vietoje miegoti.
  Jisai susapnavo šitokį sapną: Ant žemės stovėjo kopėčios, siekiančios dangų. Jomis tai aukštyn, tai žemyn kopinėjo Dievo angelai. Ir štai viršuje atsistojęs Viešpats prabilo:
  „Aš esu Viešpats, tavo tėvo Abraomo Dievas ir Izaoko Dievas. Tą kraštą, kuriame tu ilsiesi, aš atiduosiu tau ir tavo palikuonims. Tavo palikuonys bus gausūs kaip žemės dulkės. Tu išsiplėsi į vakarus ir rytus, į šiaurę ir pietus. Per tave ir tavo palikuonis bus palaimintos visos žemės giminės. Aš būsiu su tavimi, visur tave sergėsiu, kur tiktai eisi, ir pargrąžinsiu į šitą kraštą. Tavęs nepaliksiu, kol įvykdysiu, ką pažadėjau“.
  Jokūbas pabudo iš miego ir tarė: „Iš tikro yra šioje vietoje Viešpats, o aš nežinojau“. Ir apimtas baimės pasakė: „Kokia ši vieta nuogąstinga! Čionai ne kas kita, kaip Dievo namai ir dangaus vartai“. Pakilęs anksti rytą, Jokūbas paėmė akmenį, kurį sau buvo pasidėjęs po galva, pastatė jį kaip paminklą ir užpylė ant jo aliejaus. Vietovei jis davė vardą Betelis (Dievo namai). O miestas anksčiau vadinosi Lūzas.
  Jokūbas padarė šitokį įžadą: „Jei Dievas bus su manim ir sergės mane šiame kelyje, kuriuo aš einu, jei duos man pavalgyti duonos bei apsirengti drabužių ir jeigu aš sveikas sugrįšiu į tėvo namus, tai Viešpats tebus mano Dievas. O šitas akmuo, kurį pastačiau kaip paminklą, tebūna Dievo namai“.

ah1       2021-07-4 21:00

kai girdi balsaus tai diagnozė šizofrenija.

Popiežius Pranciškus       2021-07-4 15:48

Dievo didybė apsireiškia mūsų kūno mažume
„Stabtelėkime prie Jėzaus tėvynainių reakcijos. Galėtume pasakyti, kad jie pažįsta Jėzų, tačiau nepripažįsta jo“, – sakė popiežius. Egzistuoja skirtumas tarp žmonių pažinimo ir pripažinimo. Pirmuoju atveju kalbama apie bendrą ir paviršutinį žmonių pažinimą: galbūt žinome vieną ar kitą dalyką apie juos, žinome, ką apie juos kalba kiti, prasilenkiame su jais gatvėje.

Tačiau toks pažinimas nėra pripažinimas, kad jie yra vieninteliai. Visi rizikuojame tuo apsiriboti: manyti, kad žinome apie žmogų labai daug, prilipdyti jam etiketę ir apriboti jį mūsų pačių susikurtais stereotipais. Taip yra ir su Jėzumi: jį trisdešimt metų pažinoję tėvynainiai mano, kad žino viską, bet niekada neįtarė, kas jis yra iš tiesų. Jie apsiribojo paviršiumi ir atmetė Jėzaus naujumą.

Kai pirmenybę teikiame įpročių patogumui ir išankstinių nusistatymų diktatūrai, sunku atsiverti naujumui ir leistis nustebinamiems. Dažnai gyvenime, patirtyje ir netgi asmenyse ieškome tik savųjų įdėjų ir schemų patvirtinimo, nes vengiame vargo keistis. Taip gali atsitikti ir mums, tikintiems, kai kalbame apie Dievą – manome, kad apie jį žinome pakankamai ir tereikia kartoti senus dalykus. Tačiau be atvirumo Dievo naujumui ir netikėtumams, be nuostabos, tikėjimas tampa pavargusia litanija ir palengva gęsta.
Tad kodėl Jėzaus tėvynainiai jo nepripažįsta, neatpažįsta ir neįtiki? Koks jų motyvas? Keliais žodžiais galėtume pasakyti, jog jie nepriima Įsikūnijimo papiktinimo. Piktina mintis, kad Dievo didybė apsireiškia mūsų kūno mažume, kad Dievo Sūnus yra dailidės sūnus, kad žmoguje slepiasi dieviškumas, kad paprasto žmogaus žodžiais ir gestais kalba Dievas.

Štai skandalas, štai papiktinimas – Dievo įsikūnijimo konkretumas ir „buitiškumas“. Dažnai patogesnė abstrakti ir tolima dievybė, kuri nesikiša į gyvenimą, kuri priima gyvenimui, problemoms, visuomenei tolimą tikėjimą. Dar mums patinka tikėti į „specialiųjų efektų“ dievybę, kuri daro tik nepaprastus dalykus, suteikia nepaprastas emocijas.

Tuo tarpu Dievas įsikūnijo: jis nuolankus, švelnus, nekrenta į akis, tapo mums artimu apsigyvenęs mūsų kasdienybėje. Kaip ir Jėzaus tėvynainiai, rizikuojame jo neatpažinti, kai jis praeis pro šalį, gal net ir pasipiktinti.

Dabar maldoje prašykime Dievo Motinos, kuri priėmė Dievo slėpinį gyvenimo Nazarete kasdienybėje, kad mūsų akių ir širdies netemdytų išankstiniai nusistatymai, kad liktume atviri nuostabai, Dievo netikėtumams, jo nuolankiam ir į akis nekrentančiam buvimui kiekvieną dieną mūsų gyvenime. VATICAN NEWS.

Melskimės,       2021-07-4 6:20

kad kuo daugiau mūsų tautiečių, kovojančių už tiesą, laisvę ir gėrį, nuolat prisimintų Jėzaus žodžius: “Aš esu tikrasis Vynmedis, o mano Tėvas - Vynininkas.[...] Aš esu Vynmedis, o jūs šakelės…[...] nuo Manęs atsiskyrę jūs negalite nieko nuveikti” (Jn 15, 1.5). Apgailėję savo klaidas, nusižengimus bei jų atsižadėję, prašykime Dievo pagalbos, kad padėtų sustabdyti visame pasaulyje plintantį blogį.

Dzeikas       2021-07-4 5:16

Kertinis zodis cia “del Kristaus”. Jei ne del Jo,- o sanzine zino, - tai visa pasakyta neturi galios. Esate luzeris ir tiek.

Mons. Adolfas Grušas       2021-07-4 5:00

ATSTUMTO DIEVO MEILĖ


„Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?!“- klausia vienas kito Nazareto tikintieji. Keliais puslapiais anksčiau Evangelijoje pasakojama, kad tie patys broliai buvo nuvykę į Kafarnaumą parsivežti Jėzaus, savo keistojo pusbrolio, nes, jų nuomone, jis išėjo iš proto, todėl reikia jį apsaugoti net nuo jo paties.

Tad ir dabar Nazarete, kur visi vieni kitus pažįsta, kur apie visus viską žino, ar bent jau taip jiems atrodo, žmonės stebisi Jėzaus kalbomis, kurių niekada negirdėjo, žodžiais, kurie, atrodo, ateina ne iš Šventojo Rašto, kaip kad jie visada girdėdavo sinagogoje. Galbūt tie žodžiai net ne iš Dievo: iš kur, dėl Dievo meilės, Jam kyla tokios mintys?!

„Ir jie piktinosi juo“… Kas iš tiesų sukėlė žmonių pasipiktinimą? Buvusieji tą dieną Nazareto sinagogoje niekaip negalėjo įsivaizduoti žmogiško, pažįstamo Dievo, kuris palieka šventyklą ir įžengia į kiekvienų namų kasdienybę. Jėzus, rabinas be baigtų studijų, be titulų ir su nuospaudomis ant rankų, ėmė pasakoti apie Dievą palyginimais, kvepiančiais namais, žeme, sodu, kur daigas, garstyčios grūdelis, figmedis pavasarį tampa apreiškimo simboliais. Toks Dievo nuolankumas ir paprastumas piktina. Juk mūsų Dievas negali būti toks! Kur tada Aukščiausiojo šlovė ir didybė?!

Pagaliau Jo mokiniai, tie iš šalies parinkti vaikinai, išmanantys tik apie valtis ir tinklus…, Kuo jie geresni, ką turi jie, ko neturi Jozė, Jokūbas, Judas ir Simonas? Argi Nazareto jaunuoliai nėra geresni?!

„Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose“… Šis Jėzaus pastebėjimas, iš amžių glūdumo pasiekia mus, taip pat, kaip ir Nazareto gyventojai, kartais nesugebančius pastebėti pranašiškų ženklų, kuriuos Dievas siunčia mums per savo pasiuntinius. Labai dažnai trokštame, kad Dievas mums apreikštų savo valią, nors iš tikrųjų ji pasiekia mus visus. Mes esami apsupti Dievo pranašystės ženklų tūkstančių žmonių lūpose ir gestuose, namuose, gatvėje, darbe, bet kuriame pasaulio krašte…

Deja, dažniausiai mes užuot atsivėrę, vertiname žmones, laikydami, kad jie yra per menki, kad galėtų mus ko nors pamokyti, teisinamės, kad jie nėra pakankamai išsilavinę ar šventi.  Kažin ar ne mums turėtų būti skirti Dievo žodžiai pasakyti pranašui Ezekieliui, kuriuos skaitome šio sekmadienio pirmajame skaitinyje: „Klausys jie ar atsisakys klausyti, – nes jie yra maištingi namai, – bet tegu sužino, kad tarp jų buvo pranašas“. Iš tiesų mus supa pranašai, galbūt maži, galbūt nepastebimi ir neįvertinti, tačiau nuolat siunčiami. Tai žmonės, kuriuos Dievo valia sutinkame savo gyvenimo kelyje. Kaip tik jų, paprastų ir gerai pažįstamų, mes, kaip ir Nazareto gyventojai, neįvertiname ir nepriimame.

Vis dėlto Jėzus, stebėdamasis savo tautiečių atšiaurumu, nepasiduoda. Jo atsakas - ne pyktis ar pasmerkimas, juo labiau ne depresija, bet nuostaba, atskleidžianti Dievo širdies gailestingumą: „Jis tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė“.

Atmestasis Dievas vis dar gydo. Atstumtas mylimasis ir toliau myli, net ir nesulaukdamas jokio atsako. Dievas nėra pavargęs nuo mūsų: Jis tik stebisi.

Ir toliau siunčia mums pranašus…

Evangelijos       2021-07-4 4:59

Mąstymas
Prašyti ištvermės tikėjime malonės ir drąsos liudyti Dievą savo artimųjų tarpe

Įsivaizduosiu Jėzų, kuris su mokiniais pareina į gimtąjį Nazaretą. Prisijungsiu prie jų. Matysiu, kaip Jėzus susitinka su savo žemiečiais. Trisdešimt metų Jis gyveno kartu su jais. Jie pažinojo Jį iš arti. Dabar Jėzus sugrįžo į vietą, kurią labai mylėjo. 

*

Prisiminsiu savo gimtuosius kraštus. Mintimis aplankysiu savo artimuosius. Ką galiu pasakyti apie savo santykius su šeima, tėvais ir tais, kurie man artimi? Ar dažnai prisimenu juos? Ar meldžiuosi už juos?

*

Įeisiu su Jėzumi į sinagogą. Jis ten ateidavo dar būdamas mažas. Dabar ateina, kad mokytų ir aiškintų Raštą. Jis žino, kad Tėvas Jį siunčia ir pas savuosius. Įsivaizduosiu save artimųjų tarpe, bendruomenėje, darbo vietoje. Ar galiu jiems liudyti apie vertybes, kuriomis gyvenu?

*

Atkreipsiu dėmesį į sinagogoje esančiųjų reakciją. Jie neprieštarauja Jėzaus mokymui. Bet jiems „trukdo“ tai, kad jie kartu su Juo gyveno ir augo, todėl dabar negali priimti Jo žodžių išminties.

*

Žemiečių, kurie buvo pripratę prie Jėzaus, laikysena įspėja mane apie apsipratimą. Apsipratimas silpnina uolumą ir ryšį su Jėzumi, todėl Jis negali padaryti manyje jokios permainos.

*

Paklausiu save apie savo tikėjimą kasdienybėje. Ar nesibrauna į jį paviršutiniškumas ar apsipratimas? Ar mano santykis su Jėzumi nėra „mechaniškas“? Ką galiu pasakyti apie savo religinių praktikų dvasinį lygį? Ar šiandien Jėzus nenustebtų dėl mano netikėjimo Juo?

*

Nuoširdžiame pokalbyje su Jėzumi paprašysiu Jo, kad atnaujintų manyje pirminį dvasios užsidegimą ir apvalytų nuo rutinos mano kasdienines tikėjimo praktikas. Savo kasdieniniuose užsiėmimuose širdyje kartosiu: „Jėzau, padėk man sugrįžti prie pirminio dvasios užsidegimo ir meilės“.

Kasdienapmastau.lt

Rekomenduojame

Pasaulinio atgarsio susilaukusi byla Suomijoje: krikščionys persekiojami dėl tikėjimo

Jurga Lago. Apie skiepus ir degančias eglutes

Žymusis dr. J. Peterson: privalomas vakcinavimas nuo COVID-19 yra totalitarinių valstybių imitavimas

Suomija gali stabdyti ES vertimą skiepytis

Vytautas Sinica. Pakalbėkim apie iš esmės nusikalstamus iš esmės nusikaltėlių siūlymus

Ramūnas Aušrotas. Nestereotipiniai lyčių vaidmenys – už ką siekiama kovoti?

Bandoma juodinti laisvės kovotoją

Viljama Sudikienė. Europos nacionalistai buria naują aljansą Varšuvoje

Vaidotas A. Vaičaitis. Konstitucinis Teismas ir „galimybių pasas“

Ar turėčiau paskiepyti savo vaiką naujomis vakcinomis nuo COVID-19?

Iš interneto platybių. Iškrito pirmasis sniegas!

Ir vėl pinigai atiminėjami iš Lietuvos regionų…

Tomas Baranauskas. Gal žinot gerą lietuvišką atitikmenį?

Fox News: Viktoras Orbanas – vakarietiškas konservatorius ar totalitarinis banditas?

Vytautas Sinica. Psichologija remiasi nužmoginta žmogaus samprata

Indijos Aukščiausiajam teismui pateiktas pirmasis pasaulyje ieškinys dėl nužudymo vakcina Bilui Geitsui ir Adarui Pūnavalai

Asta Višinskaitė – Katutė. Jeigu kas nors ims plūsti mane ar prigimtinės šeimos palaikytojus, tai nepateks į neapykantos supratimą

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Parazitinių idėjų pandemija

Povilas Žumbakis. Mama bears revoliucija

Nepaisant išteisinimo, K. Rittenhouse istorija įrodo, kad JAV tebėra žiniasklaidos valdoma valstybė

Pandemijos valdymas ir STI siūlomi žingsniai (II): gydymo rekomendacijos sergantiems

Dauguma JAV katalikų ir protestantų teigia: nebūtina tikėti Dievą, norint pasiekti dangų

Éric Zemmour: „Mes neleisime mūsų pakeisti svetimais žmonėmis“

Kardinolas R. Sarah: Europa gali išvengti savidestrukcijos vystydama Afriką

Prof. Arūnas Gumuliauskas. Lapkričio įvykių apžvalga

Linas Karpavičius. Skiepo vaidmuo yra „botago“ vaidmuo skaitmenizuojant mūsų visų gyvenimą

Sės ar nesės? Galingos teisėsaugos pajėgos kasasi po Remigijumi Šimašiumi

Pasaulio Ekonomikos forumas atšaukia visus viešus renginius dėl grasinimų susidoroti

Asta Višinskaitė-Katutė. Šiandien pasaulinė AIDS diena: kol dar galime apie tai kalbėtis, netylėkime

Vytautas Sinica. Iš anksto aiškus pinigų išmetimas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.