Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Dievo valia esame ir įsūniai, ir paveldėtojai

Tiesos.lt redakcija   2020 m. sausio 1 d. 6:13

32     

    

Geroji Naujiena: Dievo valia esame ir įsūniai, ir paveldėtojai

Jie tesišaukia mano vardo, ir aš juos palaiminsiu

Viešpats kalbėjo į Mozę: „Pasakyk Aaronui ir jojo sūnums: štai kaip jūs laiminsite izraelitus, štai kaip sakysite jiems: ‘Tepalaimina ir tesaugo tave Viešpats! Te­šviečia tau Viešpats savo veidu, tebūna jis tau maloningas! Tegu Viešpats savo veidą atgręš į tave ir suteiks tau gerovę’. Jie taip tesišaukia mano vardo izraelitams, ir aš juos palaiminsiu“. (Sk 6, 22–27)

* * *

Tebūna mums Dievas didžiai maloningas, telaimina mus ir tesaugo

Tebūna mums Dievas didžiai maloningas,

telaimina mus, giedriu veidu težvelgia.
Tegu jo žygius pažįsta pasaulis,
visų tautų žmonės – jo išganingąjį darbą. –
Visa žmonija tegu linksminas, džiaugias,

kad tu tautose viešpatauji teisingai,
pasauly tautoms vadovauji. –
O Dieve, tave tegarbina tautos,

tešlovina visos tautelės.
Tegu mus laimina Dievas,
pasaulio kraštai tegu jį pagerbia. – (Ps 66, 2–3. 5. 6 ir 8)

 

* * *

Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters

Broliai! Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymų valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę. O kadangi esate įsūniai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ Taigi tu jau nebe vergas, bet įsūnis; o jeigu įsūnis, tai Dievo valia ir paveldėtojas. (Gal 4, 4–7)

* * *

Jie rado Mariją, Juozapą ir kūdikį... Praslinkus aštuonioms dienoms, jam buvo duotas Jėzaus vardas

Piemenys nusiskubino į Betliejų ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose.
Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu.
Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje.
Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip buvo jiems paskelbta.
Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose. (Lk 2, 16–21)

* * *

Šv. Mišių skaitiniai Sk 6, 22–27; Gal 4, 4–7;  Lk 2, 16–21

Homilija

Šią pirmąją Naujųjų Metų dieną mes švenčiame Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Dievo Motinos iškilmę. Mišių skaitiniai leidžia mums pamąstyti apie Įsikūnijusį Dievo Žodį, gimusį iš Mergelės Marijos, tikrąjį Dievą ir tikrąjį žmogų, kuris savo gimimu atneša visai žemei Dievo palaiminimą. Tepalaimina ir tesaugo tave Viešpats … tegu Viešpats savo veidą atgręš į tave ir suteiks tau ramybę – tokie yra palaiminimo žodžiai kuriuos mes girdėjome pirmame skaitinyje. Palaiminimas ir ramybės palinkėjimas geros valios žmonėms nuskamba Kalėdų naktį, kada pirmieji gerosios naujienos skelbėjai – Dievo angelai, praneša piemenims apie Mesijo gimimą Betliejuje.

Piemenys savo ruožtu atpasakoja kitiems, kas jiems buvo angelų pranešta apie kūdikį. Visa kūrinija, kuri iki tol buvo pajungta tuštybei, su viltimi, kad ir ji pati bus išlaisvinta iš suirimo vergijos ir įgis šlovingą Dievo vaikų laisvę (Rom 8, 20-21), yra kviečiama džiaugtis ir įgauti vilties, nes jau atėjo laiko pilnatvė ir išsipildė pranašų žodžiai apie ateisiantį Mesiją: pranašystės išsipildo, arba geriau sakant, tas, kuris kalbėjo pranašų lūpomis, gali pagaliau pats ištarti: „Štai, aš čia“, Žodis tapo kūnu. Dievas įsikūnija ir tampa žmogumi, kad atneštų savo ramybę – ne tokią ramybę kokią duoda pasaulis – bet ramybę, kuri, tiesą sakant, nėra atskiriama nuo jo asmens. Jis yra Ramybės Kunigaikštis – Princeps Pacis (cf. Iz 9, 6). Tai kas buvo vien tik angelų privilegija – apie kuriuos Šventame Rašte sakoma, kad jie be paliovos kontempliuoja Dievo veidą (cf. Mt 18, 10) – tampa įmanoma ir žmonėms, paprastiems mirtingiesiems, tai yra pažvelgti į Viešpaties veidą ir išlikti gyvais.

Išties, nuo Kalėdų nakties pats Viešpats, dar visiškai mažame kūdikyje, atgręžia savo veidą į žmogų. Šventasis evangelistas Jonas sako, kad Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį apreiškė (Jn 1, 18). Ir tai liečia ne vien tik patį Dievo kaip Trejybės slėpinį, bet remiantis paties Jėzaus žodžiais: Kas regi mane, regi ir Tėvą (Jn 14, 9; cf. Jn 12, 45), galima teigti, kad Jėzaus, nuo Kalėdų laiko dar mažo kūdikio šypsenoje, atsispindi ir Dievo Tėvo šypsena geros valios žmonėms. Kristuje Dievas parodo savo veidą, o pasak šventojo Rašto, kai sakoma, kad Dievas atsuka ir parodo savo veidą, tai reikškia jo palankumą, o tuo tarpu nugręžti arba paslėpti savo veidą reikštų Dievo pyktį ir atmetimą. Dievas, kurio neriboja jokia erdvė nei laikas, panoro, atėjus laiko pilnatvei, įgyvendinti savo išganingąjį planą. Jeigu pasaulio sutvėrimo akte jis neturėjo nei padėjėjų nei patarėjų, dabar, atpirkimo plane jis pasitelkia kūriniją, tuo įrodydamas dar didesnę savo visagalybę.

Mes matėme, kad angelai ir dangiškosios galybės praneša ir skelbia žmonėms apie Mesijo gimimą, su kuriuo prasideda naujasis išganymo etapas ir su kuriuo sutampa laiko skaičiavimo atskaitos pradžia krikščioniškam pasauliui. Ir visgi, pagrindinis vaidmuo Dievo Įsikūnijimo plane atitenka žmogui – Mergelei Marijai. Jos dėka – kaip sako Bažnyčios Tėvai – Amžinasis tapo laikinuoju, Dievas tapo žmogumi, kad mus sudievintų. Šiandienos Aušrinėje mes giedojome priegiesmį O admirabile commercium! ... „O kokie žadą gniaužiantys mainai! Žmonių giminės Kūrėjas, priėmęs gyvąjį kūną, teikėsi gimti iš Mergelės; žmogumi užgimęs be sėklos, jis mus apsčiai apdovanojo savo dieviškumu.“

O admirabile commercium! Išversti būtų galima žodžiais: O koks stulbinantis sandėris, komercija. Ir išties, remiantis analogija, jeigu kuris iš mūsų, eksperimento dėlei, nueitų į juvelyrinę parduotuvę ir pasakytų pardavėjui: „Duokite man, prašau, brangiausią vėrinį su deimantais, o aš jums už tai atiduosiu visas mano skolas, kurių turiu labai daug“, aš manau, kad tokiu atveju ir tokiomis sąlygomis sandėris ir mainai neįvyktų. O Dievas tuo tarpu taip pamilsta žmogų, kad net galima sakyti, jis apsigauna, apsiskaičiuoja. Teisingai sako liaudiškas priežodis, jog meilė apakina. Išties, įsikūnijęs Dievo Sūnus prisiima mūsų žmogiškos prigimties ribotumą, trapumą, o vėliau ant kryžiaus, jis prikala mūsų įsiskolinimo raštą, kurį mums buvo užtraukusios nuodėmės, o tuo tarpu iš savo pusės jis mums padovanoja Dievo vaikų kilmingumą ir malonę po malonės. Šventas Raštas mums sako, kad žmogus buvo sutvertas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (cf. Pr 1, 27).

Šį paveikslą žmoguje suteršė nuodėmė. Kaip purvinas veidrodis gerai neatspindi žmogaus veido arba jį visaip iškraipo, taip ir Dievas jau neberegėjo savojo veido nuodėmes pažeistame žmoguje. Atėjus laiko pilnatvei, Įsikūnijęs Dievo Sūnus, atnaujino mumyse Dievo paveikslą ir padarė mus Dievo įsūniais. Jeigu dar prieš Įsikūnijimą kiekvienas žmogus turėjo neįkainuojamą vertę ir negalėjo būti sudaiktinamas, tai tuo labiau po to, kai Dievo Sūnus prisiėmė mūsų prigimtį ir ją amžinai susiejo su savo dieviškuoju asmeniu. „Krikščioni, pripažink savo kilmingumą“ – ragino šventasis Leonas. Už mūsų žmogiškosios prigimties sutaurinimą mes turime būti be galo dėkingi Mergelei Marijai, kuri būdama tikra Dievo Motina, yra kartu ir mūsų visų motina. Jeigu mes pripažįstame, kad iš jos gimęs Sūnus yra kartu ir Vienatinis Dievo Sūnus ir jeigu mes jį išpažįstame kaip mūsų Atpirkėją, tuomet mes tikrai galime vadintis ir tikrai esame Dievo vaikai.

Pripažinti ir išpažinti Kristų esant mūsų Atpirkėju tai yra ne kas kita, kaip visa mūsų esatimi tikėti jo vardą (Jn 1, 12), kaip sako šventojo Jono Evangelijos Prologas. Šiandienos Evangelijos skaitinyje mes girdėjome, kad Marijos kūdikiui buvo suteiktas vardas Jėzus. Šis vardas išvertus reiškia „Atpirkėjas, Gelbėtojas“. Be to, reikia pastebėti, kad semitiniame pasaulyje vardas reiškia ne tiek asmens skiriamąjį požymį, kiek jo pašaukimą, arba kitaip tariant, vardas siekia išreikšti, įvardinti pačią asmens prigimtį. Tokiu būdu, vardo „Jėzus“ suteikimas Betliejaus naujagimiui atskleidžia Dievo Įsikūnijimo galutinį tikslą, kurį mes skelbiame tikėjimo išpažinime – propter nos et propter nostram salutem (dėl mūsų ir dėl mūsų išganymo ...).

Ypatingu būdu Jėzus buvo savo Motinos Atpirkėjas. Dėka dar būsiančios savo aukos nuopelnų jis apsaugojo Mariją nuo gimtosios nuodėmės dar prieš jos pradėjimą. Būtent todėl Marija, davusi savo Sūnui Jėzaus vardą – vardą, kurį buvo nurodęs angelas dar prieš jo pradėjimą įsčiose – ne vien tik tarsi pasyviai paklusta angelo nurodymui, bet visa savo širdimi jį išpažįsta esant jos Atpirkėju. Dar jam esant įsčiose Marija giedos: Mano siela šlovina Viešpatį, Mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju (Lk 1, 46-47), arba, pagal aukščiau pateiktą Jėzaus vardo etimologiją Mergelės Marijos žodžiai skambėjo – Mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Jėzumi. Marija mums tampa ir tikėjimo Mokytoja.

Evangelija sako, kad Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Graikiškas žodis συμβάλλω, kuris tekste yra išverstas žodžiu „svarstyti“, pažodžiui reiškia: „sudėti drauge į vieną, sugretinti“. Tai leidžia mums teigti, kad tikėjimas yra dinaminis procesas: jis turi nuolatos augti ir gilėti. O jis augs ir gilės, kada tikėjimo slėpiniai bus sugretinami vienas su kitu, nes tik tokiu būdu jie vienas kitą apšviečia. Mergelė Marija taip ir darė visą savo gyvenimą, nes ir ji gyveno tikėjimu. Įsikūnijusio Dievo Žodžio slėpinys, o kartu ir su juo neatsiejamai susijęs Marijos, kaip Dievo Motinos, slėpinys, pranoksta vien tik žmogišką racionalų protą. Į šiuos slėpinius įvesti mus gali tik tikėjimas, kuris savo ruožtu turi būti įkvėptas meilės. Kadangi tik meilė gali įvesti į kito asmens gelmes.

Brangūs broliai ir seserys, norėčiau jums palinkėti, kad šie naujieji metai jums visiems būtų Dievo dovanoti ramybės metai. Tikroji ramybė yra Dievo dovana, o kartu ir uždavinys mums visiems, nes kiekvienas turime tapti ramybės įrankiais mylinčiose Dievo rankose. Amen.

 

* * *

Švč. M. Marija, Dievo Gimdytoja
Homilija

Šią pirmąją Naujųjų Metų dieną mes švenčiame Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Dievo Motinos iškilmę. Mišių skaitiniai leidžia mums pamąstyti apie Įsikūnijusį Dievo Žodį, gimusį iš Mergelės Marijos, tikrąjį Dievą ir tikrąjį žmogų, kuris savo gimimu atneša visai žemei Dievo palaiminimą. Tepalaimina ir tesaugo tave Viešpats … tegu Viešpats savo veidą atgręš į tave ir suteiks tau ramybę – tokie yra palaiminimo žodžiai kuriuos mes girdėjome pirmame skaitinyje. Palaiminimas ir ramybės palinkėjimas geros valios žmonėms nuskamba Kalėdų naktį, kada pirmieji gerosios naujienos skelbėjai – Dievo angelai, praneša piemenims apie Mesijo gimimą Betliejuje.

Piemenys savo ruožtu atpasakoja kitiems, kas jiems buvo angelų pranešta apie kūdikį. Visa kūrinija, kuri iki tol buvo pajungta tuštybei, su viltimi, kad ir ji pati bus išlaisvinta iš suirimo vergijos ir įgis šlovingą Dievo vaikų laisvę (Rom 8, 20-21), yra kviečiama džiaugtis ir įgauti vilties, nes jau atėjo laiko pilnatvė ir išsipildė pranašų žodžiai apie ateisiantį Mesiją: pranašystės išsipildo, arba geriau sakant, tas, kuris kalbėjo pranašų lūpomis, gali pagaliau pats ištarti: „Štai, aš čia“, Žodis tapo kūnu. Dievas įsikūnija ir tampa žmogumi, kad atneštų savo ramybę – ne tokią ramybę kokią duoda pasaulis – bet ramybę, kuri, tiesą sakant, nėra atskiriama nuo jo asmens. Jis yra Ramybės Kunigaikštis – Princeps Pacis (cf. Iz 9, 6). Tai kas buvo vien tik angelų privilegija – apie kuriuos Šventame Rašte sakoma, kad jie be paliovos kontempliuoja Dievo veidą (cf. Mt 18, 10) – tampa įmanoma ir žmonėms, paprastiems mirtingiesiems, tai yra pažvelgti į Viešpaties veidą ir išlikti gyvais.

Išties, nuo Kalėdų nakties pats Viešpats, dar visiškai mažame kūdikyje, atgręžia savo veidą į žmogų. Šventasis evangelistas Jonas sako, kad Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį apreiškė (Jn 1, 18). Ir tai liečia ne vien tik patį Dievo kaip Trejybės slėpinį, bet remiantis paties Jėzaus žodžiais: Kas regi mane, regi ir Tėvą (Jn 14, 9; cf. Jn 12, 45), galima teigti, kad Jėzaus, nuo Kalėdų laiko dar mažo kūdikio šypsenoje, atsispindi ir Dievo Tėvo šypsena geros valios žmonėms. Kristuje Dievas parodo savo veidą, o pasak šventojo Rašto, kai sakoma, kad Dievas atsuka ir parodo savo veidą, tai reiškia jo palankumą, o tuo tarpu nugręžti arba paslėpti savo veidą reikštų Dievo pyktį ir atmetimą. Dievas, kurio neriboja jokia erdvė nei laikas, panoro, atėjus laiko pilnatvei, įgyvendinti savo išganingąjį planą. Jeigu pasaulio sutvėrimo akte jis neturėjo nei padėjėjų nei patarėjų, dabar, atpirkimo plane jis pasitelkia kūriniją, tuo įrodydamas dar didesnę savo visagalybę.

Mes matėme, kad angelai ir dangiškosios galybės praneša ir skelbia žmonėms apie Mesijo gimimą, su kuriuo prasideda naujasis išganymo etapas ir su kuriuo sutampa laiko skaičiavimo atskaitos pradžia krikščioniškam pasauliui. Ir visgi, pagrindinis vaidmuo Dievo Įsikūnijimo plane atitenka žmogui – Mergelei Marijai. Jos dėka – kaip sako Bažnyčios Tėvai – Amžinasis tapo laikinuoju, Dievas tapo žmogumi, kad mus sudievintų. Šiandienos Aušrinėje mes giedojome priegiesmį O admirabile commercium! ... „O kokie žadą gniaužiantys mainai! Žmonių giminės Kūrėjas, priėmęs gyvąjį kūną, teikėsi gimti iš Mergelės; žmogumi užgimęs be sėklos, jis mus apsčiai apdovanojo savo dieviškumu.“

O admirabile commercium! Išversti būtų galima žodžiais: O koks stulbinantis sandėris, komercija. Ir išties, remiantis analogija, jeigu kuris iš mūsų, eksperimento dėlei, nueitų į juvelyrinę parduotuvę ir pasakytų pardavėjui: „Duokite man, prašau, brangiausią vėrinį su deimantais, o aš jums už tai atiduosiu visas mano skolas, kurių turiu labai daug“, aš manau, kad tokiu atveju ir tokiomis sąlygomis sandėris ir mainai neįvyktų. O Dievas tuo tarpu taip pamilsta žmogų, kad net galima sakyti, jis apsigauna, apsiskaičiuoja. Teisingai sako liaudiškas priežodis, jog meilė apakina. Išties, įsikūnijęs Dievo Sūnus prisiima mūsų žmogiškos prigimties ribotumą, trapumą, o vėliau ant kryžiaus, jis prikala mūsų įsiskolinimo raštą, kurį mums buvo užtraukusios nuodėmės, o tuo tarpu iš savo pusės jis mums padovanoja Dievo vaikų kilmingumą ir malonę po malonės. Šventas Raštas mums sako, kad žmogus buvo sutvertas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (cf. Pr 1, 27).

Šį paveikslą žmoguje suteršė nuodėmė. Kaip purvinas veidrodis gerai neatspindi žmogaus veido arba jį visaip iškraipo, taip ir Dievas jau neberegėjo savojo veido nuodėmes pažeistame žmoguje. Atėjus laiko pilnatvei, Įsikūnijęs Dievo Sūnus, atnaujino mumyse Dievo paveikslą ir padarė mus Dievo įsūniais. Jeigu dar prieš Įsikūnijimą kiekvienas žmogus turėjo neįkainuojamą vertę ir negalėjo būti sudaiktinamas, tai tuo labiau po to, kai Dievo Sūnus prisiėmė mūsų prigimtį ir ją amžinai susiejo su savo dieviškuoju asmeniu. „Krikščioni, pripažink savo kilmingumą“ – ragino šventasis Leonas. Už mūsų žmogiškosios prigimties sutaurinimą mes turime būti be galo dėkingi Mergelei Marijai, kuri būdama tikra Dievo Motina, yra kartu ir mūsų visų motina. Jeigu mes pripažįstame, kad iš jos gimęs Sūnus yra kartu ir Vienatinis Dievo Sūnus ir jeigu mes jį išpažįstame kaip mūsų Atpirkėją, tuomet mes tikrai galime vadintis ir tikrai esame Dievo vaikai.

Pripažinti ir išpažinti Kristų esant mūsų Atpirkėju tai yra ne kas kita, kaip visa mūsų esatimi tikėti jo vardą (Jn 1, 12), kaip sako šventojo Jono Evangelijos Prologas. Šiandienos Evangelijos skaitinyje mes girdėjome, kad Marijos kūdikiui buvo suteiktas vardas Jėzus. Šis vardas išvertus reiškia „Atpirkėjas, Gelbėtojas“. Be to, reikia pastebėti, kad semitiniame pasaulyje vardas reiškia ne tiek asmens skiriamąjį požymį, kiek jo pašaukimą, arba kitaip tariant, vardas siekia išreikšti, įvardinti pačią asmens prigimtį. Tokiu būdu, vardo „Jėzus“ suteikimas Betliejaus naujagimiui atskleidžia Dievo Įsikūnijimo galutinį tikslą, kurį mes skelbiame tikėjimo išpažinime – propter nos et propter nostram salutem (dėl mūsų ir dėl mūsų išganymo ...).

Ypatingu būdu Jėzus buvo savo Motinos Atpirkėjas. Dar būsimos savo aukos nuopelnų dėka jis apsaugojo Mariją nuo gimtosios nuodėmės dar prieš jos pradėjimą. Būtent todėl Marija, davusi savo Sūnui Jėzaus vardą – vardą, kurį buvo nurodęs angelas dar prieš jo pradėjimą įsčiose – ne vien tik tarsi pasyviai paklusta angelo nurodymui, bet visa savo širdimi jį išpažįsta esant jos Atpirkėju. Dar jam esant įsčiose Marija giedos: Mano siela šlovina Viešpatį, Mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju (Lk 1, 46–47), arba, pagal anksčiau pateiktą Jėzaus vardo etimologiją Mergelės Marijos žodžiai skambėjo – Mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Jėzumi. Marija mums tampa ir tikėjimo Mokytoja.

Evangelija sako, kad Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Graikiškas žodis συμβάλλω, kuris tekste yra išverstas žodžiu „svarstyti“, pažodžiui reiškia: „sudėti drauge į vieną, sugretinti“. Tai leidžia mums teigti, kad tikėjimas yra dinaminis procesas: jis turi nuolatos augti ir gilėti. O jis augs ir gilės, kada tikėjimo slėpiniai bus sugretinami vienas su kitu, nes tik tokiu būdu jie vienas kitą apšviečia. Mergelė Marija taip ir darė visą savo gyvenimą, nes ir ji gyveno tikėjimu. Įsikūnijusio Dievo Žodžio slėpinys, o kartu ir su juo neatsiejamai susijęs Marijos, kaip Dievo Motinos, slėpinys, pranoksta vien tik žmogišką racionalų protą. Į šiuos slėpinius įvesti mus gali tik tikėjimas, kuris savo ruožtu turi būti įkvėptas meilės. Kadangi tik meilė gali įvesti į kito asmens gelmes.

Brangūs broliai ir seserys, norėčiau jums palinkėti, kad šie naujieji metai jums visiems būtų Dievo dovanoti ramybės metai. Tikroji ramybė yra Dievo dovana, o kartu ir uždavinys mums visiems, nes kiekvienas turime tapti ramybės įrankiais mylinčiose Dievo rankose. Amen.

T. Robertas Dabkevičius OSB
palendriai.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Tarnaitės atostogos       2020-01-5 16:29

Filosofo Antano Maceinos pastebėjimai šios dienos Evangelijos tema:
Vienas ištikimas katalikas, nedidelio namelio ir sklypelio savininkas, buvo savo valia bei pažadu viengungis ir turėjo ateinančią tarnaitę, kuri apruošdavo jo butą, sutvarkydavo sodelį, skalbdavo ir adydavo jo baltinius, dirbdama – taip buvo sutarta – po 8 valandas į dieną. Sykį ji pasiprašė vienos dienos atostogų savo tėveliams aplankyti. Ištikimas katalikas jos prašymo mielai išklausė ir atostogų davė. Tuo metu man kaip tik teko jį aplankyti. Radau jį sodelyje ant suoliuko su Evangelija rankoje. Pirmieji jo žodžiai, mane pasitikus, buvo: „Žiūrėk, prieteliau, kokį dievišką įstatymą Kristus mums paliko“ – ir perskaitė kaip tik aukščiau minėtą Paskutinės vakarienės kalbą. Perskaitęs jis ilgai man ją aiškino: kaip labai žmonės nesuprantą krikščioniškos meilės įsakymo, koks šis įsakymas esąs kilnus, koks gražus, kaip labai perkeistų pasaulį įvykdytas… „Kaip dieviškai Kristus kalbėjo tą vakarą“, – užbaigė savo aiškinimus ištikimas katalikas. Ir ašaros pasirodė jo akyse. Taip labai jį žavėjo Kristaus meilės įsakymas. – Vakare grįžo iš savo tėviškės tarnaitė ir užėjo pasakyti, kad rytoj ji vėl ateisianti, kaip paprastai. „Gerai! – atsakė ištikimas katalikas. – O šitas iškritusias 8 valandas išdalinsime keturiom dienom: nuo rytdienos padirbėsi pas mane po 10 valandų. O gal tau patogiau išdėstyti aštuoniom dienom po 1 valandą?“ – „Geriau po dvi!“ – atsakė tarnaitė ir išėjo. Ir keturias dienas ji dirbo po 10 valandų, nes turėjo atidirbti vienos dienos atostogas, kurias jai buvo davęs ištikimas katalikas.
Kas buvo krikščionybė šiam namelio savininkui, sėdinčiam sodelyje ant suoliuko ir skaitančiam Evangeliją? – Ne kas kita, kaip Cicero kalba Romos senate. Jis ašarojo, skaitydamas bei aiškindamas meilės žodžių dieviškumą. Tačiau jis nebepergyveno šių žodžių gyvenimiškumo. Jis nesuvokė jų revoliucinio pobūdžio. Jis juos skaitydamas nė nepagalvojo parduoti savo namelį ir pinigus nunešti prie vyskupo kojų. Dar daugiau, jam nė į galvą neatėjo dovanoti tas 8 valandas savo tarnaitei; dovanoti ne pinigus, ne namelį, bet Viešpaties Dievo duotą visiems mums veltui laiką – trumputį, vienos dienos laiką, kurio jis nebuvo pirkęs ar uždirbęs.

DIEVO BEIEŠKANT       2020-01-5 15:42

Mūsų Dievas, kurį pažįstame iš Jo Žodžio, laikosi tam tikro nuoseklumo.

Visų pirma Jis nori būti su žmonėmis, o tarp žmonių linkęs rinktis draugiją tų, kurių niekas nepastebi. Galbūt jie gyvena mūsų namuose, tačiau jų niekas nepastebi. Gali būti, kad jie yra mūsų darbovietėje, tačiau niekas į juos nekreipia dėmesio. Jie gali būti į ligoninę skubančiame greitosios pagalbos automobilyje, tačiau jie niekam nerūpi. Jie vaikšto miesto parko takais, paskendę savo mintyse ir apgaubti vienatvės ir visiems atrodo, kad jų nėra.

Dievas ne vien tik pasirinko sau buveinę mūsų tarpe, bet iš tiesų apsigyveno tarp mūsų. Mes tapome Jo mintimis, jo pergyvenimais ir kančia, Jo rūpesčiu, Jo atėjimo priežastimi.

Kaip įmanoma suvokti tokią pačias gelmes siekiančią meilę?

Egzistuoja vienintelė tiesa: Dievas dar prieš pasaulio sukūrimą išsirinko mus, galvodamas apie savo Sūnų Jėzų, kuris taptų paskutinis tarp paskutiniųjų, kad taip triumfuotų Dievo meilė. Mūsų nepatrauktų savo neprieinamume užsidaręs Dievas. Mus patraukia Dievas, tapęs mūsų vargingumu, mūsų menkumu, mūsų skausmu, mūsų troškimu būti reikšmingais.

Jėzus yra visa tai. Šiuos jausmus tikintieji išgyvena per Kalėdas, kontempliuodami Jėzų prakartėlėje, kartais gal ir pernelyg viską supaprastindami.

Iš tiesų šis vystyklais suvystytas ir ėdžiose gulintis Kūdikis, persekiotas nuo pačios pirmosios savo žemiškos egzistencijos dienos, vargingas ir nusižeminęs, yra „Dievas su mumis“. Tai Dievas, kuris nori pasakyti mums: „Aš gyvenu ne rūmuose, į kuriuos galite ateiti, prašydami kąsnelio duonos. Aš gyvenu palapinėje, pastatytoje tarp jūsų palapinių, ten kur nėra nieko pastovaus“.

Jėzaus, žmogaus kaip ir mes visi, asmenyje, Dievas tapo klajokliu. Jis nesirenka Žemėje vietos, kur galėtų patogiai gyventi. Jis keliauja ir keliauja: nepailsdamas ir nesustodamas. Jis visuomet eina ten, kur yra kartėlis ir skausmas, o taip pat ir paprastas, gal ir naivus, džiaugsmas. Jis savąją palapinę stato tokiose vietose, tačiau tik tam, kad, išgirdęs kitą šauksmą nuskubėtų ten, parodydamas savo meilę.

Nuostabus apaštalo Jono tekstas, pradžioje kalbantis apie Dievo Žodį mums ne iš karto prieinamomis sąvokomis, galiausiai pereina į tikrovės aprašymą. Jėzus buvo Šviesa, tačiau mums labiau patiko tamsybės. Vis dėlto Jėzus nepabėgo, bet pasiliko su mumis. Ši Šviesa yra skirta kiekvienam iš mūsų, kad anksčiau ar vėliau pasiektų ir apšviestų mus. Dievas Jėzus atėjo pas mus, tačiau mes Jo nepažinome, nes laukėme triumfuojančio, nugalinčio, viską valdančio, galinčio priversti nutilti visus priešingus balsus, kad parodytų savo pranašumą Dievo, tačiau viskas įvyko ne taip. Jėzus yra atstumtas, pasislėpęs, nuolankus ir nusižeminęs Dievas, visuomet būnantis su nusivylusiais, niekinamais, atrodytų, nieko nevertais žmonėmis. Ten mums reikia ieškoti ir atpažinti savo Dievą.

Jėzus atėjo pas savuosius, pas tuos, kurie Jį turėjo atpažinti tuojau pat ir išskėstomis rankomis priimti Mesiją, Gelbėtoją, Pažadėtąjį, tačiau mes, savieji, Jo nepriėmėme ir gyvename taip, tarsi Dievo nebūtų.

Mūsų bendruomenės kalba apie Dievą, tačiau ir ten Dievo nematome…

Vis dėlto šiame iškilmingame Evangelijos prologe suskamba ir viltį kelianti žinia: „Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais“. Jei priimame Jėzų, jei leidžiame Jam tapti mūsų egzistencijos pagrindu, jei Jis pradeda drumsti mūsų sapnus, jei tampa dygliu mūsų nuodėmėms, jei Jis pasidaro pagrindine mūsų mintimi, Meile, kuriai suteikiame pirmenybę, mainais gauname galią tapti Dievo vaikais.

Tuo nereikėtų stebėtis…

Būdami su Dievu, tampame panašūs į Dievą. Būdami su Jėzumi, tampame panašūs į Jėzų ir Jį mums atsiuntusį Tėvą. Kas kontempliuoja Dievą, savo veide, akyse, širdyje ir rankose neša Dievą.

Adolfas Grušas.  VATICAN NEWS

II Kalėdų Sekmadienio       2020-01-5 14:36

Evangeliją komentuoja kun. Jacek Paszenda SDB
Mūsų pasaulis toks akivaizdus, kad kartais atrodo, jog daugiau nieko nebereikia. Turime viską, ko reikia mūsų gyvenimui. Mokslas teigia, kad pasaulis egzistuoja milijardus metų ir dar negreit pasibaigs. Mums tai panašu į amžinybę, neturinčią nei pradžios, nei pabaigos, nes nėra lengva suvokti tokį ilgą laikotarpį.

Šiandien Evangelija mums pasako tai, ką nujaučia sąžiningi mokslininkai. Tai, kad visatos egzistencijai kažko trūksta. Ko? Pradžioje buvo Žodis…. Tas Žodis buvo Dievas… Galime pasakyti, kad tas Žodis, Dievas, bus ir pabaigoje. Nes be Jo niekas neatsirado, nes Jis yra gyvybė. Jonas dar pabrėžia, kad ir mūsų istorijoje Jis buvo, yra, bus su mumis, nes atėjo pas savuosius…

Susiduriame su paradoksu. Viena vertus, mums atrodo, kad esame sau pakankami ir mums nieko netrūksta, galime puikiausiai apsieiti ir be Dievo. Tačiau, kita vertus, be Dievo nieko nebūtų. Jis yra visų matomų ir nematomų dalykų pagrindas.

Ir štai Evangelijos žinia mums šiandien. Mes kasdien turime daug reikalų, bėgame, skubame, laiko neužtenka… Kartais pamirštame kai ką padaryti, o dažnai pamirštame Dievą.

Pradžioje buvo Dievas… Prieš tau, pavyzdžiui, ateinant į gyvenimą arba pradedant dieną. Jis atėjo pas savuosius, pas tave. Jis panoro būti su tavimi, nes be Jo nieko gero nebus… O tu? Gal nuo šiandien rasi Jam laiko? Gal nuo šiandien gyvensi su Juo? Nes tavo gyvenimas, tai, ką veiki – tai Jo dovana tau!.
Bernardinai.lt

II Kalėdų Sekmadienio       2020-01-5 14:34

Evangelija:
(Jn 1, 1–5. (6–8). 9–14. (15–18))

    Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.

    Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.

    Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožė.

——————————————————————————————————————————

    [Buvo atėjęs Dievo siųstas žmogus, kurio vardas Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi jo dėka įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą.]

——————————————————————————————————————————

    Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.

    Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę.

    Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.

——————————————————————————————————————————

    [Jonas apie jį liudija ir skelbia: „Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: Tas, kuris paskui mane ateis, anksčiau už mane yra buvęs, nes jis už mane pirmesnis“.

    Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės. Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų.

    Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį apreiškė.]

II Kalėdų Sekmadienio       2020-01-5 14:32

Dievo Žodis:
Pirmasis skaitinys (Sir 24, 1–2. 8–12)

  Aukštai išmintis savo prigimtį kelia
  ir girias, puikuojas prieš savąją tautą.
  Bendrijoj Aukščiausiojo burną atvėrus,
  ji šitaip didžiuojas prieš jo kareiviją:

  „Visatos Kūrėjas ir mano Leidėjas
  pastovią buveinę man teikės nurodyt.
  Jis tarė: ‘Jokūbo šaly tu gyvensi:
  aš tau Izraelį skiriu paveldėti!’

  Seniai – dar prieš amžius mane jis sukūrė,
  ir niekad per amžius aš būt nepaliausiu.
  Pradžioj tarnavau jam šventojoj padangtėj,
  paskui įsikūriau ant Siono kalno.

  Mieste jo pamiltam radau aš buveinę –
  Jeruzalėj visą turiu dabar valdžią.
  Garbingoj tautoj aš įleidau šaknis –
  paveldėjau man Viešpaties skirtąją dalį“.

  Psalmė (Ps 147, 12–13. 14–15. 19–20 (P.: Jn 1, 14))

Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.
Aleliuja.

  Šlovink, Jeruzale, Viešpatį,
  savo Dievą garbink, Sione!
  Jis tavo vartams skląsčius padarė,
  tavo vaikams jis duoda palaimą.

  Tavo riboms teikia ramybę,
  sotina tave kviečių derlium.
  Jis savo žodį siunčia į žemę, –
  sparčiai jo įsakymas skrieja.

  Jokūbo vaikams savo žodį paskelbė,
  Izraeliui savo įstatymus ir priesakus davė.
  Kitoms tautoms jis to nepadarė,
  nė vienai iš jų neapreiškė savo sprendimų.

II Kalėdų Sekmadienio       2020-01-5 14:31

Dievo Žodis:
Antrasis skaitinys (Ef 1, 3–6. 15–18)

  Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išrinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nekalti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei. Ja jis apipylė mus vardan Mylimojo [Sūnaus].

  Todėl ir aš, išgirdęs apie jūsų tikėjimą Viešpačiu Jėzumi ir apie jūsų meilę visiems šventiesiems, nesiliauju dėkojęs už jus, prisimindamas jus ir melsdamas, kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, garbingiausiasis Tėvas, suteiktų jums išminties ir apreiškimo Dvasią ir jūs galėtumėte jį pilnai pažinti; kad apšviestų jūsų dvasios akis ir jūs pažintumėte, kokia yra viltis, į kurią jūs esate pašaukti, koks jo garbingo paveldėjimo turtas šventųjų tarpe.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. 1 Tim 3, 16)

P.  Aleliuja. – Garbė tau, Kristau, paskelbtam pagonims,
              garbė tau, Kristau, įtikėtam pasaulyje! – P. Aleliuja.

Evangeliją komentuoja       2020-01-4 20:04

Kun. Jacek Paszenda SDB. Bernardinai.lt Vakar savo apmąstymuose susidūrėme su klausimu: kas tau yra Jėzus? Kai kurie, paliesti Jono Krikštytojo mokymo ir išpažinimo „Štai Dievo Avinėlis!“, panoro patys įsitikinti, kas Jis yra. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo būsimieji apaštalai. Minėtas klausimas grįžta ir šiandien, nors kitaip suformuluotas: Mokytojau, kur gyveni?

Andriejaus ir jo draugų visiškai nedomino Jėzaus adresas, elektroninis paštas ar telefono numeris. Klausimo Mokytojau, kur gyveni? esmę paaiškina tai, kas įvyko toliau. Jėzus juos pakviečia: Ateikite ir pamatysite. Jėzus tikrai nenorėjo vien aprodyti jiems savo namus, supažindinti su Marija ir Juozapu. Jėzus norėjo su jais praleisti laiką. Kai nori gerai pažinti žmogų, neužtenka perskaityti jo CV ar biografiją. Reikia pabūti su juo, kartu su juo valgyti, kvėpuoti, vaikščioti, dalintis džiaugsmais ir problemomis. Ir tam neužtenka vienos dienos. Apaštalai buvo su Jėzumi trejus metus. Net ir jų buvo jiems per maža…

Nori pažinti Jėzų? Leisk su juo laiką, daug laiko. Melskis, skaityk ir apmąstyk Jo Žodį, gyvenk Juo, klausyk, ką nori tau pasakyti. Dalinkis su Juo savo džiaugsmais ir problemomis. Kaip Andriejus ir jo draugai, kaip apaštalai. Kiekvieną dieną. Vėliau patirsi dar vieną džiaugsmą – Evangelijos skelbimo arba buvimo Jo apaštalu džiaugsmą. Nes kiekvienas Jėzaus pažinimas baigiasi šūksniu: radome Mesiją!

Šeštadienui skirtas Evangelijos skaitinys       2020-01-4 6:38

  (Jn 1, 35–42)

  Tenai vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų.
  O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: „Ko ieškote?“
  Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia: „Mokytojau“), kur gyveni?“
  Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo apie dešimtą valandą.
  Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus. Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia: „Dievo Pateptąjį – Kristų“). Ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas“ (tai reiškia: „Petras – Uola“).

Šeštadienio Dievo Žodis       2020-01-4 6:35

Skaitinys (1 Jn 3, 7–10)

  Vaikeliai! Tegul niekas jūsų nesuklaidina! Kas teisiai elgiasi, yra teisus, kaip ir jisai teisus. Kas daro nuodėmę, tas iš velnio, nes velnias visas nuodėmėse nuo pat pradžios. Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų.
  Kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės, nes jame laikosi Dievo sėkla. Jis negali nusidėti, nes yra gimęs iš Dievo. Taip išaiškėja Dievo vaikai ir velnio vaikai: tas, kuris elgiasi neteisiai, nėra iš Dievo; taip pat tas, kuris savo brolio nemyli.

Atliepiamoji Psalmė (Ps 97, 1. 7– 9)

  Mato visas pasaulis išganingąjį Dievo veikimą.

  Naują giesmę giedokite Viešpačiui:
  nuostabius darbus jis daro!
  Jo dešinė visagalė,
  jo šventoji ranka pergales skina.

  Tekrykštauja jūra ir visa, kas jūroj,
  visas pasaulis ir kas jame gyva.
  Delnais plokit, upės, upeliai,
  jūs, kalnai, linksmai jiems pritarkit.


  Prieš Viešpatį Dievą, kai jis ateina,
  kai jis ateina tvarkyti pasaulio.
  Jis tvarko pasaulį teisingai,
  žmoniją valdo kaip dera.

Posmelis prieš evangeliją (Žyd 1, 1–2)

Aleliuja. – Daugel kartų praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus,
            o galiausiai šiomis dienomis jis prabilo į mus per Sūnų. –  Aleliuja.

ah1> 2020-01-03 15:36       2020-01-3 23:31

O va ir ne.
Jėzus Kristus:  Jėzus hebr. ‏יְהוֹשֻׁעַ‏‎ = Ješua „Jahvė gelbėja“; Kristus hebr. ‏משיח‏‎ = Mašiah… pagal vikipediją,o vardai kaip žinoma neverčiami, na o jei verčiami tai turėtų būt verčiami tiksliai tai ką reiškia toje kalboje iš kurios išversta ir turėtų būti visai ne Jėzus Kristus o Ješua Mašiah/ Jahvė gelbėja Pateptasis, net neabejoju.

Manau, kad        2020-01-3 19:50

“užliejo” tau pačiam smegenėles. Matyt jau pasigėrei.

Jota       2020-01-3 14:55

Rašykite, bet nenusišnekėkite juodai: “Tardami vardą, mąstome ne apie žodį, bet apie asmenį, kurį tuo žodžiu pavadiname.”

Plg. “Ir Žodis tapo kūnu, ir gyveno tarp mūsų”

Tiesos portalą užliejo bernardiniškų banalybių tvanas.

Neišmaneliui to 15:16       2020-01-3 14:36

Mt 1, 23 Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų,

ir jis vadinsis Emanuelis,

o tai reiškia: „Dievas su mumis“. 24 Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save. 25 [i4]Jam negyvenus su ja kaip vyrui, ji pagimdė Sūnų, kurį jis pavadino Jėzumi.
 
Išnašos:
1 Mt 1,1: Vardas Jėzus (gr. Iesus, hebr. Ješua) reiškia Dievas yra išgelbėjimas – Dievas gelbėtojas.
Jėzaus Vardas duotas pagal Jo misiją, nes Jis yra ne tik EMANUELIS “Dievas su mumis”, bet, ir Dievas yra mūsų GELBĖTOJAS.

ah1       2020-01-3 14:16

mergelė turėjo pagimdyti sūnų ir duoti vardą Emanuelis pagal Bibliją,  mergelė pagimdė sūnų bet nepavadino Emanueliu, pagal Bibliją ir tuomet gaunasi kad dievas netikras, nes ne Emanuelis pagal Bibliją o Jėzus.

Švenčiauiasis Jėzaus Vardas       2020-01-3 13:55

„Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą“ (Mt 1, 18-25)

Švenčiausiasis Jėzaus Vardas visada buvo gerbiamas Bažnyčioje nuo pat pirmųjų amžių, tačiau tik XIV a. pradėtas minėti liturgijos apeigose. Šv. Bernardinas Sienietis († 1444), padedamas kitų brolių, ypač Alberto Sarteaniečio († 1450) ir Bernardino Feltreniečio († 1494), su dideliu užsidegimu skleidė šį pamaldumą, kol pagaliau oficialiai buvo įsteigta liturginė šventė. Pirmiausia 1530 metais popiežius Klemensas VII leido Mažesniųjų brolių ordinui per šv. Mišias ir Liturgines valandas švęsti Švenčiausiąjį Jėzaus Vardą. Toliau plintant šiam pamaldumui, 1721 metais popiežius Inocentas XIII suteikė šią galimybę ir visai Katalikų Bažnyčiai. Ši šventė būdavo minima pirmąjį sausio sekmadienį, dabar, popiežiui Jonui Pauliui II atnaujinus Romos mišiolą, yra nustatyta sausio 3 d.

Tardami vardą, mąstome ne apie žodį, bet apie asmenį, kurį tuo žodžiu pavadiname. Mesijas savo žemiškojo gyvenimo metu nešiojo Jėzaus (aram. Yeshoua – „tas, kuris išgelbsti“) vardą, kurį suteikė Juozapas, po to, kai Dievo angelas jam sapne tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“

Jėzaus vardas reiškia „gelbėtojas“, „išganytojas“. Evangelistai, Apaštalų darbai, apaštaliniai laiškai daugybę kartų cituoja Jėzaus vardo reikšmę ir galią, dažnai apsistodami vien tik prie „Vardo“ pasakymo, kuris, kaip ir Senajame Testamente, nurodo Dievą.
Kun. Ramūnas Mizgiris OFM. Bernardinai.lt

Švenčiauiasis Jėzaus vardas       2020-01-3 13:53

Jėzaus vardas reiškia „gelbėtojas“, „išganytojas“. Evangelistai, Apaštalų darbai, apaštaliniai laiškai daugybę kartų cituoja Jėzaus vardo reikšmę ir galią, dažnai apsistodami vien tik prie „Vardo“ pasakymo, kuris, kaip ir Senajame Testamente, nurodo Dievą.

Jėzaus viešojo gyvenimo metu, jo mokiniai, remdamiesi Jo vardu, gydė ligonius, išvarė demonus ir darė stebuklus: „Septyniasdešimt du sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: ‚Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo‘“ (Lk 10, 17); „Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!“ (Mt 7, 22).

Dievas savo galia „prižadino Kristų iš numirusių ir pasodino danguose savo dešinėje, aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame“ (Ef 1, 20-21). „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12).

„O tie (apaštalai) ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką“ (Apd 5, 41). Krikščionių tikėjimo esmė yra lūpomis išpažinti ir širdimi tikėti, kad Jėzus yra Viešpats, ir kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių (plg. Rom 10, 9-13). Pirmieji krikščionys, būtent, ir yra tie, kurie pripažįsta Jėzų kaip Viešpatį ir save pristato, kaip besišaukiančius Jo vardo. Šis vardas visada užims svarbiausią vietą jų gyvenime: Jėzaus vardu krikščionys susirenka, Jo vardu dėkoja Dievui, stengiasi gyventi taip, kad šis vardas būtų išaukštintas, ir net yra pasirengę dėl Viešpaties vardo kentėti.

Viešpaties vardo ir visos Švč. Trejybės didžiausio buvimo išraiška krikščioniškame gyvenime yra kryžiaus ženkle, kuriuo prasideda ir baigiasi kiekviena malda: „Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“.

Kun. Ramūnas Mizgiris OFM

Labai geras komentaras.       2020-01-3 11:52

Taip, taip mes galvojame, kad susikrauname į galvą begales žinių apie kitą asmenį ir taip esame įsitikinę, kažką tai pažinę. Pasirodo, kad gali pažinti savo pusbrolį tik tada, kai apšviečia mus Šventoji Dvasia. Dažniausiai taip ir yra, kai susikrauname išankstinių nuomonių apie vieną ar kitą žmogų, kurį pagal “išorę” ir pasmerkiame. Lygiai tą patį daro dabartinė žiniasklaida, kuri formuoja apie asmenis išankstinę nuomonę, vienus padarydama žvaigždėmis, o kitus sutrypdama į purvą.

Evangelijos komentaras       2020-01-3 9:30

Evangeliją komentuoja kun. Jacek Paszenda SDB. Bernardinai.lt. Visą pirmą savaitę po Kalėdų Žodžio liturgija mus kviečia pažinti Jėzų, Jo prigimtį. Taip pat ir šiandien Jonas Krikštytojas rodo Jėzų kaip Dievo Avinėlį. Kaip pats aiškina, jis rodo Tą, kuris buvo pažadėtas, Tą, kuris buvo pirmiau už jį (nors žinome, kad Jonas gimė anksčiau nei Jėzus). Tą, kuris krikštys Šventąja Dvasia, nes yra Dievo Sūnus.

Įdomu, kad Jonas teigia nepažinojęs Jėzaus. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo keista, nes žinome, kad jie buvo pusbroliai, susitiko dar prieš Jono gimimą, Marijai lankantis pas Elzbietą. Kiti Jono žodžiai paaiškina situaciją. Jonas gerai pažinojo Jėzų kaip savo pusbrolį, kaip žmogų, tačiau visiškai nežinojo, kad Jis – Dievo Mesijas. Tik Dievo duotas jam ženklias – ant pakrikštyto Jėzaus nusileidusi Šventoji Dvasia – Jonui padėjo atskleisti, kas Jėzus išties yra.

Ir mes galime skaityti daug kartų Bibliją, žiūrėti daug filmų apie Jėzų, turėti daugiau žinių negu visi biblistai ir teologai kartu sudėjus, bet Jėzaus galime nepažinti. Norėdami išties Jį pažinti, turime atverti savo širdį Šventosios Dvasios malonei. Sakoma, kad pasitaiko ir netikinčių biblistų. Tiktai mūsų bendradarbiavimas su Jos malone gali padėti giliai ir tikrai sutikti Jėzų savo gyvenime.

Atverkime savo širdį Dievo veikimui. Įsileiskime Jį į mūsų darbus ir kasdienybę, į mūsų planus, į mūsų maldą.

Švč. Jėzaus Vardo minėjimas       2020-01-3 6:17

Evangelija (Jn 1, 29–34)

  Matydamas ateinantį Jėzų, Jonas prabilo: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę! Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: Po manęs ateis vyras, pirmiau už mane buvęs, nes jis pirmesnis už mane. Aš jo nepažinojau, bet tam, kad jis būtų apreikštas Izraeliui, aš atėjau ir krikštiju vandeniu“.
  Ir Jonas paliudijo: „Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pasiliko virš jo. Aš jo nepažinojau, bet tas, kuris mane pasiuntė krikštyti vandeniu, buvo pasakęs: ‘Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia’. Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus“.

Penktadienio Dievo Žodžio        2020-01-3 6:15

Skaitinys (1 Jn 2, 29–3, 6)

  Mylimieji!
  Jei žinote, kad jis teisus, tai žinokite, jogei kiekvienas, kuris daro teisybę, iš jo yra gimęs.
  Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame! Pasaulis nepažįsta mūsų, nes ir jo nepažino. Mes – Dievo vaikai. Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime.Mes žinome, kad kai pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra.
  Kiekvienas, kas turi jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir jis yra skaistus. Kiekvienas, kuris daro nuodėmę, laužo įstatymą, Nuodėmė – tai įstatymo laužymas. Jūs žinote, jog Jėzus pasirodė, kad sunaikintų nuodėmes, ir nėra jame nuodėmės. Kas tik gyvena jame, tas nenusideda, o nė vienas nusidėjėlis jo neregėjo ir nepažino.

Psalmė (Ps 97, 1. 3cd–4. 5–6)

  Mato visas pasaulis išganingąjį Dievo veikimą.

  Naują giesmę giedokite Viešpačiui:
  nuostabius darbus jis daro!
  Jo dešinė visagalė,
  jo šventoji ranka pergales skina.

  Ir mato visas pasaulis
  išganingąjį Dievo veikimą.
  Žavėkitės Viešpačiu, šalys,
  šūkaukit, džiūgaukit, grokit!

  Viešpačiui skambinkit arfom,
  giedokite pritariant kankliams
  Trimitų ir rago balsai tegu aidi,
  Valdovą Viešpatį girkit audringai. 

Posmelis prieš Evangeliją (Jn 1, 14. 12b)

Aleliuja. – Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.
              Visiems, kurie jį priėmė,
              jis davė galią tapti Dievo vaikais.  Aleliuja.

Nusivylęs katalikas       2020-01-2 19:25

Ačiū kolegai ah1 už nuorodą į, kaip visada, gilius ir įdomius Dainiaus Razausko pamąstymus. Minusuotojai, įtariu, minusuoja net nepažiūrėję.

Evangeliją komentuoja       2020-01-2 9:27

Ką reiškia liudyti? Liudytojas yra tas, kuris sako teisybę apie tai, ką yra matęs, girdėjęs ar asmeniškai patyręs. Negana to, Jėzaus liudytojas turi ne tik sakyti tiesą, bet ir ja gyventi.

Liudyti Kristų – tai rodyti į Jį, o ne į specifinį gyvenimo būdą. Liudytojas yra tas, kuris pasakoja kitiems, ką jis asmeniškai ir tiesiogiai suvokė apie Jėzų ir Dievo žodį.

Todėl krikščioniui svarbu sąžiningumas, kurio esmė – ištikimybė Tiesai. Tai reiškia neišsižadėti Kristaus. Visas krikščionio gyvenimas yra nukreiptas į krikštu sudarytą sandorą tarp jo ir Kristaus. Kiekvienas mūsų veiksmas, mintis, žodis yra teisingas arba melagingas, priklausomai nuo to, kiek jie atitinka šį svarbiausią pažadą.

Kai esame sąžiningi, atviri Dievui, sau ir artimui, tuomet tampame tikrais liudytojais. Tai reikalauja tikėjimo, drąsos ir nuolankumo. Būtent toks yra Jono Krikštytojo liudijimas. Jono nuolankumas ir kuklus savęs pristatymas padaro jo liudijimą veiksmingą. Jo atsakymo į klausimą „Ką sakai apie save?” centre yra Kristus.

Mūsų liudijimas taip pat bus veiksmingas, tik tuo atveju, jei visu gyvenimu rodysime į Kristų.

Kun. Rolandas Karpavičius

Evangeliją komentuoja       2020-01-2 9:13

kun. kun. Jacek Paszenda SDB. Komentaro autorius – kun. Jacek Paszenda SDB

Žydai iš Jeruzalės – tai tikriausiai žydų vyresnieji. Jie, girdėdami daug visokių dalykų apie Joną Krikštytoją, klausė: kas tu esi? Tai labai diplomatiškas klausimas, jie nenorėjo tiesiogiai paklausti: gal tu – Mesijas? Einant toliau, reikėtų paklausti: kas yra Mesijas? Žydų kunigai ir levitai (tai tie, kurie tarnavo šventykloje) turėtų tai žinoti. Turėtų, bet taip nebuvo, nes menkos mūsų žinios maišosi su mūsų įsivaizdavimu, kas yra Mesijas.

Galime ir mes paklausti (o tas klausimas neretas ir šiandien): kas yra Jėzus? Ką apie Jį galime pasakyti? Apie Jį, tai ne apie tai, kur gyveno, ką nuveikė, bet apie Jo tikrą dievišką ir žmogišką prigimtį. O toliau, ką galime pasakyti apie Švč. Trejybę?

Katekizmo tiesas visi žinome, bet jos ne visiems aiškios. Jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių iki mūsų dienų žmonėms kilo daug klausimų, į kuriuos jie mėgino įvairiai atsakyti. Pirmaisiais amžiais paplito arijonizmas, kuris neigė Švč. Trejybės tiesą, ypač visų Trejybės Asmenų lygybę.

Šios dienos šventieji – šv. Bazilijus didysis kovojo prieš arijonizmą, o šv. Grigalius Nanzazietis išvystė Švč. Trejybės ir kristologijos mokslą. Galime jiems šiandien dėkoti, nes ir mums padėjo, kaip sako šv. Paulius, laikytis sveiko mokslo ir nesuklysti.

Teologijos svarstymai gal ne vienam iš mūsų atrodo nesuprantami ir nutolę nuo paprasto krikščionio gyvenimo. Gal ir tiesa, ne kiekvienas turi studijuoti teologiją ir gilintis į mokslines diskusijas. Bet klausimas vis tiek lieka: kas yra Jėzus? O tiksliau: kas TAU yra Jėzus? Galime nesigilinti į teologiją, bet kiekvienas turime atsakyti į ši klausimą. Koks bus Tavo atsakymas?

Ketvirtadienio Evangelija       2020-01-2 6:38

(Jn 1, 19–28)

  Toks buvo Jono liudijimas, kai žydai iš Jeruzalės atsiuntė pas jį kunigų ir levitų paklausti: „Kas tu esi?“
Jis prisipažino nesigindamas. Jis prisipažino: „Aš nesu Mesijas!“
  Jie ir vėl jį klausė: „Tai kas gi tu? Gal Elijas?“
  Jis atsakė: „Ne!“ –
  „Tai gal tu pranašas?“
  Jis atsakė: „Ne!“
  Tada jie tęsė: „Tai kas gi tu, kad mes galėtume duoti atsakymą tiems, kurie mus siuntė? Ką sakai apie save?“
  Jis tarė: „Aš – tyruose šaukiančiojo balsas: ‘Taisykite Viešpačiui kelią!’, kaip yra kalbėjęs pranašas Izaijas“.
  Atsiųstieji buvo iš fariziejų. Jie dar jį klausinėjo: „Tai kam tu krikštiji, jei nesi nei Mesijas, nei pranašas?“
  Jonas jiems atsakė: „Aš krikštiju vandeniu, o tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate, kuris po manęs ateis, – jam aš nevertas atrišti kurpių dirželio“.
  Tai atsitiko Betanijoje, anapus Jordano, kur Jonas krikštijo.

Dievo Žodis       2020-01-2 6:36

(1 Jn 2, 22–28)

  Mylimieji!
  Kas yra melagis, jeigu ne tas, kuris neigia Kristų esant Mesiją? Tas yra ir Antikristas, nes jis paneigia Tėvą ir Sūnų. Kiekvienas, kas neigia Sūnų, neturi ir Tėvo. Kas išpažįsta Sūnų, tas turi ir Tėvą.
  Tepasilieka jumyse tai, ką girdėjote nuo pradžios. Jeigu tai, ką girdėjote nuo pradžios, pasiliks jumyse, tada jūs pasiliksite Sūnuje ir Tėve. Štai pažadas, kurį jis pats yra davęs, – amžinasis gyvenimas. Aš tai parašiau apie tuos, kurie norėtų jus suklaidinti.
Dėl jūsų – Patepimas, kurį iš jo esate gavę, jumyse lieka, ir nereikia, kad jus kas nors mokytų, nes pats jo Patepimas moko jus visko, ir jis yra tiesa, o ne melas. Ir kaip jis jus pamokė, taip ir laikykitės.
  Taigi dabar, vaikeliai, pasilikite jame, kad, kai jis pasirodys, turėtumėte pasitikėjimą ir, kai ateis, nereikėtų su gėda nuo jo pasitraukti.

    Psalmė (Ps 97, 1. 2–3ab. 3cd–4)

Mato visas pasaulis išganingąjį Dievo veikimą.

  Naują giesmę giedokite Viešpačiui:
  nuostabius darbus jis daro!
  Jo dešinė visagalė,
  jo šventoji ranka pergales skina.

  Savo išganymą Viešpats apreiškė,
  jo teisingumas šviečia pagonims.
  Atsimena savo gerumą, ištikimumą,
  Izraelio šeimai žadėtą.

  Ir mato visas pasaulis
  išganingąjį Dievo veikimą.
  Žavėkitės Viešpačiu, šalys,
  šūkaukit, džiūgaukit, grokit! 

Posmelis prieš evangeliją (Žyd 1, 1–2)

Aleliuja. – Daugel kartų praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus,
              o galiausiai šiomis dienomis jis prabilo į mus per Sūnų. – Aleliuja.

Žmogaus širdis alksta        2020-01-1 14:35

Viešpaties meilės, Viešpaties artumo, todėl pagailo Jam žmonių ir davė mums mažo kūdikio pavidale, pats save. Neatėjo Jis, kaip galiūnas, o tik bejėgis vaikutis ir atsidavė į mūsų rankas. Jėzulis sako:
Man reikia tavo rankų, kad galėčiau toliau laiminti,

Man reikia tavo lūpų, kad toliau kalbėčiau,

Man reikia tavo kūno, kad galėčiau toliau kentėti,

Man reikia tavo širdies, kad toliau mylėčiau,

Man reikia tavęs, kad galėčiau toliau gelbėti,

Lik su manimi, mano sūnau/dukra

ah1       2020-01-1 14:20

kaip mus “įsūnijo”  JAHVei/ Jahvei/ Adonajui https://www.youtube.com/watch?v=eh4-I9eGITI

ah1       2020-01-1 13:44

Vietoj Jahvė žydai naudojo ir rašė Adonai, tačiau kažkodėl Adonai į lietuvių kalbą iš hebrajų kalbos išverstas kaip Viešpats, nors jei vardai neverčiami tai turėtų būt ne Viešpats o Adonai- va tada ir sustotų viskas į savo vietas: ne Viešpats sakė, darė tą ar aną, o Adonai. Vardai neverčiami - jei tėvai pavadino Adonai, dokumentuose Adonai tai ir vadiniesi Adonai o ne Viešpats.

Šiandien minime ir TAIKOS dieną.       2020-01-1 10:18

O taika įmanoma tik tada, kai turėsime asmeninę taiką sus savimi, t.y., kai širdyje gyvens Viešpats, o ne velnias.

Aciu       2020-01-1 9:00

taurias ir prasmingas mintis.Isigylinus i sias mintis pajunti dvasios palaima ir ramybe.

Taip, tik MEILĖ-AGAPĖ       2020-01-1 8:20

T.y. save dovanojanti meilė ir yra tas perlas, deimantas, nenuperkantis lobis yra gyvenimo prasmė, kurio mes sąmoningai ar ne sąmoningai trokštame ir ilgimės, bandydami užpildyti visokiais surogatais,įvairiais pasaulio malonumais, kad tik širdyje turėtume ramybę, džiaugsmą, visa ko pilnatvę. Visa tai galima turėti tik gavus Jėzaus meilę. Ne retas žmogus yra pajutęs tokią širdies būsena, tik… tai, lyg gaivus vėjelis čia papūtė, čia vėl neliko, kol nesusijungsime su Viešpaties Širdimi, Jo Meilėje.

tikra       2020-01-1 7:50

ne apsimestinė meilė yra nuostabus dalykas. Bet mes, kaip tie medžiai miške, norim vieni kitus nustelbti, pralenkti, pažeminti ir tos meilės nebelieka. Manau, žinant žmogaus netobulumus, reikia labai saugoti savo identitetą, savo kalbą, savo tradiciją, savo kultūrą, savo politiką, savo tikėjimą, savo pasiekimus, kad kiti jų nenustelbtų. Ir kai visa šita išlaikysime, tada viskas tvarkoje bus ir su meile ir su tikėjimu ir su paveldėjimu ir įsūnuste.


Rekomenduojame

Mes nugalėjom. Prieš 30 metų Gorbačiovas vizito metu Lietuvoje išgirdo tai, ko nesitikėjo: lietuviai liepė atvežti nepriklausomybę – LRT

Kaip vysk. Pranciškus Ramanauskas Alfonsą Svarinską slapta lageryje įšventino į kunigus

Algimantas Rusteika. Kokie jie būtų dabar?

Laisvės premijos laureato Albino Kentros kalba iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime

Mitingo „Už istorinę atmintį, didvyrių garbę, Trispalvę ir Valstybę“ vaizdo įrašas

Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena. Renginių programa

Rasa Čepaitienė. Signalinės sistemos I. Pidžinas

LRT: pirmieji kandidatų į Vilniaus universiteto rektoriaus postą debatai

Ramūnas Karbauskis. Kleptokratija ir jos didvyriai

Vygantas Malinauskas. Mano trigrašis į diskusiją apie simbolius

Prokurorų žinia: Neringa Venckienė iš įtariamosios tapo kaltinamąja

Šiandien, šeštadienį, 14 val. kviečiame į pilietinį mitingą – už istorinę atmintį, didvyrių garbę, Trispalvę ir Valstybę

Italų kalbininko prof. dr. Guido Michelinio paskaita apie lietuvių kalbą ir jos pranašumus

Vilniaus Sąjūdis: nedelsiant grąžinkite A. Kentrai Miško brolių muziejaus patalpas ir, atlyginę patirtą žalą, paremkite jo veiklą

Prokuratūra skundžia sprendimą Generolo Vėtros lentelės sudaužymo byloje

Raimondas Navickas. Pasiūlymas klaipėdiečiams

Tautos forumo reikalavimas dėl patyčių iš valstybinės vėliavos, laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimo

Robertas Čerškus. Apie neužmirštuolės žiedelius

Vidmantas Valiušaitis. 1944 m. sausio 9 d. tragiškai žuvo gaisre prezidentas Antanas Smetona

Liudvikas Jakimavičius. Įdomus faktas

Robertas Grigas. Jei iš LRT diktorių atsirastų...

Grėsmės lygių nebeliko. Įsigaliojo naujas Vaiko situacijos vertinimo tvarkos aprašas

Tomas Baranauskas. Atmintinos dienos ir Kazys Škirpa

Vincentas Vobolevičius. ES direktyvos: kas jos ir ką jos gali?

Vidas Rachlevičius. Mes vėl pralaimim neiššovę...

Advokatas Remigijus Merkevičius neįžvelgia jokio moters nusikaltimo: jos sulaikymui pagrindo nebuvo

Liudvikas Jakimavičius. Atsako belaukiant: jis bus žiaurus ir visiškai kitoks nei prognozuojama

„Meilės krantų“ autorius Gitenis Umbrasas: Jausmas, lyg kas ranką pjautų

Nuo bačkos. LRT: mums dera nulenkti galvas prieš tas jaunas policijos pareigūnes, operatyviai radusias argumentų, kodėl gi reikia sulaikyti asmenį

Algimantas Rusteika. Trys išvados

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.